Ramūnas Čičelis. Istorija ir moteris – tai mirtis

2010 m. Nr. 8–9

Juozas Šikšnelis. Mirties varos: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 319 p.

Juozo Šikšnelio romane „Mirties va­ros“ Istorija tiek pat nesuvokiama, kaip ir moteris. Kad ir kiek stengtųsi kū­rinyje vaizduojami vyrai išnarplioti abiejų iracionalumą, Istorija ir moteris lieka paslaptimi, kuri skatina skaity­toją nesustojant versti puslapį po pus­lapio. Romaną sudaro trys struktūri­niai segmentai: istorinių įvykių prieš beveik du šimtus metų, kai Napoleono kariuomenė žygiavo per Lietuvos teri­toriją, aprašymai; epizodai po beveik dviejų šimtų metų nuo prancūzmečio; Rusijos imperijos slaptosios policijos šnipo Žako de Sangleno užrašai.

Skaitant istorinę romano medžia­gą (būtent medžiagą, nes ji kūrinyje suliteratūrinta minimaliai), iš pradžių darosi nuobodu. Juk iš pramoginės literatūros, kuriai priskirčiau „Mirties varas“, tikimasi vaizdingumo, kvapą gniaužiančios intrigos… O čia – isto­riniai faktai, kuriuos išmokome dar vidurinėse mokyklose: „Po apžiūros įsakyta žengti toliau iki paskutiniosios ribos – Nemuno. Joninių naktį čia bu­vo sutelkta 350 000 karių“ (p. 52). Kita vertus, tuoj pat skubu teisinti pasako­toją: tik atrodo, kad skrupulingai teks­te aprašinėjami Napoleono armijos bū­riai, jų sudėtis yra „pliki“ faktai. Su­prantama, kad istoriniai duomenys – taip pat interpretacijos objektas: kai suvoki, jog tie tūkstančiai kareivių, žy­giavusių per mūsų šalį, buvo Istorijos aukos, aprašymo preciziškumas neat­rodo toks beprasmis. Juolab kad auto­rius tikrai tiksliai surinko istorinius duomenis, juos susistemino ir pateikė skaitytojui.

Kitas klausimas, kurį kelti verčia istoriniai J. Šikšnelio sukurto pasako­tojo pasažai: kaip Istorija kūrinyje pa­virsta literatūra? Dažniausiai istori­nių romanų autoriai renkasi paprastą išeitį – metatekstą paverčia mažuoju pasakojimu: įtraukia konkrečius veikė­jus, kurie nebūtinai yra didžiosios isto­rinės asmenybės, lėmusios įvykių eigą. Didelė pagunda romanistui, kurian­čiam istorinį pasakojimą, – suversti is­torijos įvykių priežastis ne karve­džiams, imperatoriams, o kokiam nors smulkiam, marginaliam niekšeliui, ku­rio žemiškosios vertybės (dažnai susi­jusios su moterimi) ir lemia žygių bei mūšių baigtį. J. Šikšnelio romano pa­sakotojas pasinaudoja šia galimybe, tačiau neatsisako ir metateksto, kuria­me dominuoja istoriografinė stilistika–, detalus, tačiau ne „tankus“ aprašymas

Mažasis pasakojimas „Mirties varo– se“ yra sutalpintas į slaptosios polici­jos šnipo Žako de Sangleno užrašus. Gal todėl, kad romano struktūra grįs­ta priešprieša „beveik prieš du šimtus metų“ vs „beveik po dviejų šimtų me­tų“, minėti užrašai tartum paskęsta kūrinio įvykių verpetuose. Skaitytojas turėtų ypač sutelkti dėmesį skaity­damas užrašų puslapius, nes tai – vie­na vertingiausių „Mirties varų“ struk­tūrinių dalių. Viena vertus, joje ku­riamas tradicinis šnipo Žako de Sang­leno paveikslas, išreikštas ir profesiją atitinkančios išvaizdos aprašymais, ir šnipo vertybėmis, kurias nesunku nu­spėti: materialinė nauda, smalsumas kartais vien dėl smalsumo, siekis įtik­ti ir kartu pergudrauti šeimininką, ku­riam dirbama: „Nors esu vadinamas niekšu, nešvarių žaidimų meistru, nors esu keikiamas ir nekenčiamas, nors esu pasiuntęs myriop ne vieną, nors esu žudęs ir pats buvau ne kartą žudo­mas, bet pakviestas pas imperatorių ir susidūręs akis akin su besivaipančiu Balašovu staiga pasijutau esąs nekal­tas avinėlis“ (p. 73). Kita vertus, už­rašai nustebina stilistiniu originalu­mu, balansuojančiu tarp dienoraščio ir veiklos ataskaitos. Jei tai būtų tik die­noraštis, pasakojimui stigtų objekty­vumo. Jei tai tebūtų veiklos ataskaita, liktų neaiškios Žako de Sangleno veiks­mų priežastys. Kai stilistiškai šie prie­šingi pasakojimo būdai sujungiami, skaitome išties didelę vertę turinčius puslapius.

