Poezija verstinė
Claudio Rodriguez. Eilėraščiai
2008 m. Nr. 5
Iš ispanų k. vertė Laura Liubinavičiūtė
Claudio Rodríguezas (gimė 1934 m. sausio 30 d. Zamoroje) – vienas įdomiausių XX a. vidurio ispanų poetų, jo eilėraščių rinkinys „Svaigulio dovana“ („Don de la ebriedad“, 1953) padarė įtaką visai ispanų poezijai.
1951 m. poetas Madride studijavo filosofiją bei ispanų kalbą, apsigynė romanų filologijos laipsnį. Sostinėje poetas užmezgė glaudžią draugystę su Vicente’u Aleixandre’u, garsiuoju 1927 m. poetų generacijos atstovu, Nobelio literatūros premijos laureatu. Nuo 1958 iki 1964 m. Didžiosios Britanijos Notingemo ir Kembridžo universitetuose dėstė ispanų kalbą, taip pat ispanų literatūros kursą keliuose JAV universitetų filialuose, įsikūrusiuose Ispanijoje.
C. Rodríguezo kūryba, traktuojanti žmogaus gyvenimą kaip ypatingą pažinimo būdą, sutelkta keturiose poezijos rinktinėse: „Išpažintys“ („Conjuros“), „Vienovė ir pasmerktumas“ („Alianza y condena“), „Šventės skrydis“ („El vuelo de la celebración“) ir „Beveik legenda“ („Casi una leyenda“). Poetui įteiktos svarbiausios ispanų literatūros premijos: Adonio premija (1953), Kritikų (1965), Nacionalinė poezijos premija (1983), Astūrijos Princo literatūrinė ir Salamankos universiteto, kuruojama Karalienės Sofijos, ispanakalbės poezijos premija (1993). Nuo 1987 m. poetas buvo Karališkosios ispanų kalbos akademijos narys. C. Rodríguezas mirė 1999 m. liepos 22 d. Madride.
Paslaptingoji
Tu nežinojai, kad mirtis yra graži
ir kad ji įsikūrė tavo kūne. Nežinojai,
kad melagystė buvo
dosniosios gatvės šeimyna.
O ne tas vaikystės lietus,
ir ne nusivylimo skonis,
apklótas be šešėlio, ir nepažinta
glamonė.
Nes niekad nepamirštanti ir neatleidžianti šviesa
daug pavojingesnė, kai tu atvira,
ir tokia nekalta, kai visa taria:
apreiškimas.
Ir jau nebegaliu gyventi tavo gyvenimo,
ir jau nebegaliu gyventi savo gyvenimo
tokiu atviru glėbiu šį vakarą,
prakeiktą ir šviesų.
Dabar gelbstima tai, kas buvo išbarstyta,
su pasiaukojančia meile, su dangaus
kraujomaiša ir su skausmu, graužatimi,
ramiu susitaikymu.
O jeigu pavasaris yra tikras?
Jau nebežinau, ką pasakyti. Einu džiugus.
Tu nežinojai, kad mirtis yra graži,
liūdnoji mergele.
Lapkritis
Ir vėl artinasi lapkritis, tas mėnuo, kurį myliu labiausiai,
nes žinau jo paslaptį, nes jis man įkvepia daugiau gyvybės.
Esatis jo dvelksmo, kuris kaip daina,
beveik apreiškimas,
ir jo rytmečiai tokie gydantys,
jo trokštami švelnumai,
jo geidulinga vienatvė.
Ir atrasti gatvę vienoje burnoje,
namus viename kūne, kol tokie nuilsę,
su ta prarastų troškimų melodija,
krinta kaštonai ir voratinkliai.
Tie kaštonai, gelsvo gemalo,
tokie tikri, pusiau atsivėrę, teikia man laisvę,
kartu su savo kevalo virpesiu šešėlyje.
Voratinkliai, su savo geometrija,
tokia pagaunančia ir prikaustančia, ir
taip pat su savo tyla,
su savo tamsiu pulsavimu
kaip iš kriauklės arba kaip iš švelniausios
kerpės, arba iš atsivėrusio
kankorėžio,
arba iš širdies, kai plaka be šėlsmo, kai
prisikelia ir apsivalo.
Po šitiek laiko be meilės, šitą rytmetį,
tokį išganingąjį. Kokia
šviesa intymiausia. Įeina į mane ir sukuria muziką,
be pauzių,
tą pačią akimirką, kurią tave myliu,
kurią su virpesiu bei nekantrumu tau
su džiaugsmu atsiduodu,
nežiūrėdamas į duris, kur kviečia dievas.
Ir vėl atėjo lapkritis. Tolumoje pasiliko mažų
svajonių, geibių bučinių dienos.
Tu esi mėnuo, kurį myliu. Ir tegu tavo geidžiama šviesa
nepalieka manęs užmaršiuose bei niūriuose šešėliuose,
kol ateis žiema.
Didis atlygis
Išdidus tas, kuris nuolankus labą dieną išeina
pasivaikščiot į gatvę, kaip jau daugelį
kartų savo gyvenime, ir nieko nelaukia,
kai staiga – kas gi tai – žvelgia aukštyn
ir mato, prideda ausį prie pasaulio ir girdi,
eina ir jaučia žingsniuose kylant
žemės meilę, ir tęsia, ir atveria
savo tikrąją prigimtį, ir jo rankose
spindi švarus jo triūsas, ir įteikia jį mums
iš širdies, nes myli, ir eina į darbą
virpėdamas kaip vaikas, kurs priima komuniją
savam kaily jau nebetverdamas, ir kuomet
pagaliau susivokia, kaip paprasta visa,
kas buvo padaryta, – ir kai jau gautas atlygis,
sugrįžta namo linksmas ir jaučia, kad kažkieno
kumštis beldžias ir viskas ne veltui.
Vasaros lietus
Štai taip ir leidžias vanduo iš dangaus,
leidžias gyventi žemiškojo savo gyvenimo
ir prisijungti prie žmogaus, prie jo sveikatos, prie pagrindo
ir prie metų laikų triūso. Ir reikėjo pajusti
pasaulio tyrumą, kad dabar
savo brandą perduotų tų
pėdų triukšmui! Ir kodėl visuomet ateina drėgmės
valanda? Kad ir pačioje vasaros kaitroje,
ir čia, ateina taip stipriai,
kad nepaliautų, neužgožtų saulės, suteiktų gelmę
dar stipresnei sausrai. Kad pertekliaus
mirtis vos teprimintų
debesis, kurie išsaugos beišsisklaidantį beldžiantįjį.
Gaubk, apgaubk mus dar. Kas tebuvo
dulkės, pakyla su vandeniu, kuris mylisi
su žeme, kuris jau ir taip žemė bei tyra
aukštybių bausmė! Ir kam rūpi, kas trukdo
luobui ar kas degina grūdą,
jei kaip tik tai mus priverčia įtikėti gyvenimą.
Naktis kvartale
Niekada, kaip dabar, apgraibomis, nevaikščiodavai
šitame kvartale. Štai taip, šitaip, be išmaldos,
be atvangos, įeini, geni,
nutrenki savo negrūdintą geležį
į tuos namus. Ir pagaliau kartą visiems laikams paskleidi, atveri
ir aitrini jų nesibaigiančią
menkystę. Tad nusileisk ir dabar, kai jau nieko nebėra,
naktie mano, nenusitolink, nesusirink
savo nepaliaujamo gyvo ritmo. Jau baik
sijoti ir įsitaisyk pagaliau tame kalėjime, kuriame niekas
netrokšta tūnoti. Ir tik klausykis,
naktie mano, kaip po tiekos metų
plėšrus tavo skaisčiosios kariaunos garsas,
pasinerdamas iki pat tos begalinės
našlaitystės dugno, karčios pykčio ubagystės
šito kvartalo tyloje, kuri jau beveik priemiesčio
laukuos, pasiima
gyvą pulsuojantį derlių. Nuginkluok
savo šviesa mūsų neteisybes ir išleisk jas
į orą, ir apnuogink,
draskyk, ir paversk jas lipniomis
kaip ta žemė, kurią pagaliau suvokiam
esant čia, už poros žingsnių. Niekada
nesaugok, bet visada stiprink.
Kaltink. Ir te mūsų kasta,
pakylėtas garbingumas, svajonės, kūriniai,
apnuogintas pats gyvenimo pagrindas
pulsuoja.
tu, naktie, apkvaitusi teisingumu,
priblokšta savo gailestingumo,
virš šito virpančio kvartalo, į kurį niekas
neįžengs, nes jame tvyro visų
istorija, bet tu jame visuomet vaikštai
pakeli, ir atneši, ir žeidi, ir myli
niekam nesiklausant to triukšmo,
kada tavo nesibaigiantis ritmas visa sugriauna.
Lietus ir malonė
Dar autobuse, pilname
valstiečių, kunigų bei gaidžių,
važiuojant į Palensiją,
pamatau tą žmogų.
Pradeda smarkiai lyti, jau beveik pliaupia,
ir jis tikrai pritrūks laiko
pasislėpti mieste. Ir bėga
taip, lyg būtų nužudęs. Ir nesupranta,
kad vandens bausmė, jo paprasta
tarnystė, – ir yra tas jo trokštamas
išsigelbėjimas. Ir todėl nežino
jo gyvo augimo
pagreitėjusiame savo kvėpavime,
kad tai gyvas jaukas ir jau nenuilstanti meilė,
nuostabusis indas. Ir priešais tokio
vaišingumo stebuklą
jis suklumpa ir nepasitiki;
kol pajunta, vos suprasdamas, esąs švarus
visiems laikams ir jau nebesipriešina;
ir žiūri, ir ieško, ir bėga;
ir pasiekęs priedangą
įeina šlapias bei laisvas ir nurimęs
pagaliau kvėpuoja ramiai savo netikėjimą,
matydamas, kaip rūbai
pamažu, iš lėto džiūva.
Ostap Slyvynski. Poezija
2008 m. Nr. 4
Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys
Ostapas Slyvynskis gimė 1978 m. Lvove. Lvovo universitete studijavo bulgarų filologiją. Išleido eilėraščių rinkinius „Aukojimas Didžiajai Žuviai“ (1997), „Pietų lelija“ (2004). Organizavo kelias menines akcijas („Lėtas veidrodis“, „Keturios šviesos pusės“). Šiuo metu Lvovo universiteto aspirantas. Jo eilėraščiai versti į lenkų, vokiečių, bulgarų ir baltarusių kalbas. 2007 m. – Poezijos pavasario svečias.
*
Sjuzei
Aš pirmąkart nuo senų laikų apsidžiaugiau liūtimi: ji atnešė nors
šiokią tokią permainą.
Už manęs buvo bemiegė naktis, ir aš žiūrėjau, kaip vaikai žaidžia
kažkokį trumputį žaidimą,
Po vieną išbėga, surėkia keletą žodžių į lietų ir puola atgal
Po skardiniu stogeliu, ir visi juokiasi.
Taip ir į mane įlėkė kažkoks juokas, lyg kamuolinis žaibas, lietus
tarsi apsivertė kūliais
Priešais mane, ir aš staiga ėmiau kvatoti, viskas pradėjo suktis, lyg
skalbyklė, pilna
Baltojo vyno,
Ir atrodė, lyg būčiau giliai po vandeniu: „Įkvėpk ir tapsi mūsų
karaliumi“, ir aš dar dvejojau,
Kaip tai įmanoma – vienu metu kvatotis ir abejoti,
O paskui nubėgau žemyn, kur amžiais neužaugantys klevai tarsi
sukosi tarp lašų,
Ir šaukiau: duokit daugiau putų, atidarykit šliuzus jogurtui su
sultimis ir šaukiau:
Išjunkit savo kolonėles, nes užtrumpins, ir bus didelis fejerverkas, ir
sužadėtiniai
Susigės prisiminę šią dieną, ir žiūrėjau, kaip medžiai bando
išvengti didžiausių
Lašų ir pats taip bandžiau.
Vaikai supuolė į būrelį po savo stogeliu, šlapi ir spalvoti, lyg vienas
egzotiškas koralas
O aš buvau jų karalius ir negalėjau iškvėpti.
(Wenn) ganzes land schläft
Išjungė elektrą visame kvartale, ir aš išėjau į kiemą, ten buvo šviesiau
Ore tvyrojo kažkokios patyčios, kažkuris garsiakalbis, paprastai
nebylus, transliavo juoką
Alkanos dvasios ir paukščiai, visuomet gyvenę medžiuose priešais
užakusį ežerą
Visi jie vibravo, staiga įelektrinti, visi skleidė šviesas kalbėjosi zirzdami
„Kaip iš čia išeiti, jei nepažįsti savo meilės kvapo? Labirintas, kur
viskas sutinka:
Kaip iš čia išeiti, jei nepažįsti savo meilės kvapo?
Kaip iš čia išeiti, jei nepažįsti savo meilės kvapo? Labirintas, kur
viskas sutinka:
Kaip iš čia išeiti, jei nepažįsti savo meilės kvapo?“
Pusryčiai ant žolės
Ou³ es-tu passe mon Saint-Germain-des-Prés?.. Plona šokolado plytelė,
„menkučiai pusryčiai“, kažkur jau įvyko ta įrašų sesija, kurioje dalyvavo
drambliai ir kaštonai, tik kuriam dabar krante iškraunamas
garsas?
Pras-pras! Galima apskritai nusileisti iki garso mėgdžiojimo, iki
gestikuliavimo –
Upė vis tiek kiekvienąkart atplauks pas tave tarsi delfinas su savo
švilpesiu, daina, galbūt su vaiku, sėdinčiu ant nugaros ir
išmėtančiu vėliavėles
iš fanerinių lėktuvų. Dangus virš baseino. Visa, kas buvo lengviau už
tave, seniai jau ten.
Keturi ir aštuoni, penki ir vienas ir nulis ir dar kartą – nuo pat
pradžių, nuo pat inkaro pakėlimo.
*
Christianui Lloydliui atminti
Pasaulis kupinas angelų –
kūno pakampėse, kur susitelkia vidudienio šviesa,
tarpuose tarp vagonų, nesustojančių ir pralekiančių pro stotį
kalnuose, Tauerno masyve, jie
diktuoja savo pradžią, jie žino, kaip prasideda eilėraštis,
kaip tamsoje pavirsta lygutėlis Daiktas, tarsi vaisius, dar neišimtas
iš rožinio.
Jie skanduoja nesuskaičiuojamas pradžias,
laukdami pačiame laiptinės viršuje, o paskui jie patars, kaip
pasitelkti tarpus
tarp eilučių ekonomiškam badymuisi.
Aš mačiau, kaip tu sėdėjai stoties perone kalnuose, Tauerno masyve,
stebėdamas
trumpus, taiklius viesulus, kaip jie įsuko gniužulus vatos.
Net čia, plieno šaltinio žiotyse, nesi laisvas nuo angelų, išpažįstančių
per minkštą grafitą ir išpažintį į devynis nutviekstus plyšius.
Tu atsisakysi paslaugaus vaistininko atneštų kopėčių, siekdamas
lentynos, į kurią seniai niekas nežiūrėjo. Tu atsisakysi įmerkti ranką
į marmurinį indą,
stovintį prie kiekvieno įėjimo.
Taip, visada yra šimtai šaltinių, atsiveriančių ore, ir nesuskaičiuojami
angelų būriai, nuo kurių gali nutolti, tarsi greita
drumzlina kometa
Eilėraštis atsiranda iš parako, nekenčiamas ir skambus,
lyg nutrauktos vadelės.
Tribute to Marcin Swietlicki
Užgesink visas lempas, palik tik radijo imtuvo šviesą.
Nedidukė šviesos dykuma, kur tremiamos areštuotos radijo stotys,
žibintas, automatiškai užsižiebiąs
nuo menkiausio judesio – kai ateina kas nors iš ten
pabelsti raktu į staktą, priminti save,
kai eina pro šalį katinas su vis dar tamsuojančiu miego hieroglifu
kailyje.
Pasirodo, šalia buvo mergaitė, ji dabar pakyla ieškoti
kitos stoties, ir tu žiūri į jos didžiulį padrikusį šešėlį,
nesuprasdamas, kurią akimirką viską praradai:
kai įvažiavai į naktinį kiemą ir kurį laiką laukei, neišjungdamas
šviesų?
kai išėjai ir nusekei paskui, lyg tavyje gyventų
fosforinių žuvelių kolonijos, ir nesulaužei šviesos, tylėjimo kaulų?
Kodėl upė su visomis jos šviesomis nenusitiesė palei sodo takelį,
kai mane tempė atgal pakrantės vėjelio stūmoklis, baimė,
neprivalumas?
Nedidukė šviesos dykuma, joje snūduriuoju įsitvėręs vairo, kas dar
veržiasi pas mane pro nutilusį vėjo gomurį, kieno raštas blizga
tarp šakų? Ar tai tikrai raštas?
Kas žino, ar aš neužmigęs, ar aš neišsiųstas žemyn su raktais ir
tuščiu buteliu, ir net užsnūsdamas vis dar girdžiu, kaip jie sunkiai
vartosi lovose – Oleksandras,
Blaga?
