literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10

Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

KasDienyne“ – jau į knygos galą, pasakojama, kad Palangos viešojoje bibliotekoje neatpažintam Aidui Marčėnui nepasisekę trumpam pasiskolinti savo knygos, prisiėję įsigyti skaitytojo bilietą. „Esu laimingas pirmasis šios bibliotekos „Šokių“, kurių trečdalis sušokta Palangoje ir Palangai skirta, skaitytojas. Pirmas ir turbūt paskutinis. Čia gal ir pavyktų susimąstyti, ar verta rašyti toliau? Bet aš poetas, pats mąstyti neketinu. Tad verta! Nes iš tikrųjų mąstau ir gyvenu, brangus Aidai Marčėnai, mano vienintelis skaitytojau, tik rašydamas“ (p. 359). Daug ką galima būtų įžiūrėti šiuose keliuose sakiniuose. Gal svarbiausia – bendresnė dabartinio poeto situacija: jis vis labiau yra vienas, vis labiau lieka tik su poezija, taip pat ir su savo. Atsiliepimai apie poeziją vis menkesni, recenzijos reiklesniems poetams gali kelti tik liūdną šypseną. Gal ir todėl bandoma prasiplėsti savo erdvę ir kitais, kitokiais tekstais. Ar poetų eseistika labai skiriasi nuo poetų romanų? O kaip veikia dramos, dramaturgijos gundymai? A. Marčėnas romano atsižada, o kas drama – ta pati proza, tik kondensuotesnė, suvesta į dialogus, scenovaizdžius. A. Marčėno eseistika linkusi į siužetus, į žmonių „paveikslus“, kartais tikrai įdomius, dargi kintančius, galima jausti ir vidinę dramaturgiją, liniją tarp būsenų, gamtos vaizdinių, Vilniaus topografijos, ypač kertant miesto širdies liniją – nuo Aušros vartų. A. Marčėno pakeleivių, bendrakeleivių, gyvų ir mirusių, artimesnių ir tolimų, siužetai ir siužetėliai labiausiai domina, mezga ryšį su skaitytojais. Tikėtina, kad „Sakiniai“ ar „KasDienynas“ ir Palangos bibliotekoje (dargi poilsiautojų) labiau skaitomi negu „Šokiai“, grynoji poezija. Poezijos yra ir eseistikoje, bet atrodo, kad tikrieji eilėraščiai taupomi; ne visos taupyklės – dievų. Virtualiame pasaulyje vis labiau trūksta tikrumo. Iliuzija, kad rašymas tikrumo išlaiko daugiausia, kad tarp rašto ir rašančiojo ryšys tikresnis. Gal ir ne tik iliuzija. Domina tie, kurie tik pasirodo, pasitraukia, vėl pasirodo, juos pakeičia kiti; smalsu – o kas apie juos bus pasakyta? Pasakyta ar parašyta? Kai telkiesi į sakinį, tai ir sakai; sakinys iš sakymo. Rašai sakomą, bet parašytas sakinys kitas, kitoks negu pasakytas. A. Marčėno parašytuose sakiniuose likę balso. Todėl jis ir gali pastebėti, kad jaunesnių poetų rašte sakymas nyksta. Kai nyksta sakymas, jo intonacijos, rašymas vienodėja, bet čia jau kita problema.

