Dovilė Kuzminskaitė. Vilniaus stigma
2019 m. Nr. 7
Tomas Vaiseta. Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944–1990. – Vilnius: Lapas, 2018. – 271 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.
Istoriko, rašytojo Tomo Vaisetos monografija „Vasarnamis“ pradedama poetės Ramunės Brundzaitės eilutėmis – epigrafu: „rašau apie Vasaros penkis, nes bijau Vasaros penkių“. Ši lyrinė prieiga prie mokslinio teksto gana aiškiai nurodo darbo tikslą: „Vasarnamis“ – socialinė Vilniaus psichiatrijos ligoninės studija, kalbanti apie jos situaciją XX a. antrojoje pusėje. Ši tema kol kas menkai tyrinėta, tad T. Vaisetos atlikta analizė išsiskiria ir atveria naują plotmę tolesniems mokslo adrbams.
Knyga iš pažiūros nelabai įspūdinga, mėtų žalumo viršeliu, ją galėtum palaikyti tiesiog grožinės literatūros kūriniu, bet išorė apgaulinga – tai monografija, kurioje pateikiamas sudėtingas tarpinstitucinis tyrimas.
Įvadą T. Vaiseta pradeda nuo stigmos koncepto: „Sociokultūrinė stigma, užkoduota žodžiuose „Vasaros 5“, išlikusi stipri iki mūsų dienų. Iš čia kilo pagrindinis knygos tikslas – nebepasiduoti per šimtmečius susiformavusiems vaizdiniams, kurie išrūšiuoja žmones ir atima galimybę pažinti tikrovę. Nebepasiduoti reiškia bent nepalaikyti stigmos. Nepavadinti knygos Vasaros 5“ (p. 11). Ši citata leidžia suvokti, kad autorius apmąsto ne tik savo mokslinę poziciją (renkasi konkretų tyrimo objektą), bet ir laikosi humaniškųjų nuostatų, suvokia kalbos bei terminologijos vaidmenį kuriant kolektyvinę sąmonę. Tokia savivoka, ne tik tyrimo interesų, bet ir tam tikrų socialinių ribų nusimatymas, ypač reikšmingi, o žmogiškasis žiūros taškas bus pastebimas ir kituose „Vasarnamio“ temai artimuose diskursuose. Tiesa, monografijos įvadas po kelių pirmųjų pastraipų tampa kiek nykus: suskirstytas itin klasikiniu akademiniu būdu (objektas ir tikslas, metodologiniai pjūviai ir uždaviniai, šaltiniai ir t. t.) jis suteikia studijai nereikalingo svorio ir pilkumo.
Kiekviename iš penkių monografijos skyrių („Galia ligai“, „Leningradėjimas“, „Kortų namelis“, „Sveikas ligonis“ ir „Liga galiai“) aptariami skirtingi su Vilniaus psichiatrijos ligonine susiję aspektai, tokie kaip jos priešistorė, gydymo metodai ir jų raida, vidaus gyvenimo taisyklės ir buitis, pacientų savivoka bei psichiatrinės ligoninės ir politinės sistemos sąlytis. Galima teigti, kad T. Vaiseta labiau orientuojasi į tapsmą – jam svarbus ne pats ligoninės, kaip objekto, aprašymas (kuris būtų panašesnis į klasikinį istorinį diskursą), o tai, kokius virsmus ši įstaiga išgyveno, kaip keitėsi medicinos personalo savimonė, gydymo metodai, ir kokias išvadas šie pokyčiai leidžia padaryti apie XX a. antrosios pusės visuomenę, jos biurokratinį aparatą bei savimonę. Akivaizdu, kad autorius linksta prie kultūrizuotos tyrimo objekto analizės, leidžiančios ne tik pamatyti Lietuvos realybę, bet ir ją suvokti, perprasti, kaip to meto modeliai įsigalėjo mūsų mąstysenoje.
