Atsiminimai ir dienoraščiai
Walto Whitmano laiškai motinai
2019 m. Nr. 5–6
Iš anglų kalbos vertė Diana Gancevskaitė
Walto Whitmano (1819–1892) archyve[1] šiuo metu visiems besidomintiems prieinami maždaug keturi tūkstančiai laiškų – rašytų paties poeto ir adresuotų jam. „Metų“ skaitytojams siūlome susipažinti su keletu (iš stebėtinos daugybės) W. Whitmano laiškų motinai – jie rašyti Jungtinių Valstijų pilietinio karo metais, poetui dirbant ligoninėse sergančiųjų bei sužeistųjų slaugytoju, kasdien susiduriant su karo siaubais, beprasmybe ir žmogaus gyvenimo trapumu.
Louisa Van Velsor Whitman, susilaukusi devynių vaikų (užaugo aštuoni), be abejo, labiausiai žinoma tuo, kad pagimdė Waltą Whitmaną, antrąjį savo vaiką, gimusį kai jai buvo dvidešimt ketveri. Iš motinos ir sūnaus laiškų, kaip teigia juos tyrinėjusi prof. Ceniza Sherry, akivaizdu, kad visame pasaulyje inovatyvia poezija išgarsėjęs W. Whitmanas buvo ir mylimiausias Louisos vaikas, kurį ji brangino ir kuriuo pasitikėjo labiau nei kitais. W. Whitmanas taip pat atvirai ir nuoširdžiai rodė meilę motinai, vertino jų tvirtą ryšį. Artimam savo bičiuliui, poetui, eseistui, leidėjui, biografui Horace‘ui Traubelui, vėliau išleidusiam poeto biografiją, apybraižų ir pokalbių su juo rinkinius, W. Whitmanas yra prisipažinęs: „Kaip aš jai skolingas! To neįmanoma pasverti ar išmatuoti, net išsakius gražiausiais žodžiais: tai gali būti tik intuityviai suvokta. „Žolės lapai“ yra manyje gyvas jos temperamento grožis… Įdomu, kokia knyga būtų buvusi „Žolės lapai“, jei būčiau gimęs kokiai kitai motinai.“
Pačios Louisos laiškai sūnui kupini Walto nuolat lauktų žinių apie šeimą, tačiau juose – ir jos pasvarstymai apie tuometinius politinius įvykius bei skaitytus kritikos straipsnius apie sūnaus poeziją. Taip pat motina nuolat dėkoja jam už dosnumą: W. Whitmanas jai ne tik nuolat siuntė pinigų, bet ir knygas, laikraščius, įvairius almanachus bei straipsnius.
Nors šioje publikacijoje pateikiami tik W. Whitmano laiškai motinai, pastebėtina, kad jos pačios rašymo stilius, anot tyrėjų, vertas dėmesio, be to, jis turėjęs didelės įtakos ir paties poeto stiliui. Nors vadinta „neraštinga“ – pavyzdžiui, nerastume įprastų skyrybos ženklų, retai tenaudojo didžiąsias raides, darė daug gramatinių klaidų, – tyrėjai linkę teigti, kad ji nebuvo „raštinga“ tik rašytine prasme, nes Louisa gana daug skaitė, buvo sumani ir suvokė gyvenamąjį metą, politinius įvykius.
Akivaizdi motinos įtaka ir lyčių vaizdavime W. Whitmano darbuose. Louisos stiprybė smarkiai prisidėjo prie poeto lyties takumo pojūčio kūryboje. Savo poezijoje ir prozoje jis siekė perteikti demokratijos vaizdinį, daug labiau idealizuotą nei aktualijos už namų ribų.
Motina taip pat turėjo įtakos sąvokos „bendraminčių draugystė“ (comradeship) vystymuisi ir reikšmei W. Whitmano pasaulėvokoje. Ši sąvoka poetui palaipsniui tapo vis talpesnė, ypač pilietinio karo akivaizdoje; poetas jos nesiaurino lyties, amžiaus, seksualinės orientacijos ar tarpusavio santykių aspektais. Po karo „Visa ko motinos“ (Mother of All) įvaizdis, atliepiantis tokią draugystę, dar labiau sustiprėjo, o pradinis „Visa ko motinos“ įvaizdžio pradmuo, be abejo, buvo Louisa Van Velsor Whitman.
—–
[1] The Walt Whitman Archive. – Prieiga per internetą: https://whitmanarchive.org/.
Vašingtonas
1864, kovo 2 d.
Brangi mama,
Tu arba Jeffas turite pasistengti parašyti, kai tik gausite šį [laišką] ir pranešti man, kaip gyvuoja sesutė[1], parašyti, ar ji visiškai pagijo nuo laringito ir kaip ji laikosi – taip pat apie George‘o lagaminus[2], išties tikiuosi, kad juos atgavo, tai buvo toks nesusipratimas – noriu išgirsti, kuo jis baigėsi, viltingai tikiuosi išgirsti, kad juos atgavo – Dar nemačiau laikraščiuose, ar 51-asis [sausumos pėstininkų batalionas] jau paliko Niujorką – Mama, noriu sužinoti viską apie namus ir visus įvykius, ypač apie tuodu mano ką tik paminėtus dalykus, ir kaip tu laikaisi, brangiausioji mama, turi parašyti man tiksliai, kaip laikaisi, nes iš tavo pastarųjų laiškų bandžiau kaip nors suprasti, ar tu laikaisi įprastai gerai, ar ne – parašyk man, ir kaip mano brangioji sesuo Mat[3] ir ar ateinančiais metais vis dar ketinate likti čia, Portlando bulvare – Na, brangi mama, aš čia vis dar taip pat, nieko naujo, esu sveikas ir energingas, ir vis judu tarp sužeistųjų ir sergančiųjų – pastarųjų atvyksta išties daug – ligoninės čia gana perpildytos – pastaruoju metu ligoninėje ėmė atrinkinėti beveik išgijusiuosius ir siųsti juos atgal į jų pulkus, atrodo, kad šį pavasarį ketinama kaip tik įmanoma labiau sustiprinti kariuomenę – atgal į pulkus jie siunčia daugelį, mano nuomone, ne visai tam tinkamų [karių] – taip pat yra būriai ir kuopos, ir pulkai, praeinantys pro čia vienu nuolatiniu srautu, keliaujantys į frontą, grįžtantys namo po atostogų – tačiau yra ir nemažai paliekančiųjų kariuomenę dėl atostogų, vėl įtraukiamų į sąrašus ir trumpam keliaujančių į šiaurę – jie pro čia gana gausiai praeina –
Mama, Lewisas Brownas gana sparčiai taisosi, greitai jam bus galima uždėti medinę koją, jis labai neramus ir aktyvus, ir vis nori visur vaikštinėti –
Samas Beatty‘is yra čia, Vašingtone – Čia buvo smarkoka pūga, tačiau šiandien vaisku ir saulėta, bet pažliugę, aviu savo kareiviškus botus – nė dulkelės – Brangi mama, labai noriu pamatyti tave ir sesutę, ir Mat, ir visus – jei tik gausiu progą, manau, trumpam grįšiu namo – noriu pabandyti išleisti eilėraščių knygą, naują, pavadinimu „Būgno dūžiai“[4], tad noriu nuvykti į Niujorką ir dėl šios priežasties –
Mama, aš neatsisakiau minties apie dėstytojavimą[5] – tačiau kad ir kuo užsiimčiau, ateinančius metus pašvęsiu sužeistiesiems ir sergantiesiems, tiek mažai tegaliu – Na, sudie, brangi mama, tam kartui – greitai parašyk –
Waltas
Vašingtonas
1864, kovo 15 d.
Brangiausioji mama,
Jeffo laišką gavau praeitą sekmadienį – jis rašo, kad esi išties smarkiai peršalusi – brangi mama, man dėl to labai neramu – labai tikiuosi, kad dabar jau esi pagijusi – Jeffas parašė man apie namą, tikiuosi, bus taip, kad abu galėsite likti tame pačiame name[6], taip būtų daug patogiau [išbraukta eilutė] labai prastai dėl smegenų karštinės – vargšas vaikinas mirė, jam buvo tik devyniolika, o jis buvo kilnus vaikis, toks geras, nors maždaug aštuonias dienas buvo be nuovokos, vis dėlto dar šį tą suvokė, šalia jo nebuvo nei giminaičio, nei draugo, tai buvo labai liūdna, daug buvau su juo, tik sėdėdamas šalia, guosdamas, jis visą laiką klejojo, jo kalbėjimas buvo toks paveikus, kad mano akys nuolat buvo kupinos ašarų, paskutiniąsias dvidešimt keturias valandas jis sparčiai seko – prieš keletą mėnesių jis sirgo ir buvo paskirtas į 6-ąjį ligoniams skirtą korpusą – vietoj to jie turėjo jį išsiųsti namo – jam mirus, kitą dieną atėjo jo brolis, labai šaunus jaunas vyras, Laim Ridžo Pensilvanijoje pašto viršininkas – jį tai smarkiai paveikė, nagi, ir turėjo.
Mama, manau, kad dabar čia, ligoninėse, yra blogiau nei kada nors anksčiau, gauname pastarųjų trejų metų ligų ir baisingų sunkumų drumzles – diarėjos atvejai siaubingiausi, kokius tik gali įsivaizduoti, ir jie skaičiuojami šimtais ir tūkstančiais, spėju, taip yra dėl kariuomenėje gaunamo maitinimo –
Ką gi, miela mama, neberašysiu apie ligonius – ir vis dėlto žinau, kad norėtum apie juos išgirsti – visi tokie bejausmiai, tikriausiai tai sena istorija – nėra geros ligonių priežiūros – O kaip norėčiau, kad tu – ar geriau moterys, turinčios tokių savybių kaip tu ir Mat, – būtų čia, daug jų, išskirstytų kaip matronos tarp vargšų sergančių ir sužeistų vyrų – pakaktų vien tik būti šalia – O, kiek gėrio tai jiems suteiktų –
Mama, man taip negera matyti, kokių žmonių tarp jų esama, tų, kurie už juos atsakingi, tokių šaltų ir ceremoningų, bijančių paliesti ligonius – Ką gi, mama, bijau, kad parašiau tau nenuoseklų laišką – rašau skubėdamas –
Waltas
Dokumentai pasiekė mane saugiai, mama – [išbraukta eilutė] mylintys linkėjimai Jeffui, Mat ir visiems –
Vašingtonas
1864, kovo 22 d.
Brangiausioji mama,
Gana nuliūdino žinia, kad nesveikuoji, jauti skausmą šone ir esi labai peršalusi – brangi mama, tikiuosi, kad jau geriau – norėčiau, kad man parašytum, arba kad Jeffas parašytų, iškart, nes man nepalengvės, kol neišgirsiu [naujienų] – gavau George‘o laišką, jame parašė ir Jeffas, kad jautiesi gana nesveikuojanti ir apie skausmą – Mama, taip pat prieš kelias dienas gavau tavo laišką – rašai, kad Brownai elgėsi labai bjauriai, ir manau, kad taip buvo iš tiesų, tačiau kadangi viskas dėl namo liks taip pat, turėčiau nesikišti[7] – Labai džiaugiuosi, kad Mat su Jeffu ketina likti, nebūčiau radęs ramybės, jei jie ir tu būtumėt atskirai – Parašiau laišką Hanai, gerą ilgą laišką (prireikė dviejų pašto ženklų), – parašiau ir George‘ui, išsiunčiau jam į Noksvilį.
Mama, man viskas taip pat, jaučiuosi tikrai labai gerai, senoji bėda su galva ir pažeistom ausim baigėsi, nebevargina manęs nuo tada, kai grįžau čia iš Bruklino – Dabar rašau majoro Hapgoodo senojoje kontoroje, kur turiu savo senąjį stalą ir langą – šiandien sausa ir vėsu, kaip tik nori, tik ne malonu – Potomako kariuomenėje bet kuriuo metu tikimasi sulaukti gen. Granto[8], kad jis imsis aktyvių veiksmų – Ką tik girdėjau iš fronto – kol kas nieko panašaus į kokius nors veiksmus, tačiau kiekviena pusė nuolat pasirengusi, tikėdamasi ką nors nutiksiant – O mama, vien pagalvojus, kad netrukus čia sulauksime to, ką tiek daug kartų esu matęs, vėl baisius krūvius ir traukinius, ir laivus, kupinus vargšų kraujuojančių ir išblyškusių, ir sužeistų jaunų vyrų – nes taip iš tiesų bus, ir visai netrukus – matau visus mažus ženklus, pasiruošimą ligoninėse ir pan. – kai pagalvoji, kraupu – kartais prisimenu baisumus, po mūšio atgabenamus sužeistuosius, ir apie mūšio lauko vaizdus, ir sunkiai galiu patikėti savo paties prisiminimais – koks siaubingas dalykas yra karas – Mama, atrodo, kad ne vyrai, bet daugybė velnių ir budelių skerdžia vieni kitus –
Brangi mama, dvidešimt kartų per dieną galvoju apie tavo pasiligojimą – O, kaip tikiuosi, kad nėra taip blogai, kaip parašė Jeffas, jis rašė, kad tau blogiau, nei kada nors yra buvę – ir jis man dar parašys – jis turi tai padaryti, net jei tik kelias eilutes – gal ką girdėjai iš Mary[9] ir jos šeimos?
Ką gi, miela mama, tikiuosi, kad šis laiškas tave pasieks skausmui ir peršalimui atlėgus – parašyk apie mažąsias mergaites[10] ir Mat, ir visus –
Waltas
Vašingtonas
Antradienio popietė k[ovo 29]
Brangiausioji mama,
Vėl parašiau George‘ui į Noks[vilį] – atrodo, kad kol kas reikalai ten pablogėję – Čia mes manome, kad mūsų pajėgos bus stipriausios Virdžinijoje šį pavasarį, ir viskas linksta Ričmondo paėmimo link – Grantas yra čia, dabar jis štabo būstinėje, Brendžio stotyje – neilgai trukus tikimės mūšio, yra daugybė požymių – Manau, jau sakiau tau, kad jie iš fronto atsiuntė visus ligonius – maždaug prieš keturias naktis čia [buvo] siaubingai lietinga popietė [ir naktis] – Taigi, per patį lietaus smarkumą [naktį?] atvyko traukinys [sergančių?] ir sužeistųjų, daugiau nei šeši šimtai [karių], stotyje – [tai b]uvo vienas tokių pačių [senųjų] vaizdų, negalėjau sulaikyti ašarų – daugelis vargšų jaunų vyrų turėjo būti gabenami neštuvais, uždengti antklodėmis, kurios greitai permirko iki siūlo lietuje – Daugeliu atveju tai buvo ligoniai, tačiau kai kurie rimtai sužeisti – atėjau į artimiausią ligoninę ir padėjau – Mama, tai buvo baisi naktis (ano penktadienio naktis) – gana tamsi, gūsingas vėjas, o lietus pylė kaip iš kibiro – Vienas vargšas vaikinas (tai tik vienas pavyzdys iš šešių šimtų) man atrodė gana jaunas, gana nedidukas (po visko pažvelgiau į jo kūną) – jis šiek tiek dejavo nešikams jį nešant – ir vėlgi, kai jie nešė jį pro ligoninės vartus, pastatė neštuvus ir jį apžiūrėjo, o vargšas vaikinas buvo miręs – jie nunešė jį į palatą, nedelsdamas atėjo gydytojas, bet visa tai buvo beprasmiška – blogiausia dargi ir tai, kad jis visiškai niekam nežinomas – nieko nebuvo ant jo drabužių, kaip ir su juo pačiu, kas leistų atpažinti – ir jis visiškai nežinomas – Mama, užteks kankinti širdį tokiais dalykais – labai tikėtina, kad jo bendražygiai niekad ir nesužinos, kas jam nutiko – vargšas vargšas vaikas, atrodė, kad jam ne daugiau aštuoniolikos –
Pastaruoju metu jaučiuosi, lyg man būtina pertrauka, savijauta gera ir esu pakankamai energingas, ir niekad nesijaučiau geriau, tačiau mano jausmus didžiąją laiko dalį veikia skausmingos aplinkybės – viskas tik blogėja ir blogėja, kalbu apie ligonių kančias, ir kaip jau esu sakęs anksčiau, tie, kurie su jais susiję, tampa vis beširdiškesni ir abejingesni – Mama, kai matau paprastus kareivius, ką jie turi pereiti, ir kaip visi, rodos, stengiasi juos apvogti, ir kaip juos bandoma bet kokiais būdais apgauti, netgi mirštančio kareivio pinigai pavagiami kokio niekšiško tarnautojo, ar iš kai kurių ligonių, net iš po galvos, o tai dažnas atvejis – o tuomet agonija, kurią matau kasdien, aš kone bijau pasaulio – Mama, pasistengsiu kitą kartą parašyti linksmiau – bet tai yra tai, ką aš matau – ką gi, sudie šiam kartui, brangi Mama –
Waltas
Mama, gavau tavo laišką, kuriame rašoma [kad tau] geriau – ar jau beveik pasveik[ai? – Aš] tikiuosi, kad labai grei[tai vėl] parašysi – man dėl [tavęs] neramu – siunčiu savo meilę Jeffui ir Mat ir visiems –
Vašingtonas
’64, kovo 31 d., ketvirtadienio popietė
Brangiausioji mama,
Kaip tik šią akimirką gavau tavo laišką su pirmadienio vakaro data – brangi mama, jokiame laikraštyje nemačiau nieko apie tai, kur yra 51-asis pėstininkų batalionas[11], kaip ir nieko negirdėjau, bet vis tiek dėl jų jaučiuosi neramiai, numanau, kad jie yra Noksvilyje, Tenesyje – Mama, dabar jie atsiskaito su daugeliu šios kariuomenės pulkų – bet dėl George‘o, manau, bus uždelsimų siunčiant pinigų ir pan. – brangi mama, norėčiau turėti šiek tiek pinigų, kad nusiųsčiau tau, bet gyvenu kone vėjo perpučiamomis kišenėmis – mama, kaip nors pasistengsiu tą kažką atsiųsti ir tikiuosi, kad nesijaudinsi ir nesijausi liūdnai dėl piniginių reikalų – žinau, kad viskas labai brangu – Mama, manau, kad gavai mano laišką, rašytą antradienį, kovo 29 d., ar ne?
Rengiausi rašyti Jeffui daugiau nei mėnesį – planavau parašyti gerą ilgą laišką, tačiau kažkas mane stabdė, tai vienas, tai kitas dalykas – bet rytoj būtinai pasistengsiu parašyti –
Mama, du mėnesius buvau blogiausiame įmanomame kančių ir mirties sūkuryje – vienintelė paguoda, kad buvau saulės spindulių jų kančiose ir nusiminusiose sielose bei kūnuose priežastimi – buvau ir su daugeliu mirštančiųjų –
Ką gi, mama, nesijaudink dėl parduotuvės sąskaitos ir pan., nors žinau, kad tarsi, jog lengviau pasakyti, nei padaryti – (Aš pats, manau, dėl žemiškų dalykų jaudinuosi mažiau nei bet kada, jei tai įmanoma) – Pasakyk Jeffui ir Mat, kad siunčiu jiems savo meilę – Gen. Grantas iš fronto ką tik atvyko į miestą – apylinkėse čia vėl vien purvynė – Šį vakarą eisiu pas spiritualistinį mediumą[12], manau, kad tai, be abejo, bus vien apgaulė, papasakosiu kitame laiške – brangi mama, išlik viltinga –
Waltas
Kaip Californy? – pasakyk Hat[13], kad jos dėdė Waltas vieną dieną apsilankys namuose ir pasiims ją į Niujorką pasivaikščioti Brodvėjumi – vargšelis Jimas[14], norėčiau jį pamatyti – turiu vieną turtingą draugą, jis nori, kad keliaučiau su juo į Idahą uždirbti pinigų[15] –
Vašingtonas
’64, balandžio 5 d., antradienio popietė
Brangiausioji mama,
Vakar gavau Jeffo laišką – jis rašo, kad tu dažnai per sunkiai dirbi, per daug eikvodama jėgas, tikriausiai šveisdama ir pan., o blogiausia, kad, bijau, tai tiesa – mama, aš neprieštaraučiau ir nebūčiau prieš šveitimą ir panašius dalykus, jie gal ir reikalingi, tačiau nė pusė tiek nereikalingi, kiek tai, kad turi būti kiek įmanoma sveikesnė ir nevargintų reumatas bei peršalimas[16] – Jeffas rašo, kad sesutė persirgo vėjaraupiais – ar jau visai pasveiko – noriu sužinoti – Taigi, Nance[17] susilaukė dar vieno vaiko, vargšelis mažylis, neatrodo, kad bus didelė šventė, vargšas mažutėlis, tokie laikai.
Čia siaubingai lietingi orai – šiandien lyja, nepaliaujamai ir pagiežingai – kareiviai stovykloje patiria to pasekmes, ir ligoniai, daugelis jų – labai daug reumatizmo atvejų ir gerklės ligų – Vėl parašiau George‘ui, išsiunčiau į Noksvilį – Mama, šį rytą gavau laišką nuo Lewiso Browno, jaunojo vyro, kuriam maždaug prieš du mėnesius amputuota koja – (tas, šalia kurio kelias naktis nakvojau ligoninėje po amputacijos, nes baimintasi kraujoplūdžio) – jis namie Elktone, Merilende, atostogose, jis nori, kad ten atvažiuočiau, bet manau, kad nevyksiu, jam puikiai sekasi – šiuo metu ligoninėse pilna tokių, kuriems labai prastai – tiek daug kareivių po dvejų ar dvejų su puse metų palūžta, dėl pervargimo ir blogos mitybos, kiaulienos, sudžiūvusios duonos, blogo arba visiškai jokio vandens ir t. t. – taigi, juos atgabena čia. O, tai siaubinga ir ilgainiui tik blogėja, blogėja, blogėja – galvojau, kad sunku matyti sužeistuosius, bet kartais manau, kad regėti šiuos vis dėlto graudžiau –
Ką gi, mama, buvau susitikęs su didžiuoju spiritualistiniu mediumu Fosteriu, buvo tokių mažų dalykų, kurie kai kam galbūt pasirodytų įdomūs, tačiau aš neįžvelgiau tame nieko, verto pavadinti antgamtišku – nežengčiau nė žingsnio dar vienam apsilankymui ten, kad pamatyčiau tokius dalykus ar net dvigubai tiek – buvo visokie stalų bilsčiojimai ir daug nesąmonių – vieną artimiausių dienų grįžęs namo papasakosiu tau išsamiau –
Jeffai, atrodo, nelemta man parašyti tau ilgo laiško, galvojau padaryti tai šiandien, bet taip išeina, kad vos spėsiu į paštą šiandien nunešti šį – O, kaip aš noriu tave pamatyti, ir sesutę su Hat – Na, aš suraičiau puikų laišką, taip skubiai, kaip tik gebėjau rašyti –
Trečiadienio priešpietis – Mama, vakar pašte laiško negavau – ką tik papusryčiavau, išgėriau geros arbatos su puikiu skrebučiu ir sviestu – rašau tai savo kambaryje, Šeštosios g. 456 – atrodo, kad audra baigėsi – brangi mama, tikiuosi, kad laikaisi gerai ir esi pakilios dvasios – Rašyk man taip dažnai, kaip tik gali, ir Jeffas taip pat – ar yra žinių iš Han?
Waltas
Vašingtonas
1864, balandžio 10 d.
Brangiausioji mama,
Gavau tavo laišką ir iškart išsiunčiau tą, kurį atsiuntei George‘ui – tikriausiai gavo jį kitą dieną – iš jo laiško sulaukiau dieną prieš tavąjį – ketinu vykti į Anapolį ir su juo pasimatyti –
Mama, labai greitai tikimasi mūšių pradžios, apie tai byloja visi požymiai – pastaruoju metu čia sulaukėme smarkiausių liūčių, kokias tik man yra tekę matyti – dabar pusėtinai malonus oras – Kongrese labai jaudinantys laikai – variagalviai[18] niršta ir nori Pietų Konfederacijos pripažinimo – tai puikus metas, po visko, ką jie padarė, ir visko, kas paaiškėjo per pastaruosius trejus metus, pakalbėti apie pripažinimą to, kad jie yra tokie piktadariai – Po pirmojo Frederiksburgo [mūšio][19] pats jaučiausi netekęs drąsos ir abejojau, ar mūsų vadai galėtų toliau kariauti – bet tai jau praeityje, karas turi tęstis – ir aš mielai pats eičiau į [karių] gretas, jei manyčiau, kad taip būčiau naudingesnis, nei esu dabar, o kartais aš to nežinau –
Mama, tu nenumanai, kokie jausmai apima žmogų po to, kai jis matė ir patyrė tai, kas vyksta stovyklose, kariuomenėje, tarp sužeistųjų ir pan. – jis ima giliai jausti tai, ko anksčiau nebuvo jautęs – vėliava, „Yankee Doodle“[20] melodija ir panašūs dalykai sukelia niekad anksčiau nepatirtą poveikį – tokiomis aplinkybėmis mačiau ašaras ant vyrų skruostų, o kiti išblykšta – Turiu mažą vėliavėlę (ji priklausė vienam iš mūsų kavalerijos pulkų), duotą man vieno sužeistųjų – ją paėmė vienas separatistų kavalerijos mūšyje, o nedidelėje kruvinoje kovoje išgelbėjo mūsų vyrai, tai kainavo trijų vyrų gyvybes, tik vienos nedidukės vėliavėlės atsiėmimas, keturi prieš tris – mūsų vyrai ją išgelbėjo ir atplėšė nuo mirusio sukilėlio krūtinės – visa tai vien tam, kad vėl atgautų savo mažą vėliavėlę – šis vyras, kuris ją turėjo, buvo labai sunkiai sužeistas, ir jie leido jam pasilikti vėliavą – aš su juo praleidau daug laiko, jis sakė norintis man ką nors duoti, jis nesitikėjo išgyventi, tad davė man tą vėliavėlę kaip atminimo dovaną – miniu tai, mama, kad parodyčiau tau to jausmo pavyzdį – nėra tokio pulko, kavalerijos ar pėstininkų bataliono, kurie, esant progai, nepasielgtų taip pat –
Balandžio 12 d., antradienio rytas. Mama, pabaigsiu savo laišką šį rytą – šiandien graži diena – vakar vėlai vakare buvau Kongrese, buvo labai karšta naktinė sesija apie vyrų, kurie nori pripažinti Pietinę Konfederaciją, pašalinimą – Turėtum išgirsti kalbančius kareivius – jie įsikarščiavę iki beprotybės – tikriausiai ne vien kariuomenėje, bet ir čia turėsime karštą metą – kareiviai ištikimi kaip Šiaurinė žvaigždė – Siunčiu tau keletą vokų ir vieną George’ui – Parašyk, kaip laikaisi, brangi mama, ir kaip visi kiti – noriu jus visus pamatyti – Jeffai, mano brangus broli, norėčiau, kad būtum čia, ir Mat taip pat – Parašyk, kaip sesuo – Aš įprastai gerai, tikrai kasdien puikiausiai – noriu po mėnesio atvykti ir pasistengti išleisti savo „Būgno dūžius“ – galvoju, kad tai galėtų būti ir finansinė sėkmė – Brangiausioji mama, tikiuosi, šis laiškas pasieks tave kuo puikiausiai besijaučiančią, kaip ir brangiąją seserį Mat ir visus.
Waltas
Vašingtonas
’64, balandžio 19 d., antradienio vidurdienis
Brangiausioji mama,
Jau daugiau nei savaitę neturėjau jokių žinių iš namų, tikiuosi, kad tu laikaisi gerai, brangi mama, kaip ir visi kiti – mano gyvenime nieko naujo ar neįprasto – galiu tau rašyti tik tą patį apie apsilankymus ligoninėse ir t. t. – Taip pat nieko negirdėjau apie George’ą – gal tu girdėjai ką nors? Parašiau jam į Anapolį – Šiandien čia gana šilta, po ilgo liūčių prakeiksmo, o paskutinės dvi ar trys dienos buvo labai neblogos – Mama, tikriausiai gavai mano praeito antradienio, 12 d. laišką –
Praeitą savaitę naktimis ėjau į Kapitolijų debatų dėl pono Longo[21] pašalinimo – buvo naktinės sesijos, labai vėlai – man patinka naktį eiti į Atstovų rūmus, ten pati nuostabiausia salė, tokia prabangi ir didelė, ir naktį ten šviesiau nei dienomis, ir vis tiek toje šviesoje sunkiai įžiūrėsi, ji sklinda per stiklinį stogą — tačiau narių kalbėjimas ir gebėjimai beveik visuomet prislopinti, labai įdomu ir liūdna matyti ten tokius talentus, tokiais baisiais laikais kaip šie, – sakyčiau, kad tokius pat talentingus, kaip mūsų senas bičiulis dr. Swalmas[22], maždaug tokius – gal pagalvosi, kad juokauju, bet nejuokauju, mama – kalbu visiškai rimtai – Kapitolijų laikui bėgant imi pamėgti, ypač kai jie dabar ant viršaus užkėlė statulą, ir ji labai gerai matoma, tai puiki bronzinė statula, manyčiau, Laisvės dvasia[23] – ji nuostabiai atrodo leidžiantis saulei, man patinka nueiti ten ir į ją žiūrėti, kai saulė būna jau kone nusileidusi, ji švyti ant statulos šalmo, ir šis mirguliuoja ir žioruoja kaip didžiulė žvaigždė, atrodo išties neįprastai –
Ką gi, mama, štai ir prasideda dar viena vasara, ir kas gi gali pasakyti, ką ji mums atneš? – šios vasaros kampanija žada būti aktyvesnė ir žiauresnė nei kuri nors prieš tai – Kaip rašiau tau ankstesniame laiške, Grantas pasiryžęs padaryti viską, kad užimtų Ričmondą ir palaužtų niekšingus banditus, kurie čia įsigalėjo kaip „vyriausybė“ – jis tam rimtai nusiteikęs, visa jo siela ir mintys pašvęsti tam naktį ir dieną – jis tikriausiai labiausiai pasišventęs iš visų vadų ar netgi vyriausybės – o tai jau kažkas, ar ne, mama, – ir jie daro viską, kad kovotų už savo paskutiniąją galimybę – kviečiasi savo pajėgas iš pietvakarių ir pan. – Brangi mama, perduok mano meilę brangiam broliui Jeffui ir Mat, ir visiems – rašau savo kambaryje, 6-ojoje g. –
Waltas
Šaltinis: whitmanarchive.org
—–
[1] „Sesute“ šeimoje vadinta W. Whitmano brolio Thomaso Jeffersono (Jeffo) Whitmano antroji dukrelė Louisa Whitman (čia ir toliau, jei nenurodyta kitaip, – vertėjos pastabos).
[2] Kovo 6-ąją poeto brolis George‘as Whitmanas iš Našvilio (Tenesio valst.), pakeliui į Noksvilį (Kentukio valst.), laiške motinai rašė savo lagaminą radęs nepaliestą. (W. Wh. archyvo inf.)
[3] J. Whitmano žmona Martha, šeimoje vadinta Mat, Mattie.
[4] Išleista 1865 m.
[5] W. Whitmanas apie savo paskaitų planus motinai rašė 1863 m. birželio 9 d. laiške. Matyt, paskatintas bičiulio, amerikiečių rašytojo, dailininko, natūralisto ir filosofo Johno Burroughso entuziazmo, buvo sutikęs Vašingtone skaityti paskaitas 1964 m. sausio 20–25 dienomis. Vis dėlto šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. (W. Wh. archyvo inf.)
[6] 1864 m. kovo 11 d. laiške J. Whitmanas broliui rašė, kad motinai „sunkiausias peršalimas, kokį man teko matyti“ ir kad jie turi sunkumų su šeimininkais Brownais dėl nuomos. (W. Wh. archyvo inf.)
[7] Apie motiną Jeffas rašė kovo 19 d.: „Ją kamuoja nuolatiniai dideli skausmai […] Dieną ar dvi ji buvo kone bejėgė… Išties baiminuosi, kad ji susižeidė ilgam.“ Jeffas niekad neperdėdavo aprašydamas situaciją, visuomet nuspėdavo nelaimę, ypač jei tai būdavo susiję su motina. Taip pat jis skundėsi, kad per šykštumą motina nenusisamdo pagalbininkės namuose. Nesutarimai su Brownais buvo numalšinti ir abi šeimos liko dar metams gyventi Portlando bulvare. (W. Wh. archyvo inf.)
[8] Ulyssesas S. Grantas – amerikiečių kareivis, politikas ir valstybės veikėjas; 1869–1877 m. buvęs 18-uoju Jungtinių Valstijų prezidentu.
[9] W. Whitmano sesuo Mary Elizabeth Whitman.
[10] Matyt, omenyje turimos Jeffo ir Mat dukros Manahatta ir Jessie Louisa.
[11] Jame tarnavo poeto brolis George‘as Whitmanas.
[12] Kalbama apie įžymų mediumą Charlesą H. Fosterį. Apie jį savo knygoje „The History of Spiritualism“ rašė Arthuras Conanas Doyle‘as. (W. Wh. archyvo inf.)
[13] Jeffo pirmoji dukra Manahatta Whitman, šeimoje vadinta Hat, Hattie.
[14] Jimas buvo W. Whitmano sūnėnas, brolio Andrew Jacksono Whitmano sūnus. (W. Wh. archyvo inf.)
[15] W. Whitmanas tikriausiai turi omenyje amerikiečių tyrinėtoją, kelių statytoją Johną Mullaną. (W. Wh. archyvo inf.)
[16] Jeffo laiškas W. Whitmanui neišliko, tačiau jis neabejotinai pakartojo ankstesniuose laiškuose išreikštą susirūpinimą, kad ponia Whitman atsisako samdytis pagalbos namų ruošoje. Savo balandžio 14 d. laiške motinai George‘as paantrino savo broliams: „Mama, esu tikras, kad nepakankamai savimi rūpiniesi, ir jei tik pasisamdytum ką nors, kas ateitų ir dirbtų tau du ar tris kartus per savaitę, ir leistum už tave šveisti ir valyti, esu įsitikinęs, kad tavęs taip nebevargintų peršalimai ir luošumas. Nereikia sakyti, kad negali sau to leisti, mamyte, nes užtikrinu, kad siųsčiau tau pakankamai pinigų, kad viskas vyktų po senovei (o tau nereikėtų dirbti taip, kaip iki šiol).“ (W. Wh. archyvo inf.)
[17] Nancy Whitman, poeto brolio Andrew Whitmano žmona, šeimoje vadinta Nance. (W. Wh. archyvo inf.)
[18] Variagalviais [Copperheads] (taip pat – Taikos demokratais) buvo vadinami šiaurinių valstijų demokratai pacifistai, prieštaravę pilietiniam karui.
[19] 1862 m. poetas aptiko savo brolio, leitenanto G. Whitmano pavardę 51-ojo pėstininkų bataliono sužeistųjų Frederiksburgo mūšyje sąraše. Anuomet W. Whitmanas išvyko iš namų Brukline į Frederiksburgą ieškoti brolio.
[20] „Yankee Doodle“ – populiari amerikiečių liaudies daina, dar ir dabar patriotiškai dainuojama JAV, be to, tai – Konektikuto valstijos himnas.
[21] Kalbama apie Alexanderį Longą, Jungtinių Valstijų kongresmeną demokratą. (W. Wh. archyvo inf.)
[22] Omenyje turimas gydytojas Samuelis J. Swalmas, gyvenęs Brukline. (W. Wh. archyvo inf.)
[23] Laisvės statula, taip pat vadinama Ginkluotąja laisve ar tiesiog Laisve – Thomaso Crawfordo sukurta bronzinė statula, nuo 1863 m. vainikuojanti Jungtinių Valstijų Kapitolijaus pastato kupolą Vašingtone.
„…ir eisim gyventi toliau“: Juozo Baltušio laiškai redaktorei Donatai Linčiuvienei
2019 m. Nr. 4
Šių metų balandžio 14 d. minimos rašytojo Juozo Baltušio 110-osios gimimo metinės. Neseniai išleista šio kūrėjo užrašų knyga „Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970–1975“ atvėrė daug galimybių naujai perskaityti įdomios asmenybės biografiją. Tačiau dienoraštiniai įrašai nėra vienintelis išlikęs autoriaus gyvenimo liudijimas.
Dar vieną, papildomą pažinties rakursą gali pasiūlyti ši publikacija, sudaryta iš dalies Juozo Baltušio laiškų, 1974–1983 m. rašytų ilgametei „Vagos“ leidyklos redaktorei Donatai Linčiuvienei, daugelį jo tekstų palydėjusiai į spaudą. Šiuose laiškuose atsispindi įvairūs rašytojo kasdienio gyvenimo bei kūrybos klausimai, kurių pateikimo stilistiką nulemia epistolinio žanro taisyklės ir adresatas.
„Metų“ žurnalo redakcija dėkoja gerbiamai Donatai Linčiuvienei už leidimą publikuoti jos išsaugotus laiškus.
Parengė Antanas Šimkus
Nida, 1974.VIII.5
Miela drauge Donata,
rašau Jums kelis žodžius iš Nidos, nors nieko ypatingo pasakyti neturiu, vien pasiilgau kaip redaktorės ir kaip draugo.
Atkentėjau čionai jau keturias dienas, liko dar aštuonios. Turiu vilties atkentėti ir šitas. Sakau šitai ne todėl, kad Nidoje būtų bloga, o todėl, kad aš pats niekam tikęs: visur man negera, nejauku, visiems pavydžiu galimybės maudytis jūroje, kaitintis saulėje ir daugelio kitų dalykų, kurie man nebeprieinami. Toks jau esu, ir nieko nebepadarysi su manim.
Rytais, išleidęs Moniką ir Roką į pliažą, sėdu prie stalo ir žiūrinėju „Tėvų ir brolių takais“ rankraštį. Šitą savo knygą Vilniuje perrašiau visą mašinėle, o dabar su nerimu galvoju, kaip parodysiu Jums. Nėra beveik nė vieno puslapio be korektūros ir kitokių pataisų! Pradedu baugintis, kad „Vaga“ apskritai nepriims rankraščio tokiame pavidale. Na, žiūrėsime.
Graužiuosi, kad nepasiėmiau rašomosios mašinėlės. Būčiau pavaręs į priekį „Druskos“ antrąją dalį. Čia, pasirodo, galima kaukšėti, kambarių izoliacija tiesiog ideali. Žodžiu, apsižioplinau.
Sąlygos ilsėtis „Rūtoje“ labai geros. Puikus maistas, karštas vanduo, malonus aptarnavimas. Publika tai truputį nuobodoka, kadangi nomenklatūrinė. Ypač tai liečia moteris. Tiesą pasakius, moterų nė nėra, vien nomenklatūrininkų žmonos. Nė vieno įdomesnio veido.
Laimei, vakar atvažiavo Paleckiai.
Visa kita – šaunu.
Daug vaikštau ir mąstau apie ateitį, savo darbus, kurie stovi vietoje. Daug vilčių dedu į išvyką į Anykščius, nors dievas ten žino, ką duos ji man. Šiaip ar taip, žadu pasitempti. Reikia! Labai ir labai nusivėlino ta mano „Druska“. O juk reikės rašyti dar ir trečią dalį. Kada besuspėsiu?
Perskaičiau „Pergalės“ 7 numeryje Džono Veino apysaką „Dėdė“. A. Mardosaitė verčia šitaip: „Žodžiu, aš nebepasikėliau iš lovos, kai atėjo Edžlestonas ir ėmė baksnoti mane sunkiom savo plaštakom kaip šalta mėsa.“
Pasirodo, galima ir taip!
Dvi dienas buvusioje Nidos bažnytėlėje, nūnai Etnografiniame muziejuje, koncertavo Livontas. Tomis pat dienomis vyko pramoginių šokių konkursas; vadovavo Jūratė ir Česlovas Norvaišos. Publikos buvo pilna ir ten, ir ten. Pats aš nebuvau nei ten, nei ten. Atostogos!
Dvi dienas turėjome saulėtas, šiandien vėl lyja.
Uoste prisėdę žmonių, daugiausia vaikų, gaudo ešerius. Valčių nuomojimo stotyje jie nusiperka sliekų: po tris kapeikas už slieką. Pigiau niekur negausi.
Tuo baigiu. Nerūstaukite už trukdymą. Iš Nidos išvykstame rugpjūčio 12 dienos vakare, Vilniuje būsime kitos dienos rytą. Skambinsiu, įkyrėsiu dvi dienas. Paskui – į Anykščius.
Daug gero Jums.
Jūsų – Juozas Baltušis
Vilnius, 1975.VII.25
Miela ir gera drauge Linčiuviene,
rašau Jums labai suvėluotai, o tai todėl, kad, pasirodo, jau pačią pirmąją Dainų šventės dieną (Kalnų parke) tapau persišaldytas, vėjo perpūstas, nuo ko ir atguliau naikinti bacilas, sugaišdamas tam reikalui daug laiko. Šiandien pirmoji diena, kaip numušė man daktarai temperatūrą, pataisė dar kažką, pasakė, kad susitaisysiu visiškai gerai, būsiu vėl sveikas ir toks pat neprotingas. Taigi šitas laiškas – pirmas po pakilimo iš lovos, ko gero, ir protingas žingsnis, nes paskui vėl viskas prasidės iš naujo.
Labai įdomu būtų sužinoti, kaip ilsitės gražiojoj Palangoj, kaip jūra ir kaip nuotaikos? Parašykite man. Iki rugpjūčio 1 dienos būsiu dar Vilniuje, o paskui Nidoje, Žemės ūkio ministerijos sanatorijoje „Dobilas“. Į tenai irgi galima parašyti. O dar geriau – „Iki pareikalavimo“. Daugiau bus romantikos. Labai lauksiu ir vienoj, ir kitoj vietoj, iš anksto tardamas ačiū.
Apmaudingiausia, kad šitas dienas daktarai buvo uždraudę dirbti. Visa savaitė nuėjo šuniui ant uodegos. „Žėrinčios jaunystės“ rankraščiai guli sudulkėję ir vis labiau pradeda nebepatikti man, kaip nebepatinku sau ir aš pats. Karštis muša žandus, kai pagalvoji, kad ėmiausi tokio keisto reikalo: aprašinėti pats save, kvaršinti skaitytojams galvą savo taip vadinama autobiografija. Pats šis faktas, be mažiausios abejonės, rodo ne ką kita, o pasibaisėtiną mano nesugebėjimą dirbti literatūros kūrybos darbą: neišeina romanai, apysakos, apsakymai, pjesės, na tai aš – autobiografiją! O kam ji reikalinga, ką galiu pasakyti ja žmonėms, ko dar nepasakė niekas – apie tai mano nepagalvota! Kitą sykį atrodo: dantimis išgraužčiau ir tą „Saulėtą vaikystę“, ir trenkčiau velniop „Žėrinčios jaunystės“ rankraščius. Nereikėjo šito daryti, kaip nereikėjo man daryti daug ko kita gyvenime: vesti, auginti vaikus, imtis literatūros darbo, pliaukšti iš tribūnų, lakstyti po visokias šalis, o visų pirma – galvoti, kad gyvenu kažko vertą gyvenimą, kad dirbu reikalingus darbus. Viskas niekai, miela Donata, išvalgyto kiaušinio lukšto neverta. Tik dabar supratau, kad vienintelis garbingas žmogaus kelias – dirbti patį paprasčiausią darbą, bet dirbti gerai, meistriškai, kaip dirba tikri amatininkai, meistrai. Jeigu nepavyko man išmokti puodžiaus amato, reikėjo likti knygrišiu, gilinti šitą specialybę, pasidaryti tikru meistru, o ne talaškuotis po visokius patvorius, vis ieškant ir niekad nesurandant nieko didesnio, tauresnio, vertesnio. Na, ką gi. Vėlu dabar apie tai, ir aš prašau nerūstauti už tokias negeras mintis, ypač dar laiške į kurortą. Nepykite, gerai?
Vilniuje kažkodėl pradėjo smarkiai mirti žmonės. Palaidota nuostabi moteris akių specialistė Horodničienė, mirė puikus žmogus Vytautas Girdžius, palaidotas ir veteranas Stimburys… Laikraščiuose juoda nuo užuojautų. Bene bus čia paveikę karščiai? Mieste labai karšta, tvanku.
Vakar skambino iš Maskvos žmona. Sako, ten ne taip karšta. Iš Krymo rašo anūkas, irgi nesiskundžia karščiu. Kažkodėl užgriuvo toks vasaros dosnumas. Gal atsilyginama už praeitos vasaros vėsumus?
Nežiūrint viso savo nuotaikų niūrumo, vis svajoju įteikti Jums „Žėrinčios jaunystės“ rankraštį, išgirsti Jūsų nuomonę. Būtent Jūsų. Juoba labiausiai tikiu Jumis. Kaip tarsite, taip ir bus. Žinoma, jeigu sutiksite. Lieka klausimas: kada? Kartais atrodo man: tuoj, tuoj, o praeina kuris laikas, vėl pasimetu, nieko nebežinau. Na, nerūstaukite. Šitoks blaškymasis bene bus kilęs iš paprasčiausio nuovargio, fizinio, gal ir moralinio. Atitoksiu, ir vėl viskas stos į savo vietą.
Norėčiau pasakyti štai dar ką. Esu laimingas, kad likimas suvedė mane su Jumis, nuostabiu žmogum ir dideliu draugu. Turiu su kuo dalintis mintimis, kuriomis toli ne su daugeliu dalinuosi, turiu su kuo pasitarti, pagaliau kam atvirai pasiguosti savo bėdomis, tikromis, kartais gal ir tariamomis. Tai labai daug. Mūsų ypatingo žmonių susvetimėjimo laikais – tai labai daug. Dėkoju likimui ir dėkoju Jums.
Būkite sveiki visi, pailsėkite, nuplaukite jūroje visus negerumus, sugrįžkite atgal į Vilnių, ir eisim gyventi toliau.
Jūsų – Juozas Baltušis
Nida, 1975.VIII.7
Miela drauge Linčiuviene,
rašiau Jums kelis žodžius į Palangą, atsidūręs Nidoje – vėl rašau kelis. Prieš palikdamas Vilnių (rugpjūčio 1-mą), skambinau kelis kartus, deja, niekas nepakėlė ragelio, matyt, dar nebuvote grįžę. O gaila. Labai norėjau pasikalbėti.
Nidoje labai karšta. Visi maudosi, pleškinasi saulėje. Kiekvieną rytą palydžiu savo šeimą į pliažą, o pats grįžtu namo, sėdu prie rankraščių ir mėginu įtikinti save, kad esu rašytojas. Kol kas nesiseka. Bet nepasiduodu, vis dar laukiu kažkokio įkvėpimo, kuris lyg ir turėtų ateiti.
Vasarotojus Nidoje stebiu lyg per sapną ar miglas. Daug ko nebegaliu suprasti. Vaikšto žaliūkai petingi, mergužėlės raumeningos, o ko jie čia, nuo ko ilsisi? Ir tas jų poilsis… vien vynas, naktibaldymasis, suomiškos pirtys! Keista. Matyt, beviltiškai jau pasenau, atsilieku nuo šiuolaikinės atmosferos, nebesuimu protu. Ir vis giliau įsitikinu, kad per ilgai užsibuvau šioje planetoje: visi mano vienmečiai išėjo, vienas aš ne ir ne. Negerai būti užsispyrėliu.
Šiaip gyvename labai gerai. Įsitaisėme „Dobilo“ poilsio namuose. Valgykloje matėme net tikrus gyvus kolūkiečius, mat „Dobilas“ priklauso Žemės ūkio ministerijai, tai smagu. Ypač kad nėra nomenklatūrininkų, kurių visiškai nebepakenčiu net iš tolo.
Nors darbas prie „Druskos“ II dalies nesiseka, vis dėlto neprarandu vilties užbaigti ją, o paskui varyti toliau. Neturiu teisės mirti, šito darbo nepadaręs, būtų labai kieta gulėti karste. Man atrodo, reikėtų sprukti kur nuošaliau, pabūti visiškai vienam, tada viskas ir atsistos į savo vietą. Tokia viltim ir gyvenu.
Skaitau L. Jucevičiaus knygą „Mokyti žemaičiai“. Stipriai sujaudino Birutės dainos autoriaus Silvestro Valiūno nelengvas likimas. Aš juk mažai ką težinojau apie jį, šitą šviesų puikų žmogų. „Vaga“ padarė garbingą darbą, išleisdama šią knygą. Kiek šviesių Žemaitijos vyrų pamatėme! Žavi ir pats autorius L. Jucevičius, vos 33 metelius tegyveno, o kiek darbų nudirbo! O dar artimas jis man, kad Svėdasuose gyveno, kunigavo, šitą knygą parašė. Štai tik nežinau, kur palaidotas. Būtinai nuvažiuočiau, nulenkčiau galvą. Gal žinote kartais? Parašykite man, ne į Nidą, žinoma, o į Vilnių, Donelaičio 18–14. Būčiau stipriai dėkingas.
Laiškas užsitęsė, baigiu.
Daug gero Jums, Renatai ir vyrui Linčiui. Būkite visi sveiki, gražūs kaip visuomet ir jautrūs žmonėms, iš širdies linkiu.
Jūsų – Juozas Baltušis
P. S. Nidą paliekame VIII-13 d.
Maskva, 1976.VI.21
Miela drauge Linčiuviene Donata,
priimkite draugiškus pasveikinimus iš Kremliaus suvažiavimo rūmų. Sėdime rašytojų suvažiavime, darbą pradėjome šiandien, baigsime netrukus, birželio 27 dieną jau būsime namie.
Mane gerokai ėda sąžinė, kad išvykau darbą nebaigęs, viską Jums užkoręs. Būtų labai gera, jeigu Jūs „Tėvų ir brolių takų“ rankraštį laikytumėte namie. Labai galimas daiktas, kad birželio 27 dienos prieš pietus galėsiu paimti ir padirbėti. Tai sutaupytų laiko Jums, na ir man. Šiaip ar taip skambinsiu Jums į namus, prašau nerūstauti.
Maskvoje viskas kuo puikiausiai. Ryžių kruopų galima gauti ligi pusės kilo ant žmogaus, cukraus – irgi. Maskviečiai visiškai neperka kavos. Mes pasekėme jų pavyzdžiu, nors vykdami iš Vilniaus buvome nusistatę kitaip. Pavyzdys, kaip matote, užkrečiamas daiktas.
