Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1990 m. spalis

2017 m. Nr. 12

Šiuo fragmentu (1990 m. spalio užrašais) baigiame rašytojo Juozo Baltušio (1909–1991) rankraščių „Vietoj dienoraščio“ publikavimą, kurį pradėjome 2016 m. lapkritį ir spausdinome iki pat šių metų gruodžio numerio (išimtis – 2017 m. Nr. 1).
Kaskart rinkęsi vis kitų metų tekstus, tikimės, jog pavyko atskleisti bent dalį J. Baltušio užrašų tematinės įvairovės. Pradėjome publikacija iš to rašytojo gyvenimo tarpsnio, kai jis rengė spaudai savo geriausią romaną – „Sakmę apie Juzą“ (1978). Baigiame taip pat su šiuo kūriniu susijusia žinia, kurios autorius sulaukė dar gyvas būdamas, – „Sakmė apie Juzą“ pasirodė prancūzų kalba.
Už galimybes rengti šias publikacijas nuoširdžiai dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

Spalio 1. Pirmadienis

Parašiau laišką Denisei Neugnot, „Juzos“ vertėjai. Padėkojau už geras žinias apie „Sakmės apie Juzą“ išėjimą artimiausiu metu vienoje Paryžiaus leidyklų.

Elta ir kiti šaltiniai praneša, kad Prunskienės vadovaujama Lietuvos derybų su Maskva delegacija išvyko į Maskvą. Rytoj prasidėsiančios derybos. Ta proga ponia Prunskienė tarė žodį jau prie lėktuvo, pilną vilčių ir gerų laukimų. Juokas, ir gana. Negi net ir ši šiek tiek daugiau nei kiti nūdienos Lietuvos „vadovai“ nesupranta, kad jų viltys sukurti visiškai nepriklausomą, demokratinę, laisvą ir taip toliau Lietuvą yra gryna fikcija. Tikriausiai jie, toji delegacija, kuriai, pasirodo, priešingai visoms normoms, vadovaus V. Landsbergis, tą pačią dieną bus išvyti iš Maskvos?

Buvau „Sigutėje“. Kiaušinių nėra, kaip nebuvo jau porą savaičių. Stovi ilgos žmonių eilės, laukia, keikiasi.

Užtat – kita paguoda: pagal talonus šiandien „išmetė“ degtinės, ir ne šiaip, o „Stoličnos“. Laimė, kad susipratau pasiimti iš namų talonus: paėmiau tris bonkas, Monikai, Rokui ir man. Tokia norma: viena bonka degtinės suaugusiam žmogui per mėnesį.

Su tais talonais visaip dar būna. Eina žinios, kad nūdienis Lietuvos diktatorius V. Landsbergis patyliukais davė nurodymą neduoti talonų tiems, kas atsisako priimti „Laisvos ir nepriklausomos Lietuvos“ piliečio pažymėjimą, laikinai pavaduojantį įprastinį pasą. Žmonės tikrai nenori imti šitų „laikinų“ pažymėjimų, šaiposi atvirai ir iš pašto ženklų, kurie irgi jau pagaminti, pardavinėjami paštuose, bet galioja tiktai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Komedija, nieko daugiau.

Spalio 2. Antradienis

Kaip ir buvau spėjęs, iš Maskvos sugrįžo Lietuvos derybų su Maskva delegacija. Jos vadovai Prunskienė ir Landsbergis suvaidino nepaprastai entuziastišką nuotaiką, šnekėjo spaudos konferencijoje Maskvoje, atstovybėje, apie laimėjimus, pasiektus derybų metu, nors konkrečiai neįvardino nė vieno tokio „istorinio laimėjimo“, sugrįžę tuoj puolė šnekėti per radiją, televiziją, apskritai kur tik pasisukdami, apie tuos laimėjimus. Ir nežiūrint šitų pastangų iš jų pusės, žmonės, kiek pastebėjau, gana skeptiškai klausėsi jų, aiškiai netikėdami tuo iš tikrųjų dirbtinu entuziazmu.

Prieš kurį laiką buvau gavęs antrą Ritos laišką iš Vašingtono, nelabai lauktą. Šiaip taip parašiau atsakymą, išsiunčiau. Gudrauja ši mano dukrelė.

Šiandien – paskutinė Vokietijos Demokratinės Respublikos diena. Rytoj įvyks jos „jungtuvės“ su VFR. Atvirai pasakius, nieko gero iš to nelaukiu.

Pabaigė įgristi man „patriotų“ skambučiai su jų keiksmais ir prakeikimais, klijuojamom man ir Monikai „lietuvių tautos išdavikų“ etiketėm. Paprašiau gerą mūsų draugą Elmarą Puodžiūną, kad padėtų. Tuoj pat sutvarkė šis puikus žmogus: mano prašymu pakeitė telefono numerį, vietoje 63-64-41 įstatė: 26-20-40. Ir dar sutiko perrašyti jį Monikos vardu. Dabar atsikvėpsime abu su Monika nuo Lietuvos „patriotų“.

Spalio 3. Trečiadienis

Pasaulio radijas, televizija, laikraščiai perduoda apie negirdėtas džiaugsmo iškilmes Vokietijoje, nūnai jau susijungusioje. Į vakarą šis džiūgavimas virto masinėmis muštynėmis Berlyne tarp „pažangiųjų“ ir „reakcingųjų“. Yra sužeistų, yra ir užmuštų. Keisčiausia, kad dėl abiejų Vokietijų susijungimo džiūgauja ir mūsiškiai sąjūdistai, girdi, dabar Vokietija iš tikrųjų padės Lietuvai atgauti nepriklausomybę, laisvę ir kitas geroves. Lauk iš žąsies avižų! Mano galva, abiejų Vokietijų susijungimas neša didelę grėsmę visai Europai. Per trejetą ar ketvertą metu vokiečiai pasitvarkys savo ekonominius reikalus, tada lieka belaukti iš jų, kaip stipriausios valstybės visoje Europoje, diktato visoms Europos valstybėms, nes čia jos įtaka bus didesnė net už JAV. Ir tikra tragedija ištiks Lietuvą, jeigu šitiem nūdieniams jos vadeivoms pavyks išsisukti nuo bendravimo su didžiąja Rusija, kitomis respublikomis, įeisiančiomis į atnaujintą laisvų ir suverenių valstybių sąjungą. Kaipmat Lietuva pakliūtų į Vokietijos nepasotinamus nagus, iš karto netektų ne tiktai kokios nors nepriklausomybės, bet ir savo vardo, tapdama vien „Ostlandu“, kaip jau ne kartą buvo tapusi. Taigi mums, lietuviams, džiaugtis tikrai nėra ko.

Monika išėjo vaidinti spektaklį „Baltos rožės, rožiniai drambliai“, pasinaudodamas ta laisva proga, nuskubėjau pažiūrėti JAV meninį filmą „Nasrai“, pastatytą pagal garsų visame pasaulyje to paties pavadinimo romaną. Filmu nusivyliau. Labai jau daug kraujo, kovų su rykliais dramatiškų situacijų, tačiau daug kas išleista, kuo grožėjausi romane, filmas išėjo kažkoks šaltas. Nieko nuostabaus. Tik itin retais atvejais kino meno kūrėjai nesužaloja ekranizuojamų kūrinių.

Išsiunčiau laišką Violetai į Čikagą. Neįtikėtinai gera man šita duktė. Tikrai neįtikėtinai. Savo jaunystėje suteikė ji man bene daugiausia rūpesčių, dabar stulbina šviesiu savo gerumu, jautrumu, švelnumu. Paradoksas, ką? Matyt, taip būna gyvenime, kad tėvai, šiuo atveju aš, neįžiūrime savo vaikuose tikrų ir esminių bruožų, išgyvename susirūpinimus, net nusivylimą. O kad taip nebūtų nė vienam tėvui!

Spalio 4. Ketvirtadienis

Šiandien „Sigutėje“ pagaliau „išmetė“ pardavimui kiaušinių. Žmonių eilės – pasibaisėtinos, užėmė visą parduotuvės pirmojo aukšto vidų, toli nusitęsė gatvėje. Pamačiau, kad eilė filmuojama televizijos laidai, pasprukau, paskui ėjau dar tris kartus, kol pagaliau gavau „normą“ – dvidešimt kiaušinių, ir tai tik per parduotuvės direktorės, rečiausio nuostabumo Dianos Batutienės malonę, tiksliau tariant, jai padedant. Kitaip būtų užstumdę mane, senį.

Vakare televizijos „Panoramoje“ parodė tas grumtynes dėl kiaušinių. Beje, nelinksmai prajuokino vienas iš kiaušinių fabrikų vadovų (pavardės neišgirdau kaip reikiant), pasakęs, kad kiaušinių nūnai sumažėjo… 5 procentais. „Tai kur jie, kiaušiniai?“ – paklausė televizijos komentatorius. „Matote, mes kiaušinius tiktai gaminame, bet jais neprekiaujame, klauskite šito prekybininkus“, atsakė tas vadovas. Galėjo ir neatsakinėti. Visiems žinoma, kad nūnai iš Lietuvos „išgabenama“ viskas, kas valgoma, geriama, vilkima ir avima. Ištisa armija taip vadinamų „kooperatininkų“, sukčių ir vagių, superka viską ir perparduoda už Lietuvos ribų. Ir niekam tas nerūpi. „Kovotojai“ dėl Lietuvos nepriklausomybės užimti visai kitais dalykais.

Beje, prekybininkai iškrėtė dar vieną pokštą: įvedė taip vadinamas „pirkėjo korteles“, be kurių net mažas vaikas neturi teisės nusipirkti parduotuvėje ledų. Taigi.

Spalio 6. Šeštadienis

Šiandien Monika vėl vaidina. „Kazimieras Sapiega“ teatre. Vėlų vakarą sugrįžusi, pasakojo: šiandien Akademiniam dramos teatrui sukako 50 metų. Jubiliejus didelės reikšmės. Tuo tarpu visa respublikos spauda nutylėjo jį, radijas, televizija – taipogi. Nūdienių Lietuvos valdovų akimis, tai dėsninga ir teisinga: šį teatrą organizavo… bolševikai. 1940 metais. Tai kaip čia dabar minėsi šito „bolševikų išperos“ jubiliejų?! Tai būtų nepatriotiška, net nelietuviška, gėdinga būtų visai lietuvių tautai! Taigi šitaip dabar. Šitaip. Tiesiog keista, kad po Spalio revoliucijos rusai neuždarė nei Didžiojo Maskvos teatro, nei Mažojo dramos, nei Dailės teatro… Ko gero, suprato, kad tai yra kultūros židiniai. Tegu ir caro valdžios sukurti, bet yra skirti rusų tautai. Taigi. O mes, lietuviai? Ką?