„Kodėl, klausi tu, tie, kas sustoja pusiaukelėj, nueina toliausiai?“
Kur nors yra atsakymų ministerija, kas nors turi užbaigti istorijas,
bet aš
tuojau pat grįžtu prie lango, palikęs viską neišklausyta ir matau tik
nutviekstą plotelį,
tarsi kokį šviesesnį miesteliūkštį žolėje,
negalėdamas atitraukti nuo jo akių, pražiopsau, kaip tu išeini,
pražiopsau, kaip tu ilgai stovi po
lempa
koridoriuje, žvangini indais, zvimbteli užtrauktuką,
kažkas siunčia man šitą šviesą ir tikriausiai laukia atsakymo, kad
aplankyčiau, paskambinčiau.
bet atgalinio adreso nėra, nebent stovėtum ir žiūrėtum į dangų arba
į upę,
arba, šviesos greitraščiu prirašydamas eilutes, nutiltum,
užsidarytum kabinoje, užgesintum šviesas,
tylėtum.
Limbas
Kalvos tamsoje atrodė lyg suveltas patalas,
Kuriame įsipainioję paukščiai. Juk atsimeni:
Galima pasitikėti tik atsitiktiniais radiniais,
Radau kažkieno palto likučius,
Užkibusius už irklo. Drabužių krūvos
Turėtų priminti dėvėtų rūbų parduotuves ar
Koncentracijos stovyklas, o kas čia? Didysis skalbimas,
Mums ruošiamas visą naktį tvyrančio rūko?
Tarsi kas būtų atidarę viešbutį virš ežero paviršiaus –
Užžiebti žibintai šviečiasi kiaurai vandenį,
Priešgaisriniai laiptai veda į dugno smėlį.
Gali nakvoti gryname ore, kad žemė
Neslėgtų per miegą kartu su savo perpuvusiomis
Kapinėmis, su ištisu gumulu sužeistų
Paltų, nukentėjusių batų ir kepurių.
Reikia saugotis, kad, pavyzdžiui, neapsivilktum mirusiųjų
Marškinių – nes pakanka palikti atvirą langą,
Ir įskris drugelis, nešiojąs kitos šviesos virusą.
Vieno sapno veiksmas vyko rūbinėje,
Nuo kurios prasidėjo priešais esantis pasaulis.
Novalis. Himnai Nakčiai
2008 m. Nr. 3
Mistiški himnai amžinajai meilei
Novalis (Friedrich von Hardenberg, 1772–1801) – vienas talentingiausių ankstyvojo romantizmo poetų. „Himnai Nakčiai“ – vienintelis kūrinys, paskelbtas Novaliui dar esant gyvam (žurnalas „Athenaeum“, 1800, Nr. 2). Pirminiame rankraštiniame variante himnai buvo išdalyti trumpomis eilutėmis. Tačiau pats Novalis pirmenybę teikė ištisinių eilučių prozinei formai, net pageidavo, kad būtų pakeistas pavadinimo žodis „himnai“, tuo norėdamas kūriniui suteikti daugiau intonacinio laisvumo. Kaip tik „Himnai Nakčiai“ atnešė jam ir pomirtinė šlovę. Tai vienas gražiausių filosofinės romantizmo lyrikos pavyzdžių su jai būdingais motyvais: nusivylimu esama tikrove, anapusybės ilgesiu, meilei susiliejant su tikėjimu, svajonei su realybe, gyvenimui su mirtimi.
Svarbus Novalio gyvenimui ir kūrybai faktas, minimas jo biografų, – susitikimas su trylikamete mergaite Sofija Kiun (Sophy von Kühn). Būdamas dvidešimt trejų metų pamilo ją įstabia meile ir susižadėjo. Niekuo ypatingu tarp savo amžininkių neišsiskirianti mergaitė jam tapo nežemiško moteriškumo, amžinojo grožio idealu, Išminties (graikiškoji Sophia vardo prasmė) simboliu. Kai Sofija po dvejų metų mirė, kurį laiką jis buvo nepaguodžiamas, nes pasijuto „toks vienišas, koks nėra buvęs joksai vienišasis“, ir vylėsi, kad per metus jis pats mirsiąs ilgėdamasis mylimosios ir susijungsiąs su ja amžinybėje „spindulingu ir neišardomu ryšiu“. Visatos misterijoje Novaliui gyvenimas vertas tiek, kiek jis atspindi amžinybę, kiek yra jame visa švelninančios meilės ir begalybės blyksnių. Jis buvo lyg tas jo himnų „prakilnus svetimšalis“, priklausęs kitam pasauliui, gyvenęs su didingų tolių nuojautom širdy. Jo fantazijose susipina realybė ir pasaka, mokslo žinios ir mitas, amžinybės ilgesys ir troškimas, išsilaisvinus iš žemiškumo grandinių, susilieti su amžinąja Meile, valdančia gyvenimą bei mirtį. Nesulaukęs nė dvidešimt devynerių, jis mirė, palikęs apie save kitų sukurtą legendą kaip apie nežemišką jaunuolį, neturėjusį jėgų pakelti mylimosios mirties. Praėjus vos metams po jo mirties, L. Tiko (Lugwik Tieck) ir F. Šlegelio (Friedrich von Schlegel) rūpesčiu išleistas dvitomis, kuriame buvo sutelkta kas vertingiausia, ir tai liudijo savitą jo kūrybos kelią.
Pirmasis „Himnus Nakčiai“ į lietuvių kalbą išvertė Balys Sruoga. Vertė iš rankraštinės formos varianto, išdalyto trumpomis eilutėmis. Atspausdinta 1924 m. žurnalo „Gairės“ antrame numeryje. Įdomu, kad tekstas, kurį vertė B. Sruoga, skiriasi nuo vėlesnio, skelbiamo prozos eilutėmis, ne tik forma, bet ir kai kurių vietų turinio prasmėmis. Tai lengvai pastebima lyginant abu vokiškus tekstus. 1987 m. jaunųjų kūrybos almanache „Veidai“ pasirodė Sigito Gedos versti „Himnai Nakčiai“, taip pat išdalyti trumpomis eilutėmis. Įžangoje jis rašo: „ padariau vieną „Himnų…“ vertimą prozos eilutėmis, ir – didžiai nusiminęs, kad neskamba, nesiskaito ir t. t., išdalijau jį, pasikliaudamas savo poetiniu „alsavimu“. Vertindamas B. Sruogos pakiliai išverstus „Himnus Nakčiai“, S. Geda klausia: „Ar būtinai naujas vertimas turi ginčytis su senu, paneigti jį, konfrontuoti?“ Iš tiesų. Nežadu ir aš su talentingų poetų vertimais konkuruoti, tik pateikiu Novalio „Himnų Nakčiai“ savąjį vertimo variantą ta forma, kuri skelbiama ir vokiškuose originalo leidiniuose. Be to, kiekvienas vertimas gali atverti kažką nauja ir netikėta. Man be galo įdomu skaityti F. Höolderlino elegijas „Duona ir vynas“, išverstas keturių vėjų – A. Gailiaus, H. Nagio, A. Nykos-Niliūno, A. Churgino – ir palyginti su savo (visi penki vertimų variantai publikuojami leidinyje: Hölderlin F. Eilėraščiai. Vilnius, Aidai, 1995). Juk poezija visad atvira nevienareikšmėms prasmėms ir jų interpretacijoms.
Aldona Elena Puišytė
Iš vokiečių k. vertė Aldona Elena Puišytė
1
Kuris gyvasis, gebantis jausti, iš visų sušvitusių erdvės stebuklų labiausiai nepamils džiugiosios Šviesos – raibuliuojančios ir spindulingos, su jos varsomis ir švelnia, visur esančia, žadinančia diena. Jos gyvastingos vidinės sielos įkvėpta, alsuoja harmonija dangaus žvaigždynų, šokančių ir plaukiančių žydrame sraute – alsuoja žėruodamas amžinoje ramybėje akmuo, susitelkę, drėgmę geriantys augalai ir nesutramdomi, ugningi, įvairiausi žvėrys – bet, visų pirma, prakilnus svetimšalis akim išmintingom, eisena grakščia ir jautrių lūpų skambančiu lobiu. Tai jinai, visko, kas žemiška, valdovė, pašaukia kiekvieną galią į nesibaigiančią kaitą, be paliovos suriša ir atriša jungtis, savo dangišku žavesiu net menkiausią žemės tvarinį apdovanoja. – Tik ji, Šviesa, atskleidžia begalinį pasaulio karalysčių grožį.
Dabar kreipiu aš žvilgsnį žemyn, į slėpiningą, neišsakomą ir šventą Naktį. Toli pasaulis glūdi – į gilią bedugnę nupuolęs – jo vieta nyki ir tuščia. Širdies stygas užgavo gėla ilgesinga. O, kad iškrisčiau aš rasa ir pelenai mane sugertų. – Nutolę praeities šešėliai, kūdikystės svajos, jaunystės siekiai, ilgo gyvenimo džiaugsmai trumpalaikiai ir tuščios viltys sugrįžta su pilkšvais drabužiais, lyg ūkanos vakarės po saulės laidos. Kituose pasauliuose Šviesa išskleidė savo šventiškas šėtras. Ar niekad jau negrįš pas savo vaikus, jos tebelaukiančius skaisčioje viltyje?
O kas ūmai su nuojauta ištrykšta iš širdies ir nuslopina švelnųjį liūdesio dvelksmą? Nejau ir mums tu palanki, tamsioji Naktie? Ką tu slepi po savo skraiste, kas neregimai, bet valdingai persmelkia mano sielą? Brangiausias balzamas varva nuo tavo rankos, iš aguonų pundo. Tu pakeli sielos apsunkusius sparnus. Neapsakomas, slėpiningas jausmas mus apima – išgąsty palaimingam regiu, kaip lenkias prie manęs švelnus ir susimąstęs veidas, ir susipynusių sruogų gausybėj aš atpažįstu mielus jaunos savo motinos bruožus.
Kokia skurdi ir vaikiška nūnai atrodo man Šviesa – kokios džiugios ir palaimintos dienos palydos – ir tik todėl, kad Naktis jau nusiviliojo tavo pasekėjus, tu nusėjai visatos erdvę spindulingais rutuliais, kad skelbtų tavąją visagalybę – tavo sugrįžimą – kol esi tu nutolus. O daug dangiškesnės negu žėrinčios žvaigždės atrodo mums tos begalinės akys, kurias mūsų sieloj atveria Naktis. Jos regi toliau nei patys šviesiausi iš anų neaprėpiamų pulkų – net be Šviesos jos įžvelgia slapčiausias mylinčios širdies gelmes – ir neapsakoma palaima pripildo aukštesnę jos erdvę. Šlovė visatos karalienei, šventų pasaulių prakilniai skelbėjai, skaisčiosios meilės globėjai – ji siunčia man tave – švelni mylimoji – mieloji saule Nakties – dabar budžiu – tau aš priklausau, vadinasi, ir sau – tu gyvenimu pavertei Naktį – padarei mane žmogumi – sudegink dvasios liepsna mano kūną, eteriu paversk, kad lengvai su tavimi susiliečiau ir tęstųsi per amžius mūsų vestuvių Naktis.
2
Nejaugi rytas visuomet išaušti privalo? Nejau ir žemės priespauda nepasibaigs? Bedvasiai bruzdesiai užgožia dangišką Nakties dvelkimą. Ar slaptas meilės aukuras per amžius neliepsnos? Nustatytas Šviesai laikas; belaikė ir beribė yra Nakties viešpatija. – Amžiais tęsiasi miegas. Šventasis miege – dažniau pradžiugink pašvęstuosius Nakčiai šių žemiškų dienų sopuliuos. Tik bepročiai tavęs nepripažįsta, nežino jie kitokio miego, vien šešėlį, kurį tu gailestingai mums siunti, tą sambrėškį anos tikrosios Nakties. Nejaučia jie tavęs ir potvyny auksinių kekių – migdolų aliejaus keruos ir šėmame aguonų piene. Nežino, kad esi tasai, kuris švelniom mergaitės krūtimis vilnija, jos įsčias paversdamas dangum – jie nenumano, kad iš senųjų legendų mums atverdamas dangų tu ateini ir atneši raktą į palaimintųjų buveinę, neišsemiamų slėpinių pranaše nebylusis.
3
Vienąsyk, kai ašaras karčias aš liejau, kai, skausmo išsekinta, sukniubo mano viltis ir vienišas stovėjau ant sausos kalvos, uždariusios mano gyvenimą į ankštą ir tamsią vienutę – toks vienišas, koks nėra buvęs joksai vienišasis, neapsakomos baimės genamas – bejėgis, suvokęs savąjį skurdą. – Kai veltui žvalgiausi pagalbos, nepajėgdamas žengti nei pirmyn, nei atgal, ir begaliniame ilgesy laikiausi slystančio, gęstančio gyvenimo įsikibęs: – atsklido iš melsvųjų tolių – nuo mano senosios palaimos aukštybių sambrėškio virpesiai – ir bemat nutrūko gimimo saitai – Šviesos grandinės. Prapuolė žemės didybė ir mano liūdesys su ja – įsiliejo širdgėla manoji į naują slėpiningą pasaulį – tu, Nakties įkvėpime, dangišku snauduliu mane apglėbei – tyliai dangun pakilo žemė; virš žemės sklandė išlaisvinta, naujai atgimusi mano dvasia. Dulkių debesiu sūkuriavo kalva – pro debesį regėjau nuskaistintą mylimosios veidą. Jos akyse glūdėjo amžinybė – aš nutvėriau jos rankas, ir ašaros surišo mus žėruojančiu, neišardomu ryšiu. Tūkstantmečiai į tolybę nušvytravo tartum šėlusios audros. Jos glėbyje džiaugsmingom naujo gyvenimo ašarom verkiau. – Tai buvo pirmasis, vienintelis sapnas – nuo tada jaučiu aš amžiną, tvarų tikėjimą Nakties dangumi ir jo šviesuliu, mylimąja.
Dabar žinau, kada išauš paskiausias rytas – kai Šviesa daugiau Nakties ir meilės nenubaidys – kai miegas bus vien amžinas ir vienas begalinis sapnas. Dangiškas nuovargis manęs neapleidžia. – Tolimas, varginantis buvo mano kelias prie šventojo karsto, sunkus mano kryžius. Krištolinė srovė, paprastam jausmui neprieinama, srūva į tamsias kalvos įsčias, kurios papėdę skalauja žemiškos vilnys; kas to slėpinio ragavo, kas stovėjo aukštai ant šio pasaulio krašto viršūnės ir žvelgė anapus į naująją žemę, į Nakties buveinę – tasai jau nebegrįš į pasaulio triukšmą, į šalį, kur amžinoje neramybėj viešpatauja Šviesa.
Aukštai jis stato savo lūšną, taikios ramybės trobelę, ilgisi, myli ir žvelgia anapus, kol ilgai lauktoji valanda nenuneš jo į šaltinio gelmę – visa, kas žemiška, išplaukia į paviršių, vėtros bloškia atgal; vien tai, ką palytėjo ir pašventino meilė, ištirpsta ir srūva slaptomis angomis į anapusio karalystę, kur tartum kvapai susilieja su mylimais mirusiaisiais. Dar žadini tu, budrioji Šviesa, pavargusįjį į darbą – įlieji į mane džiugią gyvybę, – bet nenuviliosi manęs nuo samanoto atminties paminklo. Mielai aš pasirengęs darbščias savo rankas tau pavesti, suspėti visur, kur esu reikalingas – pašlovinti tavojo spindesio puikumą – nuolat stebėti stulbinančią tavo kūrybos dermę – grožėtis didingu tavo laikrodžiu, žėrinčių jo valandų eisena – suprasti pradmenų pusiausvyros mastą – ir begalinių pasaulių su jų laikais stebuklingo žaidimo taisykles. Bet mano slėpiningoji širdis ištikima lieka Nakčiai ir jos dukrai, kuriančiajai meilei. Ar gali man parodyt amžinai ištikimą širdį? Ar tavo saulė turi meilingas akis, kurios mane atpažintų? Ar pastebi tavo žvaigždės mano ištiestą ranką? Ar atsilieps bičiulišku paspaudimu, žodžiu, švelniu ir mielu? Ar tu padovanoji Nakčiai spalvas ir bruožus švelnius – o gal jinai suteikė tavo puošmenoms gilesnę ir prakilnesnę prasmę? Kuo tava būtis pradžiugintų, ką pasiūlytų tiems, kurie mirties žavesį patyrė? Ar visa tai, kas įkvepia, nėra su atspalviu Nakties? Tave kaip motina jinai išnešiojo, ir visas tavo puikumas iš jos. Tu ištirptum patsai savyje – erdvėje begalinėje išsisklaidytum, jeigu ji tavęs nelaikytų, neapglėbtų, kad tu sušiltum ir liepsnose pradėtum pasaulį. Iš tikro aš buvau pirmiau nei tu – motina siuntė mane su broliais ir sesėm apgyvendinti tavo pasaulį, pašventinti jį meile, kad jisai taptų amžino grožio paminklu – apsodint jį nevystančiom gėlėm. Aiman, dar nesubrendo jos, tos dieviškos mintys. – Reti dar mūsų praregėjimo ženklai. Vienąsyk tavo laikrodis paskelbs, kad laikas išseko, ir tu tapsi kaip vienas iš mūsų, ilgesy begaliniam tu užgesi ir mirsi. Savyje aš pajutau triukšmingo tavo triūso baigtį – dangišką laisvę, džiugų sugrįžimą. Kančioj begalinėj regiu, kaip tolsti nuo mūsų tėvynės, kaip tu priešinies senajam, įstabiajam dangui. Tuščias tavo įniršis ir tavoji pagieža. Nesudeginamas stovi kryžius – mūsų genties pergalės vėliava.
