literatūros žurnalas

Rimantas Černiauskas. Viena, Vilnius ir Švėkšna

2011 m. Nr. 1

Praėjusią žiemą, prieš Naujuosius metus, atėjo nelauktas siuntinys iš tolimos Japonijos – sieninis kalendorius juokingu pavadinimu „Viena, Vilnius ir Švėkš­na“. Kažkodėl mano mamos miestelis atsidūrė greta valstybių sostinių. Kai per­skaičiau laišką, paaiškėjo, kad taip už viešnagę mūsų namuose atsidėkojo gra­fienės Laimės Pliaterienės draugės – japonės.

Tą atmintiną vakarą po koncerto Švėkšnos bažnyčioje mūsų namo verandoje sėdėjo visas svečių būrys – keturios japonės (mama su dukromis, gyvenančiomis Vašingtone, grafienės Laimės kaimynystėje), aktorė V. Kochanskytė, dainininke G. Zeieaitė, arfininkė D. Vasiliauskaitė ir keli vietiniai, „Tėviškės“ draugijos na­riai. Mes juokavom, dalijomės koncerto įspūdžiais ir surengėm folkloro varžy­tuves – dainavom lietuvių liaudies dainas, o japonės — savąsias. Matyt, viešnagė grafienės draugėms paliko didelį įspūdį, nes atskrido keistasis kalendorius, ku­riame daugiausia vietos skirta ne Vienos ar Vilniaus miestams, o Švėkšnai ir jos apylinkėms. Kalendoriuje regime grafo Pliaterio vilą, bažnyčią, kaimo sodybą su vežimu ir žemės ūkio padargais, tvenkinį su Dianos skulptūra ir kitas vietos įžymybes… Ko gero, didieji miestai, kaip Viena ar Vilnius, japonams jau yra iki nuobodulio žinomi, jų akys pasiilgo kitų, mažiau regėtų vaizdų. O Švėkšnoje tikrai yra ką parodyti. Ko vertas vien Parakaunyčios kalnas (čia kažkada gamin­davo paraką) ir ant jo naujai pastatytas paminklas, skirtas Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui, grafo Pliaterio parkas ir garsioji vila „Genoweffa“, prie kurios Lietuvos kino studija susuko ne vieną filmą, žiemos rūmai Vilkėnuose, Vilkenų malūne įrengtas restoranas ir sauna ar paminklas gaisrininkų globėjui šv. Flo­rijonui. Juk miestelį per daugybę metų naikino net keturi gaisrai, – pats di­džiausias 1928 metais. Tada nelauktai užsiliepsnojo mediniai žydų kromeliai centrinėje miestelio aikštėje ir patenkinti katalikai trynė delnus. Bet greitai jų nuotaika pasikeitė, kai ugnis persimetė į gyvenamuosius namus. Išdegė visas miestelio centras, nepadėjo net prieš kelerius metus pastatytas Florijonas… O kur dar ilgos ekskursijos po miestelį ir mokyklos muziejų – tikros pramogos atvykusiam svečiui ar ligoniui. Juk visi žemaičiai Švėkšną žino pirmiausia kaip didžiausios Baltijos šalių psichiatrinės ligoninės vietą.

Pastebėjau, o tas plika akim matoma, kad vietovės, kuriose gyveno ir šeimi­ninkavo kilmingi žmonės, daug patrauklesnės už paprastus kaimus ar mieste­lius ne tik savo išvaizdžių kraštovaizdžiu: upėmis, slėniais, kalvomis ir giriomis, bet dar labiau ypatingais statiniais, dirbtiniais tvenkiniais, tilteliais, perkasais, fontanėliais ir istorija, kurioje įsipynė tų kilmingų žmonių vardai.