„Respublikos“ laikraštyje skaičiau, kad Pietryčių Lietuvoje įvyks Vilniaus krašto, Šalčininkų rajono, dalies Širvintų, Trakų, Švenčionių rajonų deputatų suvažiavimas. Priimtas nutarimas, kad šie rajonai bus jau Lietuvos ribose veikianti autonomija. Taigi šitaip. Straipsnio autorius Česlovas Skaržinskas kaltina dėl šito… Maskvą, dar LKP (TSKP) platformininkus. Girdi, tai jie suinteresuoti atplėšti šitas žemes nuo Lietuvos. Pasirodo, nelietuvių tautybės šių žemių gyventojai vėl skundėsi dėl tariamų persekiojimų iš lietuvių pusės, girdi, jie negali mokyti savo vaikų gimtąja kalba, skaityti spaudą gimtąja kalba, siekti aukštojo mokslo ta kalba. Taigi čia – grynas melas. Pilna šiose žemėse rusų ir lenkų mokyklų, eina laikraštis, veikia meninės saviveiklos klubai, rūmai, ansambliai… Palyginti vien reikia su Baltarusija: tenai lenkų bene 2 milijonai, o nė vienos ne tiktai lenkų mokyklos, bet ir atskirai veikiančios nė vienos klasės, nei knygų, nei laikraščių. Švaru. Ko gi raudoti?

Spalio 7. Sekmadienis

Nuo šios dienos pabrango pašto paslaugos: vietoje 5 kapeikų ženklą laiškui dabar pirksime už 20 kapeikų. Kokiu pagrindu tas padaryta – nežinia. Daug kas dabar nežinia. Beje, laiškų į užsienį kaina ta pati: 50 kapeikų.

Vilniaus televizija rodė ilgą dokumentinį filmą „Zubovai Lietuvoje“. Apie grafus Zubovus, padariusius Lietuvai, kaip filme tvirtinama, tiek ir tiek gero, ir vien tiktai gero. Svarbiausias asmuo filme – Danutės Čiurlionytės vyras, grafas Zubovas. Plačiai jis pasakojo apie grafus, parodė nemažai kumečiams pastatytų mūrinių kumetynų, kai kuriuos jau sugriuvusius. Tai gal ir nieko. Lietuvoje tikrai gyveno grafai Zubovai, kumetynus statė, iš dalies ir žmonių švietimu rūpinosi, nežinia tiktai, kodėl būtent dabar reikia juos pagarbinti. Taigi.

Televizijoje – „Atgimimo laida“. Joje atžymimas laikraščio „Atgimimas“ svarbus jubiliejus: sukako net dveji metai, kai eina šitas laikraštis! Tarp šventės dalyvių staiga pamačiau ir Justiną Marcinkevičių. Tą patį įžymųjį rašytoją, kuris, žurnalistės A. Aukštikalnienės stiprokai iškoliotas už garsiojo „Kreipimosi į visuomenę“ pasirašymą, per tą pačią televiziją kategoriškai pareiškė išeinąs iš Sąjūdžio Seimo tarybos, iš LKP, apskritai pasitraukiąs iš bet kokios politinės bei visuomeninės veiklos. Na ką gi? „Atgimimo“ laikraščio, kurio vienas steigėjų buvo ir Just. Marcinkevičius, jubiliejus juk labai ir labai svarbus: net dveji metai eina „Atgimimas“!

Aplankiau Aleksio Churgino našlę Svetlaną Aleksandrovną. Buvo su mumis ir tik ką atvykę iš „Vakarų“ advokatas Julijus Slavinas su savo žaviąja žmona. Abu labai sunerimę: pusantrų metų pabuvoję pasaulyje, dabar nebeatpažįsta Lietuvos, taigi – „kaip yra iš tikrųjų“? Na, kiek galėdamas papasakojau. Gūžčioja pečiais abu, negali atsistebėti. Pranešė: maždaug po mėnesio vėl išvyksta į „Vakarus“.

Įdomią naujieną papasakojo man: buvo susitikę žinomą diplomatą, Nepriklausomos Lietuvos buvusio užsienio reikalų ministerio St. Lozoraičio sūnų, taip pat Stasį ir taip pat Lozoraitį, dabar tvarkantį visus diplomatinius užsienyje gyvenančių lietuvių reikalus, esantį pasiuntiniu (oficialiai) prie Vatikano, tačiau apimantį savo veikla visus išeivius. Taigi šitas Stasys Lozoraitis, išėjus jiems iš kalbos, gana aukštai vertinęs mano literatūrinę kūrybą: girdi, Baltušis rašo tiesą ir rašo gera lietuvių kalba, kuri nūdienėje literatūroje gerokai apsilpusi. Na ką gi? Ne taip jau blogai.

Spalio 8. Pirmadienis

Tvarkiau vėl laiškus. Ir vėl pavargau. Ir susidūriau su keista laiškų ypatybe: juo daugiau jų sutvarkai, juo daugiau vėl atsiranda jų pilni stalčiai ir daug kur kitur. Atsiliepia čia man mano nerangumas, gal ir nemokėjimas tvarkyti popierius tuoj pat, kai tik juos gaunu. Na, matyt, nė nebeišmoksiu. Mano metų sulaukus, nebe obelis sodinti, o rinkti, kas nukrito nuo kitų obelų.

Skaičiau vakar parsineštą iš Churginienės laikraštį rusų kalba „Glasnostj“. Pasirodo, yra ir toks dar laikraštis, išeina Maskvoje. Šiame numeryje, 15-ame, atspausdintas įžymaus rusų tarybinio rašytojo ir TSRS Rašytojų sąjungos Generalinio sekretoriaus Aleksandro Fadejevo priešmirtinis laiškas. Tragiškas laiškas. Sukrečiantis. Tragiška asmenybė buvo ir jo autorius. Gerai prisimenu jį iš karo metų, pokario laikotarpio. Kai Stalinas nurodė daužyti Michailą Zoščenką ir Aną Achmatovą, buvo pašalintas iš pareigų ankstesnis TSRS Rašytojų sąjungos vadovas Nikolajus Tichonovas, jo vieton pastatytas A. Fadejevas, labai ir labai nenorėjęs šių pareigų. Na, tuomet niekas nesiteiravo, kokių pareigų kas nori, duodavo tiktai komandą ir žmogus ėjo dirbti, be vilties kada nors pasitraukti iš jam primesto darbo. Pareigūnai buvo tada skiriami ir šalinami „iš viršaus“, tiktai šalinami, bet niekad neatleidžiami žmogui prašant. Taip buvo ir su A. Fadejevu. Jis buvo labai dėmesingas visų Tarybų Sąjungoje gyvenančių tautų rašytojams, globojo juos, gelbėjo kiek galėdamas bėdoje. Toks buvo ir mums, lietuvių rašytojams. Dabar taip ir matau jį prieš akis, tarytum gyvą: stovi aukštas, visuomet besišypsantis, labai atviro gero veido ir kaip reta gerų akių. Pas jį visuomet surasdavai užtarimą, gerą žodį, patarimą. Mačiau jį sunkiai išgyvenantį Stalino įpareigojimą daužyti taip vadinamus „kosmopolitus“, žydų tautybės rašytojus. Šitai kampanijai praėjus, staiga sužinojau, kad kankinasi jis kiauras naktis, skambina rusų rašytojams (žydų tautybės) arba jų šeimoms, prašo atleisti už klaidas, suteiktus skausmus, areštus, trėmimus… Neilgai jis ir bepagyveno po Stalino mirties: 1956 metų gegužės 13 dieną išgirdo jo namiškiai šūvį miegamajame. Įvyko šitai Peredelkino vasarvietėje, A. Fadejevo nuosavoje viloje. Ir štai dabar laiškas, ilgai kažkur buvęs nukištas, paskui ieškotas… Šiurpu skaityti įžymaus rašytojo, šventai tikėjusio komunizmo idėjomis, sukrečiantį nusivylimą viskuo, pradedant to meto TSKP ir Valstybės vadovais ir baigiant pačiomis komunistinėmis idėjomis. „Nebematau galimybės toliau gyventi, kadangi menas, kuriam aš atidaviau savo gyvenimą, pražudytas pasitikinčių savimi tamsuolių ir nemokšų partijos vadovų, ir dabar jau nebegali būti atitaisytas.“ Taigi šitaip. Šitaip. Nebecituosiu to laiško toliau: kas norės, suras jį spaudoje, o kas nenorės…

Kalbėjausi telefonu su leidinio „Knygnešys“ („Naujos knygos“) darbuotoja Matekonyte. Pasisakė ruošianti medžiagą spaudai apie poetę Hanę Lukauskaitę – tą pačią Hanę Lukauskaitę-Poškienę, mūsų almanacho „Darbas“ susikūrimo laikais atkakliai lindusią prie Kazio Borutos, iš esmės privertusią jį parašyti jai jos poemą „Brangiausios pėdos“. Pasirodo, pirmaisiais pokario metais ji, o ne kas kitas, įklampino Kazį Borutą į kalėjimą, taip pat ir Kazį Jakubėną: pati atnešė susipažinti jiems nacionalistinio pogrindžio atsišaukimo projektą, jos surašytą, ragino pasirašyti, o paskui, ją areštavus, išdavė visus. Taigi šitaip. Keisčiausia, kad prieš kokius metus, Sąjūdžiui įsismaginus „žadinti“ lietuvių tautą naujam atgimimui, šita Hanė buvo priskaityta prie bolševikinio meto aukų, daug nukentėjusi nuo stalinizmo: rašė apie ją laikraščiai, spausdino jos nuotraukas, grafomaniškus jos eilėraščius… Taigi štai kokia tai buvo auka. Tenka tiktai palaukti Matekonytės straipsnio „Knygnešyje“.

Savo akimis nemačiau, bet daug kas pasakojo man, kad vakar dienos „Vakarinėse naujienose“ buvęs rūstus straipsnis apie žmones, kurie neleidžia nūdienos Lietuvos valdžios atstovams apžiūrinėti jų asmeniškus butus, nors jiems ir pasakoma, kad jų butai bus konfiskuoti, nes jie yra atskiruose „osobniakuose“, kurie labai tinka užsienio pasiuntiniams; pastarųjų, beje, dar nėra nė kvapo, bet „jie bus, ir labai greitai!“, kaip sakoma, lokys dar girioje, o jau kailį jam lupa. Stebėtis tuo, žinoma, netenka, atsimenant, jog taip yra ir su „Lietuvos pinigais“, tai yra litais, kurie jau nupiešti, net, kiek girdėti, ir atspausdinti, bet… negalioja. Ir taip su pašto ženklais: irgi atspausdinti, bet galioja tik Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Ir taip toliau.

Kai politikai vadovauti imasi balalaikinai, ko benorėti?

