1994 m. Nr. 8–9

Ši monodrama –
paties Vaižganto raštų –
kūrybos, publicistikos, atsiminimų ir laiškų –
ištraukų derinys.
Retkarčiais pasinaudota kitų užrašytais bei atpasakotais
jo žodžiais.
Tik labai retais atvejais, kad sudurtų galus,
sudarytojas yra įterpęs vieną kitą savo žodį,
frazę arba sakinį.
Tai pažymėta laužtiniais skliaustais.

Tamsu.

Palengva ima švisti.

Pasigirsta Vaižganto balsas – – –

Saulė, nardžiusi maudžiusis galuūlyčių rūkuose, pagaliau išsprunka kaip didelis skaisčiai raudonai nudažytas sviedinys, per nevalią panardintas į vandenį. Nusiprunkščiusi, dar visa šlapia, jau šauna savo spindulių strėles palei pačią žemę. Nutiesia, nudriekia jomis rugienas ir gaisru uždega lomos raisto viršūnes, kai pati atkalnė tebėra pilkai parūkavusi.

Dar daugiau švinta…

Skardyje, gyvybe ir amžinąja jaunybe plastančioje saulėje, visas apdriektas jos spinduliais, lyg pats iš savęs trėkšdamas tuos spindulius, pasirodo jungas didžiulių juodų jaučių.

Iš pradžių ilgokai tematyti beveik nekrutą keturi didžiuliai ragai.

Paskui pasirodo didžiulės galvos; viena dvyla kakta, antra lauka.

… Ir visiškai nušvinta – tvieskia saulė visais pašaliais.

Už jungo, jaučių ir viso pakinkymo pagaliau matyti žmogysta.

AURE, GIMTINIS SODŽIUS

Pakyla uždanga – scena visiškai tuščia – ir ateina Vaižgantas.

Aš esu gimęs Malaišiuose, Svėdasų parapijoje ir valsčiuje, Ukmergės apskrityje, Kauno gubernijoje, 1869 metų rugsėjo mėnesio 8 dieną sen. kalendoriaus, Dievo Motinos gimimo dieną, „per pat sumą“, destis, vidudienyje, kada visi žmonės buvo išvažiavę bažnyčion, net ir vaikai buvo tyčia išsiųsti.

Aš buvau savo tėvų pagrandėlis, dešimtasis Iš eilės ir paskutinysis jų vaikas, atsiradęs po kelerių metų pertraukos, kada jau nebelabai besitikėta mažų. Iš devyneto iki tam laikui gimusių vaikų Tumam teaugo ketvertas: vienas berniokas Jonas (penketas berniokų buvo mirusių) ir trejetas mergiočių: Marjoną Ona ir Severja. Ne per daug, bet ir gana. Paskutinysis, penktasis, priedas buvo lyg ir nebereikalingas: da mušis su vyresniuoju broliu, da žemę skelsis pusiau ir visai giminei kels nešlovę. Tai egzaltuota motina, kai „bobutė“ pasakė berniuką esant, čia pat iškėlus rankas, paaukojo jį tarnu Dievui.

Tokių prajovų dar nebuvo buvę Malaišiuose.

Vaižgantas apsidairo – ir žvilgsnis tarsi suranda, ko ieškojo.

Malaišiai – pats svėdasiškių pakraštys kamajiškių pasienyje. Jų laukai giliame slėnyje palei Malaišos upelį.

Miestelis stovi tarp dviejų ežerų. Vienas apskritas kaip dubuo, giliai įdubęs į smėlyną; tai Alaušas, 42 dešimtinių; bendravardis didelio ir skaistaus ežero, akį veriančio Sudeikių Alaušo; pramintas bene juokais dėl mažumo, nors jis lygiai linksmai žvilga kaip svėdasiškio akis. Anapus miestelio jau didokas Svėdasų ežeras.

Užsisvajoja.

Gražus tai kraštas, tie pavenčiai, dainomis apdainuotas, Baranausko pagarsintas, mano svajonė, mano poetiškumo šaltinis.

Užsimerkia.

Aure, gimtinis sodžius pačiame viduslėnyje, apaugęs tankiais ir senais medžiais.

Dešinėje akys grimzta kemsuotose balose, kur už keleto kilometrų pačioje pamiestėje Beragio ežeru pasibaigia Kairėje – slėnio galo neatsieksi. Tik dūli Valiulio kalnelis; ilsis, Dviragį ežerą į antrą galą slėnio, ir pat Salas, nuvaręs.

Toliau antras milžino kirtimas – tarpukalnė, kur aukštas Juodonių piliakalnis, Valiulio saugomas, iš senų senovės sargybą sergti.

Tyla.

Ak, kaip čia ramu!

Vaižgantas parpuola ant kelių.

Juoda žemė, šventa žemė, aš tave su nusižeminimu bučiuoju: tu mane nešioji, tu mane peni, tu mane linksmini…

Pakyla.

Ilga tyla.

Aš čia gyvenau gamtos padavimų įspūdžiais ir taikių žmonių meile.

(Palūkėjęs) Savo temperamentus visi mes, [Tumai,] esamo paveldėję iš „svėdasiškių“ – sangvinikų, linksmų, neskaudžių juokdarių, dažnai labai sąmojingų, savo padėtimi patenkintų, nuolaidžių, ne per didelių šarpuolių darbo. Tai seniai yra pasergėję atėjūnai iš kitų Lietuvos kraštų.

Iš karto atvošiu visas kortas: aš esu nuotaikos žmogus – karštapėdis, nekantrus rėksnys ir akiplėša.

Vaižgantas apsisuka ir skubiai Išeina.

 

DZIDORIUS ARTOJAS

Ateina Vaižgantas nešinas kėde. 

Išdygęs laisvas, augau laisvas. Man buvo nepakenčiami bet kurie pančiai, ne tik išnykusi baudžiava,

Pastato kėdę.

Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau – jos vergas, dėl jos metų metais nebematęs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina. Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, neatsiklausdamas, kas jį įgaliojo man liepti; bet tik visuomenės labui. Ėjau dirbau be atodairos. Liepė būti kunigu, kad galėčiau likti savo krašte, esu, nesiskundžiu ir nusikunigavęs nesijaučiu. Liepė būti žurnalistu, buvau. Liepė būti politikos veikėju, diplomatu, revoliucionierium, tik tik ne anarchistu (buvau kviestas vieno tilto sprogdinti), buvau. Liepė „profesoriauti“, profesoriavau. Jei būtų liepę važiuoti į Anglų karalių, turbūt būč važiavęs savo gėdai. Nei rašyt, nei skaityt, o visur vežiojo karaliautų – kalbėtų ir – rašytų.

Tikėkite manim, ne iš ambicijos aš visur kišuos ar duoduos kišamas, bet kad toks jau būdas: negaliu nebūti ten, kur žmonės ką bendra dirba.

Peržvelgia visus.

Vyručiai, argi jūs nežinote, kas aš esu? Taigi atkartoju: esu ultra liberalas, ultra progresistas, ultra demokratas, ultra taučius; ultra tinginys, ultra arogantas, ultra individualistas – visai nepataisomas…

Aš tai ne iš tuštybių prisipažįstu, ne dėl atsisakymo Tėvynei tarnauti, bet dėl palengvinimo savo sąžinės: dirbsiu, ką sugebėsiu, kaip išmanysiu.

Į kokią dūdą reiks pūsti? Bet aš ir žinodamas nepapūsiu taip, kaip man liepta.

Atsisėda.

Mus, lietuvius, svietas vadina rimtais žmonėmis, mokančiais gerai pagalvoti, kol ką atsakysime. Galvokime gi, ar laisvė ir laimė ateis mums dykai, iš netyčių ištars: Še tau, Jonai, kupinai, nors tu esi niekam nevertas velėna, tinginys ir ištvirkėlis! Laisvės ir laimės niekas nedalija. Jų reikia patiems pasiimti. Ir niekas neatneša: jų reikia patiems eiti ieškoti už kelerių girių, kelerių upių ir kalnų, kaip tos pasakos auksinio paukščio.

Kam gi man reikia tos Laisvės? Ar aš žinau? Aš tesijaučiu be jos baigiąs vyti. Ir kam man teirautis? Argi teiraujas Augmuo, gerdamas Saulės šviesos? Kurmiams gi ir šikšnosparniams šviesumas kenkia. Tad ir kitiems Šviesos pavydi. O aš jiems tamsos nepavydžiu. Kas mano – mano, kas tavo – tavo,

Laisvė tai siela, kuri gaivina mano Tėvynę. Nėra Laisvės – nėra nei Tėvynės, nėra Tėvynės – nebus nei Laisvės. Mylėdamas Lietuvą, myliu Laisvę, kurią tegali man laiduoti nepriklausoma šalis, mano Tėvynė.