Kilsiu anapus,
Ten, kur kančia
Saldžiu geluoniu.
Virs nejučia. –
Vienas tik mirksnis,
Ir – įstabus –
Dangiškos meilės
Džiaugsmas nubus.
Būtin bekraštėn
Apsvaigęs kritau,
Ir iš aukštybių
Tave aš matau.
Gęsta ant kalno
Skaistumas šviesos –
Šešėlio tau skirtas
Vainikas vėsus.
O! gerk, mylimoji,
Išgerk tu mane,
Kad aš užmigčiau
Meilės sapne.
Mirtis atvilnija,
Gaivi, be kančių,
Jau eteris srūva,
Ne kraujas, jaučiu.
Drąsa ir gyvybė –
Dienų slėpiny,
O naktį aš mirštu
Šventojoj ugny.
Plačiai išplitusią žmonijos giminę nuo amžių valdė prievarta geležine nebylioji lemtis. Suvystyta tamsiuos ankštuos vystykluos, snaudė baikšti jos siela. – Žemė buvo bekraštė – buveinė dievų, jų tėvynė. Nuo amžių samanotų stūksojo slėpiningas jos rūmas. Už rausvų aušros kalnų, iš šventųjų jūros įsčių skleidė saulė uždegančią gyvąją Šviesą.
Senas milžinas laikė palaimintą pasaulį. Po slėgiais kalnais gulėjo motinos žemės pirmapradžiai sūnūs. Bejėgiai, šiurpiai įniršę prieš naują, šauniąją kartą dievų ir jų giminaičius, džiugiuosius žmones. Žalsva, tamsi jūros gelmė buvo deivės įsčios. Krištolinėse grotose klestėjo gausinga giminė. Upės, medžiai, gėlės ir žvėrys buvo žmonėms artimi. Svaigesnis buvo vynas, regimu jaunystės perteklium apdovanotas – vynuogių kekėse slėpėsi dievas – motiniška, mylinti deivė gyveno sunkioj auksinėj varpoj; šventasis meilės apsvaigimas – saldus atnašavimas gražiausiai mergelei deivei – gyvenimas per amžius – amžina dangaus vaikų ir žemės piligrimų šventė spalvom lyg pavasaris kūpėjo. Visos gentys kūdikiškai šlovino tūkstantveidę liepsną kaip aukščiausiąją esybę pasauly. Bet buvo viena mintis, vienas šiurpulingo sapno vaizdas, –
Ir sielą šiurpas nelauktai pripildė;
Dievų narsa net rodės netvari, –
Byrėjo gelbstintys gyvybę tiltai.
Jai permaldauti žemėj nieko neturi,
Ir ašaros, ir aukos čia – beviltės.
Mirtis tai buvo, ir perniek rauda:
Nutrūko širdis guodusi puota. –
Kas ilgesiuos jiems buvo taip arti,
Prapuolė amžiams, širdgėlą pasėjo,
Išplėšus viską niaurioji prarastis.
Sapnuos blankiuos paniro mirusieji,
Bejėgiai grumtis, žūčiai pasmerkti,
Kai džiugios bangos gyvastingos jūros
Į sielvarto uolas staiga suguro. –
Pagražino žmogus tą šmėklą šiurpią:
Jautraus jaunuolio gesinama šviesa –
Švelni baigtis, lyg arfos stygos virpa.
Dings atminties šešėliai dausose,
Giesmės gelmėj su liūdesiu ištirpę.
Bet liks mįslinga ši gūdi Naktis,
Neįminta jos galių paslaptis.
Senasis pasaulis į pabaigą slinko. Jaunos giminės linksmybių sodas nužydėjo – aukštyn į laisvą begalinę erdvę veržėsi nevaikiški, bręstantys žmonės. Pasislėpė dievai su savo pasekėjais. – Vieniša ir apmirus stūksojo gamta. Geležies grandinėm ją sukaustė kietas skaitmuo ir nepalenkiamas matas. Tartum dvelksmas ar dulkės žodžiuos tamsiuos beribis gyvenimo žydėjimas išsisklaidė. Dingo visa nugalintis tikėjimas ir viską suderinanti, suvienijanti dangaus bičiulė vaizduotė. Atšiaurūs šiaurvėjai lėkė virš sustingusios žemės, o stebuklų tėviškė į eterį pakilo. Dangaus tolumose sužibo daugybė pasaulių. Šventovėn gilesnėn – į aukštesnę dvasios erdvę atsitraukė su savo galiom visatos siela – ten viešpataus, laukdama visuotinės pasaulio aušros. Šviesa daugiau nebebuvo dievų buveinė, jų dangiškumo ženklas – apsisiautė jie nūnai skraiste Nakties. Naktis pavirto vaisingom apreiškimų įsčiom – dievai į jas sugrįžo ir užsnūdo, kad naujais, kilnesniais paveikslais iškiltų virš atgimusio pasaulio. O tautoje, kuri visų paniekinta anksti subrendo ir atsisakė palaimintos jaunystės nekaltybės, nepaprastu pavidalu apsireiškė naujas pasaulis – skurde poetiškos kūtelės – pirmos Mergelės-motinos Sūnus – apkabinimo slėpiningo begalinis vaisius. Rytų šalies subrendusi, derlinga išmintis pirmoji atpažino naujojo amžiaus atėjimą – prie nuolankaus Karaliaus prakartėlės žvaigždė parodė jai kelią. Neaprėpiamos ateities vardu pagarbino išminčiai Kūdikį, didžiausiąjį visatos stebuklą, prabanga ir smilkalais. Vieniša atsivėrė dangiškoji širdis visagalės meilės žiedo taure – į prakilnų Tėvo veidą atsigręžus, ilsėdamos prie šventosios palaimintosios Motinos krūtinės. Dieviška dvasios ugnim pražydusio Kūdikio akis pranašingai žvelgė į ateities dienas, į savo išrinktuosius, atžalas jo dieviškos genties, nesisielodamas dėl savo žemiškojo likimo. Greitai aplink jį susibūrė kūdikiškos sielos, visagalės meilės įstabiai pagautos. Kaip gėlės pražydo jo artumoje dar nežinoma, nauja būtis. Neišsenkantys žodžiai, džiugiausia naujiena dieviškos dvasios kibirkštimis žiro iš jo maloningų lūpų. Nuo tolimųjų krantų, po vaiskiu Graikijos dangumi užgimęs, dainius atkeliavo į Palestiną, visa širdimi šiam stebuklo Kūdikiui atsidavęs:
Prie mūsų kapo susimąstęs rymai;
Esi paguodos ženklas tamsoje –
Džiugi pradžia žmonijos atgimimo.
Kas mus gramzdino skausmo gelmėje,
Nūnai trauks ilgesiu ne šios tėvynės.
Mirty tu amžinybę mums neši;
Tu mus išgydai, nors mirtis esi.
Ir džiūgavimų pilnas patraukė dainius į Indostaną – širdis, įkvėpta meile apsvaigus, išsiliejo ten liepsningais posmais po švelnia padange, sau palenkdama tūkstančius širdžių, ir tūkstančiais šakų išsišakojo geroji naujiena. O dainiui atsisveikinus, neįkainojamas gyvenimas netrukus tapo šiurpaus žmonijos nuopuolio auka. – Jis mirė jaunas, atplėštas nuo pamilto pasaulio, nuo verkiančios Motinos ir baikščių savo bičiulių. Neapsakomų kančių sklidiną taurę išgėrė švelni jo burna. Siaubingoj baimėj artėjo naujojo pasaulio gimimas. Aršiai jis grūmėsi su senosios mirties baisybe. – Sunkiai jį slėgė pasenęs pasaulis. – Dar kartą maloniai pažvelgė jis į Motiną savo – tuomet amžinoji Meilė ištiesė jam gelbstinčią ranką – ir jis užmigo. Tik kelias dienas kabojo tamsi uždanga virš šėlstančios jūros, virš drebančios žemės – jo išrinktieji gausias ašaras liejo. – Ir štai atverta paslaptis – dangiškos dvasios nurito akmenį pirmapradį nuo tamsiojo kapo. Šalia užmigusiojo angelai sėdėjo – švelnūs jo vaizduotės kūriniai. Naujoje dieviškoj didybėj pabudęs, pakilo jis į atgimusio pasaulio aukštybes – sava ranka palaidojo mirusį senąjį pasaulį ir visagale ranka ant jo užrito akmenį, kurio jokia galybė nepajudins.
O vis dar verkia tavo išrinktieji džiaugsmo ašarom, graudulio ir begalinio dėkingumo ašaras jie lieja prie tavo kapo – džiugiame išgąstyje vis dar regi tave prisikėlusį – prisikėlę su tavimi; regi tave nušvitusį skaisčia vidaus ugnimi prie palaimintos Motinos krūtinės, iškilmingai žengiantį su savo bičiuliais, tariantį žodžius, į vaisius nuo gyvenimo medžio panašius; regi, kaip tu skubi su begaliniu ilgesiu į Tėvo glėbį, nešdamas jauną žmoniją ir auksinės ateities dar nelytėtą taurę. Motina nuskubėjo paskui tave – dangiško džiūgavimo apsupta. – Ji atėjo pirmoji pas tave į naująją tėvynę. Amžiai prabėgo nuo to laiko, ir vis labiau spindi tavo naujoji kūrinija – tūkstančiai iš sielvartų ir suspaudimų, pilni tikėjimo, vilties ir ištikimybės išėjo paskui tave – gyvuoja jie su tavimi ir dangaus Mergele meilės karalystėje – dangiškos mirties šventovėj atnašauja, priklausydami tau amžiams.
Prisikėlimo rytas!
Kaip Žodyje skiemuo –
Ir mes, tavim nušvitę.
Tuoks dangų su žeme –
Srus iš Taurės auksinės
Puotos amžinume
Į sielas šventas Vynas.
Mergelės rūpestingos
Alyvos nepristigs –
Žibintai skaisčiai spindi.
O kai pas mus tu žengsi
Dangaus takais melsvais, –
Žvaigždynai duos mums ženklą
Džiugiais žmonių balsais.
Iš tūkstančio širdžių
Šešėlių karalijoj
Gailias maldas girdžiu.
Malonės tu pilnoji,
Skaisčiausioji dangaus,
Jie vilias ir dejuoja, –
Paguoski juos, priglausk.
Bet su viltim tvaria,
Pasaulį šį palikę, –
Jie grįžo pas tave;
Iškęst vargus ir skausmą
Padės mums iš tenai.
Pas juos ir mes keliausim,
Ir liksim amžinai.
Prie kapo neraudos;
Ir mirę mylimieji –
Gyvi mums visados.
Dangaus vaikeliai skaistūs
Ir sergės, ir lankys,
O ilgesį nuskaistins
Išgydanti Naktis.
Viltis – gyvybės lieptas
Į amžinus namus. –
Vidinės kaitrios liepsnos
Nuskaidrina jausmus.
Žvaigždynų auksas tirpsta
Kitos būties Vyne,
Apsvaigsim juo, pavirtę
Žvaigždėm šviesos tvane.
Kaip trykštanti versmė:
Viena Naktis malonės –
Viena šventa giesmė –
Per amžius sklis jos aidas.
Mus spinduliais aplis
Nušvitęs Dievo veidas –
Švenčiausias šviesulys.
6
Į tamsą pulkim iš šviesos,
Į žemės gelmę ženkim,
Atsiskyrimas sualsuos
Gėla – tai geras ženklas:
Laivelis siauras, bet antai
Artėja dangiški krantai.
Tau, amžinasai miege.
Nuvytom, karščio užklupti,
O širdgėloj paliegom. –
Koks svetimas šis oras mums,
Pas Tėvą trokštam, į namus.
Kai meilės bangos supa? –
Senovė švies tolumoje,
Naujovės mums nerūpi.
O! vienišas minioj antai,
Kurs myli praeitį šventai.
Skaisčia ugnim svaigino,
Kai Tėvo veidą regimai
Miruoliai dar pažino, –
Ir buvo tas, kuris skaistus,
Į jo paveikslą panašus.
Sena gentis žydėjo,
Kaip vaikas dangiškų namų,
Mirties kančių ilgėjos.
Nuo meilės įkarščio dažnai
Širdis suskildavo ūmai.
Pats Viešpats nusileido,
Iškentęs baimę ir skausmus,
Vien meilę žemėj skleidęs,
Ant kryžiaus mirė kančiose,
Kad gyvas liktų širdyse.
Gūdžios Nakties tolybėj,
Jos ilgesys mus amžinai
Per žemės klonius lydi.
Skubėkim tėviškėn dangaus,
Kur mus šventi laikai priglaus.
Kas mus dar čia sulaiko?
Kapai, šešėlių eisena,
Skaudi baigtis belaikė.
Ir ko ieškot – lemtis graudi –
Pasauly tuščia ir širdy.
Meilingo balso aidas
Ant mūsų ilgesio krantų
Kaip ženklas nusileido, –
Tai mylimieji kviečia mus
Į amžinos būties namus.
Į Jėzaus karalystę, –
Pro sutemą, kur amžinai
Mums meilės veidas švyti.
Ten slėpinių viešpatija
Priglaus mus Tėvo glėbyje.
1799–1800
Gastao Cruz. Eilėraščiai
2008 m. Nr. 2
Iš portugalų k. vertė Arvydas Makštutis
Gastao Santana Franco da Cruzas – portugalų poetas, literatūros kritikas, vertėjas ir režisierius. Gimė 1941 m. Faro mieste, Algarvėje. Nuo 1963 m., baigęs Lisabonos universitetą, dirbo mokytoju. 1980–1986 m. dėstė portugalų kalbą ir literatūrą Londono Karališkojoje kolegijoje. Poetas debiutavo su literatūrine grupe „Poesia 61“. Ypač jį išgarsino knyga „Portugalų poezija šiandien“ („A Poesia Portuguesa Hoje“, 1973). G. Cruzas susijęs ir su teatru. Poetas – vienas iš teatro grupių „Grupo de Teatro Hoje“ ir „Grupo de Teatro de Letras“ steigėjų, joms yra parašęs kelias pjeses. 2004 m. apdovanotas Portugalijos rašytojų asociacijos Didžiąja poezijos premija.
G. Cruzo kūrybai būdingas žodžio vertės pajautimas, santūrus, aiškus, kartais gana griežtas stilius. Eilėraščiuose poetas dažniausiai kalba apie viltį ir neviltį, meilę ir chaosą, egzistencinį nerimą, būties laikinumą, apie gimtąjį kraštą.
Šiuo metu gyvena Lisabonoje.
Tamsioji substancija
Jis atsisėdo priešais puodelį kavos
ir ėmė kalbėti lėtai ramiu balsu
taip maloniai ir laisvai kaip žmogus
žodžiuose radęs gyvenimo raktą
Ranka nenusakomai tiksliai tarsi gyva
gyvos upės kilpa gulėjo tarp
dviejų nepatikimų stalo kraštų
sustingusio švarko rankogalių
tinklo sienos dengiančios vakaro šviesą
kiekvienos akimirkos tyla
Tamsioji substancija balsas kaip vakaras
vėl ėmėsi darbo ir švytinčios
vakaro dulkės ant niekam nereikalingos
sutemų staltiesės Jis sėdėjo
tarp žodžių ir rankos tyloje
laikė sidabro šviesą.
Transas
Aš pabundu nenumatytame laike
tarp dienos ir nakties
po kažkokiu netaisyklingu dangum
tvenkiasi kaita
Tobuli debesys išreiškia
tobulą ir dabartinę ryto aušrą
paukščiai krisdami išgyvena
savo laiko prasmę
Aš nubundu po dangum po kambario
lubomis
Žinau kad tai liūdnas paveikslas
senas nuvargintas simbolis Ir vis dėlto
už marškonių pertvarų anapus
išblukusių debesų užtemdytų langų
mane slegia tamsus nematomas
paveikslas
pilkas ryto pakraštys
dienos metu kaskart išplinta
tarsi sutankinta norma
tarsi niekieno kalba
Dangaus šulinys jūra
ar ežeras
tai tik beprasmės metaforos tačiau
įtikina nes jose paukščiai
lyg žuvys
lėtai plavena
tarp žodžių
Dienos tyla nuvertina gyvenimą
ir niekas rodos
nesikeis arba galbūt
seniai jau pasikeitę
ar dar tik keičiasi iš lėto
po dangaus ežeru kur
žuvys tarsi senąsias metaforas
aprašo savo neteisėtus skrydžius
Miestų teatras
Kiekvienas laikas tėra tik laikas
kaip ir miestai manam aptvare
nestabilios platformos
laikinos pastogės nesuskaičiuojamai
iš sudužusio laivo gelbėtis skubančiai miniai
scenos pakylėtai virš vandens
prieš susiduriant pakyloms
jau lyja ant grėsmės ištiktų žmonių
pakrikusios minios suka ratus
ir šnekasi mėgindamos aiškintis
abejotinų reginių kalbą
Taip savo abstrakcijose miršta miestų teatrai
žodžiai scenoms užplaukus ant seklumos
Ir laikas užlieja dangų kaip dangų užlieja vanduo
Pavasaris
Vaizdas nevaržomo ir beribio Lisabonos pavasario,
gebantis kaip mat paneigti ar išaukštint savąjį paveikslą,
Londone man padeda atrasti tyrą, nuolat kintančio laiko
tėkmę, lyg ji iš tikrųjų ir būtų tas amžinasis laikinumas.
