„Metuose“ – Juozo Tumo-Vaižganto įtakos
2024 09 27
Nėra lengva aprėpti, kas yra Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933). Jo proza iki šiol skaitoma ir interpretuojama, jo idėjos svarstomos, o egodokumentikos palikimas masina tyrėjus. Tačiau jeigu sudėliotume Vaižganto portretą iš „Metuose“ skelbtų tekstų, jis taip pat būtų ganėtinai platus: kultūrinis, aprėpiantis raštijos, spaudos, kultūros kokybės klausimus. Tokį „Litera-turą“ šiandien ir pristatome, surinktą iš mėnraščio archyvo rinkinių.
Sudarant šią publikaciją siekta sisteminti ir taip netiesiogiai išskleisti, kaip kalbama apie Vaižgantą ir kokiame kontekste iškyla jo figūra: išryškinti svariausią dokumentinę medžiagą ir svarstymus, kurie atskleidžia Vaižganto įtaką, kūrybos jungtis ir suteikia informacijos apie istorinį kultūros procesą (pavyzdžiui, fiksuojami Lietuvių kultūrinės spaudai svarbūs etapai, sužinome, kaip kūrėsi Lietuvos rašytojų draugija).
„Metuose“ Vaižgantas nelieka vien „Pragiedrulių“, „Dėdžių ir dėdienių“, „Nebylio“ autorius, o ima veikti kaip autoritetas – tiek savo amžininkams, tiek mąstantiems apie lietuvių kultūrą globaliame amžiuje. Tyrinėtos Vaižganto užrašų knygelės ir įrašai asmeninės bibliotekos knygose leidžia įžiūrėti tarpukario debiutavimo peripetijas, jo įtakos ribas; o jis patį galime pamatyti kaip reiklų kitų autorių knygų skaitytoją, sugebantį abejoti ir grožėtis.
Vis dėlto apie Vaižganto prozos kūrinius šiuo metu kalbame palyginti nedaug. Tikimės, kad dar ne viskas apie juos pasakyta. Literatūros mėnraštis „Metai“ – atviras šiuolaikinėms Vaižganto kūrybos interpretacijoms. Tad šioje srityje galima stiprėti.
Linkime maloniai naviguoti po šaltinius!
Apie Vaižgantą
„Metuose“ skelbiami nuotaikingi amžininkų prisiminimai atskleidžia neparadinę Vaižganto asmenybę, paliudija jo platų interesų lauką, kitus telkiančią charizmą. Jis sunkiai išsiteko tik kanauninko ir rašytojo vaidmenyje.
Juozas Keliuotis: „Vaižgantas buvo puikios nuotaikos ir gyvai, vaizdingai pasakojo savo įspūdžius iš latvių ir estų teatrų, kuriuos buvo lankęs. Paryškino, jog jų balerinos skirtingai individualiai šoko ir čia pat ėmė vaizduoti, kaip šoko latvė ir kaip šoko estės. Tuo metu į saloną įėjo sukumpusi jo šeimininkė ir tarė: dvasiškasis tėveli, prašau pietų!
Bet „dvasiškasis tėvelis“ į jos kvietimą nekreipė jokio dėmesio, o pasikėlęs sutaną linksmai šoko baletą, šeimininkė dar kartą pakartojo savo kvietimą, melancholiškai palingavo žilą galvą, paskui mostelėjo ranka ir išėjo. Tumas tik galutinai pailsęs ir uždusęs liovėsi šokęs ir mudu nusivedė į valgomąjį.“
Augustinas Gricius: „Visai vaižgantiška istorija: negalėdamas taip sau tuščiai po šilą vaikštinėti, Vaižgantas ėmė rinkti kankorėžius ir nešti juos namo, virtuvėn. Po kurio laiko kankorėžių girioj pritrūko. Tad Vaižgantas vieną kartą išėjęs girion prisirankiodavo krepšį kankorėžių ir parsinešdavo namo, kitą kartą tą patį krepšį nešdavosi į girią ir kankorėžius išmėtydavo.“
„Metų“ publikacijose išliko ne vienas užfiksuotas liudijimas, kaip J. Tumas-Vaižgantas palaikė ar stebėjo pirmuosius žinomų rašytojų kūrybos bandymus. Kiek plačiau apie tai pasakoja Petronėlė Orintaitė, o aprašė Liudvika Didžiulienė-Žmona. Bene iškalbingiausias iš jų – šaltiniuose fiksuota Maironio kūrybos pradžia.
