Atsiminimai ir dienoraščiai
Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną
2019 m. Nr. 3
Jonui Strielkūnui (1939–2010), lietuvių poezijos klasikui, tyliajam lyrikui, kurio eilėraščiuose daug Lietuvos, meilės ir dėmesio jos istorijai bei žmonėms, kovo 6 d. būtų sukakę aštuoniasdešimt metų.
Laikas bėga greitai – štai jau devinti metai, kai poetas Amžinybėje. Svarbu atrodė surinkti atsiminimus apie šį Lietuvos dainių, legendinį poetą, nes kai kurie jo amžininkai ar šiek tiek vyresni bendražygiai rašytojai iškeliauja Anapus, nusinešdami su savim ir didelį lobį – paliudijimus apie savo pragyventą laiką ir susitikimus, bendravimo įspūdžius su J. Strielkūnu. Taip susiklostė knyga „Trečias brolis“, kurioje šalia kraštiečių, bendradarbių, rašytojų, bičiulių, artimųjų atsiminimų bus pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.
Siūlome būsimos knygos ištrauką.
Alfas Pakėnas
Regina Krikščiūnaitė-Žemaitaitienė. Pažinojo visų paukščių balsus
Esu Vabalninko krašto miškų buvusio eigulio dukra. Likimas taip lėmė, kad buvome artimiausi kaimynai su Strielkūnais.
Kai Jonas buvo paauglys, ganydavo pievose savo karvutę. Nuo to laiko jį ir pamenu. Ganydamas jis vis skaitydavo. Mano mama, prikepusi bandelių, visada įdėdavo Jonui lauknešėlį, o aš su tėčio perskaitytais žurnalais „Mokslas ir gyvenimas“, „Mūsų girios“ nešdavau Jonui į ganyklą.
Pas Strielkūnus ir į jo namus norėdavau nueiti, nes ten kvepėdavo gilių kava, jo mama kepdavo duoną, kad ir su pelais, man atrodė, kad nieko nėra skanesnio pasaulyje.
O Jono tėvas pasakodavo įvairiausius nuotykius, kaip anksčiau skraidydavo aitvarai, kad jų nebuvo galima liesti rankomis, kad jie sunešdavo žmonėms turtus. Ir kad netoliese, pamiškėje, pakasus žemę, gulėdavo labai didelės žmonių kaukolės, gal milžinų. Sakydavo, kad iš mūsų sodybos, kur gyvenome, išvažiuodavo žmogus pakinkytu arkliu. Baigiant priartėti prie jo, staiga ištirpdavo rūke, migloje. Jonas savo tėvo pasakojimams pritardavo ir dar labiau visus vaikus baugindamas. Išėjusi iš Strielkūnų lėkdavau į namus kaip kulka, su didžiausiais trenksmais įpuldavau į vidų vos atgaudama kvapą.
Jono mama su kitu sūnumi Vytautu miške rinkdavo uogas, grybus, vaistažoles. O Jonas buvo pasišventęs skaitymui ir tokių darbų nemėgo. Kartais su kaimo vaikais eidavo riešutauti. Jis vikriai laipiodavo po medžius, siūbuodavo ant karklo šakų. Jonas nuo mažens buvo labai pastabus, jautrus, kažkaip kitaip įžvalgus, kitaip jautė aplinką, mišką, kitaip mąstė. Jį medžių visuma, sakuotas miško oras veikė, žavėjo paukščių balsai, jų lizdai, gervių klyksmas, pavakariais uodų zirzimas. Jis iš medžių šlamesio atspėdavo rytdienos orą, bus giedra ar lietus. Naktį sėdėdavo ant prieklėčio ir jo akys klajodavo žvaigždžių begalybėje ir svajonėse leisdavo užmiršti kasdienybę.
Taip ir bėgo laikas. Aš pradėjau lankyti Vabalninko Balio Sruogos vidurinę mokyklą. O Jonas ją jau buvo baigęs. Bet kai susitikdavome, visada kalbėdavome apie mokyklą, perskaitytas knygas ir mokytojus.
Su Jonu ryšiai nenutrūko ir jam gyvenant Vilniuje. Dar jaunystės metais jis lankydavo tėvus, visada užsukdavo su draugais poetais ir pas mus. Tada būdavo tikrai smagu! Mano tėvai vaišindavo svečius miežiniu alumi, grybais, medumi. Buvo skaitomi eilėraščiai, pasakojami įvairūs nuotykiai. Sykį grįžusi iš mokyklos pamačiau atėjusį Joną su draugais, o šalia jo mergaitę, tamsių akių, simpatišką, besišypsančią. Tai buvo Janina – jo būsimoji žmona. Taip ir susibičiuliavome. Praėjus kiek laiko buvome pakviesti į Jono ir Janinos vestuves tėvų sodyboje.
Vestuvių pobūviui šeimininkavo mano mama. Suvažiavo iš Vilniaus nemažai svečių: poetai, draugai, giminės. Visi nuoširdžiai buvo priimti jaukioje, beržais apkaišytoje Strielkūnų klėtelėje. Santuokos formalumai buvo atlikti Vilniuje. Čia vyko kaimiškos vaišės. Nebuvo trankių maršų, ilgų kalbų, viskas vyko kažkaip kitaip. Buvo sakomi gražūs palinkėjimai. Skambėjo Oginskio polonezas. Jaunas vyrukas įvairias melodijas grojo fleita. Buvo visiems įdomu ir linksma. Svečiai bendravo ir pasklidę kieme. Naktį mano pajaunys žavėjosi žvaigždėtu dangumi ir mane mokė pažinti žvaigždynus. Nuo to karto pažįstu Didžiuosius Grįžulo Ratus, žinau, kur pateka Šiaurinė žvaigždė.
Laikas ir atstumai mus šiek tiek atitolino su Jonu ir Janina. Bet aš visada domėjausi Jono kūryba. Turiu keletą jo padovanotų poezijos knygų. Tačiau didžiausia Jono dovana yra man asmeniškai parašytas eilėraštis „Eigulio duktė“. Kartą parvažiavau iš Panevėžio, o tėvas mane sutiko su džiaugsmo ašaromis akyse ir rodė rajono laikraštyje išspausdintą eilėraštį. Tie žodžiai mane labai sujaudino tikroviškais vaizdais ir nuoširdumu. Už tai poetui Jonui esu labai dėkinga. O kai po kiek laiko „Eigulio dukrą“ pradėjo dainuoti Sipavičius, mūsų sodyboje nenutildavo juostinis magnetofonas:
Tu girių paslaptis pažįsti
Ir medžių kalbą supranti –
Juk tu miške nuo pat jaunystės
Klaidžius vilkotakius randi.
Mano buvusi auklėtoja Angelė Jurevičienė man padovanojo Vabalninko muziejaus darbuotojų išleistą Jono Strielkūno eilėraščių knygą. Daugiausia tų eilėraščių skirta Vabalninkui. Šia knyga poetas tarsi išreiškė padėką savo mokslo ir jaunystės miestui bei jo žmonėms, savo bendraamžiams. Branginu šią knygutę, nes Vabalninkas yra ir mano mylimas miestas.
Laikas ir likimas daro savo. Vienas po kito mirė Jono tėvai. Jonas, lankydamas tėviškę ir tėvų kapus, visada užsukdavo į mūsų namus.
Mano tėvai gerai žinojo, kad Jonas buvo garsus poetas ir vertėjas. Bet mums jis išliko paprastas, nuoširdus ir savas kaimynas. Neliko ir mano tėvų. Sugrįžau ir ūkininkauju tėviškėje. Paskutiniu metu su Jonu rečiau susitikdavome. Jau senokai, apie 1973 metus, Strielkūnų sodybą nupirko Boleslovas Juozalėnas ir rūpestingai, gražiai tvarko, maloniai sutinka visus lankytojus, poeto talento gerbėjus. Tačiau iš pastatų autentiška likusi tik klėtelė. Liko ir sodybos medžiai – galiūnai ąžuolai ir klevai.
Kai 2010 metais gegužės mėnesį per televiziją išgirdau, kad nutrūko Jono Strielkūno paskutinė gyvenimo gija – verkiau. Širdį užgulė didžiulis skausmas. Rodos, praradau kažką labai brangaus. Tos ašaros ir buvo lyg atsisveikinimas su gražiausiais vaikystės prisiminimais.
Petras Venclovas. Jonas iš Vabalninko
Pirmiausia buvo neakivaizdinė pažintis: praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje retkarčiais skaitydavau Jono Strielkūno eilėraščius Vabalninko rajono laikraštyje „Komunizmo švyturys“. Nors eilėraščiuose buvo aiškiai jaučiami to laikotarpio reikalavimai, bet juose, matyt, būta kažko daugiau, nes įsidėmėjau autoriaus pavardę. Nustebau patyręs, kad jis susirašinėja su mano broliu Vytautu, kuris irgi publikuodavo savo kūrybą periodikoje. Brolis paaiškino, kad Jonas Strielkūnas – jaunas poetas, gyvenantis Vabalninke.
Pirmą kartą Joną pamačiau 1966 metais Vilniuje, Aktorių namuose. Buvo aptariamos pirmosios knygos. Tuo metu „Vagos“ leidykla kasmet išleisdavo po šešias pirmąsias knygas, kurios tilpdavo į vieną aplanką, nes būdavo nedidelės ir plonos. Mane į Aktorių namus pasikvietė buvęs bendrakursis Saulius Šaltenis, nes ir jo knygelė „Atostogos“ glūdėjo tame aplanke. Dar ten buvo VU auklėtinės Bitės Vilimaitės „Grūdų miestelis“. Kritikai ir literatūrologai šias knygas labiausiai ir gyrė, vadino jas nauju žodžiu lietuvių literatūroje. Strielkūno pirmoji eilėraščių knyga „Raudoni šermukšniai“ buvo smarkiai papešiota už tradiciškumą ir pabodusias klišes. Ypač aršiai kalbėjo Vytautas Kubilius. Lietuvių literatūra vadavosi iš stagnacijos, ieškojo naujų formų ir šviežesnių išraiškos priemonių. Jonas, gyvendamas Panevėžyje, turbūt nemanė, kad reikia eiti į priešakines linijas. Jo neoromantinė pasaulėjauta išsiteko tradicijoje, jis kol kas tenkinosi klasikiniu ketureiliu. Tąsyk man net pagailo jo: nedidukas, sėdėjo susilenkęs, nuleidęs galvą, iš drovumo visas išraudęs, ir vis rankove šluostėsi prakaituojančią kaktą. Kas galėjo patikėti, kad jis pasieks tokias aukštumas? Kartais ir labai skvarbi akis nepajėgia įžvelgti žmoguje slypinčio talento.
Po kurio laiko Vilnių pasiekė anekdotas apie Joną: girdi, su vietinių literatų palyda užeinąs jis į vaistinę ir prašąs parduoti dalgę. Pasirodo, kad tas provincialas dar ir pokštininkas! Panašiai sostinėje juokaudavo ir kitas aukštaitis lyrikas – Vytautas Skripka: klausinėdavo ledų pardavėjų, ar jos turi ledų su mėsa. Bet kad prašytų dalgio?! Tam reikėjo drąsos – tarsi vienu gestu atskleistum savo žemdirbišką prigimtį!
Akis į akį susidūriau su Strielkūnu po kelerių metų, kai pradėjau važinėti iš Kauno į Vilnių ir siūlyti redakcijoms savo eilėraščius bei apsakymus. Jis jau buvo išleidęs antrąjį poezijos rinkinį „Vėjas rugiuos“ ir dirbo „Literatūroje ir mene“. Reikia pasakyti, kad ši jo knyga daug ką nustebino – ryškus kokybinis šuolis, savitas santūrus balsas. Patiko ji ir man: Joną pradėjau laikyti rimtu poetu, gebančiu vertinti ir kitų kūrybą. Prisistačiau esąs Vytauto Venclovos brolis. Strielkūnas, be abejo, jį prisiminė, nes paklausė, kaip jam sekasi. „Rengia pirmąją eilėraščių knygelę“, – atsakiau. „Kodėl taip ilgai?“ – pasidomėjo. „Buvo užmetęs poeziją, dabar iš naujo pradėjo.“
Jonas turbūt jautė prielankumą ne tik savo kraštui, bet ir jo žmonėms. Mūsų bendravimas iš karto pasidarė bičiuliškas. Į mano eilėraščius pasigilindavo tuoj pat, o prozą pasidėdavo į stalčių. Skaitydavo iš arti, prisikišęs prie akių, vadinasi, buvo trumparegis, bet akinių nenešiojo. Gal gydytojai nepritaikydavo tinkamų? Kartą sumurmėjo: „Įmantrauji. Gal koks Marcelijus tave suprastų, o man nelabai…“ Kitą sykį pusiau juokais paklausiau, ką man geriau rašyti – poeziją ar prozą? Strielkūnas mostelėjo į šūsnis popierių ant stalo ir ant palangės. „Štai čia eilėraščiai“, – pasakė. Paskiau atitraukė stalčių ir parodė nedidelį pluoštelį rankraščių: „O čia apsakymai, – pridūrė. – Bet rinktis reikia pačiam.“ Gal tai ir lėmė, kad pasukau į prozą?
Tada jau dirbau Rašytojų sąjungos Grožinės literatūros propagandos biuro instruktoriumi Kaune. Surengėme literatūros popietę Mokytojų namuose, į ją pakviečiau Strielkūną ir Gediminą Astrauską. Maniau, kad renginys pavyko, bet kitą dieną paskambino iš Mokytojų namų bibliotekos. „Gėda! – pareiškė piktas moteriškas balsas. – Strielkūnas atėjo į renginį visiškai nepasiruošęs, išsipešusiais marškiniais, tikriausiai girtas! Skaitė kaip koks pirmokas, užsikirsdamas, šnirpšėdamas pro nosį! Nieko nebuvo galima suprasti!“ Mėginau aiškinti, kad tokia šio poeto skaitymo maniera, kad jis nebuvo ragavęs nė lašo. Moteris nenorėjo sutikti su manimi. „Štai Astrauskas buvo gerai pasiruošęs, puikiai atliko savo programą, deklamavo atmintinai, kaip koks artistas. O Strielkūnas?! Gėda! Mes taip nepaliksime! Skųsimės!“ – „Prašom! – galiausiai pyktelėjau ir aš. – Galiu ir telefoną pasakyti!“ Žinojau, kad tuometinis GLP biuro direktorius Feliksas Jakubauskas tik pasijuoks iš tokių šios moters pretenzijų. Ji nieko nelaimėtų net paskambinusi pačiam Alfonsui Maldoniui, Rašytojų sąjungos pirmininkui. Jonas tą dieną kelis eilėraščius skaitė iš knygelės sau įprastu stiliumi – krenkšteldamas, sumikčiodamas, sumurmėdamas. Pabaigoje gana aiškiai padeklamavo du ar tris eilėraščius atmintinai. Bet kokie tai buvo eilėraščiai! Pilni vidinės įtampos, nostalgiški, metaforiški. Gal ir buvo, kaip sakoma, „padaręs ant drąsos“, bet tikrai nepadauginęs.
Prisimenu dar vieną epizodą: tąsyk, regis, po kažkurio Rašytojų sąjungos suvažiavimo, mes trise – Strielkūnas, Onė Baliukonytė ir aš – blaškėmės po Vilnių (atrodo, tai buvo Lazdynai) žiemos naktį, gerokai po vidurnakčio. Jonas kažkodėl nenorėjo eiti į namus, aiškino, bet taip painiai, kad mudu su Baliukonyte nieko nesupratome. Onė nekvietė į svečius, nors mes beveik siūlėmės; ji šaipėsi ir išsisukinėjo. Aš turėjau nakvoti pas vilnietį brolį, tad nemaniau, kad galiu į svetimus namus po pusiaunakčio atsivesti du žymius poetus. Stoviniavome prieš kažkokią uždarytą parduotuvę, nesutardami, ką veikti ir kur eiti. Galop atsisveikinau ir palikau juodu naktyje mindžikuoti ant šaligatvio ir spręsti, ką toliau daryti.
Be abejo, buvo ir daugiau susitikimų, tarkim, per „Poezijos pavasarius“ Palemone ar Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Paklausdavome vienas kito, ką rašome, ką ir kur ruošiamės spausdinti. Taip pat trumpai ir atsakydavome. Jonas nebuvo iš tų, kurie labai smalsautų, reikalautų atverti širdį. Būdamas gana uždaro būdo ir pats nesiskubindavo išsilieti, išsipasakoti. Tikiu, kad turėjo geresnių bičiulių nei aš, jiems gal labiau atsiskleisdavo. Tie susitikimai neįstrigo man į atmintį, laikas juos užklojo užmaršties drobule. Tačiau visą laiką žinojau, kad esame ir būsime draugai, kad Jonas niekada neišpuiks, kad ir kokias gautų premijas ar apdovanojimus.
Paskutinį kartą Strielkūną mačiau 2009 metais Maironio literatūros muziejuje per jo jubiliejinį vakarą. Atrodė ramus, pasitikintis savimi, suvaldęs įgimtą drovumą. Gražiai skaitė eilėraščius, kai kuriuos deklamavo atmintinai, taupiai atsakinėjo į klausimus. Jaudulį išdavė tik stambūs prakaito lašai ant kaktos. Kostiumuotas, su kaklaraiščiu. Tikras klasikas! Nors švarko rankovės šiek tiek per ilgos. Trumpai šnektelėjome: guodėsi prasta sveikata ir kad sunkiai rašo. Džiaugiausi jo darbštumu ir kad vienas po kito eina jo poezijos rinkiniai. Linkėjau dar bent kelių, tikėdamas, kad taip ir bus.
Kitų metų pavasarį, gegužės mėnesį, atėjo liūdna žinia – Jonas Strielkūnas mirė. Atsisveikinau su juo Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniuje. Vabalninkietį poetą priglaudė Antakalnio kapinių Menininkų kalnelis.
Valentinas Sventickas. Dabar jau – mūsų reikalas
Su Jonu Strielkūnu susipažinau 1974 metais, kai pradėjau dirbti savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje. Pažintis su jo poezija buvo kur kas ankstyvesnė. Jo eilėraščių rinkinį „Vėjas rugiuos“ (1971) įsidėjau į lagaminą, kai turėjau iškeliauti karo tarnybon tarybų valdžios valia. Dvejus metus kartais reikėdavo kuo nors pasiguosti, ir Strielkūno eilėraščiai šią ne vien meninę misiją sėkmingai atlikdavo. Kaip ir Albino Bernoto knyga „Slenkstis“ (1972), kuri taip pat keliavo su manimi iki Samaros gubernijos.
„Literatūros ir meno“ redakcijoje Jonas tvarkė poezijos publikavimo reikalus. Tvarkė kuo puikiausiai. Grafomanų nespausdino. Jeigu koks nors žinomas poetas, sulaukęs publikacijos, pavaišindavo jį taurele, už kitą taurelę sumokėdavo Jonas. Kad neliktų įsipareigojęs. Strielkūno darbo stalas redakcijoje atrodė išskirtinai – būdavo užverstas popierių kaugėmis. Profsąjungos veikėjai, vis raginę susitvarkyti, galų gale pasidavė. Įdomiausia, kad Jonas, paprašytas surasti reikiamą popieriuką, bemat jį ištraukdavo iš tų krūvų pasijuokdamas. Redakcijos darbuotojams pagal sutartą grafiką reikėdavo pėdinti į spaustuvę atlikti „šviežios galvos“ pareigų. Ką tai reiškė? Šviežgalviautojui reikėdavo perskaityti ar bent peržiūrėti spaustuvėje sumaketuotus puslapius, išrankioti užsilikusias klaidas, jeigu kas nors netelpa į puslapį, – tekstą sutrumpinti. Tad štai. Strielkūnas turėjo ypatingą talentą iš karto aptikti klaidas ir atsitiktines nesąmones. Ne visi redaktoriai klaidas išgaudydavo. 1978 m. išėjo Strielkūno poezijos knyga „Varpo kėlimas“. Dienraštis „Vakarinės naujienos“ anotacijoje tą knygą netyčia pervadino taip: „Varpos kėlimas“. Klaida komiška, nes atsirado dviprasmybė. Litmeniečiai netrukus darė proginį sveikinimą Strielkūnui laureatui – ant ilgo popieriaus lapo prirašė visokių pokštų ir linkėjimų. Vladui Motiejūnui pasirodė, kad kažko stinga, ir tą „pergamentą“ jis užsklendė dvieiliu:
Pakol mes dirbom savo darbą,
Jisai aukštai iškėlė varpą.
Gebėjimas matyti ir girdėti yra svarbus. Daug vėliau, kai jau dirbau leidykloje, Strielkūnas atnešė, įteikė naują eilėraščių rinkinį. Buvo pavadinęs jį „Vakaro malūnas“. Pavadinimas kaip pavadinimas, skamba gerai, metaforiškas. Praėjus kokiai savaitei, prasiveria durys ir įžengia tyliai kikenantis autorius.
– Tu pagalvok, – sako, – kaip atrodys viskas knygos viršelyje:
Jonas Strielkūnas
Vakaro malūnas
Dėl atsitiktinio rimo knygos pavadinimą pakeitė.
Redakcinių patarimų paisė (nors jo kalba tikrai buvo švari) ir kartu buvo pats sau redaktorius, užeidavo šio ir to pataisyti ir dar išjuokdavo save dėl banalesnio rimo arba kokios nors nedermės.
Jeigu dar juokų… Jaunas eiliuotojas, dar nė knygos neišleidęs, palinguodamas eina per neatsimenu kokį miestelį. Susistabdo jį būrelis vietinių šaunuolių ir pareikalauja atiduoti visus pinigus. Bet kad jų neturi! Po nuodugnaus patikrinimo teranda laikrodį.
– Atiduok laikrodį!
– Imkit. O ką su juo darysit?
– Parduosim ir pragersim.
– Tai ir aš eičiau kartu…
Bendraujantieji su literatų žmonija bus ne kartą girdėję posakį „Ne mūsų reikalas“. Tai Strielkūno posakis. Ar ne smagiausias jo populiarintojas bus Algimantas Zurba. Kitas prozininkas – Romualdas Granauskas, girdėjęs jį anksčiau, negu Algimantas, girdėjęs kartu su Rimantu Šaveliu ir Petru Dirgėla tuštėjant sausvynio buteliui, – taigi Granauskas tą frazę yra interpretavęs rimtai. Jonas, atseit, ją pasakydavęs, kai sugėrovai prabildavę apie tuos plunksnos brolius, kurie buvo susisaistę su sovietmečio pageidavimais. Tada Strielkūnas: „Ne mūsų reikalas.“
Tebus citata iš Granausko eseistinio apsakymo „Pasijos pagal Joną“:
Mes buvom „romūs kaip balandžiai ir gudrūs kaip žalčiai“. Tik atrodėm kaip durneliai. Suglamžytais švarkais, nelygintom kelnėm, visi be kaklaraiščių, susisėdę kur prie pigiausio vyno butelio, pliurpiantys kažką nesvarbaus ir nepavojingo. Bet mes žinojom, kas yra svarbu ir pavojinga, todėl ir nepliurpėm. Apie tai arba rašėm, arba ruošėmės rašyti. Jonui taigi kažkaip pavyko!..
Čia apie tą metą, kai jau buvo išleistas „Varpo kėlimas“.
Nesugalvosiu, kaip pasakyti gudriau, tai pasakysiu visai paprastai, ką šioje atsiminimų knygoje pasakyti būtina. Talentingo prozininko Romualdo Granausko kūryboje visą laiką ką nors veikė Jono Strielkūno poezija. Irgi talentinga. Tokie tad broliai.
Dar iš anų laikų grimasų. Turėjo būti praėjusio amžiaus devintas dešimtmetis. Rašytojų sąjunga gauna tuometinės Ministrų Tarybos pranešimą apie paskyras automobiliams pirkti. Dabar jau sunku paaiškinti, kad sovietmečiu naują automobilį nusipirkti nebūdavo paprasta: arba neįmanoma, arba per brangu. Ministrų tarybos teikiama paskyra buvo privilegija. Rašytojų sąjungai suteikta. Atvejis, apie kurį kalbu, – ar tik ne paskutinis. Ir paskyra – automobiliui „Volga“. Aukščiausia klasė! Rašytnamio valdžia, panašiais atvejais viską sprendusi ne pagal poreikius, o pagal literatūrinius nuopelnus ir gautas premijas, nusprendžia tą paskyrą pasiūlyti Strielkūnui. Nei vairuojančiam, nei pinigingam. Prisimenu, kad šį siūlymą lydėjo šypsenos ir kartu įsitikinimas, kad, jei skiriama Strielkūnui, niekas iš kolegų nepyks. Man pavedama pasakyti šią žinią Jonui ir paklausti, ar ims.
Skambinu telefonu. Jonas išgirdęs springsta juoku.
– Pasijuokėm, ir gana, – sakau. – Pašnekėk su šeima ir rytoj paskambink.
Antryt, irgi pasijuokdamas: „Gerai, imu tą „Volgą“.
Koks kitoks kaskart būdavo Jono pasijuokimas, – negaliu papasakoti. Tegul pasakoja Granauskas.
O dabar klausimas, kodėl čia pasakoju visokius juokus.
Nelengvas klausimas. Ir nemanau, kad jis nėra reikšmingas, jeigu mėginsime pamatyti Strielkūną kaip rašytoją tarp kitų rašytojų. Didi rimtuolė Viktorija Daujotytė savo knygą apie Strielkūną pavadino ne ypač rimtai: „Gyvenimas prie turgaus“. Ir ne šiaip sau.
Atsiminimų rašymas paskatina atsiversti seniau skaitytas knygas. Štai ir dabar – atsiverčiu „Gyvenimą prie turgaus“ (monografija išleista 2008 m.) ir randu Daujotytės sakinį, kad geresnio Strielkūno portreto, negu jį nupiešė Sventickas, nenupiešianti, ir dosniai cituoja, ką buvau rašęs 1998 metais:
Jis yra savas, toks, kaip visi – štai eina pakrypuodamas, kažko susirūpinęs (bet gali bemat nusijuokti), ant pilvuko prasiskyrusiais marškiniais, štai gurkšnoja negarsiai pašūkaliodamas su jaunais poetais, išmokusiais jo „Borcheso planetą“, štai gaudo korektūros klaidas sumontuotame savaitraščio puslapyje (turi taiklią jų medžioklio akį), štai nesiskutęs liūdnas traukia paryčiu per Kalvarijų turgų ieškoti atgaivos (dabar jau nebe). Visiems jis mielas, be ceremonijų kalbinamas, iškilnūs literatūros puikuoliai lydi jį geraširdišku atlaidžiu žvilgsniu.
Žiūrėkime, kad nepamirštume tarp šių visų smagių dalykų vieno: taip gyvena, taip atrodo, taip elgiasi vienas stipriausių lyrikų XX a. antrosios pusės mūsų literatūroje.
Autocituotis negražu, bet ieškoti kitokių žodžių vaizdui, kuris čia reikalingas, irgi būtų kvaila.
Visa, kas suvokiant Strielkūną kartais įgydavo mielų komiškų atspalvių, priklausė nuo jo kūrybos ir išvaizdos bei elgesio kontrasto. Man kaip kritikui (kartu su aktoriais skaitovais – Juozu Šalkausku, Olita Dautartaite) yra tekę lydėti jį į kūrybos vakarus įvairiose Lietuvos vietose tuo laiku, kai dar nebuvo plačiai žinomas ir atpažįstamas iš TV ekranų ar fotografijų. Įsivaizduokite kokio nors miestelio kultūros namų salę, kurioje sėdi jo gražiais eilėraščiais apie meilę ir Lietuvą susižavėjusios merginos ir turbūt vaizduojasi, kad į sceną išeis koks Apolonas. O išeina nedidukas, kuklus, paprastas žmogelis, niekada per daug negalvojęs, kaip apsirengti ar susišukuoti. Gal jos, tos mergaitės, iš pradžių nusivildavo, bet kaskart matydavau, kad Jonui skaitant jų akys drėkdavo.
Atsiminimų knygos gali parodyti skirtingus išorinius rašytojų tipažus. Kaip kraštutinumai gali būti suvokiami, tarkim, Eduardas Mieželaitis, savo išvaizda, viešu elgesiu, kalbos būdu, plačiais gestais bylojęs „aš esu poetas“, ir Jonas Strielkūnas, kuklaus ir paprasto kasdieniško elgesio žmogus, kaip nuostabus poetas atsiskleidžiantis vienumoje prie balto popieriaus lapo.
Be abejo, svarbiausia yra tai, kas parašyta, taigi tipažai fiksuojami tik dėl to, kad menininkų charakteriai daugelį skaitytojų paprasčiausiai domina, manoma, kad tai „sužmogina“ kūrybos suvokimą ir turi moralinių bei etinių prasmių, kai ką paaiškina apie menininko recepciją. Galbūt žemiškasis Strielkūno įvaizdis bent kiek prislopino vieną svarbiausių jo kūrybos ypatumų – talentingai išreikštą žmogaus būties tragizmą. Čia jis tikras klasikas.
Kiti dalykai.
Strielkūnas mokėjo taip bendrauti su kolegomis, kad niekas ant jo nesupykdavo. Supraskime, kad, dirbdamas savaitraščio redakcijoje, turėdavo pasakyti ir „nespausdinsim“, turėdavo sutikti arba nesutikti su redaktorių priekabėmis, kai buvo rengiama spaudai jo poezija ir ypač poezijos vertimai (vertė daug), pasakė „ne“ kalbintojams stoti į kompartiją (taip buvo). Literatūros bendruomenėje Jonas nepaliko nelaimingųjų. Dėl to, ką jis rašė (net kai parodijavo), sakė ir darė.
Kai mano redakciniuose ir leidybiniuose darbuose kildavo kokių nors klausimų, dėl kurių būtų reikėję ilgai knistis po žinynus ir literatūrų istorijas, paskambindavau Strielkūnui ir atsakymą bemat sužinodavau. Suglamžyto švarkelio dėvėtojas buvo didis literatūros eruditas, ne tik lietuvių literatūros. Dėl kalbos ir kirčiavimo su juo taip pat būdavo galima tartis. Manau, kad platus ir gilus išsilavinimas padėjo Strielkūnui kaip poetui ryškinti savąjį kūrybos kelią ir purtytis nusidėvėjusių poetizmų. Pažinimo plotai bus labai padėję jam kaip poezijos vertėjui. Juk labai skirtingą poeziją yra vertęs. Ir toli gražu ne visa, ką jis yra išvertęs, žmonės įsidėmėjo. Greta didelių fundamentalių vertimų yra įvairiuose leidiniuose pabirusių jo atliktų „užsakymų“, – kai kas nors draugiškai prikalbindavo padėti rengiant proginę ne kažin kokio talento publikaciją, ir Jonas draugiškai sutikdavo. Sutikdavo padėti ir prozos vertėjams, kai į kūrinį įsiterpdavo poezijos kūrinys. Štai ir dabar, skaitydamas Stefano Cveigo knygą „Žmonijos žvaigždžių valandos“, išverstą Valentinos Čeponienės (V.: Tyto alba, 1995), matau septynių puslapių eiliuotą tekstą „Mirties akimirka“ ir išnašėlę: „Vertė Jonas Strielkūnas“.
Leidėjai ir recenzentai geriau nei šiaip skaitytojai įsižiūri, kaip poetai sudarinėja savo knygas. Kas prie ko, greta ko, skyrių sandara ir pan. Strielkūnas bus buvęs vienas jautriausių komponuotojų. Nors jo rinkinių sandara nėra nei griežta, nei racionali, bet viskas knygoje teka kaip teka upė. Iš esmės tai improvizacinė sandara. Tačiau „atstumianti“ knygos visumai svetimus eilėraščius. Naujus eilėraščius, kad ir pavykusius, Strielkūnas atidėdavo vėlesnėms knygoms, jeigu jie neįsiliedavo į rinkinio tėkmę. Ir pavadindavo savo knygas gražiai!
Žinia Strielkūno literatūrinio palikimo tyrinėtojams: unikalią smulkią jo rašysenos pynę gebančiųjų perskaityti reikės paieškoti! O žinau, kad tikrai ne viskas iš jo kūrybos yra išspausdinta.
Baigsiu citatomis.
Viktorija Daujotytė: Poetas, kuris nenori būti reikšmingas, o yra; lyg ir nesiekia nieko reformuoti, keisti, o keičia.
Jonas Strielkūnas: Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės su likimu, kurias kiekvienas pralaimi.
Algimantas Mikuta. Su Jonu per Erfurtą
Nepamenu, kur ir kaip pirmąsyk sutikau Joną Strielkūną. Jis neryškiai išplaukia iš prieblandos. Jonelis tada gyveno pas Paulių Širvį Tilto gatvėje. Tenai mane nusivedė Alfonsas Bukontas. Buvo vakaras. Kažkiek pasėdėjom, pašnekėjom, gal dėl to, kad tai buvo seniai, gal dėl to, kad nieko įsimintino neįvyko, man tasai susitikimas liko kažkoks išblukęs, šmėkščioja apyblandoj veidai, ir tiek. O gal dėl to, kad lemputė palubėje degė neryškiai?
Šiandien po pusės amžiaus negaliu pasakyti, ar ligi to šis nedidelis mažakalbis žmogutis man kur nors buvo pasirodęs ar pasivaidenęs. Jonas turėjo poetams itin retą savybę – būti nepastebėtas. Po kokio nors šurmulingo susibėgimo ilgai galvoji – palauk, o Strielkūnas ar tenai buvo? Tais laikais, pamenu, jį pristatinėdavo – gabus vaikinas iš Panevėžio, dirbo benzino kolonėlėje.
Savo buvimą tarp visų mūsų, rašančių, skaitančių ir liūdniau ar linksmiau gyvenančių, jis reikšdavo vieninteliu būdu – rašė, kaip ne vienas yra pastebėjęs, vieną nepabaigiamą eilėraštį. Žmonės skaitė, suprato visas užuominas ir stebėjosi pirmąsyk jį išvydę. Kęstutis Navakas, keliavęs su Jonu į Austriją, netgi kažkodėl teigė, kad tokiam žmogui nebuvo galimybės išgyventi šiame pasaulyje. Nieko keisto – kuklus, drovokas, agrariškas ir archajiškas, pripažįstantis tik drausmingus klasikinius ketureilius – jokio poetinio šarmo, juolab arogancijos. Net arkliavagis Blinda, kaip mano bičiulis vadino Romualdą Granauską, triukšmingas, visur ir visados pastebimas žmogus, neatsilaikydavo prieš Jono talentą, – bent man telefonu vis paskaitydavo kokį nors jam įstrigusį Strielkūno posmą ar frazę: „Virš beržo švietė dvi žvaigždelės / lyg akys tykančios katės“, „Prisiminki mane jauną ir gerą / Šulinių ir malūnų šaly“. Kartais net netikėdavau, manydavau, kad jis šitaip šaiposi, o ypač kai skambindavo naktimis. Betgi ne, kas netiki, tegul perskaito jo „Pasijas pagal Joną“. Tokiai lyrikai Romas buvo jautrus, ir tylusis žaliųjų miestelių dainius, apsiskelbęs „trečiu broliu Jonu“, jį jaudino.
Gal tuom reikėtų stebėtis, bet Jonas Strielkūnas gangreit tapo poezijos autoritetu, kurio nebeliko kam peikti, – tiek kritika, tiek margaveidžiai skaitytojai visus žodžių rikiuotei tarnaujančius padailinimus jam atleisdavo. O visa, kas liejos kaip iš paukščio gerklės, buvo deklamuojama ir dainuojama. Pamenu, kai jaunasis poetas Strielkūnas 1970 metais jaunimo žurnalui „Nemunas“ atsiuntė pluoštą eilėraščių, tarp kurių buvo ir „Lietuva“, su nūnai plačiai kartojama strofa: „Ir tenai, kur po visų klajonių / Žemėn atsiguls mana galva, / Nerašykit mano vardo, žmonės, / Parašykit, žmonės, Lietuva.“ Tada mes, redakcijos darbuotojai, vieningai sutarėme – dabar jau niekas niekada jo nebeišbrauks iš lietuvių poezijos, kad ir ničnieko daugiau jis nebeparašytų, kad ir kokia valdžia čia užklystų. Kaip Žlabio-Žengės, Brazdžionio, Aisčio. Šiuo emocingu ir tiksliu susitapatinimu jis įaugo jon tvirtai ir nepastebimai. Taigi, be ryškių manierių, be įsidėmėtino veržlumo, netgi, sakyčiau, į akis niekam nelįsdamas, likdamas bemaž nepastebimas, jis klibino mūsų kvailą pasitikėjimą, lėkštą savigarbą, siaurino įsivaizduojamą spindintį šviesų pasaulį iki ūksmėtos sodybos, gėlėtų vasaros atlaidų, dulkėtos gatvelės, kasdieniško turgaus. Viktorija Daujotytė, atidžiai sekanti pamažu iškeliaujančių mūsų kaimiškųjų poetų kelią, Joną ten ir įkurdino, pavadindama monografiją apie Strielkūną – „Gyvenimas prie turgaus“. Jis tikrai gyveno netoli turgaus, ir, suprantama, praeidavo pro jį nepastebėtas. Neišliko kokio nors įspūdingesnio jo portreto net užstalėje, juk negalima sakyti, kad jis nemėgo su bičiuliais prisėsti prie vyno butelaičio. Prisipažįstu, esame sėdėję. Bet pakaušęs jis vokiškai kaip Kunčinas nedainuodavo, rusiškai kaip Verba nesikeikdavo ir net žemaitiškai kaip Martinaitis nelodavo. Netgi nežinau, ar užkaušdavo, – nepastebėjau. Nėra ką prisiminti.
Todėl papasakosiu trumpą epizodėlį iš kelionės į Erfurtą sovietmečiu. Ne dėl kokių nors politinių ar poetinių niuansų, tiesiog gražiai charakterizuojantį Jono ištvermę ir patiklumą. Tokiose kelionėse viskas būna organizatorių (šiuo atveju Erfurto rašytojų) tiksliai suplanuota, tik spėk suktis. O tąsyk vienas pavakarys liko laisvas, pagal scenarijų aplankėme ir apžiūrėjome restauruotą vaikų biblioteką, tada aš ir sakau Jonui, kad nėra ko tais pačiais keliais į viešbutį eiti, turime miesto planą, keliaukime pasižvalgyti į senąjį pirklių rajoną, ten daug visokių kirchių, vienuolynų, – oficialūs vokiečiai tokių dalykų nerodys. Patraukėme dešinėn, nors viešbutis liko kairėje. Tikrai nemažai pamatėme – gražiai restauruotų barokinių pilaičių, vokiško fachverko stiliaus senoviškų namų, užėjome į porą bažnyčių. Vienoje XIII amžiaus šventykloje prisigretinome prie lenkų turistų ir išklausėme kelių šimtmečių jos istoriją, netgi nusileidome į rūsį, kur gulėjo pamokslininkai ir riteriai. Kai išlindome lauk, matome, jau temsta. Nieko keisto, buvo ruduo. Žiūrime į planą, keliausime namop. Tiesą sakant, žiūrėjau aš vienas, Jonas rūkė cigariuką. Savaime aišku, kad tuo pačiu keliu negrįšime, per daug toli. Nusižiūrėjau tarsi trumpesnį maršrutą, vedantį prie viešbučio iš kitos pusės. Gatvėse įsižiebė žibintai. Einame žvilgčiodami į skersgatvių pavadinimus, – to, kurio mums reikia, vis nėra. Kulniuojame valandą, antrą, pasukome į kažkokią kitą gatvę, svarbu, kad kairėn, žmonių gatvėse vis rečiau, o juk ir paklausti nesugebame, vokiškai nemokame. Trumpai tariant, mūsų žygis truko dvi su puse valandos. Pagaliau pamatėme gausų žmonių būrį ir supratome, kad publika po spektaklio eina iš Operhauso. O tasai teatras taigi matyti pro mūsiškio viešbučio langus. Administratorė atsiprašė, kad bufetininkas mūsų nesulaukė, todėl suvyniojo į sviestinį popierių vakarienei skirtus sendvičius. Ji galinti išvirti arbatos. Padėkojome ir nuėjome į numerį, kur sukirtome pareigingų vokiečių paliktą vakarienę su sutaupytu Gotos bravoro alumi. Kodėl visa tai pasakoju? Ogi todėl, kad per visą tą mudviejų kelionę Jonas neištarė nė vieno priekaištingo žodžio man, šios nerūpestingos išmonės sumanytojui. Aš nuolat jį įtikinėjau, kad niekur tas viešbutis nepabėgs, bemat jį rasime, dar vieną gatvelę perkirsime, ir jis atsivers. Jonas ėjo tylėdamas, paskui ėmė šlubčioti ir po truputėlį atsilikti. Vėliau, jau Lietuvoje, pasiklojęs Erfurto planą ant stalo, bandžiau išsiaiškinti, kur mes tada nuklydome. Turbūt kipšas mus vedžiojo, nes kelio ten tebuvo kokie trys kilometrai, o mes nupėdinome ne mažiau nei aštuonis. Pasiklydome svetimoje tamsoje, nieko daugiau. Dievuliau, jeigu Jono vietoje būtų buvęs koks nors kitas bendrakeleivis iš mylimos tėvynės! Ko aš tik nebūčiau prisiklausęs apie savo topografinius sugebėjimus ir savo proto galią. Taip, beje, man yra jau buvę Belgrade, kai vieną kino veikėją vedžiau namo po naktinio seanso, – tuomet prisiklausiau visokių vaizdingų epitetų įvairiomis kalbomis, – mane vėlgi suklaidino miesto planas, atvedęs mus prie nepažymėto karinio miestelio begalinės tvoros. Galėčiau pajuokauti – iš ko pažinsi taikų gėlėto lietuviško sodžiaus poetą. Eina nudūręs galvelę, net nemekena. Po daugelio metų ant plačiųjų Rašytojų sąjungos laiptų sumenkusį, operacijų iškankintą Joną paklausiau: „O ar tu atsimeni, kaip mudu naktį pėsti keliavome per Erfurtą?“ – „Aišku, pamenu, tada baisiai pavargau.“
Ką dabar sakyti – visai be reikalo, Jonai, eilėse įsipareigojai:
Ir jei atmins kas trečią brolį, / Dėkosiu, Viešpatie, už tai.
Padėkok, jei gudrus, dabar visiems, kurie kartu su bardais dainuoja apie tą trečiąjį brolį, kurie šėlioja jo vardo kavinėje, kurie kažkodėl tebeseka pasakas apie vargšą Jonelį, visų apgautą ir išjuoktą. Tiek daug atsimenančių. Tiek daug mokančių jo ilgesingas eiles.
Vladas Vaitkevičius. Po linksmybių visų ir graudumų…
Ilgai laužiau galvą, kuriais metais ir kur Vilniuje susipažinau su poetu Jonu Strielkūnu. Veikiausiai 1968-aisiais, nes jau buvau ne kartą skaitęs 1966 metais išėjusią pirmąją poeto eilėraščių knygą „Raudoni šermukšniai“. Vėliau Jonas man pasakojo, kaip jis vargo su ja: ne vieną eilėraštį teko taisyti, kai kurių atsisakyti, keisti kitais. Poetas tarytum maža valtele per tirštą ižą sunkiai yrėsi į išsipildymo ir pripažinimo šalį, kurioje kada nors bus pakviestas į išrinktųjų puotą… J. Strielkūno „Raudoni šermukšniai“ – vieno geriausių Lietuvos lyrikų išskirtinio talento preliudija.
…Dvejojau, ar traukti iš atminties skrynios vieną neįprastą, juokingą ir truputį nuodėmingą nuotykį. Tai buvo ne vakar ar užvakar, todėl mane gelbsti senatis. Vieną rytą praplėšiau traiškanotas akis ir nustėrau – guliu baltai paklotoje lovoje. Kitose lovose kosti, vartosi, krenkščia, kažką murma neaiškios žmogystos. Kilsteliu galvą – priešais mažas keturkampis langelis. „Kur aš? – sunerimstu. – Ligoninėje? Nepanašu.“
Tą pačią akimirką prasiveria durys ir su virduliu rankoje įeina uniformuotas pareigūnas:
– Gerkit, nenaudėliai, – sako milicininkas, – malšinkit gerklėse ir viduriuose tvoskiantį dykumos karštį.
„O varge! Nakvojau blaivykloje, dviejų tautų didvyrio Tado Kosciuškos gatvėje. Kokia gėda!“ Praeidami ar pravažiuodami pro šį pastatą bohemos gerbėjai šnairai į jį pažiūrėdavo ir ironiškai šyptelėdavo. Galvoje šmėstelėjo kelios vakarykščio vakaro nuotrupos: M. Gorkio (dabar – Didžioji) gatvė, „Naručio“ valgykla, linksmi bičiulių veidai, tostai ir… tamsa. Budėtojas atnešė mūsų, vargdienių, drabužius, avalynę. Žiūriu žiūriu – man teatnešta tik viena basutė ir viena puskojinė.
– Kur, po galais, kita basutė ir puskojinė? – suirzęs klausiu vėl įėjusio pareigūno.
– Nėra, tave taip apsiavusį atvežė.
– Tai ką man dabar daryti?
– Apsimuturiuok koją ir šlubčiok. Praeiviai manys, kad išsinarinai ar patempei sausgyslę, – patarė geranoris žemiausio rango tvarkos saugotojas.
Bet bėda, kaip sakoma, viena nevaikšto. Išleisdamas blaivinimo įstaigos budėtojas iš dėžutės ant stalo išbėrė mano turėtas kapeikas, šukas, nosinę, pustuštį cigarečių pakelį.
– O kur buto raktai? – klausiu.
– Neturėjai jokių raktų. Drožk greičiau, – išgirdau.
Drožti tai drožti, bet kaip įeiti į brolio Boguslavo (pas jį gyvenau) butą Žirmūnuose? Jis ir žmona Stefa darbe. Negi apvyniota koja kone per visa miestą važiuosiu troleibusu į brolio darbovietę Raudonosios Armijos (dabar – Savanorių) prospekte? Nei šis, nei tas. Nutariau klibenti prie alaus kiosko Žirmūnuose. Užsimiršęs paspartinau žingsnį, atsirišo kojos vyturas. Kita koja užmynęs ant jo, virtusio purvinu skuduru (naktį smarkiai lijo, daug kur šaligatviuose ir gatvėse telkšojo balos), vos nepargriuvau stačia galva. Tvirčiau pervyniojęs koją, keiksnodamas save ir nelemtą vakarykštį vakarą, prisikasiau iki kioskelio. Jų tais laikais Vilniuje buvo pridygę lyg grybų po šilto lietaus. Kapeikų „Žigulinio“ alaus bokalui užteko. Antrą bokalą nupirko iš matymo pažįstamas vyras. Savijauta pagerėjo, į galvą šovė išganinga mintis: kam trenktis pas brolį, juokinti jo bendradarbius, jei čia pat, P. Eidukevičiaus (dabar – Rinktinės) gatvėje, prie „Žalgirio“ futbolo stadiono, gyvena J. Strielkūnas? Jis geras, supratingas žmogus, padės išsisukti iš keblios padėties. Nuėjau iki poeto daugiabučio, paspaudžiau durų skambutį. Durys greitai atsidarė. Jonas įsivedė mane į virtuvę ir klausiamai nužvelgė koją. Atsisėdęs nerišliai paaiškinau netikėto apsilankymo priežastį, paprašiau paskolinti kelis rublius pigiausioms basutėms pirkti. Likimo ironija – poeto piniginėje ir kišenėse tą valandą vėjai švilpavo.
