„Metuose“ – mater dolorosa, Liūnė Sutema
2021 07 19
Kaip ir daugelio išeivijos rašytojų, poetės Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatės Liūnės Sutemos (Zinaidos Nagytės-Katiliškienės, 1927–2013) kūryba Lietuvą pasiekė nelegaliai, nuorašais, brandžiuoju periodu. Ji įvertinta atkūrus valstybę, todėl nenuostabu, kad ypač pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu Liūnės Sutemos vardas skambėjo ne kartą, domino ir veikė įvairių kartų kūrėjus. Neseniai prabėgusi 95-oji gimimo diena – dar viena graži proga prisiminti poetę.
Žurnale „Metai“ mažai kalbama apie sudėtingą Liūnės Sutemos likimą (skelbtame interviu poetė išlieka kukli), bet dėmesio skiriama jos kūrybos bruožams. Šioje publikacijoje pristatomos analizės atskleidžia svarbų geros poezijos ypatumą – apie ją galima kalbėti daug ir iš skirtingų žiūros taškų. Iš dalies tai lėmė Liūnės Sutemos kūrybos daugiasluoksniškumas, tačiau svarbu ir skirtingos progos, dėl kurių apie ją kalbama ne tik moksliškai – tai jubiliejus, įvertinimas prestižine Nacionaline kultūros ir meno premija, netektys, faktas, kad naujausi (paskutinieji) poezijos rinkiniai literatūrologų priskiriami prie geriausių per metus pasirodžiusių lietuvių autorių knygų.
Straipsniuose atsekami ryšiai su Raineriu Maria Rilke, su kurio tomeliu poetė emigravo, su Marina Cvetajeva, pažymima brolio žemininko Henriko Nagio figūros svarba. Poetės pavardė dažnai minima šalia jos artimo bičiulio Algimanto Mackaus, tačiau netgi esama provokatyvios abejonės, kas darė didesnę įtaką: A. Mackus Liūnei Sutemai, ar poetė jam (žr. Sigito Gedos straipsnį). Bet kokiu atveju ryšiai tik leidžia paryškinti, kad jos tekstus grindžia universalus praradimo jausmas, tačiau sugebama jį transformuoti į naują asketišką realybę, žiūrėti į pasaulį tarsi iš anapus. Čia jau nėra namų (stipri projekcija į Niekur), bet veikia prikeltos tragiškos mitologinės figūros.
Dėl poezijai būdingos dvasinės tremties, vienatvės ir skausmo Rimvydas Šilbajoris poetę yra pavadinęs išeivijos moterų poezijos mater dolorosa. Šiai publikacijai taip pat pritaikome tokį simbolišką įvardijimą, turėdami omenyje visas kritiko suteiktas reikšmes: „būtų nedovanotina šį jausmą sutapatinti su kokia nors iš laimingesnio žmogaus nusileidžiančia neprašyta užuojauta. Ji ne to verta, o greičiau šviesios ir draugiškos pagarbos, draugiškos meilės.“ Manome, kad tai puikiai parodo kryptingas Viktorijos Daujotytės dėmesys poetei: profesorė detaliai atveria jos kūrybos egzistencializmo ir mitopoetikos sluoksnius.
Tikimės, kad šis litera-turas paskatins skaityti ir toliau gilintis į poetės Liūnės Sutemos kūrybą. Gerų skaitinių!
Liūnės Sutemos kūrybos ir gyvenimo kontekstai
* * *
Žydėkit, pienės, žydėkit –
Mano pasauly jūsų niekas neskriaus
nekeiks nenuodys ir neišraus
tik nelaukit ir pražydėkit –
jau dievaitis Patrimpas
siaučia su vėju laukais,
sušiauštais plaukais
pribirusiais gėlių pumpurais,
ir juokias –
pavasarį atnešu,
žydėkit žydėkit, pienės.
„Neabejotina, kad Liūnės Sutemos vardas ir jos poezija buvo tam tikras kanonas greta buvusioms ir kūrusioms. E. Juodvalkė šviesiai prisimindavo pirmuosius vakarus jauniesiems Čikagos kūrėjams, vykusius būtent Liūnės Sutemos namuose, kur jie buvo paraginti atsinešti savo eilių.“ (Iš Žydronės Kolevinskienės „Nutrūkusi kelionė į Cukraus kalną“)
Apie Liūnės Sutemos kūrybą
„Iš daugelio poetizmuose nuskendusių žmonių Liūnė Sutema išsiskiria tuo, kad pati kuria savo žodinių žaidimų taisykles. Jos pačios žemė, jos viltis ir jos beviltiškumas. Giliau suprasdama poeziją, ji giliau supranta ir savo žmogiška kaltę, didesnę jos dalį prisiima sau. Čia pats laikas būtų prabilti apie egzistencinę jos eilėraščių problematiką, apie individualią kaltę ir pareigą, apie savaip suvokiamo gyvenimo ir mirties prasmę, įsipareigojimus savo žemei ir savo genčiai.“ (Sigitas Geda)
„Jos eilės yra tarsi ryžtingas ir aistringas savęs atnašavimas. Sutema atiduoda save savo pačios poezijai, būdama ne vien eilėraščio „aš“ – persona, bet ir tiesiog tapdama kartu pasakotoju ir veikėju, įvaizdžio kūrėju ir pačiu įvaizdžiu.“ (Rimvydas Šilbajoris)
Liūnės Sutemos poezija – „savitas poetinės utopijos variantas, šaltosios, priverstinės emigracijos į svetimą šalį sušildymas magine transgresija – perėjimu, kuris žmogiškajai būčiai yra neišvengiamas.“ (Viktorija Daujotytė)
Apie konkrečius Liūnės Sutemos poezijos rinkinius