Švėkšną jau XV a. valdė didikai Kęstgailos, kurie 1509 m. įkūrė pirmą baž­nytėlę. Tai yra tarsi Švėkšnos gimimo data. Yra išlikęs bažnyčios steigimo doku­mentas ir pirmųjų jos valdinių sąrašas: Remeikis, Bartkus, Petrikis, t. t. Jau tuo metu kaimiečių dalis priklausė dvarui, o dalis – bažnyčiai. Vėliau tokio pasidalijimo kilo daug nesutarimų…

Tada per miestelį ėjo du stambūs keliai – vienas į Tilžę, kitas į Klaipėdą, – jungę tuos miestus su žemaičių centrais Varniais, kur buvo įsikūrusi vyskupija, ar Telšiais. Po Liublino unijos Kęstgailų duktė iStokėjo už lenkų didiko Jono Zavišos ir Švėkšna perėjo į kitas rankas, J. Zaviša, nors buvo Vilniaus pilies vadas, atliko daug darbų, pagražindamas ir pertvarkydamas Švėksnos kraštovaiz­dį. Tai išliko žmonių atmintyje padavimų ir pasakojimų forma. Tarkim, istorija, kad miestelį valdę du broliai, kurie sumanė padaryti jį uostu, sujungdami perka­sais su jūra. Tie darbai išvargino žmones, jie sukilo ir vieną brolį nužudė. Kitas, gelbėdamas gyvybę, savo sumanymo atsisakė. Nuo to karto miestelyje liko vir­tinė vienas į kitą pertekančių tvenkinių… Nuo Kalės tvenkinio (koks įdomus pavadinimas) iki Vilkėno.

Vėliau Švėkšnos dvarą nusipirko karaliaus Sobieskio dvarininkas Denhofas. Jis buvo reformatorius kalvinas, pats Švėkšnoje negyveno, o jo turtą tvarkė sam­domi vietininkai. Vienas jų (Blombergas) pagarsėjo tuo, kad jo nurodymu mirti­nai nuplakė baudžiauninką Stakauskį ir net neprileido prie jo kunigo. Nuplakė už tai, kad tas žmogus, tikrai, o gal tariamai, supleškino liuteronišką koplytėlę, kur melsdavosi dvariškiai. Juk Švėkšna buvo tipiškas Prūsijos pasienio mies­telis, čia nuo senų laikų gyveno katalikai ir liuteronai, buvo didelė žydų konfesi­ja, o miestelėnai versdavosi kontrabanda: veždavo į Prūsiją medų ir žemės ūkio produktus, o iš ten parsigabendavo įvairių deficitinių pramonės dirbinių. Švėkš­noje pastatytas gal vienintelis paminklas Lietuvoje, skirtas kontrabandinin­kams – didelis, gražus medinis varpas vietiniams knygnešiams. Tebestovi ir žydų sinagoga, kuri griūna tiesiog akyse, nes, atsiėmusios savo turtą, žydų organi­zacijos pačios nieko nedaro, kad jį išsaugotų, o kitiems irgi neleidžia naudotis.

Vėliau Švėkšnos dvarą nusipirko grafas A. Pliateris, kurio gentis čia įsikūrė ir gyvena jau tris šimtus metų, tarnaudami Lietuvai ir jos žmonėms. Data, kai grafai nusipirko miestelį, pažymėta gražiam koplystulpyje pagrindinėje mieste­lio aikštėje, taip pat svarbiausių miestelio datų kalendoriuje priešais bažnyčią. Nors kitų didikų nepažymėti net vardai. Apie Pliaterius būtų galima parašyti atskirą straipsnį, o gal net visą knygą, nes jų šaknys, taip gerai derėjusios Švėkšnos dirvoje, jau visai baigia sunykti. Grafienė Laimė Pliaterienė vaikų neturi, todėl, jai mirus, baigsis ir Švėkšnos Pliaterių giminės istorija. O jie, kad Švėkšna klestėtų ir gražėtų, nuveikė tikrai labai daug.