Saulės šviesa lėtai sklinda tarp mažų ryto bangelių.
Ir vis dėlto ji pasauliui suteikia tobulus profilius,
parenka spalvas, parkus, nubalina grindinį.
Gatvėje su kolonomis, pasibaigus ryto
bangavimui, namai pasilieka už šviesos.
Kvapas, sklindantis pro praviras pabų* duris,
tarsi ištrūkęs iš vidinio pasaulio, – kuris
tik dėl jo ir veriasi, ir kinta, sumišęs su vakaro oru, –
staiga man atskleidžia neįtikėtinai artimą laiko tapatybę, –
visai tokią pat, kaip nenuspėjamas Lisabonos veidas,
ar tik tai, kas iš jo liko, – laikas laike, –
pavasariui atėjus.
Opera
Kvailys ietimi sudrasko gulbę
į skutus Po giesmės
teatro
kieme
daugybė numirėlių
prikelia iš būsimo kapo
sveikut sveikutėlį chaosą
Šviesos baltoji muzika
nusiaubia jų veidus
kaip tigras iš šviesos nakties
miškus
Aplink šviesos baltumas
lapų scenoje
ilsisi paukščiai
Ir niekaip neišsenka kraujo versmė
mirties žaizdoje
Rytas
Fiama*, „Nauji laivai“
Taigi pasauliui rytas
tėra tik vardas kad galėtų atmerkti akis
tas kuris kalba
Laikas ar sapnas
gali
atmerktoms akims atskleisti žodžių tuštybę
būtų tik akių tyla ar delnas
ant kaktos
užspaudžiantis vokus ir atsitraukiantis
kaip atsitraukia pirštai užčiuopę tiesą
užtvindytą žodžių tuštybės
tačiau rytas tuomet
neatrodytų taip didingai kaip šešėlis
balsui suteikiantis kūną
nes aš jį apgaubčiau
trūkstamų žodžių
* Aludė, alinė (angl; vert. past.).
* Poeto žmonos vardas. Fiama Hasse Pais Brandao (1938–2007) – žymi portugalų rašytoja, poetė, dramaturgė ir vertėja. (Vert. past.)
William Shakespeare. Sonetai
2008 m. Nr. 1
XV
Kai pasvarstau, kad kerintys pavasario žiedai
Netruks nuvysti, kad šioj didžiulėj scenoj
Mainosi skubiai spektakliai, slėpiningai
Vedami nuožmios lemties žvaigždžių;
Kai suvokiu, kad žmones, kaip ir želmenis,
Vienodai sirpina ir sekina tas pats dangus,
Kad jie jaunystės syvais stiebias į zenitą,
O jį pasiekę, tuoj pat ima vyst ir pūti;
Tada, įžvelgęs šį būties nepastovumą,
Išvystu aš tave pačiam jaunystės svaigesy,
Kai dar nejučiomis artėja nykus Laikas,
Kurs tavo giedrią dieną gūdžia naktim pavers; –
Tuomet iš meilės tau aš su Laiku į kovą stoju
Ir, užmaršties įveikęs tamsą, tau nemarumą dovanoju.
Negandų nualintas, ramybę rast tikiuos kape:
Man per skaudu stebėt, kaip skurdas slegia dorą,
Kaip pučias menkysta prabangoje,
Kaip niekšiškai išduodama ištikimybė,
Kaip nepelnytai švaistoma paauksinta šlovė,
Kaip grubiai verčiama preke skaistybė,
Kaip bukagalvių niekinama tobulybė,
Kaip veržlų įkvėpimą pančioja luoša valdžia,
Kaip despotai užčiaupia tiesai burną,
Kaip pasipūtusi kvailystė smaugia sumanumą,
Kaip tyra tiesa apšaukiama naivia paikyste,
Ir kaip prislėgtas gėris lankstos visagaliui blogiui, –
Negandų nualintas, nuo jų lengvai aš pasitraukčiau,
Tačiau, išeidamas, aš meilę savo vienišą palikčiau.
Kaip dūžta vilnys į žvirgždėtą krantą,
Taip mūs minutės skuba praeitin:
Viena, išginusi ankstesnę, ir pati jau dingsta,
Vejama naujos: ir taip be paliovos jos nyksta.
Vos tik patekęs į šviesos šį okeaną,
Naujagimis tuoj ropščiasi brandon,
O ja viltingai apsivainikavęs, greit išvysta,
Kaip temsta jo šlovė ir Laiko dovanos išslysta.
Taip Laikas blukina jaunystės žavesį
Ir švelnų veidą išvagoja raukšlėmis;
Gamtos gražiausią jis suryja augmeniją –
Ir nieks neišgali jo dalgiui atsispirt.
O vis dėlto tikiu, kad mano meilės eilės
Išsaugos tavo žavesį nuo žiauraus Laiko peilio.
Tau veidrodis primins, kaip sparčiai grožis blanksta,
O tiksintys akimirksniai – kaip lekia Laikas užmarštin;
Tuščiai praskriejusias dienas paliudys tušti lapai,
O šis bloknotas lai paskatina tave susimąstyt.
Kai žvelgsi veidrody į vis gilėjančias savo raukšles,
Gal jos primins tau žiojinčias kasdien kapų duobes;
O valandų rodyklės pasali slinktis gal pakuždės,
Kad Laikas it vagis ir mus nejučiomis išneš.
Pažvelk, ir tai, ko atmintis nesugebės išsaugot,
Pavesk šių lapų globai ir tuoj pat išvysi,
Kaip gimusios tau mintys bręsta, klostos
Ir visiškai naujom prasmėm pražysta.
Taigi, jei vykdysi stropiai šį ritualą,
Praturtinsi save ir savo rašomą žurnalą.
Tu gaivini mano mintis kaip maistas gyvastį
Arba švelnus lietus sausros išsekintus žiedus,
O tavo meilę, kaip didžiausią brangenybę,
Aš, tartum šykštuolis, sergiu ir slepiu.
Tai džiūgauju slapčia, tai baiminuos,
Kad mano brangenybę gali pasigrobt plėšrūnas Laikas:
Tada svarstau, kad gal saugiausia būti su tavim vienam,
Tai vėl tariuos, kad trokštu džiaugtis tavimi žmonių akyse.
Kartais, atrodo, mano akys tavo grožiu sočios,
Bet vos tik išeini, nurimti negaliu, kol vėl tave išvystu,
Nerasdamas ir neieškodams jokio malonumo,
Išskyrus tai, ką gaunu iš tavęs ir tavojo artumo.
Taip aš kasdien mintyse lėbauju ir alkstu,
Puotaudamas viskuo ar nesulaukdamas nė kąsnio.
Neliūdėk manęs, kai aš akis užmerksiu,
Ir varpo gaudesys paskelbs,
Jog iš šlykštaus pasaulio pasitraukiau
Tūnoti su šlykščiausiais kirminais.
Dargi jei žvilgtelsi į šias eiles, užmiršk,
Kas jas parašė, nes tave taip myliu,
Jog nenorėčiau temdyti tavo šviesių minčių,
Jei mano atmintis tau pasirodytų skausminga.
Bet vis dėlto, jei dirstelsi į šias eiles,
Kai aš jau dulkėmis būsiu pavirtęs,
Tu mano vardo neminėk ir leiski
Savo meilei kartu su manimi išnykti:
Idant protingieji tavo draugai
Nepriekaištautų tau, jog liūdi per ilgai.
Ar man bus lemta likt ir tavo epitafiją rašyti,
Ar išgyvensi tu, kai aš jau žemėje trūnysiu,
Mirtis tavosios atminties iš čia nepasiglemš,
Nors aš be jokio pėdsako pranyksiu.
Tu amžinai gyvuosi mano eilėse,
Nors vos manęs neliks, iškart mane užmirš pasaulis
Ir žemė man suteiks tik kuklų ir nežymų kapą,
Kai tavo žavesys visad spindės žmonių akyse.
Mano poezija tau taps tvariu paminklu,
Ir ją su jauduliu skaitys negimusios dar akys,
Ir lūpos būsimų kartų jautriai kartos mano žodžius,
Kai šiandienos pasaulis bus seniai pranykęs.
Mano poezijoj, žinok, tokia didi galia,
Jog garsins ji tave, kol tęsis žmonija.
Vieni didžiuojasi kilme, kiti – skvarbiu protu,
Treti – turtu, o dar kai kas – galingu kūnu;
Kiti puikuojasi ryškiais madingais rūbais,
O dar kiti – eikliais žirgais, skalikais, sakalais.
Kiekvienas turi potraukį aistringą,
Kuris jį džiugina labiausiai iš visų;
Bet šitie niekniekiai manęs netraukia,
Nes mano gėris juos visus pralenkia.
Aš tavo meilę vertinu labiau už aukštą kilmę,
Už didį turtą bei už puošmenas puikiausias,
Veržlių žirgų ir sakalų sparčių lakumą:
Turėdamas tave, jaučiu didžiausią išdidumą.
Nerimstu vien todėl, nes aiškiai suprantu,
Kad, netekdamas tavęs, aš viską prarandu.
Ištikimų širdžių jungtis kliūčių nebijo.
Meilė nėra meilė, jei keičias ji pati,
Vos tik išvydusi viliojančią ją kaitą
Ir linksta prie naujos traukos, palikus seną:
Oi ne, meilė – tai iškili tvirta uola,
Kuri be virpesio visas audras atlaiko;
Tai kelrodė žvaigždė klajojantiems laivams,
Kurios vertės nepajėgiam suvokt, nors aukštį apskaičiuotigebam.
Meilės neįveikia net visagalis Laikas,
Nors rausvos lūpos ir dailūs skruostai
Jo žiauraus dalgio smūgių neatlaiko, –
Meilė nesikeičia ir iki galo išsilaiko.
Jei visa tai klaida ir tokia išvada aš pasikliausiu,
Tai niekas niekad nemylėjo ir veltui aš maištausiu.
Guillome Apolinaire. Eilėraščiai
2007 m. Nr. 11
Iš prancūzų kalbos vertė Sigitas Geda
Eilės perskaitytos André Salmono vestuvėse 1909 m. liepos 13
Iš ryto pamatęs ryškių spalvų vėliavas visiškai nenustebau
Ir patsai sau tariau skurdas ir vėl drapiruotas
Demokratija taip meluodama nuslepia skaudulius
Lyg norėtų kad laisvė pamėgdžiotų medžių lapiją
Laisve tu augaline paskutine pasaulyje laisve
Maniau dega namai apleidžiami jau suvisam
Maniau susijaudinę moja norėdami pasakyti kad rytoj vėl sugrįžta į darbą
Maniau gal pakorė tik tuos kurie pralošė gyvastį
Maniau viskas ir vėl atjaunėja paimta vėl Bastilija
Ne pasaulį atnaujina tiktai tie kurių šaknys poezijoj
Ir Paryžiuje vėliavos vien todėl kad tuokiasi mano bičiulis André Salmonas
Susitikom nušiurusioj smuklėj
Abu buvom jauni
Abu rūkėm prastai apsirengę laukėme kol išauš
O kaip mylėjom žodžius kurių reikšmes teks pakeisti
Kaip apmovė jie mus vaikus nemokėjusius juoktis
Stalas dvi taurės ūmai ten išniro ir nužvelgė mus mirštąs Orfėjas
Taurės ėmė riedėti taurės krito ir dužo
Mes pradėjome juoktis
Ir tada patraukėm kas sau abejonių tremties piligrimai
Žemės vieškeliais sąmonės vingiais
O paskui pamačiau jį prie upės kur supos Ofelija
Ji bolavo švelni tarp lelijų lyg sapnas
Hamletai supo jį kaip bepročių minia
Jo fleita skardeno visą šitą linksmybę
O paskui dar mačiau kaip su mirštančiu jis sėdėjo ir svarstė palaimą
Aš mačiau kaip žavėjo jį sniegas lyg apnuoginta moteris
Aš mačiau kaip jis griebias tai to tai ano atsimindamas tuos žodžius kur mylėjom
Tuos žodžius nuo kurių keičias vaikų veidai ir
Kalbu visa tai aš regėdamas tai kas buvo
Ir kas dar ateis nes šiandien tuokiasi André Salmonas
Taigi džiaukimės ne dėl to kad draugystė praturtino
Ir sruvėjo kaip upė o pakrantės buvo mūs penas
Ne todėl kad mūs taurės vėl žvelgia į mus kaip mirštąs Orfėjas
Ne todėl kad mes taip subrendom jog panašios mūs akys ir žvaigždės
Ne todėl kad vėliavos ryškios plakas
Languose tų piliečių kurie šimtas metų patenkinti
Girias smulkmenom savo ir už jas pasiryžę aukotis
Ne todėl kad įleidę šaknis į poeziją turim teisę parinkti
žodžius kurie sukuria ir išardo visatą
Ne todėl kad išmokome verkti ir neapsijuokti
ne todėl kad mes mokame juoktis
Ne todėl kad mes geriam ir rūkom kaip andai jaunystėj
Pasidžiaukim dėl to kad ugnies ir poezijos šefė
Meile plūsta tartum šviesa
Per nenykstamą erdvę žvaigždžių ir planetų
Meili liepia kad mano bičiulis André Salmonas šiandien vestų
Per Europą
Skiriu Marcui Chagalui
Rotsože
Purpurinis tavo raudonis tavo biplanas virsta į hidroplaną
Tavo apvalūs namai kuriuose plauko silkė
Man reikia rakto atrakinti tavo blakstienoms
Laimė sutikome poną M. Panado
Ir galim dėl to nesijaudint
Ką matai senasis mano bičiuli M. D.