Spalio 10. Trečiadienis

Vakar pasitikslinau, ar iš tikrųjų svėdasiškiai mitingavo dėl neleidimo manęs palaidoti Svėdasų kapinėse šalia tėvo Karolio Juzėno. Pasirodo, tikrai taip.

Važiavau troleibusu pas seserį Marytę, tyliai kalbėjomės su kitu keleiviu, senu mano pažįstamu rusu. Staiga troleibuse isteriškas bobos riksmas: „Kalbėkite lietuviškai! Kada pagaliau išmoksite kalbėti lietuviškai?“ Apraminau moteriškę pasiūlymu palaukti, kada bus iki galo įgyvendintas Lietuvoje fašizmas, o dabar – nešūkauti ir nekomanduoti, nes aš kalbu ta kalba, kuria tiktai noriu. Moteris, dar labiau įtūžusi, šaukėsi kitų keleivių užtarimo, bet jo… nesulaukė. Skubiai išlipo, nubėgo.

Vargšė ta mūsų Lietuvėlė!

Spalio 11. Ketvirtadienis

Atėjo nelinksma žinia: spalio 5 dieną bandyta susprogdinti skulptūrą „Kryžkalnio lietuvė“. Sprogdinimas nenusisekė, skulptūra, nors ir pasvirusi, bet liko stovėti. Sako, kad ieškoma vandalų, šito veiksmo autorių. Žiūrėsime, kaip jie bus surasti.

„Tiesoje“ – V. K. Jonyno pasisakymas „Žaizdas išgydys ne tiktai laikas“. Gana protingai pasisakyta, tolerantiškumas paraginamas, susiklausymas tarp žmonių. Stipriai užtariama Kazimiera Prunskienė. Viskas gerai. Susimąsčiau tiktai: kodėl gi jis, V. K. Jonynas, visą vasarą viešintis Lietuvoje, gyvenantis „Neringos“ viešbutyje, taip ir nerado nei reikalo, nei pareigos ar draugiško jausmo bent paskambinti man. Atsargus žmogus, taip aš jį supratau.

„Tiesoje“ dar rašoma, atsakant į skaitytojų klausimus: „Kas pasitraukė iš partijos…“ Išvardinami gana žinomi vardai, yra ir Aukšč. Tarybos deputatų, o būtent: J. Andrejevas, J. Jagminas, A. Jucys, A. Kiguolis, H. Kobeckaitė, Č. Kudaba, B. Kuzmickas, V. Martinkus, N. Oželytė, K. Prunskienė, L. Sabutis, V. Šereika, Z. Pečiulis, P. Vasiliauskas, I. Vasilevskis, A. Žalys. Ką gi, dezertyrų netrūko niekad, ir iš visur. Laimingo kelio!

Pasirodė naujas laikraštis, gavau 2 numerį, yra jame puslapiai lenkų ir rusų kalba, turinys, palyginti, gana rimtas. Girdėjau, kad pirmajame šio laikraščio numeryje pasisako Kazimiera Kymantaitė, pasakojanti, kaip ji „kentėjo“ prie bolševikų, nė iš tolo nežinodama, kad yra kokios nors privilegijos, mane sugretina su Zimanu. Taigi, pasirodo, galima ir šitaip, praradus sąžinę ir elementariausią padorumą.

Atėjo brolis Leonardas, visai nežinia ko atėjo, pranešė, kad uždarytas Vilniaus Rašytojų muziejus. Nepatikėjau, paskambinau į muziejų, atsiliepė Guščius, literatūros kritikas, pasisakė dabar einąs laikinai Muziejaus direktoriaus pareigas, pats direktorius metė darbą, išėjo dėstyti istoriją, o muziejų tikrai uždarė, dabar pridėjo dar 2 mėnesius laiko muziejuje talpinamų rašytojų giminėms atsiimti, kas gali, eksponatus. Daug sunkumų, verkia Albino Žukausko, Masionio, Broniaus Radzevičiaus ir kitų Vilniuje mirusių rašytojų šeimos: jų butai ankšti, nėra kur padėti suimtų iš muziejaus eksponatų, neranda išeities. Mano paklaustas, kodėl apskritai uždarė muziejų, Guščius papasakojo neįtikėtiną istoriją: muziejuje daug metų dirbo tūla nevykėlė Keršytė, atkakliai svajojusi tapti muziejaus direktore, o kad niekas jos neskyręs toms pareigoms, ėmėsi priemonių uždaryti patį muziejų, o paskui – pasižiūrėti. Šitai jai niekaip anksčiau nepavykdavo, bet dabar atėję „kiti laikai“: naujasis kultūros ir švietimo ministras, neūžauga vaikėzas, Kuolys atidžiai išklausė Keršytės įrodinėjimus, patikėjo ir, su niekuo nepasitaręs, uždarė jį. Dabar per 30 muziejaus darbuotojų atsiduria gatvėje, be darbo, be nieko. Guščius tarė, kad buvo kreiptasi tuo reikalu į Rašytojų sąjungą, deja, šios sąjungos vadovai tyliai nusileido, ir muziejus – mirė.

Išklausiau visa tai, ir tik dabar atsiminiau, kad nė karto nesu buvęs tame muziejuje, nemačiau nei man skirtų stendų, nors ir buvo man pasakyta, kad jie tikrai yra. Tikrąją priežastį uždaryti muziejų „kultūros“ ministras nurodęs jo perdėtą „raudonumą“. Jeigu tikrai taip, tai juk galima buvo muziejų nuraudoninti, bet ne uždaryti jį! Na, matyt, tikrai atėjo „nauji“ laikai mūsų kultūrai, lietuvių tautos istorijai, belieka tik laukti naujų staigmenų, žinoma, viena už kitą nuožmesnių, „vardan tos Lietuvos“…

Kalbėjausi telefonu su E. Mieželaičiu dėl muziejaus uždarymo. Pasirodo, jau seniai jis šitai žinojo, man kažkodėl nepasakė. Iš visko atrodo: labai ramiai ir šaltai priima tą faktą. Gerokai keista man.

Spalio 12. Penktadienis

Užvakar „Tiesoje“ atpyškintas rašytojo V. Petkevičiaus šauksmingas pasisakymas „Dieve, jums padėk!“, skirtas artėjančio žemdirbių suvažiavimo delegatams ir dalyviams-svečiams. Rašo karštai, emocionaliai, atrodo, iš širdies linki sėkmės rašytojas. Sėkmės žemdirbiams tikrai reikia, net ir ryšium su suvažiavimu, kuris turi įvykti spalio 12, taigi šiandien, ir rytoj. Pačiam suvažiavimui sušaukti daromos įvairios kliūtys, pradedant premjerės K. Prunskienės uždraudimu išnuomoti jo delegatams viešbučius Vilniuje (tegu susiranda nakvynę sau privačiai tie veik trys tūkstančiai žmonių!) ir baigiant nuodingais pasišaipymais iš Sąjūdžio „žemdirbių sąjungos“ ir dar vienos kažkokios sąjungos, irgi „žemdirbių“ pusės. Žemdirbiai dabar suskaldyti kaip niekad. Kaip ir visa, beje, „Lietuvos respublikos“ visuomenė.

Šiandien „Lietuvos aidas“ atspausdino nei šiokį nei tokį tekstą, pavadinęs jį „Gesint tą gaisrą!“ Jau iš paties teksto matyti, kad tai vis to paties V. Petkevičiaus riksmas, išreikštas padrikai, daugeliu atvejų tiesiog nesuprantamai. Keikia Sąjūdį, Landsbergį, Terlecką, visą pasaulį, pats save pavadinęs „Juoduoju pranašu“, šaukia gesinti tą gaisrą, kuris dabar įsiliepsnojęs Lietuvoje ir kuris stumia Lietuvą į prapultį. Redakcijos prieraše sakoma, kad „nors gerbiamas rašytojas ir neprisistato, bet mes sužinojome, kad savo monologe jis daug kur citavo Šakių rajono laikraštyje „Draugas“ išspausdintą interviu su Vytautu Petkevičium. Citatos išskirtos, jų kalba netaisyta“. Pasirodo, vargšas V. Petkevičius įsiveržė į „Lietuvos aido“ redakciją ir vienas pats išrėkė visą monologą, o redaktoriai, nebūtų gudrūs žmoneliai, viską surašė ir paskelbė. Iš tikrųjų vargšas tas V. Petkevičius. Štai kas išeina, kai rašytojas įsikala sau į galvą mintį žūtbūt tapti „Lietuvos prezidentu“, o tai minčiai neišsipildžius – pameta galvą, pats nebesižino, ką darąs.

„Lietuvos rytas“ įsidėjo šiandien platoką filosofo A. Juozaičio pasisakymą „Demokratijos peizažas Lietuvoje“, išdėstydamas jau daug kartų dėstytas savo mintis apie Sąjūdį, Landsbergį, kitus dalykus, vis iš blogosios pusės.

„Respublika“ šiandien, pamėgdžiodama Sąjūdžio nūdienį pasivadinimą „Sajūdis-2“, įsidėjo keturių puslapių įtarpą „Respublika-2“. Pliekia V. Landsbergį, pliekia daugelį „lyderių“, neaplenkdama nė Brazausko su Burokevičium, priskaitydama prie lyderių ir Aukštikalnienę su Baužyte, nebekalbant jau apie Čepaitį, kitus „laisvės kovotojus“. Puslapiuose gausu humoro, tarpais aštraus, tarpais gana sąmojingo, smagaus… Kuo tas baigsis? Juk netrukus sugrįžta ponas Landsbergis iš savo dar vienos didžiai pergalingos kelionės į Vakarus: Norvegiją, Islandiją, Prancūziją, ką jis užgiedos visa tai perskaitęs „Respublikoje-2“?

Šiandien prasidėjo Lietuvos žemdirbių suvažiavimas. Delegatų – apie 3000. Daug svečių. Truputį klausiausi jo per radiją. Kalba žemės artojai gana aštriai, pareikalavo žemės ūkio ministrą Knašį nedelsiant atsistatydinti, tokio pasiūlymo nepagailėjo ir kai kuriems kitiems žemės tvarkymo „specialistams“. Pagrindinė suvažiavimo tema: žemės reforma, kaip ji bus vykdoma, kam bus duodama žemės, kam ne; pareikalauta pašalinti žemės ūkio specialistus, įkorporuotus į kolūkius bei tarybinius ūkius, tenai nieko neveikiančius, tik komanduojančius ir gaunančius gerus atlyginimus, o jų, tokių „parazitų“, kaip buvo sakoma iš tribūnos, ant žmonių sprando susėdę virš 60.000 štukų. Tegu eina dabar patys dirbti, savo žemės ūkio mokslą betarpiškai įdiegti praktikoje, akivaizdžiai parodyti žmonėms. Nemažai kritikos išgirdo ir Ministrų Taryba. Pirmu smuiku čia grojo Velikonis.