Pakyla.

Jau aš jaučiu ateinančią mano Saulės, Tėvynės Laisvės šviesą…

Vėl šviesėja.

Šviesos, šviesos, šviesos!

Dar daugiau nušvinta…

Ak, daugiau, daugiau šviesos!

… Ir vėl sutviska visais pašaliais.

Sveika, Saule, anksti kėlus, vandenėliu apsiprausus ir rasele apsišlaksčius! Abiem rankom skiri miglą.

Leisk pasveikinti pasauli, beg jis sveikas, beg jis gyvas, per naktužę neištižęs, giliu miegu neįrūgęs, nakties šalčiu nesustingęs, nakties tamsos nepabūgęs.

Sveika, Saule!

Vaižgantas ateina į priekį.

Priešininko dienos suskaitytos mūsų krašto, o mes čia amžinieji gyventojai. Jis pasitrauks, mums reiks likti ir gyventi. Rūpinkimės gi, kad nereiktų rankos tiesti, nors juodos duonos prašant.

Pasikliauti mums kitais, kad jie mus perneš per visas gyvenimo bangas, kaip milžinas Kristupas kūdikėlį, yra dykas galas. Reikia patiems tesėti, nes tiek žmogus ar valstybė tėra verti, kiek patys išsigali.

Tai kalbėdami, mes turime domėję naujai susidarančias mažas valstybėles: Lietuvą, Latviją Ir Estiją. Jų visų trijų padėjimas beveik vienodas, visos nedaug tetesi ir visos netikros savo ateities, jei skyrium gyvens ir katra savo politiką varys. Kliaujamės ir kliaukimės tik patys savimi ir Pabaltijo Sąjunga, su kuria vis daugiau mums randasi bendrumo.

Nenuliūskime, kad ir kai kas mums nepasisektų. Negi galima laukti, kad, toks žygis žygiuojant, viskas eitų kaip patepta.

Tad į darbą, naujoji Lietuva! Šalin abejojimus ir kaltininkų ieškojimus!..

Užšoka ant kėdės.

Šiandien mes pamiškiam pasauliui, kad mes nepriklausomybės neelgetaujam. Šiuo ūpu reiškiam: sau žmonės esam.

Sveika, Laisvoji, Nepriklausomoji!

Nulipa nuo kėdės ir atsisėda.

Ilga tyla.

Šviesa ima blėsti.

Laisvas tai laisvas…

Pasibaigė ir rinkimai. Apsukresnieji <…> jau „skiriasi“ prezidentą – nes jo rinkimai seime bebūsią vienas bereikšmis formalumas. Jau skiriasi ir ministerius…

Lietuvos troboje-valstybėje pasidarė, – (Užsiima nosį), – nebegeras oras – pilna troba partijų, daug patarimų ir dar daugiau tuščio klegesio. Erzelis, maišatis, netvarka.

Asilų uodegos. Šmikiai. [Anas štai] pasielgė kaip gerai avižomis nušertas eržilas: šauniai nusižvengė ir čia pat priteršė.

Esame suskydę į daugybę „valstybių“ toje vienoje nepriklausomoje valstybėje ir maž bendra tarp mūsų beliko.

Tauta – sau, valdžia – vėl sau.

Pilna tautiška lietuvių vienybė – tai tik svajonė.

Vėl pakyla nuo kėdės.

Aa! Žiūrėkite: kai bolševikai buvo, jis man drįso revolverį į krūtinę atremti… Jis į minią šaudė… Dabar jis nebe bolševikas, tik socialdemokratas, ir dedas tos pat minios gelbėtoju, o tu, pilieti, dabar susigriebk, kad geras, katras yra social–pardavikas, katras gi – geradaris.

[Kai kas sako:] „Vykime lauk visus tuos, kurio tautos žmogžudžiais tapo, Ir prliekme be pasigailėjimo visus jų veidmainius“. – Ir aš pritariu: pliekime juos, tik… teismo keliu.

Kai votis pritvinksta, geriau pradurk, lai Išbėga, kas veržias laukan, nes kitaip supūdys visą kūną.

[Bet rūpinkimės] išvengti visokio šovinizmo ir fanatizmo, Lietuvos rusai – taip pat jos piliečiai. Esamo daug kreitėję ant jų už bolševiks, kurie vargino mūsų kraštą; kreitėjome ir už mūsų krašto kolonizavimą.

Ne, kaip sau norite, čia nereikia nė demokratybės grynai pilietinių teisių parodyti: rusai.

Lietuvos autochtonai, ne svieto perėjūnai, privalo turėti griežtai lygias pilietines teises su kitais, dalyvauti to krašto varguose ir pelnuose.

Ne dėl to siekiame laisvės, nepriklausomybės, kad galėtume mažesnį už save suėsti, bet kad ir mažesniam jauku būtų mūsų pašonėje.

Ir mylėti, ir atsidėti tautai reikia blaiviai.

Vėl užšoka ant kėdės.

(Tarsi nuo „politinės bačkos“). Vyrai lietuviai! Pavojumai graso, ir jų daugiau, neg mes esamo įsitikinę ar įsivaizdavę.

Ardyti, kas pastatyta, išblaškyti – yra kur kas lengviau. Tam nė išminties nereikia. Bet jautis, bet turėtų ragus – tvorą išardys; tik jautis nei vieno mieto neįbes, nei vieno straipsnio neišpins, kad vėl būtų – tvora.

Žiūrėkite, kiek darbo nepadirbta, kiek plyšių neužtaisyta, skylių neužlopyta, kiek šiukšlių nepašluota, kiek sąšlavų krūvų neišvežta.

Mūsieji ir svetimieji laikraščiai kupini keistų keisčiausių žinių apie Lietuvos likimą. Tremtinių lietuvių širdys kupinos nerimo, kuriais gi keliais privalu tautai žengti.

Žiūrėkime, kad išlaikytume! Tikroji galybė – visados rimta ir rami; blaškosi draskosi – tiktai negalė. Katrą mes svietui parodysime?

Nušoka nuo kėdės.

Štai kodėl mus ima nerimas dėl ateities, dėl mūsų laisvės, nepriklausomybės, dėl mūsų pažangos Ir garbės.

Ak, dar per maža esame sąmoningai kentę nelaisvėje, jei laisvėje – ištyžtame!

Tyla.

Tokia gyvenimo pynė. Ji supinti buvo nesunku – užteko demagogijos. Kažin ar taip jau lengva bus ji atpinti…

Ima žingsniuoti piktas ratu.

Kaipgi dabar tau matos: ar mudu kiaules ganėva, ar kiaulės mudu paskui save vadžiojos?

Sustoja.

Teko man šiandie vėl būti Seime. Poniute, kas ten darosi! Jei pasiklausęs visa to, nenusispjausi ant rinkimų teisės ir „pareigos“, ant visų demokratizmų, tai reikš, kad nebeturi nieko žmoniško. Banditai, kriminalistų tipai, vaikėzai blogai išauklėti, ne žmonių atstovai. Daugiau aš nebebalsuosiu. Trauk jus devyni.

Mano darbo objektas buvo nepriklausoma, savabaudė Lietuva, o ne mano partija.

Aš užsivyliau.

Basta! Nebetesiu.

Politika mus visus praris.

Permeta visus akimis.

Aš nežinau, ar esi kurios partijos. Jei nesi, tai ir nebūk.

Niekad aš nemėgau politikos. Politiniai ginčai, neapykanta ir visokia demagogija mane veda iš kantrybės. Kas čia atėjęs pas mane ima kalbėti ką nors apie partijas, ima vieną ar kitą šmeižt, tam aš parodau duris: (Parodęs duris) Elkite nuo manęs po šimts pypkių! Man jūsų kalbos nereikalingos! Aš turiu daug darbo ir rūpesčių ir be jūsų politikos!

Ateina į priekį. 

Sudiev, piliečiai veikėjai: aš – nebe politikas. Lipsiu geriau ant krosnies ir nieko nebeveiksiu.

Išsitiesia čia pat ant grindų ir guli ranką po galva pasidėjęs.

Aš – aukščiau už politiką esu. (Nusijuokęs) Tik nuo kurio čia laiko?

Staiga Vaižgantas pašoka…

Kuprio nebeištiesinsi.

Ir išeina sparčiai, mosikuodamas rankomis, su savimi karštai besiginčydamas.

 

TEN GERA, KUR MŪSŲ NĖRA

Apsikrovęs krepšiais, užsivožęs ant galvos „katiliuką“, paltas kone žeme velkasi, įvirsta Vaižgantas ir trenkia krepšius ant grindų.

