Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1988 m. spalis–gruodis

2017 m. Nr. 10

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m. Nr. 11, Nr. 12, 2017 m. Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5–6, Nr. 7, Nr. 8–9). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1988 m. spalio–gruodžio mėnesio užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1988 m. spalis–gruodis

 

Spalio 1. Šeštadienis

Nuovargis visą dieną.

Buvo Alekseičikas, išsikalbėjome plačiau, prirašė jis man vaistų „gliutominovaja kislota“ stambių tablečių. Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Apskritai gi nelabai tikiu aš ir šituo daktarėliu, gana plačiai giriamu, bet kai kieno ir šarlatanu vadinamu. Paliko man jis pasiskaityti Ganuškino „Rinktinius darbus“. Paskaitysime, juk moku ir rusiškai.

„Literatūroje ir mene“ Stepšio straipsnis apie J. Macevičiaus kūrybą. Duoda atkirtį „Šluotos“ redakcijai už „stalininių raganų gaudynes“. Tai gerai.

Vakare netikėtai atvyko LKP Kupiškio RK pirmasis sekretorius St. Tamo-šiūnas. Jis bjauriai apšmeižtas korespondento Čyvo „Valstiečių laikraščio“ rugsėjo 17 dienos numeryje, apkaltintas nuodėmėmis, kurių nepadarė. Dabar tokia mada, kas ką nori, tas tą ir išdarinėja.

Spalio 2. Sekmadienis

Kalbėjau telefonu su Eleonora Blaževičiūte. Šiandien pas juos vyko Sąjūdžio organizuotas mitingas. Dalyvavo iš Vilniaus A. Čekuolis. Visų nustebimui, mitinge gynė ir net pagyrė Blaževičiūtę, kurią pats ir išdergęs buvo „Gimtajame krašte“. Blaževičiūtė patenkinta, bet pasakiau jai, kad neskubėtų nusiraminti. Iš šitų tipų visko galima susilaukti. Taigi. Į tą mitingą buvo žadėjęs atvykti V. Petkevičius, bet sužinojo, kad aš ginu visur Blaževičiūtę, tai susilaikė, matyt, pabūgęs, kad gali „susikonfūzyti“. Iš seno žinau, kad jis – vienas bailiausių žmogeliukų. Taigi.

Spalio 7. Penktadienis

Spaudoje – Aukšč. Tarybos Prezidiumo sprendimai, kad lietuvių kalba skelbiama valstybine Lietuvos kalba. Valio! Ir dar: Lietuvai grąžinama trispalvė valstybinė Lietuvos vėliava. Dar kartą valio, tiktai neatsikratau atsiminimų, kad po šita vėliava aš gyvenau 22 metus, o nieko doro nemačiau, dabar gi vėl esu grąžinamas gyventi po ja. Ar gali būti, kad vėliavos pakeitimas atneštų tos valstybės žmonėms laimę ir gerovę. Trispalvė juk buvo pakeista raudonąja, po kuria gyvenau 48 metus, taip pat nieko doro nepatirdamas. Ką?

Televizoriuje stebėjau vėliavos pakėlimo Gedimino bokšte iškilmes. Žmonės jaudinosi. Sąjūdžio vadai atsivedė čionai Landsbergį, buvusį ministrą nacionalistinės Ambrazevičiaus sudarytos vyriausybės sudėtyje hitlerinės okupacijos metais. Stovėjo visi apsupę šį, kaip pasakė V. Petkevičius, „gyvąją Lietuvos istoriją“, ir liejo džiaugsmo ašaras, kad vėliava plevėsuoja trispalvė. Gal ir gerai šitaip.

Man ašaros nebyrėjo.

Spalio 8. Šeštadienis

„Pergalėje“, 10 numeryje – Rimanto Skeivio straipsnis „Aš liksiu čia, kur kiaulpienės ir svėrės“. Apie Juozo Erlicko knygą „Raštai ir kt.“ Labai palankiai, išmintingai parašytas. Skambinau Granauskui, paprašiau perduoti šią gerą žinią Erlickui, kuris nūnai guli nervų ligoninėje (pervargęs nuo nesibaigiančių nemalonumų), pridėti ir gerų palinkėjimų. Beje, iš Erlicko buvau gavęs laišką su prašymu parašyti jam rekomendaciją stojant į Rašytojų sąjungą. Matyt, tenai jau susiprato, kad pats laikas išspręsti šį klausimą. Rekomendaciją čia pat parašiau, įteikiau Rašytojų sąjungos valdybos sekretoriui Petrui Bražėnui į rankas.

Spalio 11. Antradienis

Buvau Vilniaus 56-oje vidurinėje mokykloje, susitikau su moksleiviais (vyresniųjų klasių) ir mokytojais, žinoma, ne visais, nes mokykla, nors ir visiškai nauja, labai erdvi, tačiau dirba dviem pamainom, kitaip neišsitenka su vietom. Viskas praėjo gerai, nors buvo ir kiek provokuojančių klausimų. Sužinojau, kad ir čia, mokykloje, jau sudaryta Sąjūdžiui remti grupė. Darbuojasi petkevičiai ir čekuoliai!

Šiandien Sauliui Sondeckiui – 60. Kalbinau Moniką pasveikinti, jai atsisakius – nesveikinau ir aš. Juo labiau, kad ir nėra jo Vilniuje, gastroliuoja kažkur. Manau, nenumirs nuo mano nepasveikinimo.

Spalio 12. Trečiadienis

Įvyko rašytojų partinis ataskaitinis susirinkimas, pirmą kartą – atviras. Žmonių gausybė, atmosfera man – nedraugiška. Visą susirinkimą faktiškai komandavo Algimantas Čekuolis ir Vytautas Petkevičius, abu Sąjūdžio „lyderiai“. Rezultatas buvo tas, kad apie literatūrą veik nė žodžio nekalbėta, o vis apie Sąjūdžio laimėjimus, jo pastangas suimti visą Lietuvą į savo rankas. Šioms nuotaikoms pasidavė daugelis, net dramaturgas Saulius Šaltenis, kurį, beje, paklausiau, kodėl jis su tokia panieka ir neapykanta rašė „Literatūroje ir mene“ apie senus ir garbingus žmones, konkrečiai apie Antaną Bimbą bei kitus Amerikos lietuvių pažangaus judėjimo vadovus. Atsikirto vyras, kad jo raštą neteisingai aš perskaičiau, o salėje sėdinčių dauguma iš karto parėmė įžūlų jo atsakymą stipriais plojimais. Taigi taip.

Julius Būtėnas iš tribūnos apkaltino mane dar kartą… sunaikinus Joną Šukį, pasak jo, talentingą rašytoją. Sena tai istorija, matyt, per užmarštį J. Būtėno visur kartojama. Svarstant rezoliuciją, V. Petkevičiaus ir A. Čekuolio reikalavimu, buvo įrašytas straipsnis: pareikšti politinį nepasitikėjimą LKP CK sekretoriui (antrajam) Nitkinui ir LKP Propagandos ir agitacijos vedėjui Šližiui. Bandžiau paaiškinti, kad šitai neteisinga, tačiau likau mažumoje. Balsavau prieš, keli susirinkimo dalyviai – taip pat prieš, tarp jų poetė Šulcaitė.

Parašiau ir išsiunčiau laišką dukrai Ritai į Vašingtoną. Daug nesacharinindamas, pasakiau, jog, matyt, nesupratau jos, o ji – manęs. Nesusipratimą reikia baigti, nebekedenant praeities. Pažiūrėsiu, ką ji man pasakys. Greito atsakymo nesitikiu, nes dabar ji Australijoje, pas savo dukterį Akvilią, sugrįš į Vašingtoną ne anksčiau spalio pabaigos. Palauksim, nedega.

Spalio 14. Penktadienis

Buvo Violeta, duktė, pirmą kartą po sugrįžimo iš JAV. Atvežė dovanų, vaistų. Išbariau, kam švaisto pinigus. Nieko mums nereikia, tegu taupo sau ir vaikams, juo labiau, kad paramą jai ir jos vaikams nutraukiu dėl tos priežasties, kad išleido ji didžiules sumas, išsiplėšdama su vaikais į JAV. Prie tokių išlaidų ką begali žmogus padėti. Tegu verčiasi dabar, kaip žino ir nori.

Vakar ir šiandien vyko Aukšč. Tarybos Nuolatinių komisijų posėdžiai, svarstėme planus, biudžetą 1989 metams. Pirmą kartą per visus savo devynių šaukimų deputatavimo metus išgirdau kalbas, visiškai nepanašias, kokias girdėjau. Deputatai labai aštriai kritikavo vyriausybę, paskirus jos vadovus, kėlė aikštėn betvarkę, reikalavo skubių ištaisymų. Net akyse prašviesėjo man. Taigi.

Vakare gavau laišką iš Akvilės. Lyg ir žada atvažiuoti. Nelabai tuo tikiu, kadangi turi ji įprotį viena sakyti, kita daryti. Laukiau jos nuo birželio mėnesio. Būtų gerai, jei atvažiuotų. Laiške ji nesiskundžia gyvenimu, tačiau nujaučiu: nelabai laiminga ji tenai, nuvažiavo motinos iškviesta į Australiją, apsiprasti nespėjo, neaklimatizavosi, o buvo motinos palikta, tai išskubėjus į Vašingtoną, vėliau ir ji nukako į JAV, bet tenai jai visiškai nepatiko, tad grįžo Australijon, dabar gyvena vienu viena, be draugų, be savųjų. Šitai galima suprasti. Kai atvažiuos, bandysiu pakalbinti pasilikti Lietuvoje. Suprantu, tačiau, kad tai gana rizikinga bus iš mano pusės. Darbo ji čia gautų, su butu sutvarkytumėm bendromis jėgomis, o ar beprigis, tiek pasiblaškiusi po kapitalistinį pasaulį, kuris šalia atstumiančių savo reiškinių turi daug ir viliojančių, kartais ir užburiančių?

Buvau vakare pas Stasį Janilionį, pasveikinau su 60 metų sukaktim. Per jo žmoną pasveikinau, nes paties neradau. Slapstosi, šitai man labai suprantama. Juk ir aš slapstysiuos ateinančių metų balandžio 14 dieną, kai sukaks man, vargšeliui, 80. O gal nė nereikės man šito: niekas gal nė nesumanys sveikinti? Taigi. Būtų gerai, kad niekas. Tegu jie visi pasikaria. Pavargau nuo visų.

Spalio 19. Trečiadienis

Visą dieną Utenoje. Pirmojo sekretoriaus, mielo mano draugo Vytauto Tvarijono lydimas, pabuvojau Utenos medicinos elektrinių krosnių gamykloje, vakare – kultūros namuose. Abu susitikimai su skaitytojais praėjo man gana sudėtingai, gavau kelias dešimtis klausimų. Girdėjau plojimus, ne vieną kartą. Lyg ir viskas gerai. Susitikimas tiek čia, tiek kitur truko maždaug po pustrečios valandos. Apie literatūrą pastaruoju metu tokiuose susirinkimuose beveik nekalbama, retkarčiais dar užsimenama, tačiau tik tarp kitko. Visų galvos užimtos klausimais: kas toliau? Kaip laikytis įsisiautėjusių sąjūdininkų išpuolių atveju? Kaip susigaudyti prieštaravimuose tarp oficialių šnekų, veik visuomet apsiribojusių raginimais dirbti, dirbti ir dirbti, ir realios tikrovės, visuotino gyvenimo sąlygų pablogėjimo? Ir pan., ir t. t. Ką galėčiau atsakyti į visa tai? Ne taip lengva. Atsakinėjau nuoširdžiai, kai ką ir pakritikavau, ypač Stasio Kašausko išpuolį „Tiesoje“ prieš drg. Tvarijoną. Atsakydamas į klausimą, kas toks yra Landsbergis-Žemkalnis, nūnai sąjūdininkų apšauktas Lietuvos patriarchu, pasakiau, kiek galėdamas kantriai bei objektyviai, kad tai didelio talento architektas, kultūros darbuotojas, tačiau į Lietuvos patriarchus mažai tetinkama figūra. Hitlerinės okupacijos metais buvo jis Ambrazevičiaus sudarytoje nacionalistinėje vyriausybėje ministru, kol visą tą vyriausybę išvaikė patys vokiečiai. Kokių nors nusikalstamų veiksmų iš Landsbergio-Žemkalnio pusės jo ministeriavimo metu negirdėjau, nežinau, ir laikau, jog būtų neteisinga ir tiesiog neleistina kelti jam kaltinimus, reikalauti vienokių ar kitokių bausmių. Paminiu tiktai ministeriavimo faktą, kad neliktų mūsų istorijoje baltų dėmių, kaip būtent šito ir reikalauja Sąjūdžio aktyvistai, jų Iniciatyvinė grupė. Stiprokai man paplojo klausytojai už šituos žodžius, o po vakaro susimąsčiau, kad gal nereikėjo man liesti to Landsbergio-Žemkalnio, galiu susilaukti už tai nemalonumų, juo labiau, kad Lietuvos patriarchu jį skelbia ne kas kitas, o Vytautas Petkevičius, iš seno žinomas nenumaldoma neapykanta man. Tikriausiai jis nepraleis progos šį kartą, kaip nepraleisdavo nė vienos progos anksčiau. Na, kaip bus, taip ir bus. Žiūrėsim.

