2002 m. Nr. 11

Šiandien ironiška laikysena ir žaidimo imi­tacija yra tarytum pretekstas poezijai skaityti, jos argumentas ir pateisinimas. Poetinis teks­tas darosi instrumentiškas, situacinis, pri­taikomas bet kuriam atvejui, skaitytojui, nuo­taikai. Jis gali būti demonstruojamas, kai rei­kalingas, ir pašalintas, kai situacija ir skaity­tojas jo nebepasigenda. Ironija, reflektuojanti pati save, kartais net pasigendanti savęs, slypi eilėraštyje, o žaidimas – žodžių karoliukų dėlionėje bei viešo perskaitymo akte, kuris tampa ironiškuoju ritualu, kolektyviniu veiks­mu, primenančiu avangardistinės dailės ins­taliacijas bei akcijas, performansus. Performatyvios poezijos akcija išstumia iš žodžio meno jo hermeneutinę dvasią. Poezija šian­dien atlieka kuriančiųjų bendruomenės komu­nikacinę funkciją, tai tam tikras ypatingų visuomenės grupių kalbėjimosi / susikalbėjimo būdas. Eilėraštis dabar labiau yra intersubjektyvumo replika, neįpareigojantis praneši­mas nei kūrybinės sąmonės konstruojama saviraiška, būdinga save teigiančiam moder­niam kūrėjui.

Maždaug tokia dvasia šiemet spalio 3–7 dienomis vyko vienas svarbiausių literatū­rinio gyvenimo renginių – tryliktasis Poetinis Druskininkų ruduo, tarptautiniu tapęs poezijos skaitymo festivalis. Renginyje dominavo pradedantieji, arba jaunaisiais laikomi lietuvių poetai, vadovavo labiau patyrę, o prisijungė artimieji ir tolimieji poezijos pasauliai: Latvija (Robertas Mūkas), JAV (J. C. Todd) ar net Tailandas (S. Surang). Lietuviškame poezijos renginyje daugiau buvo bendraujama angliškai nei lietuviškai. Ta proga išleistame festivalio almanache (Poetinis Druskininkų ruduo 2002. Druskininkai Poetic Fall 2002. – ^: Vilnius: Vaga, 2002. – 311 p.) lietuvių antenų į poezijos kalba buvo paaukota angliškai skaitančio pasaulio labui, jos atsisakyta kaip nereikalingo balasto (įdomi, provokuojanti tema, kuri dar turėtų susilaukti diskusijų; o kaip tai būtų atrodę sovietiniais laikais paaukojus lietuviškumą didžiosios rusų litera­tūros kalbai?)

Poetinis Druskininkų ruduo – lyg kelių dienų poezijos atlaidai, kai žodžio meno maldininkai keliauja Kalvarijų keliais iš Vilniaus į gydyklų miestą ir iš ten grįžta atgal į centrą, susijungę žodžio misterijoje ir pranešę apie save pasauliui.

Festivalis prasidėjo Vilniuje, Rašytųjų klube, jaunųjų poezijos skaitymais, kuriems pasikeisdami dirigavo Alvydas Šlepikas ir Erika Drungytė – vienas nuramindamas poetų jaudulį savo iškilmingu abejingumu bei baikščiomis replikomis, kita – uždegdama klausytojus savo entuziazmu. Jos dėka įspūdingiausiai šiame vakare skambėjo latvių poetų eilėraščiai – sklandžiai išversti ir raiš­kiai perskaityti. Renginio kontrapunktas – už lango statomos naujosios urbanistinės Vil­niaus struktūros.

Jaunuosius poetus iš Lietuvos ir Latvijos dviem kalbom pasveikino Druskininkų poezi­jos rudens renginių „krikšatėvis“ Kornelijus Platelis. Pirmoji savo eiles skaitė Giedrė Kazlaus­kaitė, anot A. Šlepiko, „agresyvaus moterišku­mo“ poetė. Kaip savus klausytojai sutiko Donatą Petrošių, Antaną Šimkų (auditorijos raginamas skaityti garsiau, jis vis labiau ėmė abejoti tokių oracijų prasme ir pagaliau nuti­lo).

