Jacques Prévert. Bandymas aprašyti galvų vakarienę Paryžiuje, Prancūzija
2013 m. Nr. 3
Iš prancūzų k. vertė Ramūnas Kasparavičius, paaiškinimus parengė Monika Nemanytė
Jacques’as Prévert’as (1900–1977) – žymus prancūzų poetas, kino scenaristas, jaunystėje priklausęs menininkų siurrealistų grupei. 1931 m. sukurtas „Bandymas aprašyti galvų vakarienę Paryžiuje, Prancūzija“ („Tentative de description d’un dīner de tźtes a³ Paris-France“) iškart susilaukė pasisekimo, nors buvo tik antras bohemiško, maištingo, kairuoliškų pažiūrų jauno rašytojo kūrinys. To meto literatūros kritikas Gae..tanas Picon jį įvertino kaip „nepaprastai galingą bjaurių žodžių ir kerštingo smurto antplūdį“, kaip „neturintį analogų mūsų literatūroje“. „Galvų vakarienėje“ dera viskas – ironiškas pasaulietinės žurnalistikos pastišas, pamfletas, socialinio ir meninio nonkomformizmo deklaracija, filosofinė poema, nors šis žodis J. Prévert’ą priverstų krūptelėti. Jį stebino, kad kūrinys, kurio geliančio kandumo paneigti negalima, buvo priimamas daug geriau nei kiti poleminiai jo tekstai. „Galvų vakarienė“ tapo populiariu kabareto pasirodymu „Fontaine des Quatre-Saisons“ ir kituose Paryžiaus teatruose: greičiausiai dėl to, kad makabriški poemos personažai, iš pykčio griežiantys dantimis, apgailėtini, groteskiški arba nuliūdę, vis dėlto yra labai artimi mums, kaip ir ši žiauri žmogiškoji komedija – net su savo įžeidimais.
Versta iš J. Prévert’o poezijos rinkinio „Žodžiai“ („Paroles“, Paris: Le Point du Jour, coll. „Le Calligraphe“, 1947). Poema knygoje išspausdinta išlaikant originalią poeto rankraščio rašybą, paliekant jos netobulumus, kai kurių tikrinių vardų rašymą iš mažosios raidės ir skyrybos taisyklių nepaisymą. Lietuviško vertimo paaiškinimai taip pat parengti pagal šį leidinį.
Tie kurie dievobaimingi…
Tie kurie daug…
Tie kurie trispalviuoja
Tie kurie įšventina
Tie kurie tiki
Tie kurie tiki tikį
Tie kurie tiki-tiki1
Tie kurie plunksnuoti
Tie kurie valgo mažais kąsneliais
Tie kurie andromachina2
Tie kurie drednautina3
Tie kurie rašo iš didžiosios raidės
Tie kurie valosi iki blizgesio
Tie kurie dainuoja į taktą
Tie kurie turi pilvą
Tie kurie nuleidžia akis
Tie kurie moka išskrosti vištą
Tie kurie yra pliki galvos viduje
Tie kurie šlovina rujas
Tie kurie gerbia koja4
Tie kurie stovi numirę5
Tie kurie durtuvuoja patrankuoja6
Tie kurie duoda patrankas vaikams
Tie kurie duoda vaikus patrankoms
Tie kurie plaukia ir neskęsta
Tie kurie nemano kad Pirėjus žmogus7
Tie kurių milžiniški sparnai trukdo skraidyti8
Tie kurie svajoja įmūryti butelių šukes ant
Didžiosios kinų sienos
Tie kurie užsideda vilkeną ant veido kai
valgo aviną
Tie kurie vagia kiaušinius ir nedrįsta
jų išvirti
Tie kurie turi keturis tūkstančius aštuonis šimtus dešimt metrų Monblano, tris šimtus Eifelio bokšto, dvidešimt penkis centimetrus
krūtinės apimties ir tuo didžiuojasi
Tie kurie žinda Prancūziją
Tie kurie bėga lekia mums keršija visi tie ir daugelis kitų išdidžiai
įeina į Eliziejų kaukšėdami grindiniu visi jie stumdosi skuba nes tai didelė galvų vakarienė ir kiekvienas įsitaiso tokią galvą kokios nori.