Spalio 21. Penktadienis

Kultūros fondo darbuotojų pakviestas, jų atstovo drg. Ramoškos lydimas, nuvykau į Salaką (Zarasų rajonas). Susitikimas praėjo itin šiltai, labai draugiškoje atmosferoje. Pasakiau, kad Salako nebeatpažįstu, po apsilankymo jame 1958 metais. Išgražėjęs, išaugęs, švarutėlis, kultūringas, turi puikius zoninius kultūros namus (juose ir įvyko susitikimas). Papasakojau ir pokalbį su viena moteriške šventoriuje 1958 metais. Stebint man su Monika Mironaite bažnyčią, ji paklausė: „Ar patinka?“ Atsakiau, kad labai. Toliau viskas ėjo šitaip:

– Tai žinok, tamsta, kad bažnyčios sienose (kurios visos sumūrytos iš lauko akmenų, gana stambių) nėra nė vieno akmenėlio iš svetimų parapijų, visus surinko savo laukuose!

– Labai malonu, gerbiamoji tamsta. Patinka mums ne tik bažnyčia, bet ir šventoriaus vartai, rankomis kaltos geležies, reto gražumo.

– Taigi visas šventorius buvo aptvertas kaltos geležies tvora.

– Tai kur dabar ta kaltos geležies tvora?

– Agi paėmė.

– Kas paėmė?

– Agi draugai.

Bažnyčios bokšte žiojėjo juoda skylė, atrodė, laikrodžiui įstatyti skirta.

– Ko gi laikrodžio nėra?

– Agi buvo.

– Buvo? Tai ko gi nebėra?

– Agi paėmė.

– Kas galėjo paimti?

– Agi draugai.

Nusibraukė ašarą moteris. Taip ir išsiskyrėm. Truputį rašiau apie Salako aplankymą apybraižoje „Kas dainon nesudėta“, tačiau pokalbį apie „draugus“ praleidau. Nepraėjęs būtų.

Po susitikimo susėdome prie kuklaus, bet itin šiltai paruošto pietų stalo. Ilgai kalbėjomės rūpimais klausimais.

Kitokią atmosferą radome Zarasuose. Įtempimas tarp žmonių jaučiamas iš pirmųjų žingsnių. Ypač paaštrėję čionai skirtingų tautybių žmonių santykiai. Daug čia gyvena rusų, didelė jų dalis dar Stolypino atkeltų į „paseleniją“ rusų ainiai. Šie – gana tolerantiški, draugiški lietuviams. Visai kitokie atkilę į Zarasus pokario metais įvairioms atsakingoms pareigoms. Įtūžę dėl Sąjūdžio, dėl lietuvių kalbos paskelbimo valstybine, šitai laikantys jų, rusų, diskriminacijos aktu. Neprisideda prie geros atmosferos ir lenkai, kurių taip pat gana gausu Zarasuose ir jų apylinkėse. Daugelis žmonių skundėsi dėl LKP Zarasų RK pirmosios sekretorės L. Galvelienės įsisiautėjimo, jos rusifikacinių užsimojimų, kai lietuviškai pasidarė nebeįmanoma susikalbėti nei partijos, nei vykdomajame komitete. Kiek čia tiesos, sunku pasakyti, tačiau, tik atvykus mums į Zarasus, prisistatė Vykdomojo kom. pirm. pavaduotoja (pavardę jos pamiršau) ir apsupo mus tokiu dėmesiu, kad neturėjome mažiausios galimybės pasikalbėti nekliudomai su žmonėmis. Į susitikimą neatėjo nei LKP Zarasų RK vadovai, nei Vykdomojo vadovai. Kino salės taip pat negavome, susitikimą pravedėme mokykloje. Ir gana sėkmingai. Keista, tačiau Zarasuose dar negalvojama iškelti trispalvę Lietuvos vėliavą. Iš žmonių kalbų, jų atsiliepimų apie rajono vadovus aiškiai matyti, kad artėjančioje partinėje rajono konferencijoje bus daug pakitimų.

Vėlų vakarą pasiekėme Vilnių. Neužmigau iki ryto.

Spalio 22. Šeštadienis

Iš pat ryto sėdėjome su Monika prie televizoriaus: prasidėjo Sąjūdžio suvažiavimas Sporto rūmuose Vilniuje. Žmonių tenai – per 5.000 štukų. Prezidiumo jokio. Tik du žmonės scenoje: Justinas Marcinkevičius ir profesorė Lukšienė. Rimtu, gerai apmąstytu žodžiu suvažiavimą atidarė Justinas Marcinkevičius, galima sakyti, ryškiausia asmenybė visame Sąjūdyje. Po to buvo įvestas už parankių „Lietuvos patriarchas“ Landsbergis-Žemkalnis, taręs sveikinimo žodį, paraginęs dalyvius laikytis vienybės, vienybės, vienybės, ir tegu padeda mums dievas. Po to prasidėjo pranešimai, diskusijos. Kadangi visa ši medžiaga, be abejonės, bus paskelbta spaudoje, tai nesurašau nei kalbėtojų pavardžių, nei jų kalbų turinio. Žiūrėjau, klausiausi, ir vis labiau supratau, kad šis Sąjūdis, nežiūrint viso jų sukelto ažiotažo per pastaruosius mėnesius, netrukus išsisems, neteks žmonių pasitikėjimo, neturės didesnio poveikio Lietuvos ateičiai. Tokią išvadą pasidariau iš to fakto, kad Sąjūdį pradėjo ir jame dalyvauja tiktai grupelė inteligentėlių, ne inteligentų, o tik inteligentėlių, bendras jų visų bruožas – vidutinybė. Savo nelaimei, šitie inteligentėliai iš kalno atmetė, tiksliau pasakius, atstūmė, ir gana grubiai, visą darbininkiją ir visą valstietiją, pasilikdami vieni, kitaip tarus, stato savo statinį ant smėlio. Taigi šitaip.

Spalio 23. Sekmadienis

Vėl visą dieną stebėjome abu su Monika Sąjūdžio suvažiavimą, ir tai, ką matėme, – patvirtino mano vakarykštį įspūdį: trumpas amželis šito Sąjūdžio, labai netoli siekianti jų ateitis. Ir šito mano nujautimo nepakeitė net toks faktas, kad respublikos vadovai staiga sugrąžino Romos katalikų bažnyčiai Vilniaus katedrą, kad šį rytą kardinolas Sladkevičius laikė iškilmingas mišias prie Katedros, Gedimino aikštėje, kad pamaldose, nežiūrint labai ankstyvo ryto, dalyvavo daug tūkstančių žmonių, giedojusių šventas giesmes ir „Lietuva, tėvyne mūsų“. Iškilminga, net labai, gražu net labai, o vilčių neteikia.

Dar labiau sustiprėjo šis mano įsitikinimas, kai suvažiavimui baigiantis Seimo rinkimai užtruko per šešias valandas ir užsibaigė tiktai 4 valandą ryto. Daugelis dalyvių, tarp jų ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai – Petkevičius, Just. Marcinkevičius, V. Bubnys, daug kitų – nekantriai išėjo namo, nesulaukę balsų skaičiavimo rezultatų. Puse ausies girdėjau (kažkam paskambinus), kad laike balsavimo jie gerokai susiginčiję, dėl kažko nesutarę. Nežinia, kiek čia tiesos, bet panašu.

Spalio 25. Antradienis

Vakar ir šiandien dalyvavau Aukšč. Tarybos Nuolatinių komisijų posėdžiuose. Svarstėm biudžetą, svarstėm pramonės, žemės, ūkio, kultūros reikalus, ruošdami medžiagą artėjančiai sesijai, kuri įvyks lapkričio 17 dieną Vilniuje, truks, berods, dvi dienas. Sugrįžau iš tų posėdžių visai nebedarbingas, prie rankraščių neprisėdau, supratau, kad greit nė neprisėsiu.

Šiandien, beje, turėjau būti Naujojoje Akmenėje, Cemento gamykloje ir „Ventos“ fabrike. Atsisakiau šito dar pirmadienį, paskambinęs Grožinės literatūros propagandos biuro vedėjai Janinai Rutkauskienei. Pasakiau, beje, kad daugiau Rašytojų sąjungos „linija“ niekur nebevyksiu ir prašau mano išvykų nebeorganizuoti. Susijaudino ši puiki moteris, o ką galiu padaryti? Jeigu Rašytojų sąjungos veikėjai nebelaiko tikslingu net pakvietimą man skirti į Sąjūdžio suvažiavimą, tai tegu pasikaria ten jie visi!

Paskambinau į Enciklopedijų vyriausiąją redakciją drg. Zinkui, paklausiau, ar tikrai Landsbergis-Žemkalnis buvo Ambrazevičiaus sudarytos nacionalistinės vyriausybės hitlerinės okupacijos metais ministras. Gavau patvirtinantį atsakymą. Taigi.

Skambinau į banką („Vneštorgo“ ar kaip jis ten vadinasi), teiravausi dėl mano asmeniškos sąskaitos apiforminimo (suma ten menka, vos trejetas šimtų rublių), davė man telefoną, bet prašė skambinti po Spalio švenčių.

Spalio 26. Trečiadienis

Šiandien turėjau būti Pakruojyje ir Žeimelyje arba Pašvitinyje. Bet atsisakiau, kaip ir Naujosios Akmenės. Tesižinai.

Iš Kultūros fondo skambino Ramoška, pasiūlė važiuoti į Telšius ir Tauragę, kaip jau buvo siūlęs anksčiau, bet negalėjo nuspręsti tiksliau, kur lankytis. Sutikau su malonumu.

Spalio 27. Ketvirtadienis

Vakar buvau ausų protezavimo kabinete. Maloniai sutiko, net įteikė veltui klausos aparatą: „Tik būkite sveikas, tik rašykite daugiau!“ Gerai, kad šitaip, o tai senieji klausos aparatai – tarybiniai! – susinešiojo kaip vyžos, niekai iš jų.

10 valandą ryto nukakau į respublikos kūrybinių organizacijų atvirą partinį susirinkimą, iš anksto žinodamas, kad tenai bus pareikalauta sušaukti neeilinį LKP suvažiavimą, pertvarkyti LKP CK aparatą, ir iš anksto nusistatęs, kad kirsiu prieš šį reikalavimą. O kirsti neteko. Net V. Petkevičius turėjo tiek proto, kad pasisakė prieš, kalbėdamas vienas pirmųjų. Vėliau tą patį pasakė ir LKP CK pirmasis sekretorius A. Brazauskas, įspėjęs neskubėti šuoliuoti per dviejų su puse metro tvorą, kadangi anoje tvoros pusėje gali pasirodyti griovys su šaltu vandeniu.

Išėjau nesulaukęs pabaigos. Tiek jau esu atsisėdėjęs partiniuose susirinkimuose, kad sprunku iš jų kaip tiktai galima. Be to, reikia ir pailsėti, rytoj – į Telšius.

Spalio 28. Penktadienis

Telšius pasiekėme apie 12 valandą. Trispalvės neradome. Tuoj už Telšių, Rainių giraitėje, mūsų laukė susirinkę liaudies meistrų ir šiaip visuomenės žmonių. Nekaltų aukų nužudymo vietoj iškilęs tikras gėlynas. Nusilenkėme ir mes, padėjome puokštes gėlių, sutikusiųjų pakviestas tariau žodį, griežtai pasmerkdamas žudikus išsigimėlius, pirmiausia Domą Ročių, buvusį Telšių apskrities pirmininką. Kiti kalbėjusieji nušvietė baisumą žudynių, ne sušaudymą, bet būtent žudynių: išpjauti liežuviai, prikalami prie žudomųjų krūtinių, sulaužyti šonkauliai, durtuvais išbadytos akys, visi sudriokoti taip, kad tiktai tris iš jų atpažino giminės – tris iš 73-jų! Tuos palaidojo atskirai, šalia giminių ir artimųjų, kitus 70 žmonių palaikus nulydėjo į Telšių kapines, paguldė į bendrą brolišką kapą. Šiurpu dar ir tas, kad šitaip palaidojus nekaltų aukų palaikus, jų kapas buvo išniekintas, paminklinis cokolis nuverstas, o kas dalyvavo laidotuvėse, nešė vainikus arba sakė kalbas prie kapo duobės, tie buvo nubausti 15 parų arešto – „už chuliganizmą“. Neįtikėtini dalykai Telšiuose!

Nuotaika žmonių įtempta, net į mane iš pirmų žingsnių buvo žiūrima su dideliu nepasitikėjimu. Manyta, kad atvykau Sąjūdžio siunčiamas, tai rajono vadovams labai nepatinka. Nė vienas jų į mano susitikimą su žmonėmis neatėjo. Niūri Telšių padangė. Buvo žadėjęs dalyvauti Telšių naujasis vyskupas (berods, Vaičius jo pavardė), bet nepasirodė. Pasakojo man žmonės, kad jis atsisakė šventinti Trispalvę vėliavą, girdi, to neleidžią Bažnyčios kanonai, o iš tikrųjų – iš baimės. Buvau pasiūlęs jam, per kitus, žinoma, susitikti, jis atsakė palankiai, net pareiškęs, kad tikrai norįs, tačiau sutartą valandą namuose jo neradome: kažkur skubiai išvykęs, labai atsiprašąs. Ką gi, padėjau gėles šventoriuje ant Telšių vyskupo Maželio kapo, prisimindamas dėkingumą jam. Taip atsitiko, kad savo metu Kauno dramos teatras nuvežė į Klaipėdą gastrolėms mano dramą „Gieda gaideliai“, ir taip sutapo, kad spektaklį žiūrėjo vyskupas Maželis sėdėdamas šalia mano motinos Marijos Baltušytės-Juzėnienės, o po spektaklio pasakė jai: „Žiauru, bet teisinga, talentinga.“ Pasakojo man brolis Leonardas, kad motinai tas padarė tokį įspūdį, jog nebevalgė ji nei vakarienės, o kitos dienos rytą pasakė: „Tai gal iš tikrųjų mūsų Albertas – rašytojas!“ Iki tol ji manęs rašytoju nepripažino: „Mano gi vaikas esi, koks gi tu rašytojas!“ Kaip tokiam žmogui nepadėsi gėlių ant kapo? Tikras paršas būčiau.