Esame smalsios būtybės. Ir A. Marčėno eseistika tą smalsumą tenkina; tenkina sunkindama, versdama ir mąstyti, spręsti, rinktis. Net tais atvejais, kai atrodo, kad autoriaus ir už mus nuspręsta, įvertinta. Smalsu, kaip gyvena A. Marčėnas, kas ta Viliūtė, tokia margaplunksnė, aštrialiežuvė. Bet kas už plunksnų, nebesistengiame suprasti. O juk svarbiausia šiai eseistikai – mąstomasis podirvis, maitinamas rašančiojo figūros; tos, kuri ir gyvena tik rašydama. Tos, kuri rašo-režisuoja, įveda į teksto sceną ir iš jos pašalina, vieną veikėją keičia kitu. Juk teksto scenos daugiau nei veikėjų. Kas ją užpildo, kas užpildo tuštumas, kurių yra net kauluose, kas yra tas, nuo kurio viskas ir priklauso: teksto kokybė, įdomumas, skaitymo suinteresuotumas, būsenos, jų kaita. Labai patinka ir labai nepatinka – pasisekė apie „Sakinius“ pasakyti vienai poetei. Bet ir tada, kai nepatinka, savaip patinka, kaip kitaip įstengtum skaityti toliau. Pritraukia: sutinki ir tada, kai nesutinki. Kaip veikia šis rašymas, kaip dirba poetas, kuriam pakaktų net vieno tikro eilėraščio, bet trūksta erdvės tik eilėraščių knygoje (ir dėl to, kad ji nėra tinkamu lygiu reflektuojama, tad ir plečiama, bendrinama), pasisukantis į eseistiką, vengiantis romano, bet į savo tekstus įsukantis žmones, gyvus ir mirusius, mirusius ir gyvus. Ir kaip suvokti jei ir ne tikrą, bet rašymo tikrovę atitinkantį santykį tarp tų, kurie yra sukurti, ir to, kuris kuria-režisuoja, bet ir pats yra kuriamas? Kaip įeiti į poeto patiriamų ir perteikiamų būsenų terpę, suvokti jų pirmumą ir savaiminį įdomumą, intensyvumą? Kaip skaityti sakinius, kad siužetai ir siužetėliai, jei ir svarbūs, jei ir palaikantys skaitymo įdomumą, neužstotų intencijų, dėl kurių ir gyvi, ir mirę dar turi atlikti savo kad ir kuklius vaidmenis eseistiniame tekste. Kartais ir didesnius, kai reikia pagalbos poetui, kuris dabar turi nešti visą poezijos svorį. Poezija nėra dabartinė (iš Aido ir ši mintis), dabartiniai, dabar atliekantys poezijos misiją, tėra tik poetai. O juk tiesa, visa, kas buvo ar yra poezijoje dabartiška, atkrenta, išlieka lyg koks paliudijimas, kad poezija buvo, kad yra. Tik reikia, kad ir tas paliudijimas būtų liudijamas. Poetų? Kritikų?

Priėjau prie šių klausimų, iš naujo skaitydama A. Marčėną, labiau – „KasDienyną“. Laukiau kokio adekvatesnio atsiliepimo, atsiliepimo ir į savo lūkesčius. Lyg ir nebuvo. Pats Aidas buvo apmąstęs tai, ką derėjo padaryti kritikams, pabandęs pasakyti, ką daro ar bando daryti. „Sakiniuose“ (2013), netgi iškeliant mintį į viršelio „langą“, formuluota: „Šiąnakt svarsčiau, jei tektų tai, ką rašinėjuos, publikuoti, ar šiuose sakiniuose pasitaikančius vardus ir pavardes palikčiau, ar kažkaip maskuočiau, gal net atsisakyčiau gyvuosius ir mirusiuosius galinčių įžeisti epizodų? Nusprendžiau, kad palikčiau kaip yra. Šiaip ar taip, juk tai, netgi su konkrečiais vardais ir pavardėmis, tėra tik mano vaizduotė, o kartais netgi fantazijos sutverti personažai <…>.“ Taip, sutiksime, bet tam, kuris „sutvertas“ ne itin patraukliai, juk vis vien skaudu. Ir nieko čia nepadarysi. Tegul bent paperšti. Juk skauda ir pačiam „sutvėrėjui“, jei ir taip pat savo vaizduotės padarui, bandančiam įtikinti, kad tikrai, tikrai, toks ir esąs, niekingas, menkas (tad ir menkoji eseistika), menkai apsiskaitęs, menkai raštingas, tikrai… ir visa, ką gal ir padaręs, tai iš trūkumo… Demaskuojantis save įdomiu būdu – ir maskuodamasis, net nuogumu. Net eilėraščiais, net eilėraštukais.