Suvažiavime dalyvavo ministrė pirmininkė K. Prunskienė, pasakiusi ir kalbą, gana protingą, jos pavaduotojas A. Brazauskas, taip pat taręs žodį, suvažiavimo dalyvių šiltai sutiktas. Taigi. O iš Sąjūdžio nemačiau nė vieno žmogaus, išskyrus K. Motieką, kuris žada pasisakyti „rytoj“. Iš rašytojų – Joną Avyžių. Dairiausi V. Petkevičiaus televizijos ekrane, neradau. Matyt, žemdirbiai pakankamai apdairūs žmonės, neįsileido jo. Dėl visa ko?

„Sigutės“ parduotuvėje staiga pasirodė bananai. Norėjau stoti į eilę, gana ilgą, staiga pamačiau – visi bananai supuvę iki juodumo. Nusipirkau obuolių, raudonųjų pipirų Lietuvoj augintų, parsinešiau namo.

Beje, vakar vėl įvyko Maskvoje „Lietuvos respublikos“ ir sąjunginės delegacijų derybos, tiksliau, apsitarimai, kaip reikėtų ir kokia dienotvarke vesti derybas tarp Maskvos ir Lietuvos. Lietuvos delegacija su Ozolu priešakyje vakar vakare sugrįžo, Ozolas tuoj pasisakė viešai, prisigirdamas „naujų ir labai reikšmingų“ laimėjimų pasiekimu Maskvoje. Kokie tie laimėjimai – sunku dar pasakyti. Viena aišku: per visas derybas nė žodžiu nebuvo užsiminta apie… Lietuvos nepriklausomybės atstatymą!

Spalio 13. Šeštadienis

Pasibaigė Lietuvos žemdirbių suvažiavimas. Žodį tarė K. Motieka, patį kvailiausią, įrodinėdamas, kad visų mūsų šaknys ir syvai (?!) yra žemėje, neatskiriamai surišti, šitai įrodo faktas, kad savaitgaliais ištuštėja Vilnius ir kiti miestai, visi miestiečiai skuba į brangią tėvynės Lietuvos gamtą, prie jos žemelės! Kuo blogas argumentas?!

Kiek supratau, šis suvažiavimas labai nepatiko Lietuvoje įsitvirtinusiems reakcionieriams, besivadinantiems kovotojais už Lietuvos nepriklausomybę, žmonių gerovę. Suvažiavimo dalyvius jie iš anksto apšaukė veik stalinistais, biurokratais, „aparačikais“, svajojančiais atgauti anksčiau jų turėtas privilegijas, komandinius postus, užtat, girdi, jie taip priešinasi kolūkių išvaikymui, perėjimui į privatų ūkininkavimą. Ir nepajėgia suprasti šitie rėksniai, kad nėra didesnės kvailystės, tiesiog idiotizmo, kaip jų reikalavimas tučtuojau išvaikyti kolūkius, pereiti žemės ūkyje prie privačios nuosavybės. Šitas perėjimas jau pradėtas Lietuvoje, daugiau nei du tūkstančiai ūkininkų jau dirba nuosavą žemę, tačiau ir mažam vaikui aišku, jog šiuo metu išvaikius kolūkius, kurie, kokie jie bebūtų, yra pagrindiniai Lietuvos duondaviai, prieitumėm prie tikro bado. Gerai sako žmonės: jeigu kam dievulis proto nedavė, su lopeta neįdėsi!

Suvažiavimas praėjo, galima sakyti, sėkmingai, suorganizuota Lietuvos žemdirbių sąjunga, sudaryta jos valdyba, pirmininku išrinktas protingas vyras, mokslininkas, ilgametis Ramygalos kolūkio pirmininkas Virmantas Velikonis. Man atrodo, visa tai gerokai ataušins rėksnius, apsaugos Lietuvą nuo bado.

Spalio 14. Sekmadienis

Daug jau dienų negaliu nugalėti prastos nuotaikos, bent surasti jos priežastis. Tarpais susimąstau: gal nereikėjo man brautis į literatūrą, stengtis ką nors parašyti, žmonėms išsakyti? Gal reikėjo pasisaugoti ir pareigų, kurios sistemingai būdavo man primetamos pokario metais, ne tik prieš mano valią, bet ir man priešinantis, žinoma, kiek šitai būdavo įmanoma ano meto gyvenimo sąlygomis, kai viskas vyko pagal „komandą iš aukščiau“, kai niekam net į galvą neateidavo mintis, kad būtų atsižvelgta į žmogaus asmenišką pageidavimą, jo norus, jo valią? Gal kaltas ir mano nepajėgumas nugalėti įskaudinimus, pažeminimus, pasityčiojimus ir kaltinimus būtent už tas pareigas, kurias ėjau kaip mokėdamas, visą laiką stengdamasis pasaugoti žmones, pagelbėti jiems? Gal?.. Viena aišku: negera man, tiek negera, kad nebemiegu naktimis, vis mąstau, mąstau, mąstau. Gal iš tikrųjų turėčiau būti atlaidesnis tiems, kurie dabar ant manęs visus šunis karia, užmiršti, nekreipti dėmesio, kitaip tarus, katalikiškai mylėti ir gerbti savo priešus? Bet šitai tik pasakyti lengva. O kaip padaryti? Negi visiškai prarandant savo žmogiškąjį orumą? Nusižeminant… prieš ką? Atgailaujant… už ką? Išsakiau tiktai savo nuomonę, nieko daugiau. Tai negi dabar man barstyti galvą pelenais, maldauti dovanojimo? Negaliu aš šito, teatleidžia man dievas, jeigu tik jis yra kur nors. Ir teatleidžia man žmonės, kurie jaučiasi teisūs prieš mane. Esu toks, koks esu, neįmanau, kaip galėčiau persidirbinėti ant primesto kurpaliaus, giedoti „ne iš tų“ gaidų, kurių nepripažinau niekad. Nelaikau savęs kaltu, tiek žinau tvirtai. Nieku kaltu savęs nelaikau.

Netikėtai sutikau gatvėje seną savo pažįstamą Balį Fedaravičių, muzikantą, muzikos darbų vadovą, dirbusį Lietuvos TSR valstybės Filharmonijos direktorium ir meno vadovu 1949–1963 metais. Nemačiau jo tiek ilgai, jog buvau benutaręs jau mirus jį. Eina dabar sunkiai, lazda pasiremdamas, tiesiog nusibaigusios sveikatos, nors išorės solidžios. „Kaip gyveni?“ – paklausiau. „Kaip visi. Kaip visi“, – atsakė jis. Geras atsakymas. Gal reikės ir man šitaip. Iš karto viskas aišku.

„Pravda“ rašo šiandien, kad įžymiajam dailininkui-karikatūristui šiandien sukako… 90 metų. Įdėtas ir jo autošaržas. O juk ir apie jį maniau seniai benumirusį. Karo metais, dirbant man Visasąjunginio radijo komiteto lietuviškoje redakcijoje, ne kartą teko matyti jį. Neaukšto ūgio, aiškiai žydų tautybės, girdėjau jį esant rašytojo Samuelio Maršako broliu, nors kiek tai tikra, nežinojau ir dabar nežinau. Per pastaruosius kokius dvidešimt metų nebeteko matyti spaudoje jo karikatūrų, visuomet kėlusių man pasigerėjimą. Talentas! Ir štai – gyvas! Nežinia kodėl, o staiga prisiminiau gerą mano bičiulį kino dramaturgą Eugenijų Gabrilovičių, su kuriuo praėjome didžiulius sunkumus, rašydami kino scenarijų „Aušra prie Nemuno“, ir kuriam jau pernai sukako 90 metų. Paskambinau, deja, nesuradau namie: prie Maskvos jis, savo viloje. Mažai begyvas.

Taigi šitaip.

Spalio 15. Pirmadienis

„Pravda“ nustebino šiandien savo informacija, kai Ukrainoj Ivano-Franko mieste ryšium su „Ukrainos sukilimo armijos“ susikūrimo 48 metinėmis įvyko didelės iškilmės ir pastatytas paminklas tos „armijos“ vadui, vienam nuožmiausių Ukrainos nacionalistinių žudikų Stepanui Banderai. Savo metu, pokaryje, lankantis man Lvove ir jo srities kolūkiuose, žmonės dar tebegyveno siaube nuo šito „didvyrio“ vykdytų masinių žudynių, kai nepagailėta nei moterų, nei senelių, nei vaikų. Taigi. O dabar? Negi ir ukrainiečių tautą bebus apėmusi masinė psichozė, kaip ir lietuvių, mūsiškių, ką?!

Šviesi žinia: Michailui Gorbačiovui suteikta Nobelio Taikos premija. Jeigu kas iš tikrųjų nusipelnęs tos premijos, tai būtent M. Gorbačiovas. Savo darbais, pertvarkos veikla, taikos stiprinimo visame pasaulyje siekimu. Atidžiai išklausiau jo interviu per televiziją šia proga. Ramiai, šypsodamasis pasisakė jis, kad ši premija ženklina jo pertvarkos teisingo kelio pripažinimą pasaulyje. Tas tiesa.

Nusišypsojau ir aš, prisiminęs, kad mūsiškiai parapijiniai patriotėliai-sąjūdistai šiai premijai buvo pristatę… Vytautą Landsbergį. Manau, kad būtent šituo tikslu jis lankėsi nūnai Norvegijoje, Oslo mieste, kur laikosi Nobelio premijų (taikos) komitetas. Ir še tau, kūma, užgavėnės! Norvegai žino, kas yra tikrai nusipelnęs. Taigi.

Spalio 17. Trečiadienis

Vakar diena buvo veik tuščia. Tvarkiau laiškus archyvui, dar kartą įsitikindamas, kad negalima jų atiduoti. Ir vėl privargau šuniškai.

Šiandien kartu su Monika nukakome į Paalksnę. Radome sodybą visiškoj tvarkoj, o garaže – anūko Roko nupirktą burinę valtį, baltą, nepaprastai dailią. Pasižiūrėjome, vėl užrakinome. Ko gero, dar pavogs, laikai dabar tokie, kad iš po nosies viską plėšia. Na, gal duos dievas…

Pabarstėme pelėms nuodų, kurių pagaliau gavome Vilniuje, veterinarinėje vaistinėje, kuri kiek anksčiau buvo apiplėšta ir revizuojama. Davėme šitų „vaistų“ ir gerajai mūsų kaimynei Vincienei. Pasakojo ji mums, kad duonos dabar nebegalima nusipirkti daugiau nei 2 kilogramus iš karto. Degtukų parduodama tik 2 dėžutės į vienas rankas. Sviestas labai retai bepasirodo kaimo sąlygų parduotuvėse. Nėra druskos, mėsos, žuvies. Matyt, iš tikrųjų artėja Vytauto Landsbergio užplanuoti sunkumai Lietuvai.

