literatūros žurnalas

Vytautas Martinkus. Lapkričio saulė: Ilgės arba Vėlinės po Opšraus žvaigždynu

2017 m. Nr. 11

Po šįmet lietingo rugsėjo ir vėjuoto spalio, purvynę stingdančio pirmojo gruodo belaukiant, vėl prisimenu Kristijono Donelaičio eilutes: „Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka / Ir grožybes jų gaišin draskydama vėtra.“ Kaip visuomet – lyg nebūta pavasario linksmybių, vis rečiau saulės ir daugiau debesų, rūko ir dulksnos, vis ilgesnės sutemos ir vis mažiau tikrumo, kad tau maloni vasara tęsis amžinai. Niekur nedingsi. Reikia šilumos? Užsikurk krosnį, neik lauk, arba atsigręžk į savo paties vidų, paleisk ten gal dar tebegyvą, vaikystėje išgirstu pempių klyksmu varomą laikrodį, tik ar jis gali vėl eiti be metų laikų? Gal ir mūsų dienomis giltinės skrydį viršum miškų ir namų galėtų pristabdyti koks Krizas, pasišaukęs bent artimiausius kaimynus į dukros vestuves, susodinęs juos prie brangvynio plėčkos, tačiau už lango rudens ratas vis vien braškėdamas sukasi, kol vien prisiminimais palieka giedras pavasario ar vasaros dienas, ir, vos išėjęs pro šiltos kaimo stubos duris, ar atitrūkęs nuo automobilių spūsčių Vilniaus gatvėse, atsiduri ištuštėjusiuose, gedulinguose, kapines primenančiuose laukuose.

Nieko ir keisto, nieko čia ir nauja, metas juk toks – viršum laukų, kaip ir kapinių, Lapkričio saulė. „Viską nušviečianti, viską matanti, viską suprantanti, bet nebešildanti“, kaip rašė Antanas Ramonas, jau senokai, prieš dvidešimt ketverius metus, priešpaskutinę spalio dieną Bernardinų kapinių link geltonais klevų lapais nuklotu taku išėjęs per šaltą rūką virš šaltėjančių ir greitėjančių Vilnios vandenų jo paties numylėtoje Užupio kunigaikštystėje. Tada po mėnesio, lapkričio 30 dieną, Antanas būtų kėlęs taurę vyno už 46-ąjį savo gimtadienį. Šįmet būtų galėjęs švęsti 70-metį. Deja, dramatiškai ir per anksti sutrumpėjus rašytojo keliui į savąją Ramybės kalvą, ketvirtį amžiaus nebeaukštėja kas vakarą jo darbų kalnas, o ir skaityti jo raštus, seniai vadinamus modernios mūsų prozos klasika, regėti lietaus tebelaukiančius ar jo merkiamus medžius, pereiti tilteliu per Vilnelę ir aplankyti rašytojo kapą, ar bent prisiminti jį, galime tik mes, jo gyvieji kolegos.

Čia tinka įterpti, kad Antano novelės „Lapkričio saulė“ antraštė – daugiasluoksnė žmogaus gyvenimo metafora; tokia saulė šviečia nebūtinai rudenį, po ja galime atsidurti ir pavasarį ar vasarą, ką bekalbėti apie žiemą: „Ir visas gyvenimas – kaip lapkričio saulė.“ Ir tikrai kiaurus metus kaip šviečianti, bet nešildanti saulė lapkrity retėja kolegų rašytojų būrys: nuo pernai vienas po kito, tikriausiai nesidairydami į saulę, pasitraukė į anapus Aldona Baliulienė, Ivanas Gažimonas, Tatjana Jablonskaja, Algis Kalėda, Birutė Mackonytė, Ona Mikalauskienė, Vacys Reimeris. Daugtaškis. Tikriausiai ne visi. Berašant šias eilutes atėjo žinia, kada Bernardinų bažnyčioje galiu atsisveikinti su Kaziu Almenu, ne visus, tegu niekas neužsigauna, matyt, išvardijau, – mano atminčiai mirusiųjų kolegų metai ir taip atrodo per ilgi. Lapkritis toks ilgas – kaip metai. Jis – ir darbų pabaiga, ir ginčų sprendimai, ir žiemos pradžia.

