2018 m. Nr. 7

Pabaiga. Pradžia 2018 m., Nr. 5–6

1945 m. gegužės devintoji laikoma Antrojo pasaulinio karo pabaigos diena. Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo tada ir iki šiol švenčiama kaip Pergalės diena. Visur kitur – iš esmės pirmoji taikos diena.

Bet aš nepamenu, kad anuomet būčiau kaip nors suvokusi tos dienos išskirtinumą. Mano atmintyje liko tik ilgas – ir prieš šią datą, ir po jos – ištisus mėnesius ir net metus besitęsiantis tamsus, slogus laikotarpis. Tarsi nesibaigiantis lapkritys, pritvinkęs nerimo, įtampos ir baimės. Būtent taip pokario atmosferą tada jautė dauguma Lietuvos žmonių, o priežastys buvo ir skirtingos, ir neretai tokios pačios. Dingę arba išvis prarasti artimieji, geresniu atveju prarastas tik ryšys su jais. Daugeliui – neišvengiamai nujaučiamas pavojus netekti ne tik artimųjų, bet ir savo laisvės, savo namų, visko, kas iki tol pasiekta ar sukurta.

Tik šiandien suvokiu, kad, žvelgiant iš šalies, mudviejų su seseria padėtis atrodė ir išties buvo beviltiška. Tačiau mes nepatyrėme, beveik nejutome kaip nors išreikštos užuojautos, siūlymo paremti ar paguosti. Kažkodėl aš to ir nelaukiau. Tik Mamos dėdė kunigas dekanas Petras Budra man dar būnant Ukmergėje pasiėmė pas save į Švenčionėlių kleboniją mano seserį Vydą. Ji ten gyveno ir lankė gimnaziją iki jo mirties 1945 metais. Man dar būnant Ukmergėje dėdienė Elena Mackevičienė pasiūlė persikelti pas ją. Atsisakiau per daug negalvodama. Daugiau iš niekur nieko nelaukiau. Turbūt pasąmone suvokiau, kad tokiu gūdžiu metu niekas iš kadaise artimų mūsų šeimai žmonių, Tėvo draugų, bendražygių ar panašiai nesiryžo kaip nors mumis pasirūpinti ar bent parodyti tokį norą.

Tai vienas, tai kitas pažįstamas susitikus paklausdavo, ar ką nors žinau apie savo Tėvą. O kada ir kas pasakė girdėjęs, jog Rapolas Mackonis gyvena Lenkijoje, neprisimenu. Ta žinia neilgai trukus pasitvirtino.

Jau vėliau sužinojau, kad po išlaisvinimo, toje pačioje stovykloje kalėjusio lenko gydytojo Vojevskio padedamas, Tėvas pradėjo dirbti nedidelio Kwidzyn miestelio ligoninėje ūkio vedėju. Ten susipažino su karo metais likusia našlaite lenke, dvidešimt devynerių metų Helena Bartoš. Kai per pažįstamus jį pasiekė žinia, kad 1944 m. vasarą mūšių dėl Vilniaus metu per bombardavimą žuvo jo žmona Elena Mackonienė, jis H. Bartoš vedė.

1945 metų pabaigoje Rapolo Mackonio jaunesnis brolis Kostas, mano dėdė, pasakė man, jog važiuoja į Lenkiją, kur galbūt susitiks su mano Tėvu, ir pasiūlė parašyti jam laišką, kurį jis nuvešiąs. Parašiau nuoširdų ir graudoką laišką apie mudviejų su seseria vargingą būklę. Laukiau atsakymo arba žinios. 1946 metų, berods, sausio ar vasario mėnesį Kostas Mackonis sugrįžo iš Lenkijos ir pasakė man ramiai, kad Tėvas neperdavė nei laiško, nei mažiausio žodžio… „Jis gyvena su nauja žmona, ant sienos kabo erelis (Lenkijos herbas)“, – taip pareiškė dėdė. Mano vidinė reakcija buvo šiurpi ir paprasta: aš nebeturiu Tėvo. Tada mokiausi paskutinėje vidurinės mokyklos – S. Nėries vardo – klasėje.

Tada ir užsimezgė mano santykių su Tėvu tragiška mįslė, kuri mane tai silpniau, tai stipriau slėgė bemaž pusę šimt-mečio. Tik po Tėvo mirties 1982 metais išgirdau jos sprendimą; ją galutinai išsprendė lakoniška pamotės frazė. Tuo metu mudviejų su ja santykiai buvo jau nuoširdūs, daug ką aptardavome atvirai. Todėl, nepaisydama dešimtmečius galiojusio „tabu“ skaudžiai praeičiai, aš jos tiesiai paklausiau, kaip ir kas ten buvo kalbėta, kai 1945 metais pas juos lankėsi dėdė Kostas. Ji man atsakė paprastai: „Ko jūs (sesuo ir aš) norite, jeigu tada tėvo išsižadėjote.“ Kas man liko manyti? Tik kad mano laiškas buvo saugumiečių suklastotas. Tačiau kokiu tikslu?

Nei tąsyk, po pokalbio su pamote, nei vėliau aš apie tai per daug negalvojau ir nemėginau spėlioti. Tačiau laikui bėgant atsirado kitoks, jau Tėvo ranka rašytas liudijimas. Paaiškėjo, kad apie 1948 metus, gyvendamas Lenkijoje, jis išliejo savo širdgėlą savotiškais, beveik dienoraštinio pobūdžio laiškais mums, dukroms. Tie dvidešimt rudų mokyklinio sąsiuvinio formato puslapių su Rapolo Mackonio pažymėta data „šeštieji ištrėmimo metai“ pasiekė mane po netikėtos pamotės mirties, kai perėmiau jos archyvą. Tik tada suvokiau jį anuomet valdžiusį skausmą, priekaištus ir kaltinimus mums su sese.

Tarp mano palaidų užrašų yra, be abejonės, tuo metu užfiksuotas įspūdis. „Uždelsto veikimo bomba gali laukti tavo stalčiuje, voke, kurį pakišai po senais popieriais ir pamiršai. Jeigu staiga kyla noras patikrinti savo asmeninių saugyklėlių turinį, patarčiau tai daryti labai atsargiai. Mechanizmas, kurį kažkas sukonstravo prieš ilgus bespalvius dešimtmečius, tūno ten, laukdamas lemtingos valandos.“

Žodis „mechanizmas“ čia gal ir nelabai tikslus. Jis tarsi siūlo prielaidą, jog situaciją galėjo sukurti kažkieno konkretūs veiksmai praeityje. Manau, tą apibūdinimą padiktavo mano žurnalistinė patirtis nagrinėjant daugelio žmonių biografijas ir likimo vingius, kurie išsirutulioja, susipina ir pasiekia, sakyčiau, egzistencinį tašką ne vieno, o kelių žmonių veiksmais. Vadinasi, nėra čia jokios mistikos. Beveik banalu. Tačiau, gavęs tokį smūgį, norom nenorom pradedi ieškoti kažkokių paslaptingų jėgų įtakos.

O smūgis mudviem su seseria buvo stiprus. Nors ir atklydęs iš tolimos praeities, jis vertė daug ką iš naujo permąstyti. Paliekant nuošaly tai, kad mes jo neva „išsižadėjome“, iki pat šiol visiškai nesuprantama, kas ir kokiu būdu pirmaisiais pokario metais parūpino jam šokiruojančią „informaciją“ apie dukterų nedorovingą elgesį, net panieką žuvusiai motinai. 1948 metais, kai Rapolas Mackonis rašė tuos laiškus, nei mudviem, nei kam nors iš artimųjų dar nebuvo žinoma jo gyvenimo vieta, o tuo labiau adresas. Aš tuo metu jau studijavau Vilniaus universitete anglų kalbą, o sesuo Vyda sėkmingai lankė vidurinę mokyklą gyvendama Švenčionėliuose pas ją priglobusį Mamos dėdę dekaną Petrą Budrą, o vėliau, jam mirus, – Vilniuje.

Tačiau kažkas, kam mūsų Tėvas, matyt, buvo linkęs neabejodamas tikėti, įtikino jį, esą aš dėl savo „nedorumo“ bijau žiūrėti į Motinos portretą, o mano jaunesnė sesuo vengia lankyti jos kapą. Nežinau, gal nedera čia minėti tų lyg ir detalių. Bet ar reikia jas nutylėti? Iš savo patyrimo žinau, kokie piktybiški ir žiaurios moralės kartais būna artimiausi giminaičiai dėl kažkokių net jiems patiems nelabai suprantamų tikslų. Kiek tai kainuoja apšmeižtiems žmonėms, tie žmogeliai arba nesusimąsto, arba specialiai to siekia.

Dabar skaudžiai apmaudu suvokti, kad jau tada, kai Tėvas su pamote gyveno kartu su mumis ir ilgainiui mūsų santykiai tapo vis artimesni ir šiltesni, gal būtume galėję visa tai atvirai išsiaiškinti. Jeigu ne tas lemtingas Tėvo noras viską pamiršti, nebeliesti kraujuojančių nuoskaudų ir nebežadinti graužaties. Ištikimas šiai nuostatai jis niekada net neužsiminė apie savo dingusią biblioteką – tikrai svarbiausią iš prarastų ilgai kauptų vertybių. Gal širdyje mane pateisino, supratęs, kad tik jas parduodama galėjau su seseria išgyventi.

1950 m. spalio mėn. – buvau jau ketvirtame Vilniaus universiteto kurse, – netikėtai gavau Tėvo laišką, rašytą mašinėle. Tame laiške buvo sakinys: „Gaila, kad anuomet Tau nieko neparašiau. Kodėl taip pasielgiau, ir šiandien sunku man į tai atsakyti.“

Atsakiau laišku, ir iki 1952 metų pradžios, t. y. iki jo suėmimo, mes apsikeitėme keliais laiškais.

Tačiau greta grynai pasaulėžiūros (ar ideologijos) prieštaravimų buvo dar viena skandalinga mano „gyvenimo būdo“ ypatybė, su kuria Tėvas ilgai negalėjo susitaikyti ir man atleisti.

Per tuos trylika metų, kai gyvenome po vienu stogu, jis, be abejonės, atidžiai ir jautriai stebėjo mano elgesį. Nuo šešiolikos metų likusi viena, niekieno neprižiūrima ir nekontroliuojama, aš bendravau su vienmečiais vaikinais, tokiais pat moksleiviais ar studentais. Draugų aš tada, kaip ir visada vėliau, turėjau daugiau negu draugių. Kai jie pas mane užsukdavo ir užsibūdavo, didžiausia mūsų „nuodėmė“ buvo „erzaclikerio“ (su cukrumi trintas kiaušinis ir spiritas) gėrimas. Tokie, šiandien beveik neįtikėtini, galiojo mokyklinio jaunimo įpročiai.

