Ramūnas Čičelis. Mylintys vietos apmąstymai
2018 m. Nr. 11
Henrikas Gudavičius, Algimantas ir Mindaugas Černiauskai. Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus: laiškai iš kaimo. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2018. – 478 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.
Mažai kas šiandienos Lietuvoje prisimena prieš tris dešimtmečius, pačioje Atgimimo viršūnėje, kilusį ekologinį sąjūdį, kuriuo žmonės protestavo prieš sovietinius planus mūsų žemėje statyti naujas chemijos ir kitokios pramonės gamyklas. Tada viena ryškiausių asmenybių ir vienas svarbiausių moralinių autoritetų buvo gamtininkas, ekologas Česlovas Kudaba. Dabar, kai gamtosauga lyg ir stabiliai užtikrinama, kai ekologija dažniau reiškia sveiką žmogaus mitybą, o ne švarią aplinką, apie ekologijos problemas viešai beveik niekas nekalba ir nerašo.
Tokiame kontekste šiais metais pasirodė gamtininko, ilgamečio Dzūkijos nacionalinio parko vadovo ir įkūrėjo Henriko Gudavičiaus bei brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų knyga „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“. Tai – laiškų-dienoraščių tomas, kuriame H. Gudavičiaus verbalinius tekstus papildo brolių Černiauskų fotografijos. Ši knyga yra priminimas apie tai, kad gyvename Žemėje, o ne virtualioje realybėje, todėl gamtą reikia išsaugoti pirmiausia tam, kad dar po kelių dešimtmečių jau kiti autoriai galėtų rašyti laiškus iš kaimo. Šito mūsų literatūros lauke dabar kaip niekad stinga, literatūra tampa vis labiau miestietiška, todėl rašymas iš provincijos tampa retenybe ir vertybe. Įsikurti ir gyventi prasmingą gyvenimą toli nuo politinės bei ekonominės galios centrų – tai H. Gudavičiaus buvimo kaime prie Krūčiaus upelio pagrindas. Dienoraščių knyga paneigia daugelį šiuolaikinių stereotipų apie tai, kad tik sostinėje ir didmiestyje galima nuveikti tai, kas yra tikra ir įdomu. Šiuo požiūriu „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“ yra senamadiškas ir kartu futuristinis kūrinys: skaitant neapleidžia nuojauta, kad ne tik mūsų tėvai, seneliai, bet ir mūsų anūkai ar proanūkiai kaime ras tai, ką civilizacijos raida po truputį pamiršta, išbarsto ir pameta – žmogaus santaiką su savimi ir pasauliu.
Literatūrinis H. Gudavičiaus pasakojimo pagrindas, paverčiantis knygą ne vien fiksuojančiu realybę dokumentu, bet ir meno artefaktu, yra metų laikų kaita, mums ir puikiai, ir kartu labai skurdžiai (nes suprantame tai kaip egzotiką) pažįstama dar iš Kristijono Donelaičio poemos „Metai“. Skirtumas tarp istorinio konteksto ir dabarties, kurią įžvalgiai atskleidžia „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“, yra tas, kad amžių praeityje žmogus per savo gyvenimą patirdavo kur kas mažiau vidinių, psichologinių lūžių, kurie individą šiais laikais priverčia save nuolat konstruoti iš naujo, tarytum mechaninį daiktą. H. Gudavičiaus dienoraštis teigia, kad įmanoma laiko tėkmė ir be lūžių, tačiau tai nereiškia gyvenimo stagnacijos ar sukalkėjimo. Metų laikų virsmas yra tokia tąsa, kuri nelaužo žmogaus, nekrauna ant jo pečių nepakeliamo svorio. Toks buvimas, kaip liudija aptariami H. Gudavičiaus laiškai iš kaimo, yra įmanomas tik toliau nuo miestų.
Dar viena daugiau nei šimtmečio senumo Vakarų pasaulio mąstytojų dilema – nuolatinis pasirinkimas tarp mūsų buvimo daiktiškumo ir žmogiškumo – šioje knygoje išsprendžiama taip lengvai ir paprastai, kad tas sprendimas atrodo akivaizdus. XX amžiaus pradžios filosofai Martinas Heideggeris ir Friedrichas Nietzsche tvirtino, kad už žmogų visada yra vertingesnis daiktas, kuris niekam neprimeta savo valios ir kartu tarytum patvirtina, kad mūsų gyvenimai prasideda, tęsiasi ir baigiasi nepriklausomai nuo kalbos. Vėlesnėje XX amžiaus filosofijoje kilo priešinga reakcija, kurią tikslinga būtų vadinti postmodernizmu. Šiai krypčiai at-
stovaujantys mąstytojai teigė, kad mūsų mąstymą reikia išdaiktinti, grįžti prie žmogaus ir jo sunkumų, problemų. H. Gudavičiaus „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“ nieko nesiūlo (nes tai yra tiesiog didmiesčių žmogaus pamirštas sprendimas), bet tik primena, kad kaimo žmogui visai nereikia psichologijos, ir didelių problemų jis neturi ir nenarplioja, kadangi tarp žmogaus ir daikto visada tarpininkauja gamta, patvirtinanti silpnam žmogui, kad gyvybė, kuria alsuoja upelis, medis, giria, paukščiai, žvėrys, yra tai, kas sukuria darną. Svarbu tik jos nesugriauti.
