literatūros žurnalas

Erika Urbelevič. Viskas kaip gyvenime

2018 m. Nr. 1

Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų. Sudarė Antanas A. Jonynas, Palmira Mikėnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 496 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė

Pastaruoju metu apie lietuvių literatūros klasiką Jurgį Kunčiną kalbėjome daugiau nei paprastai. 2017 metų sausį jam būtų suėję septyniasdešimt metų, tad 2016-aisiais vykę „Imbiero vakarai“ buvo skirti jo atminimui, anglų kalba pasirodė jo žymiausias romanas „Tūla“, o pernai vasarį knygų mugėje buvo pristatyta jo poezijos rinktinė „Malūnų gatvė be malūnų“, turbūt kai kuriuos nustebinusi. Juk J. Kunčinas daugiausia žinomas kaip prozininkas, o čia – penki šimtai puslapių eilėraščių, ir, kaip teigia sudarytojai, net ne visi. Rinktinė didelė – nei apeiti, nei apvažiuoti. Todėl privalu norom ar nenorom (nors labiau norom) pakalbėti apie J. Kunčino-prozininko šešėlyje atsi-
dūrusį J. Kunčiną-poetą.

Rinktinė sudaryta iš įvairiuose periodiniuose leidiniuose spausdintų eilėraščių ir dalies kūrybos iš poezijos rinkinių „Takas per girią“ (1977), „Atidėtas rugsėjis“ (1984), „Liepų ratas“ (1988), „Atgimimo kryžius“ (1990), „Namai be žiburių“ (1991). Kaip knygos pabaigoje rašo sudarytojai poetas Antanas A. Jonynas ir redaktorė Palmira Mikėnaitė, šiandien šie J. Kunčino poezijos rinkiniai – bibliografinė retenybė, todėl kai kurių eilėraščių pakartotas leidimas – vertingas ir reikalingas. Be to, eilėraščiai, perskaityti vienu ypu (o gal ir dviem, juk penki šimtai puslapių), leidžia tiksliau ir aiškiau pirmiausia pamatyti, o tada ir apibrėžti jo poezijos ypatumus. Poetas Kornelijus Platelis yra rašęs: „J. Kunčinas lieka ištikimas savo kūrybos principams, nesiblaško, nesistengia bet kuria kaina atsinaujinti. Jo intonacija tokia pat intymi, mąsli, „buitiška“. <…> J. Kunčino balso nesupainiosi su kuriuo nors kitu, ir tai jau nemaža teigiamybė“1. K. Platelio išskirtos J. Kunčino poezijos savybės dar labiau išryškėja skaitant rinktinę. Nors eilėraščiai rašyti įvairiais gyvenimo tarpsniais, įvairiausiomis temomis, nuo karo iki mitologijos, nuo metų laikų iki moterų, nuo mistikos iki buities, pasakojimo melancholija, mąslumas, eilėraščio sandara ir rimas liudija vis tą patį J. Kunčino braižą, paįvairinamą jo paties iliustracijomis (taip rinktinėje pristatomas dar vienas jo talentas, apie kurį žino nedaugelis). Trumpiau tariant, „Malūnų gatvė be malūnų“ – J. Kunčino kūrybos vadovėlis.