Bet kai mane, devyniolikmetę pirmo kurso studentę, priėmė dirbti literatūrine darbuotoja į „Komjaunimo tiesos“ redakciją, patekau į visiškai skirtingą, įdomią draugiją. Mano bendradarbiai čia buvo jau vyresni, kai kurie perėję karo frontą arba jį išgyvenę toli Rusijoje ir sugrįžę į Lietuvą kartu su Raudonąja armija, kaip Julius Finkelšteinas arba fotografas Ilja Fišeris. Kiti – mano vienmečiai, karo metus praleidę garsiuose Debiosų vaikų namuose, kaip Mykolas Sluckis, arba įsidarbinę redakcijoje žurnalistikos pavilioti, kaip Povilas Pukys arba Leonas Keblas. Mūsų kolektyvo laisvalaikio ypatumus liudijo užmiesčio išvykų nuotraukos, kurias sugrįžęs Tėvas matė ir darėsi atitinkamas išvadas apie mano jaunystę.

Kai jis sugrįžo 1956 metais, aš jau turėjau Vilniaus universiteto diplomą, o mano sūnus Dovydas buvo ketverių. Tačiau beveik nuo paauglystės įpratusi jaustis visais atžvilgiais laisva, tokia likau ir toliau. Štai kas Tėvui, tvarkingo, griežto šeimyninio gyvenimo šalininkui, labai trukdė paprasčiau ir atviriau su manim bendrauti. Kartais, laimei, retokai, neišvengdavome ir skaudžių, aštresnių pasiaiškinimų.

Visa tai pasikeitė į gera septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai dirbdama „Tarybinės moters“ žurnalo redakcijoje ir pagal ano meto tvarką išlaukusi savo eilės gavau dviejų kambarių butą. Tai man iš naujo primena jau 1970 metų pavasario dienoraščio lapas: „Jeigu man pavyks, nueisiu rytoj pas Tėtį, pasėdėsiu prie kavos puodelio – pasisemsiu stiprybės. Seni, kaip devyniolikto amžiaus fotografijos, žodžiai… O man – visai nauja prasmė.

Taip, lyg amžinas dangaus spalvų ir atspalvių žaismas viską ryškintų kuo toliau, tuo intensyviau.

Kodėl niekada iki šiol man neatėjo į galvą save paklausti, kaip jo akimis atrodo mano „gyvenimo būdas“, mano pažintys ir draugystės, mano žaidimai su vyrais ir darbu…“

1952 metų gegužės mėnesį – kai mano sūnui Dovydui buvo vienas mėnuo – mane iškvietė apklausai į Saugumo komiteto pastatą Stalino prospekte (dabar Gedimino pr.). Apklausa buvo neilga ir formali. Į klausimą: „Ar manote, kad jūsų tėvas įvykdė nusikaltimą – pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį“, atsakiau „taip“. Tačiau Rapolo Mackonio baudžiamojoje byloje mano apklausos protokolo nėra.

Tolesni mano santykiai su Tėvu (iki jo sugrįžimo iš Sibiro) atsispindi jo laiškuose iš Kemerovo srities lagerio. Iš Rapolo Mackonio pusės tai buvo kaltinimai, kad mes, dukterys, esą jo išsižadėjome. Nesuprasdama, kuo tie kaltinimai pagrįsti, atsakydavau jam savo laiškuose priekaištais dėl jo politinio nesubrendimo vokietmečiu. Turėjau galvoje jo darbą laikraštyje „Naujoji Lietuva“. Deja, nors tai skamba beveik neįtikėtinai – per ištisą ketvirtį amžiaus po jo sugrįžimo, kai mudviejų santykiai palaipsniui tapo labai šilti, mes beveik nelietėme šios temos ir nieko iki galo neišsiaiškinome. Tokia buvo jo nuostata, kurią jis išreiškė žodžiais: „Praeitį nubraukiame ir nebeminime.“ Tai jis taikė ir savo broliui Kostui, nuvežusiam mano pirmąjį laišką.

Kai pamėginau tiesiai paklausti apie tai jo žmoną (jau po Rapolo Mackonio mirties), ji man kategoriškai pareiškė, jog jau tada, pirmajame mano laiške, mes jo išsižadėjome. Kas man lieka manyti? Tik – kad mano laiškas buvo saugumiečių sufalsifikuotas. O gal jam buvo atitinkamai nušviesta arba perdirbta mano apklausa.

Nei to pirmojo laiško, nei kitų mano laiškų tėvui man niekada neteko nei matyti, nei skaityti. Galbūt Rapolas Mackonis arba jo antroji žmona juos sunaikino. Aš išsaugojau visus man rašytus tėvo laiškus. Po jo antrosios žmonos mirties šios draugė Aurelija Gedgaudaitė man atidavė Rapolo Mackonio laiškus Helenai iš Sibiro (per visą jo įkalinimo laikotarpį ji gyveno Lenkijoje; į Lietuvą atvyko tik jam grįžus iš Sibiro 1956 m. rudenį). Liko taip pat jo laiškai žmonai, rašyti 1956 ir 1966 m., kai jis išvažiuodavo, dirbdamas Lietuvos kino studijoje kalbos konsultantu bei vertėju; taip pat 1964, 1966, 1973, 1974 m., kai H. Mackonienė ilsėdavosi Kryme, pas mano seserį Vydą Nikolajeve arba Palangoje. Dalį tų laiškų perdaviau Literatūros ir meno archyvui. Juose kažkiek atsispindi mano santykių su Tėvu metamorfozė.

Kaip minėjau, iki šiol stengiuosi suvokti tikrąsias priežastis, dėl ko taip dramatiškai buvo susiklostę mūsų santykiai, be abejo, daugiausia moralinių kančių suteikę Tėvui. Tik kartą, vos sugrįžęs iš Sibiro, jis man sakėsi, jog nenorėjo nieko apie save perduoti per brolį Kostą 1945–1946 metų žiemą, bijodamas, kad saugumas tuo būdu sužinos jo buvimo vietą. Bet iš tikrųjų mano dėdė pas jį tada važiavo saugumo pavedimu (prieš keletą metų pats tai patvirtino). Dabar, susipažinusi su kai kurių jo likimo draugų biografijomis (pvz., Lenkijoje tebegyvenančio buvusio Štuthofo kalinio M. Pečeliūno), neabejoju, kad Rapolui Mackoniui buvo siūloma išvažiuoti į Vakarus ir tapti sovietų agentu. Manau, kad tarp 1945 ir 1952 metų pas jį Kwidzyn miestelyje tuo tikslu lankėsi ne vienas pasiuntinys. Jam galutinai atsisakius, 1952 m. balandžio arba gegužės mėn. lenkų saugumiečiai jį areštavo, tą pačią naktį perdavė Tarybų Lietuvos saugumui ir jau birželio 10 d. Karinio Tribunolo nuosprendžiu jis buvo nuteistas 25 metams lagerių.

„Kaltinamąją medžiagą“ jo teisėjai turėjo nuo 1944 me-tų. Tada, liepos 8 dieną žuvus mano Motinai Elenai Mackonienei, mūsų bute liko tik mano trylikametė sesuo Vyda; aš buvau išvažiavusi į Ukmergę pas kitą Tėvo brolį Edvardą. Porą savaičių mūsų butas Traidenio gatvėje buvo be priežiūros. Tomis dienomis, kaip pasakojo kaimynai ir sesuo, kažkokie žmonės, atvykę su karine mašina, išsivežė keletą maišų su tetų paliktais saugoti šiltais rūbais ir su dokumentais.

Aš grįžau, t. y. parėjau su dėde Jonu (dailininku) iš Ukmergės liepos pabaigoje. Praradus Motiną ir namus man visiškai nerūpėjo, kokie ten buvo dokumentai. Anuo laikotarpiu, nei vėliau, niekam nebūtų atėję į galvą ieškoti karinėje mašinoje išvežtų dokumentų. Neieškojo jų ir Tėvo broliai.

Apie tai, kad viename iš tų maišų buvo Rapolo Mackonio karo metais rašyti dienoraščiai (kurie kartu su jo publicistiniais straipsniais sudarė „nusikaltimo įrodymus“), aš sužinojau tik perskaičiusi Tėvo baudžiamąją bylą. Šiuo metu jie yra saugomi Lietuvos ypatingajame archyve. Tikiuosi didžiąją dalį šių užrašų įdėti į ruošiamą Rapolo Mackonio prisiminimų rinkinį.

Yra dar viena mįslė, kurią vargu ar kada pavyks išspręsti: kaip ir kada dalis Rapolo Mackonio dokumentų bei rank-raščių atsidūrė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto saugyk-lose. Tėvas mirė 1982 metais, net nenujausdamas, kad dalis jo archyvo (rankraščiai, laiškai, nuotraukos, net pakvietimai į renginius), kurį jis laikė dingusiu, guli toje pačioje vietoje, kur jis atnešdavo savo 1958–1968 metais rašytų prisiminimų egzempliorius. Anksčiau spėliojau, kad juos bus atidavęs koks nors blaiviau mąstantis asmuo iš sovietinio saugumo. Tačiau, tikriausiai, naivu to tikėtis. Galbūt tuos dokumentus iš 1944 m. vasarą neprižiūrimo mūsų buto kas nors paėmė ir atidavė tuometiniam Lietuvių mokslo draugijos lobių saugotojui Pranui Razmukui. Šis man pasakė 1983 metais: „Neieškokite tų žmonių, jų Lietuvoje nebėra.“

1956 metų gegužės mėnesį Rapolas Mackonis po trylikos tremties metų grįžo į Lietuvą su leidimu gyventi Vilniuje. Jį pasitiko geležinkelio stotyje ir nusivežė į savo namus jauniausias brolis, mano dėdė Jonas Mackonis-Mackevičius. Prisiminimuose, išleistuose po jo mirties, jis rašo tada apgyvendinęs ir globojęs mano Tėvą apie pusantro mėnesio. Iš tikrųjų to trumpo ir visiems mums ypatingo meto įvykiai klostėsi šiek tiek kitaip. Kelioms dienoms praėjus po sugrįžimo Tėvas atėjo ir pasiliko ten, kur gyvenau aš, – tuose pačiuose, 1936 metais jo statytuose namuose Traidenio gatvėje, kuri sovietmečiu buvo pavadinta Jankos Kupalos.

Po daugelio skaudžių ir dramatiškų posūkių mūsų santykiuose susitikimas su Tėvu ir pirmieji dialogai buvo graudūs, tačiau konkretūs. Jis iš karto įsikūrė viename iš dviejų man pagal orderį priklausiusių mūsų buvusio keturių kambarių buto kambarių. Tą orderį (t. y. teisę gyventi tam tikrame plote pagal sovietmečio administracinę tvarką) aš gavau 1952 metais po to, kai Rapolas Mackonis buvo nuteistas, o jo namas konfiskuotas. Kadangi tuo metu (kaip namo savininkė) kitus du kambarius buvau išnuomojusi vienai šeimai, jie savo ruožtu gavo orderius. Šiandien man jau sunku prisiminti visus per beveik tris dešimtmečius sutiktus žmones, kurie mūsų name pagyvendavo ir išsikraustydavo, užleisdami „plotą“ kitiems. 1968 metais aš su sūnum gavau nedidelį butuką iš savo tuometinės darbovietės, o dar po keleto metų Tėvas su žmona Helena išsikeitė savo plotą į vieno kambario butą dabartinėje Minties gatvėje. Tačiau, tartum nujausdamas dar tolimą ateitį, jis išsaugojo seną pilkai žalsvą aplanką su sklypo pirkimo ir statybos dokumentais. Tą aplanką po jo mirties man atidavė jau kitur gyvenanti našlė, mano pamotė. Jo turinys man, be abejo, labiausiai padėjo apie 1990 metus, po to, kai anuometinių įstatymų tvarka Rapolas Mackonis buvo „reabilituotas“. Galiausiai, kai įveikiau nuosavybės grąžinimo kliūtis ir sunkumus, į jo statytą namą kaip savininkės įžengėme su seseria bene 1993 metais.

