literatūros žurnalas

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1984 m. kovas–gegužė

2017 m. Nr. 3

Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m., Nr. 11, Nr. 12, 2017 m., Nr. 2). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1984 m. pavasario užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1984 m. kovas–gegužė

Kovo 1. Ketvirtadienis
Visą dieną vietnamiečiai buvo Kaune. Juos lydėjo mūsų Taikos gynimos komiteto atsakingoji sekretorė Loreta Pakerytė. Sugrįžo vietnamiečiai labai patenkinti.
O aš visą dieną užsiiminėjau ne savo reikalais. Rūpinau dokumentus dėl suteikimo vienai Kupiškio gatvių Povilo Matulionio vardo. Sunkiai man eina.
Kreipėsi į mane jau anksčiau Markevičių šeima dėl buto. Tikra šiuolaikinė istorija. Seniai dirba Markevičienė Tarprespublikinės prekybinės bazės „Glavkoopchoztorg“ įstaigoje prekių žinove, seniai stovi butui gauti eilėje pirmąja, o buto negauna. Nebeiškentusi kreipėsi į Profsąjungų Centro tarybą, ten jai žadėjo padėti, bet užsiuto jos direktorius, „kam skundeisi“, ir dabar deda visas pastangas, kad ji apskritai negautų buto, imasi tam visokiausių kombinacijų. Šiaip taip aptvarkiau reikalą, bet reikia pastoviai kontroliuoti, kad iš tikrųjų neiškrėstų kokios šunybės.

Kovo 2. Penktadienis
Pavežiojome vietnamiečius po miestą, Skaičiavimo mašinų gamykloje surengėme jiems mitingą-susitikimą su darbininkais. Pasakiau kalbą ir aš, papasakojau, kaip mūsų respublikos gyventojai, net vaikai, rinko aukas padėti vietnamiečių tautai, kokia stipri draugystė riša mus su tolimais draugais, kovojančiais dėl vieno tikslo – taikos. Buvo visi patenkinti.
Vėliau svečiai žiūrėjo miestą, lankėsi parodose.
Vakare suruošėme jiems kuklią vakarienę „Lietuvos“ viešbučio kavinėje, gana jaukiai įrengtoje. Buvo daug tostų, nors dalyvavo tik vietnamiečiai, du jų palydovai ir mes su Pakeryte. Atsisveikinant, įteikiau jų vadovui „Palangos“ degtinės bonką ir čia pat gavau iš jų vietnamiškos bonką, kurios visai neįmanoma gerti: suka žandus, pykina.
Išlydėjome į stotį, atsisveikinome.
Grįždami užsukome į kokteilių barą Gorkio gatvėje. Pilna jaunučiukių mergužėlių. Sėdi be kavalierių, vienos pačios, traukia per šiaudelį kažkokį skystalą. Dvi sėdėjo prie mūsų stalo. Netrukus viena paklausė, ar pažįstu aš tokį dėstytoją Joną Riškų. Atsakiau, kad ne tik pažįstu, bet labai gerbiu, parašiau jam net trumpą padėkos laišką už jo knygą „Lietuvių literatūra. XIX a. pirmoji pusė“. Pasakė, kad tas mano laiškas nedavė Riškui užmigti visą naktį. „Iš kur žinote?“ Taigi aš – jo duktė! Būna ir šitaip. Visako būna gyvenime.

Kovo 4. Sekmadienis
Šiandien visoje Tarybų Sąjungoje, taigi ir pas mus, buvo vaidinama sena ir nusidėvėjusi komedija: rinkimai į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Paėmiau Monikos ir Roko pasus, nuėjau, suleidau už visus biuletenius, sugrįžau. Priklu ant dūšios! O ką darysi? Nieko nedarysi. Jeigu neisi balsuoti, tai dešimt kartų ateis tave raginti ir galų gale išplėš tavo balsą. Taigi!

Kovo 5. Pirmadienis
Įvyko rašytojų partinis susirinkimas. Petras Bražėnas padarė pranešimą apie literatūrinės kritikos padėtį, daug priekaištų pasakė kritikams, gerų minčių paskleidė, kalbėjo konkrečiai apie tokių kritiką literatūrinėje spaudoje – „Pergalė“, „Lit. ir menas“. Tačiau esminių klausimų nepalietė, ėjo užuolankomis. Tai suprantama, šiuo metu suprantama, kai prie valdžios stojo naujas „Generalinis“ ir dar nežinia, kuria kryptim pasuks viską. Viena aišku: naujo nieko nebus. Ir pažangos nebus. Nėra iš ko būti, kadangi komunistine ateitim, kurią taip karštai žadėjo, konkrečiai nurodė savo viešpatavimo metu Chruščiovas, tardamas, kad jau „mūsų karta gyvens komunizme“, nūnai niekas nebetiki. O mažiausiai tuo tiki patys aukščiausieji TSRS pareigūnai, tiek partiniai, tiek ir kitoki. Šitai paliudija jau ir toks faktas, kad visų „aukščiausiųjų“ sūneliai ir dukrytės šiltai įtaisyti po „Vneštorgo“ kontoras po pasaulį, šalis plačiausias, daro sau karjerą, krauna materialinį „pagrindą“ ateities dienoms, kai jų tėveliai bei dieduliukai jau bus sulaidoti Raudonoje aikštėje, prie Kremliaus sienos, ir kai jie bus niekas, kokie iš tikrųjų ir yra. Štai su tokiomis mintimis ir išėjau iš rašytojų partinio susirinkimo.
Svetimas dabar jaučiuosi visur. Tas svetimumas išplaukia iš to, kad negaliu pliaukšti iš tribūnos to, kuo netikiu. Tai kur man pritapti prie tų, kurie „gali“!

Kovo 6. Antradienis
Buvau Kaune, 27-je vidurinėje mokykloje. Sutiktas ir palydėtas daugiau negu šiltai bei draugiškai. Labai gerą įspūdį padarė man Kauno moksleivija. Žinoma, negaliu apibendrinti viso miesto, tačiau šios mokyklos jaunimas daug pasakantis. Skaito jauni vyrukai bei mergaitės mūsų rašytojų knygas. Diskutuoja dėl jų. Turi savo nuomonę.
Po susitikimo mokykloje – pas gerą mano bičiulę Danutę Jankovską. Reto šviesumo moteris. Buvo tenai ir Dalia. Buvo ir Danguolė Dundulytė, beje, pati ir suorganizavusi mano susitikimą su 27-ja vidurine, kurioje ji dėsto literatūrą.
Stebėjau Dalią, išgyvendamas gana keistas mintis. Negalėjau suprasti, kaip atsitiko, kad šitaip aklai ir šitiek metų mylėjau šitą žmogystą. Stipriai mylėjau. Atvirai pasakius, iki šiol dar negaliu iki galo išrauti minčių apie ją. Už ką? Kodėl? Juk nieko išskirtino joje nėra. Lėkšta, gerokai nuobodi, gerokai sumiesčionėjus, net gerokai besimaivanti moteriškaitė, dar netekėjusi, bet jau pradėjusi 34 savo amžiaus metu. Tai kaip galėjo šitai atsitikti? Garbės gi žodis, nieko nesuprantu!
Viešpatie dieve, jeigu tikrai esi kur, būk geras, apsaugok mane nuo panašaus idiotizmo bent jau tuos paskutinius metelius, kurie dar liko man nugyventi. Būsiu stipriai dėkingas Tau!

Kovo 7. Trečiadienis
Darbas, kaip ir kiekvieną dieną rytais, Taikos gynimo komitete. Daug biurokratizmo. Vis labiau tampame ne visuomenine organizacija, o kažkokia kontora.
Pietų pertraukos metu pasveikinome moteris su artėjančia (rytoj!) Moters diena (Tarptautine ir taip toliau). Įteikėme gėlių, susidaužėme šampano bokalu, pasakėme, kad mylime. Taigi.
O kad toji diena išpuola ketvirtadienį, rytoj, tai valdžia apdairiai sekmadienio poilsio dieną atkėlė į penktadienį, kad atšvęstumėm iš eilės tris dienas. Taip dažnai dabar mūsuose būna.

Kovo 10. Šeštadienis
Užvakar, vakar ir šiandien žiūrinėjau savo asmenišką archyvą. Buvau vėl priblokštas, tiek visko prisivėlę, prisikaupę. Kada gi besutvarkysiu?!

Kovo 11. Sekmadienis
Seniai belankiau pusbrolį Viktorą Kuncevičių Klaipėdos ligoninėje. Amžinai aš šitaip, kai tik ligonius lankyti, tai ir pritrūksta laiko, nesurandu galimybių. O juk laukia. Ligoniai visada laukia. Ir skaudžiai išgyvena, kad pamirštami dar gyvi būdami. Skambinau gydytojams, pasakiau, kad ateinantį trečiadienį tikrai atvyksiu bet kokiomis sąlygomis, kad perduotų jam šitai, atsiprašytų, tai yra, pasakytų, kad aš atsiprašau. Taigi. Gydytojai užtikrino, kad gyvas jis bus dar, mažiausiai, tris savaites. Taigi suspėsiu.
Atsiėmiau iš ateljė naują kostiumą. Pilkos spalvos, gana santūrus. Pasiuvo jie man gana vidutiniškai. Mano metų sulaukus, ko benorėti? „Figūra“ taigi nebe modelinė. Nebe.
Kalbėjausi su Kurortų valdybos Tarybos pirmininku Gurausku. Jau kuris laikas mano sesuo Marytė prašo pasiteirauti, ar negalima būtų jai pasiekti Cchaltubą, pasigydyti tenai nuo „druskų“, kurios labai ir labai vargina. Pasakė man Gurauskas, kad Cchaltubo kelialapiai – itin deficitiniai. Antra vertus, nė važiuoti į tenai neapsimoka: kelionė be galo varginanti, su persėdimais, taigi kiek sveikatą pataisai, tiek ir prarandi, kol sugrįžti namo. Pasakiau telefonu šitai Marytei. Nesutiko. Nepatenkinta. O ką aš galiu? Ne viską juk ir aš galiu.
Atvirai kalbant, kitą sykį skaudu darosi: beveik visi mano artimieji vis ko nors laukia iš manęs, prašo, maldauja, net reikalauja, nepagalvodami, kiek rūpesčių man užkrauna. Ir pamąstau kartais: o kiek ir kada jie man padėjo? Ir nerandu atsakymo. Viską tvarkausi vienas, išsprendžiu vienas. Dažnai girdžiu, kad, girdi, tau bepiga, turi tokį autoritetą, visur prieini, visi su tavim skaitosi… Autoritetą? O iš kur jis? Ar gimdamas atsinešiau? Gal kur pakeliui radau? Ar gal tie mieli mano giminėlės man jį padovanojo, sudarė, įteikė. Bepiga jiems kalbėti, nieko įnirtingiau nesiekiant, giliau nesusirūpinant, vis žiūrint iš mano rankų bei pastangų!..

Kovo 12. Pirmadienis
Kaip Aukš. Tarybos deputatas aplankiau savo rinkėjų Smolenskų šeimą. Gyvena jie Architektų 98-57. Kaip gyvena? Turi vieną kambarį 13 kv. metrų ploto su bendra virtuve trims šeimoms. Gyvena šitam „plote“ vyras su žmona ir… keturi vaikai. Trys vaikai, vyresnieji, guli kartu su tėvais ant vienos kušetės, jauniausias – trijų mėnesių – miega vežimėlyje. Oro kambaryje nėra, viskas užkimšta, vaikai neturi teisės išeiti net į koridorių, kuris bendras trims šeimoms. Butas aukštai, išeiti į kiemą irgi problema. Abu tėvai dirba Kuro aparatūros gamykloje: vyras jau 14 metų, žmona – nuo 1976 metų. Jų eilė butui gauti – 47. Taigi.
Imsiuosi visų priemonių.
Buvau pas LKP CK Kultūros skyriaus vedėją Sigitą Renčį. Pasikalbėjome apie daug. Jis šaunus, atviras, nuoširdus. Dar neseniai vedėju paskirtas. Išėjus iš kalbos, prasitariau apie „Lit. ir meno“ vystomą diskriminaciją mano atžvilgiu. Nepatikėjo. O kai patikrino, susiėmė už galvos. Atrodo, imsis „priemonių“.
Vakare su Monika buvom „Vilniaus“ kino teatre, žiūrėjome dokumentinį TSRS gamybos filmą „Įspėjimas prieš pavojų“. Pasakiau kalbą, pristačiau filmą. Išėjome abu sukrėsti. Juostoje sutelkti iš daugelio valstybių gauti dokumentiniai kino kadrai. Apie Pirmąjį pasaulinį karą ir apie Antrąjį, apie kitus karus, įvykusius po Antrojo, apie atominio ginklo išbandymą Hirosimoje ir Nagasaki ir toliau bandomo, ir apie tai, kas laukia žmonijos po naujo karo, jau branduolinio. Rodomos ir ginklavimosi lenktynės kapitalo valdomose šalyse. Šiurpas nukrečia nuo tų vaizdų. Teisingai pastebėjo Monika: gali prasidėti po šito filmo savižudybės! Tikrai gali. O juk čionai parodyta ne viskas. Visame pusantros valandos trunkančiame filme nėra nė mažiausios užuominos apie Tarybų Sąjungos ginklavimąsi, jo tempus. Yra kadrų apie Tarybų Sąjungą, bet visi jie tiktai apie Tarybų Sąjungos draugystę su kitomis tautomis, apie Komunistų partijos gaivinantį vaidmenį, apie mūsų Šalies vadovų nekintamai ir nenukrypstamai vykdomą taikingą politiką. Nuo šito irgi šiurpas krečia. Jeigu viskas nutylima, vadinasi, yra dėl ko susimąstyti.

Kovo 13. Antradienis
Anksti rytą paskambino iš Klaipėdos: mirė mano pusbrolis Viktoras Kuncevičius. Laidotuvės įvyks ketvirtadienį, kovo 15 dieną, Klaipėdoje.
Negreit atitokau nuo šitos žinios.
Laidotuvių biure užsakiau vainiką Viktorui. Kartu su broliu Leonardu. Važiuosime abu, ir jo žmona Mitė. Monika užimta repeticijose teatre, plius – sveikata visiškai nekokia. Na, ką gi. Ką gi.
Pabuvojau Kupiškyje, parsivežiau Povilo Zulono parūpintas namų gamybos dešras. Reikia. Artėja mano lyg ir gimtadienis, gal užeis kas iš draugų, reikės kai ką padėti ant stalo.

Kovo 14. Trečiadienis
Pirkau bilietus į Maskvą. Kovo 18-tą išvykstame dalyvauti Tarybinio taikos gynimo komiteto plenume. Šaukia. Nors velniai žino, kam šaukia.
Tarp kitų rūpesčių, dar atėjo žinios, kad mūsų Taikos gynimo komiteto įgaliotiniai, renkantys lėšas į Taikos fondą, grobsto, savinasi tas lėšas, pasinaudodami mūsų pasitikėjimu. Ypač tuo pasitikėjimu pasižymi akademikas Kudzys, kurį išrinko Vilniaus miesto Taikos fondo skyriaus pirmininku. Šitas doras žmogus net parašų žiniaraščiuose nereikalauja. Apytikrėmis žiniomis, Vilniaus mieste išgrobstyta vien per šių metų pirmuosius mėnesius apie dešimt tūkstančių rublių. Kai pažiūriu, nebėra kur pasisukti, kad nesusidurtum su vagimis!
Ir ne tik pas mus. Kaliningrade jau pasodinta į kalėjimą keletas tokių Taikos fondo lėšų mėgėjų. Daugiausia – įmonių partiniai sekretoriai, duodantys doros pavyzdį kitiems. Oficialiai, žinoma.
Reikės sugriežtinti kontrolę.
15 valandą susitikau su medikais Vilniaus respublikinėje klinikinėje ligoninėje. Kalbėjau apie literatūrą. Truputį paliečiau ir kitus klausimus, ir medikų kyšius, tarp kitko. Pasakiau, kad smerkiu, tačiau noriu įžvelgti giliau: kur priežastys, kad medikai šitaip lupa žmones? Kur atsakymas į klausimą: ar gali gydytojas, prasimokęs 17 metų ir gaunantis algos 80 rublių į mėnesį, pragyventi su šeima be nusikalstamo kyšininkavimo. Salėje buvo ilga tyla.
Išėjęs iš tenai, nukakau į Rašytojų sąjungą, kur svečiavosi puikaus kolūkio „Už taiką“ (Šiaulių rajono) jaunimas. Pasėdėjau, tariau kelis žodžius, padėkojau jaunimui.
Atsiėmiau pagamintus vainikus Viktorui.