„Vakarinėse naujienose“ – įžymiojo rašytojo Vinco Krėvės duktė Aldona Krėvaitė, pirmą kartą po emigracijos į JAV atvykusi į Lietuvą apsitarti su Rašytojų sąjunga bei Lietuvių kalbos ir literatūros institutu, kaip pergabenti jos tėvų palaikus ir memorialinį palikimą į gimtąją žemę. Palikimas gana gausus, turtingas: rankraščiai, paskaitų užrašai, nuotraukos, išsaugoti asmeniniai daiktai.

Aldona Krėvaitė gerokai susirūpinusi tais reikalais. „Tik nesusipeškit, – sako ji. – Nes ne lietuvių charakteriui – viens du padaryti. Lietuviai kaip niekas moka gražiai laidoti, bet po kelių mėnesių pradeda mirusį keikti. Iki šiol keikia ir Krėvę.“

Liūdna, nelinksma, kad šitaip. O juk ji teisi, Aldona Krėvaitė.

Spalio 18. Ketvirtadienis

„Gimtajame krašte“ A. Pociaus pasisakymas skyriuje „Savaitė“. Parašytas santūriai, kultūringai, įtikinamai parodant savo tikras pažiūras. Supratau: Algirdas Pocius, rašytojas, absoliučiai įsitikinęs teisinga ir garbinga Vytauto Landsbergio ir jo bendrininkų veikla, Lietuvos nepriklausomybės atgavimu ir jos tikimybe egzistuoti visiškai nepriklausant nuo bet kokių ryšių su Rusija. Tikrai man gaila. Ką gi, tokia A. Pociaus nuomonė ir aš nesiruošiu dėl jos teisingumo ginčytis.

„Literaturnaja gazeta“ šiandien paskelbė, atsiprašau, ne šiandien, o spalio 15 dienos numeryje, tiktai gavau tą numerį šiandien, gana rūsčią ataskaitą-stenogramą, pavadintą „Procedūrinis klausimas“ (A. I. Solženicyno pašalinimas iš Rašytojų sąjungos). Visiškai nepavydėtinai, jeigu nepasakyti daugiau, atrodo čionai kai kurie to meto Rašytojų sąjungos vadovai, sprendę ir nusprendę pašalinti A. I. Solženicyną, nepakviesdami jo į šį svarstymą: L. Soboliovas, G. Markovas, A. Barto, K. Voronkovas, V. Zakrutkinas, L. Tatjaničeva, kai kurie kiti. Padoriausiai laikėsi Danilas Graninas, net kelis kartus siūlęs atidėti svarstymą, iškviesti Solženicyną, išklausyti jį. Deja, jo niekas atvirai neparėmė, įžymusis rašytojas buvo pašalintas.

Taip buvo priimta tais laikais. Rašytojų sąjungos įstatuose įrašyta, kad kaltinamasis rašytojas „turi teisę dalyvauti, svarstant jo klausimą“, o kas tada žiūrėjo popieriuje įrašytų teisių? Ir buvo Rašytojų sąjungos vadovai, daugiausia, aklai paklusnūs „nurodymams iš viršaus“. Toks buvo net ir tuometinis RS valdybos pirmininkas Konstantinas Fedinas, kuris, beje, šiame posėdyje nedalyvavo, nors visa medžiaga buvo ruošiama su jo žinia. Taigi. Nemažai minėtų vadovų jau mirę, o kaip dabar jaustis tiems, kurie dar gyvi? Nepavydžiu šito nė vienam.

Spalio 15 dienos numeryje laikraštis „Litva sovietskaja“ atspausdino A. Bitutės platoką straipsnį „Eilinis naujausios valdžios triukas“, aštriai ir įtikinamai supliekdama nūdienių Lietuvos vadovų užmačią apžiūrinėti ir konfiskuoti privačius piliečių butus Čiurlionio ir Basanavičiaus gatvių rajonuose, tarp jų pirmiausia – individualiai statytus namus vienai šeimai, numatydami skirti juos būsimos „Nepriklausomos Lietuvos“ užsienio pasiuntinybėms bei pasiuntiniams apgyvendinti. Nurodoma, kad tokie prasimanymai neturi jokio teisėto pagrindo. Jie tiesiog juokingi turint galvoje, kad Lietuva, jeigu ir pasieks nepriklausomybės, tai, paties Ozolo prisipažinimu, ne anksčiau nei per penkerius metus. Taigi, taigi.

Anūkas Rokas buvo šiandien iškakęs pas draugą Seriožą, su kuriuo suartėjo tarnaudamas kartu kariuomenėje, pasisvečiavo ir vakare sugrįžo, labai pradžiugindamas mane: gavo tenai nusipirkti ir atvežė man 3 rašomosios mašinėlės juostas, ir dar popieriaus lapų klijavimo visą špulikę. Tai gerai. Didelė bėda nūnai Vilniuje, visoj Lietuvoj, su tais dalykais. Pasakojo, kad Baltarusijoje žmonės gyvena daug prasčiau už mus: net duoną perkasi pagal talonus, sviesto parduotuvėse nebeatsimena kada matę, dešros taipogi, mėsos jeigu ir išmetama, tai vienos kremzlės ir kaulai. Vien tiktai kavos galima tenai laisvai pirkti, žinoma, pagal talonus. Tiesiog keista. Mūsuose kava – didžiausias deficitas! Pasirodo, baltarusiai kavos negeria, nebent sostinėje Minske, ir labai stebisi, kad mes ją vartojame. Anūkas Rokas gavo, draugo padedamas, pastarojo talonais, nusipirkti šiek tiek cigarečių, kurių Vilniuje taipogi aštriai trūksta. Sugrįžo laimingai, kelyje niekas jo netikrino, o tai būtų viską atėmę. Tokia dabar ir tenai tvarka. Kaip mūsų šventos Lietuvėlės pasienyje.

Spalio 19. Penktadienis

Šiandien man šviesi diena, kokios seniai nebemačiau per ilgus savo gyvenimo metus: atidaręs siuntinį iš pašto, radau jame… „Sakmę apie Juzą“, išleistą Paryžiuje „Alinea“ leidyklos. Jau išleista! Ir dar kaip! Popierius – aukščiausios kokybės, kokio negavau jokiai savo knygai niekur kitur. Ir jo nepagailėta: kiekvienas knygos skyrelis pateikiamas atskirai, paliekant švarią vietą, kur puslapyje teksto nepriteko. Viršelio piešinys kiek keistokas, nutariau, kad prancūzai, matyt, šitaip įsivaizduoja mano Juzos sodybą Kairabalėje. Ką gi, dieve jiems padėk. Knygos pabaigoje pridėtas prancūzams sunkiau suprantamų lietuviškų žodžių žodynėlis. Knygos pradžioje įrašyta, kad versta „Sakmė“ iš lietuvių ir rusų kalbų. Ištryško man ašara, priglaudus knygą prie širdies ir pabučiavus ją, kaip mokė mane A. Vienuolis-Žukauskas. Jau nebekalbant apie jos pasirodymo svarbą prancūzų kalba, dar sujaudino toji aplinkybė, kad knyga išėjo būtent pačiu reikiamiausiu man laiku, kai tebesu kai kurių žmonių, pirmiausia Lietuvos rašytojų sąjungos vadovų, diskriminuojamas. Ir šovė šitaip apstulbusiam man, be žodžių stovinčiam su knyga rankose, mintis, kad, ko gero, vis dėlto esu aš… rašytojas. Pirmą kartą gyvenime tokia mintis man į galvą. Niekad anksčiau nedrįsau šitaip pagalvoti apie save. Ir tuo pat metu pajutau gėdą, kad tyliu jau tiek metų, ir, jeigu nenoriu gėdingai užbaigti tylėdamas savo gyvenimą, turiu tučtuojau imtis plunksnos!

Taip ir darysiu. Kiek man tas bekaštuotų.

O džiaugsmą dar pašviesino geroji mano žmona Monika. Pasveikino švelniausiai, išbučiavo, apsiverkė pati, o vėliau padovanojo man nuostabiausią rožių puokštę. Gerai, kai šitaip. Labai laimingas buvau visą šią dieną. Žinau, būsiu laimingas dar daug dienų. Sulaukus Juzos iš laisvojo Paryžiaus, to paties Juzos mano mylimo, kuris šiandien pleška kai kurių lietuvių sukurtuose mano knygoms laužuose, po šito gėda ir nepadoru jaustis nelaimingu. Tebūnie laimingi ir jie, mano diskriminatoriai…

Pranešiau šią naujieną Lietuvos autorinių teisių agentūros vadovui Jonui Leikauskui, kuris tučtuojau atvyko, pasveikino mane, pasigrožėjo knyga, ir tuoj pat išsivežė fotografuoti, ruošti laikraščiams informaciją apie knygos pasirodymą. O neilgai trukus sugrįžo, jau sutvarkęs viską ir net pabuvojęs „Literatūros ir meno“ redakcijoje, bandęs susitarti su vyr. redaktoriaus pavaduotoju J. Liniausku dėl informacijos publikavimo laikraštyje, tačiau buvo tenai sutiktas daugiau nei vėsiai. Dabar ieškosiąs kito kurio laikraščio. Taigi. Mane stebina, kad Leikauskas bandė įpiršti informaciją būtent „Literatūrai ir menui“. Juk iš anksto aišku, kad čia nebus sutikta skelbti. Matyt, geras mano bičiulis Leikauskas turi savo išskaičiavimų, pirmiausia atsižvelgiant į tai, kad šiame laikraštyje jis pastoviai puolamas iš kai kurių rašytojų pusės. Žiūrėsim, žiūrėsim.

