Julius Keleras. A-B

2007 m. Nr. 7

Pjesė

Veiksmo vieta: vieno antstolio raštinė
Veiksmo laikas: mūsų dienos

Važiuojančio tramvajaus/autobuso garsai; žingsniai; atidaromos, uždaromos durys

Telefono skambutis

Laba diena. Antstolių kontora. Ne, jo nėra. Taip, pirmadieniais–ketvirtadieniais.

Numeta ragelį; išjungto telefono pypsėjimas; naujas telefono skambutis

Laba diena. Antstolių kontora. Ne, jo šiandien nebus. Nežinau. Paskambinkit priėmimo valandomis.

Numeta ragelį; išjungto telefono pypsėjimas; naujas telefono skambutis

Antstolių kontora. Kuo galiu padėti? Ne, šiandien nebus. Jis varžytynėse.

Numeta ragelį; išjungto telefono pypsėjimas; naujas telefono skambutis

Antstolių kontora. Jo nėra. Pirmadieniais–ketvirtadieniais.

Pauzė

Taip, ponia. Jis veikia pagal mūsų respublikos įstatymus. (Trumpa pauzė) Taip, garantuoju.

Pauzė

Garantuoju, tai pareigingas, sąžiningas antstolis.

Pauzė

Jis, kaip ir daugelis, turi šeimą, vaikų. Niekad nesidomėjau. Aš tik jo padėjėjas.

Pauzė

Ne, penktadieniais jis atlieka kitą savo pareigą valstybei.

Pauzė

Taip, jūs teisi, penktadieniais jis yra teisėtas valstybės budelis.

Pauzė

Kokį išsilavinimą privalo turėti valstybės budelis? (Trumpa pauzė) Jis turi sertifikatą, patvirtintą

Valstybės gynimo nuo vidaus priešų taryboje, Nr. 00125687. Štai kabo pas mus ant sienos. Ir dabar matau.

Pauzė

Kaip – kažkoks popierius? Jeigu norite, galiu faksu išsiųsti jums kopiją. Išimties tvarka.

Pauzė

Pareiga? Antstolio pareiga ginti valstybės piliečius nuo priešų.

Pauzė

Taip, čia jūs, žinoma, visiškai teisi, priešų yra daug.

Pauzė

Ne, tai ne asmeniški pono antstolio priešai.

Pauzė

Klara?! Čia tu? Keista girdėti tavo balsą. Po tiekos metų. O ponas antstolis vakar prasitarė, jog kažkas mus turi tikrinti, todėl pagalvojau… (Trumpa pauzė) Nors mes nebijome laikraštinių apkalbų. Visi gali būti ramūs, mes nieko nebijome.

Pauzė

Džiaugiuosi, kad pagaliau paskambinai, bet tikrai nesidomėjau, nežinau, kaip jis įvykdo bausmę.

Pauzė

O kodėl man turėtų būti įdomu, kaip jis kerta galvą ar įšvirkščia nuodų?

Pauzė

Tu visiškai be reikalo lygini žmogų su višta. Net ir nusikaltusį žmogų.

Pauzė

Anaiptol nesu abejingas, aš net nevėluoju į darbą. Tu gi pažįsti mane, niekad nesu vėlavęs.

Pauzė

Šeimos vis dar neturiu, na bet atleisk, tai jau mano reikalas. Mano. Jeigu tik tiek tegali pasakyti po šitiek metų! Geros dienos!

Numeta ragelį; išjungto telefono pypsėjimas; telefono skambutis

Antstolių kontora. Čia vėl tu? Per daug sau leidi. Ir apskritai – ko tu nori? Jeigu tu vėl skambini dėl anų pinigų, tai aš visus atidaviau, bet niekada nesikišau į asmeninius pono antstolio reikalus ir nepakęsiu, kad kas nors dabar kištųsi į manuosius. Ir, beje, puikiai žinau įstatymus.

Pauzė

Kodėl vengiu vadinti jį budeliu? (Trumpa pauzė) Na, nebūk juokinga. Kodėl turėčiau? Tai antraeilės jo pareigos. Man tai nerūpi.

Pauzė

Kaip jis dirba? (Trumpa pauzė) O kam tau žinot? (Trumpa pauzė) Įsidarbinai valstybės audite? O gal kokiame madingame blizgančiame madų žurnale? Laikraštininkai mėgsta knistis po atmatas ir trukdyti dirbti. Tad klausyk, jei įdomu: ponas antstolis ilgai stebi skolininkus, po to, kai ateina laikas, teisingumo kalaviju atlieka savo darbą. Žinoma, pagal neabejotiną teisinį pagrindą.

