Ramūnas Čičelis. Gyvenimo vertė

2011 m. Nr. 10

Algimantas Mikuta. Kompostas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 640 p.

Algimanto Mikutos memuarų kny­ga „Kompostas“ – tai autoriaus dešim­ties metų užrašai, virtę nuosekliu, gyvenimą gerai pažįstančio rašytojo kūriniu. „Kompostas“ pirmiausia trau­kia pasakojimo autentiškumu. Skaitant, kai kuriuos memuarų fragmentus, pastebimas autoriaus siekis savo nuomonę apie aprašomus įvykius įtvirtinti kaip tiesą, liudijimą, kuris nekelia abejonių. Knygos ir gyvenimo tikrovės ryšys toks stiprus, kad „Kom­postas“ ima panašėti į socrealistinį pa­sakojimą, kurio pagrindas – kurti me­ninį vaizdą, kuo artimesnį socialinei realybei. A. Mikutos kūrinys ryškina skaitytoju kaip literatūros interpreta­torių sąmonės spragą: nesame įpratę kritiškai vertinti socrealistinius ar jiems artimus kūrinius, nes juos per pastaruosius dvidešimt metų tiesiog nurašėme, palikome už literatūros lau­ko ribos. Tik specialistus šiandien do­mina Mykolo Sluckio „Adomo obuolys“ ir kiti panašūs kūriniai. A. Mikutos „Kompostas“ verčia publiką atversti tuos savo gyvenimo puslapius, kuriuos norima pamiršti, nes jie kelia nema­lonių moralinių problemų. Kita vertus, esame sugadinti socrealistinės litera­tūros, nes įpratome į memuarus žiū­rėti kaip į kūrybą, kurioje išreiškiama objektyvi tiesa. A. Mikuta skatina ne­sutikti, turėti savo nuomonę. Atviras pripažinimas, jog rašoma subjektyviai, skaitytoją išmuša iš įprastos pozicijos, kuriai ilgus metus nebuvo būdingos praeities interpretavimo dilemos.

Kaip ir dauguma memuarų, „Kom­postas“ yra trumpų pasakojimų apie istorinius įvykius rinkinys. A. Mikuta specifiškai, neįprastai veikia skaitan­čiuosius: knygoje beveik nekalbama apie didžiuosius istorijos faktus, kurie nulėmė tautos ir vėliau valstybės at­eitį, dabar jau virtusią dabartimi. Lie­tuvių tremtis po Antrojo pasaulinio karo, kolchozų iširimas pateikiamas ne iš Kauno ar Vilniaus perspektyvos, o Salantuose bei Mažeikiuose augusio ir brendusio žmogaus akimis. Taigi „Kompostas“ – mažųjų pasakojimų kny­ga, nepretenduojanti į visapusiškumą, faktų tikslumą, nesiremiama beveik jokiais istoriniais šaltiniais. Vienin­telis istorinių detalių tikrumo patvir­tinimas – žmogaus gyvenimas lemtin­gu permainų laiku. Autorius neturi iliuzijų, kad sovietinė tikrovė buvo kuo nors blogesnė už pokomunistinę, o pastaroji nevadinama pažangesne. Tikima tik tuo, kad, einant metams, žmogus ima suprasti daugiau ir giliau, todėl A. Mikuta neišvengia realybės ir savęs, kaip subjektyvaus žmogaus, supriešinimo, kuris kartais tampa net radikalus: tikrovė esą vis labiau de­graduoja, o žmogus vis labiau tobulėja. Kitaip sakant, jaunystėje žmogus yra nepatenkintas savimi, bet atvirai pri­ima ne tokį jau blogą pasaulį; senatvė­je autorius vis palankiau žiūri į save ir vis kritiškiau – į aplinką. Tuomet išky­la ambicijos pasakyti kad ir subjek­tyvią, asmeninę, bet vis dėlto tiesą. Ra­šytojo pozicija būtų kiek priimtinesnė skaitytojui, jei autorius nevengtų kar­tais suabejoti savo išvadų apie pasau­lį absoliutumu, neabejotinu tikrumu. A. Mikuta savimi pasitiki tiek, jog mi­nėtam sąmonės žingsniui nesiryžtama. „Komposto“ kūrėjas netgi mėgaujasi tuo veiksmu, kuriam būdingas asme­niškumo virsmas viešu teiginiu, argu­mentu. Beveik neabejojančiam A. Mikutai svarbiausia įtikinti skaitytoją. Tam reikia nemenko ne vien tikrovės, apie kurią rašo, bet ir retorikos išma­nymo. Autoriaus stiliui nesvetimas sie­kis kalbėti paprasta, kasdiene kalba. Jo retorikos paslaptis – tos paslapties nebuvimas. Šiandienį skaitytoją labiau įtikina ne įmantrybės, o paprastumas, kurio šaltinis – valstietiškas pasaulio suvokimo ir interpretavimo būdas. Vis dėlto skaitant „Kompostą“ matyti A. Mikutos polinkis savo teiginius pateik­ti kaip išmintį, kuri įgaunama nugyve­nus bent pusę šimtmečio. Randasi savotiškas „sveiko proto“ matmuo. „Komposte“ esama tokių akivaizdžių išvadų apie faktus, kad jomis abejoti būtų tiesiog nepagrįsta. Nors akivaiz­dumas tik tariamas: tai, kas paprasta, žmonių yra menkai pastebima, sun­kiausia įžvelgti ir apibendrinti tuos faktus, apie kuriuos girdime labai daž­nai. „Kompostas“ spinduliuoja kaip tik tokią išmintį.