Dauguma eilėraščių – rimuoti, dažnai primenantys balades. Jaučiama lietuvių, rusų poezijos rimo įtaka, eilėraščius galima lyginti su Sergejaus Jesenino (ypač dėl rimo), Vytauto Mačernio, Rimo Buroko, Marcelijaus Martinaičio, Justino Marcinkevičiaus, Donaldo Kajoko poezija, kai kurios baladės, rašytos tarsi vaikams-nevaikams, primena Violetos Palčinskaitės eilėraščius. J. Kunčino poeziją nesunku atpažinti ne tik dėl rimo ar vaizdavimo principo, bet ir dėl to, kad tiek prozoje, tiek poezijoje kartojasi įvairūs simboliai, miestai, žmonės. Jo poezija, kaip ir proza, – autobiografiška, tad dar prieš atsiversdami rinktinę galite būti tikri, kad rasite eilėraščių apie Vilnių, rašytojo gimtąjį Alytų ir kitus konkrečius miestus bei miestelius. Jo eilėraščių žmogus – klajoklis, fiksuojantis ir užrašantis miestų topografiją, jų atributus. Kaip visada, J. Kunčino santykis su Vilniumi – dviprasmiškas. Vilnius smaugia žmogų, išsunkia jį ir yra jam „nepatogus“: „Šitas miestas, angele, ne tavo, / įsivaręs jį esi it rakštį“ (p. 471), „miestas dovanojęs mažąsias širdperšas / išsunkęs mane / tarsi lietaus debesį“ (p. 192). Bet be Vilniaus gyventi neįmanoma ir į jį vis grįžtama. Jis aprašomas iš skirtingų perspektyvų. Kartais juo gėrimasi iš tolo, nuo aštuonkampės aikštelės ant Bekešo kalno: „daugel gali pamatyti nuo aštuonkampės aikštelės / jeigu diena jau skaisti ir jei netingi žiūrėti / o kol žiūrėjai pradėjo nykti akiraty bokštai“ (p. 27). Kartais neriama į jo „vidurius“, „kloakas“ (J. Kunčino mėgstami žodžiai) ir klajojant po senamiesčio gatveles praeivio žvilgsniu fiksuojamas miesto gyvenimas: „Užupio turguje / galybė žmonių. / Kai vieni ką nusiperka, / kiti delnus trina“ (p. 455).

Ne mažiau vietos J. Kunčino kūryboje skiriama ir jo gimtajam Alytui. Jis siejamas su vaikystės prisiminimais, kai kurie – skaudūs, bet tolimi, kai kurie – malonūs ir jaukūs: „Alytuje ruduo ir dvigubai lėtesnė / kampinė gatvė, tujų žaluma. / Lyg sentimentas subaltuoja kaspinas / senos mokyklos klegančiam kieme“ (p. 81). Alytų, Vilnių ir kitus miestus (pavyzdžiui, Drezdeną) sujungia karo tema, ypač ryški pirmame poeto rinkinyje. Eilėraštyje „Kaip degė Drezdenas“ sutinkama strazdanota mergaitė iš Vokietijos, klausomasi jos pasakojimo apie bombardavimą ir pasakotojui ima atrodyti, kad tas pats vyksta Vilniuje. Šešių dalių kūrinyje „Gimęs po karo miestely“ mąstoma apie karo žymes gimtajame mieste ir vietinių patirtis.

Rinktinės puslapiuose – „viskas kaip gyvenime“ (p. 80). Keičiasi miestai, vietovės, klajojama po pažįstamas ir nepažįstamas erdves ir visur susitinkama su ta pačia buitimi, rutina, kasdienybe. Jos simboliu tampa varna – paukštis, J. Kunčino eilėraščiuose pasirodantis dažniausiai. Varnų būriai aikštėse – natūraliausias miesto vaizdas, toks natūralus, kad kartais jo net nepastebime. O čia varnų pulkai tampa reikšmingi ir svarbūs, kaip ir pati kasdienybė, iš kurios poetas semiasi įkvėpimo. Vienuose eilėraščiuose varnai – Dievo tarnai, kapinių sargai: „Ryte kalbėjos du seni varnai, / Tarsi peilius galąsdami snapus: / Nors mes juodi, bet viešpaties tarnai, / Nes amžinai prižiūrime kapus“ (p. 153). Varnos – begalinis, amžinas miesto reiškinys, per visada besibūriuojančius varnų pulkus pabrėžiamas žmogaus laikinumas ir trapumas: „Tik vis būriuojas, lyg būtų darbe, / Uolios kaip visad – varnos prie plento“ (p. 113). Ima atrodyti, kad varnos pranašesnės už žmogų, jos – arčiau Dievo, jos amžinai kranks miestuose net ir tada, kai mūsų nebeliks.