Pauzė

Jis dažnai sako, kad jo pašaukimas – gaivinti tiesą naikinant skolas.

Pauzė

Na taip, ir pasmerktuosius, kuriuos jo reikliai rankai pasiunčia teismas. Bet apie tai aš, jau sakiau, tikrai mažai žinau.

Pauzė

Pagaliau suprask: budelio ir antstolio darbas turi daug bendra. Ir čia nėra nieko bendra su jokia neapykanta.

Pauzė

Ne, anaiptol nejuokauju, abu civilizuotai teisiniu būdu atkuria teisingumą.

Pauzė

Ar jis, nužudęs kieno nors vyrus ar tėvus, brolius ar sužadėtinius, gali užmigti? Klara, na iš kur man žinoti? Turiu ir kitų rūpesčių.

Pauzė

Po kiekvieno penktadienio į darbą jis ateina nauju kostiumu, atrodo, ką tik gavęs premiją. Net ir labai norėdamas, negalėčiau taip dažnai jų keisti. Kartais jis net kvepia svaigiais, turbūt brangiais, vyriškais kvepalais, nors aš apie juos ničnieko nesuprantu. Ne mano kišenei. Tačiau jų kvapas, patikėk, svaiginantis. Jam išėjus, visi mūsų kabinetai taip kvepia muskusu ar, nežinau, dar kuo – beveik neįmanoma pasilikus dirbti viršvalandžių.

Šiek tiek svajingai

Ponas antstolis… Žinai, jeigu būčiau moteris, manau, jis man patiktų. Labai patiktų. Būtume pavyzdinga teisingumo pora. Gal mūsų valstybėje net neliktų tų prakeiktų skolininkų ir galėtume gyventi kur nors ant jūros kranto, turėti nedidelį, labai nedidelį, ūkį ir auginti avis. Juk prisimeni, vaikystėje visada svajodavau apie avis… Man patiktų jas kirpti, įsikniaubti į purvino sniego spalvos vilnas… Gal ir ponui antstoliui…

Pauzė

Suprantama, tai tik spėlionės. Ir, žinai, man vis vien – jos saldžios ar apgailėtinos. Šiuo metu man rūpi tik kasdienės bylos, alimentai, išieškojimai, baudos, skolos ir kodeksai. Ir taip nieko nespėju. Dvigubas sumuštinis su sūriu, kurį kasdien atsinešu į darbą, kitą rytą dažniausiai lekia į šiukšlių dėžę. (Trumpa pauzė) Kraujas? (Trumpa pauzė) Kraujo dėmės? (Trumpa pauzė) Kokios kraujo dėmės?

Juokiasi

Man atrodo, tai tu kažką kruvinai painioji! Tai labai švarus, itin higieniškas vyriškis. Jis nusiplauna rankas pabaigęs darbą su kiekvienu klientu.

Lyg prasitaręs

Matytumei jo nagus! O kokios vyriškos ir stiprios jo rankos! Visada su juo sveikindamasis šiek tiek baiminuos.

Pauzė

Prisipažink, turbūt niekad nesi jo sutikus?

Pauzė

Tyli. Na, taip ir maniau. Kada nors supažindinsiu. Jo teisingumas jau yra tapęs legenda. Į jį kreipiasi Seimo, Vyriausybės nariai, verslininkai, ir netgi stambūs, užsieniečiai. Gal rimtai žadi apie jį rašyti?

Su nuoskauda

Spėju, kad tau labai mažai rūpi tikroji tiesa ir tikrasis teisingumas, kuriam atstovauja ponas antstolis.

Pauzė

Jei jau kalbu atvirai, ponas antstolis yra ypatingai subtilios natūros, kažkada net yra rašęs poeziją. Deja, darbas su nusikaltėliais galutinai sugriovė jo poetines galias. Tačiau jis, kaip ir aš, niekada nekalba apie kraują, tai tik jo darbo dalis, sakyčiau, valstybinės pareigos dalis. Maždaug kaip tipiško žurnalisto – pasmailintas liežuvis, pieštukas, popierius arba diktofonas.

Pauzė

Leisk paklausti tavęs kaip sesers – kodėl tu nusiteikusi prieš mūsų tikrąjį teisingumą? Maža ką ir kada yra rašę mūsų laikraščiai. Juk tu žinai jų principą – jeigu nėra istorijos, galima ją sukurti!

Pauzė

Na, tavo teisingumo versija gana keista… tarsi palaikytumei tuos… skolininkus.