(Vos atgaudamas kvapą). Nevažiuokite į Ameriką – dabar ten tuščia. Aš pats ten buvau ir kiek galėjau sugraibiau.

Atriša vieną maišą ir pakėlęs iškrato krūvą dolerių.

Jūs ten nieko daugiau neberasite.

Nusiima „katiliuką“ ir nusišluosto rankove nuo kaktos prakaitą.

Pasikvietė mane brolius išeivius Amerikoje apkalėdoti. Ilgai svyravau, turėdamas bent kelias svarbias priežastis. Svarbiausia gi – kad širdis balsiai nelinko į tą Mefistofelio viešpatiją.

Jaunas tai kraštas. Bet kiek jau bjaurių jo istorijos lapų! Rodos, patsai velnias išsirinko tą šalį įrodyti svietui, kaip aukso stabas valdo.

Apsaugok Viešpatie, nenoriu pažeminti ir paniekinti tą kraštą, kurs priglaudžia tiek mūsų brolių, reikalu ir be reikalo ten nukeliaujančių! Kur ko daug, tai vis šio to gero gali rasti. Amerika nežino vidutiniškumo. Kur daug – per daug, kur maža – per maža. Vienur ilga, kitur trumpa.

Atsisėda.

Priėmė mus gražiai, tik pilte nelabai pylė. Nedaug težinojome, koks mūsų išeivijos ūpas.

Išeivijos aukos nereiškia jų pertekliaus.

Amerikoje ne pieno upės plaukia, ne medaus krantai, ne dešrų tvoros ir ne sūriais stogai nukloti. [O dažnas, va, postringauja]: (Pamėgdžiodamas) Vienas Pondzeis bežino, kaip svetimuose kraštuose žmonėms gera gyventi! Kodėl gi pas mus ne taip?..

Vaižgantas numoja ranka.

Vargšai nabagai, kad jie žinotų, kaip jų „kankuliacijos“ šlubuoja…

Piniginga Amerika, tik jos maišai nekiauri.

Tik višta, anot to, nuo savęs kasa; visi gi kiti – po savim. Tad ir Amerikoje nėra tokių grraširdžių, kurie ne į savo maišus kastų.

Nepasikliauk Amerikos pinigingumu. O lengvai ir ūmai įgyti pinigai ir protingą žmogų kvailina.

Atsistoja.

Iš tolo giriamoji pilnos laisvės šalis – ta Amerika – ne toks jau žadėtas laimės kraštas, kad savo prasčiokus vargdienius mielu noru siųstume, jei ne ko kito, tai nors laisvės prisigertų ir „žmonėmis“ taptų. Nedaug, nedaug ir laisve, kaip nedaug ir šviesa tepasinaudoja mūsų išeivis!.. Ir juo labiau lietuvia plaukia į tą tariamąją laisvės ir laimės šalį, juo daugiau ryšių darosi tarp Lietuvos ir Amerikos, juo ji man tolimesnė ir svetimesnė, gal dėl to, kad tiek jaunuomenės iš suvargusios mūsų Tėvynės išvilioja, o gal ir dėl savo dvasios.

Ateina į priekį.

Kaip Amerikoje atvirai agitavau prieš mūsų brolių tūnojimą ten ir visokiais būdas kursčiau grjžti namo, – grįžkite dar gyvais žmonėmis, o ne vien pelenų urnomis ar vien maišeliais pinigų – pūslei ir gemarojidams gydyti, – taip ir namie, Lietuvoje, atvirai agituoju prieš ėjimą Į Ameriką ar kur kitur,

Sustokite, pablūdėliai!

Neapleiskite Tėvynės!

Susikemša dolerius į krepšį…

Ten gera, kur mūsų nėra.

…pasiima visus krepšius ir išeina.

 

SAKO: RAŠYTOJAS, RAŠYTOJAS…

Rašomasis stalas, apkrautas knygomis.

Už stalo sėdi Vaižgantas.

Šalimais nušiuręs fotelis, ant jo taip pat krūva knygų. Prie sienos knygų lentyna.

Vaižgantas sėdi įsikibęs plunksną ir žiūri į lubas.

Tomus prirašiau. O dabar nesugalvoju tų kelių reikiamų žodžių. O sako: rašytojas, rašytojas…

Padeda plunksną.

Rašyk, rašyk! – baudėte mane. Ką gi velnią rašysi, kad nesiseka. Nemintykite, jog aš tai [sakau], laukdamas persvazijos, peikiuosi, laukdamas pagyrimo. Aš ne mergaitė.

(Palūkėjęs). Tasai nelemtas rašymas. Liepia – rašau. Atsiųskite kurį žingeidą, aš jam įrodysiu, jog 90% mano raštų yra man, taip sakant, iš gerklės ištraukta. Tad ne aš juos žvirbliams barsčiau, bet patys žvirbliai atskrisdavo ant mano palangės ir prašydavo kokių literatūros ar publicistikos trupinių.

Tyla.

Iš esmės aš nesu kūrėjas, nei beletristas. Tai kas? Ogi štai kas.

Pakyla nuo stalo ir ateina į priekį.

1933 m. gruodžio 10 d. sueis lygiai 40 metų dvejopos mano profesijos: kunigystės ir autorystės. Šiuo ilgu laikotarpiu aš prirašiau tiek, kad leidiniai tenka metru matuoti, kaip mėsiedo laiku ruskiams blynai. Bet galima buvo trigubai tiek prirašyti ir tai nebūt buvę daug.

Toje metro ilgumo mano raštų lentynėlėje „kūrybinių“ nedaugiausia. Ir tie tektų perpus sumažinti, nes, anot kritikų, nežinai, kur Vaižganto pasibaigia publicistika, o prasideda beletristika Ir antraip.

Aš esu apsigimęs kalbėtojas. – Kad žmonės tiek mėgtų skaityti mano knygas, kiek jis mėgsta klausytis mano kalbų! – Moku ir parašyti. Bet sklandžiai parašo bet kuris geresnis bluralistas. O mano mokėjimas raštu Išdėstyti kalbą padarė „rašymo“ vergu, ne kūrimą.

Nueina prie knygų lentynos, paima keletą knygų, pavarto ir numeta ant stalo.

Aš nieko neturiu tokio sukurto, ką galėčiau parodyti pavyzdžiu. Kaip kruopose – labai daug skystymo, o maža tirštimų; daug žodžių, maža turinio.

Man jau sunku nešti literato naštą.

Vėl atsisėda už stalo.

Kūrėjų tarpe aš jaučiuos kaip nuogas tarp apsivilkusių. Man sarmata pakelti akis, laikant po skvernu kokį menkniekėlį. Literatūros balne aš nebepasėdžiu, kaip ir religijos balne,

Man fiziškai skauda, kai kas ima ordinariškai tyčiotis: fu, koks tu mažas! Nu, kaip galima būti tokiuo mažu! Vaižgantas nieko neduoda: jo raštai žvirbliams lesinti…

Pašoka.

O kodėl aš privalau duoti, kai man pačiam neduota? – Vaižgantas nedavė. – Tai ką gi padarysi? Kad būč daugiau turėjęs, būčiau daugiau davęs. Duota ko ir kaip tesėta. Anot vyskupo Motiejaus: neturiu arklių, ariu asilais, ir mano dirva nedirvonuoja.

Aš kai ko daviau, jaunieji kai ko davė; jie ir daugiau duos. Tegul jiems Dievas padeda Ko aš turiu prieš juos pūstis?

Vėl prieina prie lentynos ir paima knygą.

Kazys Binkis. Didelis talentas. Lietuviškas Puškinas… Tokių eilių ir Maironis neparašė. Ale visokiom ten bizdeliuškom tokį talentą išeikvojo.

Paima kitą knygą.

Arba va tas, su svetima pavarde – Kossu-Aleksandriškis – genialus vaikas. (Atsiverčia knygą) Žiūriu – va kaip jis gieda:

Augo sode serbenta
Ašarinėm kekėm –
Buvo meilė taip šventa!
Niekam nepasakėm…

Atsiverčia trečią knygą.

Juozas Tysliava. Gražus, mudrus ir talentingas berniokas. O savo poezijos deklamatorius – kaip Demostenas! (Skaito pakiliai)

Šiapus jūrų varpai,
Vakariniai varpai,
O anapus –
Sidabro rytojus.
Vai kodėl taip anksti
Mano laimę karpai,
Svetimųjų šalių mylimoji?

Nutyla. Galvoja.

Kas gi dar čia man guli ant liežuvio? A, pala, va, žiūrėk.

Griebia nuo stalo dar vieną knygą.

