Renata Šerelytė. Kas tu toks ir ką čia veiki?
2015 m. Nr. 3
Herkus Kunčius. Trys mylimos . – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 196 p.
„Trys mylimos“ – aiški nuoroda į to paties pavadinimo Žemaitės komediją, autoriui įvardijant, kas yra tos „mylimos“. Tai „<…> trys kelionės į būtąjį laiką“, – o būtasis laikas, kaip žinome, yra kur kas svarbesnis už ateities utopijas ir distopijas, taip veikiausiai mano ir šių žaismingų, nenuobodžių esė autorius.
Turistiniai arba kelionių įspūdžiai ir jų surašinėjimas neabejotinai yra iš tos lektūros rūšių, kurią manosi galįs ir gebąs parašyti kiekvienas, pakenčiamai valdantis plunksną. Veikiausiai todėl toji lektūra tokia nuobodi ir neoriginali, kad jos negelbsti nė puikios kokybės nuotraukos ant kreidinio popieriaus – paprasčiausiai trūksta autentikos, sukrėtimo ir egzistencinio klausimo: ko tu čia trenkeisi, ar namie negerai? Herkaus Kunčiaus knyga – maloni išimtis, sužavėjo ir santūrios nespalvotos nuotraukos, kurios neplikina akių sintetine nuodinga ryškuma. Stilius paprastas, bet liudijantis neabejotiną, su niekuo nesupainiojamą autoriaus raišką, kurią inspiruoja ne tiek lietuviškų motyvų ir sąsajų ieškojimas pasaulyje (tai paveldima lietuvių nacionalinio mentaliteto ypatybė), kiek kasdienybės stebėjimas, šiek tiek primenantis Jurgio Kunčino sensualizmą, tik H. Kunčius – mažiau lyriškas, daugiau ironiškas. Sakytum, jo credo – priimti tai, ką gyvenimas duoda, pernelyg niekuo nesistebint ir pasistengiant viską oriai ištverti.
Pirmoji kelionių esė „Pusmėnulis, nugalėjęs erelį“ gerokai skiriasi nuo kitų dviejų: kaip teisingai konstatuojama knygos anotacijoje, taip atsitinka dėl to, kad autorius „po Stambulą žvalgosi kultūrininko žvilgsniu, prisimindamas Orhano Pamuko, Josifo Brodskio ir Adomo Mickevičiaus refleksijas“, o apie Bulgariją ir Gruziją „pasakojama valiūkiškai, nes tai viešnagės pas draugus menininkus“. Kuo skiriasi kultūrininkas nuo menininko, šiuo atveju pasakyti nesunku: viešnagės prie Bosforo aprašymuose nėra nė žodžio apie būtį praskaidrinančius svaigiuosius gėrimus, ir tai autoriui taip nebūdinga, kad iš pirmo karto tuo nė nepatiki. Bet taip yra. Užtat „Bulgarijos liūte“ ir „Kaukazo belaisvyje“ ši nejauki abstinencinė pauzė atperkama su kaupu.
Nereikėtų manyti, kad dėl šios pauzės pirmoji kelionių esė yra nevisavertė: autorius pateikia prieštaringas dviejų nobelistų, rytiečio ir vakariečio, O. Pamuko ir J. Brodskio, išrutuliotas sąvokas „senatvė“ ir „ilgesys“, stengiasi būti objektyvus ir nenukrypti į vieno kurio nobelisto pusę, žaviai ir nenuobodžiai atskleidžia savo asmeninį santykį su Stambulo archeologijos muziejumi, Šv. Sofijos soboru ir Mėlynąja mečete (įstrigo palaimingo miego, apėmusio autorių toje šventoje vietoje, būsenos aprašymas). O kaip nesusitapatinsi su autoriumi, karštligiškai ieškančiu jau į baugų patamsį nyrančiame mieste Tatli Badem gatvelės, kurioje tikimasi aptikti Adomo Mickevičiaus muziejų? („Mintis, kad iš Stambulo – kaip ir Adomas Mickevičius – gyvas neištrūksiu, vis giliau skverbėsi į nutirpusią sąmonę“, p. 38.) Kam autoriui reikėjo grūstis į tokią nejaukią nuošalybę ir neklausyti protingų draugų, patariančių nerizikuoti – tai galbūt paaiškintų tik nuojauta, tik tas pats „ilgesys“: „<…> pasileidau žemyn, stebuklingai vis gilyn grimzdamas į dar Vilniuje susikurtą Stambulą, prieš pusantro šimto metų Adomui Mickevičiui pasirodžiusį tokiu panašiu į jo paliktą Lietuvą“ (ten pat). H. Kunčius mini Michailo Bulgakovo pjesės „Bėgimas“ veikėjus, rusų Baltosios armijos ir inteligentijos atstovus, istorijos skersvėjų atblokštus į „Imperatoriaus Konstantino Antrąją Romą“ (p. 10), kuriems Stambulas – imperinių Rusijos iliuzijų žlugimo liudininkas. Miestas, kažkuo skausmingai panašus į paliktą tėvynę. Arba kažkuo labai nepanašus. Ir viena, ir kita – sunkiai ištveriama, erzinamai skaudu. Tai kuria netvarios egzistencijos pojūtį, sapnišką, trapų déjà vu: „<…> kad tavęs jau nebėra šiame mieste. Ir kad tai jau nebe Osmanų, ir ne Turkijos respublikos Stambulas, bet tik netrukus ir vėl sužlugsianti Antroji Roma“ (p. 35). Ir galbūt to neišsklaido, o tik dar labiau sustiprina toks šiuolaikiškas vaizdelis, kaip lėktuve šalia autoriaus sėdintis „drimba su aukso grandine ant kaklo“, paišinėjantis bloknote „paslaptingas schemas“. „Dirstelėjęs perskaitau piramidės viršūnėje įrėmintą „Juros“ vardą, žemiau „Dima“, „nafta“, „Gazprom“, kelis kartus gedulingais rėmeliais apibrauktą „Nabucco“ (p. 14). Nereikia būti aiškiaregiu, kad nujaustum, jog kelis kartus apibrauktas žodis neturi nieko bendro su to paties pavadinimo Giuseppe Verdi opera.
