literatūros žurnalas

Žydronė Kolevinskienė. Nutrūkusi kelionė į Cukraus kalną

2020 m. Nr. 5–6

In memoriam Eglė Juodvalkė (1950 01 28–2020 03 28)

Kovo 28 dieną, likus kelioms minutėms iki vidurnakčio, Čikagoje mirė Eglė Juodvalkė. Rašytoja, žurnalistė, aktorė. Lietuvių rašytojų draugijos JAV ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Lygiai prieš du mėnesius minėjusi 70-ąjį jubiliejų.

Bandau prisiminti, kada susipažinau su Egle „gyvai“, nes, atrodo, visą laiką ją pažinojau… Turbūt prieš daugiau nei dešimtmetį, stažuodamasi Čikagoje, kur lietuvių jėzuitų įsteigtame Jaunimo centre vyko teatrų festivalis. Vėliau Eglė svečiavosi pas mus universitete, buvo susitikusi su Lietuvos edukologijos universiteto studentais lituanistais. Ne kartą su ja keliavome į poezijos renginius Lietuvoje. 2018-aisiais su „Poezijos pavasario“ paukšte lankėmės Zarasų krašte – Eglės tėvelio gimtinėje, jai labai svarbioje erdvėje. Nors visada pabrėždavo, kad jos pačios užsispyrimas – ne iš tėvelio aukštaičio, o iš mamos žemaitės.

Eglė Juodvalkė gimė 1950 m. Čikagoje, Indianos valstijoje, JAV. 1973 m. baigė slavistiką ir lietuvių kalbą Čikagos universitete, Ilinojaus valstijoje, vėliau Pietų Ilinojaus universitete Karbondeilyje studijavo teatro meną. 1975 m. laimėjo universiteto premiją už geriausią antraplanį moters vaidmenį vienaveiksmėje pjesėje. 1976 m. vaidino universitete anglų kalba pastatytoje Antano Škėmos pjesėje „Ataraksija“, taip pat Vinco Krėvės dramoje „Skirgaila“. 1976–1995 m. dirbo „Laisvosios Europos“ radijo lietuvių skyriuose Niujorke ir Miunchene. Šeimos pavardę Juodvalkytė pakeitė į Juodvalkę, kaip teigė, „iš įsitikinimo, kad moterų pavardės, kaip ir vyrų, turi žymėti tik lytį, ne vedybinę padėtį“. Su šia labai sąmoninga laikysena susijusi Eglės ir dar trijų moterų kūrėjų – Lauros Mačiuikos, Juditos Sėdaitės ir Snieguolės Zalatorės – devintajame dešimtmetyje įkurta moterų grupė MES („Moters esmė savaip“ abreviatūra), kovojusi prieš mažybines moterų pavardžių galūnes.

Išleidusi poezijos knygas „Jei tu paliesi mane“ (Chicago: Pedagoginis lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1972), „Pas ką žiedas žydi“ (Chicago: Ateitis, 1983), „Mnemosinės vėrinys“ (Vilnius: Vaga, 1996), „Veidrodis ir tuštuma“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002; lietuvių ir anglų kalbomis), „Sakalai naktį nemiega“ (Vilnius: LGGRTC leidykla, 2011), E. Juodvalkė buvo aktyvi kultūrinių renginių Lietuvoje ir JAV dalyvė: be jos neįsivaizduojami „Poezijos pavasario“ skaitymai, Lietuvių rašytojų draugijos Čikagoje rengiamas „Poezijos pavasaris JAV“, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimai, ji spaudoje ir per radiją skelbė straipsnius visuomenės, literatūros, kultūros ir teatro klausimais. 2003 m. E. Juodvalkė įsteigė savo tėvelio Antano Juodvalkio vardinę stipendiją, kuri kasmet teikiama geriausiems Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių ir socialinių mokslų sričių studentams.

Už knygą „Cukraus kalnas, arba Lietuvės cukrininkės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000) E. Juodvalkei buvo įteikta Lietuvių rašytojų draugijos JAV premija. Į lietuvių literatūros istoriją taip ryškiai įrašytas ne tik asmenybės brendimo, sąmoningo lietuvybės pasirinkimo, bet ir gyvenimo su liga, ligos priėmimo, „prisijaukinimo“ kelias, stojiška laikysena.

JAV gimusi ir augusi, ilgą laiką Vakarų Europoje (Miunchene) gyvenusi ir dirbusi E. Juodvalkė savo tapatybę nusakė tokiais žodžiais: „Pati visuomet prisistatau taip: esu Eglė, lietuvė, katalikė. Kol šis mano prisistatymas atitiks žodžių turinį ir kol nebijosiu garsiai taip prisistatyti, tol jausiuosi stovinti savosios moralės ir savųjų nacionalinių vertybių sargyboje – daranti tai, ką privalau“ (kn. „Egzodika“, Vilnius: LLTI, 2019, p. 60).

