literatūros žurnalas

Gastao Cruz. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 2 

Iš portugalų k. vertė Arvydas Makštutis

Gastao Santana Franco da Cruzas – portugalų poetas, literatūros kritikas, vertėjas ir režisierius. Gimė 1941 m. Faro mieste, Algarvėje. Nuo 1963 m., baigęs Lisabonos universitetą, dirbo mokytoju. 1980–1986 m. dėstė portugalų kalbą ir literatūrą Londono Karališkojoje kolegijoje. Poetas debiutavo su literatūrine grupe „Poesia 61“. Ypač jį išgarsino knyga „Portugalų poezija šiandien“ („A Poesia Portuguesa Hoje“, 1973). G. Cruzas susijęs ir su teatru. Poetas – vienas iš teatro grupių „Grupo de Teatro Hoje“ ir „Grupo de Teatro de Letras“ steigėjų, joms yra parašęs kelias pjeses. 2004 m. apdovanotas Portugalijos rašytojų asociacijos Didžiąja poezijos premija.
G. Cruzo kūrybai būdingas žodžio vertės pajautimas, santūrus, aiškus, kartais gana griežtas stilius. Eilėraščiuose poetas dažniausiai kalba apie viltį ir neviltį, meilę ir chaosą, egzistencinį nerimą, būties laikinumą, apie gimtąjį kraštą.
Šiuo metu gyvena Lisabonoje.

 

Tamsioji substancija

Jis atsisėdo priešais puodelį kavos
ir ėmė kalbėti lėtai ramiu balsu
taip maloniai ir laisvai kaip žmogus
žodžiuose radęs gyvenimo raktą

Ranka nenusakomai tiksliai tarsi gyva
gyvos upės kilpa gulėjo tarp
dviejų nepatikimų stalo kraštų
sustingusio švarko rankogalių

tinklo sienos dengiančios vakaro šviesą
kiekvienos akimirkos tyla
Tamsioji substancija balsas kaip vakaras
vėl ėmėsi darbo ir švytinčios

vakaro dulkės ant niekam nereikalingos
sutemų staltiesės Jis sėdėjo
tarp žodžių ir rankos tyloje
laikė sidabro šviesą.

 

Transas
 

Aš pabundu nenumatytame laike
tarp dienos ir nakties
po kažkokiu netaisyklingu dangum
tvenkiasi kaita
Tobuli debesys išreiškia
tobulą ir dabartinę ryto aušrą
paukščiai krisdami išgyvena
savo laiko prasmę

Aš nubundu po dangum po kambario
lubomis
Žinau kad tai liūdnas paveikslas
senas nuvargintas simbolis Ir vis dėlto
už marškonių pertvarų anapus
išblukusių debesų užtemdytų langų
mane slegia tamsus nematomas
paveikslas
pilkas ryto pakraštys
dienos metu kaskart išplinta
tarsi sutankinta norma
tarsi niekieno kalba

Dangaus šulinys jūra
ar ežeras
tai tik beprasmės metaforos tačiau
įtikina nes jose paukščiai
lyg žuvys
lėtai plavena
tarp žodžių

Aš mėginu užmigti
Dienos tyla nuvertina gyvenimą
ir niekas rodos
nesikeis arba galbūt
seniai jau pasikeitę
ar dar tik keičiasi iš lėto
po dangaus ežeru kur
žuvys tarsi senąsias metaforas
aprašo savo neteisėtus skrydžius
 
 

Miestų teatras
 

Kiekvienas laikas tėra tik laikas
kaip ir miestai manam aptvare
nestabilios platformos
laikinos pastogės nesuskaičiuojamai
iš sudužusio laivo gelbėtis skubančiai miniai
scenos pakylėtai virš vandens

Dar spėju sustoti
prieš susiduriant pakyloms
jau lyja ant grėsmės ištiktų žmonių
pakrikusios minios suka ratus
ir šnekasi mėgindamos aiškintis
abejotinų reginių kalbą

