literatūros žurnalas

Antanas Šimkus. Naujieji

2018 m. Nr. 1

Jie ateina. Tiesiog taip yra. Neatsiklausę, beveik neperspėję. Nors nuojauta jau seniai sakė, kad bus kažkas panašaus. Juos atpažįsti iš eisenos, savotiško judesio, veido bruožų. Iš kurių sūnuje atpažintum tėvą, dukroje – motiną, nors galbūt anksčiau jų kartu niekada neteko susitikti.

Panašiai ir su metais. Žinai, kad jiems einant keitiesi. Tai liudija nuotraukos, atspindžiai upėse ir vitrinose, vaikų piešiniai. Žinai, kad ir metai visąlaik kažkur šalia, tačiau juos pamatai tik sutikęs stabtelėti. Įsižiūrėjęs. Juk kažkokiu būdu keičiasi ir jie. Nekinta tik esmė – sutikimas ir susitikimas. Kai pamatai…

Jie ateina. Girdi juos. Vis tas pat primintas laiptelis. Kostelėjimas. Dažnai skubriu žingsniu. Nors būna ir lėtai, beveik vėluojant. Beveik ne šiandien. Ir tas atėjimas visoks. Kartais – jaukus tarsi katės šešėlis laiptinėje saulėtą dieną. Kartais – skersvėjo trinktelėtos durys temstant. Kartais – šiurenami nebūties lapai. Ir vis dėlto – rytmetinė šviesa pro juos.

Taip ir žurnalas, su kuriuo kas mėnesį susitinki. Kurį pasitinki. Eina. Jau daugel metų. Susitinki su juo. Pasimatai su autoriais. Vieni jau tapę gerais pažįstamais, su kitais dar tik atsargiai sveikiniesi. O galbūt vėliau pasikalbėsite, kai atrasi to laiko. Pasiimsi žurnalą ir atsiversi. Jame visi kantriai lieka laukti susitikimo su tavimi.

Be tavo žvilgsnio metai tiesiog praeitų pro šalį. Tiesiog praeitų. Visais savo pavidalais, pokalbiais apie knygas, vertimais, didesniais ir mažesniais kūriniais, eilėraščiais ir apsakymais, kurie galbūt ir yra ta dalis, šiokia tokia raidės niša intensyviame atvaizdų pasaulyje. Trumpas poilsis blizgių paveiksliukų nuvargintai akiai.

Dėl to pasirinkome šitaip atsinaujinę susitikti su tavimi, pasitelkdami tik keletą simbolinių kasdienybės vaizdų, atsinešdami tiktai raštą ant balto popieriaus, pagal galimybes išlaikydami ankstesniųjų mėnraščių sandarą, struktūrą, tačiau bandydami suteikti čia apsigyvenusiems tekstams daugiau erdvės kvėpavimui, skaitymui, platesnėms paraštėms, paliekant vietos ten galbūt šį tą pasižymėti ar brūkštelėti pieštuku.

Pasaulis dengiasi vis languotesne medžiaga – ir kiekviename langelyje vaizdas vaizde, ideograma ideogramoje, piešinys piešinyje. Laiškams vis rečiau prireikia raidžių. Šokantys žmogeliukai tampa vis reikšmingesni. Spalvos viešumo ekrane vis rėksmingesnės.

Vaizdinija daugiau iškalba negu kalba. Tame nieko bloga. Tiesiog taip yra. Ir, ko gero, taip bus. Bet gal kaip tik todėl ir verta kartais bent trumpam užsukti poilsio į paprastesnes žvilgsnio ganyklas – kur baltos lankos ir juodos avys. Tiesiog… Pabūti kitaip.

Einant metams supratome, kad norime keistis, kad galime jus pasitikti šiek tiek kitokie. Tiesa, tuos siekius gerokai ribojo finansinė realybė. Kiekvienas veiksmas dažniausiai yra tam tikras kompromisas – troškimai ir norai iš vienos pusės, techninės ir finansinės galimybės – iš kitos. Pirmosios ambicijas stipriai koreguoja antroji. Šis numeris – ne išimtis. Net ir dabar, sausio mėnesį, rašydamas šį įžanginį tekstą, dar nežinau, kaip gyvensime 2018-aisiais… „Laukite atsakymo…“ Laukiam. Kol kas mus palaiko ištvermės valia, pasitikėjimas ir žavėjimasis kantriais bendražygiais, autoriais bei skaitytojais.