Apsiėmus rašyti „Vasarnamį“ turėjo prireikti nemažai ryžto. Tai, kad oficialiosios instancijos vis dar atsisako bendradarbiauti su mokslininkais ir saugo informaciją apie psichiatrijos ligoninę atkakliau, nei saugotų kokios kitos, ne tokios negatyvios konotacijos įstaigos ar institucijos archyvus, rodo, kad T. Vaisetos minima stigma gyva ne tik individualiojoje žmonių atmintyje, bet ir kolektyvinėje sąmonėje (p. 17 autorius teigia: „Deja, pradėjus tyrimą paaiškėjo, kad pradėta naikinti bent dalis VPSCA archyvo, todėl jau tada buvo neišlikę faktiškai visi kiti ligoninės kasdienę veiklą atspindintys dokumentai. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija po patikros taip pat nesuteikė leidimo prieiti prie vienais svarbiausių turėjusių tapti šaltinių – pacientų ligos istorijų <…>“). Negalime kalbėti apie laisvą ir demokratišką visuomenę ir, juo labiau, apie rimtą mokslo bendruomenę ir mokslinių tyrimų skatinimą tol, kol esama cerberių, saugančių ar naikinančių kam nors nepatogius duomenis. Jei lietuvių tyrėjai negauna prieigos prie svarbiausių šaltinių tyrimui vykdyti, kvailai atrodo populistiniai lozungai apie mokslo sklaidą ar jo tarptautiškumą: ką čia galima skleisti, jei net tirti nėra ko.
Kalbant apie „Vasarnamio“ stilių reikėtų nepamiršti, kad autorius yra ir romanistas. Todėl, nors ši jo knyga – mokslinė ir solidi, joje gausu faktų bei duomenų ir ja nesiekiama populiarumo, vis dėlto intriguojančio pasakojimo gija išlaikoma. Net ir prie mokslinių traktatų nepratęs skaitytojas turėtų sugebėti prasibrauti pro T. Vaisetos teksto tankmę, o taip yra veikiausiai todėl, kad čia esama jau minėto žmogiškojo aspekto: įpinama buvusių pacientų ir medikų liudijimų, kurie ne tik pristatomi kaip faktinė medžiaga, bet ir išsamiai analizuojami. Vienas išskirtinių šio tyrimo bruožų yra tas, kad tekste respondentai nepaverčiami tiesiog tyrimo objektais, mokslininko santykis su jais pasižymi žmogišku jautrumu.
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad rašydamas tokią knygą autorius galėjo pasukti lengviausiu – tiesa, ne tokiu mokslišku – bet populiarumą užtikrinančiu keliu: daugiau dėmesio skirti neigiamoms patirtims, aprašyti jas su patosu, pažerti dramatiškų detalių. Vis dėlto T. Vaiseta saikingai remiasi liudininkų atsiminimais, stengiasi būti nešališkas: pateikiamos patirtys ne tik tų pacientų, kuriems ligoninė kelia niūrius prisiminimus, bet ir tų, kurie joje praleistą laiką vertina teigiamai. Toks objektyvumas leidžia išvengti stereotipinio ligoninės vaizdavimo būdo, pagrįsto populiariais mitais bei sustabarėjusiomis nuomonėmis. Svarbu konstatuoti, kad autorius knygoje nedėsto vien faktų, bet gilinasi į žmogaus problemas ir taip suteikia tekstui kone filosofinį matmenį – tai, ko istoriniam diskursui, apsiribojančiam atpasakojimais, dažnai labai trūksta. Pavyzdžiui, skyriuje „Kortų namelis: vidaus gyvenimas“ T. Vaiseta rašo: „Ligoninės personalo smurto prieš pacientus apraiškos – tai ir simbolinės diskursinės kovos, tiksliau – požiūrio į psichikos sutrikimą turinčius žmones išraiška. <…> Ko gero, supaprastintai galima teigti, kad čia taip pat regime psichiatrijos modernėjimo procesą, kurio metu susiduria du jau modernybei – bet skirtingiems jos etapams – priklausantys požiūriai. Pirmasis, daugiau būdingas žemesniajam ligoninės personalui kaip mažiau edukuotai <…> socialinei grupei, žvelgė į psichikos pacientus kaip į „bepročius“, t. y. proto neturinčias būtybes. Ir nors tai, kaip minėta, jau moderniojo diskurso dalis (pagrindinis vertinimo kriterijus – Protas), savo polinkiu vertinti pacientą kaip vientisą, bet „ne visai žmogų“ ji vis dar labai panaši į ikimoderniems laikams būdingą ligos sakralizaciją, kai psichikos ligoniai suvokiami kaip kenčiantys dėl Dievo bausmės ar demono apsėdimo. Šis (nereflektyvus) paciento, kaip „ne visai žmogaus“, traktavimas sudarė prielaidas smurtiniam elgesiui, nors, žinoma, nesusiaurino iki vienintelio pasirinkimo“ (p. 170).