Vienas molinės pypkės galvą, kitas anglų admirolo galvą; yra ten su dvokiančios bombos galvomis, su galife9 galvomis, su gyvulių, sergančių galvos skausmais, galvomis, Ogiusto Konto galvomis, Ružė de Lilio
galvomis, šventos Teresės galvomis, sūrio galvos galvomis, kojos galvomis, vyskupo galvomis ir pienininko galvomis.
Kai kurie, kad prajuokintų pasaulį, neša ant savo pečių žavius veršių veidus ir šie veidai tokie gražūs ir liūdni, su žolytėmis ausų skylutėse it goemonas uolų plyšiuose, kad jų niekas net nepastebi.
Motina su mirties galva juokdamasi rodo dukteriai su našlaitės galva seną diplomatą, šeimos draugą, užsidėjusį Solejando galvą10.
Tai tikrai labai linksma, subtilu, švelnu ir gero skonio, net Prezidentas, atvykęs su prašmatnia Kolumbo kiaušinio galva, baisiausiai visus sužavi.
„Paprasta, bet reikėjo sugalvoti“, – sako Prezidentas, sulankstydamas servetėlę, ir dėl tokio klastingumo ir paprastumo pakviestieji negali sulaikyti savo jausmų; stambus pramonininkas lieja tikras džiaugsmo ašaras pro kartonines krokodilo akis, mažesnis krokodilėlis graužia stalą, gražios moterys švelniai liečia savo krūtis, admirolas, pagautas entuziazmo, išgeria atvirkščiai apvertęs aukštą šampano taurę, nuskelia jos kojelę,
persiduria žarnas ir miršta stačias, atsirėmęs į kėdės atkaltę, šaukdamas: „Pirmiausia vaikus.“
Keistas atsitiktinumas, žuvusiojo žmona, savo vaikų auklės prašoma, tą patį rytą išklausė skundą keistos karo našlės galvos su giliomis kartėlio raukšlėmis abipus burnos ir skausmo maišeliais, pilkais po žydromis akimis.
Susmukusi kėdėje, ji pertraukia Prezidentą ir garsiu riksmu reikalauja karinių asignavimų ir teisės segėti prie vakarinės suknelės žuvusiojo sekstantą ant kaspinėlio.
Truputį nusiraminusi, ji nužvelgia stalą vienišos moters žvilgsniu ir, pamačiusi tarp užkandžių silkės filė, raudodama nevalingai įsideda, galvodama apie admirolą, kuris retokai tokią filė valgydavo būdamas gyvas, o taip ją mėgo. Protokolo šefas sako, kad reikia nustoti valgius, nes Prezidentas tuoj kalbės.
Prezidentas atsistoja, peiliu patarškina per savo lukšto viršų, kad truputėlį atvėstų.
Jis kalba ir tyla tokia, kad girdėti, kaip musės skraido, ir taip aiškiai girdėti, kad visai negirdėti, ką Prezidentas kalba. Ir labai gaila, nes jis kalba apie muses, būtent jų neginčijamą naudą visose srityse ir ypač
kolonijose.
„…Nes be musių nebus vėduoklių nuo musių, be musių vėduoklių – Alžyro valdovo nebus, nebus konsulo… nebus atkeršytino įžeidimo11, nebus alyvmedžių, nebus Alžyro, nebus didelių karščių, ponai, o didieji karščiai yra keliautojų sveikata, ta…“
Bet, kai musėms nusibosta, jos dvesia ir visos senų dienų istorijos, visos statistikos jas apgaubia giliu liūdesiu, viena kojytė atitrūksta nuo lubų, paskui kita, ir jos krenta kaip musės į lėkštes, ant marškinių krūtinių, negyvos, kaip sako daina.
„Pats kilniausias žmogaus pasiekimas – tai arklys, – sako Prezidentas. – Ir jei jų vienas teliks, aš juo būsiu.“
Tai kalbos pabaiga; kaip supuvęs apelsinas, smarkiai paleistas į sieną blogai išauklėto vaiko, sugriaudi MARSELIETĖ ir visi žiūrovai, aptaškyti vario instrumentų žalėsiais, išsitiesia krauju pritvinkę, girti nuo Prancūzijos istorijos ir Ponte-Kane12.