Pauzė. Nusijuokęs

Mieloji, iš kur galėčiau žinoti, ar vaikystėje jis sprogdindavo varles, padeginėdavo kates, kankindavo kaimynų triušius? Tu žinai, aš tikrai to nedarydavau. (Trumpa pauzė) Iš kur tu visa tai trauki? Ir ką tai pakeistų? Dabar jis yra ponas, ponas antstolis.

Pauzė

Sakyk, kodėl man tai turėtų rūpėti? Nesuprantu.

Pauzė

Aš jam tik dirbu. Jis man moka algą.

Pauzė

Ne, mes nesame nei geri, nei blogi draugai.

Pauzė

Ne, galėčiau prisiekti, jis – ne toks. Aš matau, kaip dreba jo rankos pirmadienį atėjus į kontorą ir vartant naujus pasmerktųjų sąrašus. Jam gniaužia kvapą. Bet nepatikėtum, kokios gražios, kokios gražios tą akimirką jo akys! Aš, žinoma, stengiuos įdėmiai nežiūrėti, bet, galimas dalykas, jos būna pilnos ašarų… Visai galimas dalykas.

Pauzė

Taip, jis jaudinasi. Taip, jis nori kuo greičiau išsiaiškinti, kur jie, pasmerktieji, slepia savo pinigus. Taip, jis galėtų asmeniškai pats daryti kratas. Taip, jis galėtų pats krėsti apgailėtinas, taip, apgailėtinas, jų buveines, nes tas, kas skolingas, tas ir kaltas, o kas kaltas, tam būtinai reikia skirti bausmę – išgelbėti tą nelaimingąjį. Panašiai puolusią sielą gelbsti ir Bažnyčia. Nuodėmę reikia nuplauti, ją apgailint išpirkti. Skaudžiai apgailint.

Pauzė

Tu nesupranti – ponas antstolis reto garbingumo žmogus. Jis dažnai sako, kad jeigu jo vaikai prasikalstų, jis pirmas įvykdytų jiems bausmę, vertą nusikaltimo.

Pauzė

Tu nematei, kaip virpa skolininkai, supratę, jog yra užklupti ir jų nusikaltimas tarsi Dievo pirštu yra atidengtas, apnuogintas, atskleistas, ir teisingumo vėliava kyla aukštyn. Tik tada jie suvokia visą savo menkystę, visą savo kaltės dydį, ir tiesa triumfuodama vienu taikliu smūgiu paskandina juos kaip aklus šunyčius.

Pauzė

Žmonės dažnai skundžiasi valdžios neveiksnumu, partiniais klanais, jų nenoru pažinti nuo aukšto kalno ganomą savo tautą. Aš manau, netgi esu įsitikinęs, ponas antstolis puikiausiai galėtų būti mūsų Prezidentu, jis iš nuotraukų pažįsta visus skolininkus, kaip rūpestinga motina pastebi menkiausias jų ydas. Ekscelencija mato juos kiaurai kaip nuluptus, o šioje valstybėje, kurią kaip kandys iš visų pusių ėda skolininkai, tai svarbiausias, šiuo metu svarbiausias reikalas.

Pauzė. Ironiškai

Klara! Ar spėji užsirašinėti? (Trumpa pauzė) Nepamiršai įjungti diktofono? (Trumpa pauzė) Ne? Viską prisiminsi? Žodis žodin? Na, žiūrėk!

Pauzė

Apie ką mes kalbėjome? Ak, taip. Jeigu tau įdomu, kartais mes kontoroje kiauras naktis prasėdime, kad ištirtume skolininkų nuslėptus pinigus kokiame nors pačiame mažiausiame užkampio banke, o rytą areštuojame sąskaitas ir, aišku, turtą.

Pauzė

Taip, neslėpsiu, tai saldu, panašu į paslaptingą religinį ritualą arba pasaką, kuri baigiasi tiesos pergale. Karalaitė išteka už rupūže buvusio gražuolėlio princo ir gauna pusę karalystės.

Pauzė

Ne, mes negaunam pusės karalystės, bet vykdymo išlaidos mums lieka. (Trumpa pauzė. Mėgaudamasis savo gražbylyste) Nors taip mums yra atlyginama už skolų apskaičiavimus, pašto išlaidas, nakties vargą, nemigą, galiausiai, jei nori, už kančią, kurią mums sukelia skolininkai.

Pauzė

Taip, tai sekinantis nedėkingas darbas, tačiau mudviem jis kelia pasimėgavimą gerai atlikta pareiga.

