literatūros žurnalas

Dovilė Kuzminskaitė. Pasaulis, kurio nebėra

2018 m. Nr. 2

Algimantas Mikuta. Kelias į Laumes. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 112 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė

Esama knygų, nukeliančių į pasaulius, kurių nėra ir būti negali, išmoningai įtraukiančių skaitytoją į rašytojo fantazijos pinkles. Taip pat yra ir tokių, kuriose kalbama apie esamus ir / ar buvusius pasaulius, dėl vienokių ar kitokių priežasčių skaitytojui menkai pažįstamus, o gal jau nepamenamus, kuriuose leidžiama bent trumpam pabuvoti. Algimanto Mikutos sumanymas veikiausiai ir buvo toks: „Keliu į Laumes“ nuvilioti savo adresatą ten, kur kadaise paties gyventa.

Rinkinio pavadinimas toks pat, kaip ir p. 33 esančio eilėraščio, kuriame lyrinis subjektas pasakoja tarytum kokią savo paties priešistorę:

Ji dviračiu važiavo į Barstyčius,
jis mynė maudytis į Laumių ežerėlį.

Pusiaukelėje teko prasilenkti,
prasilenkiant užkalbinta jinai sustojo
ir ėmė aiškint, kur tas ežerėlis.

Abudu buvo vasarojantys studentai,
prisėdę pagriovy susipažino
ir nuriedėjo kožnas savo pusėn,
tiesa, sutarę susitikt sekmadienį Sedoj.

Taip susiėjo
mano motina
ir mano tėvas.

O tas kelelis Laumių link
koks buvo, toks tebėr –
dulkėtas vasarą,
snieguotas žiemą.

Ne taip seniai
juo vėl pravažiavau
iš lėto, neskubėdamas,
kelis kartus sustojau
ir išlipau ant kelio.
Kad pamatytų laumės,
jeigu jos dar gyvos.

Vienas iš nedaugelio nerimuotų, savotiškos struktūros (glumina nesuvokiamai kintančiu eilučių ilgiu ir išdėstymu, kuris kiek primena bandymą „supoetinti“ šiaip jau prozišką turinį) eilėraštis savitai brėžia šios knygos tematinį lauką. Kalbėtojas – nors A. Mikutos atveju vis dėlto būtų galima sau leisti šiaip jau literatūrologui mirtiną nuodėmę tapatinti lyrinį subjektą su autoriumi – gręžiasi į praėjusias dienas, veikiausiai taip bandydamas slėptis nuo to pasaulio, kuriame jam tenka, kaip bus suprasta braunantis per likusius šimtą rinkinio puslapių, labai nenoromis ir nesėkmingai mokytis būti. Teksto binariškumas (pirmoji pusė skirta tėvų pažinties fragmentui, o antroji grįžta į kalbėtojo dabartį) veikiausiai atspindi tą nenumaldomą norą žūtbūt nenutolti nuo praeities ir kaip įmanoma priešintis laiko tėkmei, kuri bus juntama skaitant šią knygą.

Kitas A. Mikutos poetikos bruožas, tapęs viso rinkinio dominante, kurį leidžia pastebėti cituotas eilėraštis, yra ganėtinai ženklus ametaforiškumas: daugiausia skaitytojui yra pasakojama naudojantis labai minimaliais motyvų resursais. Eilėraščiuose esama ritmikos, aptinkama vienas kitas gana paprastas palyginimas, pakartojimai, strofos it paklusnus autobiografas fiksuoja detales, scenas, atpasakoja įvykius, ir tiek. Tai, matyt, natūralu: juk kūrybiniams ieškojimams šis lyrinis „aš“ jau pernelyg pavargęs. Kita vertus, čia galbūt reikėtų pakalbėti ir apie keistą kai kurių, dažnai netgi labai puikių, autorių užsispyrimą nieku gyvu nepaleisti to poetinio stiliaus, kuris kadaise tapo jų „vizitine kortele“, ir, jei tik galima, neišsimušti iš vėžių: būti tokiam, kaip tas neseniai cituoto eilėraščio kelelis, „koks buvo, toks tebėr“. Tiesa, toks poetinis užsispyrimas neieškoti, nekelti sudėtingesnių klausimų gresia tuo, kad skaitytojas po poros rinkinių nebematys prasmės šimtąjį kartą skaityti tą patį. O juo labiau šiuolaikinis skaitytojas, kuris yra lepinamas didelio knygų pasirinkimo ir ribojamas laiko trūkumo.