Kovo 15. Ketvirtadienis
Kartu su broliu Leonardu, jo žmona Mite ir dukterim Virginija vykome į Klaipėdą laidoti Viktorą.
Kelias geras, platus, švarus, aplinkui balta ir šviesu nuo sniego, saulelė šviečia, o širdyje – negera. Taip jau yra, matyt, pačioje mūsų prigimtyje, kad apie žmogų giliau susimąstom tiktai jam mirus. Kai pajuntame, kad, atvirai kalbant, negeri, nedėmesingi buvome jam, daug ko nepadarėme, ką turėjome ir galėjome padaryti, palengvinant jam gyvenime. Taigi.
Viktorą radome pašarvotą naujojoje šermeninėje, prie pat Klaipėdos miesto kapinių, labai skoningai įrengtoje, su puikiai sutvarkytu ceremonialu. Iš karto matyti, kad tai buvusio LKP Klaipėdos MK pirmojo sekretoriaus J. Gurecko įtakoje viskas daryta. Jo ir Vykdomojo pirmininko Žalio. Puikūs vyrai abu, tiktai Gureckas jau „iškeltas“ į Vilnių.
Tai, žiūriu, ir guli mūsų Viktoras. Tylus, ramus, nieko nebereikalingas.
Jo gale kojų našlė Paliusė verkia. Taigi šitaip.
Žmonių atėjo nemažai, apie 20 vainikų atnešė, gyvų gėlių gausybę.
Prie kapo, Paliusės paprašytas, pasakiau atsisveikinimo žodį. Visi verkė aplinkui.
O po manęs, antroje duobės pusėje, pasakė žodį… kunigas, vis pasižiūrėdamas į mane, lyg ir pasitikrindamas. Gerai. Galiu gi ir šitaip žmogaus paskutinę valandą.
Apie 24 valandą sugrįžome į Vilnių.
Seniai bebuvau taip išsekęs, kaip šitą naktį. Bemiegę, galima sakyti.

Kovo 16. Penktadienis
Normalus darbas Taikos gynimo komitete.
Nieko nerašiau. Kaip visuomet per pastaruosius 6 metus.
Susigrūmiau su „Glavkoopchoztorgo“ vadovu Paukšte. Jau antrą kartą. Dėl jo darbuotojos Hildos Markevičienės buto. Neduoda ir neduoda, griebiasi visokių suktybių, kad tiktai toji liktų be gyvenamojo ploto. Įtariu, kad keršija. Už ką? Ė, ar mažai vyrų keršija moterims! Ir visada aišku, už ką. Svarbu šį kartą, kad įveikiau, Markevičienė su šeima butą gaus.

Kovo 17. Šeštadienis
Nieko nerašau, tvarkau archyvinius dalykus, užsiiminėdamas, anot rašytojo A. Griciaus, autoarcheologija.
„Literatūroje ir mene“ man nežinomo lit. kritiko Alfredo Petrausko straipsnis „Šviesos ar nakties paukščiai?“ Doroja jaunos prozininkės Jolitos Skablauskaitės apysaką „Tik šviesūs paukščiai naktyje“, paskelbtą šių metų „Pergalės“ žurnalo pirmajame numeryje. Stipriai doroja. Nebuvau skaitęs tos apysakos, tai sugriebiau dabar. Teisingai doroja A. Petrauskas. Gal tik per švelniai. Apysaka – tipiškas šių dienų literatūrinis paklaidinėjimas iš vieno tarpukojo į kitą. Meninė forma irgi silpna. Podraug A. Petrauskas suduoda ir L. Jacinevičiui už šios apysakos išliaupsinimą spaudoje. Na, ko kita norėti iš L. Jacinevičiaus, perpuvusio žiauriai, praradusiu bet kokią moralę bei principus, beskandinančio savo „išgyvenimus“ alkoholyje ir vis tuose pačiuose tarpukojuose. Taigi.

Kovo 18. Sekmadienis
Pasakiau kalbą Profsąjungų centro tarybos kultūros rūmuose, renginyje Taikos fondui paremti. Klausytojų – per 15.000, daugiausia vaikų.
Vakare traukiniu „Lietuva“, kartu su L. Pakeryte ir Elena Saulevičiūte, iškakau į Maskvą dalyvauti Taikos gynimo komiteto plenume. Važiavome ne SV, o kupė. Naktį gerokai pašalome, prisidrebėjome visi.

Kovo 19. Pirmadienis
Maskvoje. Iš traukinio iškopus, įspūdis nelengvas. Maskva vėl papilkėjusi, žmonių užtvinę visos parduotuvės, jokios tvarkos surasti negalima niekur. Šiaip taip apsirūpinome bilietais sugrįžti. Rytoj padalyvausiu Tarybinio Taikos gynimo komiteto plenume ir tą patį vakarą – namo, namo, namo. Tepasikaria jie ten visi su visais savo plenumais, kurie dabar tapę ne kuo kitu, o pliurzalų burbulais.
Įsitaisėme „Rosijos“ viešbutyje, sąlygos geros, aptarnavimas labai mandagus, kultūringas. Vakare atėjo pas mane draugai Pranas Noreika, Elektrėnų elektrinės direktorius, Operos solistė Elena Saulevičiūtė, mūsų darbuotoja Loreta Pakerytė. Pasveikino su Juozinėmis, nors iš manęs koks gi Juozas! Pasėdėjome prie stalo, anksti išsiskirstėme ilsėtis.
Įvyko nelaimė: netyčia užmyniau savo klausos aparatą, sugadinau nebepataisomai.

Kovo 20. Antradienis
10 valandą Spaudos centre prasidėjo plenumas. Nuobodybė neįmanoma. Tarybinio taikos gynimo komiteto pirmininkas Jurijus Žukovas pasirodė kaip tikras kiaulė: pačioje plenumo pradžioje pranešė, kad ilgametis komiteto atsakingasis sekretorius Kotovas, ėjęs šias pareigas nuo pirmos komiteto susikūrimo dienos, sulaukė vėlyvo amžiaus, pašlijo jam sveikata, išeina į pensiją, tad reikia išrinkti naują ats. sekretorių. Ir tuoj pat pasiūlė kažkokią moterį, dirbusią „komjaunimo linija“, kviesdamas balsuoti. Ir staiga salėje pakilo žilas karo veteranas, pasakė: „Gerbiamas pirmininke, būkite malonus, padėkokite visų mūsų vardu draugui Kotovui už jo darbą, pasišventimą!“ Salėje kilo ovacijos, ilgai trukusios. Žukovas išraudo, murmėjo: „Žinoma, žinoma, mes ne prieš, ne prieš…“ Taigi šitaip palydėtas į „užtarnautą poilsį“ taikos fronto veteranas. Nesmagu buvo salėje visiems. Visi žinojo: Kotovas seniai nepatinka Žukovui, neklauso jo idiotiškų komandavimų, seniai juo bandoma atsikratyti, užtat ir nedėkojama, pažeidžiant elementariausią etiką.
Žukovo pranešimas buvo beviltiškai pasenęs, nė vienos naujos minties ar pasiūlymo. Nelabai ir girdėjau, klausos aparatą praradęs, bet kiek girdėjau – nieko doro.
Po pietų nusipirkau klausos aparatą, jau tarybinės gamybos. Nustebau, kad visiškai neblogas, gal tiktai kiek per stiprus garsas, o reguliavimo reikiamo nėra. Gamina šituos aparatus estai, Talino mieste, nukopijavę užsienio gamybos pavyzdžius ir, žinoma, slaptai. Jeigu užsienio firmos sužinotų, tuoj išstatytų licenzijų reikalavimus ne vieno milijono rublių sumai. O kainavo man tas aparatas su visu komplektu… 50 rublių. Dykai, palyginus su užsienyje pirktu (Stokholme), kur paklojau 122 dolerius.
Tą patį vakarą, 19 val. ir 1 minutė, iškakau traukiniu „Lietuva“ atgal į Vilnių.

Kovo 21. Trečiadienis
Ilsėjausi, padirbėjau Taikos komitete. Nieko naujo. Ir nuotaika – ne nauja. Niūri, prislėgta. Nė pats nežinau, ko šitaip. Gal kad taip mažai ką tenuveikiau gyvenime, gal kad nevykęs toks esu? Kas čia tau pasakys!

Kovo 22. Ketvirtadienis
Utenoje.
Didelį įspūdį padarė man Utenos alaus kombinatas. Dešimtys tūkstančių litrų alaus, įvairiausių rūšių, kiekvieną dieną. Gamina ne tiktai alų, bet ir „Fan-tą“, „Pepsi Kolą“, įvairiausius limonadus, net selterį, kurio iki jų nebuvo matyti Lietuvoje. Miežių lietuviškų nebeužtenka, įsiveža jų iš broliškų respublikų, iš užsienio šalių, net iš Australijos. Tai bent, tai bent!
Susitikime jutau, kad aludariai, kaip beatrodytų keista, o literatūra domisi, pateikė dešimtis klausimų, o išvažiuojant įdėjo nemažai bonkų alaus ir „gaivinančių“ gėrimų. Šaunu!
Pavakare – Utenos trikotažo susivienijime. Salė perpildyta daugiausia – jaunų merginų. Dirba jų čia per pustrečio tūkstančio. Vyrų – per penkis šimtus. Nė sapnuoti nesapnavau savo vaikystėje, kad tai šitoks reiškinys gali būti… Utenoje, nuošaliame Lietuvos kampelyje. Kai matai tokius reiškinius, nebe taip apmaudu dėl tų visų trūkumų, kokių pilna nūnai mūsų gyvenime ir kurių lengvai galima būtų atsikratyti.
Vėlų vakarą sugrįžau, stiprokai pamylėtas, gerokai pavargęs.

Kovo 26. Pirmadienis
Daviau interviu taikos tema Bulgarijos spaudos atstovei. Jos pavardės neįsiminiau. Nė nereikia man jos.
Įvyko rašytojų partinis susirinkimas tema: Literatūrinės spaudos redakcijos ir redkolegijos. Tuščias pasiburbuliavimas. Kaip visuose partiniuose susirinkimuose dabar. Taigi.
Kreipės į mane Giedrius Balutis. Vadovauja jis „Dainavos“ restorano orkestrui. Ten dainuoja ir jo žmona Ona Valiukevičiūtė. Restoranas nūnai uždaromas remontui. Prašė patarpininkauti Palangoje, kad sudarytų jiems sąlygas groti nuo birželio 1 iki rugsėjo 1 dienos vietos restorane kuriame nors. Skambinau į Palangą, sutariau su Gvida Užpelkiene, žadėjo pasirūpinti.
Buvo Danutė Jankovska. Atvežė brolio pareiškimą dėl buto Kaune. Pažadėjau pasikalbėti su Kauno „meru“ J. Razumu. Pokalbiui pasibaigus vėl užvedė kalbą dėl Dalios. Girdi, ilgisi, laukia. Sakiau: tegu palaukia. Man nėra kur skubėti.

Kovo 27. Antradienis
Įvyko Taikos gynimo komiteto prezidiumo posėdis. Pravedžiau aš pats. Svarstėme Maskvoje įvykusio plenumo nutarimus. Nutarėm balandžio pabaigoje sušaukti respublikinį Taikos fondo rėmimo vadovų pasitarimą. Žiūrėsim.
Supratau: visiškai nebenoriu dirbti Taikos komitete.
Buvo ir J. Razumas iš Kauno. Jis mūsų prezidiumo narys. Susitarėm dėl Jankovskos brolio buto. Žadėjo padėti.

Kovo 28. Trečiadienis
Anksti rytą išvykau mašina į Klaipėdą. Visą kelią niekad nematyto tirštumo rūkas. Važiavome kaip per pieną visus tris šimtus kilometrų. Užtrukome kelyje veik penkias valandas.
15 val. susitikau su Klaipėdos centrinės ligoninės darbuotojais. Buvo svečių ir iš kitų miesto ligoninių. Praėjo viskas pakilia nuotaika. Daug plojimų.
19.30 val. Palangoje susitikau su miesto visuomene M. Gedvilo vardo vidurinės mokyklos salėje. Žmonių labai daug. Karštai plojo, dėkojo. Ir vėl nesupratau, už ką žmonės mėgsta mane.
22 valandą – „Gabijos“ restoranas. Susirinkome klubo „Kai jums per 30“ nariai. Visą restoraną užėmėm. Pasveikino mane su artėjančiu jubiliejum. Gavau juostą, gėlių, keramikos. Taigi.
Vėlų vakarą, taigi po vidurnakčio, parsiradau „Eglėje“ nakvoti. Ilgai neužmigau.

Kovo 29. Ketvirtadienis
Iš pat ryto – į Klaipėdą. Pas Viktoro našlę. Pasirodo, jai buvo atnešę Viktoro pensiją už kovą, o jis jau dvi dienos karste, tai pasiuntinė apsisuko ir išėjo su visa pensija. Kai našlė nuėjo, po laidotuvių, ieškoti „teisybės“, jai buvo pasakyta, kad pensiją ji jau pasiėmusi ir be reikalo landžioja dabar su pretenzijomis. Sugrįžo našlė namo, atgulė. Taigi šitaip.
Vakare susitikau su „Lino“ poilsiautojais. Daug ruskelių, ir vis tokie nuskalbti, perkorę, vis iš tokių, kurie negauna kelialapių vasaros mėnesiais. Lenda prie mūsiškių moterėlių atkakliai, beveik reikalaudami šaukia „eiti prie jūros“ arba „kur nors kitur“. Rusas visur rusas. Degtinė ir mergų tarpukojis jam pirmoj vietoje. Salė vis dėlto buvo pilna lietuvių. Daug atėjo žmonių iš miesto. Viskas praėjo gerai.
21 valandą palikome Klaipėdą, dar bijodami rūko. Bet jo nebebuvo. Apie pirmą nakties jau buvome Vilniuje, lovoje. Gerokai pavargę.

Kovo 30. Penktadienis
Socialinio aprūpinimo ministerijoje man buvo paaiškinta, kad, Viktorui mirus, jo pensija niekam nebegalėjo būti išduota. Ir tai nežiūrint, kad mirė jis kovo 13-tą, o pensijos išdavimo diena – kiekvieno mėnesio 15 dieną, taigi „nepritraukė“ 2 dienų. Apdairi ta mūsų vyriausybė, sugeba vidury baltos dienos apiplėšti sielvarto prislėgtą našlę, seną moterį, sulaukusią virš 80 metų ir likusią be jokios globos, be maitintojo. Tuoj pat parašiau apie viską Viktorienei, patariau, kaip tvarkyti dokumentus, kad jai pačiai būtų paskirta pensija, kaipo netekusiai išlaikytojo, ir kad šitai padarytų skubiai, nes jeigu nebus dokumentai sutvarkyti per tris mėnesius po vyro mirties, tai pensijos nebegaus jokios, viską pasiims mūsų brangi „tarybų“ valdžia.
Buvau Proftechnikos mokinių Kultūros namuose, susitikau su merginomis, įsigijusiomis žemės ūkio specialybes ir pasiryžusiom eiti dirbti į žemės ūkį. Kiek to jų pasiryžimo užteks, vienas dievas težino. Žinau pavyzdžių, kad iš 23 tokių „pasiryžusių“ į kolūkinį kaimą nuėjo 4. Taigi. Pasakiau žodį, pasveikinau, palinkėjau. Buvo draugai Česnavičius, Markūnas, Baltrūnas, kiti dideli žmonės. Davė ir išgerti po „oficialiosios“ dalies. Taigi.