Ilgai kalbėjausi telefonu su E. Mieželaičiu. Pastaruoju metu vis dažniau mes pasikalbame. Kvietė jis ir užeiti pas jį į namus, deja, ne taip nūnai lengva man susiruošti. Džiaugiuosi, kai mes su juo vis labiau surandame bendrą kalbą, užmiršdami ankstesnius mūsų tarpusavio nesutarimus. Ne vaidams dabar metas. Papasakojo jis man apie Lietuvos PEN klubo organizacijos apgriuvimą. Klubo pirmininkas Romualdas Lankauskas gerokai susikompromitavo Ame-rikoje tarp lietuvių emigrantų, tie paprašė jį daugiau nesilankyti pas juos. Panašiai atsitiko ir VFR. Dabar, atėjus PEN klubo ataskaitiniam susirinkimui, Lankauskas, kaip pirmininkas, gavo tiktai 4 balsus iš 25. Beje, vienas balsas už jį buvo… jo paties, antras… jo žmonos. Įtūžęs dėl pralaimėjimo, R. Lankauskas trenkė durimis, išėjo, pažadėdamas dabar stoti į Dailininkų sąjungą. Jis, beje, reiškiasi ir kaip dailininkas, portretistas, deja, ne ryškiau nei literatūroje. O dar papasakojo man E. Mieželaitis, kad lankėsi pas jį žinomas, pasak Mieželaičio, slovakų rašytojas (jo pavardės reikiamai neišgirdau per savo prastą klausą), išreiškęs gana stiprų susižavėjimą mano „Sakme apie Juzą“, turėjęs labai didelį norą susitikti ir pasikalbėti su manim, bet, deja, Lietuvos rašytojų sąjungos vadovai neleidę jam šito, atkalbinėdami įvairiausiomis priežastimis. Taigi aišku: Rašytojų sąjungos vadovų suorganizuota manęs diskriminacija tebeveikia. Pažiūrėsim, pažiūrėsim.

Spalio 20. Šeštadienis

7 valandą ryto kalbėjau telefonu su dukterim Violeta Čikagoje. Girdimumas, aiškumas – stebėtinas. Apsidžiaugiau, kad ji, Violeta, ir abi jos dukros, mano anūkės Julytė ir Simona, gyvos sveikos, pastarosios mokosi, laisvalaikiu dirba privačiai, pelnosi dolerį kitą, Violeta dirba išsijuosusi, kelintą jau kartą prašo manęs tik nesijaudinti, ramiai gyventi. Prieš kurį laiką ji man parūpino nemažą sumą pinigų, gerokai apstulbindama mane savo gerumu. „Atsilyginu už Tavo gerą, padarytą man, naudokis viskuo ramiausiai, pinigai dorai uždirbti!“ Žinau, kad dorai, bet žinau, kad ir labai nelengvai, dieną naktį plūkiantis Čikagoje, kur atlyginimas jai, kaip ne JAV pilietei, mokamas gerokai mažesnis nei kitiems, JAV piliečiams. Apie gautus pinigus niekam neprasitariu: dėl visa ko. Padėjau Taupomosios knygutės sąskaiton, tegu stovi. Kai Violeta sugrįš, visko dar gali būti, kiekviena kapeika pravers. Ir nematau nieko blogo, kad nutyliu tuos pinigus net nuo savo šeimos narių: neprageriu gi aš jų, neeikvoju savo asmeniškiems reikalams, o saugau. Gali ir taip atsitikti, kad mirsiu anksčiau Monikos, tai ir tokiu atveju rubliai neprapuls, ji paveldės pirmiausia visų jų pusę. O kad pasklis kalbos apie juos žmonėse, taigi sukels dar mirtinesnį pavydą kai kuriems žmonėms. O man užtenka ir to jų pavydo, kokį jaučiu dabar. Pagaliau ir rublių ne milijonai, tiktai tūkstančiai, visai negausūs. Reikia laikyti juodai dienai. Juo labiau, kad visiškai neaiški visų mūsų rytdiena. Visai galimas dalykas, kad ir pensija bus iš manęs atimta. Taigi. Padėkojau dukrai Violetai iš visos širdies, pasakiau, kad saugosiu, nė rublio savo reikalams neišleisiu, ir paprašiau, kad daugiau neberūpintų man nieko, geriau težiūri savo vaikų, kad jie nematytų to vargo, kokį patyriau aš savo vaikystėje „laisvos ir nepriklausomos“ Lietuvos metais, kaip, beje, patyrė šito šimtai tūkstančių mano kartos Lietuvos vaikų, neturėjusių sotesnio duonos kąsnio, švelnesnio poilsio, nei jokios perspektyvos mokytis, išaugti kultūringais žmonėmis. Tebūnie bent dabar kitaip.

Parašiau ir išsiunčiau laišką, padėkos laišką, „Sakmės apie Juzą“ vertėjai į prancūzų kalbą ir leidyklai „ALINEA“, išleidusiai šitą sakmę Paryžiuje. Stengiausi kiek galima teisingiau ir šilčiau išreikšti savo mintis, o kaip pavyko – nežinau nė iš tolo. Tikriausiai nelabai kaip. Susijaudinęs rašiau.

Visi šios dienos laikraščiai, ypač „Literatūra ir menas“, išskirtinai nuobodūs, krinta iš rankų. Lauksime dabar naujienų iš Maskvos, kur paties Landsbergio vadovaujama „nepriklausomos“ Lietuvos delegacija tariasi su TSRS vyriausybine delegacija, vadovaujama TSRS Ministrų Tarybos pirmininko N. Ryžkovo, dėl… Lietuvos nepriklausomybės.

Anūkas Rokas su savo drauge (ar mylima?) išskrido šiandien į Gruziją. Išbus tenai apie savaitę, tada sugrįš. Pastaruoju metu Rokas jau spėriau darbuojasi, pardavė kelis savo paveikslus, gavo šiek tiek rublių. Geriau jam, kai nebedirba Vilniaus rusų dramos teatre, kur gaudavo į rankas nepilną šimtą algos.

Vakare, po laidos „Vremia“, kalbėjo per televiziją TSRS Ministrų Tarybos pirmininkas N. Ryžkovas. Ramiai, santūriai, nuosekliai palietė ir derybų su Lietuvos delegacija klausimą, pasakė esąs nustebintas nelabai realistiniu mūsiškių delegacijos galvojimu, jų statomų reikalavimų nerealumu. Labai aiškiai ir be mažiausių svyravimų jis pasakęs Lietuvos delegacijai, kad Lietuva yra sudėtinė TSRS dalis, jos teritorijoje veikia TSRS Konstitucija, kurios privalo laikytis visi, taigi ir Lietuvos vyrai, sulaukę šaukiamojo amžiaus, privalo be jokių išlygų stoti tarnauti į kariuomenę. Kai dėl kai kurių išlygų – Lietuvos jaunuolių šaukiamųjų dalies atlikimo karinės prievolės pačioje Lietuvoje ar kuriose kitose vietose, kurios bus jiems pageidautinos, galima derėtis, tartis, o tarnauti kariuomenėje yra visų be išimties pareiga. Paklaustas, kaip jis vertina faktą, kad Lietuva jau pradėjo spausdinti savo pinigus ir paleis juos į apyvartą, N. Ryžkovas atsakė, kad tokiu atveju pasikeis visas reikalas, bus derybos ne dėl Lietuvos tolimesnio gyvenimo Tarybų Sąjungos respublikų tarpe, o dėl jos išėjimo, atsižvelgiant į visas iš to sekančias pasekmes. Pasakyta buvo labai tvirtai. Asmeniškai jis nemanąs, pasakė N. Ryžkovas, kad Lietuvos vadovai ryžtųsi išeiti į visiško atsiskyrimo nuo TSRS kelią, nes kiekvienas jų puikiai supranta, jog Lietuva bus bejėgė viena pati išsilaikyti. Nurodė N. Ryžkovas, kad Lietuvos delegacija kategoriškai nesutinka įsileisti į derybas kaip stebėtojus kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių atstovus, kitų partijų stebėtojus. Šitai esąs visiškai nesuprantamas dalykas, nieko gero nežadantis niekam. Bet reikėsią dar pažiūrėti, kaip vyks toliau derybos, kurias nūnai, – pasakė N. Ryžkovas, – Lietuvos vadovai stengiasi atidėlioti, uždelsti, visiškai priešingai jų pačių netolimos praeities pozicijai, kai patys kategoriškai reikalavo pradėti ir užbaigti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu. Beje, pridūrė jis, toks išankstinis reikalavimas negali būti priimtas. Derybos yra derybos, o ne savo valios diktavimas vienų kitiems. Taigi šitaip.

Mačiau televizijoje ir Landsbergį, tik ką išlipusį iš lėktuvo, sugrįžus į Vilnių. „Pasistūmėjom, pasistūmėjom!“ – tiek ir tepasakė jis, skubiai pasišalindamas nuo mikrofono. Pridūręs, beje, kad derybos su N. Ryžkovu buvo labai sunkios. Visa Landsbergio išvaizda liudijo apie visišką šito puspročio pralaimėjimą Maskvoje. Manau, reikia dar pažiūrėti, ką jis darys toliau. Esu beveik tikras, kad stengsis vaizduoti narsuolį. Šito reikia laukti. O iš tikrųjų? Na, manau, gyvenimas pats parodys.

Spalio 21. Sekmadienis

Po „Juzos“ atnešto jaudinimosi staigus nuovargis, suka visus kaulus, spaudžia po krūtine. Ir vis dėlto jaučiu džiaugsmą: šiaip ar taip, Juza vaikšto po Paryžių. Ir jaučiu taipogi: šis faktas gerokai padės man moraliai. Būtent šiuo metu padės. Per daug vilčių, žinoma, nereikia užkrauti Juzai, jis ir taip gerokai padėjo man, o vis dėlto… Ko gero, kai pasirodys spaudoje informacija apie jo išėjimą prancūziškai, tai, ko gero, nueisiu ir aš į rašytojų suvažiavimą, įvyksiantį apie lapkričio vidurį. Taigi.

Ir, nežiūrint viso kaulų sukimo, jaučiu širdyje tvaskant įsitikinimą, kad, ko gero, rašysiu. Ir ne „Druską“, o romaną apie Stanislovą Šilinį. Neiškęsiu nerašęs.

Skambinau Mindaugo Baryso, „Tiesos“ vyr. redaktoriaus, žmonai Rūtai Žičkytei, pasiteiravau, ar negalėtų ji pakalbėt su savo vyru dėl informacijos apie Juzos išėjimą paskelbimo „Tiesoje“. Tas geras vyras Jonas Leikauskas siūlė šią informaciją „Literatūros ir meno“ laikraščiui, bet aš nebetikiu, kad bus ji tenai paskelbta. Reikia ieškoti kitų būdų paskelbti platesnei visuomenei apie šį man svarbų ir brangų faktą (gal ir ne man vienam, o taipogi tiems doriems žmonėms, kurie nenusigręžė nuo manęs šituo negeru man laikotarpiu). Rūta mielai sutiko, bet ir prasitarė, kad M. Barysas šiuo metu ligoninėje tiek nusilpęs, jog rytoj, tikriausiai, nebeturės jėgų nuvykti į „Tiesos“ redakciją. Negera žinia. Labai negera. Ir ne todėl, kad ji liečia Juzą, o kad Mindaugas – šaunus vyras ir jo pasitraukimas sunkiai atsilieps „Tiesos“ laikraščio kokybei visokeriopa prasme. Būtinai reikia aplankyti jį ligoninėje. Negaliu sau atleisti, kad iki šiol nepadariau šito. Rytoj. Rytoj!..