Gyvename beveik visi lietuviai „Rosijos“ viešbutyje. Kambaryje esu vienas, turiu televizorių, šaldytuvą, lovą, vonią ir t. t. Trūksta tiktai… ko? Na, kaip nors.
Suvažiavime iš tribūnos pasiklausėme daug melodingų deklamacijų. Kai kas jas vadina pasisakymais arba kovingomis kalbomis. Negalėjau sutikti su tuo. Negaliu iki šiol.
Gavome suvažiavimo delegatų ženklelius, prisisegėme juos, ir dabar visi maskviečiai supranta, kad mes – rašytojai. Labai smagu mums nuo šito.
O dar gavome po portfelį, iš tikros odos ir labai lengvą – tuščias sveria vos tris kg su trupučiu. Bus atminimas ilgiems metams. Oda, berods, šerno.
Ir gavome dar po šratinuką (su juo ir rašau Jums).
Žodžiu, sugrįšime praturtėję net ir materialiai.
Rytoj bus darbas sekcijose. Į vieną jų patekau ir aš. Svarstysime, kaip literatūroje atspindėta Spalio revoliucija ir Tėvynės karas. Labai aktuali tema.
Poryt iki pietų – laisvi. Paskui vėl bendras posėdis.
Daug gero linkiu Jums, Renatai ir vyrui Jūsų – Linčiui.
Su pagarba
Jūsų – Juozas Baltušis
Vilnius, 1976.VII.8
Miela drauge Linčiuviene,
prašau priimti sveikinimus iš senojo Vilniaus, kurį Jūs abi su Renata taip negailestingai palikote šalčiams, lietums ir vėjams drioksti.
O mes vis tiek laikomės. Ir laikysimės, duok dieve Jums gero oro Aiseto pakrantėse, ramybės dvasioje, stiprybės kūne, kad sugrįžtumėte abi varinės ir skambančios.
Šiandien buvau „Vagoje“, apžiūrėjau „Kas dainon nesudėta“ viršelį, kuris po pietų bus išvežtas į Kauną pagulėti porą ar tris mėnesius, kaip dabar guli „Druska“, tai yra ne visa druska, o tik antrasis jos pūdas. Kaip žinia, druska negenda, gali dar pagulėti, o mes palauksim.
Vakar palaidojome Antaną Jonyną. Buvau išlydėti, pastovėjau garbės sargyboje, į kapines nevykau – savijauta dar nelabai, nelabai…
Gerokai susimąsčiau šitos mirties akivaizdoje. Ir priėjau išvados: negeras žmogus aš esu. Šiaipgi laidotuvės buvo gana iškilmingos, dalyvavo daug rašytojų, taipogi kai kurie respublikos vadovai. Labai daug ir labai gražių gėlių margavo. Grojo orkestras. Garbės sargyboje stovėjo Zimanas.
Mirė Antanas Jonynas vienas, šeimą išleidęs ilsėtis į Juodkrantę. Nelinksma.
Pats aš nieko savo nerašau, tiktai ruošiu porą straipsnelių apie K. Borutą ir J. Šimkų. Rytoj pavakarę vykstu į Anykščius, šeštadienį būsiu Utenoj, filmavimo aikštelėje kartu su Roku, o sekmadienio vakare sugrįšiu į Vilnių.
Nieko nerašysiu dar visą liepą ir rugpjūtį. Reikia dabar nerašyti, kad galėčiau vėliau.
Ar ilgai dar būsite prie Aiseto? O kai pasieksite Juodkrantę, ar neaplankysite mane Nidoje, „Dobilo“ sanatorijoje? Aplankykite, gerai?
Bučiuoju abi ir einu ištraukti taurelę į Jūsų abiejų sveikatą.
Su gerais palinkėjimais – Juozas Baltušis
1976.IX.22
Miela drauge Linčiuviene,
tiktai šiandien susiruošiau parašyti Jums kelis žodžius. Nerūstaukite, kliudė neregėtas mūsų visų užimtumas, o visų pirma – gero vyno geri garai. Atvykę į viešbutį, jau radome „kai ko“ padėta ir pastatyta kiekvienam ant stalo, o paskui prasidėjo, prasidėjo… Juo labiau kad šalta Moldavijoje ir lietus pila kiauras dienas. Taip ir suvėlinau rašyti. Dirbame daug. Sėdime posėdžiuose visi 140 žmonių, suvažiavusių iš visų respublikų čionai į „Literatūros dienas“. Kai nesėdime, dedam gėles prie paminklų dideliems žmonėms arba atidenginėjame memorialines lentas – irgi dideliems žmonėms.
Vakar ir užvakar buvome suskirstyti į aštuonias grupes, išvykome į rajonus. Patekau į VI grupę: Edincų ir Dondiušanų rajonai. Išvykų tvarka buvo nuostabi. Su latvių poete Daina Avuotinia ir vienu poetu iš kažkur Maine atitrūkome kelyje nuo savo grupės ir vietoj 230 kilometrų važiavome 395, bet grupę suradome ir buvome labai šiltai priimti žmonių, neišpasakytai pasiilgusių mūsų. Visur visi rėžėme kalbas, paskui sėdome prie stalų su farširuotais pipirmakščiais ir broileriais, vynuogėm, obuoliais, balandėliais, mamalyga, pomidorais, mititejais, taipogi nesibaigiančiom artilerijom butelių su vynu, visokiausiais konjakais…
Kiek girdėjau, stalai tokie buvo ruošiami visoms grupėms. Vienoje jų, prie stalo, staiga numirė geras moldavų poetas ir vertėjas Piotras Zadnipru – nė 50 metų neturėjęs vyras.
Edincuose (ar Jedincuose) mums 2 valandas aiškino, kas yra tarpkolūkinis kiaulininkystės kompleksas, kuriame kasmet žūsta 54 000 kiaulių. Pačių kiaulių nematėme, nes pas jas einant reikia gerai išsiprausti po dušu, persirengti kitu kostiumu ir užsirišti kitą kaklaraištį. Matėme tuos kaklaraiščius, spintoje kabančius, bet po dušu nelindom, tai ir kiaulių nematėm.
O Edincų (ar Jedincų) miestelyje, rajono centre, pusantros valandos mus vedžiojo po „Poilsio zoną“, kurioje gyvena 6 povai, 4 stirnos, dvi nutrijos, o gulbė išperėjo 4 gulbiukus. Dėl šito apžiūrėjimo literatūros vakarą pradėjome ne 17 val., kaip buvo užplanuota, bet 19.15 val. Dvi valandas merginos laukė mūsų su gėlėmis prie salės durų, sulytos, sušalusios, bet labai pasiilgusios mūsų…
Kaip sakiau, čia smarkiai lyja, šalta. Kolūkiečiai nusiminę: negali kirsti saulėgrąžų, doroti tabaką, vynuogių kekės pūva iš apačios, o kukurūzų burbuolės vis dar žalios – vasara prasta buvo, ruduo jau čia pat.
Moldavai – geri, nuoširdūs, paprasti, kiek primityvoki žmoneliai. Gyvena daugiau kaime. Sudaro 53% Moldavijos gyventojų. Likusius 47% sudaro „kitų tautybių“ žmonės. Pirmieji gana muzikalūs, dainingi. Labai myli tėvynę Moldaviją. Didžiuojasi savo laimėjimais ir merginų grožiu. Pastarosios šita prasme toli neprilygsta lietuvaitėms.
Mūsų viešnagė čionai jau įpusėjo. Šeštadienį grįžtame namo. Stipriai pasiilgau Vilniaus ir, kažkodėl, asmeniškai Jūsų. Ką tai galėtų reikšti?
Atvirai pasakius, nusibodo man čionai. Niekas iš „aukštesnių“ nekalba apie literatūrą, vien apie kiaules, tabaką, sojas, vynuogynus ir neišpasakytai laimingą gyvenimą.
Vis dažniau susimąstau apie „Druskos“ III-jį žiupsnį „Ugnies metai“. Traukia rašyt, o aš sėdžiu čionai. Ko? Man reikia dabar tiktai rašyti, niekam kitam laiko nebeliko, o aš – sėdžiu…
Na, gana dejuot! Šeštadienį vakare skambinsiu Jums. Tik ne anksti, nes lėktuvas „kabos“ ore virš 4 valandų, o išskrendame 15 val.
Dėkoju Jums, miela Donata, už viską. Vis pagalvoju, su kokiu pasiaukojimu Jūs vargote prie mano „Žėrinčios jaunystės“. Amžinas Jūsų skolininkas esu!
Nerūstaukite už baisią rašyseną. Atpratau dirbti rankomis, pats nebe viską perskaitau, ką parašęs.
Geri palinkėjimai jaunajai mano draugei Renatai, taipogi drg. Linčiui.
Daug gero Jums.
Jūsų Juozas Baltušis
P. S. Šitą laišką parašiau susitikime su respublikos vadovais. Dabar merkiu akis, laikas ir pamiegoti. (Kėdės čia labai patogios, minkštos.)
J. B.
Kišiniovas, 1976.IX.23
Miela drauge Linčiuviene,
prašau nerūstauti, kad vėl rašau Jums. Neišpasakytai nuobodu sėdėti vis tame pat pasitarime, tad ir nutariau pabendrauti su Jumis – bent laišku, nes šią akimirką kitokių būdų neturiu.
Mūsų viešnagė Moldavijoje eina į pabaigą. Rytoj iškilmingas uždarymas, rėšiu kalbą, poryt – į lėktuvą ir namo, namo, namo!..
Čia daug gero. Artimai bendrauju su rašytoju Vasilijum Belovu (jo apysaką „Paprastas reikalas“ esu vertęs į liet. kalbą). Gana sudėtingas žmogus, kažkoks itin artimas man, daugeliu klausimų mūsų požiūriai visiškai sutampa. Tai smagu. Sugrįžęs papasakosiu plačiau, žinoma, jeigu Jums bus įdomu.
Suradau draugų iš bendro darbo karo metais Maskvoje, radijuj. Buvo stipraus susijaudinimo! Ir vyno, žinoma.
Daug įžymių rašytojų iš Vidurinės Azijos. Visi su žmonomis, tik nelabai aš atskiriu juos ir jų žmonas: man visi – kaip vienas.
Dalyvauja Valentinas Katajevas. Atvyko ir jo sūnus, aukštas, liesas menkysta. Yra Vitalijus Panovas, Salynskis, Šamiakinas… Vis sako labai teisingas kalbas.
Yra ir iš Mažųjų ATR vienas rašytojas, poetas, dramaturgas, karo veteranas. Turi 63 metus, liaudies poeto vardą ir tinklelį „avoska“, užrištą mazgeliu. Šitoje „avoskoje“ atsivežė pakvietimą į savo jubiliejų, buvusį prieš trejus metus, parodė visiems, leido pasigrožėti nuotrauka pakvietime. Daugiausia laiko praleidžia parduotuvėse ir turguj. Perka viską. Įsigijo lietpaltį, lagaminą, mėsai malti mašinėlę… Su juo atvyko ir jo duktė Dina – jauna, nedidukė, akiniuota, dirba „Угрозыске“, berods, tardytoja. Labai valgūs abu.
Buvau ir aš mieste. Vynuogės čia kaštuoja 24 kap., pomidorai – 10 kapeikų. Dešrų nelabai matyti, didžios eilės prie jų. Sauso vyno nėra. Daug parkų. Parke visur fontanai, paminklai Puškinui, Gorkiui… Yra „Klasikų alėja“. Čia stovi pačių moldavų įžymiausių rašytojų (mirusių) biustai. Palikta dar vietos tiems, kurie mirs. Veikiančių cerkvių – nė vienos. Pasakojo man žmonės, kad respublikoje masiškai vystosi sektantizmas. Žinoma, tai natūralu. Cerkvių uždarinėjimais dievo neišrausi žmonėms iš širdies.
Tai tiek tuo tarpu. Kai sugrįšiu, prašysiu pasimatymo. Pasiilgau, labai reikia pasikalbėti.
Daug gero Renatai, Linčiui, močiutei, jeigu yra pas Jus.
Daug daug gero Jums.
Jūsų – Juozas Baltušis
P. S. Dar kartą atsiprašau už prastą rašyseną. J. B.
Nida, 1977.VIII.4
Miela ir gera drauge Linčiuviene,
rašau Jums kelis žodžius iš Nidos. Atvykome čionai rugpjūčio 1 dieną, laimingai prasibrovę iki kelto Klaipėdoje, kur laukė apie 400 automašinų ir minios žmonių. Visi kalbėjo, kad tokio reiškinio čia nėra buvę. O mūsų mašina buvo su numeriu, kuris jai teikė visur pirmenybę. Pasisekė mums. O štai Bela Zaleskaja (iš Maskvos) Nidą pasiekė tik 23.00, išlaukusi prie kelto 6 valandas.
Pati Nida dar pagražėjusi, bet ir gerokai patirštėjusi, žmonių pilnais pašaliais. Jau priplaukę vasarotojų ir tos tautybės, kurios atstovai anksčiau vengdavo Nidos. Mainos rūbai margo svieto.
Sėdime čia ketvirtą dieną, bet gerų orų nėra. Atrodo, nė nebus. Nusinešė šuo vasarą ant uodegos, nieko mums nepaliko. Žmona jau buvo įlindusi į jūrą penkioms minutėms, žiūrėsim, kad bus toliau.
Ant marių molo stovi minia žvejų, laukia užkimbant ešerėlio kokio, o tos žuvys – sulig vaiko mažuoju piršteliu.
Sutikau Nidoje ir Jūsų direktorių. Dabar jis, po „Rūtos“, ilsisi Juodkrantėje. Apie Ambraso nelaimę viską žino.
Negaliu prisiversti imtis kokio nors darbo. Neprisiverčiu net peržiūrėti medžiagos apie save, skirtos tritomiui „Lietuvių rašytojai“. Atsivežiau, ir guli. Jaučiuosi kažkoks pakulinis. Apie „Druskos“ III-čią pūdą nė pagalvoti negaliu. Na, žiūrėsim, žiūrėsim. Gal dar atitoksiu. Negaliu gi aš nusibaigti visų penkių pūdų „Druskos“ nepriskaldęs.
Perskaičiau „Nemune“ (7 nr.) Vytautės Žilinskaitės „Lagaminas ir tretysis“. Įdomu!
Daugiau nieko neskaitau.
Kaip gyvuoja Renata? Draugiški linkėjimai jai. Ir Jūsų vyrui taipogi.
Daug gero Jums asmeniškai.
Su pagarba
Jūsų Juozas Baltušis
Vilnius, 1978.VII.31
Miela ir gera drauge Linčiuviene,
kaip matote, net prie Aiseto nepalieku Jūsų ramybėje, gyvenimo džiaugsmui bei poilsiui, trukdau bent laišku, jeigu neišmanau kitaip. Reikalas čia tas, kad gerokai pasiilgstu Jūsų, aštriai pasigendu pokalbių su Jumis, pats Vilnius, Jums išvykus, pasidarė kažkoks tuštesnis, svetimesnis. O antra, kodėl rašau – noras pasidalinti keliomis naujienomis ir pakomentuoti jas.
Mane pribloškė gerokai Jono Bulotos straipsnis „Pergalėje“ (7 nr.) „Žmonės iš arti“, aptariantis M. Meškauskienės knygą „Ateities viltys“. Kelia į padanges draugas Jonas Bulota šitą knygą, vos ne tobuliausia memuarų knyga paskelbdamas ją. Žinoma, tai jo valia ir teisė kalbėti, kas jam atrodo teisinga bei reikalinga. Stulbina kas kita. O būtent, kad, susitikęs mane šį pavasarį, straipsnio autorius atvirai ir tiesiai reiškė nuomonę apie tą knygą, diametraliai priešingą jo teiginiams spaudoje, tarytum specialiai paneigdamas tai, ką šnekėjo man žodžiu. Prisipažinsiu, laikiau šį žmogų padoresniu, principingesniu, ir pats stebiuosi, kad, visą eilę metų bendraudamas su juo „Jaunimo gretų“ redakcinėje kolegijoje, taip ilgai neperkandau jo. Dar vienas įrodymas mano neįžvalgumo žmonių atžvilgiu, perdėto tikėjimo žmonėmis.
Tačiau visų labiausiai pribloškė, podraug ir įskaudino Jono Bulotos šitoks pasakymas straipsnyje: „Knygos redaktorė nepastebėjo, kad susitikimai su pogrindininkais kaip du lašai panašūs vieni į kitus (p. 170, 183, 226, 260, 276 ir kt.).“ Iki šiol buvau tvirtai įsitikinęs, kad tokius dalykus privalo pastebėti ne redaktorius, bet autorius, juoba tai jo tiesioginė pareiga. Dabar išeitų, pagal J. Bulotą, kad ne autorius, o redaktorius privalo parašyti už autorių knygą, pačiam autoriui paliekant tiktai pareigą pasirašyti knygos tituliniame lape ir honorarų lape buhalterijoje. Gana originali mintis. Deja, nors ir labai mėgdamas originalumą, tokios minties nesiryžtu priimti.
Kaip bekalbėtumėm, o viena aišku: šis straipsnio autoriaus teigimas, atvirai tariant, kaltinimas redaktorei, kaip iš jo tono matyti, aiškiai inspiruotas knygos autorės ir jos palaimintas. Iš to galima spręsti, kokia to straipsnio vertė apskritai.
Man rūpi, tiesą sakant, vien tai, kad Jūs neimtumėte rimtai į galvą ir patausotumėte nervus. Juo labiau, išvykusi poilsiui. Nesąžiningų žmonių visuomet buvo, yra ir, kaip atrodo, ilgai dar bus. Tad einam gyventi toliau. Gyventi ir dirbti.
Skambino man „Vagos“ vyriausiasis, pasakė, kad „Juza“ jam labai patikęs, tiktai esą kai kurių neesminių pastabų turįs man, kaip autoriui. Ir pasakė, kad Jums sugrįžus, maždaug rugpjūčio 9 ar 10 dienomis, susėsime visi trys, aptarsime, ir knyga bus paleista į darbą. Prisipažinsiu, tas skambutis mane gerokai nudžiugino, nes tikėjausi daug prastesnių dalykų. Juo tad nekantriau lauksiu Jūsų sugrįžtant, pailsėjus ir atsigavus, ir būsiu laimingas, vėl galėdamas kūrybiškai bendradarbiauti su Jumis. Jūs – pati geriausia redaktorė, kada nors ir kur nors sutikta mano darbuose. Ačiū Jums!
Palangoje išbuvau tris paras. Ne tik filmavo tenai mane, bet ir privertė dalyvauti lietuviškų filmų festivalyje, kuriame tapau, galima sakyti, pagrindiniu oratorium. Gudrūs tie kinošnikai! Po Palangos liepos 26, 27 ir 28 dienomis pabuvojome Anykščiuose, Svėdasuose, Kupiškyje. Susitikau su „Parduotų vasarų“ Alyzu prie Svėdasų, Būtėnų kaime, su Akvilija pačiame Kupiškyje. Daug buvo šviesių akimirkų ir… kaimiško skilandžio su alum. Kupiškyje ant piliakalnio susitikau su „Senovės kupiškėnų vestuvių“ žmonėmis, įsilinksminome taip, kad pats aš įdainavau į filmą dvi dainas: vieną kupiškėnų, o antrą – savo paties sudėtą. Žmonės buvo tiek mandagūs, kad pagyrė mane už gerą sudėjimą ir gerą atlikimą. Aš, žinoma, patikėjau… Dabar su filmu padaryta pertrauka vienam mėnesiui. Bus laiko redaguoti „Juzą“, vėliau gi važiuosime į Volgogradą, Beketovką, Saratovą, plauksime Volgos upe. Tai bent filmas bus, ką?
Tik nežinia, kiek manęs paties liks po to filmo. Išsigudrinau pasigauti tokią ligelę, lietuviškai vadinamą „virusiniu nervų uždegimu“. Labai linksma liga, linksmiausia iš visų, kokias esu pažinęs: nakčia pabundi nuo tokių skausmų, kad nieko kito nebelieka, kaip garsiai juoktis. Garbės žodis, nebeprisimenu, kad būčiau taip linksmai kvatojęs naktimis, kai visi aplinkui miega! Dabar, deja, liga jau silpsta. Būna naktelių, kai išmiegu net po keturias valandas. Gaila!
Visas Vilnius kalba, kad praeitą šeštadienį pasikorė „Eltos“ direktorius D. Roda. Bene bus, vis dėlto, tikra ši žinia. Nelinksma.
Geriausi mano palinkėjimai draugui Linčiui ir, žinoma, mano mielai jaunajai draugei Renatai. Bučiuoju visus iš eilės labai švelniai.
Parašykite. Gerai?
Jūsų – Juozas Baltušis
Volgogradas, 1978.IX.23
Miela drauge Linčiuviene,
siunčiu Jums gerus palinkėjimus iš Volgogrado. Esame čia jau trys dienos, daug ką matėme. Buvome Beketovkoje, kurią aprašiau „Druskos“ I-jame tome. Cerkvelės medinės neberadau: po Spalio buvo paversta poliklinika, o paskui sudegė. Užtat suradau namą, kuriame gyvenome. Daug kas pasikeitę kieme, bet atpažinau viską. Šeimininko Sirotino kalvės nebėra, pats Sirotinas ir visa jo šeima – išmirę. Suradau senų moterų, puikiai atsimenančių šitą kalvį ir jo šeimą, ir daug dar kita ko.
Na, suprantama, išgyvenau keletą akimirkų… duok dieve, kiekvienam!..
Įdomu, kad maršalas Paulius po kapituliacijos buvo atvežtas būtent čia ir pamaitintas pietumis kalvio Sirotino name. Tai bent!..
Rytoj išplaukiame Volgos upe į Saratovą. Ten irgi prisiminimų daug. Galimas daiktas, pasieksime Petrovsko rajono tarybinį ūkį „Kultarmejec“, kur buvome 1941.VIII–1942.II du lietuviai pritvirtinti prie 4 000 kiaulių, mane labai norėjo suėsti stepių vilkai, bet nebuvo alkani kaip reikiant (prisiėdę padvėsusių kiaulių!), tai paliko gyvą. Juos aprašysiu „Druskos“ III-jame pūde. Kad žinotų!
Volgograde apžiūrėjome Mamajevo kurgano memorialą. Įspūdis sunkus. Daug prisiminimų ir daug minčių.
Mieste labai šilta, žaliuoja medžiai, žydi gėlės, krautuvėse daug daržovių ir visokių sūriukų. Vadinasi, netiesą mums kalbėjo Vilniuje, kad maisto čia nėra. Pavalgyti restorane yra.
Labai daug turistų iš užsienio.
Turgai sunykę. Nebematyti kupranugarių juose, kaip būdavo. Nematyti kirgizų, totorių, kitų tautybių žmonių, kurie užpildydavo turgus. Dirba ir dabar kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose. Nemačiau ir nė vienos kinietukės mieste, o buvo pilna…
Daug kas kitaip. Papasakosiu sugrįžęs. Jeigu turėsite kantrybės.
Vilnių pasieksime apie rugsėjo 30-tą. Tada pradėsiu rimtėti.
Daug gero linkiu draugei mano gerai Renatai, Linčiui, visiems, o Jums su močiute – dar atskirai.
Jūsų – Juozas Baltušis
Vilnius, 1979.VII.19
Miela ir gera drauge Donata,
rašau Jums iš gana neįprastos vietos – kardiologinio skyriaus. Pakliuvau į jį visai netyčia: nuėjau pas gydytojus dėl gastrito, o tie puolė į paniką dėl širdies, mano širdies, ir pareikalavo skubiai gultis, nes, girdi, priešinfarktinis stovis. Tai ir atsiguliau, prieš tai, beje, dar parlėkęs su taksi į namus. O dabar aiškėja, kad nieko ypatingo nebūta, vien nuovargis begalinis viso organizmo. Pamiegojau po 8 val., ir jau gerai. „Išrašys“ mane 26-tą liepos. Deruosi, kad 25-tą, bet gydytojai atkaklūs: pavedžiosim, sako, po visus skyrius, inventorizuosim visą, tada paleisim.
Nusileidau. Tegu inventorizuoja.
Gulėti čia įdomu. Visame skyriuje nėra už mane jaunesnio, ir vis nusipelnę, didžiai garbingi, verti visa ko. Kažkodėl dažnas jų skuba į palatą pas mane ir dėsto savo autobiografiją. Jaučiuosi lyg ir koks klebonas, tik nesuprantu, ko jie šitaip. Gal suprasiu vėliau.
Autobiografijų yra visokių. Vienas nusipelniusių pokario metais dirbo prokuroru Panevėžio šone, dabar bijo Panevėžyje gydytis, tai atlėkė čia. Sunkus ligonis širdininkas, o netyčia krisdamas dar gerokai susitrenkė žemiau nugaros. Dabar eina koridorium vis viena ranka prie širdies, o antra – žemiau nugaros. Kitas pasakoja visiems ir kiekvienam, kokius jis ordinus gavo fronte ir kokius turėjo gauti, bet negavo: intrigos, intrigos. Trečias dėsto, kad labai gerai gyvavo, o dabar gyvena dar geriau, labai laimingas, nes visa mūsų liaudis laiminga ir dar ilgai bus laiminga, nė Karteris jau nebeturi jokios įtakos, o JAV kompartijos įtaka labai stiprėja. Ketvirtas vaikšto su protezu vietoj dešinės kojos, kurią prarado mūšiuose prie Šešupės, vaduojant Lietuvą. Norėję gydytojai nupjauti jam ir kairę, bet jis juristas, gerai žino, ką galima pjauti ir ko nereikia pjauti, tai ir išsaugojęs kairę koją, o paskui dirbęs respublikos Aukšč. teisme, gana aukštam poste. Dabar pensijoje. Apskritai, justicija – labai geras mokslas…
Iš jaunesnių buvo Lietuvos archyvų galva Feliksas Bieliauskas. Iškvietė fotografus, ir tie „nutraukė“ mane, man nematant, su pižama ir chalatu. Sako, niekas tokiame pavidale Baltušio neturi, o mes, archyvininkai, turėsime, jau turime. Tegu sau turi. Dabar jį jau išrašė, Bieliauską.
O dar iš jaunų yra dail. Savickas: „Jubiliejus buvo, paroda, pavargau.“ Pirmąją dieną turėjo 5 stenokardijos priepuolius, dabar jų nebėra, greit išleis iš ligoninės.
Ir yra dar šokėjų režisierius Lingis, jam antras mikroinfarktas, bet irgi jau tvarkosi.
Taigi šitaip.
Gal jau gana apie ligonius? Juos, beje, čia nevadina ligoniais, o „besigydančiais“.
Kartą, girdžiu, „besigydantieji“ vysto ginčą: „Nėra teisybės, kodėl Grušas su Paukšteliu užima tarp rašytojų pirmą vietą, o Baltušis – ne pirmą? Anie gi ne visą laiką buvo pažangūs, o Baltušis visą laiką buvo pažangus!“ Apraminau, kad ne visą laiką buvau ir aš pažangus, ėjau prie pirmosios Komunijos, karūną aplink bažnyčią nešiau… „O, tai viskas tvarkoj!“ – apsidžiaugė.
Tai ir šitaip.
Mane aplankė drg. Stepšys, atnešė „Juzos“ serijinį viršelį, parodė man ir žmonai (mano žmonai). Priėmėm. O aš ta proga parašiau jam, ką turėjau parašyti Jums: tekstą ant „Juzos“ atlapo. Perskaitė, priėmė. O kitą dieną mano duktė Rita nunešė jam ir nuotrauką (mano nuotrauką). Tai dabar viskas pilnoj tvarkoj, lieka man laukti pagarsėjimo. O ką? O gal ir bus.
Mūsų dvaro statyba Paalksnėj (Molėtų r.) pajudėjo smarkiai. Mat „pašmeravau“ meistrus rubliu geru, tai atgijo tarytum gyvojo sidabro žemiau nugaros įpylus. Liepos 27-tą grasina įteikti mums namo raktus. Gal ir įteiks. Tada važiuosiu tenai ilsėtis, gal ir rašyti.
O kita mano duktė, Violeta, liepos gale skrenda į JAV bene trims mėnesiams. Iš anksto pasakiau: be šratinuko man ir mano redaktorei nedrįsk grįžti!
Gal ir nedrįs. Visaip būna.
Laiškas labai užsitęsė. Bet jeigu tikrai atostogaujate, tai gal ir perskaitysite.
O dar atsiprašau, kad ranka rašau, sunku bus skaityti. Neturiu po ranka mašinėlės.
Betinginiaudamas čionai daug ką pergalvojau, pasvarsčiau būsimos savo knygos bendrą planą ir pasvėriau kai kuriuos personažus. Sunkiai traukia jie man, turėsiu bėdų su ryškinimu. Dar sunkiai seksis vystyti meilės liniją. Neišmanau apie meilę aš nieko, teks vaizduoti tokią, kokią visą gyvenimą svajojau bent pamatyti. Vienas dievas težino, kas iš to išeis. Tikriausiai grynas juokas, nieko daugiau. Tai ir vėl, vadinasi, bus mano knyga liūdna, kaip visos iki šiol. O ką darysi? Neturiu linksmų nei metmenų, nei ataudų. Šitaip.
O liepos 17-tą Vilniuje palaidojo „Vilniaus“ restorano barmeną. Kažkas atėjo pas jį naktį, dūrė peiliu 32 kartus ir paliko ant grindų negyvą. Surastas buvo negreit. Gyveno vienas.
Tai, berods, viskas.
Kaip gyvena Renata? Draugiški linkėjimai jai.
Ir draugui Linčiui.
Ir Jums asmeniškai – iš visos širdies.
Daug gero. Laukiu sugrįžtant, nes pasiilgau, negaliu prisiskambinti.
Jūsų – Juozas Baltušis
Paalksnė, 1980.VII.4
Miela, gera Donata Linčiuviene,
pats nežinau, kodėl rašau Jums, o rašau ir gana, matyt, iš pasiilgimo, gal ir todėl, kad labai jau įpratęs pastoviai dalintis mintimis su Jumis, ir kai šito ilgesnį laiką nebedarau, tuoj pasijuntu nebe savo geldoj. Tad prašau nerūstauti, kaip iki šiol nerūstavote ant manęs niekad ir už nieką.
Taigi išsiplėšiau pagaliau iš Vilniaus, viso to tuščio ir bereikalingo kunkuliavimo, nesibaigiančių kalbų viešų ir uždarų, kurios kažkodėl laikomos rimtu ir net reikalingu darbu, pateisinančiu mūsų pilietinį egzistavimą. Išvargau pats nežinau nuo ko, bet išvargau taip, kad stoviu ir miegu šalia beržo miške arba ant tiltelio į ežerą, kur žuvytės tikšnoja, reikalauja plikytos duonos trupinių, nes taip mano įpratintos, kad subėga artyn, kai tik išgirsta ateinant tiltelio lentomis. Naktį vėlgi miegu. Be sapnų ir sąžinės graužimo. Net keista pasidaro, kad šitaip.
Sėdžiu Paalksnėje jau trečia diena, bet netrukus nebesėdėsiu, šeštadienį, taigi liepos 5-tą, būsiu vėl Vilniuje: Rokas laiko pirmąjį stojamąjį į Dailės institutą, dieve man padėk, reikia pabūti šalia. Bet šį kartą Vilniuje pabūsiu neilgai, bandysiu vėl ištrūkti Paalksnėn. Reikia.
Atsivežiau su savim tris pundus rankraščių: „Druskos“ III-jį pūdą, romaną „Krito rasa“, atsiminimų knygą „Kuriuos mylėjau“. Ne rankraščių, beje, tiktai juodraščių, kuriuos apdoroti kiekvienam reikės maždaug metų laiko. Pasitiesiau visus tris ant stalo ir pabandžiau spręsti, kurį imti už ragų, ir… nieko neišsprendžiu, užmiegu kaip šiltutis, griuvęs į lovą. Žmona stebisi: niekad nemiegojo mano vyrelis, kiek dabar! Ir aš pats stebiuosi, o darbas stovi. Atrodo, greit nebesistebėsiu, o imsiu graužtis, kad leidžiu veltui jaunystės dieneles. Na, žiūrėsim, žiūrėsim…
Į Paalksnę atsivežiau ir anūką Roką, pakvietęs ir jo draugą vykti kartu. Dabar jie abu valtyje ir valtyje, nuo saulėtekio iki gerų sutemų. Sugrįžta įdegę, raudoni, alkani kaip žvėrys… Žodžiu, ilsisi, ruošiasi egzaminų mūšiams. Liepos 5-tą – mandatų komisija, liepos 7-tą – pirmasis egzaminas, paskui toliau, toliau, iki išprotėjimo. Lieka tiktai klausimas, kuris mūsų išprotėsim: Rokas ar aš?
O čia ramu, gera. Ir žmonės aplinkui labai geri. Vakar buvome Kuktiškėse, ieškojome meistrų šuliniui kasti, o tie meistrai nuvaryti prie tvenkinio: užtvanka suiro, karpiai išbėgo, reikia skubiai taisyti. Tai taiso, o šulinį man iškas vėliau, kai pažabos karpių bėgsmą. Kuktiškėse, beje, pagal naujuosius kalbos išminčius nūnai vadinamose Kuktiškiais, suradome Akademinio teatro direktorių ir rašytoją Praną Treinį. Pjauna šieną ir džiovina, batus nusiavęs, motinai, krauna jai į daržinę. Mat čionai jo tėviškė. Neseniai mirė jo tėvas, dabar motina viena, tą vieną sūnų ir teturinti. Gerai, kai toks sūnus.
Ieškojau po vienkiemius samagono, kadangi nusibodo valstybinė, tai niekur negavau, visi numykia ir tyli. Tiktai vienas atsirado, atvirai pasakė: „Rašytojau, kur jūs beeitumėte prie samagono, jis visada bėgs nuo jūsų!“ Pasirodo, nepatikimas esu. Tai grįžau be nieko, iš to piktumo nė valstybinės nebegeriu. Labai man nepatinka, kai žmonės nepasitiki.
Vienam tokių žmonių padovanojau seną ir nudėvėtą kostiumą, kurio tiesiog nebeturėjau kur dėti: „Gal kokiems lopams jums pravers.“ Mat žmogelis ne tiek žemdirbys, kiek besiuvinėjąs žmonėms, pridurkui prie savo gaunamos pensijos. Kostiumą priėmė, padėkojo, o paskui… atnešė didžiulį bryzą lašinių! Pasirodo, jis suprato, kad aš ne dovanoju, o parduodu jam tą kostiumą. O kai atsisakiau priimti lašinius, užsirūstino smarkiai, išbėgo šnarpšdamas. Štai ką reiškia atitrūkti nuo liaudies: nebesuprantu aš paprastų žmonių!
Skaičiau „Pergalės“ 6 nr. J. Lukoševičiaus „Anapus jūrų marių…“ Keista, kad Rašytojų sąjungos organas, „Literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas“ spausdina tokius rašinius. Šita prasme aš irgi daug ko nebesuprantu.
Pamilau iš naujo I. Turgenevą. Negaliu atsigrožėti šituo šviesiu, tauriu žmogum. Kai pagalvoji, kaip beviltiškai toli mes visi, nūdieniai literatūros darbininkai, nuo tų talento ir kultūros, ypač kultūros, aukštybių, kokias buvo pasiekę ano meto rašytojai!
Daug gero palinkėdamas, stipriai apkabinu.
Jūsų – Juozas Baltušis
Vilnius, 1980.VII.16
Miela ir gera Donata Linčiuviene,
rašau Jums kelis žodžius, nors tik vakar mačiau Jus abu su vyru ir buvau stipriai sujaudintas to dėmesio, kokį parodėte man. Tai jau iš tikrųjų retas reiškinys, kokio nelabai tesulaukiu iš savo artimųjų, tai yra vaikų bei anūkų. Ačiū stipriai! Visos rožės žydi ir gaivina mus savo neįtikėtinu aromatu. Baltosios savo kambaryje nebeturiu, sugriebė mano Monika į savo kambarį. Bet aš nueinu ir pasižiūriu, ir pasidžiaugiu, kad žiedas išsiskleidė visu sodrumu ir kvepia taip vėsinančiai, kad gera ant dūšios darosi. Padėkokite drg. Linčiui, o aš dar kartą tariu ačiū Jums iš širdies.
O rašau dabar todėl dar, kad ateinantį antradienį, taigi liepos 22-rą, būsiu kelias valandas Nidoje, kur barsiuos su vietos vadovais, kam silpnai remia Taikos fondą. Susitikimas su poilsio namų bei sanatorijų atstovais įvyks Nidos Vykdomajame komitete 11 valandą, truks apie dvi valandas, po to ieškosiu ko užkąsti, ir atgal namo. Būtinai susirasiu Jus, kadangi, nors nelabai dar gilios laiko marios skiria mus, bet jau pasiilgau, norėčiau pasikalbėti. Jeigu galite, būkite namie antradienį iš ryto, tai užbėgsiu. Žinoma, jeigu nesutrukdysiu minutei kitai, bet jeigu taip, jeigu turite kitus planus, į pliažą ar kitą malonią vietą, tai nesivaržykite, nelaukite, negaiškite, nepraraskite poilsio laiko ir t. t. Gerai?
Pas mus lyja ir lyja, žiūriu pro langą iš Taikos gynimo komiteto ir mąstau: kaip dabar pas Jus? Nejaugi ir tenai tas pats? Tai negerai visokeriopa prasme. Apskritai šiais metais, kaip sako kupiškėnai, „vasara nenusidavė“, rauda ir rauda, o ko jai, kai pagalvoji? Argi mes jau tokie blogi pasidarėm? Ar gal mums visiems pritrūktų ašarų, jeigu tik duotumėm valią joms? Tai už ką mums? Į tą klausimą atsakymo nerandu.
Mūsų Rokas ketvirtą dieną laiko piešimo, tapybos ir akvarelės egzaminus, jų rezultatus žinosime tiktai trečiadienį, liepos 23-čią. Reiškia, spėsiu iki to laiko sulakstyti į Nidą, pastiprinti taiką. O šį penktadienį, anksti rytą, abu su Monika kankame į Uteną, susitiksime su miškininkais Utenos ir Molėtų rajonų. Man patikėta papasakoti apie Tarybų Lietuvos 40-tį, o Mironaitei Monikai perduoti meno žodžiu skaitovišku Maironį, Strielkūną ir dar kai ką, pirmoj eilėj Justiną Marcinkevičių. Po to įvyks literatūros vakaras, kuriame kalbėsiu irgi aš. O jau po šito – suomiška pirtelė, kur, anot Alb. Žukausko, „ranka ranką mazgoja“. O nakvoti vyksime į savo Paalksnės „dvarą“, miegosime iki sekmadienio pavakarės, tada atgal į Vilnių, nes kitą dieną – Nida ir kiti geri dalykai, visų pirma susitikimas su Jumis, tegu ir trumpas, bet stipriai mano laukiamas.
O aš vis nieko nerašau, ir vis mažiau bepatinku pats sau. Anksčiau tai vis patikdavau. Kartais net smarkiai. Matyt, iš tikrųjų nieko nėra amžino: kai nebelieka už ką vertinti savęs, tai ir blėsta viskas. Pradėjau vartyti „Sakmę apie Juzą“, visą išklijuotą atskirais puslapiais. Atrodo, greit sėsiu prie jos, šitos sakmės, padarysiu ką galėdamas, kad paskaitomas daiktas būtų. Tiek daug čia visko trūksta, stačiai ausys svyla iš apmaudo, kam paleidau Juzą į žmones per anksti. Na, kaip nors, kaip nors… Dar suvesiu su juo sąskaitas, o ateityje būsiu apdairesnis, nors tos ateities ne taip jau gausiai man beliko, tegu ją dievai!
Skaitinėju vakarais amžininkų atsiminimus apie I. S. Turgenevą. Stulbina mane šitas žmogus savo talentu, intelektu, kultūra, asmenybės ryškumu, tiesiog krūpčioju skaitydamas. Dieve šventas, kada tu Lietuvai duosi tokių žmonių? Turime Justiną Marcinkevičių, turime daugiau gilios reikšmės žmonių literatūroje, mene, apskritai kultūroje, bet širdis vis šaukiasi gausesnio būrio, stipresnių spalvų, o visų pirma – giluminių klodų, kur šitiek mūsų tautos meno bei išminties lobių laukia atvėrimo į saulės šviesą! Na, gal sulauksime. Gal dar sulauksime. Jau esančios tarp mūsų asmenybės rodo pačiu savo buvimu, kad turėtumėm sulaukti. Lietuva tikrai verta šito, seniai ji sumokėjo už viską savo kančiomis. Taigi sulauksime.
Apkabinu visus tris, o Renatą dar atskirai, bučiuoju.
Jūsų – Juozas Baltušis
Vilnius, 1981.VII.12
Miela ir gera mano drauge Donata,
nebesulaukęs Jūsų iš Šiaurės, iškurnėjau prie ežero, o dabar staiga pajutau, kad reikia parašyti Jums kelis žodžius. Prašau už tai nerūstauti. Ne iš blogos valios darau šitai, o kad pasiilgstu Jūsų, vis trokštu pakankinti savo kalbomis, teatleidžia man likimas, kaip aš atleidžiu daug kam, nors, žinoma, ne visiems.
Vykau į Vilnių iš čionai porai dienų, užtrukau ilgiau. Mano didysis stomatologas, užuot sutvarkęs galutinai „fasadą“, gerokai apardė, privertė rauti kai kuriuos kelmus, kai ką statyti iš naujo. Buvo man kauksmo ir šaknų griežimo, o svarbiausia – užtrukau. Keikiau šį atvejį žiauriai, būdamas įsitikinęs, jog tai ir yra viena pagrindinių mano „kūrybinio sustingimo“ kliūčių, ir kai tik pasieksiu ežerą Molėtų padangėje, tai šedevrai pasipils kaip iš gausybės rago. Ir, žinoma, klydau: sėdžiu prie ežero, o niekas nesipila. Tyla. Jau treti metai tyla. Ir kiek truks jinai, toji tyla? Nežino niekas, net viską ir visuomet žinanti mano žmona.
Nebesitverdamas savam kailyje, ėmiausi pjauti šieną, rankiojau lentgalius aplink statybas, kroviau malkas. Tvarkos atsirado daugiau „mano dvare“, bet ne mano galvoj. Buvau net meškerioti, nes gavau dovanų suomišką meškerę, tikrą stebuklą. Bet ir su ja atsitiko man stebuklas: staiga paaiškėjo, kad negaliu gaudyti žuvelių, graudžiai gaila jų, norisi matyti plaukiojant, nardant ežere, o ne spurdant ant mano kabliuko. Taip netekau ir šito „pasilinksminimo“. Kaip matau, teks vis dėlto imtis kūrybinio darbo…
„Nemuno“ 6 numeryje skaičiau Birutės Baltrušaitytės eilėraščius. Buvau stipriai sujaudintas. Viešpatie dieve, galvojau, jeigu šitaip galima jausti ir šitaip išreikšti, reiškia, yra dar Lietuvoje moterų, o dar labiau reiškia, kad atėjo stipraus talento poetė į mūsų literatūrą. Apsidžiaugiau šiurpiai, labai trumpai parašiau autorei, o dabar gavau iš jos laišką, taipogi trumpą, bet taip sujaudintą, jog nelabai tegaliu patikėti, kad mano nuomonė galėtų būti kam nors tiek svarbi, ypač Birutei Baltrušaitytei, tepalaimina likimas jos žingsnius.
O dar pasidžiaugiau poeto Vinco Giedros talento sparčiu brendimu bei gilėjimu. Jo knygelė „Nubunda žodis“ – džiugus reiškinys. Parašiau ir jam kelis sakinius.
O dar perskaičiau Rimanto Kluso satyrinių ir humoristinių eilėraščių knygelę „Odė akmeniui“. Į šitą Klusą atkreipiau dėmesį paskaitęs jo eilėraščius „Nemune“, dabar pasidžiaugiau iš naujo. Mūsų laikais tai gana retas reiškinys – humoras ir satyra, vis labiau virstą „popierinėmis gėlėmis“. Kaip bebūtų gaila, o taip yra. Juodi nūnai metai humorui ir satyrai. Parašiau ir Klusui. Kaip matote, rašinėju laiškus.
Vilniuje kalbėjausi su rašytojų suvažiavimo delegatais, laimingai sugrįžusiais į gimtąją pastogę. Nelabai linksmi jų įspūdžiai. Visų pirma – karščiai Maskvoje, siekę ligi 35, o tarpmūriuose iki 45, neatleidžiantys nė naktį, kai reikia užmigti. O dar toji aplinkybė, kad posėdžių salėje oras kondicijuotas, gerokai vėsus, o lauke – „afrika“, tai nuo šitų pasikeitimų, išėjus iš posėdžių, daugelis peršalo, gavo slogą. Daugiau kaip 40 rašytojų buvo išgabenta į ligoninę. Poetai A. Surkovas ir M. Bažanas gavo po stiprų infarktą. Kokia laimė, sakau, kad susilpo mano sveikata, išsisukau nuo kelionės į Maskvą!
Pačiame suvažiavime dėmesys, sako, buvęs sutelktas daugiau į tarptautinę padėtį, įtempimą ir būtinumą sumažinti šį įtempimą. Tas, žinoma, gerai, tačiau, kaip man atrodo, literatūra yra literatūra, ji nepakenčia nedėmesio, net ir mažiausio, žiauriai keršija. Ar neatsitiks šito ir šiuo atveju? Na, parodys ateitis.
Iš Rumunijos atėjo laiškas, rašo kažkoks Peteris Banas. Rašo lietuviškai. Laiške pridėta iškarpa iš laikraščio vengrų kalba su mano novele „Gėlės“. Keista: laiškas [laikraštis], kiek supratau, išeina Rumunijoje, o spausdinamas vengrų kalba? Pats P. Banas rašo, kad norėtų kai ką išversti į vengrų kalbą iš mano kūrybos. Tai kaip čia dabar yra? Gal žinote ką daugiau apie šitą P. Baną? Parašykite man, būsiu dėkingas stipriai, iš anksto atsiprašydamas už laiko gaišinimą.
Iš dukters Ritos jokių naujų žinių nebegaunu nei aš, nei mano artimieji. Matyt, neblogai jai tenai sekasi. Kiek tiktai pamenu, ji atsimindavo mane tiktai tada, kai iškildavo sudėtingesnis reikalas, aštresnė situacija. Nejaugi ir visų vaikai šitaip?
Paalksnėje dabar labai judru. Jadvyga Čiurlionytė su šeima netoliese pirko ūkį-sodybą. Drauge su Kazio Borutos dukros šeima. Savaitgaliais dabar suvažiuoja daug žmonių. Bendraujame. O pas mus vieši Čekuoliai, atvykę iš Suomijos atostogų, plius keramikė Jolanta Okulič-Kazarinaitė. Yra Rokas su draugu studentu. Monikos duktė su antruoju sūnum Jurgiu. Taigi šitaip.
Bučiuoju Jus švelniai. Visiems namiškiams geriausi palinkėjimai. Būkite visi sveiki, stiprūs, pasėkmingi visur.
Jūsų – Juozas Baltušis
Paalksnė, 1983.VII.12
Labą rytą, miela mano drauge Donata!
Atbuvau jau pusę savo atostogų prie ežero, tai rašau Jums kelis žodžius. Darau šitai iš nerimo, jog galite užmiršti mane. Visų pirma siunčiu Jums, taipogi Renatai ir Linčiui daug geriausių palinkėjimų, visų pirma sveikatos stiprios, o tada ir viso kito.
Mes čionai laikomės. Visą savaitę nebėgo mums vanduo iš artezinio šulinio, dabar jau bėga. Įsitaisėm ilgą guminę žarną, ir aš kiekvieną vakarą lieju vandeniu berželius, liepaites, ąžuoliuką ir eglaites keturias, taipogi pinavijas, tai yra bijūnus, kitokias gėles ir alpinariumą, Monikos Mironaitės įruoštą buvusios daržinės pamatuose. Pas mus daug paukščių, o visų labiausiai džiugina, kad mūsų namų pastogėje apsigyveno kregždės. Nė neįtariau, kad taip myliu jas, o kai sužinojau, kad kregždžių gyvenamo namo niekad netrenkia perkūnas, tai dar labiau pamilau. Praktiškas esu žmogus. Dabar jos, šitos kregždės, peri antruosius vaikus, berods, jau išperėjo, girdim, kaip rėkia maisto iš tėvų. O varnėnai antrųjų vaikų neperėjo, išaugino vienus ir išskrido. Tokie reikalai.
Čia labai daug uogų: žemuogių, mėlynių ir aviečių. Visos išsirpo vienu metu, tiktai avietes galima valgyti viena ranka, kadangi antrojoje reikia laikyti beržo šaką ir pliekti uodus, kurie valgo mus nė kiek ne mažesniu apetitu, kaip mes avietes. Bet nieko, viskas gerai.
Atsitiktinai nutvėriau Emos Mikulėnaitės apysaką „Ona“. Klausykite, nesužavėjo ji manęs. Gudrauja. Kartoja seniai nudėvėtus daiktus. Rašo šitaip: „Sninga! Sninga! Sninga! Per naktį visur pasidarė balta. Ar jūs prisimenate, žmonės, kada pirmą kartą pamatėte sniegą? Žinoma, neprisimenate – jums atrodo, kad tas baltumas jau gyveno jumyse prieš milijoną metų, kai buvote jūs nežinia kuo – dulke, akmeniu, kraujagysle ar… skraidėte padangėje va šituo baltu, ant lūpų ištirpstančiu drugeliu.“ Ir taip toliau. Ir toliau taip. Kaip prieš šešias dešimtis metų rašė gimnazistai!
Na, gal per daug rūsčiai tariu, pasiteisinimu gali būti mano apmaudas: juk gabi gi merga, toji Ema Mikulėnaitė, o užsiiminėja tokiais niekais! Taigi tokie reikalai.
O daugiau nieko neskaitau, vien Simenono detektyvus. Labai tinka prie ežero.
O dar parašiau (pagaliau) straipsnį apie Antaną Venclovą, išsiunčiau „Literatūros ir meno“ redakcijai. Manau, nespausdins. Redaktoriaus vietoje ir aš nespausdinčiau. Tai pasiunčiau dėl visa ko. Tegu žiūri. O rašiau todėl, kad gerokai minčių kilo man, bestovint Palangoje prie namo, kuriame vasaros mėnesius leido Antanas Venclova. Ir atrodo man, kad mes tiktai dabar pradedame kaip reikiant suprasti šito žmogaus svarbą ir jo darbų reikšmę mūsų nacionalinei tarybinei literatūrai bei kultūrai. Šitas mintis ir norėjau išsakyti. Deja, pavėluotai: straipsnis turėjo būti parašytas prieš savaitę. Amžinai vėluoju su viskuo.