Jeigu reikėtų nuspręsti, kokia šio „Kelio į Laumes“ vieta mūsų XXI a. poezijos kontekste, būtų ganėtinai keblu. Šiuolaikinės lietuvių poezijos dominante dažniausiai tampa momentinės autoriaus patirtys ir impresijos, bet A. Mikuta renkasi rašyti retrospektyviai: didžioji jo tekstų dalis tampa jaunystės ir vaikystės reminiscencijomis („seku vaikystės pasakas kraupias“, p. 29, „tada gyvenimas mus vėtė / nešiojo vėtros pakiemiais, / o jam patiko ta poetė, / kuri garsėjo kepiniais“, p. 38), čia ir kaimo folkloras („Žąsys lietuje“, p. 13, „Silkė“, p. 8), atsimenami miesto vaizdai, nieko bendra neturintys su šiuolaikiniu urbanistiniu žemėlapiu („per pažliugusį miestą pavasario naktį / pakaušę studentai varo telyčią“, p. 43). Vieną iš savo kūrybinių intencijų autorius išduoda eilėraštyje „Kas įkirsta“: „rašyta ašarom, kurios nedžiūna, / kalbėta sakiniais, kurie gyvi, / tašyta kirvuku, todėl lai būna, / vaikų vaikams šie įrašai kreivi“ (p. 39). Nekalbant apie sveikinimams skirtų laidų vertą poetiką ir įvaizdžius, telieka konstatuoti, kad šis rinkinys – tai toks jau labai matytas bandymas palikti knygą savo vietininku žemėje, paminklu praeičiai ir elementoriumi ateities kartoms.

Bėda ta, kad iš esmės A. Mikutos pasaulis jau nebegyvas, o drauge su juo nebegyvi ir tekstai. „Kelias į Laumes“ kalba apie menamą pasaulį, kuriame jau nebegyvenama, o ir pats lyrinis subjektas tėra pasyvus stebėtojas. Eilėraščiai svyruoja tarp prisiminimų ir pasigraudenimų apie tai, kaip lyrinis „aš“ jau nebedalyvauja gyvenimo vyksme, nes nemoka ar veikiau nenori gyventi, kaip pats išsiduoda eilutėse: „tolstu nuo žmonių / bet nejaučiu baimės / lyg eičiau iš lėto / link augalų“ (p. 31). Tik vienas kitas tekstas dar grįžta į realybę, toksai būtų „Beveik juodas drugys“, kuris išsiskiria iš bendro nykio kalbėjimu apie bendražmogiškas patirtis (kaip ir p. 17 eilėraštis). Tiesa, gal per naivu tikėtis, kad aprašomoji poezija, kurios darbas yra piešti natūralistinius vaizdelius, panašius į paveikslėlius su gintarėliais, būtų gyva.

Kaip veikiausiai ir reikėtų tikėtis iš tokio rinkinio atsižvelgiant į tematinį aspektą, neapsieinama be nostalgijos ir sentimentų. Lyriškam poetiniam koloritui atkakliai priešinasi poeto pasirinkta ritminė sistema: daugumoje eilėraščių vyrauja gana kapotas rimas, būdingas dažniausiai humoristiniams pamfletams, jis dažnai itin akivaizdžiai disonuoja su tuo, apie ką kalbama. Norėtųsi viltis, kad ir skaitytojas atsilieps į lyrinio subjekto išgyvenimus, deja, sunku to tikėtis. Graudulinga tonacija jaunesniam skaitytojui neišvengiamai primins mokyklinį privalomos literatūros sąrašą, kai buvo verčiamas skaityti daugybę kūrinių apie nesuvokiamą pasaulį, kuris, negana to, dar ir egzaltuotai perteiktas, ir tai kelia neišvengiamą nuobodulį.

Nėra sveikintina ir tai, kad knygoje esama tekstų su lengvu didaktikos prieskoniu. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti šis eilėraštis: „jaunystėj amžini nesusipratimai, / dėl tų apnuogintų jausmų, / o ypač dėl fantazijų“ (p. 16). Su tokia savotiškai pamokoma refleksija gal dar sugebėtų išsisukti nebent Tomas Venclova, pripindamas į tekstą įmantrios eilėdaros, metaforų ir intertekstinių nuorodų. Tačiau čia kalbama apie tokius dalykus kaip aistrų sūkuriai ir pasivaidenęs drugelis, tad visas tekstas gerokai apsalsta. Į šią pynę įvijus dar ir p. 59 esantį eilėraštį, kur ir „naivios knygos“, ir „nelaiku gyvenom“, ir „daug bailių pavirtusių šventais“, bei p. 75 eilėraščio paskutiniąją eilutę – „beveik kaip išsityčiotais laikais“ – pasidaro jau ir visai negera. Skaitant tokias strofas atrodo, kad kalbėtojas junta menamą kaltinimą, jaučiasi atstumtas (tradicinė dar romantikų taip mėgta poeto pozicija) ir galbūt netgi savotiškai inkriminuojamas, tačiau lieka neaišku nei kas tie niekadėjai, nei kur šuo pakastas, o panašūs pasisakymai taip ir tampa tiesiog abstrakčiais padejavimais.