Impozantiška kaimynų, laimėjusių Eurovizijos konkursą, poetė Inga Gailė savo kūrybą skaitė latviškai, vertimus – E. Drungytė. Abiejų, moterų balsais eilėraščiai skambėjo švelniai žaismingai, perteikdami sueiliuotą pasakojimą apie subtilius jausmus buities aplinkoje. Jurgita Butkytė – atrodanti kaip jauniausia iš jauniausių – pademonstravo išradingus eilėraščius, kurių tema – rašymas apie rašymą, panaudojant literatūriškus motyvus ir „gyvenimo būdo“ komiškas para­frazes, paradokso stilistiką. Ekspresyvus ir garsus buvo Laurynas Rimševičius, kurio eiles A. Šlepikas charakterizavo kaip įtaigias ir kartu esančias prie „banalybės ribos“ (tai ne­pasiteisino). Kukučio stiliaus ironiški para­doksai. įsidėmėjo piktdžiugiškas „užsmaugimų“ leitmotyvas.

Latvis Peteris Dragunas skaitė intymiai ir elegantiškai, tarytum pabrėždamas savo ei­lėraščio akademinę kilmę ir poezijos, o galbūt ir savo paties aristokratiškumą. Jis buvo taip pat jaunas, bet solidus.

Net ir jaunieji kartais gali iškilti kaip popu­liarūs autoritetai savo „referentinėje grupėje“, – tokia netikėtai buvo Agnė Žagrakalytė, jaunųjų žurnalo lyderė (teigianti gal kaip kam ir nebenaują, bet jos pačios autentiškai suvok­tą tiesą, kad „blogis yra gražus“). Valinga, lakoniška, griežtoka, net niūri – imponuojan­tys moteriški bruožai. Aštrūs motyvai, psi­chodelinės asociacijos ir išvardijimų gausa. Nors šiaip, pamiršus skaitymo intonacijas, jos eilėraščių semantinis laukas – miestietiškai jaukus, netgi tradiciškai moteriškas, su viso­kiais siuvimo reikmenimis, siūlų dėžutėmis ir t. t. (tematika priminė Neringos Abrutytės naująją Kopenhagos pasiją – estetinį, t y. nepraktišką ir beprasmišką drabužių siuvimą iš pigios, bet egzotiškos medžiagos).

Sonata Paliulytė, ne tik poetė, bet ir šokėja bei aktorė, skaitė emociškai įtaigius, rimuotus eilėraščius, labiau primenančius tradicinę lyriką (kaip tik lyrizmo ir pasigedau tuose „rudens rūdžių“ renginiuose). Ne tiek juos skaitė, kiek dramatiškai vaidino, pademonst­ruodama menų sinkretizmą. Viena vakaro įžymybių – jaunųjų literatų autoritetas Marius Burokas, sugebėjęs tokiu tapti gyvendamas tylioje kūrybinėje nuošalėje. M. Burokas skaitė eiles pernelyg neįsipareigodamas auditorijai ir neįsijausdamas, savo ra­mybe prilygdamas stoiškam vakaro vedėjui A. Šlepikui, per langą stebinčiam urbanistinio Vilniaus peizažo transformacijas bei geltonų statybos mašinų darbą. Skaitovų galeriją užbaigė pašlovintas Gytis Norvilas, išgarsėjęs „Akmen–skeltėmis“, kurio eilėse atsispindėjo kažką tokio darančio žmo­gaus refleksijos (darau tą ir aną).