Kaip Rapolas Mackonis jautėsi, ką galvojo tada, 1956 metų vasaros vidury, atsisėdęs prie stalo didžiajame saulėtame kambaryje, kuriame kadaise būta miegamojo. Be abejonės, prisiminė ne tik šiame, bet ir gretimuose kambariuose, kur jau gyveno svetimi, čia buvusius solidžius, vidutinės klasės šeimai įprastus, tradicinius baldus: tamsaus medžio bufetą-indaują raižytais viršutinių durelių stiklais, įspūdingą komodą, ant kurios visada stovėjo nedidelis Mamos veidrodis, Vienos stiliaus grakštų svetainės komplektą, o ypač savo rašomąjį stalą ir knygų spintą. Jis neklausė, o aš iki šiol nežinau, kur daugelis jų anuomet dingo. Tiesa, porą – būtent rašomąjį stalą ir spintą, taip pat knygas – tuojau po karo pardaviau pati, dar mokydamasi vidurinėje mokykloje, kad su seserimi turėtume ką valgyti. Kitų čia išvardintų baldų niekada net neprisimindavau ir tik gerokai vėliau supratau, kad tą valandą, kai netekusi Mamos įžengiau į mūsų nusiaubtus namus, jie man tarsi nustojo egzistuoti. Be kita ko, keistokas gilus ir stiprus abejingumas namų apyvokos daiktams visą gyvenimą man ir trukdė, ir savotiškai padėjo jiems nevergauti.

O Tėvui, aišku, buvo skaudžiausia neradus didesnės dalies per gyvenimą kauptos savo bibliotekos bei išsiaiškinus, kaip aš ją praradau. Kitas dalykas – asmeninis archyvas, kuris dingo, kaip minėjau, keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą ištuštėjusiuose namuose. Tačiau penkiasdešimt šeštųjų vasarą po sugrįžimo mano Tėvas į bet kokius tiek savo brolių ar seserų, tiek kitų artimųjų klausimus bei komentarus turėjo trumpą, kietą, matyt, gerai išmąstytą atsakymą: „Aš noriu viską pamiršti.“ Tai yra viską, kas per tuos trylika metų įvyko ir šeimos, ir pakankamai plačios mūsų giminės narių savitarpio santykiuose bei to, kas buvo prarasta. Aš taip pat iš jo neišgirdau nė vieno priekaišto ar nuoskaudos padiktuoto žodžio.

Negaliu čia neprisiminti – ir iš naujo neįsisąmoninti, ką radau Rapolo Mackonio prisiminimuose apie Štuthofo koncentracijos stovyklą, kuriuos 1956 metų rudenį atvežė iš Lenkijos į Lietuvą persikėlusi jo antroji žmona. Jie rašyti iškart po karo, dar iki jo suėmimo. Ten minimas kažkurio likimo draugo jam duotas patarimas, išsakytas maždaug taip: jeigu nori čia išlikti gyvas, privalai pamiršti savo šeimą, o svarbiausia vaikus.

Ar Tėvas sugebėjo ir tuo gelbėtis konclagerio pragare? Vargu. Niekada su juo šios temos nelietėme. Tačiau prisimenu sakinį viename iš Štuthofo rašytų jo laiškų, nors negaliu jo čia pakartoti vokiškai: „Mano dabartiniame gyvenime nėra momento, kada apie jus negalvočiau.“ Deja, aną vasarą tų laiškų visas pundelis taip pat dingo su kitais dokumentais. Kažkaip buvo užsilikęs vienas vienintelis, ir jis mane netikėtai išgelbėjo, kai dar mokantis priešpaskutinėje II-osios vidurinės mokyklos klasėje buvau iškviesta į kažkokią įstaigą. Nuvedęs mane iš vieno kambario į kitą, nykus pareigūnas ten mestelėjo, kad tėvas buvo susidėjęs su vokiečiais. Kadangi iki tol jau girdėjau apie panašius įtarimus, buvau tąsyk pasiėmusi minėtą laišką. Jo užteko, kad mane iš ten išleistų.

Po Tėvo sugrįžimo ištisus dvylika metų – nuo 1956 iki 1968-ųjų, kai dirbdama „Tarybinės moters“ redakcijoje gavau at-skirą butą, mes visi – Tėvas, jo antroji žmona Helena ir aš su savo sūnum Dovydu – gyvenome dviejuose kambariuose tame pačiame Traidenio (tada Jankos Kupalos) gatvės 22 name. Kituose dviejuose mūsų kadainykščio pirmojo buto kambariuose vienas po kito keitėsi įvairūs gyventojai, ne visus ir prisimenu. Pakako nepatogumų ir įtampos. Trys, o kartais ir keturios šeimos kuitėmės nedidelėje virtuvėje. Tačiau tais laikais vadinamų „komunalkų“ buitis buvo daugeliui įprasta. Mus su Tėvu dar ilgai labiau slėgė kartkartėm sustiprėjanti įtampa, likusi po nesusipratimų laiškais. Jos tikrųjų priežasčių tada negalėjome žinoti, vis dėlto už ją stipresni ir galbūt gilesni kraujo ryšiai padėdavo mums palaikyti gana normalius santykius. Kadangi beveik visą gyvenimą rašiau dienoraštį, ne vienas jo puslapis dabar atskleidžia, koks sunkus ir klaidus buvo kelias į suartėjimą, kaip mus nuolat klupdė praeityje išgyventos abipusės nuoskaudos.

1971 m. kovo mėnesį dienoraštyje guodžiausi: „Mes – tremtiniai ir piligrimai, o mūsų kelionės tikslas labai dažnai yra žmogus, ilgus metus vaikščiojęs tomis pačiomis gatvėmis, po tais pačiais stogais ir medžiais.

Bet nereikia tuo stebėtis, nei už tai keikti likimą. Taip yra, ir šito nepakeisi. O kad taip yra, geriausias įrodymas – beveik mirtina strėle mus kartais sužeidžiantis staigus supratimas, kad ryšys su artimu ir mylimu žmogum neįmanomas, kad jis vis dar už tūkstančio kilometrų, o kartais ir už šviesmečių. Tokiais momentais puoli į neviltį.“

Dar vienas puslapis; ne iš dienoraščio, bet likęs tarp palaidų septintojo dešimtmečio pradžios lapelių:

„Perprasti jo paslaptį. Suprasti arba sužinoti, kas jam padėjo pakelti nepakeliamą likimą. Smūgius vieną po kito.

Galutinis atsakymas (galbūt): jis buvo tiek sustingęs, tiek atsiribojęs nuo vaikų – iš esmės išrovęs juos iš savo širdies, pašalinęs iš dėmesio rato, jog dabar jau nebesugeba net pats sau paaiškinti, kas jam davė jėgų ištverti jų panieką ir abejingumą (panieka buvo skirta abejingumui pateisinti, arba atvirkščiai – abejingumas slapstė panieką).“

Vėl iš dienoraščio. 1969 metų sausio 6 d.: „Vakar vakare – Dramos teatre antroji „Mindaugo“ premjera. Buvau su tėčiu. Laikas apsuko beveik trisdešimties metų ratą – nors berods vaikystėje kažin ar esu kada buvusi teatre kartu su juo. Laikas apsuko ratą kitu atžvilgiu. Po tiek metų aš vėl pradedu juo didžiuotis…

„Ar mokate tą žodį „Lietuva“?“

Drama – poema. Drama – šauksmas susimąstyti. Drama – susimąstymas dėl esmės – lietuvių charakterio, kuriame tiek pat meilės sau, kiek ir meilės Tėvynei, tiek pat noro vaidytis ir skaidytis vardan savo garbėtroškos, kiek noro vienytis vardan Lietuvos.“

Iš dienoraščio. 1970 metų rugpjūčio 24 d.: „Vakar temstant sėdėjau ant suolo prie autobusų stotelės Paąžuolėje. Tėtės kaimas, kurį visada vaizdavausi labai ūksmingą, ne toks. Aukštų medžių jame palyginti nedaug. Bet viena ta mintis, kad ta pačia žeme, laukais, keliais vaikščiojo jaunystėje tėtis – viską apgaubia savotišku graudžios ramybės jausmu.

Kaip užmegzti stipresnį ryšį su Šimu, pasijusti bent kiek sava jo sodyboje?“

Šimas Kirkliauskas – be kita ko, tapęs žinomas Lietuvos visuomenei, kai mano jauniausias dėdė Jonas Mackonis sukūrė jo žavų portretą „Bitininkas Šimas“. Kaip ir daugelis Paąžuolės kaimo bei apylinkių senbuvių jis susijęs su Mackevičiais įvairaus laipsnio giminystės ryšiais.

Mano tik po ilgų metų išsipildęs troškimas „tapti sava“ Tėvo gimtajame kaime gal kai kam ir pasirodys nesuvokiamas. Bet jis atsirado iš karto po to, kai mudvi su seseria Antram pasauliniam karui dar neįpusėjus likome visiškos našlaitės. Fronto linija traukėsi į vakarus, nauji, iš rytų plūstantys okupantai, kaip ir dera užkariautojams, savaip negailestingai tvarkė žmonių gyvenimą, o pastarieji kaip įmanydami prie jų taikėsi. Dar karo metais ir vėliau, pirmais pokario dešimtmečiais kas nors iš Tėvo brolių ar seserų šeimų mus aplankydavo, pasidomėdavo, kaip mes manomės. Tačiau niekuo mums padėti negalėjo, nes ir tie, kurie liko gyvi, neilgai buvo laisvi. Teta Monika su savo antruoju vyru Pranciškum Baubliu ir vaikais išvažiavo į Sibirą. Kitos tetos Agotės vyras kaip buvęs valsčiaus viršaitis ne vieniems metams sėdo į kalėjimą.