Kita vertus, daugelis A. Mikutos knygos tiesų, faktų ir išvadų primena eilinio posovietinės Lietuvos pensinin­ko įžvalgas, kurios iškyla tada, kai pagyvenę žmonės, žiūrėdami žinias, kalbasi su televizoriais arba gamina pietus virtuvėje. Suprantama, kad taip autorius ypač suartėja su skaitytojais, kartais pasitelkdamas televizijos ar spaudos sukurtus masinius mitus (pa­vyzdžiui, kad Lietuvos kolchozus su­griovė valdžia ir dėl to tenka labai apgailestauti). Viena vertingiausių ir rodančių autoriaus sąžiningumą „Kom­posto“ ypatybių yra ta, kad į knygą įtrauktos ir apmąstymų išvados, ku­rias gyvenimas per penkerius ar dešimt metų paneigė. Taip randasi rašymo, tikrovės traktavimo ir socia­linės tikrovės daugialypis santykis, atskleidžiantis ne vieną dokumentikos kaip literatūros rūšies įdomybę. Artin­damas skaitytojus prie knygos logikos, rašytojas kartais nevengia pakarto­jimų, užkertančių kelią gilesnei faktų analizei. A. Mikuta analitinį darbą palieka auditorijai, o pats tiesiog iš­ traukia įvykius iš užmaršties. Tie tei­giniai, kurie dažnai kartojami, tikėti­na, yra svarbūs ir reikalauja ypatingo skaitytojų dėmesio. Kitaip sakant, te­lieka viltis, kad autorius kai ką karto­ja ne dėl atminties sutrikimų, o norė­damas paskatinti aktyvų josios darbą. Vis dėlto faktai, kuriuos A. Mikuta demonstratyviai ištraukia į šviesą, yra nulemti tos pačios atminties veikimo dėsnių, iš kurių bene svarbiausias – beveik savaiminis selektyvumas. Gal todėl ir trumpi „Komposto“ užrašų fragmentai sukuria ne vientisą naratyvą, o labiau dėlionę, kurios fragmen­tus į visumą jungia laiko ir nuotaikos faktoriai. Be to, A. Mikutos pasakojimai artimi skaitytojų sąmonei, nes pasta­rieji juk nemąsto nuosekliai. Šiuo­laikinio žmogaus mintims būdingesni asociatyvūs nei loginiai ryšiai. „Kom­posto“ autorius asociacijas kuria labai jautriai. Taigi knygos trūkumas virsta privalumu.