Abu susitikimai Telšių kultūros namų salėje praėjo gana sėkmingai, atsisveikindami klausytojai sukilo iš vietų, sugiedojo man „Ilgiausių metų“. Kalbėjau po dvi su puse valandos.

Pasakojo man dar žmonės, kad LKP Telšių RK trečioji sekretorė (pavardės neužsirašiau), sužinojusi apie Songailos nušalinimą nuo LKP CK pirmojo sekretoriaus pareigų, tiek persigėrė, kad vieną rytą rado ją vonioje prigėrusią. Kiek čia teisybės, nesiimu spręsti, bet gana panašu.

Spalio 29. Šeštadienis

Šiaip taip permiegoję šaltutėliame Telšių viešbutyje, nei valgę, nei gėrę, nukakome į „Alkos“ muziejų, labai turtingą, galima sakyti, daug kuo unikalų. Po to kažkur gavome po puoduką kavos, išvykome į Tauragę.

Išvažiuojant buvo mums pasakyta, kad sekmadienį Trispalvė tikrai bus iškelta „Alkos“ muziejaus viršuje. Tai gerai.

Tauragėje Trispalvės plevėsuojančios taip pat neradome. Padėtis įtempta dar tuo, kad Kaliningrado srities gyventojai, perėjūnai rusai, amžinai gyvenantys ant lagaminų ir laukiantys naujų galimybių „bėgti toliau nuo motinėlės „Rusios“, užgriūva šimtais ir tūkstančiais Tauragę, susišluoja į maišus visus maisto produktus, pirmiausia mėsos gaminius, ir išsiveža, nieko nepalikdami tauragiečiams. Kovai su šituo reiškiniu Tauragės rajono vadovai įvedė kaliningradiečiams dokumentų patikrinimą parduotuvėse, atvykusiems produktai „nebeatleidžiami“, tie, supykę nuo alkio, sugrįžę į Kaliningrado sritį, puola mušti lietuvius, gena juos Lietuvon. Taigi, „tautų draugystė“!

Abu susitikimai su visuomene praėjo man gerai, net geriau, nei tikėjausi. Klausimų kelios dešimtys, įžeidžiančių ar provokacinių nebuvo. Atsisveikinant visa salė pakilo ant kojų, labai ilgai plojo.

Prieš išvykstant, užsukome į namus pas kažkokią našlelę, gana simpatišką. Buvome pavaišinti skania vakariene. Namus pasiekėme 3 valandą nakties.

Atsisveikinant su Ramoška, išmokėtas buvo man honoraras už visus keturis vakarus: labai dosnus honoraras, virš 600 rublių. Net keista pasidarė man. Rašytojų sąjungos „linija“ važiuojant, niekad šitaip neatlyginama, būčiau gavęs gal porą šimtų, ir tai maksimum iš maksimumų. O pinigai man labai pravers, juk laukiu anūkės Akvilės iš Australijos, išlaidų turėsiu kaip reikiant. Taigi.

Spalio 30. Sekmadienis

Šiandien žmonės jau sujudo ruoštis Vėlinėms, pirmą kartą tarybinės santvarkos metais paskelbtoms oficialia švente, paskyrus joms ne lapkričio 2 dieną, kaip visuomet (lapkričio 1-ji – taigi Visų šventųjų). Mieste jau nebeliko žvakių, trūksta gėlių, daug ko kita.

Rašiau Spalio šventinius sveikinimus kai kuriems respublikos vadovams. Dievas žino, kaip bus su tomis šventėmis šiandien, gal nė sveikinti nebereikia? Na, dėl visa ko. Dėl visa ko.

Spalio 31. Pirmadienis

Su Monika ir broliu Leonardu vykome į Paalksnę, ketinome, Utenos miškų ūkio darbuotojams padedant, pasodinti gudobelių gyvatvorę nuo senosios Vincienės sodybos pusės. Atvyko ir miškininkai… Deja, žemė jau įšalusi. Susitarėm palaukti, gal dar atšils, o jeigu ne – sodinsime pavasarį. Tuo ir užbaigėme viską.

Prisipažinsiu, pajutau pasiilgęs namo, sodybos, bene būsiu jau pripratęs, gal net pamilęs šį ramų kampelį, nors dar nieko įsidėmėtino neparašiau jame, o be šito – už ką gi mylėti, ko prisirišti.

Sugrįžome gana anksti. Sėdome prie televizoriaus.

Lapkričio 1. Antradienis

Visą dieną nieko dora nenuveikiau, tylėjau, mąsčiau, daug ką prisiminiau, pirmiausia motiną Mariją, tėtį Karolį, pusseserę Emiliją Valuntaitę-Jokūbonienę, Vincą Slanį, savo jaunystės draugą… Labai daugelį. Nuotaika gal ne minorinė, o susimąstymu pavadinčiau. Dėl nugyventų dešimtmečių, nenudirbtų darbų, nemokėjimo visuomet išlikti žmogumi, ne visur teisingai darytų sprendimų, nepasakytų padėkos žodžių žmonėms, tikrai vertiems šito, o nesulaukusiems, mirusiems… Ir apie graužatį, kuri semia širdį dėl viso to… Visokios mintys ateina Vėlinių išvakarėse. Labai visokios.

Gal ir mano romanui geriausiai tiktų pavadinimas: „Kelionė į šešias lentas“. Apie senatvės sulaukusį žmogų, skausmingai apmąstantį visą savo gyvenimą, kurio nei ištaisysi, nei pagražinsi, nei mažiau skausmingą būsimoms kartoms padarysi. Gal iš tikrųjų? Išeitų, žinoma, gana pesimistinė kalba, ir ką? Ar viskas gyvenime turi atrodyti optimistiškai ir žmonėms būtų rodomas ne toks, koks buvo iš tikrųjų? Viskas turi būti pasakyta, kaip buvo iš tikrųjų? Juk mano knygų tiražai (originalia kalba ir vertimų) jau viršija penkis milijonus, ir, kiek žinau, žmonės tiki manim, visus mano raštus išperka, tai ar turiu teisę meluoti jiems, stojęs su jais akis į akį? Tokios teisės niekas man nedavė. Vadinasi, reikia sukaupti juo daugiau jėgų tarti teisingą žodį – be abejonės, paskutinį žodį raštu mano gyvenime. Kitos išeities nematau. Jos nėra.

Lapkričio 2. Trečiadienis

Varčiau romano rankraščius, pajutau, kad dirbsiu jau, tik dar kažko trūksta, kažkokios detalės. Surasiu aš ją, tą detalę!

Išsiunčiau paštu šventinius sveikinimus. Jų – per 30 štukų. Užteks ir tiek. Juk dar ateis Nauji metai.

Lapkričio 3. Ketvirtadienis

Aktoriui Kęstučiui Geniui šiandien – šešios dešimtys. Norėjau sveikinti, susilaikiau. Kam man to reikia? Ir ne tiek artimas draugas jam esu.

Kupiškyje įvyko rajono partinė konferencija. Pirmasis sekretorius Stasys Tamošiūnas „praėjo“ tik trijų balsų dauguma. Vis dėlto laimėjimas. Paskambinau, pasveikinau, labai apsidžiaugė. O sekretorė Valerija Marinskienė „nepraėjo“. Girdėjau, smarkiai pergyvena. Gaila, o ką darysi? Sąjūdis dabar labai puola visus partinius vadovus visų rangų, ne visi išsilaiko. Kada nors paaiškės, kiek šitai buvo reikalinga.

Vytautas Petkevičius kalbėjo per televiziją, vedėjas buvo žurnalistas Juršėnas. Petkevičius kažko įdūkęs atrodė, prišnekėjo įvairiausių niekų, labai negražiai apmelavo mane, tvirtindamas, kad Utenoje, susitikimo su skaitytojais metu, taigi spalio 19 dieną, Sąjūdį išvadinau aš „bepročių namais“, o sąjūdininkus – piemenimis, o be viso šito karštai gyniau „pirmąjį sekretorių“, taigi Vytautą Tvarijoną. Meluoja vyras nuo pradžios iki galo. Nieko panašaus Utenoje, kaip ir niekur kitur, Sąjūdžio adresu nesu kalbėjęs, o Vytautą Tvarijoną nebuvo man nuo ko ginti, kadangi niekas jo nepuolė per abu mano susitikimus su skaitytojais, salėje sėdint pačiam V. Tvarijonui.

Išklausiau, nutariau nereaguoti į šį išpuolį. Bene dvidešimt jau metų, kaip Vytautas Petkevičius puldinėja ir dergia mane, visą laiką meluodamas, prasimanydamas visokiausių absurdų, iki apkaltinimo mane rašant ir platinant anoniminius laiškus, taipogi, esą, aš pirmaisiais pokario metais, supykęs ant Kazio Borutos už kritiką, įskundžiau pastarąjį į Saugumą, ir Kazys Boruta buvo teisiamas, kalinamas ir t. t. Nereagavau į nieką iš tų liguisto melagio, tikro maniako V. Petkevičiaus išpuolių. Taigi taip bus ir šį kartą. Negaliu aš to daryti, nes dar nesu praradęs elementariausios savigarbos, kad galėčiau nusileisti… iki V. Petkevičiaus lygio ir teisintis prieš jį. Tegu šneka. Ir tegu žmonių dalis tiki jam. Palauksiu, kol prisimeluos iki pačių didžiausių absurdų. Tada visi pamatys, kas yra kas. Šitaip.

Lapkričio 4. Penktadienis

Diena prasidėjo anoniminiais skambučiais, gana nemandagiais, tarpais ir koliojančiais. Nesisako skambintojai nei savo vardo, nei pavardės, o pakartotinai paklausęs šito ir nesulaukęs atsakymo, dėdavau ragelį. Taip darė ir Monika, tik ji labai nervinosi ir niršo, neklausydama mano patarimų nekreipti į visa tai jokio dėmesio. Pavakarę skambučiai pritilo, matyt, vakarykštis V. Petkevičiaus išpuolis išsisėmė, jo įtaka pasibaigė.

Paskambino iš Molėtų E. Blaževičiūtė, papasakojo, kaip vykstant Molėtų rajono partinei ataskaitinei konferencijai Sąjūdžio vietos aktyvas suorganizavo piketavimą aplink kultūros namus, kur ir vyko pati konferencija. Visam piketavimui nuo 8 val. ryto iki 24 val. vadovavo ir juos režisavo Lietuvos kino studijos režisierius… Arūnas Žebriūnas. Neįtikėtina, o tiesa. Atvirai kalbant, A. Žebriūną laikiau šiek tiek protingesniu, nors išmintim niekad jis nežėrėjo. Matyt, gyvename laikus, kai iš tikrųjų aiškėja, kas yra kas.

Skambinau Stasiui Tamošiūnui į Kupiškį. Labai draugiškai pasikalbėjome. LKP Kupiškio RK pirmuoju sekretoriumi jį išrinko rajono komunistai vėl, deja, tiktai trijų balsų dauguma. Tačiau pergalė vis tiek yra pergalė. Proto laimėjimas čia, štai kas.

Lapkričio 5. Šeštadienis

Skaičiau vengrų dramaturgo Djerdi Švaigo dviejų dalių komediją „Šventoji šeimyna“. Labai smagus dalykėlis, šviežias, kažkoks gaivus, tuo pat metu ir liūdnokas. Monikai atnešė šią komediją (rankraštyje rusų kalba) jaunas teatro režisierius Algimantas Pociūnas, dirbantis Panevėžio dramos teatre. Savo metu statė jis „Baltas rožes, rožinius dramblius“ Akad. dramos teatre su mano Monika ir Henriku Kurausku. Dabar, matyt, norėtų vėl statyti su Monika, kuriai yra čia nuostabus vaidmuo. Prašė perskaityti ir pasakyti, ar patiko. Man taip patiko, kad iš karto buvau besiimąs versti į lietuvių kalbą. Deja, mielasis Pociūnas paskambino iš Kauno ir informavo, kad pagal naujus patvarkymus versti galima tiktai iš originalo, taigi iš vengrų kalbos, kurios aš, dar kartą deja, nė iš tolo nesuprantu. Girdėjau, ieškos jisai vertėjo kito. Ką gi…

Vakare abu su Monika žiūrėjome televizoriuje Lietuvos sportininkų pagerbimo iškilmes Vilniaus sporto rūmuose. Matėme aukščiausius respublikos vadovus: Brazauską, Astrauską, Sakalauską, Šepetį, kitus. Iškilmės buvo labai gražios. Šmaikščiai kalbėjo krepšininkai Kurtinaitis, Sabonis, daugelis kitų, prajuokindami pasakojimais, kaip Kurtinaitis gydėsi dantis Pietų Korėjoje ir kaip ten apstulbo dantistai, pažvelgę jam į burną, paklausę: „Kas jums čia šitaip visko pridarė?!“ O Kurtinaitis: „Tas dantistas, matyt, nežinojo, kad aš gyvenu Tarybų Sąjungoje, kurioje nuo pat mažens bijau dantistų su šiurpiomis jų geležinėmis replėmis, agregatais ir taip toliau.“ Salė smarkiai plojo. Panašiai tarė žodį ir Sabonis. Va, tiktai, koncertas buvo nelabai vykęs, prastai surežisuotas. Labai įgriso Laimonas Noreika, pasirodęs kaip skaitovas, bene dešimt kartų vis išeidamas ir išeidamas skaityti-deklamuoti. Prarado, matyt, vyras tikrovės jausmą, būdamas šventai įsitikinęs savo genialumu, o į visas kritiškas pastabas atsakantis visiems vienodai: „Iš pavydo jūs, iš pavydo!“ Ką gi… Padėk jam, pone dieve, žygiuoti šlovės (tariamos) keliais toliau.

