„Metų“ anketa. Kristina Sabaliauskaitė, Rolandas Rastauskas, Ilzė Butkutė, Ramūnas Kasparavičius
2014 m. Nr. 3
1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?
2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?
3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?
Kristina Sabaliauskaitė
1. Atsiprašau, bet niekada nekomentuoju ir nevertinu kuriančių lietuvių rašytojų – tai ne autoriaus, o kritikų darbas.
Apie rašytojo vaidmenį visuomenėje – laimė, jog pasibaigė tie laikai, kai kultūra tebuvo ideologinis ginklas ir rašytojas turėjo aiškiai apibrėžtą vaidmenį: ne menininko, o veikiau ruporo, propagandisto ir dargi smarkiai reguliuojamo savojo cecho, „rašytojų sąjungos“, kurios funkcija, kaip ir visoje sovietinėje erdvėje, buvo tiesioginė leidžiamos literatūros turinio kontrolė ir cenzūra. Baigėsi laikai, kai kolegos aiškino, kaip reikia rašyti, tapšnojo vieni kitiems per petį ar rengė literatūrinius teismus neklusniesiems. Būtinybė priklausyti rašytojų sąjungai, privilegijų ir premijų meduoliai, ignoravimo ar draudimų bizūnai ir situacija, kai tiražus lėmė ne paklausa ir autoriaus aktualumas, o jo patogumas ar padlaižūniškumas politinei konjunktūrai – visa ši represyvi nesąmonė, kurios normaliai kūręs laisvasis Vakarų pasaulis nė nežinojo, laimei, jau baigėsi. Dabar rašytojas gali rinktis kokį nori vaidmenį – guru, maištininko, juokdario, filosofo, sentimentalaus ašarotojo, pataikūno, stačioko, ironiškos žvaigždės, psichoanalitiko ar jo paciento… Visiška laisvė, ir tai nuostabu.
2. Nežinau, kokį „literatūros kontekstą“ turite galvoje: kas tai – jau sukurti literatūros kūriniai kaip tautinės literatūros kanonas, į kurį neva reikėtų „įsirašyti“? Ar vietiniai „literatūros pasaulio žmonės“? Manau, nei viena, nei kita negali „cenzūruoti“ – tiesiogiai ar netiesiogiai – tai galbūt daugiau anos, sovietinės epochos paliktas mąstymas; šiandien yra daug daugiau individualizmo, skirtingų pažiūrų ir vertinimų įvairovės. Šiais laikais manyti, kad „literatūros kontekstas“ gali būti kažkoks vientisas, vieningų kriterijų darinys ir netgi galintis ką nors labai reguliuoti, yra labiau saviapgaulė, prarastosios galios pozicijos ilgesys, kartais – dar ir kartėlis, jog šitai nebepavyksta: kritikai kritikuoja, rašytojų karavanas rašo, o skaitytojai – skaito, ir net ne visada „tai, ką reikia“… O galiausiai viską vis vien patikrina laikas. Rašytojai, kurie kuria, galvodami apie „literatūrinį kontekstą“ ir kaip į jį įsirašyti, „apžaisti“, kaip jūs sakote, ar tiesiog įtikti publikai ar kritikams ir patenkinti svetimus lūkesčius, yra iš anksto pasmerkti pralaimėjimui: jie pasirenka lokalią siaurą perspektyvą, konformizmą, o ne autentišką balsą ir pasakojimą, kuris kaip tik galėtų būti visiška priešingybė tuo metu vyraujančiam oficialiam literatūriniam skoniui, bet pasakytų kažką esminga ir nauja. Vienintelis kriterijus, vienintelė tikra cenzūra yra… laikas. Tai jis puikiai išravi grafomanijos piktžoles, po paniekos dulkėmis palaidoja konjunktūrinius įvertinimus ir aukštyn kojomis kartais apverčia ir autoriaus, ir vertintojų intencijas. „Vyšnių sodas“ iš komedijos Antono Čechovo puslapiuose virto tragedija Stanislavskio teatro scenoje, iš pradžių kritikų buvo nušvilptas ir sudirbtas, o šiandien mums yra pasaulinės klasikos dalis… Tekstai turi savarankiškus ir kartais nuo iracionalių aplinkybių priklausančius gyvenimus. Kaimo kunigo Kristijono Donelaičio didaktiniai pamokymai vietiniams valstiečiams, kurių patsai nė neketino publikuoti, ypatingai susiklosčius aplinkybėms virto oficialiu tautos epu. Šitai – kad istorija yra geriausia literatūros vertintoja – būtų pravartu visiems nuolankiai prisiminti. Ir rašytojams, ir „literatūros kontekstui“, kad ir kas jis būtų. Tačiau tai, žinoma, neužkerta kelio diskusijoms ir diskursams – kuo įvairesniems, tuo geriau.