Tiesa, kartais užsibrėžto objektyvumo ribos išsikraipo, pavyzdžiui, rašoma: „Vienas buvęs Vilniaus psichiatrijos darbuotojas, susidūręs su Tomoniu, man yra sakęs – jau išjungus diktofoną, – kad šis esą „iš tikrųjų sirgęs depresija“ (p. 211). Tokį momentą galima vertinti dvejopai: viena vertus, autorius lyg ir pažeidžia profesinę etiką, nes pateikia knygoje tai, kas pagal visus principus turėjo likti „off record“. Kita vertus, šios informacijos pateikimo būdas leidžia skaitytojui įvertinti autoriaus sąžiningumą: jis atvirai nurodo informacijos tipą ir atskleidžia, kad norėdamas papildyti tyrimą svarbiais duomenimis turėjo atlikti etiškai sudėtingus sprendimus. Toks skaidrumas leidžia įžvelgti tyrėjo brandą, be to, skaitytojui dažnai maloniau skaityti asmeniškesnes studijas, kuriose matyti ir jas parašiusio mokslininko vaidmuo, pasirinkimai, individualus braižas, – tai šiek tiek išlaisvina akademinį tekstą, leidžia jam būti ne tokiu technišku ir steriliu, kas būdinga Lietuvos akademiniam pasauliui, siekiančiam idealiojo (ir neegzistuojančio) neutralumo ir objektyvumo.
Kitas svarbus aspektas yra praktinio pobūdžio: T. Vaisetos monografija sugebėjo prasiskinti kelią į didžiuosius knygynus. Nors leidimas labai jau klasikinis (išskyrus viršelį), o popierius pradeda gelsti jau po poros mėnesių (tokie pragmatiški dalykai gana svarbūs, ypač kai leidžiamos knygos, kurios turi išliekamąją vertę, taigi ir turėtų būti patvaresnės), knyga yra sėkmingai perkama. Čia galima svarstyti apie dvi tokios sėkmės priežastis: tiek apie autoriaus iš anksčiau užsitarnautą gerą vardą, tiek apie pačią monografijos temą, kuri mūsų baugščiai visuomenei yra ne vien įdomi, bet ir iš tikrųjų reikalinga. Verta pasidžiaugti, kad šis tas iš lietuvių mokslinės produkcijos prasimuša į kultūrinį gyvenimą, o nelieka trūnyti universitetų leidyklų ir bibliotekų lentynose. Mokslo populiarinimo, jo veikalų pateikimo neakademinei publikai Lietuvoje tikrai reikia. Neabejotina, kad mūsų šalies skaitytojas turi ne tik estetinių, bet ir intelektualinių interesų, kad jis neapsiriboja vien diktatorių biografijomis bei panašiomis istorinėmis knygomis.
Galima viltis, kad tokie leidiniai paskatins lietuviškos mokslinės literatūros populiarėjimą, o mūsų akademija leis sau šiek tiek atsipalaiduoti ir pradės žvelgti į mokslinių publikacijų lauką nebe taip griežtai ir sausuoliškai.