Asta Skujytė. Pasisvečiavus Frankburge

2011 m. Nr. 8–9

Undinė Radzevičiūtė. Frankburgas: romanas. Vilnius: Tyto alba, 2010. – 95 p.

Pirmasis Undinės Radzevičiūtės romanas „Strekaza“ (2003) buvo šio­kia tokia sensacija – jam pasirodžius sukruto ir skaitytojai, ir literatūros kritikai. Žinoma, kaip visada, pasidali­jus į dvi stovyklas (už ir prieš) imta ginčytis, ko šis romanas vertas (ir ar tai iš tikrųjų romanas – juk apimtis tik 88 p.), kur link juda lietuvių litera­tūra ir t. t. Deja, vieningo atsakymo neprieita. Ir nors U. Radzevičiūtės skep­tiškas požiūris į lietuvių kalbos poten­cialą nemažai kam užkliuvo (Laimantas Jonušys savo recenzijoje „Žiogo džiazas“ teigė, jog tokios autorės dek­laracijos vos jo neatbaidė nuo knygos skaitymo), tačiau buvo pripažinta, jog „Strekaza“ turi kažką tokio, kas pa­perka skaitytoją.

2010 m. autorė išleidžia naują ro­maną („Nedideliu tiražu, bet kietais viršeliais“, teigia ji knygos nugarėlėje) pavadinimu „Frankburgas“. Tad pa­bandykime pažvelgti, kas slypi šioje, „socialiai pavojingoje“ (vėl autorės žodžiai), knygoje.

Iš pirmo žvilgsnio – sekama „Strekaza“ pramintomis pėdomis: romano apimtis – tik 95 puslapiai, tekstas fragmentiškas, beveik viskas jame paremta dialogais. Tačiau vaizdavimo objektas – kitas: pirmajame romane pagrindinis personažas buvo moteris, o „Frankburge“ – vyras, vardu… Fran­kas Burgas.

Jau knygos anotacijoje „Frankbur­gas“ pakrikštijamas romanu, parodi­juojančiu ofisų visuomenę. Iš tikrųjų tiems, kurie dirba biuruose, arba bent jau žiūrėjo populiarų televizijos se­rialą „Biuras“ („The Office“), „Frank­burgas“ turbūt bus savas ar pažįsta­mas. Sakau turbūt, nes juodasis hu­moras, kurio ausys kyšo iš beveik kiekvieno fragmento, gali būti priimti­nas ne visiems. Bet apie tai vėliau.

Vienas iš kodų, kuriuo gali būti skaitomas „Frankburgas“, yra minėto­ji ofisų visuomenės parodija. Frankas Burgąs dirba architektūros / statybų (darbo vieta tiksliai neapibrėžiama, bet ją galima nujausti iš užuominų) įmonėje, kur visas veiksmas, atrodo, vyksta pirmadieniais: „Pirmadieniais, devintą valandą ryto, daugelis gražiau apsirengusių civilizuotų šalių gyvento­jų susėda prie stalo. Ir pradeda val­gyti. Vieni kitus“ (p. 15). Tuo metu sprendžiamos „esminės“ biuro proble­mos – kas bus įmonei susijungus su kita, paslaptingojo Pono Pancerio („Rūkomojo užkulisiuose kalbėjo: ten, kur jis praeina, lieka vieni griuvėsiai“, p. 20) įmone, svarbiausiais klausimais darbotvarkėje tampa įvairūs renginu­kai, skirti vienaip ar kitaip įsiteikti Ponui Panceriui:

„– Čia numatomas toks renginukas, – pa­sakė Karalius, įdėmiai žiūrėdamas į Franką.
– Bastilijos paėmimas? – paklausė Fran­kas.
– Pono Pancerio jubiliejus, – pasakė nepa­tenkintas Karalius“ (p. 33).

Kolektyvas, kuriame dirba Fran­kas, taip pat vertas dėmesio: pirmadie­niais stalo gale garbingą vietą užima Karalius, kuris į įmonę žiūri kaip į savo karalystę ir jį su pavaldiniais sieja savotiški XXI a. senjoro – vasalų santykiai: „Nors ištikimybė Karaliui yra viduramžių kategorija, Franko jokie viduramžiai jau nebegalėjo su­stabdyti“ (p. 85). Frankas sykiu su savo kolegomis Hilda, Landertingeriu bei Nusiplaunu Rankas (arba Zujančiku) priklauso „vokiškajam sparnui“, kurie, sėdintys „stalo kairėje niekada nerodė nei entuziazmo, nei optimizmo“ (p. 18). Tuo metu dešinėje stalo pusėje įsitvirtina Netikra Dešinė Ranka (ar­ba Čiumačianka) bei tas, kuriam Ka­ralius Retai Paduoda Ranką (arba Linda). Užimti pozicijas dešinėje – strateginis veiksmas, nes „Dešinė ran­ka reikalinga purvinam darbui ir pir­majai pagalbai. O kam reikalinga kai­rė ranka?“ (p. 15).