Tuo ir baigiu. Dažnai prisimenu Jus, visada su tikra pagarba ir dėkingumu už Jūsų dėmesį, rūpesčius, nuoširdų norą padėti man kūrybiniame darbe. Ačiū!
Jūsų – Juozas Baltušis
P. S. Į Vilnių sugrįšiu liepos 18-tą.
Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną
2019 m. Nr. 3
Jonui Strielkūnui (1939–2010), lietuvių poezijos klasikui, tyliajam lyrikui, kurio eilėraščiuose daug Lietuvos, meilės ir dėmesio jos istorijai bei žmonėms, kovo 6 d. būtų sukakę aštuoniasdešimt metų.
Laikas bėga greitai – štai jau devinti metai, kai poetas Amžinybėje. Svarbu atrodė surinkti atsiminimus apie šį Lietuvos dainių, legendinį poetą, nes kai kurie jo amžininkai ar šiek tiek vyresni bendražygiai rašytojai iškeliauja Anapus, nusinešdami su savim ir didelį lobį – paliudijimus apie savo pragyventą laiką ir susitikimus, bendravimo įspūdžius su J. Strielkūnu. Taip susiklostė knyga „Trečias brolis“, kurioje šalia kraštiečių, bendradarbių, rašytojų, bičiulių, artimųjų atsiminimų bus pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.
Siūlome būsimos knygos ištrauką.
Alfas Pakėnas
Regina Krikščiūnaitė-Žemaitaitienė. Pažinojo visų paukščių balsus
Esu Vabalninko krašto miškų buvusio eigulio dukra. Likimas taip lėmė, kad buvome artimiausi kaimynai su Strielkūnais.
Kai Jonas buvo paauglys, ganydavo pievose savo karvutę. Nuo to laiko jį ir pamenu. Ganydamas jis vis skaitydavo. Mano mama, prikepusi bandelių, visada įdėdavo Jonui lauknešėlį, o aš su tėčio perskaitytais žurnalais „Mokslas ir gyvenimas“, „Mūsų girios“ nešdavau Jonui į ganyklą.
Pas Strielkūnus ir į jo namus norėdavau nueiti, nes ten kvepėdavo gilių kava, jo mama kepdavo duoną, kad ir su pelais, man atrodė, kad nieko nėra skanesnio pasaulyje.
O Jono tėvas pasakodavo įvairiausius nuotykius, kaip anksčiau skraidydavo aitvarai, kad jų nebuvo galima liesti rankomis, kad jie sunešdavo žmonėms turtus. Ir kad netoliese, pamiškėje, pakasus žemę, gulėdavo labai didelės žmonių kaukolės, gal milžinų. Sakydavo, kad iš mūsų sodybos, kur gyvenome, išvažiuodavo žmogus pakinkytu arkliu. Baigiant priartėti prie jo, staiga ištirpdavo rūke, migloje. Jonas savo tėvo pasakojimams pritardavo ir dar labiau visus vaikus baugindamas. Išėjusi iš Strielkūnų lėkdavau į namus kaip kulka, su didžiausiais trenksmais įpuldavau į vidų vos atgaudama kvapą.
Jono mama su kitu sūnumi Vytautu miške rinkdavo uogas, grybus, vaistažoles. O Jonas buvo pasišventęs skaitymui ir tokių darbų nemėgo. Kartais su kaimo vaikais eidavo riešutauti. Jis vikriai laipiodavo po medžius, siūbuodavo ant karklo šakų. Jonas nuo mažens buvo labai pastabus, jautrus, kažkaip kitaip įžvalgus, kitaip jautė aplinką, mišką, kitaip mąstė. Jį medžių visuma, sakuotas miško oras veikė, žavėjo paukščių balsai, jų lizdai, gervių klyksmas, pavakariais uodų zirzimas. Jis iš medžių šlamesio atspėdavo rytdienos orą, bus giedra ar lietus. Naktį sėdėdavo ant prieklėčio ir jo akys klajodavo žvaigždžių begalybėje ir svajonėse leisdavo užmiršti kasdienybę.
Taip ir bėgo laikas. Aš pradėjau lankyti Vabalninko Balio Sruogos vidurinę mokyklą. O Jonas ją jau buvo baigęs. Bet kai susitikdavome, visada kalbėdavome apie mokyklą, perskaitytas knygas ir mokytojus.
Su Jonu ryšiai nenutrūko ir jam gyvenant Vilniuje. Dar jaunystės metais jis lankydavo tėvus, visada užsukdavo su draugais poetais ir pas mus. Tada būdavo tikrai smagu! Mano tėvai vaišindavo svečius miežiniu alumi, grybais, medumi. Buvo skaitomi eilėraščiai, pasakojami įvairūs nuotykiai. Sykį grįžusi iš mokyklos pamačiau atėjusį Joną su draugais, o šalia jo mergaitę, tamsių akių, simpatišką, besišypsančią. Tai buvo Janina – jo būsimoji žmona. Taip ir susibičiuliavome. Praėjus kiek laiko buvome pakviesti į Jono ir Janinos vestuves tėvų sodyboje.
Vestuvių pobūviui šeimininkavo mano mama. Suvažiavo iš Vilniaus nemažai svečių: poetai, draugai, giminės. Visi nuoširdžiai buvo priimti jaukioje, beržais apkaišytoje Strielkūnų klėtelėje. Santuokos formalumai buvo atlikti Vilniuje. Čia vyko kaimiškos vaišės. Nebuvo trankių maršų, ilgų kalbų, viskas vyko kažkaip kitaip. Buvo sakomi gražūs palinkėjimai. Skambėjo Oginskio polonezas. Jaunas vyrukas įvairias melodijas grojo fleita. Buvo visiems įdomu ir linksma. Svečiai bendravo ir pasklidę kieme. Naktį mano pajaunys žavėjosi žvaigždėtu dangumi ir mane mokė pažinti žvaigždynus. Nuo to karto pažįstu Didžiuosius Grįžulo Ratus, žinau, kur pateka Šiaurinė žvaigždė.
Laikas ir atstumai mus šiek tiek atitolino su Jonu ir Janina. Bet aš visada domėjausi Jono kūryba. Turiu keletą jo padovanotų poezijos knygų. Tačiau didžiausia Jono dovana yra man asmeniškai parašytas eilėraštis „Eigulio duktė“. Kartą parvažiavau iš Panevėžio, o tėvas mane sutiko su džiaugsmo ašaromis akyse ir rodė rajono laikraštyje išspausdintą eilėraštį. Tie žodžiai mane labai sujaudino tikroviškais vaizdais ir nuoširdumu. Už tai poetui Jonui esu labai dėkinga. O kai po kiek laiko „Eigulio dukrą“ pradėjo dainuoti Sipavičius, mūsų sodyboje nenutildavo juostinis magnetofonas:
Tu girių paslaptis pažįsti
Ir medžių kalbą supranti –
Juk tu miške nuo pat jaunystės
Klaidžius vilkotakius randi.
Mano buvusi auklėtoja Angelė Jurevičienė man padovanojo Vabalninko muziejaus darbuotojų išleistą Jono Strielkūno eilėraščių knygą. Daugiausia tų eilėraščių skirta Vabalninkui. Šia knyga poetas tarsi išreiškė padėką savo mokslo ir jaunystės miestui bei jo žmonėms, savo bendraamžiams. Branginu šią knygutę, nes Vabalninkas yra ir mano mylimas miestas.
Laikas ir likimas daro savo. Vienas po kito mirė Jono tėvai. Jonas, lankydamas tėviškę ir tėvų kapus, visada užsukdavo į mūsų namus.
Mano tėvai gerai žinojo, kad Jonas buvo garsus poetas ir vertėjas. Bet mums jis išliko paprastas, nuoširdus ir savas kaimynas. Neliko ir mano tėvų. Sugrįžau ir ūkininkauju tėviškėje. Paskutiniu metu su Jonu rečiau susitikdavome. Jau senokai, apie 1973 metus, Strielkūnų sodybą nupirko Boleslovas Juozalėnas ir rūpestingai, gražiai tvarko, maloniai sutinka visus lankytojus, poeto talento gerbėjus. Tačiau iš pastatų autentiška likusi tik klėtelė. Liko ir sodybos medžiai – galiūnai ąžuolai ir klevai.
Kai 2010 metais gegužės mėnesį per televiziją išgirdau, kad nutrūko Jono Strielkūno paskutinė gyvenimo gija – verkiau. Širdį užgulė didžiulis skausmas. Rodos, praradau kažką labai brangaus. Tos ašaros ir buvo lyg atsisveikinimas su gražiausiais vaikystės prisiminimais.
Petras Venclovas. Jonas iš Vabalninko
Pirmiausia buvo neakivaizdinė pažintis: praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje retkarčiais skaitydavau Jono Strielkūno eilėraščius Vabalninko rajono laikraštyje „Komunizmo švyturys“. Nors eilėraščiuose buvo aiškiai jaučiami to laikotarpio reikalavimai, bet juose, matyt, būta kažko daugiau, nes įsidėmėjau autoriaus pavardę. Nustebau patyręs, kad jis susirašinėja su mano broliu Vytautu, kuris irgi publikuodavo savo kūrybą periodikoje. Brolis paaiškino, kad Jonas Strielkūnas – jaunas poetas, gyvenantis Vabalninke.
Pirmą kartą Joną pamačiau 1966 metais Vilniuje, Aktorių namuose. Buvo aptariamos pirmosios knygos. Tuo metu „Vagos“ leidykla kasmet išleisdavo po šešias pirmąsias knygas, kurios tilpdavo į vieną aplanką, nes būdavo nedidelės ir plonos. Mane į Aktorių namus pasikvietė buvęs bendrakursis Saulius Šaltenis, nes ir jo knygelė „Atostogos“ glūdėjo tame aplanke. Dar ten buvo VU auklėtinės Bitės Vilimaitės „Grūdų miestelis“. Kritikai ir literatūrologai šias knygas labiausiai ir gyrė, vadino jas nauju žodžiu lietuvių literatūroje. Strielkūno pirmoji eilėraščių knyga „Raudoni šermukšniai“ buvo smarkiai papešiota už tradiciškumą ir pabodusias klišes. Ypač aršiai kalbėjo Vytautas Kubilius. Lietuvių literatūra vadavosi iš stagnacijos, ieškojo naujų formų ir šviežesnių išraiškos priemonių. Jonas, gyvendamas Panevėžyje, turbūt nemanė, kad reikia eiti į priešakines linijas. Jo neoromantinė pasaulėjauta išsiteko tradicijoje, jis kol kas tenkinosi klasikiniu ketureiliu. Tąsyk man net pagailo jo: nedidukas, sėdėjo susilenkęs, nuleidęs galvą, iš drovumo visas išraudęs, ir vis rankove šluostėsi prakaituojančią kaktą. Kas galėjo patikėti, kad jis pasieks tokias aukštumas? Kartais ir labai skvarbi akis nepajėgia įžvelgti žmoguje slypinčio talento.
Po kurio laiko Vilnių pasiekė anekdotas apie Joną: girdi, su vietinių literatų palyda užeinąs jis į vaistinę ir prašąs parduoti dalgę. Pasirodo, kad tas provincialas dar ir pokštininkas! Panašiai sostinėje juokaudavo ir kitas aukštaitis lyrikas – Vytautas Skripka: klausinėdavo ledų pardavėjų, ar jos turi ledų su mėsa. Bet kad prašytų dalgio?! Tam reikėjo drąsos – tarsi vienu gestu atskleistum savo žemdirbišką prigimtį!
Akis į akį susidūriau su Strielkūnu po kelerių metų, kai pradėjau važinėti iš Kauno į Vilnių ir siūlyti redakcijoms savo eilėraščius bei apsakymus. Jis jau buvo išleidęs antrąjį poezijos rinkinį „Vėjas rugiuos“ ir dirbo „Literatūroje ir mene“. Reikia pasakyti, kad ši jo knyga daug ką nustebino – ryškus kokybinis šuolis, savitas santūrus balsas. Patiko ji ir man: Joną pradėjau laikyti rimtu poetu, gebančiu vertinti ir kitų kūrybą. Prisistačiau esąs Vytauto Venclovos brolis. Strielkūnas, be abejo, jį prisiminė, nes paklausė, kaip jam sekasi. „Rengia pirmąją eilėraščių knygelę“, – atsakiau. „Kodėl taip ilgai?“ – pasidomėjo. „Buvo užmetęs poeziją, dabar iš naujo pradėjo.“
Jonas turbūt jautė prielankumą ne tik savo kraštui, bet ir jo žmonėms. Mūsų bendravimas iš karto pasidarė bičiuliškas. Į mano eilėraščius pasigilindavo tuoj pat, o prozą pasidėdavo į stalčių. Skaitydavo iš arti, prisikišęs prie akių, vadinasi, buvo trumparegis, bet akinių nenešiojo. Gal gydytojai nepritaikydavo tinkamų? Kartą sumurmėjo: „Įmantrauji. Gal koks Marcelijus tave suprastų, o man nelabai…“ Kitą sykį pusiau juokais paklausiau, ką man geriau rašyti – poeziją ar prozą? Strielkūnas mostelėjo į šūsnis popierių ant stalo ir ant palangės. „Štai čia eilėraščiai“, – pasakė. Paskiau atitraukė stalčių ir parodė nedidelį pluoštelį rankraščių: „O čia apsakymai, – pridūrė. – Bet rinktis reikia pačiam.“ Gal tai ir lėmė, kad pasukau į prozą?
Tada jau dirbau Rašytojų sąjungos Grožinės literatūros propagandos biuro instruktoriumi Kaune. Surengėme literatūros popietę Mokytojų namuose, į ją pakviečiau Strielkūną ir Gediminą Astrauską. Maniau, kad renginys pavyko, bet kitą dieną paskambino iš Mokytojų namų bibliotekos. „Gėda! – pareiškė piktas moteriškas balsas. – Strielkūnas atėjo į renginį visiškai nepasiruošęs, išsipešusiais marškiniais, tikriausiai girtas! Skaitė kaip koks pirmokas, užsikirsdamas, šnirpšėdamas pro nosį! Nieko nebuvo galima suprasti!“ Mėginau aiškinti, kad tokia šio poeto skaitymo maniera, kad jis nebuvo ragavęs nė lašo. Moteris nenorėjo sutikti su manimi. „Štai Astrauskas buvo gerai pasiruošęs, puikiai atliko savo programą, deklamavo atmintinai, kaip koks artistas. O Strielkūnas?! Gėda! Mes taip nepaliksime! Skųsimės!“ – „Prašom! – galiausiai pyktelėjau ir aš. – Galiu ir telefoną pasakyti!“ Žinojau, kad tuometinis GLP biuro direktorius Feliksas Jakubauskas tik pasijuoks iš tokių šios moters pretenzijų. Ji nieko nelaimėtų net paskambinusi pačiam Alfonsui Maldoniui, Rašytojų sąjungos pirmininkui. Jonas tą dieną kelis eilėraščius skaitė iš knygelės sau įprastu stiliumi – krenkšteldamas, sumikčiodamas, sumurmėdamas. Pabaigoje gana aiškiai padeklamavo du ar tris eilėraščius atmintinai. Bet kokie tai buvo eilėraščiai! Pilni vidinės įtampos, nostalgiški, metaforiški. Gal ir buvo, kaip sakoma, „padaręs ant drąsos“, bet tikrai nepadauginęs.
Prisimenu dar vieną epizodą: tąsyk, regis, po kažkurio Rašytojų sąjungos suvažiavimo, mes trise – Strielkūnas, Onė Baliukonytė ir aš – blaškėmės po Vilnių (atrodo, tai buvo Lazdynai) žiemos naktį, gerokai po vidurnakčio. Jonas kažkodėl nenorėjo eiti į namus, aiškino, bet taip painiai, kad mudu su Baliukonyte nieko nesupratome. Onė nekvietė į svečius, nors mes beveik siūlėmės; ji šaipėsi ir išsisukinėjo. Aš turėjau nakvoti pas vilnietį brolį, tad nemaniau, kad galiu į svetimus namus po pusiaunakčio atsivesti du žymius poetus. Stoviniavome prieš kažkokią uždarytą parduotuvę, nesutardami, ką veikti ir kur eiti. Galop atsisveikinau ir palikau juodu naktyje mindžikuoti ant šaligatvio ir spręsti, ką toliau daryti.
Be abejo, buvo ir daugiau susitikimų, tarkim, per „Poezijos pavasarius“ Palemone ar Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Paklausdavome vienas kito, ką rašome, ką ir kur ruošiamės spausdinti. Taip pat trumpai ir atsakydavome. Jonas nebuvo iš tų, kurie labai smalsautų, reikalautų atverti širdį. Būdamas gana uždaro būdo ir pats nesiskubindavo išsilieti, išsipasakoti. Tikiu, kad turėjo geresnių bičiulių nei aš, jiems gal labiau atsiskleisdavo. Tie susitikimai neįstrigo man į atmintį, laikas juos užklojo užmaršties drobule. Tačiau visą laiką žinojau, kad esame ir būsime draugai, kad Jonas niekada neišpuiks, kad ir kokias gautų premijas ar apdovanojimus.
Paskutinį kartą Strielkūną mačiau 2009 metais Maironio literatūros muziejuje per jo jubiliejinį vakarą. Atrodė ramus, pasitikintis savimi, suvaldęs įgimtą drovumą. Gražiai skaitė eilėraščius, kai kuriuos deklamavo atmintinai, taupiai atsakinėjo į klausimus. Jaudulį išdavė tik stambūs prakaito lašai ant kaktos. Kostiumuotas, su kaklaraiščiu. Tikras klasikas! Nors švarko rankovės šiek tiek per ilgos. Trumpai šnektelėjome: guodėsi prasta sveikata ir kad sunkiai rašo. Džiaugiausi jo darbštumu ir kad vienas po kito eina jo poezijos rinkiniai. Linkėjau dar bent kelių, tikėdamas, kad taip ir bus.
Kitų metų pavasarį, gegužės mėnesį, atėjo liūdna žinia – Jonas Strielkūnas mirė. Atsisveikinau su juo Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniuje. Vabalninkietį poetą priglaudė Antakalnio kapinių Menininkų kalnelis.
Valentinas Sventickas. Dabar jau – mūsų reikalas
Su Jonu Strielkūnu susipažinau 1974 metais, kai pradėjau dirbti savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje. Pažintis su jo poezija buvo kur kas ankstyvesnė. Jo eilėraščių rinkinį „Vėjas rugiuos“ (1971) įsidėjau į lagaminą, kai turėjau iškeliauti karo tarnybon tarybų valdžios valia. Dvejus metus kartais reikėdavo kuo nors pasiguosti, ir Strielkūno eilėraščiai šią ne vien meninę misiją sėkmingai atlikdavo. Kaip ir Albino Bernoto knyga „Slenkstis“ (1972), kuri taip pat keliavo su manimi iki Samaros gubernijos.
„Literatūros ir meno“ redakcijoje Jonas tvarkė poezijos publikavimo reikalus. Tvarkė kuo puikiausiai. Grafomanų nespausdino. Jeigu koks nors žinomas poetas, sulaukęs publikacijos, pavaišindavo jį taurele, už kitą taurelę sumokėdavo Jonas. Kad neliktų įsipareigojęs. Strielkūno darbo stalas redakcijoje atrodė išskirtinai – būdavo užverstas popierių kaugėmis. Profsąjungos veikėjai, vis raginę susitvarkyti, galų gale pasidavė. Įdomiausia, kad Jonas, paprašytas surasti reikiamą popieriuką, bemat jį ištraukdavo iš tų krūvų pasijuokdamas. Redakcijos darbuotojams pagal sutartą grafiką reikėdavo pėdinti į spaustuvę atlikti „šviežios galvos“ pareigų. Ką tai reiškė? Šviežgalviautojui reikėdavo perskaityti ar bent peržiūrėti spaustuvėje sumaketuotus puslapius, išrankioti užsilikusias klaidas, jeigu kas nors netelpa į puslapį, – tekstą sutrumpinti. Tad štai. Strielkūnas turėjo ypatingą talentą iš karto aptikti klaidas ir atsitiktines nesąmones. Ne visi redaktoriai klaidas išgaudydavo. 1978 m. išėjo Strielkūno poezijos knyga „Varpo kėlimas“. Dienraštis „Vakarinės naujienos“ anotacijoje tą knygą netyčia pervadino taip: „Varpos kėlimas“. Klaida komiška, nes atsirado dviprasmybė. Litmeniečiai netrukus darė proginį sveikinimą Strielkūnui laureatui – ant ilgo popieriaus lapo prirašė visokių pokštų ir linkėjimų. Vladui Motiejūnui pasirodė, kad kažko stinga, ir tą „pergamentą“ jis užsklendė dvieiliu:
Pakol mes dirbom savo darbą,
Jisai aukštai iškėlė varpą.
Gebėjimas matyti ir girdėti yra svarbus. Daug vėliau, kai jau dirbau leidykloje, Strielkūnas atnešė, įteikė naują eilėraščių rinkinį. Buvo pavadinęs jį „Vakaro malūnas“. Pavadinimas kaip pavadinimas, skamba gerai, metaforiškas. Praėjus kokiai savaitei, prasiveria durys ir įžengia tyliai kikenantis autorius.
– Tu pagalvok, – sako, – kaip atrodys viskas knygos viršelyje:
Jonas Strielkūnas
Vakaro malūnas
Dėl atsitiktinio rimo knygos pavadinimą pakeitė.
Redakcinių patarimų paisė (nors jo kalba tikrai buvo švari) ir kartu buvo pats sau redaktorius, užeidavo šio ir to pataisyti ir dar išjuokdavo save dėl banalesnio rimo arba kokios nors nedermės.
Jeigu dar juokų… Jaunas eiliuotojas, dar nė knygos neišleidęs, palinguodamas eina per neatsimenu kokį miestelį. Susistabdo jį būrelis vietinių šaunuolių ir pareikalauja atiduoti visus pinigus. Bet kad jų neturi! Po nuodugnaus patikrinimo teranda laikrodį.
– Atiduok laikrodį!
– Imkit. O ką su juo darysit?
– Parduosim ir pragersim.
– Tai ir aš eičiau kartu…
Bendraujantieji su literatų žmonija bus ne kartą girdėję posakį „Ne mūsų reikalas“. Tai Strielkūno posakis. Ar ne smagiausias jo populiarintojas bus Algimantas Zurba. Kitas prozininkas – Romualdas Granauskas, girdėjęs jį anksčiau, negu Algimantas, girdėjęs kartu su Rimantu Šaveliu ir Petru Dirgėla tuštėjant sausvynio buteliui, – taigi Granauskas tą frazę yra interpretavęs rimtai. Jonas, atseit, ją pasakydavęs, kai sugėrovai prabildavę apie tuos plunksnos brolius, kurie buvo susisaistę su sovietmečio pageidavimais. Tada Strielkūnas: „Ne mūsų reikalas.“
Tebus citata iš Granausko eseistinio apsakymo „Pasijos pagal Joną“:
Mes buvom „romūs kaip balandžiai ir gudrūs kaip žalčiai“. Tik atrodėm kaip durneliai. Suglamžytais švarkais, nelygintom kelnėm, visi be kaklaraiščių, susisėdę kur prie pigiausio vyno butelio, pliurpiantys kažką nesvarbaus ir nepavojingo. Bet mes žinojom, kas yra svarbu ir pavojinga, todėl ir nepliurpėm. Apie tai arba rašėm, arba ruošėmės rašyti. Jonui taigi kažkaip pavyko!..
Čia apie tą metą, kai jau buvo išleistas „Varpo kėlimas“.
Nesugalvosiu, kaip pasakyti gudriau, tai pasakysiu visai paprastai, ką šioje atsiminimų knygoje pasakyti būtina. Talentingo prozininko Romualdo Granausko kūryboje visą laiką ką nors veikė Jono Strielkūno poezija. Irgi talentinga. Tokie tad broliai.
Dar iš anų laikų grimasų. Turėjo būti praėjusio amžiaus devintas dešimtmetis. Rašytojų sąjunga gauna tuometinės Ministrų Tarybos pranešimą apie paskyras automobiliams pirkti. Dabar jau sunku paaiškinti, kad sovietmečiu naują automobilį nusipirkti nebūdavo paprasta: arba neįmanoma, arba per brangu. Ministrų tarybos teikiama paskyra buvo privilegija. Rašytojų sąjungai suteikta. Atvejis, apie kurį kalbu, – ar tik ne paskutinis. Ir paskyra – automobiliui „Volga“. Aukščiausia klasė! Rašytnamio valdžia, panašiais atvejais viską sprendusi ne pagal poreikius, o pagal literatūrinius nuopelnus ir gautas premijas, nusprendžia tą paskyrą pasiūlyti Strielkūnui. Nei vairuojančiam, nei pinigingam. Prisimenu, kad šį siūlymą lydėjo šypsenos ir kartu įsitikinimas, kad, jei skiriama Strielkūnui, niekas iš kolegų nepyks. Man pavedama pasakyti šią žinią Jonui ir paklausti, ar ims.
Skambinu telefonu. Jonas išgirdęs springsta juoku.
– Pasijuokėm, ir gana, – sakau. – Pašnekėk su šeima ir rytoj paskambink.
Antryt, irgi pasijuokdamas: „Gerai, imu tą „Volgą“.
Koks kitoks kaskart būdavo Jono pasijuokimas, – negaliu papasakoti. Tegul pasakoja Granauskas.
O dabar klausimas, kodėl čia pasakoju visokius juokus.
Nelengvas klausimas. Ir nemanau, kad jis nėra reikšmingas, jeigu mėginsime pamatyti Strielkūną kaip rašytoją tarp kitų rašytojų. Didi rimtuolė Viktorija Daujotytė savo knygą apie Strielkūną pavadino ne ypač rimtai: „Gyvenimas prie turgaus“. Ir ne šiaip sau.
Atsiminimų rašymas paskatina atsiversti seniau skaitytas knygas. Štai ir dabar – atsiverčiu „Gyvenimą prie turgaus“ (monografija išleista 2008 m.) ir randu Daujotytės sakinį, kad geresnio Strielkūno portreto, negu jį nupiešė Sventickas, nenupiešianti, ir dosniai cituoja, ką buvau rašęs 1998 metais:
Jis yra savas, toks, kaip visi – štai eina pakrypuodamas, kažko susirūpinęs (bet gali bemat nusijuokti), ant pilvuko prasiskyrusiais marškiniais, štai gurkšnoja negarsiai pašūkaliodamas su jaunais poetais, išmokusiais jo „Borcheso planetą“, štai gaudo korektūros klaidas sumontuotame savaitraščio puslapyje (turi taiklią jų medžioklio akį), štai nesiskutęs liūdnas traukia paryčiu per Kalvarijų turgų ieškoti atgaivos (dabar jau nebe). Visiems jis mielas, be ceremonijų kalbinamas, iškilnūs literatūros puikuoliai lydi jį geraširdišku atlaidžiu žvilgsniu.
Žiūrėkime, kad nepamirštume tarp šių visų smagių dalykų vieno: taip gyvena, taip atrodo, taip elgiasi vienas stipriausių lyrikų XX a. antrosios pusės mūsų literatūroje.
Autocituotis negražu, bet ieškoti kitokių žodžių vaizdui, kuris čia reikalingas, irgi būtų kvaila.
Visa, kas suvokiant Strielkūną kartais įgydavo mielų komiškų atspalvių, priklausė nuo jo kūrybos ir išvaizdos bei elgesio kontrasto. Man kaip kritikui (kartu su aktoriais skaitovais – Juozu Šalkausku, Olita Dautartaite) yra tekę lydėti jį į kūrybos vakarus įvairiose Lietuvos vietose tuo laiku, kai dar nebuvo plačiai žinomas ir atpažįstamas iš TV ekranų ar fotografijų. Įsivaizduokite kokio nors miestelio kultūros namų salę, kurioje sėdi jo gražiais eilėraščiais apie meilę ir Lietuvą susižavėjusios merginos ir turbūt vaizduojasi, kad į sceną išeis koks Apolonas. O išeina nedidukas, kuklus, paprastas žmogelis, niekada per daug negalvojęs, kaip apsirengti ar susišukuoti. Gal jos, tos mergaitės, iš pradžių nusivildavo, bet kaskart matydavau, kad Jonui skaitant jų akys drėkdavo.
Atsiminimų knygos gali parodyti skirtingus išorinius rašytojų tipažus. Kaip kraštutinumai gali būti suvokiami, tarkim, Eduardas Mieželaitis, savo išvaizda, viešu elgesiu, kalbos būdu, plačiais gestais bylojęs „aš esu poetas“, ir Jonas Strielkūnas, kuklaus ir paprasto kasdieniško elgesio žmogus, kaip nuostabus poetas atsiskleidžiantis vienumoje prie balto popieriaus lapo.
Be abejo, svarbiausia yra tai, kas parašyta, taigi tipažai fiksuojami tik dėl to, kad menininkų charakteriai daugelį skaitytojų paprasčiausiai domina, manoma, kad tai „sužmogina“ kūrybos suvokimą ir turi moralinių bei etinių prasmių, kai ką paaiškina apie menininko recepciją. Galbūt žemiškasis Strielkūno įvaizdis bent kiek prislopino vieną svarbiausių jo kūrybos ypatumų – talentingai išreikštą žmogaus būties tragizmą. Čia jis tikras klasikas.
Kiti dalykai.
Strielkūnas mokėjo taip bendrauti su kolegomis, kad niekas ant jo nesupykdavo. Supraskime, kad, dirbdamas savaitraščio redakcijoje, turėdavo pasakyti ir „nespausdinsim“, turėdavo sutikti arba nesutikti su redaktorių priekabėmis, kai buvo rengiama spaudai jo poezija ir ypač poezijos vertimai (vertė daug), pasakė „ne“ kalbintojams stoti į kompartiją (taip buvo). Literatūros bendruomenėje Jonas nepaliko nelaimingųjų. Dėl to, ką jis rašė (net kai parodijavo), sakė ir darė.
Kai mano redakciniuose ir leidybiniuose darbuose kildavo kokių nors klausimų, dėl kurių būtų reikėję ilgai knistis po žinynus ir literatūrų istorijas, paskambindavau Strielkūnui ir atsakymą bemat sužinodavau. Suglamžyto švarkelio dėvėtojas buvo didis literatūros eruditas, ne tik lietuvių literatūros. Dėl kalbos ir kirčiavimo su juo taip pat būdavo galima tartis. Manau, kad platus ir gilus išsilavinimas padėjo Strielkūnui kaip poetui ryškinti savąjį kūrybos kelią ir purtytis nusidėvėjusių poetizmų. Pažinimo plotai bus labai padėję jam kaip poezijos vertėjui. Juk labai skirtingą poeziją yra vertęs. Ir toli gražu ne visa, ką jis yra išvertęs, žmonės įsidėmėjo. Greta didelių fundamentalių vertimų yra įvairiuose leidiniuose pabirusių jo atliktų „užsakymų“, – kai kas nors draugiškai prikalbindavo padėti rengiant proginę ne kažin kokio talento publikaciją, ir Jonas draugiškai sutikdavo. Sutikdavo padėti ir prozos vertėjams, kai į kūrinį įsiterpdavo poezijos kūrinys. Štai ir dabar, skaitydamas Stefano Cveigo knygą „Žmonijos žvaigždžių valandos“, išverstą Valentinos Čeponienės (V.: Tyto alba, 1995), matau septynių puslapių eiliuotą tekstą „Mirties akimirka“ ir išnašėlę: „Vertė Jonas Strielkūnas“.
Leidėjai ir recenzentai geriau nei šiaip skaitytojai įsižiūri, kaip poetai sudarinėja savo knygas. Kas prie ko, greta ko, skyrių sandara ir pan. Strielkūnas bus buvęs vienas jautriausių komponuotojų. Nors jo rinkinių sandara nėra nei griežta, nei racionali, bet viskas knygoje teka kaip teka upė. Iš esmės tai improvizacinė sandara. Tačiau „atstumianti“ knygos visumai svetimus eilėraščius. Naujus eilėraščius, kad ir pavykusius, Strielkūnas atidėdavo vėlesnėms knygoms, jeigu jie neįsiliedavo į rinkinio tėkmę. Ir pavadindavo savo knygas gražiai!
Žinia Strielkūno literatūrinio palikimo tyrinėtojams: unikalią smulkią jo rašysenos pynę gebančiųjų perskaityti reikės paieškoti! O žinau, kad tikrai ne viskas iš jo kūrybos yra išspausdinta.
Baigsiu citatomis.
Viktorija Daujotytė: Poetas, kuris nenori būti reikšmingas, o yra; lyg ir nesiekia nieko reformuoti, keisti, o keičia.
Jonas Strielkūnas: Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės su likimu, kurias kiekvienas pralaimi.
Algimantas Mikuta. Su Jonu per Erfurtą
Nepamenu, kur ir kaip pirmąsyk sutikau Joną Strielkūną. Jis neryškiai išplaukia iš prieblandos. Jonelis tada gyveno pas Paulių Širvį Tilto gatvėje. Tenai mane nusivedė Alfonsas Bukontas. Buvo vakaras. Kažkiek pasėdėjom, pašnekėjom, gal dėl to, kad tai buvo seniai, gal dėl to, kad nieko įsimintino neįvyko, man tasai susitikimas liko kažkoks išblukęs, šmėkščioja apyblandoj veidai, ir tiek. O gal dėl to, kad lemputė palubėje degė neryškiai?
Šiandien po pusės amžiaus negaliu pasakyti, ar ligi to šis nedidelis mažakalbis žmogutis man kur nors buvo pasirodęs ar pasivaidenęs. Jonas turėjo poetams itin retą savybę – būti nepastebėtas. Po kokio nors šurmulingo susibėgimo ilgai galvoji – palauk, o Strielkūnas ar tenai buvo? Tais laikais, pamenu, jį pristatinėdavo – gabus vaikinas iš Panevėžio, dirbo benzino kolonėlėje.
Savo buvimą tarp visų mūsų, rašančių, skaitančių ir liūdniau ar linksmiau gyvenančių, jis reikšdavo vieninteliu būdu – rašė, kaip ne vienas yra pastebėjęs, vieną nepabaigiamą eilėraštį. Žmonės skaitė, suprato visas užuominas ir stebėjosi pirmąsyk jį išvydę. Kęstutis Navakas, keliavęs su Jonu į Austriją, netgi kažkodėl teigė, kad tokiam žmogui nebuvo galimybės išgyventi šiame pasaulyje. Nieko keisto – kuklus, drovokas, agrariškas ir archajiškas, pripažįstantis tik drausmingus klasikinius ketureilius – jokio poetinio šarmo, juolab arogancijos. Net arkliavagis Blinda, kaip mano bičiulis vadino Romualdą Granauską, triukšmingas, visur ir visados pastebimas žmogus, neatsilaikydavo prieš Jono talentą, – bent man telefonu vis paskaitydavo kokį nors jam įstrigusį Strielkūno posmą ar frazę: „Virš beržo švietė dvi žvaigždelės / lyg akys tykančios katės“, „Prisiminki mane jauną ir gerą / Šulinių ir malūnų šaly“. Kartais net netikėdavau, manydavau, kad jis šitaip šaiposi, o ypač kai skambindavo naktimis. Betgi ne, kas netiki, tegul perskaito jo „Pasijas pagal Joną“. Tokiai lyrikai Romas buvo jautrus, ir tylusis žaliųjų miestelių dainius, apsiskelbęs „trečiu broliu Jonu“, jį jaudino.
Gal tuom reikėtų stebėtis, bet Jonas Strielkūnas gangreit tapo poezijos autoritetu, kurio nebeliko kam peikti, – tiek kritika, tiek margaveidžiai skaitytojai visus žodžių rikiuotei tarnaujančius padailinimus jam atleisdavo. O visa, kas liejos kaip iš paukščio gerklės, buvo deklamuojama ir dainuojama. Pamenu, kai jaunasis poetas Strielkūnas 1970 metais jaunimo žurnalui „Nemunas“ atsiuntė pluoštą eilėraščių, tarp kurių buvo ir „Lietuva“, su nūnai plačiai kartojama strofa: „Ir tenai, kur po visų klajonių / Žemėn atsiguls mana galva, / Nerašykit mano vardo, žmonės, / Parašykit, žmonės, Lietuva.“ Tada mes, redakcijos darbuotojai, vieningai sutarėme – dabar jau niekas niekada jo nebeišbrauks iš lietuvių poezijos, kad ir ničnieko daugiau jis nebeparašytų, kad ir kokia valdžia čia užklystų. Kaip Žlabio-Žengės, Brazdžionio, Aisčio. Šiuo emocingu ir tiksliu susitapatinimu jis įaugo jon tvirtai ir nepastebimai. Taigi, be ryškių manierių, be įsidėmėtino veržlumo, netgi, sakyčiau, į akis niekam nelįsdamas, likdamas bemaž nepastebimas, jis klibino mūsų kvailą pasitikėjimą, lėkštą savigarbą, siaurino įsivaizduojamą spindintį šviesų pasaulį iki ūksmėtos sodybos, gėlėtų vasaros atlaidų, dulkėtos gatvelės, kasdieniško turgaus. Viktorija Daujotytė, atidžiai sekanti pamažu iškeliaujančių mūsų kaimiškųjų poetų kelią, Joną ten ir įkurdino, pavadindama monografiją apie Strielkūną – „Gyvenimas prie turgaus“. Jis tikrai gyveno netoli turgaus, ir, suprantama, praeidavo pro jį nepastebėtas. Neišliko kokio nors įspūdingesnio jo portreto net užstalėje, juk negalima sakyti, kad jis nemėgo su bičiuliais prisėsti prie vyno butelaičio. Prisipažįstu, esame sėdėję. Bet pakaušęs jis vokiškai kaip Kunčinas nedainuodavo, rusiškai kaip Verba nesikeikdavo ir net žemaitiškai kaip Martinaitis nelodavo. Netgi nežinau, ar užkaušdavo, – nepastebėjau. Nėra ką prisiminti.
Todėl papasakosiu trumpą epizodėlį iš kelionės į Erfurtą sovietmečiu. Ne dėl kokių nors politinių ar poetinių niuansų, tiesiog gražiai charakterizuojantį Jono ištvermę ir patiklumą. Tokiose kelionėse viskas būna organizatorių (šiuo atveju Erfurto rašytojų) tiksliai suplanuota, tik spėk suktis. O tąsyk vienas pavakarys liko laisvas, pagal scenarijų aplankėme ir apžiūrėjome restauruotą vaikų biblioteką, tada aš ir sakau Jonui, kad nėra ko tais pačiais keliais į viešbutį eiti, turime miesto planą, keliaukime pasižvalgyti į senąjį pirklių rajoną, ten daug visokių kirchių, vienuolynų, – oficialūs vokiečiai tokių dalykų nerodys. Patraukėme dešinėn, nors viešbutis liko kairėje. Tikrai nemažai pamatėme – gražiai restauruotų barokinių pilaičių, vokiško fachverko stiliaus senoviškų namų, užėjome į porą bažnyčių. Vienoje XIII amžiaus šventykloje prisigretinome prie lenkų turistų ir išklausėme kelių šimtmečių jos istoriją, netgi nusileidome į rūsį, kur gulėjo pamokslininkai ir riteriai. Kai išlindome lauk, matome, jau temsta. Nieko keisto, buvo ruduo. Žiūrime į planą, keliausime namop. Tiesą sakant, žiūrėjau aš vienas, Jonas rūkė cigariuką. Savaime aišku, kad tuo pačiu keliu negrįšime, per daug toli. Nusižiūrėjau tarsi trumpesnį maršrutą, vedantį prie viešbučio iš kitos pusės. Gatvėse įsižiebė žibintai. Einame žvilgčiodami į skersgatvių pavadinimus, – to, kurio mums reikia, vis nėra. Kulniuojame valandą, antrą, pasukome į kažkokią kitą gatvę, svarbu, kad kairėn, žmonių gatvėse vis rečiau, o juk ir paklausti nesugebame, vokiškai nemokame. Trumpai tariant, mūsų žygis truko dvi su puse valandos. Pagaliau pamatėme gausų žmonių būrį ir supratome, kad publika po spektaklio eina iš Operhauso. O tasai teatras taigi matyti pro mūsiškio viešbučio langus. Administratorė atsiprašė, kad bufetininkas mūsų nesulaukė, todėl suvyniojo į sviestinį popierių vakarienei skirtus sendvičius. Ji galinti išvirti arbatos. Padėkojome ir nuėjome į numerį, kur sukirtome pareigingų vokiečių paliktą vakarienę su sutaupytu Gotos bravoro alumi. Kodėl visa tai pasakoju? Ogi todėl, kad per visą tą mudviejų kelionę Jonas neištarė nė vieno priekaištingo žodžio man, šios nerūpestingos išmonės sumanytojui. Aš nuolat jį įtikinėjau, kad niekur tas viešbutis nepabėgs, bemat jį rasime, dar vieną gatvelę perkirsime, ir jis atsivers. Jonas ėjo tylėdamas, paskui ėmė šlubčioti ir po truputėlį atsilikti. Vėliau, jau Lietuvoje, pasiklojęs Erfurto planą ant stalo, bandžiau išsiaiškinti, kur mes tada nuklydome. Turbūt kipšas mus vedžiojo, nes kelio ten tebuvo kokie trys kilometrai, o mes nupėdinome ne mažiau nei aštuonis. Pasiklydome svetimoje tamsoje, nieko daugiau. Dievuliau, jeigu Jono vietoje būtų buvęs koks nors kitas bendrakeleivis iš mylimos tėvynės! Ko aš tik nebūčiau prisiklausęs apie savo topografinius sugebėjimus ir savo proto galią. Taip, beje, man yra jau buvę Belgrade, kai vieną kino veikėją vedžiau namo po naktinio seanso, – tuomet prisiklausiau visokių vaizdingų epitetų įvairiomis kalbomis, – mane vėlgi suklaidino miesto planas, atvedęs mus prie nepažymėto karinio miestelio begalinės tvoros. Galėčiau pajuokauti – iš ko pažinsi taikų gėlėto lietuviško sodžiaus poetą. Eina nudūręs galvelę, net nemekena. Po daugelio metų ant plačiųjų Rašytojų sąjungos laiptų sumenkusį, operacijų iškankintą Joną paklausiau: „O ar tu atsimeni, kaip mudu naktį pėsti keliavome per Erfurtą?“ – „Aišku, pamenu, tada baisiai pavargau.“
Ką dabar sakyti – visai be reikalo, Jonai, eilėse įsipareigojai:
Ir jei atmins kas trečią brolį, / Dėkosiu, Viešpatie, už tai.
Padėkok, jei gudrus, dabar visiems, kurie kartu su bardais dainuoja apie tą trečiąjį brolį, kurie šėlioja jo vardo kavinėje, kurie kažkodėl tebeseka pasakas apie vargšą Jonelį, visų apgautą ir išjuoktą. Tiek daug atsimenančių. Tiek daug mokančių jo ilgesingas eiles.
Vladas Vaitkevičius. Po linksmybių visų ir graudumų…
Ilgai laužiau galvą, kuriais metais ir kur Vilniuje susipažinau su poetu Jonu Strielkūnu. Veikiausiai 1968-aisiais, nes jau buvau ne kartą skaitęs 1966 metais išėjusią pirmąją poeto eilėraščių knygą „Raudoni šermukšniai“. Vėliau Jonas man pasakojo, kaip jis vargo su ja: ne vieną eilėraštį teko taisyti, kai kurių atsisakyti, keisti kitais. Poetas tarytum maža valtele per tirštą ižą sunkiai yrėsi į išsipildymo ir pripažinimo šalį, kurioje kada nors bus pakviestas į išrinktųjų puotą… J. Strielkūno „Raudoni šermukšniai“ – vieno geriausių Lietuvos lyrikų išskirtinio talento preliudija.
…Dvejojau, ar traukti iš atminties skrynios vieną neįprastą, juokingą ir truputį nuodėmingą nuotykį. Tai buvo ne vakar ar užvakar, todėl mane gelbsti senatis. Vieną rytą praplėšiau traiškanotas akis ir nustėrau – guliu baltai paklotoje lovoje. Kitose lovose kosti, vartosi, krenkščia, kažką murma neaiškios žmogystos. Kilsteliu galvą – priešais mažas keturkampis langelis. „Kur aš? – sunerimstu. – Ligoninėje? Nepanašu.“
Tą pačią akimirką prasiveria durys ir su virduliu rankoje įeina uniformuotas pareigūnas:
– Gerkit, nenaudėliai, – sako milicininkas, – malšinkit gerklėse ir viduriuose tvoskiantį dykumos karštį.
„O varge! Nakvojau blaivykloje, dviejų tautų didvyrio Tado Kosciuškos gatvėje. Kokia gėda!“ Praeidami ar pravažiuodami pro šį pastatą bohemos gerbėjai šnairai į jį pažiūrėdavo ir ironiškai šyptelėdavo. Galvoje šmėstelėjo kelios vakarykščio vakaro nuotrupos: M. Gorkio (dabar – Didžioji) gatvė, „Naručio“ valgykla, linksmi bičiulių veidai, tostai ir… tamsa. Budėtojas atnešė mūsų, vargdienių, drabužius, avalynę. Žiūriu žiūriu – man teatnešta tik viena basutė ir viena puskojinė.
– Kur, po galais, kita basutė ir puskojinė? – suirzęs klausiu vėl įėjusio pareigūno.
– Nėra, tave taip apsiavusį atvežė.
– Tai ką man dabar daryti?
– Apsimuturiuok koją ir šlubčiok. Praeiviai manys, kad išsinarinai ar patempei sausgyslę, – patarė geranoris žemiausio rango tvarkos saugotojas.
Bet bėda, kaip sakoma, viena nevaikšto. Išleisdamas blaivinimo įstaigos budėtojas iš dėžutės ant stalo išbėrė mano turėtas kapeikas, šukas, nosinę, pustuštį cigarečių pakelį.
– O kur buto raktai? – klausiu.
– Neturėjai jokių raktų. Drožk greičiau, – išgirdau.
Drožti tai drožti, bet kaip įeiti į brolio Boguslavo (pas jį gyvenau) butą Žirmūnuose? Jis ir žmona Stefa darbe. Negi apvyniota koja kone per visa miestą važiuosiu troleibusu į brolio darbovietę Raudonosios Armijos (dabar – Savanorių) prospekte? Nei šis, nei tas. Nutariau klibenti prie alaus kiosko Žirmūnuose. Užsimiršęs paspartinau žingsnį, atsirišo kojos vyturas. Kita koja užmynęs ant jo, virtusio purvinu skuduru (naktį smarkiai lijo, daug kur šaligatviuose ir gatvėse telkšojo balos), vos nepargriuvau stačia galva. Tvirčiau pervyniojęs koją, keiksnodamas save ir nelemtą vakarykštį vakarą, prisikasiau iki kioskelio. Jų tais laikais Vilniuje buvo pridygę lyg grybų po šilto lietaus. Kapeikų „Žigulinio“ alaus bokalui užteko. Antrą bokalą nupirko iš matymo pažįstamas vyras. Savijauta pagerėjo, į galvą šovė išganinga mintis: kam trenktis pas brolį, juokinti jo bendradarbius, jei čia pat, P. Eidukevičiaus (dabar – Rinktinės) gatvėje, prie „Žalgirio“ futbolo stadiono, gyvena J. Strielkūnas? Jis geras, supratingas žmogus, padės išsisukti iš keblios padėties. Nuėjau iki poeto daugiabučio, paspaudžiau durų skambutį. Durys greitai atsidarė. Jonas įsivedė mane į virtuvę ir klausiamai nužvelgė koją. Atsisėdęs nerišliai paaiškinau netikėto apsilankymo priežastį, paprašiau paskolinti kelis rublius pigiausioms basutėms pirkti. Likimo ironija – poeto piniginėje ir kišenėse tą valandą vėjai švilpavo.
– Jonai, gal turi kokias visiškai sunešiotas basutes ar atkerusiais padais, gerti prašančius batus? Man svarbiausia sulaukti vakaro, kol iš darbų grįš brolis ir brolienė.
Jonas puse lūpų šyptelėjo ir suskubo ieškoti. Užtruko ilgokai. Pagaliau atnešė apynaujus rudeninius batus.
– Visur perverčiau, bet basučių neradau. Vargu ar tiks ir šie batai. Aš juk mūviu trisdešimt devinto dydžio, o tu turbūt keturiasdešimt antro ar net trečiojo?
– Taip.
– Dėl visa pikta pasimatuok.
Visaip kišau, spraudžiau į batą koją, bet teapaviau pusę pėdos. Neiškentęs tariau:
– Jonai, duok aštrų lenktinį peilį.
– Neturiu. Gal tiks virtuvės peilis? Tiesa, jis gerokai atšipęs, nemoku galąsti.
Poetas atitraukė spintelės stalčių, sugrabaliojo peilį, ir aš nedelsdamas kibau į darbą. Reikia nupjauti batų priekį, kad išlįstų kojų pirštai. Dzirinau, zulinau, bet darbas – nė iš vietos. Peilis slysta storos odos (Jonas nepagailėjo odinių batų!) paviršiumi, palikdamas negilų rėžį. Tikra vargo vakarienė, o gal net pietūs… Išdūksojo iš galvos alus, pila prakaitas. O aš vis dar be bato. Vis dėlto pagiringa galva pasirodė dar šio to verta.
– Plaktuką, manau, tikrai turi.
– Turiu. O ką?
– Tuoj pamatysi.
Prispaudęs peilio geležtę, pradėjau įnirtingai daužyti plaktuku. Batas priešinosi, bet galiausiai pasidavė, atsivėrė kiaurymė. Toks pat likimas laukė ir jo „brolio“.
– Ačiū, Jonai. Tavo padedamas, pasidariau neįprastas basutes, galiu drąsiai eiti per miestą ar grįžti namo.