Jau pirmą kartą, kai su Tėvu ir dėde Jonu nuvykome į Paąžuolę, po jaudinančio susitikimo su mūsų artimaisiais giminaičiais Kaziukoniais nužygiavome į Šimo sodybą, be abejonės, pačią gražiausią iš keliolikos išlikusių tame sename kaime. Visus jos statinius, o ypač įspūdingą šviesaus medžio kluoną mintyse iškart pavadinau vienu žodžiu „stikliniai“. Deja, neradome net pamatų tos trobos, kuri dar ilgai prieš karą buvo suręsta Vinco Mackevičiaus vyriausiojo sūnaus Rapolo lėšomis. Tačiau pastarajam po trylikos metų įžengus į savo gimtinę tai jau nebebuvo skaudi staigmena. Iškart po karo pabaigos, dėl lemtingų nesusipratimų su Tėvu ir abipusių kaltinimų persunktų laiškų, mano santykiai su dėdėmis ir tetomis buvo nelabai draugiški, veikiau šalti. Vienas kitas iš jų kartais atvykdavo į namą Traidenio gatvėje pasidomėti, kaip mudvi su seseria čia manomės, tačiau nei buvo linkę mums padėti, nei galėjo, nes patys sunkiai vertėsi. Kai dar po kelerių metų jau šiek tiek suartėjome – aš nukakdavau pas tetą Moniką į Milvydą, pas tetą Agotę į Stanišius, prasidėjo žiauriausi trėmimo metai. Atsinaujinę ryšiai vėl nutrūko ir aš tuo laikotarpiu beveik nežinojau, kada ir kaip Tėvą pasiekdavo žinia apie tragiškas netektis: jo motinos, mano senelės Ievos sunkią ligą ir mirtį dar pirmaisiais karo metais, nežinomų miškinių žiauriai nužudytą brolį Juozą, o daug vėliau – sesers Monikos su šeima ištrėmimą ir kitos mano tetos Agotės vyro Boleslovo Utkevičiaus įkalinimą penkeriems metams, nes jis vokietmečiu buvo valsčiaus viršaitis.

Tėvui grįžus, apie visus tuos mūsų šeimai tekusius likimo ir karo smūgius kalbėdavomės iš pradžių nedrąsiai ir atsargiai, vengdami netyčia paliesti jautresnius dalykus. Tačiau metams bėgant įtampa palengva sklaidėsi ir silpnėjo. Tėvas, su savo žmona įsikūręs mažame kambarėlyje, kuriame kadaise buvo jo kabinetas, nedelsdamas ėmėsi savo atsiminimų. Jau nuo tada jo rankraščius rašomąja mašinėle spausdindavo jaunystės laikų draugė Jadvyga Kazlauskaitė. Čia jį dažnai aplankydavo buvę tarpukario politinės veiklos bendražygiai, kalėjimų draugai, be to, mūsų giminės nariai, kurių vienas kitas šeštajame dešimtmetyje taip pat grįžo iš Sibiro.

Rapolas Mackonis, ištikimas savo ankstesnio laisvo gyvenimo įpročiams, visus vaišindavo kava prie grakštaus apvalaus stalelio su foteliukais, kurį nusipirko iš Lenkijon emigravusių kaimynų Daškevičių. Kavą su svečiais neretai gerdavau ir aš, ne visada suvokdama, su kokiomis neeilinėmis asmenybėmis bendrauju. Jau pirmaisiais metais po Tėvo sugrįžimo čia lankėsi kunigas Pranas Bieliauskas, tuo metu klebonavęs Valkininkuose, kuris mirė 1957 m. Apie savo kasdienybę ir bendravimą su „panelėmis“, kurios jį globojo, pasakodavo literatas, kritikas, „Naujosios Romuvos“ leidėjas Juozas Keliuotis, apie savo bylas ir tremtį – buvęs diplomatas Čečeta.

Po to, kai 1968 metais išsikrausčiau į atskirą butą, o tėvas liko dviejuose mūsų buvusių namų kambariuose, kažkaip savaime atsirado abiejų – tiek jo, tiek mano – poreikis nuolat pasimatyti, tęsti tą taip sunkiai atgautą artumą.

Dabar jau neatsimenu, kuriam iš mudviejų pasiūlius palaipsniui susiklostė įprotis, ilgainiui virtęs rimta tradicija, – kiekvieną sekmadienį dvyliktą valandą Giedraičių gatvėje, t. y. mano bute, gerti kavą. Į tą tikrai jaukų, smagų daugelio mūsų artimųjų susitikimą visada ateidavo Tėvas, jo brolis – dėdė Jonas, kartais kitas brolis – dėdė Kostas ar giminaičiai, kurie tuo metu būdavo Vilniuje. Bėgant metams sekmadieninis kavos mėgėjų skaičius po truputį didėjo, apsilankydavo ir kai kas iš draugų.

Apie kavą aš nuolat girdėdavau iš suaugusiųjų dar ankstyvoje vaikystėje, nors, savaime aišku, pati jos ilgai neragavau. Savo prisiminimuose Rapolas Mackonis šį specifinį gėrimą yra apibūdinęs trumpai ir atvirai: „…Meno adeptams kava yra būtinas atributas, be kurio dažnai jaučiamės tam tikra prasme pasimetę. Suprantama ir visiškai pateisinama, matant meno žmones bėgiojant iš kavinės į kavinę.“ Tad ir man dar anksčiau nei kava tapo žinomas žodis kavinė. Kai buvau gal ketverių penkerių metų, tėvai mane vesdavosi į Mišias Šv. Jurgio bažnyčioje. Kai dirbdama „Literatūroje ir mene“ čia įžengiau, atpažinau šventąjį lubų freskoje, į kurį kadaise spoksodavau užvertusi galvą.

Sekmadieniais čia klausydavosi Mišių ir kiti Tėvo draugai bei pažįstami, o vos tik išgirdę „Ite Misa est“ skubėdavo į kitą Adomo Mickevičiaus gatvės (dabar – Gedimino pr.) pusę, į Štralio vasaros kavinę. Tą užeigą, staliukus po ūksmingais medžiais ir ledų skonį gerai prisimenu. Tačiau grįžęs iš Sibiro 1956 metais Tėvas tos vietelės neberado. Pradžioje kavą jis su žmona dažniausiai gerdavo pas prieškario laikų pažįstamą panelę Veroniką Kęstučio gatvėje čia pat prie mūsų namų. Arba Gedimino (tada Stalino) prospekte, ketvirto aukšto bute; ten gyveno Burokų ir Žilėnų šeimos. Lankydavosi ir Vlado Drėmos, irgi ilgamečio vilniečio, namuose. Visus juos, kaip ir daugelį vilniečių, jungė bendra praeitis – pora dešimt-mečių lenkų valdomame Vilniuje kovojant už pilietines ir kultūrines lietuvių teises amžinoje Lietuvos sostinėje.

Tačiau Vilniuje nuo pirmųjų pokario metų buvo viena lietuviams ypatinga kavos (ir ne tik) gėrimo vieta, į kurią Rapolas Mackonis neužsukdavo. Savo prisiminimuose jis atvirai prisipažįsta vengęs ten esančios Lietuvos rašytojų sąjungos buveinės ir tuo pačiu – čia veikiančios rašytojų (nepaisant kartais keičiamų jos pavadinimų) kavinės. Savotiškas sutapimas – ar likimo grimasa – į šią tarsi elitine laikomą užeigą niekada neužeidavo kitas, anuomet man labai artimas žmogus – talentingas rašytojas Vitas Žvirdauskas, miręs 1985 metais. Jo kūryba sovietmečio cenzoriams buvo nepriimtina, beveik nespausdinta, durys į Rašytojų sąjungą jam buvo uždarytos. O kadangi tos pačios durys vedė į minėtą kavinę, jų praverti neleido jam savigarba.

„Subtilus ir dažnai skausmingas dalykas – mūsų santykiai begalinėje situacijų įvairovėje“, – rašiau prieš dvidešimt metų savo prisiminimuose apie V. Žvirdauską. Biografai kartu su sociologais ir psichologais vis kramto ir atrajoja šią temą, pasitelkdami „nevisavertiškumo kompleksą“, kuris šiuo atveju nieko nepaaiškina ir yra tiesiog įžeidžiantis. Sovietmečiu šimtai talentingiausių Lietuvos žmonių – ir sugebėjusių išvengti tremties, ir iš Sibiro grįžusių „autsaiderių“ – buvo atsidūrę panašioje padėtyje. Kai kurie iš jų ilgai neįveikė žeminančio patirtos neteisybės jausmo, iš esmės paradoksalaus, kurį juose (sąmoningai ar nesąmoningai) palaikė sistemai lojalūs ir šiaip „atsargūs“ individai. Ar čia yra kas bendro su „nevisavertiškumu“? Tačiau, kad ignoruotum tą žlugdančią būseną ir visose situacijose liktum savimi, reikėjo būti stipria asmenybe. Kad mano Tėvas buvo būtent toks, supratau jau pirmomis dienomis po jo sugrįžimo. Net apie žiauriausią, normaliam žmogui sunkiai įsivaizduojamą pažeminimą jis pasakojo kaip objektyvus stebėtojas, pabrėždamas ne savo, t. y. bejėgio vergo situaciją, o savotiškus portretus tų, kurie iš jo rafinuotai tyčiojosi.

Aš dažnai apie tai galvodavau sėdėdama greta jo Parodų rūmų kavinėje, anuomet vadintoje Šv. Pranciškaus kavine (Dailės muziejaus direktorium tada buvo Pranas Gudynas). Šio šaunaus vyro dėka septintojo dešimtmečio pabaigoje Rapolas Mackonis pradėjo dirbti Dailės muziejaus leidinių redaktorium. Tai buvo jo paskutinės pareigos numylėtame Vilniuje – atsakingos, garbingos ir malonios, kaip liudija tam laikotarpiui skirti jo prisiminimai. Savo darbą jis dirbo ramiai, neskubėdamas, susitelkęs. Buvo akivaizdu, kad jaučiasi laimingas bendraudamas su kultūros ir meno žmonėmis kaip lygus su lygiais, jų itin gerbiamas už intelektą ir likimo patirtį. Minėtoje kavinėje prie jo visada kas nors prisėsdavo, o ypač smalsios damos. Atsidūrusi greta ir savo Tėvą stebėdama vis iš naujo pajusdavau graudoką nuostabą: tas pats žmogus, kadaise metų metais dėvėjęs drapanas su vieno ar kito koncentracijos lagerio numeriais, čia būdavo įdomiausias pašnekovas ir kaip visada mokėjo toms damoms pasakyti komplimentą.