Skaitei Herbačiausko „Dievo šypsenas“? Įdomu? Čepucha na postnom maslie. Tas Herbačiauskas kaip į uodegą įskiepytas. Nežino, ko nori, panie. Šiandien jis lenkas, ryt lietuvis, kitą dieną vėl čiort znajet kto. Vieną dieną katalikas, kitą bedievis. Nepatinka man jis. Kožnas durnius gali sukelti furorą. Paprastas bliuznijimas. Paskaityk. Nusispjausi. Trenkia knygą.

Kas tas Petras Cvirka? – Jerunda. Peckolis. Žinai, parašė jis čia tokią knygutę – „Pirmąsias mišias“. (Varto paėmęs) Eilės kaip eilės – nekokios, nors yra ir geresnių. Blluznija prieš Dievą, prieš šventuosius… Kurija sukonfliktavo. Tai Jis, panie, ateina pas mane. Gelbėk, girdi, padėk. Nueinu į kuriją – ten mane beveik išveja, nieko negaliu padaryt O dabar skaitau – vėl rašo blevyzgas. Parašė „Kaip klebono skerdžius Dievui žvakes degė“. Rašo apie kunigo gaspadinę. Ką jis, piemuo, išmano apie tas kunigų gaspadines! Snarglį tegu pirmiau nusišluosto!

Perbraukia rankove sau per nosį.

Kartais, panie, su davatkomis įdomiau, negu su kai kuriais rašytojais…

Beje. Moteris taip jau mes ir būtume užmiršę. – Bačinskaitė. Rami mergiotė, bet eiliuoja gražiai. Ir talentas retas. Tik va, susipainiojo, ir gaila, kad ne savame undaroke. (Tarsi čia pat kreipdamasis į ją) Saliamute, sukalbėk padėkos poterėlį, kad kun. Maliauskas ar kas jam lygus neskaito poezijų; nes kad skaitytų, oi, duotų už tai, kad nuoga bėgioji į mišką, „Be bažnyčios, be altoriaus“, kad beveliji krematoriumą, ir dar už kai ką…

Vėl atsisėda.

Žinai, išsišnekėjau. Rūpi ir kiti jaunieji, čia mano nepaminėti, bet gal tegu jau jie liks kitam kartui.

Tyli.

Mane bara, kam esą aš, ieškodamas „deimančiukų“, prišneku nebūtų dalykų. [Konfratras Dambrauskas visai įsibėgėjo: girdi,] „doc. Tumas – krikščionis, katalikas, kunigas ir kanauninkas – metęs į šalį visus katalikiškos estetikos ir kritikos principus“. – O kuriame kalne Aukštėjas ar kuriame mokslo rūme autoritetai įgaliojo kritiką vienu rėžtu, vienu plunksnos patraukimu pakart autorių?

Recenzentas, imdamas į rankas knygas, iš anksto turi būti į jas palinkęs, joms palankus.

Yra knygų linksmų, yra nuobodžių; yra įdomių ir taip sau. O džiaugsmo džiaugsmo, susilaukus naujų, ir dar su kibirkštėle talento. Tai kaipgi nesidžiaugsi? Reikia džiaugtis, ir aš jokio sąžinės prikaišiojimo bei gėdos nejaučiu, kai iš manęs vieni tyčiojas, kiti net piktinas ir peikia, kam aš esąs specialistas knygoms girti.

Patarti, pareikalauti ko, pykti ir koneveikti, kad ne taip pasidaro, kaip norima, – tuščia Reikia pačiam padaryti, sukurti. O jei Dievulis nedavė žymaus talento pačiam, tai kam pykti, kad jis nedavė ir kitam? Aš nedrįstu reikalauti iš kitų to ir tiek, ko ir kiek pats netesiu duoti.

Koneveikti ne mano amatas.

Jei aš ko nesuprantu, tai dar nereiškia, kad taip negali būti. Juk nevienodos visų akys, dūšios…

Ne viskas yra, ką žmonių akys temato; dar yra, ko žmonės nemato ir reta kas tejaučia

Susimąsto.

Staiga vėl pašoka.

(Užsidegęs). Garbinkime tad kiekvieną naują drąsią pradžią.

(Šiek tiek atvėsęs). [Na, nereikia ir] kiekvieną nusispjovimą aiškinti kaipo kažkokių revoliucijų ženklus.

Palūkuriavęs ateina į priekį.

Jokiai literatūros srovei aš nepriklausau nei išmanau, kuri geresnė. Man tėra dvi „srovės“: talentingųjų, kurie Ir iš b[ezdalo] virvę nuveja, ir nevykėlių, kurie tik šlamštus gamina. Jokiu vardu šlamšto nepadarysi šedevru, o šedevro nepanaikins jokie priešininkai. Džiaugčiaus ir dadaizmu, jei kas sugebėtų talentingai pavogrėti.

Palikime kūrėjams laisvę pasireikšti patiems savimi, o ne srove.

Reikia naujų talentų, nė naujų srovių. Nėra gyvo vandens, nėra ir srovės. Jei kas po savim pasišlapina, tai dar ne srovė.

Grįžta prie stalo.

Neišmanau, nė kuris yra literatūros „tikslas“. Savaime ji, man rodos, privalėtų būti lyg betikslė, imant ją kaipo antitezę bolševikų literatūrai.

(Įrėmęs kumštį į stalą). Rašytojai – ne pelkių sausintojai.

Vaižgantas žiūri ilgai į visus.

Pamokslas iš viso to šioks: aš esu – aš.

Atsisėda.

Ilga tyla.

Viena man dabar neramu, kam aš pažeminęs savo raštus. Būtų geriau patylėjus.

Numoja ranka.

Žinokitės, ir tiek. Nei man čia bėgti, nei kelnes turėti; nei berašyti, nei liautis rašius. Tfu!

Ir iš viso ant kurio kalno įvyko įsakymas – rašyti? Rašyti ir tada, kai už tai kolioja? Nei sau, nei kitiems džiaugsmo.

Alleluja.

Paima plunksną.

[Po tuo ir pasirašau:]

Jūsų

Juozas Pastumdėlis

MERGYTE, AŠ NE PROFESORIUS

Priekyje stovi paskaitininko pultas.

Atbėga Vaižgantas, nešinas popieriais ir knygomis.

Budeliai, budeliai! Kam jis bloga padarė?

Trenkia popierius ir knygas ant pulto.

Žiūriu – stovi bernas, užnėręs kilpą ant mano šunelio kaklo. Jis žiūri į mane graudžiom akim, maldaudamas pagalbos! Aš jiems aiškinu, kad čia mano šunelis, [Kaukas,] kad jis sveikas, nepasiutęs, o tie… (Kilsteli desperatiškai rankas).

Salėje kažkur sugirgžda durys.

(Tvojęs kumščiu į pultą). Nėr, panie, disciplinos! Šitas vėlavimas ir durų girgždinimas man labai nepatinka. – Bent tas duris pateptume lašiniais, kad negirgždėtų… – Ką, ar policeiskami merami reikės čia jus tvarkyti? Susitarkim taip: aš į paskaitą nevėluosiu, o jūs tuojau pat po skambalo turite susėsti čia. Kas pavėluos, tegu į vidų nelenda. Išvysiu pro duris. Sutarta?

(Palenkęs ausį į „auditoriją“). [Ką?] – Mesk tu po velnių tą „profesorių“! Mergyte, aš ne profesorius, aš ne mokslinčius – aš jums mokytojas. Kas aš per profesorius! Va, mane paprašė, kad aš su jumis kalbėčiaus. Ir kalbuos. Niekas manęs neklausė, ar aš tai mokėsiu, ar sugebėsiu. Bet su jumis, čia visais susirinkusiais, kalbėtis noriu, nes jus – jaunimą, dorą ir kilnų jaunimą – labai myliu. Va, šitaip.

Aš docentas – ne profesorius. Neužmirškit!

Nusižiovauja.

Miego noriu, panie…

Staiga duria į kažką iš tolo pirštu.

Kaip vadinosi pirmasis lietuvių dienraštis?

Tyla.

(Skėstelėjęs rankomis), štai kokių esama begėdžių! Mes naktimis nemiegame, plušame… Aš jum prirašiau visokių knygučių, sudėjau pinigus, tų knygučių niekas neperka, jas baigia žiurkės suėst, o jūs tingit paskaityti. Gėda, panie! Apsidairo po „auditoriją”.

O kas yra romantizmas?

Vėl tyla.

Ar Adomas ir Ieva buvo romantikai? – (Tariama studentė, nedrąsiai drebančiu balseliu) Taip, buvo, – Duokš [studijų] knygutę. [Pasirašysiu.]

Ir „pasirašo“.

Pasirausia savo popieriuose.