Petronėlė Orintaitė: „Vilkavišky jis aplankė su rūpesčiu, kad neužsnūsčiau provincijos liūne, kad neliaučiau kilti, veržtis, dirbti ką nors svarbesnio… Jis buvo mane į „platesnius laukus“ išvedęs dar studentę: novelę nunešė „Lietuvos aidui“ ir, išspausdinus ją ten, pats honorarą man parnešęs įteikė (tai buvo brangiausias honoraras, kokį už eilutę kada gavau!). Laiškais vėliau skatino, bičiuliškai patarinėjo, skaitėsi kaip lygus su lygiu, net gyrė mano pirmus (oi, dar silpnus!) raštus, kad tik padrąsintų…“
Kūrybos interpretacijos
„Pragiedrulių“ kultūros sandaroje išryškėjo ekologiškos Vaižganto pasaulėžiūros principai: antropocentrinio požiūrio atsisakymas, holistinė pasaulio samprata, savaiminio kultūros susidarymo vaizdavimas. Taip autorius, aprašantis modernėjančių lietuvių kovas dėl savosios kultūros, be pragmatinio, iškelia žaidybinį kultūrinės veiklos impulsą – mintynes su visu pasauliu: erosu, gamta, priešu.“ (Vilmantė Levanavičiūtė)
„Vienur Vaižgantas tarsi koks tautinis ideologas konstruoja optimistiškas savo genties perspektyvas, kitur (ir tai tikriausiai kyla iš konkrečios jo kaip kunigo patirties, išpažinčių klausymo) demonstruoja žmonių polinkį kenkti, griauti savo ir kitų gyvenimus. Kurti ar ardyti, pasiklysti likimo labirinte ar pačiam tvarkyti savo likimą – amžinos dilemos, tarp kurių gravituoja Vaižganto personažai.“ (Gintaras Bleizgys)
Vaižganto idėjų paveikti
Vaižganto įžvalgos ne kartą tampa autoritetinga atrama kitiems: mąstė apie lietuvio sąmoningumą, būdo bruožus, prigimtinės ir modernėjančios tautos kultūrą. „Metų“ straipsniuose jo idėjos išryškinamos trimis Vaižganto vartotais žodžiais – taučius (nuo veikėjo vardo), pulkavimas ir glūdėjimas. Tai reikštų, kad svarbu brandinti tai, kas jau mūmysi glūdi; branda virsta sąmoningumu, kuris nukreipiamas siekiant prasmingai veikti kultūrai ir kurti bendruomenės ryšių tinklus.
Toliau pateikiami svarbiausi tekstai, kuriuose permąstoma Vaižganto įtaka ir reikšmė.
„Kodėl būtent Vaižgantas šviesesnėje ar šviesėjančioje Lietuvos sąmonės dalyje yra užėmęs tokią ypatingą vietą? Taip, Vaižgantas turėjo savyje degimui būtinos medžiagos. Šviesos, kuri sklido iš jo asmens – iš kūrybingumo, iš palankumo žmogui ir iš atlaidumo.“ (Viktorija Daujotytė)
Vaižganto „knygyne“
Vaižgantas mėgo kartoti: „Parodyk savo knygyną – aš pasakysiu, kas tu esi“, o mes galime kyštelėti nosis į jo „knygyną“. Vaižganto biblioteką sudaro daugiau nei 2 000 leidinių, tačiau visos šios knygos ne tik gautos iš intereso, tarp jų gausu – dovanų. „Metuose“ skelbiamas Nijolės Lietuvninkaitės straipsnis atskleidžia, ką dovanodami Vaižgantui knygas, į jų priešlapius įraitė žinomi Lietuvos ir užsienio kultūros, politikos veikėjai (1994 m. Nr. 8–9). Dedikacijos autentiškai papildo Vaižganto portretą, o taip pat leidžia susipažinti su juo kaip skaitytoju. Panašu, kad visas tas knygas, gautas iš studento, Prezidento ar bet kurio kito asmens, Vaižgantas įdėmiai skaitė, pasitelkęs aštrią plunksną, kuria žymėjosi pastebėjimus, vertinimus, analizavo poetikos ypatumus.
