literatūros žurnalas

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1986 m. gegužė–liepa

2017 m. Nr. 5-6

Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m. Nr. 11, Nr. 12, 2017 m. Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1986 m. gegužės–liepos mėnesių užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.


1986 m. gegužė–liepa


Gegužės 1. Ketvirtadienis

Daug dienų svilino nepakeliamas karštis, o dabar staiga atšalo taip, kad storiau rengtis reikia. Labai keistas pavasaris, ir ne mažiau keista savijauta. Radijas pranešė, kad jau 18 žmonių sunkiai serga nuo radiacijos.

Žiūrėjau televizoriuje Gegužės 1-sios paradą – Vilniuje ir Maskvoje. Viskas matyta ir permatyta. Tiesiog keista, kad jokių naujų formų šventėms nebesugalvojama. Net šventėms!

Abu su Monika išvykome į Paalksnę.


Gegužės 2. Penktadienis

Oras šaltas, pila lietus. Neramu ant dūšios, negera kažko visam.

Prisiklausiau užsienio radijo stočių apie Černobylio avariją, ir visiškai sugedo man nuotaika. Tūkstančiai žmonių užnuodyti radiacija, jau iš šešiasdešimties kilometrų ploto iškeliami žmonės. Prisiminiau, kad mūsiškis radijas ir televizija skelbia apie Kijevo gyventojų ramybę, net entuziazmą, pasiryžimą vykdyti ir perpildyti gamybinius planus… Taigi.

Atėjo du jauni vyrai, pranešė esą iš Vilniaus, atvažiavę čionai meškerioti, o ežere – lavonas. Paskambinau į Molėtus milicijai, netrukus prisistatė „učiastkovas“, atvyko ir skenduolio brolis, gana inteligentiškos išvaizdos vyras iš Utenos, ir tėvas, smarkiai prislėgtas. Paaiškėjo, kad skenduolis jau praeitų metų lapkričio vidury nebesugrįžo į namus Utenoje, baigęs statybų darbą mūsų kolūkyje, ir, matyt, nuo to laiko plaukiojo ežere. Pasirodo, baigę darbą jie su draugu prisigėrė mirtinai, abu ėjo į Kuktiškių stotį važiuoti namo, tačiau traukinį pasiekė tiktai skenduolio draugas, kuris taip ir negalėjo tada aiškiai pasakyti, kur ir kiek jie gėrė, ir kur dabar jo sugėrovas. Lavoną išgriebė, išvežė į Uteną. Kaip dabar atrodė tas lavonas – geriau neprisiminti.

Mūsų kolonėlėje staiga nutrūko vanduo. Amžinai šitaip! Neatsimenu nė vieno įrenginio ar pramonės gaminio, kuris būtų atliktas be broko.


Gegužės 3. Šeštadienis

Oras vis dar šaltas.

Nesiseka man dirbti čia, Paalksnėje. Pats nežinau, kodėl šitaip. Bandžiau surašyti atsakymus į „Komjaunimo tiesos“ skaitytojų klausimus. Nesiseka net ir toks, atrodytų, ne pats sunkiausias darbelis. Visiška apatija beapėmusi mane. Kas toliau? Kas gi toliau?

Pavakarę netikėtai atvyko Surdegio kolūkio pirmininkas Gintaras su trim vyrais ir viena moterim. Šoko visi sodinti medelius. Daug prisodino. Šermukšnius septynis, eglaites šešias, kadugius septynis, eglutes gyvatvorines – apie dvidešimt. Mūsų sodybėlė iš karto pasikeitė, net palinksmėjo.

Suruošiau jiems vakarienę. Su šnapsu. Atsiskyrėme labai gražiai, padėkojau, pažadėjau atsilyginti, tik nežinau dar kaip.


Gegužės 4. Sekmadienis

Oras šaltas, kambaryje nieko negalima dirbti.

Grįžome į Vilnių, o čia iš visų pusių kalbos apie radiaciją. Bėda yra toji, kad niekas nieko tikro nežino.


Gegužės 5. Pirmadienis

Rašiau atsakymus į „Komj. tiesos“ skaitytojų klausimus, gerokai nukrypdamas nuo jų. Prasitariau ir ne klausimų tema, konkrečiai – kas yra talentas ir kas yra talentingas žmogus. Atrodo, pavyko, o kaip iš tikrųjų… Šiaip ar taip, o jaučiu, kad baigsiu. Anksčiau ar vėliau.


Gegužės 6. Antradienis

Pagaliau baigėsi šventės gegužinės. Šiais metais jų buvo keturios dienos!

Buvau Molėtuose, tenai mirė literatūros kritiko Petro Bražėno tėvas. Šiandien laidotuvės. Lydėjome velionį į Suginčius, kur visos jų giminės kapai. Buvo A. Maldonis, A. Pocius, J. Lankutis, V. Sventickas, V. Martinkus, V. Kubilius, daugelis kitų žinomų žmonių. Petras Bražėnas – šaunus vyras, geras kritikas, protingas žmogus, beje, geras ir draugiškas man. Po laidotuvių vėl sugrįžome į Molėtus, pasėdėjome prie šermenų stalo. Vėliau parvykome visi namo.

Truputį keista, kad laidotuvėse nedalyvavo niekas iš rajono vadovų. Šiaip ar taip, Petras Bražėnas – tikras molėtiškis.


Gegužės 7. Trečiadienis

Taikos gynimo komitete. Nuėjau senu papratimu. Ir iš pareigos, žinoma. Juk oficialiai dar neatleistas iš pareigų. O čia ne tiek darbo, kiek šnekalų. Ir apie mane. Girdi, nesurandamas kandidatas, niekas nenorįs eiti. Suprantu: koks kvailys mūsų praktiškais laikais eis tau dirbti veltui! Juo labiau kai žino, kad visur darbas daugiau ar mažiau apmokamas. Net Knygos bičiulių „laisvanoriškoje“ draugijoje. Nebekalbant apie alkoholio reikalus, kur iš karto sudaryti tikri štabai, algos mokamos iki 300 rublių, etatinių vietų – per akis. O pas mus, TGK, vos viena etatinė darbuotoja, visi kiti darbai stengiamasi atlikti „visuomeniniais pagrindais“. Beje, daugiausia kalba eina apie V. Reimerį. Jį jau seniai norima atleisti iš „Gimtojo krašto“ atsakingojo redaktoriaus pareigų, bet jis, matyt, kratosi. Šitiek proto dar turi. Na, žiūrėsim.

Prasidėjo karščiai. Šiandien visai nebėra kur dėtis.

Supirkau produktus.

Kiaurą naktį užsienio radijas kala ir kala apie radiacijos plitimą po Čarnobylio katastrofos. Iš šitų „kalimų“ tik ir sužinai žmogus šiek tiek tiesos. Mūsiškiai tyli. Keista ir, atvirai pasakius, šiurpoka, kaip pati valstybės galva Gorbačiovas tyli apie šį įvykį, turintį tarptautinės reikšmės, jokių komentarų neprideda.


Gegužės 8. Ketvirtadienis

Šiek tiek darbavausi prie atsakymų į „Komj. tiesos“ skaitytojų klausimus. Sunkiai man sekasi, bet reikia užraukti, kitaip niekai.

Karščiai itin dideli, iki 28 ir aukščiau. O čia dar butas apšildomas.


Gegužės 9. Penktadienis

Pergalės dienos proga buvau pakviestas į Karių memorialą Antakalnio kapinėse. Buvo visa vyriausybė, daug jaunimo, gėlių, karo veteranų, partinių darbuotojų, buvusių partizanų. Iškilmės (vainiko padėjimo) truko nepilną valandą.


Gegužės 11. Sekmadienis

Kupiškyje. Kartu su Povilu Zulonu pravedėme taikos mitingą koncertą, dalyvaujant Kupiškio etnografinio liaudies teatro kolektyvui, suvaidinusiam „Šienpjovių dainą“. Visos pajamos – į Taikos fondą.

Grįžau vėlokai, pavargęs.


Gegužės 12. Pirmadienis

Buvau TGK. Susidūriau su keletu interesantų, visiškai man neįdomių ir nereikalingų. Mano atleidimo dar negirdėti.

Baigiau atsakymus į „Komj. tiesos“ skaitytojų klausimus. Dar nežinau, kaip man išėjo, tik žinau, kad nieko daugiau nebegaliu. Atiduosiu, tesižinai.

„Vagos“ leidykloje svarstėme 1988 metų išleidimo ir redagavimo planus. Nieko linksmo, nieko reikšmingesnio iš mūsų rašytojų pastangų nematyti. Pilkuma. Išsikvėpimas. Na, gal dar kas pasirodys iki šitų planų datos, tiktai kažin.


Gegužės 13. Antradienis

Aukšč. Taryboje posėdžiavome Nuolatinių komisijų (net kelių) posėdyje. Svarstėme naująjį mokyklų įstatymą. Visiems pritarus, pasakiau, kad laikau idiotizmu versti vaikus mokytis nuo šešerių metų amžiaus. Nieko gero tas neduos, tiktai mūsų jaunąją kartą sutraumuos. Jau praeitų metų patikrinimas Vilniaus net devyniose vidurinėse mokyklose parodė, kad mokiniai nuo 8 klasės ir aukščiau nieko nebesuima į galvą, tiek visokių niekų jiems prikrauta. Kas gi bus, kai prasidės „krovimas“ nuo šešerių metukų? Taip pat idiotizmu laikau visiems privalomo vidurinio mokslo įvedimą. Žmonių yra visokių, vienas linkęs į mokslą, kitas mažiau linkęs, trečias dar mažiau, ketvirtas tiesiog apsigimęs bemokslis. Šitokiam „ištempti“ pakinkomi pionieriai, paskui komjaunimas, visi bendrom jėgom pritempia iki brandos atestato ir… sugadina žmogų: dirbti jis nebenori, kadangi jau „mokytas“, o užsiimti protiniu darbu negali, tuo tarpu galėjo juk išaugti normaliu žmogum, įsigyti staliaus, kalvio, techniko, siuvėjo, baldžiaus ir kitokio amato, ir būtų buvęs naudingas visuomenei bei laimingas pats.

Niekas man, žinoma, nepritarė. Bet man nusispjaut. Žinau, kad aš teisus.

Ir dar iškėliau klausimą dėl straipsnio įstatymo apie vaikų darbą atostogų metu. Tenai pasakyta, kad darbas laisvanoriškas, tėvų sutikimo atsiklausus, pedagogams ir gydytojams kontroliuojant, o iš tikrųjų niekas nieko neatsiklausia, vaikų darbas vasaros atostogų metu kolūkiuose paverstas privalomu, tai reikia taip ir užrašyti, o ne meluoti vaikams į akis. Pagaliau reikia gerbti vaikų darbą, jeigu jau priverčiame juos vietoje poilsio talkininkauti kolūkiečiams, už darbą turi būti atlyginama. O dabar iš dirbančių vaikų vienos dienos uždarbis išskaitomas Gagarino miesto statybai, kitos dienos – Taikos fondui, trečios – Kraštotyrai, ir taip toliau. Ir dar. Kai kurių respublikos kolūkių pirmininkai tiek išgudrėjo, kad išskaitytus vaikų pinigus įneša į tuos „fondus“… savo kolūkio vardu. Jeigu jau išskaitome iš vaikų, tai palikime jiems nors garbę, įrašykime visus įnašus jų, o ne kieno kito vardu. Nors tiek tegu jiems lieka.

Niekas ir šituo klausimu man nepritarė. Naivu buvo ir laukti pritarimo. Visi sėdi ausis suskiautę. Tiktai posėdžiui pasibaigus daugelis tylomis priėjo, spaudė ranką ir sakė, kad visi taip galvoja, o garsiai pasakėte tik jūs, kadangi tik jūs ir tegalite šitaip kalbėti! Še tai tau, iki ko priveda žmones baimė prieš „aukščiau“ stovinčius!

Įdūkęs grįžau namo.


Gegužės 14. Trečiadienis

Monika išvyko į Kauną gastrolėms. Džiaugiuosi, kad ji vis dar juda kruta. Tas jai padeda gyventi, nugalėti ligos kankinimus, apskritai – gyventi.

Vakare paskambinau jai. Viskas gerai.

Nesirašo man. Kas bus toliau?


Gegužės 15. Ketvirtadienis

Broliui Leonardui šiandien 72 meteliai. Aplankiau, pasveikinau, įteikiau dovanų suomišką spiningą. Buvo labai kantantas.

Kito nieko naujo. Tik laikas bėga. Bet ir šitai ne nauja.


Gegužės 16. Penktadienis

Sugrįžo Monika iš Kauno. Viskas gerai. Vėl dabar abu kartu.

Vaikštau kaip apdujęs. Niekas man nesirašo.