Parengė Alma Lapinskienė

2018 m. Nr. 5–6

Birutė Mackonytė (1928 05 28­–2017 07 26) gimė lenkų okupuotame Vilniuje. Jos tėvas buvo garsus to meto publicistas, rašytojas Rapolas Mackonis, visų valdžių persekiotas ir kalintas už savo tautos teisių gynimą ir teisybės žodį. Baigusi Vilniaus universitete anglistiką (1951), B. Mackonytė dirbo Radijo komitete, spaudoje (1947–1949 m. „Komjaunimo tiesoje“ literatūrine darbuotoja, 1967–1976 m. žurnalo „Tarybinė moteris“ redaktore, 1977–1983 m. „Literatūros ir meno“ skyriaus vedėja), Lietuvos kino studijoje redaktore.
Kaip ir tėvas R. Mackonis, B. Mackonytė buvo ne tik žurnalistė, bet ir rašytoja. Ji pelnė lietuviškosios Agathos Christie vardą, – išleido daugiau nei dešimt detektyvinių apysakų ir romanų: „Žmonės akvariumuose“ (1977), „Reikalingo žmogaus mįslė“ (1985), „Juodasis pakeleivis“ (1988), „Pernykštis sniegas“ (1991), „Išblyškę pardavėjai“ (1993), „Lošimas septyniais laikrodžiais“ (1998), „Uždengta korta“ (2005). Už romaną „Lošimas septyniais laikrodžiais“ ji apdovanota Lietuvos vidaus reikalų ministerijos premija ir leidyklos „Baltos lankos“ įkurta „Gintarinės kilpos“ premija.
Dalyvaudama „Vilniečių ainių klubo“ veikloje, B. Mackonytė rūpinosi, kad tarpukario Vilniaus lietuvių darbai ir veikla lietuvybės labui neliktų užmiršti. Vienas iš svarbesnių jos darbų – tėvo R. Mackonio literatūrinio palikimo publikavimas. 1994 m. sūnaus Dovydo leidykloje „Unitas“ išleido tėvo atsiminimus apie tarpukario Vilniaus kavines „Iš kavinės į kavinę“ ir apybraižas „Dvylika Vilniaus kunigų“. Sudarė, parengė spaudai ir išleido R. Mackonio atsiminimų knygą „Senoji vilniečių karta“ (1999) ir memuarus „Amžiaus liudininko užrašai“ (2001).
Būdama kūrybinga asmenybė, plunksnos žmogus, B. Mackonytė ir pati parašė vaizdžių, turiningų atsiminimų apie poetą, prozininką Vitą Žvirdauską, apie gražią ir tragišką jųdviejų draugystę „Laiškai iš jūros. Ir ne tik“ („Metai“, 2014, Nr. 11).
Literatūrologė dr. Alma Lapinskienė, monografijos „Atėjęs Vilniun: rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis“ autorė, paskatino B. Mackonytę 2010–2012 m. parašyti atsiminimus apie tėvą. Pasitinkant rašytojos 90-ąsias gimimo metines, jie ir skelbiami – atsiminimai, kuriuose likę detektyvinių mįslių…

Atsiminimai apie Tėvą

Savo prisiminimus, kuriuos atiduodame plačiajai visuomenei, ruošiame gana įvairiai – priklausomai nuo to, kiek jų išsaugojome, kas mums buvo minima asmenybė ir, be kita ko, kokį jos įvaizdį ketiname pateikti. Todėl liudijimus apie konkretų žmogų neretai kruopščiai atrenkame.

Tačiau kiekvienoje biografijoje apstu paprasčiausių, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų epizodų, kurie netikėtai atgaivina seniai pamiršto laiko atkarpą ir papildo pasakojimą.

Vienos iš to aštuoneto Mackevičių vaikų – Monikos – dukra Laimutė, mano pusseserė, šiomis dienomis man atkūrė savo motinos prisiminimą apie tai, kaip nuskriaustoji Ievuika atsikirto ją žeminusiems paąžuoliškiams. Praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kai jauniausias sūnus Jonas dar tik mokėsi skaityti, vyriausiasis Rapolas jau buvo įsikūręs Vilniuje. Rašinėdamas į lietuvių spaudą, savaime įsitraukė į visuomeninę veiklą. Plėtėsi jo pažinčių ratas ir keitėsi gyvenimo būdas. Liesutis, neišvaizdus, užtat guvus ir itin smalsus kaimo bernelis greitai perėmė savo naujų pažįstamų kolegų žurnalistų elgseną bei įpročius. Panoro skaniai papietauti solidesnėse valgyklose, kavą įniko gerti kavinėse. O vos prakutęs nuvyko į gimtąjį kaimą su ten neregėtomis gėrybėmis. Miltų ir cukraus nemaži maišiukai, arbatos pakeliai, miestiška uogienė ir kiti skanėstai paliko namiškiams ilgai nepamirštamą įspūdį. Štai tas dovanas Ievuika Mackevičienė išdėliojo už trobos langų stiklo, kaip pačius svariausius jos vyresnėlio sėkmės ir rūpestingumo įrodymus.

Tuo metu mūsų šeima gyveno vienoje gražiausių Vilniaus senamiesčio gatvių. Tiksliau – kieme, kurį nelyginant tvirtos sienos iš trijų pusių supo mūriniai triaukščiai ir keturaukščiai. Ketvirtoje, šiaurinėje pusėje dviaukščiai sandėliukai taip pat sudarė savotišką sieną. Iš jos mediniai vartai vedė į dabartinę Rusų gatvę. Vos už kelių posūkių atsiverdavo Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių frontonai. Čia pat Vilnelės pakrante vingiavo žvyruotas kelias į Bernardinų parką. Netoli įėjimo į nedidelį baseinėlį straubliais purškė vandenį trys cementiniai drambliukai.

Mano ankstyviausias su tuo butu ir Tėčiu (taip jį visada vadindavome) susijęs prisiminimas: du portretai valgomojo kambario prietemoje, pro atviras duris šviesos blizginamais paauksuotais rėmais. Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka. Kas jie tokie, sužinojau daug vėliau, turbūt jau mokykloje. Nepamenu, kad man būtų apie juos pasakota, kol buvau dar vaikas.

Tačiau į mokyklą pradėjau kasdien keliauti jau ne iš Pilies gatvės. 1935 metais mūsų šeima persikėlė į naują, tik ką baigtą statyti vieno aukšto medinį namą Žvėryne, gatvėje, kuri tada vadinosi Litewska. Keliose gretimose gatvėse tuo metu taip pat dygo lietuvių inteligentų didesni ar mažesni namai. Kai šioje, iki tol beveik išvien vasarviečių vietovėje, iškirtęs pušynus, sumanus verslininkas Martinsonas suprojektavo modernų gatvių tinklą, čia noriai kūrėsi ir lietuvių šeimos: Martinkėnai, Karosai, Kraužliai, Čibirai, o svarbiausia – legendinis Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Marcelinas Šikšnys.

Aš lankiau vieną iš dviejų tada Vilniuje veikusių pradžios mokyklų su lietuvių dėstomąja kalba – valstybinę (powszechna), o ne privačią, kurią įkūrė ir išlaikė „Kultūros“ draugija. Nūnai kartu su andainykščiais mokinukais įbridę į prisiminimus kartais paspėliojame, kuo remdamiesi mūsų tėvai ar globėjai rinkdavosi tas mokyklas. Privačios mokyklos šefai – „Kultūros“ vadovybė tarsi laikėsi kairuoliškos orientacijos, tačiau joje mokėsi lyg ir labiau pasiturinčių miestiečių vaikai. O mano klasės draugai beveik visi buvo iš Vilnijos kaimų, „Ryto“ draugijos bendrabučiuose gyvenantys berniukai ir mergaitės. Nemanau, kad Tėvo pasirinkimą galėjo lemti kokie nors ideologiniai sumetimai. Visas Rapolo Mackonio gyvenimas ir veikla liudija jį buvus abejingą ryškesnėms partinėms kryptims. Svarbiausia jam buvo Lietuva su sostine Vilniumi. Tam buvo skirta ne tik visa jo literatūrinė ir visuomeninė veikla, bet ir ištisa biografijos tėkmė. Vaikystėje iš arti stebėjau ne vieną tos biografijos epizodą dar nesuvokdama jų prasmės.

Vieną pirmųjų labai gerai prisimenu, nes jame lyg ir pati dalyvavau, o plačiau apie tai jau vėliau vis užsimindavo namiškiai. Dar toli iki karo pradžios vėlų vakarą – skambutis į mūsų duris. Dar neišbėgusi į koridorių aš šūktelėjau: „Ten policija.“ Tai iš tiesų buvo lenkų policininkai, kurie Tėvą išsivedė. Tada buvau šešerių, gal septynerių, bet jau žinojau, jog pas mus kartais beldžiasi tokie nelaukti svečiai, nors dar nesuvokiau šių apsilankymų grėsmingumo. Metams bėgant jau nebestebino, kad Tėtį vis areštuoja svetimų valstybių uniformuoti pareigūnai. Mūsų šeimai tai buvo tiesiog gyvenimo būdas. Tėtis, beje, kiek prisimenu, mėgo kartoti šią frazę lotyniškai – „modus vivendi“. Jos sena tiesioginė reikšmė – ne tiek gyvenimo, kiek išgyvenimo būdas. Maždaug taip aiškina tarptautinių posakių žodynas. Pastaruoju metu šiuos skambius žodžius menamos aukštuomenės kronikai pritaikė didžiausio Lietuvos dienraščio šeštadienio priedas. Ar šiame leidinyje pateikiamų istorijų turinys bent kiek užčiuopia gilesnę sentencijos prasmę, tegu sprendžia socialinių reikalų žinovai. Gal, turint galvoje tam tikrų visuomenės sluoksnių nerašytą kodeksą, čia vis dėlto išryškėja ir išgyvenimo motyvas.

Pirmąjį karo rudenį aš dar nežinojau nei šio posakio, nei jo tikrosios prasmės. Dabar, regis, lėkte pralėkus dešimtmečiams, vos išnyra švieson kuris ano meto pėdsakas – vaizdas, liudijimas, dokumentika ar tik jos atspindys, – manau, dažnam mano bendraamžiui staiga atsiskleidžia viso laikotarpio panorama.

Bepigu ją vienu ypu aprėpti šiandien. Tada, nuo rugsėjo, Antrojo pasaulinio pradžios, iki pat birželio, vasaros pradžios, įvykiai vijosi vienas kitą. Užgriūdavo neleisdami atsipeikėti, kad gautum nors mirksnį atokvėpio ir pamėgintum susivokti, kas iš tikrųjų vyksta. Permainos daugeliui per daug nesusimąstančių, paprastų to uragano dalyvių ir stebėtojų, be abejonės, jau tada žymėjo istorijos lūžius. O kai kam, tarp jų ir mano Tėvui, tie pokyčiai žiauriai kirto. Aštuoniolika spalio mėnesio dienų tiek mums, tiek Konstantino Stašio šeimai buvo kraupaus nerimo, laukimo ir trapios vilties metas. Juos abu areštavo ir išvežė į Lydos kalėjimą tą pačią dieną, kai buvo paskelbta, jog Vilnius grąžinamas Lietuvai. Šis epizodas baigėsi laimingai. Lietuvos valdžios pastangomis abu atgavo laisvę ir grįžo namo spalio 27 dieną. Kitą rytą į Vilnių įžengė pirmieji Lietuvos kariuomenės daliniai. O R. Mackonis su kolegomis žurnalistais tai dienai spėjo išleisti naujo dienraščio „Vilniaus balsas“ pirmą numerį.