90 ar 324 žmonės danguj veršis spokso iš savo gimdytojos įsčių
Tiek klajojęs išvaikščiojęs tiek pasaulio
Kiek akių užsimerkė amžiams ant vieškelio
Vėjas lenkia prie žemės ir virkdo gluosnyną
Atsimerk atsimerk atsimerk
Pažiūrėk pažiūrėk pagaliau
Senis kojas mazgoja sukišęs į dubenį
Una volta ho inteso Chè vuoi
(Vieną sykį ryžaus pasakyt ką matau)
Pravirkau prisiminęs vaikystę
Tas mažytis paveikslas kur rieda vežimas man priminė dieną
Dieną iš violeto geltono mėlyno žalio raudono
Kai aš traukiau laukais žavus kaminas tolumoj
Aš vedžiaus pasirišęs kalaitę
Neturi neturi neturi jau savo dūdelės
Kaminas traukia rusišką papirosą
Šuo aplojo alyvas
Baigė degt ir užgeso liktarna
O žiedynai apkrito pajuostę
Du auksiniai žiedai nusirito grindim prie sandalų
Ir įsiplieskė saulės šviesoj
Betgi tavo plaukai kaip laidai troleibuso
Virš Europos apsisiautusios margaspalvėm liepsnelėm
Ryšiai
Virvės vejamos iš sušukimų
Varpų gaudesys per visą Europą
Amžiams pakibęs ore
Bėgiai sujungę tautas
Nėr vyrų daugiau tiktai du arba trys
Nesaistomi jokių ryšių
Paduokim rankas
Liūtys braukiančios miglą
Virvės
Virvės suvytos
Kabeliai po vandenais
Babelio bokštai pavirtę į tiltus
Ariadnės – Pontifikai
Visi meilužiai siejami to paties
Rašau kad išaukštinčiau jus
Juslės mielosios juslės
Nė jokių atminimų
Nė jokių geidulių
Nė jokių gailesių
Nė jokių ašarojimų
Nė jokių tenai meilių
Karo stebuklas
Kaip gražu tos raketos nutvieskiančios dangų
Jos pakyla į tavo viršūnę ir palinkusios žiūri
Taigi damos kurios iš viršaus šokdamos lenkia
Savas galvutes nužvelgdamas mūsų galūnes ir širdis
Aš per jas pažinau tavo šypseną ir grakštumą
Tai kasdieniška apoteozė visų Berenikių kurių kasos pavirto žvaigždėm
Tai auksuotų šokėjų ratelis dovanotas visiems laikams visoms rasėms
Visos gimdo kūdikius kurie beregint miršta
Kas per grožis visų šių raketų
Būtų dar gražiau jei dar daugiau čia jų būtų
Jeigu būtų jų milijonai ir turėtų tariamai tobulą
reikšmę kaip rašmuo knygos puslapy
Beje ir taip jau gražu lyg gyvybė išlėktų iš kūno
Betgi būtų gražiau jei dar daugiau čia jų būtų
Beje aš ir taip grožiuosi jomis pasirodo ir dingsta
Tarsi būčiau patekęs į puotą kur viskas be galo apšviesta
Tai išalkusios žemės puota
Ji išalkus ir atlapoja blyškias išilgėjusias žiaunas
Surengta Baltazaro puota kur liepsnoja žmogėdriškos aistros
Kas galėtų manyti kad yra tokia meili žmogėdystė
Ir kad reikia tokios liepsnos kad iščirškintum mėsą
O todėl ir ore sklando kvapas ir savotiškai netgi mielas
Regis būtų puota prabangesnė jei galėtų joje dalyvauti
ir dangūs
sykiu su žeme
Jam tenka vien sielos
Betgi jos tai nevalgomos
Jam užtenka ir šito žongliruoja šviesų margumynais
O ir aš ėmiau plaukti įtrauktas viso šito švelnumo
su visa savo kuopa per ilgas tranšėjas
Tik trumpučiai riksmai per sprogimą raportuoja jog aš čia esu
Aš išsirausiau vagą kur teku išsišakodamas tūkstančiais upeliūkščių
Esu priešakinėj tranšėjoj tačiau visur aš esu greičiau visur imu būti
Būsimųjų laikų pranešėjas
Žinoma tai dar toli ateity reikės laukti ilgiau nei Ikaro skridimo
Ateičiai palieku aš Gijomo Apolinero istoriją
Jis dalyvavo kare kartu dalyvavo visur
Miestuose už nugaros palaiminguos bulvaruos ir skveruos
O ir žemės taške kiekvienam o ir dangiškoj sferoj
Ten kur žūsta įstrigę į spygliuotas vielas
Arkliuose moteriškėse ir patrankose
Zenite ir nadire visuos keturiuos pasaulio kraštuos
O labiausiai tada kada įkarštis pats didžiausias prieš mūšį
Aišku viskas būtų gražiau
Jeigu aš būčiau tikras kad visur kur bebūčiau
Viskas gali sutilpti many
Bet man šitai nėr duota
Nes jeigu aš ir esu ir visur galiu būti
tai viduj nėra nieko išskyrus vien mane patį
*
Mano brangi mažyte Lu myliu tave
Mano brangi mažyte žvaigžde alsuojanti myliu tave
Žavingas liaunas kūne myliu tave
kaip riešutus spaustukai
myliu tave
Krūtie kairioji rožine begėdiška myliu tave
Krūtie dešinioji greit nuraustanti myliu tave
Speneli dešinys – drumsto šampano spalvos
myliu tave
Kairys speneli panašus į dėmę vos išlindusio veršelio
kaktoj myliu tave
Lūpos pabrinkusios nuo bučinių myliu jus
Sėdmenys neįtikėtinai judrūs ir paklusnūs myliu jus
Bamba panaši į išgaubtą tamsėjantį mėnulį myliu tave
Vilna šviesi kaip miškas žiemą myliu tave
Pažastys apėjusios pūku kaip perinčios gulbės
myliu jus
Pečių nuošlaitės tobulos myliu jus
Strėnos stulbinančios kaip antikinės kolonos
myliu jus
Ausys inkrustuotos kaip Meksikos brangakmeniai
myliu jus
Plaukai panirę meilės kraujyje myliu jus
Kulkšnys išlavėjusios kulkšnys jūs spyruokliuojat
myliu jus
Šlaunys o amazonės šlaunys myliu jus
Talija nekenčianti korseto elastinga myliu tave
Pečiai kur stebuklingai nulipdyti kurie išsilenkiate man
myliu jus
Lūpos o mano prabanga o gėrime myliu jus
Žvilgsni man skirtas žvilgsni o žvaigžde
myliu tave
Rankos kurių lytėjimus dievinu myliu jus
Nosie tauriai lenkta myliu tave
Eigastie siūbuojanti šokanti myliu tave
Mažoji Lu myliu tave myliu tave myliu tave
Paskutinė pastraipa
Tądien visi žmonės suplūdo į miesto aikštę
Baltieji juodieji geltonodžiai keliolika raudonodžių
Darbininkai iš fabrikų kurie metė rūkę juk streikas
Mūrininkai kalkėtais drabužiais
Mėsininkai susikruvinę delnus
Kepėjai miltuotais žandais ir apdulkėję
Visų prekystalių aptarnautojai
Rūsčios moterys su vaikais glėbyje arba prikibusiais prie sijonų
Buvo ir tokių kurios puolusios bet įžūlios išsidažiusios išsipudrinusios garbiniuotos
Buvo luošų ir šlubų berankių aklųjų ir kurčnebylių
Buvo net kunigų ir keliolika elegantiškais rūbais vyriškių
Ir priemiesčiai rodėsi mirę netgi nesuvirpėjo
Fernando Pessoa. Ezoteriniai eilėraščiai
2007 m. Nr. 6
Iš portugalų k. vertė Arvydas Makštutis
Fernando Pessoa (1888–1935) – moderniosios portugalų poezijos atstovas, vienas didžiausių naujų literatūrinių tradicijų kūrėjų. Jis rašė įvairius prieštaringo stiliaus eilėraščius ir poetinės prozos tekstus. Ezoteriniuose eilėraščiuose, dar vadinamuose metafiziškaisiais, į pirmąjį planą poetas kėlė ne savojo Aš problemas, bet žmogiškosios egzistencijos ir žmogaus santykio su dieviškumu klausimą, prie kurio nuolatos sugrįždavo. F. Pessoa aktyviai diskutavo su įvairiausių religinių judėjimų idėjomis, sprendė teosofinius klausimus, domėjosi astrologija, slaptųjų Europos ordinų veikla, okultizmu bei kabala.
Šioje publikacijoje – ezoteriniai eilėraščiai iš poezijos rinkinių „Cancioneiro“, „Mensagem“.
***
Tai, su kuo gyvenime prasilenkiau,
Dar susitiksiu, nužengęs mirtin,
Nes gyvenimo didžiąją sielą
Dalijamės dviese, – likimas ir aš.
Tai, ką likimas man davė,
Aš viską jam vėl grąžinau.
Ir tik tai, kuo esu iš tikrųjų,
Amžinai pasiliks su manim.
Ir jei aš buvau tik klajoklis,
Kurio negailėjo likimas,
Nukritus pasąmonės skraistei,
Danguje sužinosiu – kodėl.
***
Šiame gyvenime esu aš miegas, kurį miegu.
Nelemta man žinoti, kas esu,
Ir savojo likimo viešpačiu nebūsiu.
Aš esu rūkas. Aš gyvenu rūke
Savo seniai praėjusius gyvenimus,
Jau tapusius vieninteliu gyvenimu.
Aš esu jūra. Ir kuomet tyška mano bangos
Į uolas, nusidažau dangaus spalva, –
Ir vėl randu save tiktai tuomet,
Kai nuo savęs aš bėgu.
Kas mane lydėjo, kai buvau dar vaikas?
Ta tikroji siela, kuri ir šiandien su manim?
Žinoma, prie mano rankų ir prie mano kojų
Pririštai, ką jai beliko daryti?
Tačiau per klaidą, o gal tik užsimiršus,
Ji žvilgsniui pastabiam atskleidžia
Po dabartiniu sielos rūbu
Esant Karališkąją Dabartį.
Dėkojimas
Apkabinki mane, amžinoji naktie,
Ir vadinki savo sūnum.
Aš – karalius, laisva valia atsisakęs
Svajonių ir nuovargio sosto.
Savo kardą, nusvėrusį mano rankas,
Aš patikėjau kitam. Sudužę menėje
Liko gulėti skeptras ir karūna, –
Mano valdžios ženklai.
Aš numečiau šalin ir pentinus,
Kurių skambėjimas mane apgavo,
Ir šarvo marškinius beverčius.
Aš atsisveikinau su savo karalyste,
Su savo kūnu, savo siela ir sugrįžau į seną,
Tylią naktį, tarsi peizažas, pasibaigus dienai.
Kalėdos
Kai gimsta naujas dievas, visi kiti numiršta.
Vietoj tiesos – klaida, tik su naujais ženklais.
Dabar ir amžinybė mūsų jau kita. Ir vis dėlto
Seni laikai tikrai mums buvo mielesni…
Žinojimas aklai savus dirvonus aria.
Tikėjimas pamišėliškai trokšta savo kulto.
Naujasis dievas – tai tik žodis. Tad netikėk
Ir neieškok. Jis, kaip ir viskas, yra paslaptis…
Bedugnė
Žvelgiu į Težo upę taip,
Kad užmirštu žiūrėjime žiūrėjimą,
Ir taip bežiūrintį staiga
Mane mintis paliečia.
Ką reiškia būti upe?
Ką reiškia šis upės tekėjimas?
Tačiau viskas nublanksta,
Netgi tai, ką galvoju dabar.
Viskas – pasaulis ir manasis aš –
Man reiškia kur kas daugiau,
Nei tai, ką aš regiu aplink.
Viskas netenka buvimo, netenka dabarties
Ir pradingsta iš mano galvojimo. Jaučiu,
Kad negaliu į vieną visumą susieti
Buvimo, sielos ir minties
Su dangumi, ir su žeme…
Ir staiga susitinku aš Dievą…
Dievo balsas
Naktį ima spindėti balsas…
Girdėjau jį visatos viduje…
O pasauli, aš esu tu!..
O džiugesio siaube,
Galingoji jėga, gesinanti
Deglą, su kuriuo ėjau!
Vardus ir idėjas nugula dulkės
Kažkur manyje, tik balsas netyli.
O pasauli, tavyje aš esu savimi!
Ir mano paties aidas sugrįžta
Į mane juodąja savo šviesa,
Kurioje nugrimztu aš į Dievą.
***
Ne mano, ne mano yra tai, ką rašau.
Tad kam kaskart lieku skolingas?
Kieno pasiuntinys ar pranašas esu?
Kodėl vis klysdamas maniau,
Kad mano yra tai, kas mano iš tikrųjų buvo?
Ir kas man visa tai padovanojo?
Tačiau, jeigu likimas lėmė man
Tiktai numirti, kad gimtų
Kažkas per mano gyvastį naujai,
Aš būsiu jam už tai dėkingas,
Nors gyvenau tikėdamas,
Kad šis gyvenimas, man dovanotas,
Nėra tiktai apgaulė, nes tas,
Kuris jį dovanojo, mane,
Nors ir esu tik dulkė, pakylėjo…
(Aš, tik laikina minties akimirka,
Turiu dėkoti jam.)
(Aš, tik pakylėta dulkė,
Esu tikriausiai tik jo simbolis.)
***
Kas yra gyvenimas ir kas yra mirtis,
Niekas to nežino ir nepasakys.
Kur gyvenimu, o kur tik likimu
Teks pasikliauti lyg senu draugu.
Kad ir kokia tai būtų paslaptis
Žinojimo, kad čia tikrai gyvename,
Man visgi įdomu, ką stigma pasakys, –
Jutau ją lyg šešėlį, vėjo tyliai genamą.
***
Mirtis manęs jau neslegia taip sunkiai
Kaip kadais, nes jau žinau – tai tiktai fikcija,
Tik sapnas. Likimo rato sukamas, nesu
Aš tas, kurį manau čia vis dar esant.
Yra daugiau pasaulių, ne tik šis,
Kur mums atrodo, jog būsim įveikti
Mirties, – kietos, uolėtos žemės, glūdinčios
Neišmatuojamos gyvenimo gelmės dugne.
Mirtis, kuri yra mums viskas, taip pat
Yra ir niekas, jau žinau. Siela palieka vieną
Mirtį po kitos ir neprasmenga pragare, ji tęsia
Savo kelionę mūsų laike ir Dievo valioje.
***
Koks prasmingas simbolis
Iškyla tokį ilgesingą rytą? –
Ant pasaulio negyvojo kryžiaus
Žydi gyvenimo rožė.
Kokį dievišką simbolį
Parodo ką tik regėta diena? –
Ant mūsų Likimo kryžiaus
Rožė, mūsų Kristus.
Kokį galutinį simbolį
Parodo nubudusi saulė? –
Ant Likimo negyvojo kryžiaus
Drobulėje Įsuptojo rožė.
Dante Alighieri. Iš „Skaistyklos“
2007 m. Nr. 5
Iš italų k. vertė Sigitas Geda
Kartą Plungės literatūriniame renginyje buvau paklaustas: „Ką dabar veikiate?“ Atsakiau: „Verčiu „Dieviškąją komediją“. Klausėjas mestelėjo: „Betgi yra išversta!“
Tada spėjau burbtelėti tik tiek: „Nemanau, kad jūs ją skaitėte…“ Dabar turėčiau pasiaiškinti, bent jau pasakyti, kad daugelis šalių turi kelis ar keliolika „Dieviškosios…“ vertimų, kad vertimai sensta, kad galų gale kiekviena karta pasidaro savo vertimus… Nepasakiau anuomet ir to, kad maždaug prieš keturiasdešimt metų pasirodę vertimai (netgi klasikos!) yra patyrę cenzūros žirkles. Dante’s atveju – nukentėję daugybė krikščioniškų realijų ir terminų, netgi pati rašyba. O juk iš pasaulinės literatūros klasikos mokomės visi – ir mes, ir mūsų vaikai.
Dėkoju visiems patarėjams ir konsultantams, žinoma, ir supratingiems skaitytojams, būsimiesiems, nes visos trilogijos rankraštį jau įteikęs leidyklai.
Kelias giesmes spausdino „Šiaurės Atėnai“, manau, kad yra prasmės skelbti ir daugiau. Vis dėlto – šioks toks jaukas!
Trečioji giesmė
Tada, kai nuogąstis šešėlių bandą
pradėjo gint į nuokalnę per žvyrą,
ten, kur teisybė tikrina jų sprandą,
aš nepaleidau išmintingo vyro:
o kaipgi vienas kopti aš įstengčiau
į kalną tą, kuris aukštybėj tvyro?
Jaučiau ir jo viduj kažkokį slenkstį, –
o sąžinė teisiųjų ir kilniųjų!
Net mažos kliaudos gali tau pakenkti.
Kai žingsnį jis sulėtino, pristojo, –
skubra juk mūsų dėmesį sukausto,
tai mano protas, tas, kur nevaliojo
plačiau aprėpti, spėjo atsigauti,
ir nukreipiau aš savo žvilgsnį smalsų
į jūrą bei į uolą dideliausią.
Raudona saulė, kur liepsnojo smarkiai
man už pečių, jau prieky lūžinėjo,
klusni, jau atsimušusi į kalną,
apsidairiau, nes šiurpuliai man ėjo,
bijojau likti vienas, kai po kojom
žeme kaži kas juodas šmižinėjo.
Globėjas tarė: „Ką tu sau galvoji!? –
čia pat stovėjo, veidu atsigręžęs, –
apsiramink, o siela vienišoji!
Neapolyje temsta; mano karstas
ir palaikai čia atmuša šešėlį, –
iš Brìndizio jis buvo atgabentas.
Jei su manim sykiu nepasikėlė,
nesistebėk, kaip dangiškosiom sferom, –
tas spindulys bus tamsumą praskėlęs!
O šaltis, speigas bei gėla sustvėrus
ir mūsų kūnus, – jie juk neatlaiko
šių galių, į svečias šalis išėjus.
Beprotiškai lemena tas, kur teigia,
esą supratęs begalybės būdą,
girdi, trejybė vieny susitaiko!
O žmonės, jums užtenka „Kas tai būtų?“;
o jeigu viskas taptų jums atverta,
tai ir Marijos gimdymas nekliūtų;
regėjai godų ilgesį ne kartą,
kaip geidė savo troškį numalšinti,
pavirtusį į gėlą, sunkią, karčią
Platonas, Aristotelis ir kitos
dvaselės.“ Čia suraukęs kaktą
nutilo ir į liūdesį nugrimzdo.
Prieš nuokalnę didingą atsiradom,
prieš mus tokia stati iškilo siena,
kad ir narsuolis čia prarastų žadą.
Iš Leričės žmogus, pakriaušėm ėjęs
į Turbiją, palyginti galėtų,
kad skrido laiptų įvijom kaip vėjas.
„Galbūt yra kur nuolydis lygesnis, –
pasakė mano mylimas vadovas, –
ir be sparnų tenai smagiai nulėktum?“
Pakol mąsliai dairytis nesiliovė,
akių neatitraukdamas nuo žemės,
aš tyrinėjau skardžių įvairovę
ir pamačiau toli kairėj neramią
šešėlių pynę, mūsų pusėn kojos
vos bekrutėjo, rodėsi, kad šlama.
„Pažvelk, maestro, ar nėra pavojaus, –
tariau, – ir kas mums duos čia patarimą,
jei patys nebežinom, kur sustoję.“
Jis žvilgteli, regiu, ir džiūgaut ima:
eime tenai, jie taip suglebę žergia,
jog pavyzdį krypties mums duoda gryną!“
O ta minia tik tiek ir tepažengus,
kad net ir žingsnių tūkstantį suvargęs
dar akmeniu galėtum duoti ženklą.
Ūmai visi lyg persipynę gijos
prigludo prie uolos ir taip sustingo,
kaip tas, kur stoja, nes iš priekio – dyvai.
