literatūros žurnalas

Rimvydas Šilbajoris. Žodis, perkeistas poezijoje

1997 m. Nr. 7

Liūnės Sutemos 70-mečiui

Jubiliatę sveikinant atrodo, lyg laikas pats tekėtų poetų eilėmis. Nuplaukia jomis metai, nučiurlena dienos ir vis vien jauti, kad kažkas dar jų širdy neišdainuota liko, ir tuo džiaugiesi, lauki naujo žodžio, naujo vingio poezijos laiko upėje.

O Liūnės Sutemos žodžių upė, eilių motina, tekėjo ir teka pro didelį, turtingą kūrybinių išgyvenimų kraštą. Tiesa, ten ir Bevardė šalis, ir sprangi Badmečio žemė, bet ir jose gyvena atkakli, nepalaužiama dvasia, tvirta valia žodžio, sakančio „tebūnie kaip pasakoj“, kad nebeliktų nieko svetimo, nes toji valia yra valia mylėti, kad ir kaip siaustų Žvėris iškankintam, anot Algimanto Mackaus, tėvynės vizijos ir prisiminimų plote.

Ši valia mylėti gal ir bus didžiausia Sutemos dovana mūsų poezijai.

Mylintieji gi viską atiduoda. Čia ir rasime ypatingą Sutemos talento bruožą – jos eilės yra tarsi ryžtingas ir aistringas savęs atnašavimas. Sutema atiduoda save savo pačios poezijai, būdama ne vien eilėraščio „aš“ – persona, bet ir tiesiog tapdama kartu pasakotoju ir veikėju, įvaizdžio kūrėju ir pačiu įvaizdžiu. Štai kaip ji „žaidžia“ su veidrodžio šuke:

Veidas, kurį ranka keliu,
rusvas ir negražus –
jis išslys su visa įkyria šypsena,
jei ištiesiu pirštus
trokšdama būti viena1.
(p. 9)

Pasakojimo vyksme daiktas – veidrodis – tampa žmogaus veidu, eilėraščio personos antrininku, ir tarp Jų užsimezga neatskiriamumo ir kartu išsivadavimo troškimo santykis, sudarantis visą eilėraščio įtampą, taip pat ir jo turinį. Ši autorės metamorfozė gali išreikšti ir lemtingo įvykio gilų, daugialypį išgyvenimą:

Nebėra nieko svetimo,
medis, kurio nepažinau, išaugo,
išsišakojo mano akyse –
jo dilginančių lapų audinys,
plonomis linijomis išsiraizgęs
kvėpuoja mano delnuose.
Ir prie sultingo, neragauto vaisiaus
įprato mano lūpos. (p. 35)

Tai radikalus savęs atidavimo aktas tremties žemei, kurioje dabar tenka gyventi. Jis ne tik nusako išeivių istorinio apsisprendimo momentą, bet liečia ir mitologines gelmes, randamas Ovidijaus „Metamorfozėse“, drauge įprasmindamas mūsų pačių egzilį ir mito, ir istorijos plotmėse.

Šis aktas veda prie vieno iš svarbiausių Liūnės Sutemos poezijos aspektų – paties poetinio žodžio transformacijos ne į kitą žodį, o į naują, adekvatų iš gimto krašto poezijos tradicijų paveldėtą žodį. Tai kūrybinio žodžio praradimas ir jo atgavimas, atkūrimas naujam kontekste:

Mano atsineštiniai žodžiai
nebeturi daiktų,
mano atsineštiniai daiktai
nebeturi vardų –
Noriu likti Niekieno Žemėje,
kad nebūtų namų,
kad nereiktų palikti ir išduoti jų,
kad nereiktų ilgėtis namų. (p. 96)

Tačiau namų ilgesys taip ir lieka vienu ryškiausių Sutemos poezijos motyvų. Galima būtų sakyti, kad ir visa jos kūryba yra savo tapatybės ir gyvenimo prasmės meno žodyje ieškančio žmogaus nenutrūkstanti tėvynės ilgesio giesmė. Savo žemės, savo vaikystės ir jaunatvės toje žemėje, Tėvynės Liūnė Sutema niekad neišdavė. Ir neišduos. Netolimoje praeity, kai tūlas užjūrio lietuvis kalbėjo, kad myli Lietuvą tik tokią, kokią jis kadais apleido, arba tokią, tokią jis savo egzilio dienų ir naktų svajonėse išsapnavo, Liūnė Sutema garbingai ir tvirtai stojo už savo nebegražią, iškankintą,naikinamą ir’bevarde tapusią šalį, tokią, kokia ji tuo metu buvo:

Amaro naikinamas medis
tebestovi gatvės gale –
visų gatvės, bet mano medis.
Kai žiūriu į jo iškraipytas
gumbuotas šakas,
mėšlungiškai laikančias paukščių lizdus,
į juostančius jo lapus kai žiūriu,
žinau, kad savo medį myliu –
kai liečiu jo pleišėjantį
išmargintą pjūvių kamieną,
nebeišlaikantį širdžių
su mergaičių vardais
žinau, kad šitą medį myliu,
tokį, koks jis yra.
ir dabar – (p. 45–46)

Sutemos poetinis žodis įėjo į mūsų literatūros dabartį taip giliai, kad jis pasiliks su mumis visiems laikams. Jis aitrus, skaudus, bet jis gajus – kaip molyje nesumindoma šalikelės žolė, ir lyriškas, mylintis ir daugiaspalvis – kaip lietuviška liaudies daina.

Prisimenant sunkius pastaruosius Liūnės Sutemos gyvenimo dešimtmečius, kartais norisi apie ją galvoti lyg apie mūsų išeivijos moterų poezijos mater dolorosa. Tačiau būtų nedovanotina šį jausmą sutapatinti su kokia nors iš laimingesnio žmogaus nusileidžiančia neprašyta užuojauta. Ji ne to verta, o greičiau šviesios ir draugiškos pagarbos, draugiškos meilės. Norisi būti jai dėkingam kaip savo dvasios seseriai, ištvermės galia padėjusiai, padedančiai ir mums visiems pakelti savąsias, jokiam žmogui neišvengiamas naštas. Mąstydamas apie Liūnę Sutemą lengviau, drąsiau imi suprasti, kad kiekvienas esam savo skausmo tėvas ir motina. Kaip ir savo dvasios ramybės ir laimės.


1 Čia ir toliau cituojama iš Liūnės Sutemos „Poezijos rinktinės“ (Vilnius, Vaga, 1992).

„Metuose“ – mater dolorosa, Liūnė Sutema

2022 07 19 / Kaip ir daugelio išeivijos rašytojų, poetės Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatės Liūnės Sutemos (Zinaidos Nagytės-Katiliškienės, 1927–2013) kūryba Lietuvą pasiekė nelegaliai, nuorašais, tačiau brandžiuoju periodu…

Viktorija Daujotytė. Emigravusi į šalį, vardu SUTEMA

2013 m. Nr. 2 / Liūnė Sutema (1927 07 05–2013 01 16) / 2013 m. sausio 17-osios vakare liūdna žinia – Lemonte mirė Liūnė Sutema. Eilėraščio prisiminimas: „Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra / ir duosiu jai vardą / SUTEMA, / ir ji bus nepriklausoma…

Liūnė Sutema. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 12 / Žydėkit, pienės, žydėkit –
Mano pasauly jūsų niekas neskriaus
nekeiks nenuodys ir neišraus
tik nelaukit ir pražydėkit

Laimutė Adomavičienė. Gelianti poezija

2009 m. Nr. 10 / Liūnė Sutema. Sugrįžau: poezijos rinktinė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 267 p.

Viktorija Daujotytė. Poezija iš lemiamosios nuosakos

2007 m. Nr. 2 / Liūnė Sutema. Tebūnie. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 47 p.

Liūnė Sutema: „Vis dar ieškau savęs“

2006 m. Nr. 4 / Poetė Liūnė Sutema atsako į Birutės Jonuškaitės klausimus / Praėjusią vasarą lankydamasi Čikagoje, Pasaulio lietuvių bendruomenės namuose susitikau su poete Liūne Sutema. Ji niekada nebuvo iš tų žmonių, kurie mėgsta duoti interviu…

Viktorija Daujotytė. Liepa – Liūnės Sutemos mėnuo

1997 m. Nr. 7 / Liūnės Sutemos 70-mečiui / Šis vidurvasaris yra Liūnės Sutemos. Pagal gimimo teisę. Pagal kūrybos galią. Kaip gėlė, kurios neįteiksime, Janinos Degutytės eilėraštis iš „Vidurvasario triptiko“…

Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: „Tebūnie…“

1994 m. Nr. 10 / Ta, kuri kalba. Poezija yra kalbėjimo būdas. Kalbėjimo būdu poetas pasako, pasisako, išsisako. Būtent taip, tokiu būdu. Kalbėjimo būdu įsiskverbiama į tikrovę, diktuojant savo valią, ir ji priimama tų, kurie su kalbančiuoju solidarūs.

Sigitas Geda. Dviejų brolių trečioji sesuo

1994 m. Nr. 4 / Liūnė Sutema. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1992. – 192 p.