Visi stovi, išskyrus žmogų su Ružė de Lilio galva, kuris tiki, kad tai pagaliau įvyko ir buvo neblogai padaryta, paskui muzika nutyla ir motina su mirties galva tuo pasinaudoja, stumia savo dukrelę su našlaitės galva Prezidento link.
Su gėlėmis rankose vaikas pradeda savo sveikinimą: „Pone Prezidente…“ Bet jausmai, karštis, musės, ji susvyruoja ir krinta veidu į gėles, dantis sukandusi kaip sodo žirkles.
Žmogus su išvaržos tvarsčio galva ir žmogus su flegmonos galva atskuba, mažoji pakeliama, jai atliekamas skrodimas. Jos išsižada motina, kuri, pamačiusi ant vaiko puotos kortelės obsceniškus piešinius, o taip pasitaikydavo nedažnai, nedrįsta pagalvoti, kad čia nupieštas diplomatas – šeimos draugas, ir dėl visko kaltas tėvas, kuris taip lengvabūdiškai pasilinksmino.
Slėpdama kortelę suknelėje, jinai įsiduria mažu baltu pieštuku krūtį ir ilgai rėkia, jos skausmas sujaudina kitus, kurie mano – štai tikras skausmas motinos, ką tik praradusios savo vaiką.
Išdidi, kad į ją žiūri, jinai eina, leidžia klausytis, ji mykia, ji dainuoja:
– Kur mano brangi dukrelė, kur mano mažytė Barbara, kuri šerdavo triušius žole, o triušiais kobras?
Bet Prezidentas, kuris, be abejo, yra praradęs ne vieną vaiką, duoda ženklą ir šventė tęsiasi.
Ir tie, kurie atėjo parduoti anglies ir javų, parduoda anglį ir javus, ir dideles salas, apsuptas vandenų iš visų pusių, su medžiais, apmautais padangomis ir gerai sustyguotais metaliniais pianinais, kad nesigirdėtų čiabuvių riksmų aplink plantacijas, kai išdaigininkai kolonistai po pietų bando savo karabinus.
Su paukščiu ant peties, su kitu kelnėse, kad vėliau jį, paukštį, namie išsikeptų, poetai vaikšto šen ir ten salonuose.
„Tikrai, – sako vienas, – gerai pavyko.“ Bet magnio debesyse protokolo šefas pagaunamas nusikaltimo vietoje, maišantis puodelį šalto šokolado su kavos šaukštuku.
„Nėra specialaus šaukšto šokoladui, tai beprasmiška, – sako prefektas, – reikėtų jį sugalvoti, dantistas turi savo reples, popierius – peilį popieriui pjaustyti, o rausvi ridikai – savo salotines.“
Bet staiga visi sudreba, nes žmogus įeina su žmogaus galva, žmogus, kurio niekas nekvietė, ir lėtai padeda ant stalo pintinę su Liudviko XVI galva.
Tikrai baisus siaubas, dantys, senukai ir durys trata iš baimės.
„Mes prapuolėme, mes nukirsdinome šaltkalvį“, – rėkia, slysdami nuo rampos, Kale miestiečiai su marškiniais, pilkais kaip Gri-No iškyšulys.
Didelis siaubas, sumaištis, sunkumo jausmas, galas viskam, apgulties padėtis ir nuošaliau stovįs orios išvaizdos sargybinis su baltomis pirštinėmis ant juodų rankų, kuris mato kraujo upeliuose ir ant savo munduro blakę, galvoja, kad viskas blogai ir reikia sprukti, kol nevėlu.