Balandžio 2. Pirmadienis
Užvakar ir vakar tvarkinėjausi po namus, dėliojau savo archyvinius rankraščius, knygiūkštes. Reikia sutvarkyti, nes mano metų sulaukus „nežinai nei dienos, nei valandos“. Tuo pat mėginau „įsikvėpti“ norą rašyti naująjį romaną. Nepasisekė.
Išvykau į Prienų rajono Čepajevo kolūkį, tris valandas kalbėjausi su kolūkiečiais. Nė vieno neradau, sutinkančio su viskuo, kas dabar valdžios daroma žemės ūkyje, tiksliau pasakius, ne daroma, o kliudoma ką nors gero, naujo, reikalingo padaryti, bent menkiausiai iniciatyvai pareikšti. Komunistų partija stačiai dreba dėl savo autoriteto, kad tiktai kas ko nepadarytų be jos patarimo, pasiūlymo ir t. t. Visur dabar Lietuvoje tas pats.

Balandžio 3. Antradienis
Parašiau laišką Povilui Zulonui, sutarėm, kad alaus atsiimt atvažiuosiu balandžio 11 dieną.
Įkalbėjau į magnetofoną Radijo ir televizijos komitete savo žodį apie taiką, jos saugojimo būtinumą.
Taikos gynimo komitete serga atsakingoji sekretorė L. Pakerytė. Darbas be jos pasunkėjo.

Balandžio 4. Trečiadienis
Šiandien rytą mirė Sofija Binkienė, poeto Kazio Binkio našlė, sulaukusi 81 metų. Puiki buvo moteris, tauri, kilni. Hitlerinės okupacijos metais išgelbėjo, slėpdama savo namuose, daug žydų, pabėgusių iš geto. Į gyvenimo pabaigą labai nusilpo, viena pati nieko nebegalėjo tvarkytis. Džiaugiuosi, kad padėjau jai su šeima gauti patogų butą rašytojų namuose.
Važiavau į Kauną susitikti su J. Jablonskio mokyklos (vidurinės) mokytojais ir vyresniųjų klasių moksleiviais. Pakeliui paėmėm gerokai pagyvenusią moterį su mažu vaiku. Išsikalbėjome apie girtavimą. Mane atpažino iš pasisakymų per televiziją, labai dėkojo, kad kalbu prieš alkoholizmą, papasakojo, kad jų kolūkyje (Kaišiadorių rajone) ką tiktai įvyko skaudi nelaimė: persigėręs vyras užmušė kirviu žmoną ir pasikorė pats. Liko šeši vaikai, mažiausiam iš jų – treji metukai. Liko visi be jokios globos. Taigi.
J. Jablonskio mokykla – perpildyta. Joje labai ankšta. Buvo statyta dar „anais“ laikais. Pačiam man teko šveisti joje parketą. Skirta buvo pradžios mokyklai, o dabar – vidurinė. Nėra kur nei apsisukti, nei pasidėti. Moksleiviai su ašaromis akyse veržėsi į salę „pamatyti rašytoją“, o nepateko nė penktoji dalis. Tvanku, kalbėti sunku. Juo labiau, kad diena iškrito saulėta, lauke 22 laipsniai šilimos. Na, šiaip taip pravedėm susitikimą. Pasėdėjau ir su mokytojais po visko. Kalbėjomės labai atvirai.
Sugrįžau apie 22 valandą, smarkiai nustebindamas Moniką: iš Kauno tokiu ankstyvu metu?! Šito dar nebuvo!

Balandžio 5. Ketvirtadienis
Padirbėjau Taikos gynimo komitete.
Respublikinėje bibliotekoje dalyvavau Petro Cvirkos 75-jų gimimo metinių proga suruoštame atminimo vakare. Teko vesti man. Dalyvavo skulptorius Napoleonas Petrulis, poetas Vacys Reimeris, aktorė Joana Valančienė, na ir aš. Buvo Cvirkos sūnus Andrius, dailininkas, duktė Elena.
Žmonių sausakimšai. Ypač daug jaunimo.
O Petro Cvirkos žmona dailininkė Cvirkienė neatvyko.
Sūnus Andrius paaiškino, kad ruošiasi ji savo darbų parodai.
Ir dunkstelėjo man į širdį prisiminimas, kad ir į Petro Cvirkos laidotuves 1947 metais ji neatvyko iš Kauno, kur tada gyveno. Priežastis: nėščia penktas mėnuo, saugosi susinervinti.
Skaudžiai dunkstelėjo man į širdį.
Paklausiau Andrių, ar galiu, kaip vakaro vedantysis, padėkoti žmonėms Marijos Cvirkienės vardu? Gavęs sutikimą, taip ir padariau. Žmonės stipriai paplojo. Ne dėl jos šitai padariau. Dėl Petro Cvirkos.
Iš to piktumo „priėmiau“ vieną kitą taurelę. Ten pat bibliotekoje.

Balandžio 6. Penktadienis
Radijo komitete iš pat ryto įrašiau atsiminimus apie Antaną Venclovą karo metais. Nelabai patenkintas esu tuo įrašu, bet redaktorius Strazdelis sako, kad nieko. Gal ir taip.
Seniai turėjau parašyti straipsnį taikos gynimo tema kažkokiam kalendoriui „Minties“ leidyklai, o jis man nesiseka. Kažkoks užsikirtimas. Stipriai gailiuosi, kad pasiėmiau, neturiu valios atsisakyti. Dažnai man pritrūksta valios.
Kalbėjau telefonu su rašytoju Juozu Grušu. Pagyrė mane, kad nepasiduodu metų naštai, visur važinėju, susitinku su tūkstančiais žmonių. Pagyriau ir aš jį, sulaukusį jau veik 83-jų, o dar stiprų, berašantį naujus kūrinius, kai aš jau šešti metai nieko neberašau ir net nežinau, kada rašysiu bei apskritai ar dar rašysiu. Pasakė jis, kad rašyti reikėtų, nors ir esu daug parašęs. Patarimas geras, o kur paimti tikėjimo, kad mano darbas reikalingas, kad neguls jis gėdos dėme man ant galvos? Nerandu šito šaltinio…
Vakare abu su Monika pabuvojome pas gražų žmogų, profesorių mediką Marijoną Krištopaitį. Šiandien jam 70. Kaip man kadaise. Nunešiau dovanų savo „Raštų“ visus aštuonis tomus. Monika įteikė rožių puokštę. Buvo patenkintas. Net labai. Žmonių radome pilnas patalpas gana erdvaus jo buto Čiurlionio gatvėje. Ir vis – įžymūs medicinos pasaulio šulai, profesoriai, docentai, visokie kitoki. Pasveikinome, išgėrėme, apie 22 valandą buvome jau namie. Gerai, kai šitaip. Be triukšmo, pompastiškų kalbų, visuomet arba beveik visuomet veidmainiškų.
O naktį, neužmigdamas po kavos, vėl prisiminiau Petrui Cvirkai skirtą vakarą Respublikinėje bibliotekoje. Ir vėl suspaudė širdį. Nemylėjo jo žmona Marija Račkauskaitė-Cvirkienė. Tikrai ne. O kas mylėjo? Juk ir į šį, jo gimimo 75-rių metų sukakčiai skirtą vakarą neatėjo nė vienas rašytojas. Nė vienas! Net Rašytojų sąjungos vadovybės atstovo – nė vieno. Ir net iš Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tiktai kalbininkas vienas. Tai kaip čia yra?
Monika irgi nemiegojo, atėjo į mano kambarius, susėdome, kalbėjome. Dieną pas ją buvo neramioji Irena Kostkevičiūtė, prikalbino pasirašyti raštą „Komunisto“ redakcijai dėl Vinco Mykolaičio-Putino palikimo, dėl jo palikuonių siautėjimo. Pasakiau jai, kad gerai padarė pasirašydama, tačiau vilčių nebeturiu jokių. Seniai nujaučiu, kad šitame reikale yra man dar nežinomos jėgos, kurios suinteresuotos užkirsti kelią V. Mykolaičio-Putino populiarinimui, todėl ir nesprendžia reikalų, dangstydamiesi įstatymais, pagal kuriuos rašytojo įpėdiniai yra teisėti jo turto paveldėtojai. Tai, žinoma, daugiau negu juokingi šnekalai. Milijonus nekaltų žmonių sunaikino Stalinas ir visa Komunistų partijos vadovaujanti šutvė, ir nesukliudė jai jokie įstatymai, o dabar… nebeįmanoma sudrausti įsisiautėjusius rašytojo turto grobuonis?! Juokas ir gana. Kartus juokas.
Žmonėse vis plačiau šnekama, kad pagrindinį darbą šita prasme vysto Eduardas Mieželaitis, iš seno nekentęs V. Mykolaičio-Putino, bėgęs skųsti jį į LKP Centro Komitetą, kai buvo išleista rašytojo knyga „Langas“, visu balsu rėkęs, kad tai antitarybinis rašytojas ir kad pats laikas „sutvarkyti“ jį. Šitaip iš tikrųjų buvo, tačiau negaliu patikėti, kad dabar E. Mieželaitis taip niekšingai veiktų. Žmogus vis dėlto negali taip kiaurai perpūti. Kai sakau šitai žmonėms, visi juokiasi iš mano naivumo. Kas čia žino, kaip yra iš tikrųjų. Viena aišku: E. Mieželaitis visą savo gyvenimą dega mirtinu pavydu kiekvienam rašytojui, kurį tik įtaria populiarumo įgijusiu žmonėse.
Įdomu, kad šis žmogėnas jau seniai įruošė… savo paties memorialinį muziejų Kaune, Šančiuose, kur vyriausybė grąžino jam jo tėvo namą, savo metu nacionalizuotą. Visaip būna.

Balandžio 7. Šeštadienis
Taip jau klostosi mano pastarojo meto dienos, kad beveik nė vienos nebepraeina neišgėrus. Daugiau ar mažiau. Nusialinau visiškai. Šiandien jaučiuosi lyg išspausta citrina.
Išleidau Moniką į Paalksnę. Rokas išvykęs su Dailės instituto studentais ekskursijon į Plungę. Tai guliau vėl, ilgai mąsčiau, kad niekai iš manęs, nežinau, kur dėti save, kaip elgtis, kaip pagaliau užbaigti viską. Nusivylęs tiek smarkiai viskuo, kad ne tokia jau tolima man mintis apie savižudybę. Taip yra. Taip yra. Pavargau mirtinai nuo dvigubo gyvenimo, kai vieną mąstai, o kitą kalbi žmonėms iš tribūnos, kai nebetenki moralinio potraukio rašyti, apskritai ką nors veikti, kai viskas atrodo beviltiškai nusmukę, suirę, rieda į prarają žmonių moralė, principai, pati valstybė, kiekvieną dieną trimituojanti apie savo pranašumą prieš visas kitas pasaulio valstybes.
Nebegaliu prisiversti parašyti net to menko, vos 3-jų puslapių straipsneliūkščio apie taiką.
Kas toliau? Kas gi toliau?
Labai nedaug gero toliau.
Anūkė Akvilė atsiuntė atviruką iš Australijos. Dėkoja už… Naujametinius sveikinimus. Kada atsiminė! Rašo, kad įstojusi į Dailės institutą, gausianti 60 anglų svarų stipendiją į savaitę. Tepadeda jai likimas. Atrodo man, kad galėjo gi ir pasveikinti mane su artėjančiu 75-čiu. Ką gi. Ką gi… Ne veltui vargšas mano Juza tarė „Sakmėje“, kad anūkai nebelanko senelių kapų. Mūsų laikais nė vaikai nepamąsto apie tėvus, žiūri tiktai, kaip dar išlupus kokią šimtinę savo nesibaigiantiems reikalams, nieko daugiau. Ką gi…

Balandžio 8. Sekmadienis
Nieko naujo ir nieko gero. Darbą dirbau Taikos gynimo komitete išimtinai biurokratinį, vėl ir vėl susimąstydamas, kaip ištrūkti iš šitų nelemtų pareigų. Ir nieko nesugalvojau. Tuščios dienos eina viena po kitos.
O juk tuoj man – 75-ri! Praėjo gyvenimas, o kiek jo dar liko – vis gaištu, nieko padoresnio nedirbu. Jeigu šitaip toliau, iš kur man paimti pakantumo pačiam sau?

Balandžio 9. Pirmadienis
Buvau „Vagos“ leidykloje, žiūrėjau dailininkų darbus, iliustruojant mano „Juzą“. Darbų daug, džiaugsmo – nė už kapeiką. Atrodo, dailininkai, išskyrus vieną kitą, visiškai nesuprato „Sakmės apie Juzą“. O gal ir nenorėjo suprasti. Išbrokavom daugelį darbų. Leidyklos darbuotojai sunerimo, girdi, dailininkai labai ambicingi, įsižeis, supyks, nieko mano nebeiliustruos… Ogi tegu! Man jie visiškai nereikalingi. Nė vienas. Apskritai knygų iliustravimą laikau absurdu, gerokai apsunkinančiu skaitytojams suprasti literatūros kūrinį.

Balandžio 11. Trečiadienis
Vykau į Kupiškį, į Skapiškį, Mikiškių kaimą, pas aludarį Puroną. Buvau susitaręs su Povilo Zulono pagalba, kad padarys man gimtadieniui alaus 150 litrų. Padarė 160. Labai stipraus, iš karto vertė iš kojų. Paėmė visai nebrangiai: po pusę rublio už litrą. Tai gerai.
Vykau iš Vilniaus per Molėtus, susimokėjau už telefono pravedimą 100 rublių. Susitariau, kad balandžio 16-tą prijungtų.
Aplankiau pakeliui tėvo kapą Svėdasuose. Padėjau gėlių. Ir priėjau išvados, bestovint priešais kapą, kad pats laikas ir man čionai. Nieko gi gero nebebus mano gyvenime. Nė parašyti nieko nebeparašysiu. Tokį būdą turiu, trankų, neramų…

Balandžio 12. Ketvirtadienis
Pasiunčiau vairuotoją Antaną į Uteną. Parvežė pasterizuoto alaus dvi statines po 50 litrų kiekvieną. Atvežė ir kiaulių kojų bei ausų. Viskas „griaustiniui“ mano gimtadienio proga. Iš anksto jau susitariau su Draugijos moterėlėmis, visų pirma su reemigrante Rene Diktoraite, kad padės man, sutaisys viską. Taigi.
Vaikštau kaip apdujęs. Gal tai pagirios nuo Purono alaus vakarykščio? O gal ir ne. Kai žmogui sueina 75-ri, daug nebespurdėk, niekai. Laikas iš lėto, iš lėto, iš lėto… Taigi.