Neilgai betrukę susilauksime dar vienos minėtinos sukakties – šimto metų, kai yra miręs populiarusis autorius bažnytinio himno „Pulkim ant kelių, visi krikščionys“. Visoje Lietuvoje nerasi katalikų bažnytėlės, kur, prieš pradedant šv. Mišių auką, nebūt pagiedota ta kilni ir reikšminga įžanga į vyriausią katalikų apeigą, išreiškianti visus žmogaus reikalus.

Parpuola Vaižgantas ant kelių ir beveik raudodamas didžiu balsu pragysta:

Su ašaromis, pulkim su viera
Prieš tą strošniausią Jėzaus afierą.

Pakyla ir stovi susigraudinęs.

Pagaliau atsipeikėja.

[Bet kun. Strazdas, panie, nebūtų Strazdas – pynė giesmes daugiau svietiškas negu šventas.]

Apgiedokim Žalnieriūną,
Kurs sudaužė bobos kūną.
Boba šile grybus rinko,
Štai liesvinčius ataslinko
Ir nutvėręs Žemėn traukia,
Boba rėkia, gvoltu šaukia¹.

[Ką jūs į tai pasakysit?]

„Auditorija” pratrūksta griausmingais aplodismentais.

Vaižgantas šypteli.

[Na, o toliau tai jau patys pasiskaitykit.]

Staiga —

… e, sarmata kalbėti tai, ko nuodugniai neišmanau. (Atsidusęs) Viešpatie, kokia kančia kalbėti neautoritetingai. Kiek kartų tenka nurausti, beskaitant nesąmones.

Numoja ranka.

Einam miegot, panie, Užteks. Nusibodo ir man, ir jums.

Griebia savo popierius, knygas ir išbėga kaip atbėgęs – net sudulka.

NEMOKU, BRA, BŪTI KANAUNINKU, IR TIEK

Ateina Vaižgantas. Šį kartą be sutanos – apsivilkęs kažkokiu apskurusiu vatinuku ar megztiniu.

Matydami mane taip apsivilkusi, jūs nepamanykit, kad aš ne kunigas. Aš toks pat kunigas, kaip ir visi – ir mišias laikau, ir sakramentus duodu.

Nuima nuo šalimais rašomojo stalo stovinčio fotelio knygas, padeda ant grindų ir atsisėda.

Aš su pasauliečiais esu susigyvenęs; jie man dažnai malonesni už aršųjį kovotoją kataliką.

Esu katalikas širdyje, iš persitikrinimo, jog tai vienatinė krikščioniškai-doriška sistemą šventa išganinga; savo kunigystę sutepiau negul netvarkiu liežuviu, darbais dar ne. Bet… praktikoje esu liaksus, nedievotas, mažapoteris.

Dėl mano „savotiškumo“ reiškiama man daug užgaulingų dalykų. Tiek to. Ką gi aš padarysiu, jei toks esu apsigimęs. Bet dažnai aš esu patraktuojamas lyg neūžauga, lyg beprincipis, minkštas žmogus. Tai man 55 m. amžiaus. 30 metų kunigystės, 35 m. literatūros ir „tautininkavimo“ žmogui yra užgaulinga. Aš turiu savotiškų principų, nepriešingų Šv. Katalikų Bažnyčiai, kuriai visados atsidėjęs tarnavau ir Jos garbės, lygiai savo luomo, niekados neįžeidęs (nebent kuriais tuščiais pliauškalais).

Tyli.

Nemoku, bra, būti kanauninku, ir tiek.

Kodėl, girdi, Rotušės aikštėj ar Nemuno pakrantėj išeinu pasivaikščioti su šuniuku?

Tai didžiausia esanti gėda ir doriems žmonėms pasipiktinimas. Na, sakykit jūs man: koks čia pasipiktinimas? Taksiukas (Kaukas) kaštaninės spalvos, labai meilus ir protingas sutvėrimas. Ištikimiausias mano draugas. Taksiukas ir kanarėlė narvely vienintelė man paguodą kai pasilieku vienas. O vienumos dažnai neišvengiu…

Pakyla, prieina prie lango ir žiūri pro jį.

Susigyvenau su gražia ir jaukiausia visame Kaune bažnytėle, su gražiausia gal visoje Lietuvoje, su Baltosios gulbės aikšte, su Maironio Kunigų seminarija…

Staiga pasiraitoja kelnes ir atbėga į priekį.

Brone, Tu gi dievobaiminga moteriškė – pasimelsk, ar kurių galų, nes baigiame skęsti. Kaip prasidėjo potvynis kovo 5 naktį, taip ir neslūgsta. Vytauto bažnyčioje 3/4 metro vandens. Kazys liuosai važinėjas po bažnyčią didelėje laivėje. Gražieji mano altoriukai, mirkę mirkę, vandeniui senkant, žiojas ir špakliavimas byra. Klebonijos namas jau penkta diena stovi kaip saloje – beprieinamas su valtimis. Apačios gyventojai, viso 14 žmonių ir katinas, gyvena pas mane. Pridėk mūsų keturius žmones ir Kauką, tai viso esame trijuose kambariuose 20 gyvūnų. Mums, nepašlapus, gana linksma. Vaizduokis tik kokia įvairybė! Vienas kunigas ir profesorius, du studentu, 1 gimnazistas, 2 studentės, 3 valdininkai, 1 operos solistas, 1 mokytojas, dvejetas mažų vaikų, dvejetas galvijų, viena moteriškė paraližuota. Kas asmuo – tai tipas. O visi bezda ir kvėpuoja, tai oras, bra, toli gražu ne Nicėjos. Blogiausias tai Aleknavičių katinas „pilsuckis“, kurs labai riebus, labai nachalas, Kaukui nepasiduoda ir – visur šlapina. Jis, galgonas, ir mano sprazbą Vyskupo kurijai apšlapino. Tai ko tik manęs anafemal nepaskyrė už tokius darbus.

Susiima už galvos.

Vanduo vėl kyla, varpai gaudžia trevogą. Nemune ketvirta diena kanonada. Mūsų kariuomenė tiek jau išsprogdino piroksilino, jog būtų užtekę Vilniui paimti, o išdavų jokių – Nemunas stovi, kaip užkerėtas. Maistui nusipirkome kruopų, tai badu nemirsime, jei neprilaksime.

Nusiraitoja kelnes.

Paprašysiu iki vasaros Palangos sezono nupirkti man maudymosi padorumą – pačią mažąją prijuostę, ne pilną: nugaros dangstyti nemėgstu. Tik nesistebėk: aš vis dėlto su moterimis neisiu maudytis; maudysiuos tik su vyrais, nors dėl savo cnatos aš nedrebu. Ot, by padoriau spaceruoti kelinėtam, kad ir kurorte.

(Parodęs į kažkurį publikoje). Galvoji, tu, panie, Šildysi savo bambą, o aš sėdėsiu redakcijoj?

Kažkas pasibeldžia į duris.

Vaižgantas nueina ir atidaro. Neva kažkas įeina.

Eikš, eikš, panie, greičiau. Neleisk į vidų šalčio. Pas mane, matai, vilkinyčia. Čiorts žino, ar ta mano moteriškė nekūrena krosnių, ar tos krosnys niekam tikusios. Šąlu, stingstu, vos plunksną rankoje išlaikau.

Atsisėda už stalo.

Na, cicilike, sėsk. Ką pasakysi? – Turbūt žinot, profesoriau, kad Kostas Korsakas sėdi kalėjime. Rašytojų tarpe kilo sumanymas paduoti amnestijos prašymą prezidentui. – Už ką jį laiko? Už bolševizmą? – Rodos. – Na tai ką aš turiu padaryti? – Labai paprastai, profesoriau. Manau, ir jūs prisidėsit prie šio prašymo. – Kad paleistų bolševiką? – Jis sunkiai serga. Manau, jums turėtų būti vis tiek, ar jis katalikas, ar bolševikas. – (Šaukdamas) Jį reik sušaudyt! Bolševikus reik šaudyt, panie! – Jūs taip manot, kunige? – Brač, kas laiko rankose valdžią, tas turi šaudyt. Kitaip neišlaikysi. – Bet juk jūs valdžios nelaikot! – Ne, žinai, aš po prašymu nesirašysiu. Aš tautininkas. Taip? Aišku? Kaip aš galiu rašytis po prašymu, kad paleistų bolševiką? A? (Palūkėjęs) Žinai ką? Kalbėsim atvirai. Rašytis aš negaliu. Bet prašymą aš nunešiu pas prezidentą ir paprašysiu žodžiu, kad paleistų.

Išlydi svečią.

Žinot, kad Kazį Borutą paleido? Aš [ir] dėl jo buvau pas prezidentą. – Betgi jis eseras, aušrininkas. – Tegul jis bus ir anarchistas, bet ne padlecas.

