literatūros žurnalas

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5-6

Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Štai ir vėl saulelė atkopė atridendama dar vieną „Poezijos pavasarį“ ir jį lydintį almanachą. O šis – gražus kaip ir kasmet, tradicinis kaip ir kasmet, dailiai struktūruotas kaip ir kasmet, ir su plokštele – kaip ir kasmet. Net recenzija beveik tiktų ta pati, rašyta prieš porą metų. Juk turi būti kas nors pastovaus, ką vadiname tradicija ir kas perduodama jaunajai kartai.

Tradiciškai almanache pagerbiami ir klasikai jubiliatai: Vladą Baltuškevičių prisimena Aldona Ruseckaitė, apie Alfonso Maldonio laikyseną kūryboje rašo Donata Mitaitė, Broniaus Krivicko eilėraščių likimą narplioja Virginijus Gasiliūnas, Giedrė Kazlauskaitė aptaria, kaip Alfonsas Nyka-Niliūnas regi Vincą Mykolaitį-Putiną, Kasparas Pocius išsako, kodėl pasaulinio modernizmo atstovu laiko Eduardą Mieželaitį, Gintaras Bleizgys prisimena asmeninius susitikimus su Jonu Strielkūnu, pateikiamos Valdemaro Kukulo dienoraščio ištraukos bei jautrūs Olitos Dautartaitės prisiminimai apie Stasį Stacevičių. Pateikimai skirtingi – nuo akademinių apmąstymų iki impresinių savirefleksijų, bet visai įdomu.

Nežinia, ar šiųmetinio almanacho sudarytojai Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (dailininkė Lina Sasnauskaitė, plokštelę parengė Rimantas Kmita) pasistengė, ar savaime taip susidėliojo, kad atrinktuose eilėraščiuose ypač išryškėja generacijų savivokos elementas. Viena almanache dalyvaujanti kartà, gimusi dar sovietmečiu, kažkodėl būtinai nori tą elementą prisiminti, panaudoti savo kūryboje kaip trauminę patirtį arba kaip nostalgiškos vaikystės išgyvenimų inkliuzą. Ši patirtis jai tokia kūrybiškai patraukli, kaip ir ilgai poezijoje gyvavęs kiaulės pjovimo agrarinis topas, visa laimė, baigiantis išnykti.

Almanachas rikiuojamas vardų abėcėlės principu, tad pirmuoju eilėraščiu papuolė Agnės Žagrakalytės tekstas, kuriame lyrinė veikėja, įvardyta sovietmečio vaiku, simboliškai primena ne tik paties almanacho atsiradimą sovietmečiu (1965), bet ir nemaloniai atgraso skaityti eilėraštį iki pabaigos, nors ši (eilėraščio pabaiga) nuskamba visai vykusiai. Kita karta, gimusi Sąjūdžio priešaušryje ar dar vėliau, gyvena jau su visai kitokia sociokultūrine atmintimi ir patirtimi, įsitvirtinusi transkultūrinėje arba virtualiosios realybės terpėje („buvau pirmasis iš savo genties / nusileidęs mėnulio žemėje“, Ernestas Noreika, eil. „Nusileidimas“, p. 84), ir su gnoseologiniu užsidegimu klausia: „kažin kaip mūsų kartą regės istorikai / kaip pirmąją nebeskyrusią / tikrovės nuo fikcijos“ (Aistis Žekevičius, eil. „2017: kosminė odisėja“, p. 15).

Atrodo, kad tikrovės nuo fikcijos nelabai skiria ir almanacho sudarytojai. Kadangi „Poezijos pavasario“ almanachas atlieka poezijos kronikos funkciją, pasitikrinti poezijos madų tendencijas turėtų padėti leidinyje pateikiama anketa, kurios klausimų parinkimas, pasirodo, yra didžiausias iššūkis, nes vis nustebina tų klausimų neadekvatumas. Juos paskaitęs sutrinki, ar tikrai į rankas papuolė 2019-ųjų almanachas? Respondentų klausiama, ar jie sutinka, kad naujausioji (!) lietuvių ir užsienio poezija proziškėja, kad žanrų ribos nyksta, kad lyrinį žaidybiškumą keičia buities refleksijos – kai poezija persikelia į autobusų stoteles, laiptines ir kiemus, taip pat klausiama, kas tekstą padaro poezija, ir ar „laiptinės aplinkoje“ įmanoma sąžininga kritika. Sudarytojai nepasivargino net pratarmės (motyvacijos tokiam klausimynui) parašyti ar bent almanacho motto nurodyti.

Dar labiau stebina, kad prieš metus 2018-ųjų almanachas adoravo žaismės temą, sudarytojai teigė, kad žaismė yra šiuolaikinės literatūros bruožas, ir respondentai visi kaip vienas pritarė, kad poezijai žaidimas labai svarbu, šiuolaikinėje poezijoje jo tikrai apstu, ir apskritai žaismingumas, anot Dalios Satkauskytės, esąs poezijos esmė („Poezijos pavasaris 2018“, p. 53). O štai po metų PP anketos klausimuose teigiama visiškai priešingai – žaismingumą staiga pakeičia buities refleksija. Kokia katastrofa nutiko, kad per metus mūsų poezija apsivertė aukštyn kojomis?