Memuarinės prozos skaitytojams visada yra įdomesnė individualioji, o ne kolektyvinė praeitis, todėl ypač pa­traukia tie „Komposto“ fragmentai, ku­riuose pasakojama apie autoriaus vai­kystę. Masinės patirties aprašymai iš publikos reikalauja atpažinimo ir daž­niausiai tapatinimosi. A. Mikutos teks­tai apie vaikystę Žemaitijos miestelyje – kitybės tekstai, paliekantys daug erdvės skaitytojų vaizduotei. Šiuose fragmen­tuose autorius kur kas mažiau mani­puliuoja auditorija, nei rašydamas apie masinius mitus, kuriuos sąlygiškai gali­ma vadinti veidrodžio tekstais, nes jie labiau varžo, sukelia pritarimą arba nesutikimą su autoriaus pozicija. Jei skaitytojai nepritaria visoms žinomų faktų interpretacijoms, jie patys kuria priešingą nuomonę. A. Mikutos vaikys­tės aprašymuose svarbesnis vaidmuo tenka pačiam autoriui, nes jis sukuria kitonišką nei daugelio skaitytojų tik­rovę. Šiuo požiūriu „Kompostas“ yra memuarų knyga, kurioje išradingai naudojamos žanro galimybės.

A. Mikuta savo užrašuose pats sau yra labiau personažas nei autorius. Jis tarytum sukuria save, raštu mąsty­damas apie santykį su tikrove ir kitais žmonėmis. „Kompostas“ – tai ne medi­taciniai, vienatvės tekstai, o socialinio gyvenimo dokumentas. Jei knyga gim­tų iš izoliacijos nuo aplinkos, A. Mikutą būtų galima vadinti autoriumi. Tačiau jis veikia realiame gyvenime, jį keičia ir tik po to interpretuoja. Taigi autorius yra labiau veikėjas, įmestas į savo laiką, kurį išgyvena. Esminis dėmesys kreipiamas į „aš ir kiti“, o ne „aš ir aš“ santykį. Rezultatas kai kuriuose fragmentuose primena socialinį visuomenės gyvenimo standarto apra­šymą: daug įvykių suvokiama taip, kaip juos suvoktų turbūt pusė Lie­tuvos, todėl įžvalgos retai nustebina. Nekelia abejonių ir tai, jog socialinės realybės traktavimo atskaitos taškas yra sovietinė tikrovė, kurioje prabėgo du trečdaliai autoriaus sąmoningo gyvenimo, Paradoksalu, kad turbūt ir dėl to A. Mikuta yra mėgstamas skai­tytojų bei literatūros vertintojų. Knyga jau ir premijuota. Viena iš sėkmės priežasčių – „Komposto“ pasaulis ati­tinka daugumos skaitančiųjų praeitį. Pastarosios A. Mikuta nesiekia revi­zuoti, įvertinti kitomis akimis, ašt­rios sovietinio gyvenimo problemos dažnai tiesiog apeinamos. Tariamai ne­humaniška laisvos Lietuvos tikrovė kartais traktuojama itin kritiškai, taip sukuriant dar didesnį bendrumo su skaitytojais jausmą. „Kompostą“ galima analizuoti ir kaip socialumą ugdančią knygą. Itin svarbi yra jos auklėjamoji funkcija. Įdomiausia A. Mikutos kūri­nį skaityti kreipiant dėmesį net ne į teiginių turinį, o į patį įtaigos kūrimo mechanizmą. Svarbiausioji „Kom­posto“, kaip ir daugelio kitų doku­mentinės prozos kūrinių, ypatybė yra absoliučios žmogaus gyvenimo vertės teigimas. Žmogaus gyvenimas savaime turi kelti pagarbą ir yra vertingas.