„Valiūkiškosios“ esė „Bulgarijos liūtas“ ir „Kaukazo belaisvis“ nė kiek ne mažiau persmelktos kultūros dvasios. Kalbant konkrečiai, jose dominuoja literatūra ir teatras. (Jokiu būdu ne Kachetijos vynų degustacija ar rakijų kolekcijos įvertinimas, kaip gali pasirodyti iš pradžių.) Tiesa, teatro dvasią autorius apibūdina kaip „kriminalinę“ (tai įkvėpė ne kas kita, o „vyriausiojo dramaturgo“ ir garsaus poeto Georgijaus autoriui pasiūlyta kultūrinė sielos atgaiva: „<…> antradienį – „Nuostabus gyvenimas“, trečiadienį – „Revizorius“, ketvirtadienį – „Vyšnių sodas“, o sekmadienį – „Idioto“ premjera, po to – banketas. Ten abu juodai prisigersime, o vėliau… su artistėmis“ (p. 50). Visiškai natūralu, kad po tokio pasiūlymo autorių apninka kūrybinis įkvėpimas ir jis ima taisinėti užsigulėjusią pjesę, „kuri nuo šiol vadinsis „Rojaus prieangyje“ (ten pat). Kitoks pavadinimas tokiame kontekste sunkiai įsivaizduojamas.
Skaitant „Bulgarijos liūtą“ neapleidžia įspūdis, kad kasdienis bulgarų menininkų gyvenimas kur kas įdomesnis už jų teatrą. Ko vertas jau vien gaivališkas „vyriausiojo dramaturgo“ Georgijaus personažas – nė kiek neabejoju, kad frazė „Bulgarijos liūtas“ skirta jam. Kas abejoja, tegu pažvelgia į nuotrauką, kurioje Georgijus pats save įsirėminęs. O jeigu kas manys, kad ši frazė skirta Bulgarijos herbui, klysta, nes Bulgarijos herbe – trys liūtai, „du skydininkai“ ir vienas „šėlstantis, su auksine karūna“, taip bent rašo Vikipedija. Puikusis poetas Georgijus – nuostabi prigimtis, aistringa siela, nepakenčianti jokių apkaustų. Štai jis „iškilmingai prisiekia, kad kai pasirodys Ruža, bus jai abejingas – šaltas kaip ledas, kietas it titnagas. Ji jo nebetraukianti“, o dar ir tos kelios raukšlelės pasmakrėje… Po valandėlės, pasirodžius Ružai, „ledas ištirpsta, valios titnagas suskyla“ (p. 71), ir nebetrukdo tos raukšlelės pasmakrėj, nė iš tolo.
Kur kas sunkiau sekasi autoriui, kuris, pasirengęs išvysti laukinę „šokoladinio įdegio“ poetę Virginiją (p. 59), su kuria matėsi prieš kurį laiką, regi atplaukiančią raudonburę „brigantiną“ („Ji mūvi išpendėjusios bobos lakuotais bateliais su purpuriniais kaspinėliais, veidas nutinkuotas centimetru makiažo, nagai it durklai, pirštai apmaustyti auksiniais žiedais, suskaičiuoju keliolika apyrankių. Prie visų šių grožybių trūksta tik ružavo pudelio“ (p. 61). Kadangi autoriaus pozicija tokia – niekuo pernelyg nesistebėti – panašu, kad ir tai jis priima kaip visiškai natūralų dalyką, neskausmingai, gal netgi kiek susidomėjęs, nes juk įvairūs kontrastai – gyvenimo puošmena. Be to, Virginija per „Revizorių“ ima kasytis ir žiovauti, o važiuojant taksi į Georgijaus butą begėdiškai užknarkia. Taigi visiškai suprantamas autorių apėmęs beribis palengvėjimas, kuris, kaip jis pats prisipažįsta, toli gražu nepanašus į kartų nusivylimo jausmą, o veikiau į dievišką palaimą (p. 63). Ir ji dar didesnė, nes, pabėgus iš „Revizoriaus“ po pirmojo veiksmo, kaltę galima suversti Virginijai („Aš visada žinojau, kad ta kalė nemėgsta teatro“, – taip padėtį vėliau įvertina Georgijus (ten pat). Atrodo, kad teisingai.