Anot Gintaro Grajausko, bene ryškiausio poezijos proziškėjimo maestro, „apie poezijos proziškėjimą pas mus buvo svarstoma jau apie 1960 m.“ (p. 28). Tad respondentai – literatai – atsakydami į tokius klausimus turi apginti poeziją ir teigti visiškai priešingai: „Žanrų ribos nenyksta, visi mes puikiai atpažįstame tikrą poeziją“ (Enrika Striogaitė, p. 160), „Poezija tebėra žaidimas, simbolis, šventė“ (Kornelijus Platelis, p. 140). Tiesa, pasitaikė ir tokių, kurie rimtu veidu atsakinėja į klausimus apie kelis dešimtmečius jau vyraujančias proziškėjimo tendencijas simuliuodami (o kaipgi kitaip, sunku patikėti, kad įmanoma tokia dezorientacija literatūriniame lauke), kad tai praeitų metų įvykis. Net anketoje cituojamus Hanso Georgo Gadamerio žodžius (poezija – tai žaidimas, simbolis ir šventė) kai kas suvokė pernelyg tiesmukai („Kad ir kaip kartais man būtų gaila, ne šventė sudaro didžiąją mūsų buvimo dalį. Kasdienybė, būtent ji“, – Lina Buividavičiūtė, p. 113).

Regis, poetai stipriausiai kūrė represijų metais, matyt, tokia poeto prigimtis – tikroji kūryba ateina tik per kančias ir kančiose. Poeto vaizdinys vis dar toks, kokį A. Nyka-Niliūnas kritikavo žvelgdamas į V. Mykolaičio-Putino recepciją, anot G. Kazlauskaitės, „perdėta autoriaus heroizacija – ne vien sovietmečio reiškinys: tai neišsipildžiusio romantizmo tąsa“ (p. 83).

Kai niekas netrukdo, nespaudžia, negniaužia kūrybinės laisvės, grėsmes belieka įsivaizduoti. Jaunosios kartos atstovė Dovilė Kuzminskaitė mušdamasi į krūtinę bando ginti poezijos nepriklausomybę nuo visokių žanrinių suvaržymų ir įsivaizduojamų būtybių teigdama, kad literatūra ir jos kritika yra „gyva sistema ir būtent vidinis šurmulys leidžia suprasti, kad dar esama gyvasties, kurią net nebesubtiliai bando uždusinti valdiškos instancijos“ (p. 17). Anot E. Striogaitės, žanrų ribas naikina kultūros politika: „<…> rašomi projektai prievartaujant rašančiuosius, kad jie būtų masiški, įtrauktų įvairias bendruomenes, jaunuomenes, vyktų netradicinėse erdvėse ir svarbiausia – būtų pramoga“ (p. 160). Siaurame kultūriniame lauke, pasirodo, ir sąžininga literatūros kritika atrodo neįmanoma („turi pritapti prie kurios nors terpės, atitikti vieną ar kitą ideologiją, tada vieni jį girs, o kiti dės į šuns dienas“, – G. Grajauskas, p. 28) arba apskritai jau išnykusi. Ir tokios kalbos baigiant XXI amžiaus antrąjį dešimtmetį! Ar tikrai egzistuoja jėgos, menininką verčiančios pataikauti masių ar draugų skoniui? O gal tos laisvės nėra – kaip rašo čekų poetė Sylva Fischerová: „Kaip galite kalbėti apie laisvę, / kai turit atmintį?“ (p. 258).

Taigi klausimai ir atsakymai trikdo. Anketos įvertinimui peršasi Ramūno Čičelio žodžiai apie respondentams iškeltą klausimą apie erdvės ir finansų nepakankamumą: „Dejonės dėl mentalinės erdvės ir finansų stokos – labai dažnas paprastų tinginių diskursas, kurio aptarti ir vertinti nematau prasmės, nes tai – tiesiog banalu“ (p. 187). Atrodo, pamirštama, kad stipri poezija apgina pati save – jai nereikia jokių priskyrimų žanrui, jokių paaiškinimų apie proziškumą ir buitį. Anot šmaikščiojo Kęstučio Navako, „Tekstą poezija padaro atitolimas nuo „svarstymų“. Paleidai strėlę į dangų ir nesvarstyk, kur ji nukris, svarbu, kad paleidai. Mano kiek romantinė nuostata šiuo klausimu remiasi tuo, kad tikroji poezija nėra svarstoma, apgalvojama ir parašoma. Ji tiesiog atsitinka <…>“ (p. 52). Arba, pasak Sauliaus Vasiliausko, „poezija yra kalbos menas, tad visokios tematikos gali joje sėkmingai (ko)egzistuoti, jei tik to norisi“ (p. 90). Jeigu dar yra taip mąstančių, tikėtina, padėtis nėra visiškai beviltiška.