Sako, kas jau perėjo per kan. Tumą ir prezidentą, tas jau – otjavlennaja svoloč. O kas gi ir svoločlus užtars?

Savo vardo maiše nelaikau: jei kam jo reikia, prašom.

Kairiesiems aš juodašimtis, klerikalas, o krikdemams – parmazonas. O man visi geri r visus myliu, bile tik dirbtų ir tarnautų Lietuvos pažangai. Ar žydas, ar liuteronas – man vis taja, kai matau, kad padorus žmogus.

Jei tu nori būti kataliku – būk. O jei tu nori būti laisvamaniu – irgi būk. Esi patriotas – gerai. Esi bolševikas – tavo reikalas. Svarbu, kad tu, [kartoju,] ne padlecas.

O aš lietuvis gimiau ir mirsiu! Toks buvau ir būsiu! Nieko man nepadarysit! Ir žinot? Nesuprantu tokio lietuvio, kuris dėl dangaus išsižadėtų savo lietuviškumo! O jeigu tu parduosi savo tėvynės, savo tautos reikalus, tai parduosi velniui savo dūšią.

Vėl beldimas į duris.

Vaižgantas vėl nueina ir atidaro.

[O judu turbūt šliūbo atėjot?]

Pasiima iš spintos kamžą, užsivelka ir užsimota stulą.

Poterius, žinoma, mokat?.. – [O kaip su išpažintim?] – Sakot, ko judviem, inteligentam, eiti išpažinties, jeigu neturit nuodėmių? – Argi judu iš tikrųjų tokio šventuolėliai?

Nelaukdamas atsakymo numoja ranka…

Na, išpažtnties reikalą palieku judviejų sąžinei.

… Ir palaimina jaunavedžius.

Laimingai gyvenkit su Dievu ir mylėkit savo žemę. Gražūs gi jūs, vaikai…

Tariama pora klaupiasi ant kelių.

Eikit sau! Ką čia vaidinate davatkasl (Staiga) Ach, kad tavo bala, taigi a6 užmiršau…

lšsitraukia iš kišenės piniginę ir, radęs vos keletą litų, susirūpina.

Žinai, bratok, tik tiek teturiu… Va, paimk ir nupirk ta proga savo žmonai, gražiai žmonai, saldainių.

Išlydi jaunuosius.

(Žvilgterėjęs į kažkurį vyrą publikoje). Pasisakyk, kaip tu apsieini su savo moterimis, aš pasakysiu, kokios tu esi kultūros.

Nusivelka kamžą, nusiima stulą ir atsisėda už rašomojo stalo.

„Gero kunigo“ sąvoka apibūdina katalikiškai suprantama moralybė, ypačiai celibato dalyke. Moterų nepamitęs, neišvengsi: vilkas vis žiūri į mišką. Ir to aš neskaitau blogybe; antraip, meilės kankynės tepadaro žmogų žmogumi, o ne suvytusia kerpe ar bejausmiu basliu, kokis buvo a.a. [vyskupas] Baranauskas ir kiti jam lygūs beširdžiai sukepėliai. Tik kas kita mylėti ir priateliautls, kas kita terštis. (Palūkėjęs) Taigi ir išvedimas iš tos tirados toks: noriu tarnauti dailei, atitrauktam idealui, o ne pažemių realybei!

Pakyla ir pereina per kambarį.

Buvau „Demono“ [operos] pažiūrėtų naujame pastatyme. Nieko naujo, tik dekoracijos labai gražios. Oleka labai menkas buvo gaigalas.

Koncertavo… – [Kuo ji ten vardu?] – Buvo balso, mokyklos nebuvo. Yra mokyklos, balso nėra. Balsu pasenusi, kūnu riebi.

Ot, pani, lietuvaitės tvirtai subudavotos – ant kiekvienos kulšies nors kuolą tašyki.

Tvoja sau per šlaunį.

Kažkodėl mano reikalai vis susijaukia teatre. Užkeikta vieta tas jūsų teatras. O be jo gyventi negaliu. Prailgsta! Ir Vilkolaki lankau… Tik retai ir vogčia. Vyskupijos ordinariatas uždraudė. Valdžia, panie.

Staiga —

Apsisprendžiau! Kaip lankiau, taip ir lankysiu! Ką kie man padarys!

––– šoka nuo scenos į publiką, atsisėda ir, tarsi žiūrėdamas spektaklį, ima šaukti tariamiems aktoriams:

Balsiau, balsiau, pani! Nieko negirdėti Jeigu jau, pani tego, blogai lošiat, tai nors aiškiai kalbėkit, kad žinotum, apie ką jūs ten šnekat.

Atsistoja ir ima klostyti publikai.

O kiek man kliūva už [teatro] recenzijas, Sako, aš pabaigęs balamūtyti artistus, su jais nebegalima esą susikalbėti, [štai senis Dambrauskas meldžla Viešpatį, kad aš] neberašyčiau vaidinimo recenzijų: esą aš „turįs rimtesnių dalykų ant savo galvos“, [O svočia Puldlonė dar pazalatija: girdi, mano] „operų recenzijose jau nebeliko dainininkių – vien lakštingalos… Ar verta [man], nepažįstančiam visų dainavimo plonybių, rašyti operų recenzijas?“

Permeta akimis publiką.

Kai ims recenzijas rašyti kiti, aš jų neberašysiu. Dabar gi niekas nerašo, o rašyti reikia. Tai ir rašau. Laikausi dėsnio: pamatei tvoroje skylę – ir Iįsk.

Ir vėl kažkas pasibeldžia.

Vaižgantas skėsteli rankomis, užšoka ant scenos, pribėga prie durų, atidaro ir stovi tarpduryje.

[Vėl pinigų?] Na, žinoma, kurgi rasi didesnį turtuolį kaip Tumas. [Pavėlavai, panie – jau viską išskolinau.]

Parodo išvertęs tuščią kišenę ir užtrenkia duris.

Nueina prie stalo, paima popieriaus lakštą, užrašo didelėm raidėm —

ČIA NE BANKAS – PINIGŲ NESKOLINU.
PATS SKOLINUOS.

— – – vėl atidaro duris, prisega ant jų užrašą, duris uždaro ir ateina į priekį.

Svočia, pagalvok pati: tie parmazonai mano žiruotą vekselį protestavo, žmogus pakliuvo bėdon. Būtume kaip nors gelbėję. Dabar jau mano žiravimo niekas nenorės.

Atsisėda už stalo.

Trylika metų pradirbęs Vytautinėje bažnyčioje, aš nesudėjau jokio turto – mano einamoji sąskaita teparodo 250 litų. Ačiū Dievui, kad bent ne skolų. O prisipažįstu jums, kad nemanytumėte, jog aš čia jūsų skatikais pasinaudojau. Kas kokį litą dėjo, tas litas prie bažnyčios, ne prie mano delnų prilipo.

Kunigo naudą tikrai vėjai gaudo.

Tyla.

Kas kunigas – tai man vilkas.

[Girdi, man trūksta ir] „logikos, ir metodologijos žinių, mano žiloje galvoje yra tikras mišinys, Jovalas“. – [Ką gi], teologijoje aš nusimanau tik tiek, kiek eilinis, vidurinio mokslo kunigėlis, bet ir ne mažiau.

[Sako], aš esu „juodasis krikščioniškos kultūros griovikas“, [tai] „ar ne laikas sudrausti tą žilą kūdikį, docentą kun. Tumą, kad jis nedarytų biėdies lietuvių katalikų visuomenėje“.

(Patylėjęs). Norėta muštis ir pasiieškota lazdos. Tokiais atvejais lazda rasti lengva.

Dabartinė Lietuvos] Episkopato politika pribaigė mane. Aš jai nepritariu ir daraus jai nebereikalingas. O betgi atskalūnas aš nesu, tik pasiilgęs romantinės, mistinės, meilės religijos, ne politinės, ne kovų religijos.

Aš ne ateitininkų ir ne krikščioninimo priešas, tik bet kokio juodašimtiškumo.

Tyla.

Kartais ir be velnio velniškai padaroma.

Tyla.

Dievulio užmiršti nereikia, tai tiesa; bet ir Dievas – išmintingas, nepartinis…

Trenkia kumščiu į stalą.

Tfu! Aš neatsakinėsiu tiems, kurie nekompetentingi spręsti apie mano kunigavimą!

Vieną kartą nusilenkęs, lenksies ir antrą kartą.

Apsiramina.