Spalio 22. Pirmadienis

Jonas Leikauskas informavo mane telefonu: informaciją apie Juzą jis jau paruošė, knyga nufotografuota, tuoj pat veža viską į „Tiesos“ redakciją. Pridūrė susitaręs su „Knygnešio“ (buv. „Naujos knygos“) redaktorium dėl tos informacijos paskelbimo jų leidinyje. Tai gerai. Net labai.

Gerokai sugaišau specklinikoje, kurią sąjūdistai atkakliai reikalavo uždaryti, perduoti liaudžiai, panaikinant buvusiems „ponams“, taigi ir man, visas privilegijas. Bet jų protestai truko tiktai tol, kol jie pamatė iš arti, kiek tenai geresnės gydymosi sąlygos (ne gydymo, o gydymosi, nes gydytojai tenai visi parinkti pagal protekcijas, niekam tikę, išskyrus vieną kitą), tai sąjūdistai pasiskubino patys visi susirašyti į tą prakeiktą „spec.“, pirmiausia, žinoma, į specialų skyrių, išskirtinus baseinus, masažų kabinetus, į kuriuos nuo pat karo pabaigos taip ir nepatekau nė karto.

O šiandien tikrino man, sako, japoniškais aparatais, kepenis ir inkstus. Paklausiau, ar jau yra vėžys, atsakė, kad nė iš tolo, bet uždegimėlis „kažkur“ yra. O kad man neskauda, – pasakiau gydytojams. Tai reikia džiaugtis, – atsakė jie. Taip ir išėjau. Ir pagalvojau: o ką, jeigu uždegimas, jeigu net vėžys? Negulsiu juk po chirurgo peiliu: man jau 82-ji eina! Smagus iškeliavau namo.

O namie – telefono skambutis. Rusų kalba. Iš „Tarybų Lietuvos“ stoties. Girdi, sužinojome, kad viena jūsų knyga išeina prancūzų kalba, ar nesutiktumėte ta proga pasisakyti per mūsų radijo stotį, atsakiau, kad skubėti man nėra ko: kai jau iš tikrųjų išeis… Nesumojau pasakyti, kad informacija jau pateikta spaudai, negi užbėginėsiu jai dabar už akių?

Ir iš kur jie, velniai, sužinojo naująjį mano telefono numerį?!

Spalio 23. Antradienis

Šiandien „Šiaurės Atėnų“ laikraštyje Vytauto Kubiliaus gana verksmingas straipsnis: „Ar išliks Rašytojų sąjunga?“ Rašo sujaudintai Vytautas, išvardina ta proga devynias galybes bolševikinių nusikaltimų, pridarytų tvarkant literatūrą, rašytojus, kultūrą. Daug tiesos pasako, visa bėda, kad ta V. Kubiliaus tiesa seniai jau visiems žinoma iš mūsų pačių pasakymų dar brežnevinės stingties metais. Ir spėlioja, kokia gi bus, jeigu apskritai dar bus, Rašytojų sąjunga. Čia irgi nieko gero nepasiūlydamas, konkretesnių projektų nenušviesdamas. Viena aišku: sunerimęs žmogus smarkiai. Kaip ir daugelis kitų. O ko? Aišku visiems, tokia Rašytojų sąjunga, kokia buvo – atgyveno beviltiškai, šalia kai kurių nuopelnų, tikrai ji tarnavo valdančiai Tarybų valdžios viršūnei, Komunistų partijai. O ateityje Rašytojų draugija (ne sąjunga, o būtent draugija!) turės būti tokia, kokios visame pasaulyje egzistuoja tos rūšies organizacijos. Štai ir viskas. Ir verkti nėra ko.

Tame pat „Š. A.“ numeryje laikraščio šito įsteigėjas ir redaktorius Saulius Šaltenis gerokai apibara Vytautą Petkevičių (jo vardo neištardamas) už pasisakymus Šakių rajono laikraštyje ir kitur kai kur. Teisingai pabara, bet irgi be jokių perspektyvų.

Po pietų aplankiau Santariškėse, ligoninėje, sunkiai sergantį „Tiesos“ vyriausiąjį redaktorių Mindaugą Barysą. Sunkiai serga vyras, geras ir puikus, kultūringas. Padovanojau „Sakmę apie Juzą“ V. K. Jonyno iliustruotą, gana gražiai išleistą, Lietuvos spaudos sutartinai nutylėtą. Pridėjau ir Juzos prototipo Juozo Bukėno nuotrauką, užrašęs, kas čia toks toje nuotraukoje, parodžiau besigydančiam ir „Sakmę apie Juzą“, išleistą prancūzų kalba Paryžiuje. Buvo labai patenkintas, pasisakė gavęs informaciją „Tiesai“ apie knygos išėjimą, parašęs laišką redakcijai, kad būtinai atspausdintų neatidėliodami, o pats nebepajėgiąs nusidanginti iki redakcijos. Ir tai tiesa: atėjęs į palatą, pamačiau med. sesutes, leidžiančias jam vaistus, ir kraują jam leidžia nebe pirmą kartą per „lašelinę“. Pašiurpau, bet pasakiau, kad viskas bus gerai, reikia tik neprarasti pasitikėjimo savo jėgomis. Pirmiausia, žinoma, padėkojau už viską.

Jo palatoje buvo ir jo žmona, ilgametė mano nuoširdi bičiulė Rūta Žičkytė, mokslininkė, universiteto dėstytoja. Pakalbėjau ir su jų sūnumi Dobilu, kurį pažinojau dar iš jo vaikystės, o nūnai pamačiau jau gydytoją, gydantį savo tėvą. Ir gera pasidarė man ant širdies: yra dar Lietuvoje tikrai kultūringų žmonių. Ir dieve padėk Mindaugui Barysui pasveikti!..

Eina kalbos (ir laikraščiai rašo), kad „nepriklausomos“ Lietuvos valdžios viršūnėse vis labiau smarkėja tarpusavio vaidai. Rašo apie tai „Lietuvos rytas“, dar smarkiau „Lietuvos aidas“. Taigi šitaip.

Perskaičiau šios dienos „Lietuvos aido“ puslapiuose „Kovo 11 dienos partijos“ kūrėjo, nūnai jau kuriančio „Nepriklausomybės partiją“ Virgilijaus Čepaičio pranešimą šios partijos steigiamajame suvažiavime. Daug šnekėta, o labai mažai tepasakyta, ir visiškai nieko, kas būtų nauja. Neįsivaizduoju, kad į šitokio „vado“ kuriamą partiją susitelktų „trys ketvirtadaliai Lietuvos žmonių“, kaip to nori V. Čepaitis. Man tiesiog juokingas pats V. Čepaitis, ir juokingas jo užmojis. Pažįstu jį asmeniškai gana gerai. Niekados jis neraškė žvaigždžių nuo dangaus, kaip sako liaudis. Stebuklų nebūna niekur ir niekada. Gyvenimas labai realus.

Monika šiandien vaidina spektaklį „Tyli naktis“. Išėjo jaudindamasi, seniai bevaidinusi, tekstą, kaip ji sako, primiršusi. O aš manau ir žinau: viskas bus gerai. Ji tikra scenos menininkė, ir viskas jai, su labai mažomis išimtimis, išeina kuo geriausiai. O kad jaudinasi prieš spektaklį, tai tik įrodo, jog ji iš tikrųjų tikra scenos menininkė. Grafomanai niekad nesijaudina, dažniausia tūžta, kai, jų manymu, kažkas „nesupranta“ jų kūrybos aukštumų. Taip buvo gyvenime, taip yra, taip, ko gero, bus ir toliau.

Spalio 24. Trečiadienis

Anksti rytą kilęs, neramus nuskubėjau prie laikraščių kiosko: bus ar dar nebus informacijos apie „Juzos“ išėjimą? Ogi yra. Yra! Daug neaiškindamas įklijuoju į šį tekstą.

„SAKMĖ APIE JUZĄ“ — PRANCŪZIŠKAI

Prancūzijos leidykla „Alinea“ pagal pasirašytą kontraktą išleido J. Baltušio romaną „Sakmė apie Juzą“.
Į prancūzų kalbą iš lietuvių ir rusų kalbų išvertė lietuvių literatūros bičiulė Denise Yoccoz Neugnot.

Jonas LEIKAUSKAS

Turiu prisipažinti, jog esu gerokai patenkintas visu tuo, o priedo dar tuo, kad informacija kukli, paprasta, vos keli, patys reikalingiausi sakiniai. Niekad nemėgau pompos, net jaudinausi, kad nepaskelbtų kaip nors išskirtinai, akį rėžiančiai. Svarbu pats faktas, visa kita – niekai, ir gana.

Spalio 25. Ketvirtadienis

Sugriebė radikulitas. Smarkiai. Privertė skubiai gulti į lovą, atsiprašau, ant kušetės (lovų namuose mes neturime, tik Paalksnėje yra jų dvi). Nemaloni tai liga, o ką padarysi? Laimė dar, kad turiu JAV pagamintą specialią juostą tokiems reikalams: padeda. O toliau reikia pasižiūrėti.

<…>

Gal ir negražu, o vis dar džiaugiuosi „Juzos“ išėjimu Paryžiuje su prancūzišku apdaru. Ir pajutau jam ne tiktai didžią padėką, bet ir pareigą. Būtina Vėlinių dieną aplankyti jo kapą Puponių kaimo kapinėlėse, padėti gėlę, uždegti žvakę. Tai parašiau laišką savo vaikystės dienų draugui puponiečiui Jonui Bukėnui, reto taurumo paprastam žemdirbiui, nūnai pensininkui, paprašiau jį padaryti visa tai vietoje manęs. Radikulitas, nieko nepadarysi. Tikiu, viską jis padarys. O aš jam… matant ir nematant, kaip sako kupiškėnai.

Spalio 26. Penktadienis

Stebėjau televizoriuje, kaip Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose perlaidojami keturių komunarų palaikai. Jau ketvirtą kartą jų kaulai, tiksliau, pelenai urnose, tampomi ir perkėlinėjami! Gėda žiūrėti, gėda dėl lietuvių tautos tokio bruožo, to nepasotinamo potraukio perkasinėti mirusiųjų kaulus, tiek tų, kurie naujai įkopusių į valdžią nekenčiami, tiek ir tų, kuriuos šitie naujieji valdžios užgrobėliai tariamai myli, gerbia, aukština. Kitaip tariant, visų. <…> Kažkoks vandalizmas, jeigu nepavadinti savotišku… kanibalizmu. Šiurpu matyti visa tai. Ir labai keista, kad į ketvirtąjį keturių komunarų perlaidojimą atvyko dalyvauti Karolio Požėlos sūnus Juras Požėla, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos prezidentas. Slegia mane tie dalykai, kelia širdyje sunkų nujautimą, kad dabartinė lietuvių karta dar nė iš tolo neiškovos Lietuvai jos nepriklausomybės, apie kurią triūbija visomis dūdomis. Viduramžių dvasia stipriai dar gyva lietuvių sąmonėje, pasąmonėje ir visur kitur. Vargšė tauta!