Pauzė

Ar ponas antstolis turi sąžinę? (Trumpa pauzė) Gerai išgirdau? Pauzė. Atsikrenkštęs, gražbyliaudamas Klara, sąžinė kaip ir kostiumas, jis mėgsta sakyti, yra pagrindiniai jo atributai, jo gyvybinės sudedamosios dalys, be kurių jis būtų tik paprastas kontoros kėdtrynys. Ačiūdiev, jo tėvas, senelis ir prosenelis taip pat buvo antstoliai. Kaip tu manai, kas, jeigu ne antstoliai, geriausiai nutuokia visuomenės poreikius? Nemanau, kad klysčiau sakydamas, jog tik jie turi ypatingą sanitarinę klausą. Kas, jeigu ne antstoliai, švarina tą emigrantų ir tinginių, sukčių ir netikšų padermę, valo ją nuo prasiskolinusių nevykėlių…

Pauzė

Ponas antstolis…

Pauzė

Nenutrauk manęs, jeigu nori susidaryti bent apytikrį pono antstolio portretą… (Trumpa pauzė) Ponas antstolis taip pat yra ir vienintelės pasaulyje – tokio pobūdžio – agentūros „Sąžinės šviesa“ vadovas. Jei nori žinoti, ši agentūra dieną ir naktį rūpinasi skolininkų registracija, globa ir stebėjimu. Kas dar taip uoliai galėtų šioje abejingumo ir godulio apimtoje valstybėje dirbti?

Pauzė

Taip, tu teisi, taip gali dirbti tik labai švarios sąžinės žmonės, mes patys niekada neturėjome ir neturime jokių skolų ir, kaip jau turbūt supranti, pinigus užsidirbame pasiaukojamu darbu. Apie pinigus tu, atrodo, nelabai išmanai.

Pauzė

Suprask, nei man, nei ponui antstoliui nėra svarbu, kas nusikalto, – visų užmiršta senutė, vieniša motina, girtas paauglys ar dešimt metų nuo lovos nepasikeliantis ligonis. Mūsų devizas: švari sąžinė švarioje valstybėje. Bet kokia, pabrėžiu, bet kokia kaina.

Pauzė

Kas? (Trumpa pauzė) Pensininkė? (Trumpa pauzė) Kokia pensininkė?

Pauzė

Kokiame laikraštyje? A, nesvarbu, visi jie vienodai meluoja.

Pauzė

Taip, prisimenu, prisimenu – du mėnesius nemokėjo už telekomunikacijų paslaugas ir bendrovė DP, taigi „Dievas ir partneriai“, paprašė mūsų pagalbos. Padėjome, nors paprastai mažytės skolos mūsų nedomina.

Pauzė

Devyniasdešimt penki litai šešiolika centų. Skola.

Pauzė. Abejingai

Sakai – vieniša, bevaikė, bedantė, drebančiom rankom, sena, labai sena moteris. Turi fotografinę atmintį? Sveikinu, niekad nebuvau pastebėjęs. (Trumpa pauzė) Tokių žmonių – daug.

Pauzė

Neįsižeisk, bet man jos istorija neįdomi. Na ir kas, kad ji, kaip tu sakai, kažkur Mašiūnuose augino vištas, prekiaudavo grybais ir uogom? (Trumpa pauzė) Na ir kas? Aišku, neturėjo tam būtinos smulkaus verslo licencijos, tai ne mūsų reikalas, bet valstybė negaudavo mokesčių. O tai jau neteisinga. Juk skolininkai tau irgi ne prie širdies?

Pauzė

Mes pamėginome jai padėti. Bandėme paaiškinti, kokią žiaurią klaidą ji daro nemokėdama savo

skolų. (Trumpa pauzė) Ponas antstolis iš jos teuždirbo trisdešimt litų. Tik trisdešimt litų. Atrodo. O gal tik trylika. Reikėtų pažiūrėti į popierius.

Pauzė

Kokie Judo skatikai?

Pauzė

Kas tas Judas? (Trumpa pauzė) Iš Seimo? Šiandien kaip tyčia iš ten skambino. Pjaunasi kaip pasiutę šunys. (Trumpa pauzė) Nepažįstu. Bent jau į mus raštu niekad nesikreipė. (Trumpa pauzė) Regis, tu tiesiog nesupranti, kokia atsakomybė yra dirbti tokį darbą.