Atsuku laiko ratą šiek tiek atgal. 1969–1971 metais tarnavau kariuomenėje Latvijoje prie Kišo ežero, netoli Rygos. Kitoj ežero pusėj buvo matyti Rygos zoologijos sodo medžiai. 1969-ųjų metų gruodį gavau „Literatūros ir meno“ Grožinės literatūros skyriaus vedėjo poeto Eugenijaus Matuzevičiaus laišką ir naujametį sveikinimą, pasirašytus jo ir J. Strielkūno. Kariuomenėje laiškais mane lankė jaunystės bendraminčiai literatai Virgilijus Kaziūnas, Bronius Kašelionis, Leonidas Šimoliūnas, prarečiui brūkštelėdavo kelis sakinius Ramūnas Kasparavičius. O dabar – E. Matuzevičius ir J. Strielkūnas! Nesitvėriau iš džiaugsmo, kad manęs nepamiršo žinomi poetai, kad žada išspausdinti keletą mano eilėraščių. Neiškentęs laišką ir sveikinimą parodžiau tiesioginiam savo viršininkui kapitonui Valentinui Ostašovui, pasakiau, kas juose rašoma. Kapitonas palinkėjo man kūrybinės sėkmės. Mačiau, kad jam buvo malonu išgirsti tokią naujieną. Jis buvo gimęs Riazanės apskrityje, netgi, atrodo, ne per toliausiai nuo poeto Sergejaus Jesenino gimtojo Konstantinovo kaimo. Kaip ir dera garsiojo poeto kraštiečiui, buvo intelektualus, paprastas, geraširdis ir atviras žmogus. Galima sakyti, poetinės sielos viršininkas.
E. Matuzevičius ir J. Strielkūnas pažadų nemėtė vėjais: 1970-ųjų liepą už išspausdintą eilėraštį gavau dešimties rublių ir devyniasdešimties kapeikų honorarą. Aš, karinio dalinio maisto tiekimo tarnybos vyresnysis raštvedys, gaudavau keturių rublių devyniasdešimties kapeikų atlygį. Taigi sulaukiau paspirties…
Grįžęs iš kariuomenės, dirbau Valstybiniame jaunimo teatre scenos montuotoju, mašinistu, gyvenau, kaip minėjau, pas brolį. Kartą pašto dėžutėje radau rusiškai užrašytą voką. Kapitonas V. Ostašovas keliais sakiniais pranešė, kad netrukus atvažiuos į kursus Vilniuje ir nurodytą dieną bei valandą aplankys mane. Demobilizuodamasis daviau buvusiam viršininkui brolio adresą. Žinodamas, kad J. Strielkūnas yra išvertęs S. Jesenino eilėraščių, paskambinau jam ir sutartą dieną pakviečiau į svečius, priminiau, kad nepamirštų pasiimti vertimų. Padarysiu poetui mielą staigmeną. Tiksliai laiške nurodytą valandą suskambo durų skambutis. Už durų stovėjo du kapitonai: V. Ostašovas ir taip pat į kursus atvykęs senas jo bičiulis, kurios pavardės neįsiminiau. Pakviečiau svečius užeiti. Atvykėliai ant virtuvės stalo pastatė butelį karčiosios, padėjo užkandžius, man padovanojo latvišką suvenyrą. Aš irgi nelikau skolingas. Nusivedžiau svetelius į svetainę, ir vienu metu pasigirdo buto durų skambutis. Pakviestas į vidų J. Strielkūnas padavė visiems ranką, atsiprašė už vėlavimą.
– Nieko tokio, nieko tokio, – suskatome raminti. – Nors čia yra du karininkai, bet aliarmas nepaskelbtas, niekur nereikės strimgalviais lėkti, galėsime apie viską ramiai pasikalbėti.
Supažindinau kariškius su J. Strielkūnu, pripyliau taureles. Ištuštinus jas, pokalbis labai lengvai mezgėsi. V. Ostašovas prisiminė savąją gimtinę, sakė ne kartą lankęsis Konstantinove, nes labai vertinąs S. Jeseniną, laikąs jį klasiku. Aš atmintinai rusiškai padeklamavau man artimiausius poeto eilėraščius, o J. Strielkūnas paskaitė jo verstos lyriko poezijos. Nutilę gėrėjomės melodingais poeto eilėraščiais, sklidinais meilės, kančios, nepakartojamo žavesio ir širdį deginančio noro atskleisti visas poetinės kalbos galias ir kartu tokį trapų jos subtilumą. Antram buteliui tuštėjant, mums S. Jesenino jau nepakako. Jausmingai rusiškai padeklamavau vieną kitą Aleksandro Bloko, Fiodoro Tiutčevo, Afanasijaus Feto eilėraštį. „Monospektaklį“ baigiau lietuviškai – keliais Bernardo Brazdžionio ir Pauliaus Širvio šedevrais… Dieve mano, kiek tada atmintinai mokėjau eilėraščių! Šįkart man nenusileido ir nekalbusis J. Strielkūnas, paskaitęs nemažai ne tik savo, bet ir jo verstų F. Tiutčevo bei A. Feto eilėraščių. Žinoma, kitakalbiai svečiai jų nesuprato, bet ir juos užvaldė pakili nuotaika. Žodžiu, įvyko neplanuota audringa ir nuoširdi poezijos popietė. Laikas garuote garavo. Pirmasis iš užstalės pakilo J. Strielkūnas, skubėjo namo. Mes palydėjome jį į stotelę, įlaipinome į troleibusą. Man dingtelėjo paskambinti taip pat Žirmūnuose gyvenančiam bičiuliui literatui Broniui Kašelioniui.
– Klausau, – atsiliepė Bronius.
– Sveikas drūtas! Ką veiki? Jei nieko rimta, atšuoliuok prie „Minsko“ gastronomo. Alučio seniai ragavai?
– Kaip čia pasakius… – nutęsė Bronius. – Gerai, atlekiu.
– Laukiame stotelėje.
Netrukus Bronius iššoko iš troleibuso. Pamatęs mane su dviem karininkais, nustebo. Paaiškinau situaciją, ir visi patraukėme į šalia esantį alaus barą. Gaila, kad J. Strielkūnas per greitai pasiilgo namų židinio šilumos… Brolio bute degtinėlė, o čia alutis šnekutis atrišo visiems liežuvius, kalbos lyg jūros bangos ritosi viena po kitos. Apie ką buvo kalbėta, kuo džiaugtasi ir dėl ko liūdėta, atmintis, deja, nepakuždėjo. Rašydamas atsiminimus apie poezijos popietės tęsinį alinėje, paskambinau į Vilnių B. Kašelioniui: gal jis švystelės man gelbėjimosi ratą ar liemenę. Nors ir labai stengėsi, Bronius teprisiminė tik tiek, kad tąsyk kapitonas V. Ostašovas be perstojo kartojo, kone reikalavo:
– Valdes (buvęs viršininkas kažkodėl taip mane vadino), tu privalai tęsti nutrauktas studijas, baigti universitetą.
Šis Broniaus galvoje atgijęs sakinys – lyg užmaršties ūkuose nykstanti vizija. Ar būta, ar sapnuota? Ir V. Ostašovo tikriausiai jau nėra šioje žemėje, ir J. Strielkūnas, palikęs mums įstabią lyriką, žvelgia į skubančias dienas iš nepasiekiamų aukštybių…
Su J. Strielkūnu apie poeziją beveik nekalbėdavome. Gal nedrįsdavau su jau pagarsėjusiu poetu nerti į kūrybos gelmes, iš kurių galiu neišsikapstyti. Vis dėlto pokalbis, nors ir trumpas, netikėtai įvyko. Vieną karštą vasaros pavakarę, eidamas pro poeto namus, pamačiau jį prie alaus kiosko gurkšnojantį alų. Kai priėjau, Jono bokalas buvo tuščias, o saulė dar kepino. Atnešiau du bokalus. Neskubėdami mėgavomės alumi. Keldamas bokalą, ranka užčiuopiau vidinėje švarko kišenėje popieriaus lapus. Prisiminiau, kad išeidamas įsidėjau naujausių eilėraščių. „Reikia parodyti Jonui, išgirsti jo nuomonę, – pagalvojau, – geresnės progos galiu nesulaukti.“ Poetas lapus pavartė, keletą kartų atidžiai perskaitė, krenkštelėjo.
– Eilėraščiai, Vladai, lyg ir neblogi, bet juose pasigedau tikro, tik tavo išgyvento jausmo, kuris jaudintų, smelktųsi į mane. Dabar jie – lyg kanklės be stygų, jiems trūksta kažko esminio, ko nemoku nusakyti ir paaiškinti.
1976 metais su J. Strielkūnu nutarėme peržiūrėti mano pirmosios eilėraščių knygos rankraštį. Nusipirkome du (!) butelius degtinės ant danties užpilti, šio to valgomo, cigarečių ir autobusu nuvažiavome į mano brolio Boguslavo kolektyvinį sodą netoli Salininkų. Būsime toli nuo miesto triukšmo, tik mes ir poezija. Atrakinau namelio duris. Kad rastume bendrą kalbą ir labiau sutaptų mūsų nuomonės, išgėrėme po stiklelį. Traukdami dūmą, įbedėme nosis į pirmą eilėraštį, ir staiga mus supurtė griausmingas kylančio lėktuvo riaumojimas. Štai tau ir ramybė… Man iš galvos išdulkėjo, kad šalimais yra oro uostas, kad nuolat kyla ir leidžiasi keleiviniai lėktuvai, dažnai skrenda ir virš brolio sodo. Vos spėjome pakelti antrą taurelę, kai namelio langus vėl sudrebino smegenis gręžiantis garsas.
– Nieko gera čia, Jonai, nesulauksime. Rankraštį perskaitysime kitą sykį, radę geresnį prieglobstį. Juk jie, girdėjau, nedega.
Vis dėlto tąkart sode užtrukome, nes reikėjo užpilti ne ant vieno, o ant trisdešimt dviejų dantų. Nesvarbu, jei vienas mūsų galbūt kelių dantų jau neturėjo… Užtrukome, bet nieko nepritrūkome, net cigarečių. Dviejų butelių likvidavimas pakeitė Jono prigimtį: jis tapo šnekus kaip anuomet brolio bute, kalba liejosi kaip vanduo, nors kibiru semk. Ėmė temti, atokesnės sodo obelys pasidarė neįvaizdžios. Aklinėdami siauru keleliu priėjome plentą, sulaukėme dar važiavusio paskutinio autobuso ir pasiekėme Vilnių.
Apie „kitą sykį“ pasakysiu štai ką. Nuskubėjo neatsigręždami treji metai. 1979-aisiais E. Matuzevičius, kai užsukdavau pas jį į „Literatūros ir meno“ redakciją, vis ragindavo mane leisti savo pirmąjį poezijos rinkinį. Sakė gegužės mėnesį duosiąs jį perskaityti J. Strielkūnui. Apie bandymą su Jonu vertinti mano rengiamos knygos rankraštį 1976 metais E. Matuzevičiui nebuvau prasitaręs, todėl jis tikėjo mūsų kūrybingu ir darniu „duetu“. Mes paskiau dėl įvairių priežasčių nesusidainavome, ir gerokai nupešiotą mano pirmąją eilėraščių knygą „Medžiai prie namų“ „Vagos“ leidykla teišleido 1982 metais. Ligi dabar gailiuosi, kad joje ir vėlesnėse knygose nėra eilėraščio J. Strielkūnui. Neparašiau. Gal sukursiu rytoj, poryt. Gal. Jei būsiu gyvas… Šią akimirką klausausi verslininko, bardo, literato Kazimiero Jakučio-Pagulbio, kaip ir aš, gimusio ežerais blyksinčiame Ignalinos krašte, pagal J. Strielkūno eilėraščius sukurtos ir atliekamos dainos: „Aš tą kraštą seniai bemačiau, / Jau seniai neužuodžiu jo dūmų. / Bet jis šviečia skaisčiau ir skaisčiau / Po linksmybių visų ir graudumų.“ Seniai nesimatėme ir mudu, Jonai, bet aš jaučiu tave, kai skaitau tavąją poeziją, kai girdžiu Kazimierą, vėl dainuojantį naują dainą pagal tavo kitą neregėto grožio eilėraštį. Rytoj rytą, kai kaimynai jau bus pabudę, vėl išsitrauksiu kompaktinę plokštelę, ir tu, poete, ateisi ir prisėsi šalia…
Valdemaras Kukulas. Dienoraščių fragmentas
2019 m. Nr. 2
„Kaskart, kai prisimenu, kad jau kadu kadės nerašiau nieko dienoraščiui, išsigąstu, ir vėl – nerašau. O išsigąstu dėl to, kad suabejoju savo dienoraščio samprata: aplink griūva pasaulis, keičiasi ir eižėja valstybė, o aš fiksuoju tik savo asmeninius išgyvenimus. Ar tai toks egoizmas, ar manau, kad politiką atsiminsiu, o savo gyvenimo – ne, ar tiesiog visa, kas atrodo svarbiau, išrašau straipsniuose?“ – ši 1992 m. sausio 5 d. užrašyta abejonė paaiškina, kodėl rankraštiniame poeto, literatūros kritiko, publicisto Valdemaro Kukulo (1959–2011) archyve dienoraščiai sudaro tik tokią nedidelę dalį – vos trisdešimt keturi atskiri įrudusio popieriaus lapai, gąsdinančiai tvarkingai pririkiuoti smulkiaraidžių eilučių, kartais itin talpiai, iki pabaigos, kartais trečdalis ar pusė. Laiko ribos – 1987 m. rugpjūčio 21 d.–1992 m. sausio 18 d., bet iš tiesų tik laiko fragmentai, trupiniai, nes rašyta šuorais, per metus gal kokią savaitę ar vos kelias dienas (pvz., 1989-aisiais – gegužės 10 d. ir gruodžio 3 d.), ar tik dieną (1990-aisiais – gruodžio 24 d.). Matyti, kad gyvenimas užrašinėjamas dienoraščiuose nesidavė, buvo daug įdomesnis, intensyvesnis, kartais – gal ir klampesnis.
<Šiai publikacijai, minint Valdemaro Kukulo 60-ąsias gimimo metines, pasirinktas nuosekliausias dienoraščių fragmentas, užfiksavęs 1987-ųjų rugpjūčio pabaigą ir užkabinęs rugsėjo. Valdui tuo metu – dvidešimt aštuoneri, šalia mirusiųjų dar tiek daug gyvųjų – Vaidas, Raimis, Algelis, Strielčius, Aputis. Ir pradėta rašyti pjesė apie Paulių Širvį. Tvirtinanti – „Čia nebus mirties“.
87.08.21
Atšilo, pasidarė tvanku, ir vėl dingo bet koks noras dirbti. Vien išnešiojau, kas padirbta – recenziją, Bodlero vertimus ir – nieko naujo. O gal dar ir dėl to dingo noras dirbti, kad to darbo – per daug. Dabar norėtųsi rašyti kažką savo, įsitraukiau į vertimus, lyg ir pajutau Tarkovskio jungtis tarp žodžių – vėliau bus daug sunkiau įsitraukti į tą darbą, – bet neatidėliojant reikia sėsti prie pjesės. Dėl to, kad neatidėliojant, nieko konkretaus dirbti negaliu: skaitinėju senus laikraščius, įvairias pjeses, ir niekaip nesugaunu, nuo ko pradėti, ant ko viską suverti… Iš pradžių baisiausiai džiaugiausi sumanymu, dabar, regis, tai darbas vien dėl pinigų. Ir vis tiek – norisi padaryti kažkaip kitaip – nuoširdžiai, nebūtai. Ir bjauru, ir gera – vien pagalvojus, kad šitos dienos kada nors ir pačiam atrodys taip, kaip šiandien atrodo beviltiškai nutolusi jaunystė: kiek daug ir kaip lengvai tada dirbta! Bet tada ir gyventa kaip! Mylėta, vaikščiota naktimis Vėžionių vieškeliais… Vidurnakčiais, apie antrą–ketvirtą valandą, užeina toks noras išeiti į naktinį vieškelį ir eiti, eiti… Arba dar geriau – važiuoti į Kupiškį ir tuos naktinius vaikščiojimus ten pakartot… Kur tas noras dingsta dieną? Pas kaimynus – šventė, groja akordeonas, ir visa jaunystė – prieš akis. Rodos, lėktum pas Videliuką… O štai išauš rytas… Juk jau du metus pas jį nebuvau…
Romas baigė scenarijų trijų serijų filmui pagal J. Požėrą. Ir nenori apie jį nei kalbėti, nei girdėt. Bet – pinigai… Kaip mes gyvenam? Ir ką laimėtume, išsilaisvinę iš to skurdo? Savaitgaliui turiu išsijungt telefoną, kad neatvažiuotų brolis su draugu, nes neturėsiu kuo pavaišint… O gal – su pinigais – daugiau pralaimėtume? Gal todėl, kad namie esi baisus skurdžius, toks pasitenkinimas gatvėje apima, kad esi linksmas, žaismingas ir laimingas? Tarsi kokia kompensacija. Nors greičiausiai tai tėra elementarus prisitaikymas, sugebėjimas dieną – tarp žmonių – negyventi. Skurdas daug ką išlaisvina, bet dažniausiai bjauriausius pradus – net linksmybę. Kaip koks Kunčinas, kuriam bet kieno sėkmė atrodo kažkokio nešvaraus, nelegalaus darbo padarinys…
87.08.23 01.30 val.
Mažne visą dieną praleidau prie 1948–1950 m. „Lit. meno“ komplektų. Keistas dalykas: liejasi kraujas, žūva žmonės, griūva likimai, o čia publicistiškai ir solidžiai aiškinamasi, kokiomis realijomis vaizduoti komunistinę ateitį. Vien literatūros plotmėje iškoneveikiamas leidyklos darbas, ir po šito iškoneveikimo V. Drazdauskas iškeliauja į Sibirą. Ir šita situacija gražiausiai kartojasi: gyvena žmonės sukandę dantis, kiekvienas su savo žaizda ir santvarkos sužalota sąmone, o diskutuoja apie sonetą, dvasingumą ir pan. Mūsų galvojimas, mąstymas jau nuo tų laikų perskeltas – spaudai ir sau, viešumai ir nuosavai tylai. Bet keletas tuose komplektuose ir man netikėtų detalių: pasirodo, A. Churginas jau ir tada buvo labai estetiškas, labai elegantiškas ir, nepaisant nuolat pasikartojančios kritikos, sunkiai davėsi sociologizuojamas; pasirodo, kad buvo gerokai plakami ir J. Marcinkevičius, ir K. Korsakas – ypač, ir net – už apsakymą – J. Baltušis, už eilėraščius – A. Venclova. Visi, kas tik turėjo reikalo su palikimo vertinimu, vaikščiojo ant skustuvo ašmenų…
Po popietinio miego pakirdau pilnas kažkokio sunkaus liūdesio: namai, giminės, pažįstami – laidotuvės, o aš ir čia be vietos. Be jokios priežasties bėgu nuo visų, bėgu iš laidotuvių, einu iki miesto kiosko, apsisuku ir, aišku, vėl vėluoju – procesija jau pajuda. O laidojamas – tėvas… Ir tikrai – žmogus be paskirties, žmogus be vietos, žmogus – be giminių, žmogus – be draugų… Ir tas linksmumas dieną – negyvenant – yra gal net ne kaukė, ne savigynos instinktas, o tik baimė, nedrąsa apsispręsti minios atžvilgiu. Teisus J. Miltinis, visą amžių sprendęs minios ir atskiro žmogaus problemą. Visuomenė, minia sunaikina žmogų, sunaikina asmenybę. Ir stovėti prieš ją, vienam, nepriklausomam – vienintelis kelias, kad ir baisiai sunkus. Šitas „persijunginėjimas“ iš žmogaus-sau į žmogų-visiems sekina, žlugdo. Vis daugiau žmogaus-visiems ir vis mažiau žmogaus-sau. Kada nors jis gresia visiškai išsekti, visiškai pasibaigti…
87.08.24 3.10 val.
Truputis Tarkovskio naktį – ir kiek ramiau, nes vis šis tas dirbta. Su Širviu kol kas – migla, bet gerai, kad mažytė. Yra vilties, kad kas nors už jos išnirs. Dieną – truputis A. Škėmos laiškų, keletas jo eilėraščių ir tiesa: meninis mąstymas tėra trumpas egzistencinio, filosofinio mąstymo blyksnis, mažytė nenutrūkstančio mąstymo proceso atkarpa. Kelios eilutės, kelios metaforos, o už jų – patirtis, pažinimas, gyvenimas…
Vis labiau prarandu rimtos lektūros išgyvenimo pojūtį. Štai skaitau jau kelintą A. Uždavinio straipsnį „Kultūros baruose“ ir vis krūpteliu: čia atpažįstu visa, ką turėjau ir ką aktyviai švaistau. Tas minties plėšrumas, sugebėjimas šiandieninei būčiai ir buičiai pritaikyti tolimas istorines paraleles, psichologinis užtikrintumas, aiškus pažinimo visumos siekimas… Kažkada įteisinta juokdario institucija ir dabar gyvuoja – kaip socialinės jaunimo grupuotės, kaip pankai, metalistai ir pan. Bet dabar tos neoficialią tiesą sakančios grupuotės neįteisintos, jos – lyg iš už įstatymo, nusikalstomos. Bet juokdario siekis visuose mumyse. Šitaip įvairiausių sričių žinios tampa pažinimu, tuo, dėl ko ir reikalingos tos žinios.
Tų žinių kasdien vis esama gal ir naujų, jų bagažas gal ir pasipildo, bet kodėl jos vis sunkiau virsta pažinimu? Silpsta asmenybinė šerdis, apie kurią jos grupuotųsi? Skaidosi, slysta pažinimo objektas, į kurį jos būtų nukreiptos, apie ką nuolat būtų mąstoma? Ar apskritai atrofuojasi dvasia ir protas?
87.08.25 2 val.
Pagaliau pajudėjo Širvys – parašiau pirmąsias scenas ir, regis, turėtų eiti toliau. Trūko kažkokio užmojo, apibendrinimo, mirusiųjų buvimo, kuris įprasmintų viską, vadinasi, kliudė pradinis sumanymas. Buvo Tuminas: vis dėlto bjauri situacija Akademiniam. Marevo „Dvigubam nepastovume“ tie jaunieji tikrai kaip reta gražiai dirba, ypač simpatiškasis Žebrauskiukas, ir jeigu tai kelia vien pyktį, priekabumą Bučienei ar Vancevičiui… Mums irgi bus problemų! Juk kalba mirusieji…
Pamažu skaitau A. Škėmą, ypač pribloškiantys jo eseistiniai etiudai apie poeziją ir poetus; čia jis nevaržomas jokių kuklumo kompleksų. Šitas minties platumas, asociacijų polėkis žadina pavydą. Su antraeiliais lenkais ir rusais daug lyginta, su senovės graikais mūsų poezija dar nelyginta. Pagarba talentui dar nesuponuoja pagarbos autoritetui… Ir pan. Aiškūs bet kurios kultūrinės epochos modeliai, jų jutimas – įgavęs savo žodinę raišką, taigi išgyventas. Kiek laiko sugaišta niekų skaitymui! Ir dabar, kai atminties nebėra, o darbingumą palaiko kava, iš kurios taip tyčiojasi A. Škėma, tenka daug ką pradėti iš naujo. Iš naujo – ir didžiąją literatūrą.
Per anksti pasidariau profesionalas: kiek darbų ant galvos! Kritika, poezija, drama, vertimai… O juk reikėjo gyventi ir skaityti. Gyventi tam, kad iš karto visus gyvenimo patyrimus verstum poezija – ar tai gyvenimas? Skaityti tam, kad visus įspūdžius verstum teorinėm maksimom ir iškart išrašytum – ar tai skaitymas. Prarastas ir gyvenimo, ir skaitymo malonumas…
87.08.26
Vakar buvau redakcijoj – maniau, užeisiu kokiam pusvalandžiui, bet kai pradėjau plepėt su Gadeikiu ir Apučiu, žiūriu – popietė. Šiurpokas reikalas su ta mūsų karta: klaikus nepasitikėjimas savimi, savo idealais ir įsitikinimais, savo dvasiniu vieningumu verčia visa tai įtvirtinti puolant, agresyviai ginantis. Tik puolant Avyžiaus kartos socialinį dvilypumą įmanoma sutvirtinti savąjį socialinį principingumą; tik neigiant anos kartos įsitikinimus galima užčiuopt savo įsitikinimų kryptį ar kontūrus. Tokia yra mūsų tiesa, dažnai įsivaizduojama kaip absoliuti tiesa, pagal kurią galima matuoti, vertinti vienų ar kitų paklydimus. Kodėl J. Avyžiaus mąstymo, tegu ir dvilypio, nepripažinti kaip tiesos, o grožinėje kūryboje – dar ir kaip to laiko žmogaus autentiško galvojimo? Šalia realijų, šalia kūrinio socialinio fono – dar ir autentiška, to laiko suformuota autoriaus mąstysena, pozicija?
Mūsų mąstymas ateities kartoms atrodys, ko gero, dar dramatiškesnis. Anot J. Apučio – visa sąmonė nustatyta opozicijai, ir štai pasikeitė laikas, pasikeitė konjunktūra – ir nebežinom nei ką rašyti, nei apie ką kalbėti. Man, sakysim, visai nebeįdomu rašyti kritiką, jam apskritai nebeaišku, ką rašyti. Visas kitas mąstymas, visas kitas dvasios gyvenimas, anot jo, užmigdytas, ir kaip jį pažadinti? Ir šitai jungia jau dvi kartas, abi mūsų literatūros generacijas! Mūsų kūrybos akstinas, stimulas buvo pasakyti tiesą, nors kiek klibinti tabu, ir tai žadino kūrybinį įniršį, kūrybinį aktyvumą. Dabar mūsų žodžius, mūsų idėjas pasisavino spauda, ir mes nebeturim net aktualios kalbos aktyvo!
Kur išeitis? Intelektualinė, kultūrinė distancija. Skaitai, sakysim, A. Škėmą, ir matai, koks skaidrus galvojimas, koks aiškus socialinės aplinkos, nuosavos terpės vertinimas, kaip laisvai mąstoma ir kaip lengvai oporuojama istorijos, kultūros, kasdienybės faktais ir realijomis. Mes, deja, mąstome taip, kaip gyvename – ir dar lygiai taip lygiai tą patį aprašinėjame! Mes netekome dvasinės, intelektualinės savo buvimo, savo gyvenimo perspektyvos! O būtent ji ir turėtų sukurti erdvę poezijai, literatūrai. Būtent ji suteiktų teisę net į savo gyvenimą žiūrėti iš aukščiau, iš viršaus, – juk iš ten viskas daug geriau matyti.
87.08.28 2 val.
Kaip nušvinta staiga ir pasaulis, ir žmonės. Ir ne muzika, ne senos estradinės dainos lauke, už lango, o praeities ženklai. Atrodo, jei tokie ženklai nuolat lydėtų – visą laiką būtum įsitempęs, budėtum… Net inkšti norisi, kaip reikia praeities! Rodos, šauktum: Vidai, mažyli! Evaldžiau! Ten, tarp jūsų, buvau žmogus ir jutau žmones! Ir nei vieno, nei kito ištisais metais nematau! Ne letargo miegu aš miegu – ištvirkimo miegu. Juk tikrumo valandomis mane apsupa jie, to laiko žmonės ir nepraeinantys, neišduodantys draugai. Juk po to aš neįsigijau nė vieno tikro draugo – viskas taip sau, praeinant, pravažiuojant, lyg vagono tambure. O gyvename vieną gyvenimą! Tik ar tai gyvenimas, jei jis ne jungia, o skaido, ne artina, o tolina. Gyvenimas – ten, Didžprūdžiuose, Uoginiuos, Antašavoj, kur visiškai svetimas – net mažai pažįstamų – buvau laikomas savu! Žmonės, mano žmonės! Kuriuos prisimenu ir kurių ilgiuosi vien naktimis, kai jie miega… Kaupiasi ašaros akyse – dėl meilės jiems, dėl nevykusio, išsekusio, išblaškyto niekams gyvenimo, dėl tokio nuosmukio: užmiršti juos. Užmiršti – išduoti…
Buvo Antanas su Kubilinsku. Antanas rytoj labai nori išplaukti baidare su kuo nors – nors porai dienų nuo Vilniaus, nuo gėrimo. Kviečia plaukti su juo. Labai praverstų, bet bijau, kad neplauksiu: neina pjesė. Buvo Jonas Šlekys. Ėjo alaus gerti po vakar nakties… Jo buvusi sugyventinė, jam matant, su kažkuo siautėjo ir išvažiavo… Isteriška moteris – prisimenu iš anos viešnagės su Girdeniu. O jam tai – skaudulys, problema, graužatis… Atprato būti vienas, ir dabar vienatvė jį slegia… Mane turbūt labiau slėgtų kito žmogaus buvimas namuose. Kiekvienam – tokios keistos – kitų akimis – problemos. Kaip kokios Verbos G. – juokas ima, o pačiam jam – toli iki juoko!
Didelį darbą padariau beliūdėdamas – susiadžiau kojines, marškinius. Kelis metrus siūlo susiuvau!
87.08.30 2 val.
Antras vakaras iki pirmos–antros kalbamės su Tuminu: pjesė juda. Šiandien netgi nemažai dieną pasistūmėjo. Bet ne tai jau įdomu. Čia tarsi nugalėta, ir nebesinori galvoti. Vakar Romas prisiminė vieną sceną iš K. Ciolkovskio gyvenimo: kai palaidojo sūnų, – lyg ir dėl jo kaltės, – Ciolkovskis namuose nusišypsojo ir nuėjo į savo laboratoriją. Rytojaus dieną žmona iškėlė sceną: mirė sūnus, o tu šypsaisi, o tu vėl ramiausiai dirbi. Ciolkovskis atsakė: argi jis mirė? Argi jį palaidojau? Aš tik paleidau jį į kelionę per visatą! Ir tikrai – visi mes – gyvi ir mirusieji – skriejame su ta pačia žeme per visatą. Gal čia slypi S. Nėries, Putino „nejautrumo“ artimiesiems priežastis?
Vakar iš ryto buvo Braziūnas – ėjo iš kažkokių gertynių, kelias valandas pas mane nusnūdo. Paskui atvažiavo Romas Daugirdas, po miestą ieškojom kavos, kol vėl – pagaliau – grįžom jos į Viršuliškes (bjaurus tas Vilnius šia prasme!). Vakarykštis pokalbis jam neturėjo būti itin malonus: užkliudėm jo kūrybos uždarumą, kartojimąsi ir tam tikrą „gamybiškumą“. Čia bjauriausia, kad daug ką galima tiesiog profesionaliai dirbti, bijant nusižengti savo darbo principams.
Bet: ką reiškia tai, kad andai mokėję visą savo kūrybą atmintinai, dabar ją dar neužrašytą užmirštame? Psichinė destrukcija, atminties silpnėjimas ar nepagarba savo poetiniam žodžiui?
Dar: ką reiškia tai, kad anksčiau mūsų eilėraščiai taip greit pasendavo, ir jų išsižadėdavom, o dabar ramiausiai skelbiam penkerių metų senumo kūrinius, ir jie neatrodo pasenę? Išmokom amato, suradom teisingus gyvenimo principus, kurie nesikeičia ir kūryboje? Ar tiesiog sustabarėjome ir patys nebesikeičiame?
Tik ką iš naujo perskaičiau J. Glinskio „Po svarstyklių ženklu“. Kai perskaičiau, prisiminiau, kad jau esu tai skaitęs. Ir – nieko ypatingo. Net nežinau, kodėl nejaudina nei problema, nei tekstas. Problematika gal todėl, kad šiandien už tos – sveiko proto – ribos žengia daugelis, ir baisesnė atrodo nebe psichinė liga, o visuotinė destrukcija. Stilistika labai autentiška, iš Čiurlionio raštų, laiškų: pakili, susimbolinta, pompastiška. Šiandien ji irgi nebeveikia. Ją pripažinus, aukštų idealų statusą, kosminę pasaulėjautos šviesą tektų pripažinti net mūsų lyrikos moterims… O pjesė rašyta – šiandien. Negi toks sentimentalus buvo tas laikas – amžiaus pradžios metai, davę visai mūsų kultūrai amžinąją ašarų taurę?
87.08.31 2.20 val.
Ką tik grįžau iš Vituko Tomkučio. Pas jį – draugas svečiuojasi, išgėrėm šiek tiek vyno, po lašą konjako, po lašą kažkokios užpiltinės, bet vakaras išvis praėjo puikiai. Ar maža to, kad susitinki su žmogumi, kuriuo dvasioje, sieloje gali didžiuotis, gali branginti? Prisimenu, studijų metais Vitui sakydavau: baigsi – įsijungsi į patogaus gyvenimo mafiją, ir viskas nurims, idealai sugrius… Ir tai vienintelis iš mano pažįstamų žmonių, kuris neišdavė jaunystės idealų, kuris, ko gero, vienintelis respublikoj, kuris mūsų sąlygom yra tikras žurnalistas, galintis pasakyti „Aš žmonėms, žmonėms padedu!“ Kur esu matęs tokią laikyseną, kai net šiaip sau kalbėdamas žmogus yra palinkęs ryžtingai į priekį?
Iš Vituko sužinojau, kad F. – durnius, saugumietis ir šiaip nedoras, negeras žmogus.
Vakare buvo užvažiavęs Vaidas, jis ir nuvežė į Viršuliškes. Kalbėjomės apie jo ciklą „De profundis“, kuris man labai taip sau (stiprios paskutinės dalys), ir ypač dėl ištirpdytos kalbos. Jis etine, filosofine prasme viską gali suvesti į sistemą, į vientisą audinį. Vien poezijos prasme vargu ar tai gerai. Bet koks įdomus mąstymas! Kokios įdomios asociacijos! Maironio pirmas variantas: „išnyksiu kaip dūmas išblaškomas vėjo“… Kitas – esminis – pakeitimas: neblaškomas vėjo. Ir Vaido asociacija: Čiurlionio du aukurai. Vienas dūmas kyla tiesiai, kitas – zigzagai. Pastarasis juodas… Tuo pagrindu ir kertama Gedai: kad jo dūmas yra vėjo formos! To žmogaus protas ir imlumas vertas susižavėjimo.
Tęsiau pjesę, trečdalį perspausdinau. Pirmą ir antrą sceną iš pokario reikia perrašyti. Skaitau „Don Kichotą“.
87.09.01 1.30 val.
Šiandien svečių diena – buvo Daugirdas, pavakare Šlekys…
Su Romu įsikalbėjom, kodėl iš Širvio beveik neįmanoma nieko pasiimti savo kūrybai, bent jau man. Juk jo kūryba, – keletas taškų, įvykių biografijoj, ir lygiai tiek pat išplėtotų eilėraščių… Ir įdomi mintis: mūsų kūrybos dramatizmas yra išdava to pojūčio, kad savo biografijoj mes neturime įvykių, taškų, kuriuos galtumėm kūryboje plėtoti… Kiekvieno poeto pradžia – vienoks ar kitoks sukrėtimas, paskui plėtojamas, rutuliojamas. Bet būtent jis suteikia kūrybai ir toną, ir spalvą, ir kryptį. O mes rašom iš tokių sukrėtimų ilgesio, troškimo juos iššaukti. Ir gal dėl to tas mūsų dramatizmas kiek teatrališkas. Juk ir Jesenino, ir Širvio kančia spinduliuoja šviesą, o mūsų gyvenimo šviesa trenkia juodos bedugnės gūdumu…
Mes neberašom gyvenimu. Ir todėl kvaili žmonės rašo pseudofilosofinius eilėraščius, o intelektualai, protingi poetai dažnai kuria sentimentalias daineles. Sąmoningai atskiria: čia mano protas – aš mąstau, o čia emocijos – aš kuriu. Ką gi… Liūdna Degėsio patirtis.
Su tuo gyvenimu ir negyvenimu susijęs ir socialinis mūsų indiferentiškumas. Gyvenimas buvo sunaikintas, suniokotas, ir kam dėl jo skaudėjo. Kaimo žmogui. Gal dar – miestelio. Miesto žmogui dažnai nebeskaudėjo dėl šito griūvančio pasaulio. A. Katkevičius dažnai nusiskundžia esąs žmogus be gimtinės. Ir yra dėl ko nusiskųsti: tik mylint savo kampelį gali skaudėti jame dūžtantis gyvenimas. Pasaulio dužimas mūsų nesukrečia. Atominė grėsmė per daug efemeriška, palyginti su slenkančiu gimtojo kluono stogu. Gal dėl to mes ir nebesuprantam Landsbergio, Jakimavičiaus kartos… Juk jie be tarmės…
Tarmė, kalba – mąstymo būdas… Štai pjesėj noriu imituoti anų laikų leksiką, kalbos štampus ir – negaliu. Nemąstau taip, negalvoju ir – negaliu užrašyti. Tenka tiesiog perrašyti iš laikraščio frazes.
Ką tada kalbėti apie bilingvizmą!
Ir dar vienas pastebėjimas – į šalį: kaip tarybinė spauda sureagavo į tai, jog bandomas reabilituoti Saljeris! Griaunamas mitas, tarsi nuvainikuojama Mocarto dievybė! Ir drauge kėsinamasi į Puškino autoritetą, jo Saljerio koncepciją! Negalima! Uždrausti! Na ir nacionalinis charakteris…
87.09.04 1.30 val.
Lyg ir nieko šiom dienom neįvyko, kas sujaudintų, sudrumstų. Toliau juda Širvys, o pavargęs nuo jo – lygiagrečiai – rankiojuosi viską apie Maironį. Tad ir dienoraštines mintis išblaškau ant atskirų kortelių paraštėse. Kaupiuosi straipsniui ir šiurpstu, kad atostogos jau baigiasi: kiek dar darbų! Užvakar buvau mieste, sutikau Valentą, Alvydą Nikžentaitį, prisiminėm anuos metus, kai buvo smagu dirbti fizinį darbą ir laisvai gyventi. Mes rūpinomės literatūros, jie susijaudinę dėl istorijos vadovėlių. Bumblauskas siūlęsis parašyti TSRS istoriją mokyklai, bet nesulaukęs pritarimo… Kaip ir įprasta mūsų laikais. Šiandien buvo Algelis Verba su kompanija, – neturėjo kur išgert vyną… Temos tos pačios, kalbos tos pačios…
Laukia brolis. Laukia redakcija. Šūdas, ne gyvenimas!
87.09.04
Štai skaitau Maironį ir apie Maironį ir randu V. Zaborskaitės mintis apie amžių sąvartos visuomeninę sąmonę – Maironį, Kudirką: „Niekados tėvynės meilė nebuvo dar taip karštai išpažįstama, taip iškilmingai skelbiama, kaip tuomet: juk tas jausmas buvo dar visiškai naujas, neįprastas. Dėl to jis buvo išgyvenamas taip, kaip tik jauna meilė tegali būti išgyvenama, apimdamas visą žmogaus būtybę, be svarstymų, abejonių. Su didžiausiu įkarščiu ir egzaltacija“ (p. 139). Tad kokia nūnai mūsų Tėvynės meilė – subrendusi, „šeimyninė“ ir tapusi jau įpročiu? Ar gal tiesiog nelaiminga? Nes kiekvienu atveju tokia skirtinga… S. Šaltenis per „Lituanikos“ aptarimą egzaltuotai sušunka: kodėl visiems atrodo, kad tik Marcinkevičius myli Lietuvą, o kiti – ne?! Bet juk ir Marcinkevičiaus meilė turi didelę opoziciją.
Mūsų meilė Tėvynei yra nelaiminga meilė. Ir todėl ji kiek kompleksuota… „Kiekviena šeima nelaiminga kitaip“, tad ir mes – visos socialinės grupės – esam nelaimingos kitaip. Užtat taip sunkiai tarpusavy susikalbam.
Buvau redakcijoj, mieste, knygyne. Po Vilnių siautėja Maskvos komisija – ryšium su demonstracija prie Mickevičiaus. Pats CK ją ir pasišaukė, skambindamas visais varpais ir organizuodamas nepritariančius balsus. O rezultatai gali būti liūdni…
Buvau sutikęs Strielčių – žvalus, ir prisiversdamas verčia Nekrasovo „Grafienę“: kai nesistengi, kartais gana netikėtai ir įdomiai išeina, sako. Ir čia labai daug tiesos. Tiesa, „Lit. mene“ mažina etatus – penkis turi atleist. Tarp jų, regis, ir Katkevičių. Vadinasi, nebeliks ir to vienintelio protingo žmogaus toj baloj…
P. S.
Štai – paskambina į duris. Moterys renka mūsų parašus, paliudijančius, jog supažindina su faktu: pastatyti kibirai maisto atliekoms! Tų parašų reikia vykdomajam!
87.09.20
Skaitau Apučio scenarijų! Dieve, kaip nutolta nuo tikro, patikimiausio savęs pažinimo ir apmąstymo šaltinio – namų. Kaip daug kas jo scenarijuj atsikartoja iš to, ką aš nevalingai pamirštu. Kokia atminty ta mano motinos šviesa ir kodėl aš tarsi nenukreiptas ieškoti, siekti meilės? Visiškai jai abejingas… Šitoks svoris ant pečių – kaltė ir amžina skola tėvui. Namų scenos: motina pareina pamėlusi – tėvui pirštus nutraukė, o aš arba nesuvokiu, kas įvyko, arba šiaip jaučiuosi neatleistinai ramus… Gretimoj lovoj guli negyva motina, o aš vėlgi ramus, tik pykstu, jog kažkas ieško čia sumušimo žymių. Ir aiškiai matau nuogam kūne piltuvėlio formos įdubimą… Ar verkiau per motinos laidotuves? Atrodo, kad ne… Mano tėvas. Suprantu jį geriantį ir kenčiantį dėl mūsų nemeilės… Čia ištakos, čia nuožmaus, žiauriai šalto charakterio genezė. Bėgti nuo artimųjų, nejausti jų, nemylėti ir tik po mirties atgailauti. Ar tai gali būti žmogaus elgesio norma? Nuostabioji močiutė, vienintelis mylimas žmogus giminėj, kaip ir tada sakydavau… Į laidotuves atpūškuoju paskutiniu momentu ir šiandien manding neprisimenu jų. Užakęs tasai šaltinis, maurais užėjęs… O juk po tais maurais – visa šviesa, kurią kada regėjau, visa viltis, kurią kada puoselėjau… Kelias iš Pumpėnų į vienišą sodybą, ir ta pusiaukelę žyminti klojimo tipo daržinė… Ir kamara Virbališkiuos, kai sakai tėvui „ir mirk“, ir vos tai pasakai, įsivaizduoji – pravirksti… Bet ar čia būta krypties, postūmio. Jei visąlaik teko kurti save. Kurti pagal besikeičiančius modelius: mokykloje – išminčiaus, daug žinančio, dainuojančio ir piešiančio universalo; universitete – stiprybės kultas: niekas neišjudins, jokios bėdos nepriblokš… Paskui staiga reikėjo daug ką atlaisvint, atidaryt kažkokius kanalus, nes programa ėmė blokuoti kažką labai esmingo… O dabartės – ar bent save kuriu?
Džiaugiuosi bent, kad sugebu kitų gyvenimuos išskirti tai, kas įdomu. Maniau, kad ir šį sugebėjimą būsiu praradęs… Bet ties Maironiu įdomu pačiam…
Ilgokai nieko negalėjau sau užduoti. Jokios užduoties ir jokios minties. „Išsijungimas“. Grįžo Raimis, abu su Razmum atvažiavo. Užsivedžiau. Tačiau per tą laiką bent Razmaus apysaką, regis, būsiu dorai peržiūrėjęs ir dorai nukreipęs. O daugiau – nieko… Raimis, Algelis, Danielius – viskas po senovei. Vis pamažu gurkšnojau, ir tik vienąkart iš rimto pasigėriau – su Gužausku. Vis maišėsi Erlickas, bet jo draugijoj jau per daug sunku. Visokių tipų – įžūlių, kvailų, ir net jis pats su jais pasimetęs. Liudvikas sako, kad čia gimsta folkloras. Bet folkloriška tik tai, kad puolamas Braziūnas: jog nepakelia, jog į „Palangą“ amžinai be pinigų ateina… Koks čia folkloras? O per tą laiką formą praradau…
Nesirodo Tuminas. Ar supykęs, ar užsiėmęs savo teatro reformom? Iškėlė teatre sąlygas. Arba nuima teatras visus savo blogus spektaklius (berods, tris palieka), arba jis pasiima geriausius aktorius ir išeina – kurti naujo Komjaunimo teatro. Ir aktoriai tam pritaria. Turėtų būti nuožmi kova: šiaip ar taip, veteranų teatras. Veteranų tikra to žodžio prasme – nenaudingų, bet gerbtinų. Jo idėjos svaigiai gražios – sukurti nacionalinį teatrą: Kudirka, Žemaitė, Vaižgantas… Regis, dabar arčiausiai būtų Žemaitė. Bet neaišku, kaip jam pavyks Treinį su Vancevičium nugalėti: juk čia įsijungs visas partinis užnugaris…
Vakar buvo Urbonas. Pasakė, kad mirė mano Grunskytės tėvas. Po inkstų akmenų operacijos susidarė krešulys ir pateko į plaučius. Užduso. Kad kas, būtų buvusios dar vienos laidotuvės mano gyvenime. Čia, ko gero, ramiausios ir šalčiausios.
Parengė Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė
Gražina Marija Martinaitienė. „Дело №…“, arba Vieno garažo (ne)statybos istorija (Pabaiga)
2018 m. Nr. 12
Visaip mėginom kaip nors prastumti į spaudą savuosius protestus ir paminklosauginės tematikos rašinius. Bet jų spaudos prievaizdai saugojosi kaip maro. Dėl „nacionalistinių“ publikacijų, prie kurių buvo priskirtas ir visai nekaltas straipsnelis apie Vilniaus senamiestį, žurnalas „Kultūros barai“ buvo piktai svarstytas pačiame kompartijos Centro Komitete, vyriausiasis redaktorius Aleksas Baltrūnas „apdovanotas“ dar vienu papeikimu, o neilgai trukus vis už tą patį nacionalizmą ir visai išvarytas iš tarnybos.
Vargais negalais vis dėlto buvo išspausdintas vienas kitas mūsiškių autorių rašinys, fotoreportažas, bet pačių protestų – nė vienas. Tik po to, kai „garažo byla“ buvo laimėta, o jos aktyvistai suskato rengti naujas kovas dėl senamiesčio, šis tas ėmė rodytis spaudoje. Tačiau persvėrė tai visaip mėginančių diskredituoti žurnalistų rašiniai.
Pagaliau visi kreipimaisi sukurpti, atspausdinti, pasirašyti. Kiek jų buvo – nebegalėčiau suskaičiuoti, nes ne visų kopijas pavyko surinkti ir išsaugoti. Be to, mūsų pavyzdžio paskatinti, savarankiškai raštu skundėsi ir kiti vilniečiai, ypač senamiesčio gyventojai.
Mums – vėl galvosūkis: kaip, per ką perduoti, kad skundai patektų tiesiai į rankas adresatams? Jau buvo patirta, kad bet koks privataus asmens rašinys, pasiųstas paštu arba įteiktas „piliečius aptarnaujančiai kanceliarijai“, jei nenukeliauja kitu, gana pavojingu adresu, tai geriausiu atveju taip ir lieka gulėti kokio mažutėlio pareigūno stalčiuje. Pirmieji mūsų skundai, pasiųsti „teisėtu keliu“, nesulaukė jokios reakcijos. Jei ir buvo užregistruoti gaunamų raštų knygoje, tai kalendorinių metų pabaigoje neabejotinai nukeliavo į Grigiškių fabriko pjaustykles kaip tualetinio popieriaus žaliava.
Kažkaip nesuprantamai prašapo keli mūsų skundai, vieno mūsų bendraminčio įduoti jo pažįstamai kompartijos Centro Komiteto darbuotojai. Kad adresatui nepateko, supratom iš to, jog pasirašiusiųjų neištiko jokie nemalonumai. O jie greitai pasipylė, kai visai netikėtai radosi kitas mūsų popierių perdavėjas – tada buvęs kažkelintas kompartijos Centro Komiteto sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas! Gal kokius tris ar keturis mūsų opusus jis tiesiai į rankas įdavė pirmajam CK sekretoriui P. Griškevičiui.
Kaipgi radosi toks įtakingas pagalbininkas?
Aišku – visos bėdos tėvus ištinka per jų vaikus. Taip ir šįkart. Kreipėmės pagalbos į vieną iš Brazauskaičių – Laimą – profesionalią dailėtyrininkę, beje, pagirtinai darbščią, pareigingą ir draugišką. Reikia prisipažinti, kad mes, jos kolegės, gerokai piktnaudžiaudavome Laimos galimybėmis dailėtyrininkų grupelei užsakyti, pavyzdžiui, šiaip sunkiai įmanomą pigią nakvynę Maskvoje, bilietus į čia vykstančią svarbią dailės parodą, kurios irgi be „blato“ niekaip nepamatysi. Arba dar geriau – gauti paskyrą profesionaliam tarnybiniam fotoaparatui ar „valdiškam“ automobiliui, kurio verkiant reikėjo dailės paveldo inventorizavimo ekspedicijoms…
Ir šį kartą Laima padėjo. Žinoma, įtakingasis jos tėtis paprašė nuodugniai išsiaiškinti, ar iš tikrųjų ir kuo yra svarbūs tie senamiesčio mūrai, jeigu jie taip aršiai ginami? Išaiškinome iš pradžių Laimai, o ji savo ruožtu – tėčiui.
Kad mūsų skundai šiuokart jau pakliuvo adresatui, iškart supratome iš keistų incidentų, kurie užgriuvo pirmiausia architektą V. Landsbergį-Žemkalnį. Jis vis kopdavo pas mus į penktąjį aukštą, klausdavo, kaip sekasi, pranešdavo naujienas, kaip ir mes jam. Bet kartą prie jo kieme staiga pasuko savivartis ir skaudžiai prispaudė prie namo sienos. Gerai, kad architektas ėmė garsiai šauktis pagalbos ir kad pro šalį ėjo žmonės. Kitus kartus buvo kažkokių bernų apstotas, apstumdytas ir iškeiktas. Kilo įtarimas, kad yra sekamas. Atsitiktinumas? Vargu. Keistų incidentų patyrė broliai Nasvyčiai, irgi „mūsiškiai“. O kai „garažo akcija“ ėmė plėstis, virsti vis aktyvesniu vilniečių rūpesčiu dėl sparčiai prastėjančios viso sostinės senamiesčio būklės ir apie tai imta kalbėti kitose Vilniaus vietose, pavyzdžiui, „Žinijos“ draugijoje, čia staiga būdavo surengiamos kažkokios visai neplanuotos paskaitos, susirinkimai, remontai, dar kas. Toks tąsymasis ir visokeriopi mėginimai užgniaužti paminklosaugines akcijas bei visuomenės pasipriešinimą ypač išryškėjo, kai pagaliau valdžia nutarė visus opozicionierius surinkti į „daiktą“ ir kaip reikiant „paprotinti“.