Vėlinės! Į jas nekviečia joks kvieslys, jos pačios mus susiranda ir primena, kaip minėta, anaiptol ne naujus ir – dažniausiai – skaudžius dalykus. Ir ką, žmogau mielas, vėl sulaukęs jų, galėtum pridurti prie visko, kas per tūkstantmečius jau kitų pasakyta? Kaip ir nieko. Nebent priminti ar prisiminti, kas visada per Vėlines iš naujo suvokiama. Manau, jos tam ir skirtos – prisiminti, ko negalima pamiršti, pasitikrinti, ar tikrai, anot Horacijaus, ne viskas numiršta – non omnis moriar. O vis dėlto: kas? Kas nenumiršta? Žinome, bet kaskart verta iš naujo suprasti, įsitikinti.

Juk ne vien siela, kuri šiandien yra mūsų amžinybės simbolis, gal dar – Ramybė? Jos kalva mūsų maldose ir gyvenime? Saulė? Jos šviesa, tegu ir nevienodai dosniai mus sušildanti, kai jau ruduo arba žiema? Vėl skaitykime A. Ramono sakinį: „Saulė visada pateka, visada išaušta diena, ir vilko valanda visada baigiasi.“

Ką gi, tikėkim Antano, jį prisimindami, žodžiais, ir gal čia ne viskas jo apie Lapkričio saulę pasakyta, pridėkim nuo savęs ką galim. Po rudens lygės visi esam laukiantieji (vėl Antano žodis iš novelės apie mirštantįjį, beje, lyg aiškiaregio parašytos apie savo paties mirtį). Laukdami Vėlinių gal laukiame – kas bus? Mirs – nemirs? Sulaukę eisime kas sau. Gyvensime. Ir, duok Dieve, visus mirusiuosius geru žodžiu ir malda minėdami, kol savo laukimo patirtį, kaip ir jie, išsinešime.

Per Vėlines ne vien autentiška, bet ir visų kitų žmonių patirtis būtų labai svarbi. Tik prie bendros atminties, kaip ir prie Carlo Gustavo Jungo archetipų, sunku prasibrauti. Reikia mediumo. Jau šitos esė, skirtos Vėlinėms, pirmaisiais žodžiais – jos antrašte – beldžiuosi į primirštą, retesnį, mažiau kasdienį šventės vardą. Senovėje Vėlinės buvo vadinamos Ilgėmis. O ir mėnesius, (Zodiako?) žvaigždynus, pagal kuriuos mūsų protėviai báltai mėnesius ar religines šventes skirdavo, irgi savaip įvardijo, savais ženklais (baltų runomis?) žymėjo. Runų lazdoje, saugomoje Nacionaliniame muziejuje, Vėlines nurodo trys kryželiai – du iš jų, grakščiai pasvirę 45° kampu, stovi ant pirmojo kryžiaus skersinio galų. 