„Aš norėjau, – sako žmogus šypsodamasis, – jums atnešti imperatoriškosios šeimos likučius, kurie ilsisi, atrodo, Kokazjeno rūsy, Pigalio gatvėj13, bet kazokai, kurie verkia, šoka ir pardavinėja gėrimus, pavydžiai saugo savo mirusius.“
„Negalima visko turėti, aš nesu Rujis Blazas14, aš nesu Kaliostras15, neturiu stiklinio rutulio, neturiu kavos tirščių. Aš neturiu vatinės barzdos, kaip tie, kurie pranašauja. Aš labai mėgstu juoktis draugijoje, aš kalbu
paralyžiuotiems, aš sakau monologus krovikams, aš fonografuoju puikiems bulvarų idiotams ir visiškai atsitiktinai su vizitu apsilankiau jūsų mažame interjere.“
„Pirmasis, kuris pasakė: „Ir tavo sesuo“, buvo miręs žmogus. Niekas to nepasakė, tai buvo dėl juoko.“
„Reikia truputį pasijuokti ir, jeigu jūs norite, aš nuvesiu jus apžiūrėti miesto, bet jūs bijote kelionių, jūs žinote tai, ką žinote – ir kad Pizos bokštas yra pakrypęs, ir kad svaigulys ima, kai pažvelgiate žemyn nuo kavinių terasų.“
„Ir todėl jūs gerai pasilinksminsit, it Prezidentas, kai jis nusileidžia į šachtą kaip Rodolfas smuklėje, kada ėjo pamatyti žudiko16, kaip jūs, kada buvot vaikai, ir jus nuvesdavo į Botanikos sodą pažiūrėti didžiosios skruzdėdos.“
„Jūs galėsite pamatyti valkatas be stebuklų kiemų, raupsuotuosius be tarškynių ir žmones be marškinių, gulinčius ant suolų, prigludusius minutėlei, nes uždrausta ten likti ilgam.“
„Jūs pamatysite žmones nakvynės namuose, besižegnojančius, kad gautų lovą, šeimas su aštuoniais vaikais, kurie susigrūdę „vienam kambaryje aštuoniese“, ir, jei būsit protingi, turėsite malonumą pamatyti tėvą, kuris keliasi, nors jam ligos priepuolis, motiną, kuri merdėja su savo paskutiniu vaiku, likusius šeimos narius, kurie išsisklaido, ir kad išvengtų skurdo, mėgina per kraują prasiskinti kelią.“
„Reikia pamatyti, aš jums sakau, tai labai jaudina, reikia pamatyti valandą, kai gerasis ganytojas veda savo aveles į la Vijetą, valandą, kai šeimos sūnus minkštai drebia savo paleistuvystę ant šaligatvio, valandą, kai vaikai, kurie nuobodžiauja, pasikeičia lovomis miegamajame, reikia pamatyti žmogų, kuris guli savo lovoje narve, kai jo žadintuvas ims skambėti.“
„Žiūrėkite, klausykite, knarkdamas jis sapnuoja, kad iškeliauja, sapnuoja, kad viskas gerai, sapnuoja, kad turi savo kampą, bet žadintuvo rodyklė pajudina skambučio rodyklę ir žmogus atsikelia, įkiša galvą į ledinio vandens dubenį, jeigu žiema, į dvokiantį vandenį, jeigu vasara.“
„Žiūrėkite į jį skubantį, geriantį baltą kavą, įeinantį į gamyklą, dirbantį, bet jis dar neprabudęs, jo žadintuvas neskambėjo pakankamai stipriai, kava nebuvo užtektinai stipri, jis dar sapnuoja, sapnuoja, kad keliauja, sapnuoja, kad turi savo kampą, persisveria pro langą ir krinta į sodą, krinta į kapines, prabunda ir kaukia kaip gyvulys, jam trūksta dviejų pirštų, mašina juos nutraukė, jis tenai ne tam, kad sapnuotų. Ir, ką jūs manot, taip turėjo atsitikti.“
„Jūs taip pat galvojate, kad taip atsitinka nedažnai ir kad viena kregždė – dar ne pavasaris, jūs galvojate, kad žemės drebėjimas Naujojoje Gvinėjoje netrukdo Prancūzijoje augti vynuogėms, nokti sūriams ir Žemei suktis.“