Pauzė

Taip, skaičiau, ją ištiko infarktas, bet čia jokios pono antstolio kaltės nebuvo. Laikraščiai kaip visuomet melavo, juk žinai, jiems tereikia vienadienės šlovės ir sensacijos. Pažįstu žurnalistų, kurie iš tėvo motinos išspaustų paskutines sultis, kad tik pasimėgautų kančia, atspausta rytiniame dienraščio numeryje. Tai šmeižtas, Klara. O už šmeižtą net ir seserį…

Numeta ragelį; išjungto telefono pypsėjimas; naujas telefono skambutis

Ir vėl tu? Klausyk, aš tuščiai gaištu brangų laiką. Maniau, po tiek metų nori pasikalbėti, ką nors man paaiškinti. Juk aš per tave, puikiai žinai, praradau viską. (Trumpa pauzė) Ne, vainiko ponas antstolis nenusiuntė, suprask, mes negalime užjausti skolininkų, mes juos baudžiame. Bet prieš tai jie patys jau būna save nubaudę, mums palikę galutinį teisingumo kirtį.

Pauzė

Kuo čia stebėtis: eilinis laikraštis ir vėl rašė eilinę netiesą. Jie mėgsta ją tiražuoti. (Trumpa pauzė) Tai nebuvo įrodyta, o juk kiekvieną nusikaltimą būtina įrodyti. Kaltinimui būtinas teisinis pagrindas. Ponas antstolis už vieną litą nepirko jos žemės. Nepirko! (Trumpa pauzė) Turi įrodymų? Ak, liaukis. Kiek pamenu, visada elgeisi vaikiškai. (Trumpa pauzė) Tai kas, kad jo brolis – Europos Parlamento narys? Na pati pagalvok, tai juokinga.

Pauzė

Žinoma, man labai gaila tos nelaimingos pilietės, bet, kita vertus, jos istorija yra gera pamoka visiems, kurie piktybiškai vengia mokėti savo skolas. Pabrėžiu – savo, ne mano.

Pauzė

Kaip – kartais neįmanoma?

Pauzė

Jeigu nors vienas pilietis nemoka savo skolų, kažkas valstybėje badauja, – taip mėgsta sakyti ponas antstolis.

Pauzė

Ar aš pasitikiu ponu antstoliu? Be jokios abejonės. Nemirksėdamas. Juk sakiau: jis, jo tėvas, senelis, gal ir prosenelis… Visi – antstoliai, ir kokie! (Trumpa pauzė) Teisingumas šeimyninės rangos principu. Iš kartos į kartą. Pati matai! Ponas antstolis yra mūsų amžiaus žvaigždė!

Pauzė

Ne, ne! Nors ponas antstolis mane vadina „padėjėju, kokio daugiau niekada neturės“, nemanyk, kad mano gyvenimas toks jau ir lengvas! Po to, kai tau paskolinau tuos prakeiktus pinigus, viską praradau. Viską, ką turėjau. Ir sielos ramybė pateko į tą praradimų paketą. Aš tau nepriekaištauju, ne, bet mano gyvenimas pasikeitė. Žemė iki šiolei po kojomis sugrįžta tik įžengus į antstolio biurą.

Pauzė

Ar tu žinai, ką reiškia tiek metų nesilankyti jokiame restorane, dirbti kaip pamišusiam, gyventi kaip raupsuotajam, beveik neturėti draugų ir taupyti taupyti kažkokiam kitam, galbūt niekad neateisiančiam gyvenimui? Kasdien matyti pono antstolio akis… Bet matytum, kokios gražios, kokios gražios jo akys!.. Jau nebegaliu tikėti, kad kada nors vieną laimingą dieną… Et, apie ką aš čia? Tau, kiek suprantu, kažkodėl rūpi tik nešvarūs baltiniai, taip, daug yra tokių, kurie moka juos publikai brangiai parduoti. (Trumpa pauzė) Viso gero, brangi sesute.

Numeta ragelį; išjungto telefono pypsėjimas; naujas telefono skambutis; pagaliau pakelia

Klausyk, nebenoriu girdėti jokių liūdnų pamokomų istorijų apie pensininkus, invalidus, vienišas motinas, apleistus našlaičius ir nestabilios psichikos karo veteranus. Prisiklausiau. Be to, puikiai žinai, kas atsitiko man, kai tau paskolinau tuos nelaimingus pinigus.

Pauzė

Galiausiai, jei bent vienoje tų istorijų ir slypi dalelė, dvi ar net trys dalelės tiesõs, aš čia tikrai niekuo dėtas. Visai. Galiu tau prisiekti: aš tarnauju valstybei, ne antstoliui. O mudu siekiame vieno tikslo. Ir įstatymus, beje, aš puikiai žinau.