Tyrinėjant E. Juodvalkės kūrybą, ryškėja literatūrinės moterų bičiulystės, partnerystės, seserystės gija. Pirmasis Eglės poezijos rinkinys pasirodė 1972-aisiais. Tais pačiais metais publikuota ir ketvirtoji Liūnės Sutemos poezijos knyga – „Badmetis“. Neabejotina, kad Liūnės Sutemos vardas ir jos poezija buvo tam tikras kanonas greta buvusioms ir kūrusioms. E. Juodvalkė šviesiai prisimindavo pirmuosius vakarus jauniesiems Čikagos kūrėjams, vykusius būtent Liūnės Sutemos namuose, kur jie buvo paraginti atsinešti savo eilių. Poezijos vakaruose, organizuotuose visuomenininkė, mecenatės Marijos Remienės namuose, kartu su Liūne Sutema savo eiles skaitė ir E. Juodvalkė.

jau antri metai laukiu kad
pripažintų mane įtrauktų
į seseriją išvestų giminės medį per
moterų kartas ir
atiduotų man saugoti

(kn. „Mnemosinės vėrinys“)

 

Anot Dalios Satkauskytės, poetei būdingas bendrumo su savo gentimi jausmas, kuris yra labiau egzistencinis, o ne lokalinis matmuo. Jos poezijoje folkloro motyvai įsipina į pasaulio kultūros kontekstą. Pasak literatūros tyrinėtojos, ryškiausia ir savičiausia E. Juodvalkės kūryboje – moteriškumo paradigma, virstanti įdomia moters brendimo ir savivokos istorija. Rita Tūtlytė išskiria, kad E. Juodvalkės kūrybai būdingas „žodžio ir pasakojimo rupumas, pasakojime atsiveriančio paradokso jėga“. Nors ir atsiremdama į moterų literatūros tradiciją, E. Juodvalkės poetinė kalba jau yra savita. Modernios sąmonės judesiai pirmiausia skleidžiasi formos lygmenyje: išsineriama iš eiliuoto ketureilio rėmų, iš jausminės egzaltacijos. Stiprus emocinis pradas lieka, bet jis tekstuose reiškiasi sodriais vaizdais, kuriamais realios ir pasakiškos, buitinės ir magiškos erdvės sampynomis.

 

Laidoja Marelė brolius,
lopo pagrabui marškinius,
skaičiuoja kulkų išdrėkstas skyles.
Dvi – broliui, išėjusiam kariauti.
Nė vienos – broliui, neišėjusiam kariauti.

Ir nesuvokia Marelė,
Kaip kartais du lygu dviem,
O kartais – nė vienam…

(ciklas „Marelės pasaulis“, kn. „Pas ką žiedas žydi“)

E. Juodvalkės poezija atveria ne tiek jos pačios asmeninius išgyvenimus ar patirtį, bet turi gilesnį, visuotinį matmenį. Jos eilėraščių pasaulis užpildytas vienatvės, alkanų paukščių, skausmo, byrančio „sausais kalėdinės eglutės spygliais“, kupinas suledėjusių pirštų, „delnuos sugniaužtų stingstančių garsų“ metaforų, sklidinas sesers, brolio balsų, iš kažkur toli atvilnijančios akordeono melodijos. Istoriniai dramatiški įvykiai dažnai nusakomi pasitelkiant mitus ar archetipus.

 

Marelė, šių dienų Ariadnė,
dieną naktį prie tamsios labirinto angos budėdama,
stabdo drąsius ir ryžtingus Tesėjus,
brukdama kiekvienam kamuolėlį siūlų,
kad, Minotaurą nudobęs,
rastų kelią atgal
sugrįžti, išlaisvint kitų.

(ciklas „Marelės pasaulis“, kn. „Pas ką žiedas žydi“)

Ypač svarbi E. Juodvalkei buvo jos paskutinioji knyga „Sakalai naktį nemiega“ (2011). Dažniausiai eilėraščius pastarųjų metų viešiems skaitymams rinkdavosi būtent iš šio rinkinio, kaip ir 2019-ųjų rudenį, dalyvaudama Punsko „Rudens skaitymuose“. Poetė yra sakiusi, kad mintis parašyti šią knygą gimė apsilankius parodoje apie Lietuvos partizaninį judėjimą „Karas po karo“ Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre. Rinkinys „Sakalai naktį nemiega“ iliustruotas archyvinėmis pokario partizanų ir jų artimųjų nuotraukomis.

 

palaidosiu tave
širdyje
negulėsi turgaus
aikštėje lavonas smegenim
ištaškytom ant dulkėto kelio

tavo kraujo latakai teka
mano mintimis tavo
negyvi pirštai gniaužia
laisvę tu buvai tu
esi broli tu liksi

(kn. „Sakalai naktį nemiega“)

Skausmingas, reikalaujantis daug valios pastangų ir apsisprendimo nepataikauti ligai buvo E. Juodvalkės gyvenimas. Visada pirmiausia – poezija, o liga buvo šalia tik kaip nematoma, bet jaučiama palydovė: „Jos buvo geros kaimynės, bet viena su kita nekonfliktuodavo.“ Nutrūko Eglės kelionė į Cukraus kalną. Liko knygos. Laiškai. Ir mūsų visų atmintis, išsauganti santūrią Eglės šypseną, subtilų humorą ir saviironiją, norą gyventi gyvenimą. Liko įskaityti ir dar nepublikuoti tekstai.

Žiemos vynas su
Prieskoniais, meduoliai
Medienos kvapas
Žemuogės
Žibuoklės
Metalinis angelas
Sparnu paliečia
Palinkusias galvas. 

Jie mokosi meno
Negyventi,
Veidrodyje moteris
Baltais plaukais šviečiasi
Kelią į nežinomybę.