Kita vertus, o kas mums šiandien iš to? Kaip minėjau, dvasinės sumaišties sumažėja, tvarkos ir šviesos daugėja. Klausinėdami savęs, kas esame, ko tikimės, ką po Lapkričio saule veikiame, suvokiame, ką žinome, prisimename, ką praradę vėl iš naujo siekiame. Šiaip jau esame žinių pertekę, tačiau ne kiekvienas šiandien besigaudo, kas tos Ilgės, retas kuris nutuokia, kodėl 2017-ieji pagal baltų kalendorių vadintini Opšraus, arba Barsuko, metais. Juokingi nūnai tie pavadinimai, gal ir paika juos prisiminti, kam jų ir bereikia, kai turime astronomų iš nanosekundžių sudėliotą Grigaliaus kalendorių, ir visuose kompiuteriuose, ir išmaniuose mobiliuosiuose tiksi kone tobuli jo laikrodžiai, kai niekam nereikia, užvertus galvą, dairytis po žvaigždes, sekti paskui Mėnulį ar Saulę. O kur dar žiniasklaida, televizija, popieriniai ir kitokie galimi laikraščiai, tradiciški sieniniai ir staliniai kalendoriai, pagaliau – prabyla ir bažnyčių varpai, visur ir viskas neleidžia užsimiršti, pasakyti: „Ogi ir nepajutau, nepastebėjau, kada tos Vėlinės atėjo.“ Nuo vaikystės kasmet savaime jos ateina, pasitinkame jas kaip patirtį, kurią mums paliko (ir, mūsų laukdami, užrakino) mirusieji.

Ir vis dėlto, mano akimis, užuomina apie archajišką kalendorių išlieka daugeriopai prasminga ieškant šiandienės kalendorinės įvykių dermės po Lapkričio saule. Kartojimai yra susiję, bet vis vien kitokie. Asmeninis Vėlinių išgyvenimas – moralinių įsipareigojimų ir jų vykdymo patikra. Reikia pereiti tamsoką tradicijų tunelį ir išeiti į savos sąmonės, tikėjimo ir idealų šviesą. Memento mori – ne pagąsdinimas, o nušvitimas. Kapinėse gali (turi?) atsiverti asmeniniai įsipareigojimai artimiausiems, ir ne vien tik jiems, mirusiesiems.

Tad, merkiant vis stipresniam lietui ir įsibėgėjant gūsingiems rudens vėjams, pradedu galvoti kaip visi ir daryti, ką ir visi, laukdami Visų Šventųjų, arba lapkričio pirmosios, dienos, kuri dar sovietmety (1990-ųjų vasario 9 d.) Lietuvoj buvo paskelbta švente – Mirusiųjų pagerbimo diena. Romos katalikų bažnyčia ją švęsti ragina nuo 1480-ųjų, bet politika ne visada ėjo kartu su krikščioniška malda. Sovietmečiu tikėjimo ir civilinio gyvenimo atskirtis buvo dramatiška. Per tuos beveik trisdešimt Nepriklausomybės metų vėl įpratome prie Visų Šventųjų, arba Mirusiųjų pagerbimo, dienos visuotinio pripažinimo – civilinė valdžia leidžia tą dieną nedirbti, ji kartu su Bažnyčia ragina dar pirm Vėlinių aplankyti kapines, pasidalyti jų šventumu, atsiverti jų anapusybei, kad jau kitą dieną, per pačias Vėlines, dar sykį sugrįžę, galėtumėme jose pasitikti vėles, visus mirusiuosius, kuriems tebesame artimi, brangūs ir mylimi. Vėl ateiti čia ir patirti, kad tebesame mirusiesiems reikalingi, jų remiami, bendro – vieno – gyvenimo aprėpti. Tokia kelionė į kapines nėra įprastas pasivaikščiojimas, jos net lyginti nesinori su stabtelėjimu prie paminklų žymiausiems mūsų tautos (valstybės) žmonėms gatvėse, parkuose ar aikštėse. Gal dėl to ir nestatom naujų, linkstam griauti senuosius?