Kalbėjau telefonu su žentu Antanu Puliku. Susitarėm, kada turės laiko, paskambins, susėsim prie vieno stalo.

Nūdienis lietuvių tautos „vadas ir dvasios tėvas“ Vytautas Landsbergis, daug kartų prisiekinėjęs nė kojos nekelti į Maskvą, šiandien davė per Maskvos televiziją gana ilgą interviu. Jis buvo visai landsbergiškas: į daugybę klausimų jis neatsakė, apie kitus šnekėjo tiek miglotai, jog nelabai ką tegalėjai ir suprasti, daug kartų melavo, ypač tvirtindamas, kai Lietuvoje nūnai jokios nacionalinės diskriminacijos nėra, pilna laisvė visiems, pilna demokratija, viešumas ir panašūs dalykai. Taigi!

Netikėtai atėjo fotografė Ona Pajėdaitė, pranešė labai nelinksmą žinią: spalio 26 dieną mirė mano pažįstama, labai simpatiška moteris Rasa Jablonskytė-Noreikienė. Turėjo 32 metus. Paliko vyrą, dukterį bene šešerių metukų. Sujaudintas buvau. Tvirta, stipri, graži moteris nė iš tolo nekėlė man minčių apie tokią netolimą jos mirtį. Pastaruoju metu, paskendęs visokiuose savo rūpesčiuose, dažniausiai niekam nereikalinguose bei mažareikšmiuose, atitrūkau nuo Rasos, pasiunčiau tiktai Naujametinį pasveikinimą, o dabar štai – mirtis. Galėjau gi pasveikinti, paskambinti telefonu. Taigi.

Apie šią netikėtą mirtį kalbėjau su kai kuriais žmonėmis. Daugelis įsitikinę, kad tai Černobylio recidyvai. Pastaruoju metu itin padažnėjo žmonių, daugiausia paties geriausio amžiaus mirtingumas. Sako, kad tai sustiprėjusios Černobylio radiacijos poveikis. Atėjo ir tokios žinios, kad po tos avarijos, kai masiškai pradėjo kristi Baltarusijos miškuose briedžiai, stirnos, kiškiai, paukščiai, buvo į miškus pasiųsta kariniai daliniai: jie „šukavo“ kiekvieną krūmą, o ką suradę mirusį, čia pat užkasdavo į žemę ir žengdavo toliau. Ką reiškia užkasti? Argi tai apsisaugojimas nuo radiacijos? Anaiptol! Kiekvienas grybas ar uoga, išaugusi kritusių žvėrių kapo kauburėlyje, juk bus pilna radiacijos, niekaip kitaip būti negali. Tad kas atsitiks žmonėms, pirmiausia vaikams, pasiuogavusiems ar pagrybavusiems tame masiniame kapinyne? Atsakymo aiškaus nėra, o pavojus gali būti itin grėsmingas.

Neatleidžia radikulitas, kad jį kur perkūnai neštų!

Spalio 28. Sekmadienis

Vartinėjau bandomo parašyti savo romano juodraščius. Tarytum visai kitomis akimis pamačiau juos, aiškiai suvokiau, kur pakenčiamai parašyta, o kur – išmestinai. Oi reikia man imtis šio darbo visiškai rimtai. Kad tik tas radikulitas, kad jį kur galas!..

Kalbėjau telefonu su Dalia. Retkarčiais paskambinu jai. Pasakojo ji man, kad universiteto dėstytojas Eugenijus Meškauskas taręs apsupusiems jį kitiems dėstytojams, daugiausia, žinoma, sąjūdistinės mąstysenos, kad praėjus kokiems 50-čiai metų niekas net vardo neatsimins tų, kurie dabar kritikuoja ir keikia Baltušį, o Baltušis liks žinomas, jo raštai bus skaitomi. Taigi.

Kalbėjau telefonu su Rūta Žičkyte. Pasakojo ji man, kad jos vyro Mindaugo Baryso sveikata nesitaiso, kad pavargo jis nuo skausmų, jau prasitaręs, kad geriau būtų, jei greičiau ateitų pabaiga visko. Tai nieko nėra liūdnesnio, kai ligonis pasiduoda tokioms nuotaikoms. Smerkti aš jo negaliu. Nė iš tolo. Bet liūdna man smarkiai. Žinau: jeigu ligonis nuleido rankas, tai jau šventė atėjo jo ligai – tikra šienapjūtė. Labai liūdna. Puikus vyras tas Mindaugas.

Ir papasakojo dar Rūta Žičkytė, susitikusi ji vieną iš žinomų lietuvių rašytojų (pavardę atsisakė pasakyti), pasidžiaugusi jam „Sakmės apie Juzą“ išėjimu Paryžiuje prancūzų kalba, ir tuoj išgirdusi rūstų riktelėjimą: „Jau ištirpai? O užmiršai, ką tas Baltušis kalbėjo per Maskvos televiziją?“ Nieko jinai jam neatsakiusi. O man aišku, iki kokio laipsnio išsišakojusi tarp nūdienių lietuvių rašytojų neapykanta man. Plius – jų bejėgiškas įtūžis, kad ne kas nors iš jų, o vis tasai nekenčiamasis Baltušis pirmas „prasiskverbė“ su savo kūryba į Vakarų Europą. Dieve jiems padėk, šitiems žmogeliams.

Spalio 29. Pirmadienis

Sugrįžo anūkas Rokas iš Gruzijos, pavargęs, bet smagus. Pasakojo įspūdžius. Gruzinai labai svetingi. Mažai tepažįstamas jo draugas priėmė jį su drauge išskėstom rankom, paskyrė geriausią kambarį, vaišino visas dienas, vežiojo po Gruziją savo mašina, vedžiojo po sostinę Tbilisį, o atsisveikinant kategoriškai atsisakė priimti bent mažiausią atsilyginimą už visa tai, net įsižeidęs kalbėjo, kad šitaip nepriimta pas juos. O Tbilisis esąs nelabai švarus (palyginus su Vilnium, kitais Lietuvos miestais). Tvarka irgi keistoka. Visi važiuoja kur nori ir kaip nori, jokių šviesoforų signalų nesilaiko, kas pirmas su savo mašina pralindo, tas ir lekia toliau, visi skuba, bėga, bet darbą dirbti niekas neskuba. Ypač vyrai ta prasme. Jų gyvenimo tikslas esąs toks: priiminėti svečius ir gyventi savo malonumui, visa kita niekai! Parduotuvės tuščios labiau nei Vilniuje. Mėsos galima pamatyti ir pirkti tiktai turguje, už keleriopai aukštesnę kainą. Tas pat su dešra, sūriu, kitais produktais. Yra daržovių, vaisių, bet irgi tik turguose. Dauguma gruzinų, su kuriais teko Rokui susitikti, politika visiškai nesidomi, laisvu laiku neskubėdami traukia sausą vyną, traukia dainą, pasakojasi prisiminimus, istorijas visokias. Tai šitaip iš arti. O iš toli – Gruzija tokia pat nerami, jeigu ne daugiau, už kitas visas respublikas. Žmonės pasiryžę atgauti Gruzijos nepriklausomybę, tačiau nelabai daug ką daro dėl šito. Būdingas jų bruožas – panieka kitoms tautoms, pirmiausia – rusams, kurių nekenčia tiesiog organiškai. Gruzijoje veikia niekur nerašytas ir jokio parlamento nepriimtas įstatymas: vesti tiktai savo tautos merginas, tekėti gruzinei tiktai už gruzino. Nustebau, šitai išgirdęs. Gruzinai – aukštos kultūros tauta, ko jie spraudžiasi į savo provincialinį kiautą, juk šitaip galima prieiti ir iki tautos išsigimimo. Na, čia jų pačių valia. Kaip pasiklos, taip ir išmiegos.

Spalio 30. Antradienis

Nelauktai, netikėtai – laiškas iš Povilo Zulono. Perdėm seno turinio. Pas-veikino mane su „Sakmės apie Juzą“ išėjimu Prancūzijoje, tiek ir naujo laiške. Parašiau ir jam laišką, daug neatidėliodamas, pasakiau, kad iš laiško matyti jį besilaikant senų pažiūrų, tas gerai, vadinasi, ir aš turiu teisę turėti savo nuomonę, o kai šitaip, tai nėra jokio būtinumo nagrinėti mūsų laiškuose politinius įvykius ir juos vertinti: pasilikim kiekvienas su savo nuomone, ir tuo viską baikim.

Žiūrėsiu, ar atsakys jis man dar.

Spalio 31. Trečiadienis

„Literaturnaja gazeta“ atspausdino naują akademiko A. Sacharovo atsiminimų pluoštą. Monika perskaitė, apsiverkė. Pašiurpau ir aš. Ypač nuo pasakojimo apie Beriją, Dekanozovą. Su pastaruoju buvau net pažįstamas, kai buvo jis TSRS pasiuntinys Lietuvoje, 1940 metų išvakarėse. Ir, žinoma, apie Staliną. Niekad žmonija neužmirš šitų budelių, savo nuožmumu bei sadizmu toli pralenkusius pačius baisiausius žvėris. Ir kilo vėl man mintis: dabar, kai su kiekviena diena atsiveria nauji ir nauji Stalino ir stalinistų ilgai slėpti kruviniausi nusikaltimai, koks gi padorus žmogus gali pasilikti TSKP eilėse? Tik jau ne aš. Tikrai.

„Respublikos“ laikraštis šiandien išėjo vėl 32 puslapių. Vienintelis toks Lietuvoje. Medžiagą skelbia labai visokią: paliaupsina smetoninį generolą, geroką glušą, nuolat kartojusį, kad „žmogus be poterių ir karo mokslo – tai kiaulė“, V. Grigaliūną-Glovackį.

Yra ir paliaupsinimai Juozo Keliuočio adresu. Tiesiog pašlovinimai, iškeliant jo nesamus nuopelnus lietuvių tautos kultūrai, jo kančias nuo stalininių represijų, kažkam jį įskundus. Represuoti Juozą Keliuotį, žinoma, nereikėjo. Kaip ir daugelio tūkstančių kitų lietuvių. Tačiau gal nereikėjo čia, „Respublikoje“, užmiršti Juozo Keliuočio parašo-skundo prieš poetą Aleksį Churginą, įteiktą vokiečių okupacijos metais Gestapui, pasirašius jį, beje, kartu su tūlu Dambrausku, Pulgiu Andriušiu ir poetu Jonu Graičiūnu. Nutylėjimas – melas.

Parengė Antanas Šimkus