Tikime, kad vėliau atrasime popierinio žurnalo varianto tęsinius virtualybėje – tai, ko nėra juodu ant balto leidinio puslapiuose, papildysime ir vaizdais interneto svetainėje – žvilgsniu ne tik į Švento Jurgio bažnyčią pro redakcijos langą ar kasdienybės ornamentais tekstų buveinėje…

Šiais metais norėtųsi sukurti ne tik erdvę tekstams, bet ir rašytojo balsui – tiek jo paties bendruomenėje, tiek visuomenei. Todėl atsiveriame ir, tikime, dar daugiau vietos žurnale skirsime pokalbiams, anketoms, diskusijoms – pastaruoju metu svarbių temų lig valiai, – ir literatūrinių, ir politinių, ir kitokių. Tad galbūt neverta literatams visąlaik kukliai stovėti nuošalyje? Juk būtų ką pasakyti ir apie paminklus, ir apie sovietmečio epochos dienoraščių vertę ar bevertiškumą, ir apie rašytojo gyvenimą mūsų krašte ir pasaulyje, ir apie pilietinę rašančiojo pareigą, jei tokia yra – visa tai gali ir turi būti šiuose puslapiuose. Ir dar daugybė nepaminėtų dalykų, kurie rašytojui ir skaitytojui rūpi…

Jie ateina. Ir panašūs, ir skirtingi. Primenantys tuos, kurie jau bibliotekų lentynose. Kviečiantys naujus į savo būties kalendorių.
Į einančių metų puslapius. Buvusius, esamus, būsimus.

Kartais norisi rašyti be kabučių.

Metai.

Iš tikrųjų. Palydint. Pasitinkant.

Tegu bus stiprūs ir lengvi.

Naujieji.

Žvelgia į tave.

Ar priimsi?

„…ir eisim gyventi toliau“: Juozo Baltušio laiškai redaktorei Donatai Linčiuvienei

2019 m. Nr. 4 / papildomą pažinties rakursą gali pasiūlyti ši publikacija, sudaryta iš dalies Juozo Baltušio laiškų, 1974–1983 m. rašytų ilgametei „Vagos“ leidyklos redaktorei Donatai Linčiuvienei, daugelį jo tekstų palydėjusiai į spaudą.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

2019 07 24 / Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

Antanas Šimkus Iš stebėjimų katalogo: kaip gyvena rašytojas?

2019 Nr. 3 / Kartais gyvenimas suteikia galimybes stebėti ir įsivaizduoti kitus rašančiuosius, tarsi ne taip labai tolimus, ne taip labai artimus, o tiesiog panašia veikla užsiimančius žmones.

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1990 m. spalis

2017 m. Nr. 12 / 1990 m. spalis / Parašiau laišką Denisei Neugnot, „Juzos“ vertėjai. Padėkojau už geras žinias apie „Sakmės apie Juzą“ išėjimą artimiausiu metu vienoje Paryžiaus leidyklų. Elta ir kiti šaltiniai praneša, kad Prunskienės vadovaujama Lietuvos

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1989 m. rugsėjis–spalis

2017 m. Nr. 11 / 1989 m. rugsėjis–spalis / Perskaičiau daug periodinės spaudos, visur tebešurmuliuojama dėl TSKP CK pareiškimo. Mitinguose – tas pats. Nuomonės gana priešingos. Televizija neriasi iš kailio, organizuoja paprastų žmonių

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1988 m. spalis–gruodis

2017 m. Nr. 10 / Nuovargis visą dieną. Buvo Alekseičikas, išsikalbėjome plačiau, prirašė jis man vaistų „gliutominovaja kislota“ stambių tablečių. Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Apskritai gi nelabai tikiu aš ir šituo daktarėliu, gana plačiai giriamu,

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis

2017 m. Nr. 8-9 / 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis / Tvarkėmės po namus, šiek tiek konfliktavome. Dėl įvairumo. 15 valandą išvykome į Paalksnę. Radome brolį Leonardą su žmona Mite, daugiau nieko, jie jau laukė mūsų.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1987 m. liepa

2017 m. Nr. 7 / 1987 m. liepa / Paalksnėje. Monika nelinksmai susimąsčiusi. Širdies negalavimai ją slegia. O ką daryti? Kas buvo galima – jau padaryta, lieka tik laikytis ramiai, nedirbti sunkesnių darbų, iš tolo saugotis…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1986 m. gegužė–liepa

2017 m. Nr. 5-6 / 1986 m. gegužė–liepa. Daug dienų svilino nepakeliamas karštis, o dabar staiga atšalo taip, kad storiau rengtis reikia. Labai keistas pavasaris, ir ne mažiau keista savijauta. Radijas pranešė, kad jau 18 žmonių sunkiai serga nuo radiacijos.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1985 m. balandis–birželis

2017 m. Nr. 4 / 1985 m. balandis–birželis / Balandžio 3. Trečiadienis. Monika išvykusi gastrolių su „Tylia naktim“ į Molėtus, sumečiau pasinaudoti ta proga ir aplankiau Kaune rašytoją Juozą Grušą. Radau jį gana gerai atrodantį…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1984 m. kovas–gegužė

2017 m. Nr. 3 / 1984 m. kovas–gegužė / Visą dieną vietnamiečiai buvo Kaune. Juos lydėjo mūsų Taikos gynimos komiteto atsakingoji sekretorė Loreta Pakerytė. Sugrįžo vietnamiečiai labai patenkinti. O aš visą dieną užsiiminėjau ne savo reikalais.