Jaunieji poetai atrodo laisvi, sąmoningai ir saugiai atsitraukę nuo tikrovės, nesusidūrę su jokiais rūpesčiais ir nedemonstruojantys jokių problemų, nebent kartais dėl teatrališkumo. Jokių egzistencinių ar kitokių sunkių reikš­mių. Ir jokio priešiškumo visuomenei, jokio romantinio liguistumo ar „svetimųjų“ sindro­mo. Jiems eilėraštis yra tiesiog eilėraštis, ati­trauktas kuo toliau nuo visų įmanomų vertės centrų. Neužgaunantys ir neužsigaunantys. Motyvai – literatūriniai; eilėraščiai, ateinan­tys iš eilėraščių, iš knygų. Dažnas, tarkim, mini savo eilėse motiną, bet labiau kaip lite­ratūrinę fikciją, kaip įdomiai skambantį žodį, kaip efektingą emblemą, neturinčią nieko bendro su realiąja gimdytoja. Už eilėraščio jaučiamas platesnis apsiskaitymas, kultūros filosofijos potekstė (šiuo atveju jaunoji poezija nėra tokia naivi kaip anksčiau, kai dažnas lietuvių poetas atsiremdavo tik į savo prigim­tinį talentą ir savo intelektualinį ribotumą laikydavo meninio savitumo bei kūrybinės sėkmės garantu). Asociacijas ir paradoksą jaunųjų tekste dainai keičia mažiau išradingi detalių ar kokių nors reikšmių išvardijimai, kurie konstruojami labiau pagal kasdienybės logiką nei pagal vertikaliuosius prasmės mat­menis. Susidaro įspūdis, jog tai ne rudens parke ant suoliuko atsirandanti, pieštuku užrašoma poezija, bet gimstantis monitoriaus ekrane tekstas, gražiai iškirptas iš konteksto, lengvai modeliuojamas, karpomas, klijuoja­mas, trinamas… Arba pasiunčiamas elekt­roniniu paštu virtualiam bičiuliui. Norint jį šiek tiek nustebinti. Bet ne priblokšti.

Jaunųjų vakaro pabaigoje Antanas A. Jo­nynas įteikė porcelianinį prizą D. Petrošiui. Kiti laimėtojai buvo paskelbti jau Drus­kininkuose, spalio 6 d. naktinių skaitymų metu. Pirmąją vietą ui „tiesiog gerus ei­lėraščius“ (!) gavo I. Gailė (Latvijoje, atrodo, labiau nei pas mus rūpinamasi kūrėjų ir atlikėjų profesionalumu), antrąją – M. Burokas už naujos tradicijos įtvirtinimą, trečiąją – L. Rimševičius už tradicijos tąsą. Vertintojai pripažino ir A. Žagrakalytės objek­tyvistinio eilėraščio originalumą.

Kitą, spalio 4, dieną į Druskininkus išvyko didžiulė skaitovų, literatūrologų ir šiaip artimų poezijai žmonių grupė. Įsikūrus „Dai­navos“ centre, vadovaujant K. Plateliui pra­sidėjo šventės fejerverkai. Poezijos skaitymą turėjo motyvuoti ir uždegti „Dainavos“ salėje vykusi konferencija poezijos ir ugnies tema, kurią moderavo literatūrologai Kęstutis Nastopka ir Marijus Šidlauskas.

Poeziją ir poetus sujungė ugnies dvasia: fes­tivalio vėliava (ją simboliškai iškėlė ir uždegė poezijos jotvingis Sigitas Geda) buvo pasirink­ta ugnis kaip kūrybinės energijos metafora bei savo galia imponuojanti stichija. Ugnies arche­tipas, metafizinis šios stichijos vaizdinys bei fizinis reginys – šėlstančių liepsnų instaliaci­jos prie Druskonio ežero ir kitur padarė puikų efektą, suteikė festivaliui estetinio grožio ir simbolinės reikšmės. Galingas vaizdinys tary­tum sulydė įvairius festivalio komponentus į prasmingą visumą, ugnies temos raudona gija nusidriekė eilėraščiuose (buvo juose įžvelgta vienu ar kitu aspektu; kiti eilėraščiai atsirado tiesiai iš ugnies – buvo sukurti akcijos metu), apie ją patogiai sukosi literatūrologų mintys (Elenos Baltutytės, Audingos Peluritytės, Eugenijos Vaitkevičiūtės, K. Nastopkos, M. Šidlausko bei kitų dalyvių pranešimai ir kal­bos). Žodžiu, ugnis šildė visus dalyvius, kar­tais, beje, virsdama, tuo, kuo realiai yra – oksi­dacijos procesu, „rudens rūdimis“ (kontrapunktinė emocinė konotacija). Ypač įspūdinga buvo gyva ugnis gamtoje – penktadienio va­karo akcija „Poetai ir piromanai: žodžių ir ugnies šėlsmas virš Draskomo ežero“.