Vaižgantas skaitė savo malonumui ir iš pareigos: „Kai ims recenzijas rašyti kiti, aš jų neberašysiu. Dabar gi niekas nerašo, o rašyti reikia. Tai ir rašau. Laikausi dėsnio: pamatei tvoroje skylę – ir lįsk.“ Vaižganto komentarai rodo, kad pirmiausia siekta ieškoti teigiamybių, skatinti kultūros turtėjimą. Ši prievaizdo pusė atsiskleidžia Švietimo ministerijos recenzijose (sudarė Ilona Čiužauskaitė ir Jonas Šlekys), kurias Vaižgantas rašė, mąstydamas apie jaunuomenės švietimą, literatūros ir lietuvių kalbos kokybę.
Apie norą geriau suprasti
Tarp mėnraštyje skelbtų publikacijų ryškėja gijos. Štai Vaižgantas kiek kritiškai aptaria Salio Šemerio „Granata krūtinėje“ („Futuristų nevykę kalbos išraiškų kalimai tegali darkyti jauną stilistą“), tačiau iš bibliotekos dedikacijų sužinome, kad pats „atskalūnas mokinys“ su didele meile dovanojo knygelę profesoriui, o šis puolamam poetui rado gerų žodžių.
Beje, tai nėra ir svetima, nes, anot Juozo Keliuočio, Vaižgantas stebino noru suprasti: „Parašei – ir gerai. Teisybę parašei. Eisiu dar kartą į jų [arsininkų] parodą, dar pažiūrėsiu. Jei aš ko nesuprantu, tai dar nereiškia, kad taip negali būt, negali būt dirbama. Juk nevienodos visų akys ir dūšios…“ (Skaitykite jo atsiminimus)
Paskutinis Vaižganto skaitytas autorius?
R. Tagore’s romanas „Goras“ buvo paskutinė knyga, kurią Vaižgantas skaitė, likus tik kelioms gyvenimo dienoms“. Minėtose recenzijose jis taip atsiliepia apie kitą knygą Tagore „Gitanžali“: „Gilybė filosofinės minties, Europoje nematytas azijiečio originalumas, apsčiausia poezija prozoje. Iš viso tai mažas sandėliukas sveiko dvasinio turto.“
Vaižgantas lietuvių autorių kūryboje ir šalia mūsų
Vaižganto asmenybė sudomina kūrinius ir įsiterpia į kūrinius. Štai Aldonos Ruseckaitės ištraukoje iš romano „EMMI“ apie Vincą Mykolaitį-Putiną, cituoja jo „knygyne“ paliktų įrašų, kurie liudija Vaižganto buvimą išvien labai svarbiu metu, kai „kiti kunigai puola, o klasikas jį palaiko, tik, deja, sunkiai serga“ (2022 m. Nr. 2).
Kosto Ostrausko pokštaujanti, intelektualioji drama „Vaižgantas“ (1994 m. Nr. 8–9) inscenizuoja gyvenimą paties Vaižganto žodžiais ir leidžia jam prabilti rašytojo, kultūros veikėjo, profesoriaus, kanauninko vaidmenimis. Tačiau ji įdomi ne tik dėl žaismingo Ostrausko dramų pobūdžio, bet ir todėl, kad dramaturgo turiningai į dramą įtraukta archyvinė medžiaga „susikalba“ su kitais „Metuose“ skelbtais tekstais. Tarkime, Alfo Pakėno surinktuose amžininkų prisiminimuose penktokas Juozas Keliuotis taip pat pamena, kaip matė Vaižgantą, politikuojantį „ant bačkos“ (2009 m. Nr. 8–9).