Šiek tiek apie bendresnius eseistikos kontekstus, išvedančius ir į estetikos problemas. Algirdas Julius Greimas laiške Arvydui Šliogeriui, persvarstydamas mokslo ir filosofijos ryšius ir neryšius (filosofas ir pats vienas gali sau gyventi savo pasaulyje, o „mokslas“ reikalauja dar ir „komunikuotumo“, rezultatų perdavimo), prasitarė lyg ir apie save: „Viskas vyksta jau kitame plane, kuris apibūdinamas Jūsų labai gerai vartojamu žodeliu „tarsi“. Ir aš vienintelį turbūt paveldėjimą paliksiu – tai sakinio pradžią, kurią sąžiningai skolinasi mano „mokiniai“. O tas sakinys: „Viskas vyksta „tarsi…“, o po to seka jau bet kokios didelės tiesos…“1. Cituodama A. J. Greimą, šiek tiek ir toldama nuo jo, galvoju apie „tarsi“ ar „tartum“, tikrai konceptualiai tvirtintą A. Šliogerio filosofijoje, ypač fragmentinio mąstymo „Būtyje ir pasaulyje“ (1990), tikriausiai iš ten atpažintą ir A. J. Greimo. „Mes, mąstantys iš pasaulio, negalime suprasti nei meninės kūrybos, nei meno kūrinio prigimties, nes mūsų atskaitos taškas yra ne meno kūrinys kaip būties atvirumo vieta ir būties fenomenas, o grynoji vidujybė, anonimiškas, transcenduojantis subjektas, paskendęs chaoso ir dviprasmybės tarsi-būtyje“2. Mes patys užstojame sau to, ką suvokiame, skaidrumą. Sunkiai pasiekiamas ir atvirumas būčiai, ir būties atvirumas, būties fenomenas (arba tiesiog pati būtis); kasdieniniam žmogui lemta skendėti chaoso ir dviprasmybių tarsi būtyje. Prasmės problema – kaip pati bendriausia ir žmogaus, ir filosofijos, ir meno problema. Siekti prasmės – įveikti savyje chaosą, išeiti į būties atvirumo vietą. Paradoksas: siekęs mokslo (be kabučių), kūręs semiotiką kaip prasmės kelią, apvalytą nuo subjektyviųjų dviprasmybių ar keliaprasmybių, A. J. Greimas savo ir mokslinį projektą drįso pavadinti ir savo asmeninio gyvenimo istorija. Žmogus negali atsiskirti nuo savęs, nuo savo paties istorijos. Jis gali susitelkti į ką nors atskira, sąmoningai apsiribodamas, bet ir apsiribojimais neišvengiamai veikdamas kaip jis pats. Eseistika laisvina, tarsi leidžia laisviau dalyvauti tuose procesuose, kurie veikia ir jame pačiame: ir kurdami, ir ardydami. Todėl ir humanistikoje greta mokslo arba „mokslo“ yra ir laisvinančių, riziką įprasminančių galimybių; ir esė (essay), kurios trauką jautė ir A. J. Greimas, – tai matyti ir iš pokalbių, ir iš laiškų, ir iš „Apie netobulumą“.

Mąstomasis žmogaus gyvenimas, kurio dalis ir sakoma, sakomoji (pokalbiai, paskaitos ir kt.); bet ir rašomasis – neišvengiamai. Šliogeriškoji grynoji vidujybė gali būti užpildyta tankaus, rezonuojančio kalbumo. Rezonuojanti sąmonė yra svarbiausia kūrybingumo sąlyga. Rezonavimas kaip nepertraukiamas procesas ir rašymą gali paversti kasdienybe, kasdieniu darbu. Ir lietuvių kultūroje jau susidaręs rezonuojančio, reflektuojančio gyvenimo sluoksnis – juk pačiam sau turėjo ką pasakyti ir Motiejus Valančius, ir Antanas Baranauskas, ir Salomėja Nėris. Alfonsas Nyka-Niliūnas dideliais dienoraščių tomais pradarė duris į intelektualiąją egologiją (Arūno Sverdiolo įtvirtinama sąvoka), paskutiniųjų metų įrašų dvasine dramaturgija artėjusią prie poeminio vientisumo. Sigitas Geda siekė atsitraukti nuo dienoraščio (tiksliau – tik dienoraščio), ieškojo jam tinkančio beveik kasdienio rašymo pavadinimo; gyvavaizdžiai gal ir buvo tikriausias. Gamta, kultūra, gyvasis literatūros gyvenimas, ir negailestingai, ir maloningai personalizuotas; poetai, rašytojai kaip gyvavaizdžių veikėjai; buvo ir labai įskaudintų. Tomo Venclovos dienoraščiai būtų kitas polius – kultūros vaizdinių, muziejų. Valdo Kukulo kelerių metų kultūrinės spaudos apžvalgos, liudijančios unikalų sąmonės gebėjimą justi ir nematomus literatūros siužetus, ir jų veikėjus, apeinant save kaip atskirą personą, bet ryškinant kaip bendradalyvį ir bendrakeleivį. Savo „Guriniais“ dabarties kultūros ir literatūros topografiją braižo ir Valentinas Sventickas. Du jo klausimai, vienas ilgas ir keli trumpi sakiniai:

Ką padaro rašytojas, kad jis pats, jo sakinys, vaizdas ar personažas, kai eina šaligatviu, atrodo jaučiantis, kas yra po žeme, kas padangėje, kad atrodo girdintis medžių šlamėjimą ir čirškiančius žvirblius, matantis tyliai čiuožiantį katafalką ir – kitoj gatvės pusėj – kojaičių švystelėjimą po striuka džinso atraiža? Kaip jis tą padaro, kad šitai jauti, skaitydamas jo sakinį visai apie ką kita?