„Mirties teisuoliai jūs, kuriuos išrinko
dangaus teisuoliai, – vadas jiems pasakė, –
manau, taikoj jūs būsite laimingi.
Sakykite, ar mums yra toks takas,
kuriuo galėtume į kalną kopti, –
juk protas veikti nuolat užsidegęs.“
Kaip avys, kai iš gardo ima ropštis,
pirma, antra, trečia, ir žiūri gailiai,
nudelbę snukelius į žemės lopšį,
ir taip bidzena, braunasi į eilę,
o jeigu stoja, tai jau visos stoja,
nežino, ko dairydamosi bailiai;
taip priešakinės linkui mūs risnojo, –
palaiminta banda, pilna mąslumo,
taikinga ir rami, didingo stoto.
Tačiau pamatę plyštant šviesą ūmią
ir tą šešėlį, kur iš dešiniosios
atsimuša į uolą, – ji suglumo,
kas priartėjo, ėmė trauktis šonu,
o tos, kurios sudarė ariergardą,
atslūgo irgi, – ką gali žinoti!
„Neklausiamas pranešiu, – tarė vadas, –
kad šis yra gyvasis žemės kūnas,
dėl to šešėliui vietos neatsirado.
Nesistebėkit, žinoma tebūna,
kad jį galia aukštesnė čia atsiuntus,
įveikt privalo šios uolos statumą.“
Po vado žodžių jie visi atkuto.
„Keliaukit su mumis!“ – išgirdom frazę,
ranka pamojo tarsi ženklą duotų.
„O kas bebūtum, – vienas jų paprašė, –
gerai įsižiūrėk, kol mes taip einam,
ar savo bruožais svetimas tau ašen?“
Sustingo mano žvilgsnis ties jo veidu:
rusvų plaukų, gražuolis šviesiaakis,
per antakį kirstinis randas leidos.
Kol aš delsiau, jam nieko neatsakęs, –
„Žiūrėk!“ – jis tarė ir mirtingą žaizdą
aš pamačiau ten, kur širdis jo plakė.
Nusijuokė: „Matai Manfredą, taigi,
Konstancijos vaikaitis, didingosios;
kai grįši į pasaulį, tai pasveikink
gražuolę mano dukterį, tai josios
šlovėj Sicilija ir Aragonas,
jai pasakyk: „Prapulsi, jei meluosi!“
Kai kardas du sykius pravėrė šonus,
parsidaviau aš, ašarom paplūdęs,
tam nuodėmes atleidžiančiam šėtonui.
Šiurpus manų prasikaltimų nuodas;
bet dangiškos malonės aš viliuosi,
aš eisiu ten, kur jos gilus aruodas.
Kozencos arkivyskupas uolusis,
kurį parinko Klemensas, nebūtų
kitaip užpuolęs lyg pasiutus lūšis.
Ir mano palaikai ramiai sau pūtų
prie Benevento tilto, kaip tą dieną,
kai akmenynas sumestas ten buvo.
O mano kaulai blaškos po žemyną,
prie Verdės upės, kur lietus ir vėjas, –
tai jo kaltė, jis žvakę užgesino.
Bet jei bent vienas lapas galynėjas
viltingai, – Dievo meilė amžinoji
atleis man bausmę, būsiu nugalėjęs!
Kas su bažnyčia skyrėsi bloguoju,
nors savo nuodėmę ir išpažinęs,
vis vien turės stovėt prieš šitą uolą,
nors trisdešimtį kartų bus praslinkę
atskalūnybės metai, gal per maldą
sutrumpintas bus laikas kaltininko.
Matai, gali suteikti man pagalbą
tu puikiajai Konstancijai pranešęs
apie šiuos įžadus ir mano dalią.
Gyvieji padeda vilkt vargo sunkią naštą.
Ketvirtoji giesmė
Tada, kai vieną mūsų kūno dalį
praryja godžiai džiaugsmas arba skausmas,
tai sielą nuo kitų jausmų nuvalo,
nes ją aniedu spaudžia kuo kiečiausiai;
štai taip paneigti galim argumentą,
esą daug sielų kiekvienam priklauso.
Jei mūsų regai arba klausai lemta
prie ko nors sielą savąją pririšti,
tai, rodos, laikas liaujasi sroventi;
viena galia jį pasiglemžus visą,
kita gi mūsų sielą prisitraukia,
viena laisva, kita labai sumišus.
To potvirtį aš ir gavau nelaukęs,
stebėdamas bylojantį Manfredą,
nes saulė jau aukštai pakilus plaukė
per padalas, kada pradėjo rėkti
tos visos sielos, kai atėjo laikas,
vienan balsan: „Tenai jums eiti reikia!“
Valstietis skylę retsykiais užtaiso
stiebliais erškėčių savo vynuogyne,
kada tamsėja rudeniop jo vaisiai, –
tik čia pralįsti veltui mes mėginom,
paskui jau prasibrovėm, tie gi liko
ir vieniši į juodą skardį mynė.
Jei Nolin nuo San Leo leistis teko
ar į Bismantovą kulniavot pėsčias, –
čia reik sparnų, kurie galingai plaka.
Tai va dabar tikrai galiu atspėti,
koks troškulys vadovą mano valdė,
kokia aistra ir šviesulys jam švietė.
Plyšelis siauras vedė mus į skardį,
aplinkui uolos buvo mus apgniaužę,
keturiomis mes bandėm įsitverti.
O kai į viršų buvom kiek pašliaužę,
įsikabinę į uolieną pliką, –
„Maestro, kur mes einam?“ – pasiklausiau.
„Dabar mums nieko kito nebeliko, –
atkirto jis, – aukštyn privalom kopti,
kol išmintingą kelrodį sutiksma.“
O kalnas nepasiekiamas atrodė,
jo skardis net už pusašį statesnis,
kuris to rato ketvirčius dar skrodė.
Buvau pavargęs, kai pradėjau dėstyt:
„Gerasis tėve, stok, užmesk bent akį,
vienužis kur uolyne pasidėsiu?!“
O jis: „Sūnau, ar tu matai terasą?“
Parodė atbrailą, kuri kaip diržas vijos,
apjuosus stambią šito kalno masę.
Tie šaunūs žodžiai tarsi pastūmėjo,
aš sukaupiau jėgas ir repečkojaus,
kol kojos pačios atramas surado.
Tuomet abu mes poilsio sustojom
rytop atgręžę veidus; pakeleivis,
įveikęs kelią, džiaugias ir didžiuojas.
Į apačią stinglias akis nuleidau,
paskui – aukštyn ir patikėt sunkoka,
kad saulė iš kairės strėles jau laidė.
Jisai stebėjosi, mane ištiko šokas,
šviesa ratuota – toks nelauktas vaizdas
bežiūrint mums užstojo Akviloną.
„O jei Dvyniai, – jis tarė, – nusileidę
ties veidrodžiu, kuris taip šviečia,
kad viskas spinduliais jų apsiskleidę,
tai Zodiako purpurą regėsi
arti prie Grigo Ratų, sukinėjas
dar neapleidęs jam skirtosios vietos.
Suvokti – protas geras padėjėjas,
dabar įsivaizduoji, jog Sionas
iškilo priešais jį atsivėdėjęs.
Čia ir tenai – vieningas horizontas,
deja, skliautai yra visai skirtingi,
šį kelią andai valdė Faetonas,
šį priedangį, kuris viršuj sužvilgęs,
čionai viena, o ten – kita jo pusė,
greit perprasi, jei tik mąstyt netingi.“
Tariau: „Aš pirmąkart suvokęs būsiu,
o mokytojau, man dabar aiškėja
tatai, prie ko tiek metų protas triūsė,
kad vidurys pasaulio šio sukėjo,
kurį kiti ekvatorium vadina,
yra tarp saulės ir žiemos veikėjas,
dėl to mes jį ir matome ne dieną,
o vidury nakties; hebrajai matė
jį pietuose. Bet pasakyk dar viena,
jei nesunku, kiek trauksime mes patys?
Baugina siena ta, aukšta, grūdėta,
paskliautės netgi neaprėpia akys.“
Jis man į tai: „Taip meistriškai sudėta,
kad šiurpą kelia tik kelionės prįdžios,
aukščiau – minkščiau, ir nėr ko klausinėti.
Paskui tave ims nešti kojos pačios,
kelionė bus nelyginant stebuklas,
taip laivę neša upės sraujos, plačios.
Ir taip kelionę bebaigiąs jau būsi.
Ir nuovargis, ir rūpestis atslūgę.
Daugiau manęs prakalbusio nejusi.“
Nutilo jis. Kaži kas nepabūgęs
prabilo: „Dieną kitą paėjėjus,
pajusi – pailsėti kyla ūpas.“
Ir į tą pusę atsigręžti spėjęs,
aš pamačiau kairėj skalūną stambų,
net kokio po saule nebuvau regėjęs.
Priėjome: šešėliuose, pakampiuos
sėdėjo žmonės, rodėsi – kiekvienas
iš tingulio apsnūdęs ir suglebęs.
O vienas jų jau besveikatis, liesas,
kelius savuosius rankom apkabino
ir pailsėti bandė atsirėmęs.
Dar klausti mano balsas pamėgino:
„Senjore, ko gi jis toksai aptingęs,
ar tinginys bus brolis to vaikino?“
Jis atsisuko ir žvilgsniu praslinkęs
viršum šlaunies nelyginant koks slunkius:
„Keliauk, – pasakė, – jeigu toks ugningas!“
Prisiminiau, nors ir alsavo sunkiai,
nusprendžiau kiek arčiau prie jo prieiti,
nors ir girdėjau, kaip širdis jo dunksi.
Pakėlė galvą, ją šiek tiek pakreipęs
paklausė: „Kaip tau sandara paskliautės?
Regėjai, saulė iš kairės čia staipos?“
Jo išvaizda ir keistos žodžių skiautės
tevertos buvo šypsnio mano lūpų:
„Belakva, – ištariau, – snausk kuo ramiausiai
ir nesisielok. Bet iš kur tas ūpas
tupėti čia? Gal lauki, kas lydėtų,
ar senos ydos vėl tave apsupo?“
„Manai, kad šitas žygis man padėtų?
Vis vien manęs prie stalo neprileistų
dievapaukštis, kaip buvo mums žadėta.
Jei dangūs čia tiek kartų nusileistų,
kiek kartų leidos žemėj, sukę ratą,
tai būtų visos nuodėmės atleistos;
Tik širdys tos, kurios malonę mato,
pagelbėti galėtų man per maldą.
O ką kiti? Dangus iš juoko kreta.“
Taip kalbant mano palydovas baldės
jau viršuje: „Ateik! Čia saulė šoka,
dienovidis sujudo, naktį saldžią
ji kelia koją prie krantų Maroko.“
Versta iš: Dante Alighieri. LA DIVINA COMMEDIA.
Purgatorio, Oscar Mondadori, Iedizione Oscar classici febbraio, 2005
Baltarusių poetai. Michas Bajaryn, Andrej Adamovič. Eilėraščiai
2007 m. Nr. 2
Michasas Bajarynas gimė 1978 m. Minske. Išleido eilėraščių rinkinius „Pašėlęs sodininkas“ ir „Nutrūkęs ryšys“, 1999–2001 m. – literatūrinio almanacho „Nihil“ vyriausiasis redaktorius. Verčia antikinę graikų, taip pat amerikiečių ir anglų literatūrą. Gyvena Minske.
* * *
sukurti homerą ne taip sudėtinga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio
reikia tik tinkamo skonio ir trupučio kantrybės
žirklės atsiras yra juk šalių kurių beveik niekas nežino
jei jau nėra nieks visų žodžių nežino visai gražių vardų yra iki soties
ir be abejo daug poetų visai pamirštų yra daug archyvų
mažiausiai savaitę daugiausiai pusę amžiaus užtruks sumontuoti ir nugyventi
per tą patį laiką susidarys neišgydomų beakių bepročių ratas
visi manys kad šita mokykla rodo saloj ar salelėje chijo
verta visa tai paslaptyje išlaikyti o ypač tą šūkį
visa kas geriausia homerui tuomet viskas išeis į gerą
* * *
ateina ruduo tręšta parkuose lapai
tyli išdžiūvusios rožės buteliuke pepsikolos
žalias paltas kabo dulkinoj mansardoj
aukštu žemiau miršta šeimininkas
odisėjai sugrįžta angelai krenta žemėn
žmonės vaikšto po sąvartynus ieškodami kokio nors maisto
ką daryti nuskaidrinti savo gyvenimą
štai ir pavasaris atskrenda prašalaičiai paukščiai
šalta tarsi koridoriaus skersvėjy
kas pasakytų koks lauke šimtmetis
kuri dinastija valdo Padangės Imperiją
tai kas buvo madinga šiukšlėmis jau pavirto
o tie kas kalbėjo dabar nutilo amžiams
suplėšyk skutais dienoraštį išmėtyk po visą rajoną
nes paundo žvilgsnis nunėrė iki horizonto
* * *
nujautę rudenį dingsta troškimai ir svajos grįžta namų ramybėn
ties riba aukso gadynės ir geležies amžiaus belaukiant muitinėj
laikas sustojo pigioj kavinėj jau kelias savaites ant to paties stalo
be datos kažkoks laikraščio numeris stiklinėm išpilstytas vynas
liudija jog neatėjo godo kvailių daugiau neatsirado
už lango šiukšlynas ir sodas kur buvęs krioklys vaizduoja
išsekus nepabaigiamą butelį Dievo rankoje
niekam nereikalingoj žmonių pamirštoj ir nesuvokiančioj
kad juo labiau jai pačiai nereikalingas niekas
* * *
pavakarėj tuščiu keliu ateina priešais
tas kuris kantriai laukia kada sugrius tamsūs troškimai
alėjų katakombose ir staiga pastebi
tarp žibintų netvarkingai kažkieno išstatytų
to kuris pagaliau pabudo per patį centrą visatos
kai septyni malonūs žiedlapiai susikels aplinkui
vakaras ims švelniai liūliuoti lyg kūdikį
dažą trapų suaustą iš nebūties siūlų
pajutę trauką paniekos elektromagnetinio
šauksmo susirinks skanauti pelenų ir kraujo dulkelių
blizgantys sidabriniai drugeliai turbūt paskui bus lemta
gyventi gilioj ramybėj nelėtinant žingsnio
* * *
žiemos drugeliai iš septinto tylos dangaus į suprakaitavusį langą
lašais vasarinių sparnelių išvaškuotas parketas
raudonajam kampe vis dar drebančiais kapšiukais
trapūs angelai niekieno voratinkly nes dabar taip greitai
pildo troškimus pernelyg sąžiningas pasaulis
bet taip ir turėtų jaustis herojus žaisdamas bukais peiliais
prie drėgno stiklo pirmas alkis citrinos žievelės
ir nelaukta už šio lango kieme tėvynė
Andrejus Adamovičius gimė 1984 m. Minske. Jo eilėraščiai spausdinti daugelyje Baltarusijos literatūrinių leidinių. Parašė apysaką „Portreto bandymas“. Baigė žurnalistikos studijas Baltarusijos valstybiniame universitete. Gyvena Vitebske.
Belaukiant bukolinės elegijos
Tacjanai Niadbaj
Kai aš pabundu auštant,
Man pritrūksta laiko,
Kad sužinočiau, kas laimėjo.
Kai aš užsidegu savo pirmąją cigaretę,
Man neužtenka oro,
Kad atsikosėčiau.
Kai aš geriu pirmą rytinį kavos puodelį,
Nededu cukraus,
Nes man dreba rankos.
Bet tai nesvarbu.
Bet.
Bet.
Bet nesvarbu.
Kai aš dieną einu per nupjautą lauką,
Man pritrūksta asfalto,
Kad pamatyčiau, kaip verda oras.
Kai aš žiūriu į debesis,
Man neužtenka aštrių griežtų formų,
Kad atitrūkčiau nuo savo minčių.
Kai aš stoviu prie medžio,
Laukiu kelių lietaus lašelių,
Nes man liūdna vienam.
Bet tai nesvarbu.
Bet.
Bet.
Bet nesvarbu.
Kai oda pajuntu vėjo pirštus,
Man pritrūksta humoro jausmo,
Kad perskaityčiau Borėjui encikliką.
Kai sugriebiu saulę už plaukų,
Man neužtenka minties greitumo,
Kad supinčiau soliarinius tekstus.
Kai įbrendu į nuostabaus ežero vandenį,
Ilgai neplaukioju,
Nes nėra prasmės apskritai ką nors užtęsti.
Bet tai nesvarbu.
Bet.
Bet.
Bet nesvarbu.
Kai aš sėdu prie stalo,
Man pritrūksta užsispyrimo,
Kad suvalgyčiau pietus iki galo.
Kai kaimiečiai grėbia šieną,
Man neužtenka žodžių, kad aprašyčiau,
Kaip arklys rupšnoja dantimis sausą žolę.
Kai aš klausausi draugo,
Žiūriu jam į akis,
Nes mano mintys toli.
Bet tai nesvarbu.
Bet.
Bet.
Bet nesvarbu.
Kai aš imu į rankas knygą,
Man pritrūksta atidumo,
Kad suprasčiau, jog popierius ir tušas – literatūra.