Jau vėliau, saulėtą lapkričio dieną aš turbūt pirmą kartą ne tiek supratau, kiek intuityviai suvokiau, apie ką mūsų svetainėje kalbėjosi Rapolas Mackonis, jo svainis advokatas Petras Grybauskas-Grybaitis ir dar kažkas iš jų bendražygių, deja, nepamenu kas. Iš to, ką išgirdau, savo įpročiu tūnodama netoliese ir klausydamasi, jaučiau, jog kalbama apie būtinybę imti ir dalintis taip netikėtai užklupusia ilgai laukta valdžia. Atsiradus galimybei užimti postus…

Per savo gyvenimą aš dažnai prisimindavau tą pokalbį, pakilią, džiugią ir jaudinančią vyrų nuotaiką. Ne tik laisvės išsiilgusius Vilnijos lietuvius, visą tautą buvo apėmusi euforija. Ji truko septynis su puse mėnesio, iki 1940 metų birželio 15 dienos, kai visą menamos pergalės džiaugsmą užgesino sovietų tankų džeržgesys.

Apie tai, kaip staigiai viskas Vilniuje per tą trumpą laiką keitėsi, šimtus tomų prirašė ne vien tiesioginiai to virsmo dalyviai ir liudininkai. Sostinę ir Vilniaus kraštą užgriuvusius įvykius, įvairiai nuspalvindami ir prieštaringai vertindami, stengėsi atkurti ir įtvirtinti palikuonių galvose visų tautų, kurios laikė ir tebelaiko Vilnių savo miestu, atstovai. Lietuviai tą metą išnaudojo siekdami visais įmanomais būdais atlietuvinti atgautą sostinę: pradedant gatvių pavadinimais ir baigiant valstybinėmis bei visuomeninėmis įstaigomis. Suprantama, kad naujųjų miesto šeimininkų veikla sujaukė arba išvis sugriovė dešimčių tūkstančių įvairiataučių vilniečių įprastą egzistenciją ir apskritai pasaulio tvarkos suvokimą. Daugelio tiek desperatiška, tiek kovinga reakcija buvo natūrali ir akivaizdi ir mums, to meto vaikams.

Be kita ko, dar toli iki lemtingo birželio vilniečių lietuvių lūkesčius ir pasiryžimą tvarkytis atgautoje sostinėje stipriai vėsino iš laikinosios sostinės plūstelėję energingi veikėjai, taip pat išsiilgę valdžios. Jie net į Vilniaus burmistro kėdę ketino pasodinti kažkokį neva nusipelniusį Kauno veteraną. Sutrukdė tik visuotinis pasipiktinimas tokiu sunkiai paaiškinamu įžūlumu. Burmistru tapo Konstantinas Stašys. Šio įžymaus veikėjo ir jo šeimos likimą jau po metų nusprendė raudonieji okupantai. Šeima buvo ištremta, o pats Stašys žuvo – sušaudytas.

Po nepaprastai šaltos 1940 metų žiemos atėjus pavasariui Tėvas ir toliau gyveno pasinėręs į nepabaigiamus įtemptus darbus. Savo įspūdžiais ir nuotaikomis, manau, pasidalindavo su Mama, tačiau mes, vaikai, dienomis jį mažai matydavom namuose. Atmintyje man liko tik jo pokalbių su svečiais iš Kauno nuotrupos. Šių susitikimų temos buvo permaininga politinė situacija Vilniuje, kurią stipriai veikdavo žinios iš užsienio, lemtingi karo įvykiai Europoje. Mums, vaikams, pastarieji išvis nerūpėjo. Vilniuje lietuvių valdžia – to mums pakako, nors mokykloje bent kokių pasikeitimų mokymo programose dar nejutome.

R. Mackonis tą pavasarį sėkmingai išsprendė vieną svarbų savo sesers, mano tetos Monikos gyvenimo klausimą; apie tai mūsų šeimoje buvo daug kalbama. Vykstant Lietuvos sienos su Baltarusija (t. y. su Sovietų Sąjunga) demarkacijai, prie sienos atsidūrė tetos Monikos Valentukevičienės sodyba Varėnos rajone. Nežinau, ar tai pareikalavo daug pastangų, tačiau dėl jų toji vieta liko ir iki šiol tebėra Lietuvos pusėje. Bet kaip tik tada gausingoje Mackevičių šeimoje įvyko pirmoji tragedija. Kol naujoji siena nebuvo iki galo sutvarkyta, Monikos vyras Pranas Valentukevičius perėjo ją, kad Lietuvoje nusipirktų cukraus. Ir nebegrįžo.

Su kiekvienais karo ir pokario metais tragiškų smūgių mano plati giminė patyrė vis daugiau. Negaliu tvirtinti, kad jų skaičius statistiškai viršija Lietuvos vidurkį. Vis dėlto dažnai pagalvoju, kad prireikus nesugebėčiau visų išvardinti.

Kai kuriuos jau primirštus mano Tėvo biografijos epizodus, kurių liudininke buvau aš pati, man primena jo seniausi kūriniai. Vienas tokių – 1936 metais išleista apysaka „Kapinės“.

1940 metų birželio 2 dieną Vilniaus universiteto Kolonų salėje už šią knygą Rapolui Mackoniui buvo įteikta Draugijos Vilniaus kraštui remti skirta premija. Apie premijos įteikimo iškilmes kaip visada santūriai, tik su lengvu, bet neslepiamu kartėliu Tėvas rašo savo prisiminimuose. Mano atmintyje liko ne pačios iškilmės, tik, matyt, jų „pažymėjimas“ tą pačią dieną prie kavos stalelio kažkurioje kavinėje arba viename iš Universiteto rektorato kabinetų. Negalėčiau tiksliai pasakyti, kuris iš ten buvusių keleto garbių vyrų – gal Vincas Krėvė – laikydamas rankoje įspūdingą tūkstančio litų banknotą manęs paklausė, koks jis man atrodo, ar patinka. Pasakiau, kad tikrai patinka.

Nuo to atmintino įvykio iki birželio 15 dienos buvo likę trylika dienų.

Šios datos, kuri Lietuvos istorijoje liko įrašyta kruvinomis raidėmis, per visus ilgus sovietų okupacijos dešimtmečius negalėjome minėti, net įvardinti nei žodžiu, nei raštu. Tačiau R. Mackonis savo prisiminimuose, kuriuos rašė grįžęs iš Sibiro šeštojo dešimtmečio pabaigoje, ją paminėjo paprastai ir aiškiai, apibūdindamas Vilniaus istorijos laikotarpį atgavus laikiną laisvę: „Įtemptas darbas ir žūtbūtinė kova. Kitaip laikotarpio nuo 1939 metų spalio 28 dienos iki 1940 metų birželio 15 dienos pavadinti ir nemoku.“

Tuo metu aš, be abejonės, nors dar ir vaikiškomis akimis, skaičiau premijuotą Tėvo apysaką, tačiau ji man nepadarė didesnio įspūdžio ir neliko atmintyje, kaip kiti Tėvo biografiją atspindintys romanai „Čia mūsų žemė“ ar „Sunkus kelias“.

Šiomis dienomis išsitraukiau tą ploną knygutę gelsvais viršeliais ir perskaičiau vienu ypu. Ji pažadino visą prisiminimų grandinę.

Supratau, jog ši visiškai pamiršta, beveik niekam nežinoma knyga, kaip šiandien pasakytume – istorinis romanas, – atkuria dvidešimtojo amžiaus pradžioje vykusį atkaklų ir negailestingą Vilnijos valstiečių lenkinimo procesą. Apgalvotą ar tiesiog istoriškai susiklosčiusį, apie tai galima ginčytis, bet jis davė aiškias, iki šiol aktualias pasekmes – šio daugeliui geidžiamo krašto senųjų gyventojų lietuvių nutautėjimą. Be kita ko, knygoje bemaž dokumentiškai atskleista ten buvusių klebonijų – tiek kunigų, tiek parapijonių, neišskiriant nė dvarininkų – kasdienybė. Laikas irgi istoriškai apibrėžtas, konkretus: dvidešimto amžiaus pirmieji dešimtmečiai, Pirmojo pasaulinio karo išvakaris ir jo pradžia.

Klebonija ir dvaras keliolikmečiui biedniokų vaikui Rapolui buvo nepasiekiamos vietos ir tuo labiau žadino jo smalsumą, kurį jis vis dėlto galėjo patenkinti palyginti anksti – vos įžengęs į pilnametystę – kai drauge su keletu kitų apylinkės vaikų pradėjo lankytis klebonijoje, kur buvo ruošiamas stojimui į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. O dar po kelerių metų, pradėjęs rašyti į lietuvių spaudą, tapo mielai priimamu svečiu ten, kur anuo metu koncentravosi kaimo kultūrinis gyvenimas, – klebonijoje. Taigi, galėjo stebėti iki tol nepažįstamą tikrovę iš arčiau. Apie tai liudija labai daug nuotraukų, datuotų jau trečiojo dešimtmečio pradžios ir vidurio datomis, kuriose greta mano Tėvo – įvairių parapijų kunigai.

Būtent vienoje iš klebonijų – Kamajų – jis sutiko savo būsimą žmoną, mano Motiną – Eleną Valiūnaitę. Kai būdama šešerių metų ji liko našlaite su penkiomis savo sesutėmis, ją pasiėmė ir išaugino motinos brolis kunigas Petras Budra. Po vestuvių 1927 metais ji persikėlė su vyru į Vilnių, tapo visų gerbiamo žurnalisto, rašytojo ir politinio veikėjo žmona, jo gyvenimo ir vargų drauge. Išauginusi mudvi su jaunesne seseria Vyda, 1943 metų kovo 19 dienos ankstyvą rytą ji paskutinį kartą matė savo vyrą, gestapininkų išvedamą iš namų. O 1944 m. liepos 8 dieną žuvo staigiai ir tragiškai Pilaitės kaime. Buvo ten pasitraukusi su dukra Vyda (aš tą vasarą praleidau pas Tėvo brolį Ukmergėje) ir kaimynais Daškevičiais.

Dabar aš galiu tik įsivaizduoti, t. y. remdamasi savo asmeninių praradimų – nors ir sunkiai palyginamų – patirtim pajusti, ką mano Mama išgyveno ir ištvėrė netekusi mylimo vyro, likusi su dviem paikom keliolikmetėm dukrom pačiame įsibėgėjančio baisaus visuotinio karo vidury. Tik dabar iš prisiminimų nuotrupų suprantu, jog visada, kiekvieną tų metų valandą ir minutę ji aiškiai ir giliai jautė ne tik to karo siaubą, bet savo, o gal visos savo šeimos tragišką likimą. Numatė savo žūtį. Tos jai lemtingos 1944 metų vasaros pradžioje, kai mane jau buvo išlydėjusi pas dėdę, Rapolo Mackonio brolį, į Ukmergę, mūsų namuose apsilankė su kaimo gėrybėmis Agotės, Tėvo sesers, vyras Boleslovas Utkevičius. Vieną dieną, kai Mama stovėjo virtuvėje prie verdančių puodų, pro langą įlėkė mažas paukštukas, pateko į garų debesį ir įkrito į sriubą. „Tai mano lemtis“, – pasakė ji dėdei Boliui, kuris papasakojo man šį epizodą praėjus po karo keleriems metams.