Taip galvojau, pėdindamas M. Paco gatve, jau pro Petrą ir Povilą, prisimindamas tąsyk Juozą Aputį, ne kartą toj gatvėj sutiktą.

O švito rytas, jau buvau paskaitęs dienraštį, pilną plokščių sakinių.

Žinoma, tų kitokių sakinių esu skaitęs ne tik Apučio. Ačiū Dievui3.

Sakiniai, sakinių bylos. Dienraštis gal ir turi būti pilnas plokščių sakinių. Bet juk bent vienas kitas, kitoks turėtų ir dienraštyje pasirodyti. Ir negali juk sakyti, kad J. Aputis, jau mūsų klasikas, nėra parašęs ir paplokščių sakinių. Bet lemia ne jie, jie tik nuolankiai gula po kojom tam, kuris tuoj tuoj pasirodys, – išnirs kaip saulė, toks ritmingas, kad beveik eiliuotas (Jono Aisčio ataidėjimas). Kaip jie, rašytojai, tai padaro, kaip parašo sakinį, kuris tik nuvingiuoja lapu, o suima ir perima, atidaro ir uždaro, atveria ir užveria.

Sakinys, sakiniai, tas sakinys, aidėjimai, ataidėjimai, – gijos, kurios vėl tiesiasi į Aidą Marčėną: į sakinynus (kaip debesynus), į kasdienynus. Taip, kasdienis yra intensyvios, kūrybingos sąmonės triūsas; dirbanti sąmonė nepažįsta atilsio: kaip ir širdis, pailsinti tarp dviejų dūžių. Kol plaka. Sakinėtojas – apsakinėtojas; ir gal artimiausias mirties bičiulis, nebijantis mirties ir bijoti – ir taip galima apie A. Marčėną pasakyti. Gali artimai bendrauti su mirusiais, nes jaučiasi esąs ir anapus; tikram eilėraščiui tai įmanoma. Kaip ir gerai muzikai, girdimai ir tų, kurie nėra apdovanoti gera klausa. Gera klausa – ir kalbos – būtina tik kuriančiam. Ir eseistikai, jei net veikiančiai laisvesniu režimu nei poezija. „Dievų taupyklė“ (2009), gyvenimo srauto poezija, pagal darbinę paantraštę – eilėraščių dienoraštis – leido poetui suprasti, kad reikia dar ir kito kelio: netoli nuo pagrindinio – poezijos, bet kito, kad gyvenimas, dar nespėjęs ataušti, suaušti, nesiskverbtų į eilėraščius, kad nelengvintų jų rašymo. Kaip reta kas, A. Marčėnas iš klausos skiria tikrą eilėraštį nuo tik sueiliuoto, jei tik ir eilėraštuko. Eilėraščiavimas, netgi haikavimas; kai jau įgundi, nesunku. Bet pavojinga. Gyvenimo srautui tokiu atveju reikia atskiro šliuzo. Kodėl? Atsakymai gal kiek ir keistųsi, bet esmė liktų ta pati: gyvenimo srautas, bet juk kartu tuštuma ir beprasmybė. Grėsli, grasinanti, siūlanti baugias išeitis. Kūrybingai, sunkiai save išbandančiai sąmonei galimybės gyventi, neatsigręžti į bedugnę klausimas nėra tik retorinis. A. J. Greimo „Pirmojo intelektualinės biografijos bandymo“ (1960) pradžia – ne tik aiškinanti, bet ir įvedanti į svarstymą, kas yra tas mąstomasis sąmonės būvis, tas nepertraukiamas gyvenimo rezonavimas: iš ko, iš kokio skaudumo – neišvengiamai. „Pats skaudžiausias faktas žmogaus gyvenime – nieko naujo čia nepasakysiu – tai, žinoma, gimimas. Daugiau negu mirtis. Su mirtimi – nors tai ir didelė neteisybė – žmogus visgi šiaip taip, geriau ar blogiau, susitvarko. Prieš gimimo faktą jis visiškai bejėgis. Kitas ne mažiau skaudus faktas, tai sąmonė. Įsisąmonijimas, kad gyveni, kad reikia gyventi, kad reikia ką nors iš gyvenimo daryti. Kai supranti, kad Dievo nėra, kad nėra nieko duota, nei garantuota; kad nėra prasmės, kad ją reikia pačiam išgalvoti, kad reikia tam tau primestam gyvenimui vis tiek duoti šiokią tokią formą, šiokį tokį tęstinumą“4.