– Jonai, gal turi kokias visiškai sunešiotas basutes ar atkerusiais padais, gerti prašančius batus? Man svarbiausia sulaukti vakaro, kol iš darbų grįš brolis ir brolienė.
Jonas puse lūpų šyptelėjo ir suskubo ieškoti. Užtruko ilgokai. Pagaliau atnešė apynaujus rudeninius batus.
– Visur perverčiau, bet basučių neradau. Vargu ar tiks ir šie batai. Aš juk mūviu trisdešimt devinto dydžio, o tu turbūt keturiasdešimt antro ar net trečiojo?
– Taip.
– Dėl visa pikta pasimatuok.
Visaip kišau, spraudžiau į batą koją, bet teapaviau pusę pėdos. Neiškentęs tariau:
– Jonai, duok aštrų lenktinį peilį.
– Neturiu. Gal tiks virtuvės peilis? Tiesa, jis gerokai atšipęs, nemoku galąsti.
Poetas atitraukė spintelės stalčių, sugrabaliojo peilį, ir aš nedelsdamas kibau į darbą. Reikia nupjauti batų priekį, kad išlįstų kojų pirštai. Dzirinau, zulinau, bet darbas – nė iš vietos. Peilis slysta storos odos (Jonas nepagailėjo odinių batų!) paviršiumi, palikdamas negilų rėžį. Tikra vargo vakarienė, o gal net pietūs… Išdūksojo iš galvos alus, pila prakaitas. O aš vis dar be bato. Vis dėlto pagiringa galva pasirodė dar šio to verta.
– Plaktuką, manau, tikrai turi.
– Turiu. O ką?
– Tuoj pamatysi.
Prispaudęs peilio geležtę, pradėjau įnirtingai daužyti plaktuku. Batas priešinosi, bet galiausiai pasidavė, atsivėrė kiaurymė. Toks pat likimas laukė ir jo „brolio“.
– Ačiū, Jonai. Tavo padedamas, pasidariau neįprastas basutes, galiu drąsiai eiti per miestą ar grįžti namo.
Atsuku laiko ratą šiek tiek atgal. 1969–1971 metais tarnavau kariuomenėje Latvijoje prie Kišo ežero, netoli Rygos. Kitoj ežero pusėj buvo matyti Rygos zoologijos sodo medžiai. 1969-ųjų metų gruodį gavau „Literatūros ir meno“ Grožinės literatūros skyriaus vedėjo poeto Eugenijaus Matuzevičiaus laišką ir naujametį sveikinimą, pasirašytus jo ir J. Strielkūno. Kariuomenėje laiškais mane lankė jaunystės bendraminčiai literatai Virgilijus Kaziūnas, Bronius Kašelionis, Leonidas Šimoliūnas, prarečiui brūkštelėdavo kelis sakinius Ramūnas Kasparavičius. O dabar – E. Matuzevičius ir J. Strielkūnas! Nesitvėriau iš džiaugsmo, kad manęs nepamiršo žinomi poetai, kad žada išspausdinti keletą mano eilėraščių. Neiškentęs laišką ir sveikinimą parodžiau tiesioginiam savo viršininkui kapitonui Valentinui Ostašovui, pasakiau, kas juose rašoma. Kapitonas palinkėjo man kūrybinės sėkmės. Mačiau, kad jam buvo malonu išgirsti tokią naujieną. Jis buvo gimęs Riazanės apskrityje, netgi, atrodo, ne per toliausiai nuo poeto Sergejaus Jesenino gimtojo Konstantinovo kaimo. Kaip ir dera garsiojo poeto kraštiečiui, buvo intelektualus, paprastas, geraširdis ir atviras žmogus. Galima sakyti, poetinės sielos viršininkas.
E. Matuzevičius ir J. Strielkūnas pažadų nemėtė vėjais: 1970-ųjų liepą už išspausdintą eilėraštį gavau dešimties rublių ir devyniasdešimties kapeikų honorarą. Aš, karinio dalinio maisto tiekimo tarnybos vyresnysis raštvedys, gaudavau keturių rublių devyniasdešimties kapeikų atlygį. Taigi sulaukiau paspirties…
Grįžęs iš kariuomenės, dirbau Valstybiniame jaunimo teatre scenos montuotoju, mašinistu, gyvenau, kaip minėjau, pas brolį. Kartą pašto dėžutėje radau rusiškai užrašytą voką. Kapitonas V. Ostašovas keliais sakiniais pranešė, kad netrukus atvažiuos į kursus Vilniuje ir nurodytą dieną bei valandą aplankys mane. Demobilizuodamasis daviau buvusiam viršininkui brolio adresą. Žinodamas, kad J. Strielkūnas yra išvertęs S. Jesenino eilėraščių, paskambinau jam ir sutartą dieną pakviečiau į svečius, priminiau, kad nepamirštų pasiimti vertimų. Padarysiu poetui mielą staigmeną. Tiksliai laiške nurodytą valandą suskambo durų skambutis. Už durų stovėjo du kapitonai: V. Ostašovas ir taip pat į kursus atvykęs senas jo bičiulis, kurios pavardės neįsiminiau. Pakviečiau svečius užeiti. Atvykėliai ant virtuvės stalo pastatė butelį karčiosios, padėjo užkandžius, man padovanojo latvišką suvenyrą. Aš irgi nelikau skolingas. Nusivedžiau svetelius į svetainę, ir vienu metu pasigirdo buto durų skambutis. Pakviestas į vidų J. Strielkūnas padavė visiems ranką, atsiprašė už vėlavimą.
– Nieko tokio, nieko tokio, – suskatome raminti. – Nors čia yra du karininkai, bet aliarmas nepaskelbtas, niekur nereikės strimgalviais lėkti, galėsime apie viską ramiai pasikalbėti.
Supažindinau kariškius su J. Strielkūnu, pripyliau taureles. Ištuštinus jas, pokalbis labai lengvai mezgėsi. V. Ostašovas prisiminė savąją gimtinę, sakė ne kartą lankęsis Konstantinove, nes labai vertinąs S. Jeseniną, laikąs jį klasiku. Aš atmintinai rusiškai padeklamavau man artimiausius poeto eilėraščius, o J. Strielkūnas paskaitė jo verstos lyriko poezijos. Nutilę gėrėjomės melodingais poeto eilėraščiais, sklidinais meilės, kančios, nepakartojamo žavesio ir širdį deginančio noro atskleisti visas poetinės kalbos galias ir kartu tokį trapų jos subtilumą. Antram buteliui tuštėjant, mums S. Jesenino jau nepakako. Jausmingai rusiškai padeklamavau vieną kitą Aleksandro Bloko, Fiodoro Tiutčevo, Afanasijaus Feto eilėraštį. „Monospektaklį“ baigiau lietuviškai – keliais Bernardo Brazdžionio ir Pauliaus Širvio šedevrais… Dieve mano, kiek tada atmintinai mokėjau eilėraščių! Šįkart man nenusileido ir nekalbusis J. Strielkūnas, paskaitęs nemažai ne tik savo, bet ir jo verstų F. Tiutčevo bei A. Feto eilėraščių. Žinoma, kitakalbiai svečiai jų nesuprato, bet ir juos užvaldė pakili nuotaika. Žodžiu, įvyko neplanuota audringa ir nuoširdi poezijos popietė. Laikas garuote garavo. Pirmasis iš užstalės pakilo J. Strielkūnas, skubėjo namo. Mes palydėjome jį į stotelę, įlaipinome į troleibusą. Man dingtelėjo paskambinti taip pat Žirmūnuose gyvenančiam bičiuliui literatui Broniui Kašelioniui.
– Klausau, – atsiliepė Bronius.
– Sveikas drūtas! Ką veiki? Jei nieko rimta, atšuoliuok prie „Minsko“ gastronomo. Alučio seniai ragavai?
– Kaip čia pasakius… – nutęsė Bronius. – Gerai, atlekiu.
– Laukiame stotelėje.
Netrukus Bronius iššoko iš troleibuso. Pamatęs mane su dviem karininkais, nustebo. Paaiškinau situaciją, ir visi patraukėme į šalia esantį alaus barą. Gaila, kad J. Strielkūnas per greitai pasiilgo namų židinio šilumos… Brolio bute degtinėlė, o čia alutis šnekutis atrišo visiems liežuvius, kalbos lyg jūros bangos ritosi viena po kitos. Apie ką buvo kalbėta, kuo džiaugtasi ir dėl ko liūdėta, atmintis, deja, nepakuždėjo. Rašydamas atsiminimus apie poezijos popietės tęsinį alinėje, paskambinau į Vilnių B. Kašelioniui: gal jis švystelės man gelbėjimosi ratą ar liemenę. Nors ir labai stengėsi, Bronius teprisiminė tik tiek, kad tąsyk kapitonas V. Ostašovas be perstojo kartojo, kone reikalavo:
– Valdes (buvęs viršininkas kažkodėl taip mane vadino), tu privalai tęsti nutrauktas studijas, baigti universitetą.
Šis Broniaus galvoje atgijęs sakinys – lyg užmaršties ūkuose nykstanti vizija. Ar būta, ar sapnuota? Ir V. Ostašovo tikriausiai jau nėra šioje žemėje, ir J. Strielkūnas, palikęs mums įstabią lyriką, žvelgia į skubančias dienas iš nepasiekiamų aukštybių…
Su J. Strielkūnu apie poeziją beveik nekalbėdavome. Gal nedrįsdavau su jau pagarsėjusiu poetu nerti į kūrybos gelmes, iš kurių galiu neišsikapstyti. Vis dėlto pokalbis, nors ir trumpas, netikėtai įvyko. Vieną karštą vasaros pavakarę, eidamas pro poeto namus, pamačiau jį prie alaus kiosko gurkšnojantį alų. Kai priėjau, Jono bokalas buvo tuščias, o saulė dar kepino. Atnešiau du bokalus. Neskubėdami mėgavomės alumi. Keldamas bokalą, ranka užčiuopiau vidinėje švarko kišenėje popieriaus lapus. Prisiminiau, kad išeidamas įsidėjau naujausių eilėraščių. „Reikia parodyti Jonui, išgirsti jo nuomonę, – pagalvojau, – geresnės progos galiu nesulaukti.“ Poetas lapus pavartė, keletą kartų atidžiai perskaitė, krenkštelėjo.
– Eilėraščiai, Vladai, lyg ir neblogi, bet juose pasigedau tikro, tik tavo išgyvento jausmo, kuris jaudintų, smelktųsi į mane. Dabar jie – lyg kanklės be stygų, jiems trūksta kažko esminio, ko nemoku nusakyti ir paaiškinti.
1976 metais su J. Strielkūnu nutarėme peržiūrėti mano pirmosios eilėraščių knygos rankraštį. Nusipirkome du (!) butelius degtinės ant danties užpilti, šio to valgomo, cigarečių ir autobusu nuvažiavome į mano brolio Boguslavo kolektyvinį sodą netoli Salininkų. Būsime toli nuo miesto triukšmo, tik mes ir poezija. Atrakinau namelio duris. Kad rastume bendrą kalbą ir labiau sutaptų mūsų nuomonės, išgėrėme po stiklelį. Traukdami dūmą, įbedėme nosis į pirmą eilėraštį, ir staiga mus supurtė griausmingas kylančio lėktuvo riaumojimas. Štai tau ir ramybė… Man iš galvos išdulkėjo, kad šalimais yra oro uostas, kad nuolat kyla ir leidžiasi keleiviniai lėktuvai, dažnai skrenda ir virš brolio sodo. Vos spėjome pakelti antrą taurelę, kai namelio langus vėl sudrebino smegenis gręžiantis garsas.
– Nieko gera čia, Jonai, nesulauksime. Rankraštį perskaitysime kitą sykį, radę geresnį prieglobstį. Juk jie, girdėjau, nedega.
Vis dėlto tąkart sode užtrukome, nes reikėjo užpilti ne ant vieno, o ant trisdešimt dviejų dantų. Nesvarbu, jei vienas mūsų galbūt kelių dantų jau neturėjo… Užtrukome, bet nieko nepritrūkome, net cigarečių. Dviejų butelių likvidavimas pakeitė Jono prigimtį: jis tapo šnekus kaip anuomet brolio bute, kalba liejosi kaip vanduo, nors kibiru semk. Ėmė temti, atokesnės sodo obelys pasidarė neįvaizdžios. Aklinėdami siauru keleliu priėjome plentą, sulaukėme dar važiavusio paskutinio autobuso ir pasiekėme Vilnių.
Apie „kitą sykį“ pasakysiu štai ką. Nuskubėjo neatsigręždami treji metai. 1979-aisiais E. Matuzevičius, kai užsukdavau pas jį į „Literatūros ir meno“ redakciją, vis ragindavo mane leisti savo pirmąjį poezijos rinkinį. Sakė gegužės mėnesį duosiąs jį perskaityti J. Strielkūnui. Apie bandymą su Jonu vertinti mano rengiamos knygos rankraštį 1976 metais E. Matuzevičiui nebuvau prasitaręs, todėl jis tikėjo mūsų kūrybingu ir darniu „duetu“. Mes paskiau dėl įvairių priežasčių nesusidainavome, ir gerokai nupešiotą mano pirmąją eilėraščių knygą „Medžiai prie namų“ „Vagos“ leidykla teišleido 1982 metais. Ligi dabar gailiuosi, kad joje ir vėlesnėse knygose nėra eilėraščio J. Strielkūnui. Neparašiau. Gal sukursiu rytoj, poryt. Gal. Jei būsiu gyvas… Šią akimirką klausausi verslininko, bardo, literato Kazimiero Jakučio-Pagulbio, kaip ir aš, gimusio ežerais blyksinčiame Ignalinos krašte, pagal J. Strielkūno eilėraščius sukurtos ir atliekamos dainos: „Aš tą kraštą seniai bemačiau, / Jau seniai neužuodžiu jo dūmų. / Bet jis šviečia skaisčiau ir skaisčiau / Po linksmybių visų ir graudumų.“ Seniai nesimatėme ir mudu, Jonai, bet aš jaučiu tave, kai skaitau tavąją poeziją, kai girdžiu Kazimierą, vėl dainuojantį naują dainą pagal tavo kitą neregėto grožio eilėraštį. Rytoj rytą, kai kaimynai jau bus pabudę, vėl išsitrauksiu kompaktinę plokštelę, ir tu, poete, ateisi ir prisėsi šalia…
Valdemaras Kukulas. Dienoraščių fragmentas
2019 m. Nr. 2
„Kaskart, kai prisimenu, kad jau kadu kadės nerašiau nieko dienoraščiui, išsigąstu, ir vėl – nerašau. O išsigąstu dėl to, kad suabejoju savo dienoraščio samprata: aplink griūva pasaulis, keičiasi ir eižėja valstybė, o aš fiksuoju tik savo asmeninius išgyvenimus. Ar tai toks egoizmas, ar manau, kad politiką atsiminsiu, o savo gyvenimo – ne, ar tiesiog visa, kas atrodo svarbiau, išrašau straipsniuose?“ – ši 1992 m. sausio 5 d. užrašyta abejonė paaiškina, kodėl rankraštiniame poeto, literatūros kritiko, publicisto Valdemaro Kukulo (1959–2011) archyve dienoraščiai sudaro tik tokią nedidelę dalį – vos trisdešimt keturi atskiri įrudusio popieriaus lapai, gąsdinančiai tvarkingai pririkiuoti smulkiaraidžių eilučių, kartais itin talpiai, iki pabaigos, kartais trečdalis ar pusė. Laiko ribos – 1987 m. rugpjūčio 21 d.–1992 m. sausio 18 d., bet iš tiesų tik laiko fragmentai, trupiniai, nes rašyta šuorais, per metus gal kokią savaitę ar vos kelias dienas (pvz., 1989-aisiais – gegužės 10 d. ir gruodžio 3 d.), ar tik dieną (1990-aisiais – gruodžio 24 d.). Matyti, kad gyvenimas užrašinėjamas dienoraščiuose nesidavė, buvo daug įdomesnis, intensyvesnis, kartais – gal ir klampesnis.
<Šiai publikacijai, minint Valdemaro Kukulo 60-ąsias gimimo metines, pasirinktas nuosekliausias dienoraščių fragmentas, užfiksavęs 1987-ųjų rugpjūčio pabaigą ir užkabinęs rugsėjo. Valdui tuo metu – dvidešimt aštuoneri, šalia mirusiųjų dar tiek daug gyvųjų – Vaidas, Raimis, Algelis, Strielčius, Aputis. Ir pradėta rašyti pjesė apie Paulių Širvį. Tvirtinanti – „Čia nebus mirties“.
87.08.21
Atšilo, pasidarė tvanku, ir vėl dingo bet koks noras dirbti. Vien išnešiojau, kas padirbta – recenziją, Bodlero vertimus ir – nieko naujo. O gal dar ir dėl to dingo noras dirbti, kad to darbo – per daug. Dabar norėtųsi rašyti kažką savo, įsitraukiau į vertimus, lyg ir pajutau Tarkovskio jungtis tarp žodžių – vėliau bus daug sunkiau įsitraukti į tą darbą, – bet neatidėliojant reikia sėsti prie pjesės. Dėl to, kad neatidėliojant, nieko konkretaus dirbti negaliu: skaitinėju senus laikraščius, įvairias pjeses, ir niekaip nesugaunu, nuo ko pradėti, ant ko viską suverti… Iš pradžių baisiausiai džiaugiausi sumanymu, dabar, regis, tai darbas vien dėl pinigų. Ir vis tiek – norisi padaryti kažkaip kitaip – nuoširdžiai, nebūtai. Ir bjauru, ir gera – vien pagalvojus, kad šitos dienos kada nors ir pačiam atrodys taip, kaip šiandien atrodo beviltiškai nutolusi jaunystė: kiek daug ir kaip lengvai tada dirbta! Bet tada ir gyventa kaip! Mylėta, vaikščiota naktimis Vėžionių vieškeliais… Vidurnakčiais, apie antrą–ketvirtą valandą, užeina toks noras išeiti į naktinį vieškelį ir eiti, eiti… Arba dar geriau – važiuoti į Kupiškį ir tuos naktinius vaikščiojimus ten pakartot… Kur tas noras dingsta dieną? Pas kaimynus – šventė, groja akordeonas, ir visa jaunystė – prieš akis. Rodos, lėktum pas Videliuką… O štai išauš rytas… Juk jau du metus pas jį nebuvau…
Romas baigė scenarijų trijų serijų filmui pagal J. Požėrą. Ir nenori apie jį nei kalbėti, nei girdėt. Bet – pinigai… Kaip mes gyvenam? Ir ką laimėtume, išsilaisvinę iš to skurdo? Savaitgaliui turiu išsijungt telefoną, kad neatvažiuotų brolis su draugu, nes neturėsiu kuo pavaišint… O gal – su pinigais – daugiau pralaimėtume? Gal todėl, kad namie esi baisus skurdžius, toks pasitenkinimas gatvėje apima, kad esi linksmas, žaismingas ir laimingas? Tarsi kokia kompensacija. Nors greičiausiai tai tėra elementarus prisitaikymas, sugebėjimas dieną – tarp žmonių – negyventi. Skurdas daug ką išlaisvina, bet dažniausiai bjauriausius pradus – net linksmybę. Kaip koks Kunčinas, kuriam bet kieno sėkmė atrodo kažkokio nešvaraus, nelegalaus darbo padarinys…
87.08.23 01.30 val.
Mažne visą dieną praleidau prie 1948–1950 m. „Lit. meno“ komplektų. Keistas dalykas: liejasi kraujas, žūva žmonės, griūva likimai, o čia publicistiškai ir solidžiai aiškinamasi, kokiomis realijomis vaizduoti komunistinę ateitį. Vien literatūros plotmėje iškoneveikiamas leidyklos darbas, ir po šito iškoneveikimo V. Drazdauskas iškeliauja į Sibirą. Ir šita situacija gražiausiai kartojasi: gyvena žmonės sukandę dantis, kiekvienas su savo žaizda ir santvarkos sužalota sąmone, o diskutuoja apie sonetą, dvasingumą ir pan. Mūsų galvojimas, mąstymas jau nuo tų laikų perskeltas – spaudai ir sau, viešumai ir nuosavai tylai. Bet keletas tuose komplektuose ir man netikėtų detalių: pasirodo, A. Churginas jau ir tada buvo labai estetiškas, labai elegantiškas ir, nepaisant nuolat pasikartojančios kritikos, sunkiai davėsi sociologizuojamas; pasirodo, kad buvo gerokai plakami ir J. Marcinkevičius, ir K. Korsakas – ypač, ir net – už apsakymą – J. Baltušis, už eilėraščius – A. Venclova. Visi, kas tik turėjo reikalo su palikimo vertinimu, vaikščiojo ant skustuvo ašmenų…
Po popietinio miego pakirdau pilnas kažkokio sunkaus liūdesio: namai, giminės, pažįstami – laidotuvės, o aš ir čia be vietos. Be jokios priežasties bėgu nuo visų, bėgu iš laidotuvių, einu iki miesto kiosko, apsisuku ir, aišku, vėl vėluoju – procesija jau pajuda. O laidojamas – tėvas… Ir tikrai – žmogus be paskirties, žmogus be vietos, žmogus – be giminių, žmogus – be draugų… Ir tas linksmumas dieną – negyvenant – yra gal net ne kaukė, ne savigynos instinktas, o tik baimė, nedrąsa apsispręsti minios atžvilgiu. Teisus J. Miltinis, visą amžių sprendęs minios ir atskiro žmogaus problemą. Visuomenė, minia sunaikina žmogų, sunaikina asmenybę. Ir stovėti prieš ją, vienam, nepriklausomam – vienintelis kelias, kad ir baisiai sunkus. Šitas „persijunginėjimas“ iš žmogaus-sau į žmogų-visiems sekina, žlugdo. Vis daugiau žmogaus-visiems ir vis mažiau žmogaus-sau. Kada nors jis gresia visiškai išsekti, visiškai pasibaigti…
87.08.24 3.10 val.
Truputis Tarkovskio naktį – ir kiek ramiau, nes vis šis tas dirbta. Su Širviu kol kas – migla, bet gerai, kad mažytė. Yra vilties, kad kas nors už jos išnirs. Dieną – truputis A. Škėmos laiškų, keletas jo eilėraščių ir tiesa: meninis mąstymas tėra trumpas egzistencinio, filosofinio mąstymo blyksnis, mažytė nenutrūkstančio mąstymo proceso atkarpa. Kelios eilutės, kelios metaforos, o už jų – patirtis, pažinimas, gyvenimas…
Vis labiau prarandu rimtos lektūros išgyvenimo pojūtį. Štai skaitau jau kelintą A. Uždavinio straipsnį „Kultūros baruose“ ir vis krūpteliu: čia atpažįstu visa, ką turėjau ir ką aktyviai švaistau. Tas minties plėšrumas, sugebėjimas šiandieninei būčiai ir buičiai pritaikyti tolimas istorines paraleles, psichologinis užtikrintumas, aiškus pažinimo visumos siekimas… Kažkada įteisinta juokdario institucija ir dabar gyvuoja – kaip socialinės jaunimo grupuotės, kaip pankai, metalistai ir pan. Bet dabar tos neoficialią tiesą sakančios grupuotės neįteisintos, jos – lyg iš už įstatymo, nusikalstomos. Bet juokdario siekis visuose mumyse. Šitaip įvairiausių sričių žinios tampa pažinimu, tuo, dėl ko ir reikalingos tos žinios.
Tų žinių kasdien vis esama gal ir naujų, jų bagažas gal ir pasipildo, bet kodėl jos vis sunkiau virsta pažinimu? Silpsta asmenybinė šerdis, apie kurią jos grupuotųsi? Skaidosi, slysta pažinimo objektas, į kurį jos būtų nukreiptos, apie ką nuolat būtų mąstoma? Ar apskritai atrofuojasi dvasia ir protas?
87.08.25 2 val.
Pagaliau pajudėjo Širvys – parašiau pirmąsias scenas ir, regis, turėtų eiti toliau. Trūko kažkokio užmojo, apibendrinimo, mirusiųjų buvimo, kuris įprasmintų viską, vadinasi, kliudė pradinis sumanymas. Buvo Tuminas: vis dėlto bjauri situacija Akademiniam. Marevo „Dvigubam nepastovume“ tie jaunieji tikrai kaip reta gražiai dirba, ypač simpatiškasis Žebrauskiukas, ir jeigu tai kelia vien pyktį, priekabumą Bučienei ar Vancevičiui… Mums irgi bus problemų! Juk kalba mirusieji…
Pamažu skaitau A. Škėmą, ypač pribloškiantys jo eseistiniai etiudai apie poeziją ir poetus; čia jis nevaržomas jokių kuklumo kompleksų. Šitas minties platumas, asociacijų polėkis žadina pavydą. Su antraeiliais lenkais ir rusais daug lyginta, su senovės graikais mūsų poezija dar nelyginta. Pagarba talentui dar nesuponuoja pagarbos autoritetui… Ir pan. Aiškūs bet kurios kultūrinės epochos modeliai, jų jutimas – įgavęs savo žodinę raišką, taigi išgyventas. Kiek laiko sugaišta niekų skaitymui! Ir dabar, kai atminties nebėra, o darbingumą palaiko kava, iš kurios taip tyčiojasi A. Škėma, tenka daug ką pradėti iš naujo. Iš naujo – ir didžiąją literatūrą.
Per anksti pasidariau profesionalas: kiek darbų ant galvos! Kritika, poezija, drama, vertimai… O juk reikėjo gyventi ir skaityti. Gyventi tam, kad iš karto visus gyvenimo patyrimus verstum poezija – ar tai gyvenimas? Skaityti tam, kad visus įspūdžius verstum teorinėm maksimom ir iškart išrašytum – ar tai skaitymas. Prarastas ir gyvenimo, ir skaitymo malonumas…
87.08.26
Vakar buvau redakcijoj – maniau, užeisiu kokiam pusvalandžiui, bet kai pradėjau plepėt su Gadeikiu ir Apučiu, žiūriu – popietė. Šiurpokas reikalas su ta mūsų karta: klaikus nepasitikėjimas savimi, savo idealais ir įsitikinimais, savo dvasiniu vieningumu verčia visa tai įtvirtinti puolant, agresyviai ginantis. Tik puolant Avyžiaus kartos socialinį dvilypumą įmanoma sutvirtinti savąjį socialinį principingumą; tik neigiant anos kartos įsitikinimus galima užčiuopt savo įsitikinimų kryptį ar kontūrus. Tokia yra mūsų tiesa, dažnai įsivaizduojama kaip absoliuti tiesa, pagal kurią galima matuoti, vertinti vienų ar kitų paklydimus. Kodėl J. Avyžiaus mąstymo, tegu ir dvilypio, nepripažinti kaip tiesos, o grožinėje kūryboje – dar ir kaip to laiko žmogaus autentiško galvojimo? Šalia realijų, šalia kūrinio socialinio fono – dar ir autentiška, to laiko suformuota autoriaus mąstysena, pozicija?
Mūsų mąstymas ateities kartoms atrodys, ko gero, dar dramatiškesnis. Anot J. Apučio – visa sąmonė nustatyta opozicijai, ir štai pasikeitė laikas, pasikeitė konjunktūra – ir nebežinom nei ką rašyti, nei apie ką kalbėti. Man, sakysim, visai nebeįdomu rašyti kritiką, jam apskritai nebeaišku, ką rašyti. Visas kitas mąstymas, visas kitas dvasios gyvenimas, anot jo, užmigdytas, ir kaip jį pažadinti? Ir šitai jungia jau dvi kartas, abi mūsų literatūros generacijas! Mūsų kūrybos akstinas, stimulas buvo pasakyti tiesą, nors kiek klibinti tabu, ir tai žadino kūrybinį įniršį, kūrybinį aktyvumą. Dabar mūsų žodžius, mūsų idėjas pasisavino spauda, ir mes nebeturim net aktualios kalbos aktyvo!
Kur išeitis? Intelektualinė, kultūrinė distancija. Skaitai, sakysim, A. Škėmą, ir matai, koks skaidrus galvojimas, koks aiškus socialinės aplinkos, nuosavos terpės vertinimas, kaip laisvai mąstoma ir kaip lengvai oporuojama istorijos, kultūros, kasdienybės faktais ir realijomis. Mes, deja, mąstome taip, kaip gyvename – ir dar lygiai taip lygiai tą patį aprašinėjame! Mes netekome dvasinės, intelektualinės savo buvimo, savo gyvenimo perspektyvos! O būtent ji ir turėtų sukurti erdvę poezijai, literatūrai. Būtent ji suteiktų teisę net į savo gyvenimą žiūrėti iš aukščiau, iš viršaus, – juk iš ten viskas daug geriau matyti.
87.08.28 2 val.
Kaip nušvinta staiga ir pasaulis, ir žmonės. Ir ne muzika, ne senos estradinės dainos lauke, už lango, o praeities ženklai. Atrodo, jei tokie ženklai nuolat lydėtų – visą laiką būtum įsitempęs, budėtum… Net inkšti norisi, kaip reikia praeities! Rodos, šauktum: Vidai, mažyli! Evaldžiau! Ten, tarp jūsų, buvau žmogus ir jutau žmones! Ir nei vieno, nei kito ištisais metais nematau! Ne letargo miegu aš miegu – ištvirkimo miegu. Juk tikrumo valandomis mane apsupa jie, to laiko žmonės ir nepraeinantys, neišduodantys draugai. Juk po to aš neįsigijau nė vieno tikro draugo – viskas taip sau, praeinant, pravažiuojant, lyg vagono tambure. O gyvename vieną gyvenimą! Tik ar tai gyvenimas, jei jis ne jungia, o skaido, ne artina, o tolina. Gyvenimas – ten, Didžprūdžiuose, Uoginiuos, Antašavoj, kur visiškai svetimas – net mažai pažįstamų – buvau laikomas savu! Žmonės, mano žmonės! Kuriuos prisimenu ir kurių ilgiuosi vien naktimis, kai jie miega… Kaupiasi ašaros akyse – dėl meilės jiems, dėl nevykusio, išsekusio, išblaškyto niekams gyvenimo, dėl tokio nuosmukio: užmiršti juos. Užmiršti – išduoti…
Buvo Antanas su Kubilinsku. Antanas rytoj labai nori išplaukti baidare su kuo nors – nors porai dienų nuo Vilniaus, nuo gėrimo. Kviečia plaukti su juo. Labai praverstų, bet bijau, kad neplauksiu: neina pjesė. Buvo Jonas Šlekys. Ėjo alaus gerti po vakar nakties… Jo buvusi sugyventinė, jam matant, su kažkuo siautėjo ir išvažiavo… Isteriška moteris – prisimenu iš anos viešnagės su Girdeniu. O jam tai – skaudulys, problema, graužatis… Atprato būti vienas, ir dabar vienatvė jį slegia… Mane turbūt labiau slėgtų kito žmogaus buvimas namuose. Kiekvienam – tokios keistos – kitų akimis – problemos. Kaip kokios Verbos G. – juokas ima, o pačiam jam – toli iki juoko!
Didelį darbą padariau beliūdėdamas – susiadžiau kojines, marškinius. Kelis metrus siūlo susiuvau!
87.08.30 2 val.
Antras vakaras iki pirmos–antros kalbamės su Tuminu: pjesė juda. Šiandien netgi nemažai dieną pasistūmėjo. Bet ne tai jau įdomu. Čia tarsi nugalėta, ir nebesinori galvoti. Vakar Romas prisiminė vieną sceną iš K. Ciolkovskio gyvenimo: kai palaidojo sūnų, – lyg ir dėl jo kaltės, – Ciolkovskis namuose nusišypsojo ir nuėjo į savo laboratoriją. Rytojaus dieną žmona iškėlė sceną: mirė sūnus, o tu šypsaisi, o tu vėl ramiausiai dirbi. Ciolkovskis atsakė: argi jis mirė? Argi jį palaidojau? Aš tik paleidau jį į kelionę per visatą! Ir tikrai – visi mes – gyvi ir mirusieji – skriejame su ta pačia žeme per visatą. Gal čia slypi S. Nėries, Putino „nejautrumo“ artimiesiems priežastis?
Vakar iš ryto buvo Braziūnas – ėjo iš kažkokių gertynių, kelias valandas pas mane nusnūdo. Paskui atvažiavo Romas Daugirdas, po miestą ieškojom kavos, kol vėl – pagaliau – grįžom jos į Viršuliškes (bjaurus tas Vilnius šia prasme!). Vakarykštis pokalbis jam neturėjo būti itin malonus: užkliudėm jo kūrybos uždarumą, kartojimąsi ir tam tikrą „gamybiškumą“. Čia bjauriausia, kad daug ką galima tiesiog profesionaliai dirbti, bijant nusižengti savo darbo principams.
Bet: ką reiškia tai, kad andai mokėję visą savo kūrybą atmintinai, dabar ją dar neužrašytą užmirštame? Psichinė destrukcija, atminties silpnėjimas ar nepagarba savo poetiniam žodžiui?
Dar: ką reiškia tai, kad anksčiau mūsų eilėraščiai taip greit pasendavo, ir jų išsižadėdavom, o dabar ramiausiai skelbiam penkerių metų senumo kūrinius, ir jie neatrodo pasenę? Išmokom amato, suradom teisingus gyvenimo principus, kurie nesikeičia ir kūryboje? Ar tiesiog sustabarėjome ir patys nebesikeičiame?
Tik ką iš naujo perskaičiau J. Glinskio „Po svarstyklių ženklu“. Kai perskaičiau, prisiminiau, kad jau esu tai skaitęs. Ir – nieko ypatingo. Net nežinau, kodėl nejaudina nei problema, nei tekstas. Problematika gal todėl, kad šiandien už tos – sveiko proto – ribos žengia daugelis, ir baisesnė atrodo nebe psichinė liga, o visuotinė destrukcija. Stilistika labai autentiška, iš Čiurlionio raštų, laiškų: pakili, susimbolinta, pompastiška. Šiandien ji irgi nebeveikia. Ją pripažinus, aukštų idealų statusą, kosminę pasaulėjautos šviesą tektų pripažinti net mūsų lyrikos moterims… O pjesė rašyta – šiandien. Negi toks sentimentalus buvo tas laikas – amžiaus pradžios metai, davę visai mūsų kultūrai amžinąją ašarų taurę?
87.08.31 2.20 val.
Ką tik grįžau iš Vituko Tomkučio. Pas jį – draugas svečiuojasi, išgėrėm šiek tiek vyno, po lašą konjako, po lašą kažkokios užpiltinės, bet vakaras išvis praėjo puikiai. Ar maža to, kad susitinki su žmogumi, kuriuo dvasioje, sieloje gali didžiuotis, gali branginti? Prisimenu, studijų metais Vitui sakydavau: baigsi – įsijungsi į patogaus gyvenimo mafiją, ir viskas nurims, idealai sugrius… Ir tai vienintelis iš mano pažįstamų žmonių, kuris neišdavė jaunystės idealų, kuris, ko gero, vienintelis respublikoj, kuris mūsų sąlygom yra tikras žurnalistas, galintis pasakyti „Aš žmonėms, žmonėms padedu!“ Kur esu matęs tokią laikyseną, kai net šiaip sau kalbėdamas žmogus yra palinkęs ryžtingai į priekį?
Iš Vituko sužinojau, kad F. – durnius, saugumietis ir šiaip nedoras, negeras žmogus.
Vakare buvo užvažiavęs Vaidas, jis ir nuvežė į Viršuliškes. Kalbėjomės apie jo ciklą „De profundis“, kuris man labai taip sau (stiprios paskutinės dalys), ir ypač dėl ištirpdytos kalbos. Jis etine, filosofine prasme viską gali suvesti į sistemą, į vientisą audinį. Vien poezijos prasme vargu ar tai gerai. Bet koks įdomus mąstymas! Kokios įdomios asociacijos! Maironio pirmas variantas: „išnyksiu kaip dūmas išblaškomas vėjo“… Kitas – esminis – pakeitimas: neblaškomas vėjo. Ir Vaido asociacija: Čiurlionio du aukurai. Vienas dūmas kyla tiesiai, kitas – zigzagai. Pastarasis juodas… Tuo pagrindu ir kertama Gedai: kad jo dūmas yra vėjo formos! To žmogaus protas ir imlumas vertas susižavėjimo.
Tęsiau pjesę, trečdalį perspausdinau. Pirmą ir antrą sceną iš pokario reikia perrašyti. Skaitau „Don Kichotą“.
87.09.01 1.30 val.
Šiandien svečių diena – buvo Daugirdas, pavakare Šlekys…
Su Romu įsikalbėjom, kodėl iš Širvio beveik neįmanoma nieko pasiimti savo kūrybai, bent jau man. Juk jo kūryba, – keletas taškų, įvykių biografijoj, ir lygiai tiek pat išplėtotų eilėraščių… Ir įdomi mintis: mūsų kūrybos dramatizmas yra išdava to pojūčio, kad savo biografijoj mes neturime įvykių, taškų, kuriuos galtumėm kūryboje plėtoti… Kiekvieno poeto pradžia – vienoks ar kitoks sukrėtimas, paskui plėtojamas, rutuliojamas. Bet būtent jis suteikia kūrybai ir toną, ir spalvą, ir kryptį. O mes rašom iš tokių sukrėtimų ilgesio, troškimo juos iššaukti. Ir gal dėl to tas mūsų dramatizmas kiek teatrališkas. Juk ir Jesenino, ir Širvio kančia spinduliuoja šviesą, o mūsų gyvenimo šviesa trenkia juodos bedugnės gūdumu…
Mes neberašom gyvenimu. Ir todėl kvaili žmonės rašo pseudofilosofinius eilėraščius, o intelektualai, protingi poetai dažnai kuria sentimentalias daineles. Sąmoningai atskiria: čia mano protas – aš mąstau, o čia emocijos – aš kuriu. Ką gi… Liūdna Degėsio patirtis.
Su tuo gyvenimu ir negyvenimu susijęs ir socialinis mūsų indiferentiškumas. Gyvenimas buvo sunaikintas, suniokotas, ir kam dėl jo skaudėjo. Kaimo žmogui. Gal dar – miestelio. Miesto žmogui dažnai nebeskaudėjo dėl šito griūvančio pasaulio. A. Katkevičius dažnai nusiskundžia esąs žmogus be gimtinės. Ir yra dėl ko nusiskųsti: tik mylint savo kampelį gali skaudėti jame dūžtantis gyvenimas. Pasaulio dužimas mūsų nesukrečia. Atominė grėsmė per daug efemeriška, palyginti su slenkančiu gimtojo kluono stogu. Gal dėl to mes ir nebesuprantam Landsbergio, Jakimavičiaus kartos… Juk jie be tarmės…
Tarmė, kalba – mąstymo būdas… Štai pjesėj noriu imituoti anų laikų leksiką, kalbos štampus ir – negaliu. Nemąstau taip, negalvoju ir – negaliu užrašyti. Tenka tiesiog perrašyti iš laikraščio frazes.
Ką tada kalbėti apie bilingvizmą!
Ir dar vienas pastebėjimas – į šalį: kaip tarybinė spauda sureagavo į tai, jog bandomas reabilituoti Saljeris! Griaunamas mitas, tarsi nuvainikuojama Mocarto dievybė! Ir drauge kėsinamasi į Puškino autoritetą, jo Saljerio koncepciją! Negalima! Uždrausti! Na ir nacionalinis charakteris…
87.09.04 1.30 val.
Lyg ir nieko šiom dienom neįvyko, kas sujaudintų, sudrumstų. Toliau juda Širvys, o pavargęs nuo jo – lygiagrečiai – rankiojuosi viską apie Maironį. Tad ir dienoraštines mintis išblaškau ant atskirų kortelių paraštėse. Kaupiuosi straipsniui ir šiurpstu, kad atostogos jau baigiasi: kiek dar darbų! Užvakar buvau mieste, sutikau Valentą, Alvydą Nikžentaitį, prisiminėm anuos metus, kai buvo smagu dirbti fizinį darbą ir laisvai gyventi. Mes rūpinomės literatūros, jie susijaudinę dėl istorijos vadovėlių. Bumblauskas siūlęsis parašyti TSRS istoriją mokyklai, bet nesulaukęs pritarimo… Kaip ir įprasta mūsų laikais. Šiandien buvo Algelis Verba su kompanija, – neturėjo kur išgert vyną… Temos tos pačios, kalbos tos pačios…
Laukia brolis. Laukia redakcija. Šūdas, ne gyvenimas!
87.09.04
Štai skaitau Maironį ir apie Maironį ir randu V. Zaborskaitės mintis apie amžių sąvartos visuomeninę sąmonę – Maironį, Kudirką: „Niekados tėvynės meilė nebuvo dar taip karštai išpažįstama, taip iškilmingai skelbiama, kaip tuomet: juk tas jausmas buvo dar visiškai naujas, neįprastas. Dėl to jis buvo išgyvenamas taip, kaip tik jauna meilė tegali būti išgyvenama, apimdamas visą žmogaus būtybę, be svarstymų, abejonių. Su didžiausiu įkarščiu ir egzaltacija“ (p. 139). Tad kokia nūnai mūsų Tėvynės meilė – subrendusi, „šeimyninė“ ir tapusi jau įpročiu? Ar gal tiesiog nelaiminga? Nes kiekvienu atveju tokia skirtinga… S. Šaltenis per „Lituanikos“ aptarimą egzaltuotai sušunka: kodėl visiems atrodo, kad tik Marcinkevičius myli Lietuvą, o kiti – ne?! Bet juk ir Marcinkevičiaus meilė turi didelę opoziciją.
Mūsų meilė Tėvynei yra nelaiminga meilė. Ir todėl ji kiek kompleksuota… „Kiekviena šeima nelaiminga kitaip“, tad ir mes – visos socialinės grupės – esam nelaimingos kitaip. Užtat taip sunkiai tarpusavy susikalbam.
Buvau redakcijoj, mieste, knygyne. Po Vilnių siautėja Maskvos komisija – ryšium su demonstracija prie Mickevičiaus. Pats CK ją ir pasišaukė, skambindamas visais varpais ir organizuodamas nepritariančius balsus. O rezultatai gali būti liūdni…
Buvau sutikęs Strielčių – žvalus, ir prisiversdamas verčia Nekrasovo „Grafienę“: kai nesistengi, kartais gana netikėtai ir įdomiai išeina, sako. Ir čia labai daug tiesos. Tiesa, „Lit. mene“ mažina etatus – penkis turi atleist. Tarp jų, regis, ir Katkevičių. Vadinasi, nebeliks ir to vienintelio protingo žmogaus toj baloj…
P. S.
Štai – paskambina į duris. Moterys renka mūsų parašus, paliudijančius, jog supažindina su faktu: pastatyti kibirai maisto atliekoms! Tų parašų reikia vykdomajam!
87.09.20
Skaitau Apučio scenarijų! Dieve, kaip nutolta nuo tikro, patikimiausio savęs pažinimo ir apmąstymo šaltinio – namų. Kaip daug kas jo scenarijuj atsikartoja iš to, ką aš nevalingai pamirštu. Kokia atminty ta mano motinos šviesa ir kodėl aš tarsi nenukreiptas ieškoti, siekti meilės? Visiškai jai abejingas… Šitoks svoris ant pečių – kaltė ir amžina skola tėvui. Namų scenos: motina pareina pamėlusi – tėvui pirštus nutraukė, o aš arba nesuvokiu, kas įvyko, arba šiaip jaučiuosi neatleistinai ramus… Gretimoj lovoj guli negyva motina, o aš vėlgi ramus, tik pykstu, jog kažkas ieško čia sumušimo žymių. Ir aiškiai matau nuogam kūne piltuvėlio formos įdubimą… Ar verkiau per motinos laidotuves? Atrodo, kad ne… Mano tėvas. Suprantu jį geriantį ir kenčiantį dėl mūsų nemeilės… Čia ištakos, čia nuožmaus, žiauriai šalto charakterio genezė. Bėgti nuo artimųjų, nejausti jų, nemylėti ir tik po mirties atgailauti. Ar tai gali būti žmogaus elgesio norma? Nuostabioji močiutė, vienintelis mylimas žmogus giminėj, kaip ir tada sakydavau… Į laidotuves atpūškuoju paskutiniu momentu ir šiandien manding neprisimenu jų. Užakęs tasai šaltinis, maurais užėjęs… O juk po tais maurais – visa šviesa, kurią kada regėjau, visa viltis, kurią kada puoselėjau… Kelias iš Pumpėnų į vienišą sodybą, ir ta pusiaukelę žyminti klojimo tipo daržinė… Ir kamara Virbališkiuos, kai sakai tėvui „ir mirk“, ir vos tai pasakai, įsivaizduoji – pravirksti… Bet ar čia būta krypties, postūmio. Jei visąlaik teko kurti save. Kurti pagal besikeičiančius modelius: mokykloje – išminčiaus, daug žinančio, dainuojančio ir piešiančio universalo; universitete – stiprybės kultas: niekas neišjudins, jokios bėdos nepriblokš… Paskui staiga reikėjo daug ką atlaisvint, atidaryt kažkokius kanalus, nes programa ėmė blokuoti kažką labai esmingo… O dabartės – ar bent save kuriu?
Džiaugiuosi bent, kad sugebu kitų gyvenimuos išskirti tai, kas įdomu. Maniau, kad ir šį sugebėjimą būsiu praradęs… Bet ties Maironiu įdomu pačiam…
Ilgokai nieko negalėjau sau užduoti. Jokios užduoties ir jokios minties. „Išsijungimas“. Grįžo Raimis, abu su Razmum atvažiavo. Užsivedžiau. Tačiau per tą laiką bent Razmaus apysaką, regis, būsiu dorai peržiūrėjęs ir dorai nukreipęs. O daugiau – nieko… Raimis, Algelis, Danielius – viskas po senovei. Vis pamažu gurkšnojau, ir tik vienąkart iš rimto pasigėriau – su Gužausku. Vis maišėsi Erlickas, bet jo draugijoj jau per daug sunku. Visokių tipų – įžūlių, kvailų, ir net jis pats su jais pasimetęs. Liudvikas sako, kad čia gimsta folkloras. Bet folkloriška tik tai, kad puolamas Braziūnas: jog nepakelia, jog į „Palangą“ amžinai be pinigų ateina… Koks čia folkloras? O per tą laiką formą praradau…
Nesirodo Tuminas. Ar supykęs, ar užsiėmęs savo teatro reformom? Iškėlė teatre sąlygas. Arba nuima teatras visus savo blogus spektaklius (berods, tris palieka), arba jis pasiima geriausius aktorius ir išeina – kurti naujo Komjaunimo teatro. Ir aktoriai tam pritaria. Turėtų būti nuožmi kova: šiaip ar taip, veteranų teatras. Veteranų tikra to žodžio prasme – nenaudingų, bet gerbtinų. Jo idėjos svaigiai gražios – sukurti nacionalinį teatrą: Kudirka, Žemaitė, Vaižgantas… Regis, dabar arčiausiai būtų Žemaitė. Bet neaišku, kaip jam pavyks Treinį su Vancevičium nugalėti: juk čia įsijungs visas partinis užnugaris…
Vakar buvo Urbonas. Pasakė, kad mirė mano Grunskytės tėvas. Po inkstų akmenų operacijos susidarė krešulys ir pateko į plaučius. Užduso. Kad kas, būtų buvusios dar vienos laidotuvės mano gyvenime. Čia, ko gero, ramiausios ir šalčiausios.