Kas vyresnis, manau, tebemena, kad ir sovietmety, kai religija valdžios buvo laikoma opijumi liaudžiai, kapinės Mirusiųjų dieną ir per Vėlines vis dažniau atgydavo, nusimesdavo lapus ir medžių šakas – lyg nešvarius drabužius, dauguma kryžių ir antkapių vakare ir naktį nušvisdavo nuo žvakių švieselių. Net giminaičių užmirštus, visų apleistus kapus geri žmonės apravėdavo, „klajojančių vėlelių“ ant piliakalnių, laukuose ir miškuose pasidairydavo, palengva grįžo paprotys pagerbti kuo daugiau, net nepažįstamų, mirusiųjų. Gražios yra tvarkomos, nuolat prižiūrimos kapinės. Ne visi (net ne sovietijos valdžiažmogiai) pritardavo tokiam kapinių kultūros kultui, bet (menu) dažnas kritikas nieko nesakydavo tiems, kuriems tai rūpėjo, kurie norėjo priartėti prie to, ką išsinešė tėvai ir protėviai. Ir tai buvo gerai. Juk bent nuo Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ laikų ir mūsuose Vėlinės buvo ne tik tikėjimo, bet ir pilietinės sąmonės, laisvės kovų šviesa. Ryškiausiai ją visi išvydome 1956 metais, kai, vengrams prieš pat lapkritį (tik sutapimas?) sukilus prieš sovietinę okupaciją, studentai (ir ne jie vieni) Rasų ir kitas Lietuvos kapines apšvietė žvakių liepsnelėmis. Mirusieji nebuvo pasyvūs atkuriant Nepriklausomybę, manau, jie veikia (deja, pernelyg menkai) mums tvarkantis nepriklausomoje Lietuvoje.

Tad ir aš jau Visų Šventųjų dieną trauksiu į kapines, nušluosiu lapus, nurinksiu šakeles, uždegsiu žvakę, pasimelsiu. Šįmet pirmiausia aplankysiu Antakalnio kapines. Į jas jau lygiai metai nukeliavo amžinatilsį mano žmona Violeta Kamilė, su kuria pragyventa per pusė amžiaus. Rūpės aplankyti ir tėvus, brolius, senelius. Jie – kitose kapinėse: Eržvilke, Seredžiuje, Gaurėje. O kur dar tolimesni giminaičiai, bičiuliai? Ilgas jų sąrašas, kaip nelengvi ir jų vardais užkoduoti likimai. Nebus laiko nueiti ar nuvažiuoti pas visus, net ir Vėlinėms išaušus. Diena bus kita, bet lyg ir ta pati. Bažnyčios kalendoriuose Vėlinės per pusantro amžiaus anksčiau nei Visų Šventųjų šventė įrašytos. Galvoju, kad senovėje retai kas per vieną dieną būdavo išsprendžiama, nuveikiama, skubama būdavo lėtai. Visą lapkritį daug kas vadino Vėlių mėnesiu. Tad gal ir puiku, kad šiandien dvejinasi mirusiųjų šventė, kad tradicijos ir nauji vėjai – kaip skerspūtė gryčioje, nepasisaugosi – gali net peršalti.

Šventos Mišios, malda už mirusiuosius, jų vardai ir veidai atmintyje ir širdyje, kaip ne vienas įsitikinome, padeda mums sustiprėti, gyventi savo, ypač krikščionišką, gyvenimą. Tačiau mirusieji buvo gerbiami kur kas nuo senesnių nei krikščionybė laikų. Ar kas pasikeistų, jeigu į gilesnį dangų akis pakeltumėme, baltų tikėjimo patirtį prisimintumėme? Juk kristograma – skaidri, pro ją daug ko galima įžiūrėti. Manau, keistųsi. Giesmę ar maldą išgirstume kaip dainą – sugrįžtų pirminė tikėjimo forma. Atsirastų daugiau tų, kuriems verta padėkoti, vietos jiems prie vėlėms padengto vaišių stalo palikti. Racionalų sielos suvokimą keistų pasaulio daiktų ir miglota idėjų pajauta. Sumažėtų dvilypumo klausiant, kada (kurią dieną) šventuosius gerbti, o kada tėvų ir protėvių eiti pasitikti, savo malda ir giesme padėti jiems rudens lietuje ir vėjyje nešvarius sielos drabužius išvelėti, palydėti į amžinybę. Taigi sakyčiau, kad pagal Ilgių tradiciją vėstanti lapkričio saulė tikrina, ar mūsų šaknys tvirtai laikosi žemėje, o „kuo skurdesnė žemė, tuo giliau medis suleidžia šaknis“ (čia – iš A. Ramono novelės „Daukanto ruduo“).