Daugoka citatų, bet A. Marčėnui (kaip ir man) patinka Osipo Mandelštamo palyginimas: citata kaip cikada; pasigirsta, atskamba. A. J. Greimo bandymas pasakyti apie savo intelektualinį gyvenimą atveria ir jo egzistencinį podirvį – nuo čia jis galėjo pasisukti ir kita linkme, ne į semiotikos kietumą, o į minkštesnį esė, vykdyti kitą gyvenimo „projektą“, mąstyti iš patirties, asmeninio gyvenimo istorijai įgyjant ir neasmeninį ar viršasmeninį lygmenį. Sąskambis, kurio A. Marčėnas nepraleistų pro ausis, kad gimęs 1960-aisiais; tais metais savo pirmuoju intelektualinės autobiografijos bandymu A. J. Greimas tarsi ir jam ruošė dirvą. Pasakė, ką reikėjo pasakyti tam, kuris taip pat stos priešais prasmės klausimą, turės neleng-

vai rinktis. Perspėjo: „Vienintelė absoliučiai prasminga verčių sistema paremta Dievu. Pasaulis be Dievo – tragiškai žmogiškas“. A. Marčėnas į tą tragiškąjį žmogiškumą nuolat atsiliepinėja: „Tai, kas pavadinama Dievu, vieniems – patogus dalykėlis atsivėrusioms tuštumoms užkaišyti, kitiems – tarp jų dažnokai ir man – tokia tuštuma, kad norisi staugti, kad nieks negirdėtų, tilindžiuoti varpeliais, eilėraštukais“ (p. 301).

Pertrauksiu mintį, atkreipsiu dėmesį į cituoto sakinio sintaksę: koks skyrybos ženklas būtų tikslingesnis po „staugti“; ar staugti taip, kad nieks negirdėtų, ar tilindžiuoti, kad staugsmo nesigirdėtų? Grįžkime: A. J. Greimas pranešė apie save: „<…> egzistencinės vienatvės, egzistencinio siaubo poetiškas puoselėjimas man nuo pirmųjų brendimo metų atrodė kaip nusikalstamas liuksusas. Idėjos, jeigu jomis tikima, turi būti vykdomos – tai man atrodė aksioma“5.

Poetiškas egzistencinių patirčių „puoselėjimas“ beveik po šešių dešimtmečių nebeatrodo „liuksusas“; vis labiau jaučiamas tokio puoselėjimo trūkumas, į poetiškumą įtraukiant ir ironiją, ir autoironiją, ir net sarkazmą, ko nestinga A. Marčėnui. Sąmoningai galima tolintis nuo Martino Heideggerio, nuo egzistencijos filosofijos, bet nepaneigiama, bent mano supratimu, lieka Friedricho Hölderlino ištarta, ir M. Heideggerio patvirtinta mintis, kad žmogus, jei gyvena, gyvena poetiškai. Bendriausia prasme tai reikštų: suvokdamas gyvenimo grožį, dalindamasis gyvenimu su gyvais ir mirusiais. Gyvųjų ir mirusiųjų bendruomenė A. Marčėno sakiniuose – taip, sukurta, bet sukurta iš unikalios patirties, leidžiančios pamatyti ir boružėles ant tėvo kapo. Sapnuoti – mirusius lyg gyvus, Vaidotą Daunį, lyg pratęsiant jo gyvenimą. Rašyti, apskritai – kurti bendriausia prasme ir yra dalinimasis gyvenimu; jei ir ištariama – su niekuo niekuo nesidalinu. Gal ir tikrai – tiek sielos, kiek jos iš manęs kituose; pagal Borisą Pasternaką, pagal romaną „Daktaras Živaga“, gal ir esminę šio poeto autobiografiją. Negali nei duoti, nei pasiimti tik geresnės dalies, gyvenimas visoks, mes – visokie. Ir tas, kuris veikia savo tekste kaip – visoks. Savo gyvenimo personažas, paties kuriamas.