Parengė Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė
Gražina Marija Martinaitienė. „Дело №…“, arba Vieno garažo (ne)statybos istorija (Pabaiga)
2018 m. Nr. 12
Visaip mėginom kaip nors prastumti į spaudą savuosius protestus ir paminklosauginės tematikos rašinius. Bet jų spaudos prievaizdai saugojosi kaip maro. Dėl „nacionalistinių“ publikacijų, prie kurių buvo priskirtas ir visai nekaltas straipsnelis apie Vilniaus senamiestį, žurnalas „Kultūros barai“ buvo piktai svarstytas pačiame kompartijos Centro Komitete, vyriausiasis redaktorius Aleksas Baltrūnas „apdovanotas“ dar vienu papeikimu, o neilgai trukus vis už tą patį nacionalizmą ir visai išvarytas iš tarnybos.
Vargais negalais vis dėlto buvo išspausdintas vienas kitas mūsiškių autorių rašinys, fotoreportažas, bet pačių protestų – nė vienas. Tik po to, kai „garažo byla“ buvo laimėta, o jos aktyvistai suskato rengti naujas kovas dėl senamiesčio, šis tas ėmė rodytis spaudoje. Tačiau persvėrė tai visaip mėginančių diskredituoti žurnalistų rašiniai.
Pagaliau visi kreipimaisi sukurpti, atspausdinti, pasirašyti. Kiek jų buvo – nebegalėčiau suskaičiuoti, nes ne visų kopijas pavyko surinkti ir išsaugoti. Be to, mūsų pavyzdžio paskatinti, savarankiškai raštu skundėsi ir kiti vilniečiai, ypač senamiesčio gyventojai.
Mums – vėl galvosūkis: kaip, per ką perduoti, kad skundai patektų tiesiai į rankas adresatams? Jau buvo patirta, kad bet koks privataus asmens rašinys, pasiųstas paštu arba įteiktas „piliečius aptarnaujančiai kanceliarijai“, jei nenukeliauja kitu, gana pavojingu adresu, tai geriausiu atveju taip ir lieka gulėti kokio mažutėlio pareigūno stalčiuje. Pirmieji mūsų skundai, pasiųsti „teisėtu keliu“, nesulaukė jokios reakcijos. Jei ir buvo užregistruoti gaunamų raštų knygoje, tai kalendorinių metų pabaigoje neabejotinai nukeliavo į Grigiškių fabriko pjaustykles kaip tualetinio popieriaus žaliava.
Kažkaip nesuprantamai prašapo keli mūsų skundai, vieno mūsų bendraminčio įduoti jo pažįstamai kompartijos Centro Komiteto darbuotojai. Kad adresatui nepateko, supratom iš to, jog pasirašiusiųjų neištiko jokie nemalonumai. O jie greitai pasipylė, kai visai netikėtai radosi kitas mūsų popierių perdavėjas – tada buvęs kažkelintas kompartijos Centro Komiteto sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas! Gal kokius tris ar keturis mūsų opusus jis tiesiai į rankas įdavė pirmajam CK sekretoriui P. Griškevičiui.
Kaipgi radosi toks įtakingas pagalbininkas?
Aišku – visos bėdos tėvus ištinka per jų vaikus. Taip ir šįkart. Kreipėmės pagalbos į vieną iš Brazauskaičių – Laimą – profesionalią dailėtyrininkę, beje, pagirtinai darbščią, pareigingą ir draugišką. Reikia prisipažinti, kad mes, jos kolegės, gerokai piktnaudžiaudavome Laimos galimybėmis dailėtyrininkų grupelei užsakyti, pavyzdžiui, šiaip sunkiai įmanomą pigią nakvynę Maskvoje, bilietus į čia vykstančią svarbią dailės parodą, kurios irgi be „blato“ niekaip nepamatysi. Arba dar geriau – gauti paskyrą profesionaliam tarnybiniam fotoaparatui ar „valdiškam“ automobiliui, kurio verkiant reikėjo dailės paveldo inventorizavimo ekspedicijoms…
Ir šį kartą Laima padėjo. Žinoma, įtakingasis jos tėtis paprašė nuodugniai išsiaiškinti, ar iš tikrųjų ir kuo yra svarbūs tie senamiesčio mūrai, jeigu jie taip aršiai ginami? Išaiškinome iš pradžių Laimai, o ji savo ruožtu – tėčiui.
Kad mūsų skundai šiuokart jau pakliuvo adresatui, iškart supratome iš keistų incidentų, kurie užgriuvo pirmiausia architektą V. Landsbergį-Žemkalnį. Jis vis kopdavo pas mus į penktąjį aukštą, klausdavo, kaip sekasi, pranešdavo naujienas, kaip ir mes jam. Bet kartą prie jo kieme staiga pasuko savivartis ir skaudžiai prispaudė prie namo sienos. Gerai, kad architektas ėmė garsiai šauktis pagalbos ir kad pro šalį ėjo žmonės. Kitus kartus buvo kažkokių bernų apstotas, apstumdytas ir iškeiktas. Kilo įtarimas, kad yra sekamas. Atsitiktinumas? Vargu. Keistų incidentų patyrė broliai Nasvyčiai, irgi „mūsiškiai“. O kai „garažo akcija“ ėmė plėstis, virsti vis aktyvesniu vilniečių rūpesčiu dėl sparčiai prastėjančios viso sostinės senamiesčio būklės ir apie tai imta kalbėti kitose Vilniaus vietose, pavyzdžiui, „Žinijos“ draugijoje, čia staiga būdavo surengiamos kažkokios visai neplanuotos paskaitos, susirinkimai, remontai, dar kas. Toks tąsymasis ir visokeriopi mėginimai užgniaužti paminklosaugines akcijas bei visuomenės pasipriešinimą ypač išryškėjo, kai pagaliau valdžia nutarė visus opozicionierius surinkti į „daiktą“ ir kaip reikiant „paprotinti“.
Tačiau prieš tai įvyko dar šis tas, kas, kaip atrodo, galutinai išvedė iš kantrybės partinius ir administracinius bonzas.
Sužinojome, kad Filharmonijos salėje netrukus įvyks sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sesija, kurioje planuojama svarstyti paveldo reikalus. Mums kilo jau visai akiplėšiškas sumanymas – parengti išsamų raštą tuo klausimu ir kaip nors, visiems matant, įduoti P. Griškevičiui! Žinant sovietinę tvarką, aišku, jog tai – precedento neturintis įžūlus veiksmas. Sesijos išvakarėse Marcelijus, pasiklojęs prieš save turėtus sovietinius paminklosaugos įstatymus bei kompartijos nutarimus, surašė tą raštą. Rytdienos pavakare mes, trys „aktyvistės“ – balerina Aliodija Ruzgaitė, restauratorė Teresė Dambrauskaitė ir aš, leidomės per Stiklių ir Muziejaus gatvių gyventojus parašų.
Netikėtumai po netikėtumų: mūsų gatvės devintajame ar dešimtajame name paskambinus atsiveria durys. Jų angoje – stambus vyriškis atlapota uniforma su dvigubais raudonais lampasais išilgai kelnių (vėliau mūsų vyrija išaiškino, jog tai esanti KGB, kitaip tariant – saugumo – generolo apranga). Aiškinu, ko atėjusi, kišu jam popierių. Jis atsako rusiškai maždaug: „Vy už izvinite, graždanka, ne podpišu, ja sam zdies stroju garaž…“ („Jūs jau man atleiskit, piliete, nepasirašysiu, aš pats čia statau garažą…“).
Kitame tarpduryje – panašus, irgi rusakalbis veikėjas, kurio tarnybą galima numanyti iš kariškio laikysenos, šiurkščios atsisakymo rašytis formos. Ir taip visame daugiabutyje. Matyt, mūsų gatvėje, pačiame sostinės centre, ir pagal ano meto standartus sąlyginai geruose butuose buvo įsikūręs ne vienas tos institucijos pareigūnas. Nepasakyčiau, kad buvo labai smagu atsidurti priešais juos. Po raštu jie, žinoma, nesirašė, bet ir nepasiuntė trijų raidžių link. Tačiau… Giliai viduje sukrebždėjo klausimėlis: prieš kokį dvidešimtmetį, gal ir mažiau, kažin ar mes, parašų rinkėjos, nebūtume buvusios pakviestos „ten, kur reikia“? Beje, kad būtumėt matę P. Griškevičiui skirtąjį popierių: visas išmargintas riebalų dėmėmis, kurias paliko blynus ar bulves tą vakarą kepusios ir savo parašus raičiusios Muziejaus bei Stiklių gatvių šeimininkės…
Šio rašto tolesnio kelio „pas adresatą“ epizodas į garažo istoriją įpina dar vieną žinomą asmenį – poetą Eduardą Mieželaitį. Turbūt pirmą ir vienintelį kartą gyvenime Marcelijus ryžosi tiesiai jam skambinti, iškilus skundo perdavimo galvosūkiui. Buvo aišku – A. M. Brazauskas šiuokart nesiryš ir vargu ar beturės tam galimybių: Laima prasitarė, kad atsikvošėjusio P. Griškevičiaus už skundų perdavinėjimą jis buvęs aprėktas ir kamantinėtas, iš kur juos gaunąs? „Budintis milicininkas davė.“ – „Kuris?“ – „Neatpažinsiu, jie visi vienodi“, – apytikriai taip išsisukęs A. M. B.
E. Mieželaitis jau žinojo apie mūsų „veiklą“, regis, pats buvo tarp pasirašytojų. Todėl Marcelijui atsakė trumpai: gerai, atnešk tą savo raštą, aš išbėgsiu ir paimsiu.
Prie Filharmonijos, kad būtų smagiau, ėjome abu, nešini tuo taukuotu popieriumi. Pasiankstinome, ilgokai teko žingsniuoti pirmyn ir atgal, o buvo žvarbu, smelkėsi šaltis. Bet tas lūkuriavimas tapo vienu iš savaip atmintinų „garažo istorijos“ epizodų, kuris visai prieš mano valią šiandien vis dažniau ima dvejintis, šlietis prie aukštųjų ano meto pareigūnų ir dabartinio „elito“ būvio ir elgsenos vaizdų, net tapatintis su jais…
…Privažiuoja automobiliai – sovietinės volgos, zilai ar zimai, bet naujutėliai, tviskantys. Iš jų išsirita civiliai gerais šiltais paltais ir uniformuotieji su lampasais. Sveikinasi, papliaukšėdami kits kitam per pečius, skambiai juokiasi. Girdėti klausimai ir atsakymai apie medžioklę, susitikimus, lankymusis šen bei ten, dar apie kažkokią nemūsišką tikrovę. Jėzau Marija, ir kur čia pakliuvom mes, tokie visiški svetimkūniai su vėjo kiaurai košiamais palteliais… Išbėgo E. Mieželaitis, paėmė mūsų raštą. Matė, kokie esame sustipę, todėl pabarė, kam laukėme ne fojė, o lauke. Ar galėjom paaiškinti, kad mudviem ne tiktai tie iš limuzinų, bet ir jais tądien užpildyta Filharmonijos fojė atrodė visai svetima, ne mūsų, todėl pasibjaurėtina ir atstumianti erdvė…
Vakare Marcelijui paskambino jau E. Mieželaitis, kad papasakotų: raštą įduoti buvę nesunku, nes jis sėdėjęs prezidiume visai netoli kompartijos pirmojo. Sakėsi matęs, kaip pasikeitė veidas V. Charazovo, P. Griškevičiaus rankose išvydusio neaiškų dokumentą, kurį iš jo perimti nebuvę kaip… Ne mažiau, esą, sunerimę ir salėje sėdintys kai kurių paveldo apsauga turėjusių rūpintis įstaigų atstovai. Juk ne vieno jų parašas buvo suraitytas po leidimais naikinti tą ar kitą istorinį statinį, neabejotinai ir tuos gotikinius senamiesčio skliautus. Vieną tokį „signatarą“ už nežinia kokius nuopelnus save jau pasidariusį profesoriumi, susitinku ir šiandien, bet kas iš to?..
Po tos Aukščiausiosios Tarybos sesijos iš mūsų kiemo dingo čia darbavęsi vyrai. Nutilo savivarčiai, į jų kėbulus nebekrito senųjų plytų duženos. Didžiulėje duobėje liko styroti sužalotų skliautų liekanos ir ekskavatorius. Jis nebejuda, bet ir nesitraukia, laukia… O mus pasiekia žinia – liepta surengti „inteligentijos pašnekesį su vyriausybės ir partijos vadovais“. Aišku – tikriausiai bus joks ne pašnekesys, o įprastas tokiais atvejais gąsdinimas, liepimas liautis skundusis, nes visa, kas daroma, yra teisėta ir tarnauja „tik darbo žmonių labui“.
Vienas per kitą sužinome svarstymo dieną, valandą ir tai, kad „pašnekesį“ rengia partinė valdžia. Vadinasi, viskas turėtų vykti kompartijos Centro Komiteto rūmuose. Tačiau mums susispietus prie jų durų paaiškėja: budintis pareigūnas nieko nežino ir nėra gavęs jokio vidun įleistinų piliečių sąrašo… Niekas nesiteikia paaiškinti, kada, kur vyks, kas dalyvaus tame „pašnekesyje“, gal susidorojime? Ar bus kas „iš aukščiau“, ar tik kokie trečiaeiliai tarnautojai?
Vargais negalais išsiaiškinta, kad renginys bus kitame – Vilniaus miesto kompartijos komitete. Jis irgi prospekte, bet gerokai toliau, ir renginys prasidės šiek tiek kitu laiku, nei pranešta kažkuriai paminklosaugos įstaigai. Sunku patikėti, kad tokią painiavą sukėlė kieno nors tinginystė ar aplaidumas. Veikiau taip buvo padaryta tam, kad jei ir ne visus, tai bent dalį tų protestuotojų supainiotų, paklaidintų, o paskui apkaltintų nedalyvavimu…
Keisčiausia, kad, nuskuodę į tą įstaigą, jos posėdžių salėje radome tvarkingai susėdusius visus mūsų „priešininkus“, jau besiruošiančius – be mūsų – šnekėti. Vadinasi, jiems buvo deramai praneštas ir svarstymo laikas, ir vieta…
„Priešininkų stovykloje“ – kompartijos miesto komiteto, vykdomojo komiteto atstovai, kai kurių architektūrą bei statybą anuomet prižiūrėjusių padalinių vadovai ar jų pavaduotojai. Kaip ir tikėjomės – dauguma jų neturi sprendimo galios. Nepaisant painiavos, „mūsiškių“ vis dėlto suskubo atbėgti visai nemažai. Svarbiausia, kad akivaizdžiai buvo juntama ne tik kiekybinė jų persvara, bet ir išankstinė nuostata nepasiduoti!
Išliko to renginio protokolas, kurį susiprotėjau rašyti, kai tik valdininkai pradėjo savo tikriausiai iš anksto suderintas šnekas. Protokolą vėliau pasirašė daugelis kalbėjusiųjų, todėl jis laikytinas patikimu ir gana svarbiu dokumentu, kuris paliudija atvirą ir bekompromisį inteligentijos pasipriešinimą sovietų pareigūnams, per tai – ir pačiai tautos paveldo niekinimo bei naikinimo sistemai. Ar nebus tai vienas pirmųjų dokumentų ilgoje tokio pobūdžio ir problematikos rašinių virtinėje, kuri tęsis toliau, kol natūraliai įsiterps į Sąjūdžio spaudą? Truputį patrumpintas, šis protokolas buvo išspausdintas1, todėl čia skelbti verta tik tai, kas svarbiausia.
Jau žinojome, kad sovietmečio renginiai įprastai prasideda demagogija, aršiu ir staigiu kitaip manančiųjų puolimu, kaltinant juos nekompetencija ir ypač idėjiniais paklydimais. Taip atsitiko ir tąkart. Būtų nemalonu išsamiai cituoti biurokratizuotą ir lietuvių kalbos požiūriu ne itin valyvą partijos miesto komiteto kažin kurio skyriaus vedėjo Masalskio2, Vilniaus paminklų inspekcijos viršininko Stasiulaičio, miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Kačono, respublikos Statybos ir architektūros reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo ir respublikos Architektų sąjungos pirmininko Anatolijaus Rasteikos, respublikos Statybos ir architektūros reikalų komiteto skyriaus vedėjo Girčio retoriką, todėl trumpai pacituosiu tik tai, kaip buvo siekta iškart ir staigiai diskredituoti skundų autorius. Pirmasis priekaištas: „Atvykot ne visi.“ Taip pat – „Kodėl niekas nekėlė tokių klausimų anksčiau, kai buvo dar ir ne tokių pažeidimų?“ Antrasis: „Pareiškimuose klaidos ir netikslumai, rodantys jų autorių nekompetenciją“ (pavyzdžiui, „neteisingai nurodytas vieno konstitucijos straipsnio numeris“, „pareiškimuose padaryta klaida dėl kvartalo autoriaus“…). Trečiasis: „Argumentų kartojimasis liudija, kad visų skundų šaltinis yra vienas ir tas pats“ (suprask – architektas V. Landsbergis-
Žemkalnis). Reziumė: „Skrupulingai išnagrinėjus, susidaro išvada, kad tie pareiškimai nėra plačiųjų visuomenės sluoksnių nuomonė“…
Žinoma, daugiausia laiko ir vietos tose valdininkų šnekose užėmė savigyra, kaip „kruopščiai ir atsakingai visos kompetentingos institucijos nagrinėjo gautus skundus“, kaip sudarinėjant Vilniaus statybų planus buvo „atidžiai laikomasi įstatymų ir visų statybų klausimus reguliuojančių normatyvų“ (?!)… Esą, „daryti ir išankstiniai tyrimai“ (?!), parodę, kad „garažo statybos vietoje vertingų liekanų nerasta, <…> nei pamatų, nei rūsių, kurie būtų tokios vertės, kaip, pavyzdžiui, išgriautieji Muziejaus gatvėje (!!!) <…> Išvadoj – buvo duotas leidimas kasti. <…> Pareiškimuose buvo minėtas drastiškas kasimo atlikimas. Taip galėjo tik pasirodyti, nes kasama buvo ekskavatoriumi, bet šis kasimas turėjo tikslą atlikti tyrimus“ (?!)…
Tačiau prelegentai tikrai nesitikėjo tokios aštrios ir drąsios reakcijos, kokios iš auditorijos susilaukė jų šnekos. Jie turbūt nė nenutuokė, kad daugelis susirinkusiųjų yra gerai informuoti ir puikiai žino: nebuvo nei jokių archeologinių būsimojo garažo vietos kasinėjimų, nei kvalifikuoto senamiesčio statinių projektavimo, juo labiau – elementarios pagarbos senamiesčiui ir jo vertybėms…
„Su draugu, kuris teikia tokio lygio argumentus, nėra ko ir kalbėti“, – taip įvertinta Girčio kompetencija. O Kultūros ministerijos paminklų apsaugos valdybos viršininko Jono Glemžos apskritai nenorėta klausytis: „Glemža kaip tik yra ne vieną kartą susikompromitavęs, duodamas neteisėtus ar neapgalvotus leidimus!“ Profesorius B. Genzelis rėžė tiesiai: „Į Girčį, Glemžą žiūriu kaip į nusikaltėlius kultūrai. Glemža neturi pilietinės atsakomybės jausmo ir jo požiūris į kultūros paminklų apsaugą mums aiškus. Jis nori dezinformuoti ne tik visuomenę, bet ir atitinkamas įstaigas.“
Ši susirinkusiųjų reakcija, jei ir nesugėdino, neįkrėtė tiems valdininkams proto, tai bent sutrikdė juos taip, kad patys to net nesuvokdami atskleidė visišką savo profesinį neįgalumą, ką jau kalbėti apie tokias „aukštas materijas“ kaip pilietinė sąmonė, atsakomybė savo kraštui ir tautai… Protokole užfiksuotas provokuojantis klausimas, užduotas A. Rasteikai, beje, diplomuotam architektui, gan aukštam pareigūnui ir Architektų sąjungos pirmininkui: „Kaip draugas Rasteika galvoja, ar, pasirėmus čia išdėstytais paminklų apsaugos darbuotojų, statybininkų, atsakingų asmenų argumentais, būtų galima pastatyti garažą po Katedra?“ A. Rasteika: „Po Katedra – gal ir ne, nes rūsių įleidimas ten gana didelis, visoj teritorijoj yra seni pamatai, rūsių liekanos…“ (salėje juokas).
Vis dėlto verta kai ką pacituoti iš kalbų, kurias tada buvo priversti išgirsti „ideologinio fronto veikėjai“.
Mokslų akademijos Istorijos instituto skyriaus vadovas dr. Vytautas Merkys: „Noriu pasakyti, kodėl pasirašiau [protesto] raštą. Tai buvo bene vienintelė galimybė pareikšti savo poziciją šiuo konkrečiu Vilniaus Senamiesčio apsaugos klausimu. Senamiestis paskelbtas kultūros paminklu, savotišku draustiniu. Bet dalis ūkio darbuotojų ir, man rodos, net dalis atsakingų Kultūros ministerijos darbuotojų dar neįsisąmonino, kad tai diktuoja naujas ūkinės veiklos sąlygas. Senamiestyje, kur eismo sąlygos ir taip nelengvos, garažų statyba nepageidautina.“
Architektas V. Nasvytis: „Mano giliu įsitikinimu, vienas garažas automobilizmo problemos Senamiestyje neišspręs. Reikia prisilaikyti generalinio Vilniaus regeneracijos plano ir naudotis šalia Senamiesčio numatomais garažais. O šio garažo Muziejaus gatvės kieme statyba iškart suteikia plačią galimybę kitiems analogiškiems reiškiniams. <…> Ar yra prasmė įsileisti tokią ląstelę į Senamiestį, kas ne spręs problemą, o ją tik paaštrins? Ateity būtų galima siekti, kaip tai daroma užsieny, išvis reglamentuoti Senamiesčio transportą, nustatyti įvažiavimo į Senamiestį laiką.“
Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius: „Senoviniais paminklais – istoriniais ansambliais mus pasiekusi istorija – tai mūsų protėvių krauju pašventinta patirtis, gyvenimo išmintis, kartų estafetė, kurios nevalia versti pramoga. Nevalia moraline prasme. <…> Kas gi daroma pas mus? Deja, čia paminklai aukojami privatininkų patogumui. Rausti garažus ant prosenių kaulų, ant gotikos ir renesanso statinių, sprausti juos didelėmis valstybės lėšomis atstatytų ir restauruotų
paminklų pašonėje – tai drastiškas nesiskaitymas su visuomene. Tai veiksmas, kuriuo galime pelnyti barbarų tautos vardą. <…> Leiskite paklausti, gal šis garažas su rūkstančiais automobilių dujų kaminėliais numatomas kaip paminklas tai vietai, kuri buvo paženklinta dramatiška geto istorija? Jeigu taip, tai toks originalus sprendimas gali mums suteikti iš tikro neblankstančią tarptautinę šlovę.“
Dailininkas Algirdas Steponavičius: „Čia, kalbant apie 30-ties asmeninių garažų statybą Senamiesčio centre, aiškiai išryškėjo dvi priešiškos nuomonės. Viena – siaurai praktiška, utilitari, vartotojiška, kita pagrįsta moralinių vertybių kriterijais, laikanti Vilniaus Senamiestį unikaliu mūsų kultūros paminklu, reikalaujančiu ypatingos globos <…>. Ir tai, kad reikia ginti tiesas, kurios turėtų būti savaime suprantamos, liūdnai byloja apie tam tikrą mūsų kultūros lygį.“
Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos direktorius dr. J. Tornau: „Vilnius turi senas kultūros paminklų griovimo tradicijas: griovė jo vertingiausius paminklus įvairūs veikėjai praėjusiais amžiais, tebegriaunamas jis ir po karo. Prisiminkime architektūriniu požiūriu vertingos XVI amžiaus sinagogos sienų nugriovimą. Ar žinote, kodėl pačiame Senamiestyje tokia plati trumpa Muziejaus gatvė? Tai liekanos „genialaus“ projekto, pagal kurį turėjo būti per patį centrą pravesta plačiausia magistralė, nugriaunant Aušros vartus, buvusią Rotušę, Šv. Kotrynos bažnyčią ir t. t. Laimė, projektas nebuvo įvykdytas. Bet tokie projektai ir toliau kuriami, čia pasmerkiant Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, čia ištisus kvartalus, čia atskirus vertingus pastatus. Ko verta vien garsioji estakada, kurios neatsisakyta iki šiol. Garažo statyba tik viena griovimo tendencijų dalis. Po to seks magistralė Liejyklos gatve ir kt. Žalojamas ne vien Senamiestis, bet ir kiti Vilniaus rajonai. Retas miestas turi tokias gražias apylinkes ir dar retesnis miestas, kurio grožis būtų taip žalojamas. Tai mūsų kultūros išsaugojimo klausimas, dėl kurio mes negalime būti abejingi ir kuris turi rūpėti visiems.“
Šiuos garbingų ir daug Lietuvai nusipelniusių asmenybių žodžius, ištartus prieš keturias dešimtis metų tiesiai į veidus okupacinės valdžios pareigūnams, cituoju tam, kad juos galbūt perskaitys jau dabartinių, nepriklausomos Lietuvos įstaigų atsakingi valdininkai. Labai reikėtų! Ir būtina, nes kaip tik jiems gresia puiki perspektyva pratęsti sovietines Vilniaus griovimo tradicijas ir metodus…
„Keista mūsų pareiškimų svarstymo tvarka“, – anuomet užbaigė savo kalbą dr. J. Tornau. „Mes kreipėmės į respublikos vadovybę kaip į aukščiausiąją instanciją, o klausimas perduotas tiems, dėl kurių veiksmų buvo skundžiamasi. Ar bereikia stebėtis atsakymu, kurį dabar išgirdome ir kuris iš esmės yra toks: rašykite kur norite, o mes darėme, ką norėjome, ir ateityje darysime tą patį: į kultūros reikalus mums nusispjauti“…
Knietėtų papasakoti, kaip po viskam mums dar niekaip nesinorėjo išsivaikščioti kas sau. Tad suvirtome į didžiąją „Neringos“ kavinės salę klausdami kits kito: „O kas toliau? Ar tuo viską ir užbaigsim?“
Neužbaigėm. Galima sakyti, tik pradėjom. Juo labiau kad neilgai trukus maža žinute laikraščio kampelyje buvo paskelbta, jog senamiestyje požeminis garažas nebebus statomas… Prisimenu, susispaudę ankštame „Neringos“ bokse žadėjomės niekaip nebepaleisti iš akių senamiesčio, reaguoti į kiekvieną jam gresiančio pavojaus signalą, būti lyg kokiais jo globėjais ir gynėjais…
Sunku būtų suminėti daugybę smulkių, lyg ir mažareikšmių, mūsų paminklosauginių „akcijų“. Kaip mes, keli „Kultūros barų“ žurnalo bendradarbiai, landžiojome po senamiestį, kruopščiai sudarinėdami kuo nors svarbių jo pastatų ir čia gyvenusių žymių asmenų sąrašus. Tikėjomės, gal pavyks išsikovoti galimybę juos įamžinti atminimo ženklais.
Arba, kai sužinojome, kad bus griaunamas XVIII a. statinys Didžiosios gildijos kieme, svilinant speigui, atsistojome po ekskavatoriaus kaušu – V. Merkys, Adolfas Tautavičius, rodos, ir Antanas Tyla, dar kažkuris iš žymiųjų istorikų… Ekskavatorius buvo priverstas trauktis, o mes leidomės po paminklosaugos įstaigas ieškoti teisybės. Aptikom ten vykstančius kažkokius posėdžius, juose – vis tą patį, čia ne itin gražiai paminėtą, pareigūną…
Tarp vėlesniųjų „garažistų“ žygių labiau įsidėmėtinos Literatūros instituto archyvo ir saugyklos statybos peripetijos. Statinys labai svarbus ir reikalingas, tačiau buvo suprojektuotas taip ir tokioje vietoje, kad užstotų ir visiškai paslėptų Šv. Petro ir Povilo bažnyčią! Pasidomėjus, kodėl saugykla nestatoma žemai, tuščiame Neries krantinės sklype, išlindo slaptasis sumanymas: šioje patogioje ir itin gražioje vietoje buvo numatytas… gyvenamasis namas Ministrų Tarybos pareigūnų vaikams. Tad ir nutarta: saugykla lai „kopia“ viršun, šliejasi prie pat Vileišių rūmų šono ir savo gabaritais „kovoja su religinių prietarų židiniu“! Inteligentija sujudo.
Šiuokart kovai su paminklosaugos aktyvistais jau buvo panaudota spauda ir senasis, patikrintasis demaskuojamosios sovietinės publicistikos metodas. Ar žinomam ano meto žurnalistui Sigitui Krivickui straipsnis minėtos statybos reikalu buvo užsakytas „iš aukščiau“, ar jis nežinojo visų tos statybos užkulisių, kad švento pasipiktinimo vedamas šoko smerkti „kai kurių mokslininkų, kultūros veikėjų“, užsimojusių prieš pačios saugyklos statymą? Kas dabar beatsakys? Tačiau pati publikacijos antraštė „Prieš ką užsimota?“ rodo, jog autorius pasitelkė seną, puikų (beje, ir dabar naudojamą) poveikio skaitytojams būdą: sukeisk akcentus! Atrink tai, ko reikia tavo tikslui, ir nutylėk svarbiausia!
Ir ši mūsų „akcija“ baigėsi pergale. Gyvenamasis namas Ministrų Tarybai niekur nedingo, bet buvo „pastūmėtas“. Saugykla prigludo krantinės sklype, o įžymioji bažnyčia tebėra matoma ir iš tolimų perspektyvų.
Ar ilgam?
Deja, jau esame liudininkai, kaip tyliai, slaptai ir netikėtai dygsta… ką jau ten tokie „menkniekiai“ kaip mansardiniai aukštai ir sostinės senamiesčiui nebūdingi stoglangiai!.. Dygsta ir dauginasi siaubingi „novotelių“ bunkeriai, „stiklainiai“ ir jų sangrūdos… Tačiau taip, kaip aniems praėjusio šimtmečio aštunto dešimtmečio uniformuotiesiems su raudonais lampasais, taip ir šiandienos piniguočiams mažiausiai rūpi, jog tai vis labiau darko Vilnių, gožia įžymiuosius jo istorinius statinius… Misionierių sodai jau be sodų… Neries krantinėje naujai projektuojami statiniai paslėps Šv. Jokūbą ir Pilypą kur kas sumaniau, nei kadaise buvo ketinama pasielgti su šventaisiais Petru ir Povilu…
Jau 2016-ųjų gegužė. Ką tik po Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva surengto susirinkimo. Žadėta – senamiesčio gyventojai susitiksią su miesto vadais, kad pasitartų šios centrinės sostinės dalies gerovės didinimo klausimais. Nemažai jaunimo, suinteresuoto automobilių stovėjimo aikštelėm. Atėjo būrelis susirūpinusiųjų suskilusiais šaligatviais, smirdinčiais šiukšlių konteineriais, triukšmu, nešvara. Vienaip ar kitaip, bet visi jie sunerimę vėl dėl to paties, kaip ir prieš keturias dešimtis metų – dėl centrinės ir svarbiausios sostinės dalies gerovės ir autentiškumo išsaugojimo. Juk visažinis internetas jau paviešino ir vieno tokio piniguočiaus pavardę ir kuriamus vadinamuosius „miesto tankinimo“ planus. Tarp jų – ketinimą naujais statiniais užkimšti ilgąjį Vokiečių gat-vės kiemą… Tą patį, kurio gelmėse dar turėtų slypėti mūrinių skliautų likučiai.
Nuostabu, bet dabartiniame „pašnekesyje“, iš tikrųjų – jo imitacijoje, kaip ir anuomet, stengtasi kuo mažiau palikti laiko gyventojams, kad jie, saugok Dieve, nepradėtų rimtai kalbėti apie senamiesčio skaudulius, kurių nors vežimu vežk… Tačiau į valandą su puse turintį trukti renginį elegantiškasis ponaitis meras Remigijus Šimašius vėluoja, o atplasnojęs iškart įspėja: turįs vos keliasdešimt minučių laiko! Supraskite – kyšininkavimu susidirbo jo partija, reikia bėgti gelbėti! Ką jau ten kažin koks senamiestis!
Visą kitą „pašnekesiui“ skirtą laiką turintys užpildyti mero atsivesti vargšai savivaldybės darbuotojai ilgai ir kruopščiai vardija senamiestyje planuojamų nutiesti šaligat-vių, transporto stovėjimo aikštelių ir kitų gėrybių skaitmeninius rodiklius… Šiaip taip pristabdytas drg. R. Šimašius prisipažįsta nė girdėt negirdėjęs, kad po senamiesčio kultūriniu sluoksniu slypi seniausiojo Vilniaus likučiai, kad dėl jų buvo aršiai kautasi sovietmečiu ir laimėta. Juo labiau nežino ir jam nė motais, kad būtent per šią „garažo istoriją“ gimęs Vilniaus šviesuomenės sambūris po dešimties metų tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, jo Seimo ir Tarybos sudedamąja dalimi…
„Rašykite kur norite, o mes darėme, ką norėjome, ir ateityje darysime tą patį“, – šią dr. J. Tornau suformuluotą anuomečių valdininkų veiksmų išvadą kaip nelemtą pranašystę kartoju iš naujo, sklaidydama pageltusių dokumentų aplanką su antraštėmis viršelyje. Viena jų „ДЕЛО №….“. Kita, lietuviška, ranka rašyta, jau bemaž nusišėrusi – „GARAŽAS“…
1 Lietuvos istorijos metraštis. – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1999. – P. 265–278.
2 Šis ir kai kurie kiti renginyje dalyvavę, dabar jau seniai užmarštin nuėję valdininkai, išskyrus A. Rasteiką, nepasisakė vardų, tad ir protokole, ir čia nei jie, nei inicialai nenurodomi (aut. past.).
Gražina Marija Martinaitienė. „Дело №…“, arba Vieno garažo (ne)statybos istorija (Pradžia)
2018 m. Nr. 11
Kaip ne vieną pasakojimą apie kultūros žmonių pastangas sovietmečiu išgelbėti ar bent kiek patausoti Lietuvos istorijos, dailės, meninio paveldo vertybes, taip ir šį tenka pradėti nuo literatūrologės ir dailėtyrininkės Irenos Kostkevičiūtės vardo ir pavardės.
Tai buvo asmenybė, kuri ne tik itin skausmingai išgyveno visos krašto kultūros žlugdymą, bet ir nebijojo tam priešintis, kai dauguma žmonių jau buvo įpratinti visas skriaudas gramzdinti savyje, nieko nematyti, negirdėti ir laukti – gal kada nors bus geriau. Nedaug galimybių priešintis turėjo ta trapi smulkutė moteris, tik begalinę energiją, ryžtą veikti, eiklias kojas ir, žinoma, plunksną. Kaip tik apie tai kažkas pajuokavo: jeigu kada nors bus leidžiami Irenos raštai, tai vieną jų tomą turės sudaryti autorės protestai ir kaltinamieji aktai sovietų valdžiai dėl Lietuvos kultūros griovimo…
Tąkart, kažkurią 1977-ųjų rudens dieną, Irena lėkte užlėkė į vieną anuometės Muziejaus gatvės namo penktojo aukšto butą, kur mudu su Marcelijumi Martinaičiu krapštėmės prie savo kasdienių darbelių, ir užgriuvo su priekaištais: jūs čia sau sėdit ir nežinot, kas pas jus kieme dedasi – buldozeriai rausia ir daužo Vilniaus požemius!
Mes ne kartą praėjom pro tą sparčiai gilėjančią duobę kieme, kaip vaikščiojom ir tada, kai gal kokiais 1969-aisiais buvo kiaurai atverta pati buvusioji Vokiečių gatvė, sovietmečiu pervadinta į Muziejaus, griaunami ir maišomi su žemėmis didžiuliai skliautuoti statiniai. Neprisimenu, ar ir mes, bet daugelis senamiesčio gyventojų tai jau tikrai džiaugėsi – bus nutiestos požeminės komunikacijos, tekės karštas vanduo, dujos, tad gyventi, pasak „tautų tėvo“ Stalino, bus geriau ir linksmiau…
O dabar – duobė kieme… Na, bilda, bet tolėliau nuo mūsų langų. Kaušu į savivarčius pila aptrupėjusius plytgalius ir išveža. Dirba neįprastai tvarkingai ir kažkaip ypač sparčiai… Sako, čia būsią požeminiai garažai. Na ir kas, nei mudu turim automobilį, nei pinigų jam pirkti, nei „blato“ jį „gauti“…
Bet Irena tuoj ramybę sudrumstė: žmonės, atsitokėkit, juk tai istorinis Vilnius! Reikia ko nors imtis!..
Ar tą pačią ar rytojaus dieną Irena tais siaurais ir statokais mūsų laiptais atsivedė architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, vis dar tokį pat tiesų ir liekną, bet jau senyvą. O jis papasakojo: vyresniosios kartos architektai, istorikai, archeologai gerai žino, kad po storu laiko sąnašų (profesionalų kalba – kultūrinio sluoksnio) klodu slypi seniausiasis Vilnius. Ne vien rūsiai, kaip, spręsdami pagal savo gyvenamojo meto realybę, galvoja ir dabartiniai sostinės gyventojai. Iš tikrųjų tai Vokiečių gatvės (vienos seniausių Vilniuje) namų pirmieji aukštai su juose buvusiomis prekių sankrovomis, parduotuvėmis, gyvenamaisiais būstais. Pašalinus karo griuvėsius, sužalotų pastatų liekanas (beje, ne vieną jų, taip pat ir Didžiąją Sinagogą, buvo galima atstatyti) ir planuojant jų vietoje kažką kita, šiam senamiesčio architektūriniam paveldui iškilo rimta grėsmė. Tad imtasi svarstyti jo išsaugojimo galimybę. V. Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo tai, kas ne tik nekeltų pavojaus paveldui, bet jį ir saugotų, o pats sumanymas būtų netgi „idėjiškai motyvuotas“, t. y. įrodantis „begalinį sovietų valdžios rūpestį mažaisiais tarybiniais piliečiais…“ Geriausiai tai turėtų įrodyti žaidimų aikštelė (kaip tik šalia, viename iš sovietmečiu statytų namų yra vaikų darželis) su lengvomis medinėmis šliaužyklėmis, lipynėmis, sūpuoklėmis ir smėlio dėžėmis vaikučiams. Tie įrenginiai stovės paviršiuje, o mūriniai stilingi skliautai galės ramiai tūnoti po žeme, tikėdamiesi sulaukti geresnių paveldui laikų.
Žinoma, įžymaus architekto V. Landsbergio-Žemkalnio autoritetas buvo toks, kad mudu metėm šalin savo darbus ir tuoj pat visi kartu sėdom svarstyti, ko imtis, kad būtų sustabdytas barbariškas ir protu sunkiai suvokiamas naikinimas.
Dabar, kai rašau, jau suaugę mūsų anūkai ir jų bendraamžiai gūžčioja pečiais: taigi reikėjo kreiptis į tų naikintojų viršininkus, rašyti į laikraščius, rengti piketus… Deja, jų siūlymai, ko gero, net ir dabar, jau nepriklausomoje Lietuvoje, neretai būtų naivūs ir beviltiški – pamėgink kaip nors paprotinti tūlą Vilniaus valdininką, net jei ir prasiveržtum į jo kabinetą pro tvirtą „vieno langelio“ barikadą!
O anuomet? Anuomet bet koks, net menkiausias tavo nepasitenkinimas kokio nors kad ir ne ideologinio fronto veikėjo, bet ir paprasčiausio administracinio aparato pareigūno veiksmais būdavo traktuojamas kaip ideologinė diversija, priešinimasis pačiai sovietų sistemai, todėl atitinkamai ir „įvertinamas“. Tiesa, pas baltas meškas aštuntojo dešimt-mečio pabaigoje jau nebevežė. Bet kai ką mielai pakviesdavo „pokalbiui“ į tuomet visiems žinomus rūmus šalia dabartinės Muzikos ir teatro akademijos…
Netrūko ir kitų priemonių, kurios pilietį vertė tylėti ir tūnoti kaip pelei po šluota. Pavyzdžiui: būsi įsidėmėtas ir įtrauktas į tokius niekur neskelbiamus, bet visų atitinkamų įstaigų žinomus juoduosius sąrašus. O tada, jei esi, pavyzdžiui, dailininkas, tai kad ir kokį meno šedevrą būtum sukūręs, jis nepateks į parodą arba bus pašalintas iš jos ekspozicijos, neperkamas muziejaus arba Dailės fondo. Tu pats nė nesvajok apie galimybę gauti leidimą surengti asmeninę parodą, dar baisiau – apie butą ar pusrūsį kūrybinei dirbtuvei. Jei esi rašytojas – visų laikraščių redaktoriai žinos – nespausdinti! Recenzijose neminėti pavardės!
Ir dar rikiavosi virtinė visokių negalimybių. Sakykime, pamatyti kad ir tokį menką užsienį kaip Lenkija, gauti vardą – „nusipelnęs“, „profesorius“, dar ką nors, nuo ko priklauso tavo padėtis ir algos dydis… Jei esi ne menininkas, o šiaip žmogus, tai itin uolus vadovas lengvai gali rasti pretekstą tau parodyti darbovietės duris! Pavyzdžiui, „už aplaidumą darbe“… Ir tu niekam o niekam nepasiskųsi, nes net nesužinosi, kieno valia buvai nuskriaustas.
Tai, ką čia išvardijau ir kita tiek nutylėjau, buvo visiems žinoma, stipriai įsėdę kiekvieno atmintin, net tapę tikra autocenzūra. Ir grėsė nemalonumai ne vien tokio protesto iniciatoriams, bet ir tiems, kurie išdrįs pasirašyti po tais raštais.
Vis dėlto nutarėme veikti.
Nusprendėme: pirmiausia aplankysime paminklosaugos įstaigėles, kad sužinotume jų nuomonę ir dedamas (arba ne) pastangas sustabdyti senamiesčio naikinimui. Bet, kaip žinia, tos įstaigėlės neturėjo jokios sprendžiamosios galios, tad teks imti jautį už ragų. Tai yra: pamėginti suburti kuo daugiau garsių respublikos kultūros, meno ir mokslo veikėjų, kurie kreiptųsi į pačias aukščiausias partines institucijas ir jų vadovus, reikalaudami nutraukti istorinio paveldo griovimus. Asmeninė akistata su tomis partinėmis viršūnėmis niekaip neįmanoma; vadinasi, tai reikia padaryti raštais, kuriuos pasirašytų respublikos įžymybės (beje, tais laikais niekam nė į galvą nebūtų šovusi mintis įžymybėmis laikyti dabar TV ekranuose ir didžiosiose arenose besivaipančių „žvaigždžių“…).
Antrieji tokių raštų egzemplioriai, mūsų nuomone, turėtų keliauti į žemesnio rango institucijas, pavyzdžiui, Kultūros, Švietimo ministerijas, laikraščių redakcijas. Vylėmės iš „didžiųjų“ skundų gavėjų atimti galimybę mums atsakyti anuomet (sako, kad ir dabar) įprasta tokiais atvejais rezoliucija: „Siūlome kreiptis į atitinkamas žinybines tos srities institucijas“ – tai yra į niekur.
Nėra ko slėpti, planuodami savo priešinimąsi, visai rimtai spėliojome: ar daug garsiųjų kultūros ir meno veikėjų išdrįs pasirašyti protestus? Kuo ir kiek gali tekti „susimokėti“ už parašą, juolab už visos akcijos organizavimą? Na, mėtyti iš tarnybų gal neišdrįs – mūsų numatomi pasirašinėtojai pernelyg žinomi žmonės, tad ką užsienis pasakys? Sovietinius papročius puikiai perpratęs bebaimis disidentas Viktoras Petkus, dar būdamas laisvėje, mus vis tikindavo: esą, tos užsienio nuomonės sovietai ima paisyti kaskart labiau, nes nori gražiai atrodyti ir tęsti pradėtus „žaidimus“ su užsienio lietuviais, tad reikia tuo naudotis. Dar, sakydavo Viktoras, visur būtina apeliuoti į sovietinius įstatymus. Tie įstatymai esą ne tokie prasti, tik reikia jais pasidomėti ir nuolat priminti valdininkams, kurie jų gal nė neperskaito.
Susiradome, pasidomėjome, pasidarėme išrašus.
Buvo aišku, kad įžymieji respublikos žmonės, į kuriuos bus kreipiamasi parašų, patys tikrai nesiims kurpti tų skundų. Gal net neišmanys, kaip jie rašomi. Skundus jiems reikia pateikti jau gatavus, be to, nesikartojančius, lyg atsiradusius spontaniškai.
Ėmėme planuoti, koks turėtų būti jų turinys. Vėl svarstėm Viktoro pamokas: norim ar nenorim, bet rašinius būtų pravartu pradėti nuo reveransų kiekvienam tų partinių veikėjų, nuo pagyrimų dėl jų pastangų saugoti kultūros vertybes (prisimenu, kaip dėl to šiaušėsi didaktinių polinkių turinti I. Kostkevičiūtė: jos manymu, kaip tik reikia gėdinti tuos veikėjus, kad daugiau taip nesielgtų! Nežinau ar nebeatsimenu: gal savo rašytuose skunduose ji taip ir darė?). Po pagyrimų būtina kuo įtikinamiau išdėstyti seniausiųjų Vilniaus senamiesčio skliautų svarbą, vertę ir tai, kad jie yra ne „išnaudotojų“, o liaudies darbo vaisius… Neįkainojamas informacijos apie architektūrinę, meninę jų vertę šaltinis mums buvo V. Landsbergio-Žemkalnio aiškinamasis raštas, aktualumo nepraradęs, ir gal net daugiau jo įgavęs ir dabar. Kiekvienas skundas būtinai turėjo sutilpti į vieną popieriaus lakštą (arba geriau tik į pusę); kažkuris iš mūsų jau buvo girdėjęs, kad ilgesnių „traktatų“ funkcionieriai tiesiog neskaito…
Tik pragyvenę pusšimtį metų sovietinėje sistemoje gali įsivaizduoti ir suprasti visą šio sumanymo akiplėšiškumą. Manau, kaip tik dėl to jis galų gale ir pasisekė: pareigūnai apstulbo, pirmą kartą susidūrę su šitokiu įžūlumu. Jie dar nebuvo įgavę patirties, kaip reikia tvarkytis su protestuotojais ir įveikti savo baimes. O jų, sako, vietos valdžia turėdavo ir nemenkų: bijota viską akylai prižiūrinčių ir baudžiančių Maskvos pareigūnų, nuolatinio jos „rezidento“ Lietuvoje Valerijaus Charazovo, bijota užsienio nuomonės, galop – ir vienas kito… Tačiau turėčiau ir dar vieną, nedrąsią, spėlionę – galgi tų sovietinių funkcionierių viduje, nepaisant visko, tada dar slypėjo grūdelis patriotizmo (tiesa, neretai gana primityvaus), meilės savo kraštui, jo istoriniam paveldui?