Tačiau prieš tai įvyko dar šis tas, kas, kaip atrodo, galutinai išvedė iš kantrybės partinius ir administracinius bonzas.
Sužinojome, kad Filharmonijos salėje netrukus įvyks sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sesija, kurioje planuojama svarstyti paveldo reikalus. Mums kilo jau visai akiplėšiškas sumanymas – parengti išsamų raštą tuo klausimu ir kaip nors, visiems matant, įduoti P. Griškevičiui! Žinant sovietinę tvarką, aišku, jog tai – precedento neturintis įžūlus veiksmas. Sesijos išvakarėse Marcelijus, pasiklojęs prieš save turėtus sovietinius paminklosaugos įstatymus bei kompartijos nutarimus, surašė tą raštą. Rytdienos pavakare mes, trys „aktyvistės“ – balerina Aliodija Ruzgaitė, restauratorė Teresė Dambrauskaitė ir aš, leidomės per Stiklių ir Muziejaus gatvių gyventojus parašų.
Netikėtumai po netikėtumų: mūsų gatvės devintajame ar dešimtajame name paskambinus atsiveria durys. Jų angoje – stambus vyriškis atlapota uniforma su dvigubais raudonais lampasais išilgai kelnių (vėliau mūsų vyrija išaiškino, jog tai esanti KGB, kitaip tariant – saugumo – generolo apranga). Aiškinu, ko atėjusi, kišu jam popierių. Jis atsako rusiškai maždaug: „Vy už izvinite, graždanka, ne podpišu, ja sam zdies stroju garaž…“ („Jūs jau man atleiskit, piliete, nepasirašysiu, aš pats čia statau garažą…“).
Kitame tarpduryje – panašus, irgi rusakalbis veikėjas, kurio tarnybą galima numanyti iš kariškio laikysenos, šiurkščios atsisakymo rašytis formos. Ir taip visame daugiabutyje. Matyt, mūsų gatvėje, pačiame sostinės centre, ir pagal ano meto standartus sąlyginai geruose butuose buvo įsikūręs ne vienas tos institucijos pareigūnas. Nepasakyčiau, kad buvo labai smagu atsidurti priešais juos. Po raštu jie, žinoma, nesirašė, bet ir nepasiuntė trijų raidžių link. Tačiau… Giliai viduje sukrebždėjo klausimėlis: prieš kokį dvidešimtmetį, gal ir mažiau, kažin ar mes, parašų rinkėjos, nebūtume buvusios pakviestos „ten, kur reikia“? Beje, kad būtumėt matę P. Griškevičiui skirtąjį popierių: visas išmargintas riebalų dėmėmis, kurias paliko blynus ar bulves tą vakarą kepusios ir savo parašus raičiusios Muziejaus bei Stiklių gatvių šeimininkės…
Šio rašto tolesnio kelio „pas adresatą“ epizodas į garažo istoriją įpina dar vieną žinomą asmenį – poetą Eduardą Mieželaitį. Turbūt pirmą ir vienintelį kartą gyvenime Marcelijus ryžosi tiesiai jam skambinti, iškilus skundo perdavimo galvosūkiui. Buvo aišku – A. M. Brazauskas šiuokart nesiryš ir vargu ar beturės tam galimybių: Laima prasitarė, kad atsikvošėjusio P. Griškevičiaus už skundų perdavinėjimą jis buvęs aprėktas ir kamantinėtas, iš kur juos gaunąs? „Budintis milicininkas davė.“ – „Kuris?“ – „Neatpažinsiu, jie visi vienodi“, – apytikriai taip išsisukęs A. M. B.
E. Mieželaitis jau žinojo apie mūsų „veiklą“, regis, pats buvo tarp pasirašytojų. Todėl Marcelijui atsakė trumpai: gerai, atnešk tą savo raštą, aš išbėgsiu ir paimsiu.
Prie Filharmonijos, kad būtų smagiau, ėjome abu, nešini tuo taukuotu popieriumi. Pasiankstinome, ilgokai teko žingsniuoti pirmyn ir atgal, o buvo žvarbu, smelkėsi šaltis. Bet tas lūkuriavimas tapo vienu iš savaip atmintinų „garažo istorijos“ epizodų, kuris visai prieš mano valią šiandien vis dažniau ima dvejintis, šlietis prie aukštųjų ano meto pareigūnų ir dabartinio „elito“ būvio ir elgsenos vaizdų, net tapatintis su jais…
…Privažiuoja automobiliai – sovietinės volgos, zilai ar zimai, bet naujutėliai, tviskantys. Iš jų išsirita civiliai gerais šiltais paltais ir uniformuotieji su lampasais. Sveikinasi, papliaukšėdami kits kitam per pečius, skambiai juokiasi. Girdėti klausimai ir atsakymai apie medžioklę, susitikimus, lankymusis šen bei ten, dar apie kažkokią nemūsišką tikrovę. Jėzau Marija, ir kur čia pakliuvom mes, tokie visiški svetimkūniai su vėjo kiaurai košiamais palteliais… Išbėgo E. Mieželaitis, paėmė mūsų raštą. Matė, kokie esame sustipę, todėl pabarė, kam laukėme ne fojė, o lauke. Ar galėjom paaiškinti, kad mudviem ne tiktai tie iš limuzinų, bet ir jais tądien užpildyta Filharmonijos fojė atrodė visai svetima, ne mūsų, todėl pasibjaurėtina ir atstumianti erdvė…
Vakare Marcelijui paskambino jau E. Mieželaitis, kad papasakotų: raštą įduoti buvę nesunku, nes jis sėdėjęs prezidiume visai netoli kompartijos pirmojo. Sakėsi matęs, kaip pasikeitė veidas V. Charazovo, P. Griškevičiaus rankose išvydusio neaiškų dokumentą, kurį iš jo perimti nebuvę kaip… Ne mažiau, esą, sunerimę ir salėje sėdintys kai kurių paveldo apsauga turėjusių rūpintis įstaigų atstovai. Juk ne vieno jų parašas buvo suraitytas po leidimais naikinti tą ar kitą istorinį statinį, neabejotinai ir tuos gotikinius senamiesčio skliautus. Vieną tokį „signatarą“ už nežinia kokius nuopelnus save jau pasidariusį profesoriumi, susitinku ir šiandien, bet kas iš to?..
Po tos Aukščiausiosios Tarybos sesijos iš mūsų kiemo dingo čia darbavęsi vyrai. Nutilo savivarčiai, į jų kėbulus nebekrito senųjų plytų duženos. Didžiulėje duobėje liko styroti sužalotų skliautų liekanos ir ekskavatorius. Jis nebejuda, bet ir nesitraukia, laukia… O mus pasiekia žinia – liepta surengti „inteligentijos pašnekesį su vyriausybės ir partijos vadovais“. Aišku – tikriausiai bus joks ne pašnekesys, o įprastas tokiais atvejais gąsdinimas, liepimas liautis skundusis, nes visa, kas daroma, yra teisėta ir tarnauja „tik darbo žmonių labui“.
Vienas per kitą sužinome svarstymo dieną, valandą ir tai, kad „pašnekesį“ rengia partinė valdžia. Vadinasi, viskas turėtų vykti kompartijos Centro Komiteto rūmuose. Tačiau mums susispietus prie jų durų paaiškėja: budintis pareigūnas nieko nežino ir nėra gavęs jokio vidun įleistinų piliečių sąrašo… Niekas nesiteikia paaiškinti, kada, kur vyks, kas dalyvaus tame „pašnekesyje“, gal susidorojime? Ar bus kas „iš aukščiau“, ar tik kokie trečiaeiliai tarnautojai?
Vargais negalais išsiaiškinta, kad renginys bus kitame – Vilniaus miesto kompartijos komitete. Jis irgi prospekte, bet gerokai toliau, ir renginys prasidės šiek tiek kitu laiku, nei pranešta kažkuriai paminklosaugos įstaigai. Sunku patikėti, kad tokią painiavą sukėlė kieno nors tinginystė ar aplaidumas. Veikiau taip buvo padaryta tam, kad jei ir ne visus, tai bent dalį tų protestuotojų supainiotų, paklaidintų, o paskui apkaltintų nedalyvavimu…
Keisčiausia, kad, nuskuodę į tą įstaigą, jos posėdžių salėje radome tvarkingai susėdusius visus mūsų „priešininkus“, jau besiruošiančius – be mūsų – šnekėti. Vadinasi, jiems buvo deramai praneštas ir svarstymo laikas, ir vieta…
„Priešininkų stovykloje“ – kompartijos miesto komiteto, vykdomojo komiteto atstovai, kai kurių architektūrą bei statybą anuomet prižiūrėjusių padalinių vadovai ar jų pavaduotojai. Kaip ir tikėjomės – dauguma jų neturi sprendimo galios. Nepaisant painiavos, „mūsiškių“ vis dėlto suskubo atbėgti visai nemažai. Svarbiausia, kad akivaizdžiai buvo juntama ne tik kiekybinė jų persvara, bet ir išankstinė nuostata nepasiduoti!
Išliko to renginio protokolas, kurį susiprotėjau rašyti, kai tik valdininkai pradėjo savo tikriausiai iš anksto suderintas šnekas. Protokolą vėliau pasirašė daugelis kalbėjusiųjų, todėl jis laikytinas patikimu ir gana svarbiu dokumentu, kuris paliudija atvirą ir bekompromisį inteligentijos pasipriešinimą sovietų pareigūnams, per tai – ir pačiai tautos paveldo niekinimo bei naikinimo sistemai. Ar nebus tai vienas pirmųjų dokumentų ilgoje tokio pobūdžio ir problematikos rašinių virtinėje, kuri tęsis toliau, kol natūraliai įsiterps į Sąjūdžio spaudą? Truputį patrumpintas, šis protokolas buvo išspausdintas1, todėl čia skelbti verta tik tai, kas svarbiausia.
Jau žinojome, kad sovietmečio renginiai įprastai prasideda demagogija, aršiu ir staigiu kitaip manančiųjų puolimu, kaltinant juos nekompetencija ir ypač idėjiniais paklydimais. Taip atsitiko ir tąkart. Būtų nemalonu išsamiai cituoti biurokratizuotą ir lietuvių kalbos požiūriu ne itin valyvą partijos miesto komiteto kažin kurio skyriaus vedėjo Masalskio2, Vilniaus paminklų inspekcijos viršininko Stasiulaičio, miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Kačono, respublikos Statybos ir architektūros reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo ir respublikos Architektų sąjungos pirmininko Anatolijaus Rasteikos, respublikos Statybos ir architektūros reikalų komiteto skyriaus vedėjo Girčio retoriką, todėl trumpai pacituosiu tik tai, kaip buvo siekta iškart ir staigiai diskredituoti skundų autorius. Pirmasis priekaištas: „Atvykot ne visi.“ Taip pat – „Kodėl niekas nekėlė tokių klausimų anksčiau, kai buvo dar ir ne tokių pažeidimų?“ Antrasis: „Pareiškimuose klaidos ir netikslumai, rodantys jų autorių nekompetenciją“ (pavyzdžiui, „neteisingai nurodytas vieno konstitucijos straipsnio numeris“, „pareiškimuose padaryta klaida dėl kvartalo autoriaus“…). Trečiasis: „Argumentų kartojimasis liudija, kad visų skundų šaltinis yra vienas ir tas pats“ (suprask – architektas V. Landsbergis-
Žemkalnis). Reziumė: „Skrupulingai išnagrinėjus, susidaro išvada, kad tie pareiškimai nėra plačiųjų visuomenės sluoksnių nuomonė“…
Žinoma, daugiausia laiko ir vietos tose valdininkų šnekose užėmė savigyra, kaip „kruopščiai ir atsakingai visos kompetentingos institucijos nagrinėjo gautus skundus“, kaip sudarinėjant Vilniaus statybų planus buvo „atidžiai laikomasi įstatymų ir visų statybų klausimus reguliuojančių normatyvų“ (?!)… Esą, „daryti ir išankstiniai tyrimai“ (?!), parodę, kad „garažo statybos vietoje vertingų liekanų nerasta, <…> nei pamatų, nei rūsių, kurie būtų tokios vertės, kaip, pavyzdžiui, išgriautieji Muziejaus gatvėje (!!!) <…> Išvadoj – buvo duotas leidimas kasti. <…> Pareiškimuose buvo minėtas drastiškas kasimo atlikimas. Taip galėjo tik pasirodyti, nes kasama buvo ekskavatoriumi, bet šis kasimas turėjo tikslą atlikti tyrimus“ (?!)…
Tačiau prelegentai tikrai nesitikėjo tokios aštrios ir drąsios reakcijos, kokios iš auditorijos susilaukė jų šnekos. Jie turbūt nė nenutuokė, kad daugelis susirinkusiųjų yra gerai informuoti ir puikiai žino: nebuvo nei jokių archeologinių būsimojo garažo vietos kasinėjimų, nei kvalifikuoto senamiesčio statinių projektavimo, juo labiau – elementarios pagarbos senamiesčiui ir jo vertybėms…
„Su draugu, kuris teikia tokio lygio argumentus, nėra ko ir kalbėti“, – taip įvertinta Girčio kompetencija. O Kultūros ministerijos paminklų apsaugos valdybos viršininko Jono Glemžos apskritai nenorėta klausytis: „Glemža kaip tik yra ne vieną kartą susikompromitavęs, duodamas neteisėtus ar neapgalvotus leidimus!“ Profesorius B. Genzelis rėžė tiesiai: „Į Girčį, Glemžą žiūriu kaip į nusikaltėlius kultūrai. Glemža neturi pilietinės atsakomybės jausmo ir jo požiūris į kultūros paminklų apsaugą mums aiškus. Jis nori dezinformuoti ne tik visuomenę, bet ir atitinkamas įstaigas.“
Ši susirinkusiųjų reakcija, jei ir nesugėdino, neįkrėtė tiems valdininkams proto, tai bent sutrikdė juos taip, kad patys to net nesuvokdami atskleidė visišką savo profesinį neįgalumą, ką jau kalbėti apie tokias „aukštas materijas“ kaip pilietinė sąmonė, atsakomybė savo kraštui ir tautai… Protokole užfiksuotas provokuojantis klausimas, užduotas A. Rasteikai, beje, diplomuotam architektui, gan aukštam pareigūnui ir Architektų sąjungos pirmininkui: „Kaip draugas Rasteika galvoja, ar, pasirėmus čia išdėstytais paminklų apsaugos darbuotojų, statybininkų, atsakingų asmenų argumentais, būtų galima pastatyti garažą po Katedra?“ A. Rasteika: „Po Katedra – gal ir ne, nes rūsių įleidimas ten gana didelis, visoj teritorijoj yra seni pamatai, rūsių liekanos…“ (salėje juokas).
Vis dėlto verta kai ką pacituoti iš kalbų, kurias tada buvo priversti išgirsti „ideologinio fronto veikėjai“.
Mokslų akademijos Istorijos instituto skyriaus vadovas dr. Vytautas Merkys: „Noriu pasakyti, kodėl pasirašiau [protesto] raštą. Tai buvo bene vienintelė galimybė pareikšti savo poziciją šiuo konkrečiu Vilniaus Senamiesčio apsaugos klausimu. Senamiestis paskelbtas kultūros paminklu, savotišku draustiniu. Bet dalis ūkio darbuotojų ir, man rodos, net dalis atsakingų Kultūros ministerijos darbuotojų dar neįsisąmonino, kad tai diktuoja naujas ūkinės veiklos sąlygas. Senamiestyje, kur eismo sąlygos ir taip nelengvos, garažų statyba nepageidautina.“
Architektas V. Nasvytis: „Mano giliu įsitikinimu, vienas garažas automobilizmo problemos Senamiestyje neišspręs. Reikia prisilaikyti generalinio Vilniaus regeneracijos plano ir naudotis šalia Senamiesčio numatomais garažais. O šio garažo Muziejaus gatvės kieme statyba iškart suteikia plačią galimybę kitiems analogiškiems reiškiniams. <…> Ar yra prasmė įsileisti tokią ląstelę į Senamiestį, kas ne spręs problemą, o ją tik paaštrins? Ateity būtų galima siekti, kaip tai daroma užsieny, išvis reglamentuoti Senamiesčio transportą, nustatyti įvažiavimo į Senamiestį laiką.“
Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius: „Senoviniais paminklais – istoriniais ansambliais mus pasiekusi istorija – tai mūsų protėvių krauju pašventinta patirtis, gyvenimo išmintis, kartų estafetė, kurios nevalia versti pramoga. Nevalia moraline prasme. <…> Kas gi daroma pas mus? Deja, čia paminklai aukojami privatininkų patogumui. Rausti garažus ant prosenių kaulų, ant gotikos ir renesanso statinių, sprausti juos didelėmis valstybės lėšomis atstatytų ir restauruotų
paminklų pašonėje – tai drastiškas nesiskaitymas su visuomene. Tai veiksmas, kuriuo galime pelnyti barbarų tautos vardą. <…> Leiskite paklausti, gal šis garažas su rūkstančiais automobilių dujų kaminėliais numatomas kaip paminklas tai vietai, kuri buvo paženklinta dramatiška geto istorija? Jeigu taip, tai toks originalus sprendimas gali mums suteikti iš tikro neblankstančią tarptautinę šlovę.“
Dailininkas Algirdas Steponavičius: „Čia, kalbant apie 30-ties asmeninių garažų statybą Senamiesčio centre, aiškiai išryškėjo dvi priešiškos nuomonės. Viena – siaurai praktiška, utilitari, vartotojiška, kita pagrįsta moralinių vertybių kriterijais, laikanti Vilniaus Senamiestį unikaliu mūsų kultūros paminklu, reikalaujančiu ypatingos globos <…>. Ir tai, kad reikia ginti tiesas, kurios turėtų būti savaime suprantamos, liūdnai byloja apie tam tikrą mūsų kultūros lygį.“
Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos direktorius dr. J. Tornau: „Vilnius turi senas kultūros paminklų griovimo tradicijas: griovė jo vertingiausius paminklus įvairūs veikėjai praėjusiais amžiais, tebegriaunamas jis ir po karo. Prisiminkime architektūriniu požiūriu vertingos XVI amžiaus sinagogos sienų nugriovimą. Ar žinote, kodėl pačiame Senamiestyje tokia plati trumpa Muziejaus gatvė? Tai liekanos „genialaus“ projekto, pagal kurį turėjo būti per patį centrą pravesta plačiausia magistralė, nugriaunant Aušros vartus, buvusią Rotušę, Šv. Kotrynos bažnyčią ir t. t. Laimė, projektas nebuvo įvykdytas. Bet tokie projektai ir toliau kuriami, čia pasmerkiant Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, čia ištisus kvartalus, čia atskirus vertingus pastatus. Ko verta vien garsioji estakada, kurios neatsisakyta iki šiol. Garažo statyba tik viena griovimo tendencijų dalis. Po to seks magistralė Liejyklos gatve ir kt. Žalojamas ne vien Senamiestis, bet ir kiti Vilniaus rajonai. Retas miestas turi tokias gražias apylinkes ir dar retesnis miestas, kurio grožis būtų taip žalojamas. Tai mūsų kultūros išsaugojimo klausimas, dėl kurio mes negalime būti abejingi ir kuris turi rūpėti visiems.“
Šiuos garbingų ir daug Lietuvai nusipelniusių asmenybių žodžius, ištartus prieš keturias dešimtis metų tiesiai į veidus okupacinės valdžios pareigūnams, cituoju tam, kad juos galbūt perskaitys jau dabartinių, nepriklausomos Lietuvos įstaigų atsakingi valdininkai. Labai reikėtų! Ir būtina, nes kaip tik jiems gresia puiki perspektyva pratęsti sovietines Vilniaus griovimo tradicijas ir metodus…
„Keista mūsų pareiškimų svarstymo tvarka“, – anuomet užbaigė savo kalbą dr. J. Tornau. „Mes kreipėmės į respublikos vadovybę kaip į aukščiausiąją instanciją, o klausimas perduotas tiems, dėl kurių veiksmų buvo skundžiamasi. Ar bereikia stebėtis atsakymu, kurį dabar išgirdome ir kuris iš esmės yra toks: rašykite kur norite, o mes darėme, ką norėjome, ir ateityje darysime tą patį: į kultūros reikalus mums nusispjauti“…
Knietėtų papasakoti, kaip po viskam mums dar niekaip nesinorėjo išsivaikščioti kas sau. Tad suvirtome į didžiąją „Neringos“ kavinės salę klausdami kits kito: „O kas toliau? Ar tuo viską ir užbaigsim?“
Neužbaigėm. Galima sakyti, tik pradėjom. Juo labiau kad neilgai trukus maža žinute laikraščio kampelyje buvo paskelbta, jog senamiestyje požeminis garažas nebebus statomas… Prisimenu, susispaudę ankštame „Neringos“ bokse žadėjomės niekaip nebepaleisti iš akių senamiesčio, reaguoti į kiekvieną jam gresiančio pavojaus signalą, būti lyg kokiais jo globėjais ir gynėjais…
Sunku būtų suminėti daugybę smulkių, lyg ir mažareikšmių, mūsų paminklosauginių „akcijų“. Kaip mes, keli „Kultūros barų“ žurnalo bendradarbiai, landžiojome po senamiestį, kruopščiai sudarinėdami kuo nors svarbių jo pastatų ir čia gyvenusių žymių asmenų sąrašus. Tikėjomės, gal pavyks išsikovoti galimybę juos įamžinti atminimo ženklais.
Arba, kai sužinojome, kad bus griaunamas XVIII a. statinys Didžiosios gildijos kieme, svilinant speigui, atsistojome po ekskavatoriaus kaušu – V. Merkys, Adolfas Tautavičius, rodos, ir Antanas Tyla, dar kažkuris iš žymiųjų istorikų… Ekskavatorius buvo priverstas trauktis, o mes leidomės po paminklosaugos įstaigas ieškoti teisybės. Aptikom ten vykstančius kažkokius posėdžius, juose – vis tą patį, čia ne itin gražiai paminėtą, pareigūną…
Tarp vėlesniųjų „garažistų“ žygių labiau įsidėmėtinos Literatūros instituto archyvo ir saugyklos statybos peripetijos. Statinys labai svarbus ir reikalingas, tačiau buvo suprojektuotas taip ir tokioje vietoje, kad užstotų ir visiškai paslėptų Šv. Petro ir Povilo bažnyčią! Pasidomėjus, kodėl saugykla nestatoma žemai, tuščiame Neries krantinės sklype, išlindo slaptasis sumanymas: šioje patogioje ir itin gražioje vietoje buvo numatytas… gyvenamasis namas Ministrų Tarybos pareigūnų vaikams. Tad ir nutarta: saugykla lai „kopia“ viršun, šliejasi prie pat Vileišių rūmų šono ir savo gabaritais „kovoja su religinių prietarų židiniu“! Inteligentija sujudo.
Šiuokart kovai su paminklosaugos aktyvistais jau buvo panaudota spauda ir senasis, patikrintasis demaskuojamosios sovietinės publicistikos metodas. Ar žinomam ano meto žurnalistui Sigitui Krivickui straipsnis minėtos statybos reikalu buvo užsakytas „iš aukščiau“, ar jis nežinojo visų tos statybos užkulisių, kad švento pasipiktinimo vedamas šoko smerkti „kai kurių mokslininkų, kultūros veikėjų“, užsimojusių prieš pačios saugyklos statymą? Kas dabar beatsakys? Tačiau pati publikacijos antraštė „Prieš ką užsimota?“ rodo, jog autorius pasitelkė seną, puikų (beje, ir dabar naudojamą) poveikio skaitytojams būdą: sukeisk akcentus! Atrink tai, ko reikia tavo tikslui, ir nutylėk svarbiausia!
Ir ši mūsų „akcija“ baigėsi pergale. Gyvenamasis namas Ministrų Tarybai niekur nedingo, bet buvo „pastūmėtas“. Saugykla prigludo krantinės sklype, o įžymioji bažnyčia tebėra matoma ir iš tolimų perspektyvų.
Ar ilgam?
Deja, jau esame liudininkai, kaip tyliai, slaptai ir netikėtai dygsta… ką jau ten tokie „menkniekiai“ kaip mansardiniai aukštai ir sostinės senamiesčiui nebūdingi stoglangiai!.. Dygsta ir dauginasi siaubingi „novotelių“ bunkeriai, „stiklainiai“ ir jų sangrūdos… Tačiau taip, kaip aniems praėjusio šimtmečio aštunto dešimtmečio uniformuotiesiems su raudonais lampasais, taip ir šiandienos piniguočiams mažiausiai rūpi, jog tai vis labiau darko Vilnių, gožia įžymiuosius jo istorinius statinius… Misionierių sodai jau be sodų… Neries krantinėje naujai projektuojami statiniai paslėps Šv. Jokūbą ir Pilypą kur kas sumaniau, nei kadaise buvo ketinama pasielgti su šventaisiais Petru ir Povilu…
Jau 2016-ųjų gegužė. Ką tik po Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva surengto susirinkimo. Žadėta – senamiesčio gyventojai susitiksią su miesto vadais, kad pasitartų šios centrinės sostinės dalies gerovės didinimo klausimais. Nemažai jaunimo, suinteresuoto automobilių stovėjimo aikštelėm. Atėjo būrelis susirūpinusiųjų suskilusiais šaligatviais, smirdinčiais šiukšlių konteineriais, triukšmu, nešvara. Vienaip ar kitaip, bet visi jie sunerimę vėl dėl to paties, kaip ir prieš keturias dešimtis metų – dėl centrinės ir svarbiausios sostinės dalies gerovės ir autentiškumo išsaugojimo. Juk visažinis internetas jau paviešino ir vieno tokio piniguočiaus pavardę ir kuriamus vadinamuosius „miesto tankinimo“ planus. Tarp jų – ketinimą naujais statiniais užkimšti ilgąjį Vokiečių gat-vės kiemą… Tą patį, kurio gelmėse dar turėtų slypėti mūrinių skliautų likučiai.
Nuostabu, bet dabartiniame „pašnekesyje“, iš tikrųjų – jo imitacijoje, kaip ir anuomet, stengtasi kuo mažiau palikti laiko gyventojams, kad jie, saugok Dieve, nepradėtų rimtai kalbėti apie senamiesčio skaudulius, kurių nors vežimu vežk… Tačiau į valandą su puse turintį trukti renginį elegantiškasis ponaitis meras Remigijus Šimašius vėluoja, o atplasnojęs iškart įspėja: turįs vos keliasdešimt minučių laiko! Supraskite – kyšininkavimu susidirbo jo partija, reikia bėgti gelbėti! Ką jau ten kažin koks senamiestis!
Visą kitą „pašnekesiui“ skirtą laiką turintys užpildyti mero atsivesti vargšai savivaldybės darbuotojai ilgai ir kruopščiai vardija senamiestyje planuojamų nutiesti šaligat-vių, transporto stovėjimo aikštelių ir kitų gėrybių skaitmeninius rodiklius… Šiaip taip pristabdytas drg. R. Šimašius prisipažįsta nė girdėt negirdėjęs, kad po senamiesčio kultūriniu sluoksniu slypi seniausiojo Vilniaus likučiai, kad dėl jų buvo aršiai kautasi sovietmečiu ir laimėta. Juo labiau nežino ir jam nė motais, kad būtent per šią „garažo istoriją“ gimęs Vilniaus šviesuomenės sambūris po dešimties metų tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, jo Seimo ir Tarybos sudedamąja dalimi…
„Rašykite kur norite, o mes darėme, ką norėjome, ir ateityje darysime tą patį“, – šią dr. J. Tornau suformuluotą anuomečių valdininkų veiksmų išvadą kaip nelemtą pranašystę kartoju iš naujo, sklaidydama pageltusių dokumentų aplanką su antraštėmis viršelyje. Viena jų „ДЕЛО №….“. Kita, lietuviška, ranka rašyta, jau bemaž nusišėrusi – „GARAŽAS“…
1 Lietuvos istorijos metraštis. – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1999. – P. 265–278.
2 Šis ir kai kurie kiti renginyje dalyvavę, dabar jau seniai užmarštin nuėję valdininkai, išskyrus A. Rasteiką, nepasisakė vardų, tad ir protokole, ir čia nei jie, nei inicialai nenurodomi (aut. past.).
Gražina Marija Martinaitienė. „Дело №…“, arba Vieno garažo (ne)statybos istorija (Pradžia)
2018 m. Nr. 11
Kaip ne vieną pasakojimą apie kultūros žmonių pastangas sovietmečiu išgelbėti ar bent kiek patausoti Lietuvos istorijos, dailės, meninio paveldo vertybes, taip ir šį tenka pradėti nuo literatūrologės ir dailėtyrininkės Irenos Kostkevičiūtės vardo ir pavardės.
Tai buvo asmenybė, kuri ne tik itin skausmingai išgyveno visos krašto kultūros žlugdymą, bet ir nebijojo tam priešintis, kai dauguma žmonių jau buvo įpratinti visas skriaudas gramzdinti savyje, nieko nematyti, negirdėti ir laukti – gal kada nors bus geriau. Nedaug galimybių priešintis turėjo ta trapi smulkutė moteris, tik begalinę energiją, ryžtą veikti, eiklias kojas ir, žinoma, plunksną. Kaip tik apie tai kažkas pajuokavo: jeigu kada nors bus leidžiami Irenos raštai, tai vieną jų tomą turės sudaryti autorės protestai ir kaltinamieji aktai sovietų valdžiai dėl Lietuvos kultūros griovimo…
Tąkart, kažkurią 1977-ųjų rudens dieną, Irena lėkte užlėkė į vieną anuometės Muziejaus gatvės namo penktojo aukšto butą, kur mudu su Marcelijumi Martinaičiu krapštėmės prie savo kasdienių darbelių, ir užgriuvo su priekaištais: jūs čia sau sėdit ir nežinot, kas pas jus kieme dedasi – buldozeriai rausia ir daužo Vilniaus požemius!
Mes ne kartą praėjom pro tą sparčiai gilėjančią duobę kieme, kaip vaikščiojom ir tada, kai gal kokiais 1969-aisiais buvo kiaurai atverta pati buvusioji Vokiečių gatvė, sovietmečiu pervadinta į Muziejaus, griaunami ir maišomi su žemėmis didžiuliai skliautuoti statiniai. Neprisimenu, ar ir mes, bet daugelis senamiesčio gyventojų tai jau tikrai džiaugėsi – bus nutiestos požeminės komunikacijos, tekės karštas vanduo, dujos, tad gyventi, pasak „tautų tėvo“ Stalino, bus geriau ir linksmiau…
O dabar – duobė kieme… Na, bilda, bet tolėliau nuo mūsų langų. Kaušu į savivarčius pila aptrupėjusius plytgalius ir išveža. Dirba neįprastai tvarkingai ir kažkaip ypač sparčiai… Sako, čia būsią požeminiai garažai. Na ir kas, nei mudu turim automobilį, nei pinigų jam pirkti, nei „blato“ jį „gauti“…
Bet Irena tuoj ramybę sudrumstė: žmonės, atsitokėkit, juk tai istorinis Vilnius! Reikia ko nors imtis!..
Ar tą pačią ar rytojaus dieną Irena tais siaurais ir statokais mūsų laiptais atsivedė architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, vis dar tokį pat tiesų ir liekną, bet jau senyvą. O jis papasakojo: vyresniosios kartos architektai, istorikai, archeologai gerai žino, kad po storu laiko sąnašų (profesionalų kalba – kultūrinio sluoksnio) klodu slypi seniausiasis Vilnius. Ne vien rūsiai, kaip, spręsdami pagal savo gyvenamojo meto realybę, galvoja ir dabartiniai sostinės gyventojai. Iš tikrųjų tai Vokiečių gatvės (vienos seniausių Vilniuje) namų pirmieji aukštai su juose buvusiomis prekių sankrovomis, parduotuvėmis, gyvenamaisiais būstais. Pašalinus karo griuvėsius, sužalotų pastatų liekanas (beje, ne vieną jų, taip pat ir Didžiąją Sinagogą, buvo galima atstatyti) ir planuojant jų vietoje kažką kita, šiam senamiesčio architektūriniam paveldui iškilo rimta grėsmė. Tad imtasi svarstyti jo išsaugojimo galimybę. V. Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo tai, kas ne tik nekeltų pavojaus paveldui, bet jį ir saugotų, o pats sumanymas būtų netgi „idėjiškai motyvuotas“, t. y. įrodantis „begalinį sovietų valdžios rūpestį mažaisiais tarybiniais piliečiais…“ Geriausiai tai turėtų įrodyti žaidimų aikštelė (kaip tik šalia, viename iš sovietmečiu statytų namų yra vaikų darželis) su lengvomis medinėmis šliaužyklėmis, lipynėmis, sūpuoklėmis ir smėlio dėžėmis vaikučiams. Tie įrenginiai stovės paviršiuje, o mūriniai stilingi skliautai galės ramiai tūnoti po žeme, tikėdamiesi sulaukti geresnių paveldui laikų.
Žinoma, įžymaus architekto V. Landsbergio-Žemkalnio autoritetas buvo toks, kad mudu metėm šalin savo darbus ir tuoj pat visi kartu sėdom svarstyti, ko imtis, kad būtų sustabdytas barbariškas ir protu sunkiai suvokiamas naikinimas.
Dabar, kai rašau, jau suaugę mūsų anūkai ir jų bendraamžiai gūžčioja pečiais: taigi reikėjo kreiptis į tų naikintojų viršininkus, rašyti į laikraščius, rengti piketus… Deja, jų siūlymai, ko gero, net ir dabar, jau nepriklausomoje Lietuvoje, neretai būtų naivūs ir beviltiški – pamėgink kaip nors paprotinti tūlą Vilniaus valdininką, net jei ir prasiveržtum į jo kabinetą pro tvirtą „vieno langelio“ barikadą!
O anuomet? Anuomet bet koks, net menkiausias tavo nepasitenkinimas kokio nors kad ir ne ideologinio fronto veikėjo, bet ir paprasčiausio administracinio aparato pareigūno veiksmais būdavo traktuojamas kaip ideologinė diversija, priešinimasis pačiai sovietų sistemai, todėl atitinkamai ir „įvertinamas“. Tiesa, pas baltas meškas aštuntojo dešimt-mečio pabaigoje jau nebevežė. Bet kai ką mielai pakviesdavo „pokalbiui“ į tuomet visiems žinomus rūmus šalia dabartinės Muzikos ir teatro akademijos…
Netrūko ir kitų priemonių, kurios pilietį vertė tylėti ir tūnoti kaip pelei po šluota. Pavyzdžiui: būsi įsidėmėtas ir įtrauktas į tokius niekur neskelbiamus, bet visų atitinkamų įstaigų žinomus juoduosius sąrašus. O tada, jei esi, pavyzdžiui, dailininkas, tai kad ir kokį meno šedevrą būtum sukūręs, jis nepateks į parodą arba bus pašalintas iš jos ekspozicijos, neperkamas muziejaus arba Dailės fondo. Tu pats nė nesvajok apie galimybę gauti leidimą surengti asmeninę parodą, dar baisiau – apie butą ar pusrūsį kūrybinei dirbtuvei. Jei esi rašytojas – visų laikraščių redaktoriai žinos – nespausdinti! Recenzijose neminėti pavardės!
Ir dar rikiavosi virtinė visokių negalimybių. Sakykime, pamatyti kad ir tokį menką užsienį kaip Lenkija, gauti vardą – „nusipelnęs“, „profesorius“, dar ką nors, nuo ko priklauso tavo padėtis ir algos dydis… Jei esi ne menininkas, o šiaip žmogus, tai itin uolus vadovas lengvai gali rasti pretekstą tau parodyti darbovietės duris! Pavyzdžiui, „už aplaidumą darbe“… Ir tu niekam o niekam nepasiskųsi, nes net nesužinosi, kieno valia buvai nuskriaustas.
Tai, ką čia išvardijau ir kita tiek nutylėjau, buvo visiems žinoma, stipriai įsėdę kiekvieno atmintin, net tapę tikra autocenzūra. Ir grėsė nemalonumai ne vien tokio protesto iniciatoriams, bet ir tiems, kurie išdrįs pasirašyti po tais raštais.
Vis dėlto nutarėme veikti.
Nusprendėme: pirmiausia aplankysime paminklosaugos įstaigėles, kad sužinotume jų nuomonę ir dedamas (arba ne) pastangas sustabdyti senamiesčio naikinimui. Bet, kaip žinia, tos įstaigėlės neturėjo jokios sprendžiamosios galios, tad teks imti jautį už ragų. Tai yra: pamėginti suburti kuo daugiau garsių respublikos kultūros, meno ir mokslo veikėjų, kurie kreiptųsi į pačias aukščiausias partines institucijas ir jų vadovus, reikalaudami nutraukti istorinio paveldo griovimus. Asmeninė akistata su tomis partinėmis viršūnėmis niekaip neįmanoma; vadinasi, tai reikia padaryti raštais, kuriuos pasirašytų respublikos įžymybės (beje, tais laikais niekam nė į galvą nebūtų šovusi mintis įžymybėmis laikyti dabar TV ekranuose ir didžiosiose arenose besivaipančių „žvaigždžių“…).
Antrieji tokių raštų egzemplioriai, mūsų nuomone, turėtų keliauti į žemesnio rango institucijas, pavyzdžiui, Kultūros, Švietimo ministerijas, laikraščių redakcijas. Vylėmės iš „didžiųjų“ skundų gavėjų atimti galimybę mums atsakyti anuomet (sako, kad ir dabar) įprasta tokiais atvejais rezoliucija: „Siūlome kreiptis į atitinkamas žinybines tos srities institucijas“ – tai yra į niekur.
Nėra ko slėpti, planuodami savo priešinimąsi, visai rimtai spėliojome: ar daug garsiųjų kultūros ir meno veikėjų išdrįs pasirašyti protestus? Kuo ir kiek gali tekti „susimokėti“ už parašą, juolab už visos akcijos organizavimą? Na, mėtyti iš tarnybų gal neišdrįs – mūsų numatomi pasirašinėtojai pernelyg žinomi žmonės, tad ką užsienis pasakys? Sovietinius papročius puikiai perpratęs bebaimis disidentas Viktoras Petkus, dar būdamas laisvėje, mus vis tikindavo: esą, tos užsienio nuomonės sovietai ima paisyti kaskart labiau, nes nori gražiai atrodyti ir tęsti pradėtus „žaidimus“ su užsienio lietuviais, tad reikia tuo naudotis. Dar, sakydavo Viktoras, visur būtina apeliuoti į sovietinius įstatymus. Tie įstatymai esą ne tokie prasti, tik reikia jais pasidomėti ir nuolat priminti valdininkams, kurie jų gal nė neperskaito.
Susiradome, pasidomėjome, pasidarėme išrašus.
Buvo aišku, kad įžymieji respublikos žmonės, į kuriuos bus kreipiamasi parašų, patys tikrai nesiims kurpti tų skundų. Gal net neišmanys, kaip jie rašomi. Skundus jiems reikia pateikti jau gatavus, be to, nesikartojančius, lyg atsiradusius spontaniškai.
Ėmėme planuoti, koks turėtų būti jų turinys. Vėl svarstėm Viktoro pamokas: norim ar nenorim, bet rašinius būtų pravartu pradėti nuo reveransų kiekvienam tų partinių veikėjų, nuo pagyrimų dėl jų pastangų saugoti kultūros vertybes (prisimenu, kaip dėl to šiaušėsi didaktinių polinkių turinti I. Kostkevičiūtė: jos manymu, kaip tik reikia gėdinti tuos veikėjus, kad daugiau taip nesielgtų! Nežinau ar nebeatsimenu: gal savo rašytuose skunduose ji taip ir darė?). Po pagyrimų būtina kuo įtikinamiau išdėstyti seniausiųjų Vilniaus senamiesčio skliautų svarbą, vertę ir tai, kad jie yra ne „išnaudotojų“, o liaudies darbo vaisius… Neįkainojamas informacijos apie architektūrinę, meninę jų vertę šaltinis mums buvo V. Landsbergio-Žemkalnio aiškinamasis raštas, aktualumo nepraradęs, ir gal net daugiau jo įgavęs ir dabar. Kiekvienas skundas būtinai turėjo sutilpti į vieną popieriaus lakštą (arba geriau tik į pusę); kažkuris iš mūsų jau buvo girdėjęs, kad ilgesnių „traktatų“ funkcionieriai tiesiog neskaito…
Tik pragyvenę pusšimtį metų sovietinėje sistemoje gali įsivaizduoti ir suprasti visą šio sumanymo akiplėšiškumą. Manau, kaip tik dėl to jis galų gale ir pasisekė: pareigūnai apstulbo, pirmą kartą susidūrę su šitokiu įžūlumu. Jie dar nebuvo įgavę patirties, kaip reikia tvarkytis su protestuotojais ir įveikti savo baimes. O jų, sako, vietos valdžia turėdavo ir nemenkų: bijota viską akylai prižiūrinčių ir baudžiančių Maskvos pareigūnų, nuolatinio jos „rezidento“ Lietuvoje Valerijaus Charazovo, bijota užsienio nuomonės, galop – ir vienas kito… Tačiau turėčiau ir dar vieną, nedrąsią, spėlionę – galgi tų sovietinių funkcionierių viduje, nepaisant visko, tada dar slypėjo grūdelis patriotizmo (tiesa, neretai gana primityvaus), meilės savo kraštui, jo istoriniam paveldui?
Kai kam, jaunam ir atitinkamai indoktrinuotam, šiandien gali nejaukiai ir parsidavėliškai atrodyti ano laiko kultūros žmonių reveransai partinei valdžiai, kaip, beje, ir menininkų interviu laikraščiuose su vis įterpiamomis „vadų“ veikalų citatomis… Tačiau kaip dabar beįrodysi, jog tai tebūdavo arba savavališki laikraštininkų prierašai, arba jų pačių pasistatyti „perkūnsargiai“ – nedrąsūs, bet kai kada išties neišvengiami mėginimai apsisaugoti nuo galimų kaltinimų, desperatiški norai apginti tai, ko sieki, vedamas pačių tauriausių ketinimų…
Tad – prasidėjo rašymai. Buvo žiūrima, kad bent kiek įvairuotų skundų turinys: mat norėta sukurti iliuziją, kad jų autoriai ir „signatarai“ nėra susimokę tarpusavyje. Adresatais numatyti „patys pačiausieji“: Lietuvos kompartijos Centro Komiteto pirmasis sekretorius Petras Griškevičius (tiesą sakant, buvo puikiai žinoma, kad lemiamas žodis yra visai ne jo, o V. Charazovo), po jo – Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos pirmininkai, kultūros ministras, galiausiai – laikraščių redaktoriai.
Pagrindiniai „rašytojai“ buvo I. Kostkevičiūtė ir M. Martinaitis, o visus „konsultantus“ ir „patarėjus“ sunku būtų ir išvardyti: Romualdas Ozolas, Bronius Genzelis, Vanda Zaborskaitė, Ingė Lukšaitė, Vytautas Kubilius, Albertas Zalatorius, Romana Dambrauskaitė-Brogienė, broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai…
Prieš renkant parašus tie raštai turėjo būti perspausdinti rašomąja mašinėle. Ir čia iškilo dar kelios kliūtys. Šių dienų jauniems žmonėms jos gali atrodyti keistos, nesuprantamos, ko gero, nelabai ir įtikinamos, tad kaip tik todėl jas čia ryžtuosi nuobodžiai aprašinėti.
Pavyzdžiui, kaip didžiausiu galvosūkiu ir kliūtimi tinkamai profesinei veiklai galėjo tapti neturėjimas, net neįmanomybė įsigyti patį paprasčiausią fotoaparatą, diktofoną, rašomąją mašinėlę? Visuotinio deficito laikais parduotuvėse jų tiesiog nebuvo, o kad kokia meno, architektūros tyrimo įstaiga tarnybos reikalams juos galėtų įsigyti, reikėdavo arba galingo „blato“, arba specialių paskyrų (dažniausiai abiejų). Be to, net kai kurio rašytojo ar mokslininko noras turėti rašomąją mašinėlę buvo šiek tiek ir įtartinas, jam pačiam net pavojingas. „Speciáliosios tarnybos“, pirmiausia, žinoma, visagalis saugumas, įtarinėjo, kad tam turėtojui gali kilti pagunda atsispausdinti ir ką nors nelegalaus. Ir patsai „rašto žmogus“, kuriam tą prietaisą vargais negalais pavykdavo „gauti“ (tai yra nusipirkti, dažniausiai seną, komise), turėjo žiūrėti, kad prie jo neprieitų koks neatsakingas vaikutis ar svečias ir ko nors neleistino neatsispausdintų. Buvo žinoma, kad privačių mašinėlių šriftai yra saugumo fiksuojami, tad atitinkamai „įregistruojami“ ir savininkai. Vadinasi – dar viena galimybė būgštauti.
Dabar pagalvoju – juk šios rūšies deficitas režimui iš tikrųjų buvo savaip naudingas. Viena vertus, nespausdintų, ranka surašytų, atseit neįskaitomų skundų valdininkai galėdavo tiesiog nepaisyti. Ateistinio fronto aktyvistai – džiūgauti: daugybė provincijoje stovinčių ornamentuotųjų mūsų kryžių ir stogastulpių likdavo specialistų neapžiūrėti, neaprašyti, neužfiksuoti, aplūžusieji nesutaisyti, nes menotyrininkams, muziejininkams tiesiog nebūdavo kuo prie jų prisikasti, išskyrus nebent eiklias ir – jeigu vasara – basas savo kojas. O žiemą? Vargais negalais iš kieno nors išprašomo sunkvežimio kėbule? Kiek, neturint fototechnikos, tų vertybių nenufotografuota, tad ir nėra! Kiek liko neužrašytų žmonių autentiškų pasakojimų, nepersirašyta arba nenusirašyta archyvinių dokumentų pavargusia ranka, skubant, todėl neretai su klaidomis, netiksliai…
Nebepamenu, kaip ir kur mudu su Marcelijumi buvome išpaišę tokią leisgyvę mašinėlę, kuria per naktis persirašinėdavome deficitines ir šiaip nelabai legalias poezijos (ir ne vien jos!) knygas, straipsnius. Vieną nuorašo egzempliorių pasilikdavom, kitą atiduodavom patikimam bičiuliui ir bendraminčiui, neretai mainais už kitą panašaus turinio atspaudą (tokių – persispausdintų ir tvarkingai paties Marcelijaus įrištų knygelių mūsų namuose tebėra išlikę). Ta mūsiškė rašomoji buvo jau neberyškiu, nudilusiu šriftu ir nesparti: viena jos raidelė kaskart stryktelėdavo, palikdama tuščią tarpą. Užtat vis reikėdavo atstumti volelį atgal, pasprukusią raidelę mėginti įsprausti į tą šverplę, gaišti laiką, bet čia jau nieko nepadarysi.
Ėmėmės darbo. Nė nepajutom, kaip mūsiškis „opozi-
cionierių“ būrelis ėmė didėti, plėstis, į mūsų butą, kaip į kokį štabą, kasdien kopė vis daugiau žmonių. Kai kas pasirašyti, dažniau – pasikeisti informacija, įspūdžiais, patarimais. Tai buvo žmonės, kuriems rūpėjo platesni Lietuvos kultūros reikalai, nebe vien sparčiai platėjanti, gilėjanti duobė kieme.
Čia būtinai noriu įterpti dar vieną anuometę „realiją“. Toks jaunas istorikas sakėsi nesuprantąs ir niekaip negalįs išsiaiškinti, kaip „anais laikais“ mes gebėdavome susisiekti ir sužinoti, kur kas vyksta, jeigu daugelis gyvenome be telefonų (turiu galvoje vadinamuosius „laidinius“, nes mobiliuosius buvome matę nebent kino filmuose). Apibendrindama drįsiu teigti: kultūros žmones siejo šiek tiek kitokie nei dabar tarpusavio santykiai ir interesai. Sužinojus ką svarbaus, buvo jaučiama pareiga, net būtinybė, apie tai informuoti ir tuos, kuriems tai irgi svarbu. Žinoma, ir renginių anuomet vykdavo kur kas mažiau. Tačiau nebuvo nei sunku, nei tingu pėstute ar vadinamuoju visuomeniniu transportu nulėkti pas bendraminčius ir pranešti, paraginti. Taip iš lūpų į lūpas būdavo perdavinėjamos žinios apie dėmesio vertus renginius, literatūros, muzikos, teatro naujienas, bičiulio dailininko dirbtuvėje rengiamą jo naujų darbų rodymą, gautą svarbų leidinį… Telefonų savininkai vargdavo bėgiodami iš buto į butą, kad pakviestų prie aparato „betelefonį“ kaimyną arba persakytų jam ką tik gautą žinią. Įsisiūbavus „garažo akcijai“, tokių rūpesčių padaugėjo mūsų laiptinės kaimynams: žinomam teatrologui doc. Dovydui Judelevičiui, profesorei Aldonai Vaitiekūnienei, dailininkui Stasiui Krasauskui, kitiems mūsų žygių aktyvistams. Beje, penkioliktasis anuometės Muziejaus gatvės numeris, vadintas „rašytojų namu“, ir buvo pats aktyviausias visoje „garažo istorijoje“. Šiaip ar taip, tame 1963 metais pastatytame daugiabutyje įvairiu metu ir įvairų laiką yra gyvenę net vienuolika rašytojų, bent trejetas literatūros tyrinėtojų ir vertėjų, trys ar keturi dailininkai. Tik dėl jų šis architektūriniu požiūriu visai neįdomus pastatas buvo gavęs ir ligšiol tebeturi kultūros paminklo statusą. Tačiau, dabartinių Vilniaus šeimininkų žiniai, tik vienintelis Teofilis Tilvytis tėra pagerbtas atminimo lenta; antroji su puikiu portretiniu S. Krasausko atvaizdu kažkur prašapo…
Toji „betelefonė“ ir vis dėlto labai veiksminga, soviet-mečiu radusis, tiesioginė žmogaus žmogui „žinių transliacija“ tapo nelyginti pasirengimu po dešimties metų įsižiebsiančiam Sąjūdžio pirmeivių susižinojimui.