Gegužės 17. Šeštadienis

„Komjaunimo tiesoje“ mano atsakymai, pavadinti „Gyvenimas ir kiekvieno mūsų vieta gyvenime“. Išspausdinta… pirmajame puslapyje su tęsiniu antrajame. Didžiulė mano nuotrauka irgi pirmajame. Šito dar nėra buvę mano atžvilgiu niekur! Paskambinau, padėkojau. O redakcija kažkodėl dėkojo man.

Niekas man nesirašo.


Gegužės 19. Pirmadienis

Skambinau Petrui Palilioniui į Kauną, sužinojau: rašytojo Juozo Grušo sveikata daugiau nei prasta. Sąžinė mane graužia: seniai beaplankiau jį, mielą žmogų ir gerą rašytoją.


Gegužės 20. Antradienis

Mano redaktorė Donata Linčiuvienė maloniai sutiko nuvykti su manim pas Juozą Grušą. Rašytoją radome tikrai blogame stovyje, uremijos užkankintą, smarkiai kenčiantį, beveik be sąmonės. Gulėjo užmerkęs akis, kurių taip ir neatmerkė per visą mūsų vizitą. Tačiau mano balsą iš karto atpažino, lėtai ištiesė ranką. Suėmiau ją delnais, o ji – šalta. Šiaip taip atšildžiau, pašnekinau, bandžiau kiek įmanoma linksmiau. Jis kiek prašvito, klausėsi, tačiau nei atmerkti akių, nei ištarti žodį nebeturėjo jėgų.

Pasakojo duktė, kad gydytojams tariantis apie injekcijų sumažinimą jam iki dviejų į dieną, rašytojas netikėtai atgavo sąmonę, sunkiai ištarė: „Ne į dieną… Per dieną… per dieną reikia sakyt.“ Ir vėl neteko sąmonės, kurios jau nebeatgauna iki šiol. Sukrėstas buvau šito fakto. Kaip reikia karštai mylėti savo gimtąją kalbą, jeigu net mirties patale gyventum jos rūpesčiais! Ar daug turime tokių rašytojų?

Sugrįžome prislėgti, bet ir giedrios nuotaikos: gražų žmogų matėme, duok dieve Lietuvai daugiau tokių!..


Gegužės 21. Trečiadienis

Buvau pas Leikauską dėl mano vertėjos Birutės Bienieckos, išsiaiškinau viską. Tvarkoj.

15 valandą buvome sušaukti į Kultūros ministeriją, Valst. respublikinių premijų komiteto posėdin. Išgirdome visiškai neįtikėtiną dalyką: komitetas „reorganizuotas“, suskaldant jį į aštuonias sekcijas – literatūros, dailės, kino ir kitas – o kiekvienai sekcijai suteikiama teisė savarankiškai skirti vieną premiją (savo srities kandidatams), ir tas skyrimas bus jau galutinis, Komitetui daugiau nebereikės susirinkti. Užprotestavome, tačiau tas nieko nepadėjo.

Tikras idiotizmas! Iki šiol Komitetas svarstė drauge visų sričių kandidatus, prieš akis turėjo plačią viso respublikos kultūros gyvenimo panoramą, diskutavo, aptarinėjo visus, dabar suskaldytas į vienkiemius. Na, dar žiūrėsime.


Gegužės 22. Ketvirtadienis

Anksti rytą atėjo sunki žinia: naktį mirė Juozas Grušas.

Šiandien Elenos diena, tai Monika nuskubėjo pas Eleną Žalinkevičaitę-Petrauskienę sveikinti ją. Grįžo vėlokai vakare.

Dalyvavau Draugijos kultūrinių ir draugystės ryšių su užsienio šalimis prezidiumo posėdyje. Nieko neveikiau, tik pasėdėjau. Kaip visur dabar.

Šiandien Vilniuje prasidėjo „Poezijos pavasaris“, seniai nusigyvenęs ir atsibodęs visiems, tačiau jo formos nekinta.

Nieko nerašau. Nieko o nieko nerašau. Užmuš mane leidyklos už atsiminimų apie Justą Paleckį suvėlinimą.


Gegužės 23. Penktadienis

Kartu su A. Maldoniu ir kitais rašytojais išvykau į Kauną dalyvauti Juozo Grušo laidotuvių paruošime. Mat esu Laidojimo komisijos narys. Rašytoją radome šarvojamą Kauno dramos teatre. Gėlių – marios. Labai rūpestingai viskas paruošta, iškilminga susikaupimo nuotaika. Mačiau Rūtą Staliliūnaitę, visiškai nuliūdusią, Gražiną Balandytę, daug kitų aktorių. Priėjo visiškai nusenęs aktorius Antanas Mackevičius, vienų metų su Juozu Grušu, paspaudė man ranką, pranešė: mirė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė. Nepatikėjau, net nusijuokiau, tačiau čia pat stovėjęs LKP CK Kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Renčys patvirtino šią negerą žinią. Keista, šiurpu, sunkiai patikėtina.

Kaipo Laidojimo komisijos nariai stojome pirmieji į Garbės sargybą. Apie daug ką pamąsčiau per tas kelias minutes.

Atvyko pagerbti velionį respublikos vadovai: Petras Griškevičius, Lionginas Šepetys, Brazauskas, Dybenka, kultūros ministras Jonas Bielinis, aukštojo mokslo ministras Zabulis, kai kurie kiti. Po to ėjo Garbės sargybą visuomenės atstovai. Žmonių pilna teatro salė.

13 valandą dar spėjome nueiti prie Salomėjos Nėries kapo, kartu su poetais, atidarėme „Poezijos pavasarį“, padėdami gėlių ant šito brangaus ir, deja, jau gerokai primirštamo kapo. Gėlės tai žydi čia, švariai pašluota visur, ir žmonių susirinko šiek tiek, o Salomėjos Nėries kūrybos principai daugelio laikomi atgyvenusiais iki juokingumo, nebereikalingais. Nesunku nujaust, kad ne viena dešimtis šiuolaikinių „poetų“ su didžiausiu džiaugsmu užbrauktų ir jos vardą. Tobulybės visuomet kliudo amatoriams.

Papietavome „Jaunimo“ restorane, anksčiau vadintame „Versaliu“. Į Vilnių parvežė mane Sigizmundas Šimkus.


Gegužės 24. Šeštadienis

Kaune, Petrašiūnų kapinėse laidojome Juozą Grušą. Žmonių gana gausiai susirinko menininkų Memoriale. Tarp kitų pasakiau kalbelę ir aš. Atrodo, nepavykusi. Mitingą atidarė A. Maldonis, kalbėjo Jonas Bielinis, Rūta Staliliūnaitė, Kauno vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Kazakevičius. Šiurpu buvo. Dėl daug ko susimąsčiau stovėdamas pušų pavėnėje. Gal geriau būtų nė negimus, o jeigu jau šitaip atsitiko, tai gal geriau būtų seniai atsigulus čia ar kitoje „geroje“ vietelėje, ir tepasikaria visi su savo visom politikom ir kitokia velniava?

Po laidotuvių – „Trijų mergelių“ restorane šermenų pietūs. Stalai paruošti labai ilgi, gana dosniai padengti, o žmonių gal nė trečdalio, kiek buvo laukta. Kalbėjo J. Miltinis, J. Lankutis, A. Maldonis, P. Bražėnas, man nebuvo pasiūlyta. Nelabai graužiausi dėl šito.

Grįždamas namo užsukau pas Dalią. Nuotaikos ji man nepakėlė. Iš viso matyti: be reikalo galvanizuoju jos mirusią meilę man. Žinoma, jeigu šita meilė buvo kada nors gyva. Tikrai be reikalo.

Namus pasiekiau tiek suniuręs, kad įsisiūliau į svečius geriems mano bičiuliams Birutei ir Rimtautui Šiliniams. Pasėdėjome iki, berods, 2 val. nakties. Sugrįžau šiek tiek paguostas.

Gera, kai yra gerų žmonių. Ir būtų labai gera, jeigu kiekvienas mūsų būtumėm geri tiems geriems žmonėms. Deja, ne visada aš jiems toks. Ne visada.


Gegužės 25. Sekmadienis

Šiandien palaidota Žalinkevičaitė-Petrauskienė Elena. Dukrai jos Aušrai pavyko įkalbėti respublikos vadovus, kad leistų palaidoti ją šalia vyro Kipro Petrausko Rasų kapuose, kur jau seniai nieko nebelaidojama. Tai gerai. Tegu ilsisi.


Gegužės 26. Pirmadienis

Atvyko iš Gvinėjos mano „Vasarų“ vertėja į lenkų kalbą Birutė Bieniecka. Susitariau su drg. Leikausku, kad trečiadienį, gegužės 28-tą, nuvešiu ją ir jos drauges į jų gimtąsias vietas Anykščių rajone. Gavome tam ir leidimą.

Rašytojų partinis, uždaras. Sena giesmė apie TSKP XXVII-jį suvažiavimą ir kad būtina vadovautis jo nutarimais.


Gegužės 27. Antradienis

Šiandien Vilniuje kino mėgėjų festivalis. Nuėjau atstovauti Lietuvos Taikos gynimo komitetui, įteikiau prizą už geriausią mėgėjišką filmą taikos tema.

Pilnas miestas šnekų apie produktų pabrangimą. Nebe pirmą kartą girdime, kad Pabaltijo respublikoms bus sumažinti limitai pirkti iš kolūkiečių privačiai jų pagamintą mėsą, kiaušinius, pieną, mokant už juos labai mažai tepigiau, nei jie parduodami valstybinėje prekyboje. Apskritai supirkimas privačiai pagamintų produktų (savo pasodybiniuose sklypuose) būsiąs kategoriškai uždraustas. Mėsa nuo š. m. liepos 1 dienos bus parduodama tiktai komiso parduotuvėse, žinoma, už dvigubai aukštesnę kainą. Kiek čia tiesos, niekas tiksliai pasakyti negali.


Gegužės 28. Trečiadienis

Kartu su Birute Bieniecka ir dviem jos draugėmis išvykome į kelionę. Anykščiuose sustojome pas mano seserį Marytę, toji pavaišino karšta kava, namine dešra, „cepelinais“. Viešnios buvo smarkiai sužavėtos. Anykščiuose aplankėme mano motinos kapą, padėjome gėlių. Birutė Bieniecka atsiklaupė ant kelių, pasimeldė prie mano motinos ir prie mano tėvo kapo Anykščiuose, Svėdasuose.

Pasiekėme, nors ir negavę leidimo į Svėdasų padangę, Butėnų kaimą, aplankėme Zenoną Valuntą – mano „Vasarų“ Alyzą. Čia irgi buvome pavaišinti gana stipriai.

Nukakome į Andrioniškį, kur vaikystėje kurį laiką gyveno vertėja Birutė Bieniecka. Nuėjome į bažnyčią, kadangi buvome, kaip pasirodo, vargonininko svečiai. Tas užlipo ant „viškų“ ir taip užgrojo vargonais ir užgiedojo, kad gyvai ir kažkaip skaudžiai priminė man vaiko dienas, kai tikėjau dievą, meldžiausi, surasdavau kažkokios paguodos prieidamas prie Dievo stalo priimti komuniją po išpažinties. Tada aš, nors vaikas dar buvau, o daug ko laukiau, tikėjausi iš gyvenimo, troškau išaugti dideliu ir stipriu žmogum, nieko nebijančiu, užtariančiu skriaudžiamuosius, pirmiausia mažus piemenėlius, alkanus ir sulytus. Daug ko troškau tada. Ir iš pagarbos tiems atsiminimams priklaupiau ir aš čia, Andrioniškio bažnyčioje, taip ir negalėdamas pasakyti, ar buvau laimingesnis piemenėlio metų, tikintis, besimeldžiantis šventajam Antanui, kad išgydytų man naviką nuo veido, ar dabar, kai jau laisvas „nuo religinių prietarų“, beturįs kažkokį rašytojėlio vardą… Kas gi dabar pasakys, kada žmogus laimingas būna… Gal niekad.

Birutė Bieniecka klūpojo bažnyčioje nuošaliau ir verkė žemai palenkusi galvą. Daug duočiau, kad žinočiau, ko jai tos ašaros byra…

Vargonininko namuose gėrėm naminį jo paties darytą alų, tokį, kokio nė sapne nesusapnuosi.

Vėlokai vakare sugrįžau namo. Monikos nebuvo, ji – Paalksnėje. Gal ir gerai, kad šitaip.