Linksmų girių“ giltinė taip greitai nesusuka, kaip pavieniui augančių medžių. Todėl ir liūdna, kai prisimeni vardus rašytojų, ir ne vien jų, kuriuos tik per metus išlydėjome, su kuo jau nepasisveikiname, atsivertę naują knygą, sutikę gatvėje, Rašytojų klube ar kitoje viešoje agoroje. Mirusiųjų telefonų numeriai ilgiau ar trumpiau lieka telefonų atmintinėse (iš manojo dar neištrinti Juozo Apučio, Petro Dirgėlos mobiliųjų šaukiniai), juos vis dar užtinka akis užrašų knygelėse, o paskambinus jais pasitinka tyla arba atsiliepia nepažįstamas balsas, kartais paprašo pasitikrinti, ar geras numeris. Žinai, kad geras, bet jau neprisiskambinsi juo. Ryšys su išėjusiais nebūtinai suvis nutrūkęs, tačiau jau kitoks, tik per tarpininkus – kapavietę, kryžių, akmenį ar medį joje, per epitafiją, maldą ar meditaciją. Vaizdajuostė, garsiaraštis, nuotrauka irgi gali priminti mirusiuosius, pabūti mediumu – ir vėl išvystu ir išgirstu, kas, rodos, amžiams sustojo, nutrūko, pasislėpė. Kai kalbame apie rašto žmones, tinka atsiversti jų raštus. Skaityti juos ir klausytis mirusiųjų balsų, sulaukti iš jų (jau ne sykį mano paminėtų) moralinių priesakų.

Tikrai paprasta. Ir nepaprasta, jeigu mirusieji nepasilieka anapus kapinių tvoros, jeigu jie tebekalba, teberašo, tebegyvena, padeda mums gyventi. Istorinė atmintis kalba per jų atminimą. Ne viena šiandienė problema, ne tik asmeninė, bet ir vieša, svarbi visai tautai ar valstybei, kitaip atrodytų atsižvelgiant, atrodo, į ramiai miegančius kapinių gyventojus. Pirmiausia, galėtų mažėti jų skaičius, rečiau į laidotuves rinktumėmės. Savižudžių gal mažėtų. Mūsų laikais jų neužkasa anapus kapinių tvoros, tačiau Lietuvoje jų tiek daug. Manyčiau, neišgirstame, nesiklausome jų paskutinių žodžių, neperskaitome testamentinių jų laiškų. Kas iš mūsų šiandien bemena Antano Masionio ar Broniaus Radzevičiaus priešmirtinį balsą? Nebent jų artimieji, ir tų mažėja, jie taip pat išeina.

Visi galėtumėme ilgiau gyventi, su ligomis sutarti ir sveikesni numirti, jeigu įsigilintumėme į ligoninėse, poliklinikose palikusias mirusiųjų sveikatos (ligų?) bylas, tačiau jos (nežinau, bet nujaučiu) pabūna lentynose ne ilgiau, kol velionius palaidoja, tada papeni popieriaus smulkintuvus, o kaip kompiuterio laikmena dar greičiau ir paprasčiau dings paspaudus klavišą „trinti“. O ką pasakytų, jeigu būtų noro juos išgirsti, emigrantų (beveik milijono!) tėvai ir seneliai, broliai ir seserys, atgulę tėviškėse? Klaustų, kas, lapkričiui stojus, lankys jų kapus? Išgirstų, pagalvotų, gal bent vienas kitas ir neišvažiuotų, rastų stiprybės ir prasmės gyventi Lietuvoje.