3. Nesupratau, kas tie „mes“ ir kas puola, kad reikėtų gintis? (Juokiasi.) Manęs asmeniškai niekas nepuola ir jokio poreikio gintis nematau. Gyvename laisvame pasaulyje, kur kiekvienas yra laisvas save kūrybiškai išreikšti kokia nori forma ir kalba – tam nereikia jokių leidimų ar palaiminimų. Vladimiras Nabokovas į literatūros istoriją pateko rašydamas angliškai ir apskritai jo santykis su gimtąja rusų kalba buvo labai sudėtingas – kaip įprasta rusų aristokratui, buvo auklėjamas anglių ir prancūzių guvernančių, tad pirmiausia prabilo ir pradėjo skaityti ne rusiškai, o angliškai; vėliau, į gyvenimo pabaigą, pakitus ne tik Rusijos socialinei, bet ir kalbinei tikrovei, juto, kad ta naujoji rusų kalba jam svetima, yra nebe jo. Ar nuo to Nabokovo literatūra prastesnė? Grigorijus Kanovičius rašo rusiškai, tačiau be jo Lietuvos literatūra neįsivaizduojama. Rusiški intarpai jau seniai lietuvių literatūroje ir eseistikoje įteisinti ir ypač pastarojoje laikomi vos ne gero tono ženklu… Jei lietuvis sukurs užsienio kalba kūrinį, kuris bus įvertintas toje kitoje kalbinėje aplinkoje – tai tik sveikintinas dalykas, nes šiaip juk mes, lietuviai, deja, negarsėjame kaip poliglotai. Lietuviškas Andreæ’aus Makine’o variantas mūsų kultūrai atneštų tik šlovės, ne nuostolį: vis vien tai būtų lietuviška literatūra – tik perskaityta pasaulyje aplenkiant vertimo etapą. Man subjektyviai (galiu, žinoma, ir klysti) susidaro įspūdis, kad apskritai Lietuvoje šiuo metu pernelyg rūpinamasi literatūros forma, kalbine raiška ir stilistikos novatoriškumu (tarsi vis dar tebebūtų aktualus modernizmas ir jo eksperimentai), o pernelyg mažai – jos turiniu, naratyvo menu. Taigi, vienintelis „gynybos“ nuo bet ko būdas turėtų būti ne neigimas, o teigtis – geros, pilnakraujės, pasaulinę ir bendražmogišką egzistencinę dimensiją turinčios literatūros teigtis.
Rolandas Rastauskas
1. Turiu Jus nuvilti: į klausimus, verčiančius vienaip ar kitaip minėti kolegų pavardes ar tekstus, seniai nebeatsakinėju iš principo. Be to, vis dažniau pagaunu save atitrūkstantį nuo vietos konteksto, šiam maloniai leidžiant tą atotrūkį ne tik išgyventi, bet ir puoselėti jau ne kaip traumą, o kaip tam tikros vidinės laisvės atmainą. Politiniame Lietuvos teatre „kai kurie“ itin įsijautę mano ir vyresnės kartos plunksnos broliai ir sesės vaidino tragiškai blogai ir už tai sumokėjo didžiausią – mūzų prielankumo praradimo – kainą. Per tą laiką jaunesniųjų šiuolaikinio pasaulio dvasios gaudytojų opusai vis didesniu svoriu užgulė knygynų ir mugių lentynas, aiman, dažniausiai įsiverždami į popkultūros erdvę, modeliuojamą toli gražu ne pagal dvasių à la Dostojevskis ar à la Milašiai pavyzdžius.
