literatūros žurnalas

Antanas Šimkus. Naujieji

2018 m. Nr. 1

Jie ateina. Tiesiog taip yra. Neatsiklausę, beveik neperspėję. Nors nuojauta jau seniai sakė, kad bus kažkas panašaus. Juos atpažįsti iš eisenos, savotiško judesio, veido bruožų. Iš kurių sūnuje atpažintum tėvą, dukroje – motiną, nors galbūt anksčiau jų kartu niekada neteko susitikti.

Panašiai ir su metais. Žinai, kad jiems einant keitiesi. Tai liudija nuotraukos, atspindžiai upėse ir vitrinose, vaikų piešiniai. Žinai, kad ir metai visąlaik kažkur šalia, tačiau juos pamatai tik sutikęs stabtelėti. Įsižiūrėjęs. Juk kažkokiu būdu keičiasi ir jie. Nekinta tik esmė – sutikimas ir susitikimas. Kai pamatai…

Jie ateina. Girdi juos. Vis tas pat primintas laiptelis. Kostelėjimas. Dažnai skubriu žingsniu. Nors būna ir lėtai, beveik vėluojant. Beveik ne šiandien. Ir tas atėjimas visoks. Kartais – jaukus tarsi katės šešėlis laiptinėje saulėtą dieną. Kartais – skersvėjo trinktelėtos durys temstant. Kartais – šiurenami nebūties lapai. Ir vis dėlto – rytmetinė šviesa pro juos.

Taip ir žurnalas, su kuriuo kas mėnesį susitinki. Kurį pasitinki. Eina. Jau daugel metų. Susitinki su juo. Pasimatai su autoriais. Vieni jau tapę gerais pažįstamais, su kitais dar tik atsargiai sveikiniesi. O galbūt vėliau pasikalbėsite, kai atrasi to laiko. Pasiimsi žurnalą ir atsiversi. Jame visi kantriai lieka laukti susitikimo su tavimi.

Be tavo žvilgsnio metai tiesiog praeitų pro šalį. Tiesiog praeitų. Visais savo pavidalais, pokalbiais apie knygas, vertimais, didesniais ir mažesniais kūriniais, eilėraščiais ir apsakymais, kurie galbūt ir yra ta dalis, šiokia tokia raidės niša intensyviame atvaizdų pasaulyje. Trumpas poilsis blizgių paveiksliukų nuvargintai akiai.

Dėl to pasirinkome šitaip atsinaujinę susitikti su tavimi, pasitelkdami tik keletą simbolinių kasdienybės vaizdų, atsinešdami tiktai raštą ant balto popieriaus, pagal galimybes išlaikydami ankstesniųjų mėnraščių sandarą, struktūrą, tačiau bandydami suteikti čia apsigyvenusiems tekstams daugiau erdvės kvėpavimui, skaitymui, platesnėms paraštėms, paliekant vietos ten galbūt šį tą pasižymėti ar brūkštelėti pieštuku.

Pasaulis dengiasi vis languotesne medžiaga – ir kiekviename langelyje vaizdas vaizde, ideograma ideogramoje, piešinys piešinyje. Laiškams vis rečiau prireikia raidžių. Šokantys žmogeliukai tampa vis reikšmingesni. Spalvos viešumo ekrane vis rėksmingesnės.

Vaizdinija daugiau iškalba negu kalba. Tame nieko bloga. Tiesiog taip yra. Ir, ko gero, taip bus. Bet gal kaip tik todėl ir verta kartais bent trumpam užsukti poilsio į paprastesnes žvilgsnio ganyklas – kur baltos lankos ir juodos avys. Tiesiog… Pabūti kitaip.

Einant metams supratome, kad norime keistis, kad galime jus pasitikti šiek tiek kitokie. Tiesa, tuos siekius gerokai ribojo finansinė realybė. Kiekvienas veiksmas dažniausiai yra tam tikras kompromisas – troškimai ir norai iš vienos pusės, techninės ir finansinės galimybės – iš kitos. Pirmosios ambicijas stipriai koreguoja antroji. Šis numeris – ne išimtis. Net ir dabar, sausio mėnesį, rašydamas šį įžanginį tekstą, dar nežinau, kaip gyvensime 2018-aisiais… „Laukite atsakymo…“ Laukiam. Kol kas mus palaiko ištvermės valia, pasitikėjimas ir žavėjimasis kantriais bendražygiais, autoriais bei skaitytojais.