Balandžio 13. Penktadienis
Iš anksto pranešiau visiems, kad jokių iškilmingų minėjimų man nebūtų ruošiama ryšium su mano 75 metų sukaktim. Kas norės pasveikinti, tegu ateina balandžio 13-tą, taigi šiandien, į mano darbovietę Taikos gynimo komitete ir pasveikina. Taip ir atsitiko. Sveikinimai vyko nuo 10 iki 17 valandos. Pirmieji pasirodė Rašytojų sąjungos atstovai P. Bražėnas, A. Pocius, kiti. Toliau sekė Universiteto, Liet. kalbos ir literatūros instituto, ansamblio „Lietuva“, Rokiškio, Kupiškio, kitų kai kurių rajonų atstovai, ėjo Pedagoginio instituto žmonės, Komjaunimo CK atstovai, Vilniaus miesto ir Vilniaus miesto Lenino rajono atstovai, laikraščių redakcijų, išskyrus, žinoma, „Lit. ir meno“, darbuotojai, Kauno atstovai. Plačiai paminėjo salėje Draugija kultūriniams ir draugystės ryšiams su užsienio šalimis, buvo ir LKP CK atstovai, atėjo geras būrys nelauktų ir netikėtų žmonių, atnešė gėlių, gražių suvenyrų. Užsibaigė tie sveikinimai tiktai apie 16 val.
Tada sėdome prie stalo salėje. Buvo smagu daug valandų. Tai sugrįžau vėlokai, tačiau Moniką radau ne besirūstinančią, o belaukiančią. Gerai, kai šitaip. Labai gerai.

Balandžio 14. Šeštadienis
Taigi mataigi, draugas Juozapai, šiandien tau jau 75-ri. Toks metas, kai nejučiomis susimąstai: juk jau vakaras, laikas siaurinti „veiklas“ visokias, laikas imtis kai ko svarbesnio, pabandyti sukalti kokį romaną ar ką nors panašaus. Pats laikas. Įdomu, kad visiškai man neliūdna, sulaukus tokių metų. Nė iš tolo nepergyvenu, kaip pergyvenau švęsdamas savo 50-tį, kai man atrodė, kad viskas jau baigta, nieko nebeparašysiu, apskritai nieko dora nebebus mano gyvenime. Dabar širdyje ramu. Ne gera, o ramu. Kiek parašiau, tiek ir parašiau, o ko neparašiau – taip ir bus neparašyta. Žodžiu, metai neša ne tik naštą žmogui, bet ir apsiraminimą. Nujaučiu, kad ir mirtį sutiksiu ramiai. O ko?..
Nuvykome su Monika į Anykščius. Tenai faktiškai įvyko tikras mano „jubiliejaus“ minėjimas, gerokai nuvarginęs abu mudu. Tai įvyko, beje, Kultūros rūmuose.
O vakare nukakome į Gintaro kolūkį, prie pat Kavarsko. Radome čionai daug žmonių, mūsų belaukiančių. Kolūkis labai turtingas, galima sakyti, milijonierius. Melžiamų karvių 350 štukų, bičių avilių penkiasdešimties ha plote 200 štukų, tvenkiniuose šiais metais įleista karpių mailiaus – 10.000 štukų, ir taip toliau. Išstatyta nauja gyvenvietė, pastatyti kultūros namai, įrengti šiltnamiai, kur auginamos ne tik ankstyvosios daržovės, bet ir visokiausių rūšių gėlės…
Ir keista nuotaika apėmė mane: viskas juk šaunu, puiku, gerai, o… nelinksma dūšioj. Ko gi šitaip? Gal kalta čionai ta aplinkybė, kad viskas tvarkoma nelabai pagal įstatymus, kad kolūkio pirmininkas Acus, kaip ir visi kiti tikrai gerų kolūkių vadovai, sukasi iš paskutiniųjų, kiekviename žingsnyje pažeidinėja finansinę drausmę, nusižengia egzistuojantiems įstatymams, išimtinai idijotiškiems, ir kiekvieną akimirką gali būti areštuotas bei teisiamas už visus tuos dalykus. O jeigu tų dalykų nedarytų, tai kolūkis beregint įklimptų į visišką bankrotą, paskęstų skolose. Visi šitai žino, ir visi apsimeta, kad nežino, kad viskas teisingai eina. Taigi šitaip.
Vėlai naktį pasiekėme Paalksnę abu su Monika.

Balandžio 15, 16. Sekmadienis, pirmadienis
Dvi dienas ilsėjausi, mąsčiau. Tikėjomės kažkokių svečių, niekas nepasirodė. Tiek jau to, tiktai gaila alaus gero, naminio. Stovi statinė 60 litrų talpos, stipriai putoto. Nei pats jo noriu, nei kam įpilti neturiu.
Nuotaika niūroka. Kaip beveik kiekvieną dieną pastaruoju metu. Oras karštas, žemė perdžiūvusi. Kolūkiai jau spartina sėją. Namo sugrįžus, irgi nelabai kas: ore temperatūra beveik 30 laipsnių, kambariai kūrenami, kaip buvo kūrenami viduržiemyje, nei miego nakčia, nei darbo dienos metu, kai langai po pietų įkaista pragariškai. Reikia manyti, kad vasara bus niekam tikusi. Viskas dabar – niekam tikę.

Balandžio 17. Antradienis
15 valanda – LKP Centro Komitete. Įvyko Liudo Giros gimimo 100-sioms metinėms skirtas posėdis. (Sukaktis rugpjūčio 27-tą.) Sudaryta komisija jubiliejinė, į kurią nežinia kokiais sumetimais įtrauktas ir aš. Tikrai nežinia. Ką turiu bendro su poetine kūryba? Ir ką turiu bendro su Liudu Gira, buržuazijos valdomoje Lietuvoje įkūrusiu Valstybės saugumo departamentą ir vadovavusiu šitam departamentui, artimiausiu būdu draugavusiu su Antanu Smetona? Nieko bendra, visiškai. Ir negaliu atsistebėti tokiu faktu, kad šis fašistas, tautininkų partijos narys, valstybės saugumo, taigi žvalgybos, departamento buvęs vadovas, šitaip garbinamas, pirmasis gavo Lietuvos TSR liaudies poeto vardą (dar karo metais Maskvoje), o tuo tarpu Kazys Boruta iki pat savo mirties buvo persekiojamas, traumuojamas, sodinamas į kalėjimą už „nepranešimą“ apie nacionalistų veiklą pokario metais. Arba Teofilis Tilvytis, kai jis buvo tąsomas ir tardomas už tai, kad… savo jaunystėje kažkiek laiko priklausė Šaulių sąjungai, įstojęs į ją todėl, kad galėtų pasinaudoti jos bibliotekos knygomis savo lavinimuisi pakelti. Panašiai ir Jonas Šimkus, ir daugelis kitų. Taigi šitaip.
17 valandą susitikau su LTSR Sporto komiteto darbuotojais. Išsikalbėjus, paaiškėjo gana įdomių dalykų iš sporto pasaulio. Atsakinėjau į klausimus. Po visko – trumpas pasisėdėjimas. Organizavo viską Albertas Astikas, LKP Kupiškio RK pirmojo sekretoriaus St. Tamošiūno išėstas iš darbo Kupiškyje. Taigi.

Balandžio 18. Trečiadienis
Tuščia galva. Ir tuščia širdis. Nieko negaliu rašyti, ir negaliu suprasti, kodėl negaliu. Kiek tęsis ši prakeikta padėtis? Šiurpas ima, pagalvojus, kaip bėga lekia laikas, kaip senstu su kiekviena diena ir vis mažiau belieka man vilties ką nors dar parašyti. O rašyti reikia. Ne vien todėl, kad skaitytojai neužmirštų, o dar todėl, kad honorarai mano baigiasi, tuoj prieisiu materialinius sunkumus. Taigi.
Pasiunčiau Pivorą į Uteną. Parvežė jis statines Utenos alaus kombinatui. Geras buvo alus.

Balandžio 19. Ketvirtadienis
14 val. sėdėjau Meno darbuotojų rūmuose, Baltojoje salėje, prezidiume. Vyko Rašytojų sąjungos valdybos plenumas. Svarstė poezijos reikalus. Nieko dora, ir nieko įdomaus. Pilsto iš tuščio į nepilną, burbuliuoja seniai įgrisusias šnekas apie neįtikėtiną poezijos pakilimą, suklestėjimą…
15 valandą nuskubėjau į Draugijos ir Taikos komiteto patalpas. Atvyko žinomas anglų rašytojas, antifašistas, Lenino premijos už taikos stiprinimą tarp pasaulio tautų laureatas Džeimsas Oldridžas. Seniai norėjau jį pamatyti iš arčiau, nors kaip rašytoją vertinu ne pačiu aukščiausiu lygiu. Įspūdį padarė neblogą, daug kalbėjo apie taikos judėjimą, apie Anglijos visuomenės nusivylimą JAV – jų politika, Reigano veiksmais, ypač po to, kai dabar Amerika per savo Žemės palydovus privertė anglus žiūrėti savo televizijos programas, užgoždama angliškąsias. Žodžiu, kalbėjo tai, ką dabar norima išgirsti Tarybų Sąjungoje. Tai suprantama: Oldridžas – senas Tarybų Sąjungos bičiulis, čia plačiai leidžiamos jo knygos, reklamuojamas, pašlovinamas daugiau negu, sakysim, Biolis ar kuris kitas. Šiaip ar taip, buvo įdomu.
18 valandą nukakau į „Eltos“ darbuotojo Degučio 20-ties darbo metų sukakties aplaistymą „Šešupės“ valgykloje. Buvo linksma, smagu. Nedaug teišgėriau.

Balandžio 20. Penktadienis
Šiandien norėjau vykti į Tauragę, kur gyvena Lietuvos liuteronų vyskupas Jonas Kalvanas, atšventęs savo gimimo 70-ąsias metines, o balių nukėlęs į šią dieną, galėjau nuvežti jam Taikos gynimo komiteto Garbės raštą, kuriuo apdovanojome, ir įteikti jam. Deja, pasidaviau atkalbamas, girdi, nepatogu, kodėl gi tokia pagarba jam, liuteronų vyskupui, ir t. t. Tad ir susilaikiau. Ir gailiuosi. Būtų buvę įdomu ir naudinga tam tikra prasme. Taikos rėmime dalyvaujame visi, visų pasaulėžiūrų žmonės, tai kodėl negalima tokiomis progomis pagerbti lygiomis visų? Pinigus iš jų į Taikos fondą, iš kunigų ir pastorių, tai priimam, o pagerbti susilaikom. Nepatinka man šitokia „politika“.
11 valandą vėl buvau iškviestas į LKP CK. Vyko posėdis, šį kartą skirtas Salomėjos Nėries 80-sioms gimimo metinėms. Ir vėl aš įtrauktas į Jubiliejinę komisiją. Kodėl? Kam? Atsakymo negavau, vien pašaipų ištarimą: esi liaudies rašytojas! Beje, šita dingstimi į komisiją įtrauktas ir grafomanas Alfonsas Bieliauskas, išmaldavęs liaudies rašytojo vardą ir jį gavęs. O juk Salomėja Nėris nebuvo liaudies poetė, apskritai ji jokio „titulo“ neturėjo, mirė anksčiau, negu šie buvo pradėti kabinėti rašytojams ir pseudorašytojams. Petras Cvirka irgi mirė be „titulų“. Šita prasme pavydėti jiems tenka, norint ar nenorint. Gyvename tokius laikus, kai net numirti švarus nebeturi teisės, būtinai tau ką nors „užkabina“, o užkabinę – laukia padėkos, atsidavimo, aklo pritarimo viskam.
17 valandą turėjau eiti į Filharmoniją: Lenino gimimo kažkokios sukakties proga. Būčiau nėjęs, bet nūnai ant pakvietimo užrašo: „Prezidiumas“, tai nori ar nenori, o privalai eiti arba pranešti, kodėl negali. O mane pasodino dar prezidiumo pirmoj eilėj. Mačiau salėje daug tikrai nusipelniusių revoliucinio judėjimo veteranų, iki šiol tebetikinčių Lenino genialumu ir jo tauriais tikslais organizuojant Spalio revoliuciją, o jie sėdi salėje, o aš – prezidiumo pirmoj eilėj. Daugiau negu nesmagu. Velnias, matyt, ir pakišo respublikos vadovams duoti man tą prakeiktą „titulą“!..
Iš to apmaudo nuvykau po minėjimo į karčemą, nusigėriau visiškai alkoholiškai, grįžau vėlai, stipriai apgailestaudamas tą savo nuslinkimą „į šoną“.
Nemoku aš gyventi. Nieko nemoku.

Balandžio 22. Sekmadienis
Šiandien laikraščiuose paskelbtos Lenino premijos. Literatūros srityje gavo kažkoks baškirų rašytojas Karimovas, už knygą apie vaikystę. Dar kartą pasidžiaugiau, kad išbrauktas buvau iš kandidatų sąrašo, kaip savo metu buvo išbrauktas Justinas Marcinkevičius. Smagu stovėti bent šita prasme šalia jo.
Monikos draugė Ksana Dauguvietytė vėl atsiuntė iš Australijos dėžutę kavos. Anksčiau tokiais atvejais reikėjo sumokėti pašte 12 kapeikų, dabar – 3 rubliai. Negi valstybė praleis bent mažiausią progą nepasiplėšikavusi!

Balandžio 23. Pirmadienis
10 valandą įkalbėjau televizijai tekstą filmui „Literatūriniai Anykščiai“. Su džiaugsmu įkalbėjau, nes myliu Anykščius, branginu juos.
Taikos gynimo komitete, kur sėdžiu kasdien nuo 11 iki 13 valandos, nieko naujo. Tie patys tauškalai apie Tarybų Sąjungos troškimą išsaugoti taiką, tie patys reikalavimai duoti informaciją, kur, kada ir kokie masiniai mitingai pravesti, kiek dalyvavo žmonių ir t. t. O mes nieko nepravedinėjame, nes nėra jokių nurodymų „iš aukščiau“, o be „nurodymų“ nė nebandyk ko nors organizuoti. Vien į kailį užsidirbtum. O kad reikalauja informacijos, tai duodame: surašom, kur kokia dainų šventė arba amatų diena įvyko, pavadiname ją taikos mitingu, ir siunčiam. Tegu džiaugiasi Maskvos durneliai. Įdomiausia, kad jie iš tikrųjų džiaugiasi tenai Tarybiniame taikos gynimo komitete. Žodžiu, kaip danguje, taip ir ant žemės. Be melo – nė žingsnio.
16 valandą įvyko rašytojų partinis atviras susirinkimas, svarstėme Grožinės literatūros propagandos biuro darbą. Pranešimą padarė šito biuro pirmininkas A. Baltrūnas, kalbėjo paskui daugelis, tarp kitų ir aš. Įdomu, ar paminės mano pavardę „Literatūra ir menas“, aprašydamas šitą susirinkimą? Žiūrėsim.

Balandžio 24. Antradienis
Ilgai ruošėmės sušaukti Taikos fondo skyrių vadovų respublikinį pasitarimą, iš anksto nustatėme šios dienos datą, o dabar paaiškėjo, kad visi tie žmonės turi dalyvauti ideologinių darbuotojų seminare LKP CK ir mums konferencijai belieka lygiai viena valanda laiko. Idiotiška situacija! Ir teko ją išnaudoti, nes kitos progos neįmanoma sulaukti dabar, kad viena „priemonė“ veja kitą, kai visos įstaigos bei organizacijos nieko kito neveikia, tik pravedinėja „priemones“, sugaišdamos nesuskaičiuojamas valandas ir dienas. Tad suslinkome visi į Profsąjungų centro tarybos rūmus, pas Romą Baltrušaitį, nūnai mano pavaduotoją Taikos fondo reikalams, ir… pravedėme konferenciją, trukusią net nepilną valandą. Kiek iš to bus naudos, parodys ateitis. Spėju, kad nemažiau, nors ir nedaugiau už tas „priemones“, kurios trunka po kelias dienas Maskvoje.
O į ideologinių darbuotojų pasitarimą-seminarą Centro Komitete taip ir nebuvome pakviesti nei aš, nei Loreta Pakerytė. Įdomu. Jeigu nepasakyti: keista!