„Bet aš jūsų neprašiau galvoti; aš jums sakiau žiūrėti, klausyti, priprasti ir nenustebti, kai išgirsite traškant savo biliardo stalus, kai tikri drambliai ateis atsiimti savo kaulo.“
„Nes ši galva nelabai gyva, kurią jūs judinate po negyvo kartono kaukėmis, šita galva blykšta po kvailu kartonu, šita galva su visomis raukšlėmis, su visomis išmoktomis grimasomis, vieną dieną jūs abejingai numesite ją nuo kūno. Ir kai jinai nukris į pjuvenas, jūs nepasakysite nei taip, nei ne.“
„Ir jeigu tai nebūsite jūs, tai bus kas nors iš jūsiškių, nes jūs žinote pasakėčias apie savo piemenis ir šunis ir ne stuburo smegenų jums trūksta.“
„Aš juokauju, bet jūs žinokit, kaip sakė toks vienas, nieko užteks pakeisti visų dalykų eigai. Truputis piroksilino į sergančio monarcho ausį ir monarchas sprogsta. Karalienė atbėga prie jo galvūgalio. Nėra galvūgalio. Nėra daugiau rūmų. Visur griuvėsiai ir gedulas17. Karalienė jaučia aptemstant protą. Kad ją paguostų, nepažįstamasis, maloniai šypsodamasis, paduoda prastos kavos, Karalienė ją išgeria, miršta ir tarnai klijuoja etiketes prie vaikų bagažo. Žmogus, maloniai šypsodamasis, atidaro didžiausią lagaminą, sukiša ten mažuosius princus, lagaminą užrakina, užantspauduoja ir pasitraukia, trindamas rankas.“
„Ir kai sakau, Ponas Prezidente, Ponios, Ponai: Karalius, Karalienė, mažieji princai, to nereikia suprasti tiesiogiai, nes negalima blaiviai pasmerkti karalžudžių, kurie neturi karaliaus po ranka ir savo gabumus panaudoja artimoje aplinkoje.“
„Ypač tarp tų, kurie mano, kad saujos ryžių užtenka prasimaitinti visai kino šeimai ištisus metus.“
„Tarp tų, kurios kikena parodose, matydamos juodąją moterį, nešančią ant nugaros savo juodąjį vaiką, kurios pačios nešioja savo baltame pilve šešis ar septynis mėnesius savo baltą ir mirusį vaiką.“
„Tarp trisdešimties tūkstančių teisuolių, sudarytų iš sielos ir kūno, kurie žygiavo kovo 6-ąją Briuselyje paskui karinį orkestrą prieš paminklą balandžiui-kareiviui18, ir tarp tų, kurie rytoj pražygiuos Briv-la-Gajarde, Roza-la-Roze ir Karpa-la-Žiuivu19 prieš Jaunuolio ir jūrų veršio paminklą, kurie žuvo kare kaip kiekvienas.“
Bet grafinas, iš toli paleistas įžeisto balandžių mylėtojo, trenkia į kaktą žmogui, kuris pasakojo, kaip mėgsta juoktis. Jisai krinta. Už balandį-kareivį atkeršyta. Oficialūs kartonžmogiai spardo žmogaus galvą kojomis ir jauna mergaitė, įmerkusi skėčio galą į kraują prisiminimui20, prajunka žavingu juokeliu. Muzika vėl užgroja.
Žmogaus galva raudona kaip pernokęs pomidoras, ant nervo kabo akis, bet sumankytame veide kita gyva akis šviečia kaip žibintas griuvėsiuose.
„Išneškite jį“, – sako Prezidentas ir žmogus, paguldytas ant neštuvų ir uždengtas agento pelerina, išnešamas iš Eliziejaus horizontaliai, vienas žmogus prieš jį, kitas žmogus už jo.
„Reikia truputį pasijuokti“, – sako jis sargybiniui ir sargybinis žiūri į nunešamą nejudriu žvilgsniu, kokiu geri gyvieji kartais žiūri į bloguosius.
Iškirpta vaistinės skardinėje uždangoje žėri šviesos žvaigždė ir, kaip karaliai vaikelio Jėzaus nelaimei, mėsininkų padėjėjai, duknų pardavėjai ir visi geraširdžiai žmonės stebi žvaigždę, kuri jiems sako, kad žmogus yra čia, kad nėra visiškai miręs, kad jį galbūt išgelbės, ir visi laukia, kad jis išeitų, tikėdamiesi jį pribaigti.
