Dovilė Kuzminskaitė. Tai skirta ne mums
2017 m. Nr. 2
Vytautas Stankus. Skruzdžių skandinimas. – Vilnius: Versus aureus, 2016. – 112 p.
„This is not for you“ (Mark Z. Danielewski), su visa derama postmodernia arogancija skelbia Vytauto Stankaus trečiosios poezijos knygos „Skruzdžių skandinimas“ priešlapis, kuriuo atsainiai primenama ir René Magritte’o pypkė, ir Marcelio Broodthaerso objektai, ir tas pats Uliso Carriono mielasis skaitytojas. Rinkinys skirtas ne tau, konkretus skaitytojau, lyrinis subjektas taip pat prabils ne į tave, – štai tokia savita šios knygos nepritapimo ir drauge tapsmo poetika.
Pagal visus kūrybiniam procesui būdingus dėsnius, trečiasis rinkinys V. Stankaus poetinio braižo formavimuisi, rodos, yra lemiamas: čia itin aiškiai artikuliuojama būsenos judėjimo trajektorija, kalbėjimo būdas, labiau nugludinti vaizdiniai, kurie ankstyvesnėje kūryboje dar tik formavosi, dar tik ieškojo savo vietos. „Skruzdžių skandinimas“ yra pabrėžtinai kryptinga knyga: gana aiškiai žengta link ribinės meilės poetikos, balansuojančios tarp jautrumo („visa tai nugulė ant mano rankų / kaip dabar galiu tave liesti?“, p. 16), ir tokiam jautrumui atsvarą kuriančio savotiško siurrealizmo („prieina baltai apsirengusi moteris / ir praneša man, kad vilkas, / kurio pilve esame, pakeitė spalvą, / o medžiai šiek tiek nesveikuoja“, p. 29), kai išlaisvintas iš pasaulio dėsnių vaizdinys atspindi kuriančiosios vaizduotės neišsitekimą esamojoje realybėje. Bandoma ne tik išsikalbėti, išsitarti, savotiškai „išimti“ save iš savo patirčių, bet drauge ir išrasti savo kalbą, kuri leistų tai padaryti: juntamas tiek poetinis, tiek egzistencinis autoriaus nekonformizmas.
Šis lyrinio kalbėjimo asmeniškumas, labai žymėtas balsas veda prie poetikos uždarumo, prie labai centruoto bylojimo. Lyrinis subjektas pats yra savo sukrėtimų epicentras: judama ne iš išorės į vidų (t. y. poezija netampa būdu išmokti pasaulį), bet iš vidaus išorėn, mėginant kaip nors įsprausti savo patirtis į bendrą visų reiškinių buvimą. Toks kalbėjimas labai skiriasi nuo Vytauto P. Bložės ar Donaldo Kajoko eilėraščių, kuriuose juntamas didesnis atvirumas tam, kas objektyviai yra aplinkui, kur lyrinis subjektas šiek tiek atsitraukęs, stebįs pasaulį iš šalies, nebandantis užimti jame dominuojančios pozicijos.
Knygos „lygumo“ įspūdį (tiesą sakant, atrodo, kad visi ją sudarantys tekstai parašyti jei ne vienu atsikvėpimu, tai bent jau tuo pačiu kvėpavimu) stiprina ir pasikartojančių simbolių gausa: iš eilėraščio į eilėraštį keliauja vilkas, kraujas, laumžirgis, drugeliai, voras, vanduo, sniegas (pastarasis jau, ko gero, tapęs V. Stankaus poetikos ženklu). Susidaro vaizdas, kad kone postmoderniai žaidžiama duotų elementų kiekiu, iš kurių gana įgudusia ranka konstruojamas tekstas po teksto. Stilistiškai V. Stankus laikosi tam tikrų principų, su kuriais žaisti jau buvo pradėjęs kiek anksčiau: tai ir pertrūkio taikymas, kada kūrinys fragmentuojamas, dažnai grindžiant eilėraščio konstravimą impresionistine kelių ar keliolikos motyvų seka (pavyzdžiui: „Sapnuoti dulkes“, „Keira Knightley, ar girdi krintant miške parašiutą“, „20 frazių su paaiškinimais“, „Tunelis“). Šis formos lūžis veikiausiai atliepia lyrinio subjekto įtrūkius, negebėjimą susikalbėti, susibūti ir iš to kylančius skaudulius.