Kai aš užmušu uodą sau ant kaklo,
Man neužtenka gailestingumo,
Kad neišsiterliočiau juo nuo ausies iki smakro.
Kai aš pamatau, kaip mergaitės eina palei ežerą,
Tuojau pat nusisuku,
Nes nenoriu būti juokingas.
Bet tai nesvarbu.
Bet.
Bet.
Bet nesvarbu.
Kai aš imu į ranką rašiklį,
Man pritrūksta valios,
Kad pasiimčiau užrašų knygutę.
Kai aš matau, kaip saulė leidžiasi vakaruose,
Man neužtenka fantazijos ir įkvėpimo,
Kad įsivaizduočiau, jog ryte ji patekės iš rytų.
Kai sumirga pirmoji žvaigždė,
Aš prisidegu dvidešimtą cigaretę,
Nes malonu būti panašiam į Demiurgą.
Bet tai nesvarbu.
Bet.
Bet.
Bet nesvarbu.
Kai aš užmiegu lovoje,
Man pritrūksta tavo virpėjimo,
Kad pajusčiau būties aštrumą.
Bet.
Šeštasis sugrįžimas
Nugara į jūrą balti plaukai
Garbanojasi ant juodo akmens
Ritmiškai pamažu ateina
Vidurnaktis kupinas tavo šilumos
Ir pateka pilnatis pilna
Tavo plačiai atmerktų akių šalčio
Kalnai pavargę garsus
Cikadų čirškesys lyg tėvynė
Sustiprinta aštuonis kartus.
* * *
Atveria Vilnius pasaulius ir tavo balsas
Su burbuliukais audinyje liejas greičiau
Nei iš lopšio liepsnelė seka mūsų pasaulį
Ir savyje suranda šilumą ir žydrus dūmus
Nugulusius kiemuose ir atspindinčius šviesą
Žvaigždės pūkuotos pažįstamos iš meilės knygų
Visos glamonės jose ir pieną krūtų
Snapuose neša varnai ir skruzdės sapnuoja
Rytojaus dieną tau ir tavo vaikui.
* * *
Stepė beveik, tikrai ne Foks
Strotas, tik sniegas ant lygios žemės,
Ir ne laužytu Vienos ritmu miegas ant kušetės,
Bet kažkur čia, kur žolė laukia elnio,
O saulė piešia kampą, kur galėtų įsitverti
Tas, kuris eina paskui šešėlį, ir prisipilti akis
Ko nors, tik ne atsitiktinių koordinačių tinklų,
Brolių debesų meilės motinai žemei,
Krentančios iš dangaus, gali sakyti, čia nieko nėra
Ir niekas neužaugs per savo pačių palaimintas
Begalines keliones, pavymui aidint Šunų
Riksmams, be pauzių ir sinkopių,
Ir jau be jų, vienuodegių draugų,
Kurių vertė, kaip paaiškėja, tik rublis, ir tai tik mugės dieną,
Bet minia toli, ir čia nerasi simbolio,
Kuris reikštų turinį arba, kad lietųsi, formą,
Ir net paprasto gamtos kadro arba
Žmonių santykių nuvertėjimo, tiksliau,
Tarp tavęs ir tavo draugo paukščio Fenikso,
Nerasi, juo geriau, Viatoriau, eik,
Nes šitie keliai greitesni net už mirtį.
Pablo Neruda. Dvidešimt meilės eilėraščių ir viena nevilties daina
2006 m. Nr. 4
Iš ispanų k. vertė Sigitas Geda
Pablo Nerudos, Čilės poeto, pavardė labiau žinoma vyresnės kartos žmonėms. Andai vėlyvoji jo kūryba sklido socialistiniame pasaulyje, – 1950-aisiais P. Neruda gavo Stalino taikos premiją… Šiaip jau jo kūryba griežtai skiriama į ankstyvąjį ir vėlyvąjį periodus. Pirmajame jis – liūdesio ir nevilties dainius, antrajame – naujos pasaulio tvarkos skelbėjas…
Poema „Dvidešimt meilės eilėraščių ir viena nevilties daina“ yra iš pirmojo periodo. Lietuviškai ją buvo vertęs dabar jau a. a. Linas Valbasys. Man pasirodė, jog pribrendo reikalas išversti ją iš naujo. Ankstyvoji P. Nerudos lyrika pertekusi jautulingumo, be galo imlių metaforų – sielos skausmui išreikšti. Patsai eilėraščio kūrimas tada jam teikė daugiau džiaugsmo negu jo forma bei išdaila. Širdgėla ir liūdesys iki 1935 m. kilę iš jo pesimistinės pažiūros į gyvenimą. Nyksmas, mirtis, pelenai, savinaika… Tai būtų niekis, jeigu šių graudžių dalykų nepergalėtų labai gilūs potyriai, jausmai, galingas erotizmas (arba daugiskaita – erotizmai).
Stengiausi kiek įmanu išlaikyti jo poetiniam kalbėjimui būdingą struktūrą.
Nevilties daina
1. Kūne moters…
Kūne moters, kalvos išlakios, šlaunys baltos,
jūs atstojate man pasaulį, kada prisileidžiat.
Mano kūnas, laukinis, skverbiasi į tave,
šitaip vaikas ateis į pasaulį.
Vienišas aš buvau tarsi urvas. Aplenkdavo paukščiai,
naktis skverbėsi į mane galingu srautu.
Tam, kad įstengčiau gyventi, esi mano ginklas,
mano lanko strėlė, akmuo iš mano svaidyklės.
Baigėsi pasmerktis, myliu tave,
Kūną, sklidiną musko, pieno, keliančio troškulį.
Vazos tavo krūtinės! Išalkusios akys!
Rožės tavo gaktos! Balse, lėtas ir ilgas!
Kūne manos moteriškės, – budėsiu prie jos grakštumo.
Geisme, o mano troškime, mano kelias aptemęs!
Tamsios tos protakos, iš kur amžini geiduliai,
iš kur vienas nuoilsis, sielvartas plūsta be perstogio.
2. Ir tave ima gaubt…
Ir tave ima gaubt šitos mirtinos liepsnos.
Susitelkusi, nesveikai blyški, iškeliauji
paskutinių prieblandos spindulių kryptimi,
jie tave supa pusračiais.
Tylioji, mylimoji,
viena šią akimirką, kai aplinkui tiek miršta
ir nauji ima žiebtis gyvenimai,
nekaltoji subirusios dienos šeimininke.
Saulė meta šešėlių kekes juodam tavo rūbui.
Iš nakties tiesias didelės šaknys,
jos įkimba į tavo sielą, tiek tūnojusios,
ima misti tavim, iš tavęs čia užgimęs
miglų gaubiamas mėlynas sodžius.
Didi ir dosni, o magnetiška verge,
gimus iš tamsaus ir šviesaus tave supusio srauto,
išdidi, duok mums gyvastingos galios,
kuri vytintų net gėles, o, nugrimzdus į širdgėlą.
3. Ak, platybės pušynų…
Ak, platybės pušynų, bangų ošiančios lūžtvės,
lėtas šviestuvų mirgavimas, vienišas varpe,
prietema akių gelmėje, o lėlyte,
sraige žemės, kurioj žemė dainuoja!
Upės dainuoja tavy, mano siela ten srūva,
taip, kaip tu to geidi, kolei trokšti.
Tu atskleisk, kaip pakliūti į tavo lūkesčių lanką,
kad suleisčiau ten savo strėlinės strėles.
Akiplotu man tavo strėnos boluoja kaip rūkas,
o tavoji tyla mane užgula valandas ilgas,
aš grimztu tau į glėbį iš skaidriojo krištolo,
ten bučiniai mano skęsta, drėgni geiduliai gūžteliaujas.
Ak, misteriškas balse, meilės spalvų ir skambėjimo,
tu kartojiesi ir apmiršti į vakarą!
Ištisas valandas švietė man akyse,
vėjy skambčiojo varpos laukinės.
4. Tai rytas, šurmuliuojantis…
Tai rytas, šurmuliuojantis
vasaros širdyje.
Nelyg baltas skarelių sudie plaukia debesys,
plasta keliaujančio vėjo delnuos.
Neapglėbiama vėjo širdis
plakas į mūs mylinčią tylą.
Gaudžia medžiuos visuos įstabi orkestruotė,
lyg kalba, kuri būtų kovų ir dainų ataudai.
Vėjas grobia ūmai medžių lapiją
ir išbloškia paukščius, lyg pulsuojančias strėles.
Vėjas taško neputojančias lapų bangas,
lyg besvorį metalą, lyg siūbuojančią liepsną.
Daužos taip baržos, skęsta jų bučinių,
užspeistos vasaros vėjo vartuose.
5. Kad mane išklausytum
Kad mane išklausytum,
mano žodžiai retsykiais švelnūs,
tarsi pėdos žuvėdrų pamario pliažuos.
Pinu vėrinį tau, margą tarsi barškuolė,
riešams tavo, švelniems tarsi vynuogės.
Aš girdžiu savo balsą iš tolo.
Jis yra labiau tavo nei mano.
Žodžiai vejasi skausmo keliais kaip vijokliai.
Jie puola žemyn nuo aukštos mano sienos.
Tai tavoji kalba – šitos kruvinos žaismės.
Andai ji buvo įkalinus.
Dabar viską užlieji, tu viską užlieji.
Andai tie žodžiai buvo įkalinę mane savojoj vienatvėj
ir pripratę labiau negu tu prie manojo sielvarto.
Dabar tegu taria tai, ką aš trokštu tau pasakyti,
kas suprastum mane taip, kaip kad noriu būt suprastas.
Kartais perrėkia juos mano širdgėlos vėjas,
bet sapnų viesulai juos išskleidžia.
Kitą balsą tada išgirsti mano balse.
Senų burnų verksmą, senas kraujas atplūsta.
Mylėk, o bičiule. Nepalik. Palydėk.
Palydėk, mano drauge, tą, kurį irgi tamsios sielvarto bangos skalauja.
Tegul tiktai meile tava manoji kalba nusidažo,
viską užgrobi tu, viską užgrobi.
Visi mano žodžiai susipins į vėrinį tau begalinį,
tavo riešams baltiems, švelniems tarsi vynuogės.
6. Atsimenu, kokia buvai tu…
Atsimenu, kokia buvai tu praėjusį rudenį,
be galo rami, su pilka berete atėjus.
Apyaušrio atšvaitai akyse tau žioravo.
Lapai skrido tiesiai į vandenį tavo sielos.
Spurdėjai mano glėby kaip besivejantis augalas,
lapija gėrė tavąjį balsą, lėtą, nedrąsų.
Karštas lauže, kuriame mano geismas liepsnojo,
o saldusis dangaus hiacinte, gobiantis mano dvasią.
Jaučiau iš tavo akių, jog iškeliausi, ruduo toli dar,
berete pilkoji, paukščio giesme, širdie mano būsto,
tai tavęsp iškeliavo visi mano troškimai,
ir žaismingi liepsnos liežuviai mena degantį bučinį.
Dangus, regimas deny. Nuo lavų atsiveriąs slėni,
prisimenu aš tave, ryškią šviesą, ežerą, miglų sieną!
Nutolę nuo tavo akių degė temstančios žaros.
Rudenio lapai čežėjo, skraidydami tau po sielą.
7. Vakarop lenkiuos ir metu…
Vakarop lenkiuos ir metu savo liūdesio tinklą
į okeaniškas tavo akis.
Ima plėstis, dega kaitriausioj liepsnoj
manoji vienatvė, graibos tarsi skenduolis.
Antspauduoju rausvais bučiniais tavo akių bedugnes,
jos banguoja nelyg okeanas ties švyturio siena.
Myliu tą tamsą, mano nutolusi moterie.
Kartkartėm iš akių tau išnyra pastėrus pakrantė.
Vakarop lenkiuos ir metu savo liūdesio tinklą
jūron, į okeaniškus ribulius tavo akių.
Nakties paukščiai lesa pirmąsias žvaigždes,
švyti jos, nelyg mano siela tave bemyluojant.
Atšuoliuoja naktis ant savo aptemusio žirgo,
ji išbarsto pamėlusias varpas laukuos.
8. Baltoji bitelė dūzgia…
Baltoji bitelė dūzgia, medum ratuota, mano sieloj
ji suka lėtom miglų spiralėm.
Esu aš sutrikęs, žodis, netekęs aido,
tas, kur viską prarado, nesang viską turėjo.
Paskutinė grandis, prikausčiusi prie tavęs paskutinį troškimą.
Mano žemėj tuščioj esi paskutinė rožė.
Tylinčioji!
Uždenk akių bedugnes! Plasnok sau į užnaktį.
Ak, atidenk savo kūną, vaiduokliška statula!
Tavo akys bedugnės, iš kur išplasnoja naktis,
rankos vėsios ir gėliškos, esi rožės pumpuras.
Tavo krūtinė išnyra, baltosios sraigės.
Pamirštų drugelių šešėliai leidžias ant tavo įsčių.
Ak, tylinčioji!
Kai tavęs čia nėra, atsiveria dykros.
Lyja. Jūrvėjai graibsto klydinėjančias marių žuvėdras.
Vanduo basas šlaistosi patvinusiom gatvėm.
Medį perlytą ima skųsti jo sergantys lapai.
Baltoji bitele, nutolus, o dūzgi mano sieloj.
Laiką man grąžini, kur tyla ir grakštumas.
Ak, tylinčioji!
9. Svaigdamas nuo terpentino…
Svaigdamas nuo terpentino ir ilgų bučinių,
vasariška viskas, burlaivį rožių vairuoju,
rišamas, kol numirs šios dienos subtilybės,
prirakintas prie įsišėlusių jūrbangių.
Blykšdamas, prišvartuotas prie vandenų, kurie žudo,
aš plaukiu atvirybėj dangaus, aitriai kvepiančiom mariom,
o aplink tokia pilkuma ir garsų kurtumas,
sielvartingoji vienišų putų platybė.
Plaukiu, vilkdamas skausmą, apžergdamas savo vienišą bangą,
mėnesiena ar saulė, šilta ar šalta,
snaudžiu aš salose, kurios baltos ir saldžios, tarsi tavo
sudrėkusios strėnos.
Plaikstos miglotoj nakty mano bučinių drabužėliai,
persisunkę be jokio proto elektriškais gestais,
skylančiais į herojiškas svajones
ir rožių alsavimą, –
šitai valdo mane.
Vandens, putojančių jūrbangių vidury
tavo kūnas priglusdamas man atsiduoda,
lyg žuvis glėbyje prisijungtų prie mano sielos,
ūmai ir lėtai paklusdamas dieviškam trauksmui.
10. Dabar mes praradom…
Dabar mes praradom dar vieną prietemą.
Niekas nematė šią popietę susijungusių rankų,
kai pamėlus naktis apglobė visą pasaulį.
Mačiau aš pro savo langą,
saulėlydis šventė kalnuos tolimuosiuos.
Retsykiais kaip moneta
įsiplieksdavo saulės atskala man delnuos.
Taip aš tave prisimindavau prislėgta siela.
Sielvartaudamas, ką be galo pažįsti.
Tada, kurgi tu pasidėjai?
Kokiose gentyse?
Tarei kokius žodžius?
Kodėl mano meilė šuoliais šuoliuoja,
kai esu toks nuliūdęs, o tujen nutolus?
Man iš rankų iškrito knyga, skaitoma santėmy,
ir kaip primuštas šuo prie kojų glaustės viršeliai.
Visad, visad į vakarą traukiesi ten,
kur prieblandos, grobiančios statulas.
11. Beveik už dangoribio…
Beveik už dangoribio kabo tarpekly kalnų pusė mėnulio.
Skrajodamas ir klajodamas naktimis, jis gerai įsidėmi.
Jis suskaitė žvaigždes, sudužusias užtakoj.
Gedulo kryžių įrėžia mano kaktoj ir pabėga.
Kaip metalas, įkaitęs lig mėlynumo, besigrumdamas mėnesienoj,
manoji širdis prašuoliuoja kaip lenktyninis žirgas.
Mergaite, atkeliavusi iš toli, iš toli atgabenta,
Tavo žvilgsnis kartais sužimba kaip dangaus šviesuliai.
Skundas, audros ir viesulai sūkuriuodami
Gula ant mano širdies, tavęs nesulaiko!
Vėjas nuo paminklų kapuos atneša, suplėšo, išblaško tavo
dvejonę!
Išrauna didžiausius medžius abiem pusėm,
betgi tu, o skaisčioji mergaite, miglos gobiama, javo varpa.
Tarsiu, ką viesulas šneka mirguliuojančiais lapais.
Už naktinių kalnynų, baltoji gaisro lelija,
ak, negaliu prasitart! Esi pilna paslapčių.
Liūdesy, kurs suvarstei krūtinę man peiliais,
laikas sukti kitu keliu, kur jinai net nešyptels.
Kada audros išblaškė varpus, siautė, daužėsi uraganais,
kam turėčiau ją liesti, kam liūdint.
Ai, patrauksiu taku, kursai veda į tolumas,
ten, kur sielvartas nepasiekia, mirtis anei žiemos,
akimis, atmerktom po rasa.
12. Mano širdžiai užteks…
Mano širdžiai užteks tavosios krūtinės,
tavo laisvei ganės mano sparno.