Lapkričio 9. Trečiadienis

Prieš porą dienų žiūrėjau su Monika televizoriuje „Anties“ koncertą Kalnų parke. Vadovas ir pagrindinis atlikėjas Kaušpėdas, jaunimo minios numylėtinis. Išsidažęs, išsitepęs veidą įvairių spalvų dažais darė jis pasišlykštėtiną įspūdį. Balso nėra, vaidyba – pačios žemiausios rūšies, o klausytojai neriasi iš kailio beplodami. Tarp jų mačiau ir Kazimierą Kymantaitę, Oną Knapkytę, kai kurias kitas pažįstamas aktores. Dyvai, ir gana.

Šiandien įvyko „Atgimimo bangos“ teleforumas. Dalyvavo Landsbergis, Jus-tinas Marcinkevičius, Motieka, Ozolas, Juozaitis. Laidą vedė žurnalistas Juršėnas. Visi kalbėjo apie Lietuvos konstituciją, tvirtino, kad ji paruošta, visai tautai žinoma, ir Aukščiausiosios Tarybos sesija privalo ją priimti vienbalsiai lapkričio 17–18 dienomis. Melavo visi, tarp jų ir Justinas Marcinkevičius, pastaruoju metu vis labiau stebinantis mane savo pakitimu į ekstremistų pusę. Konstitucija tik ruošiama, mums buvo pasakyta, kad lapkričio mėnesio 17 dieną gausime jos projekto tekstą ir jį priimsime ne kaip Konstituciją, o būtent kaip projektą svarstyti visiems respublikos gyventojams. Taigi sąjūdininkų šnekalai, kad Konstitucija visiems „žinoma“ ir jau galutinai paruošta – grynas melas. Konstitucijos projektą, surašytą pačių sąjūdininkų, jie atspausdino savo organe „Atgimimas“, ir tai viskas. Pliauškalai.

Lapkričio 14. Pirmadienis

Netikėtai buvau iškviestas į „susitikimą su rinkėjais“. Nustebau, nes per pastaruosius trejus metus negalėjau nė karto įsisiūlyti susitikti su rinkėjais, nors dėjau tam nemažai pastangų. Nuėjęs supratau, koks čia reikalas: iš mūsų buvo pareikalauta kategoriškai Aukščiausiosios Tarybos sesijoje be jokių nuolaidų reikalauti priimti Konstituciją, kurią paruošė Sąjūdis. Bandžiau paaiškinti, kad Sąjūdžio paruošta Konstitucija yra ne Konstitucija, o tiktai vienas jos variantų, kad dar vieną variantą yra paruošusi Mokslų akademija, o dabar iš visų variantų kuriamas priimtiniausias, kuris ir bus priimtas svarstymui visos tautos, visų Lietuvos gyventojų. Šitaip kalbėjo ir deputatas Zabulis, kiti deputatai. Kilo triukšmas. Mums buvo šiurkščiai pagrasinta, kad būsime „išvesti iš deputatų kaipo neatitinkantys rinkėjų priesakus“. Kalbėjo daugiausia jauni vyrukai ir tokios pat mergiūkštės, visi labai „nusimanantys“ visuose reikaluose, visi įžūlūs, netaktiški, rėkiantys. Išsiskyrėme nesutarę nieko konkretaus. Aišku, kad šis susitikimas padiktuotas Sąjūdžio, kuris, kaip atrodo, ruošia kažkokias provokacijas. Ne viso Sąjūdžio, o jo vadovų. Reikia laukti nemalonumų nemažų.

Pastaruoju metu, jau nebe nuo šiandien, stulbina mane žmonių šiurkštumas, atvirai reiškiama neapykanta visiems be išimties partiniams darbuotojams, vyriausybės nariams, tiesiog vyresnio amžiaus žmonėms, pirmiausia – darbo ir karo veteranams, kurie kone kiekviename žingsnyje persekiojami viešai, iš jų reikalaujama nusiimti nuo krūtinės „gėdos“ ženklus, tai yra ordinus ir medalius, gautus Stalino ir Brežnevo laikais. Dėl šito buvo jau kreiptasi į Sąjūdžio vadovus, tie ramiausiai atsako: mes už viską ir visus neatsakome! Taigi šitaip. Visiškai aišku, kad Sąjūdžio vadovai gyvai suinteresuoti, kad darbo ir karo veteranai, apskritai vyresnio amžiaus žmonės būtų terorizuojami. Jeigu šito troškimo neturėtų, taigi būtų paskelbę tuo klausimu žodį savo „Atgimime“. Šitai jie atsisako daryti.

Lapkričio 16. Trečiadienis

Ilgas posėdis Aukšč. Tarybos patalpose. Svarstėme Lietuvių kalbos valstybinio statuso nutarimo projektą. Smagu, bet ir keista: Lietuvoje svarstome lietuvių kalbos… valstybingumą! O kokia gi kita kalba galėtų būti mūsuose valstybinė?!

Priduriu, ką neužrašiau laiku į šį dienoraštį, tik pasižymėjau kalendoriuje staliniame. Lapkričio 10 dieną pirmininkavau „Vagoje“ Sofijos Čiurlionienės „Raštų“ redakcinei komisijai, kurios pirmininku ir esmi. Svarstėme paskutinį, ketvirtą „Raštų“ tomą. Dar kartą pasijutau laimingas, kad pavyko mums „prastumti“ šios puikios autorės publicistiką ir jos romaną „Bundanti žemė“, ta proga išgaunant iš respublikos vadovų papildomą, penktą, jos „Raštų“ tomą. Šis tomas bus didžiulės apimties, tačiau tas manęs nebaido. Juo labiau, kad visuomet laikiausi nuomonės, jeigu leidžiame rašytojų įžymiųjų raštus, tai reikia išleisti juos kuo pilniau, kadangi visiškai nežinia, kaip gali „pakrypti reikalai“ literatūroje, gal vėl „iškils koks Ždanovas“, sudaužys viską. Tiesa, turint prieš akis sustiprėjusį visuomenės, pirmiausia inteligentijos, judėjimą, net ir patį Sąjūdį, kuris, nežiūrint viso jo naivumo ir nesuvokimo istorinės padėties, vis dėlto daug ir gero padarė, daug pažangių žingsnių padėjo įgyvendinti, tačiau kas gi žino… Kas dar žino, kaip pasisuks reikalai. Vadinasi, reikia išnaudoti kiekvieną progą keliant į dienos šviesą didžiųjų mūsų tautos žmonių darbo vaisius. Tikrai pasijutau laimingas.

O dar pamiršau įrašyti, kad lapkričio 15 dieną dalyvavau Vinco Kudirkos gimimo 130 metų sukakties Jubiliejinės komisijos posėdyje, jau antrame. Vyko jis Rašytojų sąjungos būstinėje, o aš taip ir nesupratau, kodėl tapau įtrauktas į jos, šios komisijos, sudėtį. Gal kaip archyvinė priemonė ar eksponatas. Pirmininkavo Jonas Lankutis, jokio dalyvavimo kur nors man taip ir nenumatęs. Ir ką? Ir nieko. Tegu dirba vyrai. Kad tiktai dirbtų kas reikia, o ne niekais užsiiminėtų.

Rašiau laiškus V. Jonynui, „Juzos“ vertėjai Denisei, daug kam kitam. Buvo ir gydytojas Alekseičikas, gerokai padėjęs man apraminti nervus. Daug ko buvo šitom dienom, tik ne ramybės ir ne tikro darbo prie rankraščių. Tuščiai bėga paskutiniai mano gyvenimo mėnesiai.

O kad iš anksto buvau paprašytas tarti žodį Aukšč. Tarybos sesijoje dėl lietuvių kalbos valstybinio statuso, tai vakarais ir rašiau tą trumpą žodį, kol „padariau“ tris variantus, o paskui ir ketvirtą, šiaip taip įtikinęs save, kad jau „galima“.

Lapkričio 17. Ketvirtadienis

9 val. ryto susirinkome Aukšč. Tarybos Prez. rūmuose visi deputatai komunistai. Aptarėme sesijos dienotvarkę, su kuria buvome susipažinę jau iš anksto, prieš kelias dienas.

Lygiai 10 valandą prasidėjo pati sesija. Iš pradžių daug kuo panaši į ankstyvesnes, kadangi svarstėme 1989 metų planus, biudžetą, kitus dalykus, o mane dar graužė mintis, kad žodį lietuvių kalbos klausimu paruošiau niekam tikusį ir kad šią naktį reikės dar padirbėti, niekur nepasidėsi.

Negalėjau suprasti, kodėl į rūmus, į sesiją, buvo pakviesti Sąjūdžio seimo tarybos nariai. Mačiau slampinėjant būriu V. Landsbergį, Juozaitį, Ozolą, Čepaitį, Vytautą Petkevičių, Minkevičių, Vaišvilą, dar kelis. Iš jų veidų nieko gero laukti nesiruošiau. Pertraukų metu vis susislinkinėjo jie į kurį nors rūmų užkampį, palenkę galvas ratu vis aptarinėjo, tarėsi. Tikriausiai iškrės mums šunybių.

Išeinant iš sesijos, abipus praėjimo Tarybų aikštėje būriavosi žmonės, linksmai skanduodami: Lietuva, Lietuva, Lietuva!.. Kam šito prireikė, ko tie žmonės būriavosi aikštėje nuo pat ryto – taip ir nesupratau.

Grįžęs namo, sužinojau, kad iš Australijos jau atvyko mano anūkė Akvilė, apsistojo pas mano dukterį Violetą, nors buvo mano paties iškviesta. Gal taip ir geriau. Mūsų namuose nebūtų jai buvę patogu. Pasveikinau ją telefonu, atsiprašiau, kad negaliu tuoj pat susitikti. Nurodžiau ir priežastį. Ji suprato teisingai. Tas gerai. Dabar jaunimas taigi kitoks.

Lapkričio 18. Penktadienis

Veik pusę nakties tobulinau savo kalbą rytdienos sesijai, dabar jau ta rytdiena atėjo. Susirinkome Aukšč. Tarybos rūmuose į sesiją išimtinai pakilios nuotaikos: šiaip ar taip, o sesija, ir būtent ši jos diena – istorinės. Taip bent man atrodo. Jau pirmuoju dienotvarkės punktu turime priimti lietuvių kalbos valstybinį statusą, vėliau eis himnas „Lietuva, tėvyne mūsų“, paskui ir trispalvės vėliavos tvirtinimas valstybine Tarybų Lietuvos vėliava. Taigi šitaip. Visi deputatai prašvitusiais veidais, nuoširdžiai ir itin šiltai sveikinasi vienas su kitu, ir jau sveikina vienas kitą. Prieš posėdžio pradžią kiekvienas mūsų gavome Lietuvos TSR Konstitucijos projektą svarstyti ir priimti tolimesniam ruošimui bei visų Lietuvos gyventojų svarstymui…

Pirmuoju žodį tarė Justinas Marcinkevičius. Kalbėjo apie lietuvių kalbą itin sujaudintai, atrodo, ir gana nuoširdžiai, tiktai jautėsi jo kalbos tone kažkas svetimo, nors ir nesupratau aš, kas būtent. Ir labai džiaugiausi, kad, baigus jam kalbėti, visa salė, tarp kitų ir Sąjūdžio seimo tarybos nariai, pakilo iš vietų ir ilgai bei karštai plojo. Po to žodis buvo suteiktas man. Ėjau į tribūną sakytum sapnuodamas, ir kalbėjau nelabai suprasdamas, gerai ar prastai kalbu, tik žinojau, kad teisingai kalbu, o baigus – pasikartojo viskas, kaip ir po Just. Marcinkevičiaus kalbos. Taigi šitaip. Neatsimenu nė kaip sugrįžau į savo vietą salėje, nei daug ko kita. Tik pajutau, kad daugelis spaudžia man ranką, dėkoja, šypsosi… Iš to suvokiau, kad esu vestibiulyje, ir jau ne posėdis, o pertrauka.