„Vyručiai, argi jūs nežinote, kas aš esu? Taigi atkartoju: esu ultra liberalas, ultra progresistas, ultra demokratas, ultra taučius; ultra tinginys, ultra arogantas, ultra individualistas – visai nepataisomas…“ (Kostas Ostrauskas)
„Vieną dieną Magdutė mato – pas brolį ant stalo guli knyga „Vaižganto gyvulėliai“. Sugavęs jos žvilgsnį, Putinas su entuziazmu paaiškina gavęs iš Juozo Tumo-Vaižganto knygą dovanų su mielu įrašu: Putine, į Tavo sensaciją atsakau gyvulėliais – jie irgi duoda temų ir pinas į žmogaus gyvenimą. Rašyčiau ką-ne-ką ir nauja. Tebesu „Neišeinamas“ – pasirodyk pirmas, jei jau pajėgi oro gerti. Mylėdamas Tave Vaižgantas. 1933.III.16.“ (Aldona Ruseckaitė)
Apie artumą
- Gal tik vakarais, ar šventom dienom nutrūkęs, ar kada užeina neperstojami lietūs, ilgos septynių broliu miegančiųjų liūtys – kur kamaros prieblandoj išsitrauki iš palovio Donelaitį ar Aistį, ar Vaižgantą, ar tautosakos tomą (o, jie giliai palovy, medinėj dėžėj sudėti, kad šeimyna nesuplėšytų, neišmestų!) – ir sklaidai, ir žiūrinėji, taip nedideliam atsigavimui. Ir vėliau <…> kietom darbo rankom besivejant toli nutolusius vienmečius, dantis sukandus, pusbadžiu stumiantis ir užsidarbiaujant, savaitėmis su vienu vieninteliu duonos kepalu, taupiom riekėm, – vis Vaižgantas, Aistis, Boruta, dar vėliau – Verhearenas, Baudelaire ir Rimbaud, ir tada – karas, ir okupacijos, plakatai, girios. (Jonas Mekas, iš Nervuotų dienoraščių)
- Ir žinoma, visas Vaižgantas, jo žodingumas, apstumas, neaprėpiamas kūrybingumas. Nuo Užpalių iki Svėdasų – keturiolika kilometrų, netoliese ir Vaižganto gimtasis kaimas Maleišiai. Rašytojo leksika man lyg prigimtinė, nes girdėta nuo ankstyvos vaikystės, seneliams ir jų kaimynams įprastai šnekučiuojantis apie kasdienius rūpesčius. Vaiko sugerti žodžiai lieka amžinai sugestyvūs. (Jūratė Sprindytė)
- Šį tą pakalbėčiau apie Vaižgantą. Man imponuoja jo politinės pažiūros, siekis telkti, taikyti ir gelbėti. Raginčiau atidėti dėdes su dėdienėmis ir studijuoti Vaižganto publicistiką. (Donatas Petrošius, vėliau net rėmęsis jo publicistika esė Iš meilės ir nesusikalbėjimo)
- Vis dėlto… Jei pažadintumėte mane viduryje nakties (toks senų laikų posakis) ir paprašytumėte ištarti vieną vienintelį svarbų vardą, be abejo, šūktelčiau: Vaižgantas! Mano senelis Ignas Medekša, žymus anų laikų Kauno kirpėjas, buvo laisvamanis. Bet… Eidavo klausyti Vaižganto pamokslų, aukodavo Vytauto bažnytėlėje skambų litą. Vesdavosi į visas to meto religines bendruomenes savo tris vaikus – Rimvydą, Gražiną, Živilę. Ar todėl tapau vaižgantininke? Gal… Vaižganto pasaulis man suvokiamas, svarbus, artimas. (Gintarė Adomaitytė)
Publikaciją, parengtą pagal projektą „Metų literatūros tęsiniai“, remia Medijų rėmimo fondas