Antrąją rengimo dieną, šeštadienį, „Dai­navos“ salėje buvo pristatinėjamos knygos, vyko kolektyvinė „Rengos“ sesija, kameriniai poezijos skaitymai mažomis grupėmis, grupės „Svetimi“ susitikimas, muzikinės improvizaci­jos „Jazz Rock Café“ kavinėje.

Baigiamajame poezijos vakare Daiva Čepauskaitė ir Artūras Valionis pristatė laurea­tus. Jotvingių premiją laimėjo poetas ir vertė­jas Jonas Zdanys, už ryškiausią poetinį debiu­tą – „Akmen–skeltes“ – dovaną gavo G. Nor­vilas, buvo paskelbti poetinių konkursų nu­galėtojai.

Sekmadienį, spalio 6 d., festivalio dalyviai grįžto į Vilnių, poezija buvo skaitoma Rotušėje, o vakare Užupio kavinėje. L. Jakimavičius, sutelkdamas ištvermingiausius, vadovavo paskutiniam poetų vakarui. Poetinis Druskininkų ruduo, nors ir danguo­jamas patyrusių rankų – jaunatviškos dvasios renginys, poezija su ugnimi. Tokiuose kūrėjų sambūriuose išryškėja ir lengviau atpažįstamos naujos tendencijos. Poetinis kalbėjimas darosi vis rafinuotesnis, nepaisant tematinio priartėjimo prie kasdienybės pasaulio. Šiuolaikinė poezija atsisako jausmingumo, egzistencinio rūpesčio, asme­niškumo. Asmeniškumą keičia dienoraščio diskursyvi kalba, kurioje pats autorius sten­giasi tiesiogiai nedalyvauti, neišsiduoti kaip vertinančioji ir jaučianti sąmonė. Visos teises atiduodamos daiktui, detalei, smulkmenai. Ne tiek metaforiška, į mitologinį mąstymą „trau­kianti“, kiek metonimiška, proziška, aprašinėjanti kalba. Santykis su pasauliu, su savim ir su savo eilėraščiu – abejingai ironiškas. Rašymo laisvė ir pasitikėjimas, matyt, susijęs su išsilavinimu, apsiskaitymu ir ypač su kultūriniu šių dienų Lietuvos atvirumu, kai net studentai gali labai paprastai bendrauti su kitų šalių menininkais, literatais, kritikais. Pasaulis yra įvairus, ir tos įvairovės akivaizdoje lieka tik prisijungti prie kuriančiosios daugumos, o ne demonstruoti savo išskirtinumą apsiribojant nacionalinės literatūros tradicija. Tai būtų atviros visuomenės ženklas, –  etnocentrinio kultūrinio uždarumo pabaiga. Nors ta pabaiga jau seniai prasidėjo.

Dominuoja „filologinis eilėraštis“, rafinuo­tas žaidimas žodžiais, kartais elegantiškas, kartais proziškas, bet neužgaunantis skaityto­jo jausmo, kartais demonstratyviai ignoruojantis tai, kas vadinama vertybėmis, atmetan­tis aksiologines projekcijas. Vis svarbesnis kū­rybos principas darosi paradoksas, raginantis įsitraukti skaitytoją į intelektualinį žaidimą literatūros reikšmėmis, šis paradoksinis mąs­tymas yra savotiškas dekonstrakcijos. sustin­gusių reikšmių išardymo procesas (griaunan­čioji ugnies stichija), už kurio galbūt slypi, laukia, tyko emocinis ir intelektualinis nihi­lizmas. Geras poeto ir kritiko tonas šiandien reiškia – būti sąmojingam. Bet kūrybinis procesas yra vis atviresnis pasauliui ir ganėtinai ryškus.