Parodijuojamas ne tik kolektyvas, bet ir pati darbo aplinka – rimti po­kalbiai persikelia į restoraną, kuriame pietaujama: „Darbe jau seniai niekas nebekalbėjo apie darbą. Apie darbą ir paralelines disciplinas buvo įmanoma pakalbėti tik valgant“ (p. 29).

Romane išryškinamos ir savotiškos kastos, kurių ribose veikėjai sukasi ir negali iš jų išeiti. Pažeidusiam šį nera­šytą įstatymą gresia pašalinimas iš biuro mikrokosmo, o šis personažų gal­vose seniai yra tapęs makropasauliu ir tai prilygsta tremčiai į nebūtį: „Landertingeris atidavė pagarbą ir išėjo. Frankas ir Hilda liko visai vieni“ (p. 71).

Frankas Burgąs intriguoja savo kilme – vaikystėje plyšauja lenkiškas dainas, kiek vėliau jis išmoksta vokiš­ką žodį – Vergangenheitsbewältigung: „Žodis reiškė vokiečio pasipriešinimą praeities palikimui. Frankas kelis kar­tus instinktyviai bandė, bet kol kas jam labai prastai sekėsi. Palikimas buvo per didelis“ (p. 7). Iš visų „Frankburgo“ personažų jis vienintelis turi, kad ir trūkinėjantį, ryšį su praeitimi – nuolat minimas jo prosenelis, apie kurį viešai kalbėti negalima, nes , jis užtraukė gėdą visai nacijai“ (p. 42), senelė, arba proproprosenelė, kuri buvo kilminga ir kilusi iš Bohemijos. Vertinant į romaną ne tik kaip parodi­ją, matome ir kolektyvinės atminties nykimo / naikinimo problemą. „3-ioji zona glaudėsi prie renesansinio sena­miesčio ir jungė tris aštuoniolikto am­žiaus pabaigos–devyniolikto amžiaus pradžios kvartalus“ (p. 47) – šioje zonoje „įsikibusi į istoriją“ gyvena Franko senelė, kurios namai pasitinka „vertikaliai dryžuotais šilko tapetais, Otto von Bismarcko biustu ir vazoni­nėmis palmėmis“ (p. 75). Čia valgoma iš apsitrynusių lėkščių, kurių dug­nuose nupiešti Hanibalas, Aleksand­ras Makedonietis, stalo įrankiai išgra­viruoti Napoleono Bonaparto arba Fer­dinando I citatomis. Toks atminties inkliuzas (lieux de mémoire, anot pran­cūzų istoriko Piere’o Nora) nesutampa su XXI a. visuomene, kurią „sudaro žmonės, neįsikibę į istoriją“ (p. 48). Iš žmogaus negalima atimti atminties, tai prilyginama mirčiai, todėl Frankas nenori „žudyti senelės“ (p. 77), kai jam pasiūlomas darbas su 3-iąja zona. Jis taip pat negali sunaikinti savo viduje glūdinčio Kario, kovingosios dvasios: „Frankui buvo labai gaila Kario. Ir jis tik pasisveikino“ (p. 91). Tuo metu Po­nas Panceris – „idealus“ XXI a. visuo­menės narys, naujųjų laikų barbaras (Frankas jo kompaniją laiko barba­rais, nes jie „turėjo visus barbarams būdingus požymius: dvokė, organizavo audringas puotas ir griovė viską ap­linkui“, p. 71) – drąsiai nutraukinėja bet kokius saitus su kolektyvine atmintimi, iš miesto žemėlapio ištrindamas senuosius kvartalus, o vietoj jų pastatydamas naujus, skirtus fitnesui ir bodybuildingui. Naujajame pasauly­je triumfuoja kūniškumas, todėl žmo­nės, susisaistę ryšiais su praeitimi, šios U. Radzevičiūtės projektuojamos (netolimos) ateities kontekste tampa mažų mažiausiai keistuoliais ir negali prisitaikyti prie sistemos, todėl įmonės atliekamuose tostuose surenka že­miausius balus (Tolerancijos teste Fran­kas surenka 36 balus, Prisitaikymo prie sistemos teste – 36, nors jo IQ – 136, tačiau intelektas tame pasaulyje turi mažiausiai reikšmės…). Tokie at­silikę žmonės negali tikėtis viršininkų palankumo.

Atminties problematika – tai dar ne viskas, ką galima įžvelgti šiame romane. Anot Kęstučio Navako, Čia aiški ir „žmonėse glūdinti transforma­cijos siekiamybė“. Šis siekimas tapti kuo nors kitu ir kuria romano intrigas. Beveik visos romano moterys apibūdi­namos kaip savęs ieškančios („Pro duris galvą įkišo Jazmina. <…> Ji irgi ieško savęs. Nors tuo pačiu būdu kaip Netikra Dešinė, bet daug gražiau“, p. 19). Čiumačianka galbūt ieško įnirtin­giausiai iš visų romano moterų ir tie jos ieškojimai yra pavojingiausi. Iš pradžių ji nori tapti Franku:

„– Anksčiau norėjo būti Hilda.
– Nepastebėjau.
– Kartojo žodžius, manieras, mėgdžiojo in­tonacijas, sukneles.
– Čia tai nieko blogo, – pasakė Karalius, – moteriški reikalai. Dabar kažkaip viskas pakrypo…“ (p. 74).