2. Gana anksti supratau, kad menininko laisvę lemia „genetinio paveldo“ (t. y. vietos kultūrinės tradicijos) ir pasaulinio konteksto nulemtos vidinės nuostatos. Sovietmetis kaip toks buvo cenzūros tvarinys, tad publikavimo galimybė, jeigu kalbame apie rašytojus, sykiu reiškė jo priėmimą ir – autentiško talento atveju – pasipriešinimą jam. Didžiuma mūsų autorių buvo ir „išjungti“, ir „išsijungę“ iš konteksto. Šiandien faktiškai nebeliko neprieinamų kultūros ar kitokių zonų, bet nuo to niekam ne lengviau – vienintelis „konteksto blogis“ tikram menininkui yra jo įžodinimo, arba atspindėjimo (įskaitant refleksiją) neįmanomybė. Atsivėrusio pasaulio naujuma mus užgriuvo ne kaip tąsa, o kaip negailestinga kruša. Vyksta spektaklis, kuriame mes tik įsivaizduojame dalyvaujantys, nors neturime absoliučiai jokių prieigų patekti į „aparatinę“. Todėl geriausiai kol kas pavyksta „išvarymo projektai“ – įskaitant lietuviškų palydovų išvarymą į visatos trąsas.
3. Pradėjusiems galiu palinkėti sėkmingai pabaigti. Na, o „gynybos strategijos“ dažniausiai byloja apie kompleksus, įvairias depresiją įvarančias (jeigu yra „išvarymas“, tai turėjo būti ir „įvarymas“) baimes ir kitus „intarpus“. Užuot sėdėjus gynyboje, laikas pulti. Gintaras Beresnevičius apie tai kalbėjo be užuolankų.
Ilzė Butkutė
1. Manau, autoriai šiandien yra kaip dar niekad arti skaitytojų. Riba tarp asmeninio ir viešo gyvenimo trinasi, ir šiandien, prisijungę prie „Facebook’o“, plikydamiesi rytinę kavą, galim skaityti žodžius, kuriuos jau siurbčiodamas rytinę kavą ką tik parašė mūsų mėgstamas autorius – Toronte, Tokijuje, Sidnėjuje, ar kad ir kur jis tuo metu būtų.
Koks rašytojo vaidmuo? Turbūt toks, kokį rašytojas prisiima ir kokį sutinka vaidinti. Turbūt visi pažįstame ir labai pilietiškai aktyvių rašytojų, ir labai pasyvių. Kuris kelias teisingas? O ar teisingas gali būti tik vienas atsakymas? Kažkam būti pilietiškai aktyviu – tai peržengti savo prigimtį, savo saugumo ir komforto zoną. Ar visada to reikia? Pavyzdžiui, iš manęs per pastaruosius metus ne sykį reikalavo eiti į gatves, šokinėti minioje su ruporu, kažką skanduoti… Žinot, mane pykina vien nuo tokios minties. Kiek sykių esu kviesta į visokias juokingas ar net idiotiškas TV laidas, nebesuskaičiuoju. Kaskart beprotiškai gera atsisakyti.
Mano virtualusis pavidalas yra labai pilietiškai aktyvus. Tačiau šūkauti gatvėje ar draskyti akis TV studijoje – tikrai ne mano stichija. Esu tykus, mažakalbis žmogus. Man gera likti neatpažintai. Taip gyventi ketinu ir toliau. Tad negaliu smerkti tų rašytojų, kurie apskritai nenori prisiimti jokio vaidmens šiuolaikinėje epochoje.
