Elžbieta Banytė. Apie meilę, mirtį, vyną ir medikus

2012 m. Nr. 2

Ramūnas Kasparavičius. Decameron medicus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjun­gos leidykla, 2011. – 136 p.

Naujas „poeto, prozininku tapusio“ Ramūno Kasparavičiaus romanas „Decameron medicus“ iš karto patraukia dėmesį ne tik išskirtiniu Romo Oranto sukurtu viršeliu, bet ir apimtimi – tai yra pats ilgiausias pasirodęs autoriaus tekstas. Pirmojoje nedidelės apimties knygutėje tilpo net du romanai, antrojoje – romanas ir kelios novelės (be abejo, tai leidžia prisiminti amžiną klausimą – kas yra romanas?), o štai dabar visus 136 knygos puslapius užima vienas kūrinys. Be to, paantraštėje nurodytas nei matytas, nei girdėtas žanras – pitoreskos. Visa tai provokuoja atsiversti pirmąjį puslapį. O ten pamatome dedikacįją Vytautui Mar­tinkui: „<…> su giliausios pagarbos jausmu skiriu šiuos liguistus pusla­pius“ (p. 5). Kai kas, pamatęs tokius žodžius, galbūt mestų knygą šalin ir padejuotų dėl literatūros dekadanso. O kitą tiesiog gali apimti smalsumas – kas čia tokio „liguisto“, ko dar nesame matę?

Matyt, yra kažkas keisto, ko nė tasai iš pavadinimo atklydęs medicus neišgydytų. O įvairiausio plauko dak­tarų knygoje netrūksta – nuo XIX a. keliautojo Ignoto Žiogelio, kurio figūra juntama visoje knygoje, iki soviet­mečio VU medicinos studentų. Mediko figūros antipodas – Ponia Mirtis. Al­girdas J. Greimas kažkada rašė, jog literatūra būna apie meilę, mirtį ir vyną. Jo teiginys puikiausiai tinka šiai knygai – jau žodis „Decameron“ išduo­da ne tik hipotekstą, bet ir seksualinį kai kurių pitoreskų pagrindą; Ponia Mirtis nuolat sukiojasi tarp žmonių, o vynas, kaip ir kituose R. Kaspara­vičiaus tekstuose, liejasi laisvai. Prie viso to pridėkime autoriaus įžvalgas, sukuriančia esė matmenį, jo sampro­tavimus apie kūrybą, prišliekime „Prakalbą ing malonų skaitytoją“, rašytojui būdingą kalbinį „makaronizmą“, kur mirga rusiški, lenkiški, prancūziški, itališki, lotyniški, angliš­ki ir dar kitokių kalbų žodžiai, šoki­nėjimą laiko nuo „spindulingosios viešpatės“ (p. 88) Bonos Sforcos iki, matyt, neseno pokalbio bu Danieliumi Mušinsku, taip pat visokias literatū­rines aliuzijas bei mitologines nuoro­das, kaimo vaizdus ir miesto bohemos gyvenimą, o tada supakuokime visa tai į visiškai „Šviežią“ pitoreskų žan­rą… Gauname šelmišką, kibirkščiuo­jantį, lengvai skaitomą, bet iki galo sunkiai suprantamą, ironišką ir inte­lektualų postmodernistinį šėlsmą. Ar tai liguista? Kaip kam.

Rodos, R. Kasparavičiaus estetinė programa, pradžioje buvusi kiek pad­rika, dabar įgavo aiškią kryptį. Kar­navalo situacija, liaudiška kalba, groteskas, jungiantis kūniškąjį ir socialinį pradus į visumą, keli teksto lygmenys, nuolat ištroškę (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis) herojai aiškiai rodo, jog „Molinė patranka“, išleista 2006 m., kreipiasi į François Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelį“. Ką reiš­kia vien toks skaičiaus stabilumo išardymas „Molinėje patrankoje“: „Ne, neaugino Bono nei buržuazinių runke­lių, anei pastarnokų, žemę Dzūkijoj iš­nuomojo, nuomos gaudavo sumelę, nes nuomojo ir miško gabalą: septyniolika ąžuolų, keturis uosius, penkiasdešimt septynias liepas, dvi egli, du šimtu aštuoniasdešimt pušų ir pušelių, kapą alksnių, tuziną guobų, tris zuikius ir vieną šerną, neskaitant varnų. Kitką kasmet perskaičiuodavo rudenį arba pavasarį su skaitytuvais.“ Žodis „De­cameron“ naujausioje knygoje nėra vien autoriaus išsilavinimą demonst­ruojanti puošmena, bet ir aiški nuoro­da į garsųjį renesansinį tekstą. Ma­tome daug Giovanni Boccaccio „Dekameronui“ būdingų ypatybių: platų pasakojimų erdvėlaikį, sudėtingą komponavimo būdą, kai autorius atskirus siužetus įterpia į savo sąmonės rėmą seksualinį kai kurių trumpųjų pasakojimų pobūdį.