Vėliau jai kyla noras būti Karaliu­mi:

„Čiumačianka gali atimti kėdę iš Kara­liaus? Mintis atrodė geriausiu atveju kvailo­ka.
Hilda papurtė galvą.
– Tu nieko nepastebėjai? – paklausė ji.
Štai ką reiškia rokiruotė ir glaustymasis prie stalo, pagalvojo Frankas“ (p. 79).

Tik Hilda ir Frankas nenori būti kažkuo kitu. Transformacijos viršūnė pasiekiama, kai paskelbiama dar vie­na Pono Pancerio vakarėlio tema – „Paskutinė diena žemėje“ (kurioje sumaišomi bibliniai įvykiai – pasauli­nis tvanas ir Apreiškimas Jonui, nes XXI a. žmonės „vis rečiau ir rečiau tikėjo į Dievą“ (p. 95), tad akivaizdu, jog nebuvo miegama su Biblija po pagalve). Vakarėlio metu visi darbuo­tojai turės persirengti gyvūnais, o Nojaus vaidmuo teks Ponui Panceriui.

„Pauzė užsitęsė ir kalakutas sunerimo:
– Tai kuo jūs su Hilda būsite?
– Jėgeriais, – atsakė Frankas“ (p. 87).

Franko pasirinkimas būti tiesiog medžiotoju rodo jo nusistatymą prieš dirbtinį transformacijos entuziazmą. Jis nenori būti nieku kitu, išskyrus save. Kai senelė iš ligoninės jam at­siunčia raštelį, jog „geriau būti gyvu Šunimi nei negyvu Liūtu“ (p. 95), Frankas žino tik viena, kad jis „neno­rėjo būti nei Šunim, nei Liūtu. Jis norėjo pradėti iš naujo“ (p. 95). Todėl, kaip nesunku numanyti, jis palieka Pono Pancerio biuro pasaulį.

„Frankburgo“ fragmentiškumą ga­lima paaiškinti pačios autorės žodžiais – viename interviu ji teigia, jog „reiktų stengtis, kad tekstas nebūtų per ilgas. Dialogų visada maloniau klausytis. Tai žinoma nuo radijo laikų. Jeigu teksto skaitytojas dar ir pasikalba su klausytojais, nuo šito visiems tik ge­riau“. Išties romanas sukurtas kone televizijos serialo principu – fragmen­tas iš susirinkimo, fragmentas iš res­torano ir t. t. Kamera šokinėja, nelei­džia skaitytojui apsnūsti, pokalbių nuotrupos yra tikroviškos ir tai kom­pensuoja personažų emblemiškumą bei negyvumą, kurį pažymėjo jau ne vienas literatūros kritikas.

Nors tvirtinama, jog „Frankburgas“ neturi siužeto, – drįsčiau prieštarauti. Romaną galima pabandyti skaityti nuo bet kurios vietos, tačiau plona siu­žetinė gysla yra užčiuopiama – todėl, pradėję skaityti nuo vidurio, nežino­tume, kodėl Karaliui kelia liūdesį pra­rastas mėlynas kibiriukas, kodėl kei­čiasi Čiumačiankos vizitų virtuveje nuotaikos, kodėl Frankas nemėgsta pono Pancerio ir pan. Žinoma, tai nėra mums įprastas, nuoseklus, tradicinis naratyvas, bet juk romanu „Frankburgas“ yra vadinamas taip pat „tik darant nuolaidą postmodernistiniam Žanrų reliatyvumui“.

Antras U. Radzevičiūtės romanas socialiai pavojingas nebent tuo atžvil­giu, kad jame vaizduojama nauja streiko forma – statybininkai nori ce­mentiniu kupolu uždengti parlamentą (p. 80), o žinodami Lietuvos situaciją, tai tikrai dėmesio verta idėja… Visa kita – juodojo humoro adatėlėmis su­siūtas audinys apie ne visada linksmus dalykus. Autorė provokuoja skaitytoją ir, manykime, tikisi reakcijos. Jei bus išleistas trečias U. Radzevičiūtės ro­manas ir jis vėl bus plonas, nors ir kietais viršeliais, autorę drąsiai bus galima vadinti storio iki 100 p. kate­gorijos čempione.

Ir pabaigai – neieškokite Frankburgo. Čia nepadės net „Google Maps“. Jis ne Vokietijoje. Jis ir ne Austrijoje. Nes „miestą savo galvoje Frankas va­dino Frankburgu“ (p. 94).