Dar vienas šio dienoraščio kaip meno kūrinio ženklas – tai nuolat pabrėžiamas stebėjimo veiksmas. Paradoksas yra tai, kad autoriui visai nereikia apsimesti menininku, specialiai ko nors kurti. Pati gamta yra neprilygstamas ir neaprėpiamas kūrinys, kurį H. Gudavičiui bereikia fiksuoti ir į jį įsižiūrėti, tad jo užrašuose slypi didžiulis menas – Aukščiausiojo tvarinija, kuriai prilygti autorius nė kiek nesistengia ir net nebando. Akių ir žvilgsnio santykis su gamta sukuria estetinę distanciją – pakanka į gamtos objektus žvelgti nesuinteresuotai, ieškant grožio, ir rašymas apie tai beveik savaime įgyja meninę vertę.
Dar vienas dienoraščio autoriaus buvimo modusas – tai darbas, kasdienė ūkinė veikla. Kaip teigia H. Gudavičius, jam nepažįstamas didmiesčio žmogui būdingas nuobodulys. Darbas yra praktinis ir kartu estetinis veiksmas, primenantis vaizduojamą Vaižganto kūrinyje „Napalys darbus dirba“. Besidarbuojančiam autoriui norisi tarti seną Lietuvos kaimo pasveikinimą „padėk Dieve“ ir grožėtis dirbančiu žmogumi, kuriam nepažįstamas prievartinis darbas, paverčiantis žmogų katorgininku. „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“ užčiuopia tai, kas šiandien Lietuvoje beveik išnykę – buvimo kaime laisvę.
Dienoraščio pasakotojas – ne vienintelis knygos veikėjas. Jis nuolat susitinka su kitais Dzūkijos žmonėmis, nepraleidžia progos pasidomėti tuo, kaip jie gyvena, kokie jų džiaugsmai ir rūpesčiai. Kalbant apie bendravimą tarp žmonių, itin svarbios tampa brolių Černiauskų fotografijos, nuolat primenančios skaitytojui, kad H. Gudavičius tikrai nėra vienintelis, kuris kaime jaučiasi laimingas ir patenkintas. Šiuo požiūriu „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“ yra optimizmo persmelkta knyga.
Vis dėlto tai nėra dienoraštinė idilė – nemažą rūpestį rašytojui kelia politinis šalies kontekstas, Lietuvos priklausymas Europos Sąjungai ir nuolatinis pasidavimas kieno nors kito, ne pačių mūsų valstybės žmonių, valiai. H. Gudavičiaus knyga yra perspėjimas, kad ir Lietuvoje gali ateiti tokie laikai, kai, norint pasodinti medį ar krūmą viešojoje, dažnai ir privačioje teritorijoje, reikės gauti aibę leidimų. Tokios santykio su gamta realijos nieko nestebina mūsų dienų Vokietijoje, Nyderlanduose ir daugelyje kitų ES valstybių. Jose žmogus jau yra atpratęs nuo gamtos savaimingumo, pamiršęs paukščių čiulbėjimą ir kitą natūralų grožį. Su H. Gudavičiaus politiniais požiūriais, dėstomais knygoje, galima sutikti arba ne, tačiau akivaizdu, kad Europos, vien kultūros, ne gamtos, žmogus niekada nesukurs tokio planetą apimančio stebuklo, kokį mums padovanojo pasaulio Kūrėjas.
Knygos „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“ archetipiškumas ryškėja tada, kai galvojama apie žmogaus įsikūrimą šalia vandens telkinio, prie medžio, kuris ir yra tikrasis pasaulio galios ir traukos centras. Tokiam žmogui rūpi ne užvaldyti aplinką, o būti už ją atsakingam, saugoti, likti atviram gamtos kitybei, būti laidininku tarp gamtos harmonijos ir kuklių žmogaus veiklos rezultatų ir pagaliau sugrįžti į ten, iš kur visi esame atėję. Tokia nuostata Henrikui Gudavičiui leidžia ne tik žiūrėti į save be egoizmo ir narciziškos savimeilės, bet ir pasakoti tai, ką vis dar galime patirti savo juslėmis, kurių joks šiuolaikinis menas taip neužpildys, kaip tai padaro gamta, – mylėti savąją buvimo vietą, apie ją nuolat mąstant ir rašant.