Visą dieną šitaip. Visus klausimus sprendžiant ir vieningai balsuojant. Pasisakyti buvo leista ir Sąjūdžio vienam kitam atstovui, irgi nesupratau, kam to prireikė: juk jie – tik svečiai, nieko daugiau. Na, gal taip reikia…

Pro rūmų langus mačiau: daug žmonių būriuojasi Tarybų aikštėje ir Lenino prospekte. Nuo pat ryto jie šitaip, ir jų vis daugėjo, taip pat nesuprantama: kam jie ir kodėl čia?

Posėdis tęsėsi. Išėjo sutrikimų dėl sąjūdininkų iškelto reikalavimo priimti punktą, besąlygiškai paremiantį Estijos Aukšč. Tarybos sesijos nutarimą, faktiškai nusprendžiantį išeiti iš TSRS sudėties. Šito reikalavimo neišpildėme, nes tai būtų tiesiog neteisingas paskubėjimas užbėgti už akių įvykiams. Žinojome, kad tą Estijos nutarimą Maskva paskelbė negaliojančiu. Šitai pajutę, subruzdo sąjūdininkai, prasidėjo replikos, pagaliau, nesulaukę nė sesijos pabaigos, visi vienu būriu demonstratyviai apleido rūmus.

Sesija pasibaigė jau pritemus. Ėjome iš rūmų pakiliausios, pasakyčiau, šventiškos nuotaikos apimti. Ir staiga… atsidūrėme siaurutėliame praėjime įtūžusios minios, skanduojančios: „Išdavikai! Išdavikai! Išdavikai!.. Gėda! Gėda! Gėda!..“

– Kas čia dabar? – paklausiau šalia manęs einantį Alfonsą Maldonį.

Nieko jis man neatsakė, ėjo toliau. Ėjau ir aš. O minia jau tiek įsiuto, kad spjaudė mums į veidą, vis įtūžiau skanduodama savo šūkius. Per visą Tarybų aikštę šitaip, ir žymią dalį Lenino prospekto…

Taigi šitaip.

Tolstant, beje, dar girdėjome šūkius: „Valdžią – seimui! Valdžią – seimui!“

Tai jau iš tikrųjų šitaip.

Nuėjau, jau vienas, prie troleibuso, laukiu sau tinkamos krypties, o čia kažkoks tipas, ir iš karto:

– Išdavėte Estiją! Nepriėmėte Konstitucijos! Štai ir turit, ir turit!

Atkirtau, kad su prašaleiviais nepažįstamais piliečiais nediskutuoju. Buvo jis bešaukiąs dar kažką, bet atėjo mano troleibusas, įlipau, pajudėjome, tipas šaukė grūmodamas kažkokius grasinimus. Žmonės sėdėjo nudūrę akis žemyn, tylėjo. Nė vienas nepasižiūrėjo į mane. Taip pasiekiau „Vingio“ kino teatro sustojimą, išlipau, lėtai paržingsniavau namo, į Donelaičio gatvę. O namie ne iš karto susiruošiau gulti. Buvo apie ką pagalvoti. Buvo.

Vėlų metą susiskambinau su Akvilia. Gražiai pasikalbėjome.

Lapkričio 19. Šeštadienis

11 valandą ryto – durų skambutis. Atėjo trys vyrai, viena dama, gal dar mergina tebesanti. Prisistatė kaip Sąjūdžio seimo tarybos pasiuntiniai, parodė du raštus, pasiūlė pasirašyti. Viename jų – Sąjūdžio seimo tarybos nuosprendis, pasmerkiantis Aukšč. Tarybos sesiją, kaip pažeidusią procedūros taisykles, nusižengusią nepaklusnumu Sąjūdžio atstovų siūlymams; reikalaujantis paskelbti tą sesiją negaliojančia, pareikalauti atšaukti ją ir sušaukti neeilinę ne vėliau lapkričio 26 dienos, kitaip būsią per vėlu ir blogai. Antrajame rašte, surašytame Aukšč. Tarybos deputatų vardu, reikalaujama to paties, nurodoma, kad būtina surinkti du trečdalius deputatų parašų, tada pagal visas taisykles bus galima panaikinti sesijos visus nutarimus ir šaukti naują, neeilinę.

Padėkojau svečiams už „dėmesį“, pasakiau: nesirašysiu, ir paprašiau leisti man dirbti savo darbą. Visi keturi mandagiai atsisveikino, išėjo.

Taigi šitaip.

Beje, po šiais „dokumentais“ deputatės Kupliauskienės ir dar du neįskaitomi parašai.

Ir tuoj suskambėjo telefonas: mano raštų vertėjas, nūnai aktyvus Sąjūdžio veikėjas V. Čepaitis pasakė norįs būtinai ir skubiai su manim pasikalbėti. Paklausiau jį, bene tuo pačiu reikalu, dėl kurio tik ką turėjau svečių. „Ir kaip, kaip?“ – paklausė jis. Nusijuokiau, padėjau telefono ragelį.

Netrukus sužinojau, kad vakar, po sesijos, Sąjūdis sušaukė mitingą Gedimino aikštėje, reiškė protestus, šaukė apie būtinumą pravesti šiandien 12-tą valandą Vilniaus miesto transporto darbuotojų simbolinį streiką, trunkantį ne ilgiau kaip 10 minučių.

Apie tai nepagalvojęs, išsikviečiau taksi ir vykau su reikalais, o prie Lenino aikštės jau išstatyti piketai, stabdo visus pravažiuojančius. Atpažinau tarp jų Konservatorijos studentus, netrukus pamačiau ir V. Landsbergį, Sąjūdžio vadovą ir Konservatorijos profesorių, besišypsantį nugalėtojo šypsena. Palaukėme, pajudėjome.

O Gedimino aikštėje, prie katedros – tūkstančiai žmonių, daug jaunimo, rėkaujančios kažkokios bobos, reikalaujančios pasirašyti kažkokius raštus, čia pat ir plakatai, kviečiantys pareikšti politinį nepasitikėjimą Aukšč. Tarybos Prezidiumo pirmininkui Vytautui Astrauskui, Prezidiumo sekretoriui Juozui Gureckui, mokslininkui Kubiliui ir LKP CK sekretoriui Lionginui Šepečiui. Ir daug žmonių rašėsi po šitais „raštais“.

Taigi šitaip.

LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas, nelauktai ir netikėtai, nors iš tikrųjų labai laiku, prabilo per televiziją, pasmerkė gana mandagia forma vakarykštį Sąjūdžio suorganizuotos ir įsiutintos minios išpuolį prieš deputatus, paaiškino, kad jokių procedūrinių pažeidimų sesijoje nebuvo, kad viskas teisėta, kad deputatų parašų rinkimas nederantis, ir užbaigė tuo, kad dar kartą pabrėžė, jog nežiūrint visko reikia surasti mums visiems bendrą kalbą, dirbti vieningai, petys į petį.

„Tiesos“ laikraštyje pasirodė ir kardinolo Sladkevičiaus ganytojiškas žodis į tikinčiuosius, kviečiantis laikytis vienybės.

Taigi šitaip.

Lapkričio 21. Pirmadienis

Visą dieną vakar mąsčiau apie pastarųjų dviejų dienų įvykius. Nenoriu daryti kategoriškas išvadas, o vis dėlto atrodo man, kad labai abejotina dėl tokių Lietuvos atgimimo žadintojų. Ne tie lyderiai, pasakyčiau. Ir ne tik neprotingi jie, o, kaip man atrodo, visai negalvojantys apie Lietuvą ir jos likimą, susidomėję daugiau savo asmeniškais reikalais, karjeromis, asmeniškų sąskaitų suvedinėjimu. Bijau, kad būtent šitaip ir yra.

Keistokos nuotaikos apimtas esmi. Iki gyvo kaulo įgriso man santvarka, oficialiai vadinama tarybine socialistine. Socializmo joje ne daugiau kaip taurumo krokodile. Reikia daug ką keisti, ir keisti, kaip iš visko matyti, iš pagrindų. Visi tiek lopinėjimai, vadinami persitvarkymo aukštu vardu, visi tie kooperatyvai, tos šeimyninės rangos, nuomos brigados, atskirų gamyklų, kolūkių ūkiskaita – išvalgyto kiaušinio lukšto neverti dalykai, jokio išganymo duoti negali ir neduos, vien nesibaigiančiuose tauškaluose iš tribūnų bei mitinguose pabaigs skandinti bet kokį gyvą sumanymą, gyvą mintį.

Tai kur išeitis? Ir kas laukia Lietuvos, nūnai linksniuojamos ir skanduojamos visuose patvoriuose? Kokia bus toji „nauja“ Lietuva? Koks jos modelis? Koks pavidalas? Ir prieinu išvados, kad nieko nežinau, tiktai tiek, jog tokios Lietuvos, kokią mačiau ir kokioje gyvenau 22 metus, šiandien ne tik nebesitikiu, bet ir kategoriškai nenoriu. Ir tokios, kokia yra dabar, „tarybinės“ Lietuvos nebenoriu, apskritai sunkiai bepakenčiu. Abi jos nieko gero man nedavė, mažiausio šviesos spindulėlio gyvenime nesuteikė. Tiek dirbdamas, tokiu mažu pasitenkindamas, kaip abiejų jų metu, aš galėjau būti nepalyginamai laimingesnis bet kurioje pasaulio šalyje. Kas gi man dabar lieka? Kokios viltys į ateitį? Ir ar labai man reikia, mano metų sulaukus, kokios nors dar ateities? Pasisiūsiu štai naują kostiumą jubiliejinei sukakčiai, užsivilksiu porą kartų, ir – į karstą. O karste kokia gi tau dar ateitis? Juokas vienas, kaip pasakytų kupiškėnai. Taigi.

Literatūros propagandos biure atsiėmiau komandiruotes, rytoj vyksiu į Naująją Akmenę, iš ten, poryt, į Pakruojį. Susitiksiu su žmonėmis. Monika jaudinasi, prašė nevažiuoti, jaučiu, bijo ji išpuolių prieš mane, be kita ko, ir fizinio susidorojimo. Bet kada gi aš bijojau žmonių? Šito dar nebuvo. Ir visiškai tikras esu, kad, kaip visuomet, surasiu bendrą kalbą su Naujosios Akmenės cementininkais, Pakruojo mokytojais bei moksleiviais, Pakruojo rajono kolūkiečiais. Ir žinau viena: reikia važiuoti!

Savo laimei, gavau kavos dvi dėžutes Aukšč. Prezidiume, pas mielą mano globėją Viktoriją Gaidamavičienę, bufetininkę, kuri vis „pasuka“ man šito gaivaus gėrimo, be kurio, turint galvoje žemą mano kraujo spaudimą, būtų man visai niekai, ir gana. O kitų būdų kavos puodukui įsigyti neturiu ir nežinau. Girdėjau, galima jos gauti į valias Dzeržinskio vardo turguje, Vilniuje, nors ir sumokant „padorią“ kainą. O kaip nueiti, nusipirkti? Juk momentaliai atpažins mane žmonės, pasipils kalbos pašaipingiausios, girdi, liaudies rašytojas, o nemoka „susitvarkyti“, taigi…

Lapkričio 22. Antradienis

Ankstų rytą iškakau su „Volga“ į Naująją Akmenę. Mašiną parūpino man, kaip visuomet, geras mano bičiulis kupiškėnas Stasys Janilionis. Tai nupylėm kelią tolimą pačiu laiku, spėjome dar užkąsti prieš susitikimą. O erdvi kultūros namų salė pilnutėlė, klausimų jau paberta virš 50, tačiau tarp jų – nė vieno apie literatūrą, rašytojo darbą ir pan. Ne tas rūpi dabar žmonėms, veik visi klausimai pilni nerimo ir potekstės neramios: kada baigsis betvarkė, kada tūkstančiai žmonių, begaištą mitinguose, imsis darbo, kur dingo cukrus, muilas, skalbimo priemonės, baldai, pigesnis drabužis vyresnio amžiaus žmogui ir vaikui, kada sočiau pavalgysim, kiek dar tęsis persitvarkymas, kas laukia Lietuvos ir visų lietuvių, kada sugrįš ištremtieji lietuviai iš Sibiro ir kaip bus nubausti tie, kas trėmė, terorizavo, žudė juos tūkstančiais, kodėl taip kyla kainos pirmojo poreikio prekėms, kodėl taip daugėja nusikaltimų, kodėl tokie pikti pasidarė žmonės ir taip šiurpiai sugrubėjo jaunimas?.. Pusantros valandos atsakinėjau žmonėms, prieš tai pakalbėjęs valandą apie pastarojo meto gyvenimą, apie mūsų sesiją…

Atsisveikinant visa salė pakilo, sugiedojo „Ilgiausių metų“.

Taip buvo ir „Ventos“ statybinių medžiagų kombinate, taip ir panašiai jau kitą dieną Pakruojyje ir to rajono „Jaunosios gvardijos“ kolūkyje…

Ir beveik visur, susitikimams pasibaigus, prieidavo žili, bejėgiai žmonės – darbo ir karo veteranai, veik su ašaromis akyse klausė manęs:

– Kada baigsis tos patyčios iš mūsų? Mes ir į gatvę išeiti nebegalim, tuoj prišoka jaunuoliai, reikalauja nusisegti ordinus, medalius, nes tai esą gėdos apdovanojimai, gauti iš kruvinojo Stalino ir perpuvėlio Brežnevo… Tai kada, mūsų rašytojau, kada sulauksime ramesnės valandėlės?..