Gegužės 29. Ketvirtadienis

Iš ryto – Aukšč. Taryboje. Nuolatinių komisijų, net kelių, jungtinis posėdis. Svarstėme naująjį mokyklų reformos projektą. Žinojau, kad galima tiktai pritarti, kadangi, kaip visuomet, viskas seniai „suderinta“, „apsvarstyta“ ir patvirtinta, o neiškenčiau. Gana netaktiškai ir aštriai pasisakiau prieš privalomą mokslą vaikams nuo šešerių metų amžiaus. Tai žalinga, vėliau viskas skaudžiai atsilieps vaikams, padarys juos atbukusius, mokslui nebeimlius, plius – bus iš jų atimta vaikystė. Kategoriškai pasisakiau prieš ir privalomojo vidurinio mokslo įvedimą visiems vaikams. Tai idiotiškumas, nieko daugiau. Ne visi juk vaikai linkę į mokslą, kai kuriems jų mokslas apskritai neįkandamas riešutas. Jis galėtų subręsti geras kalvis, mūrininkas, siuvėjas, batsiuvys, pagaliau technikas, ir būtų žmogus. O mes, per jėgą grūsdami jam į galvą mokslą, tik sugadinsime jį, padarysime puskvailį, kuris dirbti nebenori, bet ir protinio darbo atlikti negali. Kuriems galams mums šitai reikalinga?

Kalbėjau ir apie prievartinį darbą vasaros atostogų metu, kai iš jų menko uždarbio išskaitoma viena darbo diena Gagarino statybai, kita Kraštotyros draugijai išlaikyti, trečia – Tarybiniam taikos fondui, ir taip toliau. Kalbėjau ir dar apie kai ką, ko nešnekama tokiose instancijose.

Mačiau sutrikusius deputatų veidus. Kai kas bandė mane „pataisyti“. O posėdžiui pasibaigus, daugelis patyliukais priėjo, spaudė ranką, dėkojo: visi mes taip galvojame, o pasakyti išdrįsote tiktai jūs.

Nesmagu, negera ant dūšios buvo man po to posėdžio. O ką?

Iš to, matyt, nesmagumo atsisakiau dalyvauti Knygos šventėje Universiteto kiemelyje, kurią suruošė Knygos bičiulių draugija. Juo labiau kad lijo lietus ir pūtė negeras vėjas. Tegu Knygos bičiuliai švenčia patys!


Gegužės 30. Penktadienis

Taikos gynimo komitete parodžiau Bienieckai filmą „Ekrane – Juozas Baltušis“. Buvo patenkinta.

Vakare atsisveikinau su ja, įteikęs lietuvišką kaimo skilandį bei savo Raštų visus 8 tomus. Tegu užkanda, knygelių pasiskaito. Būsime draugai.

Vykau į Ignalinos rajoną, kur buvau kviestas į kažkokią mokslininkų stovyklą, sakiau kalbą apie Taikos metus. Lijo lietus, žvėriškai valgė mane uodai. Kelyje du kartus įklimpome, arkliais tempėme iš purvo juodąją mano „Volgą“ su vyriausybiniu numeriu.


Birželio 1. Sekmadienis

Lyja, šalta, vėjas pučia…

Nėjau į folklorinių ansamblių festivalį Kutuzovo aikštėje, nors ir buvau kviestas. Tesižinai.

Nuotaika daugiau nei prasta. Ir nežinau, kur jos šaknys. Gal kad karčiai nusivyliau taikos judėjimu, pavargau nuo melo šitam judėjime, kai amžinai sako viena, o daro visai ką kita. Tikėjausi, kad bus išspręstas mano atleidimo klausimas, kaip buvau prašęs pareiškime į LKP CK. Tačiau praėjo daugiau nei mėnuo, o visur tyla. Palauksiu. Nedega. Nebedega.


Birželio 2. Pirmadienis

Buvau Taikos gynimo komitete, šiek tiek padirbėjau.

Pasiunčiau į Ameriką tūlai Barmienei „Sakmės apie Juzą“ 2 egzempliorius, į Australiją anūkei Akvilei „Parduotas vasaras“, „Šviesos“ leidyklos išleistas, ir K. Ambraso „Skaitau Baltušį“. Taip reikia. Labai jau atitrūko nuo manęs anūkė.

Skambino iš Kauno dailininkas Survila. Labai nori piešti mano portretą, nors aš visiškai šito netrokštu. Žiūrėsim.

Vėl bandžiau imtis atsiminimų apie Justą Paleckį, ir… vėl nieko. Prakeikimas kažkoks beapsėdęs mane. Žinau, kad reikia parašyti, kad tai mano garbės reikalas, o – neprasikala, ir gana.


Birželio 5. Ketvirtadienis

Vakar Monika išvyko gastrolių į Jonavą. Vaidina VFR „Tylią naktį“. Visur šis spektaklis eina su dideliu pasisekimu.

Buvau pas Dalią. Gražiai pabendravome. Dar kartą įsitikinau, kad meilė užgęsta, galvanizuoti ją – idiotizmas. Lieka viena – būti draugais. O šito nemoku. Tad gal kirsti šaką nukirstinai. Vieno gaila: apie daug ką galima pasikalbėti su ja, pasidalinti mintimis, nors pati ji nebeatrodo man tokia šviesi, kaip kadaise, kai mylėjau iš tikrųjų: pavargusi, gerokai nupilkusi, susiaurėjusio akiračio, pilkstančios mąstysenos. Ir nieko čia nepadarysi. Senatvė nelenkia nė moterų, net pačių žaviausių. Liūdna, o ką? Ogi nieko.

Reikia gyventi toliau. Visas klausimas, kaip susitaikyti su senatve? Kol kas nerandu atsakymo į jį.

15 valandą susirinkome Kultūros ministerijoje, Valst. respublikinių premijų komiteto posėdin. Čia – naujiena: visas Komitetas suskaldomas sekcijomis, kiekvienai skiriant svarstyti po vieną premiją iš savo srities. Pasidomėjau, kas sugalvojo šitokią kvailą „rekonstrukciją“, pasirodo, vis tie kinošnikai. Kino sąjungos pirmininkas Brazaitis apėjo visas instancijas, įrodinėdamas, kad Komiteto nariai nekenčia kino meno darbuotojų, apie jų darbus sprendžia neobjektyviai, stengiasi neskirti niekad jokių premijų. Tai, žinoma, melas. Juk premija buvo paskirta net tokiam kino meno mėšlui kaip „Faktas“. Keisčiausia, kad aukštieji respublikos vadovai sutiko su tomis aimanomis, įvedė kitą „tvarką“, niekam tikusią todėl, kad ji susiaurina mūsų akiratį, prieš akis turime ne bendrą visos mūsų kultūros ir jos laimėjimų vaizdą, o tik „savo sklypelio“ augalėlį. Ir dar bėda. Anksčiau premijos buvo skiriamos viso Komiteto balsų dauguma, o dabar tiktai sekcijos. Kaip dabar mums teks daryti su mūsų kandidatais? Jų yra du: Bronius Radzevičius už romaną „Priešaušrio vieškeliai“ ir Judita Vaičiūnaitė už poezijos kūrinius. Ankstyvesne tvarka abu tikrai būtų buvę atžymėti, dabar, labai galimas daiktas, nė vienas, nes kuriam gi mes galime skirti savo sekcijos jėgomis, abu juk verti premijos. Košė, ir gana.

16 valandą įvyko rašytojų partinis susirinkimas, toks pat nereikalingas, kaip ir visi ankstesnieji: nieko nelemiantis, niekam nė mažiausios įtakos nedarantis. Gaišinam tik laiką.

Gana niūrių minčių apimtas, sugrįžau namo.


Birželio 7. Šeštadienis

Vakar sugrįžo Monika iš Jonavos. Labai patenkinta gastrolėmis: Jonavos miestas neatpažįstamai pasikeitęs, žmonės labai sukultūrėję, jautriai priima spektaklį.

Šiandien abu išvykome į Paalksnę, kur tuojau ir guliau į lovą, degdamas neapykanta pačiam sau: nerašau, ir nenumatau, kad pagaliau rašysiu. Miegojau iki ryto, susukęs galvą į dekį… Orai šalti, lyja, vėjas ūkia po aplinkinius miškus…


Birželio 8. Sekmadienis

Tokia pat niūri, tuščia, beprasmiškai praslinkusi diena. Nieko nerašiau ir nieko neparašiau, vien dar sykį pergalvojau, kad teisingai sprendžiu rašyti romaną „Žmonės neišeina“ pirmuoju asmeniu. Sudėsiu į jį daugelį savo minčių, kartų ir skausmingą ilgų metų patyrimą, nusivylimą labai daug kuo… Iš esmės tai būsiu aš pats, nors padėsiu visas pastangas, kad mano Šilinis sutelktų savyje apibendrinantį mano bendraamžių gyvenimą, jų pagrindinius bruožus. Turėtų būti įdomu. Knyga turėtų jaudinti skaitytojus. Taip bent man atrodo, nujautimas taip man sako. O nujautimas retai mane teapgauna. Va, kad kaip nors išsimušus iš atsiminimų apie Justą Paleckį ir Antaną Venclovą! Tada…

Vakare sugrįžome namo, sulyti ir suniurę.


Birželio 10. Antradienis

Iš Rygos atvyko atstovai į kino propagandos seminarą sąjunginį, kuris vyksta Vilniuje. Tarp jų – Gita Skanstinia. Labai įdomi, šauni ir nelabai laiminga moteriškė, dirbanti Rygos kino propagandos biure. Pasikalbėjome draugiškai, nuoširdžiai.

17 val. 20 minučių išskridau į Maskvą dalyvauti Tarybinio taikos gynimo komiteto prezidiumo posėdyje kaip šito Prezidiumo narys. Iš Lietuvos turėjome vykti 8 žmonės, išvykome 3. Keista, daugelis žmonių mėgsta, kad juos rinktų į kokias nors ryškesnes oficialias pareigas, o kai reikia eiti jas, tai išsisukinėja visokiais būdais. Atsisakė važiuoti dailininkė Sofija Veiverytė, nors renkama šventai pažadėjo, nesutiko ir Justinas Marcinkevičius, ir Jonas Aničas, ir Romas Baltrušaitis, pastarasis, beje, turėjo tam priežasčių, nes į Lietuvą atgabenama apie 4000 ukrainiečių vaikų iš Černobylio avarijos paliestų rajonų, kurie ilsėsis mūsų respublikos pionierių stovyklose, tai Baltrušaičiui privalu tuo užsiimti, tačiau nesutiko nė Kauno med. instituto rektorius Praškevičius, nei kiti. Nuvykome Šakių rajono kolūkio „Už taiką“ pirmininkas Zigmas Povilaitis, mūsų TGK ats. sekretorė Loreta Pakerytė ir aš. Maskvoje radome įkaitusį orą iki alpulio, šiaip taip apsiforminome į „Maskvos“ viešbutį, kuris dabar smarkiai išplėstas buvusio viešbučio ir restorano „Astorijos“ sąskaita, bet nejaukesnis trigubai negu buvo anksčiau, tikros stadalos atrodo milžiniški vestibiuliai, nežinia kam reikalingi ir kokiu tikslu išplanuoti.

Vakare susitikome su Latvijos atstovais. Jų atvyko 8 žmonės. Drauge pavakarieniavome, pasikalbėjome.


Birželio 11. Trečiadienis

11 valandą prasidėjo TTGK Prezidiumo plenumas Press-Centro rūmuose naujuose, primenančiuose irgi kažkokią milžinišką stadalą, neįtikėtinai nejaukią, labai tolimą nuo bet kokios kultūros.

Plenumas – kaip visi mūsų taikos plenumai: miegojome kiekvienas savo kėdėje. Pranešimą darė Jurijus Žukovas, rečiausias bukagalvis, nukriošęs senis, sėkmingai užmigdęs visus. Diskusijos buvo numatytos iš anksto, surašytos ir čia, Maskvoje, komiteto „pisorių“ perrašytos ir iškastruotos. Tai tiek.

Juo toliau, juo aiškiau suprantu, kaip laiku padaviau pareiškimą išeiti iš šito darbo. Tikra gėda tas mūsų taikos „judėjimas“, iš kurio juokiasi visi. Teisingai padariau. Va tiktai per ilgai tęsiasi mano atleidimo reikalas.

Tuoj po plenumo išvykau traukiniu „Lietuva“ namo, palikęs Maskvoje Pakerytę, kuri rytoj skrenda į Rygą, ir Z. Povilaitį.


Birželio 16. Pirmadienis

Visas tas dienas po sugrįžimo nedirbau tikro darbo, tai yra nerašiau, o apie kitką nesinori nė čia kalbėti.

Buvau susitikęs su Gita Skanstinia. Labai ir labai draugiškai pasikalbėjome apie valandą. Išvyko ji į Rygą, tepalaimina likimas jos gyvenimą.

Eina kalbos apie įpėdinio man suradimą. Oficialiai niekas manęs neinformuoja, o aš nelendu teirautis. Tesižinai.