Romano skyriai, pavadinti „Beveik po dviejų šimtų metų“, yra vulgarūs, kiek gali būti vulgarūs vyrai ir moterys. „Mirties varų“ veikėjai, figūruojantys minėtuose skyriuose, yra beveik be išimties seksistai: „Puolėme vienas kitam į glėbį, ir papilvėje pajutau būdingą trūktelėjimą“ (p. 94). Skaitant galima patikėti nuvalkiotu teiginiu. vyrai kas kelias minutes galvoja tik apie lytinius santykius. Šie romano puslapiai „prifarširuoti“ ir rusiškų keiksmažodžių. Tačiau seksas ir keiksmai čia nėra savi­tiksliai. Rusų kalbos leksika padeda aiš­kiai suformuoti skyrių „Beveik po dviejų šimtų metų“ originalų stilių, kuris iš­kart atpažįstamas kaip kitoniškas, nei istorinio pasakojimo ar šnipo užrašų: „Praradau vakarą, nepatyriau orgazmo, tai bent paerzinsiu pasiėmusi šitą bezdelušką“ (p. 139). O seksizmas atsigręžia prieš patį pasakotoją ir veikėjus (tai tur­būt įdomiausias kūrinio literatūrinis „judesys“): vyrai išvien niekina moteris ir geidžia tik vulgaraus sekso, tačiau su­klumpa prie didžiosios moters – Isto­rijos, kuri lieka slėpininga, aistringa, ta­čiau neperprantama ir nesuvartojama.

Visus romano skyrius jungia intri­ga – senovės Egipto laikų skulptūrėlė „ušebti“, kurios veikimas yra lygiai iracionalus, kiek ir Istorijos ar moters. „Ušebti“ – tai mirties varų daiktinis reprezentantas. Žmogiškasis jo atitik­muo – moteris, o abstraktusis – Isto­rija. Taigi „ušebti“, moteris ir Istorija reiškia tik viena – mirtį: „Ušebti sto­vėjo stalo viduryje ir išblukusiuose veido bruožuose, regis, švietė vos įžiū­rima šypsena. Nieko gero nežadanti šypsena. Mirties varos yra…“ (p. 319). Atrodo, banali išvada. Juk akivaizdu,

kas Istorija yra griovimo „mašina“, o apie moters pragaištingumą prirašyt prozos, poezijos ir dramų tomai, tačiau „Mirties varų“ literatūrinės vertės ro­diklis – labai įtikinami ir vaizdingi mirčių aprašymai.

„Mirties varos“ – tai pramoginė lek­tūra, kuriai, rodos, nederėtų kelti aukš­tų reikalavimų, tačiau vis dėlto įdomu suprasti, ar ši knyga priskirtina gerai populiariajai literatūrai. Pirmiausia aiš­ku tai, kad J. Šikšnelis žengia jau iš­bandytais literatūros keliais – tradiciš­kai kuria literatūros kūrinio veikėjų paveikslus ir charakterius, intrigą. Ro­mano struktūra liudija, kad autorius valdo istorinio žanro teksto „receptą“. Pasakotojas skyriuose „Beveik po dvie­jų šimtų metų“ gal ir siekia šokiruoti ir stebinti, sukrėsti, tačiau ar ne dėl stilistikos visa tai? Neabejotina, kad „Mirties varų“ neturėtų skaityti vai­kai, bet suaugusiojo akyse pasakotojo stilių pateisina literatūros logika ir au­toriaus intuicija (vieno dienraščio ko­respondentei J. Šikšnelis kalbėjo: „Aš pasakoju istoriją, nes literatūros pa­šaukimas, mano giliu įsitikinimu, yra pasakoti istorijas“), todėl „Mirties va­ros“ – ne vien pramoginis žaidimas, tiksliau, tai – žaidimas su ugnimi: Is­torija, moterim ir mirtimi.