Balandžio 25. Trečiadienis
Šiandien Monikos gimimo diena. Pasveikinau, įteikiau parfumerijos komplektą, dar kovo mėnesį pirktą šituo tikslu Maskvoje. Pasižiūrėjo, pasakė: „Tu ne man šitą pirkai, o kuriai nors savo mergų!“ Nepasakysiu, kad labai linksma šitai girdėti. Na tiek to. Jokio gimtadienio minėjimo neruošėm, tik vakare susirinko svečių, tikriau tarus – jos draugių. Pasėdėjome truputį, palikau jas su Monika jos kambariuose.
Mano draugai, beje, į mano namus niekad neateina. Taip jau Monikos patvarkyta, kad niekas nesiryžta peržengti slenkstį. Nežinau, ar tas gerai. Nežinau.
Šiandien Rašytojų sąjungoje įvyko prozos sekcijos susirinkimas, dalyvaujant atvykėliams iš Maskvos: Borščiagovskiui, Terakopianui, Levui Ozerovui, kažkokiam Dailtanovui ir, žinoma, Zaleskajai. Nėjau, nedalyvavau. Nekenčiu jų visų. Vėlų vakarą susiskambinau su Algiu Pocium, dalyvavusiu tenai. Pasakojo, kad atvyko šitie svečiai, kaip ir reikėjo tikėtis, tik pazonduoti dirvą, ką dabar galima būtų versti į rusų ir kitas kalbas, kam pasiūlyti tarpininkavimą ir pan. Gerai, kad nedalyvavau.

Balandžio 26. Ketvirtadienis
Prieš pietus, kaip ir kasdien, makalavausi Taikos gynimo komitete, kurio pradedu gana rimtai nebekęsti, tuo pačiu jausdamas panieką pačiam sau. Falšas, ir nieko daugiau, visas tas mūsų taikos gynimo darbas. Pinigus tik plėšiam iš žmonių, ir gana!
18 valandą nuvykau į Vilniaus pedagoginį institutą, susitikau su studentais bei dėstytojais kaip rašytojas ir kaip Taikos gynimo komiteto pirmininkas. Priėmė mane tiek šiltai, kaip nebeatsimenu, kur ir kada, užbėrė klausimais, daug kartų kalbos metu karštai plojo, pridovanojo gėlių ir užbaigė viską tuo, kad visa salė sustojo ir sugiedojo man „Ilgiausių metų“. Sunkiai valdžiau ašaras, o dar sunkiau buvo man suprasti, kodėl šitaip, už ką žmonės taip vertina daugiau negu kuklius mano darbus literatūroje ir kaip galėjo atsitikti, kad mano raštus pripažįsta ne tiktai subrendusių metų žmonės, bet ir jaunimas? Tikrai keista. Ir juo keisčiau man atrodo, kad nuolatos girdžiu iš daugelio rašytojų nusiskundimus, girdi, mūsų nesupranta skaitytojai, jie nepriaugę, mus skaitys tiktai po 50 metų, tiek mes praaugom dabartinę visuomenę ir t. t. Prisipažinsiu, negalėjau niekad suprasti tų nusiskundimų. Kodėl gi Maironis niekad nesiskundė šituo? Arba Vaižgantas? Arba Krėvė? Pagaliau ir Petras Cvirka arba Salomėja Nėris? O juk jų laikais Lietuvoje buvo nepalyginamai mažiau raštingų žmonių nei dabar. O suprato. Net ir tie, kurie nebuvo skaitę nei Maironio, nei daugelio kitų, žinojo apie juos, gerbė ir mylėjo. Šitaip gi buvo. Taigi džiaugtis man dabar? Ar susimąstyti? Nesu juk nei Maironis, nei kitas kuris iš tokių milžinų, o negaliu skųstis, kad manęs nesupranta, nemyli, nepripažįsta. Taigi.
O vakarui vadovavo instituto rektorius Jonas Aničas, savo metu dirbęs LKP CK aparate Mokslo skyriaus vedėju, dabar – mano pavaduotojas Taikos gynimo komitete.

Balandžio 27. Penktadienis
19 valandą susirinkome Profsąjungų tarybos Kultūros rūmų didžiojoje salėje, kur drauge su Veteranų sekcija ir Literatūros propagandos biuru organizavome vakarą Taikos fondo naudai. Nustebau, kad visiems susirinkus nepasirodė nei Alfonsas Bieliauskas, nei Jonas Avyžius, nors abu tvirtai prižadėjo dalyvauti. Avyžiui buvo paskambinta, atsiliepė jo žmona <…>, pranešė: „Rašytojas Jonas Avyžius turi kitų reikalų, jis – rašo!“ ir numetė ragelį. Bieliausko bute niekas neatsiliepė. Dėl Avyžiaus stebėtis netenka: visiškai žmonelės komanduojamas, tikru jos pastumdėliu tapęs, bet ko gi šitaip Bieliauskas?
Ilgai visus varginęs karštis vakar atvėso, o praeitą naktį buvo stipriai pasnigta, įdomiai atrodė žydinčios tulpės panirusios sniege ir linksmai žvelgiančios iš po jo. Temperatūra – 3–4 laipsniai šalčio. Į pavakarę sniegas pradėjo tirpti. Šitas sniegas – dar vienas ženklas, kad geros vasaros laukti nėra ko.

Balandžio 28. Šeštadienis
Abu su Monika aplankėme Respublikinėje bibliotekoje suruoštą mano parodą. Labai turtinga paroda. Radau nemažai medžiagos apie save, kurią buvau visiškai užmiršęs arba laikiau pražuvusia. Šaunūs tie bibliotekos darbuotojai! Padėkojome visiems, pasėdėjome prie puoduko kavos, susitarėm, kad gegužės 15 dieną įvyks čionai mano kūrybinis vakaras, žinoma, nepabrėžiant, kad man jau 75-ri. Skaityti pakviesim Gražiną Urbonaitę ir Vladą Bagdoną, o vesti vakarą – Petrą Bražėną.
Manau, kad šis vakaras bus jau paskutinis mano susitikimas su skaitytojais. Pats laikas baigti, stipriai padėkojus vakaro metu visiems. Laikas!

Balandžio 30. Pirmadienis
Netikėtai gavau iš Amerikos laikraštį „Vilnis“. Pirmame puslapyje įdėtas mano straipsnis „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ triumfas“. Neatsimenu, kada ir kam buvau rašęs, o įdėjo. Matyt, pasigavo iš kažkur. Išsiunčiau tą laikraštį ir dar keletą knygų Povilui Zulonui į Kupiškį. Straipsnis jam pravers vietos muziejuje „Vestuvių“ istorijai papildyti. Taigi šitaip.
Sniego jau niekur nebėra. Vėl karšta.

Gegužės 1. Antradienis.
Praeitą savaitę šeštadienis ir sekmadienis buvo paskelbti darbo dienomis, o nuo vakar dienos ir toliau, gegužės 1 ir 2 dienos – šventėmis. Tai ir švenčiame.
Televizoriuje stebėjau šventinį paradą Vilniuje ir Maskvoje. Pastarojoje pirmą kartą viskas vyko visiškoje tyloje, be jokių kalbų ir sveikinimų. Keistoka visa tai. Dabar daug kas keistoka.
Monika su Dagne ir Lile – Paalksnėje. Ilsisi. Gerai, kad taip. Ir man gerai. Vis kokio darbo nusitveriu, pavarau redaguojamus rankraščius, apskambinu draugus. Gerai.

Gegužės 2. Trečiadienis
Sugrįžo Monika iš Paalksnės, repetuoja toliau naująjį spektaklį. Iš repeticijų sugrįžta suirzusi, keikdama rež. Tuminą. Teatras – visada teatras.
Sutikau Breivienę, vaikų gydytoją. Įdomiai pasikalbėjome apie visokias ligas. Nedaug ką bendro mes su ja turime. Šiaip pažįstami.

Gegužės 3. Ketvirtadienis
Baigiau rašyti straipsnelioką apie Pergalės dieną „Komjaunimo tiesai“. Redakcija visiškai nesitikėjo gauti jį, tai džiaugėsi.
Vartinėjau romano „Visur Lietuva“ (anksčiau „Krito rasa“) juodraščius. Netraukia darbas prie jo, ir gana. Kažko dar trūksta.

Gegužės 4. Penktadienis
Vykau į Puponis, kur kadaise leidau vaikystės ir jaunystės dienas bei metus. Pakvietė mano pusseserė Salomėja Baltušytė-Grigienė į savo trečiosios dukters Vidos vestuves. Važiavo ir brolis Leonardas su žmona, jo sūnus Albertas su savo sūnum, duktė Virginija, antra duktė Loreta su vyru ir sūnum, taigi…
Grigai – eiliniai kolūkiečiai, o vestuves dukrai iškėlė, kokių nebuvau matęs savo jaunystėje net stambiausius buožes keliant. Svečių – per šimtą. Šampanas – upėmis. Naminio alaus statinių statinės. Degtinės nesuskaitomos bonkos. Stalai linksta nuo patiekalų tokių, apie kokius nelabai ir susapnuosi, iki sirpiausių pomidorų imtinai. Buožės taip neuliojo. Jie neskubėjo demonstruoti savo turtų. <…>
Pakėliau tostą, palinkėjau jauniesiems daug gero, paskui patyliukais išvažiavau namo, prieš tai, žinoma, padėkojęs šeimininkams.
Vestuvių metu sužinojau keistą naujieną. Mano Valiusė Balaišienė, pasitarnavusi prototipu novelės „Valiusei reikia Alekso“ herojei, visai nusibaigusios sveikatos, nebepaeina pati, sėdi priešais vyrą ir verkia. Ir tas verkia. Atsitiko jiems štai kas: jos vyras staiga gavo žinią, kad mirė Amerikoje jo giminės ir paliko jam pagal testamentą pusę milijono dolerių. Taigi. Gyvenimas jau praėjęs, paskutinės dienos belikę, o čia – pusė milijono! Žino abu, kad pusę šitų pinigų pasiims valdžia, kad gaus jie ne dolerius, o tiktai sertifikatus, pagal kuriuos galės nusipirkti šį bei tą, bet ir tai ribotai, juoba mūsų valdžia išduoda sertifikatų labai ribotą skaičių, pamėnesiui, mat laukia paveldėtojų mirties, kad galėtų viską pasiglemžti. O kiek dar rūpesčių su to palikimo išgavimu, abu juk mažaraščiai, teks samdyti advokatą, važiuoti į Maskvą, ar tai jų jėgoms? Štai tau ir laimė, senatvės sulaukus!
Kai pagalvoju, tai vėl graužia mane sąžinė, kam reikėjo rašyti apie ją tą novelę prakeiktą! Prisikentėjo moteris, pergyveno labai skausmingai. Niekad neatleisiu sau šito.
Prieš vestuves užsukau į Kupiškį, pas šaunų ir ištikimą mano draugą Povilą Zuloną. Padėjo keptą vištą, įpylė „Dar po vieną!“, pasikalbėjome. Sugrąžinau statines, kurias skolinausi iš jo pažįstamų Kupiškyje naminiam alui savo „jubiliejui“. Viskas dabar tvarkoj. Viskas.
O nelinksma ant dūšios. Ko?
Monika negalėjo dalyvauti su manim Puponyse, šiandien išleidau ją į Paalksnę. Tegul pailsi nuo repeticijų.

Gegužės 5. Šeštadienis
Šiek tiek pagirių, o paskui – troškimas dar išgerti.
Atėjo Kunčinienė. Pasėdėjome gana draugiškai. Išlydėjau namo, o pats užsukau į „Dainavos“ restoraną, išgėriau 200 gramų konjako, nuėjau gulti ir visą naktį, kiek jos buvo likę, galvojau apie savo tikrai idiotišką gyvenimą ir asmenišką išglebimą. Niekai ir gana, kad tiktai šitiek išėjo iš manęs.
Atėjo naujas numeris laikraščio „Kalba Vilnius“, jame KPI docentas Kazys Varašinskas spausdina straipsnį „Didžiojo tėvynės karo metais“ (iš Lietuvos radijo istorijos). Įdomu, kad išvardina šitas docentas daugybę pavardžių, net M. Meškauskienės, kuri viso labo dirbo karo metais Maskvoje radijuje dvi savaites, po to man pavyko atsikratyti jos, kaip nieko dora nesugebančios. Taigi. O tarp visų tų pavardžių manosios nematyti. Nėra jos. Taigi.

Gegužės 7. Pirmadienis
Niūri diena. Ne kad išgėriau vakar šiek tiek, o iš viso nuotaika niekai.
Buvau universitete, kur pakvietė mane prof. Balkevičius pakalbėti humanitariniame fakultete apie Pergalės dieną, karą, taiką ir t. t. Viskas vyko buvusioje Aktų salėje, pažįstamoje man iš pačių pirmųjų pokario metų, kai suruošdavome čionai literatūros vakarus, o klausytojai studentai vis dairydavosi į duris, laukė valst. Saugumo darbuotojų ateinant išgabenti juos į Sibirą. Tie studentai naktimis nemiegodavo tuomet bendrabučiuose arba privačiuose butuose, o išeidavo į Belmonto mišką ir ten laukdavo ryto. Nemažai metų šitaip. Ypač po 1947 metais masinių trėmimų Lietuvos gyventojų į Sibirą. Dabar viskas ramu. Pakalbėjau. Po to Kelmickaitės vadovaujamas universiteto folklorinis ansamblis „Ratilio“ atliko nedidelį koncertą, labai skambų, visą iš autentiškų liaudies dainų. Šauni ta Kelmickaitė.

Gegužės 8. Antradienis
Kalbėjau telefonu su Eugenijum Gavrilovičium, įžymiausiu tarybiniu kino scenaristu, ir dar kartą pasigrožėjau šituo žmogum: 85-ri jam metai, o rašo, rašo, rašo, kiekvieną dieną dirba iš peties. Štai iš ko reikia pasimokyti dirbti ir gyventi!
Gavau iš „Vagos“ leidyklos A. Vienuolio „Raštų“ pirmojo tomo rankraščius. Darbelio man užteks, juoba puslapėlių čionai toli per 600, o aš juk Redakcinės komisijos pirmininkas. Ir toks pat pirmininkas kito leidinio apie A. Vienuolį: „A. Vienuolis literatūros moksle ir kritikoje“. Laikykis, brolau Baltuši, laikykis, kiek dar turi vieko.
Pagaliau parašiau ir išsiunčiau atsiliepimą apie apsakymą tam įkyriam žydeliokui iš Maskvos Jakovlevui. Tipiškas literatūrinis parazitas, atvykęs pas mus parašyti apie žmones, dosniai remiančius Taikos fondą, ir čia pat užsikabinęs rašyti prozą apie tuos žmones. O aš nemoku atsikratyti tokių, atsiprašant, rašytojų.

Gegužės 9. Trečiadienis
Šiandien – Pergalės diena. Visur vėliavos, šūkiai, vaikštynės, orkestrai, eitynės į Karių kapines Antakalnyje, vainikai, gyvos gėlės, kalbos apie pergalę. Taigi…
Turėjo įvykti paveikslų ir apskritai meno kūrinių mugė Kutuzovo aikštėje, bet neįvyko: šalta, lyja, vėjas muša…
Vakare žiūrėjau Jaunimo teatro spektaklį „Pirosmani, Pirosmani…“ Apie dailininką ta pačia pavarde, gruziną, visą gyvenimą nepripažintą, nūnai garbinamą. Vaidina jį Vladas Bagdonas, reto talento aktorius. Spektaklis nesujaudino. Negaliu gailėtis silpnų žmonių. Visą gyvenimą negalėjau šito. Spektaklis pastatytas rež. Nekrošiaus, jauno ir talentingo, „ieškančio“ scenos meistro. Detalės čionai išruoštos juvelyriškai, viskas puiku, deja, šalta. Aplinkui sėdėję žmonės visi rodė begalinį susižavėjimą. Manau, snobai jie visi. Režisierius smarkiai linkęs į mimo kategoriją, dramaturgo (Korostyliovo) tekstas beveik visai ignoruojamas. Bet juk tai nukrypimas į šoną. Ne į gerąjį, ne. Menas turi būti grynas. Taip galvojau visuomet. Žanrų bei metodų samplaika visuomet yra menininko silpnumo žymė. Ir tie amžini ieškojimai. Antai E. Mieželaitis įpusėjo septintą dešimtį metų, o vis dar ieško pats savęs. Ir nesuranda. Matyt, nelabai yra ką surasti.
Smarkiai surėmė mane radikulitas.