Buvo pas mane, kaip pas deputatą, Kauno dramos teatro aktorė Inesa Paliulytė, daug pasakojo apie teatro vyr. režisieriaus J. Vaitkaus išsidarinėjimus, siautėjimus, terorą. Išklausiau ir supratau: nieko jai padėti negaliu, nes Vaitkų besąlygiškai remia mūsiškis kultūros ministras Jonas Bielinis, visur ir visada betvirtinantis, kad Vaitkus yra partiškiausias, principingiausias ir talentingiausias režisierius. Jaučiu, kad tai ne vieno J. Bielinio nuomonė. O kai šitaip, tai ką galiu padėti aktoriams? Žiūrėsiu.

Buvo dailininkas Eugenijus Survila. Pozavau pusantros valandos, tada pamačiau iš štrichų anglimi, kad nieko čia doro nebus. Visiškai nepanašų mane daro, o už nuomonę rūstauja. Tai vėl apsižiopsojau, apsiėmiau pozuoti septynis seansus. Dabar nieko neveiksi…

Keista, bet nė vienas dailininkas ar skulptorius taip ir „nesuima“ manęs, piešia vietoje manęs vis kažkokius CK skyriaus vedėjus. Na, žiūrėsim.

Buvo pora rinkėjų, tarp jų ir iki gyvo kaulo įgrisusi Elena Šuravinaitė-Kavoliūnienė, amžinai maldaujanti tvarkyti jos šeimos buto reikalus. Pats A. Sniečkus tvarkė, padėjo, viskas lyg ir gerai, o ji vėl eina, beldžia, maldauja… Fū-ū!

Šiandien vakare kartu su Monika žiūrėjau Leningrado akademinio dramos teatro, M. Gorkio vardo ir taip toliau, spektaklį A. Čechovo „Diadia Vania“. Dabar šis teatras gastroliuoja Vilniuje. Spektaklis padarė šiurpų įspūdį. Iš A. Čechovo mažai kas likę, viskas „suaktualinta“, „sušiuolaikinta“, dabartiniam žiūrovo lygiui pritaikyta. Nė nagrinėti to spektaklio nesinori, tiek prislėgė jis mane. Manau, jis patvirtina mano įsitikinimą, kad teatro menas nūnai yra smukęs iki žemiausio lygio visoje Tarybų Sąjungoje. Purvas, nešvankybės, mizeriški pokšteliai, kovingi miesčionių siautelėjimai dangstomi A. Čechovo, M. Gorkio, A. Ostrovskio, kitų literatūros klasikų vardais. Nei gėdos, nei rėdos!


Birželio 17. Antradienis

Įdomi naujiena. Vilniuje kiek anksčiau gastroliavo įžymusis Arkadijus Raikinas, atsivežęs čionai gastrolių ir savo sūnelį, didį modernistą, po tėvo pasirodymo scenoje duodantį savo programą tokią trenksmingą, kad pusė žmonių išbėga. Taigi šituos abudu artistus priėmė pokalbiui… LKP CK pirmasis sekretorius P. Griškevičius. Tikrai įdomu.

Tovstonogovo taigi nepriėmė. Matyt, pritrūko laiko.

Ir kitų ne. Niekad. Matyt, kad ne žydai tie kiti.

Niekas man nesirašo.


Birželio 19. Ketvirtadienis

Vėl buvo dail. E. Survila, ir vėl nuvylė mane. Ir nieko čia nepadarysi. Dabar atvyks tiktai kitą antradienį.

Taikos gynimo komitete susitikau, pats jį pakvietęs, su poetu Vaciu Reimeriu. LKP CK Užsienio skyrius kalbino jį užimti mano postą TGK pirmininko pareigose. Jis beveik sutikęs, bet dar abejojąs. Jį baugina, kad algos čia negaus, o juk turi šeimą, privalo dar mokėti virš 70 rublių alimentų pirmos žmonos sūnui, pensijos gi gauna 150 rublių, kaip ir aš, beje. Išsikalbėjome apie viską plačiai. Kiek sugebėdamas apraminau. Tegu ateina vyras, tegu padirbėja, kaip dirbo T. Tilvytis, Justas Paleckis, pagaliau ir aš, o ką darysi? Apskritai gi laikau idiotizmu nemokėti algos respublikinės įstaigos, koks ir yra mūsų TGK, pirmininkui nė kapeikos algos. Durnių ieško, ir gana. Taigi.

Susiremontavau dvi skutimosi mašinėles firmos „Charkiv“. Dabar turėsiu geras jų atsargas, bene šešias veikiančias. Turint galvoje, kad jos nuolat genda, tai gerai.

Kazimieras Ambrasas pranešė man negerą naujieną: sunkiai staiga susirgo kompozitorius Benjaminas Gorbulskis. Kraujo plūdimas stiprus, skubi operacija aklosios žarnos polipo, kuris, pasirodo, buvo perėjęs į piktybinį. Chirurgai nieko gero nežada, nes prasidėjęs jau peritonitas. Būtų labai gaila, jeigu jį ištiktų letalinė baigtis.


Birželio 20. Penktadienis

Išsiunčiau laišką, gana kietą, Maskvos leidyklai „Chudožestvenaja literatūra“. Pradeda jau nebeerzinti mane ši leidykla, pirmiausia jos redaktorė Eugenija Borisova, o tiktai stebinti: rašo laiškus, nervuojasi dėl kiekvieno nieko, o darbo nedirba, niekaip neįstengia sudaryti reikiamą sutartį mano raštų dvitomiui. Atsiuntė vieną, su tokiu honoraro apskaičiavimu, kad išgrūdau atgal. Gavau vėl laišką, kad jau jau jau paruošta nauja sutartis ir šiandien šiandien šiandien ji bus išsiųsta, bet tas „šiandien“ taip ir neįvyksta. Parašiau dabar tiesiai, kad nė viena iš Maskvos leidyklų nė vieno karto dar neatsiskaitė su manim pagal veikiančius įstatymus, lieka skolingos ir makliavoja toliau, siekdamos pasipelnyti rašytojų sąskaita. Tegu žino.

Išleidau Moniką į Paalksnę. Tegu pailsi nuo manęs, ir aš… nuo jos. Matyt, iš tikrųjų vedybiniame gyvenime reikia daryti pertraukas, tegu ir trumpas.

Turėjau susitikti su Irena Ugianskiene, kuriai savo metu padėjau nukakti pas dukterį, į JAV. Tačiau pergalvojau, atsisakiau. Kam ji man reikalinga? Ir ji pati, ir susitikimas su ja, kai neturi ji į mane konkrečių reikalų. Tegu gyvena.


Birželio 21. Šeštadienis

Perskaičiau „Švyturio“ 11-tą numerį, tiksliau straipsnį „Sąvartynas“, su nuotraukomis, gana iškalbingomis: guli ištisos pusnys gražiausios medvilnės, trys dėžės naujutėlaičių durų užraktų, pilnai sukomplektuotų, didžiulės rietės puikiausių lentų, metalinių ir betono vamzdžių, kitaip tariant, labiausiai deficitinių dalykų, kurių žmonės mušdamiesi ieško po parduotuves. Tvarkelė! Tai dar vienas paliudijimas, kad tvarkos nėra mūsų šalelėje, matyt, nė nebus, kol vadovaus komunistų partija, nepajėgianti nieko sutvarkyti ir nerandanti jėgų pasitraukti nuo valstybės vairo, pripažinus pilną savo valdymo bankrotą. Taigi. O žmonėms reikia gyventi. Gyventi toliau.


Birželio 22. Sekmadienis

Vykau į Kauną, į proftechnikos mokyklą Nr. 36, į susitikimą su kovos ir darbo veteranais. Pasitiko mane su rožėmis dar ant Kauno miesto ribos didelė delegacija, pačioje mokykloje – orkestras, minia žmonių. Iš pradžių įspūdis geras, tačiau salėje – stalai, dosniai nukrauti įvairiausiais valgiais, sėdi žmonės, geria kavą, užkandžiauja pyragėliais, kepsniais visokiais. Nuotaika man nukrito žemiau kelių, o turėjau juk kalbėti apie Tėvynės karą, apie paprastų darbo žmonių narsumą, juk šiandien – birželio 22-ji, hitlerinės Vokietijos pradėto puolimo prieš Tarybų Sąjungą diena! Pats nesusigaudžiau, ką šneku, bet girdėjau plojant. Po to pasirodė jų „vokalinis liaudies ansamblis“, nemokantis nė vienos liaudies dainos, o pats „prikūręs“ melodijas A. Drilingos, E. Matuzevičiaus, kitų grafomanų tekstams ir traukiantis iš širdies: „Ežerai, ežerai, ežerėliai, tyvuliuojantys žydrūs takai“… Klausimų nebuvo nė vieno, tiktai autografų pareikalavimas nežmoniškas. Sužinojau: veteranų čia vienas kitas, visi kiti – eiliniai pensininkai, auginantys gėles ir spekuliuojantys jomis, beveik visi įsitaisę „Žigulius“, kai kas ir „Volgas“…

Bene būsiu teisus, kažkada viešai taręs, kad Kaunas – nusivylusių žmonių miestas. Kauniečiai suprato, kad nieko gero iš tarybų valdžios laukti netenka, o gyvenimas žmogui duotas tik vienas, taigi viską reikia pasiimti patiems. Būtent todėl ir spekuliacijos, protekcijos, kyšiai, grobstymai klesti šiame mano jaunystės mieste nepalyginamai gaiviau nei bet kur kitur. Viena vis dėlto reikia pripažinti, kad kauniečiai myli savo miestą, tvarko jį geriau nei bet kurio kito miesto gyventojai, ir tai visose srityse šitaip. Ir tenka dar pridurti, kad kauniečiai dirba. Dirba visi, nuo senelių iki pirmamečių vaikų: užtat ir materialiai laikosi geriau nei bet kurio kito miesto gyventojai. Nebijau pasakyti šitai apibendrindamas. Visi kauniečiai tokie. Net partiniai ar tarybiniai miesto vadovai, įvedę pastovaus kyšių ėmimo sistemą, gerai išdirbtą. Kiekviena gamykla ar fabrikas, būtų tai tekstilės, baldų, batų, arba siuvyklos, visos žino, kada ir kiek kam reikia „pametėti“ ir kad „nepametėjus“ būsi „pametėtas“ pats.

Nelinksmas ištrūkau iš šitos mokyklos.

Nepataisė man nuotaikos nė Dalia, pas kurią užsukau.

Visa ši diena man nelinksma. Anksti sugrįžau namo.

Birželio 23. Pirmadienis

Iš ryto – darbas Taikos gynimo komitete. Nieko naujo.

Atvyko (kaip pas deputatą) pilietė Gvozdzinskienė. Sūnelis jos, septyniolikametis, su grupe draugužių padaužė iš chuliganiškų paskatų Sporto draugijos langus, kažką dar apstumdė, ir „gavo“ dvejus metus, vienus jau atliko, liko dar vieni (nuo š. m. rugpjūčio pradžios), jau du mėnesiai guli ligoninėje. Pažadėjau tarpininkauti.

Atsiėmiau akinius, padarytus man nei šiaip, nei taip: rėmai geri, „supuvusio“ kapitalizmo pagaminti, o stiklus sudėjo dvigubus: skaityti ir matyti. Galva man sukasi nuo šito. Atidėjau į šoną.

Išsiunčiau Kauno aktorei Paliulytei savo „Sakmę apie Juzą“, „Pasakymus ir atsakymus“. Seniai buvo užprašiusi.

Aukščiausioje Taryboje vėl aptarinėjome mokyklų reformos bei kitus klausimus. Nieko gero, nieko naujo. Viskas nuspręsta „aukščiau“, mums lieka tik pabalsuoti rytoj, Aukšč. Tarybos sesijoje.


Birželio 24. Antradienis

Įvyko Aukšč. Tarybos sesija. Ankstų rytą deputatai puolė į bufetą, nešės, tempė produktus, kavos dėžutes, saldainius, kitus „deficitus“, kaip ir dera aukščiausios valdžios atstovams. Sesijoje vieningai nubalsavome visus pasiūlytus projektus, kurie jau vakar buvo patvirtinti Lietuvos KP Centro Komiteto plenume, taigi jau įsigalioję. Matyt, taip reikia. Matyt… O gal nelabai matyti, gal tik mums atrodo, ir tai ne visuomet?

Dailininkas, kaunietis, Eugenijus Survila piešia mano portretą, ir piešia taip, kad neatpažįstu aš pats savęs visiškai. Tris seansus jau atsėdėjau, jaučiuosi dar kartą kvailiausiai „įkliuvęs“: velniams man reikalingas šitas portretas? O kaip dabar atsisakysi?