Žinoma, žaidžiama labai subtiliai, tai nėra mėgdžiojimas. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į šių pasako­jimų žanrines ypatybes – tai nėra novelės su joms būdinga trinare struk­tūra. Kas gi ta „pitoreska“? Autorius „Paraiškoje“ teigia: „<…> tai mano sukurtas žanras, kuris patiko net Jurgiui Kunčinui. Tai beveik tas pats, kas švankai, fececijos, pikareskos, šelmių romanėliai ir novelės, dzūkų poringės ar lenkų gaivędos. Pitoresqui prancūziškai paprasčiausiai reiškia tapybiškas <…> “ (p. 9). Čia pat pri­duria: „Kokiu vardu (žanru) bus pa­vadinta knyga, aš nežinau…“ (ten pat). Taigi paliekama vietos kritikams, „tarp eilučių“ apeliuojant į jų sveiką protą ir sąžinę. Ir čia norisi įsiterpti: „Gerb. Ramūnai, – sakyčiau autoriui, – „Decameron medicus“ yra noveliškos fabu­los struktūros romanas… Nesupyk­site?“ Romanu knygą vadinu tik todėl, kad ji netinka į jokio žanro rėmus, o romano sąvoka teoriškai jungia gausy­bę skirtingų dalykų.

Atėjo laikas pasakyti tiesą, be kurios bandymas vienareikšmiškai apibrėžti knygos žanrą yra iš anksto žlugęs. Pitoreskos net nėra pitoreskos. Daugelis knygos skyrių, kurie iš dalies sutampa su trumpųjų pasakojimų formomis, turi pavadinime įvardytą žanrinę nuorodą, pvz.: „Pikareska apie aistringąjį kle­bonėlį“ (p. 46), „Baladė apie vienuolika komunistų“ (p. 58),„Novelė apie ebonitines plokšteles“ (p. 70) ir pan. Savaime suprantama, ir šie pavadinimai žanrus nurodo tarsi žaisdami, dėl juoko, mat „pikareska“ (kaip tai būdinga ir G. Boccaccio „Dekameronui“!) reiškia juokin­gą Filologijos fakulteto studento pasa­kojimą filologėms ir medikei, kur tradi­cinį herojų piccaro pakeičia kunigas „balade“ yra neeiliuota, o „novelėje“ trinariškumo nėra nė padujų, Tai jį sustiprina šėlsmo, laisves, improvzacįjos įspūdį – juk žaidžiant nelieka jokiu žanrinių principų ir ribų.

Kaip minėta, tekstas yra keliu planų, daugiabriaunis. Gana populiari ši knyga galėtų tapti dėl savo preten­zijų į esė žanrą. Joje pasakojama apie sovietmetį, jo problemas ir įtaką žmo­gaus mąstymui, apie laisvę, toleranciją, kultūrą, meilę, mirtį, bohemą ir stu­dentus, apie nuovargį ir persisotinimą. Bet knygos leitmotyvas yra medicina ir medikai. Į juos visada žiūrima su pagarba, kuri truputį nuspalvinta iro­nijos, tačiau vis dėlto labai aiški. Jau pačioje kūrinio pradžioje atvirai pa­reiškiama, kodėl verta žavėtis medi­kais: „Kriticizmo, skepsio, net ir ciniz­mo (pastarojo dozavimas – itin subti­lus dalykas), savo jėgos ir bejėgiškumo supratimas… Daug ką randa rašytojas medikų darbe. Ir buities sutvarkymu nepraktiškieji humanitarai atsilieka nuo humanistų medikų. Medikai iš­laikė Renesanso stiliaus galvoseną, gyvenimo būdą.“ (p. 23).