Gegužės 11. Penktadienis
Tvarkiau bilietus į mano kūrybos vakarą Respublikinėje bibliotekoje. Gavau 40, tuoj pamačiau: mažai! Paėmiau dar 60. Dabar gal užteks draugams apdalinti. Tegu ateina, kas netingi.
Nė prieš vieną vakarą tiek nesijaudinau, kiek prieš šitą. Net keista. Net nesuprantama. Jaudinuosi prieš susitikimus su skaitytojais visuomet, bet ne tiek gi!
Orai vis dar labai šalti. Maždaug 4–5 laipsniai šilumos.

Gegužės 13. Sekmadienis
Žiūrėjau televizijos filmą (lietuvių!) apie pralotą Olšauską. Negaliu suprasti, kam jis buvo statomas. Manau, vis tai mūsų kultūros stoka, skatinanti kai kuriuos meno žmones dar ir dar kartą pajuodinti buržuazinę praeitį, kelti jos juodąsias dėmes. Išeitų, tarytum buržuazijai valdant visuomenę sudarė tiktai du sluoksniai: iš vienos pusės komunistai pogrindininkai, kovoję prieš buržuazinę santvarką, iš kitos – policija, fašistai, reakcingiausi kunigai, parazitai buržujai ir kiti panašūs elementai. Bet juk buvo tūkstančiai dorų žmonių, mokslininkai, rašytojai, menininkai, kultūros darbuotojai, pažangios minties inteligentija. Būtent jie, gana sunkiomis sąlygomis, dėjo pagrindus mūsų tautos kultūrai vystytis, mokslui tarpti, augino ir grūdino aktyvią, veržlią jaunąją kartą. Kodėl gi apie juos – nė žodžio? Antra vertus, filmas apie pral. Olšauską vien antiklerikalinis, o ne antireliginis, arba, kaip dabar sakoma, ateistinis. Tokie dalykai nūnai seniai atgyvenę. Žmonės jau suprato, kad joks visuomenės sluoksnis nėra ir negali būti monolitinis. Tarp kunigų irgi buvo visokių žmonių. Kaip dabar yra visokių (net labai!) tarp komunistų. Ne, nesuprantu aš tokių reiškinių mūsų vaidybiniame mene, kaip šis filmas!

Gegužės 14. Pirmadienis
Buvau „Vagos“ leidykloje, žiūrėjau daugelio dailininkų iliustracijų, skirtų „Sakmei apie Juzą“. Spaudos komitetas sugalvojo pabandyti tokį eksperimentą: daug dailininkų, pasiskirstę po skyrelį, iliustruoja vieną knygą. Iš karto pasidarė man aišku, kad tai absurdas. Įrodo patys dailininkai, pripiešę tokių prieštaringų dalykų, kad jokios „Sakmės“ nebematyti, o yra tiktai pačių dailininkų pasimandravimai, troškimas rodyti dalykus išvirkščiai. Daugelį piešinių buvau atmetęs jau anksčiau, dabar matau: vėl jie sugrąžinti, maketuojami. Pakėliau triukšmą. Leidyklos vadovai pažadėjo „taisyti“ padėtį. O ką čionai ištaisysi?
Stulbina mane daugelio nūdienių dailininkų abejingumas savo darbui, žmonėms, realiai tikrovei. Juzą jie vaizduoja plonyčiais piršteliais, liekną, tikrą miesčionį. Ir tai žmogų, kuris savo rankomis statė trobas, kasė šulinį, apvaldė visą Kairabalės raistą, įsikūrė ir įsitvirtino jame!
Keisčiausia buvo girdėti kai kurių dailininkų aiškinimai: mes taip matome. Vienas jų, Gibavičius, prasitarė: argi Baltušis žino, kas iš tikrųjų buvo Juza? Žinome tiktai mes, dailės kūrėjai! Trenkiau durimis, išėjau sugadinta nuotaika.
Nenoriu būti piktu pranašu, bet neramina mane tasai sustingimas, nūnai įsigalintis mūsų literatūroje, mene, apskritai kultūroje. Nieko gero iš to nebus. Negali būti nieko gero.

Gegužės 15. Antradienis
Mano kūrybos vakaras. Dalyvauja Petras Bražėnas, Gražina Urbonaitė, Vladas Bagdonas. Visa bibliotekos fojė, balkonai, net centriniai laiptai perpildyti žmonių. Šiurpas nugaroj man! O jau sėdėdamas prie stalo vis dar nežinojau, ką pasakysiu jiems… Taigi!
Viskas praėjo laimingai. Girdėjau plojimus ne tik skaitovams ir P. Bražėnui, bet ir man. Tai gal gerai?
Po visko susėdome prie kavos puoduko. Buvo Justinas Marcinkevičius su žmona, Aleksas Baltrūnas be žmonos, Eugenijus Matuzevičius su žmona, daug žmonių. Smagu. Buvo ir Monika, dar smagiau! Violeta su savo Antanu. Dagnė. Viskas tikrai gerai.
Šiandien mano broliui Leonardui – 70. Buvome abu su Monika, pasveikinome, įteikėme dovanėlę. Buvo patenkintas. Įpylė kai ko.
Iš Molėtų skambutis: LKP RK pirmoji sekretorė Eleonora Blaževičiūtė sujaudinta teiravosi, ar tiesa, kad mečiau Mironaitę, suviliojau jauną žavią moterį su dviem vaikais, atplėšiau ją nuo vyro ir laimingai sukūriau naują šeimą. Pradėjau kvatoti. O ji ilgai negalėjo suprasti, kad visa tai – Vytauto Petkevičiaus su Julium Būtėnu purškalai, kad nieko panašaus nėra. Taigi!

Gegužės 16. Trečiadienis
Įvyko valstybinių respublikinių premijų Komiteto posėdis. Griežtai pareikalavau pašalinti iš kandidatūrų sąrašo meninį filmą „Faktas“ (scenarijus Žalakevičiaus, režisūra Grikevičiaus). Už mano pasiūlymą nebalsavo viešai niekas, trys susilaikė. O po posėdžio daugelis žmonių prieidinėjo prie manęs, apdairomis šnibždėjo į ausį, kad nebalsuos už tą filmą slaptame balsavime, kuris įvyks birželio 20-tą. Žinau, kad nebalsuos, bet kodėl gi žmonės taip bijo viešai pasakyti savo nuomonę?!
Buvau Revoliucijos muziejuje. Kalbėjau darbuotojams apie taikos gynimo reikalus mūsų respublikoje. Atrodo, buvo patenkinti. Grįžau namo gerokai pavargęs. Du posėdžiai mano amžiaus žmogui – aiškiai per daug.

Gegužės 17. Ketvirtadienis
Keistas dienas gyvenu. Beje, gana dažnai dabar gyvenu keistas dienas. Kažkoks pasimetimas dūšioj, ieškojimai, nerimas dėl romano, užsigulėjusio ne juodraštyje, o galvoje. Vis nerandu ir nerandu tikros pradžios, pirmųjų žodžių, ir pabaigos – paskutinių žodžių. Taip, matyt, gamtos motinėlės sutvertas, kad, nesuradęs kūriniui pavadinimo, pirmųjų žodžių ir paskutinių žodžių, negaliu pradėti paties darbo. Buvau šį romaną pavadinęs „Krito rasa“, vėliau jis man pasirodė netinkamas, kelis mėnesius pasvarstęs nutariau šaukti „Visur Lietuva“, dabar vėl susimaišė viskas, nebepatinka „Visur Lietuva“. Kur čia visur? Kaip visur? Lietuva, iš esmės, artėja prie niekur. Atrodo, teks grįžti prie pirmojo pavadinimo. Nors ir nepatinka jis man. Ilgai svarsčiau romano pradžią, kaip sakoma, ekspoziciją. Mano lėtinis svarstymas užėmė ne vienerius metus. Buvau pasirinkęs ankstų rytą kaime, apyaušrėliu pabunda vyriausias romano veikėjas Jonas Ramūnas ir išgirsta kaip jo žmona Ona jau bilda po kamarą ir maltuvę, kaip visuomet buvo Ramūnų sodyboje: kada beatsikeltų vyrai Ramūnų sodyboje, o moterys jau bilsčioja. Taip prie senelės Agotos, mena Ramūnas, taip prie motutės, taip ir prie Onos, kurią vedė jis iš gretimo Pašaltuonių kaimo. Išeina Ramūnas sužiūrėti sodybą, jau be laukų, vien su pasodybiniu sklypu, kolūkio išskirtais 60 arų, o sugrįžęs randa Oną atgulusią lovon, ko niekad nebūdavo. Švelni, geriausios širdies moteris šita Ona, o kalba kietai, santūriškai šiurkščiai. „Aš jau keberiokšt“, – pasako vyrui, tuoj pat pradėdama jam patarinėti, kaip laidoti ją, kaip jam, vienam likus, gyventi.
Gal ir neblogai šitaip. Bent man taip atrodė. Bet juk „Parduotų vasarų“ antros dalies novelėje „Virto ąžuolai“ viskas prasideda nuo motinos mirties. Ir ne vien tenai. Kažkaip atsitiko, kad mirtis vis painiojasi mano negausiuose darbuose. Taigi – pasikartojimas! O velniam man šito reikia?
Štai ir mąstau. Ir mąstau. Ir nirštu ant savęs už mąstymo lėtumą, ir kaip išbristi iš šitokio vėlavimo, nežinau.
14 valandą pradėjome Rašytojų sąjungos valdybos posėdį. Buvo iš Maskvos, leidyklos „Sovetskij pisatel“ atstovai: direktorius Jefremovas ir nacionalinių literatūrų skyriaus vyriausias redaktorius Tamas. Nedaug linksmo mums pasakė. Gana negausiai leidžiama rusų kalba mūsų lietuvių rašytojėlių kūryba. Nedaug, beje, ir kalbėti jie gavo. Buvo iš karto apsupti mūsiškių genijų, išmaldautojų, prašančių atkreipti dėmesį į juos, į juos, į juos. Keista, bet jau nebesistebiu. Alfonsas Bieliauskas atkakliai piršo K. Maruko raštus, įrodinėdamas, kad tai vienas reikšmingiausių nūdienių Lietuvos rašytojų. Daugiau negu keista buvo šitai girdėti. Bet ir tuo nebesistebiu. Mūsų literatūros gyvenime nebelikę jokių kriterijų, kas kam užeina ant seilės, tas tą ir perša, o ypač tais atvejais, kai peršamieji geriau užfundija. Štai ir M. Sluckis karštai siūlė išleisti lietuvių kalba tūlo Žlibino surašytus… dainų tekstus, nors puikiai žino, kad visame pasaulyje tokie tekstai rašomi tiktai kompozitoriams kurti dainas, jų tekstai atskiromis knygomis leidžiami tiktai ypatingais atvejais, ypatingiausiais. Labai teisingai M. Sluckiui atkirto Saulius Šaltenis. Šiurkštokai, bet teisingai.
Buvo priimami nauji Rašytojų sąjungos nariai. Slaptame balsavime atidaviau balsą tik už vieną: Almą Karosaitę. Ji verta, gabi, kultūringa, poetė tikra. Visi kiti, nė pavardžių jų nūnai nebeprisimenu, galėjo būti atmesti. Beje, priimtas ir P. Venslovas, pasisavinęs Venclovos slapyvardę. Prisiminiau jo apysaką, „Nemuno“ žurnale ėjusią per du numerius, pavadintą „Akvariumas“, pasakiau, kad tokia, atsiprašant, proza nieko bendra neturi nei su mūsų literatūra, nei su mūsų tauta: grafomanija, atskiesta pseudoseksualiniais skiedalais. Šoko jį ginti J. Mikelinskas, paskelbęs, kad „tokio rašytojo lietuvių literatūroje dar nėra buvę, reikia džiaugtis, sveikinti ir nedelsiant priimti“. Gyrė, liaupsino šį „venclovą“ ir V. Martinkus, jau nebe pirmą kartą nuviliantis mane. Pateikiau priimamajam klausimą, tiktai klausimą, nors buvau provokuojamas kalbėti, pasisakyti plačiau: „Kokią kryptį ateityje žadate pasirinkti savo kūryboje, vaizduosite Lietuvos ir lietuvių tautos gyvenimą realistinėje prozoje, ar orientuositės į „Akvariumą“? Buvo man atsakyta šitaip: „Kai pabandžiau rašyti realistiškai, man buvo patarta laikytis arčiau „Akvariumo“. „Kas šitaip patarė?“ Priimamasis neatsakė nieko, numykė, atsisėdo. Nujaučiu, kad tie jo patarėjai sėdėjo čia pat, posėdyje, kaip Rašytojų sąjungos valdybos nariai: „Nemuno“ žurnalo vyr. redaktorius Laimonas Inis ir Vytautas Martinkus. Abu kauniečiai. Manau, kad ir abu šančiškiai. Šančių kvapelis visada trenkia iš tolo. Pavyzdys: E. Mieželaitis, V. Petkevičius, Alf. Bieliauskas.
Kaip paradoksas – buvo priimtas į Rašytojų sąjungos narius Druskininkuose gyvenantis kažkoks Šišmorinas ar Šišmokinas, atsargos pulkininkas, pensininkas, 70 metų, nė žodžio nemokantis lietuviškai, nors gyvena Druskininkuose jau virš 10 metų. Kadaise tarnavo tarybinės Armijos daliniuose Vengrijoje, išmoko vengrų kalbą, verčia vengrų rašytojų kūrinius į… rusų kalbą, leidžia juos Maskvos leidyklos, bet Maskva į Rašytojų sąjungą jo nepriima, todėl ir atvyko šis žmogėnas į Lietuvą. Priėmėm balsų dauguma! Faktas, daug pasakantis apie mūsų lietuvišką principingumą.
Skaitinėju A. Morua knygą apie rašytojus Diumas. Apstulbau radęs, kad poetą ir dramaturgą de Miusė į kapus palydėjo tik apie 30 žmonių. Nelinksma.
Netikėtai paskambino iš Molėtų Eleonora Blaževičiūtė – LKP Molėtų RK pirmoji sekretorė. Kaip moteris paskambino. <…> Įdomu, kad iš Kauno plaukia žinios, jog susiradau… 55 metais jaunesnę, su kuria irgi sukūriau naują ir be galo laimingą šeimą. Kvatojau smarkiai. Tačiau ir pikta man. Šituos nešvankius gandus atkakliai platina ne vienas rašytojas, iš pradžių tas pamazginis smirdalius Vytautas Petkevičius su Julium Būtėnu, vėliau jau ir A. Zurba bei kai kurie kiti. Ir plačiai „eina“ šitie pliauškalai. Taigi.