Vis dėlto norisi tikrai šviežio, metų aktualijas atspindinčio požiūrio, poezijos kaip įvykio refleksijos. Gal derėtų nusileisti ant žemės, liautis kovoti su vėjo malūnais ir savo klausimus bei atsakymus pagrįsti konkrečiomis knygomis, tekstais ir pasaulinės poezijos kontekstais. Almanache pristatomi svečiai – užsienio autoriai, trumpai surašoma jų biografija, tačiau norėtųsi ne tik nominacijų sąrašo, bet ir supažindinimo su pateiktų tekstų kontekstu. Almanacho žanrui gal netinka tokie svarstymai? O kodėl jis negali būti nors šiek tiek patrauklesnis? Toks pat tradiciškas, bet patrauklesnis, adekvatesnis, kronikiškesnis.

Visi svarstantieji poetai ir literatūrologai intuityviai nujaučia, kas tekstą padaro poezija, tačiau kuo motyvuoti geros poezijos stoką? Įdomesnis R. Čičelio pamąstymas ir naujojo poezijos žanro įvardijimas eiliuotu esė, „rodančiu nuvargusį kolektyvinį kūrybingumą ir vaizduotę“ (p. 184). Apie tai, kad lietuvių poetų vaizduotė nuvargo, liudija ir daugelis šio almanacho eilėraščių. Ir ne tik lietuvių – paskaičius svečių tekstus, nors ir jaučiamas kraštovaizdžio skirtumas, vis dėlto apninka toks pat nuobodulys. Anot K. Navako, yra gerų poetų, bet poezija „susmulkėjo“, nebėra didžių korifėjų, likę tik smulkios žuvelės. Matyt, mūsų karta laukia naujo genijaus.

Kad ir kaip respondentai teigtų, jog autobusų stotelė gali tapti metafizine vieta, niekaip ji tokia netampa. Pasitikrinau: išties almanacho eilėraščiuose „autobusas“ paminėtas keturis kartus, „troleibusas“ – du, keliskart „kiemas“ ir „laiptinė“. Bet nėra ne tik metafizikos, tekstai paprasčiausiai nejaudina. O ir kaip jie gali jaudinti, jei vyrauja toks požiūris kaip Virginijos Cibarauskės: „Pasakyti, ar tekstas pretenduoja būti eilėraščiu, nėra taip jau labai sunku – pirmas signalas yra grafinė raiška. O po to jau galima svarstyti, ar tai vykęs eilėraštis“ (p. 36). Vadinasi, tereikia grafiškai sudėlioti žodžius, ir jau turėsime eilėraštį. Pavykusį arba nepavykusį.

Ir vis dėlto poezijoje turi būti užkoduoti rekognityviniai ženklai, kuriuos geba atkoduoti skaitančiojo sąmonė. Jei tokių ženklų nėra, tekstas ir tebus grafiniu pavidalu, be jokios pretenzijos į poeziją. Anot Neringos Butnoriūtės, „įtraukiantis poetinis tekstas turėtų spęsti žabangas mano suvokimui, leisti pamatyti pasaulį kaip kitą ir kaip savą, ir priešingai – savą leisti atpažinti ir pamatyti kaip kitą“ (p. 14).

Tarp įsimintinesnių šio almanacho eilėraščių paminėčiau Dovilės Zelčiūtės tekstus – kaip tik buitiškuosius, kuriuose kūrybinė žaismė paslėpta po egzistenciniu nesusimuliuotu potyriu. Įtaigus Eglės Poškevičiūtės žaismingumas, G. Kazlauskaitės egzistencinis biografiškumas. Iš vyrų poezijos išskirčiau G. Grajausko, Vlado Braziūno, Rolando Rastausko (nors vieno teksto vertinimui per mažai), o pacituoti norisi tobulą Gintauto Dabrišiaus haiku:

Stebiu muilą –
Jau dveji metai
Jis nė krust
          (p. 92)

Ramutė Dragenytė. Įstabiai lengva knyga

2018 m. Nr. 4 / Tadas Žvirinskis. Sunki knyga: poezo užrašai. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018. – 95 p. / Negirdėjusiems Tado Žvirinskio pavardės reikėtų pasakyti, kad jis vaistininkas, Rašytojų sąjungos narys, išleidęs aštuonias knygas,

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kaip prozininkai „pridėjo į kelnes“

2017 m. Nr. 7 / POEZIJOS PAVASARIS 2017. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2017. – 296 p. / Recenziją apie „Poezijos pavasario“ almanachą pradėjau rašyti prieš metus

Ramutė Dragenytė. Odė mirusiai meilei

2016 m. Nr. 10 / Aldona Gustas. Padovanok man obuolį iš anapus. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Bartelt ir Vytautas Karalius. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2015. – 224 p.

Ramutė Dragenytė. Diagnozė: kūrybinis vaisingumas

2005 m. Nr. 1 / Dovilė Zelčiūtė. Atgal į vandenį. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – 190 p.