Tik dabar suvokiu, kiek dvasinių ir fizinių jėgų jai kainavo nuolatinis dėmesys mudviejų su seseria smulkiems rūpesčiams, poreikiams ir džiaugsmams, neišduodant alinančio vidinio nerimo nei akimis, nei balsu. Tik iš Mamos veido mūsų trijų 1943 m. darytoje bendroje nuotraukoje galima nuspėti, kuo ji tuo metu gyveno: vos įžengusi į penktą dešimtį moteris sustingusiais iškankinto veido bruožais. Man ji tik kartą papasakojo savo pranašingą košmarišką sapną (negaliu čia jo apibūdinti žodžiais), kuris išsipildė 1944 metų vidurvasarį, tada, kai besitraukiančių vokiečių voras stūmė į vakarus pirmieji Raudonosios armijos daliniai.

Nelengva bent kiek chronologiškai atkurti vien mūsų šeimą karo metais sugriovusius įvykius – atskleisti juos tiems, kurie apie tą laikotarpį, t. y. keletą Antrojo pasaulinio karo metų, tik skaitė arba girdėjo.

Mums, vaikams, 1940-ųjų birželio 15-oji nepaliko tokio stipraus įspūdžio kaip 1939-ųjų rugsėjo 17-oji, kai Vilniuje pirmą kartą išvydome sovietų tankus ir juose – atgrasias būtybes pilkomis kepurėmis. Šį kartą jų žlegėjimas ir siauraakiai veidai mums buvo jau pažįstami ir vėl, ko gero, tikėjomės, kad jie atsitrauks prisigrobę ką gali, kaip ir aną kartą. Išžlegėjo po metų, užleisdami vietą naujiems okupantams tankuose su hakenkroicais.

Laikotarpiu tarp tų dviejų birželių vidurio datų, t. y. apie metus, Tėvas, kurį laiką paieškojęs kitokio darbo ir jo neradęs, grįžo į „Vilniaus balso“ redakciją, tapo išleidžiančiuoju, t. y. techniniu, arba, kitais žodžiais, naktiniu redaktoriumi. Man dažnai atplaukia to meto naktų prisiminimas, kai nubudusi toli po vidurnakčio girdėdavau Mamos žingsnius ir matydavau ją arba jos šešėlį tamsiuose kambariuose. Kas naktį ji laukdavo sugrįžtančio iš budėjimo Tėvo, nežinodama, ar sulauks. Panašių naktų netrūko ir vokietmečiu. Apie savo darbą dienraštyje „Naujoji Lietuva“ ir su tuo susijusius įvykius Rapolas Mackonis yra pakankamai atvirai parašęs savo prisiminimuose. Šis jo ir mūsų šeimos gyvenimo etapas baigėsi 1943 metų kovo 19 dienos ankstyvą rytą, kai jį išsivedė du gestapo karininkai. Tas rytas jo paties irgi tiksliai atkurtas prisiminimuose. Mano atmintyje liko jo atsisveikinimas, pamojavimas ranka lyg išvykstant į kokią paprastą kelionę, ne į galimą laukiančią mirtį.

Visas vokietmetis, paskui dar du paskutinieji karo metai mano atmintyje yra suskilę keliais labai nevienodais laiko luitais. Juos vieną nuo kito beveik tiesiogine žodžio prasme atskeldavo lemiamos mūsų šeimos tragedijos.

Iki 1943 m. kovo 19 dienos savo namuose Traidenio gat-vėje dar gyvenome tarsi įprastą šeimos gyvenimą. Apie įvykius už namų ir miesto sienų, be abejo, žinojome, tačiau ne tik karo veiksmai Europoje ar Afrikoje, bet ir čia pat Lietuvoje siaučiantis holokausto siaubas manęs ir bendraklasių vidurinėje mokykloje giliau nepaliesdavo. Daug vėliau suvokusi, kas iš tiesų vyko, aš save klausdavau: kodėl abu, ir Tėvas, ir Mama, nuosekliai ir atkakliai stengėsi, kad mudviejų su seseria nepasiektų jokia baisi, gąsdinanti informacija. Galbūt panašiai elgėsi ir mano bendraamžių žaidimo draugų tėvai. Gal lėmė ir tai, kad Žvėryne, kur prabėgo mūsų vaikystė, beveik negyveno žydai. Su jų likimu mes, vaikai, susidurdavome netiesiogiai, pavyzdžiui, girdėdami kalbas apie likviduojamą ir pasisavinamą žydų turtą. Vieną dieną Tėvas, nepamenu, Mamai ar kam nors iš kaimynų, pasakė:

– Kai kas man pataria parsivežti iš žydų namų kokį nors neblogą pianiną, esą praverstų vaikams. Atšoviau tam žmogui, kad mano namuose nebus net adatos iš jų namų.

Tačiau ne paslaptis, kad jis, kaip nemaža dalis lietuvių, iki tol draugiškai sugyvenusių ir bendravusių su žydais, po sovietų okupacijos pajuto šios tautos atstovams priešiškumą. 1942 metais jis ant karštųjų parašė ir išleido nedidelę aštroką apysaką – pamfletą „Politrukas Srulis Švindelmacheris“. Nežinau, ar apie šį leidinį buvo girdėję mano bendradarbiai dienraščio „Komjaunimo tiesa“ redakcijoje, kuri buvo mano pirmoji žurnalistinio darbo vieta antrais ar trečiais pokario metais. „Komjaunimo tiesoje“ tada dirbo keletas neseniai iš fronto grįžusių žydų; visi jie buvo su manimi tikrai draugiški, gal nežinodami apie mano kilmę arba apie tai nesusimąstydami. Su kai kuriais mes likome draugais ne vieną dešimtmetį, nežiūrint to, kad, nepabuvus toje redakcijoje net metų, buvau tyliai pašalinta kaip liaudies priešo duktė.

Po to, kai Tėvą išsivedė gestapininkai, visą mus užgriuvusią nelaimę suvokė tik Mama. Ji ir toliau nuo ryto iki vakaro ramiai šeimininkavo, ruošė valgį, skalbė ir lygino. Pasitikdavo mus grįžtančias iš mokyklos ir klausydavosi mūsų vaikiškų įspūdžių. Nė karto nemačiau jos verkiančios, niekada negirdėjau paaimanavimo ar priekaištingo priminimo apie Tėvą, patekusį į mirtiną nelaisvę, kurios siaubą ji aiškiai įsivaizdavo – ne tiek dėl informacijos iš ten, kuri Lietuvos nepasiekdavo, kiek dėl savo nuojautos.

Atėjo pirmas Tėvo laiškas iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. Jis buvo rašytas vokiškai, ir aš rašydavau paprastus trumpučius laiškus taip pat vokiečių kalba. Tada vokiečių kalba buvo tiek pat reikalinga, kiek vėliau, po okupantų pasikeitimo – rusų. Mūsų susirašinėjimas truko metus ir tris mėnesius: nuo 1943 balandžio iki 1944 birželio. Suaugusieji, be abejonės, jau tos vasaros pradžioje gaudė ir sekė fronto naujienas, žinojo jį besiartinant, gal ir ruošėsi naujų okupantų pasirodymui. Mums, vaikams, visa tai buvo labiau fonas, o ne tikrovė, paprasčiausiai – karo realybė. Dar prieš tą nepamirštamą savo realumu (mums, Rapolo Mackonio šeimai) kovo 19 dieną, o gal tos pačios dienos popietinėmis valandomis išgirdau kažkurios klasės draugės žodžius: „Taip, tavo tėvas turėjo būti suimtas.“ Toji žinia, draugės atsinešta iš savo namų, taip pat buvo man natūrali ir suprantama.

Iš Štuthofo koncentracijos stovyklos beveik reguliariai ateidavo Tėčio laiškai; į stovyklą keliavo ne tik mūsų laiškai, bet ir siuntiniai. Neatsimenu, kas buvo siunčiama, nes tas dėžutes paruošdavo Mama. Aš jas nunešdavau ir atiduodavau pašto skyriuje, kuris tuo metu buvo Šv. Jono gatvės name, prie pat Pilies gatvės, kitapus Šv. Jonų bažnyčios. Eidama pro tą vietą dabar dažnai žvilgteliu į pastatą kitoje Pilies gatvės pusėje. Ten vokietmečiu veikė savitarpės pagalbos komitetas, kuriame aš kartais atsiimdavau mums, Rapolo Mackonio dukroms, skirtą pašalpą.

Karo metas, kaip įprasta, buvo gausybės įvairiausių gandų metas. Dažniausiai juos pagimdydavo ir plėsdavo nesibaigiantys lūkesčiai ir viltys ar, teisingiau, iliuzijos, kurios daugeliui tiesiog padėdavo ištverti. Viena tokių viltingų iliuzijų buvo anuo metu svarstymai apie galimybę nuvykti į Štuthofą ir pasimatyti su jo kaliniais. Mama užsimindavo apie tas viltis po susitikimų su kitų Štuthofo kalinių žmonomis. Tačiau jų pavardžių aš neprisimenu, o vėliau nesiaiškinau, ar apskritai būta kokių nors pastangų tokį sumanymą įgyvendinti.

Apie Štuthofo koncentracijos stovyklą, kaip ir kitas didesnes ar mažesnes žudymo įmones, šiandien pakankamai gerai žinome ne tik iš fašizmo pragarą praėjusių aukų prisiminimų bei liudijimų. Tų stebėtinai tiksliai veikiančių mirties fabrikų šeimininkai, detaliai apgalvoto masinio žmonių likvidavimo vykdytojai, paliko tikrai vokiškai tvarkingą, idealią savo veiklos dokumentaciją. Tačiau net ir gerai susipažinus su visa šių nusikaltimų tyrimo medžiaga normaliam žmogaus protui būna sunku įsivaizduoti nužmoginimo būdus ir mastą tuose žudymo centruose. Prieš keletą metų „Veido“ žurnalo išspausdintoje publikacijoje apie Rapolą Mackonį buvo įdėta nuotrauka: sulysęs, išvargęs ir apšepęs barzdotas veidas. Parašas po nuotrauka: R. Mackonis – Štuthofo kalinys. Tačiau ši konkreti nuotrauka – iš visai kitos koncentracinės stovyklos, kitame pasaulio krašte – Sibire, Kemerovo srityje. Vokiečiai savo kalinių-mirtininkų asmeniškai nefotografuodavo. Tų pusiau žmonių, pusiau zombių pavidalai liko tik karo fotografų arba kino dokumentininkų kadruose.

Keletą kartų žiniasklaidoje, greta publikacijų apie Štuthofą buvo spausdinama R. Mackonio nuotrauka su tos koncentracinės stovyklos dryžuota bliuze ir kelnėmis. Šio rūbo dalį Tėvas išsaugojo, o po išlaisvinimo apsistojęs Lenkijoje, Pamario (Pomorze) miestelyje Kwidzyń, paliko jį taip pat buvusiam KC kaliniui daktarui Vojevskiui. Po daugelio metų, pagaliau sugrįžęs į Lietuvą, jis – jau nelabai pamenu, per kuriuos savo draugus lenkus – pasistengė tą rūbą su autentišku kalinio numeriu atgauti. T. y. jam kažkas atvežė net per Varšuvą ar Maskvą.