Tokį jausmą gana anksti savyje pajuto Marcelijus Martinaitis – ir tai gali būti „Kukučio baladžių“ prieiga: „Kartais galvoju, kad už mane gimė kažkas kitas, o aš esu tik savo gyvenimo personažas. Gal mes tokie buvom ir esam – personažai? Vienas kitas atpažįstam save B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliuose“6. Koks nuramintas tas atpažįstame save. Nes ir tas, kuriame ar kurio tekste atpažįstame save, yra atpažintas, atpažįstamas. Ir pačiam sau jis veikiantis – veikėjas, personažas. Ir personalizuotas, ir depersonalizuotas. Iš esmės tai galioja ir A. Marčėno sakinijai (sakinija kaip debesija – ir B. Radzevičiaus, ir A. Šliogerio mylimas žodis); ją valdo sukurtas personažas. Šiek tiek – narcizas; kūrėjas to negali išvengti, gal ir neturi vengti. Žodinis savivaizdis – iš senos fotografijos: „Vidurinės mokyklos baigimo fotografijoje, vilkėdamas ryškiai išaugtą švarką, kreivai stovi pirmoje eilėje, regis – dešinėje, per tuščią vietą nuo visų atsitolinęs, užsimerkęs, šiek tiek ironiškai pačiam sau šypsodamasis, o jo rankoje – narcizas. Tuo narcizu viskas ir pasakyta“ (p. 92). Taip, per tuščią vietą. Turi būti ta tuščia vieta, kad joje telktųsi visa, kas kaip nors būtų svarbu, jei ir nesvarbu, kad galėtų būti papasakota ar bent trumpai – sakiniais, fragmentais – pasakyta. Taip, narcizas, bet ir niekas, tranas, parazitas… Ir dar blogiau. Su kauke, jei ir tik su akiniais – tarp akinių ir sakinių toks menkas garsinis skirsmas, – jei tik su kepure-šalmu. Ir atviro, atviriausio veido, jei kas spėja pamatyti. Labiau, žinoma, eilėraščiuose, ne eilėraščiavimuose, sąmonės kibirkščiavimuose. Tas tekstų , sumaniai ir išradingai žaidžiantis su mumis, to paties gyvenimo dalyviais, įviliojantis mus ne tik į situacijas, lygiai tikras, lygiai netikras, netgi į sapnus. Nesame nurimę, negalime būti tikri, kokioje šviesoje Aidas mus pamatys: kaip personažus, kaip tarsi. „KasDienyno“ margas gyvenimas, kur mama, miręs tėvas, brolis Mindaugas, Viliūtė, Jurgis, Vytė, Unė, Leticija, kaimynai Virginija ir Vytukas, nedaug poetų (gal aktyviausias Donaldas Kajokas), bet daug poetukų (kaip ir eilėraštukai – nemenkinantys). Lietuvių poezijos istorijai, jei tai dar mums rūpės, A. Marčėno eseistikoje rasis rupios medžiagos. Lyg ir atsitiktinai susitinkamų, bet neatsitiktinių bičiulių, netgi šiek tiek politikų, kino, muzikos, gamtos, Rasų, Palangos, šmėsteli Valentinas (ir netgi Valentinai), bent dvi Jūratės, atpažįstamos kaip filosofijos profesorė, ir kaip dailininkė… Ir netgi Viktorija, kuri ir suteikia daugiau galimybių pasitikrinti santykį tarp tikra ir tarsi. Įdomu (ir verta) žvelgti į save kaip į personažę, gyvenimo, kultūros veiksmų ir gestų dalininkę. Pamatyta, išgirsta, atsiliepta; kritiškai ir palankiai; įdomiausia, kai neatskiriamai. Tarsi taip, tarsi ir ne. Tartum, kad taip, betgi, kad ne. Kai jauti tą tarsi ar tartum, negali reaguoti tiesmukai, kuo nors piktintis. Viliūtė, kuri taip pat kuriama kaip personažė, sėkmingai gyvenanti su gana komplikuotu personažu, tekste veikia bene geriausiai – ir tada, kai yra išmintinga, ir kai gali atrodyti, kad pavaizduota netgi apykvailė… Ji gerai žino tekstinio žaidimo taisykles. Supranta humorą, o pagal A. Marčėną tai reiškia, kad greičiausiai turi sielą. Kitiems sunkiau. Nelengva ir tam, kuris rašo, režisuoja, kuris yra tik tarsi Aidas, veikiantis pagal Aido Marčėno kuriamą programą. Joje aidas, aidėjimas, ataidėjimas yra kertiniai: tad Aidas tekste ir tėra aidas. To tarsi aš tikrumo sustiprinimui „KasDienyne“ netgi įduotas diktofonas, kad nė viena mintelė nepraslystų pro šalį, neliktų užmiršta, neužrašyta. Praslysta, žinoma, nuslysta, kurgi ne. Būtų tirščiau nei yra, bet ir taip tiršta. Diktofono nereiktų. Jis kelia įtarimų, jis braunasi į tarsi teritoriją, jis simuliuoja tikrumą: tikėkite, kad tikrai, nes įrašyta. Turi užtekti tikrumo, kylančio iš užrašyta. Užrašyta, nes išliko, nors tik šmėstelėjo, kas lyg savaime įsirašė sąmonėje, bet užrašant pakito, priartėjo prie tarsi, išsilygino, atsirado pusiausvyra tarp tikrai rašančio ir tarsi marčėniškai veikiančios personos. Pervesdamas savo personą į tarsi statusą, A. Marčėnas išlaisvina, praplečia egorašto galimybes. Nenori būti rašto, kūrybos profesionalas, jaučia kūrėjo profesionalo dviprasmybę: „Rašydamas tampi didesnis ar mažesnis profesionalas ir būtent tas profesionalumas žudo tave kaip rašytoją“ (p. 158). Vėl atitikimas iš A. J. Greimo: „Reikia ką nors norėt pasakyt, o ne „būt profesionalu“. Profesionalai – tai čia sportininkai“7. (Tik įdomūs ataidėjimai, nebūtinai gretinimai; ataidėjimuose matyti bendriausi vidiniai humanistikos poslinkiai.)