Birželio 29. Sekmadienis

Vienas namuose. Pabandžiau prisėsti prie romano. Lyg ir sekasi. Darau viską iš pradžios, pasakojimą vedu pirmuoju asmeniu. O kodėl gi ne? Pirmąjį savo romaną („Parduotos vasaros“) šitaip rašiau piemenuko lūpomis, tai kodėl negalima, ko gero, jau paskutinio mano romano „Žmonės niekur neišeina“? Svarbiausia dabar: neprarasti ritmo, neleisti užgesti tik ką pabundančiam norui rašyti. Reikia, reikia, būtinai reikia.


Birželio 30. Pirmadienis

Ankstų rytą pasėdėjau prie romano rankraščio. Lyg ir „prasikala“. Dieve man padėk…

Vakare, kartu su Vaciu Reimeriu, Stasiu Lipskiu ir Aleksu Baltrūnu, įrašėme televizijoje laidą, skirtą Jono Šimkaus gimtadieniui, kuri bus „paleista“ rugpjūčio mėnesį. Aktorius Rygertas įskaitė keletą Jono Šimkaus eilėraščių.

Dar kartą susimąsčiau apie šį žmogų, Joną Šimkų. Turėjo literatūrinių gabumų, žinoma, ne Krėvės ar Putino lygio, bet galėjo parašyti visiškai įmanomų dalykų, o plūkėsi su žurnalistika, „kalė“ pinigą per radiją, pranešimus visokius, ir… prarado ilgus metus. Vėliau, jau sunkiai susirgęs, labai graužėsi. Tai pamoka mums visiems, pirmiausia man.

Iš dalies ir šito pavyzdžio veikiamas, padaviau atsistatydinimo pareiškimą (balandžio 24 dieną). Atsakymo dar negavau, tačiau esmi pilnai pasiryžęs mesti visą tą idiotišką „visuomeninę“ tarnybą, kuri seniai jau kelia juoką žmonėms, o mums naikina bei sekina jėgas, atima geriausius kūrybinio darbo metus.


Liepos 1. Antradienis

Iš LKP Centro Komiteto paskambino Justas Paleckis, pranešė: sekretoriaus Liongino Šepečio pavedimu, dėkoja man CK vardu už pasišventimą taikos bare, sėkmingą vadovavimą Taikos gynimo komitetui; vakar įvykęs LKP CK Biuro posėdis patvirtino mano vieton Vacį Reimerį.

Pagaliau!

Tik atrodo man, gal ir nepagrįstai, kad paskambinti galėjo ir pats Lionginas Šepetys, LKP CK sekretorius. Na…

Sklinda atgarsiai iš sąjunginio rašytojų suvažiavimo. Daug kovingų kalbų iš tribūnos: Rasputinas, Belovas, Jevtušenka, kiti. Šaukia dėl Baikalo sunaikinimo, kitų bėdų, labai didelių, katastrofiškų. Gerai, kad kalba šitaip rašytojai, žadina sąžinę žmonių, skelbia pražūtingumą tokios politikos, kai TSRS Mokslų Akademijos prezidento, o iš tikrųjų debilo Aleksandrovo iniciatyva planuojama pasukti šiaurinių Rusijos upių vandenį į Volgą, kuri aštuoniose vietose perdengta hidroelektrinėmis, sunaikinusiomis visas žuvis, išsekinančiomis pačią Volgą. Lieka tiktai klausimas: ką duos tos rašytojų kalbos? Manau, bus „nubuksuotos“, paskelbtos emocijomis, ne daugiau, ir nustumtos į užmarštį. Apie tai liudija ir toks faktas, kad kilus skandalui dėl Aleksandrovo „projektų“ buvo sudaryta komisija labai aukšto lygio, jos tyrimų pasekmė buvo ta, kad pati vyriausybė sustabdė projekto įvykdymą, o dabar, kaip pasakė Belovas iš suvažiavimo tribūnos, vežama technika, statomi kaimeliai, žodžiu, ruošiamasi įgyvendinti tą pražūtingą projektą, kuris užtvindytų daugelį nejuodžeminių sričių. Taip mūsuose su viskuo. Teisingai savo metu pasakė Majakovskis: „Pakalbėjo, ir metė!“


Liepos 2. Trečiadienis

Buvau Šeškinėje, kur „pritvirtintas“ esmi, gaunu kai kurių geresnių produktų. Čia naujiena: daugelio mėsos produktų kainos pakeltos dvigubai arba ir pustrečio karto (sausa dešra, česnakinė dešra, palendrica). Karbonadas išimtas visai, jo nebebus pardavime. Ir daug ko kita nebebus visai. Taigi jau reiškiasi tie lauktieji „poslinkiai“, kuriuos pranašavo naujasis generalinis. Žiūrėsime, kokių dar bus.


Liepos 3. Ketvirtadienis

Buvau radijo matavimo prietaisų gamykloje, pravedžiau mitingą taikos gynimo tema, sulaukiau šilto pritarimo, gavau dovanų naują „Tarybų Lietuvos“ leidimą, kur suradau net savo paties nuotrauką. Sunkoka buvo man kalbėti rusiškai, deja, lietuviškai šitos milžiniškos gamyklos darbininkai nesupranta. Ne vietiniai jie, atkilėliai arba atkeltiniai.

Buvo Vacys Reimeris. Gerokai pasimetęs. Ypač jį baugina faktas, kad iki jo, pasak jo paties, dirbo čia „tokie autoritetai“: J. Matutis, T. Tilvytis, J. Baltušis, J. Paleckis, vėl J. Baltušis… Kaip jam dabar pasirodyti po jų? Apraminau, kaip mokėjau ir supratau. Gaus jis liaudies poeto vardą, įsigys „autoritetą“. Kodėl gi ne, jeigu galėjo gauti Alfonsas Bieliauskas, jam panašūs kiti? Nupiginimas visko dabar eina pilnu tempu.


Liepos 4. Penktadienis

Dirbau iki pietų TGK.

Priėmiau keletą rinkėjų. Daugiausia butų klausimais, taigi pačiais sunkiausiais.


Liepos 5. Šeštadienis

Įvyko Aukšč. Tarybos sesija. Dalyvavau seniūnų posėdyje, pasėdėjau salėje. Balsavau, kaip visi, „už“, juoba viskas iš anksto nutarta, priimta, patvirtinta.


Liepos 6. Sekmadienis

Ėmiausi romano rankraščių. Sunkiai, bet slenku priekin.

Iš Leningrado atvyko Monikos draugė Liudočka. Manau, be reikalo pasikvietė ją Monika, žada vežtis į Paalksnę. Pasenėję, visi mes daromės nepakantūs pašaliniams žmonėms, greitai pavargstame nuo jų, pradedame bodėtis. Tikriausiai taip atsitiks ir dabar, o ta Liudočka – maloni mergina, jau pagyvenusių metų. Kam jai tas nemalonumas, kai pajus Monikos nekantrumą? Nereikia šito.

Vakare abi jos išėjo žiūrėti kažkokį Leningrado akademinio teatro spektaklį.


Liepos 7. Pirmadienis

Ilgas pokalbis su Loreta Pakeryte ir Vaciu Reimeriu. Patys jie paprašė manęs šito. Daug ką išsiaiškinome. Patvirtinau, kad dirbsiu dar iki rugpjūčio 1 dienos, kaip sutariau su LKP CK Užsienio skyriumi. Buvo patenkinti.


Liepos 8. Antradienis

Mano vairuotojas Antanas Pivoras pranešė, kad jam pasakyta Ministrų Tarybos garaže, jog iš manęs paimama „Volga“, daugiau nebevežios. Tai bent! Juk sutarėm dėl mano darbo iki rugpjūčio 1 dienos. „Dosročno“, vadinasi…


Liepos 10. Ketvirtadienis

Į Taikos gynimo komiteto prezidiumo posėdį netikėtai atvyko daug narių: P. Petronis, R. Petrauskas, Pr. Noreika, Z. Povilaitis, V. Reimeris, S. Veiverytė, S. Macikaitė, G. Žaliukas… Iš LKP CK skyriaus (Užsienio) vedėjas Sadovskis. Padariau informacinį pranešimą apie Tarybinio TGK plenumą, įvykusį birželio 11 d. Maskvoje. Po to – orgklausimai: Sadovskis padėkojo man už gerą darbą, pasiūlė prezidiumui pritarti mano atsistatydinimui. Macikaitė paprašė mane pasisakyti, kodėl išeinu, pasakiau, ką jau buvau rašęs pareiškime į LKP CK: pasenau, einu jau 78 metus, jėgos nebe tos, o dar karštai svajoju grįžti prie kūrybinio darbo, kurį visuomet laikiau svarbiausiu savo gyvenimo uždaviniu. Nelabai manim kas patikėjo, bet balsavo už patenkinimą. Taigi – laisvė! To paties Sadovskio siūlymu, naujuoju pirmininku buvo išrinktas V. Reimeris, nors ir nelabai šiltai sutiktas Prezidiumo narių. Pajutau, lyg ir iš tikrųjų apgailestaujamas mano pasitraukimas. Ką gi? Kitos išeities nemačiau ir dabar nematau.

Išgėrėme ta proga truputį. Na, ne tokį jau truputį.

Paskambinau dail. Survilai, kad nevažiuotų pas mane rytoj. Manau, reikia visai atsisakyti jo paslaugų. Nieko dora netenka laukti, portretas nė iš tolo į mane nepanašus. Reikės pasiūlyti jam, jeigu dar nori dirbti, tegu dirba namie, pasižiūrėdamas į mano nuotraukas, kurių jau paėmė ne vieną.

Šiandien Monika kartu su Liudočka išvyko į Paalksnę.


Liepos 11. Penktadienis

Padirbėjau TGK. Dar liepos 8, kai atėmė iš manęs mašiną, skambinau į Ministrų Tarybą, iš ten atsakė, kad mašina ne atimta, tiktai pervesta į 7-ją autotransporto kontorą, iš kur man tučtuojau paskambins ir mašiną atsiųs, žinoma, jau su kitu numeriu, skirtu V. Reimeriui. „Trukdymų nebus“, pasakė Ūkio skyriaus vedėjas Vaitiekūnas. Šito tučtuojinio skambučio negirdėti iki šiol. Matyt, nė nesulauksiu. Ką gi, jei daviau žodį išdirbti iki rugpjūčio 1 dienos, tai žodį tenka išlaikyti.

Keistoka savijauta. Matyt, gerokai išlepau, turėdamas po ranka mašiną, kitus patogumus. Sugrįžti atgal ne taip lengva, pasirodo. Važiuoti vėl troleibusu net keista atrodo. Bet niekis. Ne tokius dalykus aukojo rašytojai vardan savo kūrybos.

Po pietų išvykau traukiniu į Paalksnę. Stotyje radau belaukiančius brolį Leonardą ir Moniką. Maloniai praleidome vakarą, apie daug ką pasikalbėjome. Taigi viskas gerai.

Va, tiktai oras veik žieminis: vos 10 laipsnių šilumėlės.


Liepos 12. Šeštadienis

Lyja, nežmoniški šiauriniai vėjai, šalta. Įsijungiau elektrinį pečiuką, sėdau prie romano.

Sunkiai man eina. Turiu jau parašęs keliolika pradžių, tiesa, nedidelių, po 10–15–20 puslapių, o vis netinka. Paskutinioji atrodė jau bus gera, tačiau dabar ramioje aplinkoje įsiskaitęs supratau: niekai ir šita. Pradėjau vėl viską iš naujo.

Žiūrėsim.

Po pietų skaičiau mielo man rašytojo Valentino Rasputino romaną „Gaisras“. Sukrėstas esmi nuo pirmųjų puslapių. Ogi daug ką žinojau iš Rusijos šiaurės kaimų gyvenimo, tačiau neįsivaizdavau šitokio pragaro, kur viskas naikinama, siaubiama, kur prarandamas bet koks žmogiškumas… Skaitysiu toliau.

Vakare žiūrėjome televizoriuje Arkadijaus Raikino ir jo sūnelio vadovaujamo Miniatiūrų teatro programą „Ramybė jūsų namams“. Jau seniai įtariau, kad šitas TSRS liaudies artistas, Socialistinio Darbo Didvyris, Lenino ir TSRS valstybinių premijų laureatas Raikinas chaltūrina ir spekuliuoja menu, bet tai, ką pamačiau šiandien vakare – irgi sukrečia. Sunku net patikėti, iki kokio nuosmukio priėjo šis „Didvyris“, o dar sunkiau patikėti, kai girdi ekrane žiūrovų entuziastiškus plojimus. Kur einame? Kur vis dėlto einame? Ką?

Iš Vilniaus buvo atvykę brolio Leonardo sūnus Leonardas su žmona ir duktė Virginija: aplankyti čionai viešinčių savo vaikų. Pavakare išvyko atgal į Vilnių.