Pauzė

Na ir kas čia tokio, jeigu teisėjas padeda advokatui, antstolis – teisėjui, advokatas – notarui, ir atvirkščiai? Broliška teisingųjų parama vienam kitam, nieko daugiau. Jeigu, tarkim, tu dirbi krautuvėje ir tau prisireikia degtukų – juk neini į kitą parduotuvę jų pirkti, tai būtų juokinga, ar ne? Todėl ir advokatas susijęs su teisėju taip, kaip antstolis su visa teisingumo sistema. Bendra kraujo apytaka, taip sakant. Bet jeigu tu klaustum manęs asmeninės nuomonės, sakyčiau, kad šiame akvariume tik antstoliai yra auksinės žuvytės. (Trumpa pauzė) Neneigiu, teisingumas, kaip ir įstatymo rėmai, gali turėti paklaidą. Žinai, net ir medikai kartais mirtinai klysta. Tačiau sąmoningai piktybinio pobūdžio skolos yra tyčia daroma klaida, kurią kaip sprogusį pūlinį reikia nedelsiant išpjauti. (Trumpa pauzė) Tai man nenauja: visi atvejai išskirtiniai, visi laiko save aukomis, visiems norisi atsikąsti kuo didesnį pyrago gabalą. O skaniausias, be jokios abejonės, – kaimyno pusėje.

Pauzė; pašiepiamai

Sakai, ponas antstolis nuskriaudė vieną tau ir man gerai pažįstamą žmogų? (Trumpa pauzė) Ar jis irgi pensininkas? Sunkiai bepaeinantis? Drebančiom rankom? (Trumpa pauzė) Tu mane gąsdini, nors man nebaisu. Kodėl? Nes aš žinau tiesą.

Kiek pavargusiu balsu

Na, nebent jis irgi buvo iš tos skolininkų kastos. (Trumpa pauzė; juokiasi) Apie tai jau daug ir išsamiai kalbėjome, panele, o gal jau ponia, Klara? Neskambinai man ištisus trejus metus.

Pauzė

Tvirtini, jog tai nesusiję su jokiom skolom, jokiais pinigais? Viskas šiame pasaulyje susiję su pinigais. (Trumpa pauzė) Ir tu nesiruoši nieko rašyti apie poną antstolį? (Trumpa pauzė) Tikrai, Klara? (Trumpa pauzė) Tai kam tu mane tardei kaip kokį dvylikametį per pirmąją išpažintį? Kam? (Trumpa pauzė; lyg ir sau) Ponas antstolis neseniai išsitarė, jog į kontorą turi skambinti iš kažkokio įtakingo dienraščio jo jubiliejaus proga. Atrodo, visai susipainiojau. (Trumpa pauzė) Hm.

Pauzė; užsimiršęs, tęsdamas pokalbį

Tą žmogų…

Pauzė

Išmetė iš antro aukšto?

Pauzė

Išstūmė? Kas išstūmė?

Pauzė

Klara, nesuprantu, kuo čia dėtas ponas antstolis? Ir kas tas į ligoninę paguldytas žmogus, kurį mudu pažįstame?

Pauzė

Klara. (Trumpa pauzė) Tavo toks gražus, retas vardas. (Trumpa pauzė) Pasiilgau tavęs.

Pauzė

Vakar sutikau gatvėje tavo draugę Vidą, na tą iš tavo klasės, ir ji man pasakė, kad tu irgi ligoninėje. Nieko daugiau nežinojo. (Trumpa pauzė) Vaikystėje dažnokai sirgdavai. Peršalimai, angina, ausų uždegimai… Ir gimei pridususi. To, aišku, negali prisiminti – ant virkštelės buvo mazgas. Mama kažkada mums pasakojo, ar pameni? Jeigu būtų pavėlavę, neturėčiau sesers.

Pauzė; lyg kažką įtardamas

Tu tikrai ligoninėje? (Trumpa pauzė) Ką tik atsigavai po komos? Ak, užtat tavo balsas toks silpnas.

Pauzė

Kur? Švento Jokūbo ligoninėje?

Pauzė

Palauk, palauk. (Trumpa pauzė) Nori pasakyti, jog tai tave iš antro aukšto išstūmė ponas antstolis? Nesąmonė. Viešpatie! Nieko nebesuprantu.