Kai buvo kuriama Švėkšnos Saulės gimnazija, grafas atidavė parko dalį ir parėmė statybą pinigais. Įsikūrus gimnazijai, čia mokytojavo grafo sūnus Alek­sandras ir su moksleivių būreliu važiavo į Nidą pasimatyti su rašytoju Thomu Mannu, kuris tuo metu savo naujam name Nidoje rašė romaną „Juozapas ir jo broliai“. Dar anksčiau, šimtmečio pradžioje, kai prelatas Maciejauskas sugalvo­jo statyti mūrinę Švėkšnos bažnyčią, grafas Pliateris parėmė tą sumanymą pini­gais ir žmonėmis. Bažnyčią statė visas miestelis, net plytas gamino dvi vietinės plytinės, vyrai vežiojo statybines medžiagas, moterys nešė vandenį, ir tas didelis dviejų bokštų statinys iškilo per penkerius metus. Apie Švėkšnos bažnyčią parašytos net kelios knygutės, bet daugiausia apie ją galėtų papasakoti dabarti­es prelatas Petras Stukas, kuris Švėkšnoje kunigauja jau trisdešimt penkerius metus. Bažnyčios vidų puošia retas medinis altorius, atgabentas iš Austrijos, ir Argonai – atvežti iš paties Karaliaučiaus. Prieš dešimt metų į bažnyčią įsimetė kinivarpos ir altoriui buvo iškilusi didelė grėsmė sunykti. Prelatas pasikvietė specialistų iš Izraelio, kad jie išnaikintų vabzdžius nuodingomis dujomis. Tuo laiku bažnyčia kelias savaites neveikė ir buvo sandariai uždaryta. Žmonės Švėkšnoje juokavo, kad šitaip žydai keršija katalikams už holokaustą. Dabar bažnyčia vėl veikia ir džiugina akį, o nuodingų dujų neliko nė kvapo.

Bažnyčia ir senoji gimnazija stovi viena priešais kitą ir tarpusavy susižvalgo dideliais langais. O šalia stovi paminklas Laisvei, kuris buvo nugriautas 1968 m ir vėl atstatytas 1991-aisiais. To paminklo autorius skulptorius Vincentas Jakševičius padarė ir kelis bažnyčios altorius bei daugybę paminklų Švėkšnos ka­pinėse. Pasakojama, kai jis žuvo autoavarijoje, jo brolis, nagingas kalvis, tik liūd­nai palingavo galvą ir pasakė: „Koks silpnas žmogus tas Vincentas, net mašinos neatlaikė.“

Bažnyčios globėjas yra šventas Jokūbas, gal todėl Švėkšnoje labai madinga berniukui duoti Jokūbo vardą. Kas vasarą liepos mėnesį vyksta dideli Jokūbo atlaidai, kartais jie būna švenčiami net dvi dienas – su šokiais, koncertais, vai­dinimais miestelio klojimo teatre ir sporto varžybomis. Švėkšna nuo seno garsi savo sportininkais, ypač lengvaatlečiais.

Gimnazija, bažnyčia, seniūnija reguliuoja visą kultūrinį miestelio gyvenimą, tačiau darbo vietų jos nesukuria. Pagrindinė vietos gyventojų darbdavė yra Švėkš­nos psichiatrinė ligoninė. Čia vien iš mano plačios giminės du pusbroliai dirba sanitarais, o jų žmonos – slaugėmis. Tiesa, krizės metais susitraukė ir ligoninė, nebeteko savarankiškumo ir buvo prijungta prie Klaipėdos miesto jūrininkų ligo­ninės. Tačiau lazda turi du galus, atsirado laisvų patalpų, kurias naujieji valdy­tojai mielai paskolino kultūros reikmėms. Šią vasarą Švėkšnos ligoninėje Lie­tuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius surengė plenerą, į kurį įsitraukė net ligoninės pacientai. Plenero parodos paveikslai buvo iškabinti bažnyčios švento­riuje ir sulaukė didelio gyventojų dėmesio.