O šiuolaikinio pasaulio dvasią man gražiai įkūnija Mariaus Buroko tekstai – jie man kalba apie čia ir dabar, tačiau drauge yra savaip belaikiai. Man poezijoje niekaip neišeina atspindėti mūsų dienų, tokie tekstai pas mane tiesiog neateina. Tačiau, matyt, šiokį tokį žingsnį XXI amžiaus link vis dėlto padariau, nes prieš porą metų Marius man pasakė: „Sveikinu, pagaliau nustojai rašyt apie princeses ir karalystes.“
2. Neįsivaizduoju, kaip galima kurti jaučiant cenzūrą, pernelyg rūpinantis dėl konteksto ir apskritai iš anksto galvojant apie būsimą kūrinio vertinimą. Man tai didelė mįslė. Jei pradėjusi rašyti eilėraštį imu galvoti, kas ir ką apie jį pamanys, eilėraštis pasibaido neužbaigtas ir niekada nebegrįžta atgalios. Rašydama bet kokį tekstą, atsiduriu magiškame vakuume (jame esu net rašydama šias eilutes). Čia nėra nei cenzūros, nei ribojančio konteksto. Čia esu tik aš ir iš nebūties suplaukiantys žodžiai, nepažįstantys vertinančio, teisiančio ir žodžius sijojančio pasaulio. Kritiškas protas nubunda vėliau, o kai man jo, to kritiško proto, pritrūksta, samdau kritiškai mąstantį profesionalą (čia jau kalbu apie knygų redagavimą).
Beje, viena iš priežasčių, kodėl knygą „Atleisk savo šefą“ leidau pati, buvo mano nenoras romyti tekstą, naikinti jame glūdinčią pasipriešinimo, maišto jėgą – ką, be abejo, norėjo daryti visos leidyklos, su kuriomis derėjausi. Ta knyga gimė pikta ir ji turėjo būti pikta. Leisti užtinkuoti teksto esmę – tai kelti ranką prieš savo įkvėpimą, kuris, mano galva, apskritai yra ne mūsų, o tik mums patikėta dovana, ir ja džiaugtis galime tik tol, kol ją gerbiame.
Tačiau lygiai taip pat gali būti, kad viską pernelyg mistifikuoju, kad rašymas tėra amatas, ir kad aš visai be reikalo taip sudvasintai į jį žiūriu.
3. Nežinau, ar būtina gintis nuo to, kas vyksta natūraliai. Kažkoks dirbtinis atsakas, mano galva, atrodytų juokingai. Lai rašo angliškai, jei kažkam patinka – gal toks etapas, o gal tikrai išplauks į tarptautinius vandenis. Aš pati taip pat esu rašiusi angliškai – ir eilių, ir mažyčių novelių. Buvo smagu save išmėginti, o ir tekstas kita kalba ateina tiesiog kitoks – gimtąja nebūčiau taip suraičiusi.
Tačiau pastaraisiais metais darbe kasdien teko kalbėti angliškai, tad poetinis šios kalbos atspalvis nubluko. Ir būtent tuomet, kai kasdien maldavau liežuviu svetima kalba, ėmiau visai kitaip žiūrėti į tai, ką ir kaip rašau lietuviškai. Pradėjau vertinti savo žodyną ir sąmoningai jį turtinti, tapau savotiška žodžių kolekcininke – nuvykusi į kitą Lietuvos kraštą, vis klausausi, ką žmonės kalba, o nugirdusi kokį retesnį žodį kvočiu, ką jis reiškia, užsirašau.