Jie laukia ir tada keturpėsčias dėl pernelyg mažos skylės skardoje tardytojas įsispraudžia į parduotuvėlę, vaistininkas padeda jam atsistoti ir rodo mirusį žmogų, atremtą į kūdikių svarstykles.
Ir tardytojas klausia, ir vaistininkas žiūri į tardytoją, klausiantį, ar tai tas pats žmogus, kuris mėtė konfeti ant maršalo katafalko ir kuris kažkada padėjo pragaro mašiną ant mažojo kapralo kelio21.
Paskui jie kalba apie reikaliukus, vaikus, jų bronchus; išaušta diena, Prezidento namuose užtraukia užuolaidas.
Lauke pavasaris, gyvuliai, gėlės, Klamaro miške girdis balsai vaikų, kurie juokias, pavasaris, rodyklė blaškosi kompase, net akiniuotis eina į viešnamį ir didžioji dolichocefalė krinta ant savo sofos ir kvailioja.
Karšta. Įsimylėję karštagalviai paukšteliai voliojasi ant šaligatvio, pavasaris, inkštirai koledžo moksleivių veiduos ir štai sultono duktė ir mandragorų tramdytojas, štai pelikanai, gėlės ant balkonų, štai laistytuvai, puikus metų laikas.
Saulė šviečia visiems, tik nešviečia kalėjimuose, tik nešviečia tiems, kurie dirba kasyklose,
tiems kurie skuta žuvį
tiems kurie valgo pigią mėsą
tiems kurie gamina plaukų smeigtukus
tiems kurie pučia tuščius butelius kuriuos kiti išgers pilnus
tiems kurie riekia duoną savo peiliu
tiems kurie praleidžia atostogas gamyklose
tiems kurie nežino ką reikia pasakyti
tiems kurie melžia karves ir negeria jų pieno
tiems kurie neužmiega pas dantistą
tiems kurie spjaudo plaučiais metro
tiems kurie gamina rūsiuose plunksnakočius kuriais kiti dienos šviesoje
rašys kad viskas eina geryn
tiems kurie turi per daug ką pasakyti kad galėtų pasakyti
tiems kurie turi darbą
tiems kurie jo neturi
tiems kurie jo ieško
tiems kurie jo neieško
tiems kurie girdo arklius
tiems kurie mato dvesiant savo šunį
tiems kurie turi kasdienės duonos reliatyviai savaitinės
tiems kurie žiemą sušyla bažnyčiose
tiems kuriuos durininkas išveja šildytis lauk
tiems kurie pūva
tiems kurie nori valgyti kad gyventų
tiems kurie keliauja keliais
tiems kurie žiūri kaip Sena teka
tiems kurie stoja tarnybon dėkoja paaukštinami pažeminami
išnaudojami iškratomi pribaigiami
tiems kurių pirštų antspaudus paima
tiems kuriems liepia išeit iš rikiuotės kas kelintas ir sušaudo
tiems kurie žygiuoja pro Arką
tiems kurie nežino kaip gyventi pasaulyje
tiems kurie niekada nematė jūros
tiems kurie kvepia linu nes augina linus
tiems kurie neturi tekančio vandens
tiems kurie prisiekia žydru horizontu22
tiems kurie barsto druską ant sniego už juokingą atlyginimą
tiems kurie sensta greičiau nei kiti
tiems kurie nesilenkė pakelti smeigtuko23
tiems kurie dvesia iš nuobodulio sekmadienį po pietų nes mato ateinant pirmadienį
ir antradienį ir trečiadienį ir ketvirtadienį ir penktadienį
ir šeštadienį
ir sekmadienio popietę24.
1 Pranc. Ceux qui croa-croa – neišverčiamas žodžių žaismas, sukuriantis jungtį tarp „juodų varnų“ ir „sutanotų kunigų“: garsažodis croa-croa, mėgdžiojantis varnų riksmus, tarimu panašus į veiksmažodį „tiki“ – croient.