Atsakinėjau, raminau kaip išmanydamas. Kai kam ir patariau, kad paklaustų įžūliuosius jaunuolius, ar žino jie, kad Sąjūdžio vadovybę sudaro žmonės su vardais: akademikai, profesoriai, kandidatai, mokslo daktarai, liaudies rašytojai ir menininkai, gavę šiuos vardus kruvinojo Stalino ir supuvusio Brežnevo laikais, ir ar girdėjo jie, kad nors vienas jų vadų ir vadukų būtų atsisakęs šitų vardų, kurie juk yra tokia pat gėda, kaip ir veteranų ordinai… Ir mačiau, kaip daugelio žmonių akyse nušvisdavo šypsenėlė.

– Mes paklausime, būtinai paklausime! Jūs teisingai sakote!

Taigi šitaip.

Sugrįžau į Vilnių 3-čią nakties, į lapkr. 24-tą dieną.

Beje, pervažiuodamas iš Naujosios Akmenės į Pakruojį, užsukau į Papilę, visą paskendusią sniege. Nusilenkiau prie Simono Daukanto kapo, padėjau gėlių šūsnį, gautą iš skaitytojų. Antrą šūsnį – šio didžio vyro paminklo papėdėje. Pastovėjau vienas, pamąsčiau apie jį, nuostabų, pasakyčiau, šventą lietuvį. Palengvėjusia širdim vykau toliau.

Lapkričio 25. Penktadienis

Negaliu dar atitokti po kelionės. Vis dėlto metai, mano meteliai… Bene iš tikrųjų reikia jau paklusti Monikos patarimams: atėjo laikas man „surimtėti“, užraukti visas ir visokias „išvykas“. Lieka tiktai klausimas: kaipgi man be jų?

Vakar turėjau dalyvauti Rašytojų valdybos plenume MDR tema: „Kalba, literatūra, mokykla“. Nedalyvavau, žinoma, kadangi pradedu „rimtėti“.

„Ogonioko“ naujausiame numeryje skaičiau jaudinantį rašytojo Vasilijaus Bykovo straipsnį „Vėzdu prie viešumą“. Apie milicijos susidorojimą su žmonėmis, atėjusiais pagerbti stalinizmo aukas Kurapatuose prie Minsko. Žiauru, nežmoniška, visiškai man nesuprantama. Daug ko dabar nesuprantu. Sumaištis, ir gana.

Ir nieko dirbti negaliu. Apie rankraščius net pagalvoti…

Lapkričio 27. Sekmadienis

Sveikata – niekai. Prasidėjo širdies aritmija. Imu vaistus, keikiuosi. Reikės būtinai atsisakyti išvykos į Klaipėdą ir Šilutę, numatytas gruodžio 2 ir 3 dienomis. Nebeišvešiu.

Žiūrėjau televizijos transliuojamą TSRS Aukšč. Tarybos Prezidiumo posėdį. Pirmininkavo M. Gorbačiovas. Smarkiai buvo barami Estijos atstovai už jų priimtą nutarimą, prieštaraujantį TSRS Konstitucijai. Laikėsi jie labai oriai. Mūsiškis V. Astrauskas parėmė juos. Latviai taipogi. Ir kas iš to. Estų nutarimai pripažinti negaliojančiais. Taigi.

Lapkričio 28. Pirmadienis

Šiaip taip surašiau Vaigauskaitei atsiliepimą apie jos daktaratą meninės saviveiklos tema. Rašiau rusų kalba, taigi nė pats nežinau, kaip man tenai išėjo. Pasiunčiau, ir gana. Gana.

Nei iš šio, nei iš to prasidėjo širdies aritmija. Kurių velnių jai dabar reikia, ką? Ir ką man daryti su išvyka į Klaipėdą ir Šilutę, numatyta gruodžio 2 ir 3 dienomis?

Buvau pas gydytoją Danutę Bagdonienę. Apžiūrėjo, labai neišgąsdino, bet griežtai įsakė gulėti „ant biuletenio“, kurį čia pat ir išrašė. Liepė „nejuokauti“ su širdim. Taigi.

Šiandien – anūkės Akvilios gimimo diena. Nuėjau pas juos, į dukters Violetos namus, pasveikinau, palinkėjau. Ką gi daugiau?

Lapkričio 29. Antradienis

Aritmija nepraeina. Guliu „ant biuletenio“.

Atšaukiau išvykas į Klaipėdą ir Šilutę. Ką gi dabar padarysi…

Šiandien Juliui Būtėnui – 80. Gyvas, toks pat, koks buvo pirmaisiais pokario metais. Sekasi žmogui, bet nepavydžiu. Spaudoje pasirodė straipsnių jo jubiliejaus proga, pakalbėjo jis ir per televiziją. Tegyvena. Iš esmės imant, ne toks jis ir piktas ar žalingas, tiktai smulkus įkyriausiai, kandžioja mane kur pripuldamas. Irgi smulkiai. Taigi. Tegyvena žmogelis.

Gruodžio 2. Penktadienis

Kažkoks Juozas Girdvainis atspausdino laikraštyje „Kalba Vilnius“ straipsnį „Lietuva be radijo istorijos“. Kritikuoja, kad nesusirūpinta tuo reikalu. Išvardina daug faktų iš Lietuvos radijo veiklos, aukščiausiai iškelia, žinoma, Petrą Babicką, pirmąjį „Radijo dėdę“, išvardina daugybę radijo veikėjų iki pastarųjų metų. Savo pavardės neradau. Štai ką reiškia paliesti tą vadinamąjį „Sąjūdį“! Dabar žinosiu… Tik ar nurimsiu? Sąjūdis ar Antisąjūdis, o teisybė turi būti pasakyta. Taigi.

Gruodžio 7. Trečiadienis

Generalinio sekretoriaus Gorbačiovo kalba SNO generalinėje asamblėjoje. Įspūdis stiprus, daug gero žadantis. Žinoma, jeigu tikėtum tuo, kas žadama. Daug dešimtmečių tikėjome, o ko sulaukėm? Taigi šitokie reikalai. Šiaip ar taip, o Gorbačiovas yra Gorbačiovas.

Vakare – teleforumas „Atgimimo“ vadų ir vadukų: Landsbergis, Vaišvila, Juozaitis, kiti. Nujaučiau, kad nelabai stiprūs vyrai tie vadai ir vadukai, bet nemaniau, kad tokie nestiprūs. Iš jų kalbų, mintijimų, siekimų, kurie išlenda iš jų kalbų potekstės, aiškiai matyti, kad nelabai jiems rūpi tas Lietuvos atgimimas, apie kurį šaukia kiekviename žingsnyje, o daugiau savo personalinė karjera, geras apsirūpinimas asmeniškas. Taigi. O gal klystu? Gal neobjektyvus aš?

Širdies aritmija praėjo, o nerašymas nepraeina. Prakeiktai ilgai užsitęsė ta mano „kūrybinė“ rezignacija, arba, kaip sakydavo N. Gogolis, „sąmonės letargas“. Juk jau virš dešimties metų, kaip krinta iš rankų man viskas, ką rašomo bepaimčiau. Yra ko susimąstyti. Juo labiau, kad, šalia viso kito, vis aštriau iškyla ir ekonominiai reikalai: santaupos baigia išsekti, o „ant pensijos“ neilgai pasėdėsi, išlaidų turiu gi visokių. Taigi.

Gruodžio 8. Ketvirtadienis

Naktį šiurpią žinią pranešė užsienio radijo stotys: Armėnijoje baisus žemės drebėjimas. Aukų tūkstančiai. Sugriauti ištisi miestai. Daug gyvų žmonių po griuvėsiais.

Žinia pribloškianti. Dar viena nelaimė vargšei Armėnijai! Podraug ir nesuvokimas: kaip tai galėjo įvykti, kad niekas nieko nenujautė, nežinojo, nė viena seisminė stotis neįspėjo apie artėjantį pavojų? Negaliu suprasti. Žuvo gi daug tūkstančių žmonių!..

Netikėtai susirgo mano anūkė (australietė) Akvilia. Dabar daug žmonių serga gana keista liga, kai kieno vadinama Paryžiaus gripu: temperatūros nėra, skausmų jokių nėra, jėgų taip pat nėra, yra tiktai sloga. Parūpinau vaistų, susitaisys, juk jauna.

Gruodžio 9. Penktadienis

Turėjau būti Varėnoje ir Dauguose, atsisakiau visur: nelabai kaip jaučiuosi. Išsivers ir be manęs.

Buvo Eleonora Blaževičiūtė. Fiziškai jau sustiprėjusi, bet gerokai sukrikusi. Stebėtis tuo netenka, žinant, ką išdarinėjo su ja Sąjūdžio „lyderiai“ Čekuolis, Kakaras, Žebriūnas. Išsikalbėjome, kiek nurimo, išvyko atgal į Molėtus: darbai jos laukia.

Pasiunčiau sveikinimą Vaigauskaitei, ryšium su daktarato apgynimu (atsiliepimą apie jos darbą rašiau). Maskvoje gyvena ji, ši simpatiška dama, beje, akyse jos nesu matęs.

Spauda, radijas, televizija skelbia, kad M. Gorbačiovas ryšium su žemės drebėjimu Armėnijoje nutraukė savo vizitą JAV, parskubėjo namo, į Armėniją irgi. Teisingai daro vyras.

O iš Armėnijos žinios vis šiurpesnės. Daug gyvų žmonių po namų griuvėsiais, o prieiti prie jų neįmanoma, ypač su mūsų taip vadinama „priešakine technika“. Šiurpu.

Buvau pas Rašytojų sąjungos valdybos pirmininką Vytautą Martinkų, kalbėjau dėl rašytojo Juozo Erlicko neįmanomai sunkių gyvenimo sąlygų, pirmiausia buto reikalu. Išsikalbėjome draugiškai. Prisipažino, kad Rašytojų sąjunga šiuo metu nieko negali padėti, nors pripažįsta, kad tikrai norėtų. Sąjunga turi investavusi pinigų rašytojų butų statybai, bet viskas miesto vykdomojo žinioj, žada kai ką išskirti už pusmečio. Tuoj pasisiūliau nueiti pas LKP CK pirmąjį sekretorių Algirdą Brazauską, pabandyti išprašyti jo sutikimą ir tarpininkavimą, kad Erlickui butas būtų išskirtas tuoj pat, iš vykdomojo rezervų. Taip ir atsisveikinom.

Gruodžio 10. Šeštadienis

Pasveikinau Alfonsą Maldonį su išrinkimu jį kandidatu į LKP CK Biuro narius. Suprantu, kad šitai padaryta norint turėti LKP CK sudėtyje stipresnį inteligentijos atstovą, o Maldonis kaip tik ir yra tas stipresnis. Tokiu bent laikau iki šiol.

Pasveikinau ir Mindaugą Barysą su paskyrimu jį, pagaliau, „Tiesos“ vyriausiuoju redaktorium. Susijaudino žmogus, pakvietė aktyviai bendradarbiauti laikraštyje. Tvirtai neprižadėjau, nes nė pats nežinau, kaip man šitai seksis. Dešimt jau metų neberašau. Taigi.

Vis baisesnės žinios iš Armėnijos. Tikra tragedija. Iš užsienio plaukia gausėjanti Europos ir JAV pagalba, labai įvairi, svarbiausia – vaistai, drabužiai, palapinės. Televizija rodė Gorbačiovą, nuvykusį tenai, besikalbantį su žmonėmis, nelaimės ištiktais. Jis ne tik nutraukė savo vizitą JAV, bet ir atsisakė vizito į Angliją bei Kubą, kaip buvo numatęs ir užplanavęs. Tas rodo jį iš gerosios pusės, žmoniškos. O aš negaliu suprasti, kaip galėjo įvykti toks žemės drebėjimas, pareikalavęs, kaip dabar aiškėja, virš 20.000 žmonių gyvybių (ne mažiau), sunaikinęs kai kuriuos miestus visiškai, dešimtis kaimų bei kitų gyvenviečių, o iš anksto niekieno nepastebėtas? Nesuprantu! Juk veikia gi kažkokios seisminės stotys, nusako artėjančią nelaimę… Bene bus ir čia kaip su atominės elektros stoties tragedija Ukrainoje, Černobilyje: viskas per žioplumą, šalies vadovų bejėgiškumą, nesusiorientavimą? Jeigu iš tikrųjų taip, tai ko gero galima dar laukti ateityje. Nuo nieko mes, žmonės, neapsaugoti.

Gruodžio 11. Sekmadienis

Su kiekviena diena niūresnės žinios iš Armėnijos. Nuvyko tenai vyriausybinė komisija su Ryžkovu priešakyje, iš paskos jam šliaužinėjant Sliunkovui, o ką ji gali padaryti? Betvarkė didžiausia visur, iš užsienio šalių siunčiamą pagalbą niekas nepajėgia sudoroti, net priimti žmoniškai, dešimtys ir šimtai vagonų su maistu, vaistais, drabužiais, palapinėmis stovi neiškrauti, su užsienio lakūnais, atvežusiais pagalbą, nėra kam susikalbėti. TSRS Užsienio reikalų ministerija turi tūkstančius vertėjų visomis kalbomis, o neatsiuntė iki šiol į Armėniją nė vieno. Apie tai rūsčiai kalbėjo Ryžkovas ir pats Gorbačiovas, pastarasis žiauriai barė nacionalistus, dabar, tokios tragedijos akivaizdoje, iš naujo pakėlusius Kalnų Karabacho prijungimo prie Armėnijos klausimus. Tai bent žmonės atsiskleidė, ką? Jau prasidėjo ir vagystės, apiplėšinėjimai atsiųstų pagalbon vaistų ir viso kito. Šiurpu klausytis ir šiurpu televizijoje matyti.