Bet ir vėl prie garažo.
Prasidėjo parašų po protesto raštais rinkimas. Nutarėme, jog kreipsimės į asmenis, kurie, mūsų manymu, vardais ir titulais turėtų daryti įspūdį snobiškiems funkcionieriams. Todėl prašėme nurodyti, jog tai „profesorius“, „liaudies dailininkas“, „nusipelnęs meno veikėjas“, „tokios ir tokios premijos laureatas“… Bet dauguma tų „signatarų“ drovėjosi, purtėsi tokios prikišamos savigyros, manydami, kad pareigūnai ir taip bus girdėję jų pavardes bei nuopelnus. Piktoka abejonė – o dabartiniai funkcionieriai ar yra girdėję šiandienos rašytojų, mokslininkų, menininkų pavardes? Nebent Justiną Marcinkevičių, ir tai tikriausiai vien dėl šaršalo žiniasklaidoje…
Pasiskirstyta: kas pas ką eis prašyti parašo. Buvo abejonių, netikrumo. Ar pasirašys, pavyzdžiui, Gediminas Jokūbonis, Konstantinas Bogdanas, Jonas Kuzminskis – mūsų nuomone – privilegijuočiausios dailininkų bendrijos viršūnės? O Rašytojų sąjungos, kompozitorių elitas? Mokslininkai, dėstytojai?
Tačiau kaip dažnai mėgstame žmonėms sagstyti etiketes, nežinodami, nenorėdami ar net patingėdami išsiaiškinti tikrąsias jų veiksmų sąlygas bei aplinkybes!.. Dabar neretai reikėtų gėdytis dėl tokio ne visuomet pamatuoto kai kurių žmonių smerkimo, jų laikymo retrogradais ir, kaip nesyk mėgstama sakyti, – kolaborantais. Juk štai nė žodžio nepasakęs prieš, tik žvilgsniu permetęs I. Kostkevičiūtės jam ištiestą raštą, po juo plačiai pasirašė – ne juokas! – pats Lenino premijos laureatas ir to „vado“ figūrų autorius G. Jokūbonis. Nesudvejojo nė Dailininkų sąjungos pirmininkas J. Kuzminskis. Dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas, pas kurį gerokai neramia širdimi ėjau, įdėmiai perskaitė, kas parašyta, ir atsiduso, maždaug: „Na, aš už tai atsiimsiu, bet kad reikia…“ Kaip paaiškėjo, jis dar anksčiau buvo drąsiai priešinęsis senamiesčio, ir ne tik jo, niokojimams. Dailininkų, ypač jaunesniųjų, P. Gudynas buvo laikomas baisiausiai „raudonu“, nežinant, gal ir nenorint žinoti, kad jo vadovaujamame Dailės muziejuje knibždėjo grįžusiųjų iš Sibiro tremties, lagerių ir kalėjimų, o slaptuose podėliuose tūnojo vertybės, kurios turėjo būti sunaikintos arba išgabentos į „didžiąją tėvynę“…
O su kitais įžymiais dailininkais – jokių rūpesčių. Sofija Veiverytė iš kažkur sužinojo apie rengiamą protestą ir pati susirado Ireną – kuo galinti padėti? Šioji, grįžusi iš to ar kito profesoriaus, muziko ar dailininko (jų pažinojo aibę), klodavo ant stalo jų pasirašytus skundus. Profesorių Česlovą Kudabą mudvi pasigavome tiesiog gatvėje, VU bibliotekos direktorių dr. Jurgį Tornau – universitete, kompozitorių Julių Juzeliūną konservatorijos tarpduryje. Kitų rašymosi aplinkybių jau ir nebeprisimenu. Kažkas vyko į dailininkų „kolonijas“ Jeruzalėje, Pavilnyje, dar kažkur, iš ten parsivežė parašus ir sėkmės palinkėjimus…
Minėtina ir kita lygiagreti tuometės mūsų veiklos atšaka. Prisimintas meno žmonių išbandytas būdas mėginti nuosekliai „protinti“, „auklėti“ visuomenę, tiksliau – vadinamuosius ideologinio fronto darbuotojus publikacijomis apie meną ir jo suvokimą. Tokių pastangų buvo dedama ir anksčiau, bet „garažo akcijos“ metu jų itin padaugėjo. Kai tik rasdavosi nors kokia galimybė, į spaudą tuojau pat būdavo prakišamas rašinys apie, pavyzdžiui, primityviąją (t. y. lietuvių liaudies) skulptūrą – „dievukus“. Aiškinta, jog iš tikrųjų tai – išnaudojamųjų liaudies žmonių atvaizdai, tik pridengti religine atributika. Metaliniai kryžiai esą jokie ne kryžiai, o „saulutės“ – tai yra taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai.
Taip per ne vienus metus, vis įterpiant į spaudą straips-nelį po straipsnelio, pagaliau atsivėrė galimybė atgaivinti liaudiškų memorialinių paminklų statybos tradiciją. Radosi, pamažu daugėjo paminklosauginės tematikos rašinių, at-sargių ir ne itin tekstų apie senąsias kultūros, vaizduojamosios dailės, architektūros vertybes. Prisimenu, kai pasirodydavo ir per cenzūros sietą prasprūsdavo tokia publikacija, „Kultūros barų“, „Literatūros ir meno“ ar „Pergalės“ (dabar „Metai“) darbuotojai laukdavo suskliaudę ausis: užklius ji kokiam pogrindininkui, „tėvynės karo“ dalyviui, šiaip budriam akty-vistui ar ne? Jei neužkliuvo, praslydo – parengsim daugiau panašių rašinių.
Birutė Mackonytė. Atsiminimai apie Tėvą (Pabaiga)
2018 m. Nr. 7
Pabaiga. Pradžia 2018 m., Nr. 5–6
1945 m. gegužės devintoji laikoma Antrojo pasaulinio karo pabaigos diena. Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo tada ir iki šiol švenčiama kaip Pergalės diena. Visur kitur – iš esmės pirmoji taikos diena.
Bet aš nepamenu, kad anuomet būčiau kaip nors suvokusi tos dienos išskirtinumą. Mano atmintyje liko tik ilgas – ir prieš šią datą, ir po jos – ištisus mėnesius ir net metus besitęsiantis tamsus, slogus laikotarpis. Tarsi nesibaigiantis lapkritys, pritvinkęs nerimo, įtampos ir baimės. Būtent taip pokario atmosferą tada jautė dauguma Lietuvos žmonių, o priežastys buvo ir skirtingos, ir neretai tokios pačios. Dingę arba išvis prarasti artimieji, geresniu atveju prarastas tik ryšys su jais. Daugeliui – neišvengiamai nujaučiamas pavojus netekti ne tik artimųjų, bet ir savo laisvės, savo namų, visko, kas iki tol pasiekta ar sukurta.
Tik šiandien suvokiu, kad, žvelgiant iš šalies, mudviejų su seseria padėtis atrodė ir išties buvo beviltiška. Tačiau mes nepatyrėme, beveik nejutome kaip nors išreikštos užuojautos, siūlymo paremti ar paguosti. Kažkodėl aš to ir nelaukiau. Tik Mamos dėdė kunigas dekanas Petras Budra man dar būnant Ukmergėje pasiėmė pas save į Švenčionėlių kleboniją mano seserį Vydą. Ji ten gyveno ir lankė gimnaziją iki jo mirties 1945 metais. Man dar būnant Ukmergėje dėdienė Elena Mackevičienė pasiūlė persikelti pas ją. Atsisakiau per daug negalvodama. Daugiau iš niekur nieko nelaukiau. Turbūt pasąmone suvokiau, kad tokiu gūdžiu metu niekas iš kadaise artimų mūsų šeimai žmonių, Tėvo draugų, bendražygių ar panašiai nesiryžo kaip nors mumis pasirūpinti ar bent parodyti tokį norą.
Tai vienas, tai kitas pažįstamas susitikus paklausdavo, ar ką nors žinau apie savo Tėvą. O kada ir kas pasakė girdėjęs, jog Rapolas Mackonis gyvena Lenkijoje, neprisimenu. Ta žinia neilgai trukus pasitvirtino.
Jau vėliau sužinojau, kad po išlaisvinimo, toje pačioje stovykloje kalėjusio lenko gydytojo Vojevskio padedamas, Tėvas pradėjo dirbti nedidelio Kwidzyn miestelio ligoninėje ūkio vedėju. Ten susipažino su karo metais likusia našlaite lenke, dvidešimt devynerių metų Helena Bartoš. Kai per pažįstamus jį pasiekė žinia, kad 1944 m. vasarą mūšių dėl Vilniaus metu per bombardavimą žuvo jo žmona Elena Mackonienė, jis H. Bartoš vedė.
1945 metų pabaigoje Rapolo Mackonio jaunesnis brolis Kostas, mano dėdė, pasakė man, jog važiuoja į Lenkiją, kur galbūt susitiks su mano Tėvu, ir pasiūlė parašyti jam laišką, kurį jis nuvešiąs. Parašiau nuoširdų ir graudoką laišką apie mudviejų su seseria vargingą būklę. Laukiau atsakymo arba žinios. 1946 metų, berods, sausio ar vasario mėnesį Kostas Mackonis sugrįžo iš Lenkijos ir pasakė man ramiai, kad Tėvas neperdavė nei laiško, nei mažiausio žodžio… „Jis gyvena su nauja žmona, ant sienos kabo erelis (Lenkijos herbas)“, – taip pareiškė dėdė. Mano vidinė reakcija buvo šiurpi ir paprasta: aš nebeturiu Tėvo. Tada mokiausi paskutinėje vidurinės mokyklos – S. Nėries vardo – klasėje.
Tada ir užsimezgė mano santykių su Tėvu tragiška mįslė, kuri mane tai silpniau, tai stipriau slėgė bemaž pusę šimt-mečio. Tik po Tėvo mirties 1982 metais išgirdau jos sprendimą; ją galutinai išsprendė lakoniška pamotės frazė. Tuo metu mudviejų su ja santykiai buvo jau nuoširdūs, daug ką aptardavome atvirai. Todėl, nepaisydama dešimtmečius galiojusio „tabu“ skaudžiai praeičiai, aš jos tiesiai paklausiau, kaip ir kas ten buvo kalbėta, kai 1945 metais pas juos lankėsi dėdė Kostas. Ji man atsakė paprastai: „Ko jūs (sesuo ir aš) norite, jeigu tada tėvo išsižadėjote.“ Kas man liko manyti? Tik kad mano laiškas buvo saugumiečių suklastotas. Tačiau kokiu tikslu?
Nei tąsyk, po pokalbio su pamote, nei vėliau aš apie tai per daug negalvojau ir nemėginau spėlioti. Tačiau laikui bėgant atsirado kitoks, jau Tėvo ranka rašytas liudijimas. Paaiškėjo, kad apie 1948 metus, gyvendamas Lenkijoje, jis išliejo savo širdgėlą savotiškais, beveik dienoraštinio pobūdžio laiškais mums, dukroms. Tie dvidešimt rudų mokyklinio sąsiuvinio formato puslapių su Rapolo Mackonio pažymėta data „šeštieji ištrėmimo metai“ pasiekė mane po netikėtos pamotės mirties, kai perėmiau jos archyvą. Tik tada suvokiau jį anuomet valdžiusį skausmą, priekaištus ir kaltinimus mums su sese.
Tarp mano palaidų užrašų yra, be abejonės, tuo metu užfiksuotas įspūdis. „Uždelsto veikimo bomba gali laukti tavo stalčiuje, voke, kurį pakišai po senais popieriais ir pamiršai. Jeigu staiga kyla noras patikrinti savo asmeninių saugyklėlių turinį, patarčiau tai daryti labai atsargiai. Mechanizmas, kurį kažkas sukonstravo prieš ilgus bespalvius dešimtmečius, tūno ten, laukdamas lemtingos valandos.“
Žodis „mechanizmas“ čia gal ir nelabai tikslus. Jis tarsi siūlo prielaidą, jog situaciją galėjo sukurti kažkieno konkretūs veiksmai praeityje. Manau, tą apibūdinimą padiktavo mano žurnalistinė patirtis nagrinėjant daugelio žmonių biografijas ir likimo vingius, kurie išsirutulioja, susipina ir pasiekia, sakyčiau, egzistencinį tašką ne vieno, o kelių žmonių veiksmais. Vadinasi, nėra čia jokios mistikos. Beveik banalu. Tačiau, gavęs tokį smūgį, norom nenorom pradedi ieškoti kažkokių paslaptingų jėgų įtakos.
O smūgis mudviem su seseria buvo stiprus. Nors ir atklydęs iš tolimos praeities, jis vertė daug ką iš naujo permąstyti. Paliekant nuošaly tai, kad mes jo neva „išsižadėjome“, iki pat šiol visiškai nesuprantama, kas ir kokiu būdu pirmaisiais pokario metais parūpino jam šokiruojančią „informaciją“ apie dukterų nedorovingą elgesį, net panieką žuvusiai motinai. 1948 metais, kai Rapolas Mackonis rašė tuos laiškus, nei mudviem, nei kam nors iš artimųjų dar nebuvo žinoma jo gyvenimo vieta, o tuo labiau adresas. Aš tuo metu jau studijavau Vilniaus universitete anglų kalbą, o sesuo Vyda sėkmingai lankė vidurinę mokyklą gyvendama Švenčionėliuose pas ją priglobusį Mamos dėdę dekaną Petrą Budrą, o vėliau, jam mirus, – Vilniuje.
Tačiau kažkas, kam mūsų Tėvas, matyt, buvo linkęs neabejodamas tikėti, įtikino jį, esą aš dėl savo „nedorumo“ bijau žiūrėti į Motinos portretą, o mano jaunesnė sesuo vengia lankyti jos kapą. Nežinau, gal nedera čia minėti tų lyg ir detalių. Bet ar reikia jas nutylėti? Iš savo patyrimo žinau, kokie piktybiški ir žiaurios moralės kartais būna artimiausi giminaičiai dėl kažkokių net jiems patiems nelabai suprantamų tikslų. Kiek tai kainuoja apšmeižtiems žmonėms, tie žmogeliai arba nesusimąsto, arba specialiai to siekia.
Dabar skaudžiai apmaudu suvokti, kad jau tada, kai Tėvas su pamote gyveno kartu su mumis ir ilgainiui mūsų santykiai tapo vis artimesni ir šiltesni, gal būtume galėję visa tai atvirai išsiaiškinti. Jeigu ne tas lemtingas Tėvo noras viską pamiršti, nebeliesti kraujuojančių nuoskaudų ir nebežadinti graužaties. Ištikimas šiai nuostatai jis niekada net neužsiminė apie savo dingusią biblioteką – tikrai svarbiausią iš prarastų ilgai kauptų vertybių. Gal širdyje mane pateisino, supratęs, kad tik jas parduodama galėjau su seseria išgyventi.
1950 m. spalio mėn. – buvau jau ketvirtame Vilniaus universiteto kurse, – netikėtai gavau Tėvo laišką, rašytą mašinėle. Tame laiške buvo sakinys: „Gaila, kad anuomet Tau nieko neparašiau. Kodėl taip pasielgiau, ir šiandien sunku man į tai atsakyti.“
Atsakiau laišku, ir iki 1952 metų pradžios, t. y. iki jo suėmimo, mes apsikeitėme keliais laiškais.
Tačiau greta grynai pasaulėžiūros (ar ideologijos) prieštaravimų buvo dar viena skandalinga mano „gyvenimo būdo“ ypatybė, su kuria Tėvas ilgai negalėjo susitaikyti ir man atleisti.
Per tuos trylika metų, kai gyvenome po vienu stogu, jis, be abejonės, atidžiai ir jautriai stebėjo mano elgesį. Nuo šešiolikos metų likusi viena, niekieno neprižiūrima ir nekontroliuojama, aš bendravau su vienmečiais vaikinais, tokiais pat moksleiviais ar studentais. Draugų aš tada, kaip ir visada vėliau, turėjau daugiau negu draugių. Kai jie pas mane užsukdavo ir užsibūdavo, didžiausia mūsų „nuodėmė“ buvo „erzaclikerio“ (su cukrumi trintas kiaušinis ir spiritas) gėrimas. Tokie, šiandien beveik neįtikėtini, galiojo mokyklinio jaunimo įpročiai.
Bet kai mane, devyniolikmetę pirmo kurso studentę, priėmė dirbti literatūrine darbuotoja į „Komjaunimo tiesos“ redakciją, patekau į visiškai skirtingą, įdomią draugiją. Mano bendradarbiai čia buvo jau vyresni, kai kurie perėję karo frontą arba jį išgyvenę toli Rusijoje ir sugrįžę į Lietuvą kartu su Raudonąja armija, kaip Julius Finkelšteinas arba fotografas Ilja Fišeris. Kiti – mano vienmečiai, karo metus praleidę garsiuose Debiosų vaikų namuose, kaip Mykolas Sluckis, arba įsidarbinę redakcijoje žurnalistikos pavilioti, kaip Povilas Pukys arba Leonas Keblas. Mūsų kolektyvo laisvalaikio ypatumus liudijo užmiesčio išvykų nuotraukos, kurias sugrįžęs Tėvas matė ir darėsi atitinkamas išvadas apie mano jaunystę.
Kai jis sugrįžo 1956 metais, aš jau turėjau Vilniaus universiteto diplomą, o mano sūnus Dovydas buvo ketverių. Tačiau beveik nuo paauglystės įpratusi jaustis visais atžvilgiais laisva, tokia likau ir toliau. Štai kas Tėvui, tvarkingo, griežto šeimyninio gyvenimo šalininkui, labai trukdė paprasčiau ir atviriau su manim bendrauti. Kartais, laimei, retokai, neišvengdavome ir skaudžių, aštresnių pasiaiškinimų.
Visa tai pasikeitė į gera septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai dirbdama „Tarybinės moters“ žurnalo redakcijoje ir pagal ano meto tvarką išlaukusi savo eilės gavau dviejų kambarių butą. Tai man iš naujo primena jau 1970 metų pavasario dienoraščio lapas: „Jeigu man pavyks, nueisiu rytoj pas Tėtį, pasėdėsiu prie kavos puodelio – pasisemsiu stiprybės. Seni, kaip devyniolikto amžiaus fotografijos, žodžiai… O man – visai nauja prasmė.
Taip, lyg amžinas dangaus spalvų ir atspalvių žaismas viską ryškintų kuo toliau, tuo intensyviau.
Kodėl niekada iki šiol man neatėjo į galvą save paklausti, kaip jo akimis atrodo mano „gyvenimo būdas“, mano pažintys ir draugystės, mano žaidimai su vyrais ir darbu…“
1952 metų gegužės mėnesį – kai mano sūnui Dovydui buvo vienas mėnuo – mane iškvietė apklausai į Saugumo komiteto pastatą Stalino prospekte (dabar Gedimino pr.). Apklausa buvo neilga ir formali. Į klausimą: „Ar manote, kad jūsų tėvas įvykdė nusikaltimą – pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį“, atsakiau „taip“. Tačiau Rapolo Mackonio baudžiamojoje byloje mano apklausos protokolo nėra.
Tolesni mano santykiai su Tėvu (iki jo sugrįžimo iš Sibiro) atsispindi jo laiškuose iš Kemerovo srities lagerio. Iš Rapolo Mackonio pusės tai buvo kaltinimai, kad mes, dukterys, esą jo išsižadėjome. Nesuprasdama, kuo tie kaltinimai pagrįsti, atsakydavau jam savo laiškuose priekaištais dėl jo politinio nesubrendimo vokietmečiu. Turėjau galvoje jo darbą laikraštyje „Naujoji Lietuva“. Deja, nors tai skamba beveik neįtikėtinai – per ištisą ketvirtį amžiaus po jo sugrįžimo, kai mudviejų santykiai palaipsniui tapo labai šilti, mes beveik nelietėme šios temos ir nieko iki galo neišsiaiškinome. Tokia buvo jo nuostata, kurią jis išreiškė žodžiais: „Praeitį nubraukiame ir nebeminime.“ Tai jis taikė ir savo broliui Kostui, nuvežusiam mano pirmąjį laišką.
Kai pamėginau tiesiai paklausti apie tai jo žmoną (jau po Rapolo Mackonio mirties), ji man kategoriškai pareiškė, jog jau tada, pirmajame mano laiške, mes jo išsižadėjome. Kas man lieka manyti? Tik – kad mano laiškas buvo saugumiečių sufalsifikuotas. O gal jam buvo atitinkamai nušviesta arba perdirbta mano apklausa.
Nei to pirmojo laiško, nei kitų mano laiškų tėvui man niekada neteko nei matyti, nei skaityti. Galbūt Rapolas Mackonis arba jo antroji žmona juos sunaikino. Aš išsaugojau visus man rašytus tėvo laiškus. Po jo antrosios žmonos mirties šios draugė Aurelija Gedgaudaitė man atidavė Rapolo Mackonio laiškus Helenai iš Sibiro (per visą jo įkalinimo laikotarpį ji gyveno Lenkijoje; į Lietuvą atvyko tik jam grįžus iš Sibiro 1956 m. rudenį). Liko taip pat jo laiškai žmonai, rašyti 1956 ir 1966 m., kai jis išvažiuodavo, dirbdamas Lietuvos kino studijoje kalbos konsultantu bei vertėju; taip pat 1964, 1966, 1973, 1974 m., kai H. Mackonienė ilsėdavosi Kryme, pas mano seserį Vydą Nikolajeve arba Palangoje. Dalį tų laiškų perdaviau Literatūros ir meno archyvui. Juose kažkiek atsispindi mano santykių su Tėvu metamorfozė.
Kaip minėjau, iki šiol stengiuosi suvokti tikrąsias priežastis, dėl ko taip dramatiškai buvo susiklostę mūsų santykiai, be abejo, daugiausia moralinių kančių suteikę Tėvui. Tik kartą, vos sugrįžęs iš Sibiro, jis man sakėsi, jog nenorėjo nieko apie save perduoti per brolį Kostą 1945–1946 metų žiemą, bijodamas, kad saugumas tuo būdu sužinos jo buvimo vietą. Bet iš tikrųjų mano dėdė pas jį tada važiavo saugumo pavedimu (prieš keletą metų pats tai patvirtino). Dabar, susipažinusi su kai kurių jo likimo draugų biografijomis (pvz., Lenkijoje tebegyvenančio buvusio Štuthofo kalinio M. Pečeliūno), neabejoju, kad Rapolui Mackoniui buvo siūloma išvažiuoti į Vakarus ir tapti sovietų agentu. Manau, kad tarp 1945 ir 1952 metų pas jį Kwidzyn miestelyje tuo tikslu lankėsi ne vienas pasiuntinys. Jam galutinai atsisakius, 1952 m. balandžio arba gegužės mėn. lenkų saugumiečiai jį areštavo, tą pačią naktį perdavė Tarybų Lietuvos saugumui ir jau birželio 10 d. Karinio Tribunolo nuosprendžiu jis buvo nuteistas 25 metams lagerių.
„Kaltinamąją medžiagą“ jo teisėjai turėjo nuo 1944 me-tų. Tada, liepos 8 dieną žuvus mano Motinai Elenai Mackonienei, mūsų bute liko tik mano trylikametė sesuo Vyda; aš buvau išvažiavusi į Ukmergę pas kitą Tėvo brolį Edvardą. Porą savaičių mūsų butas Traidenio gatvėje buvo be priežiūros. Tomis dienomis, kaip pasakojo kaimynai ir sesuo, kažkokie žmonės, atvykę su karine mašina, išsivežė keletą maišų su tetų paliktais saugoti šiltais rūbais ir su dokumentais.
Aš grįžau, t. y. parėjau su dėde Jonu (dailininku) iš Ukmergės liepos pabaigoje. Praradus Motiną ir namus man visiškai nerūpėjo, kokie ten buvo dokumentai. Anuo laikotarpiu, nei vėliau, niekam nebūtų atėję į galvą ieškoti karinėje mašinoje išvežtų dokumentų. Neieškojo jų ir Tėvo broliai.
Apie tai, kad viename iš tų maišų buvo Rapolo Mackonio karo metais rašyti dienoraščiai (kurie kartu su jo publicistiniais straipsniais sudarė „nusikaltimo įrodymus“), aš sužinojau tik perskaičiusi Tėvo baudžiamąją bylą. Šiuo metu jie yra saugomi Lietuvos ypatingajame archyve. Tikiuosi didžiąją dalį šių užrašų įdėti į ruošiamą Rapolo Mackonio prisiminimų rinkinį.
Yra dar viena mįslė, kurią vargu ar kada pavyks išspręsti: kaip ir kada dalis Rapolo Mackonio dokumentų bei rank-raščių atsidūrė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto saugyk-lose. Tėvas mirė 1982 metais, net nenujausdamas, kad dalis jo archyvo (rankraščiai, laiškai, nuotraukos, net pakvietimai į renginius), kurį jis laikė dingusiu, guli toje pačioje vietoje, kur jis atnešdavo savo 1958–1968 metais rašytų prisiminimų egzempliorius. Anksčiau spėliojau, kad juos bus atidavęs koks nors blaiviau mąstantis asmuo iš sovietinio saugumo. Tačiau, tikriausiai, naivu to tikėtis. Galbūt tuos dokumentus iš 1944 m. vasarą neprižiūrimo mūsų buto kas nors paėmė ir atidavė tuometiniam Lietuvių mokslo draugijos lobių saugotojui Pranui Razmukui. Šis man pasakė 1983 metais: „Neieškokite tų žmonių, jų Lietuvoje nebėra.“
1956 metų gegužės mėnesį Rapolas Mackonis po trylikos tremties metų grįžo į Lietuvą su leidimu gyventi Vilniuje. Jį pasitiko geležinkelio stotyje ir nusivežė į savo namus jauniausias brolis, mano dėdė Jonas Mackonis-Mackevičius. Prisiminimuose, išleistuose po jo mirties, jis rašo tada apgyvendinęs ir globojęs mano Tėvą apie pusantro mėnesio. Iš tikrųjų to trumpo ir visiems mums ypatingo meto įvykiai klostėsi šiek tiek kitaip. Kelioms dienoms praėjus po sugrįžimo Tėvas atėjo ir pasiliko ten, kur gyvenau aš, – tuose pačiuose, 1936 metais jo statytuose namuose Traidenio gatvėje, kuri sovietmečiu buvo pavadinta Jankos Kupalos.
Po daugelio skaudžių ir dramatiškų posūkių mūsų santykiuose susitikimas su Tėvu ir pirmieji dialogai buvo graudūs, tačiau konkretūs. Jis iš karto įsikūrė viename iš dviejų man pagal orderį priklausiusių mūsų buvusio keturių kambarių buto kambarių. Tą orderį (t. y. teisę gyventi tam tikrame plote pagal sovietmečio administracinę tvarką) aš gavau 1952 metais po to, kai Rapolas Mackonis buvo nuteistas, o jo namas konfiskuotas. Kadangi tuo metu (kaip namo savininkė) kitus du kambarius buvau išnuomojusi vienai šeimai, jie savo ruožtu gavo orderius. Šiandien man jau sunku prisiminti visus per beveik tris dešimtmečius sutiktus žmones, kurie mūsų name pagyvendavo ir išsikraustydavo, užleisdami „plotą“ kitiems. 1968 metais aš su sūnum gavau nedidelį butuką iš savo tuometinės darbovietės, o dar po keleto metų Tėvas su žmona Helena išsikeitė savo plotą į vieno kambario butą dabartinėje Minties gatvėje. Tačiau, tartum nujausdamas dar tolimą ateitį, jis išsaugojo seną pilkai žalsvą aplanką su sklypo pirkimo ir statybos dokumentais. Tą aplanką po jo mirties man atidavė jau kitur gyvenanti našlė, mano pamotė. Jo turinys man, be abejo, labiausiai padėjo apie 1990 metus, po to, kai anuometinių įstatymų tvarka Rapolas Mackonis buvo „reabilituotas“. Galiausiai, kai įveikiau nuosavybės grąžinimo kliūtis ir sunkumus, į jo statytą namą kaip savininkės įžengėme su seseria bene 1993 metais.
Kaip Rapolas Mackonis jautėsi, ką galvojo tada, 1956 metų vasaros vidury, atsisėdęs prie stalo didžiajame saulėtame kambaryje, kuriame kadaise būta miegamojo. Be abejonės, prisiminė ne tik šiame, bet ir gretimuose kambariuose, kur jau gyveno svetimi, čia buvusius solidžius, vidutinės klasės šeimai įprastus, tradicinius baldus: tamsaus medžio bufetą-indaują raižytais viršutinių durelių stiklais, įspūdingą komodą, ant kurios visada stovėjo nedidelis Mamos veidrodis, Vienos stiliaus grakštų svetainės komplektą, o ypač savo rašomąjį stalą ir knygų spintą. Jis neklausė, o aš iki šiol nežinau, kur daugelis jų anuomet dingo. Tiesa, porą – būtent rašomąjį stalą ir spintą, taip pat knygas – tuojau po karo pardaviau pati, dar mokydamasi vidurinėje mokykloje, kad su seserimi turėtume ką valgyti. Kitų čia išvardintų baldų niekada net neprisimindavau ir tik gerokai vėliau supratau, kad tą valandą, kai netekusi Mamos įžengiau į mūsų nusiaubtus namus, jie man tarsi nustojo egzistuoti. Be kita ko, keistokas gilus ir stiprus abejingumas namų apyvokos daiktams visą gyvenimą man ir trukdė, ir savotiškai padėjo jiems nevergauti.
O Tėvui, aišku, buvo skaudžiausia neradus didesnės dalies per gyvenimą kauptos savo bibliotekos bei išsiaiškinus, kaip aš ją praradau. Kitas dalykas – asmeninis archyvas, kuris dingo, kaip minėjau, keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą ištuštėjusiuose namuose. Tačiau penkiasdešimt šeštųjų vasarą po sugrįžimo mano Tėvas į bet kokius tiek savo brolių ar seserų, tiek kitų artimųjų klausimus bei komentarus turėjo trumpą, kietą, matyt, gerai išmąstytą atsakymą: „Aš noriu viską pamiršti.“ Tai yra viską, kas per tuos trylika metų įvyko ir šeimos, ir pakankamai plačios mūsų giminės narių savitarpio santykiuose bei to, kas buvo prarasta. Aš taip pat iš jo neišgirdau nė vieno priekaišto ar nuoskaudos padiktuoto žodžio.
Negaliu čia neprisiminti – ir iš naujo neįsisąmoninti, ką radau Rapolo Mackonio prisiminimuose apie Štuthofo koncentracijos stovyklą, kuriuos 1956 metų rudenį atvežė iš Lenkijos į Lietuvą persikėlusi jo antroji žmona. Jie rašyti iškart po karo, dar iki jo suėmimo. Ten minimas kažkurio likimo draugo jam duotas patarimas, išsakytas maždaug taip: jeigu nori čia išlikti gyvas, privalai pamiršti savo šeimą, o svarbiausia vaikus.
Ar Tėvas sugebėjo ir tuo gelbėtis konclagerio pragare? Vargu. Niekada su juo šios temos nelietėme. Tačiau prisimenu sakinį viename iš Štuthofo rašytų jo laiškų, nors negaliu jo čia pakartoti vokiškai: „Mano dabartiniame gyvenime nėra momento, kada apie jus negalvočiau.“ Deja, aną vasarą tų laiškų visas pundelis taip pat dingo su kitais dokumentais. Kažkaip buvo užsilikęs vienas vienintelis, ir jis mane netikėtai išgelbėjo, kai dar mokantis priešpaskutinėje II-osios vidurinės mokyklos klasėje buvau iškviesta į kažkokią įstaigą. Nuvedęs mane iš vieno kambario į kitą, nykus pareigūnas ten mestelėjo, kad tėvas buvo susidėjęs su vokiečiais. Kadangi iki tol jau girdėjau apie panašius įtarimus, buvau tąsyk pasiėmusi minėtą laišką. Jo užteko, kad mane iš ten išleistų.
Po Tėvo sugrįžimo ištisus dvylika metų – nuo 1956 iki 1968-ųjų, kai dirbdama „Tarybinės moters“ redakcijoje gavau at-skirą butą, mes visi – Tėvas, jo antroji žmona Helena ir aš su savo sūnum Dovydu – gyvenome dviejuose kambariuose tame pačiame Traidenio (tada Jankos Kupalos) gatvės 22 name. Kituose dviejuose mūsų kadainykščio pirmojo buto kambariuose vienas po kito keitėsi įvairūs gyventojai, ne visus ir prisimenu. Pakako nepatogumų ir įtampos. Trys, o kartais ir keturios šeimos kuitėmės nedidelėje virtuvėje. Tačiau tais laikais vadinamų „komunalkų“ buitis buvo daugeliui įprasta. Mus su Tėvu dar ilgai labiau slėgė kartkartėm sustiprėjanti įtampa, likusi po nesusipratimų laiškais. Jos tikrųjų priežasčių tada negalėjome žinoti, vis dėlto už ją stipresni ir galbūt gilesni kraujo ryšiai padėdavo mums palaikyti gana normalius santykius. Kadangi beveik visą gyvenimą rašiau dienoraštį, ne vienas jo puslapis dabar atskleidžia, koks sunkus ir klaidus buvo kelias į suartėjimą, kaip mus nuolat klupdė praeityje išgyventos abipusės nuoskaudos.
1971 m. kovo mėnesį dienoraštyje guodžiausi: „Mes – tremtiniai ir piligrimai, o mūsų kelionės tikslas labai dažnai yra žmogus, ilgus metus vaikščiojęs tomis pačiomis gatvėmis, po tais pačiais stogais ir medžiais.
Bet nereikia tuo stebėtis, nei už tai keikti likimą. Taip yra, ir šito nepakeisi. O kad taip yra, geriausias įrodymas – beveik mirtina strėle mus kartais sužeidžiantis staigus supratimas, kad ryšys su artimu ir mylimu žmogum neįmanomas, kad jis vis dar už tūkstančio kilometrų, o kartais ir už šviesmečių. Tokiais momentais puoli į neviltį.“
Dar vienas puslapis; ne iš dienoraščio, bet likęs tarp palaidų septintojo dešimtmečio pradžios lapelių:
„Perprasti jo paslaptį. Suprasti arba sužinoti, kas jam padėjo pakelti nepakeliamą likimą. Smūgius vieną po kito.
Galutinis atsakymas (galbūt): jis buvo tiek sustingęs, tiek atsiribojęs nuo vaikų – iš esmės išrovęs juos iš savo širdies, pašalinęs iš dėmesio rato, jog dabar jau nebesugeba net pats sau paaiškinti, kas jam davė jėgų ištverti jų panieką ir abejingumą (panieka buvo skirta abejingumui pateisinti, arba atvirkščiai – abejingumas slapstė panieką).“
Vėl iš dienoraščio. 1969 metų sausio 6 d.: „Vakar vakare – Dramos teatre antroji „Mindaugo“ premjera. Buvau su tėčiu. Laikas apsuko beveik trisdešimties metų ratą – nors berods vaikystėje kažin ar esu kada buvusi teatre kartu su juo. Laikas apsuko ratą kitu atžvilgiu. Po tiek metų aš vėl pradedu juo didžiuotis…
„Ar mokate tą žodį „Lietuva“?“
Drama – poema. Drama – šauksmas susimąstyti. Drama – susimąstymas dėl esmės – lietuvių charakterio, kuriame tiek pat meilės sau, kiek ir meilės Tėvynei, tiek pat noro vaidytis ir skaidytis vardan savo garbėtroškos, kiek noro vienytis vardan Lietuvos.“
Iš dienoraščio. 1970 metų rugpjūčio 24 d.: „Vakar temstant sėdėjau ant suolo prie autobusų stotelės Paąžuolėje. Tėtės kaimas, kurį visada vaizdavausi labai ūksmingą, ne toks. Aukštų medžių jame palyginti nedaug. Bet viena ta mintis, kad ta pačia žeme, laukais, keliais vaikščiojo jaunystėje tėtis – viską apgaubia savotišku graudžios ramybės jausmu.
Kaip užmegzti stipresnį ryšį su Šimu, pasijusti bent kiek sava jo sodyboje?“
Šimas Kirkliauskas – be kita ko, tapęs žinomas Lietuvos visuomenei, kai mano jauniausias dėdė Jonas Mackonis sukūrė jo žavų portretą „Bitininkas Šimas“. Kaip ir daugelis Paąžuolės kaimo bei apylinkių senbuvių jis susijęs su Mackevičiais įvairaus laipsnio giminystės ryšiais.
Mano tik po ilgų metų išsipildęs troškimas „tapti sava“ Tėvo gimtajame kaime gal kai kam ir pasirodys nesuvokiamas. Bet jis atsirado iš karto po to, kai mudvi su seseria Antram pasauliniam karui dar neįpusėjus likome visiškos našlaitės. Fronto linija traukėsi į vakarus, nauji, iš rytų plūstantys okupantai, kaip ir dera užkariautojams, savaip negailestingai tvarkė žmonių gyvenimą, o pastarieji kaip įmanydami prie jų taikėsi. Dar karo metais ir vėliau, pirmais pokario dešimtmečiais kas nors iš Tėvo brolių ar seserų šeimų mus aplankydavo, pasidomėdavo, kaip mes manomės. Tačiau niekuo mums padėti negalėjo, nes ir tie, kurie liko gyvi, neilgai buvo laisvi. Teta Monika su savo antruoju vyru Pranciškum Baubliu ir vaikais išvažiavo į Sibirą. Kitos tetos Agotės vyras kaip buvęs valsčiaus viršaitis ne vieniems metams sėdo į kalėjimą.
Jau pirmą kartą, kai su Tėvu ir dėde Jonu nuvykome į Paąžuolę, po jaudinančio susitikimo su mūsų artimaisiais giminaičiais Kaziukoniais nužygiavome į Šimo sodybą, be abejonės, pačią gražiausią iš keliolikos išlikusių tame sename kaime. Visus jos statinius, o ypač įspūdingą šviesaus medžio kluoną mintyse iškart pavadinau vienu žodžiu „stikliniai“. Deja, neradome net pamatų tos trobos, kuri dar ilgai prieš karą buvo suręsta Vinco Mackevičiaus vyriausiojo sūnaus Rapolo lėšomis. Tačiau pastarajam po trylikos metų įžengus į savo gimtinę tai jau nebebuvo skaudi staigmena. Iškart po karo pabaigos, dėl lemtingų nesusipratimų su Tėvu ir abipusių kaltinimų persunktų laiškų, mano santykiai su dėdėmis ir tetomis buvo nelabai draugiški, veikiau šalti. Vienas kitas iš jų kartais atvykdavo į namą Traidenio gatvėje pasidomėti, kaip mudvi su seseria čia manomės, tačiau nei buvo linkę mums padėti, nei galėjo, nes patys sunkiai vertėsi. Kai dar po kelerių metų jau šiek tiek suartėjome – aš nukakdavau pas tetą Moniką į Milvydą, pas tetą Agotę į Stanišius, prasidėjo žiauriausi trėmimo metai. Atsinaujinę ryšiai vėl nutrūko ir aš tuo laikotarpiu beveik nežinojau, kada ir kaip Tėvą pasiekdavo žinia apie tragiškas netektis: jo motinos, mano senelės Ievos sunkią ligą ir mirtį dar pirmaisiais karo metais, nežinomų miškinių žiauriai nužudytą brolį Juozą, o daug vėliau – sesers Monikos su šeima ištrėmimą ir kitos mano tetos Agotės vyro Boleslovo Utkevičiaus įkalinimą penkeriems metams, nes jis vokietmečiu buvo valsčiaus viršaitis.
Tėvui grįžus, apie visus tuos mūsų šeimai tekusius likimo ir karo smūgius kalbėdavomės iš pradžių nedrąsiai ir atsargiai, vengdami netyčia paliesti jautresnius dalykus. Tačiau metams bėgant įtampa palengva sklaidėsi ir silpnėjo. Tėvas, su savo žmona įsikūręs mažame kambarėlyje, kuriame kadaise buvo jo kabinetas, nedelsdamas ėmėsi savo atsiminimų. Jau nuo tada jo rankraščius rašomąja mašinėle spausdindavo jaunystės laikų draugė Jadvyga Kazlauskaitė. Čia jį dažnai aplankydavo buvę tarpukario politinės veiklos bendražygiai, kalėjimų draugai, be to, mūsų giminės nariai, kurių vienas kitas šeštajame dešimtmetyje taip pat grįžo iš Sibiro.
Rapolas Mackonis, ištikimas savo ankstesnio laisvo gyvenimo įpročiams, visus vaišindavo kava prie grakštaus apvalaus stalelio su foteliukais, kurį nusipirko iš Lenkijon emigravusių kaimynų Daškevičių. Kavą su svečiais neretai gerdavau ir aš, ne visada suvokdama, su kokiomis neeilinėmis asmenybėmis bendrauju. Jau pirmaisiais metais po Tėvo sugrįžimo čia lankėsi kunigas Pranas Bieliauskas, tuo metu klebonavęs Valkininkuose, kuris mirė 1957 m. Apie savo kasdienybę ir bendravimą su „panelėmis“, kurios jį globojo, pasakodavo literatas, kritikas, „Naujosios Romuvos“ leidėjas Juozas Keliuotis, apie savo bylas ir tremtį – buvęs diplomatas Čečeta.
Po to, kai 1968 metais išsikrausčiau į atskirą butą, o tėvas liko dviejuose mūsų buvusių namų kambariuose, kažkaip savaime atsirado abiejų – tiek jo, tiek mano – poreikis nuolat pasimatyti, tęsti tą taip sunkiai atgautą artumą.
Dabar jau neatsimenu, kuriam iš mudviejų pasiūlius palaipsniui susiklostė įprotis, ilgainiui virtęs rimta tradicija, – kiekvieną sekmadienį dvyliktą valandą Giedraičių gatvėje, t. y. mano bute, gerti kavą. Į tą tikrai jaukų, smagų daugelio mūsų artimųjų susitikimą visada ateidavo Tėvas, jo brolis – dėdė Jonas, kartais kitas brolis – dėdė Kostas ar giminaičiai, kurie tuo metu būdavo Vilniuje. Bėgant metams sekmadieninis kavos mėgėjų skaičius po truputį didėjo, apsilankydavo ir kai kas iš draugų.
Apie kavą aš nuolat girdėdavau iš suaugusiųjų dar ankstyvoje vaikystėje, nors, savaime aišku, pati jos ilgai neragavau. Savo prisiminimuose Rapolas Mackonis šį specifinį gėrimą yra apibūdinęs trumpai ir atvirai: „…Meno adeptams kava yra būtinas atributas, be kurio dažnai jaučiamės tam tikra prasme pasimetę. Suprantama ir visiškai pateisinama, matant meno žmones bėgiojant iš kavinės į kavinę.“ Tad ir man dar anksčiau nei kava tapo žinomas žodis kavinė. Kai buvau gal ketverių penkerių metų, tėvai mane vesdavosi į Mišias Šv. Jurgio bažnyčioje. Kai dirbdama „Literatūroje ir mene“ čia įžengiau, atpažinau šventąjį lubų freskoje, į kurį kadaise spoksodavau užvertusi galvą.
Sekmadieniais čia klausydavosi Mišių ir kiti Tėvo draugai bei pažįstami, o vos tik išgirdę „Ite Misa est“ skubėdavo į kitą Adomo Mickevičiaus gatvės (dabar – Gedimino pr.) pusę, į Štralio vasaros kavinę. Tą užeigą, staliukus po ūksmingais medžiais ir ledų skonį gerai prisimenu. Tačiau grįžęs iš Sibiro 1956 metais Tėvas tos vietelės neberado. Pradžioje kavą jis su žmona dažniausiai gerdavo pas prieškario laikų pažįstamą panelę Veroniką Kęstučio gatvėje čia pat prie mūsų namų. Arba Gedimino (tada Stalino) prospekte, ketvirto aukšto bute; ten gyveno Burokų ir Žilėnų šeimos. Lankydavosi ir Vlado Drėmos, irgi ilgamečio vilniečio, namuose. Visus juos, kaip ir daugelį vilniečių, jungė bendra praeitis – pora dešimt-mečių lenkų valdomame Vilniuje kovojant už pilietines ir kultūrines lietuvių teises amžinoje Lietuvos sostinėje.
Tačiau Vilniuje nuo pirmųjų pokario metų buvo viena lietuviams ypatinga kavos (ir ne tik) gėrimo vieta, į kurią Rapolas Mackonis neužsukdavo. Savo prisiminimuose jis atvirai prisipažįsta vengęs ten esančios Lietuvos rašytojų sąjungos buveinės ir tuo pačiu – čia veikiančios rašytojų (nepaisant kartais keičiamų jos pavadinimų) kavinės. Savotiškas sutapimas – ar likimo grimasa – į šią tarsi elitine laikomą užeigą niekada neužeidavo kitas, anuomet man labai artimas žmogus – talentingas rašytojas Vitas Žvirdauskas, miręs 1985 metais. Jo kūryba sovietmečio cenzoriams buvo nepriimtina, beveik nespausdinta, durys į Rašytojų sąjungą jam buvo uždarytos. O kadangi tos pačios durys vedė į minėtą kavinę, jų praverti neleido jam savigarba.
„Subtilus ir dažnai skausmingas dalykas – mūsų santykiai begalinėje situacijų įvairovėje“, – rašiau prieš dvidešimt metų savo prisiminimuose apie V. Žvirdauską. Biografai kartu su sociologais ir psichologais vis kramto ir atrajoja šią temą, pasitelkdami „nevisavertiškumo kompleksą“, kuris šiuo atveju nieko nepaaiškina ir yra tiesiog įžeidžiantis. Sovietmečiu šimtai talentingiausių Lietuvos žmonių – ir sugebėjusių išvengti tremties, ir iš Sibiro grįžusių „autsaiderių“ – buvo atsidūrę panašioje padėtyje. Kai kurie iš jų ilgai neįveikė žeminančio patirtos neteisybės jausmo, iš esmės paradoksalaus, kurį juose (sąmoningai ar nesąmoningai) palaikė sistemai lojalūs ir šiaip „atsargūs“ individai. Ar čia yra kas bendro su „nevisavertiškumu“? Tačiau, kad ignoruotum tą žlugdančią būseną ir visose situacijose liktum savimi, reikėjo būti stipria asmenybe. Kad mano Tėvas buvo būtent toks, supratau jau pirmomis dienomis po jo sugrįžimo. Net apie žiauriausią, normaliam žmogui sunkiai įsivaizduojamą pažeminimą jis pasakojo kaip objektyvus stebėtojas, pabrėždamas ne savo, t. y. bejėgio vergo situaciją, o savotiškus portretus tų, kurie iš jo rafinuotai tyčiojosi.
Aš dažnai apie tai galvodavau sėdėdama greta jo Parodų rūmų kavinėje, anuomet vadintoje Šv. Pranciškaus kavine (Dailės muziejaus direktorium tada buvo Pranas Gudynas). Šio šaunaus vyro dėka septintojo dešimtmečio pabaigoje Rapolas Mackonis pradėjo dirbti Dailės muziejaus leidinių redaktorium. Tai buvo jo paskutinės pareigos numylėtame Vilniuje – atsakingos, garbingos ir malonios, kaip liudija tam laikotarpiui skirti jo prisiminimai. Savo darbą jis dirbo ramiai, neskubėdamas, susitelkęs. Buvo akivaizdu, kad jaučiasi laimingas bendraudamas su kultūros ir meno žmonėmis kaip lygus su lygiais, jų itin gerbiamas už intelektą ir likimo patirtį. Minėtoje kavinėje prie jo visada kas nors prisėsdavo, o ypač smalsios damos. Atsidūrusi greta ir savo Tėvą stebėdama vis iš naujo pajusdavau graudoką nuostabą: tas pats žmogus, kadaise metų metais dėvėjęs drapanas su vieno ar kito koncentracijos lagerio numeriais, čia būdavo įdomiausias pašnekovas ir kaip visada mokėjo toms damoms pasakyti komplimentą.
Parengė Alma Lapinskienė
Birutė Mackonytė. Atsiminimai apie Tėvą (Pradžia)
2018 m. Nr. 5–6
Birutė Mackonytė (1928 05 28–2017 07 26) gimė lenkų okupuotame Vilniuje. Jos tėvas buvo garsus to meto publicistas, rašytojas Rapolas Mackonis, visų valdžių persekiotas ir kalintas už savo tautos teisių gynimą ir teisybės žodį. Baigusi Vilniaus universitete anglistiką (1951), B. Mackonytė dirbo Radijo komitete, spaudoje (1947–1949 m. „Komjaunimo tiesoje“ literatūrine darbuotoja, 1967–1976 m. žurnalo „Tarybinė moteris“ redaktore, 1977–1983 m. „Literatūros ir meno“ skyriaus vedėja), Lietuvos kino studijoje redaktore.
Kaip ir tėvas R. Mackonis, B. Mackonytė buvo ne tik žurnalistė, bet ir rašytoja. Ji pelnė lietuviškosios Agathos Christie vardą, – išleido daugiau nei dešimt detektyvinių apysakų ir romanų: „Žmonės akvariumuose“ (1977), „Reikalingo žmogaus mįslė“ (1985), „Juodasis pakeleivis“ (1988), „Pernykštis sniegas“ (1991), „Išblyškę pardavėjai“ (1993), „Lošimas septyniais laikrodžiais“ (1998), „Uždengta korta“ (2005). Už romaną „Lošimas septyniais laikrodžiais“ ji apdovanota Lietuvos vidaus reikalų ministerijos premija ir leidyklos „Baltos lankos“ įkurta „Gintarinės kilpos“ premija.
Dalyvaudama „Vilniečių ainių klubo“ veikloje, B. Mackonytė rūpinosi, kad tarpukario Vilniaus lietuvių darbai ir veikla lietuvybės labui neliktų užmiršti. Vienas iš svarbesnių jos darbų – tėvo R. Mackonio literatūrinio palikimo publikavimas. 1994 m. sūnaus Dovydo leidykloje „Unitas“ išleido tėvo atsiminimus apie tarpukario Vilniaus kavines „Iš kavinės į kavinę“ ir apybraižas „Dvylika Vilniaus kunigų“. Sudarė, parengė spaudai ir išleido R. Mackonio atsiminimų knygą „Senoji vilniečių karta“ (1999) ir memuarus „Amžiaus liudininko užrašai“ (2001).