Pauzė; susitvardęs

Juk tu niekada neturėjai jokių skolų, aš tau nebūčiau leidęs skolintis. Niekam nebuvai skolinga. Niekam, tik man. Visada buvai gera mergaitė… O ta sena, skaudi skola… Dabar jau galim apie ją pasikalbėti? (Trumpa pauzė) Tada, kiek daugiau nei prieš trejus metus, paskolinau tau visas savo santaupas, užstačiau bankui butą, likau kaip stoviu, ir jeigu ne ponas antstolis, gyvenčiau gatvėje. Labai norėjau tau padėti, Klara… Ar prisimeni, kaip tu prašei, beveik maldavai pinigų tam naujam nedideliam dviejų kambarių butui miesto centre, netoli tavo darbo? (Trumpa pauzė) Nelaiminga meilė buvo tave sugniuždžiusi: abortas, depresija, nemiga, vaistai, daug įvairių vaistų. Bet jokio buto tada taip ir nenusipirkai, nes staiga vėl įsimylėjai. Džiaugiausi. Tikrai. Niekad nemačiau tavo naujo išrinktojo, nors visada vadinai mane mylimiausiu, vieninteliu broliu. Paslaptingai šypsodavaisi, kai paklausdavau, kokia jo profesija, amžius, pomėgiai. Atsakydavai, kad man jis patiks. Mintyse tuo šiek tiek abejojau. Žadėjai gauti paskolą ir iškart pradėti išsimokėti skolą. Bjaurią, didelę, juodą skolą, kuri kaip milžiniška rašalo jūra abu mus užliejo. Paskui tu dingai. Atsisakei su manimi bendrauti, o buto taip ir neįsigijai. Į jokias kalbas nesileidai. Porą mėnesių kone kas vakarą mėgindavau tau paskambinti, visada tuo laiku, kai jau turėdavai būti grįžus iš darbo. Niekada nekeldavai ragelio. (Trumpa pauzė) Klara, Klara. (Trumpa pauzė) Taip seniai tavęs nemačiau.

Pauzė; susigriebęs, labai ramiai, pusiau sau

Leisk susigaudyti. Reikia atkurti loginę įvykių seką. (Trumpa pauzė) Man seniai ramybės neduoda viena, atrodytų, niekuo dėta smulkmena, tačiau ji nesuprantamai graužia širdį. Man iš stalčiaus dingo (trumpa pauzė) kažkada dovanota tavo nuotrauka.

Pauzė; pasakoja lyg ir sau

Tokia graži nuotrauka. Labai graži. Tu ką tik baigei mokyklą, aukšta, šviesiaplaukė, dar net neįtari, kad tapsi drabužių dizainere. Tėvas laiko tave apkabinęs per pečius purpurinio aksomo fone vienoje mūsų mėgstamų fotoateljė. Abu atrodote labai laimingi. Tarsi būtumėte jaunavedžių pora. (Trumpa pauzė) Tu visuomet buvai tėvo numylėtinė. Manęs jis… (Trumpa pauzė) nemylėjo. Nežinau kodėl. Ir jau niekad nesužinosiu. (Trumpa pauzė) Aš mylėjau mamą. Dabar galiu jau pasakyti, kad buvau vienintelė jos meilė.

Pauzė

Ta nuotrauka gulėjo stalčiuje, pačiame dugne, ir vieną sykį, kai skubiai ieškojau kažkokių dokumentų, antstolis, ponas antstolis netyčia ją pamatęs paklausė – kas ta katytė? Pauzė

Klara, mano sesuo – nieko neįtardamas atsakiau. (Trumpa pauzė) Kitoje nuotraukos pusėje buvo užrašytas tavo namų adresas.

Pauzė

Prisimenu, tu pakeitei nuomojamą butą, norėjai, kad aš kada nors užsukčiau. Pameni, norėjai parodyti išsimokėtinai pirktus brangius, atrodo, olandiškus baldus, labai panašius į tuos, kokius turėjome vaikystėje. Rudos, tikros odos, labai patogius… (Trumpa pauzė) Tai buvo dar gerokai prieš mūsų kivirčą. Mudu nebendravome trejus metus, Klara. (Trumpa pauzė) Tu nieko nepaaiškinai, nenorėjai nieko man sakyti. Žinojau, nujaučiau, kad nebeturi tų prakeiktų pinigų. Ir staiga nuotrauka dingo, tarsi jos ir nebūtų buvę.

Pauzė

Sakyk, kas tau? Liga – nepavojinga?

Pauzė

Dabar jau nebe? (Trumpa pauzė) Komos pasekmės nenuspėjamos?