Žinoma, būtų galima kritiškai šyp­telėti ir pasakyti: menas ir gyvenimas neturi nieko bendro! Tai įrodė jau Imanuelis Kantas. Tad kodėl gi į gro­žinę literatūrą pinamos socialinės te­mos? Tačiau kaip tik taip ir buvo sumanyta, gerbiamieji. Jau „Paraiš­koje“ teigiama: <…> pitoreska – spal­voti stiklai, o esė – jungiamasis švinas. Tik tas švinas kažkodėl nelabai patin­ka, sunkiasvorė eseistika man neatro­do labai patraukli.“ (p. 9). Jeigu jau gyvename tokioje eroje, kai mene vis­kas jungiama, sintetinama, perkuria­ma, adaptuojama, tai kodėl literatūro­je negali būti jungiami skirtingi funkciniai stiliai bei patirtys? Juk šis romanas nėra hermetiškas meno kū­rinys, kurio neveiktų bendri gyvenimo dėsniai. Kartais jie net atvirai eksplikuojami arba šaržuojami.

Ir apskritai – kas galėtų pasakyti, kur baigiasi menas ir prasideda gyvenimas? Apie fikcijos ir realybės, autoriaus ir romane pirmu asmeniu kalbančio pasakotojo santykį užsimo­dama ne kartą. Kūrybos ir rašymo tema knygoje ryškėja nuo pirmo iki paskutinio puslapio, Ši tema jungia daugybę tiek visuotinės, tiek lietuvių literatūros modernių kūrinių, o aktua­li yra turbūt be išimties visiems ku­riantiems ar besidomintiems menu. Esama čia ir literatūros kritikos, net teorijos apraiškų – matyt, visa tai derėtų priskirti eseistikos sferai. Todėl dar kartą aptariama Kristijono Do­nelaičio „Metų“ svarba, svarstoma apie naujų žanrų atsiradimą, origi­nalumo ir tradicijos santykį. „Kai pagalvoji, literatūra iš tiesų tarsi ir visų darbas. Tik tiek, kad tu užrašai.“ (p. 35) – teigia autorius.

Čia galima prisiminti ir Thomo Stearnso Elioto tekstą „Tradicija ir individualus talentas“, ir Roland’o Barthes’o „autoriaus mirties“ teoriją. Skaitome R. Kasparavičių: „Ar aš ten buvau, ar man atsitiko? Taip atsiti­ko šios novelės herojui. O ar tai aš?“ (p. 76). Tokie svarstymai išduoda, kad šia knyga pasitikėti nereikia. Vieni jos siužetai atrodo labai realistiški, kiti – aiškiai išgalvoti. Bet autorius vėl įsi­kiša: „Yra Trakuose rimtų istorikų, kurie tikrai žino ir tvirtai įrodys, kad tai aš nieko nežinau, bet neieškokime šiame rašinyje tikros istorinės tiesos. Jos čia gal ir visai nedaug.“ (p. 67). Egzistuoja nuolatinė įtampa tarp rea­lių asmenybių ir fantazijos, o šmaikš­tus, su niekuo nesupainiojamas auto­riaus stilius tik apsunkina reikalą. Todėl tenka daryti išvadą, kad ne­įmanoma ir nereikia atskirti realybės nuo išmonės – jų lydinys yra „Decameron medicus“ meninė tiesa, o kuris lygmuo skaitant taps pagrindiniu – tai Jau mūsų, skaitytojų, reikalas.