2 „Tie kurie andromachina“ – tie, kurie alpsta dėl klasikinių tragedijų (neologizmas sukurtas pagal antikinių ir klasikinių kūrinių veikėjos Andromachės vardą), tie, kurie laikosi jiems primetamų taisyklių, užuot prieš jas maištavę, tie, kurie vadina save „ponu“ ir „ponia“ ir slepia savo žiaurumą po civilizuota išore.
3 „Tie kurie drednautina“ – tie, kurie nieko nebijo; neologizmas sukurtas pagal 1905 m. išgarsėjusio anglų šarvuoto laivo „Dreadnought“ („Bebaimis“) pavadinimą.
4 „Pagerbti koja“ – medžioklės paprotys, kai prie asmens, kurį norima pagerbti, padedama ką tik sumedžioto žvėries priekinė dešinė koja.
5 Aliuzija į legenda tapusį adjutanto Péricardo šūkį „Stokitės mirę!“ Pirmojo pasaulinio karo mūšyje 1915 m. balandžio 8 d. Bois-Brulé tranšėjoje, Sen Mišelio pietuose.
6 Aliuzija į karininko komandą kariams mūšio metu: „Pulkite durtuvu [ir] patranka!“, t. y. pėstininkai ir artilerija.
7 „Tie kurie nemano kad Pirėjus žmogus“ – tie, kurie nėra naivūs ir nelabai gudrūs, kurie moka mulkinti kitus, kitaip nei ta beždžionėlė iš La Fontaine’o pasakėčios „Beždžionė ir delfinas“, kuri manė, kad Pirėjus yra žmogus (iš tikrųjų tai – Atėnų uostas), ir todėl delfinas jos skęstančios negelbėjo.
8 Aliuzija į garsųjį Charles’io Baudelaire’o eilėraštį „Albatrosas“, tik ten sparnai trukdo ne „skristi“, o „paeiti“; J. Prévert’as pašiepia apsvaigusius nuo savimeilės, nesugebančius dėl puikybės svajoti.
9 Čia minimas Gastonas de Galliffet (1830–1909) – prancūzų generolas, vykdęs negailestingas represijas prieš Paryžiaus komuną 1871 m.
10 1907 m. Albert’as Soleillandas išprievartavo ir nužudė savo mažametę kaimynę Marthe’ą Eberling. Dėl malonės, kurią jam suteikė prezidentas, jis nebuvo giljotinuotas ir 1920 m. mirė sunkiųjų darbų kalėjime. Vėliau skaitytojai supras, kodėl senas diplomatas užsidėjo šio nusikaltėlio galvą.
11 J. Prévert’as primena diskusijas, kilusias 1929–1930 m. spaudoje, kai buvo rengiamasi paminėti Alžyro užkariavimo šimtmetį, ir patį incidentą, kuris 1827 m. balandžio 29 d. įvyko Alžyro mieste ir tapo dingstimi Prancūzijai užkariauti šią šalį: Alžyro valdovas Le dey Husseinas, įpykęs, kad negavo atsakymo iš Prancūzijos valdžios dėl skolos grąžinimo, apkaltino pas jį atėjusį prancūzų konsulą Devalį ir tris kartus stipriai sudavė jam vėduoklės, skirtos musėms baidyti, rankena.
12 Ponte-Kane – garsi savo vynu pilis didžiajame Pauillaco vynuogyne.
13 1930 m. Paryžiuje, Raudonųjų žibintų kvartale, Pigalio gatvėje Nr. 54 veikė kabaretas.
14 Jei šis „žmogus su žmogaus galva“ nėra Rujis Blazas, nors jis truputį yra Victoro Hugo personažo, plūstančio ministrus, situacijoje („Gero apetito, ponai…“), tai galbūt dėl to, kad jo kalba paprastesnė, mažiau metaforiška, be to, kitaip negu tikrasis Ruy’is Blasas, jis neužima valdžios posto (Ruy’is Blasas buvo ministras pirmininkas) ir neturi kaukės (Jules’io Massenet operoje „Don Sezaras de Bazanas“ Rujis Blazas, žmogus iš liaudies, apsimeta didiku don Sezaru de Bazanu).