Kai kam, jaunam ir atitinkamai indoktrinuotam, šiandien gali nejaukiai ir parsidavėliškai atrodyti ano laiko kultūros žmonių reveransai partinei valdžiai, kaip, beje, ir menininkų interviu laikraščiuose su vis įterpiamomis „vadų“ veikalų citatomis… Tačiau kaip dabar beįrodysi, jog tai tebūdavo arba savavališki laikraštininkų prierašai, arba jų pačių pasistatyti „perkūnsargiai“ – nedrąsūs, bet kai kada išties neišvengiami mėginimai apsisaugoti nuo galimų kaltinimų, desperatiški norai apginti tai, ko sieki, vedamas pačių tauriausių ketinimų…
Tad – prasidėjo rašymai. Buvo žiūrima, kad bent kiek įvairuotų skundų turinys: mat norėta sukurti iliuziją, kad jų autoriai ir „signatarai“ nėra susimokę tarpusavyje. Adresatais numatyti „patys pačiausieji“: Lietuvos kompartijos Centro Komiteto pirmasis sekretorius Petras Griškevičius (tiesą sakant, buvo puikiai žinoma, kad lemiamas žodis yra visai ne jo, o V. Charazovo), po jo – Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos pirmininkai, kultūros ministras, galiausiai – laikraščių redaktoriai.
Pagrindiniai „rašytojai“ buvo I. Kostkevičiūtė ir M. Martinaitis, o visus „konsultantus“ ir „patarėjus“ sunku būtų ir išvardyti: Romualdas Ozolas, Bronius Genzelis, Vanda Zaborskaitė, Ingė Lukšaitė, Vytautas Kubilius, Albertas Zalatorius, Romana Dambrauskaitė-Brogienė, broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai…
Prieš renkant parašus tie raštai turėjo būti perspausdinti rašomąja mašinėle. Ir čia iškilo dar kelios kliūtys. Šių dienų jauniems žmonėms jos gali atrodyti keistos, nesuprantamos, ko gero, nelabai ir įtikinamos, tad kaip tik todėl jas čia ryžtuosi nuobodžiai aprašinėti.
Pavyzdžiui, kaip didžiausiu galvosūkiu ir kliūtimi tinkamai profesinei veiklai galėjo tapti neturėjimas, net neįmanomybė įsigyti patį paprasčiausią fotoaparatą, diktofoną, rašomąją mašinėlę? Visuotinio deficito laikais parduotuvėse jų tiesiog nebuvo, o kad kokia meno, architektūros tyrimo įstaiga tarnybos reikalams juos galėtų įsigyti, reikėdavo arba galingo „blato“, arba specialių paskyrų (dažniausiai abiejų). Be to, net kai kurio rašytojo ar mokslininko noras turėti rašomąją mašinėlę buvo šiek tiek ir įtartinas, jam pačiam net pavojingas. „Speciáliosios tarnybos“, pirmiausia, žinoma, visagalis saugumas, įtarinėjo, kad tam turėtojui gali kilti pagunda atsispausdinti ir ką nors nelegalaus. Ir patsai „rašto žmogus“, kuriam tą prietaisą vargais negalais pavykdavo „gauti“ (tai yra nusipirkti, dažniausiai seną, komise), turėjo žiūrėti, kad prie jo neprieitų koks neatsakingas vaikutis ar svečias ir ko nors neleistino neatsispausdintų. Buvo žinoma, kad privačių mašinėlių šriftai yra saugumo fiksuojami, tad atitinkamai „įregistruojami“ ir savininkai. Vadinasi – dar viena galimybė būgštauti.
Dabar pagalvoju – juk šios rūšies deficitas režimui iš tikrųjų buvo savaip naudingas. Viena vertus, nespausdintų, ranka surašytų, atseit neįskaitomų skundų valdininkai galėdavo tiesiog nepaisyti. Ateistinio fronto aktyvistai – džiūgauti: daugybė provincijoje stovinčių ornamentuotųjų mūsų kryžių ir stogastulpių likdavo specialistų neapžiūrėti, neaprašyti, neužfiksuoti, aplūžusieji nesutaisyti, nes menotyrininkams, muziejininkams tiesiog nebūdavo kuo prie jų prisikasti, išskyrus nebent eiklias ir – jeigu vasara – basas savo kojas. O žiemą? Vargais negalais iš kieno nors išprašomo sunkvežimio kėbule? Kiek, neturint fototechnikos, tų vertybių nenufotografuota, tad ir nėra! Kiek liko neužrašytų žmonių autentiškų pasakojimų, nepersirašyta arba nenusirašyta archyvinių dokumentų pavargusia ranka, skubant, todėl neretai su klaidomis, netiksliai…
Nebepamenu, kaip ir kur mudu su Marcelijumi buvome išpaišę tokią leisgyvę mašinėlę, kuria per naktis persirašinėdavome deficitines ir šiaip nelabai legalias poezijos (ir ne vien jos!) knygas, straipsnius. Vieną nuorašo egzempliorių pasilikdavom, kitą atiduodavom patikimam bičiuliui ir bendraminčiui, neretai mainais už kitą panašaus turinio atspaudą (tokių – persispausdintų ir tvarkingai paties Marcelijaus įrištų knygelių mūsų namuose tebėra išlikę). Ta mūsiškė rašomoji buvo jau neberyškiu, nudilusiu šriftu ir nesparti: viena jos raidelė kaskart stryktelėdavo, palikdama tuščią tarpą. Užtat vis reikėdavo atstumti volelį atgal, pasprukusią raidelę mėginti įsprausti į tą šverplę, gaišti laiką, bet čia jau nieko nepadarysi.
Ėmėmės darbo. Nė nepajutom, kaip mūsiškis „opozi-
cionierių“ būrelis ėmė didėti, plėstis, į mūsų butą, kaip į kokį štabą, kasdien kopė vis daugiau žmonių. Kai kas pasirašyti, dažniau – pasikeisti informacija, įspūdžiais, patarimais. Tai buvo žmonės, kuriems rūpėjo platesni Lietuvos kultūros reikalai, nebe vien sparčiai platėjanti, gilėjanti duobė kieme.
Čia būtinai noriu įterpti dar vieną anuometę „realiją“. Toks jaunas istorikas sakėsi nesuprantąs ir niekaip negalįs išsiaiškinti, kaip „anais laikais“ mes gebėdavome susisiekti ir sužinoti, kur kas vyksta, jeigu daugelis gyvenome be telefonų (turiu galvoje vadinamuosius „laidinius“, nes mobiliuosius buvome matę nebent kino filmuose). Apibendrindama drįsiu teigti: kultūros žmones siejo šiek tiek kitokie nei dabar tarpusavio santykiai ir interesai. Sužinojus ką svarbaus, buvo jaučiama pareiga, net būtinybė, apie tai informuoti ir tuos, kuriems tai irgi svarbu. Žinoma, ir renginių anuomet vykdavo kur kas mažiau. Tačiau nebuvo nei sunku, nei tingu pėstute ar vadinamuoju visuomeniniu transportu nulėkti pas bendraminčius ir pranešti, paraginti. Taip iš lūpų į lūpas būdavo perdavinėjamos žinios apie dėmesio vertus renginius, literatūros, muzikos, teatro naujienas, bičiulio dailininko dirbtuvėje rengiamą jo naujų darbų rodymą, gautą svarbų leidinį… Telefonų savininkai vargdavo bėgiodami iš buto į butą, kad pakviestų prie aparato „betelefonį“ kaimyną arba persakytų jam ką tik gautą žinią. Įsisiūbavus „garažo akcijai“, tokių rūpesčių padaugėjo mūsų laiptinės kaimynams: žinomam teatrologui doc. Dovydui Judelevičiui, profesorei Aldonai Vaitiekūnienei, dailininkui Stasiui Krasauskui, kitiems mūsų žygių aktyvistams. Beje, penkioliktasis anuometės Muziejaus gatvės numeris, vadintas „rašytojų namu“, ir buvo pats aktyviausias visoje „garažo istorijoje“. Šiaip ar taip, tame 1963 metais pastatytame daugiabutyje įvairiu metu ir įvairų laiką yra gyvenę net vienuolika rašytojų, bent trejetas literatūros tyrinėtojų ir vertėjų, trys ar keturi dailininkai. Tik dėl jų šis architektūriniu požiūriu visai neįdomus pastatas buvo gavęs ir ligšiol tebeturi kultūros paminklo statusą. Tačiau, dabartinių Vilniaus šeimininkų žiniai, tik vienintelis Teofilis Tilvytis tėra pagerbtas atminimo lenta; antroji su puikiu portretiniu S. Krasausko atvaizdu kažkur prašapo…
Toji „betelefonė“ ir vis dėlto labai veiksminga, soviet-mečiu radusis, tiesioginė žmogaus žmogui „žinių transliacija“ tapo nelyginti pasirengimu po dešimties metų įsižiebsiančiam Sąjūdžio pirmeivių susižinojimui.
Bet ir vėl prie garažo.
Prasidėjo parašų po protesto raštais rinkimas. Nutarėme, jog kreipsimės į asmenis, kurie, mūsų manymu, vardais ir titulais turėtų daryti įspūdį snobiškiems funkcionieriams. Todėl prašėme nurodyti, jog tai „profesorius“, „liaudies dailininkas“, „nusipelnęs meno veikėjas“, „tokios ir tokios premijos laureatas“… Bet dauguma tų „signatarų“ drovėjosi, purtėsi tokios prikišamos savigyros, manydami, kad pareigūnai ir taip bus girdėję jų pavardes bei nuopelnus. Piktoka abejonė – o dabartiniai funkcionieriai ar yra girdėję šiandienos rašytojų, mokslininkų, menininkų pavardes? Nebent Justiną Marcinkevičių, ir tai tikriausiai vien dėl šaršalo žiniasklaidoje…
Pasiskirstyta: kas pas ką eis prašyti parašo. Buvo abejonių, netikrumo. Ar pasirašys, pavyzdžiui, Gediminas Jokūbonis, Konstantinas Bogdanas, Jonas Kuzminskis – mūsų nuomone – privilegijuočiausios dailininkų bendrijos viršūnės? O Rašytojų sąjungos, kompozitorių elitas? Mokslininkai, dėstytojai?
Tačiau kaip dažnai mėgstame žmonėms sagstyti etiketes, nežinodami, nenorėdami ar net patingėdami išsiaiškinti tikrąsias jų veiksmų sąlygas bei aplinkybes!.. Dabar neretai reikėtų gėdytis dėl tokio ne visuomet pamatuoto kai kurių žmonių smerkimo, jų laikymo retrogradais ir, kaip nesyk mėgstama sakyti, – kolaborantais. Juk štai nė žodžio nepasakęs prieš, tik žvilgsniu permetęs I. Kostkevičiūtės jam ištiestą raštą, po juo plačiai pasirašė – ne juokas! – pats Lenino premijos laureatas ir to „vado“ figūrų autorius G. Jokūbonis. Nesudvejojo nė Dailininkų sąjungos pirmininkas J. Kuzminskis. Dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas, pas kurį gerokai neramia širdimi ėjau, įdėmiai perskaitė, kas parašyta, ir atsiduso, maždaug: „Na, aš už tai atsiimsiu, bet kad reikia…“ Kaip paaiškėjo, jis dar anksčiau buvo drąsiai priešinęsis senamiesčio, ir ne tik jo, niokojimams. Dailininkų, ypač jaunesniųjų, P. Gudynas buvo laikomas baisiausiai „raudonu“, nežinant, gal ir nenorint žinoti, kad jo vadovaujamame Dailės muziejuje knibždėjo grįžusiųjų iš Sibiro tremties, lagerių ir kalėjimų, o slaptuose podėliuose tūnojo vertybės, kurios turėjo būti sunaikintos arba išgabentos į „didžiąją tėvynę“…
O su kitais įžymiais dailininkais – jokių rūpesčių. Sofija Veiverytė iš kažkur sužinojo apie rengiamą protestą ir pati susirado Ireną – kuo galinti padėti? Šioji, grįžusi iš to ar kito profesoriaus, muziko ar dailininko (jų pažinojo aibę), klodavo ant stalo jų pasirašytus skundus. Profesorių Česlovą Kudabą mudvi pasigavome tiesiog gatvėje, VU bibliotekos direktorių dr. Jurgį Tornau – universitete, kompozitorių Julių Juzeliūną konservatorijos tarpduryje. Kitų rašymosi aplinkybių jau ir nebeprisimenu. Kažkas vyko į dailininkų „kolonijas“ Jeruzalėje, Pavilnyje, dar kažkur, iš ten parsivežė parašus ir sėkmės palinkėjimus…
Minėtina ir kita lygiagreti tuometės mūsų veiklos atšaka. Prisimintas meno žmonių išbandytas būdas mėginti nuosekliai „protinti“, „auklėti“ visuomenę, tiksliau – vadinamuosius ideologinio fronto darbuotojus publikacijomis apie meną ir jo suvokimą. Tokių pastangų buvo dedama ir anksčiau, bet „garažo akcijos“ metu jų itin padaugėjo. Kai tik rasdavosi nors kokia galimybė, į spaudą tuojau pat būdavo prakišamas rašinys apie, pavyzdžiui, primityviąją (t. y. lietuvių liaudies) skulptūrą – „dievukus“. Aiškinta, jog iš tikrųjų tai – išnaudojamųjų liaudies žmonių atvaizdai, tik pridengti religine atributika. Metaliniai kryžiai esą jokie ne kryžiai, o „saulutės“ – tai yra taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai.
Taip per ne vienus metus, vis įterpiant į spaudą straips-nelį po straipsnelio, pagaliau atsivėrė galimybė atgaivinti liaudiškų memorialinių paminklų statybos tradiciją. Radosi, pamažu daugėjo paminklosauginės tematikos rašinių, at-sargių ir ne itin tekstų apie senąsias kultūros, vaizduojamosios dailės, architektūros vertybes. Prisimenu, kai pasirodydavo ir per cenzūros sietą prasprūsdavo tokia publikacija, „Kultūros barų“, „Literatūros ir meno“ ar „Pergalės“ (dabar „Metai“) darbuotojai laukdavo suskliaudę ausis: užklius ji kokiam pogrindininkui, „tėvynės karo“ dalyviui, šiaip budriam akty-vistui ar ne? Jei neužkliuvo, praslydo – parengsim daugiau panašių rašinių.
Birutė Mackonytė. Atsiminimai apie Tėvą (Pabaiga)
2018 m. Nr. 7
Pabaiga. Pradžia 2018 m., Nr. 5–6
1945 m. gegužės devintoji laikoma Antrojo pasaulinio karo pabaigos diena. Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo tada ir iki šiol švenčiama kaip Pergalės diena. Visur kitur – iš esmės pirmoji taikos diena.
Bet aš nepamenu, kad anuomet būčiau kaip nors suvokusi tos dienos išskirtinumą. Mano atmintyje liko tik ilgas – ir prieš šią datą, ir po jos – ištisus mėnesius ir net metus besitęsiantis tamsus, slogus laikotarpis. Tarsi nesibaigiantis lapkritys, pritvinkęs nerimo, įtampos ir baimės. Būtent taip pokario atmosferą tada jautė dauguma Lietuvos žmonių, o priežastys buvo ir skirtingos, ir neretai tokios pačios. Dingę arba išvis prarasti artimieji, geresniu atveju prarastas tik ryšys su jais. Daugeliui – neišvengiamai nujaučiamas pavojus netekti ne tik artimųjų, bet ir savo laisvės, savo namų, visko, kas iki tol pasiekta ar sukurta.
Tik šiandien suvokiu, kad, žvelgiant iš šalies, mudviejų su seseria padėtis atrodė ir išties buvo beviltiška. Tačiau mes nepatyrėme, beveik nejutome kaip nors išreikštos užuojautos, siūlymo paremti ar paguosti. Kažkodėl aš to ir nelaukiau. Tik Mamos dėdė kunigas dekanas Petras Budra man dar būnant Ukmergėje pasiėmė pas save į Švenčionėlių kleboniją mano seserį Vydą. Ji ten gyveno ir lankė gimnaziją iki jo mirties 1945 metais. Man dar būnant Ukmergėje dėdienė Elena Mackevičienė pasiūlė persikelti pas ją. Atsisakiau per daug negalvodama. Daugiau iš niekur nieko nelaukiau. Turbūt pasąmone suvokiau, kad tokiu gūdžiu metu niekas iš kadaise artimų mūsų šeimai žmonių, Tėvo draugų, bendražygių ar panašiai nesiryžo kaip nors mumis pasirūpinti ar bent parodyti tokį norą.
Tai vienas, tai kitas pažįstamas susitikus paklausdavo, ar ką nors žinau apie savo Tėvą. O kada ir kas pasakė girdėjęs, jog Rapolas Mackonis gyvena Lenkijoje, neprisimenu. Ta žinia neilgai trukus pasitvirtino.
Jau vėliau sužinojau, kad po išlaisvinimo, toje pačioje stovykloje kalėjusio lenko gydytojo Vojevskio padedamas, Tėvas pradėjo dirbti nedidelio Kwidzyn miestelio ligoninėje ūkio vedėju. Ten susipažino su karo metais likusia našlaite lenke, dvidešimt devynerių metų Helena Bartoš. Kai per pažįstamus jį pasiekė žinia, kad 1944 m. vasarą mūšių dėl Vilniaus metu per bombardavimą žuvo jo žmona Elena Mackonienė, jis H. Bartoš vedė.
1945 metų pabaigoje Rapolo Mackonio jaunesnis brolis Kostas, mano dėdė, pasakė man, jog važiuoja į Lenkiją, kur galbūt susitiks su mano Tėvu, ir pasiūlė parašyti jam laišką, kurį jis nuvešiąs. Parašiau nuoširdų ir graudoką laišką apie mudviejų su seseria vargingą būklę. Laukiau atsakymo arba žinios. 1946 metų, berods, sausio ar vasario mėnesį Kostas Mackonis sugrįžo iš Lenkijos ir pasakė man ramiai, kad Tėvas neperdavė nei laiško, nei mažiausio žodžio… „Jis gyvena su nauja žmona, ant sienos kabo erelis (Lenkijos herbas)“, – taip pareiškė dėdė. Mano vidinė reakcija buvo šiurpi ir paprasta: aš nebeturiu Tėvo. Tada mokiausi paskutinėje vidurinės mokyklos – S. Nėries vardo – klasėje.
Tada ir užsimezgė mano santykių su Tėvu tragiška mįslė, kuri mane tai silpniau, tai stipriau slėgė bemaž pusę šimt-mečio. Tik po Tėvo mirties 1982 metais išgirdau jos sprendimą; ją galutinai išsprendė lakoniška pamotės frazė. Tuo metu mudviejų su ja santykiai buvo jau nuoširdūs, daug ką aptardavome atvirai. Todėl, nepaisydama dešimtmečius galiojusio „tabu“ skaudžiai praeičiai, aš jos tiesiai paklausiau, kaip ir kas ten buvo kalbėta, kai 1945 metais pas juos lankėsi dėdė Kostas. Ji man atsakė paprastai: „Ko jūs (sesuo ir aš) norite, jeigu tada tėvo išsižadėjote.“ Kas man liko manyti? Tik kad mano laiškas buvo saugumiečių suklastotas. Tačiau kokiu tikslu?
Nei tąsyk, po pokalbio su pamote, nei vėliau aš apie tai per daug negalvojau ir nemėginau spėlioti. Tačiau laikui bėgant atsirado kitoks, jau Tėvo ranka rašytas liudijimas. Paaiškėjo, kad apie 1948 metus, gyvendamas Lenkijoje, jis išliejo savo širdgėlą savotiškais, beveik dienoraštinio pobūdžio laiškais mums, dukroms. Tie dvidešimt rudų mokyklinio sąsiuvinio formato puslapių su Rapolo Mackonio pažymėta data „šeštieji ištrėmimo metai“ pasiekė mane po netikėtos pamotės mirties, kai perėmiau jos archyvą. Tik tada suvokiau jį anuomet valdžiusį skausmą, priekaištus ir kaltinimus mums su sese.
Tarp mano palaidų užrašų yra, be abejonės, tuo metu užfiksuotas įspūdis. „Uždelsto veikimo bomba gali laukti tavo stalčiuje, voke, kurį pakišai po senais popieriais ir pamiršai. Jeigu staiga kyla noras patikrinti savo asmeninių saugyklėlių turinį, patarčiau tai daryti labai atsargiai. Mechanizmas, kurį kažkas sukonstravo prieš ilgus bespalvius dešimtmečius, tūno ten, laukdamas lemtingos valandos.“
Žodis „mechanizmas“ čia gal ir nelabai tikslus. Jis tarsi siūlo prielaidą, jog situaciją galėjo sukurti kažkieno konkretūs veiksmai praeityje. Manau, tą apibūdinimą padiktavo mano žurnalistinė patirtis nagrinėjant daugelio žmonių biografijas ir likimo vingius, kurie išsirutulioja, susipina ir pasiekia, sakyčiau, egzistencinį tašką ne vieno, o kelių žmonių veiksmais. Vadinasi, nėra čia jokios mistikos. Beveik banalu. Tačiau, gavęs tokį smūgį, norom nenorom pradedi ieškoti kažkokių paslaptingų jėgų įtakos.
O smūgis mudviem su seseria buvo stiprus. Nors ir atklydęs iš tolimos praeities, jis vertė daug ką iš naujo permąstyti. Paliekant nuošaly tai, kad mes jo neva „išsižadėjome“, iki pat šiol visiškai nesuprantama, kas ir kokiu būdu pirmaisiais pokario metais parūpino jam šokiruojančią „informaciją“ apie dukterų nedorovingą elgesį, net panieką žuvusiai motinai. 1948 metais, kai Rapolas Mackonis rašė tuos laiškus, nei mudviem, nei kam nors iš artimųjų dar nebuvo žinoma jo gyvenimo vieta, o tuo labiau adresas. Aš tuo metu jau studijavau Vilniaus universitete anglų kalbą, o sesuo Vyda sėkmingai lankė vidurinę mokyklą gyvendama Švenčionėliuose pas ją priglobusį Mamos dėdę dekaną Petrą Budrą, o vėliau, jam mirus, – Vilniuje.
Tačiau kažkas, kam mūsų Tėvas, matyt, buvo linkęs neabejodamas tikėti, įtikino jį, esą aš dėl savo „nedorumo“ bijau žiūrėti į Motinos portretą, o mano jaunesnė sesuo vengia lankyti jos kapą. Nežinau, gal nedera čia minėti tų lyg ir detalių. Bet ar reikia jas nutylėti? Iš savo patyrimo žinau, kokie piktybiški ir žiaurios moralės kartais būna artimiausi giminaičiai dėl kažkokių net jiems patiems nelabai suprantamų tikslų. Kiek tai kainuoja apšmeižtiems žmonėms, tie žmogeliai arba nesusimąsto, arba specialiai to siekia.
Dabar skaudžiai apmaudu suvokti, kad jau tada, kai Tėvas su pamote gyveno kartu su mumis ir ilgainiui mūsų santykiai tapo vis artimesni ir šiltesni, gal būtume galėję visa tai atvirai išsiaiškinti. Jeigu ne tas lemtingas Tėvo noras viską pamiršti, nebeliesti kraujuojančių nuoskaudų ir nebežadinti graužaties. Ištikimas šiai nuostatai jis niekada net neužsiminė apie savo dingusią biblioteką – tikrai svarbiausią iš prarastų ilgai kauptų vertybių. Gal širdyje mane pateisino, supratęs, kad tik jas parduodama galėjau su seseria išgyventi.
1950 m. spalio mėn. – buvau jau ketvirtame Vilniaus universiteto kurse, – netikėtai gavau Tėvo laišką, rašytą mašinėle. Tame laiške buvo sakinys: „Gaila, kad anuomet Tau nieko neparašiau. Kodėl taip pasielgiau, ir šiandien sunku man į tai atsakyti.“
Atsakiau laišku, ir iki 1952 metų pradžios, t. y. iki jo suėmimo, mes apsikeitėme keliais laiškais.
Tačiau greta grynai pasaulėžiūros (ar ideologijos) prieštaravimų buvo dar viena skandalinga mano „gyvenimo būdo“ ypatybė, su kuria Tėvas ilgai negalėjo susitaikyti ir man atleisti.
Per tuos trylika metų, kai gyvenome po vienu stogu, jis, be abejonės, atidžiai ir jautriai stebėjo mano elgesį. Nuo šešiolikos metų likusi viena, niekieno neprižiūrima ir nekontroliuojama, aš bendravau su vienmečiais vaikinais, tokiais pat moksleiviais ar studentais. Draugų aš tada, kaip ir visada vėliau, turėjau daugiau negu draugių. Kai jie pas mane užsukdavo ir užsibūdavo, didžiausia mūsų „nuodėmė“ buvo „erzaclikerio“ (su cukrumi trintas kiaušinis ir spiritas) gėrimas. Tokie, šiandien beveik neįtikėtini, galiojo mokyklinio jaunimo įpročiai.
Bet kai mane, devyniolikmetę pirmo kurso studentę, priėmė dirbti literatūrine darbuotoja į „Komjaunimo tiesos“ redakciją, patekau į visiškai skirtingą, įdomią draugiją. Mano bendradarbiai čia buvo jau vyresni, kai kurie perėję karo frontą arba jį išgyvenę toli Rusijoje ir sugrįžę į Lietuvą kartu su Raudonąja armija, kaip Julius Finkelšteinas arba fotografas Ilja Fišeris. Kiti – mano vienmečiai, karo metus praleidę garsiuose Debiosų vaikų namuose, kaip Mykolas Sluckis, arba įsidarbinę redakcijoje žurnalistikos pavilioti, kaip Povilas Pukys arba Leonas Keblas. Mūsų kolektyvo laisvalaikio ypatumus liudijo užmiesčio išvykų nuotraukos, kurias sugrįžęs Tėvas matė ir darėsi atitinkamas išvadas apie mano jaunystę.
Kai jis sugrįžo 1956 metais, aš jau turėjau Vilniaus universiteto diplomą, o mano sūnus Dovydas buvo ketverių. Tačiau beveik nuo paauglystės įpratusi jaustis visais atžvilgiais laisva, tokia likau ir toliau. Štai kas Tėvui, tvarkingo, griežto šeimyninio gyvenimo šalininkui, labai trukdė paprasčiau ir atviriau su manim bendrauti. Kartais, laimei, retokai, neišvengdavome ir skaudžių, aštresnių pasiaiškinimų.
Visa tai pasikeitė į gera septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai dirbdama „Tarybinės moters“ žurnalo redakcijoje ir pagal ano meto tvarką išlaukusi savo eilės gavau dviejų kambarių butą. Tai man iš naujo primena jau 1970 metų pavasario dienoraščio lapas: „Jeigu man pavyks, nueisiu rytoj pas Tėtį, pasėdėsiu prie kavos puodelio – pasisemsiu stiprybės. Seni, kaip devyniolikto amžiaus fotografijos, žodžiai… O man – visai nauja prasmė.
Taip, lyg amžinas dangaus spalvų ir atspalvių žaismas viską ryškintų kuo toliau, tuo intensyviau.
Kodėl niekada iki šiol man neatėjo į galvą save paklausti, kaip jo akimis atrodo mano „gyvenimo būdas“, mano pažintys ir draugystės, mano žaidimai su vyrais ir darbu…“
1952 metų gegužės mėnesį – kai mano sūnui Dovydui buvo vienas mėnuo – mane iškvietė apklausai į Saugumo komiteto pastatą Stalino prospekte (dabar Gedimino pr.). Apklausa buvo neilga ir formali. Į klausimą: „Ar manote, kad jūsų tėvas įvykdė nusikaltimą – pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį“, atsakiau „taip“. Tačiau Rapolo Mackonio baudžiamojoje byloje mano apklausos protokolo nėra.
Tolesni mano santykiai su Tėvu (iki jo sugrįžimo iš Sibiro) atsispindi jo laiškuose iš Kemerovo srities lagerio. Iš Rapolo Mackonio pusės tai buvo kaltinimai, kad mes, dukterys, esą jo išsižadėjome. Nesuprasdama, kuo tie kaltinimai pagrįsti, atsakydavau jam savo laiškuose priekaištais dėl jo politinio nesubrendimo vokietmečiu. Turėjau galvoje jo darbą laikraštyje „Naujoji Lietuva“. Deja, nors tai skamba beveik neįtikėtinai – per ištisą ketvirtį amžiaus po jo sugrįžimo, kai mudviejų santykiai palaipsniui tapo labai šilti, mes beveik nelietėme šios temos ir nieko iki galo neišsiaiškinome. Tokia buvo jo nuostata, kurią jis išreiškė žodžiais: „Praeitį nubraukiame ir nebeminime.“ Tai jis taikė ir savo broliui Kostui, nuvežusiam mano pirmąjį laišką.
Kai pamėginau tiesiai paklausti apie tai jo žmoną (jau po Rapolo Mackonio mirties), ji man kategoriškai pareiškė, jog jau tada, pirmajame mano laiške, mes jo išsižadėjome. Kas man lieka manyti? Tik – kad mano laiškas buvo saugumiečių sufalsifikuotas. O gal jam buvo atitinkamai nušviesta arba perdirbta mano apklausa.
Nei to pirmojo laiško, nei kitų mano laiškų tėvui man niekada neteko nei matyti, nei skaityti. Galbūt Rapolas Mackonis arba jo antroji žmona juos sunaikino. Aš išsaugojau visus man rašytus tėvo laiškus. Po jo antrosios žmonos mirties šios draugė Aurelija Gedgaudaitė man atidavė Rapolo Mackonio laiškus Helenai iš Sibiro (per visą jo įkalinimo laikotarpį ji gyveno Lenkijoje; į Lietuvą atvyko tik jam grįžus iš Sibiro 1956 m. rudenį). Liko taip pat jo laiškai žmonai, rašyti 1956 ir 1966 m., kai jis išvažiuodavo, dirbdamas Lietuvos kino studijoje kalbos konsultantu bei vertėju; taip pat 1964, 1966, 1973, 1974 m., kai H. Mackonienė ilsėdavosi Kryme, pas mano seserį Vydą Nikolajeve arba Palangoje. Dalį tų laiškų perdaviau Literatūros ir meno archyvui. Juose kažkiek atsispindi mano santykių su Tėvu metamorfozė.
Kaip minėjau, iki šiol stengiuosi suvokti tikrąsias priežastis, dėl ko taip dramatiškai buvo susiklostę mūsų santykiai, be abejo, daugiausia moralinių kančių suteikę Tėvui. Tik kartą, vos sugrįžęs iš Sibiro, jis man sakėsi, jog nenorėjo nieko apie save perduoti per brolį Kostą 1945–1946 metų žiemą, bijodamas, kad saugumas tuo būdu sužinos jo buvimo vietą. Bet iš tikrųjų mano dėdė pas jį tada važiavo saugumo pavedimu (prieš keletą metų pats tai patvirtino). Dabar, susipažinusi su kai kurių jo likimo draugų biografijomis (pvz., Lenkijoje tebegyvenančio buvusio Štuthofo kalinio M. Pečeliūno), neabejoju, kad Rapolui Mackoniui buvo siūloma išvažiuoti į Vakarus ir tapti sovietų agentu. Manau, kad tarp 1945 ir 1952 metų pas jį Kwidzyn miestelyje tuo tikslu lankėsi ne vienas pasiuntinys. Jam galutinai atsisakius, 1952 m. balandžio arba gegužės mėn. lenkų saugumiečiai jį areštavo, tą pačią naktį perdavė Tarybų Lietuvos saugumui ir jau birželio 10 d. Karinio Tribunolo nuosprendžiu jis buvo nuteistas 25 metams lagerių.
„Kaltinamąją medžiagą“ jo teisėjai turėjo nuo 1944 me-tų. Tada, liepos 8 dieną žuvus mano Motinai Elenai Mackonienei, mūsų bute liko tik mano trylikametė sesuo Vyda; aš buvau išvažiavusi į Ukmergę pas kitą Tėvo brolį Edvardą. Porą savaičių mūsų butas Traidenio gatvėje buvo be priežiūros. Tomis dienomis, kaip pasakojo kaimynai ir sesuo, kažkokie žmonės, atvykę su karine mašina, išsivežė keletą maišų su tetų paliktais saugoti šiltais rūbais ir su dokumentais.
Aš grįžau, t. y. parėjau su dėde Jonu (dailininku) iš Ukmergės liepos pabaigoje. Praradus Motiną ir namus man visiškai nerūpėjo, kokie ten buvo dokumentai. Anuo laikotarpiu, nei vėliau, niekam nebūtų atėję į galvą ieškoti karinėje mašinoje išvežtų dokumentų. Neieškojo jų ir Tėvo broliai.
Apie tai, kad viename iš tų maišų buvo Rapolo Mackonio karo metais rašyti dienoraščiai (kurie kartu su jo publicistiniais straipsniais sudarė „nusikaltimo įrodymus“), aš sužinojau tik perskaičiusi Tėvo baudžiamąją bylą. Šiuo metu jie yra saugomi Lietuvos ypatingajame archyve. Tikiuosi didžiąją dalį šių užrašų įdėti į ruošiamą Rapolo Mackonio prisiminimų rinkinį.
Yra dar viena mįslė, kurią vargu ar kada pavyks išspręsti: kaip ir kada dalis Rapolo Mackonio dokumentų bei rank-raščių atsidūrė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto saugyk-lose. Tėvas mirė 1982 metais, net nenujausdamas, kad dalis jo archyvo (rankraščiai, laiškai, nuotraukos, net pakvietimai į renginius), kurį jis laikė dingusiu, guli toje pačioje vietoje, kur jis atnešdavo savo 1958–1968 metais rašytų prisiminimų egzempliorius. Anksčiau spėliojau, kad juos bus atidavęs koks nors blaiviau mąstantis asmuo iš sovietinio saugumo. Tačiau, tikriausiai, naivu to tikėtis. Galbūt tuos dokumentus iš 1944 m. vasarą neprižiūrimo mūsų buto kas nors paėmė ir atidavė tuometiniam Lietuvių mokslo draugijos lobių saugotojui Pranui Razmukui. Šis man pasakė 1983 metais: „Neieškokite tų žmonių, jų Lietuvoje nebėra.“
1956 metų gegužės mėnesį Rapolas Mackonis po trylikos tremties metų grįžo į Lietuvą su leidimu gyventi Vilniuje. Jį pasitiko geležinkelio stotyje ir nusivežė į savo namus jauniausias brolis, mano dėdė Jonas Mackonis-Mackevičius. Prisiminimuose, išleistuose po jo mirties, jis rašo tada apgyvendinęs ir globojęs mano Tėvą apie pusantro mėnesio. Iš tikrųjų to trumpo ir visiems mums ypatingo meto įvykiai klostėsi šiek tiek kitaip. Kelioms dienoms praėjus po sugrįžimo Tėvas atėjo ir pasiliko ten, kur gyvenau aš, – tuose pačiuose, 1936 metais jo statytuose namuose Traidenio gatvėje, kuri sovietmečiu buvo pavadinta Jankos Kupalos.
Po daugelio skaudžių ir dramatiškų posūkių mūsų santykiuose susitikimas su Tėvu ir pirmieji dialogai buvo graudūs, tačiau konkretūs. Jis iš karto įsikūrė viename iš dviejų man pagal orderį priklausiusių mūsų buvusio keturių kambarių buto kambarių. Tą orderį (t. y. teisę gyventi tam tikrame plote pagal sovietmečio administracinę tvarką) aš gavau 1952 metais po to, kai Rapolas Mackonis buvo nuteistas, o jo namas konfiskuotas. Kadangi tuo metu (kaip namo savininkė) kitus du kambarius buvau išnuomojusi vienai šeimai, jie savo ruožtu gavo orderius. Šiandien man jau sunku prisiminti visus per beveik tris dešimtmečius sutiktus žmones, kurie mūsų name pagyvendavo ir išsikraustydavo, užleisdami „plotą“ kitiems. 1968 metais aš su sūnum gavau nedidelį butuką iš savo tuometinės darbovietės, o dar po keleto metų Tėvas su žmona Helena išsikeitė savo plotą į vieno kambario butą dabartinėje Minties gatvėje. Tačiau, tartum nujausdamas dar tolimą ateitį, jis išsaugojo seną pilkai žalsvą aplanką su sklypo pirkimo ir statybos dokumentais. Tą aplanką po jo mirties man atidavė jau kitur gyvenanti našlė, mano pamotė. Jo turinys man, be abejo, labiausiai padėjo apie 1990 metus, po to, kai anuometinių įstatymų tvarka Rapolas Mackonis buvo „reabilituotas“. Galiausiai, kai įveikiau nuosavybės grąžinimo kliūtis ir sunkumus, į jo statytą namą kaip savininkės įžengėme su seseria bene 1993 metais.
Kaip Rapolas Mackonis jautėsi, ką galvojo tada, 1956 metų vasaros vidury, atsisėdęs prie stalo didžiajame saulėtame kambaryje, kuriame kadaise būta miegamojo. Be abejonės, prisiminė ne tik šiame, bet ir gretimuose kambariuose, kur jau gyveno svetimi, čia buvusius solidžius, vidutinės klasės šeimai įprastus, tradicinius baldus: tamsaus medžio bufetą-indaują raižytais viršutinių durelių stiklais, įspūdingą komodą, ant kurios visada stovėjo nedidelis Mamos veidrodis, Vienos stiliaus grakštų svetainės komplektą, o ypač savo rašomąjį stalą ir knygų spintą. Jis neklausė, o aš iki šiol nežinau, kur daugelis jų anuomet dingo. Tiesa, porą – būtent rašomąjį stalą ir spintą, taip pat knygas – tuojau po karo pardaviau pati, dar mokydamasi vidurinėje mokykloje, kad su seserimi turėtume ką valgyti. Kitų čia išvardintų baldų niekada net neprisimindavau ir tik gerokai vėliau supratau, kad tą valandą, kai netekusi Mamos įžengiau į mūsų nusiaubtus namus, jie man tarsi nustojo egzistuoti. Be kita ko, keistokas gilus ir stiprus abejingumas namų apyvokos daiktams visą gyvenimą man ir trukdė, ir savotiškai padėjo jiems nevergauti.
O Tėvui, aišku, buvo skaudžiausia neradus didesnės dalies per gyvenimą kauptos savo bibliotekos bei išsiaiškinus, kaip aš ją praradau. Kitas dalykas – asmeninis archyvas, kuris dingo, kaip minėjau, keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą ištuštėjusiuose namuose. Tačiau penkiasdešimt šeštųjų vasarą po sugrįžimo mano Tėvas į bet kokius tiek savo brolių ar seserų, tiek kitų artimųjų klausimus bei komentarus turėjo trumpą, kietą, matyt, gerai išmąstytą atsakymą: „Aš noriu viską pamiršti.“ Tai yra viską, kas per tuos trylika metų įvyko ir šeimos, ir pakankamai plačios mūsų giminės narių savitarpio santykiuose bei to, kas buvo prarasta. Aš taip pat iš jo neišgirdau nė vieno priekaišto ar nuoskaudos padiktuoto žodžio.
Negaliu čia neprisiminti – ir iš naujo neįsisąmoninti, ką radau Rapolo Mackonio prisiminimuose apie Štuthofo koncentracijos stovyklą, kuriuos 1956 metų rudenį atvežė iš Lenkijos į Lietuvą persikėlusi jo antroji žmona. Jie rašyti iškart po karo, dar iki jo suėmimo. Ten minimas kažkurio likimo draugo jam duotas patarimas, išsakytas maždaug taip: jeigu nori čia išlikti gyvas, privalai pamiršti savo šeimą, o svarbiausia vaikus.
Ar Tėvas sugebėjo ir tuo gelbėtis konclagerio pragare? Vargu. Niekada su juo šios temos nelietėme. Tačiau prisimenu sakinį viename iš Štuthofo rašytų jo laiškų, nors negaliu jo čia pakartoti vokiškai: „Mano dabartiniame gyvenime nėra momento, kada apie jus negalvočiau.“ Deja, aną vasarą tų laiškų visas pundelis taip pat dingo su kitais dokumentais. Kažkaip buvo užsilikęs vienas vienintelis, ir jis mane netikėtai išgelbėjo, kai dar mokantis priešpaskutinėje II-osios vidurinės mokyklos klasėje buvau iškviesta į kažkokią įstaigą. Nuvedęs mane iš vieno kambario į kitą, nykus pareigūnas ten mestelėjo, kad tėvas buvo susidėjęs su vokiečiais. Kadangi iki tol jau girdėjau apie panašius įtarimus, buvau tąsyk pasiėmusi minėtą laišką. Jo užteko, kad mane iš ten išleistų.
Po Tėvo sugrįžimo ištisus dvylika metų – nuo 1956 iki 1968-ųjų, kai dirbdama „Tarybinės moters“ redakcijoje gavau at-skirą butą, mes visi – Tėvas, jo antroji žmona Helena ir aš su savo sūnum Dovydu – gyvenome dviejuose kambariuose tame pačiame Traidenio (tada Jankos Kupalos) gatvės 22 name. Kituose dviejuose mūsų kadainykščio pirmojo buto kambariuose vienas po kito keitėsi įvairūs gyventojai, ne visus ir prisimenu. Pakako nepatogumų ir įtampos. Trys, o kartais ir keturios šeimos kuitėmės nedidelėje virtuvėje. Tačiau tais laikais vadinamų „komunalkų“ buitis buvo daugeliui įprasta. Mus su Tėvu dar ilgai labiau slėgė kartkartėm sustiprėjanti įtampa, likusi po nesusipratimų laiškais. Jos tikrųjų priežasčių tada negalėjome žinoti, vis dėlto už ją stipresni ir galbūt gilesni kraujo ryšiai padėdavo mums palaikyti gana normalius santykius. Kadangi beveik visą gyvenimą rašiau dienoraštį, ne vienas jo puslapis dabar atskleidžia, koks sunkus ir klaidus buvo kelias į suartėjimą, kaip mus nuolat klupdė praeityje išgyventos abipusės nuoskaudos.
1971 m. kovo mėnesį dienoraštyje guodžiausi: „Mes – tremtiniai ir piligrimai, o mūsų kelionės tikslas labai dažnai yra žmogus, ilgus metus vaikščiojęs tomis pačiomis gatvėmis, po tais pačiais stogais ir medžiais.
Bet nereikia tuo stebėtis, nei už tai keikti likimą. Taip yra, ir šito nepakeisi. O kad taip yra, geriausias įrodymas – beveik mirtina strėle mus kartais sužeidžiantis staigus supratimas, kad ryšys su artimu ir mylimu žmogum neįmanomas, kad jis vis dar už tūkstančio kilometrų, o kartais ir už šviesmečių. Tokiais momentais puoli į neviltį.“
Dar vienas puslapis; ne iš dienoraščio, bet likęs tarp palaidų septintojo dešimtmečio pradžios lapelių:
„Perprasti jo paslaptį. Suprasti arba sužinoti, kas jam padėjo pakelti nepakeliamą likimą. Smūgius vieną po kito.
Galutinis atsakymas (galbūt): jis buvo tiek sustingęs, tiek atsiribojęs nuo vaikų – iš esmės išrovęs juos iš savo širdies, pašalinęs iš dėmesio rato, jog dabar jau nebesugeba net pats sau paaiškinti, kas jam davė jėgų ištverti jų panieką ir abejingumą (panieka buvo skirta abejingumui pateisinti, arba atvirkščiai – abejingumas slapstė panieką).“
Vėl iš dienoraščio. 1969 metų sausio 6 d.: „Vakar vakare – Dramos teatre antroji „Mindaugo“ premjera. Buvau su tėčiu. Laikas apsuko beveik trisdešimties metų ratą – nors berods vaikystėje kažin ar esu kada buvusi teatre kartu su juo. Laikas apsuko ratą kitu atžvilgiu. Po tiek metų aš vėl pradedu juo didžiuotis…
„Ar mokate tą žodį „Lietuva“?“
Drama – poema. Drama – šauksmas susimąstyti. Drama – susimąstymas dėl esmės – lietuvių charakterio, kuriame tiek pat meilės sau, kiek ir meilės Tėvynei, tiek pat noro vaidytis ir skaidytis vardan savo garbėtroškos, kiek noro vienytis vardan Lietuvos.“
Iš dienoraščio. 1970 metų rugpjūčio 24 d.: „Vakar temstant sėdėjau ant suolo prie autobusų stotelės Paąžuolėje. Tėtės kaimas, kurį visada vaizdavausi labai ūksmingą, ne toks. Aukštų medžių jame palyginti nedaug. Bet viena ta mintis, kad ta pačia žeme, laukais, keliais vaikščiojo jaunystėje tėtis – viską apgaubia savotišku graudžios ramybės jausmu.
Kaip užmegzti stipresnį ryšį su Šimu, pasijusti bent kiek sava jo sodyboje?“
Šimas Kirkliauskas – be kita ko, tapęs žinomas Lietuvos visuomenei, kai mano jauniausias dėdė Jonas Mackonis sukūrė jo žavų portretą „Bitininkas Šimas“. Kaip ir daugelis Paąžuolės kaimo bei apylinkių senbuvių jis susijęs su Mackevičiais įvairaus laipsnio giminystės ryšiais.
Mano tik po ilgų metų išsipildęs troškimas „tapti sava“ Tėvo gimtajame kaime gal kai kam ir pasirodys nesuvokiamas. Bet jis atsirado iš karto po to, kai mudvi su seseria Antram pasauliniam karui dar neįpusėjus likome visiškos našlaitės. Fronto linija traukėsi į vakarus, nauji, iš rytų plūstantys okupantai, kaip ir dera užkariautojams, savaip negailestingai tvarkė žmonių gyvenimą, o pastarieji kaip įmanydami prie jų taikėsi. Dar karo metais ir vėliau, pirmais pokario dešimtmečiais kas nors iš Tėvo brolių ar seserų šeimų mus aplankydavo, pasidomėdavo, kaip mes manomės. Tačiau niekuo mums padėti negalėjo, nes ir tie, kurie liko gyvi, neilgai buvo laisvi. Teta Monika su savo antruoju vyru Pranciškum Baubliu ir vaikais išvažiavo į Sibirą. Kitos tetos Agotės vyras kaip buvęs valsčiaus viršaitis ne vieniems metams sėdo į kalėjimą.