Gegužės 18. Penktadienis
Prisimatavau naują kostiumą melsvo pineto. Atrodo, bus gerai.
Iš Kultūros ministerijos pranešė, kad kviečia mane VDR leidyklos atvykti į Erfurtą, spalio pabaigoje žadanti įvykti konferencija, skirta „Sakmei apie Juzą“. Matyt, „Juza“ jau išėjo vokiečių kalba (vertė M. Brevinga). Gerai, kad išėjo, o važiuoti į Erfurtą neturiu mažiausio noro. Labai šlykščiai uždergė tenai lietuvių literatūrai takus visi tie icchokai merai, alf. bieliauskai, m. sluckiai, ne vieną dešimtmetį kompromitavę mūsų literatūrą savo chaltūromis. Tai ar dera dabar man iš paskos? Tikrai nenoriu.
Universiteto kiemuose įvyko Knygos šventė. Buvo nemažai rašytojų: A. Maldonis, V. Bubnys, net V. Petkevičius, dar kažkas. Mačiau tarp jų ir „rašytoją“ Albertą Laurinčiuką. Tariau žodį ir aš. Taikos gynimo tema. Buvome pavaišinti stikliuku konjako ir kava. Suruošė viską šventės rengėjai: leidyklos ir Knygos bičiulių draugija, niekad nepajėgianti paaiškinti žmonėms, kaip galima būti knygos bičiuliu, jeigu niekur neįmanoma gauti knygų. Taigi šitaip.
Vakare žiūrėjau televizoriuje rašytojo Danilo Granino kūrybos vakarą. Iki šiol nelabai aukštai vertinau šį rašytoją leningradietį. Atrodė jis man gana vidutinių gabumų, silpnas stilistas, blankokų minčių ir blankokų spalvų menininkas. Paskutiniuoju metu Monika skaitė jo romaną, išleistą „Roman-gazeta“ leidyklos milijoniniais tiražais per du sąsiuvinius, pavadintą: „Paveikslas“. Taigi susidomėjęs sekiau jo kūrybos vakarą (Monika, beje, Paalksnėje, sėdžiu namuose vienas). Įsitikinau: daug gerų, gana aktualių ir gana… aštrių minčių turi šis rašytojas ir jam užtenka drąsos pasakyti jas viešai ir atvirai. Tačiau D. Graninui kaip rašytojui trūksta kažko tokio, kas patrauktų į jį žmones, kad nuoširdžiai pamiltų jį skaitytojai. Negaliu užčiuopti, ko būtent, bet trūksta.

Gegužės 19. Šeštadienis
Jau iš seniau vienas aktyviausių Rygos lietuvių Liepinis skambino man, prašė susitikti su Rygos lietuviais, esą, jie nori atvykti į Lietuvą, pasiklausyti gero koncerto, o „po visko“ būtinai pabendrauti su manim. Sutikau, ir štai šiandien susitikau Ukmergės gatvėje 6, Restauracinių darbų kombinate. O čia pasirodė, kad tie Rygos lietuviai suruošė tikrą mano gimtadienio (75-jo!) minėjimą. Skambėjo daug karštų kalbų, sveikinimų, buvo sugiedota lietuviškai ir latviškai „Ilgiausių metų“, įteiktas gražus suvenyras – medžio drožta lėkštė su įrašu: „Juozui Baltušiui – Rygiečiai“. Ir suruošta itin turtinga vakarienė iš produktų, atsivežtų iš Rygos. Ilgai pasisėdėjome. Pasakiau net keturias kalbas, padėkojau, pasikeičiau adresais.
Džiugina šis Latvijos lietuvių aktyvumas. Didelį organizacinį darbą tarp jų dirbo Justas Paleckis. Ir juo labiau stebina lietuvių padėtis „broliškoje“ Baltarusijoje. Lietuvių tenai nepalyginamai daugiau nei Latvijoje. Ištisi lietuvių gyvenami rajonai po karo buvo priskirti (tvarkant respublikų sienas) Baltarusijai. Čia veikė dešimtys lietuvių mokyklų, vyko tautinis gyvenimas. Dabar viskas uždaryta, uždrausta. Saugumo agentai perėjo visus kaimus ir visas sodybas, grasinimais išreikalavo pasirašyti tariamus vietos lietuvių pareiškimus Baltarusijos vyriausybei, kad jie reikalauja mokyti jų vaikus baltarusiškai arba rusiškai, tik jokiu būdu ne lietuviškai. Dabar, senosios kartos žmonėms beišmirštant, miršta ir bet kokia lietuvybė šiuose rajonuose. Tūkstančiai ir tūkstančiai lietuvių nutautėja. Liūdna ir skaudu dėl šitokios idiotiškos Baltarusijos komunistų bei kitų vadovų „politikos“.
Net Lenkijoje, kurioje niekad neklestėjo meilė lietuviams, šito nėra. Ten veikia lietuviškos mokyklos, eina laikraščiai, leidžiamos knygos, vyksta radijo laidos. Taigi šitaip.
Dar apie susitikimą su latviais. Vakarienės metu taip skambėjo lietuviškos dainos, jog supratau, kad Rygos lietuviai dešimt kartų karščiau myli jas, išliko tikresni Lietuvos patriotai, negu lietuviai, gyvenantys pačioj Lietuvoje.
Ir ne tik Latvijoje šitaip. Antai, Knygos šventėje mane supažindino su vyru ir žmona, Arvaldu ir Janete Zizais, atvykusiais iš Brazilijos. Tiesiog apstulbau, kad abu labai jauni, neseniai susituokę, o lietuviškai kalba gražiau už daugelį mūsų rašytojų. Pasakojo, kad tai seneliai taip išmokė savo vaikus, gimusius jau Brazilijoje, o pastarieji – juos, mūsų svečius. Taigi.
„Tiesoje“ perskaičiau mano kūrybos vakaro Respublikinėje bibliotekoje aprašymą, labai gražų.
Prieš kuri laiką pasirašiau kolektyvinį laišką į LKP CK. Dėl teatro kritikų „mafijos“ siautėjimo. Rytoj turėjo įvykti Teatro draugijos suvažiavimas. Ir įvyks, žinoma. Staiga šiandien, nežiūrint poilsio dienos, paskambino man iš LKP CK drg. Kadžiulytė, pasakė, kad vakar manęs ieškojęs drg. L. Šepetys, kad jis skaitęs tą kolektyvinį raštą, kad reikalai taisomi, tai gal dabar nereikėtų kelti didelio triukšmo, juo labiau, kad Lietuvos kompozitorių suvažiavimas praėjo daugiau negu blogai. Padėkojau, pasakiau, kad į suvažiavimą nesiruošiu eiti, neturiu laiko, o jeigu reikalai taisomi – sutinku, kad nereikia viešo triukšmo. Tačiau teatro kritikų „mafijos“ veiklą žinau gerai, ji verta visiško pasmerkimo, tegu ir vėliau. Tuo pokalbį baigėme.
Gerai jau ir tas, kad LKP CK atkreipė dėmesį.

Gegužės 20. Sekmadienis
Ilsėjausi, mąsčiau.
Prisiminiau stirniuką Būtėnų kaime, kur nuvykome su Monika į mano pusbrolio Jono Juzėno auksines vestuves. Jonas rado jį nusilpusį, pusgyvį, tėvų pamestą, parsinešė, pamaitino, atgaivino, paleido, ir jis dabar kiekvieną rytą ateina ir pliekia kojomis duris, reikalaudamas jam „priklausančios“ pieno bonkos, o išsiurbęs ją vėl išeina į laukus ir miškus. Vieną rytą atėjo Jonui nesant namie, beldė beldė, netekęs kantrybės įšoko pro langą į vidų ir ėmė mindžioti Jonienę lovoje kojomis. Toji supyko, išvijo, ir tas dabar nekenčia Jonienės, purkštauja pamatęs ją. O ką, o gal nuo šito ir pradėti romaną „Krito rasa“? Skambėtų tikrai gerai. Ir užbaigti romaną vėl juo, tik jau suaugusiu, kai ateina jis vėl, Jonui Ramūnui nusivylus sūnum ir dukra ir sugrįžus iš Kauno. Patinka man šita mintis, tik reikia dar gerai pasverti, kad neatsirastų „lyrinio skiedalo“ romane. Yra skaitytojų, kurie tiktai šito ir laukia. Labai „jautrūs“ tie skaitytojai. Kiekvienas prisiveisęs namuose po šunį, myli jį karščiausiai ir tuo pačiu metu pamiršta ištiesti žmogui ranką bėdoje. Ne, ne jiems rašau aš.
Netikėtai paskambino dailininkas Jurėnas, paprašė susitikimo. Susitarėm: ateis jis gegužės 22, antradienį.

Gegužės 21. Pirmadienis
Vakar vėlai vakare paskambino Anykščių vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Ona Galiauskytė, pranešė nelinksmą naujieną: staiga mirė ilgametė (24 metus išdirbusi) Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus direktorė Teresė Mikeliūnaitė. Kvietė atvykti kaip šiandien į laidotuves. Tiksliai neprižadėjau, o rytą kilęs supratau: reikia važiuoti, dalyvauti.
Buvo ji pašarvota Anykščiuose, muziejaus naujame korpuse, kurį ir išrūpino pati, muziejaus išplėtimo tikslu. Nuvykome trise: A. Vienuolio-Žukausko sesers anūkas, rašytojas Saulius Šaltenis, poetas Antanas Drilinga ir aš. Pastovėjome garbės sargyboje. Atsisveikinimo mitinge pasakiau kalbą šalia daugelio kitų kalbėtojų. Buvo labai daug žmonių susirinkę iš Anykščių, taipogi iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio. Atvyko velionės sesuo, du broliai su vaikais ir anūkais. Mirė Teresė Mikeliūnaitė staiga, turėdama 56 metus (insultas). Aiškino ekskursijai Jono Biliūno gimtinėje Niūronyse, netikėtai paprašė leidimo jai sėstis: „Keistai ėmė svaigti galva.“ Čia pat susmuko ir, nebeatgavusi sąmonės, mirė. Gydytojai pripažino: insultas.
Palydėjom velionę į Panevėžį, kurio kapinėse ilsisi jos abu tėvai, seneliai, plati giminė. Iš mūsų kalbą čia pasakė A. Drilinga, daugelis kitų palydėtojų.
Po laidotuvių – gedulingi šermenų pietūs. Giminių paprašytas, visus pietus vedžiau aš.
Stipriai man gaila Teresės Mikeliūnaitės. Reto taurumo buvo moteris, reto išmanymo muziejaus vadovė. Prisiminiau jos pasisakymus Vilniuje ir Maskvoje, minint A. Vienuolio-Žukausko gimimo 100-sias metines. Nė viena iškilmių kalba nepadarė žmonėms tokio įspūdžio, kaip jos žodis, ėjęs iš pačios širdies. Tikrai gaila tokio žmogaus.
Kelionėje plačiau išsikalbėjau su Saulium Šalteniu, ypač kai likdavome vieni du. Poetu A. Drilinga seniai nepasitikiu. Nelabai jis man aiškus, gaunantis tokį aprūpinimą, kokį gauna tik itin atsakingi darbuotojai arba „kai kur“ dirbantieji žmonės. Su tokiais geriau atsargiau. Taigi. Saulius Šaltenis pasirodė man tikrai nuoširdus, atviras, pakankamai savarankiškas, nedemonstruojantis šito savarankiškumo, bet ir nebijantis turėti savo nuomonę ir neslepiantis jos. Įdomi jo nuomonė apie E. Mieželaitį. Nujaučiau, kad nebuvo niekad palanki, bet dabar įsitikinau: daugiau negu nepalanki. Iš jo sužinojau daug negeros tiesos apie V. Petkevičių. Keista, bet apie Julių Būtėną iki šiol galvojo, kad tasai – senas pogrindininkas, beveik tolygus A. Guzevičiui. Kaip galėjo jam, protingam vyrui, susidaryti tokia nuomonė?! Pasakojo, kad V. Bubnys – ne toks jau tyruolis, kokiu dedasi ir kaip apie jį galvoja kai kurie žmonės. Pasirodo, šis rašytojas ilgus metus pastoviai gaudavo iš Kino studijos algą… kaip konsultantas, nors savo nuomonę pasakyti apie filmų arba scenarijų saugojosi kaip ugnies. Tokią pat padėtį ilgus metus buvo užėmęs ir kritikas Bučys. Sužinojus šitai, pasidarė man dar aiškiau, kodėl Kino studijoje vyksta tokie neįtikėtini dalykai. Ten irgi „mafija“, pono V. Žalakevičiaus vadovaujama ir kažkieno „iš aukščiau“ laiminama. Tokie reikalai. Gerai, kad šitaip išsikalbėjau su Saulium Šalteniu. Protingas jis vyras, tikrai talentingas dramaturgas ir prozininkas, be to – gana ryškus kaip asmenybė.

Gegužės 22. Antradienis
Šiandien turėjome eiti kartu su „Vagos“ leidyklos vyr. dailininku Armalu pas J. Nekrošių, kalbėtis dėl „Sakmės apie Juzą“ iliustracijų, o nenuėjom, nors buvome susitarę, tik negavau jokių „ženklų“ apie ėjimą iš „Vagos“ vadovybės. Atrodo, varo jie visi į kelnes iš baimės prieš dailininkus. Ką gi, uždėsiu veto iliustracijų panaudojimui „Sakmei“. Tegu nors pasikaria visi.
„Žirmūnų“ restorane pietavau su pastorium Jozefu Urdze, atvykusiu iš Vakarų Vokietijos. Maloniai praleidome laiką, įdomiai pasikalbėjome. Susitarėm, kad iškvies mane į svečius rugsėjo gale-spalio pradžioje dviem savaitėm. Tai būtų gerai. Iš ten sugrįžęs, gal nuvykčiau ir į Erfurtą. Būtų tiesiog įdomu palyginti abiejų Vokietijų gyvenimą. Vykti į Erfurtą iki šiol dar nepajutau jokio entuziazmo. Netraukia, ir gana. Nelabai traukia ir į Vakarų Vokietiją. Atvirai kalbant, vokiečiai niekuomet nebuvo mūsų tautos draugai ir niekad nebus. Tas čiulbėjimasis su VDR, tas Lietuvos ir VDR kai kurių miestų „bendravimas“ yra gryna komedija. Pasikeis nors kiek sąlygos, atsiras vėl koks jefreitorius Šiklgruberis-Hitleris, duos komandą, ir vėl pasipils lietuvių kraujas iš po vokiečių peilio. Amžiais taip buvo, amžiams ir liks. Na, o pažinti gal vis dėlto verta?..
Atvyko, kaip buvome susitarę, dailininkas Jurėnas. Pasirodo, nori jis iliustruoti „Sakmę apie Juzą“, nors neįsipareigojęs nei „Vagai“, nei niekur kitur, o tiesiog iš jausmo, kadangi kupiškėnas, kaip ir aš. Rodė visą seriją iliustracijų. Kai kurios gana vykusios, nors pats Jurėnas – vidutinėlis dailininkas, bepiešiantis visokius veteranus bei kolūkiečius. Vidutinėliai, tiek dailininkai, tiek ir rašytojai, visuomet griebiasi tokių darbų: nėra rizikos, palankus priėmimas visuomet užtikrintas. Na ką gi, žiūrėsim, žiūrėsim. Patiko man Jurėno mintis, kad knygą gali iliustruoti tik vienas dailininkas, o ne dešimtys jų, kurių nė vienas, kaip taisyklė, visos knygos neskaito, o tik tą „gabaliuką“, kuris jam pavedamas.
Buvo „Kalba Vilnius“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas, susitarėm: parašysiu jiems straipsnį apie radijo darbą pirmaisiais pokario metais. Taip reikia, taip ir padarysiu.

Gegužės 23. Trečiadienis
Šiandien Vilniaus Memorialiniame literatūros muziejuje turėjau pasakoti atsiminimus apie Augustiną Gricių. Ne vienas, o su Monika. Deja, teko atšaukti. Maskva „davė“ telegramą, kad būtent šiandien atvyks Anglijos taikos judėjimo delegacija, kurią privalau priimti Lietuvos Taikos gynimo komitete. Atšaukėm. Nukėlėme į kitą antradienį, gegužės 29-tą.
Atvyko Anglijos taikos judėjimo delegacija, viso 25 žmonės. Visi paprasti, nė vieno ryškesnio. Pokalbis su jais neišsivystė, nieko naujo jie mums nepasakė, ir nieko ypatingo mes. Pokalbyje dalyvavo Jonas Aničas, Gediminas Jokūbonis, Pranciškus Dobrovolskis, Loreta Pakerytė. Pastaroji rytoj rytą 6 val. išvyksta į Gagrus ilsėtis, gavo „degantį“ kelialapį.
Nusivylęs sugrįžau namo. Nuobodu visa tai.