„Kaukazo belaisvis“ ne tik pavadinimu, bet ir marga vietos kultūrinių tradicijų puokšte primena Leonido Gaidajaus panašaus pavadinimo filmą, pasakojantį apie Šuriko nuotykius Kaukaze. Ypač svarbi čia tostų kultūra, kuriai Šurikas nebuvo pasirengęs, tad nenuostabu, kad neatlaikė. Autoriui tai padaryti sekasi kur kas lengviau. Bet ir tai – didvyriškos pastangos, nes kiekvieno gruzino garbės reikalas, kad jo svečiai „paryčiais į lėktuvą įliptų be sąmonės, atseit tik tada išsiveš deramus prisiminimus apie Gruziją“ (p. 149). Ir „kriminalinės“ teatro dvasios čia su kaupu: ko verta vien Šešėlių teatro trupė, nusiaubusi pasiuntinio rezidenciją (pasiuntinys, „naivus žmogus, tikriausiai nė neįtarė, kuo tai gali baigtis“, p. 139). Kad Šešėlių teatro aktoriai gali pridaryti tiek žalos (juk šešėliai šiaip jau nekenksmingi) – tiesiog simboliška. Simboliška ir tai, kad šioje „valiūkiškoje“ esė autorių neretai apninka egzistenciniai klausimai: kas aš esu ir ką čia veikiu? O lietuviškų sąsajų ir motyvų čia nė ieškoti nereikia, jie tiesiog patys atsiranda, tarsi iš niekur. „Nusvirduliavęs virtuvėn atrandu iki tol nematytą penkių litrų vyno bidonėlį. Ir paslaptingą, svetimos rankos paliktą įrašą mano užrašų bloknote: „Konstantine“… Ką tai galėtų reikšti: jis, ji, jos… Gal tai Čiurlionis?“ (p. 150). Tiesą pasakius, nebūtų nieko nuostabaus, nes, ieškodamas lietuviškų sąsajų, autorius šioje esė ne kartą cituoja Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laiškus iš Kaukazo, kuriame lietuvių genijus lankėsi 1905 m. rudenį. Man pasirodė, kad tokia gija sieja ir Antaną Vienuolį bei jo kaukazietišką patirtį, o su kuo, netrukus sužinojau – ogi su Šiomhvino vienuolyno vienuoliais, kurie autoriui pasirodė labai gūdūs: „Apšviesti paslaptingos žvakių šviesos, atrodo it pasmerkti, visam laikui čia įkalinti, todėl itin niūrūs ir pavojingi“ (p. 174). Tikri prakeiktieji vienuoliai, keista, kad autorius to nemini, bet čia veikiausiai palikta pačiam skaitytojui susiprasti.
Ir vėlgi, kaip ir esė apie Stambulą, teatrališką, vos ne mitinį pasakojimo laiką, kuriame ištirpsta griežtos chronologinės ribos, prie šiandienos priartina politiniai bei socialiniai inkliuzai (pvz., į Tbilisį nusileidęs „dailių dizainerių, apsukrių verslininkų žmonų ir apykvailių manekenių iš Lietuvos desantas“, turintis dalyvauti Tbilisio madų savaitėje, p. 169). O štai kino režisierių, atvykusių į Tbilisį pasiimti diplomų, odisėja atrodo labai mįslinga: diplomai – aukštojo mokslo, bet kodėl režisieriai gerokai pagyvenę, o vienas net apsibrozdinęs iš džiaugsmo, taip ir nepaaiškėja. Ir tai, sakyčiau, nuostabu. Ir intriguoja.
Skaityti Herkaus Kunčiaus knygą neprailgsta, šie tekstai tikrai verti kelionių esė, o ne kokių fragmentų ar nuobirų vardo, nes, šiaip ar taip, yra persmelkti subtilaus ir retai tepasitaikančio dalyko tokio pobūdžio lektūroje – intelektualios ironijos ir netgi autoironijos, kas daugeliui kelionių įspūdžių surašinėtojų ne tik neįkandama, bet ir nesuvokiama. „Trys mylimos“ – knyga, iš pirmo žvilgsnio itin paprasta, tačiau skaitytojui suteikianti ne tik progą pakikenti (ar pasibaisėti – tai skonio reikalas), bet ir kyštelinti egzistencinio pobūdžio klausimą – kas tu toks? Ką čia veiki? Ir jeigu jau atsibeldei į šią šalį, tai ko tau joje reikia?..