O iš užsienio šnekos, kad pasaulio mokslininkai buvo numatę šį žemės drebėjimą ir net įspėję apie tai TSRS vadovus. Tai kaip čia yra, draugai mieli, ką?

Net sveikata pablogėjo man nuo tokių minčių.

Gruodžio 12. Pirmadienis

Iš Armėnijos nieko gero, tik šiurpios žinios. Ateina laikraščiai su nuotraukomis žmonių, gyvų ištrauktų iš po griuvėsių, sukrečiantį įspūdį padarė valingo veido motina armėnė Mariana Nurojan, išsigelbėjusi po trijų parų po griuvėsiais kartu su trim mažametėm savo dukterim. Manoji Monika tuoj išsikirpo tą nuotrauką iš „Izvestijų“, padėjo po stiklu ant stalo savo darbo kambary. Taigi šitaip. Šitaip.

„Izvestijose“ garsaus aktoriaus Pliato pasisakymas, pavadintas: „Visada būti žmogumi“. Daug gerų, įsidėmėtinų minčių, labai reikalingų šiandien, kai vis labiau įsisiautėja visokie sąjūdžiai, liaudies frontai ir panašūs reiškiniai, ir kai žmonės jų įtakoje praranda objektyvumą, skuba juodinti vienas kitą, „demaskuoti“ kiekvieną vyresnio amžiaus žmogų. Taigi.

Gruodžio 13. Antradienis

Nebeiškenčiau, nuėjau pas gydytoją Danutę Bagdonienę. Apramino ji mane: nervinis nuovargis, reikia daugiau valgyti, miegoti, nepergyventi dėl įžeidinėjimų spaudoje ir per televiziją, prirašė ir vaistų.

Išeidamas iš poliklinikos užsukau pas vyr. gydytojo sekretorę Oną (pavardės nekamantinėjau), pasakojo ji man, kaip gera pažįstama ir bičiulė, apie savo motinos paskutines gyvenimo dienas, kai nugabeno ją į „normalią“ ligoninę – Vilniaus respublikinę klinikinę, kur „seserys“, „nianios“ ir kitoks personalas keikė ją, vieną paliktą be jokios priežiūros, paskutiniais žodžiais keikė, kad ji „smirda“ ir „nedvesia“ taip ilgai, nors joms nusibodo neišpasakytai. Aprimdavo šitas „personalas“ tiktai gavęs kyšio po kelis rublius, bet ir tai trumpam, viskas vyko vėl iš naujo, kai tik prabėgdavo diena, kita. Ir vis rusiškai, vis keikiant „kakogo čiorta vy tut prijechali v naš gorod Vilnius? Ubiraitės ili bystreje podychaite!“ O tai vis emigrantės iš Penzos, Saratovo, kitur. Taigi. Motiną ji atsiėmusi, slaugiusi pati, numarinusi ramesnėmis aplinkybėmis, geresnėj priežiūroj. Ir tuoj papasakojo, kad buvę atkakę čionai, į spec. ligoninę, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio aktyvistai, viską tikrino, žiūrinėjo, priekaištavo, barė, reikalavo išsinešdinti su visais „privilegijuotais“ ligoniais. Ir paklaususi ji tada jų, kodėl gi jie nepasidairo po kitas ligonines, kur šitaip buvo elgiamasi su jos motina, kur ligoniai guli sugrūsti po keliasdešimt į vieną ankštą palatą, šaltuose vėjo perpučiamuose koridoriuose, negaudami, be kyšio, mažiausios medicininės pagalbos, skęsdami mėnesiais neperklotose lovose? Tai tik nusijuokė jai į akis tie sąjūdiniai kovotojai dėl „atgimstančios Lietuvos“ ir pasišalino. Rūpi mat jiems žmonių bėdos!

Gruodžio 14. Trečiadienis

„Literaturnaja gazeta“ pirmame puslapyje iškilmingai pranešė apie atleidimą iš pareigų vyr. redaktoriaus Aleksandro Čiakovskio. Kiek čia palinkėjimų surašyta, kiek jo „nuopelnų“ išlinksniuota, kaip karštai palinkėta jam „kūrybinės sėkmės“!.. O juk buvo jis vienas nuožmiausių stalinistų, vėliau brežnevininkų, nukarstytas visas ordinais, medaliais, Socialistinio darbo didvyrio auksine žvaigžde… Pastaruoju metu savo romanuose „Pergalė“ ir „Blokada“, pagal įsakymą „iš aukščiau“ išleistus visose respublikose vietos kalbomis, nėrėsi iš kailio reabilituodamas, liaupsindamas Staliną, čiauškėdamas ir čiulbėdamas panegirikas Brežnevui, dar vėliau puikiausiai įsitaisęs Gorbačiovo metais, jau demaskuojant Staliną ir Brežnevą… Taigi šitaip, draugas Baltuši. Pagalvok, kuo dabar galėtum tikėti, kaip dirbti viso to akivaizdoje? Pagalvok, pagalvok…

Gruodžio 16. Penktadienis

Gavau net 2 pakvietimus į Tarybų santvarkos sukūrimo Lietuvoje 70-čio minėjimą, vieną į parterį, kitą į beveik vyriausybinę ložę aukštai. Minėjimas iškilmingas, visų labiausiai patiko LKP CK pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko pranešimas, labai santūrus, labai išmintingas, ramus, blaivus, objektyvus. Daug aiškiau pasidarė man, kaip vystėsi reikalai nūnai Lietuvoje, ką reiškia Sąjūdis, kaip vertinti jį, kaip atžymėsime Vasario 16-tąją, daug kitų dalykų. Koncerto nebelaukiau. Žinau aš tuos „vyriausybinius“ koncertus.

Ilgai mąsčiau sugrįžęs apie Algirdą Brazauską. Geras žemės ūkio, pramonės, administracinių reikalų žinovas specialistas, turi daug ir gero gyvenimiško patyrimo, visa tai labai gerai. Tačiau gyvename daugiau nei sudėtingą metą, ir man neramu, ar susidoros jis su savo pareigomis, ar nenušvilps ir jį įsisiautėję sąjūdininkai, kaip nušvilpė, pasityčiodami, Songailą? Ilgai negalėjau suprasti, kur šito mano nerimo šaknys, vėliau sumečiau, gal ir ne visai teisingai: trūksta jam, Algirdui Brazauskui, gilesnio ideologinių reikalų pažinimo, neperkandęs jis jų iki galo. Taigi. Dar viena „blogybė“ – geros širdies žmogus jis. Tokie vyriausio respublikos vadovo pareigose ilgai išsilaikyti negali. Ypač atsimenant neįtikėtiną įžūlumą, veidmainiškumą, karjerizmą ir kai kurias kitas Sąjūdžio lyderių ypatybes. Labai galimas daiktas, kad „sukils“ jie prieš Algirdą Brazauską, kaip sukilo prieš Songailą, Astrauską, Šerį, Sakalauską, tik jų neįveikė, o kaip bus su A. Brazausku – dievas vienas težino.

Iš ryto šiandien kalbėjau telefonu su Halina Korsakiene. Dėl „Jaunimo gretų“ publikacijos šių metų 11 ir 12 numeriuose: „Kazio Jakubėno byla“. Paruošė jo brolis advokatas pensijoje Alfonsas Jakubėnas. Tarp daugelio kitų iškraipymų, yra ir tvirtinimas, kad Petras Cvirka, 1945–1946 metais, būdamas Rašytojų sąjungos Valdybos pirmininku, parašė valstybės saugumo organams skundą ant Kazio Jakubėno. Krūptelėjau dėl šitokio melo, nė už ką nepatikėjęs, kad tai galėtų būti tiesa, pasijutęs itin giliai užgautas tokio išpuolio prieš Petrą Cvirką. Būtinai turiu patikrinti visą bylą, sutikslinti, įsitikinti.

Rašo publikacijoje Alfonsas Jakubėnas, kad mes, Petras Cvirka, aš, Kostas Korsakas ir Antanas Venclova, buvome liudininkais Kazio Jakubėno byloje. Kad buvome, tai tiesa, o kaip buvome? Juk anuo metu niekas nesiteiravo mūsų, norime ar nenorime eiti į liudininkus: buvome iškviesti „kur reikia“, ir mums buvo pasakyta vykdyti uždavinį. Atsimenu labai gerai, kaip, eidami abu su Petru Cvirka į teismą (Aukščiausiąjį teismą, buvusį tuomet Vrublevskio 6 numerio namuose), susitarėm liudyti kaip galima švelniau, kad tasai durnius Kazelis gautų kuo mažesnę bausmę. Durnium vadinau jį todėl, kad jis švaistėsi po respubliką, po savo paties organizuojamus literatūros vakarus, dažnai ir drauge su kitais rašytojais, visą laiką pasigardžiuodamas skaitė savo paties eilėraštį „Laikrodėliai“, vaizduojantį, kaip Raudonosios armijos kariai Lietuvos miestų gatvėse stabdo žmones ir atiminėja iš jų laikrodėlius. Ne kartą ir ne du buvome pasikvietę Kazį Jakubėną į Rašytojų sąjungą, kad liautųsi, suprastų, kokį metą gyvename, kad gali susilaukti didelių nemalonumų. Nepaklausė mūsų poetas, tai ir pateko į kalėjimą, paskui į teismą. Halina Korsakienė visa tai gerai žino, bet šneka kreivai, tvirtina, kad Petras Cvirka labai rūsčiai liudijo, ji apie tai parašysianti savo atsiminimuose. Jos valia, žinoma. O dabar pasakiau, jeigu mes taip bjauriai liudijome, tai kodėl tuoj po teismo buvome Genriko Zimano iškolioti paskutiniais žodžiais telefonu, vėliau susilaukėme ir kitų nemalonumų. „Šito aš nežinau“, – atsakė Halina Korsakienė ir pridūrė: „Kaip žinau, taip ir parašysiu.“ Palinkėjau jai sėkmės.

Šiandien iš ryto dar spėjau pasikalbėti su „Vagos“ vyriausiuoju redaktorium Juozu Stepšiu dėl Dalios eilėraščių antrosios knygos: įteikė ją Dalia metų pradžioje, praėjo šeši mėnesiai, o jokio atsakymo iki šiol nėra. Nusistebėjo Juozas Stepšys, pažadėjo asmeniškai pagloboti. Bijau, nepadarys jis šito. Nūnai „Vagoj“ prilindę Sąjūdžio rėkautojų, įsitvirtinę visose redakcijose, ką nori, tai ir daro, „Vagos“ vadovų nebeatsiklausdami, o tie tyli. Na, žiūrėsim. Priminsiu vėl… po kokio mėnesio.

Gruodžio 17. Šeštadienis

Buvo atvykęs iš Kupiškio Povilas Zulonas, gerasis mano draugas, atvežė 4 skilandžius iš Adomynės, namų darbo, gerai išrūkytus. Sumokėjau 98 rublius, sukabinau vėsiame kambaryje. Padalinsiu „reikalingiems žmonėms“. Taip reikia. Taip reikia…

Gruodžio 21. Trečiadienis

Praėjusios trys dienos buvo man nelengvo susimąstymo dienos. Nelabai linksmos, beje. Berods peržiūrėjau daugelį savo nugyventų dienų ir metų, literatūrinės kūrybos, kaip dabar priimta sakyti, darbų, ieškojimų, pastangų ir faktų. Susimąstyti tikrai yra ko. Juk dešimt metų sukako, kaip nebeparašau nieko naujo, išskyrus, žinoma, vieną kitą straipsnį, kurių nelaikau net literatūra. Tokie dalykai slegia. Ne todėl, kad gailėčiausi per mažai parašęs, o kad sunku susitaikyti su nepajėgumu priversti save rašyti. Juo labiau, kai abejoji, ar būtina prievartauti save, ir nežinai, kas gero, o gal ir blogo išeitų iš tokio prievartavimo. Kiek kartų bandžiau šitai daryti, vis niekai ir niekai, kiekvienas sakinys atrodo sakytum negyvėlis, nežinia kokiu būdu išėjęs iš po mano plunksnos. Ir gėda, ir net šiurpu pažvelgti į kiekvieną jų. Viskas svetima, ne mano, ne mano, ne mano… Kiek rašiau, visada rašiau su tvirtu įsitikinimu, kad rašau tiesą, niekam nepataikaudamas, nesistengdamas būti tendencingu vienai ar kitai pusei. Ir ne mano kaltė, kuri dabar primetama man, girdi, per daug aštrinau socialinius kampus, demaskavau buožes, aukštinau darbo žmogų, net piemenėlius, idealizavau pastaruosius. O juk šitaip, kaip man atrodo, niekad nebuvo. Gyvenime mačiau labai visokių žmonių, bet nemačiau nė vieno krištoliškai doro, tobulo, švento, ir nemačiau, irgi nė vieno, perdėm supuvusio, sužvėrėjusio, ir mano troškimas visuomet buvo vienas: rūpestingai paieškoti ir iškelti dienos švieson žmones tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, su gerosiomis ir blogosiomis savybėmis. Šito mokė mane Kazys Boruta, šito visą gyvenimą mokiausi iš didžiųjų lietuvių, mūsų literatūros klasikų, ir iš pasaulinių, žinoma. Jeigu rašydamas išmesi iš literatūros kūrinio jo socialumą, tai kas gi tau liks? Burbulas tau liks! O kam man burbulai?! Verčiau jau nieko nerašyti, nei rašyti netiesą, net ir nuslepiant dalį jos, tiesos. Daug kur pajėgtum žmogus meluoti, bet kai atsisėdu aš prie rankraščių, kai prabilsta į mane Akvilia, Rūkienė, Saliamutė, Alyzas, Juza, Valiusė ir Aleksas, Laukys, Stanislovas, daugelis kitų, kai pamatau aš jų akis čia pat, priešais save, nebepakyla man ranka kalbėti netiesą. Daug negerų savybių turiu, daug negero gyvenime pridaręs esu, bet iki tokios šventvagystės nepriėjau. Jeigu taip atsitiktų, taigi neverta ir begyventi būtų, degant iš gėdos dėl šitokio savo nuopuolio, moralinio ir visokio kitokio, nebematant jokios prasmės gyventi, dirbti, kažką veikti toliau.