Jau pirmą kartą, kai su Tėvu ir dėde Jonu nuvykome į Paąžuolę, po jaudinančio susitikimo su mūsų artimaisiais giminaičiais Kaziukoniais nužygiavome į Šimo sodybą, be abejonės, pačią gražiausią iš keliolikos išlikusių tame sename kaime. Visus jos statinius, o ypač įspūdingą šviesaus medžio kluoną mintyse iškart pavadinau vienu žodžiu „stikliniai“. Deja, neradome net pamatų tos trobos, kuri dar ilgai prieš karą buvo suręsta Vinco Mackevičiaus vyriausiojo sūnaus Rapolo lėšomis. Tačiau pastarajam po trylikos metų įžengus į savo gimtinę tai jau nebebuvo skaudi staigmena. Iškart po karo pabaigos, dėl lemtingų nesusipratimų su Tėvu ir abipusių kaltinimų persunktų laiškų, mano santykiai su dėdėmis ir tetomis buvo nelabai draugiški, veikiau šalti. Vienas kitas iš jų kartais atvykdavo į namą Traidenio gatvėje pasidomėti, kaip mudvi su seseria čia manomės, tačiau nei buvo linkę mums padėti, nei galėjo, nes patys sunkiai vertėsi. Kai dar po kelerių metų jau šiek tiek suartėjome – aš nukakdavau pas tetą Moniką į Milvydą, pas tetą Agotę į Stanišius, prasidėjo žiauriausi trėmimo metai. Atsinaujinę ryšiai vėl nutrūko ir aš tuo laikotarpiu beveik nežinojau, kada ir kaip Tėvą pasiekdavo žinia apie tragiškas netektis: jo motinos, mano senelės Ievos sunkią ligą ir mirtį dar pirmaisiais karo metais, nežinomų miškinių žiauriai nužudytą brolį Juozą, o daug vėliau – sesers Monikos su šeima ištrėmimą ir kitos mano tetos Agotės vyro Boleslovo Utkevičiaus įkalinimą penkeriems metams, nes jis vokietmečiu buvo valsčiaus viršaitis.
Tėvui grįžus, apie visus tuos mūsų šeimai tekusius likimo ir karo smūgius kalbėdavomės iš pradžių nedrąsiai ir atsargiai, vengdami netyčia paliesti jautresnius dalykus. Tačiau metams bėgant įtampa palengva sklaidėsi ir silpnėjo. Tėvas, su savo žmona įsikūręs mažame kambarėlyje, kuriame kadaise buvo jo kabinetas, nedelsdamas ėmėsi savo atsiminimų. Jau nuo tada jo rankraščius rašomąja mašinėle spausdindavo jaunystės laikų draugė Jadvyga Kazlauskaitė. Čia jį dažnai aplankydavo buvę tarpukario politinės veiklos bendražygiai, kalėjimų draugai, be to, mūsų giminės nariai, kurių vienas kitas šeštajame dešimtmetyje taip pat grįžo iš Sibiro.
Rapolas Mackonis, ištikimas savo ankstesnio laisvo gyvenimo įpročiams, visus vaišindavo kava prie grakštaus apvalaus stalelio su foteliukais, kurį nusipirko iš Lenkijon emigravusių kaimynų Daškevičių. Kavą su svečiais neretai gerdavau ir aš, ne visada suvokdama, su kokiomis neeilinėmis asmenybėmis bendrauju. Jau pirmaisiais metais po Tėvo sugrįžimo čia lankėsi kunigas Pranas Bieliauskas, tuo metu klebonavęs Valkininkuose, kuris mirė 1957 m. Apie savo kasdienybę ir bendravimą su „panelėmis“, kurios jį globojo, pasakodavo literatas, kritikas, „Naujosios Romuvos“ leidėjas Juozas Keliuotis, apie savo bylas ir tremtį – buvęs diplomatas Čečeta.
Po to, kai 1968 metais išsikrausčiau į atskirą butą, o tėvas liko dviejuose mūsų buvusių namų kambariuose, kažkaip savaime atsirado abiejų – tiek jo, tiek mano – poreikis nuolat pasimatyti, tęsti tą taip sunkiai atgautą artumą.
Dabar jau neatsimenu, kuriam iš mudviejų pasiūlius palaipsniui susiklostė įprotis, ilgainiui virtęs rimta tradicija, – kiekvieną sekmadienį dvyliktą valandą Giedraičių gatvėje, t. y. mano bute, gerti kavą. Į tą tikrai jaukų, smagų daugelio mūsų artimųjų susitikimą visada ateidavo Tėvas, jo brolis – dėdė Jonas, kartais kitas brolis – dėdė Kostas ar giminaičiai, kurie tuo metu būdavo Vilniuje. Bėgant metams sekmadieninis kavos mėgėjų skaičius po truputį didėjo, apsilankydavo ir kai kas iš draugų.
Apie kavą aš nuolat girdėdavau iš suaugusiųjų dar ankstyvoje vaikystėje, nors, savaime aišku, pati jos ilgai neragavau. Savo prisiminimuose Rapolas Mackonis šį specifinį gėrimą yra apibūdinęs trumpai ir atvirai: „…Meno adeptams kava yra būtinas atributas, be kurio dažnai jaučiamės tam tikra prasme pasimetę. Suprantama ir visiškai pateisinama, matant meno žmones bėgiojant iš kavinės į kavinę.“ Tad ir man dar anksčiau nei kava tapo žinomas žodis kavinė. Kai buvau gal ketverių penkerių metų, tėvai mane vesdavosi į Mišias Šv. Jurgio bažnyčioje. Kai dirbdama „Literatūroje ir mene“ čia įžengiau, atpažinau šventąjį lubų freskoje, į kurį kadaise spoksodavau užvertusi galvą.
Sekmadieniais čia klausydavosi Mišių ir kiti Tėvo draugai bei pažįstami, o vos tik išgirdę „Ite Misa est“ skubėdavo į kitą Adomo Mickevičiaus gatvės (dabar – Gedimino pr.) pusę, į Štralio vasaros kavinę. Tą užeigą, staliukus po ūksmingais medžiais ir ledų skonį gerai prisimenu. Tačiau grįžęs iš Sibiro 1956 metais Tėvas tos vietelės neberado. Pradžioje kavą jis su žmona dažniausiai gerdavo pas prieškario laikų pažįstamą panelę Veroniką Kęstučio gatvėje čia pat prie mūsų namų. Arba Gedimino (tada Stalino) prospekte, ketvirto aukšto bute; ten gyveno Burokų ir Žilėnų šeimos. Lankydavosi ir Vlado Drėmos, irgi ilgamečio vilniečio, namuose. Visus juos, kaip ir daugelį vilniečių, jungė bendra praeitis – pora dešimt-mečių lenkų valdomame Vilniuje kovojant už pilietines ir kultūrines lietuvių teises amžinoje Lietuvos sostinėje.
Tačiau Vilniuje nuo pirmųjų pokario metų buvo viena lietuviams ypatinga kavos (ir ne tik) gėrimo vieta, į kurią Rapolas Mackonis neužsukdavo. Savo prisiminimuose jis atvirai prisipažįsta vengęs ten esančios Lietuvos rašytojų sąjungos buveinės ir tuo pačiu – čia veikiančios rašytojų (nepaisant kartais keičiamų jos pavadinimų) kavinės. Savotiškas sutapimas – ar likimo grimasa – į šią tarsi elitine laikomą užeigą niekada neužeidavo kitas, anuomet man labai artimas žmogus – talentingas rašytojas Vitas Žvirdauskas, miręs 1985 metais. Jo kūryba sovietmečio cenzoriams buvo nepriimtina, beveik nespausdinta, durys į Rašytojų sąjungą jam buvo uždarytos. O kadangi tos pačios durys vedė į minėtą kavinę, jų praverti neleido jam savigarba.
„Subtilus ir dažnai skausmingas dalykas – mūsų santykiai begalinėje situacijų įvairovėje“, – rašiau prieš dvidešimt metų savo prisiminimuose apie V. Žvirdauską. Biografai kartu su sociologais ir psichologais vis kramto ir atrajoja šią temą, pasitelkdami „nevisavertiškumo kompleksą“, kuris šiuo atveju nieko nepaaiškina ir yra tiesiog įžeidžiantis. Sovietmečiu šimtai talentingiausių Lietuvos žmonių – ir sugebėjusių išvengti tremties, ir iš Sibiro grįžusių „autsaiderių“ – buvo atsidūrę panašioje padėtyje. Kai kurie iš jų ilgai neįveikė žeminančio patirtos neteisybės jausmo, iš esmės paradoksalaus, kurį juose (sąmoningai ar nesąmoningai) palaikė sistemai lojalūs ir šiaip „atsargūs“ individai. Ar čia yra kas bendro su „nevisavertiškumu“? Tačiau, kad ignoruotum tą žlugdančią būseną ir visose situacijose liktum savimi, reikėjo būti stipria asmenybe. Kad mano Tėvas buvo būtent toks, supratau jau pirmomis dienomis po jo sugrįžimo. Net apie žiauriausią, normaliam žmogui sunkiai įsivaizduojamą pažeminimą jis pasakojo kaip objektyvus stebėtojas, pabrėždamas ne savo, t. y. bejėgio vergo situaciją, o savotiškus portretus tų, kurie iš jo rafinuotai tyčiojosi.
Aš dažnai apie tai galvodavau sėdėdama greta jo Parodų rūmų kavinėje, anuomet vadintoje Šv. Pranciškaus kavine (Dailės muziejaus direktorium tada buvo Pranas Gudynas). Šio šaunaus vyro dėka septintojo dešimtmečio pabaigoje Rapolas Mackonis pradėjo dirbti Dailės muziejaus leidinių redaktorium. Tai buvo jo paskutinės pareigos numylėtame Vilniuje – atsakingos, garbingos ir malonios, kaip liudija tam laikotarpiui skirti jo prisiminimai. Savo darbą jis dirbo ramiai, neskubėdamas, susitelkęs. Buvo akivaizdu, kad jaučiasi laimingas bendraudamas su kultūros ir meno žmonėmis kaip lygus su lygiais, jų itin gerbiamas už intelektą ir likimo patirtį. Minėtoje kavinėje prie jo visada kas nors prisėsdavo, o ypač smalsios damos. Atsidūrusi greta ir savo Tėvą stebėdama vis iš naujo pajusdavau graudoką nuostabą: tas pats žmogus, kadaise metų metais dėvėjęs drapanas su vieno ar kito koncentracijos lagerio numeriais, čia būdavo įdomiausias pašnekovas ir kaip visada mokėjo toms damoms pasakyti komplimentą.
Parengė Alma Lapinskienė
Birutė Mackonytė. Atsiminimai apie Tėvą (Pradžia)
2018 m. Nr. 5–6
Birutė Mackonytė (1928 05 28–2017 07 26) gimė lenkų okupuotame Vilniuje. Jos tėvas buvo garsus to meto publicistas, rašytojas Rapolas Mackonis, visų valdžių persekiotas ir kalintas už savo tautos teisių gynimą ir teisybės žodį. Baigusi Vilniaus universitete anglistiką (1951), B. Mackonytė dirbo Radijo komitete, spaudoje (1947–1949 m. „Komjaunimo tiesoje“ literatūrine darbuotoja, 1967–1976 m. žurnalo „Tarybinė moteris“ redaktore, 1977–1983 m. „Literatūros ir meno“ skyriaus vedėja), Lietuvos kino studijoje redaktore.
Kaip ir tėvas R. Mackonis, B. Mackonytė buvo ne tik žurnalistė, bet ir rašytoja. Ji pelnė lietuviškosios Agathos Christie vardą, – išleido daugiau nei dešimt detektyvinių apysakų ir romanų: „Žmonės akvariumuose“ (1977), „Reikalingo žmogaus mįslė“ (1985), „Juodasis pakeleivis“ (1988), „Pernykštis sniegas“ (1991), „Išblyškę pardavėjai“ (1993), „Lošimas septyniais laikrodžiais“ (1998), „Uždengta korta“ (2005). Už romaną „Lošimas septyniais laikrodžiais“ ji apdovanota Lietuvos vidaus reikalų ministerijos premija ir leidyklos „Baltos lankos“ įkurta „Gintarinės kilpos“ premija.
Dalyvaudama „Vilniečių ainių klubo“ veikloje, B. Mackonytė rūpinosi, kad tarpukario Vilniaus lietuvių darbai ir veikla lietuvybės labui neliktų užmiršti. Vienas iš svarbesnių jos darbų – tėvo R. Mackonio literatūrinio palikimo publikavimas. 1994 m. sūnaus Dovydo leidykloje „Unitas“ išleido tėvo atsiminimus apie tarpukario Vilniaus kavines „Iš kavinės į kavinę“ ir apybraižas „Dvylika Vilniaus kunigų“. Sudarė, parengė spaudai ir išleido R. Mackonio atsiminimų knygą „Senoji vilniečių karta“ (1999) ir memuarus „Amžiaus liudininko užrašai“ (2001).
Būdama kūrybinga asmenybė, plunksnos žmogus, B. Mackonytė ir pati parašė vaizdžių, turiningų atsiminimų apie poetą, prozininką Vitą Žvirdauską, apie gražią ir tragišką jųdviejų draugystę „Laiškai iš jūros. Ir ne tik“ („Metai“, 2014, Nr. 11).
Literatūrologė dr. Alma Lapinskienė, monografijos „Atėjęs Vilniun: rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis“ autorė, paskatino B. Mackonytę 2010–2012 m. parašyti atsiminimus apie tėvą. Pasitinkant rašytojos 90-ąsias gimimo metines, jie ir skelbiami – atsiminimai, kuriuose likę detektyvinių mįslių…
Atsiminimai apie Tėvą
Savo prisiminimus, kuriuos atiduodame plačiajai visuomenei, ruošiame gana įvairiai – priklausomai nuo to, kiek jų išsaugojome, kas mums buvo minima asmenybė ir, be kita ko, kokį jos įvaizdį ketiname pateikti. Todėl liudijimus apie konkretų žmogų neretai kruopščiai atrenkame.
Tačiau kiekvienoje biografijoje apstu paprasčiausių, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų epizodų, kurie netikėtai atgaivina seniai pamiršto laiko atkarpą ir papildo pasakojimą.
Vienos iš to aštuoneto Mackevičių vaikų – Monikos – dukra Laimutė, mano pusseserė, šiomis dienomis man atkūrė savo motinos prisiminimą apie tai, kaip nuskriaustoji Ievuika atsikirto ją žeminusiems paąžuoliškiams. Praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kai jauniausias sūnus Jonas dar tik mokėsi skaityti, vyriausiasis Rapolas jau buvo įsikūręs Vilniuje. Rašinėdamas į lietuvių spaudą, savaime įsitraukė į visuomeninę veiklą. Plėtėsi jo pažinčių ratas ir keitėsi gyvenimo būdas. Liesutis, neišvaizdus, užtat guvus ir itin smalsus kaimo bernelis greitai perėmė savo naujų pažįstamų kolegų žurnalistų elgseną bei įpročius. Panoro skaniai papietauti solidesnėse valgyklose, kavą įniko gerti kavinėse. O vos prakutęs nuvyko į gimtąjį kaimą su ten neregėtomis gėrybėmis. Miltų ir cukraus nemaži maišiukai, arbatos pakeliai, miestiška uogienė ir kiti skanėstai paliko namiškiams ilgai nepamirštamą įspūdį. Štai tas dovanas Ievuika Mackevičienė išdėliojo už trobos langų stiklo, kaip pačius svariausius jos vyresnėlio sėkmės ir rūpestingumo įrodymus.
Tuo metu mūsų šeima gyveno vienoje gražiausių Vilniaus senamiesčio gatvių. Tiksliau – kieme, kurį nelyginant tvirtos sienos iš trijų pusių supo mūriniai triaukščiai ir keturaukščiai. Ketvirtoje, šiaurinėje pusėje dviaukščiai sandėliukai taip pat sudarė savotišką sieną. Iš jos mediniai vartai vedė į dabartinę Rusų gatvę. Vos už kelių posūkių atsiverdavo Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių frontonai. Čia pat Vilnelės pakrante vingiavo žvyruotas kelias į Bernardinų parką. Netoli įėjimo į nedidelį baseinėlį straubliais purškė vandenį trys cementiniai drambliukai.
Mano ankstyviausias su tuo butu ir Tėčiu (taip jį visada vadindavome) susijęs prisiminimas: du portretai valgomojo kambario prietemoje, pro atviras duris šviesos blizginamais paauksuotais rėmais. Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka. Kas jie tokie, sužinojau daug vėliau, turbūt jau mokykloje. Nepamenu, kad man būtų apie juos pasakota, kol buvau dar vaikas.
Tačiau į mokyklą pradėjau kasdien keliauti jau ne iš Pilies gatvės. 1935 metais mūsų šeima persikėlė į naują, tik ką baigtą statyti vieno aukšto medinį namą Žvėryne, gatvėje, kuri tada vadinosi Litewska. Keliose gretimose gatvėse tuo metu taip pat dygo lietuvių inteligentų didesni ar mažesni namai. Kai šioje, iki tol beveik išvien vasarviečių vietovėje, iškirtęs pušynus, sumanus verslininkas Martinsonas suprojektavo modernų gatvių tinklą, čia noriai kūrėsi ir lietuvių šeimos: Martinkėnai, Karosai, Kraužliai, Čibirai, o svarbiausia – legendinis Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Marcelinas Šikšnys.
Aš lankiau vieną iš dviejų tada Vilniuje veikusių pradžios mokyklų su lietuvių dėstomąja kalba – valstybinę (powszechna), o ne privačią, kurią įkūrė ir išlaikė „Kultūros“ draugija. Nūnai kartu su andainykščiais mokinukais įbridę į prisiminimus kartais paspėliojame, kuo remdamiesi mūsų tėvai ar globėjai rinkdavosi tas mokyklas. Privačios mokyklos šefai – „Kultūros“ vadovybė tarsi laikėsi kairuoliškos orientacijos, tačiau joje mokėsi lyg ir labiau pasiturinčių miestiečių vaikai. O mano klasės draugai beveik visi buvo iš Vilnijos kaimų, „Ryto“ draugijos bendrabučiuose gyvenantys berniukai ir mergaitės. Nemanau, kad Tėvo pasirinkimą galėjo lemti kokie nors ideologiniai sumetimai. Visas Rapolo Mackonio gyvenimas ir veikla liudija jį buvus abejingą ryškesnėms partinėms kryptims. Svarbiausia jam buvo Lietuva su sostine Vilniumi. Tam buvo skirta ne tik visa jo literatūrinė ir visuomeninė veikla, bet ir ištisa biografijos tėkmė. Vaikystėje iš arti stebėjau ne vieną tos biografijos epizodą dar nesuvokdama jų prasmės.
Vieną pirmųjų labai gerai prisimenu, nes jame lyg ir pati dalyvavau, o plačiau apie tai jau vėliau vis užsimindavo namiškiai. Dar toli iki karo pradžios vėlų vakarą – skambutis į mūsų duris. Dar neišbėgusi į koridorių aš šūktelėjau: „Ten policija.“ Tai iš tiesų buvo lenkų policininkai, kurie Tėvą išsivedė. Tada buvau šešerių, gal septynerių, bet jau žinojau, jog pas mus kartais beldžiasi tokie nelaukti svečiai, nors dar nesuvokiau šių apsilankymų grėsmingumo. Metams bėgant jau nebestebino, kad Tėtį vis areštuoja svetimų valstybių uniformuoti pareigūnai. Mūsų šeimai tai buvo tiesiog gyvenimo būdas. Tėtis, beje, kiek prisimenu, mėgo kartoti šią frazę lotyniškai – „modus vivendi“. Jos sena tiesioginė reikšmė – ne tiek gyvenimo, kiek išgyvenimo būdas. Maždaug taip aiškina tarptautinių posakių žodynas. Pastaruoju metu šiuos skambius žodžius menamos aukštuomenės kronikai pritaikė didžiausio Lietuvos dienraščio šeštadienio priedas. Ar šiame leidinyje pateikiamų istorijų turinys bent kiek užčiuopia gilesnę sentencijos prasmę, tegu sprendžia socialinių reikalų žinovai. Gal, turint galvoje tam tikrų visuomenės sluoksnių nerašytą kodeksą, čia vis dėlto išryškėja ir išgyvenimo motyvas.
Pirmąjį karo rudenį aš dar nežinojau nei šio posakio, nei jo tikrosios prasmės. Dabar, regis, lėkte pralėkus dešimtmečiams, vos išnyra švieson kuris ano meto pėdsakas – vaizdas, liudijimas, dokumentika ar tik jos atspindys, – manau, dažnam mano bendraamžiui staiga atsiskleidžia viso laikotarpio panorama.
Bepigu ją vienu ypu aprėpti šiandien. Tada, nuo rugsėjo, Antrojo pasaulinio pradžios, iki pat birželio, vasaros pradžios, įvykiai vijosi vienas kitą. Užgriūdavo neleisdami atsipeikėti, kad gautum nors mirksnį atokvėpio ir pamėgintum susivokti, kas iš tikrųjų vyksta. Permainos daugeliui per daug nesusimąstančių, paprastų to uragano dalyvių ir stebėtojų, be abejonės, jau tada žymėjo istorijos lūžius. O kai kam, tarp jų ir mano Tėvui, tie pokyčiai žiauriai kirto. Aštuoniolika spalio mėnesio dienų tiek mums, tiek Konstantino Stašio šeimai buvo kraupaus nerimo, laukimo ir trapios vilties metas. Juos abu areštavo ir išvežė į Lydos kalėjimą tą pačią dieną, kai buvo paskelbta, jog Vilnius grąžinamas Lietuvai. Šis epizodas baigėsi laimingai. Lietuvos valdžios pastangomis abu atgavo laisvę ir grįžo namo spalio 27 dieną. Kitą rytą į Vilnių įžengė pirmieji Lietuvos kariuomenės daliniai. O R. Mackonis su kolegomis žurnalistais tai dienai spėjo išleisti naujo dienraščio „Vilniaus balsas“ pirmą numerį.
Jau vėliau, saulėtą lapkričio dieną aš turbūt pirmą kartą ne tiek supratau, kiek intuityviai suvokiau, apie ką mūsų svetainėje kalbėjosi Rapolas Mackonis, jo svainis advokatas Petras Grybauskas-Grybaitis ir dar kažkas iš jų bendražygių, deja, nepamenu kas. Iš to, ką išgirdau, savo įpročiu tūnodama netoliese ir klausydamasi, jaučiau, jog kalbama apie būtinybę imti ir dalintis taip netikėtai užklupusia ilgai laukta valdžia. Atsiradus galimybei užimti postus…
Per savo gyvenimą aš dažnai prisimindavau tą pokalbį, pakilią, džiugią ir jaudinančią vyrų nuotaiką. Ne tik laisvės išsiilgusius Vilnijos lietuvius, visą tautą buvo apėmusi euforija. Ji truko septynis su puse mėnesio, iki 1940 metų birželio 15 dienos, kai visą menamos pergalės džiaugsmą užgesino sovietų tankų džeržgesys.
Apie tai, kaip staigiai viskas Vilniuje per tą trumpą laiką keitėsi, šimtus tomų prirašė ne vien tiesioginiai to virsmo dalyviai ir liudininkai. Sostinę ir Vilniaus kraštą užgriuvusius įvykius, įvairiai nuspalvindami ir prieštaringai vertindami, stengėsi atkurti ir įtvirtinti palikuonių galvose visų tautų, kurios laikė ir tebelaiko Vilnių savo miestu, atstovai. Lietuviai tą metą išnaudojo siekdami visais įmanomais būdais atlietuvinti atgautą sostinę: pradedant gatvių pavadinimais ir baigiant valstybinėmis bei visuomeninėmis įstaigomis. Suprantama, kad naujųjų miesto šeimininkų veikla sujaukė arba išvis sugriovė dešimčių tūkstančių įvairiataučių vilniečių įprastą egzistenciją ir apskritai pasaulio tvarkos suvokimą. Daugelio tiek desperatiška, tiek kovinga reakcija buvo natūrali ir akivaizdi ir mums, to meto vaikams.
Be kita ko, dar toli iki lemtingo birželio vilniečių lietuvių lūkesčius ir pasiryžimą tvarkytis atgautoje sostinėje stipriai vėsino iš laikinosios sostinės plūstelėję energingi veikėjai, taip pat išsiilgę valdžios. Jie net į Vilniaus burmistro kėdę ketino pasodinti kažkokį neva nusipelniusį Kauno veteraną. Sutrukdė tik visuotinis pasipiktinimas tokiu sunkiai paaiškinamu įžūlumu. Burmistru tapo Konstantinas Stašys. Šio įžymaus veikėjo ir jo šeimos likimą jau po metų nusprendė raudonieji okupantai. Šeima buvo ištremta, o pats Stašys žuvo – sušaudytas.
Po nepaprastai šaltos 1940 metų žiemos atėjus pavasariui Tėvas ir toliau gyveno pasinėręs į nepabaigiamus įtemptus darbus. Savo įspūdžiais ir nuotaikomis, manau, pasidalindavo su Mama, tačiau mes, vaikai, dienomis jį mažai matydavom namuose. Atmintyje man liko tik jo pokalbių su svečiais iš Kauno nuotrupos. Šių susitikimų temos buvo permaininga politinė situacija Vilniuje, kurią stipriai veikdavo žinios iš užsienio, lemtingi karo įvykiai Europoje. Mums, vaikams, pastarieji išvis nerūpėjo. Vilniuje lietuvių valdžia – to mums pakako, nors mokykloje bent kokių pasikeitimų mokymo programose dar nejutome.
R. Mackonis tą pavasarį sėkmingai išsprendė vieną svarbų savo sesers, mano tetos Monikos gyvenimo klausimą; apie tai mūsų šeimoje buvo daug kalbama. Vykstant Lietuvos sienos su Baltarusija (t. y. su Sovietų Sąjunga) demarkacijai, prie sienos atsidūrė tetos Monikos Valentukevičienės sodyba Varėnos rajone. Nežinau, ar tai pareikalavo daug pastangų, tačiau dėl jų toji vieta liko ir iki šiol tebėra Lietuvos pusėje. Bet kaip tik tada gausingoje Mackevičių šeimoje įvyko pirmoji tragedija. Kol naujoji siena nebuvo iki galo sutvarkyta, Monikos vyras Pranas Valentukevičius perėjo ją, kad Lietuvoje nusipirktų cukraus. Ir nebegrįžo.
Su kiekvienais karo ir pokario metais tragiškų smūgių mano plati giminė patyrė vis daugiau. Negaliu tvirtinti, kad jų skaičius statistiškai viršija Lietuvos vidurkį. Vis dėlto dažnai pagalvoju, kad prireikus nesugebėčiau visų išvardinti.
Kai kuriuos jau primirštus mano Tėvo biografijos epizodus, kurių liudininke buvau aš pati, man primena jo seniausi kūriniai. Vienas tokių – 1936 metais išleista apysaka „Kapinės“.
1940 metų birželio 2 dieną Vilniaus universiteto Kolonų salėje už šią knygą Rapolui Mackoniui buvo įteikta Draugijos Vilniaus kraštui remti skirta premija. Apie premijos įteikimo iškilmes kaip visada santūriai, tik su lengvu, bet neslepiamu kartėliu Tėvas rašo savo prisiminimuose. Mano atmintyje liko ne pačios iškilmės, tik, matyt, jų „pažymėjimas“ tą pačią dieną prie kavos stalelio kažkurioje kavinėje arba viename iš Universiteto rektorato kabinetų. Negalėčiau tiksliai pasakyti, kuris iš ten buvusių keleto garbių vyrų – gal Vincas Krėvė – laikydamas rankoje įspūdingą tūkstančio litų banknotą manęs paklausė, koks jis man atrodo, ar patinka. Pasakiau, kad tikrai patinka.
Nuo to atmintino įvykio iki birželio 15 dienos buvo likę trylika dienų.
Šios datos, kuri Lietuvos istorijoje liko įrašyta kruvinomis raidėmis, per visus ilgus sovietų okupacijos dešimtmečius negalėjome minėti, net įvardinti nei žodžiu, nei raštu. Tačiau R. Mackonis savo prisiminimuose, kuriuos rašė grįžęs iš Sibiro šeštojo dešimtmečio pabaigoje, ją paminėjo paprastai ir aiškiai, apibūdindamas Vilniaus istorijos laikotarpį atgavus laikiną laisvę: „Įtemptas darbas ir žūtbūtinė kova. Kitaip laikotarpio nuo 1939 metų spalio 28 dienos iki 1940 metų birželio 15 dienos pavadinti ir nemoku.“
Tuo metu aš, be abejonės, nors dar ir vaikiškomis akimis, skaičiau premijuotą Tėvo apysaką, tačiau ji man nepadarė didesnio įspūdžio ir neliko atmintyje, kaip kiti Tėvo biografiją atspindintys romanai „Čia mūsų žemė“ ar „Sunkus kelias“.
Šiomis dienomis išsitraukiau tą ploną knygutę gelsvais viršeliais ir perskaičiau vienu ypu. Ji pažadino visą prisiminimų grandinę.
Supratau, jog ši visiškai pamiršta, beveik niekam nežinoma knyga, kaip šiandien pasakytume – istorinis romanas, – atkuria dvidešimtojo amžiaus pradžioje vykusį atkaklų ir negailestingą Vilnijos valstiečių lenkinimo procesą. Apgalvotą ar tiesiog istoriškai susiklosčiusį, apie tai galima ginčytis, bet jis davė aiškias, iki šiol aktualias pasekmes – šio daugeliui geidžiamo krašto senųjų gyventojų lietuvių nutautėjimą. Be kita ko, knygoje bemaž dokumentiškai atskleista ten buvusių klebonijų – tiek kunigų, tiek parapijonių, neišskiriant nė dvarininkų – kasdienybė. Laikas irgi istoriškai apibrėžtas, konkretus: dvidešimto amžiaus pirmieji dešimtmečiai, Pirmojo pasaulinio karo išvakaris ir jo pradžia.
Klebonija ir dvaras keliolikmečiui biedniokų vaikui Rapolui buvo nepasiekiamos vietos ir tuo labiau žadino jo smalsumą, kurį jis vis dėlto galėjo patenkinti palyginti anksti – vos įžengęs į pilnametystę – kai drauge su keletu kitų apylinkės vaikų pradėjo lankytis klebonijoje, kur buvo ruošiamas stojimui į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. O dar po kelerių metų, pradėjęs rašyti į lietuvių spaudą, tapo mielai priimamu svečiu ten, kur anuo metu koncentravosi kaimo kultūrinis gyvenimas, – klebonijoje. Taigi, galėjo stebėti iki tol nepažįstamą tikrovę iš arčiau. Apie tai liudija labai daug nuotraukų, datuotų jau trečiojo dešimtmečio pradžios ir vidurio datomis, kuriose greta mano Tėvo – įvairių parapijų kunigai.
Būtent vienoje iš klebonijų – Kamajų – jis sutiko savo būsimą žmoną, mano Motiną – Eleną Valiūnaitę. Kai būdama šešerių metų ji liko našlaite su penkiomis savo sesutėmis, ją pasiėmė ir išaugino motinos brolis kunigas Petras Budra. Po vestuvių 1927 metais ji persikėlė su vyru į Vilnių, tapo visų gerbiamo žurnalisto, rašytojo ir politinio veikėjo žmona, jo gyvenimo ir vargų drauge. Išauginusi mudvi su jaunesne seseria Vyda, 1943 metų kovo 19 dienos ankstyvą rytą ji paskutinį kartą matė savo vyrą, gestapininkų išvedamą iš namų. O 1944 m. liepos 8 dieną žuvo staigiai ir tragiškai Pilaitės kaime. Buvo ten pasitraukusi su dukra Vyda (aš tą vasarą praleidau pas Tėvo brolį Ukmergėje) ir kaimynais Daškevičiais.
Dabar aš galiu tik įsivaizduoti, t. y. remdamasi savo asmeninių praradimų – nors ir sunkiai palyginamų – patirtim pajusti, ką mano Mama išgyveno ir ištvėrė netekusi mylimo vyro, likusi su dviem paikom keliolikmetėm dukrom pačiame įsibėgėjančio baisaus visuotinio karo vidury. Tik dabar iš prisiminimų nuotrupų suprantu, jog visada, kiekvieną tų metų valandą ir minutę ji aiškiai ir giliai jautė ne tik to karo siaubą, bet savo, o gal visos savo šeimos tragišką likimą. Numatė savo žūtį. Tos jai lemtingos 1944 metų vasaros pradžioje, kai mane jau buvo išlydėjusi pas dėdę, Rapolo Mackonio brolį, į Ukmergę, mūsų namuose apsilankė su kaimo gėrybėmis Agotės, Tėvo sesers, vyras Boleslovas Utkevičius. Vieną dieną, kai Mama stovėjo virtuvėje prie verdančių puodų, pro langą įlėkė mažas paukštukas, pateko į garų debesį ir įkrito į sriubą. „Tai mano lemtis“, – pasakė ji dėdei Boliui, kuris papasakojo man šį epizodą praėjus po karo keleriems metams.
Tik dabar suvokiu, kiek dvasinių ir fizinių jėgų jai kainavo nuolatinis dėmesys mudviejų su seseria smulkiems rūpesčiams, poreikiams ir džiaugsmams, neišduodant alinančio vidinio nerimo nei akimis, nei balsu. Tik iš Mamos veido mūsų trijų 1943 m. darytoje bendroje nuotraukoje galima nuspėti, kuo ji tuo metu gyveno: vos įžengusi į penktą dešimtį moteris sustingusiais iškankinto veido bruožais. Man ji tik kartą papasakojo savo pranašingą košmarišką sapną (negaliu čia jo apibūdinti žodžiais), kuris išsipildė 1944 metų vidurvasarį, tada, kai besitraukiančių vokiečių voras stūmė į vakarus pirmieji Raudonosios armijos daliniai.
Nelengva bent kiek chronologiškai atkurti vien mūsų šeimą karo metais sugriovusius įvykius – atskleisti juos tiems, kurie apie tą laikotarpį, t. y. keletą Antrojo pasaulinio karo metų, tik skaitė arba girdėjo.
Mums, vaikams, 1940-ųjų birželio 15-oji nepaliko tokio stipraus įspūdžio kaip 1939-ųjų rugsėjo 17-oji, kai Vilniuje pirmą kartą išvydome sovietų tankus ir juose – atgrasias būtybes pilkomis kepurėmis. Šį kartą jų žlegėjimas ir siauraakiai veidai mums buvo jau pažįstami ir vėl, ko gero, tikėjomės, kad jie atsitrauks prisigrobę ką gali, kaip ir aną kartą. Išžlegėjo po metų, užleisdami vietą naujiems okupantams tankuose su hakenkroicais.
Laikotarpiu tarp tų dviejų birželių vidurio datų, t. y. apie metus, Tėvas, kurį laiką paieškojęs kitokio darbo ir jo neradęs, grįžo į „Vilniaus balso“ redakciją, tapo išleidžiančiuoju, t. y. techniniu, arba, kitais žodžiais, naktiniu redaktoriumi. Man dažnai atplaukia to meto naktų prisiminimas, kai nubudusi toli po vidurnakčio girdėdavau Mamos žingsnius ir matydavau ją arba jos šešėlį tamsiuose kambariuose. Kas naktį ji laukdavo sugrįžtančio iš budėjimo Tėvo, nežinodama, ar sulauks. Panašių naktų netrūko ir vokietmečiu. Apie savo darbą dienraštyje „Naujoji Lietuva“ ir su tuo susijusius įvykius Rapolas Mackonis yra pakankamai atvirai parašęs savo prisiminimuose. Šis jo ir mūsų šeimos gyvenimo etapas baigėsi 1943 metų kovo 19 dienos ankstyvą rytą, kai jį išsivedė du gestapo karininkai. Tas rytas jo paties irgi tiksliai atkurtas prisiminimuose. Mano atmintyje liko jo atsisveikinimas, pamojavimas ranka lyg išvykstant į kokią paprastą kelionę, ne į galimą laukiančią mirtį.
Visas vokietmetis, paskui dar du paskutinieji karo metai mano atmintyje yra suskilę keliais labai nevienodais laiko luitais. Juos vieną nuo kito beveik tiesiogine žodžio prasme atskeldavo lemiamos mūsų šeimos tragedijos.
Iki 1943 m. kovo 19 dienos savo namuose Traidenio gat-vėje dar gyvenome tarsi įprastą šeimos gyvenimą. Apie įvykius už namų ir miesto sienų, be abejo, žinojome, tačiau ne tik karo veiksmai Europoje ar Afrikoje, bet ir čia pat Lietuvoje siaučiantis holokausto siaubas manęs ir bendraklasių vidurinėje mokykloje giliau nepaliesdavo. Daug vėliau suvokusi, kas iš tiesų vyko, aš save klausdavau: kodėl abu, ir Tėvas, ir Mama, nuosekliai ir atkakliai stengėsi, kad mudviejų su seseria nepasiektų jokia baisi, gąsdinanti informacija. Galbūt panašiai elgėsi ir mano bendraamžių žaidimo draugų tėvai. Gal lėmė ir tai, kad Žvėryne, kur prabėgo mūsų vaikystė, beveik negyveno žydai. Su jų likimu mes, vaikai, susidurdavome netiesiogiai, pavyzdžiui, girdėdami kalbas apie likviduojamą ir pasisavinamą žydų turtą. Vieną dieną Tėvas, nepamenu, Mamai ar kam nors iš kaimynų, pasakė:
– Kai kas man pataria parsivežti iš žydų namų kokį nors neblogą pianiną, esą praverstų vaikams. Atšoviau tam žmogui, kad mano namuose nebus net adatos iš jų namų.
Tačiau ne paslaptis, kad jis, kaip nemaža dalis lietuvių, iki tol draugiškai sugyvenusių ir bendravusių su žydais, po sovietų okupacijos pajuto šios tautos atstovams priešiškumą. 1942 metais jis ant karštųjų parašė ir išleido nedidelę aštroką apysaką – pamfletą „Politrukas Srulis Švindelmacheris“. Nežinau, ar apie šį leidinį buvo girdėję mano bendradarbiai dienraščio „Komjaunimo tiesa“ redakcijoje, kuri buvo mano pirmoji žurnalistinio darbo vieta antrais ar trečiais pokario metais. „Komjaunimo tiesoje“ tada dirbo keletas neseniai iš fronto grįžusių žydų; visi jie buvo su manimi tikrai draugiški, gal nežinodami apie mano kilmę arba apie tai nesusimąstydami. Su kai kuriais mes likome draugais ne vieną dešimtmetį, nežiūrint to, kad, nepabuvus toje redakcijoje net metų, buvau tyliai pašalinta kaip liaudies priešo duktė.
Po to, kai Tėvą išsivedė gestapininkai, visą mus užgriuvusią nelaimę suvokė tik Mama. Ji ir toliau nuo ryto iki vakaro ramiai šeimininkavo, ruošė valgį, skalbė ir lygino. Pasitikdavo mus grįžtančias iš mokyklos ir klausydavosi mūsų vaikiškų įspūdžių. Nė karto nemačiau jos verkiančios, niekada negirdėjau paaimanavimo ar priekaištingo priminimo apie Tėvą, patekusį į mirtiną nelaisvę, kurios siaubą ji aiškiai įsivaizdavo – ne tiek dėl informacijos iš ten, kuri Lietuvos nepasiekdavo, kiek dėl savo nuojautos.
Atėjo pirmas Tėvo laiškas iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. Jis buvo rašytas vokiškai, ir aš rašydavau paprastus trumpučius laiškus taip pat vokiečių kalba. Tada vokiečių kalba buvo tiek pat reikalinga, kiek vėliau, po okupantų pasikeitimo – rusų. Mūsų susirašinėjimas truko metus ir tris mėnesius: nuo 1943 balandžio iki 1944 birželio. Suaugusieji, be abejonės, jau tos vasaros pradžioje gaudė ir sekė fronto naujienas, žinojo jį besiartinant, gal ir ruošėsi naujų okupantų pasirodymui. Mums, vaikams, visa tai buvo labiau fonas, o ne tikrovė, paprasčiausiai – karo realybė. Dar prieš tą nepamirštamą savo realumu (mums, Rapolo Mackonio šeimai) kovo 19 dieną, o gal tos pačios dienos popietinėmis valandomis išgirdau kažkurios klasės draugės žodžius: „Taip, tavo tėvas turėjo būti suimtas.“ Toji žinia, draugės atsinešta iš savo namų, taip pat buvo man natūrali ir suprantama.
Iš Štuthofo koncentracijos stovyklos beveik reguliariai ateidavo Tėčio laiškai; į stovyklą keliavo ne tik mūsų laiškai, bet ir siuntiniai. Neatsimenu, kas buvo siunčiama, nes tas dėžutes paruošdavo Mama. Aš jas nunešdavau ir atiduodavau pašto skyriuje, kuris tuo metu buvo Šv. Jono gatvės name, prie pat Pilies gatvės, kitapus Šv. Jonų bažnyčios. Eidama pro tą vietą dabar dažnai žvilgteliu į pastatą kitoje Pilies gatvės pusėje. Ten vokietmečiu veikė savitarpės pagalbos komitetas, kuriame aš kartais atsiimdavau mums, Rapolo Mackonio dukroms, skirtą pašalpą.
Karo metas, kaip įprasta, buvo gausybės įvairiausių gandų metas. Dažniausiai juos pagimdydavo ir plėsdavo nesibaigiantys lūkesčiai ir viltys ar, teisingiau, iliuzijos, kurios daugeliui tiesiog padėdavo ištverti. Viena tokių viltingų iliuzijų buvo anuo metu svarstymai apie galimybę nuvykti į Štuthofą ir pasimatyti su jo kaliniais. Mama užsimindavo apie tas viltis po susitikimų su kitų Štuthofo kalinių žmonomis. Tačiau jų pavardžių aš neprisimenu, o vėliau nesiaiškinau, ar apskritai būta kokių nors pastangų tokį sumanymą įgyvendinti.
Apie Štuthofo koncentracijos stovyklą, kaip ir kitas didesnes ar mažesnes žudymo įmones, šiandien pakankamai gerai žinome ne tik iš fašizmo pragarą praėjusių aukų prisiminimų bei liudijimų. Tų stebėtinai tiksliai veikiančių mirties fabrikų šeimininkai, detaliai apgalvoto masinio žmonių likvidavimo vykdytojai, paliko tikrai vokiškai tvarkingą, idealią savo veiklos dokumentaciją. Tačiau net ir gerai susipažinus su visa šių nusikaltimų tyrimo medžiaga normaliam žmogaus protui būna sunku įsivaizduoti nužmoginimo būdus ir mastą tuose žudymo centruose. Prieš keletą metų „Veido“ žurnalo išspausdintoje publikacijoje apie Rapolą Mackonį buvo įdėta nuotrauka: sulysęs, išvargęs ir apšepęs barzdotas veidas. Parašas po nuotrauka: R. Mackonis – Štuthofo kalinys. Tačiau ši konkreti nuotrauka – iš visai kitos koncentracinės stovyklos, kitame pasaulio krašte – Sibire, Kemerovo srityje. Vokiečiai savo kalinių-mirtininkų asmeniškai nefotografuodavo. Tų pusiau žmonių, pusiau zombių pavidalai liko tik karo fotografų arba kino dokumentininkų kadruose.
Keletą kartų žiniasklaidoje, greta publikacijų apie Štuthofą buvo spausdinama R. Mackonio nuotrauka su tos koncentracinės stovyklos dryžuota bliuze ir kelnėmis. Šio rūbo dalį Tėvas išsaugojo, o po išlaisvinimo apsistojęs Lenkijoje, Pamario (Pomorze) miestelyje Kwidzyń, paliko jį taip pat buvusiam KC kaliniui daktarui Vojevskiui. Po daugelio metų, pagaliau sugrįžęs į Lietuvą, jis – jau nelabai pamenu, per kuriuos savo draugus lenkus – pasistengė tą rūbą su autentišku kalinio numeriu atgauti. T. y. jam kažkas atvežė net per Varšuvą ar Maskvą.
Per nepilnus pusantrų metų mūsų namuose susirinko nemažas pluoštelis tų vokiškai rašytų laiškų iš Štuthofo. Deja, 1944 metų vasarą, po to, kai žuvo Mama, o per Vilnių persirito frontas, aš jų netekau.
Kelintą 1944 metų birželio dieną Mama mane išlydėjo vasarai pas Tėvo brolį Edvardą į Ukmergę, jau neprisimenu. Stovėjome kartu su ja pačiame Vilniaus centre, aikštės, kuri dabar vadinasi Vinco Kudirkos, vakariniame pakraštyje. Laukėme pakeleivingos mašinos. Toje vietoje, t. y. dešinėje Vilniaus gatvės pusėje, stabtelėję sunkvežimiai paimdavo iš miesto išvažiuojančius žmones. Kokių nors autobusų ar lengvųjų automobilių man ten neteko matyti.
Laukėme neilgai. Mama pabučiavo mane, lipančią į sunkvežimio kabiną, pamojavo. Prisimenu, kad buvo su savo maža juoda skrybėlaite. Ką ji galvojo, grįždama namo? Dabar neabejoju – jau tą valandą ji žinojo, kad daugiau nebepasimatysime.
Kažkodėl tik dabar, rašydama apie atmintiną atsisveikinimą, nustebau staiga suvokusi, kad prieš trejetą metų tiksliai toje pačioje vietoje mane partrenkė ir ilgam suluošino iš požeminio garažo po Kudirkos aikšte atšvilpęs džipas. Niekada pastaruoju metu tų dviejų savo gyvenimo lūžių nesu sugretinusi ir neketinu jų sureikšminti. Taip atsitiko, ir tiek.
Apie tai, kaip keturiasdešimt ketvirtųjų vidurvasarį Vilniaus gatvėmis nugriaudėjo fronto linija, kokie įvykiai lydėjo vokiečių pasitraukimą ir juos išstūmusių Raudonosios armijos dalinių judėjimą, iš padrikų pasakojimų bei įvairių gausių prisiminimų sužinojau daug vėliau. Aš tankus su penkiakampėmis žvaigždėmis trečią kartą savo gyvenime pamačiau tolokai nuo Vilniaus, dėdės sodyboje už Ukmergės. Toji apylinkė, jei neklystu, vadinosi Pivonija.
Liepos mėnesiui įpusėjus, o gal ir baigiantis, kartu su dėde Jonu, jauniausiu Tėvo broliu, ten pat prisiglaudusiu, pėsti nukeliavome visus aštuoniasdešimt kilometrų iki Vilniaus.