Bene opiausia tema – atvira pasauliui Lietuva, kokia bus jos (ir kiekvieno jos piliečio) tapatybė? Opšrus nemėgsta svetimo kvapo, o mes – vis atvirkščiai. Klausausi per radiją Jurgio Didžiulio komentarų, negaliu jam pritarti, nes jis sako, kad Lietuvos piliečiu (lietuviu) jis geba ir gali puikiai būti bet kurioje pasaulio vietovėje, suprantu, kad jam nerūpi ir nesuprantama lietuviškų laukų, miškų ir upių metafizika (ką jau bekalbėti apie Arvydui Šliogeriui rūpimą „bulvės metafiziką“ ar „lietuvišką galvojimą“), tad kaip tas kultinis dainininkas, pasaulio lietuvis, tegu ir lietuviškai, susikalbės su savo protėviais jų kapinėse? Iš(si)vietinimas – baisiau už priverstinius vežimus į Sibirą. Nuo senų laikų mirusieji žinojo, kada mes juos užmiršime, kuo patapsime, nuo jų atitolę.

Kas nutiks su totorių kapinėmis Kryme? Kur prasideda ir baigiasi kapinės Ukrainoje ar Sirijoje? Visur kapinės plačios, didelės, kaip ir mūsų gyvenimas!

Dabar, kai rašau šias eilutes, katalonai dėl nepriklausomybės grumiasi su Ispanijos valdžia. Kas įvyks, paskelbus Katalonijos nepriklausomybę? Nežinia, bet laikas parodys. Lietuvos valdžia tyli, nors Islandiją myli. Ispanai ir katalonai turi savo kapines, tie, kurie jose ilsisi, galėtų gyviesiems daug papasakoti, net ir patarti, kaip tą nepriklausomybės bylą be (didelių) aukų išspręsti. Katalonai, esu skaitęs, 1990-ųjų Lietuvą mini kaip pavyzdį sau. Tačiau ar atvažiuos bent vienas jų į mūsų Antakalnio kapines pasikalbėti su ten palaidotais Sausio 13-ąją žuvusiais? Kas žino?

Nepamirškime, kad visos kapinės atviros ištisus metus, ir toji ramoniškoji Lapkričio saulė, šviečianti, bet nešildanti, ne vien per Opšraus žvaigždyną keliauja, tačiau kitur tas žvaigždynas kitaip vadinamas ir kitokius likimus jį regintiems lemia.

2017, spalio 12-oji

Jūratė Sprindytė. Vidaujos dimensijos

2019 m. Nr. 5-6 / Vytautas Martinkus. Vidaujos link. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 328 p. Knygos dailininkas – Bronius Leonavičius.

Jūratė Sprindytė. Vytauto Martinkaus opus magnum

2018 m. Nr. 5-6 / Vytautas Martinkus. Tavo bažnyčios rūsys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 512 p. / Penki šimtai puslapių ir kone penkių šimtų metų aprėptis – toks romano užmojis, kuriame koreliuoja erudicija ir užgyventa išmintis.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vytautas Martinkus, Virginija Cibarauskė

2018 m. Nr. 5-6 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Vytautas Martinkus. Sąžinės balsas ir dar šis tas

2017 m. Nr. 7 / Jonas Mikelinskas. Temidė ir Niurnbergo sindromas. – Vilnius: Mintis, 2015. – 296 p.

Vytautas Martinkus. Akių apgaulė, arba Kaip išmokti piešti sapną. Amplifikacija

2005 m. Nr. 1 / Kas aš esu? Iš kultūrologų manipuliacijų tapatybės klausimu. Pasidarė tylu lyg kape. Matyt, juodos pragaro žiotys bus pamažu, tyliai atsivėrusios ir kažkokie dvasių sparnai tą nurimusį senelį bus atsargiai…

Vytautas Martinkus. Keli žodžiai jaunojo Icchoko Mero portretui

2004 m. Nr. 12 / Ryžtuosi ne visai įprastai įžvalgai. Icchokui Merui – septyniasdešimt, tačiau regiu jį kur kas jaunesnį. Ir tai – ne jubiliejinio pasveikinimo ar tosto retorika. Atidėjęs į šalį literatūrologines I. Mero kūrybos interpretacijas…