J. Kunčino klajoklis kartais išeina už miestų ribų, bastosi po užmiesčius, atklysta iki įvairių miestelių, mistiškų ir paslaptingų kaimų, kurie skiriasi nuo dažnokai pilko Vilniaus: „Dieveniškėse dievai gyvena. / Kursto žilas senis ugnį seną. / Laka šiltą pieną iš lovių žalčiai. / Už pasaulio galo girios pakraščiai“ (p. 432). Miestus ir kaimelius palikus užnugary atsiduriama gamtoje, kurioje žmogus atsigauna, žavisi žaluma, randa prieglobstį ir ramybę: „Liepa. Žalias valties irklas, / Pušys, saulėje sustoję. / Į pasaulį žalią irkis. / Ramuma. Giedra. Šilojai“ (p. 429). Tačiau po ramybės akimirkų ir vėl grįžtama į miestą, kuriame be tikslo klajojama, kažko ieškoma, stebima.

Eilėraščiuose, be klajoklio, keliaujančio po miestus, nemažai randama ir kito personažo – poeto įvaizdžių. Jis suasmenina poeziją, kreipiasi į ją, šneka ir klausia, tuo pačiu mąstydamas (kartais penelyg pakiliai ir nenatūraliai) apie tai, kas yra poetas ir kokia jo darbo prasmė: „Kas esi, poezija? // Kapoklė, šniojanti žoles / Kaip galvas neklusniųjų kastai?“ (p. 216). Poetas beveik visada pasirodo su vynu ir duona (su vynu truputį dažniau): „Poetui reikia popieriaus ir laiko, / Ąsočio vyno, duonos žiauberės“ (p. 219). Vynas J. Kunčino poezijoje turi beveik magišką reikšmę, jis tampa laidininku tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Vynas poezijoje dažnai geriamas su bičiuliais, o kartais, jei jis geriamas vienumoje, prie žmogaus prisijungia ir mirusieji: „Jis nupylė kelis lašelius anai dvasiai. / Juos nupyliau ir aš. Atsiduso kažkas. / Ir nugirdom – taip tyliai per akmenis basas – / Mes išgirdom – praėjo. Praėjo, – bet kas?“ (p. 130); „Aš mėčiau kaulus nesantiems šunims, / Aš liejau vyną neširdingoms dvasioms“ (p. 152).

Tačiau net ir be vyno J. Kunčino poezijoje paprastai regimos dvasios, jos lanko lyrinį subjektą, jis su jomis šnekasi. Dvasių buvimu, jų regėjimu nesistebima, tarsi tai būtų natūrali ir neatskiriama buvimo sąlyga. Tikima, kad sapnai – pranašiški („Aš netikiu, kad visa tai sapnai“, p. 198), kartais per mistiškus ritualus abu pasauliai susipina: „Kreidos rate ryškėja sutema. / Ratu keliauji savo amžinybę. <…> / Eini lengvai siūbuojančia sija / Tarp tikrojo pasaulio ir netikro“ (p. 209).

Viena dvasia nerimastingą pasakotoją lanko dažniau nei kitos – Tūla. Jis skausmingai laukia jos atėjimo, ji vaidenasi pasakotojui ir jį kankina: „O naktis jautria tylia uosle / Išburia šalia kaip ūką – Tūlą“ (p. 228). Kitos moterys J. Kunčino poezijoje – tikroviškesnės, realesnės, kūniškesnės lyginant su kamuojančiu Tūlos vaizdiniu: „Mane nustebins šiltas tavo žvilgsnis / Ir atmesta greta balta ranka“ (p. 212). Vis dėlto kiekviena moteris savaip paslaptinga, susitikimai su jomis trumpi, lyriniam subjektui aiškiai įsimena tik kelios tų susitikimų detalės. Ilgai trunkanti meilė – šiek tiek nereali, nepasiekiama, beveik kaip miražas: „Šitaip eina jie krantu smėlėtu, / Nešdamiesi amžinas viltis, / Kol pavirsta palengva į lietų, / Vėją, orą, peleną, smiltis“ (p. 138).