„Skruzdžių skandinime“ justi didesnis noras ieškoti kitokių raiškos galimybių: čia jau atsiranda ir garsas („uuuuuuuuuu, tai garsas man skrodžiant orą, / huuummmmmmmmm, toks garsas man krintant“, p. 12: garsažodžių pasitelkimas primena Dainiaus Gintalo poetiką), ir silpnai valioniškas pasižaidimas su grafine forma (p. 48, tekste „Dalykai“ mėginama tyrinėti strofos skirstymą, tiesa, motyvacija lieka ne itin aiški). Kiek išraiškingesnės formos paieškos matyti eilėraštyje „2012 žiema Vilnius“ (p. 55), kur nepertraukiamo kalbėjimo įspūdį stiprina strofos skirstymo ir skyrybos ženklų nebuvimas, eilėraštis skaitytoją užgriūna tarsi lavina, iš kurios jis pats ir turės kapanotis. „Inkliuze“ verlibras derinamas su bene jonyniškais rimais:
nusiauti batus, nes pasiutusiai norisi,
kad nusiautum, kad tau įkristų koks
akmenukas ar dar kas, tada
turėtumei įsikibti, turėtumei atsiremt
į mane, tačiau
mes ėjome per lauką ir atrodė,
kad einame per parką ir gana
štai šitaip dviese eiti parku gruodį,
ir nieko kito nesinori, nes žiema
<…>
(p. 57)
Ko gero, tendencingiausiai vis dėlto žaidžiama kartotės principu, kuris primena žymųjį „rose is a rose is a rose is a rose“: „miestas kurį pažinau ir miestas kurio / nėra kurio nereikia yra miestas / kuriame susitikom miestas kurio ilgiuos / <…> miestas su mirusiais savo miestas į kurį / atėjau iš kurio neišeisiu <…>“ (p. 33); „aidas mano galvoj yra tavo aidas“ (p. 65); „kraujas mano gerklėj yra kraujas / tavo gerklėj yra pirštai mano / yra tavo pirštai yra mano rankos tave / apkabinusios laumžirgi mano virpantis“ (p. 14).
Kaip jau šiuolaikinėje lietuvių poezijoje darosi būdinga (o gal tai literatūroje ir neišvengiama), rinkinyje veriamas ir šioks toks asmeninis kanonas. Jungtys su kai kuriais autoriais nurodomos gana intymiai: Aidui Marčėnui ir Antanui A. Jonynui eilėraščiai dovanojami, savitai bandant pažaisti jų poetikos leitmotyvais, D. Kajokui teksto pašykštima ir pasitenkinama dedikacija, bet principo laikomasi maždaug to paties. Aptinkamas čia ir Césaras Vallejo’as, o drauge – ir aliuzija į Sigito Parulskio eilėraštį, kur perrašomas tas pats Peru poeto tekstas (tiesa, ši variacija lieka gluminanti – kiek kartų reikia perrašyti tą patį eilėraštį, kuris nelabai ir teikia galimybių variacijoms).
Glumina ir pora rimtesnių „kliurktelėjimų“ šiaip jau harmoningame knygos skambėjime: „Labirinto“ žaidimas lieka daugiau formos bandymas nei kas nors kita, nieko ypatingo nesugebėjęs pranešti, šalia jo „Kelias į pragarą gerais norais grįstas“ irgi nežiba: lieka neaišku, ar bandoma siekti neva kokio komizmo, ar tiesiog tai „buitinė“ kalbėsena, kuri ankstesnėje Vytauto Stankaus kūryboje blyksteli tokiais motyvais, kaip „pakartok, ką dabar pasakei“, ir čia pasiekia kulminaciją, kurios galbūt geriau būtų ir nepasiekusi.
Taigi toks tas „Skruzdžių skandinimas“: šaltas, nepatogus, iškrapštytas ir iki skausmo tolygus rinkinys, kuris, be viso kito, dar ir skirtas visai ne tau, ne man, ne mums. Tik dar vienas bandymas per kūrybos upę permest popierinį drugelį.