Sakinys – kalbos takas, takelis, kalbos takumo būdas, sintaksės matas; sintaksė gali būti matuojama sakiniais. Sakymas, pasakymas, pasakojimas. Kasdienis rašymas, išlaikantis natūralių, savaiminių kalbinių struktūrų lygmenį, įmanomas tik intensyvios kalbinės sąmonės žmonėms, tiems, kurių galvose kalba tarsi suka savo lizdus, bando savo galimybes. Bendriausia prasme A. Marčėno sakiniai – tai reagavimas į pasaulį kalbos būdu; tai nuolatinės sandūros tarp pasaulio, jo personažų kalbos ir kalbos to, kuris „ne tiek išskirtinis, kiek atskirtinis“; toks apostatas, atskilėlis, patenkintas savo atskilimu, atskirumu, bet tik tada, kai su kitais, tarp kitų, įkalbintų, kalbinamų, kalbių, galinčių tinkamai paklausti ar tinkamai atsiliepti, lyg tiesiai į diktofoną. Tas, tarp kurio ir kitų dažnai tuščia vieta. „Tuščia jo“ – knygos pavadinimas; ant tuščios vietos užleista permatoma uždanga. Fragmentai – maži siužetai; paviršiuje koks nors pasakymas-pranešimas („Štai jau metai, kai neparašiau nė vieno tikro eilėraščio; ir vėl nebežinau, kaip tai daryti – tad gal jau galima pamėginti?..“), o giliau – kalbos kalbinimas, bandymas kalbą prisišaukti, kad ji imtųsi iniciatyvos, kad išjudintų tą, kuris vėl nebežino, kaip tai daryti; eilėraščiuoti ir net haikuoti galima ir sakiniuose, ir tarp sakinių, o tikras eilėraštis – tai jau ir kalbos malonė. Vargas rašytojui (ir literatūrai su tokiu rašytoju vargas), jei jo „nemoko kalba“. Yra tokių didžių galybių, kad atrodo, jog jų iš viso nėra. Laikas – pirmiausia. Bet ir kalba, ta Dievo vietininkė žemėje, kaip poeto prasitarta. Ir sakinio akcentas patvirtina, kad A. Marčėnas yra poezijos sintaksininkas, iš tiesų tarsi einantis sintaksės brėžiamu horizontu. Ir eilėraštyje, ir eseistikoje. Svarbu sandara (kaip ir santalka, sankalba); pastaruoju metu (rodos, kad kažkur šmėstelėjo ir „KasDienyne“) – sukalimas, tai, kas sukalta. Geriausia, kai senoviškai, be metalo, kai lyg ir nesukalta. Apibūdinimai, apibrėžimai, apibendrinimai – jau lyg ir ima atrodyti, kad nieko naujo, bet staiga kažkas stabdo, plyšys sukalimuose: „Poezija gyva meile, mirtimi ir kita poezija, tai yra – savimi“ (p. 216). Pradžia – sakysim, kad įprasta, ir minties, ir sintaksės, bet kas toliau, ką toliau jungia dažniausias lietuvių kalbos jungtukas ir: mirtį su kita poezija (tikrai – poezija gyva ir kita poezija, nes poetas pagal Aidą Marčėną yra ir daugiskaita – poetai) ar teigia mirtį – poeziją; be mirties yra dar ir kita poezija. Galiausiai – prasminė ir sintaksinė redukcija: poezija gyva savimi.