Pastebėjau, kad keistesnius, neįprastus žodžius drąsiai įpinu ir į savo „Facebook’o“ tekstus – nors, atrodytų, neturėčiau to daryti, juk ten viskas turi būti greita, aišku, paprasta. Ir vis dėlto. Pasirodo, ne man vienai graži ta rupi, gyva, sultinga kalba, turinti tiek žodinių prieskonių. Kartais skaitytojai pavadina mane žodžių gurmane, ir visai iš klumpių išvertė užsienio lietuvių žinutė: „Tavo tekstus prieš miegą skaitom vaikams, kad prisimintų, kokia graži ir turtinga yra lietuvių kalba.“ Tačiau jei prieš porą metų man kas būtų pasakęs, kad iš naujo susižavėsiu savo kalba, būčiau įsivaizdavusi, kad tai nutiks nebent gilioj senatvėj – regėčiau save, kuoktelėjusią vyžotą žilagalvę senolę, su pasmakrėj kietai sumazgyta Žemaitės stiliaus skarute, skrebinančią retus žodžius į užrašų knygelę. Ką gi, kuoktelėjau dar nė trisdešimties nesulaukusi, ką darysi. Džiugu, kad bent jau vyžų ir skarutės neprireikė.
Ramūnas Kasparavičius
1. Gal mūsų Žemei reikalingesni poetai kosmopolitai – naudingesni, geriau įsipina į Terra Nostra vainiką? Ką pasakys Braziūnas?
O vaidmuo? Negi rolė? Argi mes aktoriai, ar, neduokdie, režisieriai, ar scenografai? Apibrėžimas „situacija“ man labiau patiktų.
Mane labai nustebino a. a. bendravardžio Ramūno Klimo atskaitos taškas: įdėmus žvilgsnis žmogaus, sėdinčio baidarėje ir plaukiančio, žinoma, pirmyn. Tai kiek neįprasta, bet labai žmogiška, nes savita. Tai ne nuo galvos iki padų išgalvotas Mieželaičio ŽMOGUS tarp Saulės ir Žemės rutulių. Vytautas Martinkus (o gal reikėtų sakyti „Metų“ redakcija) kruopščiai ir jautriai pabaigė R. Klimo „Maskvos laiką“. Gal nebent paskutinis meistro potėpis neuždėtas, gal… Tas paskutinis potėpis gal ir ne paskutinis kontinuumo požiūriu. Kaip tapė, būdavo, Adas Kokanauskis: paveikslas aiškiai baigtas, bet kumščio dydžio nuogas gruntuotos drobės gabalas šviečia. Paklausi, kas čia bus, o jis:
– Dar nesugalvojau.
Ta vėliau nutapyta detalė ypatingo valioro gal ir nesuteikia, bet reikia gi pridengti tą nereikalingą nuogmeną-gruntą.
„Maskvos laike“ tos grynos drobės tarsi ir likę, bet, žinant veikalo likimą, tai pateisinama ir netgi gražu.
Nebūtina jau taip ir taisyti, redaguoti, kad tekstai būtų „kaip visi“. Atmenat Fausto Kiršos:
Iš padangių, iš aukštųjų
Tolimojo taško
Ataskrido baltos gulbės
Ir jas bangos taško…
Tai tarsi jaunatviškas eilėraštis geometrijos sąsiuvinio paraštėje. Ir tobulas tobulasis rimas – it Vlado Šimkaus… O kai „metresni“ pareguliavo, tai tapo:
Iš padangių, iš aukštųjų
Tolimojo krašto
Ataskrido baltos gulbės
Ir jas bangos blaško.
Žmuidzinavičiaus ir kermošiaus kičo konglomeratas. Liudo Giros lygis ir skonis. Negerai, kaip sako estai.
Bronius Kašelionis yra taip išsireiškęs, kiek makaroniškai, neitališkai:
– Jest’ ono kūnasovskoje i ono dvasičeskoje, tak skazat’, ot kūnasa ir ot dvasi. Dvasia, ona, panimaješ, letajet, o gavariat, što jejo vabče net.
Šiuolaikinio pasaulio dvasia, neginčysiu, lietuvių poezijoje atsispindi, maždaug kaip K. Navako. Kaip A. A. Jonyno blakstienos, lūpos, aišku.
Dar didis internacionalinis kosmopolitas yra mano brolis Kęstas, kurio kūryba a l’heure actuelle esti bene dvidešimt septyniomis kalbomis. Tą jis pasiekė laiku ir vietoje prikąsdamas liežuvėlį, kuris jo yra kaip totoriaus – gali papjauti.