Dar vienas dalykas, kuris dažnai glumina ir kitų lietuvių poetų kūryboje, yra keistas bandymas suktis iš liūdnos padėties savotišku komizmu: vienas iš tokių humoristinio užmojo pavyzdžių būtų tekstas „Mūsų miestelis“: „žmoneliai čia bučiavosi, čia pyko, – / gyvenimas languotas kaip skara. / Miestely buvo daug gražių dalykų, / pati gražiausia – kapinių tvora“ (p. 20). Kažkodėl daugeliui autorių nepavyksta laiku susivokti, kad humoras iš esmės yra gerokai sudėtingesnis žanras nei lyrika, tad šiuos žaidimus reikėtų palikti juos išmanantiems – kad ir Benediktui Januševičiui ar Artūrui Valioniui.

Kitas klausimas, kuris kyla perskaičius vieną kitą lietuvių poezijos knygą, yra štai toks: kas ir kodėl išmokė rašytojus skirstyti rinkinius į skyrius, jeigu tam nėra rimtos motyvacijos? Kone visi poetai laikosi įsikibę vieningos nuomonės, kad skyriai būtini. Tai kartais panašu į autoriaus norą tiesiog padidinti knygos apimtį, tačiau A. Mikutos atveju tokia hipotezė atmestina, nes „Kelio į Laumes“ apimtis ir taip nekukli. Taigi skaitytojo laukia skyriai „Kas įkirsta“, „Per pažliugusį miestą“, „Skalikų kvapas“. Pirmieji du pavadinimai lieka neįmenama mįsle, trečiajame lyg ir galima įžvelgti abstraktaus konceptualumo, tačiau pavadinimas sugalvotas pernelyg įmantraujant, todėl nelabai aišku, apie ką ši „dūzgelė“. Įtariu, jog bet kuriam pripažinimo dar nesulaukusiam poetui redaktorius būtų išsakęs keletą kritinių pastabų apie poeziją, logiką ir absurdą, kaip anuo metu jauniesiems filologams tokias pastabas dosniai dalydavo Jonas Liniauskas. Čia ir pasidaro liūdna dėl tos lietuvių poetinės vienybės, kuri ilgainiui virsta tiesiog nuobodybe: išleidžiame labai daug ir labai panašaus pobūdžio sueiliavimų, bet vos keli autoriai ryžtasi pakrutėti tuose surambėjusio kanono rėmuose ir kiek timptelėti šį meninio žodžio žanrą atokiau nuo vien liūdesį keliančių tradicinių paskutiniosios „Poezijos pavasario“ dienos skaitymų.

Tokių knygų recenzavimas visada sukelia keistą kaltės jausmą. Juk iš tikrųjų bene visa poezija yra egoistinis aktas, priklausomas nuo konkretaus „aš“ įgeidžių ir emocijų (nes vartoti žodį jausmai yra labai nepost-modernu), tad kokią teisę turi recenzentas prikaišioti, kad poetas kalba apie ne tą pasaulį ir, galbūt, ne taip. Tačiau esama vieno universalaus kriterijaus: gera literatūra negali kelti nuobodulio. Geriau jau atgrasi, bet ne nyki. Įtariu, kad keliaujant „Keliu į Laumes“ dažną skaitytoją ši kelionė užsups ir gal net užmigdys.

Dovilė Kuzminskaitė. Vilniaus stigma

2019 m. Nr. 7 / Tomas Vaiseta. Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944–1990. – Vilnius: Lapas, 2018. – 271 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 7 / Žaismingom klounadom virto viskas,
visa žiauri pabaisų brolija.
Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas
dar tūno nepagautas rūsyje.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Dovilė Kuzminskaitė. Fantasmagoriški poetiniai sausiukai

2019 m. Nr. 2 / Gintaras Bleizgys. Xeranthemum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 86 p.

Regimantas Tamošaitis. Mėlynojo kraujo poezija

2018 m. Nr. 12 / Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2018. – 80 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Vanilinė tamsa

2018 m. Nr. 8-9 / Karolis Baublys. Geležinė vėjarodė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 112 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 8-9 / Miego šalis. Užgriuvo kaip rūkas kvaila ramuma, miegoti, nepurkštauti skatina. Aplink nei ruduo, nei snieguota žiema, o draugas gyvena su katinu. Apsunko jausmai, galvoje gyvastis neranda prinokusių žodžių.

Dovilė Kuzminskaitė. Išrengtieji

2018 m. Nr. 1 / Lina Buividavičiūtė. Helsinkio sindromas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 138 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Gilyn

2017 m. Nr. 10 / Gytis Norvilas. Grimzdimas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 111 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / iš ilgesio Juan Gelman kaukdavo tuščiose Buenos Airių gatvėse Sor Juana išėjo į vienuolyną Horacio Quiroga parašė pluoštą keisčiausių apsakymų ir nusižudė César Vallejo parašė pluoštą…

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 4 / Vandens malūne. Keistai apvirto įprasti laikai. Jei būtum jaunas, gal nepastebėtum, kaip melas su teisybe keičias vietom, melsvai apeina piktžolėm laukai. Šinkuoja alų, šaudo raketas keistai apvirtusiam vandens malūne…

Dovilė Kuzminskaitė. Tai skirta ne mums

2017 m. Nr. 2 / Vytautas Stankus. Skruzdžių skandinimas. – Vilnius: Versus aureus, 2016. – 112 p.