Arba debesimis. Arba laiku, kuris rodosi mums ir kaip linija, ir kaip ratas. Poezijai tikrai labiau kaip ratas negu kaip kvadratas. Bet juk neatskirsi. „KasDienynas“ prasideda RS nario mokesčio susimokėjimu – įsiskolinta. O baigiasi ketinimu pasiskolinti pinigų ir susimokėti Rašytojų sąjungos nario mokestį. Prasmingiausi kultūriniai maištai vyksta nuolankumo fone.



1 Greimas A. J. Asmuo ir idėjos. – T. I. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – P. 438.
2 Šliogeris A. Būtis ir pasaulis. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 162.
3 Sventickas V. Guriniai. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – P. 70–71.
4 Greimas A. J. Asmuo ir idėjos. – T. I. – P. 23.
5 Ten pat. – P. 27.
6 Martinaitis M. Prilenktas prie savo gyvenimo. – Vilnius: Vyturys, 1998. – P. 118.
7 Greimas A. J. Asmuo ir idėjos. – T. I. – P. 57.

Aidas Marčėnas. Iš naktiraščio

1993 m. Nr. 5 / Manęs dažnai prašo parašyti ką nors proza, pasamprotauti ar protingai atsakyti į kokius nors protingus klausimus. Keista, bet daug pakenčiamai išprususių žmonių mano, kad poetas…

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Garantas. Pūga, tai pūga – lyg būtum paklaidintas, pamestas eilėraštyje užmirštame, tūkstantmetėje priešmirtinėje haliucinacijoje. Bet ne. Štai pro telžiantį sniegą sulimpa…

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / Miłoszo laiptai. Bekopiant Miłoszo laiptais užplūdo stiprus religinis jausmas – kaip su gyva poezijos kalba susidūrus, jos pamatuotu tikėjimu vėl patikėjus. Visada, mirusieji, buvau su gyvaisiais abipus pasaulių ribos – tik gyvųjų laiptai iš pragaro vedė,

Brigita Speičytė. Eilės, virstančios sėklomis

2017 m. Nr. 4 / Viktorija Daujotė. Žīmėni vuobelie/ Žieminė obelis. – Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2016. – p. 104.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Vėl dienos ilgėja. Vėl dienos ilgėja. Tikėkimės – kartą ne paskutinį. O jeigu jau paskutinį – dar labiau džiaukis, būk dar uolesnis pasaulių mylėtojas, gyvenimų mokinys. Budinkis…

Aidas Marčėnas. Kasdienynas. Sakiniai 2012–2014

2016 m. Nr. 4 / Vėl balandis / Balandžio pirmoji, kvailių ir paukščių diena. Atsibudau ir neturiu ko apgauti, kam, kaip vaikystėje, spurdančia širdimi pameluoti: „Sninga, sninga!“ Todėl tenka meluoti sau: „Sninga, Marcelijau…“

Audinga Peluritytė. Juoda katė, baltas katinas

2016 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Viename. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 144 p.

Aidas Marčėnas. Iš didžiosios d, iš oriosios O

2005 m. Nr. 1 / Donatas Petrošius. Iš tvermės D. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 85 p.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2005 m. Nr. 1 / tapęs vienišas galutinai nušviesėjai, meilės lyriką kurti ėmeisi, gailėjaisi kompozitoriumi nepasidaręs jaunystėje, senas dabar jau ir aš, šitiek metų praėjo ir sunkiai bepamenu mus – apkurtusias…