Pauzė

Palauk, bet iš kur pažįsti poną antstolį? (Trumpa pauzė) Kalbėk! Netylėk! Greta tavęs ant lovos albumėlis su judviejų kelionių nuotraukomis ir rašiklis su įspaudu – „Sąžinės šviesa“? (Trumpa pauzė) Juk tai pono antstolio įstaiga! Ak, tai štai kaip sužinojai mūsų telefoną!

Pauzė

Ne? Tu seniai jį pažinojai? (Trumpa pauzė) Gražu, mano antstolis ir čia įsivėlęs. (Trumpa pauzė) Dar viena moteris. (Trumpa pauzė) Klara, vienintelė mano Klara. (Trumpa pauzė) Kontoros baliukuose jis man į ausį vis pasakodavo tą pačią nuobodžią istoriją apie kelnaičių kolekciją, bet aš apie tuos moteriškus dalykus niekada nenorėjau klausyti. Ir tavo drabužėlis yra toje kolekcijoje?! Ponas antstolis! (Trumpa pauzė; susigriebęs) Ką visa tai reiškia?

Pauzė

Gal čia koks nelemtas atsitiktinumas, klaida, vaizduotės pokštas? Juk tavo smegenys rimtai sutrenktos? (Trumpa pauzė) Ar tau nebuvo haliucinacijų?

Pauzė

Trejus metus draugavai su tuo paslaptingu, angeliškos išvaizdos teisininku? (Trumpa pauzė) Vakar vienos gydytojos paprašei mano adresu pasiųsti ir jo laiškus? Dieve! (Trumpa pauzė) Prabangūs restoranai? (Trumpa pauzė) Bendros kelionės? (Trumpa pauzė) Savaitgaliai Londone? Ar tu suvoki, ką sakai?

Pauzė 

Tai jis ir buvo slaptingasis tavo mylimasis?

Pauzė

Ar gali taip būti?

Pauzė

Man jau senokai neramu. Nieko apie tave negirdėjau, maniau, gyveni kaip visada, bet…

Pauzė

Ponas antstolis? Dar netikiu. Netikiu.

Pauzė

Didelis apgamas virš dešinio antakio? (Trumpa pauzė) Taip, tai jis. Tai jis. (Trumpa pauzė) Nuostabiai gražios akys.

Pauzė; sau

Ji miegojo su ponu antstoliu, mano antstoliu. (Trumpa pauzė) Dar viena! Dieve mano! Dieve mano! Jis ją mylėjo! Galbūt mylėjo! (Trumpa pauzė) Alio! (Trumpa pauzė) Taip, girdžiu. (Trumpa pauzė) Sakai, jis nuolat grybaudavo kvailelių pinigus, radai jo laiškus kitoms moterims? Koks cinikas! (Trumpa pauzė) Ir štai jie baigėsi… Nori pasakyti…

Trumpa pauzė

O paskui jis tave išstūmė? (Trumpa pauzė) Už ką? Kad tylėtum? Bet ką tu jam padarei? Juk tu – mano Klara, niekam nieko neskolinga mano sesuo.

Pauzė

Atleisk, atsigersiu vandens. Daugiau nebegali kalbėti, pavargai?

Ilga pauzė

Klara, vargšė mano Klara. Vargšas mano antstolis. Tučtuojau lekiu ligoninėn.

Pauzė

Kaip neįleis? Aš – brolis. (Trumpa pauzė) Brolis.

Pauzė

Ateisiu lygiai trečią. (Trumpa pauzė) Palauk, kažkas rakina duris. Atrodo, tai jis, mano ponas antstolis. (Trumpa pauzė) Taip, tai jis. Atleisk.

Numeta ragelį, šis ima pypsėti – tildamas pypsės iki pat pjesės pabaigos

Ak, tai Jūs, pone antstoli. Rytoj penktadienis, kaip įprasta, ateinate susipažinti su nauja auka. (Trumpa pauzė) Kaip visada skaniai ir brangiai kvepiate, kišenės pilnos pinigų ir, žinoma, nuotraukų su gražuolių adresais. (Trumpa pauzė) Savaitgalį keliausite į kalnus ar prie jūros? (Trumpa pauzė) Ar imsite kartu kokią naują mergą? Naują, gyvą mergą! (Trumpa pauzė) Galbūt netgi blondinę. Dar vieną blondinę. Juk jūs nežinote, taip ir nežinote, kas yra tikra, tikra meilė! Nežinote, nežinote! (Trumpa pauzė) Pasakykit Klarai, pasakykite, kad aš jai atleidau. O jūs tokio padėjėjo jau niekada neturėsite.

Trumpa pauzė; šūvis

Pabaiga