Būdama kūrybinga asmenybė, plunksnos žmogus, B. Mackonytė ir pati parašė vaizdžių, turiningų atsiminimų apie poetą, prozininką Vitą Žvirdauską, apie gražią ir tragišką jųdviejų draugystę „Laiškai iš jūros. Ir ne tik“ („Metai“, 2014, Nr. 11).
Literatūrologė dr. Alma Lapinskienė, monografijos „Atėjęs Vilniun: rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis“ autorė, paskatino B. Mackonytę 2010–2012 m. parašyti atsiminimus apie tėvą. Pasitinkant rašytojos 90-ąsias gimimo metines, jie ir skelbiami – atsiminimai, kuriuose likę detektyvinių mįslių…
Atsiminimai apie Tėvą
Savo prisiminimus, kuriuos atiduodame plačiajai visuomenei, ruošiame gana įvairiai – priklausomai nuo to, kiek jų išsaugojome, kas mums buvo minima asmenybė ir, be kita ko, kokį jos įvaizdį ketiname pateikti. Todėl liudijimus apie konkretų žmogų neretai kruopščiai atrenkame.
Tačiau kiekvienoje biografijoje apstu paprasčiausių, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų epizodų, kurie netikėtai atgaivina seniai pamiršto laiko atkarpą ir papildo pasakojimą.
Vienos iš to aštuoneto Mackevičių vaikų – Monikos – dukra Laimutė, mano pusseserė, šiomis dienomis man atkūrė savo motinos prisiminimą apie tai, kaip nuskriaustoji Ievuika atsikirto ją žeminusiems paąžuoliškiams. Praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kai jauniausias sūnus Jonas dar tik mokėsi skaityti, vyriausiasis Rapolas jau buvo įsikūręs Vilniuje. Rašinėdamas į lietuvių spaudą, savaime įsitraukė į visuomeninę veiklą. Plėtėsi jo pažinčių ratas ir keitėsi gyvenimo būdas. Liesutis, neišvaizdus, užtat guvus ir itin smalsus kaimo bernelis greitai perėmė savo naujų pažįstamų kolegų žurnalistų elgseną bei įpročius. Panoro skaniai papietauti solidesnėse valgyklose, kavą įniko gerti kavinėse. O vos prakutęs nuvyko į gimtąjį kaimą su ten neregėtomis gėrybėmis. Miltų ir cukraus nemaži maišiukai, arbatos pakeliai, miestiška uogienė ir kiti skanėstai paliko namiškiams ilgai nepamirštamą įspūdį. Štai tas dovanas Ievuika Mackevičienė išdėliojo už trobos langų stiklo, kaip pačius svariausius jos vyresnėlio sėkmės ir rūpestingumo įrodymus.
Tuo metu mūsų šeima gyveno vienoje gražiausių Vilniaus senamiesčio gatvių. Tiksliau – kieme, kurį nelyginant tvirtos sienos iš trijų pusių supo mūriniai triaukščiai ir keturaukščiai. Ketvirtoje, šiaurinėje pusėje dviaukščiai sandėliukai taip pat sudarė savotišką sieną. Iš jos mediniai vartai vedė į dabartinę Rusų gatvę. Vos už kelių posūkių atsiverdavo Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių frontonai. Čia pat Vilnelės pakrante vingiavo žvyruotas kelias į Bernardinų parką. Netoli įėjimo į nedidelį baseinėlį straubliais purškė vandenį trys cementiniai drambliukai.
Mano ankstyviausias su tuo butu ir Tėčiu (taip jį visada vadindavome) susijęs prisiminimas: du portretai valgomojo kambario prietemoje, pro atviras duris šviesos blizginamais paauksuotais rėmais. Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka. Kas jie tokie, sužinojau daug vėliau, turbūt jau mokykloje. Nepamenu, kad man būtų apie juos pasakota, kol buvau dar vaikas.
Tačiau į mokyklą pradėjau kasdien keliauti jau ne iš Pilies gatvės. 1935 metais mūsų šeima persikėlė į naują, tik ką baigtą statyti vieno aukšto medinį namą Žvėryne, gatvėje, kuri tada vadinosi Litewska. Keliose gretimose gatvėse tuo metu taip pat dygo lietuvių inteligentų didesni ar mažesni namai. Kai šioje, iki tol beveik išvien vasarviečių vietovėje, iškirtęs pušynus, sumanus verslininkas Martinsonas suprojektavo modernų gatvių tinklą, čia noriai kūrėsi ir lietuvių šeimos: Martinkėnai, Karosai, Kraužliai, Čibirai, o svarbiausia – legendinis Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Marcelinas Šikšnys.
Aš lankiau vieną iš dviejų tada Vilniuje veikusių pradžios mokyklų su lietuvių dėstomąja kalba – valstybinę (powszechna), o ne privačią, kurią įkūrė ir išlaikė „Kultūros“ draugija. Nūnai kartu su andainykščiais mokinukais įbridę į prisiminimus kartais paspėliojame, kuo remdamiesi mūsų tėvai ar globėjai rinkdavosi tas mokyklas. Privačios mokyklos šefai – „Kultūros“ vadovybė tarsi laikėsi kairuoliškos orientacijos, tačiau joje mokėsi lyg ir labiau pasiturinčių miestiečių vaikai. O mano klasės draugai beveik visi buvo iš Vilnijos kaimų, „Ryto“ draugijos bendrabučiuose gyvenantys berniukai ir mergaitės. Nemanau, kad Tėvo pasirinkimą galėjo lemti kokie nors ideologiniai sumetimai. Visas Rapolo Mackonio gyvenimas ir veikla liudija jį buvus abejingą ryškesnėms partinėms kryptims. Svarbiausia jam buvo Lietuva su sostine Vilniumi. Tam buvo skirta ne tik visa jo literatūrinė ir visuomeninė veikla, bet ir ištisa biografijos tėkmė. Vaikystėje iš arti stebėjau ne vieną tos biografijos epizodą dar nesuvokdama jų prasmės.
Vieną pirmųjų labai gerai prisimenu, nes jame lyg ir pati dalyvavau, o plačiau apie tai jau vėliau vis užsimindavo namiškiai. Dar toli iki karo pradžios vėlų vakarą – skambutis į mūsų duris. Dar neišbėgusi į koridorių aš šūktelėjau: „Ten policija.“ Tai iš tiesų buvo lenkų policininkai, kurie Tėvą išsivedė. Tada buvau šešerių, gal septynerių, bet jau žinojau, jog pas mus kartais beldžiasi tokie nelaukti svečiai, nors dar nesuvokiau šių apsilankymų grėsmingumo. Metams bėgant jau nebestebino, kad Tėtį vis areštuoja svetimų valstybių uniformuoti pareigūnai. Mūsų šeimai tai buvo tiesiog gyvenimo būdas. Tėtis, beje, kiek prisimenu, mėgo kartoti šią frazę lotyniškai – „modus vivendi“. Jos sena tiesioginė reikšmė – ne tiek gyvenimo, kiek išgyvenimo būdas. Maždaug taip aiškina tarptautinių posakių žodynas. Pastaruoju metu šiuos skambius žodžius menamos aukštuomenės kronikai pritaikė didžiausio Lietuvos dienraščio šeštadienio priedas. Ar šiame leidinyje pateikiamų istorijų turinys bent kiek užčiuopia gilesnę sentencijos prasmę, tegu sprendžia socialinių reikalų žinovai. Gal, turint galvoje tam tikrų visuomenės sluoksnių nerašytą kodeksą, čia vis dėlto išryškėja ir išgyvenimo motyvas.
Pirmąjį karo rudenį aš dar nežinojau nei šio posakio, nei jo tikrosios prasmės. Dabar, regis, lėkte pralėkus dešimtmečiams, vos išnyra švieson kuris ano meto pėdsakas – vaizdas, liudijimas, dokumentika ar tik jos atspindys, – manau, dažnam mano bendraamžiui staiga atsiskleidžia viso laikotarpio panorama.
Bepigu ją vienu ypu aprėpti šiandien. Tada, nuo rugsėjo, Antrojo pasaulinio pradžios, iki pat birželio, vasaros pradžios, įvykiai vijosi vienas kitą. Užgriūdavo neleisdami atsipeikėti, kad gautum nors mirksnį atokvėpio ir pamėgintum susivokti, kas iš tikrųjų vyksta. Permainos daugeliui per daug nesusimąstančių, paprastų to uragano dalyvių ir stebėtojų, be abejonės, jau tada žymėjo istorijos lūžius. O kai kam, tarp jų ir mano Tėvui, tie pokyčiai žiauriai kirto. Aštuoniolika spalio mėnesio dienų tiek mums, tiek Konstantino Stašio šeimai buvo kraupaus nerimo, laukimo ir trapios vilties metas. Juos abu areštavo ir išvežė į Lydos kalėjimą tą pačią dieną, kai buvo paskelbta, jog Vilnius grąžinamas Lietuvai. Šis epizodas baigėsi laimingai. Lietuvos valdžios pastangomis abu atgavo laisvę ir grįžo namo spalio 27 dieną. Kitą rytą į Vilnių įžengė pirmieji Lietuvos kariuomenės daliniai. O R. Mackonis su kolegomis žurnalistais tai dienai spėjo išleisti naujo dienraščio „Vilniaus balsas“ pirmą numerį.
Jau vėliau, saulėtą lapkričio dieną aš turbūt pirmą kartą ne tiek supratau, kiek intuityviai suvokiau, apie ką mūsų svetainėje kalbėjosi Rapolas Mackonis, jo svainis advokatas Petras Grybauskas-Grybaitis ir dar kažkas iš jų bendražygių, deja, nepamenu kas. Iš to, ką išgirdau, savo įpročiu tūnodama netoliese ir klausydamasi, jaučiau, jog kalbama apie būtinybę imti ir dalintis taip netikėtai užklupusia ilgai laukta valdžia. Atsiradus galimybei užimti postus…
Per savo gyvenimą aš dažnai prisimindavau tą pokalbį, pakilią, džiugią ir jaudinančią vyrų nuotaiką. Ne tik laisvės išsiilgusius Vilnijos lietuvius, visą tautą buvo apėmusi euforija. Ji truko septynis su puse mėnesio, iki 1940 metų birželio 15 dienos, kai visą menamos pergalės džiaugsmą užgesino sovietų tankų džeržgesys.
Apie tai, kaip staigiai viskas Vilniuje per tą trumpą laiką keitėsi, šimtus tomų prirašė ne vien tiesioginiai to virsmo dalyviai ir liudininkai. Sostinę ir Vilniaus kraštą užgriuvusius įvykius, įvairiai nuspalvindami ir prieštaringai vertindami, stengėsi atkurti ir įtvirtinti palikuonių galvose visų tautų, kurios laikė ir tebelaiko Vilnių savo miestu, atstovai. Lietuviai tą metą išnaudojo siekdami visais įmanomais būdais atlietuvinti atgautą sostinę: pradedant gatvių pavadinimais ir baigiant valstybinėmis bei visuomeninėmis įstaigomis. Suprantama, kad naujųjų miesto šeimininkų veikla sujaukė arba išvis sugriovė dešimčių tūkstančių įvairiataučių vilniečių įprastą egzistenciją ir apskritai pasaulio tvarkos suvokimą. Daugelio tiek desperatiška, tiek kovinga reakcija buvo natūrali ir akivaizdi ir mums, to meto vaikams.
Be kita ko, dar toli iki lemtingo birželio vilniečių lietuvių lūkesčius ir pasiryžimą tvarkytis atgautoje sostinėje stipriai vėsino iš laikinosios sostinės plūstelėję energingi veikėjai, taip pat išsiilgę valdžios. Jie net į Vilniaus burmistro kėdę ketino pasodinti kažkokį neva nusipelniusį Kauno veteraną. Sutrukdė tik visuotinis pasipiktinimas tokiu sunkiai paaiškinamu įžūlumu. Burmistru tapo Konstantinas Stašys. Šio įžymaus veikėjo ir jo šeimos likimą jau po metų nusprendė raudonieji okupantai. Šeima buvo ištremta, o pats Stašys žuvo – sušaudytas.
Po nepaprastai šaltos 1940 metų žiemos atėjus pavasariui Tėvas ir toliau gyveno pasinėręs į nepabaigiamus įtemptus darbus. Savo įspūdžiais ir nuotaikomis, manau, pasidalindavo su Mama, tačiau mes, vaikai, dienomis jį mažai matydavom namuose. Atmintyje man liko tik jo pokalbių su svečiais iš Kauno nuotrupos. Šių susitikimų temos buvo permaininga politinė situacija Vilniuje, kurią stipriai veikdavo žinios iš užsienio, lemtingi karo įvykiai Europoje. Mums, vaikams, pastarieji išvis nerūpėjo. Vilniuje lietuvių valdžia – to mums pakako, nors mokykloje bent kokių pasikeitimų mokymo programose dar nejutome.
R. Mackonis tą pavasarį sėkmingai išsprendė vieną svarbų savo sesers, mano tetos Monikos gyvenimo klausimą; apie tai mūsų šeimoje buvo daug kalbama. Vykstant Lietuvos sienos su Baltarusija (t. y. su Sovietų Sąjunga) demarkacijai, prie sienos atsidūrė tetos Monikos Valentukevičienės sodyba Varėnos rajone. Nežinau, ar tai pareikalavo daug pastangų, tačiau dėl jų toji vieta liko ir iki šiol tebėra Lietuvos pusėje. Bet kaip tik tada gausingoje Mackevičių šeimoje įvyko pirmoji tragedija. Kol naujoji siena nebuvo iki galo sutvarkyta, Monikos vyras Pranas Valentukevičius perėjo ją, kad Lietuvoje nusipirktų cukraus. Ir nebegrįžo.
Su kiekvienais karo ir pokario metais tragiškų smūgių mano plati giminė patyrė vis daugiau. Negaliu tvirtinti, kad jų skaičius statistiškai viršija Lietuvos vidurkį. Vis dėlto dažnai pagalvoju, kad prireikus nesugebėčiau visų išvardinti.
Kai kuriuos jau primirštus mano Tėvo biografijos epizodus, kurių liudininke buvau aš pati, man primena jo seniausi kūriniai. Vienas tokių – 1936 metais išleista apysaka „Kapinės“.
1940 metų birželio 2 dieną Vilniaus universiteto Kolonų salėje už šią knygą Rapolui Mackoniui buvo įteikta Draugijos Vilniaus kraštui remti skirta premija. Apie premijos įteikimo iškilmes kaip visada santūriai, tik su lengvu, bet neslepiamu kartėliu Tėvas rašo savo prisiminimuose. Mano atmintyje liko ne pačios iškilmės, tik, matyt, jų „pažymėjimas“ tą pačią dieną prie kavos stalelio kažkurioje kavinėje arba viename iš Universiteto rektorato kabinetų. Negalėčiau tiksliai pasakyti, kuris iš ten buvusių keleto garbių vyrų – gal Vincas Krėvė – laikydamas rankoje įspūdingą tūkstančio litų banknotą manęs paklausė, koks jis man atrodo, ar patinka. Pasakiau, kad tikrai patinka.
Nuo to atmintino įvykio iki birželio 15 dienos buvo likę trylika dienų.
Šios datos, kuri Lietuvos istorijoje liko įrašyta kruvinomis raidėmis, per visus ilgus sovietų okupacijos dešimtmečius negalėjome minėti, net įvardinti nei žodžiu, nei raštu. Tačiau R. Mackonis savo prisiminimuose, kuriuos rašė grįžęs iš Sibiro šeštojo dešimtmečio pabaigoje, ją paminėjo paprastai ir aiškiai, apibūdindamas Vilniaus istorijos laikotarpį atgavus laikiną laisvę: „Įtemptas darbas ir žūtbūtinė kova. Kitaip laikotarpio nuo 1939 metų spalio 28 dienos iki 1940 metų birželio 15 dienos pavadinti ir nemoku.“
Tuo metu aš, be abejonės, nors dar ir vaikiškomis akimis, skaičiau premijuotą Tėvo apysaką, tačiau ji man nepadarė didesnio įspūdžio ir neliko atmintyje, kaip kiti Tėvo biografiją atspindintys romanai „Čia mūsų žemė“ ar „Sunkus kelias“.
Šiomis dienomis išsitraukiau tą ploną knygutę gelsvais viršeliais ir perskaičiau vienu ypu. Ji pažadino visą prisiminimų grandinę.
Supratau, jog ši visiškai pamiršta, beveik niekam nežinoma knyga, kaip šiandien pasakytume – istorinis romanas, – atkuria dvidešimtojo amžiaus pradžioje vykusį atkaklų ir negailestingą Vilnijos valstiečių lenkinimo procesą. Apgalvotą ar tiesiog istoriškai susiklosčiusį, apie tai galima ginčytis, bet jis davė aiškias, iki šiol aktualias pasekmes – šio daugeliui geidžiamo krašto senųjų gyventojų lietuvių nutautėjimą. Be kita ko, knygoje bemaž dokumentiškai atskleista ten buvusių klebonijų – tiek kunigų, tiek parapijonių, neišskiriant nė dvarininkų – kasdienybė. Laikas irgi istoriškai apibrėžtas, konkretus: dvidešimto amžiaus pirmieji dešimtmečiai, Pirmojo pasaulinio karo išvakaris ir jo pradžia.
Klebonija ir dvaras keliolikmečiui biedniokų vaikui Rapolui buvo nepasiekiamos vietos ir tuo labiau žadino jo smalsumą, kurį jis vis dėlto galėjo patenkinti palyginti anksti – vos įžengęs į pilnametystę – kai drauge su keletu kitų apylinkės vaikų pradėjo lankytis klebonijoje, kur buvo ruošiamas stojimui į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. O dar po kelerių metų, pradėjęs rašyti į lietuvių spaudą, tapo mielai priimamu svečiu ten, kur anuo metu koncentravosi kaimo kultūrinis gyvenimas, – klebonijoje. Taigi, galėjo stebėti iki tol nepažįstamą tikrovę iš arčiau. Apie tai liudija labai daug nuotraukų, datuotų jau trečiojo dešimtmečio pradžios ir vidurio datomis, kuriose greta mano Tėvo – įvairių parapijų kunigai.
Būtent vienoje iš klebonijų – Kamajų – jis sutiko savo būsimą žmoną, mano Motiną – Eleną Valiūnaitę. Kai būdama šešerių metų ji liko našlaite su penkiomis savo sesutėmis, ją pasiėmė ir išaugino motinos brolis kunigas Petras Budra. Po vestuvių 1927 metais ji persikėlė su vyru į Vilnių, tapo visų gerbiamo žurnalisto, rašytojo ir politinio veikėjo žmona, jo gyvenimo ir vargų drauge. Išauginusi mudvi su jaunesne seseria Vyda, 1943 metų kovo 19 dienos ankstyvą rytą ji paskutinį kartą matė savo vyrą, gestapininkų išvedamą iš namų. O 1944 m. liepos 8 dieną žuvo staigiai ir tragiškai Pilaitės kaime. Buvo ten pasitraukusi su dukra Vyda (aš tą vasarą praleidau pas Tėvo brolį Ukmergėje) ir kaimynais Daškevičiais.
Dabar aš galiu tik įsivaizduoti, t. y. remdamasi savo asmeninių praradimų – nors ir sunkiai palyginamų – patirtim pajusti, ką mano Mama išgyveno ir ištvėrė netekusi mylimo vyro, likusi su dviem paikom keliolikmetėm dukrom pačiame įsibėgėjančio baisaus visuotinio karo vidury. Tik dabar iš prisiminimų nuotrupų suprantu, jog visada, kiekvieną tų metų valandą ir minutę ji aiškiai ir giliai jautė ne tik to karo siaubą, bet savo, o gal visos savo šeimos tragišką likimą. Numatė savo žūtį. Tos jai lemtingos 1944 metų vasaros pradžioje, kai mane jau buvo išlydėjusi pas dėdę, Rapolo Mackonio brolį, į Ukmergę, mūsų namuose apsilankė su kaimo gėrybėmis Agotės, Tėvo sesers, vyras Boleslovas Utkevičius. Vieną dieną, kai Mama stovėjo virtuvėje prie verdančių puodų, pro langą įlėkė mažas paukštukas, pateko į garų debesį ir įkrito į sriubą. „Tai mano lemtis“, – pasakė ji dėdei Boliui, kuris papasakojo man šį epizodą praėjus po karo keleriems metams.
Tik dabar suvokiu, kiek dvasinių ir fizinių jėgų jai kainavo nuolatinis dėmesys mudviejų su seseria smulkiems rūpesčiams, poreikiams ir džiaugsmams, neišduodant alinančio vidinio nerimo nei akimis, nei balsu. Tik iš Mamos veido mūsų trijų 1943 m. darytoje bendroje nuotraukoje galima nuspėti, kuo ji tuo metu gyveno: vos įžengusi į penktą dešimtį moteris sustingusiais iškankinto veido bruožais. Man ji tik kartą papasakojo savo pranašingą košmarišką sapną (negaliu čia jo apibūdinti žodžiais), kuris išsipildė 1944 metų vidurvasarį, tada, kai besitraukiančių vokiečių voras stūmė į vakarus pirmieji Raudonosios armijos daliniai.
Nelengva bent kiek chronologiškai atkurti vien mūsų šeimą karo metais sugriovusius įvykius – atskleisti juos tiems, kurie apie tą laikotarpį, t. y. keletą Antrojo pasaulinio karo metų, tik skaitė arba girdėjo.
Mums, vaikams, 1940-ųjų birželio 15-oji nepaliko tokio stipraus įspūdžio kaip 1939-ųjų rugsėjo 17-oji, kai Vilniuje pirmą kartą išvydome sovietų tankus ir juose – atgrasias būtybes pilkomis kepurėmis. Šį kartą jų žlegėjimas ir siauraakiai veidai mums buvo jau pažįstami ir vėl, ko gero, tikėjomės, kad jie atsitrauks prisigrobę ką gali, kaip ir aną kartą. Išžlegėjo po metų, užleisdami vietą naujiems okupantams tankuose su hakenkroicais.
Laikotarpiu tarp tų dviejų birželių vidurio datų, t. y. apie metus, Tėvas, kurį laiką paieškojęs kitokio darbo ir jo neradęs, grįžo į „Vilniaus balso“ redakciją, tapo išleidžiančiuoju, t. y. techniniu, arba, kitais žodžiais, naktiniu redaktoriumi. Man dažnai atplaukia to meto naktų prisiminimas, kai nubudusi toli po vidurnakčio girdėdavau Mamos žingsnius ir matydavau ją arba jos šešėlį tamsiuose kambariuose. Kas naktį ji laukdavo sugrįžtančio iš budėjimo Tėvo, nežinodama, ar sulauks. Panašių naktų netrūko ir vokietmečiu. Apie savo darbą dienraštyje „Naujoji Lietuva“ ir su tuo susijusius įvykius Rapolas Mackonis yra pakankamai atvirai parašęs savo prisiminimuose. Šis jo ir mūsų šeimos gyvenimo etapas baigėsi 1943 metų kovo 19 dienos ankstyvą rytą, kai jį išsivedė du gestapo karininkai. Tas rytas jo paties irgi tiksliai atkurtas prisiminimuose. Mano atmintyje liko jo atsisveikinimas, pamojavimas ranka lyg išvykstant į kokią paprastą kelionę, ne į galimą laukiančią mirtį.
Visas vokietmetis, paskui dar du paskutinieji karo metai mano atmintyje yra suskilę keliais labai nevienodais laiko luitais. Juos vieną nuo kito beveik tiesiogine žodžio prasme atskeldavo lemiamos mūsų šeimos tragedijos.
Iki 1943 m. kovo 19 dienos savo namuose Traidenio gat-vėje dar gyvenome tarsi įprastą šeimos gyvenimą. Apie įvykius už namų ir miesto sienų, be abejo, žinojome, tačiau ne tik karo veiksmai Europoje ar Afrikoje, bet ir čia pat Lietuvoje siaučiantis holokausto siaubas manęs ir bendraklasių vidurinėje mokykloje giliau nepaliesdavo. Daug vėliau suvokusi, kas iš tiesų vyko, aš save klausdavau: kodėl abu, ir Tėvas, ir Mama, nuosekliai ir atkakliai stengėsi, kad mudviejų su seseria nepasiektų jokia baisi, gąsdinanti informacija. Galbūt panašiai elgėsi ir mano bendraamžių žaidimo draugų tėvai. Gal lėmė ir tai, kad Žvėryne, kur prabėgo mūsų vaikystė, beveik negyveno žydai. Su jų likimu mes, vaikai, susidurdavome netiesiogiai, pavyzdžiui, girdėdami kalbas apie likviduojamą ir pasisavinamą žydų turtą. Vieną dieną Tėvas, nepamenu, Mamai ar kam nors iš kaimynų, pasakė:
– Kai kas man pataria parsivežti iš žydų namų kokį nors neblogą pianiną, esą praverstų vaikams. Atšoviau tam žmogui, kad mano namuose nebus net adatos iš jų namų.
Tačiau ne paslaptis, kad jis, kaip nemaža dalis lietuvių, iki tol draugiškai sugyvenusių ir bendravusių su žydais, po sovietų okupacijos pajuto šios tautos atstovams priešiškumą. 1942 metais jis ant karštųjų parašė ir išleido nedidelę aštroką apysaką – pamfletą „Politrukas Srulis Švindelmacheris“. Nežinau, ar apie šį leidinį buvo girdėję mano bendradarbiai dienraščio „Komjaunimo tiesa“ redakcijoje, kuri buvo mano pirmoji žurnalistinio darbo vieta antrais ar trečiais pokario metais. „Komjaunimo tiesoje“ tada dirbo keletas neseniai iš fronto grįžusių žydų; visi jie buvo su manimi tikrai draugiški, gal nežinodami apie mano kilmę arba apie tai nesusimąstydami. Su kai kuriais mes likome draugais ne vieną dešimtmetį, nežiūrint to, kad, nepabuvus toje redakcijoje net metų, buvau tyliai pašalinta kaip liaudies priešo duktė.
Po to, kai Tėvą išsivedė gestapininkai, visą mus užgriuvusią nelaimę suvokė tik Mama. Ji ir toliau nuo ryto iki vakaro ramiai šeimininkavo, ruošė valgį, skalbė ir lygino. Pasitikdavo mus grįžtančias iš mokyklos ir klausydavosi mūsų vaikiškų įspūdžių. Nė karto nemačiau jos verkiančios, niekada negirdėjau paaimanavimo ar priekaištingo priminimo apie Tėvą, patekusį į mirtiną nelaisvę, kurios siaubą ji aiškiai įsivaizdavo – ne tiek dėl informacijos iš ten, kuri Lietuvos nepasiekdavo, kiek dėl savo nuojautos.
Atėjo pirmas Tėvo laiškas iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. Jis buvo rašytas vokiškai, ir aš rašydavau paprastus trumpučius laiškus taip pat vokiečių kalba. Tada vokiečių kalba buvo tiek pat reikalinga, kiek vėliau, po okupantų pasikeitimo – rusų. Mūsų susirašinėjimas truko metus ir tris mėnesius: nuo 1943 balandžio iki 1944 birželio. Suaugusieji, be abejonės, jau tos vasaros pradžioje gaudė ir sekė fronto naujienas, žinojo jį besiartinant, gal ir ruošėsi naujų okupantų pasirodymui. Mums, vaikams, visa tai buvo labiau fonas, o ne tikrovė, paprasčiausiai – karo realybė. Dar prieš tą nepamirštamą savo realumu (mums, Rapolo Mackonio šeimai) kovo 19 dieną, o gal tos pačios dienos popietinėmis valandomis išgirdau kažkurios klasės draugės žodžius: „Taip, tavo tėvas turėjo būti suimtas.“ Toji žinia, draugės atsinešta iš savo namų, taip pat buvo man natūrali ir suprantama.
Iš Štuthofo koncentracijos stovyklos beveik reguliariai ateidavo Tėčio laiškai; į stovyklą keliavo ne tik mūsų laiškai, bet ir siuntiniai. Neatsimenu, kas buvo siunčiama, nes tas dėžutes paruošdavo Mama. Aš jas nunešdavau ir atiduodavau pašto skyriuje, kuris tuo metu buvo Šv. Jono gatvės name, prie pat Pilies gatvės, kitapus Šv. Jonų bažnyčios. Eidama pro tą vietą dabar dažnai žvilgteliu į pastatą kitoje Pilies gatvės pusėje. Ten vokietmečiu veikė savitarpės pagalbos komitetas, kuriame aš kartais atsiimdavau mums, Rapolo Mackonio dukroms, skirtą pašalpą.
Karo metas, kaip įprasta, buvo gausybės įvairiausių gandų metas. Dažniausiai juos pagimdydavo ir plėsdavo nesibaigiantys lūkesčiai ir viltys ar, teisingiau, iliuzijos, kurios daugeliui tiesiog padėdavo ištverti. Viena tokių viltingų iliuzijų buvo anuo metu svarstymai apie galimybę nuvykti į Štuthofą ir pasimatyti su jo kaliniais. Mama užsimindavo apie tas viltis po susitikimų su kitų Štuthofo kalinių žmonomis. Tačiau jų pavardžių aš neprisimenu, o vėliau nesiaiškinau, ar apskritai būta kokių nors pastangų tokį sumanymą įgyvendinti.
Apie Štuthofo koncentracijos stovyklą, kaip ir kitas didesnes ar mažesnes žudymo įmones, šiandien pakankamai gerai žinome ne tik iš fašizmo pragarą praėjusių aukų prisiminimų bei liudijimų. Tų stebėtinai tiksliai veikiančių mirties fabrikų šeimininkai, detaliai apgalvoto masinio žmonių likvidavimo vykdytojai, paliko tikrai vokiškai tvarkingą, idealią savo veiklos dokumentaciją. Tačiau net ir gerai susipažinus su visa šių nusikaltimų tyrimo medžiaga normaliam žmogaus protui būna sunku įsivaizduoti nužmoginimo būdus ir mastą tuose žudymo centruose. Prieš keletą metų „Veido“ žurnalo išspausdintoje publikacijoje apie Rapolą Mackonį buvo įdėta nuotrauka: sulysęs, išvargęs ir apšepęs barzdotas veidas. Parašas po nuotrauka: R. Mackonis – Štuthofo kalinys. Tačiau ši konkreti nuotrauka – iš visai kitos koncentracinės stovyklos, kitame pasaulio krašte – Sibire, Kemerovo srityje. Vokiečiai savo kalinių-mirtininkų asmeniškai nefotografuodavo. Tų pusiau žmonių, pusiau zombių pavidalai liko tik karo fotografų arba kino dokumentininkų kadruose.
Keletą kartų žiniasklaidoje, greta publikacijų apie Štuthofą buvo spausdinama R. Mackonio nuotrauka su tos koncentracinės stovyklos dryžuota bliuze ir kelnėmis. Šio rūbo dalį Tėvas išsaugojo, o po išlaisvinimo apsistojęs Lenkijoje, Pamario (Pomorze) miestelyje Kwidzyń, paliko jį taip pat buvusiam KC kaliniui daktarui Vojevskiui. Po daugelio metų, pagaliau sugrįžęs į Lietuvą, jis – jau nelabai pamenu, per kuriuos savo draugus lenkus – pasistengė tą rūbą su autentišku kalinio numeriu atgauti. T. y. jam kažkas atvežė net per Varšuvą ar Maskvą.
Per nepilnus pusantrų metų mūsų namuose susirinko nemažas pluoštelis tų vokiškai rašytų laiškų iš Štuthofo. Deja, 1944 metų vasarą, po to, kai žuvo Mama, o per Vilnių persirito frontas, aš jų netekau.
Kelintą 1944 metų birželio dieną Mama mane išlydėjo vasarai pas Tėvo brolį Edvardą į Ukmergę, jau neprisimenu. Stovėjome kartu su ja pačiame Vilniaus centre, aikštės, kuri dabar vadinasi Vinco Kudirkos, vakariniame pakraštyje. Laukėme pakeleivingos mašinos. Toje vietoje, t. y. dešinėje Vilniaus gatvės pusėje, stabtelėję sunkvežimiai paimdavo iš miesto išvažiuojančius žmones. Kokių nors autobusų ar lengvųjų automobilių man ten neteko matyti.
Laukėme neilgai. Mama pabučiavo mane, lipančią į sunkvežimio kabiną, pamojavo. Prisimenu, kad buvo su savo maža juoda skrybėlaite. Ką ji galvojo, grįždama namo? Dabar neabejoju – jau tą valandą ji žinojo, kad daugiau nebepasimatysime.
Kažkodėl tik dabar, rašydama apie atmintiną atsisveikinimą, nustebau staiga suvokusi, kad prieš trejetą metų tiksliai toje pačioje vietoje mane partrenkė ir ilgam suluošino iš požeminio garažo po Kudirkos aikšte atšvilpęs džipas. Niekada pastaruoju metu tų dviejų savo gyvenimo lūžių nesu sugretinusi ir neketinu jų sureikšminti. Taip atsitiko, ir tiek.
Apie tai, kaip keturiasdešimt ketvirtųjų vidurvasarį Vilniaus gatvėmis nugriaudėjo fronto linija, kokie įvykiai lydėjo vokiečių pasitraukimą ir juos išstūmusių Raudonosios armijos dalinių judėjimą, iš padrikų pasakojimų bei įvairių gausių prisiminimų sužinojau daug vėliau. Aš tankus su penkiakampėmis žvaigždėmis trečią kartą savo gyvenime pamačiau tolokai nuo Vilniaus, dėdės sodyboje už Ukmergės. Toji apylinkė, jei neklystu, vadinosi Pivonija.
Liepos mėnesiui įpusėjus, o gal ir baigiantis, kartu su dėde Jonu, jauniausiu Tėvo broliu, ten pat prisiglaudusiu, pėsti nukeliavome visus aštuoniasdešimt kilometrų iki Vilniaus.
Dėdė Jonas – dailininkas, scenaristas ir libretistas Mackevičius-Mackonis glaustai aprašė tą mudviejų žygį su nakvyne paplentėje kažkur apie Širvintas savo prisiminimuose (po jo mirties 2003 m. išleista knyga „Boružės odisėjos“). Miegojome tą naktį, kaip jis rašo, šieno kaugėje. Mano atmintyje liko kieti pūdymo grumstai po šonu. Taip jau nutinka su visų atsiminimų detalėmis.
Visa tų metų vasara buvo karšta ir saulėta. Skaisčią ramią dieną, nusileidę Ukmergės plentu į Žvėryną, pasiekėme Vytauto gatvę, kurios vardas nesikeičia nuo praeito amžiaus pradžios iki šiol. Pasukome į Traidenio gatvę, iš tolo pamačiau sveikutėlį mūsų namą. Mums nepriėjus Kęstučio gatvės namų, išvydau atvirame lange rymančią moterį. Kai pasisveikinau, į mano klausiamą žvilgsnį ji iš karto tarė lenkiškai:
– Panienka nie wie? Mamusia pani zabita1.
Turbūt nieko neatsakiau. Neprisimenu, kokius žmones radau įžengusi į savo namus. Kieme mane pasitiko mūsų šuo Čigo. Apsikabinau jį ir verkiau.
Ir šiandien negaliu nors apytikriai atgaminti, ką tada išvydau visuose keturiuose mūsų kambariuose. Kažkuriame iš jų gyveno laikinai „įleista“ man iki tol mažai pažįstama vilniečių Mareckų šeima. Vienintelis tąsyk įsibrėžęs ir iki šiol atmintyje ryškus vaizdas: miegamajame ant suverstų baldų ir kažkokių daiktų krūvos, pačiame viršuje – mano pliušinis geltonas meškiukas. Iki šiol taip pat tik apytikriai pamenu, kokie daiktai, rūbai, indai ar namų apyvokos rykai buvo likę arba dingę. Ilgainiui supratau, kad tą dieną visam gyvenimui netekau daugeliui būdingo bruožo – stipraus prisirišimo prie daiktų, neretai liguisto. Ta keistoka būdo ypatybė man visą gyvenimą visada padėdavo, nors kartais ir kenkė…
Diena po dienos pati viena peržiūrinėjau spintas ir spinteles, senovinę indaują raižytais durelių stiklais, Tėvo rašomojo stalo stalčius. Mano sesuo, kažkam iš artimųjų nusprendus, buvo apgyvendinta Švenčionėlių klebonijoje pas Mamos dėdę, kunigą Petrą Budrą. Tuo metu jis jau buvo dekanas, t. y. dešimties parapijų vyresnysis valdytojas. Kaimynai, pagyvenusių lenkų Daškevičių pora ir jų duktė, gyvenę mūsų namo antrajame bute, užuominom leido man suprasti, kas ir taip buvo aišku: mūsų butas prieš įsikraustant Mareckams porą savaičių buvo visiškai tuščias, taigi atviras bet kam, ko nors pasigviešusiam. Tuo labiau kai aplinkui prasidėjo beveik laisvas ištuštėjusių žydų namų siaubimas. O vieną iš tų dienų, kaip man pasakota, sunkvežimiu atsibeldę neva uniformuoti žmonės padarė mūsų namo pusėje savotišką kratą. Susėmė pluoštus Tėvo popierių, nuotraukų, gal ir daiktų. Dingo rūsyje laikyti mano tetos Agotos iš kaimo atvežti saugojimui maišai su žiemine apranga. Jau vėliau, kai kalbėdavomės su seseria apie tą laikotarpį, ji prisiminė tų nelabai aiškių „tikrintojų“ replikas, esą tai galėję būti žydų daiktai. Papasakojo ir apie tai, kaip kaimynai Daškevičiai paprašė jų „palikti vaikams nors keletą šeimos nuotraukų“. Tačiau iš tikrųjų aš vėliau radau daug tarpukario nuotraukų.
O liūdniausia ir pikčiausia buvo tai, ką ne iš karto suvokiau: dingo beveik visi Rapolo Mackonio rankraščiai, tarp jų keli sąsiuviniai karo metais vestų dienoraščių. Tada ir užsimezgė viena iš dviejų dramatiškų mano gyvenimo detektyvinių mįslių, kurių sprendimo aš ieškojau dešimtmečiais.
Nykų pokario rudens vakarą užsuko pas mane, berods, dar gimnazistę, du pažįstami vaikinai. Atsivedė kiek vyresnį, man iki tol nematytą. Tuo metu gyvenau viena Tėvo prieš karą statytame name, vieninteliame iš mūsų buvusio keturių kambarių buto man atitekusiame kambarėlyje. Jie užėjo kaip ne kartą, pamatę iš gatvės mano šviečiantį langą. Kadangi jau buvo įvesta elektra, vadinasi, ėjo antri, o gal treti metai po karo.
Ant rašomojo stalo stovėjo Rapolo Mackonio nuotrauka inkrustuoto medžio rėmeliuose. Vos spėjau užsiminti, jog tai mano Tėvas, netikėtas svečias ramiai tarė:
– Aš šitą žmogų pažįstu. Praleidau su juo porą metų vokiečių konclageryje.
Tai buvo Vladas Darginavičius, kalėjęs su savo tėvu Adolfu Darginavičium Štuthofe, toje pačioje lietuvių įkaitų grupėje. Draugai vadino jį Mire, iki šiol nežinau kodėl. Tada, žiūrėdamas į mano Tėvo nuotrauką, neatrodė nei nustebęs, nei sujaudintas. Ir aš reagavau, kaip dabar sakytume, be emocijų. Nepuoliau aikčioti nei klausinėti, kur ir kada jie su Mackoniu išsiskyrė, kada ir kaip Darginavičiai grįžo į Lietuvą. Tuo labiau, kad ir Vladas nepasidomėjo, ar aš ką nors žinau apie savo Tėvą, gal jau taip pat sugrįžęs? Iš pažįstamų rato mane jau buvo pasiekusi žinia, kad Rapolas Mackonis gyvena Lenkijoje, tačiau jo pirmąjį mašinėle rašytą laišką gavau kiek vėliau. Maždaug tuo metu, išgirdusi, jog į Vilnių jau yra parvažiavęs Balys Sruoga (tos pačios grupės kalinys), pasibeldžiau į butą Tauro gatvėje.
Aukštas sauso veido vyriškis, sėdintis už rašomojo stalo, sutiko mane taip pat sausai ir santūriai, beveik šaltai. Galbūt, kaip vėliau sužinojau iš kitų štuthofiečių prisiminimų, priežastis buvo gana atsainūs jo santykiai su Mackoniu dar kacete. Tačiau nepamenu, kad tąsyk jo atsargus ir net kažkiek įtarus žvilgsnis būtų mane nuvylęs. Vargu ar įmanoma šiandien paaiškinti, kodėl panašūs susitikimai ir pokalbiai, kiek jų patyriau, labiau panėšėjo į kažkokios pjesės veikėjų apsikeitimą situacijos pasufleruotomis frazėmis nei į jaudinantį vienas kitą atradusių bendro likimo žmonių bendravimą.
Tokia buvo ne tik pirmųjų pokario metų, bet ir tolesnių sovietinio gyvenimo dešimtmečių tikrovė. Žvelgdamas į netikėtai sutikto žmogaus akis – o neretai išvis vengdamas tiesioginio žvilgsnių susidūrimo – tiesiog nežinojai, ką ir kaip kalbėti. Tapau kadaise tik vieno tokio džiaugsmingo susitikimo liudininke. Jau bene šeštojo dešimtmečio pabaigoje dirbau Lietuvos radijo komitete valandėlių vaikams ir jaunimo redakcijoje, kuriai vadovavo Sofija Binkienė, karo metais mirusio poeto Kazio Binkio našlė. Į redakcijos kambarį įžengęs liesokas vidutinio amžiaus vyriškis ir Binkienė tiesiog nušvito, ir puolė jie vienas kitam į glėbį. Tai būta Antano Miškinio, vieno mūsų įstabiausių lyrikų, vos sugrįžusio iš Sibiro.
Maždaug tais pačiais metais – 1956-aisiais – po trylikos neįtikėtinai skirtingų tremčių metų į Lietuvą grįžo mano Tėvas. Mudviejų susitikimas buvo, deja, ne toks.
Bus daugiau
Parengė Alma Lapinskienė
1 Panelė turbūt nežinot? Jūsų mamytė užmušta (lenk.).
Paul Monty. Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas
2018 m. Nr. 3
Iš vokiečių k. vertė Aida Ivinskis
Unikali istoriniu ir kultūriniu požiūriu knyga „Vilniaus kelrodis“, pasirašyta Paulio Monty pseudonimu, pirmą kartą buvo išleista vokiškai Vilniuje, „Wilnaer Zeitung“ laikraščio leidykloje 1918 m., remiantis straipsniais, periodiškai skelbtais tame pačiame leidinyje nuo jo įkūrimo pradžios 1916 m. Pirmojo pasaulinio karo metu Vilnius vokiečių kariams, tarnaujantiems Rytų fronte, įgijo tranzitinės geografijos prasmę. Tai buvo miestas, pasak P. Monty, jungiantis svetimą ir mažai pažistamą kraštą su gimtaisiais namais ir tuo pačiu primenantis apie prarastą taikų gyvenimą. „Vilniaus kelrodis“ kviečia keliauti po miestą vietinio gyventojo žingsniu. Tokia miesto pažintis, skelbia P. Monty, – ypatinga meno forma, sudaranti kiekvienam keliautojui galimybę pajusti kūrybinę laisvę.
Nutaręs išsiaiškinti, kas gi slepiasi po Paulio Monty pseudonimu, žymus sociologas, kultūrologas, Kanadoje gyvenantis mokslininkas Laimonas Briedis po ilgų tyrinėjimų neseniai identifikavo, kad „Vilniaus kelrodis“ iš tiesų yra parašytas dviejų autorių – Paulio Fechterio ir Montague’o Jacobso. Abu rašytojai buvo Vokietijos publicistai ir literatūros veikėjai: P. Fechteris (1880–1958) garsėjo kaip vienas iš pirmųjų ekspresionistinio meno kritikų Europoje, o M. Jacobsas (1875–1945) buvo žymus teatrologas ir dramaturgas. Nors P. Fechteris ir M. Jacobsas buvo draugai, „Vilniaus kelrodis“ – vienintelis žinomas jų kūrybinio bendradarbiavimo kūrinys.
Knygą šiais metais išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Vilniaus šaligatviai
Kai atostogų iš karo grįžęs karys pirmą kartą išeina į miestą, jam tenka gerokai patikslinti savo santykį su pasauliu ir žmonėmis. Tai, ką jis anksčiau laikė savaime suprantamu dalyku, dabar atrodo tikras stebuklas. Jei jis atvyksta iš tokios karo veiksmų vietos, kur kariai, nelyginti miškiniai, gyvena laukinėje gamtoje, prisitaikyti iš pradžių bus sunku. Nenuostabu – juk toks karys pirmiausia privalo išmokti vaikščioti. Prie gličios miško žemės ar nelygaus rąstų kelio pratusios kojos turi vėl įgusti eiti tvirtu miesto gatvių grindiniu.
Kai likimas tokį atvykėlį atbloškia į mielą Vilniaus miestą ir kai jis leidžiasi klajoti skersgatviais, jam tenka išmokti dar daugiau. Tiesa, pagrindinėse gatvėse laikomasi visiems Europos miestams galiojančių taisyklių. Žmonės eina, vaikštinėja, grūdasi plačiame grįstame ruože tarp namų ir grindinio. Jau išmokome jį vadinti gražiu vokišku žodžiu „šaligat-vis“ (Bürgersteig), pagaliau išstūmusiu „trotuarą“ [Trottoir], kuris kadaise liaudies etimologijos smurto aktu buvo paverstas „trituaru“ [„Trittoir“, liet. galbūt mintìnis].
Tačiau kaip, vokišku ar svetimu žodžiu, pavadinti tuos nemiestietiškus šalutinių gatvių lieptus? Palei nutekamojo griovio prarają patiesta siaura storlentė. Ji girgžda ir dunda po kojomis, bet staiga pranyksta, o netrukus vėl išnyra akmeniniu grindiniu ir galiausiai virsta siaurėjančia lenta. Nereikia būti plačiapečiu milžinu, kad savo kūnu užpildytum ir visiškai užtvertum tokį pasažą. Nors priešpriešiais niekas neateina, tokiame kelyje vis tiek tyko nemenki pavojai. Po kairei staiga atsiveria medinės, neišvaizdų kioską dengiančios langinės. Metiesi į kitą pusę, o ten jau naujos kliūtys: staiga nasrus pražioja rūsio laiptų skliautas, ir jei spėji nuo jų pabėgti, blauzdikauliu trenkiesi į ką tik nuotekų griovyje atsidūrusių rogių ienas. Tačiau keliauninkas gatvėje retai vienas. Gyvas prekybinis gyvenimas, laimei, verda visame Vilniuje, net šalutinėse gatvelėse. Praeiviai stengiasi žūtbūt eiti šaligatviu, tad
spūstis verčia naujoką išmokti ne tik žingsniuoti, bet ir įsisavinti naujų įgūdžių. Todėl miesto gatvėse tenka šokti savotišką ratelį, pasižymintį begaline šokio figūrų įvairove: pasitraukti iš kelio, šokuoti, apeiti ratu, neprarasti pusiausvyros – neprastas kadrilis išeitų iš tų žingsnelių, kuriuos pėsčiajam netyčia tenka padaryti.
Kadaise, neramiais laikais, nedidelių universitetinių miestelių gatvės peštukams būdavo gera proga ieškoti priekabių. Tereikėdavo prasilenkiant nustumti priešininką nuo šaligatvio. Vienoje studentiškoje dainoje apie šlovingąsias korporacijas toks gatvės didvyris liaupsinamas ne kiekvienam dainininkui iki galo suprantamais žodžiais: „O kurgi tie, kur nesvyravo, kur nesitraukė nuo plataus akmens?“ Laimei, ši mušeikų padermė jau išnyko. Antraip kokia nepaprasta šventė lauktų šių priekabiautojų Vilniaus skersgatviuose, kur net ne apdainuotasis platus šaligatvis kaltas, kad reikia svirduliuoti ir trauktis iš kelio.
Tie siauručiai mediniai lieptai, tiek seną, tiek jauną paverčiantys nuostabiu gatvės šokėju, neabejotinai vadintini beišnykstančiu miesto simboliu. Jei Vilnius ir toliau plėtosis kaip naujai atgimstantis miestas, tai netrukus ir šiuose skersgatviuose lentas pakeis šaligatviai. Tada jau niekam, kailiniuotam ar kaliošuotam, nebereikės šokuoti, ir praeivis galės pažvelgti praeivei į veidą, užuot it gyvatžmogis aplenkęs ją ratu.
Krautuvė
Ko žmogui reikia, tą jis turi turėti, – šiuo principu, kad ir kaip žiūrėsi, pagrįsta visa prekyba ir žmonių komunikacija. Tai nerašyta visų krautuvininkų taisyklė, pagrindas, į kurį remdamiesi jie plečia savo verslą. Kiekvienam žmogui reikia valgio ir gėrimo, drabužių ir batų, todėl tūlas visada steigs krautuvę, kurioje bus galima nusipirkti valgio ir gėrimo, drabužių ir batų bei visko, ko reikia kūnui penėti ir prižiūrėti, – nusipirkti už pinigus, kurie reikalingi tam krautuvę atidariusiajam, kad irgi patenkintų savo poreikius.
Šis santykis, rodos, toks paprastas, kad visais atvejais yra teisingas ir nieko čia nebepridursi. Deja, tai klaidinga nuomonė, ir tuo bet kurią akimirką įsitikinsime gražiajame Vilniuje. Pirkėjo ir pardavėjo ryšys čia daug gilesnis, glaudesnis, asmeniškesnis: pardavėjui maža išdėlioti prekes vitrinoje ir laukti, kol jų kam nors prireiks. Jis trokšta, kad pirkėjui būtų dar patogiau, todėl imasi iniciatyvos: vadovaudamasis principu „gatvė skirta bendravimui“ palieka krautuvę ir, užuot laukęs, kol pirkėjas ims jo ieškoti, pats ieško to, kuriam reikia jo prekės. Jis perkelia prekybą į gatvę, taip pripildydamas visą miestą prekybinio šurmulio, kuris priešingu atveju uždarytas ir nematomas neišplistų už jo krautuvės sienų.