Šalta, vėjai pučia, medžius lenkia, lyja taip, kad varva man ant rankraščių. Taigi nuotaika nelabai taisosi.


Liepos 13. Sekmadienis

Vėl ėmiausi rankraščių. Sunkiai eina. Turiu aprašyti epizodą, kaip Šilinis randa seklyčioje nusilpusią žmoną Oną: „Aš jau keberiokšt“, – pasako ji. Ir aš nerandu žodžių, kuriais Šilinis išreikštų savo jausmus, negaliu net pagauti jo minčių. Na ką gi, bandysime toliau.

Lyja, pučia atšiaurūs vėjai, šalta, nejauku. Brolis Leonardas, aiškiai atjausdamas mane, pasisiūlė parvežti į Vilnių. Sutikau, padėkojau, o paskui visu keliu ėdė sąžinė: gaila jo, ir gaila jo mašinos, jau nusenusios, remontuotos ir perremontuotos, begirgždančios. O ką veiksi? Mėnesiu anksčiau termino pasirūpino mūsų respublikos vyriausybėlė atimti iš manęs transportą.


Liepos 14. Pirmadienis

Buvau TGK. Susitariau su R. Baltrušaičiu, kad ateinantį pirmadienį, liepos 21 d., jis priims Suomijos taikos delegaciją. Kaipo TGK pirmininko pavaduotojas. Aš nebegaliu, kaip buvau pasižadėjęs, nuimtas esu pirma laiko. Pakviečiau dalyvauti S. Macikaitę, G. Žaliuką, V. Reimerį. Pastarasis suabejojo: esąs atostogose, bet gal ir atvyks, galimas daiktas, truputį pavėlavęs.

Vėl buvo Barkauskienė, truputį žinomo kompozitoriaus Barkausko buvusi žmona. Vyras ją metė su sūnum (sūnus armijoje), P. Griškevičiui įsikišus, paliko šeimai butą, išsikėlė į Taliną pas naują žmoną estę. Dabar gi sugalvojo įsibrauti į butą atgal ir iškeisti į du butus: kad turėtų vieną trijų kambarių butą Taline, o kitą, dviejų kambarių, Vilniuje. Esąs didis menininkas ir jam būtina turėti reikiamas sąlygas kūrybiniam darbui. Barkauskienė lieja ašaras, o ką aš galiu? Jos pareiškimą priėmiau, žiūrėsiu, ką galima būtų suveikti. Gal perduoti viską LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui? Jis jau žino šį reikalą, tegu sprendžia kūrybinių „intelektualų“ reikalus…

Buvo atvykę šilutiškiai Valatkos, vyras ir žmona. Vėl prašė padėti „kaip nors“ persikelti į Vilnių, gyventi čia ir dirbti. Tas „kaip nors“ ne toks pigus reikalas: nei buto, nei prisirašymo Vilniuje, iš kur jiems ką išlupsiu? Žiūrėsiu…


Liepos 15. Antradienis

Skaičiau „Pravdoje“, vakarykštėje, straipsnį „Revizija“. Irkutsko daržovių bazėje virš 20 metų vyko grobstymai, vien per pastaruosius dvejus metus išvogta 6 milijonai ir 300.000 rublių sumai vertybių. Ir niekaip negalima surasti kaltininkų: į grobstymus įvelti partiniai organai, papirkti milicijos, prokuratūros, tarybiniai stambūs darbuotojai. Stebėtis, žinoma, netenka: perpuvo visas valstybinis aparatas. Stebina kas kita: o būtent, kad iškeliami spaudoje tokie dalykai, lyg tai iki šiol niekas nieko apie juos nežinojo! Kodėl iškeliami? Vardan ko? Ar tik ne tam, kad areštuotų vagių vietose būtų susodinti kiti, dabartinei valdančiai klikai artimi „savi“ žmonės? Palauksim, pažiūrėsim, kaip yra iš tikrųjų.

Buvo atvykęs iš Kauno dailininkas Eug. Survila. Pasakiau, kad jo pradėtas mano portretas nerodo jokių vilčių, pasiūliau pasiimti ir vežtis namo, daugiau nepozuosiu, laiko negaišinsiu, jeigu nori, tegu piešia toliau iš nuotraukų. Sutiko labai lengvai, matyt, suprato. Išsivežė, ačiū dievui.

Ilgokai pasikalbėjau su Vytautu Martinkum, Rašytojų sąjungos valdybos sekretorium, išrinktu šioms pareigoms š. m. kovo mėnesį įvykusiame respublikos rašytojų suvažiavime. Protingas vyras besąs, rašytojas irgi neblogas. Ypač jo pastarasis romanas „Medžioklė draustinyje“. Gerai.

Užsuko Vytautas Bubnys į TGK. Stebėjosi, kad išeinu, tai yra, jau išėjau iš pareigų. Nusijuokiau, pasakiau: atidirbau 12 metų, negaudamas nė kapeikos algos, nejau aš toks prastas rašytojas, kad privalau gaišinti laiką ir žlugdyti savo literatūrinį darbą toliau, gal dar 12 metų, žinoma, jeigu gyvensiu. Sutriko, atsiprašė. Pasisakė važiuojąs į Prancūziją. Su juo Kondrotas, kiti. Įdomu, kad man niekas niekuomet nepasiūlė jokios nemokamos kelionės į užsienį. Tikrai įdomu.


Liepos 16. Trečiadienis

Buvau TGK. Vėl atvyko Valatkos abu, sūnelį atsivežė, matyt, norėdami sugraudinti mane. O kam mane graudinti? Kada ir kam linkėjau aš blogo, kam nesistengiau padėti?

Surašiau tarpininkavimo raštą Aukšč. Tarybos Prezidiumui dėl pil. Birgelienės, liaudies menininkės, nuteistos už spekuliavimą meno kūriniais 6 metams su turto konfiskacija. Nuo vasario mėnesio negali dirbti laisvės atėmimo vietoje: sulaužyta kairės rankos plaštaka, atėjo subintuota, sugipsuota. Lapkričio mėnesį jai sukanka 2/3 atliktos bausmės. Parašiau ir paprašiau atleisti ją lygtinai nuo likusios bausmės. Juo labiau, kad ir jos motina Kaune suparalyžiuota, prirakinta prie lovos.

Surašiau tarpininkavimo raštą Buitinio gyventojų aptarnavimo ministrui drg. D. Plechavičiui, prašiau padėti teatro ir kino aktoriui Kęstučiui Geniui. Turėjo autoavariją (gal ištiko jį autoavarija?), sudaužytas „Žigulių“ kėbulas, apgadintas motoras, o gauti jų nėra kur. Taigi. Gal ir padės.

Skambinau Rokui, klausiau, ar atvyks savaitgaliui į namus; atsakė, kad rytoj, ir, ko gero, atvyks į Paalksnę.

Supirkau produktus, dalį palikau Rokui namuose. Jeigu neatvyks į Paalksnę. Kitus sukroviau į lagaminą, kėliau į mašiną, žento Antano Puliko vežamas, atsidūriau Paalksnėje. Čia radau brolį Leonardą su žmona Mite ir dviem anūkais, poryt bežadančius „išvykti į Anykščius“. Na ką gi…

Šiandien „Tiesoje“ nekrologas, pasirašytas aukščiausių respublikos vadovų: liepos 14 dieną mirė žinomas kompozitorius Benjaminas Gorbulskis. Gaila vyro. Geras buvo žydelis, tiktai nesaugojo savęs nė per aguonos grūdą, daug gėrė, dar daugiau rūkė. Jo muzika, mano akimis žiūrint, nepralenkianti Danilo Dolskio kadaise kuriamų ir atliekamų estrados dainelių, vis dėlto susilaukė didelio populiarumo. Jam buvo suteiktas Lietuvos TSR liaudies artisto vardas. Nekrologe vadinamas vienu iš lietuviškos tarybinės estrados muzikos pionierių. Gal ir taip. Gal aš vis dar nesuprantu muzikos estradinės. Man ji atrodo pigi, ir gana. Na, tegu ramiai ilsisi Benjaminas Gorbulskis.


Liepos 17. Ketvirtadienis

Naktį sprogo mano stalinė lempa. Rytą važiavau į Uteną, norėjau pirkti naują, negavau. Pirkau bulvių šiųmetinių 6 kilogramus po 60 kap. už kiekvieną. Agurkai turguje po 1 rublį 40 kapeikų, pomidorai po 3 su puse. Lempą pirkau vėliau Kuktiškėse, kur nuvežė mane brolis Leonardas su savo mašina. Jis rytoj su visa šeima išvyksta į Anykščius. Gal ir gerai. Pavargstu, kai daug žmonių prisirinkę, negaliu ramiai dirbti. Šiaipgi Leonardų šeima labai draugiška, paslaugi, daug kuo padeda. Tai irgi svarbu mums su Monika šiandien, kai nebeturiu transporto ir nugyventi metai vis sunkiau slegia pečius.

Pavakarę traukiniu atvyko Rokas iš Vilniaus. Monika šokinėja apie brangų svečią. Vėl kaltina mane, kad tai aš lepinu. Vyras visuomet kaltas. Ir visur. Ir už viską.

Užsienio radijas kala ir kala, ir tvirtina: karas neišvengiamas, reikia būti pasiruošusiems kiekvieną minutę. Ir tą karą pradės Tarybų Sąjunga, kuri dabar, esą, privaryta prie visiško nuskurdimo krašto. Šitai gali ją paskatinti griebtis neatsakingų žygių. Iš nevilties. Nelabai tuo tikiu, o ramybės neprideda.

Skambinau Daliai į Kauną. Telefonas tyli, nors vakar vakare turėjo grįžti iš Šventosios. Gal taip ir geriau.


Liepos 18. Penktadienis

Iš ryto – darbas prie romano. Nelabai eina, bet eina.

Neišpasakytai sunku surasti pirmąjį sakinį. Sunkiau nei pavadinimą pačiam kūriniui. Tiesiog keista, o tiesa.

Pagaliau lyg ir užsikabinau: „Ateina metas, kai žmogui visur negera. Senatvė – vadinasi tas metas.“ Apsidžiaugiau smarkiai. Ko gero, įsismaginsiu. Bet vėl apniko abejonės. Antrasis sakinys atrodo nereikalingas, reiktų apsiriboti vien pirmuoju, nuo jo ir pradėti, kaip apyaušriu pakirdo mano Stanislovas Šilinis. Žodžiu, reikia dar pagalvoti, antrojo sakinio dar neišbraukus. Pastebiu, sėdęs rašyti po ilgos pertraukos, kad vis daugiau nereikalingų žodžių ir sakinių surandu rašymo metu, be kurių anksčiau neišsiversdavau. Ir nelabai linksma man nuo šito: vadinasi, nelabai kaip rašiau iki šiol. Na, gal bent dabar. Bent dabar. Visa širdim trokštu parašyti nors vieną darbelį tikrai vertingą, kalbos požiūriu mažiau priekaištingą. Pasistengsiu.


Liepos 21. Pirmadienis

Užvakar ir vakar nieko dora nenuveikiau, prasistumdžiau dėliodamas galvoje mintis, klostydamas dialogus. Būna ir taip.

Šiandien Vilniuje priėmiau Suomijos taikos judėjimo pasiuntinius. Ak tie suomiai! Žadėjo atvykti 20 žmonių, atvyko – per penkiasdešimt. Netingi jie. Prisiminiau, kaip Sopote, Baltijos baseino valstybių Taikos dienose, kitų šalių pasiuntiniai, neskaitant delegatų, sudarė būrelius po 10–20 žmonių, suomiai atvežė jų visą garlaivį: 500 štukų! Įdomiausia, kad suomiai vežasi į tokias išvykas ne tiktai žmonas, bet gana dažnai ir vaikus, kartais – mažamečius. Šiandien pasikalbėjome su jais draugiškai. Dalyvavo Romas Baltrušaitis (mano pavaduotojas), Sofija Macikaitė, Gediminas Žaliukas. Atrodo, buvo jiems įdomu. Va, tiktai nesmagu buvo, kad jie pridovanojo mums visokiausių suvenyrų, plakatų, gairelių, ženklelių, o mes pasirodėme skurdesni. Įteikėme, beje, albumą „Tarybų Lietuva“, prisegėm kiekvienam po ženklelį. Visada gi šitaip: kai tik susiduriam su kapitalistinių šalių atstovais, kokie jie bebūtų, tikrais skurdžiais atrodome, tiek savo šalyje, tiek ir užsienyje. Visi tai žino, nebesistebi, tik pečiais patraukia.