Gegužės 24. Ketvirtadienis
Atėjo du šaunūs vyrai, prisistatė kaip Vilniaus miesto Interklubo atstovai. Labai nori veikti, nors nelabai žino, ką veikti. Išreiškė pageidavimą tampriai bendradarbiauti su mumis, Taikos gynimo komitetu. Tas, žinoma labai gerai, tačiau kas su jais darbuosis? Kadrų neturime, etatinis darbuotojas yra tiktai vienas. Paprašiau leisti pagalvoti kelias dienas. Sutiko, išėjo.
Spaudoje paskelbtas algų padidinimas mokytojams. Toks yra TSKP CK ir TSRS Ministrų nutarimas. Ne padidinimas, o pasišaipymas iš mokytojų darbo: TSRS liaudies mokytojas (o jų yra gal pora šimtų visoje Tarybų Sąjungoje) gaus 50 rublių priedo per mėnesį. Kitiems, mažesniems – po 30 rublių. Dar mažesniems – po 20 ir po 10 rublių per mėnesį. Tai bent! Ne vieną kartą esu viešai pasisakęs, kad prie dabartinių kainų mokytojai privalo gauti algos ne mažiau kaip 350 rublių. Salės plodavo, o štai ir nutarimas. Kalbėsiu toliau!

Gegužės 25. Penktadienis
Gavau paštu kavos dėžutę, atsiuntė pastorius J. Urdzė. Tai jau ne pirmas kartas, atsiųsdavo man ir anksčiau, ir apmokėdavau atsiimant siuntinį po 12 kapeikų kiekvieną kartą. Dabar paėmė… 3 rublius ir 90 kapeikų.
Užsienio radijas kaip tik šiandien pranešė, kad naujojo Generalinio patvarkymu siuntiniai iš užsienio bus apmokami tokiomis sumomis, kurios atitiktų siunčiamų daiktų tikrąją vertę. Nieko sau! Vadinasi, tūkstančiai Tarybų Sąjungos piliečių nepajėgs atsiimti siuntinių: per brangu, neįmanoma išpirkti. Kurgi dings neatsiimtieji siuntiniai? Tikriausiai juos pasisavins vis ta pati jokiais mokesčiais neprisotinama mūsų vyriausybė. Taigi šitaip.
Po pietų išvažiavome su Monika ir Leonardu bei jo žmona Mite į Paalksnę. Anksti sugulėm miegoti, prieš tai su Leonardu paslapčiomis nuo žmonų ištraukę po gerą kaušą „stoličnos“. O ką? Ogi nieko.
Beje, šiandien skambino iš Rygos dailininkė metalistė Livija Andriukaitytė, prašė parūpinti jai viešbutį dviem dienom, birželio 4 ir 5 dienomis. Pasistengsiu. Labai talentinga dailininkė, kurianti sages iš metalo ir vedanti iš proto visas moteris, bet labai didelė brangininkė. Žiūrėsime. Susipažinau su ja Latvijoje, Rygon nuvykęs su „Senovinėmis kupiškėnų vestuvėmis“, tai prisiminė, paprašė. Na ką gi…
Paalksnėje gražu. Viskas sužėlę, pilna pienių, daug jau peržydėjusių. Nuskubėjome ilsėtis.

Gegužės 26. Šeštadienis
Paskambinau LKP Molėtų RK pirmajai sekretorei Eleonorai Blaževičiūtei. Pasirodo, šiandien Molėtuose Dainų šventė. Ieškoję manęs, bet neradę, kviečia dabar, o kaip važiuoti, jeigu neturiu nei tinkamo rūbo, nei kaklaraiščio. Rytoj žadėjo atvykti pati aplankyti mus Paalksnėje. Būtų gerai.
Brolis Leonardas pameškeriojo Alksnos ežere ešeriukų, jo žmona Mikalina iškepė, valgėm užsigerdami čekišku alum. Didelis vis dėlto skirtumas tarp žuvies tiesiai iš ežero ir iš parduotuvės, kur parduodama ji pagulėjusi šaldytuvuose, suvelta, sunešiota. Didelis.
Vėl susimąsčiau apie Dalią. Bene visi metai praėjo, kaip nemačiau jos, o širdy tebėra. Pats nesuprantu šito. Praeitą savaitę skambinau. Supratau: neužmiršo ir ji. O kas toliau? O toliau – nieko. Jokių perspektyvų.
Gal ir nereikia jų, kokių nors perspektyvų šita prasme? Gal atėjo metas užbaigti viską?

Gegužės 27. Sekmadienis
Lyja ir lyja. Tiek ir gero, kad nekanda uodai. Monika sako: dar anksti. Gal ir taip. Ir apmaudu, kai jie užpuola, kanda, gelia iki liepos mėnesio antrosios pusės. Ne uodai, o uodienės, plėšrios, alkanos žmonių ir gyvulių kraujo. Taigi.
Rytoj turiu susitikti su Proftechnikos komiteto kolektyvu, tai šiandien ruošiuosi pokalbiui tam. Nelabai karštai noriu jo, o reikia. Daug ko reikia, ir visiškai nežinia, kaip išsisukti nuo visko, kaip veikti vien tai, kas prie širdies.
Ir dar turiu pasiruošti pokalbiui-atsiminimams apie rašytoja Augustiną Gricių Memorialiniame literatūros muziejuje. Žinau, tai šventas reikalas, ir šventa mano pareiga, tačiau nesuprantu, kodėl taip netraukia manęs šita šventa pareiga.
Šiandien turėjo aplankyti mus Eleonora Blaževičiūtė, bet neatvyko. Spėju, kad vėl jos motina besusirgusi. Turi ji vargo su motina. Toji gyvena Ignalinos rajone, atkakliai laiko karvę, ūkį, o sveikatos nebeturi ir prikalbama keltis pas vieną ar kitą dukterį gyventi nepasiduoda. Yra ir tokių „bėdų“.
20-tą valandą iškakome į Vilnių.
Straipsnį apie radijo darbą pirmaisiais pokario metais taip ir neparašiau. Niekis. Nedega… Dar parašysiu.

Gegužės 28. Pirmadienis
Laiškas iš A. Kukankos-Liepsnonio. Įžūlus, reikalaujantis „tęsti dialogą“. Pavyzdžiu man stato A. Venclovą, M. Bažaną, kurie iki paskutinės savo gyvenimo dienos „korespondavo“ su juo. Parašiau labai trumpai: susirašinėjimą nutraukiau prieš dvejus metus todėl, kad neturiu tam nei noro, nei laiko, nei jėgų, be to, nematau jokios prasmės ir prašau laiškų man neberašyti. Manau, nesupras jis, vėl rašys. Tokie žmonės „nesupranta“.
Nuėjau prisimatuoti kostiumą, o tenai meistras besusirgęs, susitariau – ateisiu birželio 1 dieną.
Vėl skambinau L. Šepečiui. Reikia pasikalbėti su juo dėl paminklo Antanui Baranauskui Anykščiuose, šito manęs prašė patys anykštėnai. Juk 1985 metų sausio mėnesį sukanka 150 metų nuo A. Baranausko gimimo, pats laikas, ir paminklas jau yra (biustas), reikia tik „palaiminimo“. O prisimušti iki L. Šepečio negaliu. Užimtas jis ir užimtas: šiandien LKP CK biuro posėdis, rytoj LKP CK plenumas, poryt – Aukšč. Tarybos sesija… Skambinsiu ketvirtadienį, gal pavyks.
Iš Rygos miesto nebloga žinia: kovo mėnesį išėjusi tenai latvių kalba mano „Sakmė apie Juzą“ jau visa išparduota. Tiražas buvo 30.000 egz. Dabar niekas nebegauna net man atsiųsti. Sveikinu tave, Albertai Juozėnai. Taigi.
17 val. susitiksiu su Proftechninio mokymo komiteto kolektyvu. Galėjau ir neiti. Tikrai galėjau. Eilinė mano klaida.

Gegužės 29. Antradienis
Buvau pas Dalią. Plačiai išsikalbėjome, itin mažai išgėrėm. Be jokių švelnumų. Pasakiau, kad tebemyliu, užmiršti negaliu. Prisipažino ir ji. Taigi šitokie reikalai. Išsiskyrėm labai draugiškai. Iki kito susitikimo, kuris nežinia kada bus. Ir apskritai ar bus. Jaučiuosi kaltas. Galėjo gi mergina sukurti šeimą, auginti vaikus, kažką nuveikti literatūroje, šitokį poetės talentą turėjo, o nieko, nieko, nieko. Bene būsiu aš čia pats kalčiausias. Jeigu taip, tai niūru ant dūšios…
16 valandą turėjau būti rašytojų partiniame susirinkime, kur būtų svarstoma rašytojų partinių mokesčių mokėjimo tvarka, tikriau – betvarkė. Nenuėjau, kadangi 15 val. nukakau į Rašytojų memorialinį muziejų, įkalbėjau į magnetofoną atsiminimus apie Augustiną Gricių. Atrodo, nelabai man pavyko, nors įrašinėtojai tyli.
Nuskubėjau įsiregistruoti rytdienos Aukšč. Tarybos sesijai. Rūmai gražūs, visi rūmuose gražūs. Ir visi taip pat niekam nereikalingi, kaip ir aš. Jokios įtakos respublikos gyvenime ši instancija neturi. Viską besuėmusi į savo rankas partija. Mes tik balsuojame. Pati sesija nūnai betrunka vieną dieną. Ką galima nuspręsti valstybės reikalų prasme per vieną dieną? Taigi.

Gegužės 30. Trečiadienis
Aukščiausiosios Tarybos sesija. Nuobodybė, kaip visose sesijose. Blogiausia, kad vieta sėdėti man išpuolė pirmoje salės eilėje, Prezidiume sėdinčių pačioje panosėje. Nepasnausi, „Šluotos“ nepaskaitysi. Sėdėk.
Pirmas atvejis atsirado, kai viena iš deputatų, berods, kaunietė, buvo išmesta iš deputatų. Be platesnio paaiškinimo, iš anksto viską apsvarsčius. Sužinojau: buvo ji užsienyje, turistinėje kelionėje, susidomėjo blizgučiais, griebėsi spekuliacijos. Taigi. Namie moterims pasipuošti nieko niekur negausi, užsienyje – negalima. Taip ir eina reikalai.
Susipirkau produktus, sugrįžau tiek išvargęs, kad tuoj ir atguliau, nebežiūrėjęs nė angliško telefilmo „Miesto garsai“, apie Anglijos darbininkų… begalinį vargą, nepriteklius, bedarbystę ir pan. Ir pan. Laimės šalis – tiktai mūsų šalis!
Verkiant reikia prisėsti prie romano, o kada? Ir iš kur „parako“ imti? Nesveikinu tavęs, Albertai Juozėnai.

Gegužės 31. Ketvirtadienis
Po sesijos, kaip paprastai, nėra jėgų. Ir nėra jokios nuotaikos. Pamėginau susiskambinti su L. Šepečiu, deja, užimtas jis su maskviškiais svečiais, atkakusiais į Vilnių sesijos proga. Dažnai atkanka į Lietuvą maskviškiai. Su reikalu, taip bent jie galvoja, ir visiškai be reikalo, vien „pasiganyti“, geros mūsų tvarkos ir lietuvių darbštumo pasižiūrėti. Taigi.
Aplankė mane Vita Michelbertienė, šauni moteris ir labai nuoširdi draugė, tiesiog bičiulė. Dirba ji prekyboje, tačiau jokių „prekybininkės“ bruožų taip ir neįgijo, paprasta, rūpesčių kupina. Pasidejavo, kad sūnus įstojamųjų egzaminų neišlaikė, tai netrukus eis į kariuomenę. Pasikalbėjome nuoširdžiai.
Taikos gynimo komiteto atsakingoji sekretorė L. Pakerytė ilsisi Gagruose, tad ir darbas komitete apmirė. Nelabai ir spaudžiu jį, tą darbą. Juo toliau, juo labiau įgrysta jis man.

Parengė Antanas Šimkus

„…ir eisim gyventi toliau“: Juozo Baltušio laiškai redaktorei Donatai Linčiuvienei

2019 m. Nr. 4 / papildomą pažinties rakursą gali pasiūlyti ši publikacija, sudaryta iš dalies Juozo Baltušio laiškų, 1974–1983 m. rašytų ilgametei „Vagos“ leidyklos redaktorei Donatai Linčiuvienei, daugelį jo tekstų palydėjusiai į spaudą.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

2019 07 24 / Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

Antanas Šimkus Iš stebėjimų katalogo: kaip gyvena rašytojas?

2019 Nr. 3 / Kartais gyvenimas suteikia galimybes stebėti ir įsivaizduoti kitus rašančiuosius, tarsi ne taip labai tolimus, ne taip labai artimus, o tiesiog panašia veikla užsiimančius žmones.

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Antanas Šimkus. Naujieji

2018 m. Nr. 1 / Jie ateina. Tiesiog taip yra. Neatsiklausę, beveik neperspėję. Nors nuojauta jau seniai sakė, kad bus kažkas panašaus. Juos atpažįsti iš eisenos, savotiško judesio, veido bruožų. Iš kurių sūnuje atpažintum tėvą, dukroje – motiną, nors

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1990 m. spalis

2017 m. Nr. 12 / 1990 m. spalis / Parašiau laišką Denisei Neugnot, „Juzos“ vertėjai. Padėkojau už geras žinias apie „Sakmės apie Juzą“ išėjimą artimiausiu metu vienoje Paryžiaus leidyklų. Elta ir kiti šaltiniai praneša, kad Prunskienės vadovaujama Lietuvos

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1989 m. rugsėjis–spalis

2017 m. Nr. 11 / 1989 m. rugsėjis–spalis / Perskaičiau daug periodinės spaudos, visur tebešurmuliuojama dėl TSKP CK pareiškimo. Mitinguose – tas pats. Nuomonės gana priešingos. Televizija neriasi iš kailio, organizuoja paprastų žmonių

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1988 m. spalis–gruodis

2017 m. Nr. 10 / Nuovargis visą dieną. Buvo Alekseičikas, išsikalbėjome plačiau, prirašė jis man vaistų „gliutominovaja kislota“ stambių tablečių. Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Apskritai gi nelabai tikiu aš ir šituo daktarėliu, gana plačiai giriamu,

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis

2017 m. Nr. 8-9 / 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis / Tvarkėmės po namus, šiek tiek konfliktavome. Dėl įvairumo. 15 valandą išvykome į Paalksnę. Radome brolį Leonardą su žmona Mite, daugiau nieko, jie jau laukė mūsų.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1987 m. liepa

2017 m. Nr. 7 / 1987 m. liepa / Paalksnėje. Monika nelinksmai susimąsčiusi. Širdies negalavimai ją slegia. O ką daryti? Kas buvo galima – jau padaryta, lieka tik laikytis ramiai, nedirbti sunkesnių darbų, iš tolo saugotis…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1986 m. gegužė–liepa

2017 m. Nr. 5-6 / 1986 m. gegužė–liepa. Daug dienų svilino nepakeliamas karštis, o dabar staiga atšalo taip, kad storiau rengtis reikia. Labai keistas pavasaris, ir ne mažiau keista savijauta. Radijas pranešė, kad jau 18 žmonių sunkiai serga nuo radiacijos.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1985 m. balandis–birželis

2017 m. Nr. 4 / 1985 m. balandis–birželis / Balandžio 3. Trečiadienis. Monika išvykusi gastrolių su „Tylia naktim“ į Molėtus, sumečiau pasinaudoti ta proga ir aplankiau Kaune rašytoją Juozą Grušą. Radau jį gana gerai atrodantį…