Tai šitaip, draugas Baltuši, varguoli tu mano Albertai.

Ir, prisipažinsiu, nesusigaudau aš tarp įvykių, kurie nūnai reiškiasi Lietuvoje, nesuprantu daug ko, ne mažiau, nei kadaise nesuprasdavau kai kurių reiškinių. Ir negaliu patikėti visa širdim Sąjūdžiu, nūnai išvysčiusiu energingą veiklą, ne visu, žinoma, jame yra daug gerų žmonių, patikėjusių skambiais šūkiais, dažnai net nebegalvojančių, kur tie šūkiai gali nuvesti mūsų tautą ir pačią Lietuvą, nepasitikiu Sąjūdžio lyderiais, net Justinu Marcinkevičium, kurį daug metų labai gerbiau, kuriuo labai tikėjau kaip poetu, dramaturgu, o svarbiausia – žmogum. Neatpažįstamai pakito Justinas. Nebeatpažįstamai. Svetimas, tolimas, kupinas nepakantumo, rūpestingai slepiamo nuožmumo širdyje – toks jis dabar. Ir atrodo man, kad lemiama dauguma šitų lyderių, taip garsiai šaukiančių apie meilę Lietuvai, lietuvių tautai, Lietuvos istorijai, iš tikrųjų nemyli nei Lietuvos, nei lietuvių kalbos, kurios nepasistengė nė išmokti kaip dera, nei Lietuvos istorijos, kurioje jie tiesiog nesusigaudo. O rėkia, nebijodamas suklysti, pasakysiu, siekdami asmeniškos karjeros, ir ką nūnai gero daro Lietuvai, o daro ne taip jau mažai, tai irgi siekdami populiarumo, karjeros, minkštos kėdės ir geros algos bei „vyriausybinių privilegijų“…

Ir neramina mane daugelio jų bukagalviškumas, pasireiškiantis slaptais ir nelabai slaptais troškimais restauruoti buvusią buržuazijos valdomą Lietuvą, kitaip tarus – pasukti istorijos ratą atgal, į XIX-jo šimtmečio sąlygas bei žmonių mąstyseną. Tai būtų tikra nelaimė mums visiems – tautai ir pačiai Lietuvai, kuriai dabar reikia ieškoti visai kitų, naujų kelių, atitinkamų dabartinės Europos padėtį, kai pasibaigė Vakarų Europos valstybių tarpusavio rietenos, leidusios įsigalėti Hitleriui. Nūnai jos, tos valstybės, ieško kontakto viena su kita, ir, kaip man atrodo, nelabai tolimas tas laikas, kai gims mūsų planetoje Jungtinės Europos Valstybės JAV pavyzdžiu, su bendra gynyba, finansais, užsienio politika. Štai kur, Europoje tokioje Lietuvos vieta, juoba mes – Europa, o ne Azija. Ir reikia iš tikrųjų taip nemylėti Lietuvos, kaip nemyli jos fašistuojanti Lietuvos Laisvės lyga, kad svajotum apie visišką nepriklausomybę buvusios buržuazinės Lietuvos pavydžiu. O juk Sąjūdis kaip tik ir blokuojasi su šita nelemta Laisvės lyga, nors oficialiai neigia šitai. Tai ką gi? Ką gi?

Yra apie ką pamąstyti. Net labai yra.

Gruodžio 25. Sekmadienis

Vakar ir užvakar ieškojau būdų susipažinti su Kazio Jakubėno byla. Skausmingai rūpi išsiaiškinti: rašė Petras Cvirka skundą ant Kazio Jakubėno į „valstybės saugumo organus“ ar ne? Susižinojau: bylos respublikoje nėra, reikia kreiptis į Valstybės saugumo komitetą. Taip ir padarysiu.

Šiandien turėjau pravesti du susitikimus su Valst. projektavimo instituto darbuotojais. Buvau ir pasižadėjęs, bet čia kaip tyčia vėl pablogėjo sveikata. Tad „atsiskambinau“ telefonu.

Prieš porą dienų pabuvojau „Lelijos“ siuvimo fabrikų susivienijime, pas direktorių Dziedavičių. Plačiai išsikalbėjome, aprodė kelis cechus, perdėm aprūpintus importinėmis mašinomis iš Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Japonijos, Švedijos. Tikras stebuklas atrodo. Nė iš tolo nepanašu į tai, ką įpratome matyti tokiuose fabrikuose, kai aplink stalus ir net ant stalo sėdėdavo siuvėjai ir siūdavo rankomis, o jeigu mašinomis, tai „tėvyninės“ gamybos, kurios mažai ką skiriasi nuo rankų darbo. Dabar mašinos ne tiktai siuva, kišenes prisiuva, apykakles uždeda, sagas prisiuva pačios, bet dar operatorei (dabar taip vadinamos siuvėjos) išeinant pietų pasako jai „Gero apetito“ prancūzų kalba. Susivienijimo gaminiai daugiausia eksportuojami į užsienį, valiutos, gaunamos už eksportą, Lietuvoje paliekama tik 27%, visa kita „pasiima Maskva“. Dar ir tuos 27% negalima išleisti, įsigyjant, ko gamybai plėsti reikia, bet būtina palaukti vienerius metus, o tada „Maskva nurodo“, kiek galima jos išleisti ir kokiems pirkiniams. Susivienijimo vadovybė (direkcija) jokių teisių neturi, ji tiktai darbų atlikėja, komanduojama „iš aukščiau“. Taigi.

Yra čia cechas ir individualiems užsakymams, kuriame ir paprašiau pasiūti man kostiumą ateinančiam mano 80-čiui. Direktorius mielai sutiko, dabar lieka laukti, tik nežinia kiek.

Vėlų vakarą baigiau rašyti ir išsiunčiau naujametinius paskutinius sveikinimus. Viso jų susidarė netoli šimto. O ką? Justas Paleckis kas metai rašydavo po 600, 700, 800 šimtus. Taigi.

Gruodžio 26. Pirmadienis

Akademiniame dramos teatre įvyko Vinco Kudirkos 130-jų gimimo metinių minėjimas. Gavau pakvietimą ir aš, bet nenuėjau. Viena, kad sveikata nelabai, nelabai, o antra – įgriso man tie visi minėjimai, kaip du lašai vandens panašūs vienas į kitą. Šis, beje, truputį skyrėsi: nebuvo prezidiumo, kuriame snauduliuodavo visa respublikos valdžia per oficialiąją dalį. Taigi.

Susiskambinau su LKP CK sekretorium A. Brazausku. Susitarėm: priims jis mane rytoj 9 val. ryto.

Gruodžio 27. Antradienis

9 val. ryto – pas A. Brazauską. Išdėsčiau rašytojo Juozo Erlicko sunkias gyvenimo sąlygas, įteikiau ir savo pareiškimą tuo reikalu. Jis, Brazauskas, suveikė labai greitai: telefonu. Atrodo, Erlickas gaus pagaliau padorų butą Rašytojų sąjungos sąskaita. Ko man bereikia. Tuoj pat paskambinau Romualdui Granauskui, pradžiuginau ir jį. Taigi.

11 val. vėl susirinkome Aukšč. Tarybos būstinėje, svarstėme dar kartą Kons-titucijos projektą. Atrodo, viskas bus gerai. Pasiūlėme tuoj pat skelbti spaudoje, nes jau ir dabar Sąjūdis verda, kunkuliuoja, grasina naujais piketais. Taigi.

Po pietų buvau pas Valstybės saugumo komiteto pirmininką Eismontą. Labai simpatiškas, žvalus, mandagus žmogus, tiktai gerokai pavargęs. Susitarėme, kad išrūpins Kazio Jakubėno bylą, kuri esanti Maskvoje, leis man susipažinti. Papasakojau viską, pasakiau: ne mano reikalai toje byloje man rūpi, o tik noriu apginti Petro Cvirkos gerą vardą.

O sveikata mano nelabai kokia. Net labai nelabai. Kažkas įsisuko į kaulus, temperatūros, beje, nėra. Na, žiūrėsim.

Gruodžio 28. Trečiadienis

Televizijoje – dar vienas Sąjūdžio teleforumas. Kiekvieną trečiadienį jie dabar taip, pavadinę savo laidas „Atgimimo bangos“ vardu. Kieno atgimimo? Kas buvo numiręs? Negi mūsų tauta?! Ė!.. Landsbergis (būsimasis Lietuvos prezidentas, kokiu paskelbė jį Laisvės lyga) labai šiltais žodžiais paminėjo lietuvį, žuvusį Armėnijoje, gelbėjant iš griuvėsių nelaimės ištiktus žmones. Tai gražu. Bet nesuprantu, kodėl nepaminėjo kitą Lietuvos žmogų, taip pat nuvykusį į žemės drebėjimo katastrofos ištiktą Armėniją ir žuvusį tenai? Negi todėl, kad pastarojo pavardė nelietuviška?

Vakar, beje, 15 valandą buvo šaukiamas Rašytojų sąjungos valdybos plenumas. Buvau gavęs ir pakvietimą. Nutariau neiti. Dėl „nesveikatos“, nes nematau reikalo.

Iš laikraščių sužinojau, kad senam mano pažįstamam Mironui Moskvinui sukako šiandien 85 metai. Norėjau pasveikinti, bet nesuradau jokios žymės, kur jis gyvena, kur jo ieškoti. Gaila. Karo metais mes dirbome kartu Visasąjunginiame radijo komitete. Jis buvo mūsų vertėjas. Simpatiškas, doras, truputį juokingas žydelis, buvo partijos pogrindyje, areštuotas Smetonos policijos, nuteistas, vėliau iškeistas į lietuvį kunigą, kai buvo apsikeitimas į komunistus, kalinčius Lietuvoje, į kunigus, kalinčius Tarybų Sąjungoje. Buvo gi ir tokie dalykai.

Gruodžio 31. Šeštadienis

Sveikata kiek pagerėjo, tačiau rankos nekyla prie rankraščių. Taip ir praėjo metai, dar vieni, kaip neberašau. Net straipsnį sunkiai tesukurpiu. Ir, kažkodėl, dingo net graužatis dėl šito. Bene susitaikiau su padėtim, kurią Gogolis genialiai apibūdino: „Sąmonės letargija“. Taigi.

Spaudoje paskelbtas, per televiziją bei radiją perskaitytas M. Gorbačiovo Naujametinis sveikinimas. Paskelbtas ir mūsų respublikos vadovų sveikinimo žodis. M. Gorbačiovas nieko naujo netarė, vis seni pergiedojimai apie būtinumą dirbti, ieškoti naujų formų, kantriai laukti. Septyniasdešimt vienerius metus kantriai laukė, kas toliau?

Lietuvių tautą pasveikino su Naujaisiais metais Vytautas Landsbergis. Per „Amerikos balso“ radiją. Kiek šitai dar tęsis?

Dedu tašką šių, 1988 metų rankraščiui „Vietoje dienoraščio“. Labai abejoju, ar bus jis kam naudingas, net ir man pačiam. Gyventi liko nebe taip daug, kur panaudočiau šituos „surašymus“? Taigi.

Beje, svečiuodamasis Telšiuose lapkričio 28 dieną, kur turėjau du susitikimus, po jų susipažinau prie vakarienės stalo su Telšių Žemaitės vardo vidurinės mokyklos literatūros mokytoja Rima Misiūriene. Padarė ji man kažkodėl rimtą įspūdį. Kažkaip patikėjau, kad ji iš tų, kuriais galima pasitikėti, būti atviresniam. Grįžęs namo, išsiunčiau jai savo „Pasakymus ir atsakymus“, ką buvau pažadėjęs, nuo to prasidėjo tarp mūsų gana draugiškas susirašinėjimas, ne toks dažnas, bet tikrai draugiškas. Įdomu. O įdomiausia, kad nieko nereikalingo šiame susirašinėjime nėra. Ir nebus, kaip atrodo.

Taigi. Einam į Naujuosius, 1989-uosius. Ir nespėliokime, ką jie naujo atneš. Nieko naujo jie…

Parengė Antanas Šimkus