Sulaukiau šiandien anūkės Akvilios laiško iš Australijos. Laiškas ilgas, geras. Dėkoja už knygas, kurias nusiunčiau, pasisako pasiilgusi Lietuvos, draugių ir draugų, norėtų atvykti, bet abejoja, ar beišleistų ją atgal. Rašo, kad dabar pas juos žiema, kad pavasarį (mūsiškai – rudenį) užbaigs mokslą Dailės institute, dalyvaus parodoje, kartu su kitais 8 bendramoksliais. Apie savo motiną – nė žodžio, nors toji, kiek man žinoma, rugpjūčio 3-čią bus pašalinta iš „Mūsų pastogės“ laikraščio redaktorės pareigų. Kaipo nepatikima, įtariama tiesiog, pasak vietinių lietuvių emigrantų, „kominterno įgaliotine“, ne veltui, girdi, ir aš, jos tėvas, nenukentėjau dėl jos pasilikimo Australijoje; viskas čia „suplanuota“, „suderinta“, girdi. Šito, žinoma, reikėjo ir laukti. Ir dar kartą įsitikinau, kokią didžią klaidą padarė mano duktė Rita, įsiveldama į jų politiką, imdamasi „Mūsų pastogės“ redaktorės pareigų – liūdnai prasmingą klaidą. Jeigu ne visai pragaištingą. Dabar, ko gero, reikia laukti, kad visokie ten tomai venclovai, štromai ir jiems panašūs griebsis agituoti ją keltis į JAV, „įsijungti“ į jų darbą bei „veiklą“. Visko galima laukti.

Akvilei parašysiu atsakymą vėliau.


Liepos 22. Antradienis

Šiandien laidojamas Henrikas Banys, Operos ir baleto teatro baletmeisteris, 60-ties nepilnų metų. Sužinojau kai kurių smulkmenų apie jo mirtį, žinoma, kiek galima tikėti žmonių šnekoms. Buvęs jis užmuštas savo bute, ir užmušęs jį jaunuolis iš Maskvos, iš labai geros šeimos, kurį Banys pasikvietęs į Vilnių: abu tą vakarą gėrė „Draugystės“ viešbučio restorane, vėliau abu nuvyko pas Banį į namus, ir čia Banys buvęs užmuštas su šampano bonka. Kitą dieną žudikas, matyt, užtrindamas pėdsakus, įsismelkė vėl į Banio butą ir smarkiai apvogė jį. Dabar jis jau suimtas, vyksta tardymas. Abu jie, pasirodo, homoseksualistai. Henriko Banio lavoną kaimynai aptikę tiktai 4-tą dieną po nužudymo. Milicijai atvėrus duris, jo lavonas rastas visiškai nuogas.

Negera. Negraži mirtis.

Supirkau reikiamus vaistus Monikai ir sau pačiam.

Parašiau ir išsiunčiau laišką anūkei Akvilei. Plačiai parašiau apie viską. Jos motinos – neliečiau. Tegu manosi, kaip išmano. Negaliu jai atleisti, ką padarė jinai.

Vakare vienas pats (Monika likusi Paalksnėje) žiūrėjau per televiziją meninį filmą „Ir gyvenimas, ir ašaros, ir meilė…“ Sujaudintas tapau ligi gerų ašarų. Filmas pusiau dokumentinis, jame parodyti tikri žmonės, kadaise labai garsūs artistai ir aktoriai: Kozlovskis, Fadejeva, daugelis kitų. Gyvena puikiai įrengtame meno žmonių pensionate, viskas ten yra, išskyrus gyvenimą: vien prisiminimai apie nuskambėjusią šlovę, smulkios, nuodingos intrigėlės, nesutarimai ir laukimas baigties. Švenčiant operos solistės Fadejevos 80-tį vyko jaudinančios scenos, kai Kozlovskis, pats vos bejudėdamas, išvedė ją šokti, pabučiavo ranką, kai suskambėjo jos balsas… iš plokštelės, ir kai atnešė jai tortą su 80 skaitline.

Nenoromis susimąsčiau, kad netoli diena, kai ir mums su Monika teks šitaip. Vaikus išauginom, o visi jie turi savo gyvenimą, vienokį ar kitokį, anūkai – taip pat, kas gi šokinės, kai nusensim abu? O dar nelinksma, kad ir tokio pensionato nėra mūsų respublikoje. Na, gal nereikėtų jau verkti: kaip nors, kaip nors, susitvarkys tas mūsų gyvenimo likutis. Viena ko nenorėčiau: po daugelio savarankiško gyvenimo dešimtmečių būti priklausomu bejėgiu, laukti malonių iš kieno bebūtų pusės. Ne, šito tai tikrai nenoriu. Vadinasi, reikia laikytis, kol išsilaikoma, kitos išeities nėra, jeigu jau pavėlavome numirti.


Liepos 23. Trečiadienis

Kai šitaip pabrango produktai, itin sunku pasidarė nulaikyt rublį rankoje. Nuėjai į parduotuvę, vieną kita produktą nužiūrėjai, žiūrėk, jau poros desėtkų rublių nebelikę. Kaipgi verčiasi tie, kurie neima arba negauna kyšių, nevagia, negrobsto, nesukčiauja? Kaip jie suveda galą su galu? Kai kuriems produktams paliktos senos kainos, bet tai jau patiems prasčiausiems. Geresnė dešra – 7, 8, 9, 10 ir daugiau rublių kilogramas. Kiek gali jos valgyti žmogus, gaunantis šimtą su kažkuo tai rublių? Negaliu suprasti. Dabar dar kava „dingo“ iš parduotuvių, net specializuotų. Eina kalbos, kad pabrangs. Šampanas, sausas ir kitoks vynas išimtas iki rugpjūčio 1 dienos. Sako, irgi pabrangs. Be šampano, suprantama, galima gyventi, o be cukraus? Girdėti, bus jo kaina 3 rubliai kilogramas. Ką?

Buvau LKP CK pas Mališauską, kalbėjau vėl dėl tos suktos moterėlės Kačergienės, kurią jis globoja. Nepavyko man įtikinti jį, nusistatęs leisti jai ginti Maskvoje daktaratą. Ką gi… Mano pareiga buvo įspėti, informuoti. Tegu susimąsto, kuo gali baigtis jo globa.

Iš anksto buvome susiskambinę su Dalia, kad šiandien ji atvyks į Vilnių, trumpam susitiksime. Iš pat ryto paskambino pati, pranešė negalinti. Bene iš tikrųjų laikas baigti su ja tą nusitęsusią ir niekam nebereikalingą „muziką“. Tuščias tai reikalas.


Liepos 24. Ketvirtadienis

Paskambino Monika iš Paalksnės, pranešė: mirė mūsų kaimynas Vincas Budrionis, reikia užsakyti vainiką, kaspiną su įrašu. Laidotuvės šeštadienį. Pažadėjau viską išpildyti.

Nuotaika prasta. Rašyti vėl mažiau besiseka, vis ieškau, nerimauju. Gerai, jeigu į gera, o jeigu ne? Kas gi čia žino, ką galima įspėti iš anksto?

Vakar, beje, pasiunčiau telegramą Loretai Pakerytei į Krymą, kur ji ilsisi. Šiandien jos gimimo diena. Reikia pasveikinti. Šiaip ar taip, o nebuvo ji bloga man dirbant Taikos gynimo komitete.

Skambino Vacys Reimeris, iš naujo sunerimęs dėl savo pareigų Taikos gynimo komitete. Įkliuvo žmogus, tai aišku. Jaučiu, pergyvena jis ypač dar todėl, kad man pasitraukus respublikos vadovų dėmesys Taikos gynimo komitetui, konkrečiai pirmininko pareigoms, aiškiai sumažėjęs: mašinos V. Reimeriui nepaliko, šito, beje, reikėjo ir tikėtis, paliko jam iškvietimo teisę mašinai iš ATK Nr. 7, kuri aptarnauja žemesnio rango pareigūnus. Turint galvoje V. Reimerio tiesiog liguistas ambicijas ir stipriai įsišaknijusį pavydo jausmą, jam tikrai nelengva. O ką aš galiu? Nieko aš negaliu. Su manim irgi pasielgė ne per gražiausiai, atėmę mašiną pirma laiko, tačiau nelabai imu į galvą, žinau: ar važiuosiu „Čaika“, ar „Volga“, troleibusu ar autobusu, ar pagaliau eisiu pėsčias, vis tiek aš Baltušis – darbo žmogus Baltušis, ne daugiau, bet ir ne mažiau. Taigi. Žadėjo V. Reimeris ateinančią savaitę dar ateiti pasikalbėti.

Buvau „Tėviškės“ draugijoje, pas jos pirmininką kupiškėną generolą Praną Petronį. Povilas Zulonas savo laiške prašė pasiteirauti, ar jie neturį leidinio „Pasakoja kupiškėnai“ ir „Senovės kupiškėnų vestuvių“ įrašo į plokšteles. Pasirodo, nieko jie nebeturi. Kyla man mintis: gal reikėtų tą plokštelę, kuri paplito žmonėse tiesiog žaibiškai, išleisti iš naujo, gal net panaudojant seną įrašą, unikalų, kur vaidinimą atlieka žmonės, nūnai jau mirę. Šitaip ir Zulonui laiške parašiau.

Skambinau geram mano bičiuliui Rimtautui Šiliniui, kalbėjau, kad nereikėtų visai užmesti mūsų pradėto sukti dokumentinio filmo apie paminklų saugojimą (iš tikrųjų – nesaugojimą!) respublikoje. Darbą mums sustabdė LKP CK sekretorius L. Šepetys, įvairiai ir plačiai aiškinęs man šito sustabdymo priežastis, bet taip ir neišaiškinęs. Nujaučiau jau tada, kad čia įsikišo V. Žalakevičius, įpuolęs į paniką dėl savo brangaus draugo Balčiūno, kurį iš vaikų namų paėmė ir išaugino Vincas Mykolaitis-Putinas, ir kuris po įžymiojo rašytojo mirties apiplėšė jį ir apvogė, o paskui spekuliavo rašytojo unikaliniais daiktais, įskaitant ir parkerį, kuriuo rašė „Altorių šešėly“ ir už kurį Balčiūnas išlupo iš Kultūros ministerijos 2.000 rublių. Dabar reikėtų kelti visą tą reikalą iš naujo, pažadant neliesti šito supuvėlio Balčiūno. Sutarėme su R. Šiliniu imtis to reikalo tuoj po atostogų. Taip ir darysime.

Rytoj vyksiu į Paalksnę, nors visai be noro. Mano žmonelė Monika prisikvietė tenai visą kompaniją moterų, dar atvyko ten jos duktė Dagnė su savo šeima – tikras kolchozas. Ko man tenai? Monika pati graužiasi, padariusi klaidą. Tad reikia nuvykti, o toliau žiūrėsime. Į daug dar ką žiūrėsime.


Liepos 25. Penktadienis

Buvau Taikos gynimo komitete, laidotuvių biure, užsakiau vainiką Vincui Budrioniui, kaip prašė Monika, nors pilnai būtų užtekę ir krepšelio su gėlėmis. Po pietų buvo kaimynė Štrimaitienė su dukrele Šalne. Labai maloni ir šauni toji Štrimaitienė, gera gydytoja, rūpestinga, dėmesinga mūsų šeimai, o pati – nelabai laiminga, taip bent man atrodo. Kažkas jų šeimoje „nesiklijuoja“, bet kaip yra iš tikrųjų – ne man spręsti. Ne mano juk ir reikalas. Tiktai gaila man tos geros moters. Stipriai gaila.

Po pietų iškakau į Paalksnę. Nuvežė su visais daiktais mane kaimynas, Paalksnės kaime vasarojantis dailininkas Šarūnas. Jo pavardės net nežinau, nesisako. Bet vyras, atrodo, geras.

Vakare nunešėm vainiką Vincui Budrioniui. Guli jis gražiai pašarvotas, visos trobos sienos išklotos jo žmonos Onos austais raštais, namie austais, itin gražiai atrodančiais. Žmonių nemažai prisirinkę. Atvykęs ir sūnus iš Joniškio, felčeris, nelabai įspūdingas, su žvalia savo žmona. Pasėdėjome visi: Monika, Dagnė, Volodia, Jurgis, Sakalienė… Pareiškę užuojautą, išėjome.


Liepos 26. Šeštadienis

Iš ryto padirbėjau prie romano rankraščių. Darbas slenka gana sunkiai. Vis dar ieškau ir dar nesurandu, ko reikia, nors nė pats gerai nežinau, ko man dabar reikia. Galvon įsivagia mintis, kad čia, Paalksnėje, nieko doro neparašysiu. Kažkas nežinomas ir nenujaučiamas slegia mane čia. Net fiziškai pradedu jaustis blogiau, kai tik atvykstu. Tariausi tuo klausimu su gydytojais, tie sako: vieta ten jums netinkama, nevažiuokite tenai, nebūkite. O kodėl netinkama? Kodėl nebūti tenai, nebebandyti priprasti? Nepaaiškino.