Eilėraščiai rinktinėje dažnai grupuojami pagal metų laikus. Yra nemažai žiemos, o su ja ir varnų būrių, puikiai matomų sniego fone. Tačiau vieno metų laiko nenuginčijamai daugiausia – rudens. Eilėraščiuose jis kartais pasirodo kaip nuojauta, tarsi tolimas griaustinio grumėjimas, jo imama nerimastingai laukti: „Dar klega vasarą įkaitusi minia, / Dar nuogos rankos ir drabužis plonas, / O kažin kur tuščiam okeane / Jau bręsta pirmas rudenio ciklonas“ (p. 44). Jam atėjus žmogų kankina neaiškios nuojautos, viskas sulėtėja, kartu su rudeniu stoja gyva praeitis, dažniau aplanko dvasios, žmogus aiškiau jaučia mirtį, būties trapumą: „Vėl žmonės lėtesni. Gal po šalnų / Ir mes pajusim sėlinančią mirtį?“ (p. 97). J. Kunčino santykis su rudeniu panėšėja į jo santykį su Vilniumi – išgyventi rudenį žmogui prireikia kantrybės, ruduo jį kankina, rudenį viskas jaučiama aiškiau ir ryškiau. Žmogaus siela įskausta, bet tas skausmas atperkamas, nes rudenį aiškiai juntamas gyvenimas, būtis: „Ruduo paryškina spalvas ir buitį“ (p. 96). Būnant kaime ruduo nuskaidrėja, žmogus aprimsta, „priima“ rudenį, juo grožisi: „Paryčio rūkas gano arklius. / Ruduo. Vėlai prašvinta. / Gaidžiai paleidžia savo gerkles / Gerokai prieš septintą. // Sukylam. Brendam ilgą kelią / Per drėgną, platų rūką…“ (p. 430). Vienas įsimintiniausių rinktinės eilėraščių – taip pat apie rudenį: „Viešpatie, koks gerumas / šitas kartus mano laikas, / tyliai mąsto ruduo; / aukštielninkas guli gervuogyne“ (p. 99).

Vis dėlto ši rinktinė, nors ir svarbi bei vertinga, nėra lengvas vakaro skaitinys. Ir ne vien dėl apimties. Dauguma eilėraščių – rimuoti, ir perskaičius keletą puslapių pasigendi įdomesnio rimo, nes dažnesni tokie: guotas–luotas, žinai–amžinai, pusė–musė, kine–mane, namai–kiemai, vėsa–šviesa ir pan. Perskaitai vieną eilutę ir nustebina netikėtas žodžių žaismas, gražus rimas, bet kuo toliau skaitai, tuo labiau imi nebepasitikėti poetu, nes atrodo, kad rimas diktuoja eilėraštį, jo istoriją, o ne atvirkščiai. Kliūna ir dar vienas dalykas – J. Kunčinas žinomas kaip detalės meistras (K. Platelio pastebėjimas), jis neria į kasdienybę ir buitį, iš ten ištraukia paprasčiausią, kasdieniškiausią detalę ir nukreipia mūsų žvilgsnį į ją, priverčia ją pastebėti, tačiau retkarčiais atrodo, kad už šio veiksmo daugiau nieko nėra, visur teigiama, rodos, vien tik stebėtojo pozicija. Lyrinis subjektas stebi miestus, gatves, žmones, kambarius, juos aprašo, tačiau vis tarsi paviršutiniškai, be jokios gilesnės prasmės ar tikslo. Eilėraščiuose atliekamas fiksavimo veiksmas, bet toliau žengti nenorima. Tačiau galime pastebėti ir paradoksą, kad atidumas detalėms leidžia atpažinti J. Kunčino kūrybą ir nesupainioti jos su kieno nors kito. Čia tiktų angliškas posakis – „The devil is in the detail“ (angl. „Velnias slepiasi smulkmenose“). J. Kunčino reikia ieškoti kaip tik ten. Per mažmožius atrasime ir tinkamai įvertinsime jo talentą. Rinktinėje kartais „iššoka“ kokia smulkmena – įdomesnis žodis, nuostabus palyginimas ar apibūdinimas ir nustebina, kaip, atrodo, nepersistengiant ar net visiškai be pastangų buvo parašyta geniali viena ar kita eilutė. Štai keletas pavyzdžių (desertui): „Raukšlėtas debesis“ (p. 309), „garbanoti Varėnos miškai“ (p. 332), „Tik atminty banguoja kopos“ (p. 341), „Medžiai, žemėn įbesti“ (p. 350), „Miesto vamzdžiai groja altais“ (p. 381), „Cerkvių svogūnai prinoksta mėnuly“ (p. 382), „Žiema mažytėm ledo žirklėm nukerpa laidus / ir gęsta šviesos priemiesčių bulvaruose“ (p. 387), „Sukam žemės obuolį“ (p. 393), „vorų sunarplioti likimai“ (p. 87), „Ant sniego guli miestas palšas“ (p. 90).