Taip savo abstrakcijose miršta miestų teatrai
žodžiai scenoms užplaukus ant seklumos

Ir laikas užlieja dangų kaip dangų užlieja vanduo

 

Pavasaris

Vaizdas nevaržomo ir beribio Lisabonos pavasario,
gebantis kaip mat paneigti ar išaukštint savąjį paveikslą,
Londone man padeda atrasti tyrą, nuolat kintančio laiko
tėkmę, lyg ji iš tikrųjų ir būtų tas amžinasis laikinumas.
Saulės šviesa lėtai sklinda tarp mažų ryto bangelių.
Ir vis dėlto ji pasauliui suteikia tobulus profilius,
parenka spalvas, parkus, nubalina grindinį.
Gatvėje su kolonomis, pasibaigus ryto
bangavimui, namai pasilieka už šviesos.
Kvapas, sklindantis pro praviras pabų* duris,
tarsi ištrūkęs iš vidinio pasaulio, – kuris
tik dėl jo ir veriasi, ir kinta, sumišęs su vakaro oru, –
staiga man atskleidžia neįtikėtinai artimą laiko tapatybę, –
visai tokią pat, kaip nenuspėjamas Lisabonos veidas,
ar tik tai, kas iš jo liko, – laikas laike, –
pavasariui atėjus.

 

Opera

Kvailys ietimi sudrasko gulbę
į skutus Po giesmės
teatro
kieme
daugybė numirėlių
prikelia iš būsimo kapo
sveikut sveikutėlį chaosą

Šviesos baltoji muzika
nusiaubia jų veidus
kaip tigras iš šviesos nakties
miškus

Aplink šviesos baltumas
lapų scenoje
ilsisi paukščiai
Ir niekaip neišsenka kraujo versmė
mirties žaizdoje

 

Rytas
 
Šis rytas
šiandien
yra tiktai vardas
Fiama*, „Nauji laivai“

Taigi pasauliui rytas
tėra tik vardas kad galėtų atmerkti akis
tas kuris kalba
Laikas ar sapnas
gali
atmerktoms akims atskleisti žodžių tuštybę

Saulė tuomet
būtų tik akių tyla ar delnas
ant kaktos
užspaudžiantis vokus ir atsitraukiantis
kaip atsitraukia pirštai užčiuopę tiesą
užtvindytą žodžių tuštybės
tačiau rytas tuomet
neatrodytų taip didingai kaip šešėlis
balsui suteikiantis kūną
nes aš jį apgaubčiau
trūkstamų žodžių
šviesa

* Aludė, alinė (angl; vert. past.).
* Poeto žmonos vardas. Fiama Hasse Pais Brandao (1938–2007) – žymi portugalų rašytoja, poetė, dramaturgė ir vertėja. (Vert. past.)

Arvydas Makštutis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 12 / mokausi naujo tylėjimo
kaip naujos užsienio kalbos
kad mokėčiau tylėti gimtinėje
niekaip netampančioje užsieniu

Fiama Hasse Pais Brandao. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 3 / Iš portugalų k. vertė Arvydas Makštutis / Fiama Hasse Pais Brandao (1938–2007) – portugalų poetė, rašytoja, dramaturgė ir vertėja, viena iš literatūros teatro grupės „Teatro Hoje“ (1974) steigėjų.

José Saramago. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 5–6 / Iš portugalų k. vertė Arvydas Makštutis / José Saramago (g. 1922) – portugalų rašytojas, poetas, eseistas ir dramaturgas. 1998 m. apdovanotas Nobelio premija. Savo kūryboje dažniausiai kalba apie atskiro žmogaus santykį…

Fernando Pessoa. Ezoteriniai eilėraščiai

2007 m. Nr. 6 / Vertė Arvydas Makštutis / Fernando Pessoa (1888–1935) – moderniosios portugalų poezijos atstovas, vienas didžiausių naujų literatūrinių tradicijų kūrėjų. Jis rašė įvairius prieštaringo stiliaus eilėraščius ir poetinės prozos tekstus.