14 valandą nuvykome į Budrionių sodybą dalyvauti laidotuvėse. Buvome pasiryžę lydėti velionį į pačias Kuktiškes, o čia jau radome pririnktą būrį giedorių, traukiančių šventas giesmes po atviru dangum, prie išnešto iš trobos karsto su velioniu. Iš karto nė nesupratau, kad nereikia mums dalyvauti laidotuvėse, tai sėdome į mašiną, nulydėjome iki Kuktiškių pirmųjų trobų, o čia eisena sustojo, karstą nukėlė nuo sunkvežimio, irgi iškloto namie austais raštais, ir žengė visi karstu nešini bei giedodami per visas Kuktiškes į bažnyčią. Tad pasukome abu su Monika atgal, grįžome į savo „dvarą“. Šermenyse irgi neteko dalyvauti, ačiū dievui. Nereikia lįsti kur nereikia.

Šiandien Onos diena. Paskambinau Onai Valiukevičiūtei į Vilnių, pasveikinau. Buvo gerokai patenkinta. Paskambinau ir Onai Černiauskienei, taipogi į Vilnių, šauniai gydytojai. Irgi buvo gerokai patenkinta. Žmonėms reikia dėmesio. Nors šiokio tokio. Nors šiokio tokio.


Liepos 27. Sekmadienis

Skambinau broliui Leonardui į Anykščius, kur jis vasaroja su šeima pas seserį. Susitarėm: 17 valandą atvažiuos, parveš mus su Monika ir jos anūku Jurgiu į Vilnių. Tai gerai. Apskritai pastaruoju metu labai pagerėjo mūsų santykiai su Leonardu ir jo šeima. Tas mane itin džiugina. Ne vien todėl, kad paveža jis mus savo mašina, o bendrai, kad geruoju. Šitaip lengviau visiems.

Įpuolė į mano kambarį Dagnė pasikeitusiu veidu: „Mamai bloga, mama be sąmonės!“ Monika iš tikrųjų guli apačioje nubalusi, tačiau sąmonės nepraradusi. Galvos kraujagyslių spazmos. Pagirdžiau valokardinu, paglosčiau, atsigavo, netrukus pakilo, bet gerokai sunerimusi. Liepiau gulėti, nejudėti, nieko bloga negalvoti. Atvyko Leonardas, parvežė mus namo.

Čia iš karto iškviečiau greitąją. Suleido Monikai eufilino, vėliau sedukseno, kad miegotų ramiau.


Liepos 28. Pirmadienis

Nuvežiau Moniką pas gyd. D. Bagdonienę, toji nukreipė ją dar pas neuropatologę Šiškevičienę, išvada abiejų aiški: paaštrėję galvos kraujagyslių spazmai, būtina atlikti 10 eufilino injekcijų, namie gulėti, kuo mažiau judant, nė iš tolo nesijaudinti, šitaip, mažiausiai, 10 dienų. Parsivežiau, paguldžiau. Ir… vis tiek nubėgo į teatrą, aktorių poatostoginio susirinkimo žiūrėti. Norėjo dar į repeticijas, bet gydytojai labai kategoriškai užkirto kelią. Taigi.

Buvau TGK. Skambino V. Reimeris. Dar labiau sunerimęs dėl prisiimtų TGK pirmininko pareigų. Raminau, aiškinau. Sutarėm penktadienį susitikti: perims pareigas iš manęs, būsiu visiškai laisvas paukštis.

Iš Molėtų rajono žinia: visiems kolūkiečiams įsakyta pagal „nurodymą iš aukščiau“ paruošti gero šieno 100 kilogramų ir pristatyti kolūkiams, pašarų bazei. Prieita jau iki šito!

Skaitinėjau praleistų dienų laikraščius. „Literatūroje ir mene“ Kazys Ambrasas dėjo didelį straipsnį „Mūsų dabarties paveikslai“, apie Mykolo Sluckio naująjį romaną „Medžliepis“, gerokai pagarbindamas jį ir išaukštindamas. Šis romanas, be abejonės, suprantamiau parašytas, deja, nelabai daug lengviau paskaitomas. Keista, kad K. Ambrasas taip liaupsina. Gal taip reikia.

Kažkoks Vytautas Vitkauskas (sako, esąs toks kalbininkas) rašo straipsnyje „Problema ne viena“ lyg ir atsakymą į kolektyvinį grupės žmonių pasipiktinimą tame pačiame laikraštyje kiek anksčiau dėl „Paskenduolės“ pastatymo telefilme, tačiau iš esmės paremia šį K. Kymantaitės draikalą, nusišneka iki to, kad aiškina, jog dabar aktoriai nebegali tikroviškai suvaidinti kaimo žmonių, kadangi jie nepažįsta senojo kaimo. Bet juk minėtame proteste buvo reiškiamas pasipiktinimas dėl K. Kymantaitės prirašinėjimų savo teksto A. Vienuoliui, piktinamasi dėl kaimo žmonių juodinimo, iškraipoma kūrinio pagrindinė mintis. Apie tai V. Vitkauskas – nė žodžio. Daugiau nei keista. Gal ir ne, nes visiems žinoma, kad V. Vitkauskas – K. Kymantaitės numylėtinis, girtaujantis kartu su ja. Kai šitaip, tai ko dar?..


Liepos 29. Antradienis

Bandžiau padirbėti prie rankraščių. Nieko gero.

Monika gulinėja. Negerai su jos sveikata.

Turėjau kai kurių reikalų kaipo deputatas. Nieko ypatingo.

Mieste dar atkakliau sklinda kalbos apie dar didesnį kainų kilimą, ypač stipriųjų gėrimų, kavos, daug ko kita. Kas čia žino, kiek tiesos. Informacijos jokios nėra.

Liepos 30. Trečiadienis

Vakar buvo Dalia. Itin įdomiai pasikalbėjome, pasidalinome mintimis. Vėl supratau, kad myliu ją, o kas keisčiausia – ir ji mane. Kas gi toliau? O toliau – nieko. Perspektyvų jokių.


Liepos 31. Ketvirtadienis

Generalinis M. Gorbačiovas lankosi Pamario krašte, buvo Vladivostoke, Komsomolske prie Amūro, kitur. Visi laikraščiai, radijo ir televizijos laidos užimtos jo kalbomis. Kalbos labai geros, tik nelabai realios. Kiek visokių pažadų girdėjome, o pagerėjimo nematyti.

Laidoje „Laikas“ paskelbta žinutė apie kainas. Tiktai žinutė, į pačią laidos pabaigą kukliai pavadinta „TSRS valstybiniame kainų komitete“. Tarytum reikalas liestų ne visą šalį ir visus darbo žmones, o tiktai… Kainų komiteto eilinį darbelį. Nurašau pažodžiui: „Siekiant toliau realizuoti parengtas priemones kovai su girtavimu ir alkoholizmu stiprinti, pagal TSRS Ministrų Tarybos nurodymą nuo 1986 m. rugpjūčio 1 d. 20–25 procentais padidinamos valstybinės mažmeninės alkoholinių gėrimų kainos, iš jų:

Degtinės, likerio ir degtinės gaminių ir konjakų – 2,3 rublio už 0,5 litro;

Spirituotų vynuogių vynų – 50 kapeikų už 0,7 litro.

Kartu vidutiniškai 15–20 procentų sumažinamos atskirų rūšių liaudies vartojamų prekių – drabužių, avalynės ir trikotažo vaikams ir paaugliams, dirbtinio kailio gaminių ir kilimų gaminių, vyriškos ir moteriškos avalynės, motociklų, krištolo, kai kurių kultūrinių-buitinių ir ūkio apyvokos prekių – mažmeninės kainos.

Papildomos įplaukos, kurios bus gautos padidinus alkoholinių gėrimų kainas, maždaug prilygsta sąnaudoms, skiriamoms minėtų prekių kainoms sumažinti.“

Štai ir viskas. Aišku kaip ant delno. Ir primeluota kaip po delnu. Kurgi maisto produktų, pirmiausia dešros gaminių kainos? Jos patyliukais, niekam žodžio netarus, pakeltos du ir pustrečio karto. Tai nebekalbant apie bendrą įvairiausių prekių ir buitinių paslaugų kainų pakėlimą taipogi patyliukais. Taigi.

Vakar per televiziją pradėtas demonstruoti Italijos detektyvas. Bus šešios serijos. Šiandien žiūrėjome trečią. Kitos trys bus rodomos ateinančią savaitę. Filmas stiprus, atvirai kalbantis apie nusikalstamą pasaulį, perkamą policiją, mafiją ir daug ką kita. Vadinasi jis „Aštuonkojis“. Labai talentinga aktorių vaidyba, deja, įsiminti jų pavardžių nepavyko: itališkos tos pavardės. Režisūra nuostabi. Muzika taip pat. Pasirodo, kinas vis dėlto yra menas. Kai jį kuria menininkai, o ne vadovaujančių „viršūnių“ globojami žalakevičiai. Taigi.

Parengė Antanas Šimkus

„…ir eisim gyventi toliau“: Juozo Baltušio laiškai redaktorei Donatai Linčiuvienei

2019 m. Nr. 4 / papildomą pažinties rakursą gali pasiūlyti ši publikacija, sudaryta iš dalies Juozo Baltušio laiškų, 1974–1983 m. rašytų ilgametei „Vagos“ leidyklos redaktorei Donatai Linčiuvienei, daugelį jo tekstų palydėjusiai į spaudą.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

2019 07 24 / Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

Antanas Šimkus Iš stebėjimų katalogo: kaip gyvena rašytojas?

2019 Nr. 3 / Kartais gyvenimas suteikia galimybes stebėti ir įsivaizduoti kitus rašančiuosius, tarsi ne taip labai tolimus, ne taip labai artimus, o tiesiog panašia veikla užsiimančius žmones.

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Antanas Šimkus. Naujieji

2018 m. Nr. 1 / Jie ateina. Tiesiog taip yra. Neatsiklausę, beveik neperspėję. Nors nuojauta jau seniai sakė, kad bus kažkas panašaus. Juos atpažįsti iš eisenos, savotiško judesio, veido bruožų. Iš kurių sūnuje atpažintum tėvą, dukroje – motiną, nors

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1990 m. spalis

2017 m. Nr. 12 / 1990 m. spalis / Parašiau laišką Denisei Neugnot, „Juzos“ vertėjai. Padėkojau už geras žinias apie „Sakmės apie Juzą“ išėjimą artimiausiu metu vienoje Paryžiaus leidyklų. Elta ir kiti šaltiniai praneša, kad Prunskienės vadovaujama Lietuvos

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1989 m. rugsėjis–spalis

2017 m. Nr. 11 / 1989 m. rugsėjis–spalis / Perskaičiau daug periodinės spaudos, visur tebešurmuliuojama dėl TSKP CK pareiškimo. Mitinguose – tas pats. Nuomonės gana priešingos. Televizija neriasi iš kailio, organizuoja paprastų žmonių

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1988 m. spalis–gruodis

2017 m. Nr. 10 / Nuovargis visą dieną. Buvo Alekseičikas, išsikalbėjome plačiau, prirašė jis man vaistų „gliutominovaja kislota“ stambių tablečių. Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Apskritai gi nelabai tikiu aš ir šituo daktarėliu, gana plačiai giriamu,

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis

2017 m. Nr. 8-9 / 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis / Tvarkėmės po namus, šiek tiek konfliktavome. Dėl įvairumo. 15 valandą išvykome į Paalksnę. Radome brolį Leonardą su žmona Mite, daugiau nieko, jie jau laukė mūsų.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1987 m. liepa

2017 m. Nr. 7 / 1987 m. liepa / Paalksnėje. Monika nelinksmai susimąsčiusi. Širdies negalavimai ją slegia. O ką daryti? Kas buvo galima – jau padaryta, lieka tik laikytis ramiai, nedirbti sunkesnių darbų, iš tolo saugotis…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1985 m. balandis–birželis

2017 m. Nr. 4 / 1985 m. balandis–birželis / Balandžio 3. Trečiadienis. Monika išvykusi gastrolių su „Tylia naktim“ į Molėtus, sumečiau pasinaudoti ta proga ir aplankiau Kaune rašytoją Juozą Grušą. Radau jį gana gerai atrodantį…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1984 m. kovas–gegužė

2017 m. Nr. 3 / 1984 m. kovas–gegužė / Visą dieną vietnamiečiai buvo Kaune. Juos lydėjo mūsų Taikos gynimos komiteto atsakingoji sekretorė Loreta Pakerytė. Sugrįžo vietnamiečiai labai patenkinti. O aš visą dieną užsiiminėjau ne savo reikalais.