Štai tokia ta J. Kunčino poezija. Tokia, kaip ir jo proza, piešiniai, pasakojimai, recenzijos. Kartais – humoristiška ir ironiška (humoras ir ironija – J. Kunčino vizitinė kortelė), kartais – rudeniška ir mąsli, bet visada – apie patį gyvenimą, apie tai, kas artima ir pažįstama. Ir nors Jurgis Kunčinas priešpaskutiniame rinktinės eilėraštyje su mumis rūsčiai atsisveikina „Sudie. Iki nepasimatymo“, tikėkimės, kad dar pasimatysime.
Gal kitą kartą prozos rinktinėje?

 


1 Platelis K. Gamtovaizdžiai ir interjerai // Pergalė. –1985. – Nr. 10. – P. 173.

Jurgis Kunčinas. Nuo Vingių Jono iki Oskaro Macerato ir toliau

2000 m. Nr. 8-9 / Ne kiekvienas rašytojas yra knygų rijikas. Ne kiekvienam tai išeina į sveikatą kaip rašytojui. Labai apsiskaitęs žmogus šiandien gali pasirodyt netgi truputėlį nepadorus. Pernelyg viską išmanąs.

Erika Urbelevič. Buvo buvo, kaip nebuvo

2018 m. Nr. 12 / Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 256 p. / Praėjo laikai, kai žmonės tikėjo viskuo, kas parašyta…

Jurgis Kunčinas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Rašytojui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui (1947–2002) šiemet būtų sukakę septyniasdešimt. Ta proga siūlome mažiau žinomų šio kūrėjo eilėraščių. Keletas jų publikuoti tik „Poezijos pavasario“ almanachuose, kiti pateikiami iš rankraščių,

Erika Urbelevič. Jausmo fosilijos Nerijaus Cibulsko eilėraštyje

2017 m. Nr. 1 / Nerijaus Cibulsko poezijos knyga „Nutrinami“ pasirodė dar 2012 metais, kai laimėjo „Pirmosios knygos“ konkursą. Praėjus ketveriems metams sulaukėme ir antrosios poeto knygos – „Archeologija“. Matyti, kad poetas jaučiasi tvirčiau ir rimčiau

Erika Urbelevič. Rinktinė su raudonu tašku (S. Parulskio „Be teisės sugrįžti“)

2016 m. Nr. 8-9 / Sigitas Parulskis. Be teisės sugrįžti . – Vilnius: Alma littera, 2015. – 192 p.

Erika Urbelevič. Knyga, kuri neturėjo būti parašyta

2016 m. Nr. 2 / Violeta Palčinskaitė. ATMINTIES BABILONAI, ARBA AŠ VEJUOS VASARĄ. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 263 p.