15 „Nesu Kaliostras“ – Josephas Balsamo’as, kitaip grafas de Cagliostro (1743–1795) – prieštaringos reputacijos italų gydytojas, Liudviko XVI dvare vertintas už medicininę ir okultinių mokslų praktiką.
16 Aliuzija į Eugene Sue romano „Paryžiaus paslaptys“ pagrindinį herojų Rodolfą – kilnų vargdienių ir silpnųjų gynėją bei gelbėtoją.
17 Beveik tiksli Victoro Hugo citata: „Ten praėjo turkai: viskas griuvėsiai ir gedulas.“
18 Iš tikrųjų 1931 m. kovo 8 d. Briuselyje įvyko svarbi ir iškilminga demonstracija dviejų tūkstančių kare žuvusių balandininkų ir pašto balandžių-kareivių garbei. Prie skulptoriaus Victoro Voets’o sukurto paminklo balandžiui-kareiviui, vaizduojančiam stovinčią moterį, kuri dešinėje rankoje laiko taikos balandį, buvo sakomos pompastiškos kalbos, grojo karinis orkestras. J. Prévert’as šaiposi iš tokių grandiozinių ceremonijų, taip poemoje atsiranda išgalvotos gatvės ir Jaunuolio ir jūrų veršio (ruonio) paminklas.
19 J. Prévert’as išgalvoja vietovę pagal garsų tuometinį receptą „Carpe a³ la juive“ („karpis žydiškai“).
20 Aliuzija į Sergejaus Eizenšteino filmą „Spalis“ (1927). Viename jo epizodų streike dalyvaujantis darbininkas iš moters nori atimti skėtį nuo saulės, kad jo kotą panaudotų vėliavai iškelti. Moterį puola ginti karininkas ir miestiečiai. Jie sumaitoja darbininką, o moteris viską stebi ir šypsosi. J. Prévert’as, kuris su S. Eizenšteinu vaikščiojo po Paryžių jo viešnagės metu, tokiu būdu subtiliai pagerbė režisierių.
21 J. Prévert’as nepaiso nei anachronizmo, nei nusikaltimų disproporcijos ir kalba tarsi apie vieną žmogų, atsakingą ir už pasikėsinimą prieš Bonapartą, įvykusį 1800 m. gruodžio 24 d., kuriame per sprogimą žuvo dvidešimt du žmonės, ir už ką tik įvykusį incidentą – konfeti barstymą ant maršalo Joffre’o, mirusio 1931 m. sausio 3 d., katafalko.
22 Žydra buvo to laiko prancūzų kareivių uniformos spalva.
23 „Tiems kurie nesilenkė pakelti smeigtuko“ – tiems, kurie nėra taupūs, vadinasi, ir nepraturtėsiantys, kitaip negu finansininkas Lafitte’as (1967–1844), kuris, atėjęs ieškoti darbo pas bankininką, jo kieme pakėlė smeigtuką. Tai pamatęs bankininkas susižavėjo jaunuolio taupumu ir iškart jį priėmė į darbą.
24 Andrée Bergensas mano, kad J. Prévert’o amžininkai panašiai aprašo šią kasdienės monotonijos temą. „Tik atrodo, kad viskas kinta; o darbas išties veda tiesiausiu keliu į miegą, kančia – į mirtį. Metai iš metų kasdien vienodai kartojasi ta pati akimirka, išskyrus šeštadienį, sekmadienį ir šventines dienas“ (Raymond Queneau. Kliūtis, 1933); „Kai gyveni, niekas nevyksta. Keičiasi dekoracijos, žmonės įeina ir išeina… Niekada nėra pradžių. Dienos jungiasi prie kitų dienų be jokios prasmės, tai begalinė ir monotoniška dienų ir valandų seka. Pirmadienis, antradienis, trečiadienis. Balandis, gegužė, birželis“ (Jean-Paule Sartre. Šleikštulys, 1938); „Kėlimasis, tramvajus, keturios valandos biure arba gamykloje, valgis, tramvajus, keturios darbo valandos, valgis, miegas ir pirmadienis, antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis tuo pačiu ritmu…“ (Albert Camus. Sizifo mitas, 1942). J. Prévert’as apie tai parašė pirmasis.