Dėdė Jonas – dailininkas, scenaristas ir libretistas Mackevičius-Mackonis glaustai aprašė tą mudviejų žygį su nakvyne paplentėje kažkur apie Širvintas savo prisiminimuose (po jo mirties 2003 m. išleista knyga „Boružės odisėjos“). Miegojome tą naktį, kaip jis rašo, šieno kaugėje. Mano atmintyje liko kieti pūdymo grumstai po šonu. Taip jau nutinka su visų atsiminimų detalėmis.
Visa tų metų vasara buvo karšta ir saulėta. Skaisčią ramią dieną, nusileidę Ukmergės plentu į Žvėryną, pasiekėme Vytauto gatvę, kurios vardas nesikeičia nuo praeito amžiaus pradžios iki šiol. Pasukome į Traidenio gatvę, iš tolo pamačiau sveikutėlį mūsų namą. Mums nepriėjus Kęstučio gatvės namų, išvydau atvirame lange rymančią moterį. Kai pasisveikinau, į mano klausiamą žvilgsnį ji iš karto tarė lenkiškai:
– Panienka nie wie? Mamusia pani zabita1.
Turbūt nieko neatsakiau. Neprisimenu, kokius žmones radau įžengusi į savo namus. Kieme mane pasitiko mūsų šuo Čigo. Apsikabinau jį ir verkiau.
Ir šiandien negaliu nors apytikriai atgaminti, ką tada išvydau visuose keturiuose mūsų kambariuose. Kažkuriame iš jų gyveno laikinai „įleista“ man iki tol mažai pažįstama vilniečių Mareckų šeima. Vienintelis tąsyk įsibrėžęs ir iki šiol atmintyje ryškus vaizdas: miegamajame ant suverstų baldų ir kažkokių daiktų krūvos, pačiame viršuje – mano pliušinis geltonas meškiukas. Iki šiol taip pat tik apytikriai pamenu, kokie daiktai, rūbai, indai ar namų apyvokos rykai buvo likę arba dingę. Ilgainiui supratau, kad tą dieną visam gyvenimui netekau daugeliui būdingo bruožo – stipraus prisirišimo prie daiktų, neretai liguisto. Ta keistoka būdo ypatybė man visą gyvenimą visada padėdavo, nors kartais ir kenkė…
Diena po dienos pati viena peržiūrinėjau spintas ir spinteles, senovinę indaują raižytais durelių stiklais, Tėvo rašomojo stalo stalčius. Mano sesuo, kažkam iš artimųjų nusprendus, buvo apgyvendinta Švenčionėlių klebonijoje pas Mamos dėdę, kunigą Petrą Budrą. Tuo metu jis jau buvo dekanas, t. y. dešimties parapijų vyresnysis valdytojas. Kaimynai, pagyvenusių lenkų Daškevičių pora ir jų duktė, gyvenę mūsų namo antrajame bute, užuominom leido man suprasti, kas ir taip buvo aišku: mūsų butas prieš įsikraustant Mareckams porą savaičių buvo visiškai tuščias, taigi atviras bet kam, ko nors pasigviešusiam. Tuo labiau kai aplinkui prasidėjo beveik laisvas ištuštėjusių žydų namų siaubimas. O vieną iš tų dienų, kaip man pasakota, sunkvežimiu atsibeldę neva uniformuoti žmonės padarė mūsų namo pusėje savotišką kratą. Susėmė pluoštus Tėvo popierių, nuotraukų, gal ir daiktų. Dingo rūsyje laikyti mano tetos Agotos iš kaimo atvežti saugojimui maišai su žiemine apranga. Jau vėliau, kai kalbėdavomės su seseria apie tą laikotarpį, ji prisiminė tų nelabai aiškių „tikrintojų“ replikas, esą tai galėję būti žydų daiktai. Papasakojo ir apie tai, kaip kaimynai Daškevičiai paprašė jų „palikti vaikams nors keletą šeimos nuotraukų“. Tačiau iš tikrųjų aš vėliau radau daug tarpukario nuotraukų.
O liūdniausia ir pikčiausia buvo tai, ką ne iš karto suvokiau: dingo beveik visi Rapolo Mackonio rankraščiai, tarp jų keli sąsiuviniai karo metais vestų dienoraščių. Tada ir užsimezgė viena iš dviejų dramatiškų mano gyvenimo detektyvinių mįslių, kurių sprendimo aš ieškojau dešimtmečiais.
Nykų pokario rudens vakarą užsuko pas mane, berods, dar gimnazistę, du pažįstami vaikinai. Atsivedė kiek vyresnį, man iki tol nematytą. Tuo metu gyvenau viena Tėvo prieš karą statytame name, vieninteliame iš mūsų buvusio keturių kambarių buto man atitekusiame kambarėlyje. Jie užėjo kaip ne kartą, pamatę iš gatvės mano šviečiantį langą. Kadangi jau buvo įvesta elektra, vadinasi, ėjo antri, o gal treti metai po karo.
Ant rašomojo stalo stovėjo Rapolo Mackonio nuotrauka inkrustuoto medžio rėmeliuose. Vos spėjau užsiminti, jog tai mano Tėvas, netikėtas svečias ramiai tarė:
– Aš šitą žmogų pažįstu. Praleidau su juo porą metų vokiečių konclageryje.
Tai buvo Vladas Darginavičius, kalėjęs su savo tėvu Adolfu Darginavičium Štuthofe, toje pačioje lietuvių įkaitų grupėje. Draugai vadino jį Mire, iki šiol nežinau kodėl. Tada, žiūrėdamas į mano Tėvo nuotrauką, neatrodė nei nustebęs, nei sujaudintas. Ir aš reagavau, kaip dabar sakytume, be emocijų. Nepuoliau aikčioti nei klausinėti, kur ir kada jie su Mackoniu išsiskyrė, kada ir kaip Darginavičiai grįžo į Lietuvą. Tuo labiau, kad ir Vladas nepasidomėjo, ar aš ką nors žinau apie savo Tėvą, gal jau taip pat sugrįžęs? Iš pažįstamų rato mane jau buvo pasiekusi žinia, kad Rapolas Mackonis gyvena Lenkijoje, tačiau jo pirmąjį mašinėle rašytą laišką gavau kiek vėliau. Maždaug tuo metu, išgirdusi, jog į Vilnių jau yra parvažiavęs Balys Sruoga (tos pačios grupės kalinys), pasibeldžiau į butą Tauro gatvėje.
Aukštas sauso veido vyriškis, sėdintis už rašomojo stalo, sutiko mane taip pat sausai ir santūriai, beveik šaltai. Galbūt, kaip vėliau sužinojau iš kitų štuthofiečių prisiminimų, priežastis buvo gana atsainūs jo santykiai su Mackoniu dar kacete. Tačiau nepamenu, kad tąsyk jo atsargus ir net kažkiek įtarus žvilgsnis būtų mane nuvylęs. Vargu ar įmanoma šiandien paaiškinti, kodėl panašūs susitikimai ir pokalbiai, kiek jų patyriau, labiau panėšėjo į kažkokios pjesės veikėjų apsikeitimą situacijos pasufleruotomis frazėmis nei į jaudinantį vienas kitą atradusių bendro likimo žmonių bendravimą.
Tokia buvo ne tik pirmųjų pokario metų, bet ir tolesnių sovietinio gyvenimo dešimtmečių tikrovė. Žvelgdamas į netikėtai sutikto žmogaus akis – o neretai išvis vengdamas tiesioginio žvilgsnių susidūrimo – tiesiog nežinojai, ką ir kaip kalbėti. Tapau kadaise tik vieno tokio džiaugsmingo susitikimo liudininke. Jau bene šeštojo dešimtmečio pabaigoje dirbau Lietuvos radijo komitete valandėlių vaikams ir jaunimo redakcijoje, kuriai vadovavo Sofija Binkienė, karo metais mirusio poeto Kazio Binkio našlė. Į redakcijos kambarį įžengęs liesokas vidutinio amžiaus vyriškis ir Binkienė tiesiog nušvito, ir puolė jie vienas kitam į glėbį. Tai būta Antano Miškinio, vieno mūsų įstabiausių lyrikų, vos sugrįžusio iš Sibiro.
Maždaug tais pačiais metais – 1956-aisiais – po trylikos neįtikėtinai skirtingų tremčių metų į Lietuvą grįžo mano Tėvas. Mudviejų susitikimas buvo, deja, ne toks.
Bus daugiau
Parengė Alma Lapinskienė
1 Panelė turbūt nežinot? Jūsų mamytė užmušta (lenk.).
Paul Monty. Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas
2018 m. Nr. 3
Iš vokiečių k. vertė Aida Ivinskis
Unikali istoriniu ir kultūriniu požiūriu knyga „Vilniaus kelrodis“, pasirašyta Paulio Monty pseudonimu, pirmą kartą buvo išleista vokiškai Vilniuje, „Wilnaer Zeitung“ laikraščio leidykloje 1918 m., remiantis straipsniais, periodiškai skelbtais tame pačiame leidinyje nuo jo įkūrimo pradžios 1916 m. Pirmojo pasaulinio karo metu Vilnius vokiečių kariams, tarnaujantiems Rytų fronte, įgijo tranzitinės geografijos prasmę. Tai buvo miestas, pasak P. Monty, jungiantis svetimą ir mažai pažistamą kraštą su gimtaisiais namais ir tuo pačiu primenantis apie prarastą taikų gyvenimą. „Vilniaus kelrodis“ kviečia keliauti po miestą vietinio gyventojo žingsniu. Tokia miesto pažintis, skelbia P. Monty, – ypatinga meno forma, sudaranti kiekvienam keliautojui galimybę pajusti kūrybinę laisvę.
Nutaręs išsiaiškinti, kas gi slepiasi po Paulio Monty pseudonimu, žymus sociologas, kultūrologas, Kanadoje gyvenantis mokslininkas Laimonas Briedis po ilgų tyrinėjimų neseniai identifikavo, kad „Vilniaus kelrodis“ iš tiesų yra parašytas dviejų autorių – Paulio Fechterio ir Montague’o Jacobso. Abu rašytojai buvo Vokietijos publicistai ir literatūros veikėjai: P. Fechteris (1880–1958) garsėjo kaip vienas iš pirmųjų ekspresionistinio meno kritikų Europoje, o M. Jacobsas (1875–1945) buvo žymus teatrologas ir dramaturgas. Nors P. Fechteris ir M. Jacobsas buvo draugai, „Vilniaus kelrodis“ – vienintelis žinomas jų kūrybinio bendradarbiavimo kūrinys.
Knygą šiais metais išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Vilniaus šaligatviai
Kai atostogų iš karo grįžęs karys pirmą kartą išeina į miestą, jam tenka gerokai patikslinti savo santykį su pasauliu ir žmonėmis. Tai, ką jis anksčiau laikė savaime suprantamu dalyku, dabar atrodo tikras stebuklas. Jei jis atvyksta iš tokios karo veiksmų vietos, kur kariai, nelyginti miškiniai, gyvena laukinėje gamtoje, prisitaikyti iš pradžių bus sunku. Nenuostabu – juk toks karys pirmiausia privalo išmokti vaikščioti. Prie gličios miško žemės ar nelygaus rąstų kelio pratusios kojos turi vėl įgusti eiti tvirtu miesto gatvių grindiniu.
Kai likimas tokį atvykėlį atbloškia į mielą Vilniaus miestą ir kai jis leidžiasi klajoti skersgatviais, jam tenka išmokti dar daugiau. Tiesa, pagrindinėse gatvėse laikomasi visiems Europos miestams galiojančių taisyklių. Žmonės eina, vaikštinėja, grūdasi plačiame grįstame ruože tarp namų ir grindinio. Jau išmokome jį vadinti gražiu vokišku žodžiu „šaligat-vis“ (Bürgersteig), pagaliau išstūmusiu „trotuarą“ [Trottoir], kuris kadaise liaudies etimologijos smurto aktu buvo paverstas „trituaru“ [„Trittoir“, liet. galbūt mintìnis].
Tačiau kaip, vokišku ar svetimu žodžiu, pavadinti tuos nemiestietiškus šalutinių gatvių lieptus? Palei nutekamojo griovio prarają patiesta siaura storlentė. Ji girgžda ir dunda po kojomis, bet staiga pranyksta, o netrukus vėl išnyra akmeniniu grindiniu ir galiausiai virsta siaurėjančia lenta. Nereikia būti plačiapečiu milžinu, kad savo kūnu užpildytum ir visiškai užtvertum tokį pasažą. Nors priešpriešiais niekas neateina, tokiame kelyje vis tiek tyko nemenki pavojai. Po kairei staiga atsiveria medinės, neišvaizdų kioską dengiančios langinės. Metiesi į kitą pusę, o ten jau naujos kliūtys: staiga nasrus pražioja rūsio laiptų skliautas, ir jei spėji nuo jų pabėgti, blauzdikauliu trenkiesi į ką tik nuotekų griovyje atsidūrusių rogių ienas. Tačiau keliauninkas gatvėje retai vienas. Gyvas prekybinis gyvenimas, laimei, verda visame Vilniuje, net šalutinėse gatvelėse. Praeiviai stengiasi žūtbūt eiti šaligatviu, tad
spūstis verčia naujoką išmokti ne tik žingsniuoti, bet ir įsisavinti naujų įgūdžių. Todėl miesto gatvėse tenka šokti savotišką ratelį, pasižymintį begaline šokio figūrų įvairove: pasitraukti iš kelio, šokuoti, apeiti ratu, neprarasti pusiausvyros – neprastas kadrilis išeitų iš tų žingsnelių, kuriuos pėsčiajam netyčia tenka padaryti.
Kadaise, neramiais laikais, nedidelių universitetinių miestelių gatvės peštukams būdavo gera proga ieškoti priekabių. Tereikėdavo prasilenkiant nustumti priešininką nuo šaligatvio. Vienoje studentiškoje dainoje apie šlovingąsias korporacijas toks gatvės didvyris liaupsinamas ne kiekvienam dainininkui iki galo suprantamais žodžiais: „O kurgi tie, kur nesvyravo, kur nesitraukė nuo plataus akmens?“ Laimei, ši mušeikų padermė jau išnyko. Antraip kokia nepaprasta šventė lauktų šių priekabiautojų Vilniaus skersgatviuose, kur net ne apdainuotasis platus šaligatvis kaltas, kad reikia svirduliuoti ir trauktis iš kelio.
Tie siauručiai mediniai lieptai, tiek seną, tiek jauną paverčiantys nuostabiu gatvės šokėju, neabejotinai vadintini beišnykstančiu miesto simboliu. Jei Vilnius ir toliau plėtosis kaip naujai atgimstantis miestas, tai netrukus ir šiuose skersgatviuose lentas pakeis šaligatviai. Tada jau niekam, kailiniuotam ar kaliošuotam, nebereikės šokuoti, ir praeivis galės pažvelgti praeivei į veidą, užuot it gyvatžmogis aplenkęs ją ratu.
Krautuvė
Ko žmogui reikia, tą jis turi turėti, – šiuo principu, kad ir kaip žiūrėsi, pagrįsta visa prekyba ir žmonių komunikacija. Tai nerašyta visų krautuvininkų taisyklė, pagrindas, į kurį remdamiesi jie plečia savo verslą. Kiekvienam žmogui reikia valgio ir gėrimo, drabužių ir batų, todėl tūlas visada steigs krautuvę, kurioje bus galima nusipirkti valgio ir gėrimo, drabužių ir batų bei visko, ko reikia kūnui penėti ir prižiūrėti, – nusipirkti už pinigus, kurie reikalingi tam krautuvę atidariusiajam, kad irgi patenkintų savo poreikius.
Šis santykis, rodos, toks paprastas, kad visais atvejais yra teisingas ir nieko čia nebepridursi. Deja, tai klaidinga nuomonė, ir tuo bet kurią akimirką įsitikinsime gražiajame Vilniuje. Pirkėjo ir pardavėjo ryšys čia daug gilesnis, glaudesnis, asmeniškesnis: pardavėjui maža išdėlioti prekes vitrinoje ir laukti, kol jų kam nors prireiks. Jis trokšta, kad pirkėjui būtų dar patogiau, todėl imasi iniciatyvos: vadovaudamasis principu „gatvė skirta bendravimui“ palieka krautuvę ir, užuot laukęs, kol pirkėjas ims jo ieškoti, pats ieško to, kuriam reikia jo prekės. Jis perkelia prekybą į gatvę, taip pripildydamas visą miestą prekybinio šurmulio, kuris priešingu atveju uždarytas ir nematomas neišplistų už jo krautuvės sienų.
Visur yra gatvės prekiautojų. Berlyne, Vienoje, Romoje, Londone atvirukų prekyba seniai trukdo eismą, net karas beveik nepakeitė padėties. Okupuotų Prancūzijos miestų vaikai, išmokę jiems sunkiai ištariamą žodį „Streichholz“ (degtukai), įkyriai siūlo atvirukus su prancūzų belaisvių vagonų vaizdais; Niše serbų vaikigaliai, smagiai šaukdami „Putz, putz, mein Herr – blizgint, blizgint, mano pone“, vilioja praeivius siūlydamiesi meistriškai nublizginti batus, o jų motinos bei seserys maloniai tiesia praeiviams „Schnaps, Kognak – degtinė, konjakas“, „Tee, Kaffee – arbata, kava“, „Mehlspeis – miltiniai patiekalai“ ar „Ss-treichholz – dd-egtukai“.
Visi šie žmonės nešiojasi prekes ir gatvę iš dalies paverčia savo krautuve. Vilniaus gatvių prekeiviai daug pažangesni. Pasikliauti tik meilikavimu ir neturėti vitrinų – menka naujovė; visai kas kita pardavėjas be prekių – tai gerokai aukštesnis lygis! Toks prekybininkas stoviniuoja ar vaikštinėja gatve, kiekvieną praeivį įdėmiai nužvelgdamas, ir tik kurį nors nusižiūrėjęs išnyra priešais rimtai ar bičiuliškai užklausdamas, bet savo prekybos objekto nerodydamas, ar kartais jis nepageidautų odinės liemenės ar žąsies kepsnio, o gal arbatos ar pirštinių? Retkarčiais jis pasitenkina bendresniu klausimu: „Gal ko geresnio?“ Užkalbina ne kiekvieną – jis išmano praktinę psichologiją. Jei siūlo „gerus pietus“, tai pirmiausia žinovo žvilgsniu atsijoja alkaną nuo šąlančio – pastarąjį, kaip tinkamą objektą, perleidžia kaimynui, kurio sritis – odinės liemenės, kailinės pirštinės ar šiltos kelnės. Šis, savo ruožtu, toks pat dosnus kitiems bendražygiams, kurie siūlo kitų gėrybių, kurių baras yra „puiki nakvynė“, „geri kambariai“ ar dar kiti masinantys dalykai, ypač patrauklūs kareivio širdžiai ir skrandžiui. Vilniaus gatvių prekeivis be prekių puikiai ištobulino savo amatą, pagrindė jį žmonių pažinimu ir šitaip išplėtojo bei pagilino pasiūlos ir paklausos santykį, pavertė jį žinių ir gebėjimo dalyku.
Vakarų miestuose irgi yra tam tikrų gatvės prekeivių be prekių. Turbūt kiekvienas su jais ne kartą susidūrė, Berlyne tai tikrai – su vyresniu ar jaunesniu vyru, kuris staiga mandagiai priėjęs tyliai šnibžteli: „Dėvėtų drabužių, ponas barone?“ (Kartais baronas virsta daktaru, jei užklaustojo išvaizda tarsi liudija tokią jo mokslinę veiklą.) Čia ir išryškėja tas įdomus skirtumas tarp Vakarų ir Rytų. Berlyniškis prekeivis be prekių nori šį tą gauti, o vilniškis – kai ką duoti. Jis ieško tokio, kuris, jo nuomone, turi poreikį, kuriam jis, taip sakant, galėtų perleisti dalelę savo turto, o berlyniškis pats turi poreikį gauti. Todėl ir jo elgesys ne visai savimi pasitikintis, jis kone prašytojas. Vilniaus gatvės prekiautojas visai kitoks: jis ne vargeta, todėl klausia oriai, pasitikėdamas savimi, ir nesvarbu, ar praeivis jam atsakys.
Velyknaktis Vilniuje
„Velykų šventės pradžia“ Faustas vadina vidurnaktį, kai varpai ima gausti Prisikėlimo džiaugsmą. Šią iškilmingą valandą Vilniaus gatves sunku atpažinti. Šmėkščiodami patamsyje iš gatvės į gatvę zuja praeivių siluetai, atsidaro namų durys ir žmonės užlieja gatves, kurios, galiojant karo padėties įstatymui, naktį paprastai tuščios.
Skamba balsai, aidi žingsniai – neįprastas gyvenimo gausmas naktį nejučia verčia sparčiau žingsniuoti. Beveik visus šaukia tas pats tikslas. Tamsą nušviečia aukšti Šv. Jono bažnyčios langai, iš vidaus atskamba vargonai, virš giedančios minios sklendžia iškilmingų giesmių garsai. Kas atsispirtų šitokiai pagundai?
Artėjant vidurnakčiui, bažnyčioje liepsnoja visos žvakės. Laisvų vietų nėra – išvien galvų miškas. Sakyklos laiptus nusėdę suaugusiųjų nebedrausminami vaikai. Vargonai darniai susilieja su choru, tik retsykiais čaižiai suskambantis varpelis įsiterpia į harmoningą jų tolydumą. Procesija susikaupusi apeina gatvę, iš abiejų jos pusių stovi maldininkai. Eisena nuolat išnyra tai vienur, tai kitur. Priekyje žengia tvarkdarys su barškančiu bumbulu ant ilgo koto. Jis praskiria kelią zakristijonams baltomis kamžomis, šie eina pavieniui, spalvingomis bažnytinėmis vėliavomis nešini. Už jų poromis išsirikiavę pagal ūgį mokiniai – rankas sudėjusios maldai mergaitės raudonomis skarelėmis, po jų margomis šerpėmis persijuosę berniukai. Jiems praėjus žvilgsnis kyla aukštyn, pasitikdamas atsiūbuojančius žvakių šviesoje skendinčius šventųjų paveikslus sunkiais rėmais. Procesijų altorėlių, ant kurių jie pastatyti, neštuvų karteles savo pečiais parėmusios baltai vilkinčios ir baltais šydais apsigaubusios mergaitės. Jei kas Ispanijoje yra stebėjęs, kaip tokias pat apeigas atlieka į juodus apdarus susisupusios brolijos, dvigubai apsidžiaugs, kad šiame krašte Didžioji savaitė tokia šviesi ir maloni.
Žmonės suklaupia: po baldakimu kapelionų apsuptas kunigas neša Monstranciją su Švenčiausiuoju Sakramentu. Ore pasklinda tirštas kvapas: praeina smilkytuvą uoliai siūbuojantis ministrantas. Neįprastai skirtingi eisenos dalyviai susibūrė po šia keliaujančia palapine. Mažomis rankelėmis barstydama žiedlapius, prieš kunigą atbula eina smulki, gležna mokyklinio amžiaus mergaitė. Kunigui praėjus, švelnumą keičia šiurkštumas: zakristijonas su paauksuota lazda savo nugara vis pristabdo minią, nes tarp šio eisenos ariergardo ir priekyje einančio tvarkdario spraudžiasi netvarkinga giedančių maldininkų minia. Moterų skaros ir griežti vyrų veidų bruožai išduoda, kad čia daug kaimiečių, susirinkusių Vilniaus bažnyčioje švęsti šventos Prisikėlimo nakties.
Pagaliau klajojančios vėliavos nurimsta: pro gyvasienę procesija grįžta prie didžiojo altoriaus. Bažnytinė šventė baigiasi mišiomis. Lauke, tamsoje, Vilniaus gatvės dar kartą atgyja, o besibučiuojančios kaimo moterys mums primena, kad Velykas švenčiame slavų žemių paribyje. Tačiau varpai pirmą kartą tyli. Karas išplėšė varpines, iš kurių šios nakties žinia skambėdama pasklisdavo po miestą ir slėnį.
Koncertas prie katedros varpinės
Visą žiemą kiekvieną vidurdienį Lukiškių aikštėje prieš gubernatūros pastatą vykdavo karinės muzikos koncertai. Ant sniego išsirikiavę grodavo landšturmo pučiamųjų orkestro muzikantai, o tamsios klausytojų figūros stoviniuodavo šalimais arba neskubiai vaikštinėdavo pirmyn ir atgal Šv. Jurgio gatve.
Lukiškių aikštė tikrai labai graži, bet ji be galo rusiška: didžiulė, nuošali, plokščia, jos neriboja pastatai, tai tiesiog nesuformuota, neįrengta miesto erdvė. Žiemą šią beformybę, kaip ir visą likusį pasaulį, baltu apklotu uždengia sniegas – šiltais kailiniais apsigaubę žmonės pripildo ir sugyvina bespalvio pasaulio erdvę. Tačiau kai ateina pavasaris ir žiema virsta vandeniu, kai dangus nebe pilkas ir žemas, o mėlynas ir aukštas, tada su sniegu pranyksta ir architektūrinės artimo meilės dangalas, tada juste justi visa beribės aikštės nykuma. Sumažėję žmonės ištirpsta milžiniškoje erdvėje, o praradusi jėgą muzika išsisklaido begalinėje aplinkoje.
Pavasaris yra ne mažiau smagus metų laikas kaip žiema. Šioji žmones geriausiu atveju suburia namuose, o pavasaris sutelkia lauke. Jis naikina atsiskyrimą, suveda žmones ne tik į poras, todėl vokiškos karinės muzikos vidudienio koncertams pavasarį žūtbūt reikia kitos, smagesnės vietos. Ir tokią vietą pavyko rasti – tai aikštė prie didžiosios katedros, šalia campanile kitame Šv. Jurgio gatvės gale. Geografiškai ji šiek tiek į rytus, bet kaip aikštė ji akivaizdžiai vakarietiškesnė nei Lukiškių aikštė vakarų pusėje. Šioje kur kas jaukesnėje erdvėje smagu klausytis skaidrių vokiškos muzikos garsų, juolab kad ir suoliukų prisėsti netrūksta; ant jų saulėkaitoje patogiai įsitaisius malonu grožėtis menu ir gamta. Vaizdas išties nuostabus: pilkos žmonių figūros, šviesiai geltonai saulėje spindintys instrumentai geltonos varpinės ir iškilmingo katedros portalo fone, virš jų – Pilies kalnas, apaugęs pumpurus kraunančiais medžiais, o pačiame priekyje – muzikos klausantys žmonės, vyrai, moterys, vaikai. Keista: senas ar naujas melodijas pučiantys pilki kareiviai skaisčią pavasario dieną atrodo linksmesni ir spalvingesni negu juos supanti tamsi gyventojų minia. Ji bespalvė, tik kur ne kur švysteli ryški merginos skrybėlaitė ar raudonas vaiko drabužėlis. Pasidabinusių žmonių gatvėse dar nėra, kaip nėra nė gėlių – bet širdis jau džiaugiasi juos nujausdama. Kai katedros aikštėje sužaliuos medžiai, sulauksime ir vieno, ir kito, ir tada vokiečių land-šturmo muzika skambės dar gražiau.
Vilniaus pavasaris
Žydru, skaidriu dangumi sparčiai iriasi dideli pilki debesys; gatvėse čirškia žvirbliai, kažkur kieme pasigirsta sentimentali, seniai pamiršta rylos melodija. Šviečia saulė, gatvėse ir aikštėse tvyro drungnas oras: nekyla jokių abejonių, kad ir Vilniuje prasidėjo pavasaris.
Neskaitant bendrųjų, taip sakant, tarptautinių pavasario požymių, kuriuos dažniausiai nurodo meteorologijos ir botanikos mokslai, Vilniaus pavasario išskirtinumą nulemia keli savitumai. Paukščių čiulbėjimo, geltonais kačiukais aplipusių žydinčių lazdynų krūmų, sprogstančių alksnių ir dangumi plaukiančių debesų yra ir kitur, bet Vilnius pasižymi kai kuo tik jam būdingu. Pirma – žmonės pradeda plonėti. Tai nereiškia, kad jie ima tirpti kaip sniegas, švelniai pašildžius saulutei; išorinis, į saulę atsuktas jų dangalas lieka nepakitęs. Tačiau jų kontūrai, žiemą dažnai įgyjantys keistai pilvotas, išgaubtas formas, tampa lygesni, glotnesni, taip sakant, žmogiškesni. Kylant temperatūrai, drabužių sluoksnių skaičius ima mažėti: iš drabužių pamažu išsilukštena žmogaus figūra. Jaunesnės moteriškosios lyties atstovės jau atsisako net galvos apdangalų – skrybėlaičių ar skarų. Ši suplonėjusi žmonija esmingai keičia miesto vaizdą, suteikdama jam kitokią, grakštesnę, net, sakytum, jaunesnę išvaizdą, kuri dabar gražiai dera su švariomis šviesiomis gatvėmis. Nušvitusios gatvės yra antras ypatumas. Tiesiog neįtikėtina – tarp niūrių žiemiškų namų matyti nebe tamsios, kone juodos gatvės ir skersgatviai, o maloniai įsaulyje žvilgantys akmenys. Miestas staiga tampa spalvingas ir vientisas. Iki šiol viskas – žmonės, namai, gatvės – buvo paskira, kas sau. Žmonių figūros atsijos ėjo žeme, palei sienas, sienos buvo nesusijusios nei su gatve, nei su apsnigtais stogais. Dabar, kai šviesu ir saulėta, žiemos apdangalus nusipurčius viskas staiga susilieja išvien: paveikslo dalys susijungia ir po miestą pasklinda nauja, spalvingesnė gyvybė. Kitur tai nekrinta į akis, bet Vilniuje to neįmanoma nepastebėti: miesto vaizdas kaip reta aiškiai atspindi metų laikų kaitą.
Beje, artėjantį pavasarį čia pirmiausia parodo žemė. Čia nėra strazdų nei kitų giesmininkų, kurie Vokietijoje užtraukia pavasario išsiilgusias giesmeles dar sniegui nuo stogų nenutirpus; čia tik žemė leidžia pajusti, kad keičiasi metų laikas. Tai, kas dengė gatves kaip sniegas, atpažįstamas gal ne tiek iš spalvos, kiek iš konsistencijos, ir padėjo rogėms, gal ne visada smagiai, slysti, ištirpsta ir smagiai čiurlenančiu upeliuku gatvės pakraščiu teka į slėnį ar tyvuliuoja vidur grindinio smagiai atspindėdamas dangų. Jei keliautojas dėl kokios nors priežasties nužengia nuo siauro šaligatvio ant grindinio, o toks žingsnis žiemą jam užtraukdavo pavojų paslysti ant apledijusio nuožulnaus grindinio, tai, instinktyviai ieškodamas kojoms tvirtos atramos, jis žengia į balą ir neišvengia galimybės gausiai aptaškyti kaimyno paltą vandeniu, į kurį paniro jo aulas. Atkakliai debesų patalo įsikibusiame danguje dar laikosi žiema, bet po juo, žemėje, jau pavasarėja. Tai liudija drėgmė bei tas, ką ji pamažu atskleidžia žvilgsniui, – grindinys. Mus džiugiai sveikina Vilniaus gatvių grindinys, kurio nematėme mėnesių mėnesius. Kaip kitur strazdus ir pirmąsias snieguoles pasveikiname, taip čia sveikiname nedidelius, apskritus akmenis, kuriais vienodai švelniai slysta tiek žmogaus koja, tiek arklio kanopa ir kurie maloniai, švelniai pakrato vežimaitį. Tai tikras, nepaneigiamas ženklas, kad ir į Vilnių atkeliauja pavasaris.
Alyvos
Šiomis vėsiomis gegužės dienomis atmintyje vis suskamba meisterzingerio eilės: „Kaip švelniai, kaip stipriai ir svaigiai kvepia alyvos!“ Švento Jono naktį prisimindamas prarandamą meilę, senasis Hansas Sachsas turi galvoje visai ne margaspalves alyvas, kurios dabar apsipylusios žiedais, o baltus šeivamedžio skėčius, stipriu kvapu pripildančius trumpą birželio naktį. Tačiau jo žodžiuose suskamba ir šių dienų grožio dalelė, kai virš tvorų moja šviesios žydinčių alyvų šakos, baltą pavasario žiedų puošnumą pamažu versdamos marga vasaros spalvų gama.
Vilniaus senamiestyje ne itin daug puošnių aikščių; retai koks medis nuspalvina ir sugyvina pilkas gatves. Tačiau žmonės randa išeitį: jie patys atneša pavasario žalumos ir žiedų į akmeninį miesto pasaulį. Kur pažvelgsi, vaikai, moterys ar vyrai siūlo pirkti gėlių: mažų mergaičių rankose grakščiai santūrios, dar pusiau žiemiškos pakalnutės, raudonų ar geltonų svyrančių tulpių puokštės – ir alyvos. Į miestą atkanka pilnos pintinės baltų, mėlynų, violetinių švytinčių žiedų: iš visų tarpuvarčių jie sveikina praeivius, pasiekia visus kampus ir kampelius, kiekvienam atneša iš užmiesčio dalelę žydėjimo, skriete nuskriejančio su trumpu pavasariu.
Nuostabu matyti, kaip su alyvomis kiekvieną aplanko pavasaris. Seni ir jauni, turtingi ir vargšai – visi nešasi žydinčias alyvų šakeles; kas rankoje, kas atlapo kilpoje, o kas, nesukdamas sau galvos, kur tą kilpą rasti, nes jo drabužiuose užtektinai visokių kitokių, nenumatytų skylių, nerūpestingai užsikiša žiedą kur papuola, kur jam patogiausia. Ponia ir grindiniu vaikštinėjanti maža basakojė mergaitė, vaikai ir senutės – visi nešini alyvomis, net išklerusi karietaitė, šiaip jau kukliai atsižadėjusi puoštis švara, ir ta pasidabina gabalėliu pavasario, kad turėtų dalį didžiajame viso aplinkinio pasaulio žydėjime.
Dar geriau šiomis dienomis iškeliauti iš miesto ir alyvų paieškoti apylinkėse. Už geležinkelio, aukštumėlėje, Vilniaus pietinėje pusėje, yra Kaminų priemiestis1: maži spalvingi nameliai su sodais, vieškeliais virstančios gatvės – gamta įsiveržia į miestą. Tai į kalną, tai į pakalnę rangosi Horodlės gatvė2; netoli jos galo, po dešinei, yra sodininkystės ūkis, priklausantis vokiečiui Ernstui Woehleriui; susižavėjęs alyvomis jis vokiškai nuodugniai pradėjo jas auginti. Jo darbo vaisius – per šimtą nuostabiai žydinčių alyvų rūšių.
Pro nedidelius vartelius įėjus į jo valdas, apima ypatingas jausmas. Švarūs takeliai, teritoriją dalijantys nedideliais ploteliais, tvarka, aiškumas – pasijunti taip, tarsi tave būtų palietusi tėvynė. Paskui prasideda alyvos. Pradžioje, ties taku, neaukšti krūmeliai, liaunučiai kamienai vos pakelia tokią žiedų gausybę.
Už jų žalioji siena kyla aukštyn – mus pasitinka senesnių krūmų karalija. Siaurais takeliais braunamės per krūmus, nuo kurių svyra tūkstančiai švytinčių žiedų. Štai gilus indiškasis raudonis, ypač sodrus žydro dangaus fone, greta sniego baltumo žiedais nusėtas krūmas. Kitoje takelio pusėje sunkiomis kekėmis svyra švelnus mėlis, jam iš šalies švelnus violetas, ir taip be galo: takas po tako, lysvė po lysvės; nulinkusi krūmo šaka mūsų rankose virsta grožiu trykštančiu žydinčiu krūmu. Šalia baltų gelsvais kuokeliais žiedų lyg mažos rožės liepsnoja tamsūs raudonųjų alyvų pumpurai; meistras joms davė vardą „Ludwigui Spaethui atminti“. Toliau pilnažiedė melsva rūšis dailiais smailiais žiedlapiais, šalia beveik tokios pat spalvos, tik apskritais. Štai plačiai išsiskleidusiu raudoniu puikuojasi paprasta atmaina, greta daugybe atspalvių švyti pilnavidurės veislės raudonis. Štai susiglaudę pūpso ant stiebų balkšvi šilt-namio alyvos žiedai, o štai kitoniški – patogiai išsibarstę svyra nuo šakų atidengdami visą savo grožį. Vis naujai skleidžiasi šios „išpuoselėtos formos, kuri augdama tobulėja“, grožis. Taip bevaikštinėjant atgyja seni prisiminimai apie pavasarines iškylas tolimoje Vokietijoje, apie alyvas kreivuose senojo Veimaro skersgatviuose, apie žydintį grožį Bairoite, prie Jeano Paulio kapo. Moja senieji šv. Mikalojaus kalno Bamberge alyvų krūmai, žiedais apsipylę Vormso katedros krūmokšniai; visa tėvynė sveikinasi prisiminimais svetimo krašto sode ir viltimi sulauksiant naujų pavasarinių išvykų gimtinėje.
Šis tekstas (knyga) yra parengtas Vytauto Didžiojo universitete, 2013–2015 metais vykdant projektą „Lietuva karuose: kultūra, tapatybės, egzilis“ (Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-03-058) ir yra finansuotas Lietuvos mokslo tarybos pagal ES priemonę „Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai“ (visuotinė dotacija).
1 Dabartinė Naujininkų pietvakarinė dalis.
2 Dabartinė Darbininkų gatvė.
Friedebert Tuglas. Lietuvos iškilmėse
2018 m. Nr. 2
Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė
Friedebertas Tuglasas (iki 1923 m. – Friedebertas Mihkelsonas, arba Michelsonas; 1886–1971) – estų literatūros klasikas, kritikas, literatūrologas, vertėjas, redaktorius ir žurnalistas. Vienas iš Estijos rašytojų sąjungos steigėjų (1922), ne kartą jai pirmininkavo. F. Tuglaso iniciatyva nuo 1923 m. iš valstybės biudžeto pradėtas leisti literatūrinis žurnalas „Looming“ („Kūryba“). Rašytojo kūrybos branduolį sudaro novelės. Lietuvių kalba 1959 m. buvo išleistas lyriškas autobiografinis F. Tuglaso romanas „Mažasis Ilimaras“ (vertė Eduardas Astramskas), 1986 m. „Pergalė“ publikavo dvi jo noveles „Padangių raiteliai“ ir „Helojės šalis“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), o „Literatūra ir menas“ – apsakymą „Žingsniai į nebūtį“ (vertė D. Sirijos Giraitė).
Šioje publikacijoje pateikiami rašytojo prisiminimai, kai, būdamas Estijos rašytojų sąjungos pirmininku, Lietuvių rašytojų draugijos kvietimu 1938 m. viešėjo Kaune, 20-ojo Lietuvos nepriklausomybės jubiliejaus iškilmėse.
Lietuvos Respublikos metinės švenčiamos vasario 16 d. Lietuvoje, kaip ir Estijoje, nuo nepriklausomybės paskelbimo praėjo dvidešimt metų. Atsižvelgiant į jubiliejų, šiųmetės sukaktuvės ir tenai buvo paminėtos kur kas plačiau. Juolab kad iškilmėse nepasitenkinta vien valstybės nepriklausomybės šventimu, o buvo įvertinti ir nepriklausomos Lietuvos kultūriniai pasiekimai.
Ligi šiol Lietuvos literatūros apdovanojimai paprastai būdavo teikiami kitą dieną po nepriklausomybės iškilmių. Dabar renginys turėjo įvykti vasario 14-ąją. Be to, vasario 14–16 dienomis dar buvo numatyti teatro ir muzikos renginiai, kurie – taip pat lankant muziejus ir užmezgant asmeninius ryšius su lietuvių meno kūrėjais, – net svečiams suteikė galimybę susidaryti viso kultūrinio gyvenimo apžvalgą.
Lietuvių rašytojų draugija į iškilmes pakvietė ir savo šiaurinių kaimynų atstovus. Taigi iš Estijos tenai atvyko Albertas Kivikas ir šių eilučių autorius, o iš Latvijos – rašytojas Adolfas Ersas ir redaktorius Janis Lapinis (Jânis Lapiņš).
Svečiai iš Estijos nudžiugo jau vasario 14-osios ryte Kauno stotyje susitikę su lietuvių plunksnos broliais, kurių priešakyje žengė mums anksčiau pažįstamas Liudas Gira, Lietuvių rašytojų draugijos dabartinis vicepirmininkas. Ir nuo tos akimirkos trejetui dienų patekome pačių svetingiausių šeimininkų globon. To svetingumo negaliu apibūdinti kitaip nei pačių lietuvių priežodžiu: svečias yra šeimininko nelaisvėje. Tik su belaisviais buvo elgiamasi be galo humaniškai, atsižvelgiant į jų menkiausią pageidavimą.
Tačiau visų pirma susipažinkime su oficialiąja iškilmių programa. Iškart, atvykimo dienos vakare Valstybės teatre įvyko iškilmingas literatūrinis aktas. Tai seno gubernijos miesto teatras, nepriklausomybės laikais ne kartą perstatytas. Todėl jo užkulisiai itin panašūs į labirintus, bet kartu yra intymūs. Dabar tas teatras buvo šventiškai dekoruotas, ypač scena. Joje puslankiu susodino apdovanojimų teikėjus ir gavėjus, kai kuriuos vyriausybės atstovus, literatūros šulus ir užsienio svečius. Ir uždangai pakilus atsivėrė teatro salė, kurios parteris ir daugiapakopio balkono eilės nuo krašto ligi krašto buvo pripildytos šventiškos publikos. Čia sėdėjo visa Lietuvos intelektualų ir valdininkų grietinėlė, su prezidentu Antanu Smetona priešakyje.
Visiškai svetima aplinka ir tokia pat svetima iškilmių kalba! Iš pradžių teko pasistengti apsiprasti, kad tik po kiek laiko atskirtume veidus ir žodžių skambesį.
Trijų dalių programoje pirmoji buvo skirta premijų įteikimui. Ceremoniją pradėjo ir įžanginę kalbą tarė švietimo ministras J. Tonkūnas, tada penkiems laureatams buvo įteikti apdovanojimo diplomai su atitinkamomis prakalbomis.
Pirmiausia buvo įteikta Valstybinė premija (5000 litų) Jonui Kossu-Aleksandravičiui už poezijos rinkinį „Užgesę chimeros akys“. Išvydome neaukštą, gudrių akių kaimo vaikinuką, labai mongoloidiškų veido bruožų. Jis gimė 1904 m. Vidurio Lietuvoje. Vienoje lietuvių poezijos antologijoje apie save sako: „Mano gyvenimas labai panašus į karaliaus Edipo gyvenimą, žinoma, tik kol jis siauram kely nebuvo sutikęs savo tikro tėvo. Nei dora, nei yda nepasižymėjau. Jis ganė, ir aš ganiau, jis ėjo pėsčias į Tebus, o aš pėsčias į Kauną. Motina po šiai dienai didžiuojas mane skaityt išmokius.“ Dabar Kossu-Aleksandravičius, gavęs valstybės stipendiją, studijuoja Grenoblio universitete, iš kur apdovanojimo proga buvo iškviestas į Tėvynę. Nors rašyti pradėjo labai anksti, yra išleidęs tik ketvertą nedidelių poezijos knygelių. Naujausia, ką tik apdovanota, ypač kukli: vos dvidešimt septyni trumpi eilėraščiai. Tačiau jo kūryba prilyginama klasikiniam tobulumui, o paties autoriaus vardas šiuolaikinėje lietuvių poezijoje itin ženklus.
Lietuvos raudonojo kryžiaus premiją (1000 litų) pelnė Kazys Binkis už humoristinę poemą vaikams „Kiškių sukilimas“ (nukreiptą prieš lietuvių operos pažibą Kiprą Petrauską, aistringą medžiotoją). Tas pavadinimas ir tema mus nustebino, tačiau poema esanti meistriška, o spaudinys liuksusinis, tuo galėjome įsitikinti patys. Kad jis atspindėjo itin lietuvišką humorą, supratome kiek vėliau, kai linksmo veido autorius, žiūrovų juoko lydimas, perskaitė savo kūrinio ištraukas. Tikrai baisi istorija: sukilę kiškiai renkasi miške, paskui puolą Kauną,
užima tą patį Valstybės teatrą, kuriame Petrauskas kaip tik traukia savo arijas, atima ginklus iš teatro darbuotojų ir priverčia dainuojantį medžiotoją pasigailėtinai kapituliuoti! Binkis gimė 1893 m., kurį laiką Lietuvoje buvo uolus futurizmo iniciatorius, o vėliau sėkmingai kūrė ir vaikų literatūrą. Be kitų, sudarė didelę naujesniosios poezijos antologiją „Vainikai“.
Trečiasis laureatas – Vincas Mykolaitis-Putinas, gerai žinomas ir daugeliui estų nuo viešnagės Estijoje laikų, taip pat didžiausio dėmesio pelnė jo trijų dalių romanas „Altorių šešėly“, neseniai referuotas ir mūsuose. Autorius gimė Pietų Lietuvoje 1893 m., ilgą laiką leido stambų kultūros žurnalą „Židinys“ ir buvo Lietuvos rašytojų draugijos pirmininku, dabar yra literatūros profesorius Kauno universitete. Be galo simpatiškas ir santūrus lietuvių šviesuolis, pasak visuotinės nuomonės, – tai iškiliausias vardas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Dabar jo romanas „Krizė“ pelnė ir „Sakalo“ leidyklos, ir Ukmergės miesto premiją (iš viso 2500 litų).
Kur kas prieštaringesnio likimo rašytojas yra Jonas Marcinkevičius (g. 1900), gavęs „Spaudos fondo“ literatūros premiją (2000 litų). Sunku patikėti, kad tas gyvybingos išvaizdos ir laikysenos vyras vos prieš kurį laiką dešimtį metų praleido kalėjime. Apie įkalinimo priežastis kadaise buvo rašyta ir mūsų spaudoje, bet dabar visuomenė tai užmiršo. Marcinkevičiaus talentas atsiskleidė kalėjime ir jo pirmieji kūriniai, kaip trijų tomų romanas „Mes ateinam“, gvildena gana slogią tematiką. Čia apdovanoto romano „Benjaminas Kordušas“ pagrindinis veikėjas yra smukęs lenkų kilmės Lietuvos dvarininkas, vaizduojamas valstybingumo ir kultūros srityse suklestėjusios valstybės gyvenimo fone. Tad ir mums puikiai pažįstamo tipažo antrininkas!
Galų gale „Spindulio“ spaustuvės premija (2000 litų) buvo įteikta Juozui Grušui (g. 1901), Lietuvos rašytojų draugijos dabartiniam pirmininkui. Jo apsakymų rinkinys „Sunki ranka“ – viena populiariausių praėjusių metų knygų, ir buvo spėjama, kad kaip tik jis pelnys Valstybinę premiją. Tačiau literatūrinis lietuvių skonis vis dėlto suteikė pirmumą šiuo metu tokia netautine laikomai poezijai. Grušas ir anksčiau publikuodavo noveles, tačiau kaip tik naujasis rinkinys vertinamas kaip ypač ekspresyvus ir stiprus.