Ak, tas nesuvaldomas temperamentas…

Jūs nežinot, kaip man kartais skaudu! širdis draskosi kaip pasiutusi katė. Ir kodėl mane visi puola? Dvasininkams aš nerimtas kunigas, beveik atskalūnas. Ir mano pamokslai kažkokia nesąmonė. Na, kaip aš taip atvirai ir viešai iš sakyklos kalbėjęs apie abortus. Sutuokiąs bet kokią pasipainiojusią porą…

Staiga kažkas, nė nepasibeldęs, įpuola pro duris.

Vaižgantas pakyla sunkiai, kilsteli rankas tartum į Viešpatį ir nueina vilkdamas kojas prie durų.

[O tu ko nori?] – Vakar vedei, o šiąnakt žmona su kitu pabėgo? – Blogai, panie, bet kur aš tavo žmoną besugausiu. Čia aš tau negaliu padėt. Sudiev!

Uždaro duris, vėl atsisėda ir žiūri ilgai kažkur į tolį.

Ir aš buvau jaunas. Dabar seniai jau esu žilas, kaip obelė, nors dar neseniai tepradėjau senti; o buvau juodas, kaip vabalas. Pilvas man ordinariškai, kaip karvei, išsisvėrė, jei ne nuo daug gėrimo, tai nuo daug valgymo, o buvau gražiai, harmoningai išaugęs. Akys man nuo darbo pritemo ir ašaroja. Padribo burnos ir paliaukės; nunokusiu obuoliu rodos nebeištempiami skruostai, o sakė žmonės buvęs gražus. Retai aš temačiau ir pirma veidrodį, dabar ir visiškai nebeeinu prieš jį šukuotis: man abuoja savo paties išvaizda matyti.

Be laiko pražilau, sveikata štai tik liežuviu laikosi.

Liksi ir tu toks. Bet tai menkniekis, dykas galas! Oi, daug blogiau, kad aš ir savo vidaus nebenoriu bematyti.

Ilga tyla.

O tų nabašninkų nabašninkų – nė apsidirbti negalima. Visų gaili, visi tenka pagerbti bent pėsfiiavimu iš vakzolo, iš priemiesčių į bažnyčią ir atgal į kapus.

Ima sunkiai kosėti.

Iš motinos paveldėtas dusulys darosi man vis sunkesnis rudens ir žiemos metu.

Tegu jį devynios tą Lietuvos rudenį! Nei šalta, nei šilta, nei šlapia, nei sausa. Be sociaiizmo–komunizmo, dar reumatizmas su artritizmu įsigalėjo. Suka narius, graibo raumenis, – nuolat irmėdė. Nei aspirinas, nei aviečių arbata nebejkaitina, – (Nusipurtęs), – šalta, kaip myruonui. Per ausis duria, per nosis varva, – (Nusišnypščia), – tik kultūrą kompromituoja…

Vaižgantas susigūžia ir nusičiaudi. Paima plunksną ir rašo —

N E K R O L O G A S

1930 Vytauto Didžiojo metais naktį iš birželio trisdešimtos dienos į liepos pirmą dieną Aleksoto g. 16 kieme šunų veselijoje neramų savo amželį pabaigė Kaukas, vos aštuonerius metus tesukakęs.

Kauno laikraščiai savo kronikose vis žymėdavos nepaprastą Kauko ištvermę – per dešimtį dienų suklomis veselioti. Sulysdavo, sukūsdavo nabagas, bet, apetitą gerą turėdamas, vėl lengvai atsigaudavo. Juo senyn, juo aiškiau nabašninkas jautė savo pašaukimą tarnauti gražiajai lyčiai, nepraleisti nei vienų veselijų visame senamiestyje. Pirmasis Lietuvos poetas Maironis apibūdino Kauką niekad nepamirštamais savo teisingumu žodžiais: „Kaukas, girdi, Kaukas… buvo Vaižganto gyvumo ir temperamento“.

Kaukas negalavo, Net manęs sugrįžusio nepasveikino. Vis neturėjo laiko. Bet nebeturėjo ir apetito. Matyt, dvėstinoji artinos ir, kaip kultūringas šuva, dvasią išpūtė ne namie.

Daug pasidarbavęs, pilnas nuopelnų – jo ainių liko daugybė – buvo palaidotas istoriškame Kauno „Gojuje“. Laidotuvių ceremoniją atliko Vladas Cibulskas, zokristininkas.

Palūkuriuoja susigraudinęs ir toliau rašo – – –

O mano kojos pirštelis, dr. Kuzmos Ištyrimu, atplyšęs. Sausgyslė tesugysianti per tris mėnesius. Liepta basam gyventi.

Padeda plunksną.

Nusiauna batą, nusimauna kojinę ir sėdi tarsi pasimetęs.

Buvo laikų, kada buvau pasiryžęs ir rūsį gale bažnyčios lig laiku išsimūryti ir ten atsigulti. Paskui ėmiau senti, šalti; atšalo man ir kiti.

Tyla.

Neprisiduodamas iš esmės „nusikunigavęs“, jaučiuosi „nusiganytojavęs“. Pats savim tapau nebepatenkintas ir bevelk noromis užsivožiu grabo voku… (Snūduriuodamas) Grabo voku…

KONE NUO PAT KŪDIKIO LOPŠIO

Kambario kampe – narvelis. Jame striksi, čiulba kanarėlė.

Vaižgantas – apsitūtuliavęs tuo pačiu vatinuku ar megztiniu ir dar užsimetęs ant pečių skarą – žiūri į kanarėlę.

Katės įkyrėjo; jos – bjaurybės. Taksiukas išdvėsė; jis buvo pernelyg netvarkus lovelasas. Našlių našlaitis likęs, ko gi dabar besigriebsiu? Ilgai svyravau, kas įsitaisyti, kad gyvenimą papildytų: gramofonas ar radijo imtuvas? Nusprendžiau nusipirkti kanariuką. Ir neapsirikau.

Prieina prie narvelio.

Jauniklėlis mažylėlis, gražutis geltonutis, – na, caca, ne paukštelis! [O jau] giesmininkas! – galįs prilygti pačiam Kiprui.

Lesina kanarėlę.

Lesa ropių grūdus ir kanarinius, retkarčiais kiaušinį, užkandžiauja upės smėliu. Ir kad žinotumei, toks jaunas, o jau pats prausias. Nusitaško visas, nutaško viską: mano literatūros šedevrų rankraščius ir jau atmuštus jų nelaimei, – nei pakartus, nei paleistus.

Atsisėda į fotelį.

Smilkstu ant vietos. Kitados gyvenimas taip apkarsta, kad pradedu bijoti gyvenimo. Nykstu be jokios regimos priežasties.

Nuo liūdno veido laimė nusigręžia.

Sveikatos sugrąžinti nežada. Turiu pereiti į vegetarų režimą, be mėsos, be žuvies, be grybų. Vyno – tik raudonojo.

Vargas, broluži, ir sveikam, o kiek negaluojant visai kaput.

Nei šis, nei tas.

Tyla.

Žymiausi paskutiniųjų laikų atsitikimai buvo šie.

1. Lipau į Vytauto Didžiojo medžioklės piliakalnį Birštone – na takeliu, bet tiesiai ir stačiai, kaip į Alpių viršūnes – ir išsitempiau vieno pakinklio sausgyslį. Jau antras mėnuo sopa, o užvakar net gydytoją šaukiaus.

2. Lipau į Vytauto Didžiojo Ordino pirmąjį laipsnį: taip buvo nusprendusi Ordino taryba; bet nuslydau į antrąjį laipsnį. Prezidentas sako dėl to, kad būčiau tapęs didesnis už pačius didžiuosius. Ale vis tik – žvaigždė.

Atsidaro stalčių, išsiima knygą ordinų-medalių ir ima vieną po kito segtis sau ant krūtinės.

Dabar pašonėje turiu dvi žvaigždes: Gedimino ir Vytauto, trečią – L[ietuvos] Šaulių sąjungos žvaigždę, pakaklėje du kryžių: Gedimino ir Vytauto; antrame šone Nepriklausomybės medalį ir Šaulių žetoną, o per pat pilvą Katedros distinktoriumą su aukso grandine. (Suskaičiavęs) Viso 8. Kai visa tai išvydo senis Dambrauskas, tai ko tik neapako: loštelėjo atgal ir nusprendė, kad tokiai daugybei ordinų reiktų ir pilvo didesnio. (Patapšnoja sau per pilvą) O šis man kaip tik supliuško dr. Gylio pastangomis.

Sėdi ir šypsosi.

Pagaliau kaip ir pasibaigė mano jubiliejus. – (Kažkam publikoje) Rašytojau, jei nori pagarsėti, žymus tapti, numirk… arba švęsk savo geburtstagą.

Nusiima nuo krūtinės vieną po kito ordinus ir kelia ant stalo.