Dar daugiau tokių parodų regėjo jauki miestelio seniūnijos salytė, o koncer­tai Švėkšnoje rengiami net trijose erdvėse: grafienės viloje, miestelio gimnazijos salėje ir bažnyčioje, kurią muzikantai pamėgo dėl geros akustikos. Miestelyje aktyviai veikia visuomeninės organizacijos: „Tėviškės“ draugija, kuriai vadovau­ja buvusi gimnazijos direktorė O. Pintverienė, rengia konferencijas ir koncertus, Neįgaliųjų draugija, vadovaujama E. Milmantienės, stato spektaklius ir rodo juos miestelio gyventojams. Dar yra šokių kolektyvas „Šalna“, kuriame šoka pats miestelio seniūnas A. Šeputis, kūrybinės saviraiškos klubas „Diana“, Emilijos Pliaterytės draugijos Švėkšnos skyrius, kuris kraštotyrininkės O. Norkutės ini­ciatyva rengia pokalbius apie grafų Pliaterių giminės istoriją. Paprastai tuose pokalbiuose dalyvauja ir grafienė L. Pliaterienė. Prieš penkiasdešimt metų JAV Švėkšnos draugijos lėšomis net buvo išleista didelė Įmyga apie Švėkšną, aš pats ją mačiau tėvų namuose, o vėliau ją atėmė saugumo darbuotojas. Dabar yra ren­giama Švėkšnos miestelio enciklopedija, tuo užsiima tikras krapštukas, mate­matikas ir rašytojas Petras Čeliauskas. Juk miestelyje gyveno ne vienas Lietuvai nusipelnęs žmogus: manoma, kad iš tų vietų kilęs Martynas Mažvydas, čia palai­dotas rašytojas Simonas Stanevičius, Jurgis Pliateris, nusipelnęs lietuvių rašti­jai, Švėkšnoje dirbo kunigas ir rašytojas Petras Lapelis, išleidęs gal tris knygas ir miręs JAV, Švėkšnos gimnaziją baigė anksti miręs rašytojas Antanas Ramo­nas, čia mokėsi aktorius Juozas Budraitis ir dar daug kitų menui bei mokslui nusipelniusių žmonių. O miestelis tai ne vien pastatai, gatvės ir tiltai, dar labiau jį puošia žmonės. Žinoma, Vilniuje ar Vienoje tokių žmonių daugiau. Tarp jų ir iš Švėkšnos.

Rimantas Černiauskas: Iš Daugų ir Švėkšnos…

2010 m. Nr. 8–9 / Rašytojas Rimantas Černiauskas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Esi pusiau dzūkas, pusiau žemaitis. Kaip suvoki šių komponentų žaismą savyje? Gal tai prasiveržia ir į tavo tekstus?

Rimantas Černiauskas. Paukščiai poetai ir poetai paukščiai

2010 m. Nr. 7 / Paukščių mėgėjų vadovėly „Lietuvos fauna“ skelbiama: „Paukščiai – specializuota, prisitaikiusi skraidyti stuburinių klasė.“ Paukščiai skraido trimatėje euklidinėje erdvėje. Poetai taip pat skraido keturmatėje Hilberto erdvėje, kur viena…

Rimantas Černiauskas. Du apsakymai

2004 m. Nr. 12 / Parkas buvo senas, su storais šimtamečiais medžiais, daugiausia klevais, liepomis ir guobom, su siaurom ir ūksmingom alėjom, su mediniais suoliukais po tankiomis medžių lapijomis, su granito statulomis…

Kas yra literatūros provincija?

2001 m. Nr. 7 / Atsako Ramūnas Klimas, Marcelijus Martinaitis, Jurga Ivanauskaitė, Stasys Stacevičius, Gintaras Grajauskas, Rimantas Černiauskas, Stasys Jonauskas, Algimantas Zurba, Herkus Kunčius

Juozas Aputis. Beletristiniai įvykių konspektai

1996 m. Nr. 1 / Rimantas Černiauskas. Laužai palėpėse. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. – 137 p.