literatūros žurnalas

Artis Ostups. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 7

Iš latvių k. vertė Dominykas Norkūnas

Latvių poetas Artis Uostupas gimė 1988 m. Maduonoje. Jis yra baigęs filosofijos magistrantūrą ir išleidęs tris poezijos knygas. Pirmasis jo eilėraščių rinkinys pasirodėz2010 m. ir iškart susilaukė palankaus kritikų įvertinimo. Nuo 2014 m. poetas redaguoja filosofijos ir poezijos žurnalą „Punctum“. Už savo kūrybą apdovanotas žurnalo „Latvių tekstai“ premija

 

Vaizdinių sąmyšis

Kišenės pilnos sutręšusių lapų, akimirksnių vėliavų.
Lietus barbena sugrįžėlio pulsu,
kai ranka pakyla belstis, o kambariuos naktis.
Galbūt ne tas adresas, galbūt išvis ne tas gyvenimas.

Jis atsigręžia gatvėn, regi į namus sugužėjusius gimines.
Visa yra kitur: vietoj kelio ženklo juodas plastiko maišelis.

 


Teismas: komentaras

Spektaklis baigias, ir mes atsikeliam iš aukštų krėslų,
kaip piemenys, atsigręžę į klonius. Kitapus uždangos
teisėja nusiima raguotą kepurę ir galiausiai nusišypso.

Tačiau mes to nematom – karta, pažirusi šukėmis.
Aš stovėjau ant tos ledo lyties, kuri naktį tampa kelio
tęsiniu – permirkęs mazutu, ieškąs naujų eilėraščių.

 


Fotografija ir žirklės

Voke nebus rusvų plaukų kuokštų – nebent trumpas raštelis,
šykštus atsisveikinimas, pažadai neužmiršti visų tų metų.

Durys netrinkteli, gulbės susipina sniego baltumo kaklais,
melodija nuo bažnytkalnio kedena drabužių klostes ir mintis.

Nebus nė žodžio, kurio įsikibtų nukramtytos lūpos.
Tuščioj lovoje nesitvenks kritę debesys, langai žiojės praviri.

Visa bus tyra ir gardžiai kvepės, laiškanešys gailiai truktels pečiais.
Tik prie masyvaus rašomojo stalo darbuosis sidabro žirklutės,

atkirpdamos ranką nuo rankos – žaibiškai kaip visus tuos metus.

 


Senelė

Trumpas yra žiežirbos amžius, kai ši sužiba po atminties kūju.
Kartą buvau drovi pievų mergiotė, laiba kaip stiebelis,
lūpas dažiau burokų sultimis, pavasarį skambutis į mokyklą,
kur suirzęs tamsta Andersonas mušė per pirštus.

Tapau medicinos sesele – mirties skiedros nuklojo pečius.
Pyliau vyną į taures, ištekėjau, man gimė mergaitė.
Jau rugsėjis, apkarpau erškėčių ratelį ant Petro kapo,
sunkus varpo skambesys, dabar žinau: dangus neaukštai,

debesys gelia nugarą lyg pakelės dilgėlės.

 

* * *

Čia, kur pursloja žalia upė, svetinga jauniems paskenduoliams.
Čia, kur ant klevo šakos kartą užmetėm Artūro kuprinę:
sąsiuviniai leidos žemyn lyg paukščiai, kuriems pabėrė trupinių.
Čia, kur dilgėlė bučiavo tulpę, tylomis klastingai viepėsi mėnulis.
Čia, šiam nežinomam miestely, kurį išilgai galim pereiti šūksniu, –
kad prisimintume vietinį kvailelį, kuris kasryt sušukdavo mums

nuo pylimo pusės, rodydamas plikus, išbalusius savo kiaušus.

 

* * *

Tolimų laikų griuvėsiai supa tavo veidą kaip vandenys kyšulį,
todėl šitaip kalbėti kvaila – aš nesugebu įsivaizduoti tavęs
kitapus atminties. Dabar šypsenoje ir gyvenime, kurio atsakas
rieda nuožulniomis gatvėmis, neliko nieko – tik išdegus tuštuma.
Griuvėsiai prisikelia, kai tu juokiesi ant operos laiptų,
ir ateitis yra atvira kaip žemė šiapus visų ribų.

 


Mąslusis

Mėgo slidinėti užšalusia upe
palenkęs galvą, rankas susidėjęs už nugaros.

Berniukai mėtėsi gniūžtėmis parke tarp medžių. Jis ten buvo,
bet nieko nesakė. Kol galiausiai vieną vakarą
jis sulaukė pirmųjų savo eilučių, duslaus triukšmo,
tarsi tolumoj būtų nuvirtus kolona

ir kažkas būtų jam patikėjęs tą įmantrų, keistą pasakojimą.

 

* * *

Erelis peržegnoja kraštą, virš kurio spardosi
audrų širdis. Motina skaito pasaką susirgusiam vaikui,
milžino pėdos grimzta į samanas; tuo tarpu diedukas
suplėšo laikraštį, kaminas rūksta kitapus gyvenimo.

Išaušta rytas, šaknys griebiasi žemės, teužčiumpa
tuščias erdves, kurias erelis praskriejo nepalaiminęs.
Iškyla dideli, pilki namai, į juos žvelgiama iš apačios.
Negyvos akys – tai žaibo atspindėti akmenys.

 

* * *

Moon, the clock‘s word, dear country, ruin, rain
Simone Muench

Ištinsta mėnesio akies lėliukė, tu išryškėji lyg vaza dideliam sode,
netikėti prisiminimai išsunkia tave, panyri akimirkon, kai lapai
atgimsta puvėsiais, kai žemė spalį sudaigina paskutinius žiedus.
Stovi namai žydruojančiais liemenim ir langais, išsprogintais tarsi akys,
galų gale tu lauki rytmečio, kuris skalauja sodo sienas, ir miglos,
kurioje tau atneša laišką, miglos, kuri suryja laikrodžių duženas.