Sveikinimų gavau 394. Bet kad didumas buvo šeimų, draugijų, kuopų, tai sveikino bent du tūkstančiu žmonių ir bent keliolika tūkstančių jaunimo, – deja, tik tautiškojo. Nepasveikino tik savas ir mylimas Arkivyskupas, v[yskupai] Staugaitis ir Reinys. (Tyli) Be to, kr. dem. ir soc. dem. partijos. (Palūkėjęs) Šiaip jau visi.

Nuglostė, numielavo mane lietuvių visuomenė. Epitetais mane apibėrė, kaip kokiais egzotiškais žolynais. Atsimenu, prof. M. Biržiškos anekdotą. Jie šventę Basanavičiaus sukaktį. Kažkas taip jį Išgyręs kalboje, kad net koktu pasidarę. O a.a Basanavičius pareiškęs: „Teisybę pasakė“.

Nusikvatoja.

Aš nenorėčiau virsti anekdotišku jubiliatu. Tai visų epitetų nei pasisavinu, nei atmetu.

Atsistoja.

Aš, Tumas, stoviu šalia garbinamojo Vaižganto.

Tyla.

Ir vis dėlto man bus sunku karšti pernelyg pakeltam.

Sužeria medalius į stalčių ir vėl atsisėda.

Kone nuo pat kūdikio lopšio ir iki pasenusio lazdos aš nieko tiek konkrečiai nemylėjau, deją nei paties Pono Dievo, – prisipažįstu, nors ir be to prisipažinimo visiems tai aišku, – kiek slieko širdžia tą velėną, po kurią aš, štai, jau septintą dešimtį metų landžioju. Man viena tebuvo tiktai skanu ir malonu – čėploti kad ir nešvarų, bet tik tautinį čiulpiką. Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai net padlecai tie lietuviai, bet – mano broliai!

Per visą tą laiką aš tebuvau gyvas Lietuvos reikalais. Nebuvo dienos, nė valandos, kad aš juos būč užmiršęs. Jei nedirbau, tai bent sielojaus ir šnekėjau, riedamasis dėl menko daugio su priešininkais.

Vienam Ponui Dievui neįkyrėjau.

Tyla.

Aš mylėjau Lietuvą, nes tai mano Tėvynė, mano gyvybė, mano džiaugsmas ir pasidi–džiavimas.

Aš nesiklausiau, ar kas man leis mylėti Tėvynę, mieluoti ją ir laikytis savo širdyje, kol ji buvo tokia mažutytė, nevaizdi, išplėštomis teisėmis ir turtu nabagė, jog lengvai tilpo mano širdyje.

Tyla.

Nebuvo nė metų, kad nebūtų prityręs ar šiokių, ar toklių persekiojimų, Kur buvus, kur nebuvus, Rusų valdžia traukė tieson. Tik juo žiauriau ta valdžia slėgė, juo didėjo atsispyrimo pajėga. Valdžios persekiojlmai, lyg dantų gėlimas, tik padėdavo siusti ir pykti, tik tvirtino tuos siekinius, kurie tau buvo brangūs.

Skaudžiau, kai savoji, dvasinė valdžia porsekiojo, aikštėn išsImušti neleido, po tolimiausius ir menkiausius užkampius svetimojo Kuršo ir giliosios Žemaičių šalies stumdė ir ten Ištisus 14 metų laikė, kol nesusendino Ir nepražildino. Ko man nebuvo prikišama, pradedant nuo silpnumo tikėjimo Iigi kruvinosios anarchijos! Skaudėjo tai neapsakomai, tačiau ir tai negalėjo palaužti.

Vieno niekados man neprimetė – tai nemoralumo, Ir tai didžiausias dabar mano senatvės džiaugsmas.

Tyla.

Ar aš paklydau savo gyvenimo kelyje, nesisakysiu… (Staiga) [Ne, ne], aš niekados neturėjau noro išsIbraukti iš dvasiškių. (Palūkėjęs) Ypač baigiant amžių.

[Jaučiuos iškrltęs iš] profesinio balno ir nebegalįs pabaigti amželį tame balne.

Ilga tyla.

Nyku. Jei niekam tu nereikalingas, nei žmonėms, nei prigimčiai, tai kam ir tau jie?

Ak, Dieve, Dieve, kodėl gi vis nenujemi tą sunkumą…

Tyla.

Vaižgantas pakyla ir prieina prie lango.

Pilna debesų ir pragiedrulių. Dideli vėjai…

Ar jau medžiai sprogsta? – Jie ir šiemet išsprogs, kaip kas metai; tik ar visiems šiemet jie reikė gyvybę?

Eidamas nuo lango, stabteli prie čiulbančios kanarėlės.

Kad tu, pani, giedi ir giedi. Pasilsėk, ne vienai dienai užgimei.

Prieina prie knygų lentynos.

Prisimenat Vaižganto Mykoliuką?

Paima knygą.

Mykoliuk, šen, Mykoliuk, ten. Visų siuntinėjamas, visiems pavaldus, visiems privalai būti paslaugus, ba nebūsi geras.

Toks jo buvo būdas: ne prieštarauti, ne gintis, ne pretenzijas kelti, tik vis gilyn į savo kiautą trauktis; juo skaudžiau, juo giliau, ir ten gyventi savo gyvybę.

Atsiverčia knygą ir ima skaityti:

Sudiev, Severiut! Ačiū ačiū tau už viską! (Užsimerkęs) Aš tau per vestuves vis dėlto pagrosiu… Paskutinį kartą pagrosiu – tau, kaip per visą amžių tegrojau tau, tiktai tau ir saulei… dar miškui… dar pievai…

Užverčia knygą…

…visam kam esti galas.

…Ir padeda atgal į lentyną.

(Atsisuka į publiką). BučIuoju visus į abi burneles.

Laimės ieškojau kitiems, ir pats tapau laimingas.

Tyla.

(Kanarėlei). Aš neisiu toli, aš turiu dar gerai pasilsėti prieš iškeliaudamas.

Krinta į fotelį ir sėdi užsimerkęs – tarsi ilsėdamasis prieš iškeliaudamas.

Laikrodis muša kažkokias valandas.

Vaižgantas pakyla, nuėjęs atsisėda už rašomojo stalo, paima popieriaus lapą, plunksną Ir pradeda rašyti.

Juo toliau rašo, tuo daugiau temsta.

M A N O   T E S T A M E N T A S

(Persižegnoja). In nomine Domini. Kol tebesu sveiko proto, laikydamasis tvarkos, paskutinį kartą perrašau savo testamentą.

Nekilnojamojo turto man nėr, o kilnojamasis susidaro iš bibliotekos (apie 2 000 tomų), nebrangių, bet rinktinių paveikslų, nebrangių baldų ir visai menkos garderobos, kur vertingi tėra kailiniai.

Mano [palikimas] giminėms kaimiečiams netinka; jiems geriau būtų pinigai, o jų nėr; kiek tesėjau, buvau geras jiems gyvas, o ir jie ne ubagai.

Aš niekam nesu skalnas, o man daug kas. Duodamas, kvitų neimdavau net didesnei sumai. Jei skolininkai garbingi, patys tegu susineša Vaižganto namams; jei užsigins, tai jų ir buvo grobuoniška intencija. Ir kitaip mane apvogdavo. Prašau nesibylinėti.

Jei kas tautos tradicijai ras reikalinga mano vardas panaudoti, ras priemonių. Nepanaudos niekas – nebus ko sielotis: gyvenimo vilnys veikiai persirita per visų atminimą.

Kur mane padėsite, man vis tiek pat. Man geriausia būtų padėtis Svėdasuose: kapuose, kur Tumų kūnai ilsis; arba Marikonio koplyčios rūsyje – jis tuščias. Ne mažiau per 13 metų pamėgau ir Vytautinę bažnytėlę, iš kur tokiuo atsidėjimu plėšiau lietuviškas Kauno ir Valstybės tradicijas. Nejaugi ji mane užmirš?

Lietuvą ir lietuvius mylėjau, bet sentimentus jiems jau iškalbėjau savo raštuose – prašom pasiskaityti, ir bus vis tiek, ar aš tebesu ar nebesu.

Visa tai savo ranka ir nepakrikusiu protu surašiau –

Žemaičių Katedros Garbės Kanauninkas,
Lietuvos Universiteto Lietuvių Literatūros Garbės Daktaras,
Vytauto Didž. b. rektorius,
o šiaip jau – Tretininkas
kun. Juozas Tumas-Vaižgantas
Kaune
1933 sausio 14

Visiška tamsa ir tyla. Tik kanarėlė čiulba…

---

1 Nėra visiškai tikra, kad šių eilių autorius iš tiesų Strazdas.