Pirmąją literatūrinio akto dalį užbaigė Kossu-Aleksandravičiaus ilgesnė kalba ir Lietuvos rašytojų draugijos viceprezidento Liudo Giros žodis.
Kitos dvi dalys buvo skirtos vien laureatų ir užsienio svečių pasirodymams, paįvairintiems muzikinių kūrinių atlikimu. Svečiai, žinoma, galėjo mėgautis prigimtinai senovišku lietuvių kalbos skambesiu, kai laureatai patys skaitė ką tik apdovanotų savo kūrinių ištraukas. Ir jie tai puikiai darė! Svečių atstovas, šių eilučių autorius, akto rengėjams pageidaujant, pirmiausia estiškai pasakė trumpą kalbą ir paskui perskaitė miniatiūrą, kurią poetas Kazys Inčiūra iškart atkartojo lietuviškai, taip pat ir Kiviko padeklamuotą miniatiūrą. O sužavėtų žiūrovų ovacijų – iš esmės palaikant autorius ar dėl vyksmo naujovės – užteko visiems!
Tas lietuvių publikos gyvas dalyvavimas įteikiant literatūrines premijas sukėlė mintį: ar mes irgi negalėtume teikti apdovanojimų kiek kitaip negu ligi šiol? Nors mąstome daug blaiviau ir taip lengvai nepasiduodame akimirkos nuotaikoms, bet vis dėlto mūsų apdovanojimų baigiamasis momentas neturėtų likti vien savitarpio piniginiu atsiskaitymu tarp vertintojų bei vertinamųjų. Dabar platesnę publiką mes galime surinkti vien į rašytojų jubiliejinius minėjimus, tačiau jų iškilminga, praeitimi alsuojanti nuotaika jau virsta vienatone. Argi kasmetinis iškilmingas premijų įteikimas ir su tuo susiję literatūriniai pranešimai nesukeltų gyvesnio susidomėjimo būtent aktualia nūdiene literatūra? Literatūros įvertinimas – tai nė vien pinigų įteikimas rašytojui (tai būtų galima atlikti kur kas paprasčiau!), bet ir pačios vertingos literatūros propaganda.
Savaime aišku, kad literatūros iškilmes Kaune užbaigė prabangus banketas. Jis vyko erdviame „Metropolio“ restorane. Šių eilučių autorius užsibuvo jame gerokai po vidurnakčio, o kiek laiko puota vyko iš tikrųjų, nepamatė dėl savo pastarojo meto miesčioniškų įpročių. Šiaip ar taip, jam ir to visiškai užteko lietuvių temperamentui ir begaliniam vaišingumui įvertinti!
Kitą dieną oficiali programa numatė tik Petro Vaičiūno pjesės „Aukso gromata“ premjerą ten pat, Valstybės teatre. Ji ir vėl vyko taip pat iškilmingai, ligi kraštų perpildytoje salėje. Pjesė buvo parinkta atsižvelgiant į nepriklausomybės jubiliejų: ji pasakoja apie 1863 m. lietuvių sukilimą prieš Rusijos imperijos valdžią. Scenoje – didelės masės, gyvas sujudimas ir ryškių spalvų gausa, drama pramaišiui su komedija, siužetas bendrai paėmus toks primityvus, suprantamas net nemokančiam kalbos. Tačiau, kaip dažniausiai būdinga tokioms specialiai užsakytoms pjesėms, ji buvo toli gražu ne pati geriausia. Aktoriai neturėjo progos parodyti savo aukščiausio meistriškumo bei įtaigumo. Bet pastatymas buvo geras, nestigo spalvų ir temperamento.
Išeinančius iš teatro jau pasitiko pasidabinęs šviesomis Kaunas, kaip ir derėjo švenčiant jubiliejų. Pats teatras, jį lenkianti Laisvės alėja ir kitos svarbesnės vietos tiesiog švytėte švytėjo. O kita diena nuo ankstyvo ryto ligi vidurnakčio buvo skirta didžiai datai paminėti…
Mums, svečiams, tas rytas prasidėjo katedroje iškilmingomis mišiomis, kuriose dalyvavo visa respublikos vyriausybė su prezidentu priešakyje, diplomatinis korpusas ir kiti valdžios bei dvasinio pasaulio atstovai. Didelė barokinė katedra grakščių linijų senamiestyje buvo sausakimša maldininkų ar tiesiog ceremonijos stebėtojų. Kai iš jos išėjome, likusį Kauną jau buvo užtvindžiusi eitynių ir vėliavų jūra. Vargais negalais nusiyrėme pro ją į Karo muziejaus aikštę, kur prie Nežinomo kareivio kapo vyko kritusiųjų pagerbimas ir nužygiavo kariuomenės bei visuomeninių organizacijų paradas. Nesuskaičiuojamų ryškiaspalvių vėliavų spinduliuose iš muziejaus bokšto suskambo Amerikos lietuvių padovanotas Laisvės varpas, tolėliau jam atliepė visų bažnyčių varpai ir dar toliau – patrankų pabūklai… Į visa tat lengvai įsijautė net svečiai.
Netrukus po pietų prasidėjo iškilmingas Seimo posėdis nedidelėje, bet stilingoje salėje. Joje susirinko visos Lietuvos politinis ir kitoks elitas. Kažin, kokia logika vadovaujantis šių eilučių autorius buvo pasodintas posėdžių salės apačioje, visai šalia Lietuvoje veikiančių šventovių atstovų. Ten buvo Romos ir graikų apeigų katalikų, protestantų, kalvinistų ir judėjų tikybos vadovai. Nedidukė, o dabartinėmis aplinkybėmis tapusi mažesnės svarbos parlamento narių bendrija vidury salės stačiai pranyko tarp garbės svečių. Šių buvo pilni ir visi balkonai.
Pats posėdis, aišku, tebuvo iškilmingo jubiliejinio minėjimo pobūdžio. Jį pradėjo Seimo pirmininko žodis, paskui ilgą kalbą pasakė respublikos prezidentas, užbaigė valstybės himnas.
Gerai žinome, kad Lietuvoje diktatūra vyrauja kur kas ilgesnį laiką negu kitose kaimyninėse valstybėse, tačiau dalyko esmė užsieniečiui toli gražu nėra aiški. Stebėdamas prezidento Smetonos pasisakymą, iškart turėjau pabrėžti: šis vyras tikrai nėra ir nenori būti toks valstybės vadovo tipažas, kuriuos dabar kai kur matome. Ir patys lietuviai tikina: „Taip, mūsų šalyje diktatūra, tačiau ne asmenybės kultas, nes vadas diktatorius mūsų tautai yra nepriimtinas.“ Tai veikiau santūrus mokslo vyras, dabar už parlamento katedros sakantis savo monotoniškai dalykinę kalbą. Ir kaip tik tokį Smetoną vertina lietuviai, nors politinės pažiūros ir būtų skirtingos. Filosofas, literatas, Platono vertėjas, rodantis didelį dėmesį visiems kultūros reikalams. Ir iš tikrųjų, tą trejetą vakarų, kai turėjome galimybę lankytis Kauno teatre, prezidentas irgi dalyvavo tenai, turėdamas tomis dienomis labai nedaug laisvo laiko. Nuo pirmojo vakaro jis visad pasirodydavo nepastebimas ir dingdavo kaip bet kuris privatus asmuo.
Koks kuklus yra asmeninis prezidento gyvenimas, rodo kad ir jo būstas, kuriame teko apsilankyti. Tai, matyt, rusų imperijos gubernatoriaus neįmantrus namas, vadinamas paprasčiausiai prezidentūra, – kaip mes vadiname komendantūrą ar prefektūrą. Esą pats prezidentas kategoriškai atsisakęs reprezentatyvesnio būsto. Lietuvoje dabar gana daug statoma, tačiau visų pirmiausia – švietimo, ūkio ir sveikatos įstaigos.
Voldemaras tikrai buvo pašėlęs, aistringai siekęs įsakinėti šiai tautai, – bet žinome, koks jo likimas. Beje, jis jubiliejaus išvakarėse buvo paleistas iš kalėjimo ir dabar jau išvykęs iš tėvynės. Ištroškęs valdžios maniakas – taip jį vienbalsiai apibūdina visai skirtingų pažiūrų lietuviai. Ir koks nepriimtinas lietuviams bet kurios asmenybės kultas, pamatėme iš jų nuostabos, kurią sukėlė mūsų kolegos latviai, nusprendę savo literatūrinį pasirodymą pradėti nacių pasveikinimui būdingu rankos iškėlimu. Ta nuostaba atsispindėjo ir kitos dienos spaudoje.
Visa tat nereiškia, kad Lietuvoje viešpatauja kažkokia idea-li demokratija. Toli gražu! Dėl savo istorijos kliaučių atsilikusi švietimo ir ekonomikos srityse tauta, su dideliais vargais tarp didelių agresyvių kaimynų atsiradusi maža valstybė, paveldėjusi Vilniaus ir Klaipėdos sprogstamai opius klausimus, – tokiomis aplinkybėmis nelengva rasti demokratinei santvarkai būdingą pusiausvyrą.
Tenorėjau pabrėžti, kad Lietuvos diktatūroje nerėžia akies neribotos valdžios pasireiškimas. Taip pat ir nepriklausomybės jubiliejaus iškilmėse. Tiesa, išdekoruotuose languose kabojo prezidento portretai, kaip būtų buvę ir visų demokratiškiausioje šalyje, tačiau juos supo šio bei praėjusio amžiaus Lietuvos kultūros veikėjų ir kovotojų už laisvę atvaizdai. Jaudinantys tautos atgimimo laikų vaizdai. O ir atgimimas čia jau sklandė ore.
Žiūrint iš to taško buvo aišku, kodėl iškart po Seimo posėdžio Valstybės teatre prasidėjo didelis lietuvių muzikos koncertas. Tiktai lietuvių kūriniai, savi dainininkai ir beveik šimto narių orkestras. Ko gero, buvo pasiektas aukščiausias čia galimas lygis, ir, bent diletanto supratimu, labai aukštas. Šių eilučių autorių ypač sudomino genialaus lietuvių tapytojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“. Mes gerai žinome, kad Čiurlionis buvo profesionalus muzikas, tačiau vargu ar kas gali suvokti jo muzikinę kūrybą. Ji be galo intuityvi, kupina regėjimų, taigi labai artima jo tapybos kūriniams. Patys lietuviai sakė, kad net jie pirmąkart girdėjo tokį tobulą Čiurlionio veikalo atlikimą.
Jubiliejaus iškilmių programą užbaigė prezidento rautas tos pačios dienos vėlų vakarą. Pokylio vieta, oficialiai pavadinta Kauno įgulos karininkų ramove, iš tiesų yra be galo erdvios patalpos, tik sujungtos su Karininkų ramove. Visiškai naujas, išskirtinai skoningas, aukščiausio pripažinimo vertas Lietuvos statybininkų darbas, vargu ar galima rasti jam lygų kitose Baltijos valstybėse. Pusantro tūkstančio svečių erdvės turėjo daugiau nei gana. Svečius priiminėjo prezidentas kartu su žmona ir kitais šeimos nariais. O užsibaigus priėmimo ceremonijai ir paskelbus puotą, kiekvienas svečias buvo linkęs laikytis savo įpročių. Galėjome tik stebėtis, kiek daug pažinčių sukaupėme per tas porą dienų. Dar gausesnį derlių surinkome dabar. Vienas bažnyčios vadovų, ką tik iškilmingai sėdėjęs Seime, pamatęs Tartu gyventoją labai nuoširdžiai apsidžiaugė tarsi sutikęs seną pažįstamą. Tiesa, jisai savo teologijos studijas Tartu jau buvo užbaigęs praėjusį šimtmetį, bet dabar buvo gili naktis ir prezidento vynas šitaip gundė…
Tarp oficialių iškilmių daug sužinojome ir šiaip apie kultūrinį Lietuvos gyvenimą, ypač per dvi pirmąsias dienas.
Aplankėme Tautodailės, Karo ir Čiurlionio muziejus. Visi jie yra po vienu neseniai pastatyto modernaus pastato stogu. Dešimtmečius matėme Čiurlionio, to genialaus diletanto, kūrinių reprodukcijas. Tačiau tik didelis originalių darbų rinkinys atskleidžia jo regėjimų galią ir gilumą. Kaip tragiška, kad toks kūrėjas dėl materialaus nepritekliaus tapydamas turėjo naudoti kartono lakštus ir pačius prasčiausius dažus, kurie jau dabar ima blukti! Lygiai taip ir savo muzikinėje kūryboje turėjo apsiriboti tik pavieniais fragmentais…
Taip pat pabuvojome ir pagrindinių laikraščių bei leidyklų redakcijose, ir galų gale automobiliu nuvažiavome net į pakaunės kaimą, kur, be abejo, turėjome susipažinti su lietuvišku medumi ir tautinio lietuvių gėrimo – krupniko – gausiais variantais!
Čia ypač svarbu paminėti lietuviškas knygas. Pagrindinės Lietuvos leidyklos – tai „Sakalas“ ir „Spaudos fondas“. Pirmąją galėtume lyginti su mūsiške „Noor-Eesti“ leidykla, ji išleido didžiumą originaliosios lietuvių literatūros, taip pat daugelį šiemet apdovanotų kūrinių. Pati lietuviška knyga jau ne kokia tautiška brošiūrėlė, ji savo apipavidalinimu lenktyniauja su senesnių kultūrų tautų spaudiniais. Kita vertus, jos kaina, net skaičiuojant litais, yra kiek pigesnė už mūsiškės, tačiau skirtumas padvigubėja ar patrigubėja mūsų nenaudai lyginant su bendru Lietuvos kainų lygiu. Kaip tat įmanoma, juolab žinant, kad Lietuvoje dėl silpnos atitinkamos pramonės popierius tikrai nėra pigus? Pirmučiausia priežastis, be abejo, yra porą kartų gausesnė tauta, nors žemesnis bendrojo išsilavinimo lygis čia daro nepalankią įtaką. Antra, nevertėtų pamiršti maždaug milijoninės lietuvių kolonijos Amerikoje; nors patys lietuviai į ją žiūri gana pesimistiškai, vis dėlto ji kai kuo pasinaudoja. Trečioji priežastis ta, jog, kartu paėmus, Lietuvoje išeina kur kas mažiau knygų nei pas mus, tai mažina jų savitarpio konkurenciją ir padidina kiekvienos knygos paklausą, kaip ir mūsuose pirmaisiais nepriklausomybės metais. Bet – paga-
liau – svarbiausia priežastis turbūt yra gyvesnis visuomenės susidomėjimas literatūra. Todėl Lietuvoje galima išleisti romaną ligi penkių tūkstančių ir poezijos rinktinę ligi tūkstančio su puse egzempliorių tiražu, tuo pačiu taip baisiai nekeliant knygų kainos.
Lietuvių literatūrinio gyvenimo intensyvumą taip pat rodo nė vienas kultūrinis bei literatūrinis žurnalas („Židinys“, „Kultūra“, „Dienovidis“), arba toks didelis literatūrinis laikraštis kaip „Literatūros naujienos“.
Pastarasis primygtinai, tarpais ištisuose puslapiuose skelbia ir estų literatūros apžvalgas, anotacijas bei vertimus, o mes savo ruožtu ligi šiol gan menkai rūpinomės lietuvių literatūros pažindinimu. Šiaip ar taip, Lietuvoje vis auga prielankumas ir simpatija estų literatūrai. Kaip tik mums viešint Kaune išėjo pirmojo estų kūrinio vertimas – atskira knyga – A. Gailito „Nipernadis“ (tiesa, vertimas sutrumpintas, nes buvo verstas iš sutrumpinto vertimo į vokiečių kalbą). O kitas mėginimas bus estų apsakymų antologijos leidimas.
Viena veiksmingesnių abipusės literatūrinės propagandos priemonių būtų tokie kaip dabar literatų susitikimai. Kitaip erdvės ir aplinkybių atskirti vardai bei pavadinimai teliks tik vardais ir pavadinimais, juolab kad siekiant suprasti vieniems kitus dideles kliūtis kelia kalbiniai skirtumai. Net jei ką nors išgirsime, žinios gali būti neapibrėžtos. Pažinimui būtinas patirtinis pagrindas ir aiškesni kontūrai.
Taip mano ankstesnę patirtį susipažįstant su lietuvių literatūra nulėmė Vinco Krėvės-Mickevičiaus drama „Skirgaila“, kurios vertimą pravažiuodamas pro Lietuvą aptikau Kauno geležinkelio stotyje. Spręsdamas iš kūrinio klasikinės formos ir išmintingo turinio, vaizdavausi autorių kaip žilabarzdį senolį, seniai atgulusį poilsio po visų savo darbų. Kokia didelė buvo mano nuostaba, kai dabar asmeniškai susipažinau su kone savo bendraamžiu Krėve ir klausiausi jo aštrių pastebėjimų apie šiuolaikinės Lietuvos padėtį! Taigi anuo prieškario laikotarpiu jis tebuvo anksti pasenęs jaunasis autorius. Taip pat jau prieš porą dešimtmečių įsidėmėjau poeto Balio Sruogos vardą – kažkodėl įsivaizdavau jį esant tokią skrajojančią padebesiais trapią būtybę. Iš tikrųjų jis yra solidus Kauno universiteto profesorius. Beje, Krėvė taip pat profesorius.
Čia ir anksčiau jau minėjau pavienius lietuvių rašytojus, su kuriais teko bendrauti viešnagės Kaune metu. Su ypatinga padėka menu tuos, kurie tomis dienomis be paliovos aukojo savo darbo laiką, globodami svečius iš Estijos. Tai jaunas, bet jau visuotinio pripažinimo sulaukęs kritikas Kostas Korsakas-Radžvilas, eseistas ir vertėjas Antanas Vaičiulaitis, poetai Vytautas Sirijos Gira, Jonas Graičiūnas ir Stasys Santvaras (pastarojo doros lietuviškos pavardės prasta estiška reikšmė1 mus smagiai prajuokino!) ar romanistas Petras Cvirka (nemažas jo romanas buvo ką tik pasirodęs rusų kalba). Tie ir daugelis kitų lietuvių rašytojų nuo dabar mums nėra vien gryni vardai. Kad ir Gira vyresnysis, leidęs mums dar geriau patirti savo visapusę draugystę. Per paskutinį pobūvį teko tik bendrai pasigailėti, kad šįkart negalėjau susitikti su savo pirmiausia pažintu lietuvių rašytoju iš andainykščių Berlyno laikų – su poetu Faustu Kirša. Jis atsiskyręs gyvena kaime ir nepasirodė Kaune net per šias iškilmes. Ak taip, dar kur kas senesnė pažintis – lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, dvasiškis ir Rusijos lietuvių seimo narys, rašytojas Juozas Tumas, – tačiau jis jau iškeliavo tenai, iš kur paprastai nebesugrįžtama…
Reziumuodamas prisiminimų iš Lietuvos įspūdžius, turiu peržvelgti nė vieną ligšiolinę sampratą apie tą šalį ir jos žmones. Daug kas ten kitaip nei pas mus, bet daug kas bendra. Jų praeities tradicijos kur kas tvaresnės už mūsiškes, o jų netolimų priespaudos laikų būta dar sunkesnių. Mūsų blaivumui ir uždarumui iš ten atliepia daugiau lyrizmo ir medituojamų regėjimų. Tačiau apskritai mus vienija šitiek bendrų jausmų ir minties impulsų, kad, ko gero, tinkame draugėn geriau nei su bet kuriais kitais kaimynais. Teturime labiau pažinti vieni kitus ir žinoti, kokie pasiekimai vyrauja kiekvienoje šalyje. Lietuvoje jų ne mažiau nei Estijoje, skiriasi tik prielaidos.
1938
Versta iš: Friedebert Tuglas. KOGUTUD TEOSED XI. UNDERI JA TUGLASE KIRJANDUSKESKUS. Tallinn, 2014
1 Santvaras (est. – sant varas) pažodžiui – luošas vagis (vert. past.).
Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1990 m. spalis
2017 m. Nr. 12
Šiuo fragmentu (1990 m. spalio užrašais) baigiame rašytojo Juozo Baltušio (1909–1991) rankraščių „Vietoj dienoraščio“ publikavimą, kurį pradėjome 2016 m. lapkritį ir spausdinome iki pat šių metų gruodžio numerio (išimtis – 2017 m. Nr. 1).
Kaskart rinkęsi vis kitų metų tekstus, tikimės, jog pavyko atskleisti bent dalį J. Baltušio užrašų tematinės įvairovės. Pradėjome publikacija iš to rašytojo gyvenimo tarpsnio, kai jis rengė spaudai savo geriausią romaną – „Sakmę apie Juzą“ (1978). Baigiame taip pat su šiuo kūriniu susijusia žinia, kurios autorius sulaukė dar gyvas būdamas, – „Sakmė apie Juzą“ pasirodė prancūzų kalba.
Už galimybes rengti šias publikacijas nuoširdžiai dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.
Spalio 1. Pirmadienis
Parašiau laišką Denisei Neugnot, „Juzos“ vertėjai. Padėkojau už geras žinias apie „Sakmės apie Juzą“ išėjimą artimiausiu metu vienoje Paryžiaus leidyklų.
Elta ir kiti šaltiniai praneša, kad Prunskienės vadovaujama Lietuvos derybų su Maskva delegacija išvyko į Maskvą. Rytoj prasidėsiančios derybos. Ta proga ponia Prunskienė tarė žodį jau prie lėktuvo, pilną vilčių ir gerų laukimų. Juokas, ir gana. Negi net ir ši šiek tiek daugiau nei kiti nūdienos Lietuvos „vadovai“ nesupranta, kad jų viltys sukurti visiškai nepriklausomą, demokratinę, laisvą ir taip toliau Lietuvą yra gryna fikcija. Tikriausiai jie, toji delegacija, kuriai, pasirodo, priešingai visoms normoms, vadovaus V. Landsbergis, tą pačią dieną bus išvyti iš Maskvos?
Buvau „Sigutėje“. Kiaušinių nėra, kaip nebuvo jau porą savaičių. Stovi ilgos žmonių eilės, laukia, keikiasi.
Užtat – kita paguoda: pagal talonus šiandien „išmetė“ degtinės, ir ne šiaip, o „Stoličnos“. Laimė, kad susipratau pasiimti iš namų talonus: paėmiau tris bonkas, Monikai, Rokui ir man. Tokia norma: viena bonka degtinės suaugusiam žmogui per mėnesį.
Su tais talonais visaip dar būna. Eina žinios, kad nūdienis Lietuvos diktatorius V. Landsbergis patyliukais davė nurodymą neduoti talonų tiems, kas atsisako priimti „Laisvos ir nepriklausomos Lietuvos“ piliečio pažymėjimą, laikinai pavaduojantį įprastinį pasą. Žmonės tikrai nenori imti šitų „laikinų“ pažymėjimų, šaiposi atvirai ir iš pašto ženklų, kurie irgi jau pagaminti, pardavinėjami paštuose, bet galioja tiktai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Komedija, nieko daugiau.
Spalio 2. Antradienis
Kaip ir buvau spėjęs, iš Maskvos sugrįžo Lietuvos derybų su Maskva delegacija. Jos vadovai Prunskienė ir Landsbergis suvaidino nepaprastai entuziastišką nuotaiką, šnekėjo spaudos konferencijoje Maskvoje, atstovybėje, apie laimėjimus, pasiektus derybų metu, nors konkrečiai neįvardino nė vieno tokio „istorinio laimėjimo“, sugrįžę tuoj puolė šnekėti per radiją, televiziją, apskritai kur tik pasisukdami, apie tuos laimėjimus. Ir nežiūrint šitų pastangų iš jų pusės, žmonės, kiek pastebėjau, gana skeptiškai klausėsi jų, aiškiai netikėdami tuo iš tikrųjų dirbtinu entuziazmu.
Prieš kurį laiką buvau gavęs antrą Ritos laišką iš Vašingtono, nelabai lauktą. Šiaip taip parašiau atsakymą, išsiunčiau. Gudrauja ši mano dukrelė.
Šiandien – paskutinė Vokietijos Demokratinės Respublikos diena. Rytoj įvyks jos „jungtuvės“ su VFR. Atvirai pasakius, nieko gero iš to nelaukiu.
Pabaigė įgristi man „patriotų“ skambučiai su jų keiksmais ir prakeikimais, klijuojamom man ir Monikai „lietuvių tautos išdavikų“ etiketėm. Paprašiau gerą mūsų draugą Elmarą Puodžiūną, kad padėtų. Tuoj pat sutvarkė šis puikus žmogus: mano prašymu pakeitė telefono numerį, vietoje 63-64-41 įstatė: 26-20-40. Ir dar sutiko perrašyti jį Monikos vardu. Dabar atsikvėpsime abu su Monika nuo Lietuvos „patriotų“.
Spalio 3. Trečiadienis
Pasaulio radijas, televizija, laikraščiai perduoda apie negirdėtas džiaugsmo iškilmes Vokietijoje, nūnai jau susijungusioje. Į vakarą šis džiūgavimas virto masinėmis muštynėmis Berlyne tarp „pažangiųjų“ ir „reakcingųjų“. Yra sužeistų, yra ir užmuštų. Keisčiausia, kad dėl abiejų Vokietijų susijungimo džiūgauja ir mūsiškiai sąjūdistai, girdi, dabar Vokietija iš tikrųjų padės Lietuvai atgauti nepriklausomybę, laisvę ir kitas geroves. Lauk iš žąsies avižų! Mano galva, abiejų Vokietijų susijungimas neša didelę grėsmę visai Europai. Per trejetą ar ketvertą metu vokiečiai pasitvarkys savo ekonominius reikalus, tada lieka belaukti iš jų, kaip stipriausios valstybės visoje Europoje, diktato visoms Europos valstybėms, nes čia jos įtaka bus didesnė net už JAV. Ir tikra tragedija ištiks Lietuvą, jeigu šitiem nūdieniams jos vadeivoms pavyks išsisukti nuo bendravimo su didžiąja Rusija, kitomis respublikomis, įeisiančiomis į atnaujintą laisvų ir suverenių valstybių sąjungą. Kaipmat Lietuva pakliūtų į Vokietijos nepasotinamus nagus, iš karto netektų ne tiktai kokios nors nepriklausomybės, bet ir savo vardo, tapdama vien „Ostlandu“, kaip jau ne kartą buvo tapusi. Taigi mums, lietuviams, džiaugtis tikrai nėra ko.
Monika išėjo vaidinti spektaklį „Baltos rožės, rožiniai drambliai“, pasinaudodamas ta laisva proga, nuskubėjau pažiūrėti JAV meninį filmą „Nasrai“, pastatytą pagal garsų visame pasaulyje to paties pavadinimo romaną. Filmu nusivyliau. Labai jau daug kraujo, kovų su rykliais dramatiškų situacijų, tačiau daug kas išleista, kuo grožėjausi romane, filmas išėjo kažkoks šaltas. Nieko nuostabaus. Tik itin retais atvejais kino meno kūrėjai nesužaloja ekranizuojamų kūrinių.
Išsiunčiau laišką Violetai į Čikagą. Neįtikėtinai gera man šita duktė. Tikrai neįtikėtinai. Savo jaunystėje suteikė ji man bene daugiausia rūpesčių, dabar stulbina šviesiu savo gerumu, jautrumu, švelnumu. Paradoksas, ką? Matyt, taip būna gyvenime, kad tėvai, šiuo atveju aš, neįžiūrime savo vaikuose tikrų ir esminių bruožų, išgyvename susirūpinimus, net nusivylimą. O kad taip nebūtų nė vienam tėvui!
Spalio 4. Ketvirtadienis
Šiandien „Sigutėje“ pagaliau „išmetė“ pardavimui kiaušinių. Žmonių eilės – pasibaisėtinos, užėmė visą parduotuvės pirmojo aukšto vidų, toli nusitęsė gatvėje. Pamačiau, kad eilė filmuojama televizijos laidai, pasprukau, paskui ėjau dar tris kartus, kol pagaliau gavau „normą“ – dvidešimt kiaušinių, ir tai tik per parduotuvės direktorės, rečiausio nuostabumo Dianos Batutienės malonę, tiksliau tariant, jai padedant. Kitaip būtų užstumdę mane, senį.
Vakare televizijos „Panoramoje“ parodė tas grumtynes dėl kiaušinių. Beje, nelinksmai prajuokino vienas iš kiaušinių fabrikų vadovų (pavardės neišgirdau kaip reikiant), pasakęs, kad kiaušinių nūnai sumažėjo… 5 procentais. „Tai kur jie, kiaušiniai?“ – paklausė televizijos komentatorius. „Matote, mes kiaušinius tiktai gaminame, bet jais neprekiaujame, klauskite šito prekybininkus“, atsakė tas vadovas. Galėjo ir neatsakinėti. Visiems žinoma, kad nūnai iš Lietuvos „išgabenama“ viskas, kas valgoma, geriama, vilkima ir avima. Ištisa armija taip vadinamų „kooperatininkų“, sukčių ir vagių, superka viską ir perparduoda už Lietuvos ribų. Ir niekam tas nerūpi. „Kovotojai“ dėl Lietuvos nepriklausomybės užimti visai kitais dalykais.
Beje, prekybininkai iškrėtė dar vieną pokštą: įvedė taip vadinamas „pirkėjo korteles“, be kurių net mažas vaikas neturi teisės nusipirkti parduotuvėje ledų. Taigi.
Spalio 6. Šeštadienis
Šiandien Monika vėl vaidina. „Kazimieras Sapiega“ teatre. Vėlų vakarą sugrįžusi, pasakojo: šiandien Akademiniam dramos teatrui sukako 50 metų. Jubiliejus didelės reikšmės. Tuo tarpu visa respublikos spauda nutylėjo jį, radijas, televizija – taipogi. Nūdienių Lietuvos valdovų akimis, tai dėsninga ir teisinga: šį teatrą organizavo… bolševikai. 1940 metais. Tai kaip čia dabar minėsi šito „bolševikų išperos“ jubiliejų?! Tai būtų nepatriotiška, net nelietuviška, gėdinga būtų visai lietuvių tautai! Taigi šitaip dabar. Šitaip. Tiesiog keista, kad po Spalio revoliucijos rusai neuždarė nei Didžiojo Maskvos teatro, nei Mažojo dramos, nei Dailės teatro… Ko gero, suprato, kad tai yra kultūros židiniai. Tegu ir caro valdžios sukurti, bet yra skirti rusų tautai. Taigi. O mes, lietuviai? Ką?
„Respublikos“ laikraštyje skaičiau, kad Pietryčių Lietuvoje įvyks Vilniaus krašto, Šalčininkų rajono, dalies Širvintų, Trakų, Švenčionių rajonų deputatų suvažiavimas. Priimtas nutarimas, kad šie rajonai bus jau Lietuvos ribose veikianti autonomija. Taigi šitaip. Straipsnio autorius Česlovas Skaržinskas kaltina dėl šito… Maskvą, dar LKP (TSKP) platformininkus. Girdi, tai jie suinteresuoti atplėšti šitas žemes nuo Lietuvos. Pasirodo, nelietuvių tautybės šių žemių gyventojai vėl skundėsi dėl tariamų persekiojimų iš lietuvių pusės, girdi, jie negali mokyti savo vaikų gimtąja kalba, skaityti spaudą gimtąja kalba, siekti aukštojo mokslo ta kalba. Taigi čia – grynas melas. Pilna šiose žemėse rusų ir lenkų mokyklų, eina laikraštis, veikia meninės saviveiklos klubai, rūmai, ansambliai… Palyginti vien reikia su Baltarusija: tenai lenkų bene 2 milijonai, o nė vienos ne tiktai lenkų mokyklos, bet ir atskirai veikiančios nė vienos klasės, nei knygų, nei laikraščių. Švaru. Ko gi raudoti?
Spalio 7. Sekmadienis
Nuo šios dienos pabrango pašto paslaugos: vietoje 5 kapeikų ženklą laiškui dabar pirksime už 20 kapeikų. Kokiu pagrindu tas padaryta – nežinia. Daug kas dabar nežinia. Beje, laiškų į užsienį kaina ta pati: 50 kapeikų.
Vilniaus televizija rodė ilgą dokumentinį filmą „Zubovai Lietuvoje“. Apie grafus Zubovus, padariusius Lietuvai, kaip filme tvirtinama, tiek ir tiek gero, ir vien tiktai gero. Svarbiausias asmuo filme – Danutės Čiurlionytės vyras, grafas Zubovas. Plačiai jis pasakojo apie grafus, parodė nemažai kumečiams pastatytų mūrinių kumetynų, kai kuriuos jau sugriuvusius. Tai gal ir nieko. Lietuvoje tikrai gyveno grafai Zubovai, kumetynus statė, iš dalies ir žmonių švietimu rūpinosi, nežinia tiktai, kodėl būtent dabar reikia juos pagarbinti. Taigi.
Televizijoje – „Atgimimo laida“. Joje atžymimas laikraščio „Atgimimas“ svarbus jubiliejus: sukako net dveji metai, kai eina šitas laikraštis! Tarp šventės dalyvių staiga pamačiau ir Justiną Marcinkevičių. Tą patį įžymųjį rašytoją, kuris, žurnalistės A. Aukštikalnienės stiprokai iškoliotas už garsiojo „Kreipimosi į visuomenę“ pasirašymą, per tą pačią televiziją kategoriškai pareiškė išeinąs iš Sąjūdžio Seimo tarybos, iš LKP, apskritai pasitraukiąs iš bet kokios politinės bei visuomeninės veiklos. Na ką gi? „Atgimimo“ laikraščio, kurio vienas steigėjų buvo ir Just. Marcinkevičius, jubiliejus juk labai ir labai svarbus: net dveji metai eina „Atgimimas“!
Aplankiau Aleksio Churgino našlę Svetlaną Aleksandrovną. Buvo su mumis ir tik ką atvykę iš „Vakarų“ advokatas Julijus Slavinas su savo žaviąja žmona. Abu labai sunerimę: pusantrų metų pabuvoję pasaulyje, dabar nebeatpažįsta Lietuvos, taigi – „kaip yra iš tikrųjų“? Na, kiek galėdamas papasakojau. Gūžčioja pečiais abu, negali atsistebėti. Pranešė: maždaug po mėnesio vėl išvyksta į „Vakarus“.
Įdomią naujieną papasakojo man: buvo susitikę žinomą diplomatą, Nepriklausomos Lietuvos buvusio užsienio reikalų ministerio St. Lozoraičio sūnų, taip pat Stasį ir taip pat Lozoraitį, dabar tvarkantį visus diplomatinius užsienyje gyvenančių lietuvių reikalus, esantį pasiuntiniu (oficialiai) prie Vatikano, tačiau apimantį savo veikla visus išeivius. Taigi šitas Stasys Lozoraitis, išėjus jiems iš kalbos, gana aukštai vertinęs mano literatūrinę kūrybą: girdi, Baltušis rašo tiesą ir rašo gera lietuvių kalba, kuri nūdienėje literatūroje gerokai apsilpusi. Na ką gi? Ne taip jau blogai.
Spalio 8. Pirmadienis
Tvarkiau vėl laiškus. Ir vėl pavargau. Ir susidūriau su keista laiškų ypatybe: juo daugiau jų sutvarkai, juo daugiau vėl atsiranda jų pilni stalčiai ir daug kur kitur. Atsiliepia čia man mano nerangumas, gal ir nemokėjimas tvarkyti popierius tuoj pat, kai tik juos gaunu. Na, matyt, nė nebeišmoksiu. Mano metų sulaukus, nebe obelis sodinti, o rinkti, kas nukrito nuo kitų obelų.
Skaičiau vakar parsineštą iš Churginienės laikraštį rusų kalba „Glasnostj“. Pasirodo, yra ir toks dar laikraštis, išeina Maskvoje. Šiame numeryje, 15-ame, atspausdintas įžymaus rusų tarybinio rašytojo ir TSRS Rašytojų sąjungos Generalinio sekretoriaus Aleksandro Fadejevo priešmirtinis laiškas. Tragiškas laiškas. Sukrečiantis. Tragiška asmenybė buvo ir jo autorius. Gerai prisimenu jį iš karo metų, pokario laikotarpio. Kai Stalinas nurodė daužyti Michailą Zoščenką ir Aną Achmatovą, buvo pašalintas iš pareigų ankstesnis TSRS Rašytojų sąjungos vadovas Nikolajus Tichonovas, jo vieton pastatytas A. Fadejevas, labai ir labai nenorėjęs šių pareigų. Na, tuomet niekas nesiteiravo, kokių pareigų kas nori, duodavo tiktai komandą ir žmogus ėjo dirbti, be vilties kada nors pasitraukti iš jam primesto darbo. Pareigūnai buvo tada skiriami ir šalinami „iš viršaus“, tiktai šalinami, bet niekad neatleidžiami žmogui prašant. Taip buvo ir su A. Fadejevu. Jis buvo labai dėmesingas visų Tarybų Sąjungoje gyvenančių tautų rašytojams, globojo juos, gelbėjo kiek galėdamas bėdoje. Toks buvo ir mums, lietuvių rašytojams. Dabar taip ir matau jį prieš akis, tarytum gyvą: stovi aukštas, visuomet besišypsantis, labai atviro gero veido ir kaip reta gerų akių. Pas jį visuomet surasdavai užtarimą, gerą žodį, patarimą. Mačiau jį sunkiai išgyvenantį Stalino įpareigojimą daužyti taip vadinamus „kosmopolitus“, žydų tautybės rašytojus. Šitai kampanijai praėjus, staiga sužinojau, kad kankinasi jis kiauras naktis, skambina rusų rašytojams (žydų tautybės) arba jų šeimoms, prašo atleisti už klaidas, suteiktus skausmus, areštus, trėmimus… Neilgai jis ir bepagyveno po Stalino mirties: 1956 metų gegužės 13 dieną išgirdo jo namiškiai šūvį miegamajame. Įvyko šitai Peredelkino vasarvietėje, A. Fadejevo nuosavoje viloje. Ir štai dabar laiškas, ilgai kažkur buvęs nukištas, paskui ieškotas… Šiurpu skaityti įžymaus rašytojo, šventai tikėjusio komunizmo idėjomis, sukrečiantį nusivylimą viskuo, pradedant to meto TSKP ir Valstybės vadovais ir baigiant pačiomis komunistinėmis idėjomis. „Nebematau galimybės toliau gyventi, kadangi menas, kuriam aš atidaviau savo gyvenimą, pražudytas pasitikinčių savimi tamsuolių ir nemokšų partijos vadovų, ir dabar jau nebegali būti atitaisytas.“ Taigi šitaip. Šitaip. Nebecituosiu to laiško toliau: kas norės, suras jį spaudoje, o kas nenorės…
Kalbėjausi telefonu su leidinio „Knygnešys“ („Naujos knygos“) darbuotoja Matekonyte. Pasisakė ruošianti medžiagą spaudai apie poetę Hanę Lukauskaitę – tą pačią Hanę Lukauskaitę-Poškienę, mūsų almanacho „Darbas“ susikūrimo laikais atkakliai lindusią prie Kazio Borutos, iš esmės privertusią jį parašyti jai jos poemą „Brangiausios pėdos“. Pasirodo, pirmaisiais pokario metais ji, o ne kas kitas, įklampino Kazį Borutą į kalėjimą, taip pat ir Kazį Jakubėną: pati atnešė susipažinti jiems nacionalistinio pogrindžio atsišaukimo projektą, jos surašytą, ragino pasirašyti, o paskui, ją areštavus, išdavė visus. Taigi šitaip. Keisčiausia, kad prieš kokius metus, Sąjūdžiui įsismaginus „žadinti“ lietuvių tautą naujam atgimimui, šita Hanė buvo priskaityta prie bolševikinio meto aukų, daug nukentėjusi nuo stalinizmo: rašė apie ją laikraščiai, spausdino jos nuotraukas, grafomaniškus jos eilėraščius… Taigi štai kokia tai buvo auka. Tenka tiktai palaukti Matekonytės straipsnio „Knygnešyje“.
Savo akimis nemačiau, bet daug kas pasakojo man, kad vakar dienos „Vakarinėse naujienose“ buvęs rūstus straipsnis apie žmones, kurie neleidžia nūdienos Lietuvos valdžios atstovams apžiūrinėti jų asmeniškus butus, nors jiems ir pasakoma, kad jų butai bus konfiskuoti, nes jie yra atskiruose „osobniakuose“, kurie labai tinka užsienio pasiuntiniams; pastarųjų, beje, dar nėra nė kvapo, bet „jie bus, ir labai greitai!“, kaip sakoma, lokys dar girioje, o jau kailį jam lupa. Stebėtis tuo, žinoma, netenka, atsimenant, jog taip yra ir su „Lietuvos pinigais“, tai yra litais, kurie jau nupiešti, net, kiek girdėti, ir atspausdinti, bet… negalioja. Ir taip su pašto ženklais: irgi atspausdinti, bet galioja tik Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Ir taip toliau.
Kai politikai vadovauti imasi balalaikinai, ko benorėti?
Spalio 10. Trečiadienis
Vakar pasitikslinau, ar iš tikrųjų svėdasiškiai mitingavo dėl neleidimo manęs palaidoti Svėdasų kapinėse šalia tėvo Karolio Juzėno. Pasirodo, tikrai taip.
Važiavau troleibusu pas seserį Marytę, tyliai kalbėjomės su kitu keleiviu, senu mano pažįstamu rusu. Staiga troleibuse isteriškas bobos riksmas: „Kalbėkite lietuviškai! Kada pagaliau išmoksite kalbėti lietuviškai?“ Apraminau moteriškę pasiūlymu palaukti, kada bus iki galo įgyvendintas Lietuvoje fašizmas, o dabar – nešūkauti ir nekomanduoti, nes aš kalbu ta kalba, kuria tiktai noriu. Moteris, dar labiau įtūžusi, šaukėsi kitų keleivių užtarimo, bet jo… nesulaukė. Skubiai išlipo, nubėgo.
Vargšė ta mūsų Lietuvėlė!
Spalio 11. Ketvirtadienis
Atėjo nelinksma žinia: spalio 5 dieną bandyta susprogdinti skulptūrą „Kryžkalnio lietuvė“. Sprogdinimas nenusisekė, skulptūra, nors ir pasvirusi, bet liko stovėti. Sako, kad ieškoma vandalų, šito veiksmo autorių. Žiūrėsime, kaip jie bus surasti.
„Tiesoje“ – V. K. Jonyno pasisakymas „Žaizdas išgydys ne tiktai laikas“. Gana protingai pasisakyta, tolerantiškumas paraginamas, susiklausymas tarp žmonių. Stipriai užtariama Kazimiera Prunskienė. Viskas gerai. Susimąsčiau tiktai: kodėl gi jis, V. K. Jonynas, visą vasarą viešintis Lietuvoje, gyvenantis „Neringos“ viešbutyje, taip ir nerado nei reikalo, nei pareigos ar draugiško jausmo bent paskambinti man. Atsargus žmogus, taip aš jį supratau.
„Tiesoje“ dar rašoma, atsakant į skaitytojų klausimus: „Kas pasitraukė iš partijos…“ Išvardinami gana žinomi vardai, yra ir Aukšč. Tarybos deputatų, o būtent: J. Andrejevas, J. Jagminas, A. Jucys, A. Kiguolis, H. Kobeckaitė, Č. Kudaba, B. Kuzmickas, V. Martinkus, N. Oželytė, K. Prunskienė, L. Sabutis, V. Šereika, Z. Pečiulis, P. Vasiliauskas, I. Vasilevskis, A. Žalys. Ką gi, dezertyrų netrūko niekad, ir iš visur. Laimingo kelio!
Pasirodė naujas laikraštis, gavau 2 numerį, yra jame puslapiai lenkų ir rusų kalba, turinys, palyginti, gana rimtas. Girdėjau, kad pirmajame šio laikraščio numeryje pasisako Kazimiera Kymantaitė, pasakojanti, kaip ji „kentėjo“ prie bolševikų, nė iš tolo nežinodama, kad yra kokios nors privilegijos, mane sugretina su Zimanu. Taigi, pasirodo, galima ir šitaip, praradus sąžinę ir elementariausią padorumą.
Atėjo brolis Leonardas, visai nežinia ko atėjo, pranešė, kad uždarytas Vilniaus Rašytojų muziejus. Nepatikėjau, paskambinau į muziejų, atsiliepė Guščius, literatūros kritikas, pasisakė dabar einąs laikinai Muziejaus direktoriaus pareigas, pats direktorius metė darbą, išėjo dėstyti istoriją, o muziejų tikrai uždarė, dabar pridėjo dar 2 mėnesius laiko muziejuje talpinamų rašytojų giminėms atsiimti, kas gali, eksponatus. Daug sunkumų, verkia Albino Žukausko, Masionio, Broniaus Radzevičiaus ir kitų Vilniuje mirusių rašytojų šeimos: jų butai ankšti, nėra kur padėti suimtų iš muziejaus eksponatų, neranda išeities. Mano paklaustas, kodėl apskritai uždarė muziejų, Guščius papasakojo neįtikėtiną istoriją: muziejuje daug metų dirbo tūla nevykėlė Keršytė, atkakliai svajojusi tapti muziejaus direktore, o kad niekas jos neskyręs toms pareigoms, ėmėsi priemonių uždaryti patį muziejų, o paskui – pasižiūrėti. Šitai jai niekaip anksčiau nepavykdavo, bet dabar atėję „kiti laikai“: naujasis kultūros ir švietimo ministras, neūžauga vaikėzas, Kuolys atidžiai išklausė Keršytės įrodinėjimus, patikėjo ir, su niekuo nepasitaręs, uždarė jį. Dabar per 30 muziejaus darbuotojų atsiduria gatvėje, be darbo, be nieko. Guščius tarė, kad buvo kreiptasi tuo reikalu į Rašytojų sąjungą, deja, šios sąjungos vadovai tyliai nusileido, ir muziejus – mirė.
Išklausiau visa tai, ir tik dabar atsiminiau, kad nė karto nesu buvęs tame muziejuje, nemačiau nei man skirtų stendų, nors ir buvo man pasakyta, kad jie tikrai yra. Tikrąją priežastį uždaryti muziejų „kultūros“ ministras nurodęs jo perdėtą „raudonumą“. Jeigu tikrai taip, tai juk galima buvo muziejų nuraudoninti, bet ne uždaryti jį! Na, matyt, tikrai atėjo „nauji“ laikai mūsų kultūrai, lietuvių tautos istorijai, belieka tik laukti naujų staigmenų, žinoma, viena už kitą nuožmesnių, „vardan tos Lietuvos“…
Kalbėjausi telefonu su E. Mieželaičiu dėl muziejaus uždarymo. Pasirodo, jau seniai jis šitai žinojo, man kažkodėl nepasakė. Iš visko atrodo: labai ramiai ir šaltai priima tą faktą. Gerokai keista man.