Romano stilius tikriausiai yra ver­tingiausia ir įdomiausia tema, jį apta­rti būtų galima itin plačiai. Kaip jau minėta, jis intertekstualus, šmaikš­tu, gausu kitų kalbų žodžių, kurie dažnai kuria ironijos efektą, be galo daug įvairiausių stiliaus figūrų – kalambūrų, pleonazmų, metonimijų ir kitų. Autorius mėgsta daugtaškius, dažnai tekste kontrastuoja labai išplė­toti sudėtiniai sakiniai su vieno žodžio replikomis. Koks žavus kad ir šios pitoreskos pavadinimas – „Ar lyja Ar­lyje“ (p. 16). Rodos, tai turėtų apsun­kinti skaitymą, bet iš tikrųjų yra atvirkščiai – nuolat kintanti intonaci­ja (pasakojimo, aiškinimo ir kt,), gausūs dialogai, lakoniški aprašymai neleis skaitytojui nuobodžiauti. Tokie žodžiai kaip „papai“ (p. 29), „pridur­kas“ (p. 66) ar „lachūdros“ (p. 69) teks­to stilių staiga nuleidžia iki visiško buitiškumo. Kuriama įtampa tarp intelektualumo ir stačiokiško grubu­mo: cituojamas Czesławas Miłoszas, samprotaujama apie lotynų kalbos aspiratas, o žodynas dažnai ateina iš žemojo kalbos stiliaus. R. Kaspara­vičius tikisi, kad šią knygą „ims ir skaitys“ (p. 23). Galbūt, bet toks kalbėjimo būdas plačiajai visuomenei tikrai nėra priimtinas, o tie, kuriems ir priimtinas, nebūtinai supras, apie ką čia rašoma. Kartais atsiranda įtari­mas, kad gal ir per daug knygoje tų blevyzgų, kad gal truputį pataikauja­ma pigiam publikos skoniui ar sekama mada: kuo daugiau sekso, cinizmo ir kriticizmo, tuo geriau?..

Vis dėlto žavu tai, kad šis veika­las – originalus lietuviškas postmo­dernizmas. Rodos, autorius puikiai su­vokia mūsų kultūros svarbą mums patiems. Tikriausiai tai atsiranda drauge su įvairialype autoriaus kul­tūrine patirtimi – jis filologas, „prancūzistas“, vertėjas, rašo esė, prozą ir eiles. Jo kūryboje nepaniekinama jokia mūsų tautos kultūros patirtis: nei mitologinis mąstymas, nei LDK epochos žvaigždės (Bona Sforca mini­ma, regis, visuose R. Kasparavičiaus romanuose), nei bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybė, nei Antano Smeto­nos laikai, nei sovietmetis, nei dabar­tis. Randa čia vietos ir senųjų raštų epocha, ir K. Donelaitis, ir Žemaitė, ir Maironis, ir avantiūristas keliautojas medikas Žiogelis (prisiminkime, kokią svarbią vietą kultūroje užima medi­kai – spaudos draudimo laiku jie buvo bene vieninteliai pasaulietiškai išsila­vinę žmonės!), ir šiuolaikiniai, dar gyvi menininkai, o veiksmo erdvė dažnai skleidžiama autoriaus gimtojoje Dzū­kijoje. Kai kurie jaunosios kartos rašy­tojai tarsi bando atsiriboti nuo žem­dirbiškosios mūsų tautos patirties, daug kas nesuvokia LDK ar Abiejų Tautų Respublikos svarbos mūsų kul­tūrai, teigia, kad „ten viskas buvo lenkų“. Tokia yra požiūrių įvairovė, ir čia ne vieta diskutuoti šiomis opiomis temomis. Tačiau yra aišku, kad R. Kas­paravičius kultūrą suvokia kaip tęsti­numą. Nereikia susidaryti klaidingo įspūdžio, kad jis užsidaro Lietuvoje. Anaiptol – romane pajuntame Pary­žiaus atmosferą, Italijos dvelksmą, randame rusų ir lenkų rašytojų citatų. Vien tai, kad pavadinimas parašytas lotyniškai, o jame minimas vienas gar­siausių pasaulinio masto kūrinių, kad pitoresqui – prancūziškas žodis, kad į knygą gudriai įtrauktas rytietiškos tematikos pasakojimas ir t. t., leidžia suprasti, kad mes gyvename įvairovės pasaulyje, o tas pasaulis, savo ruožtu, gyvena mumyse. Romane kultūra atrodo it audeklas, kuriame glaudžiai pinasi daugybė gijų. Tautos mentalite­tas kūrinyje ryškėja kaip jos istorinių patirčių visuma, kaip jos nuveiktų darbų ir žygių raštas, taip pat kaip ir kitų kultūrų įtakos.

Romano idėją galima formuluoti kaip kultūrinės gyvenimo įvairovės išrašymą, bet, tikriausiai, toks daugia­sluoksnis R. Kasperavičiaus tekstas siūlo ir kitų jo aiškinimo alterna­tyvų.