Per nepilnus pusantrų metų mūsų namuose susirinko nemažas pluoštelis tų vokiškai rašytų laiškų iš Štuthofo. Deja, 1944 metų vasarą, po to, kai žuvo Mama, o per Vilnių persirito frontas, aš jų netekau.

Kelintą 1944 metų birželio dieną Mama mane išlydėjo vasarai pas Tėvo brolį Edvardą į Ukmergę, jau neprisimenu. Stovėjome kartu su ja pačiame Vilniaus centre, aikštės, kuri dabar vadinasi Vinco Kudirkos, vakariniame pakraštyje. Laukėme pakeleivingos mašinos. Toje vietoje, t. y. dešinėje Vilniaus gatvės pusėje, stabtelėję sunkvežimiai paimdavo iš miesto išvažiuojančius žmones. Kokių nors autobusų ar lengvųjų automobilių man ten neteko matyti.

Laukėme neilgai. Mama pabučiavo mane, lipančią į sunkvežimio kabiną, pamojavo. Prisimenu, kad buvo su savo maža juoda skrybėlaite. Ką ji galvojo, grįždama namo? Dabar neabejoju – jau tą valandą ji žinojo, kad daugiau nebepasimatysime.

Kažkodėl tik dabar, rašydama apie atmintiną atsisveikinimą, nustebau staiga suvokusi, kad prieš trejetą metų tiksliai toje pačioje vietoje mane partrenkė ir ilgam suluošino iš požeminio garažo po Kudirkos aikšte atšvilpęs džipas. Niekada pastaruoju metu tų dviejų savo gyvenimo lūžių nesu sugretinusi ir neketinu jų sureikšminti. Taip atsitiko, ir tiek.

Apie tai, kaip keturiasdešimt ketvirtųjų vidurvasarį Vilniaus gatvėmis nugriaudėjo fronto linija, kokie įvykiai lydėjo vokiečių pasitraukimą ir juos išstūmusių Raudonosios armijos dalinių judėjimą, iš padrikų pasakojimų bei įvairių gausių prisiminimų sužinojau daug vėliau. Aš tankus su penkiakampėmis žvaigždėmis trečią kartą savo gyvenime pamačiau tolokai nuo Vilniaus, dėdės sodyboje už Ukmergės. Toji apylinkė, jei neklystu, vadinosi Pivonija.

Liepos mėnesiui įpusėjus, o gal ir baigiantis, kartu su dėde Jonu, jauniausiu Tėvo broliu, ten pat prisiglaudusiu, pėsti nukeliavome visus aštuoniasdešimt kilometrų iki Vilniaus.

Dėdė Jonas – dailininkas, scenaristas ir libretistas Mackevičius-Mackonis glaustai aprašė tą mudviejų žygį su nakvyne paplentėje kažkur apie Širvintas savo prisiminimuose (po jo mirties 2003 m. išleista knyga „Boružės odisėjos“). Miegojome tą naktį, kaip jis rašo, šieno kaugėje. Mano atmintyje liko kieti pūdymo grumstai po šonu. Taip jau nutinka su visų atsiminimų detalėmis.

Visa tų metų vasara buvo karšta ir saulėta. Skaisčią ramią dieną, nusileidę Ukmergės plentu į Žvėryną, pasiekėme Vytauto gatvę, kurios vardas nesikeičia nuo praeito amžiaus pradžios iki šiol. Pasukome į Traidenio gatvę, iš tolo pamačiau sveikutėlį mūsų namą. Mums nepriėjus Kęstučio gatvės namų, išvydau atvirame lange rymančią moterį. Kai pasisveikinau, į mano klausiamą žvilgsnį ji iš karto tarė lenkiškai:

– Panienka nie wie? Mamusia pani zabita¹.

Turbūt nieko neatsakiau. Neprisimenu, kokius žmones radau įžengusi į savo namus. Kieme mane pasitiko mūsų šuo Čigo. Apsikabinau jį ir verkiau.

Ir šiandien negaliu nors apytikriai atgaminti, ką tada išvydau visuose keturiuose mūsų kambariuose. Kažkuriame iš jų gyveno laikinai „įleista“ man iki tol mažai pažįstama vilniečių Mareckų šeima. Vienintelis tąsyk įsibrėžęs ir iki šiol atmintyje ryškus vaizdas: miegamajame ant suverstų baldų ir kažkokių daiktų krūvos, pačiame viršuje – mano pliušinis geltonas meškiukas. Iki šiol taip pat tik apytikriai pamenu, kokie daiktai, rūbai, indai ar namų apyvokos rykai buvo likę arba dingę. Ilgainiui supratau, kad tą dieną visam gyvenimui netekau daugeliui būdingo bruožo – stipraus prisirišimo prie daiktų, neretai liguisto. Ta keistoka būdo ypatybė man visą gyvenimą visada padėdavo, nors kartais ir kenkė…

Diena po dienos pati viena peržiūrinėjau spintas ir spinteles, senovinę indaują raižytais durelių stiklais, Tėvo rašomojo stalo stalčius. Mano sesuo, kažkam iš artimųjų nusprendus, buvo apgyvendinta Švenčionėlių klebonijoje pas Mamos dėdę, kunigą Petrą Budrą. Tuo metu jis jau buvo dekanas, t. y. dešimties parapijų vyresnysis valdytojas. Kaimynai, pagyvenusių lenkų Daškevičių pora ir jų duktė, gyvenę mūsų namo antrajame bute, užuominom leido man suprasti, kas ir taip buvo aišku: mūsų butas prieš įsikraustant Mareckams porą savaičių buvo visiškai tuščias, taigi atviras bet kam, ko nors pasigviešusiam. Tuo labiau kai aplinkui prasidėjo beveik laisvas ištuštėjusių žydų namų siaubimas. O vieną iš tų dienų, kaip man pasakota, sunkvežimiu atsibeldę neva uniformuoti žmonės padarė mūsų namo pusėje savotišką kratą. Susėmė pluoštus Tėvo popierių, nuotraukų, gal ir daiktų. Dingo rūsyje laikyti mano tetos Agotos iš kaimo atvežti saugojimui maišai su žiemine apranga. Jau vėliau, kai kalbėdavomės su seseria apie tą laikotarpį, ji prisiminė tų nelabai aiškių „tikrintojų“ replikas, esą tai galėję būti žydų daiktai. Papasakojo ir apie tai, kaip kaimynai Daškevičiai paprašė jų „palikti vaikams nors keletą šeimos nuotraukų“. Tačiau iš tikrųjų aš vėliau radau daug tarpukario nuotraukų.

O liūdniausia ir pikčiausia buvo tai, ką ne iš karto suvokiau: dingo beveik visi Rapolo Mackonio rankraščiai, tarp jų keli sąsiuviniai karo metais vestų dienoraščių. Tada ir užsimezgė viena iš dviejų dramatiškų mano gyvenimo detektyvinių mįslių, kurių sprendimo aš ieškojau dešimtmečiais.

Nykų pokario rudens vakarą užsuko pas mane, berods, dar gimnazistę, du pažįstami vaikinai. Atsivedė kiek vyresnį, man iki tol nematytą. Tuo metu gyvenau viena Tėvo prieš karą statytame name, vieninteliame iš mūsų buvusio keturių kambarių buto man atitekusiame kambarėlyje. Jie užėjo kaip ne kartą, pamatę iš gatvės mano šviečiantį langą. Kadangi jau buvo įvesta elektra, vadinasi, ėjo antri, o gal treti metai po karo.

Ant rašomojo stalo stovėjo Rapolo Mackonio nuotrauka inkrustuoto medžio rėmeliuose. Vos spėjau užsiminti, jog tai mano Tėvas, netikėtas svečias ramiai tarė:

– Aš šitą žmogų pažįstu. Praleidau su juo porą metų vokiečių konclageryje.

Tai buvo Vladas Darginavičius, kalėjęs su savo tėvu Adolfu Darginavičium Štuthofe, toje pačioje lietuvių įkaitų grupėje. Draugai vadino jį Mire, iki šiol nežinau kodėl. Tada, žiūrėdamas į mano Tėvo nuotrauką, neatrodė nei nustebęs, nei sujaudintas. Ir aš reagavau, kaip dabar sakytume, be emocijų. Nepuoliau aikčioti nei klausinėti, kur ir kada jie su Mackoniu išsiskyrė, kada ir kaip Darginavičiai grįžo į Lietuvą. Tuo labiau, kad ir Vladas nepasidomėjo, ar aš ką nors žinau apie savo Tėvą, gal jau taip pat sugrįžęs? Iš pažįstamų rato mane jau buvo pasiekusi žinia, kad Rapolas Mackonis gyvena Lenkijoje, tačiau jo pirmąjį mašinėle rašytą laišką gavau kiek vėliau. Maždaug tuo metu, išgirdusi, jog į Vilnių jau yra parvažiavęs Balys Sruoga (tos pačios grupės kalinys), pasibeldžiau į butą Tauro gatvėje.

Aukštas sauso veido vyriškis, sėdintis už rašomojo stalo, sutiko mane taip pat sausai ir santūriai, beveik šaltai. Galbūt, kaip vėliau sužinojau iš kitų štuthofiečių prisiminimų, priežastis buvo gana atsainūs jo santykiai su Mackoniu dar kacete. Tačiau nepamenu, kad tąsyk jo atsargus ir net kažkiek įtarus žvilgsnis būtų mane nuvylęs. Vargu ar įmanoma šiandien paaiškinti, kodėl panašūs susitikimai ir pokalbiai, kiek jų patyriau, labiau panėšėjo į kažkokios pjesės veikėjų apsikeitimą situacijos pasufleruotomis frazėmis nei į jaudinantį vienas kitą atradusių bendro likimo žmonių bendravimą.

Tokia buvo ne tik pirmųjų pokario metų, bet ir tolesnių sovietinio gyvenimo dešimtmečių tikrovė. Žvelgdamas į netikėtai sutikto žmogaus akis – o neretai išvis vengdamas tiesioginio žvilgsnių susidūrimo – tiesiog nežinojai, ką ir kaip kalbėti. Tapau kadaise tik vieno tokio džiaugsmingo susitikimo liudininke. Jau bene šeštojo dešimtmečio pabaigoje dirbau Lietuvos radijo komitete valandėlių vaikams ir jaunimo redakcijoje, kuriai vadovavo Sofija Binkienė, karo metais mirusio poeto Kazio Binkio našlė. Į redakcijos kambarį įžengęs liesokas vidutinio amžiaus vyriškis ir Binkienė tiesiog nušvito, ir puolė jie vienas kitam į glėbį. Tai būta Antano Miškinio, vieno mūsų įstabiausių lyrikų, vos sugrįžusio iš Sibiro.

Maždaug tais pačiais metais – 1956-aisiais – po trylikos neįtikėtinai skirtingų tremčių metų į Lietuvą grįžo mano Tėvas. Mudviejų susitikimas buvo, deja, ne toks.

Bus daugiau

Parengė Alma Lapinskienė