O iš mano burnos pasieks patį dangų
visa, kas tavo sieloj miegojo.
Tavyje kiekvienos dienos viltys.
Tu gulies kaip rasa ant vainiklapių.
Horizontas man be tavęs būna tuščias.
Traukies, bėgi nuolatos kaip banga.
Jau sakiau, jog tu vėjyje giedi,
kaip kad giedančios pušys arba laivastiebiai.
Kaip ir jie, išlaki, melancholiška.
Ir nuliūdini kaip išplaukimas.
Tu svetinga esi kaip pažįstamas kelias.
Tavyje visi aidesiai ir nostalgija.
Aš imu tave žadint, ir būna, jog išskrenda
paukščiai tie, kurie tavo sieloj miegojo.
13. Paėmiau ir paženklinau…
Paėmiau ir paženklinau kryžiais liepsnotais
tavo kūno atlasą baltą.
Manoji burna buvo lyg voras, slinko vis slėpdamos
tavyje, ištroškus tavęs, drovi, geidulinga.
Pasaką tau norėjau pasekti į prietemą,
sielvartinga, liūdna moteriške,
apie gulbę, medžius, kas tolima, miela.
Dabar vynuogių metas, sirpstantis, išnokus.
Aš, tam uoste gyvenęs, mylėjau tave.
Tylos ir sapnų nukryžiuota vienatvė.
Įkalintas buvau ten tarp jūros ir liūdesio.
Tylus, kartais kliedintis tarp tų sustingusių gondolierių.
Balsui lūpas apleidžiant, kažkas vis prapuldavo.
Lyg su paukščio sparnais kaži kas, iš liūdesio ir užmaršties.
Tarsi būčiau tinklas, kuris nesulaiko vandens.
Moterie mano, lieka vien tik lašai, kurie dreba.
Taip lieka kažkas tarp nubėgančių žodžių.
Gieda taip, skverbias į nepasotintą burną.
O, kad galėčiau pasveikint tave visais džiaugsmo žodžiais.
Dainuoti ir degti, virpėti kaip varpelis bepročio delnuos.
Liūdna mano glamone, ką ūmai sugalvojai?
Kai sukausto mane įžūlumas, atviras, šaltas,
užsidaro mano širdis lyg naktinė gėlė.
14. Per visas tas dienas…
Visas tas dienas tu žaidi su visatos šviesa,
subtilioji lankytoja, ateini gėlėm ir vandeniu.
Tu brangesnė esi nei galvutė, kurią spaudžiu
savo delnuos per dienas nelyg vynuogių kekę.
Niekas tau neprilygo, kai tave pamilau.
Leisk guldyti tave tarp gelsvų amarilių.
Kas išrašo tavąjį vardą rūko raidėm tarp pietinių žvaigždynų?
Ak, leisk man tave prisiminti, kokio~s jau daugiau nebebus.
Staigiai stūgteli vėjas, daužo langą užvertą.
Dangus tarsi tinklas, pririzgęs žuvų šešėliuotų.
Čia susirenka vėjai iš viso pasaulio, iš viso.
Čia pliūpteli liūtys.
Skrenda slėpdamies paukščiai.
Ir tas vėjas. Tas vėjas.
O aš tegaliu grumtis su žmogiškom galiom.
Vėjas blaško tamsią lapiją ir
atlupa valtis, nuleidusias inkarus danguje.
Tu esi čia. Daugiau nepabėgsi.
Atsakyti turėsi lig šaukinio paskutinio.
Prisiglausk prie manęs, tačiau taip, lyg ko nors bijotum.
Betgi kartais praslenka tau pro akis nepažintas šešėlis.
Šįsyk, šįsyk taipogi, mažyte, tu atneši man žydinčių
sausmedžių,
jais prakvipusios tavo krūtys.
Tuotarp vėjas šuoliuoja, drugelių žudikas,
taip aš myliu tave, ir alpėjimas įsisiurbia į tavo slyvines lūpas.
Kiek iškęsti turėjai, kol pripratai prie manęs,
prie mano sielos, vienišos ir laukinės,
ypač prie vardo, kurio visi vengia.
Kaip dažnai esam žvelgę į žvaigždę, bučiavusią mūsų akis,
viršum mūsų galvų išsiskleidžiantį rūką, tarsi plačiausios vėduoklės.
Mano kalba tarsi lietūs dar ilgai nesiliaus tave glamonėjus,
kaip seniai myliu aš tavo kūną, nudegusį it perlamutras.
Aš tikiu tavimi, mano viešpatie šios visatos!
Tau atnešiu kalnyno gėlių, amarilių žaismingų,
daug išnokusių riešutų, pintines bučinių laukinių.
Noriu tą daryti su tavimi,
ką pavasaris daro su vyšniom.
15. Man patinka, kada nutyli…
Man patinka, kada nutyli, regisi, jog tavęs nėr iš viso,
mano balsas tavęs nepasiekia, mano balsas tolimas būna,
man atrodo, jog tavo akys kažkur nuskrido,
o bučinys užčiaupia tau burną.
Kaipgi visos tos aikštės pritvinusios mano sielos,
išnyri iš tos aplinkos, mano siela ten alma.
O svajonių drugeli, panašėji į mano sielą,
panašėji į šią melancholišką kalbą.
Man patinka tavasai tylėjimas, esi tokia atsitolinus.
Ir atrodo, kad skundiesi, o liūliuojanti peteliške.
Tu klausaisi manęs iš toli, mano balsas tavęs nepaliečia.
Leisk sykiu su tavąja tyla man tylėti, nutilti.
Leiski man pakalbėti su tavo tyla,
skaisčia nelyg žibintuvas, paprasta tarsi žiedas,
esi kaip naktis, bežadė, žioruojanti.
O tavo tylėjimas toks nekaltas ir tolimas tarsi žvaigždės.
Man patinka, kada nutyli, regisi, jog tavęs nėr iš viso.
Tolimoji, skausmo pilna tarsi mirus esybė.
Vienas ištartas žodis pradžiugina, vienas šypsnis
Ir aš pralinksmėju, džiaugiaus, o kitkas juk neteisybė.
16. Mano prieblandų danguje…
Mano prieblandų danguje esi tarsi debesis,
tai tavoji spalva ir formos, kurių aš geidauju.
Tujen mano, mano, o moterie saldžialūpe,
įsikūrė tavy manoji sapnų begalybė.
Mano sielos žibintas apšviečia kojas tavąsias,
rūgštus mano vynas saldėja tavo burnoj:
pjovėja mano giesmės vakarėjant,
kaipgi jaučia tave kaip savą manosios vienatvės sapnai!
Tujen mano, mano, šaukiu migloje
vakarinėj, vėjas blaško mano balsą, našlaitį.
O pjovėja mano akių gelmės, tava veidamainybė
užtamsina tarsi vanduo tavo žvilgsnį vakarį.
Prie mano muzikos tinklo esi prijungta, mieloji,
Mano muzikos tinklas platus tarsi dangūs.
Mano siela užgimsta pakrantėse tavo akių gedulingų.
Gedulingų akių gelmėj sapnų šalies pradžios.
17. Mąstau, kada gaudau šešėlius…
Mąstau, kada gaudau šešėlius gilioj savo vienatvėj.
Tu taip pat jau toli, toliau nei kas kitas.
Mąstydamas, užkalbindamas paukščius, išeidamas
iš vaizdinių, laidodamas tuos, kurie šviečia.
Miglos varpine, tu toli, tu didžioj aukštybėj!
Tu gramzdini verksmus, sutrini viltis rūškaniausias,
o tylioji malėja,
naktis tave kniūpsčiomis aplanko, toli nuo miesto.
Reikšdavai svetimybę, tai, kas man nepriklauso.
Mąstau išilgėjusį kelią, būtį, kur tavęs stigo.
Mano ankstesnis gyvenimas gryni niekai, tuščias,
grubus buvo mano gyvenimas.
Šauksmas jūrai, tysančiai akmenojuos,
tekantis palaidai, tuščias, marių gaudimas.
Liūdna beprotybė, riksmas, marių vienatvė.
Išsekęs, karščiuojantis, besišaukiąs dangaus pagalbos.
Moterie, kodėl man buvai kaip rėja, stiebas
didžiulės vėduoklės? Buvai taip toli kaip dabar.
Gaisras girioj! Liepsnos mėlynais kryžiais.
Dega viskas, liepsnoja, svaido kibirkštis medžiai ugniniai.
Pleška, griūva. Gaisras tai. Gaisras.
Šoka ugninėm spiralėm ir siela manoji.
Kas šaukia? Kokią tylą semia aidai?
Ilgesio valanda, džiugesio ir vienatvės, o valandų valanda!
Ragas, kuriam vėjas dainuoja ir staugia.
Kokios kančios skausmingos, sugniaužusios kūną.
Dreba viskas iš pamatų,
visos bangos užgriuvo!
Skraidė nušvitus, liūdna, mano siela beribė.
Mąstau užkasdamas tai, kas šviečia
vienatvės gelmėj.
Kas esi, kas esi tu?
18. Čia tave myliu
Čia tave myliu.
Pušynuos tamsiuos, kur sau prieglobstį randa vėjas.
Fosforuoja mėnulis virš klajoklio vandens.
Dienos, visos vienodos, vejasi viena kitą.
Miglos įgyja gracingų būtybių pavidalus.
Sidabrinė žuvėdra keliasi į horizontą.
Retsykiais burė. Aukštos aukštosios žvaigždės.
Juodas kryžius praplaukiančio laivo.
Vienas.
Retsykiais nubundu prieš aušrą – sudrėkus net siela.
Ošia jūra ošesiu savo, tolioji.
Čia yra uostas.
Čia tave myliu.
Čia aš myliu tave, veltui horizontai tą bando nuslėpti.
Tujen esi mylima, nepaisant šalto kraštovaizdžio.
O kartais išplaukia mano bučiniais pakrauti laivai,
sukdami į marias, iš kurių nesugrįžtama.
Vienas, apleistas visų, aš jaučiuosi, kaip senoviniai inkarai.
Dar liūdnesnis šis uostas, kada vakarėja.
O išvargusi mano būtis absurdiškai alksta.
Myliu tą, kurios neturiu. Esi tolimoj tolybėj.
Liūdesys ima grumtis su vėluojančiom žaižarom.
Betgi stoja naktis ir viskas ima dainuoti.
Mėnuo sukioja tada savo diską per sapną.
Tavomis akimis į mane sužiūra žvaigždės, pačios didžiausios.
Ir kai aš tave myliu, pušys vėjy
tavo vardą dainuoja variniais spygliais.
19. Žvitri, tamsaus gymio mergaite…
Žvitri, tamsaus gymio mergaite, saulė, kur vaisių nokina,
subrandina kviečius, supina jūrgėles,
džiugų balsą tau davė, šviesą tavo akių,
burną kaip vandenys skaidrūs.
Saulė, juoda ir liūdna, įsiverpusi tau į sruogas
juodaplaukės galvos, kada atveri glėbį.
Tu su saule žaidi, tarsi būtum upokšnis,
ji ramybe blausia tavo regą aptraukia.
Žvitri, tamsaus gymio mergaite, nieks prie tavęs nepriartina,
tolina viskas, kaip vidurdienio sunkis.
Tu esi svaigulingos jaunystės bitė,
bangų siautulys, varpų jėga.
Aptemus mano širdis tavęs ieško, vis vien,
myliu aš tavo žvitrųjį kūną, balsą, švelnų ir skardų.
O juodbruva peteliške, saldi, tu esi tobula,
kviečių laukas, saulė, aguona ir vanduo.
20. Galiu kurti liūdniausias…
Galiu kurti liūdniausias eiles šią naktį.
Pavyzdžiui, parašyti: „Žvaigždėta naktis,
virpuliuoja, pamėlę, dangaus šviesuliai, iš tolybės“.
Nakties vėjas sukasi danguje ir gieda.
Galiu kurti liūdniausias eiles šią naktį.
Noriu jos, kartais ji manęs geisdavo.
Naktimis, kaip šita, aš ją spausdavau savo glėby.
Daugel kartų bučiavęs esu ją dangaus begalybėj.
Ji norėjo manęs, aš dažnai ją mylėjau.
Kaip galėjau negert jos akių, buvo didelės, gilios.
Galiu kurti liūdniausias eiles šią naktį.
Galvot, jog iš viso jos nėr. Justi, jog praradau ją.
Naktyje, begalinėj klausytis dar labiau išilgėjusio vėjo.
Eilės sieloj užgimsta, nelygu rasa žolėje.
Kas, kad meilė neįstengė jos sulaikyti.
Tokia žvaigždėta naktis, jos jau nėra šalimais.
Tai ir viskas. Toly dainuoja kažkas. Toly.
Mano siela nerimsta nuo tol, kai prarado.
Lyg sugauti norėtų, ieško jos mano žvilgsniai.
Ieško mano širdis, o nėra jos.
Naktis tokia pat, greit išbaltins medžius, tuos pačius.
Tiktai mudu ne tie, kurie buvom.
Jau nemyliu jos taip, kaip kad andai mylėjau.
Mano balsas tada vėju lėkdavo, kad atrastų jos ausį.
Kito. Gal jinai dabar kito. O priklausė bučiniams mano.
Balsas, kūnas skaistus. Akių gelmės.
Taip labai jau ir negeidžiu, betgi mylėčiau.
Kokia meilė trumpa, užmaršties koks ilgumas.
Tai todėl, kad tokiom naktim kaip šita spausdavau ją glėby,
mano siela nerimsta nuo tol, kai prarado.
Tebūnie tai paskutinė minutė, kuri man dar skauda,
ir šios eilės tebus paskutinės, visos jai parašytos.
Nevilties daina
Išnyra ji ir sugrąžina viską šią naktį.
Upė supila jūron savo sukauptą raudą.
Ištuštėjęs kaip apyaušrio uostas.
Valanda išplaukimo, ak, apleistasis!
Šaltais žiedlapiais lyja ant mano širdies.
O lūženų krūvos, nuožmios nuskendusių laivų kapinės!
Jumyse glūdi visos kautynės ir skrydžiai.
Iš čia kilo paukščiai, sparnuoti giedojimui.
Viską prarijote jūs, kaip atvėsusios tolumos.
Kaip jūra arba kaip laikas. Viskas čionai nuskendo!
Buvo valandos žavių bučinių, buvo glamonių akimirkos,
tarsi deglas liepsnojo ir geidulio metas.
Betgi locmano nerimas, aklas įsiūtis naro,
meilės drumsti svaiguliai, viskas tavy nuskendo!
Ten, miglotoje kūdikystėj, mano siela, pilna žaizdų ir lauksmo,
Tas, klajoklis ieškotojas – viskas tavy nuskendo!
Skausmą sutramdžiau, geidulius pažabojau,
Liūdesį nubloškiau, viskas tavy nuskendo!
Atsitraukė šešėlių siena,
aprimo geismai, jų triumfas.
Kūne, ak, kūne mano, moterį aš mylėjau ir ją praradau,
tau šią valandą tamsią skiriu šitą giesmę.
Tarsi vaza priglaudei tu begalinį švelnumą,
ir užmaršties begalybė sudaužė tave tarsi vazą.
Juoda, juoda vienatvė šiose salose,
tai tenai, moterie mano meilės, priglaudė tavo glėbys.
Buvai alkis ir troškulys, dar buvai vaisius.
Buvai skausmas, duženos ir dar buvai tu stebuklas.
O moterie, nežinau, kaip galėjai mane sulaikyti
žemėje savo sielos, glėbyje nukryžiuotą!
Mano geismas buvo galingas ir trumpas,
toks ūmus ir svaigus, degąs ir besotis.
Kapinės bučinių, liepsnoja dar tarsi katafalkai,
dega vynuogių kekės, skabomos paukščių.
O sukandžiotos lūpos, krūtys, šitiek bučiuotos,
O alkstantys dantys, o susipiną kūnai.
O be proto laukta sueitis, vilties ir galybės,
į kurią mes taip veržiamės ir sudūžtam.
Malonumas, skrajesnis negu vanduo arba miltai,
žodis, kursai spėja gimti tarp lūpų.
Tokia buvo lemtis, joje viskas prapuolė,
ten išblėso geismai, viskas tavy nuskendo!
O nuotekų vamzdi, į tave viskas sukrenta,
skausmo nepripažįsti, bangos tavęs neskandina.
Nuo bangos ant bangos krisdama dar degei ir giedojai,
tu stovėjai tvirta, dainavai kaip jūreivis deny.
Giesmėmis tu pražydai, veržeisi prieš srovę.
O nuotekų vamzdi, atviras šuliny, kartusai.
Blyškiaveidis aklys ir nevykėlis naras,
tu – klajoklis ieškotojas, viskas tavy nuskendo!
Dabar valanda iškeliavimo, šalta ir ilga,
kurią valdo naktis, jinai viską matuoja.
Jūros diržas triukšmingas visą krantą apjuosia.
Šaltos žvaigždės išnyra, juodi traukia paukščiai.
Ištuštėjęs kaip apyaušrio uostas.
Vieni atminų šešėliai vinguriuoja tarp rankų.
Ak, kaip viskas nutolsta. Ak, kaip viskas nutolsta.
Laikas išvykti ir man. Ak, apleistasai!