Visur yra gatvės prekiautojų. Berlyne, Vienoje, Romoje, Londone atvirukų prekyba seniai trukdo eismą, net karas beveik nepakeitė padėties. Okupuotų Prancūzijos miestų vaikai, išmokę jiems sunkiai ištariamą žodį „Streichholz“ (degtukai), įkyriai siūlo atvirukus su prancūzų belaisvių vagonų vaizdais; Niše serbų vaikigaliai, smagiai šaukdami „Putz, putz, mein Herr – blizgint, blizgint, mano pone“, vilioja praeivius siūlydamiesi meistriškai nublizginti batus, o jų motinos bei seserys maloniai tiesia praeiviams „Schnaps, Kognak – degtinė, konjakas“, „Tee, Kaffee – arbata, kava“, „Mehlspeis – miltiniai patiekalai“ ar „Ss-treichholz – dd-egtukai“.
Visi šie žmonės nešiojasi prekes ir gatvę iš dalies paverčia savo krautuve. Vilniaus gatvių prekeiviai daug pažangesni. Pasikliauti tik meilikavimu ir neturėti vitrinų – menka naujovė; visai kas kita pardavėjas be prekių – tai gerokai aukštesnis lygis! Toks prekybininkas stoviniuoja ar vaikštinėja gatve, kiekvieną praeivį įdėmiai nužvelgdamas, ir tik kurį nors nusižiūrėjęs išnyra priešais rimtai ar bičiuliškai užklausdamas, bet savo prekybos objekto nerodydamas, ar kartais jis nepageidautų odinės liemenės ar žąsies kepsnio, o gal arbatos ar pirštinių? Retkarčiais jis pasitenkina bendresniu klausimu: „Gal ko geresnio?“ Užkalbina ne kiekvieną – jis išmano praktinę psichologiją. Jei siūlo „gerus pietus“, tai pirmiausia žinovo žvilgsniu atsijoja alkaną nuo šąlančio – pastarąjį, kaip tinkamą objektą, perleidžia kaimynui, kurio sritis – odinės liemenės, kailinės pirštinės ar šiltos kelnės. Šis, savo ruožtu, toks pat dosnus kitiems bendražygiams, kurie siūlo kitų gėrybių, kurių baras yra „puiki nakvynė“, „geri kambariai“ ar dar kiti masinantys dalykai, ypač patrauklūs kareivio širdžiai ir skrandžiui. Vilniaus gatvių prekeivis be prekių puikiai ištobulino savo amatą, pagrindė jį žmonių pažinimu ir šitaip išplėtojo bei pagilino pasiūlos ir paklausos santykį, pavertė jį žinių ir gebėjimo dalyku.
Vakarų miestuose irgi yra tam tikrų gatvės prekeivių be prekių. Turbūt kiekvienas su jais ne kartą susidūrė, Berlyne tai tikrai – su vyresniu ar jaunesniu vyru, kuris staiga mandagiai priėjęs tyliai šnibžteli: „Dėvėtų drabužių, ponas barone?“ (Kartais baronas virsta daktaru, jei užklaustojo išvaizda tarsi liudija tokią jo mokslinę veiklą.) Čia ir išryškėja tas įdomus skirtumas tarp Vakarų ir Rytų. Berlyniškis prekeivis be prekių nori šį tą gauti, o vilniškis – kai ką duoti. Jis ieško tokio, kuris, jo nuomone, turi poreikį, kuriam jis, taip sakant, galėtų perleisti dalelę savo turto, o berlyniškis pats turi poreikį gauti. Todėl ir jo elgesys ne visai savimi pasitikintis, jis kone prašytojas. Vilniaus gatvės prekiautojas visai kitoks: jis ne vargeta, todėl klausia oriai, pasitikėdamas savimi, ir nesvarbu, ar praeivis jam atsakys.
Velyknaktis Vilniuje
„Velykų šventės pradžia“ Faustas vadina vidurnaktį, kai varpai ima gausti Prisikėlimo džiaugsmą. Šią iškilmingą valandą Vilniaus gatves sunku atpažinti. Šmėkščiodami patamsyje iš gatvės į gatvę zuja praeivių siluetai, atsidaro namų durys ir žmonės užlieja gatves, kurios, galiojant karo padėties įstatymui, naktį paprastai tuščios.
Skamba balsai, aidi žingsniai – neįprastas gyvenimo gausmas naktį nejučia verčia sparčiau žingsniuoti. Beveik visus šaukia tas pats tikslas. Tamsą nušviečia aukšti Šv. Jono bažnyčios langai, iš vidaus atskamba vargonai, virš giedančios minios sklendžia iškilmingų giesmių garsai. Kas atsispirtų šitokiai pagundai?
Artėjant vidurnakčiui, bažnyčioje liepsnoja visos žvakės. Laisvų vietų nėra – išvien galvų miškas. Sakyklos laiptus nusėdę suaugusiųjų nebedrausminami vaikai. Vargonai darniai susilieja su choru, tik retsykiais čaižiai suskambantis varpelis įsiterpia į harmoningą jų tolydumą. Procesija susikaupusi apeina gatvę, iš abiejų jos pusių stovi maldininkai. Eisena nuolat išnyra tai vienur, tai kitur. Priekyje žengia tvarkdarys su barškančiu bumbulu ant ilgo koto. Jis praskiria kelią zakristijonams baltomis kamžomis, šie eina pavieniui, spalvingomis bažnytinėmis vėliavomis nešini. Už jų poromis išsirikiavę pagal ūgį mokiniai – rankas sudėjusios maldai mergaitės raudonomis skarelėmis, po jų margomis šerpėmis persijuosę berniukai. Jiems praėjus žvilgsnis kyla aukštyn, pasitikdamas atsiūbuojančius žvakių šviesoje skendinčius šventųjų paveikslus sunkiais rėmais. Procesijų altorėlių, ant kurių jie pastatyti, neštuvų karteles savo pečiais parėmusios baltai vilkinčios ir baltais šydais apsigaubusios mergaitės. Jei kas Ispanijoje yra stebėjęs, kaip tokias pat apeigas atlieka į juodus apdarus susisupusios brolijos, dvigubai apsidžiaugs, kad šiame krašte Didžioji savaitė tokia šviesi ir maloni.
Žmonės suklaupia: po baldakimu kapelionų apsuptas kunigas neša Monstranciją su Švenčiausiuoju Sakramentu. Ore pasklinda tirštas kvapas: praeina smilkytuvą uoliai siūbuojantis ministrantas. Neįprastai skirtingi eisenos dalyviai susibūrė po šia keliaujančia palapine. Mažomis rankelėmis barstydama žiedlapius, prieš kunigą atbula eina smulki, gležna mokyklinio amžiaus mergaitė. Kunigui praėjus, švelnumą keičia šiurkštumas: zakristijonas su paauksuota lazda savo nugara vis pristabdo minią, nes tarp šio eisenos ariergardo ir priekyje einančio tvarkdario spraudžiasi netvarkinga giedančių maldininkų minia. Moterų skaros ir griežti vyrų veidų bruožai išduoda, kad čia daug kaimiečių, susirinkusių Vilniaus bažnyčioje švęsti šventos Prisikėlimo nakties.
Pagaliau klajojančios vėliavos nurimsta: pro gyvasienę procesija grįžta prie didžiojo altoriaus. Bažnytinė šventė baigiasi mišiomis. Lauke, tamsoje, Vilniaus gatvės dar kartą atgyja, o besibučiuojančios kaimo moterys mums primena, kad Velykas švenčiame slavų žemių paribyje. Tačiau varpai pirmą kartą tyli. Karas išplėšė varpines, iš kurių šios nakties žinia skambėdama pasklisdavo po miestą ir slėnį.
Koncertas prie katedros varpinės
Visą žiemą kiekvieną vidurdienį Lukiškių aikštėje prieš gubernatūros pastatą vykdavo karinės muzikos koncertai. Ant sniego išsirikiavę grodavo landšturmo pučiamųjų orkestro muzikantai, o tamsios klausytojų figūros stoviniuodavo šalimais arba neskubiai vaikštinėdavo pirmyn ir atgal Šv. Jurgio gatve.
Lukiškių aikštė tikrai labai graži, bet ji be galo rusiška: didžiulė, nuošali, plokščia, jos neriboja pastatai, tai tiesiog nesuformuota, neįrengta miesto erdvė. Žiemą šią beformybę, kaip ir visą likusį pasaulį, baltu apklotu uždengia sniegas – šiltais kailiniais apsigaubę žmonės pripildo ir sugyvina bespalvio pasaulio erdvę. Tačiau kai ateina pavasaris ir žiema virsta vandeniu, kai dangus nebe pilkas ir žemas, o mėlynas ir aukštas, tada su sniegu pranyksta ir architektūrinės artimo meilės dangalas, tada juste justi visa beribės aikštės nykuma. Sumažėję žmonės ištirpsta milžiniškoje erdvėje, o praradusi jėgą muzika išsisklaido begalinėje aplinkoje.
Pavasaris yra ne mažiau smagus metų laikas kaip žiema. Šioji žmones geriausiu atveju suburia namuose, o pavasaris sutelkia lauke. Jis naikina atsiskyrimą, suveda žmones ne tik į poras, todėl vokiškos karinės muzikos vidudienio koncertams pavasarį žūtbūt reikia kitos, smagesnės vietos. Ir tokią vietą pavyko rasti – tai aikštė prie didžiosios katedros, šalia campanile kitame Šv. Jurgio gatvės gale. Geografiškai ji šiek tiek į rytus, bet kaip aikštė ji akivaizdžiai vakarietiškesnė nei Lukiškių aikštė vakarų pusėje. Šioje kur kas jaukesnėje erdvėje smagu klausytis skaidrių vokiškos muzikos garsų, juolab kad ir suoliukų prisėsti netrūksta; ant jų saulėkaitoje patogiai įsitaisius malonu grožėtis menu ir gamta. Vaizdas išties nuostabus: pilkos žmonių figūros, šviesiai geltonai saulėje spindintys instrumentai geltonos varpinės ir iškilmingo katedros portalo fone, virš jų – Pilies kalnas, apaugęs pumpurus kraunančiais medžiais, o pačiame priekyje – muzikos klausantys žmonės, vyrai, moterys, vaikai. Keista: senas ar naujas melodijas pučiantys pilki kareiviai skaisčią pavasario dieną atrodo linksmesni ir spalvingesni negu juos supanti tamsi gyventojų minia. Ji bespalvė, tik kur ne kur švysteli ryški merginos skrybėlaitė ar raudonas vaiko drabužėlis. Pasidabinusių žmonių gatvėse dar nėra, kaip nėra nė gėlių – bet širdis jau džiaugiasi juos nujausdama. Kai katedros aikštėje sužaliuos medžiai, sulauksime ir vieno, ir kito, ir tada vokiečių land-šturmo muzika skambės dar gražiau.
Vilniaus pavasaris
Žydru, skaidriu dangumi sparčiai iriasi dideli pilki debesys; gatvėse čirškia žvirbliai, kažkur kieme pasigirsta sentimentali, seniai pamiršta rylos melodija. Šviečia saulė, gatvėse ir aikštėse tvyro drungnas oras: nekyla jokių abejonių, kad ir Vilniuje prasidėjo pavasaris.
Neskaitant bendrųjų, taip sakant, tarptautinių pavasario požymių, kuriuos dažniausiai nurodo meteorologijos ir botanikos mokslai, Vilniaus pavasario išskirtinumą nulemia keli savitumai. Paukščių čiulbėjimo, geltonais kačiukais aplipusių žydinčių lazdynų krūmų, sprogstančių alksnių ir dangumi plaukiančių debesų yra ir kitur, bet Vilnius pasižymi kai kuo tik jam būdingu. Pirma – žmonės pradeda plonėti. Tai nereiškia, kad jie ima tirpti kaip sniegas, švelniai pašildžius saulutei; išorinis, į saulę atsuktas jų dangalas lieka nepakitęs. Tačiau jų kontūrai, žiemą dažnai įgyjantys keistai pilvotas, išgaubtas formas, tampa lygesni, glotnesni, taip sakant, žmogiškesni. Kylant temperatūrai, drabužių sluoksnių skaičius ima mažėti: iš drabužių pamažu išsilukštena žmogaus figūra. Jaunesnės moteriškosios lyties atstovės jau atsisako net galvos apdangalų – skrybėlaičių ar skarų. Ši suplonėjusi žmonija esmingai keičia miesto vaizdą, suteikdama jam kitokią, grakštesnę, net, sakytum, jaunesnę išvaizdą, kuri dabar gražiai dera su švariomis šviesiomis gatvėmis. Nušvitusios gatvės yra antras ypatumas. Tiesiog neįtikėtina – tarp niūrių žiemiškų namų matyti nebe tamsios, kone juodos gatvės ir skersgatviai, o maloniai įsaulyje žvilgantys akmenys. Miestas staiga tampa spalvingas ir vientisas. Iki šiol viskas – žmonės, namai, gatvės – buvo paskira, kas sau. Žmonių figūros atsijos ėjo žeme, palei sienas, sienos buvo nesusijusios nei su gatve, nei su apsnigtais stogais. Dabar, kai šviesu ir saulėta, žiemos apdangalus nusipurčius viskas staiga susilieja išvien: paveikslo dalys susijungia ir po miestą pasklinda nauja, spalvingesnė gyvybė. Kitur tai nekrinta į akis, bet Vilniuje to neįmanoma nepastebėti: miesto vaizdas kaip reta aiškiai atspindi metų laikų kaitą.
Beje, artėjantį pavasarį čia pirmiausia parodo žemė. Čia nėra strazdų nei kitų giesmininkų, kurie Vokietijoje užtraukia pavasario išsiilgusias giesmeles dar sniegui nuo stogų nenutirpus; čia tik žemė leidžia pajusti, kad keičiasi metų laikas. Tai, kas dengė gatves kaip sniegas, atpažįstamas gal ne tiek iš spalvos, kiek iš konsistencijos, ir padėjo rogėms, gal ne visada smagiai, slysti, ištirpsta ir smagiai čiurlenančiu upeliuku gatvės pakraščiu teka į slėnį ar tyvuliuoja vidur grindinio smagiai atspindėdamas dangų. Jei keliautojas dėl kokios nors priežasties nužengia nuo siauro šaligatvio ant grindinio, o toks žingsnis žiemą jam užtraukdavo pavojų paslysti ant apledijusio nuožulnaus grindinio, tai, instinktyviai ieškodamas kojoms tvirtos atramos, jis žengia į balą ir neišvengia galimybės gausiai aptaškyti kaimyno paltą vandeniu, į kurį paniro jo aulas. Atkakliai debesų patalo įsikibusiame danguje dar laikosi žiema, bet po juo, žemėje, jau pavasarėja. Tai liudija drėgmė bei tas, ką ji pamažu atskleidžia žvilgsniui, – grindinys. Mus džiugiai sveikina Vilniaus gatvių grindinys, kurio nematėme mėnesių mėnesius. Kaip kitur strazdus ir pirmąsias snieguoles pasveikiname, taip čia sveikiname nedidelius, apskritus akmenis, kuriais vienodai švelniai slysta tiek žmogaus koja, tiek arklio kanopa ir kurie maloniai, švelniai pakrato vežimaitį. Tai tikras, nepaneigiamas ženklas, kad ir į Vilnių atkeliauja pavasaris.
Alyvos
Šiomis vėsiomis gegužės dienomis atmintyje vis suskamba meisterzingerio eilės: „Kaip švelniai, kaip stipriai ir svaigiai kvepia alyvos!“ Švento Jono naktį prisimindamas prarandamą meilę, senasis Hansas Sachsas turi galvoje visai ne margaspalves alyvas, kurios dabar apsipylusios žiedais, o baltus šeivamedžio skėčius, stipriu kvapu pripildančius trumpą birželio naktį. Tačiau jo žodžiuose suskamba ir šių dienų grožio dalelė, kai virš tvorų moja šviesios žydinčių alyvų šakos, baltą pavasario žiedų puošnumą pamažu versdamos marga vasaros spalvų gama.
Vilniaus senamiestyje ne itin daug puošnių aikščių; retai koks medis nuspalvina ir sugyvina pilkas gatves. Tačiau žmonės randa išeitį: jie patys atneša pavasario žalumos ir žiedų į akmeninį miesto pasaulį. Kur pažvelgsi, vaikai, moterys ar vyrai siūlo pirkti gėlių: mažų mergaičių rankose grakščiai santūrios, dar pusiau žiemiškos pakalnutės, raudonų ar geltonų svyrančių tulpių puokštės – ir alyvos. Į miestą atkanka pilnos pintinės baltų, mėlynų, violetinių švytinčių žiedų: iš visų tarpuvarčių jie sveikina praeivius, pasiekia visus kampus ir kampelius, kiekvienam atneša iš užmiesčio dalelę žydėjimo, skriete nuskriejančio su trumpu pavasariu.
Nuostabu matyti, kaip su alyvomis kiekvieną aplanko pavasaris. Seni ir jauni, turtingi ir vargšai – visi nešasi žydinčias alyvų šakeles; kas rankoje, kas atlapo kilpoje, o kas, nesukdamas sau galvos, kur tą kilpą rasti, nes jo drabužiuose užtektinai visokių kitokių, nenumatytų skylių, nerūpestingai užsikiša žiedą kur papuola, kur jam patogiausia. Ponia ir grindiniu vaikštinėjanti maža basakojė mergaitė, vaikai ir senutės – visi nešini alyvomis, net išklerusi karietaitė, šiaip jau kukliai atsižadėjusi puoštis švara, ir ta pasidabina gabalėliu pavasario, kad turėtų dalį didžiajame viso aplinkinio pasaulio žydėjime.
Dar geriau šiomis dienomis iškeliauti iš miesto ir alyvų paieškoti apylinkėse. Už geležinkelio, aukštumėlėje, Vilniaus pietinėje pusėje, yra Kaminų priemiestis1: maži spalvingi nameliai su sodais, vieškeliais virstančios gatvės – gamta įsiveržia į miestą. Tai į kalną, tai į pakalnę rangosi Horodlės gatvė2; netoli jos galo, po dešinei, yra sodininkystės ūkis, priklausantis vokiečiui Ernstui Woehleriui; susižavėjęs alyvomis jis vokiškai nuodugniai pradėjo jas auginti. Jo darbo vaisius – per šimtą nuostabiai žydinčių alyvų rūšių.
Pro nedidelius vartelius įėjus į jo valdas, apima ypatingas jausmas. Švarūs takeliai, teritoriją dalijantys nedideliais ploteliais, tvarka, aiškumas – pasijunti taip, tarsi tave būtų palietusi tėvynė. Paskui prasideda alyvos. Pradžioje, ties taku, neaukšti krūmeliai, liaunučiai kamienai vos pakelia tokią žiedų gausybę.
Už jų žalioji siena kyla aukštyn – mus pasitinka senesnių krūmų karalija. Siaurais takeliais braunamės per krūmus, nuo kurių svyra tūkstančiai švytinčių žiedų. Štai gilus indiškasis raudonis, ypač sodrus žydro dangaus fone, greta sniego baltumo žiedais nusėtas krūmas. Kitoje takelio pusėje sunkiomis kekėmis svyra švelnus mėlis, jam iš šalies švelnus violetas, ir taip be galo: takas po tako, lysvė po lysvės; nulinkusi krūmo šaka mūsų rankose virsta grožiu trykštančiu žydinčiu krūmu. Šalia baltų gelsvais kuokeliais žiedų lyg mažos rožės liepsnoja tamsūs raudonųjų alyvų pumpurai; meistras joms davė vardą „Ludwigui Spaethui atminti“. Toliau pilnažiedė melsva rūšis dailiais smailiais žiedlapiais, šalia beveik tokios pat spalvos, tik apskritais. Štai plačiai išsiskleidusiu raudoniu puikuojasi paprasta atmaina, greta daugybe atspalvių švyti pilnavidurės veislės raudonis. Štai susiglaudę pūpso ant stiebų balkšvi šilt-namio alyvos žiedai, o štai kitoniški – patogiai išsibarstę svyra nuo šakų atidengdami visą savo grožį. Vis naujai skleidžiasi šios „išpuoselėtos formos, kuri augdama tobulėja“, grožis. Taip bevaikštinėjant atgyja seni prisiminimai apie pavasarines iškylas tolimoje Vokietijoje, apie alyvas kreivuose senojo Veimaro skersgatviuose, apie žydintį grožį Bairoite, prie Jeano Paulio kapo. Moja senieji šv. Mikalojaus kalno Bamberge alyvų krūmai, žiedais apsipylę Vormso katedros krūmokšniai; visa tėvynė sveikinasi prisiminimais svetimo krašto sode ir viltimi sulauksiant naujų pavasarinių išvykų gimtinėje.
Šis tekstas (knyga) yra parengtas Vytauto Didžiojo universitete, 2013–2015 metais vykdant projektą „Lietuva karuose: kultūra, tapatybės, egzilis“ (Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-03-058) ir yra finansuotas Lietuvos mokslo tarybos pagal ES priemonę „Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai“ (visuotinė dotacija).
1 Dabartinė Naujininkų pietvakarinė dalis.
2 Dabartinė Darbininkų gatvė.
Friedebert Tuglas. Lietuvos iškilmėse
2018 m. Nr. 2
Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė
Friedebertas Tuglasas (iki 1923 m. – Friedebertas Mihkelsonas, arba Michelsonas; 1886–1971) – estų literatūros klasikas, kritikas, literatūrologas, vertėjas, redaktorius ir žurnalistas. Vienas iš Estijos rašytojų sąjungos steigėjų (1922), ne kartą jai pirmininkavo. F. Tuglaso iniciatyva nuo 1923 m. iš valstybės biudžeto pradėtas leisti literatūrinis žurnalas „Looming“ („Kūryba“). Rašytojo kūrybos branduolį sudaro novelės. Lietuvių kalba 1959 m. buvo išleistas lyriškas autobiografinis F. Tuglaso romanas „Mažasis Ilimaras“ (vertė Eduardas Astramskas), 1986 m. „Pergalė“ publikavo dvi jo noveles „Padangių raiteliai“ ir „Helojės šalis“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), o „Literatūra ir menas“ – apsakymą „Žingsniai į nebūtį“ (vertė D. Sirijos Giraitė).
Šioje publikacijoje pateikiami rašytojo prisiminimai, kai, būdamas Estijos rašytojų sąjungos pirmininku, Lietuvių rašytojų draugijos kvietimu 1938 m. viešėjo Kaune, 20-ojo Lietuvos nepriklausomybės jubiliejaus iškilmėse.
Lietuvos Respublikos metinės švenčiamos vasario 16 d. Lietuvoje, kaip ir Estijoje, nuo nepriklausomybės paskelbimo praėjo dvidešimt metų. Atsižvelgiant į jubiliejų, šiųmetės sukaktuvės ir tenai buvo paminėtos kur kas plačiau. Juolab kad iškilmėse nepasitenkinta vien valstybės nepriklausomybės šventimu, o buvo įvertinti ir nepriklausomos Lietuvos kultūriniai pasiekimai.
Ligi šiol Lietuvos literatūros apdovanojimai paprastai būdavo teikiami kitą dieną po nepriklausomybės iškilmių. Dabar renginys turėjo įvykti vasario 14-ąją. Be to, vasario 14–16 dienomis dar buvo numatyti teatro ir muzikos renginiai, kurie – taip pat lankant muziejus ir užmezgant asmeninius ryšius su lietuvių meno kūrėjais, – net svečiams suteikė galimybę susidaryti viso kultūrinio gyvenimo apžvalgą.
Lietuvių rašytojų draugija į iškilmes pakvietė ir savo šiaurinių kaimynų atstovus. Taigi iš Estijos tenai atvyko Albertas Kivikas ir šių eilučių autorius, o iš Latvijos – rašytojas Adolfas Ersas ir redaktorius Janis Lapinis (Jânis Lapiņš).
Svečiai iš Estijos nudžiugo jau vasario 14-osios ryte Kauno stotyje susitikę su lietuvių plunksnos broliais, kurių priešakyje žengė mums anksčiau pažįstamas Liudas Gira, Lietuvių rašytojų draugijos dabartinis vicepirmininkas. Ir nuo tos akimirkos trejetui dienų patekome pačių svetingiausių šeimininkų globon. To svetingumo negaliu apibūdinti kitaip nei pačių lietuvių priežodžiu: svečias yra šeimininko nelaisvėje. Tik su belaisviais buvo elgiamasi be galo humaniškai, atsižvelgiant į jų menkiausią pageidavimą.
Tačiau visų pirma susipažinkime su oficialiąja iškilmių programa. Iškart, atvykimo dienos vakare Valstybės teatre įvyko iškilmingas literatūrinis aktas. Tai seno gubernijos miesto teatras, nepriklausomybės laikais ne kartą perstatytas. Todėl jo užkulisiai itin panašūs į labirintus, bet kartu yra intymūs. Dabar tas teatras buvo šventiškai dekoruotas, ypač scena. Joje puslankiu susodino apdovanojimų teikėjus ir gavėjus, kai kuriuos vyriausybės atstovus, literatūros šulus ir užsienio svečius. Ir uždangai pakilus atsivėrė teatro salė, kurios parteris ir daugiapakopio balkono eilės nuo krašto ligi krašto buvo pripildytos šventiškos publikos. Čia sėdėjo visa Lietuvos intelektualų ir valdininkų grietinėlė, su prezidentu Antanu Smetona priešakyje.
Visiškai svetima aplinka ir tokia pat svetima iškilmių kalba! Iš pradžių teko pasistengti apsiprasti, kad tik po kiek laiko atskirtume veidus ir žodžių skambesį.
Trijų dalių programoje pirmoji buvo skirta premijų įteikimui. Ceremoniją pradėjo ir įžanginę kalbą tarė švietimo ministras J. Tonkūnas, tada penkiems laureatams buvo įteikti apdovanojimo diplomai su atitinkamomis prakalbomis.
Pirmiausia buvo įteikta Valstybinė premija (5000 litų) Jonui Kossu-Aleksandravičiui už poezijos rinkinį „Užgesę chimeros akys“. Išvydome neaukštą, gudrių akių kaimo vaikinuką, labai mongoloidiškų veido bruožų. Jis gimė 1904 m. Vidurio Lietuvoje. Vienoje lietuvių poezijos antologijoje apie save sako: „Mano gyvenimas labai panašus į karaliaus Edipo gyvenimą, žinoma, tik kol jis siauram kely nebuvo sutikęs savo tikro tėvo. Nei dora, nei yda nepasižymėjau. Jis ganė, ir aš ganiau, jis ėjo pėsčias į Tebus, o aš pėsčias į Kauną. Motina po šiai dienai didžiuojas mane skaityt išmokius.“ Dabar Kossu-Aleksandravičius, gavęs valstybės stipendiją, studijuoja Grenoblio universitete, iš kur apdovanojimo proga buvo iškviestas į Tėvynę. Nors rašyti pradėjo labai anksti, yra išleidęs tik ketvertą nedidelių poezijos knygelių. Naujausia, ką tik apdovanota, ypač kukli: vos dvidešimt septyni trumpi eilėraščiai. Tačiau jo kūryba prilyginama klasikiniam tobulumui, o paties autoriaus vardas šiuolaikinėje lietuvių poezijoje itin ženklus.
Lietuvos raudonojo kryžiaus premiją (1000 litų) pelnė Kazys Binkis už humoristinę poemą vaikams „Kiškių sukilimas“ (nukreiptą prieš lietuvių operos pažibą Kiprą Petrauską, aistringą medžiotoją). Tas pavadinimas ir tema mus nustebino, tačiau poema esanti meistriška, o spaudinys liuksusinis, tuo galėjome įsitikinti patys. Kad jis atspindėjo itin lietuvišką humorą, supratome kiek vėliau, kai linksmo veido autorius, žiūrovų juoko lydimas, perskaitė savo kūrinio ištraukas. Tikrai baisi istorija: sukilę kiškiai renkasi miške, paskui puolą Kauną,
užima tą patį Valstybės teatrą, kuriame Petrauskas kaip tik traukia savo arijas, atima ginklus iš teatro darbuotojų ir priverčia dainuojantį medžiotoją pasigailėtinai kapituliuoti! Binkis gimė 1893 m., kurį laiką Lietuvoje buvo uolus futurizmo iniciatorius, o vėliau sėkmingai kūrė ir vaikų literatūrą. Be kitų, sudarė didelę naujesniosios poezijos antologiją „Vainikai“.
Trečiasis laureatas – Vincas Mykolaitis-Putinas, gerai žinomas ir daugeliui estų nuo viešnagės Estijoje laikų, taip pat didžiausio dėmesio pelnė jo trijų dalių romanas „Altorių šešėly“, neseniai referuotas ir mūsuose. Autorius gimė Pietų Lietuvoje 1893 m., ilgą laiką leido stambų kultūros žurnalą „Židinys“ ir buvo Lietuvos rašytojų draugijos pirmininku, dabar yra literatūros profesorius Kauno universitete. Be galo simpatiškas ir santūrus lietuvių šviesuolis, pasak visuotinės nuomonės, – tai iškiliausias vardas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Dabar jo romanas „Krizė“ pelnė ir „Sakalo“ leidyklos, ir Ukmergės miesto premiją (iš viso 2500 litų).
Kur kas prieštaringesnio likimo rašytojas yra Jonas Marcinkevičius (g. 1900), gavęs „Spaudos fondo“ literatūros premiją (2000 litų). Sunku patikėti, kad tas gyvybingos išvaizdos ir laikysenos vyras vos prieš kurį laiką dešimtį metų praleido kalėjime. Apie įkalinimo priežastis kadaise buvo rašyta ir mūsų spaudoje, bet dabar visuomenė tai užmiršo. Marcinkevičiaus talentas atsiskleidė kalėjime ir jo pirmieji kūriniai, kaip trijų tomų romanas „Mes ateinam“, gvildena gana slogią tematiką. Čia apdovanoto romano „Benjaminas Kordušas“ pagrindinis veikėjas yra smukęs lenkų kilmės Lietuvos dvarininkas, vaizduojamas valstybingumo ir kultūros srityse suklestėjusios valstybės gyvenimo fone. Tad ir mums puikiai pažįstamo tipažo antrininkas!
Galų gale „Spindulio“ spaustuvės premija (2000 litų) buvo įteikta Juozui Grušui (g. 1901), Lietuvos rašytojų draugijos dabartiniam pirmininkui. Jo apsakymų rinkinys „Sunki ranka“ – viena populiariausių praėjusių metų knygų, ir buvo spėjama, kad kaip tik jis pelnys Valstybinę premiją. Tačiau literatūrinis lietuvių skonis vis dėlto suteikė pirmumą šiuo metu tokia netautine laikomai poezijai. Grušas ir anksčiau publikuodavo noveles, tačiau kaip tik naujasis rinkinys vertinamas kaip ypač ekspresyvus ir stiprus.
Pirmąją literatūrinio akto dalį užbaigė Kossu-Aleksandravičiaus ilgesnė kalba ir Lietuvos rašytojų draugijos viceprezidento Liudo Giros žodis.
Kitos dvi dalys buvo skirtos vien laureatų ir užsienio svečių pasirodymams, paįvairintiems muzikinių kūrinių atlikimu. Svečiai, žinoma, galėjo mėgautis prigimtinai senovišku lietuvių kalbos skambesiu, kai laureatai patys skaitė ką tik apdovanotų savo kūrinių ištraukas. Ir jie tai puikiai darė! Svečių atstovas, šių eilučių autorius, akto rengėjams pageidaujant, pirmiausia estiškai pasakė trumpą kalbą ir paskui perskaitė miniatiūrą, kurią poetas Kazys Inčiūra iškart atkartojo lietuviškai, taip pat ir Kiviko padeklamuotą miniatiūrą. O sužavėtų žiūrovų ovacijų – iš esmės palaikant autorius ar dėl vyksmo naujovės – užteko visiems!
Tas lietuvių publikos gyvas dalyvavimas įteikiant literatūrines premijas sukėlė mintį: ar mes irgi negalėtume teikti apdovanojimų kiek kitaip negu ligi šiol? Nors mąstome daug blaiviau ir taip lengvai nepasiduodame akimirkos nuotaikoms, bet vis dėlto mūsų apdovanojimų baigiamasis momentas neturėtų likti vien savitarpio piniginiu atsiskaitymu tarp vertintojų bei vertinamųjų. Dabar platesnę publiką mes galime surinkti vien į rašytojų jubiliejinius minėjimus, tačiau jų iškilminga, praeitimi alsuojanti nuotaika jau virsta vienatone. Argi kasmetinis iškilmingas premijų įteikimas ir su tuo susiję literatūriniai pranešimai nesukeltų gyvesnio susidomėjimo būtent aktualia nūdiene literatūra? Literatūros įvertinimas – tai nė vien pinigų įteikimas rašytojui (tai būtų galima atlikti kur kas paprasčiau!), bet ir pačios vertingos literatūros propaganda.
Savaime aišku, kad literatūros iškilmes Kaune užbaigė prabangus banketas. Jis vyko erdviame „Metropolio“ restorane. Šių eilučių autorius užsibuvo jame gerokai po vidurnakčio, o kiek laiko puota vyko iš tikrųjų, nepamatė dėl savo pastarojo meto miesčioniškų įpročių. Šiaip ar taip, jam ir to visiškai užteko lietuvių temperamentui ir begaliniam vaišingumui įvertinti!
Kitą dieną oficiali programa numatė tik Petro Vaičiūno pjesės „Aukso gromata“ premjerą ten pat, Valstybės teatre. Ji ir vėl vyko taip pat iškilmingai, ligi kraštų perpildytoje salėje. Pjesė buvo parinkta atsižvelgiant į nepriklausomybės jubiliejų: ji pasakoja apie 1863 m. lietuvių sukilimą prieš Rusijos imperijos valdžią. Scenoje – didelės masės, gyvas sujudimas ir ryškių spalvų gausa, drama pramaišiui su komedija, siužetas bendrai paėmus toks primityvus, suprantamas net nemokančiam kalbos. Tačiau, kaip dažniausiai būdinga tokioms specialiai užsakytoms pjesėms, ji buvo toli gražu ne pati geriausia. Aktoriai neturėjo progos parodyti savo aukščiausio meistriškumo bei įtaigumo. Bet pastatymas buvo geras, nestigo spalvų ir temperamento.
Išeinančius iš teatro jau pasitiko pasidabinęs šviesomis Kaunas, kaip ir derėjo švenčiant jubiliejų. Pats teatras, jį lenkianti Laisvės alėja ir kitos svarbesnės vietos tiesiog švytėte švytėjo. O kita diena nuo ankstyvo ryto ligi vidurnakčio buvo skirta didžiai datai paminėti…
Mums, svečiams, tas rytas prasidėjo katedroje iškilmingomis mišiomis, kuriose dalyvavo visa respublikos vyriausybė su prezidentu priešakyje, diplomatinis korpusas ir kiti valdžios bei dvasinio pasaulio atstovai. Didelė barokinė katedra grakščių linijų senamiestyje buvo sausakimša maldininkų ar tiesiog ceremonijos stebėtojų. Kai iš jos išėjome, likusį Kauną jau buvo užtvindžiusi eitynių ir vėliavų jūra. Vargais negalais nusiyrėme pro ją į Karo muziejaus aikštę, kur prie Nežinomo kareivio kapo vyko kritusiųjų pagerbimas ir nužygiavo kariuomenės bei visuomeninių organizacijų paradas. Nesuskaičiuojamų ryškiaspalvių vėliavų spinduliuose iš muziejaus bokšto suskambo Amerikos lietuvių padovanotas Laisvės varpas, tolėliau jam atliepė visų bažnyčių varpai ir dar toliau – patrankų pabūklai… Į visa tat lengvai įsijautė net svečiai.
Netrukus po pietų prasidėjo iškilmingas Seimo posėdis nedidelėje, bet stilingoje salėje. Joje susirinko visos Lietuvos politinis ir kitoks elitas. Kažin, kokia logika vadovaujantis šių eilučių autorius buvo pasodintas posėdžių salės apačioje, visai šalia Lietuvoje veikiančių šventovių atstovų. Ten buvo Romos ir graikų apeigų katalikų, protestantų, kalvinistų ir judėjų tikybos vadovai. Nedidukė, o dabartinėmis aplinkybėmis tapusi mažesnės svarbos parlamento narių bendrija vidury salės stačiai pranyko tarp garbės svečių. Šių buvo pilni ir visi balkonai.
Pats posėdis, aišku, tebuvo iškilmingo jubiliejinio minėjimo pobūdžio. Jį pradėjo Seimo pirmininko žodis, paskui ilgą kalbą pasakė respublikos prezidentas, užbaigė valstybės himnas.
Gerai žinome, kad Lietuvoje diktatūra vyrauja kur kas ilgesnį laiką negu kitose kaimyninėse valstybėse, tačiau dalyko esmė užsieniečiui toli gražu nėra aiški. Stebėdamas prezidento Smetonos pasisakymą, iškart turėjau pabrėžti: šis vyras tikrai nėra ir nenori būti toks valstybės vadovo tipažas, kuriuos dabar kai kur matome. Ir patys lietuviai tikina: „Taip, mūsų šalyje diktatūra, tačiau ne asmenybės kultas, nes vadas diktatorius mūsų tautai yra nepriimtinas.“ Tai veikiau santūrus mokslo vyras, dabar už parlamento katedros sakantis savo monotoniškai dalykinę kalbą. Ir kaip tik tokį Smetoną vertina lietuviai, nors politinės pažiūros ir būtų skirtingos. Filosofas, literatas, Platono vertėjas, rodantis didelį dėmesį visiems kultūros reikalams. Ir iš tikrųjų, tą trejetą vakarų, kai turėjome galimybę lankytis Kauno teatre, prezidentas irgi dalyvavo tenai, turėdamas tomis dienomis labai nedaug laisvo laiko. Nuo pirmojo vakaro jis visad pasirodydavo nepastebimas ir dingdavo kaip bet kuris privatus asmuo.
Koks kuklus yra asmeninis prezidento gyvenimas, rodo kad ir jo būstas, kuriame teko apsilankyti. Tai, matyt, rusų imperijos gubernatoriaus neįmantrus namas, vadinamas paprasčiausiai prezidentūra, – kaip mes vadiname komendantūrą ar prefektūrą. Esą pats prezidentas kategoriškai atsisakęs reprezentatyvesnio būsto. Lietuvoje dabar gana daug statoma, tačiau visų pirmiausia – švietimo, ūkio ir sveikatos įstaigos.
Voldemaras tikrai buvo pašėlęs, aistringai siekęs įsakinėti šiai tautai, – bet žinome, koks jo likimas. Beje, jis jubiliejaus išvakarėse buvo paleistas iš kalėjimo ir dabar jau išvykęs iš tėvynės. Ištroškęs valdžios maniakas – taip jį vienbalsiai apibūdina visai skirtingų pažiūrų lietuviai. Ir koks nepriimtinas lietuviams bet kurios asmenybės kultas, pamatėme iš jų nuostabos, kurią sukėlė mūsų kolegos latviai, nusprendę savo literatūrinį pasirodymą pradėti nacių pasveikinimui būdingu rankos iškėlimu. Ta nuostaba atsispindėjo ir kitos dienos spaudoje.
Visa tat nereiškia, kad Lietuvoje viešpatauja kažkokia idea-li demokratija. Toli gražu! Dėl savo istorijos kliaučių atsilikusi švietimo ir ekonomikos srityse tauta, su dideliais vargais tarp didelių agresyvių kaimynų atsiradusi maža valstybė, paveldėjusi Vilniaus ir Klaipėdos sprogstamai opius klausimus, – tokiomis aplinkybėmis nelengva rasti demokratinei santvarkai būdingą pusiausvyrą.
Tenorėjau pabrėžti, kad Lietuvos diktatūroje nerėžia akies neribotos valdžios pasireiškimas. Taip pat ir nepriklausomybės jubiliejaus iškilmėse. Tiesa, išdekoruotuose languose kabojo prezidento portretai, kaip būtų buvę ir visų demokratiškiausioje šalyje, tačiau juos supo šio bei praėjusio amžiaus Lietuvos kultūros veikėjų ir kovotojų už laisvę atvaizdai. Jaudinantys tautos atgimimo laikų vaizdai. O ir atgimimas čia jau sklandė ore.
Žiūrint iš to taško buvo aišku, kodėl iškart po Seimo posėdžio Valstybės teatre prasidėjo didelis lietuvių muzikos koncertas. Tiktai lietuvių kūriniai, savi dainininkai ir beveik šimto narių orkestras. Ko gero, buvo pasiektas aukščiausias čia galimas lygis, ir, bent diletanto supratimu, labai aukštas. Šių eilučių autorių ypač sudomino genialaus lietuvių tapytojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“. Mes gerai žinome, kad Čiurlionis buvo profesionalus muzikas, tačiau vargu ar kas gali suvokti jo muzikinę kūrybą. Ji be galo intuityvi, kupina regėjimų, taigi labai artima jo tapybos kūriniams. Patys lietuviai sakė, kad net jie pirmąkart girdėjo tokį tobulą Čiurlionio veikalo atlikimą.
Jubiliejaus iškilmių programą užbaigė prezidento rautas tos pačios dienos vėlų vakarą. Pokylio vieta, oficialiai pavadinta Kauno įgulos karininkų ramove, iš tiesų yra be galo erdvios patalpos, tik sujungtos su Karininkų ramove. Visiškai naujas, išskirtinai skoningas, aukščiausio pripažinimo vertas Lietuvos statybininkų darbas, vargu ar galima rasti jam lygų kitose Baltijos valstybėse. Pusantro tūkstančio svečių erdvės turėjo daugiau nei gana. Svečius priiminėjo prezidentas kartu su žmona ir kitais šeimos nariais. O užsibaigus priėmimo ceremonijai ir paskelbus puotą, kiekvienas svečias buvo linkęs laikytis savo įpročių. Galėjome tik stebėtis, kiek daug pažinčių sukaupėme per tas porą dienų. Dar gausesnį derlių surinkome dabar. Vienas bažnyčios vadovų, ką tik iškilmingai sėdėjęs Seime, pamatęs Tartu gyventoją labai nuoširdžiai apsidžiaugė tarsi sutikęs seną pažįstamą. Tiesa, jisai savo teologijos studijas Tartu jau buvo užbaigęs praėjusį šimtmetį, bet dabar buvo gili naktis ir prezidento vynas šitaip gundė…
Tarp oficialių iškilmių daug sužinojome ir šiaip apie kultūrinį Lietuvos gyvenimą, ypač per dvi pirmąsias dienas.
Aplankėme Tautodailės, Karo ir Čiurlionio muziejus. Visi jie yra po vienu neseniai pastatyto modernaus pastato stogu. Dešimtmečius matėme Čiurlionio, to genialaus diletanto, kūrinių reprodukcijas. Tačiau tik didelis originalių darbų rinkinys atskleidžia jo regėjimų galią ir gilumą. Kaip tragiška, kad toks kūrėjas dėl materialaus nepritekliaus tapydamas turėjo naudoti kartono lakštus ir pačius prasčiausius dažus, kurie jau dabar ima blukti! Lygiai taip ir savo muzikinėje kūryboje turėjo apsiriboti tik pavieniais fragmentais…
Taip pat pabuvojome ir pagrindinių laikraščių bei leidyklų redakcijose, ir galų gale automobiliu nuvažiavome net į pakaunės kaimą, kur, be abejo, turėjome susipažinti su lietuvišku medumi ir tautinio lietuvių gėrimo – krupniko – gausiais variantais!
Čia ypač svarbu paminėti lietuviškas knygas. Pagrindinės Lietuvos leidyklos – tai „Sakalas“ ir „Spaudos fondas“. Pirmąją galėtume lyginti su mūsiške „Noor-Eesti“ leidykla, ji išleido didžiumą originaliosios lietuvių literatūros, taip pat daugelį šiemet apdovanotų kūrinių. Pati lietuviška knyga jau ne kokia tautiška brošiūrėlė, ji savo apipavidalinimu lenktyniauja su senesnių kultūrų tautų spaudiniais. Kita vertus, jos kaina, net skaičiuojant litais, yra kiek pigesnė už mūsiškės, tačiau skirtumas padvigubėja ar patrigubėja mūsų nenaudai lyginant su bendru Lietuvos kainų lygiu. Kaip tat įmanoma, juolab žinant, kad Lietuvoje dėl silpnos atitinkamos pramonės popierius tikrai nėra pigus? Pirmučiausia priežastis, be abejo, yra porą kartų gausesnė tauta, nors žemesnis bendrojo išsilavinimo lygis čia daro nepalankią įtaką. Antra, nevertėtų pamiršti maždaug milijoninės lietuvių kolonijos Amerikoje; nors patys lietuviai į ją žiūri gana pesimistiškai, vis dėlto ji kai kuo pasinaudoja. Trečioji priežastis ta, jog, kartu paėmus, Lietuvoje išeina kur kas mažiau knygų nei pas mus, tai mažina jų savitarpio konkurenciją ir padidina kiekvienos knygos paklausą, kaip ir mūsuose pirmaisiais nepriklausomybės metais. Bet – paga-
liau – svarbiausia priežastis turbūt yra gyvesnis visuomenės susidomėjimas literatūra. Todėl Lietuvoje galima išleisti romaną ligi penkių tūkstančių ir poezijos rinktinę ligi tūkstančio su puse egzempliorių tiražu, tuo pačiu taip baisiai nekeliant knygų kainos.
Lietuvių literatūrinio gyvenimo intensyvumą taip pat rodo nė vienas kultūrinis bei literatūrinis žurnalas („Židinys“, „Kultūra“, „Dienovidis“), arba toks didelis literatūrinis laikraštis kaip „Literatūros naujienos“.
Pastarasis primygtinai, tarpais ištisuose puslapiuose skelbia ir estų literatūros apžvalgas, anotacijas bei vertimus, o mes savo ruožtu ligi šiol gan menkai rūpinomės lietuvių literatūros pažindinimu. Šiaip ar taip, Lietuvoje vis auga prielankumas ir simpatija estų literatūrai. Kaip tik mums viešint Kaune išėjo pirmojo estų kūrinio vertimas – atskira knyga – A. Gailito „Nipernadis“ (tiesa, vertimas sutrumpintas, nes buvo verstas iš sutrumpinto vertimo į vokiečių kalbą). O kitas mėginimas bus estų apsakymų antologijos leidimas.
Viena veiksmingesnių abipusės literatūrinės propagandos priemonių būtų tokie kaip dabar literatų susitikimai. Kitaip erdvės ir aplinkybių atskirti vardai bei pavadinimai teliks tik vardais ir pavadinimais, juolab kad siekiant suprasti vieniems kitus dideles kliūtis kelia kalbiniai skirtumai. Net jei ką nors išgirsime, žinios gali būti neapibrėžtos. Pažinimui būtinas patirtinis pagrindas ir aiškesni kontūrai.
Taip mano ankstesnę patirtį susipažįstant su lietuvių literatūra nulėmė Vinco Krėvės-Mickevičiaus drama „Skirgaila“, kurios vertimą pravažiuodamas pro Lietuvą aptikau Kauno geležinkelio stotyje. Spręsdamas iš kūrinio klasikinės formos ir išmintingo turinio, vaizdavausi autorių kaip žilabarzdį senolį, seniai atgulusį poilsio po visų savo darbų. Kokia didelė buvo mano nuostaba, kai dabar asmeniškai susipažinau su kone savo bendraamžiu Krėve ir klausiausi jo aštrių pastebėjimų apie šiuolaikinės Lietuvos padėtį! Taigi anuo prieškario laikotarpiu jis tebuvo anksti pasenęs jaunasis autorius. Taip pat jau prieš porą dešimtmečių įsidėmėjau poeto Balio Sruogos vardą – kažkodėl įsivaizdavau jį esant tokią skrajojančią padebesiais trapią būtybę. Iš tikrųjų jis yra solidus Kauno universiteto profesorius. Beje, Krėvė taip pat profesorius.
Čia ir anksčiau jau minėjau pavienius lietuvių rašytojus, su kuriais teko bendrauti viešnagės Kaune metu. Su ypatinga padėka menu tuos, kurie tomis dienomis be paliovos aukojo savo darbo laiką, globodami svečius iš Estijos. Tai jaunas, bet jau visuotinio pripažinimo sulaukęs kritikas Kostas Korsakas-Radžvilas, eseistas ir vertėjas Antanas Vaičiulaitis, poetai Vytautas Sirijos Gira, Jonas Graičiūnas ir Stasys Santvaras (pastarojo doros lietuviškos pavardės prasta estiška reikšmė1 mus smagiai prajuokino!) ar romanistas Petras Cvirka (nemažas jo romanas buvo ką tik pasirodęs rusų kalba). Tie ir daugelis kitų lietuvių rašytojų nuo dabar mums nėra vien gryni vardai. Kad ir Gira vyresnysis, leidęs mums dar geriau patirti savo visapusę draugystę. Per paskutinį pobūvį teko tik bendrai pasigailėti, kad šįkart negalėjau susitikti su savo pirmiausia pažintu lietuvių rašytoju iš andainykščių Berlyno laikų – su poetu Faustu Kirša. Jis atsiskyręs gyvena kaime ir nepasirodė Kaune net per šias iškilmes. Ak taip, dar kur kas senesnė pažintis – lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, dvasiškis ir Rusijos lietuvių seimo narys, rašytojas Juozas Tumas, – tačiau jis jau iškeliavo tenai, iš kur paprastai nebesugrįžtama…
Reziumuodamas prisiminimų iš Lietuvos įspūdžius, turiu peržvelgti nė vieną ligšiolinę sampratą apie tą šalį ir jos žmones. Daug kas ten kitaip nei pas mus, bet daug kas bendra. Jų praeities tradicijos kur kas tvaresnės už mūsiškes, o jų netolimų priespaudos laikų būta dar sunkesnių. Mūsų blaivumui ir uždarumui iš ten atliepia daugiau lyrizmo ir medituojamų regėjimų. Tačiau apskritai mus vienija šitiek bendrų jausmų ir minties impulsų, kad, ko gero, tinkame draugėn geriau nei su bet kuriais kitais kaimynais. Teturime labiau pažinti vieni kitus ir žinoti, kokie pasiekimai vyrauja kiekvienoje šalyje. Lietuvoje jų ne mažiau nei Estijoje, skiriasi tik prielaidos.
1938
Versta iš: Friedebert Tuglas. KOGUTUD TEOSED XI. UNDERI JA TUGLASE KIRJANDUSKESKUS. Tallinn, 2014
1 Santvaras (est. – sant varas) pažodžiui – luošas vagis (vert. past.).