Tikime, kad vėliau atrasime popierinio žurnalo varianto tęsinius virtualybėje – tai, ko nėra juodu ant balto leidinio puslapiuose, papildysime ir vaizdais interneto svetainėje – žvilgsniu ne tik į Švento Jurgio bažnyčią pro redakcijos langą ar kasdienybės ornamentais tekstų buveinėje…

Šiais metais norėtųsi sukurti ne tik erdvę tekstams, bet ir rašytojo balsui – tiek jo paties bendruomenėje, tiek visuomenei. Todėl atsiveriame ir, tikime, dar daugiau vietos žurnale skirsime pokalbiams, anketoms, diskusijoms – pastaruoju metu svarbių temų lig valiai, – ir literatūrinių, ir politinių, ir kitokių. Tad galbūt neverta literatams visąlaik kukliai stovėti nuošalyje? Juk būtų ką pasakyti ir apie paminklus, ir apie sovietmečio epochos dienoraščių vertę ar bevertiškumą, ir apie rašytojo gyvenimą mūsų krašte ir pasaulyje, ir apie pilietinę rašančiojo pareigą, jei tokia yra – visa tai gali ir turi būti šiuose puslapiuose. Ir dar daugybė nepaminėtų dalykų, kurie rašytojui ir skaitytojui rūpi…

Jie ateina. Ir panašūs, ir skirtingi. Primenantys tuos, kurie jau bibliotekų lentynose. Kviečiantys naujus į savo būties kalendorių.
Į einančių metų puslapius. Buvusius, esamus, būsimus.

Kartais norisi rašyti be kabučių.

Metai.

Iš tikrųjų. Palydint. Pasitinkant.

Tegu bus stiprūs ir lengvi.

Naujieji.

Žvelgia į tave.

Ar priimsi?

Antanas Šimkus. Žaltvykslės metas

2023 m. Nr. 8–9 / Karas Ukrainoje daug ką paliko be prieglobsčio, namų, artimųjų – žmonės buvo išblaškyti, saugodami gyvastį, turėjo palikti ir savo šalį. Dalis jų atsidūrė ir mūsų mieste. Kokį pusmetį mačiau nedidukę mašinytę ukrainietiškais numeriais…

Antanas Šimkus. Baltarusiai – iš skaudžiausių ir būtiniausių tekstų

2022 m. Nr. 8–9 / Daugelis kitaip galvojančių žmonių, tarp jų ir rašytojai, turi palikti gimtuosius namus, patirti bėglio dalią, o tie, kurie renkasi likti, turi su nerimu klausytis, ar neateina jų suimti saugumiečiai, kęsti kratas, kitokius su žmogiškumu…

Sabina Brilo: „O aš rašau. Vis dar“

2022 m. Nr. 8–9 / Poetę, vertėją Sabiną Brilo kalbina Antanas Šimkus ir Marius Burokas / Sabina Brilo (g. 1974) – baltarusių poetė, vertėja, žurnalistė, redaktorė, jau metus gyvenanti Vilniuje. Trijų poezijos rinkinių autorė, 2019 m. knyga „Tiras „Biblio“…

Antanas Šimkus. Nuostabiajam žvirblių kalbintojui (nuo Varnų kalno)

2022 m. Nr. 4 / In memoriam Algimantas Baltakis (1930 02 15–2022 03 13) / Ko gero, apie poetą pirmiausia išgirdau per radiją, jis buvo minimas po „Vairo“ dainos „Gimiau pačiu laiku“. Įsiminiau. Vėliau neakivaizdinė pažintis stiprėjo…

Antanas Šimkus. Pasirinkti namus

2022 m. Nr. 3 / Jau daugiau nei savaitė dažniau matome griuvėsius nei pastatus. Dūmus nei dangų. Vaizdų srautas nenumaldomai nešasi kartu su visomis drumzlėmis ir šiukšlėmis, žodžių nuolaužomis, ir niekas nepajėgus ką nors pakeisti.

Danielius Mušinskas: „Kai žmonija rašo „per daug gerai“…“

2021 m. Nr. 12 / Rašytoją Danielių Mušinską kalbina Antanas Šimkus / Šiemet, kaip ir kasmet turbūt, daug puikių progų švęsti įvairias datas ir įvykius lietuvių literatūros pasaulyje. Džiugu, kad trisdešimtmetį minintis žurnalas „Metai“ turėjo progą…

Antanas Šimkus. Latviška kelionė

2021 m. Nr. 11 / Besikalbėdami priėjome beveik broliškos minties, jog žurnalo numerį ar bent dalį jo privalome skirti Latvijai, mūsų literatūrų sąsajoms. Žinoma, kasmet paskelbiamos viena ar dvi latvių autorių vertimų publikacijos…

Antanas Šimkus. Niekur kitur

2020 m. Nr. 12 / 1991 metų sausį žurnalas pirmąsyk išėjo „Metų“ vardu. Tad tuoj sukaks trisdešimtmetis. Per tą laiką būta visko, tačiau turbūt geriausia, ką šioje pasakoje turime ir dėl ko ji vis dar tęsiasi, – esate jūs, mieli mūsų autoriai ir skaitytojai.

Antanas Šimkus. Iš tolvaizdžio apokrifų

Šis tekstas buvo rastas interneto šiukšlyne (kovidekų epocha, maždaug XXI a. antras deš.), šalia skelbimų apie parduodamas vienkartines pirštines ir eksperimentinės vakcinos mėginius.

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

„…ir eisim gyventi toliau“: Juozo Baltušio laiškai redaktorei Donatai Linčiuvienei

2019 m. Nr. 4 / papildomą pažinties rakursą gali pasiūlyti ši publikacija, sudaryta iš dalies Juozo Baltušio laiškų, 1974–1983 m. rašytų ilgametei „Vagos“ leidyklos redaktorei Donatai Linčiuvienei, daugelį jo tekstų palydėjusiai į spaudą.