Lietuvių dvasią praturtino vertėjas Virgis Baranauskas, įrodęs, kad egzistavo lietuvių literatūra prancūzų kalba. Ją rašė Lietuvos magnataitės, tarp jų ir viena Oginskiūtė.
Reikėtų mettre en relief Romo Daugirdo poeziją. Ji, nors ir nelengvai, bet yra išverčiama į kitas kalbas, nes nerimuota, o tat, pasak A. Bučio, yra šiuolaikiniame pasaulyje privalumas. P. Verlaine’as yra taip išsireiškęs apie rimavimą: „Koks paikas negras sugalvojo tuos dzinguliukus?“ Žinoma, ne negras, o arabas, bet esmės tai nekeičia. Jei rašai rimuotai, rizikuoji likti tik lietuvių poetu. Europoje, Amerikoje rimą turbūt jau pamiršo kaip ir lotynų kalbos kirčiavimą.
„Novís te cantabó chordís…“, pasak Ch. Baudelaire’o.
Romas, apsieidamas be arabiškų dzinguliukų, išleido trylika (sic!) poezijos knygų, kiekvienai suteikdamas naują kokybę.
2. Cenzūra… Kontekstas… Jausti tai lyg ir nujaučiu, bet kad čia kažkaip neaišku… kad kartais daromės skrupulingesni už vokiečius savo abiejų lyčių davatkiškumu… Kaip „apžaidžiu“? Kaip kortomis. Jei netinka, tai aš savo production „namo, namo“. Ir į stalčių, tegu, pasak Cvirkos, „pasicukruoja“. Gal išsivadės šviežumo kvapas nemalonus. Kad tai būtų vien tik tai, gal ne… nes, va, ims ir apie Tamstelę tars jauni literatai jėgų žydėjime:
– Prisigėrė ir apie jaunystės mergas paisto.
Tai gal ir geriau:
– Tu pati, Jolka, pati nusimauk kelnytes.
Pats ir pasitaisyk, kad jau negerai.
3. O kas jau taip ir rašo angliškai? Ar turima omenėj mūsų egzilės jaunieji lūganai ir aboridžynai? Čia nėr didelio baisumo: R. Žemeckis lietuvišką dvasią ir pasaulėjautą yra puikiai išlaikęs, o kalbėti moka šiek tiek ir Lietuva, kai atvažiuoja, jam labai patinka ir gražesnė negu mums čia beveik visiems „krajuje“.
O Algis Budrys? Jo „Šelmis mėnulis“ išverstas į daugybę kalbų kaip ir beveik visi jo mokslinės fantastikos apsakymai, į daugiau kalbų išverstas negu J. Baltušis, bet pasakykite: jeigu „Rocky Moon“ herojė ne lietuvė, tai kas tada lietuvė?
Angliški intarpai, pvz., motto, sakykim, prancūzų poezijoje egzistuoja nuo devyniolikto amžiaus, o gal dar seniau… cituojamas Shakespeare’as ar Chauceris. Tas pat ir rusų literatūroje, pvz., Levo Tolstojaus „Kare ir taikoje“ prancūziškų puslapių-dialogų ne vienas lankas, o juk aprašoma rimta kova tarp šių tautų.
Gal turimi omeny popso dainelių tekstai? O ką jau čia ir parašysi, jei vos vos moki mokyklinę užpraeito amžiaus anglų kalbą su suvalkietišku akcentu? „Jei atvažiavai į Londoną, tai nebūtina kniaukti kaip katei.“ Atseit „Made in Lithuania and in Pabrade“. Galima parašyti „Trainspoting“: vos ne vien fuckmatais, tačiau tam reikia ypatingo autoriaus. Be to, gal tik vieno kito tokio opuso, ne masuotės.
Ir ogulnai: gerai, kad lietuviai jau moka daug įvairių kalbų, kaip antai suomių, švedų, ispanų, katalonų, jotvingių ir prūsų.
Kaip kokie islandai.