Spalio 12. Penktadienis
Užvakar „Tiesoje“ atpyškintas rašytojo V. Petkevičiaus šauksmingas pasisakymas „Dieve, jums padėk!“, skirtas artėjančio žemdirbių suvažiavimo delegatams ir dalyviams-svečiams. Rašo karštai, emocionaliai, atrodo, iš širdies linki sėkmės rašytojas. Sėkmės žemdirbiams tikrai reikia, net ir ryšium su suvažiavimu, kuris turi įvykti spalio 12, taigi šiandien, ir rytoj. Pačiam suvažiavimui sušaukti daromos įvairios kliūtys, pradedant premjerės K. Prunskienės uždraudimu išnuomoti jo delegatams viešbučius Vilniuje (tegu susiranda nakvynę sau privačiai tie veik trys tūkstančiai žmonių!) ir baigiant nuodingais pasišaipymais iš Sąjūdžio „žemdirbių sąjungos“ ir dar vienos kažkokios sąjungos, irgi „žemdirbių“ pusės. Žemdirbiai dabar suskaldyti kaip niekad. Kaip ir visa, beje, „Lietuvos respublikos“ visuomenė.
Šiandien „Lietuvos aidas“ atspausdino nei šiokį nei tokį tekstą, pavadinęs jį „Gesint tą gaisrą!“ Jau iš paties teksto matyti, kad tai vis to paties V. Petkevičiaus riksmas, išreikštas padrikai, daugeliu atvejų tiesiog nesuprantamai. Keikia Sąjūdį, Landsbergį, Terlecką, visą pasaulį, pats save pavadinęs „Juoduoju pranašu“, šaukia gesinti tą gaisrą, kuris dabar įsiliepsnojęs Lietuvoje ir kuris stumia Lietuvą į prapultį. Redakcijos prieraše sakoma, kad „nors gerbiamas rašytojas ir neprisistato, bet mes sužinojome, kad savo monologe jis daug kur citavo Šakių rajono laikraštyje „Draugas“ išspausdintą interviu su Vytautu Petkevičium. Citatos išskirtos, jų kalba netaisyta“. Pasirodo, vargšas V. Petkevičius įsiveržė į „Lietuvos aido“ redakciją ir vienas pats išrėkė visą monologą, o redaktoriai, nebūtų gudrūs žmoneliai, viską surašė ir paskelbė. Iš tikrųjų vargšas tas V. Petkevičius. Štai kas išeina, kai rašytojas įsikala sau į galvą mintį žūtbūt tapti „Lietuvos prezidentu“, o tai minčiai neišsipildžius – pameta galvą, pats nebesižino, ką darąs.
„Lietuvos rytas“ įsidėjo šiandien platoką filosofo A. Juozaičio pasisakymą „Demokratijos peizažas Lietuvoje“, išdėstydamas jau daug kartų dėstytas savo mintis apie Sąjūdį, Landsbergį, kitus dalykus, vis iš blogosios pusės.
„Respublika“ šiandien, pamėgdžiodama Sąjūdžio nūdienį pasivadinimą „Sajūdis-2“, įsidėjo keturių puslapių įtarpą „Respublika-2“. Pliekia V. Landsbergį, pliekia daugelį „lyderių“, neaplenkdama nė Brazausko su Burokevičium, priskaitydama prie lyderių ir Aukštikalnienę su Baužyte, nebekalbant jau apie Čepaitį, kitus „laisvės kovotojus“. Puslapiuose gausu humoro, tarpais aštraus, tarpais gana sąmojingo, smagaus… Kuo tas baigsis? Juk netrukus sugrįžta ponas Landsbergis iš savo dar vienos didžiai pergalingos kelionės į Vakarus: Norvegiją, Islandiją, Prancūziją, ką jis užgiedos visa tai perskaitęs „Respublikoje-2“?
Šiandien prasidėjo Lietuvos žemdirbių suvažiavimas. Delegatų – apie 3000. Daug svečių. Truputį klausiausi jo per radiją. Kalba žemės artojai gana aštriai, pareikalavo žemės ūkio ministrą Knašį nedelsiant atsistatydinti, tokio pasiūlymo nepagailėjo ir kai kuriems kitiems žemės tvarkymo „specialistams“. Pagrindinė suvažiavimo tema: žemės reforma, kaip ji bus vykdoma, kam bus duodama žemės, kam ne; pareikalauta pašalinti žemės ūkio specialistus, įkorporuotus į kolūkius bei tarybinius ūkius, tenai nieko neveikiančius, tik komanduojančius ir gaunančius gerus atlyginimus, o jų, tokių „parazitų“, kaip buvo sakoma iš tribūnos, ant žmonių sprando susėdę virš 60.000 štukų. Tegu eina dabar patys dirbti, savo žemės ūkio mokslą betarpiškai įdiegti praktikoje, akivaizdžiai parodyti žmonėms. Nemažai kritikos išgirdo ir Ministrų Taryba. Pirmu smuiku čia grojo Velikonis.
Suvažiavime dalyvavo ministrė pirmininkė K. Prunskienė, pasakiusi ir kalbą, gana protingą, jos pavaduotojas A. Brazauskas, taip pat taręs žodį, suvažiavimo dalyvių šiltai sutiktas. Taigi. O iš Sąjūdžio nemačiau nė vieno žmogaus, išskyrus K. Motieką, kuris žada pasisakyti „rytoj“. Iš rašytojų – Joną Avyžių. Dairiausi V. Petkevičiaus televizijos ekrane, neradau. Matyt, žemdirbiai pakankamai apdairūs žmonės, neįsileido jo. Dėl visa ko?
„Sigutės“ parduotuvėje staiga pasirodė bananai. Norėjau stoti į eilę, gana ilgą, staiga pamačiau – visi bananai supuvę iki juodumo. Nusipirkau obuolių, raudonųjų pipirų Lietuvoj augintų, parsinešiau namo.
Beje, vakar vėl įvyko Maskvoje „Lietuvos respublikos“ ir sąjunginės delegacijų derybos, tiksliau, apsitarimai, kaip reikėtų ir kokia dienotvarke vesti derybas tarp Maskvos ir Lietuvos. Lietuvos delegacija su Ozolu priešakyje vakar vakare sugrįžo, Ozolas tuoj pasisakė viešai, prisigirdamas „naujų ir labai reikšmingų“ laimėjimų pasiekimu Maskvoje. Kokie tie laimėjimai – sunku dar pasakyti. Viena aišku: per visas derybas nė žodžiu nebuvo užsiminta apie… Lietuvos nepriklausomybės atstatymą!
Spalio 13. Šeštadienis
Pasibaigė Lietuvos žemdirbių suvažiavimas. Žodį tarė K. Motieka, patį kvailiausią, įrodinėdamas, kad visų mūsų šaknys ir syvai (?!) yra žemėje, neatskiriamai surišti, šitai įrodo faktas, kad savaitgaliais ištuštėja Vilnius ir kiti miestai, visi miestiečiai skuba į brangią tėvynės Lietuvos gamtą, prie jos žemelės! Kuo blogas argumentas?!
Kiek supratau, šis suvažiavimas labai nepatiko Lietuvoje įsitvirtinusiems reakcionieriams, besivadinantiems kovotojais už Lietuvos nepriklausomybę, žmonių gerovę. Suvažiavimo dalyvius jie iš anksto apšaukė veik stalinistais, biurokratais, „aparačikais“, svajojančiais atgauti anksčiau jų turėtas privilegijas, komandinius postus, užtat, girdi, jie taip priešinasi kolūkių išvaikymui, perėjimui į privatų ūkininkavimą. Ir nepajėgia suprasti šitie rėksniai, kad nėra didesnės kvailystės, tiesiog idiotizmo, kaip jų reikalavimas tučtuojau išvaikyti kolūkius, pereiti žemės ūkyje prie privačios nuosavybės. Šitas perėjimas jau pradėtas Lietuvoje, daugiau nei du tūkstančiai ūkininkų jau dirba nuosavą žemę, tačiau ir mažam vaikui aišku, jog šiuo metu išvaikius kolūkius, kurie, kokie jie bebūtų, yra pagrindiniai Lietuvos duondaviai, prieitumėm prie tikro bado. Gerai sako žmonės: jeigu kam dievulis proto nedavė, su lopeta neįdėsi!
Suvažiavimas praėjo, galima sakyti, sėkmingai, suorganizuota Lietuvos žemdirbių sąjunga, sudaryta jos valdyba, pirmininku išrinktas protingas vyras, mokslininkas, ilgametis Ramygalos kolūkio pirmininkas Virmantas Velikonis. Man atrodo, visa tai gerokai ataušins rėksnius, apsaugos Lietuvą nuo bado.
Spalio 14. Sekmadienis
Daug jau dienų negaliu nugalėti prastos nuotaikos, bent surasti jos priežastis. Tarpais susimąstau: gal nereikėjo man brautis į literatūrą, stengtis ką nors parašyti, žmonėms išsakyti? Gal reikėjo pasisaugoti ir pareigų, kurios sistemingai būdavo man primetamos pokario metais, ne tik prieš mano valią, bet ir man priešinantis, žinoma, kiek šitai būdavo įmanoma ano meto gyvenimo sąlygomis, kai viskas vyko pagal „komandą iš aukščiau“, kai niekam net į galvą neateidavo mintis, kad būtų atsižvelgta į žmogaus asmenišką pageidavimą, jo norus, jo valią? Gal kaltas ir mano nepajėgumas nugalėti įskaudinimus, pažeminimus, pasityčiojimus ir kaltinimus būtent už tas pareigas, kurias ėjau kaip mokėdamas, visą laiką stengdamasis pasaugoti žmones, pagelbėti jiems? Gal?.. Viena aišku: negera man, tiek negera, kad nebemiegu naktimis, vis mąstau, mąstau, mąstau. Gal iš tikrųjų turėčiau būti atlaidesnis tiems, kurie dabar ant manęs visus šunis karia, užmiršti, nekreipti dėmesio, kitaip tarus, katalikiškai mylėti ir gerbti savo priešus? Bet šitai tik pasakyti lengva. O kaip padaryti? Negi visiškai prarandant savo žmogiškąjį orumą? Nusižeminant… prieš ką? Atgailaujant… už ką? Išsakiau tiktai savo nuomonę, nieko daugiau. Tai negi dabar man barstyti galvą pelenais, maldauti dovanojimo? Negaliu aš šito, teatleidžia man dievas, jeigu tik jis yra kur nors. Ir teatleidžia man žmonės, kurie jaučiasi teisūs prieš mane. Esu toks, koks esu, neįmanau, kaip galėčiau persidirbinėti ant primesto kurpaliaus, giedoti „ne iš tų“ gaidų, kurių nepripažinau niekad. Nelaikau savęs kaltu, tiek žinau tvirtai. Nieku kaltu savęs nelaikau.
Netikėtai sutikau gatvėje seną savo pažįstamą Balį Fedaravičių, muzikantą, muzikos darbų vadovą, dirbusį Lietuvos TSR valstybės Filharmonijos direktorium ir meno vadovu 1949–1963 metais. Nemačiau jo tiek ilgai, jog buvau benutaręs jau mirus jį. Eina dabar sunkiai, lazda pasiremdamas, tiesiog nusibaigusios sveikatos, nors išorės solidžios. „Kaip gyveni?“ – paklausiau. „Kaip visi. Kaip visi“, – atsakė jis. Geras atsakymas. Gal reikės ir man šitaip. Iš karto viskas aišku.
„Pravda“ rašo šiandien, kad įžymiajam dailininkui-karikatūristui šiandien sukako… 90 metų. Įdėtas ir jo autošaržas. O juk ir apie jį maniau seniai benumirusį. Karo metais, dirbant man Visasąjunginio radijo komiteto lietuviškoje redakcijoje, ne kartą teko matyti jį. Neaukšto ūgio, aiškiai žydų tautybės, girdėjau jį esant rašytojo Samuelio Maršako broliu, nors kiek tai tikra, nežinojau ir dabar nežinau. Per pastaruosius kokius dvidešimt metų nebeteko matyti spaudoje jo karikatūrų, visuomet kėlusių man pasigerėjimą. Talentas! Ir štai – gyvas! Nežinia kodėl, o staiga prisiminiau gerą mano bičiulį kino dramaturgą Eugenijų Gabrilovičių, su kuriuo praėjome didžiulius sunkumus, rašydami kino scenarijų „Aušra prie Nemuno“, ir kuriam jau pernai sukako 90 metų. Paskambinau, deja, nesuradau namie: prie Maskvos jis, savo viloje. Mažai begyvas.
Taigi šitaip.
Spalio 15. Pirmadienis
„Pravda“ nustebino šiandien savo informacija, kai Ukrainoj Ivano-Franko mieste ryšium su „Ukrainos sukilimo armijos“ susikūrimo 48 metinėmis įvyko didelės iškilmės ir pastatytas paminklas tos „armijos“ vadui, vienam nuožmiausių Ukrainos nacionalistinių žudikų Stepanui Banderai. Savo metu, pokaryje, lankantis man Lvove ir jo srities kolūkiuose, žmonės dar tebegyveno siaube nuo šito „didvyrio“ vykdytų masinių žudynių, kai nepagailėta nei moterų, nei senelių, nei vaikų. Taigi. O dabar? Negi ir ukrainiečių tautą bebus apėmusi masinė psichozė, kaip ir lietuvių, mūsiškių, ką?!
Šviesi žinia: Michailui Gorbačiovui suteikta Nobelio Taikos premija. Jeigu kas iš tikrųjų nusipelnęs tos premijos, tai būtent M. Gorbačiovas. Savo darbais, pertvarkos veikla, taikos stiprinimo visame pasaulyje siekimu. Atidžiai išklausiau jo interviu per televiziją šia proga. Ramiai, šypsodamasis pasisakė jis, kad ši premija ženklina jo pertvarkos teisingo kelio pripažinimą pasaulyje. Tas tiesa.
Nusišypsojau ir aš, prisiminęs, kad mūsiškiai parapijiniai patriotėliai-sąjūdistai šiai premijai buvo pristatę… Vytautą Landsbergį. Manau, kad būtent šituo tikslu jis lankėsi nūnai Norvegijoje, Oslo mieste, kur laikosi Nobelio premijų (taikos) komitetas. Ir še tau, kūma, užgavėnės! Norvegai žino, kas yra tikrai nusipelnęs. Taigi.
Spalio 17. Trečiadienis
Vakar diena buvo veik tuščia. Tvarkiau laiškus archyvui, dar kartą įsitikindamas, kad negalima jų atiduoti. Ir vėl privargau šuniškai.
Šiandien kartu su Monika nukakome į Paalksnę. Radome sodybą visiškoj tvarkoj, o garaže – anūko Roko nupirktą burinę valtį, baltą, nepaprastai dailią. Pasižiūrėjome, vėl užrakinome. Ko gero, dar pavogs, laikai dabar tokie, kad iš po nosies viską plėšia. Na, gal duos dievas…
Pabarstėme pelėms nuodų, kurių pagaliau gavome Vilniuje, veterinarinėje vaistinėje, kuri kiek anksčiau buvo apiplėšta ir revizuojama. Davėme šitų „vaistų“ ir gerajai mūsų kaimynei Vincienei. Pasakojo ji mums, kad duonos dabar nebegalima nusipirkti daugiau nei 2 kilogramus iš karto. Degtukų parduodama tik 2 dėžutės į vienas rankas. Sviestas labai retai bepasirodo kaimo sąlygų parduotuvėse. Nėra druskos, mėsos, žuvies. Matyt, iš tikrųjų artėja Vytauto Landsbergio užplanuoti sunkumai Lietuvai.
„Vakarinėse naujienose“ – įžymiojo rašytojo Vinco Krėvės duktė Aldona Krėvaitė, pirmą kartą po emigracijos į JAV atvykusi į Lietuvą apsitarti su Rašytojų sąjunga bei Lietuvių kalbos ir literatūros institutu, kaip pergabenti jos tėvų palaikus ir memorialinį palikimą į gimtąją žemę. Palikimas gana gausus, turtingas: rankraščiai, paskaitų užrašai, nuotraukos, išsaugoti asmeniniai daiktai.
Aldona Krėvaitė gerokai susirūpinusi tais reikalais. „Tik nesusipeškit, – sako ji. – Nes ne lietuvių charakteriui – viens du padaryti. Lietuviai kaip niekas moka gražiai laidoti, bet po kelių mėnesių pradeda mirusį keikti. Iki šiol keikia ir Krėvę.“
Liūdna, nelinksma, kad šitaip. O juk ji teisi, Aldona Krėvaitė.
Spalio 18. Ketvirtadienis
„Gimtajame krašte“ A. Pociaus pasisakymas skyriuje „Savaitė“. Parašytas santūriai, kultūringai, įtikinamai parodant savo tikras pažiūras. Supratau: Algirdas Pocius, rašytojas, absoliučiai įsitikinęs teisinga ir garbinga Vytauto Landsbergio ir jo bendrininkų veikla, Lietuvos nepriklausomybės atgavimu ir jos tikimybe egzistuoti visiškai nepriklausant nuo bet kokių ryšių su Rusija. Tikrai man gaila. Ką gi, tokia A. Pociaus nuomonė ir aš nesiruošiu dėl jos teisingumo ginčytis.
„Literaturnaja gazeta“ šiandien paskelbė, atsiprašau, ne šiandien, o spalio 15 dienos numeryje, tiktai gavau tą numerį šiandien, gana rūsčią ataskaitą-stenogramą, pavadintą „Procedūrinis klausimas“ (A. I. Solženicyno pašalinimas iš Rašytojų sąjungos). Visiškai nepavydėtinai, jeigu nepasakyti daugiau, atrodo čionai kai kurie to meto Rašytojų sąjungos vadovai, sprendę ir nusprendę pašalinti A. I. Solženicyną, nepakviesdami jo į šį svarstymą: L. Soboliovas, G. Markovas, A. Barto, K. Voronkovas, V. Zakrutkinas, L. Tatjaničeva, kai kurie kiti. Padoriausiai laikėsi Danilas Graninas, net kelis kartus siūlęs atidėti svarstymą, iškviesti Solženicyną, išklausyti jį. Deja, jo niekas atvirai neparėmė, įžymusis rašytojas buvo pašalintas.
Taip buvo priimta tais laikais. Rašytojų sąjungos įstatuose įrašyta, kad kaltinamasis rašytojas „turi teisę dalyvauti, svarstant jo klausimą“, o kas tada žiūrėjo popieriuje įrašytų teisių? Ir buvo Rašytojų sąjungos vadovai, daugiausia, aklai paklusnūs „nurodymams iš viršaus“. Toks buvo net ir tuometinis RS valdybos pirmininkas Konstantinas Fedinas, kuris, beje, šiame posėdyje nedalyvavo, nors visa medžiaga buvo ruošiama su jo žinia. Taigi. Nemažai minėtų vadovų jau mirę, o kaip dabar jaustis tiems, kurie dar gyvi? Nepavydžiu šito nė vienam.
Spalio 15 dienos numeryje laikraštis „Litva sovietskaja“ atspausdino A. Bitutės platoką straipsnį „Eilinis naujausios valdžios triukas“, aštriai ir įtikinamai supliekdama nūdienių Lietuvos vadovų užmačią apžiūrinėti ir konfiskuoti privačius piliečių butus Čiurlionio ir Basanavičiaus gatvių rajonuose, tarp jų pirmiausia – individualiai statytus namus vienai šeimai, numatydami skirti juos būsimos „Nepriklausomos Lietuvos“ užsienio pasiuntinybėms bei pasiuntiniams apgyvendinti. Nurodoma, kad tokie prasimanymai neturi jokio teisėto pagrindo. Jie tiesiog juokingi turint galvoje, kad Lietuva, jeigu ir pasieks nepriklausomybės, tai, paties Ozolo prisipažinimu, ne anksčiau nei per penkerius metus. Taigi, taigi.
Anūkas Rokas buvo šiandien iškakęs pas draugą Seriožą, su kuriuo suartėjo tarnaudamas kartu kariuomenėje, pasisvečiavo ir vakare sugrįžo, labai pradžiugindamas mane: gavo tenai nusipirkti ir atvežė man 3 rašomosios mašinėlės juostas, ir dar popieriaus lapų klijavimo visą špulikę. Tai gerai. Didelė bėda nūnai Vilniuje, visoj Lietuvoj, su tais dalykais. Pasakojo, kad Baltarusijoje žmonės gyvena daug prasčiau už mus: net duoną perkasi pagal talonus, sviesto parduotuvėse nebeatsimena kada matę, dešros taipogi, mėsos jeigu ir išmetama, tai vienos kremzlės ir kaulai. Vien tiktai kavos galima tenai laisvai pirkti, žinoma, pagal talonus. Tiesiog keista. Mūsuose kava – didžiausias deficitas! Pasirodo, baltarusiai kavos negeria, nebent sostinėje Minske, ir labai stebisi, kad mes ją vartojame. Anūkas Rokas gavo, draugo padedamas, pastarojo talonais, nusipirkti šiek tiek cigarečių, kurių Vilniuje taipogi aštriai trūksta. Sugrįžo laimingai, kelyje niekas jo netikrino, o tai būtų viską atėmę. Tokia dabar ir tenai tvarka. Kaip mūsų šventos Lietuvėlės pasienyje.
Spalio 19. Penktadienis
Šiandien man šviesi diena, kokios seniai nebemačiau per ilgus savo gyvenimo metus: atidaręs siuntinį iš pašto, radau jame… „Sakmę apie Juzą“, išleistą Paryžiuje „Alinea“ leidyklos. Jau išleista! Ir dar kaip! Popierius – aukščiausios kokybės, kokio negavau jokiai savo knygai niekur kitur. Ir jo nepagailėta: kiekvienas knygos skyrelis pateikiamas atskirai, paliekant švarią vietą, kur puslapyje teksto nepriteko. Viršelio piešinys kiek keistokas, nutariau, kad prancūzai, matyt, šitaip įsivaizduoja mano Juzos sodybą Kairabalėje. Ką gi, dieve jiems padėk. Knygos pabaigoje pridėtas prancūzams sunkiau suprantamų lietuviškų žodžių žodynėlis. Knygos pradžioje įrašyta, kad versta „Sakmė“ iš lietuvių ir rusų kalbų. Ištryško man ašara, priglaudus knygą prie širdies ir pabučiavus ją, kaip mokė mane A. Vienuolis-Žukauskas. Jau nebekalbant apie jos pasirodymo svarbą prancūzų kalba, dar sujaudino toji aplinkybė, kad knyga išėjo būtent pačiu reikiamiausiu man laiku, kai tebesu kai kurių žmonių, pirmiausia Lietuvos rašytojų sąjungos vadovų, diskriminuojamas. Ir šovė šitaip apstulbusiam man, be žodžių stovinčiam su knyga rankose, mintis, kad, ko gero, vis dėlto esu aš… rašytojas. Pirmą kartą gyvenime tokia mintis man į galvą. Niekad anksčiau nedrįsau šitaip pagalvoti apie save. Ir tuo pat metu pajutau gėdą, kad tyliu jau tiek metų, ir, jeigu nenoriu gėdingai užbaigti tylėdamas savo gyvenimą, turiu tučtuojau imtis plunksnos!
Taip ir darysiu. Kiek man tas bekaštuotų.
O džiaugsmą dar pašviesino geroji mano žmona Monika. Pasveikino švelniausiai, išbučiavo, apsiverkė pati, o vėliau padovanojo man nuostabiausią rožių puokštę. Gerai, kai šitaip. Labai laimingas buvau visą šią dieną. Žinau, būsiu laimingas dar daug dienų. Sulaukus Juzos iš laisvojo Paryžiaus, to paties Juzos mano mylimo, kuris šiandien pleška kai kurių lietuvių sukurtuose mano knygoms laužuose, po šito gėda ir nepadoru jaustis nelaimingu. Tebūnie laimingi ir jie, mano diskriminatoriai…
Pranešiau šią naujieną Lietuvos autorinių teisių agentūros vadovui Jonui Leikauskui, kuris tučtuojau atvyko, pasveikino mane, pasigrožėjo knyga, ir tuoj pat išsivežė fotografuoti, ruošti laikraščiams informaciją apie knygos pasirodymą. O neilgai trukus sugrįžo, jau sutvarkęs viską ir net pabuvojęs „Literatūros ir meno“ redakcijoje, bandęs susitarti su vyr. redaktoriaus pavaduotoju J. Liniausku dėl informacijos publikavimo laikraštyje, tačiau buvo tenai sutiktas daugiau nei vėsiai. Dabar ieškosiąs kito kurio laikraščio. Taigi. Mane stebina, kad Leikauskas bandė įpiršti informaciją būtent „Literatūrai ir menui“. Juk iš anksto aišku, kad čia nebus sutikta skelbti. Matyt, geras mano bičiulis Leikauskas turi savo išskaičiavimų, pirmiausia atsižvelgiant į tai, kad šiame laikraštyje jis pastoviai puolamas iš kai kurių rašytojų pusės. Žiūrėsim, žiūrėsim.
Ilgai kalbėjausi telefonu su E. Mieželaičiu. Pastaruoju metu vis dažniau mes pasikalbame. Kvietė jis ir užeiti pas jį į namus, deja, ne taip nūnai lengva man susiruošti. Džiaugiuosi, kai mes su juo vis labiau surandame bendrą kalbą, užmiršdami ankstesnius mūsų tarpusavio nesutarimus. Ne vaidams dabar metas. Papasakojo jis man apie Lietuvos PEN klubo organizacijos apgriuvimą. Klubo pirmininkas Romualdas Lankauskas gerokai susikompromitavo Ame-rikoje tarp lietuvių emigrantų, tie paprašė jį daugiau nesilankyti pas juos. Panašiai atsitiko ir VFR. Dabar, atėjus PEN klubo ataskaitiniam susirinkimui, Lankauskas, kaip pirmininkas, gavo tiktai 4 balsus iš 25. Beje, vienas balsas už jį buvo… jo paties, antras… jo žmonos. Įtūžęs dėl pralaimėjimo, R. Lankauskas trenkė durimis, išėjo, pažadėdamas dabar stoti į Dailininkų sąjungą. Jis, beje, reiškiasi ir kaip dailininkas, portretistas, deja, ne ryškiau nei literatūroje. O dar papasakojo man E. Mieželaitis, kad lankėsi pas jį žinomas, pasak Mieželaičio, slovakų rašytojas (jo pavardės reikiamai neišgirdau per savo prastą klausą), išreiškęs gana stiprų susižavėjimą mano „Sakme apie Juzą“, turėjęs labai didelį norą susitikti ir pasikalbėti su manim, bet, deja, Lietuvos rašytojų sąjungos vadovai neleidę jam šito, atkalbinėdami įvairiausiomis priežastimis. Taigi aišku: Rašytojų sąjungos vadovų suorganizuota manęs diskriminacija tebeveikia. Pažiūrėsim, pažiūrėsim.
Spalio 20. Šeštadienis
7 valandą ryto kalbėjau telefonu su dukterim Violeta Čikagoje. Girdimumas, aiškumas – stebėtinas. Apsidžiaugiau, kad ji, Violeta, ir abi jos dukros, mano anūkės Julytė ir Simona, gyvos sveikos, pastarosios mokosi, laisvalaikiu dirba privačiai, pelnosi dolerį kitą, Violeta dirba išsijuosusi, kelintą jau kartą prašo manęs tik nesijaudinti, ramiai gyventi. Prieš kurį laiką ji man parūpino nemažą sumą pinigų, gerokai apstulbindama mane savo gerumu. „Atsilyginu už Tavo gerą, padarytą man, naudokis viskuo ramiausiai, pinigai dorai uždirbti!“ Žinau, kad dorai, bet žinau, kad ir labai nelengvai, dieną naktį plūkiantis Čikagoje, kur atlyginimas jai, kaip ne JAV pilietei, mokamas gerokai mažesnis nei kitiems, JAV piliečiams. Apie gautus pinigus niekam neprasitariu: dėl visa ko. Padėjau Taupomosios knygutės sąskaiton, tegu stovi. Kai Violeta sugrįš, visko dar gali būti, kiekviena kapeika pravers. Ir nematau nieko blogo, kad nutyliu tuos pinigus net nuo savo šeimos narių: neprageriu gi aš jų, neeikvoju savo asmeniškiems reikalams, o saugau. Gali ir taip atsitikti, kad mirsiu anksčiau Monikos, tai ir tokiu atveju rubliai neprapuls, ji paveldės pirmiausia visų jų pusę. O kad pasklis kalbos apie juos žmonėse, taigi sukels dar mirtinesnį pavydą kai kuriems žmonėms. O man užtenka ir to jų pavydo, kokį jaučiu dabar. Pagaliau ir rublių ne milijonai, tiktai tūkstančiai, visai negausūs. Reikia laikyti juodai dienai. Juo labiau, kad visiškai neaiški visų mūsų rytdiena. Visai galimas dalykas, kad ir pensija bus iš manęs atimta. Taigi. Padėkojau dukrai Violetai iš visos širdies, pasakiau, kad saugosiu, nė rublio savo reikalams neišleisiu, ir paprašiau, kad daugiau neberūpintų man nieko, geriau težiūri savo vaikų, kad jie nematytų to vargo, kokį patyriau aš savo vaikystėje „laisvos ir nepriklausomos“ Lietuvos metais, kaip, beje, patyrė šito šimtai tūkstančių mano kartos Lietuvos vaikų, neturėjusių sotesnio duonos kąsnio, švelnesnio poilsio, nei jokios perspektyvos mokytis, išaugti kultūringais žmonėmis. Tebūnie bent dabar kitaip.
Parašiau ir išsiunčiau laišką, padėkos laišką, „Sakmės apie Juzą“ vertėjai į prancūzų kalbą ir leidyklai „ALINEA“, išleidusiai šitą sakmę Paryžiuje. Stengiausi kiek galima teisingiau ir šilčiau išreikšti savo mintis, o kaip pavyko – nežinau nė iš tolo. Tikriausiai nelabai kaip. Susijaudinęs rašiau.
Visi šios dienos laikraščiai, ypač „Literatūra ir menas“, išskirtinai nuobodūs, krinta iš rankų. Lauksime dabar naujienų iš Maskvos, kur paties Landsbergio vadovaujama „nepriklausomos“ Lietuvos delegacija tariasi su TSRS vyriausybine delegacija, vadovaujama TSRS Ministrų Tarybos pirmininko N. Ryžkovo, dėl… Lietuvos nepriklausomybės.
Anūkas Rokas su savo drauge (ar mylima?) išskrido šiandien į Gruziją. Išbus tenai apie savaitę, tada sugrįš. Pastaruoju metu Rokas jau spėriau darbuojasi, pardavė kelis savo paveikslus, gavo šiek tiek rublių. Geriau jam, kai nebedirba Vilniaus rusų dramos teatre, kur gaudavo į rankas nepilną šimtą algos.
Vakare, po laidos „Vremia“, kalbėjo per televiziją TSRS Ministrų Tarybos pirmininkas N. Ryžkovas. Ramiai, santūriai, nuosekliai palietė ir derybų su Lietuvos delegacija klausimą, pasakė esąs nustebintas nelabai realistiniu mūsiškių delegacijos galvojimu, jų statomų reikalavimų nerealumu. Labai aiškiai ir be mažiausių svyravimų jis pasakęs Lietuvos delegacijai, kad Lietuva yra sudėtinė TSRS dalis, jos teritorijoje veikia TSRS Konstitucija, kurios privalo laikytis visi, taigi ir Lietuvos vyrai, sulaukę šaukiamojo amžiaus, privalo be jokių išlygų stoti tarnauti į kariuomenę. Kai dėl kai kurių išlygų – Lietuvos jaunuolių šaukiamųjų dalies atlikimo karinės prievolės pačioje Lietuvoje ar kuriose kitose vietose, kurios bus jiems pageidautinos, galima derėtis, tartis, o tarnauti kariuomenėje yra visų be išimties pareiga. Paklaustas, kaip jis vertina faktą, kad Lietuva jau pradėjo spausdinti savo pinigus ir paleis juos į apyvartą, N. Ryžkovas atsakė, kad tokiu atveju pasikeis visas reikalas, bus derybos ne dėl Lietuvos tolimesnio gyvenimo Tarybų Sąjungos respublikų tarpe, o dėl jos išėjimo, atsižvelgiant į visas iš to sekančias pasekmes. Pasakyta buvo labai tvirtai. Asmeniškai jis nemanąs, pasakė N. Ryžkovas, kad Lietuvos vadovai ryžtųsi išeiti į visiško atsiskyrimo nuo TSRS kelią, nes kiekvienas jų puikiai supranta, jog Lietuva bus bejėgė viena pati išsilaikyti. Nurodė N. Ryžkovas, kad Lietuvos delegacija kategoriškai nesutinka įsileisti į derybas kaip stebėtojus kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių atstovus, kitų partijų stebėtojus. Šitai esąs visiškai nesuprantamas dalykas, nieko gero nežadantis niekam. Bet reikėsią dar pažiūrėti, kaip vyks toliau derybos, kurias nūnai, – pasakė N. Ryžkovas, – Lietuvos vadovai stengiasi atidėlioti, uždelsti, visiškai priešingai jų pačių netolimos praeities pozicijai, kai patys kategoriškai reikalavo pradėti ir užbaigti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu. Beje, pridūrė jis, toks išankstinis reikalavimas negali būti priimtas. Derybos yra derybos, o ne savo valios diktavimas vienų kitiems. Taigi šitaip.
Mačiau televizijoje ir Landsbergį, tik ką išlipusį iš lėktuvo, sugrįžus į Vilnių. „Pasistūmėjom, pasistūmėjom!“ – tiek ir tepasakė jis, skubiai pasišalindamas nuo mikrofono. Pridūręs, beje, kad derybos su N. Ryžkovu buvo labai sunkios. Visa Landsbergio išvaizda liudijo apie visišką šito puspročio pralaimėjimą Maskvoje. Manau, reikia dar pažiūrėti, ką jis darys toliau. Esu beveik tikras, kad stengsis vaizduoti narsuolį. Šito reikia laukti. O iš tikrųjų? Na, manau, gyvenimas pats parodys.
Spalio 21. Sekmadienis
Po „Juzos“ atnešto jaudinimosi staigus nuovargis, suka visus kaulus, spaudžia po krūtine. Ir vis dėlto jaučiu džiaugsmą: šiaip ar taip, Juza vaikšto po Paryžių. Ir jaučiu taipogi: šis faktas gerokai padės man moraliai. Būtent šiuo metu padės. Per daug vilčių, žinoma, nereikia užkrauti Juzai, jis ir taip gerokai padėjo man, o vis dėlto… Ko gero, kai pasirodys spaudoje informacija apie jo išėjimą prancūziškai, tai, ko gero, nueisiu ir aš į rašytojų suvažiavimą, įvyksiantį apie lapkričio vidurį. Taigi.
Ir, nežiūrint viso kaulų sukimo, jaučiu širdyje tvaskant įsitikinimą, kad, ko gero, rašysiu. Ir ne „Druską“, o romaną apie Stanislovą Šilinį. Neiškęsiu nerašęs.
Skambinau Mindaugo Baryso, „Tiesos“ vyr. redaktoriaus, žmonai Rūtai Žičkytei, pasiteiravau, ar negalėtų ji pakalbėt su savo vyru dėl informacijos apie Juzos išėjimą paskelbimo „Tiesoje“. Tas geras vyras Jonas Leikauskas siūlė šią informaciją „Literatūros ir meno“ laikraščiui, bet aš nebetikiu, kad bus ji tenai paskelbta. Reikia ieškoti kitų būdų paskelbti platesnei visuomenei apie šį man svarbų ir brangų faktą (gal ir ne man vienam, o taipogi tiems doriems žmonėms, kurie nenusigręžė nuo manęs šituo negeru man laikotarpiu). Rūta mielai sutiko, bet ir prasitarė, kad M. Barysas šiuo metu ligoninėje tiek nusilpęs, jog rytoj, tikriausiai, nebeturės jėgų nuvykti į „Tiesos“ redakciją. Negera žinia. Labai negera. Ir ne todėl, kad ji liečia Juzą, o kad Mindaugas – šaunus vyras ir jo pasitraukimas sunkiai atsilieps „Tiesos“ laikraščio kokybei visokeriopa prasme. Būtinai reikia aplankyti jį ligoninėje. Negaliu sau atleisti, kad iki šiol nepadariau šito. Rytoj. Rytoj!..
Spalio 22. Pirmadienis
Jonas Leikauskas informavo mane telefonu: informaciją apie Juzą jis jau paruošė, knyga nufotografuota, tuoj pat veža viską į „Tiesos“ redakciją. Pridūrė susitaręs su „Knygnešio“ (buv. „Naujos knygos“) redaktorium dėl tos informacijos paskelbimo jų leidinyje. Tai gerai. Net labai.
Gerokai sugaišau specklinikoje, kurią sąjūdistai atkakliai reikalavo uždaryti, perduoti liaudžiai, panaikinant buvusiems „ponams“, taigi ir man, visas privilegijas. Bet jų protestai truko tiktai tol, kol jie pamatė iš arti, kiek tenai geresnės gydymosi sąlygos (ne gydymo, o gydymosi, nes gydytojai tenai visi parinkti pagal protekcijas, niekam tikę, išskyrus vieną kitą), tai sąjūdistai pasiskubino patys visi susirašyti į tą prakeiktą „spec.“, pirmiausia, žinoma, į specialų skyrių, išskirtinus baseinus, masažų kabinetus, į kuriuos nuo pat karo pabaigos taip ir nepatekau nė karto.
O šiandien tikrino man, sako, japoniškais aparatais, kepenis ir inkstus. Paklausiau, ar jau yra vėžys, atsakė, kad nė iš tolo, bet uždegimėlis „kažkur“ yra. O kad man neskauda, – pasakiau gydytojams. Tai reikia džiaugtis, – atsakė jie. Taip ir išėjau. Ir pagalvojau: o ką, jeigu uždegimas, jeigu net vėžys? Negulsiu juk po chirurgo peiliu: man jau 82-ji eina! Smagus iškeliavau namo.
O namie – telefono skambutis. Rusų kalba. Iš „Tarybų Lietuvos“ stoties. Girdi, sužinojome, kad viena jūsų knyga išeina prancūzų kalba, ar nesutiktumėte ta proga pasisakyti per mūsų radijo stotį, atsakiau, kad skubėti man nėra ko: kai jau iš tikrųjų išeis… Nesumojau pasakyti, kad informacija jau pateikta spaudai, negi užbėginėsiu jai dabar už akių?
Ir iš kur jie, velniai, sužinojo naująjį mano telefono numerį?!
Spalio 23. Antradienis
Šiandien „Šiaurės Atėnų“ laikraštyje Vytauto Kubiliaus gana verksmingas straipsnis: „Ar išliks Rašytojų sąjunga?“ Rašo sujaudintai Vytautas, išvardina ta proga devynias galybes bolševikinių nusikaltimų, pridarytų tvarkant literatūrą, rašytojus, kultūrą. Daug tiesos pasako, visa bėda, kad ta V. Kubiliaus tiesa seniai jau visiems žinoma iš mūsų pačių pasakymų dar brežnevinės stingties metais. Ir spėlioja, kokia gi bus, jeigu apskritai dar bus, Rašytojų sąjunga. Čia irgi nieko gero nepasiūlydamas, konkretesnių projektų nenušviesdamas. Viena aišku: sunerimęs žmogus smarkiai. Kaip ir daugelis kitų. O ko? Aišku visiems, tokia Rašytojų sąjunga, kokia buvo – atgyveno beviltiškai, šalia kai kurių nuopelnų, tikrai ji tarnavo valdančiai Tarybų valdžios viršūnei, Komunistų partijai. O ateityje Rašytojų draugija (ne sąjunga, o būtent draugija!) turės būti tokia, kokios visame pasaulyje egzistuoja tos rūšies organizacijos. Štai ir viskas. Ir verkti nėra ko.
Tame pat „Š. A.“ numeryje laikraščio šito įsteigėjas ir redaktorius Saulius Šaltenis gerokai apibara Vytautą Petkevičių (jo vardo neištardamas) už pasisakymus Šakių rajono laikraštyje ir kitur kai kur. Teisingai pabara, bet irgi be jokių perspektyvų.
Po pietų aplankiau Santariškėse, ligoninėje, sunkiai sergantį „Tiesos“ vyriausiąjį redaktorių Mindaugą Barysą. Sunkiai serga vyras, geras ir puikus, kultūringas. Padovanojau „Sakmę apie Juzą“ V. K. Jonyno iliustruotą, gana gražiai išleistą, Lietuvos spaudos sutartinai nutylėtą. Pridėjau ir Juzos prototipo Juozo Bukėno nuotrauką, užrašęs, kas čia toks toje nuotraukoje, parodžiau besigydančiam ir „Sakmę apie Juzą“, išleistą prancūzų kalba Paryžiuje. Buvo labai patenkintas, pasisakė gavęs informaciją „Tiesai“ apie knygos išėjimą, parašęs laišką redakcijai, kad būtinai atspausdintų neatidėliodami, o pats nebepajėgiąs nusidanginti iki redakcijos. Ir tai tiesa: atėjęs į palatą, pamačiau med. sesutes, leidžiančias jam vaistus, ir kraują jam leidžia nebe pirmą kartą per „lašelinę“. Pašiurpau, bet pasakiau, kad viskas bus gerai, reikia tik neprarasti pasitikėjimo savo jėgomis. Pirmiausia, žinoma, padėkojau už viską.
Jo palatoje buvo ir jo žmona, ilgametė mano nuoširdi bičiulė Rūta Žičkytė, mokslininkė, universiteto dėstytoja. Pakalbėjau ir su jų sūnumi Dobilu, kurį pažinojau dar iš jo vaikystės, o nūnai pamačiau jau gydytoją, gydantį savo tėvą. Ir gera pasidarė man ant širdies: yra dar Lietuvoje tikrai kultūringų žmonių. Ir dieve padėk Mindaugui Barysui pasveikti!..
Eina kalbos (ir laikraščiai rašo), kad „nepriklausomos“ Lietuvos valdžios viršūnėse vis labiau smarkėja tarpusavio vaidai. Rašo apie tai „Lietuvos rytas“, dar smarkiau „Lietuvos aidas“. Taigi šitaip.
Perskaičiau šios dienos „Lietuvos aido“ puslapiuose „Kovo 11 dienos partijos“ kūrėjo, nūnai jau kuriančio „Nepriklausomybės partiją“ Virgilijaus Čepaičio pranešimą šios partijos steigiamajame suvažiavime. Daug šnekėta, o labai mažai tepasakyta, ir visiškai nieko, kas būtų nauja. Neįsivaizduoju, kad į šitokio „vado“ kuriamą partiją susitelktų „trys ketvirtadaliai Lietuvos žmonių“, kaip to nori V. Čepaitis. Man tiesiog juokingas pats V. Čepaitis, ir juokingas jo užmojis. Pažįstu jį asmeniškai gana gerai. Niekados jis neraškė žvaigždžių nuo dangaus, kaip sako liaudis. Stebuklų nebūna niekur ir niekada. Gyvenimas labai realus.
Monika šiandien vaidina spektaklį „Tyli naktis“. Išėjo jaudindamasi, seniai bevaidinusi, tekstą, kaip ji sako, primiršusi. O aš manau ir žinau: viskas bus gerai. Ji tikra scenos menininkė, ir viskas jai, su labai mažomis išimtimis, išeina kuo geriausiai. O kad jaudinasi prieš spektaklį, tai tik įrodo, jog ji iš tikrųjų tikra scenos menininkė. Grafomanai niekad nesijaudina, dažniausia tūžta, kai, jų manymu, kažkas „nesupranta“ jų kūrybos aukštumų. Taip buvo gyvenime, taip yra, taip, ko gero, bus ir toliau.
Spalio 24. Trečiadienis
Anksti rytą kilęs, neramus nuskubėjau prie laikraščių kiosko: bus ar dar nebus informacijos apie „Juzos“ išėjimą? Ogi yra. Yra! Daug neaiškindamas įklijuoju į šį tekstą.
„SAKMĖ APIE JUZĄ“ — PRANCŪZIŠKAI
Prancūzijos leidykla „Alinea“ pagal pasirašytą kontraktą išleido J. Baltušio romaną „Sakmė apie Juzą“.
Į prancūzų kalbą iš lietuvių ir rusų kalbų išvertė lietuvių literatūros bičiulė Denise Yoccoz Neugnot.
Jonas LEIKAUSKAS
Turiu prisipažinti, jog esu gerokai patenkintas visu tuo, o priedo dar tuo, kad informacija kukli, paprasta, vos keli, patys reikalingiausi sakiniai. Niekad nemėgau pompos, net jaudinausi, kad nepaskelbtų kaip nors išskirtinai, akį rėžiančiai. Svarbu pats faktas, visa kita – niekai, ir gana.
Spalio 25. Ketvirtadienis
Sugriebė radikulitas. Smarkiai. Privertė skubiai gulti į lovą, atsiprašau, ant kušetės (lovų namuose mes neturime, tik Paalksnėje yra jų dvi). Nemaloni tai liga, o ką padarysi? Laimė dar, kad turiu JAV pagamintą specialią juostą tokiems reikalams: padeda. O toliau reikia pasižiūrėti.
<…>
Gal ir negražu, o vis dar džiaugiuosi „Juzos“ išėjimu Paryžiuje su prancūzišku apdaru. Ir pajutau jam ne tiktai didžią padėką, bet ir pareigą. Būtina Vėlinių dieną aplankyti jo kapą Puponių kaimo kapinėlėse, padėti gėlę, uždegti žvakę. Tai parašiau laišką savo vaikystės dienų draugui puponiečiui Jonui Bukėnui, reto taurumo paprastam žemdirbiui, nūnai pensininkui, paprašiau jį padaryti visa tai vietoje manęs. Radikulitas, nieko nepadarysi. Tikiu, viską jis padarys. O aš jam… matant ir nematant, kaip sako kupiškėnai.
Spalio 26. Penktadienis
Stebėjau televizoriuje, kaip Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose perlaidojami keturių komunarų palaikai. Jau ketvirtą kartą jų kaulai, tiksliau, pelenai urnose, tampomi ir perkėlinėjami! Gėda žiūrėti, gėda dėl lietuvių tautos tokio bruožo, to nepasotinamo potraukio perkasinėti mirusiųjų kaulus, tiek tų, kurie naujai įkopusių į valdžią nekenčiami, tiek ir tų, kuriuos šitie naujieji valdžios užgrobėliai tariamai myli, gerbia, aukština. Kitaip tariant, visų. <…> Kažkoks vandalizmas, jeigu nepavadinti savotišku… kanibalizmu. Šiurpu matyti visa tai. Ir labai keista, kad į ketvirtąjį keturių komunarų perlaidojimą atvyko dalyvauti Karolio Požėlos sūnus Juras Požėla, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos prezidentas. Slegia mane tie dalykai, kelia širdyje sunkų nujautimą, kad dabartinė lietuvių karta dar nė iš tolo neiškovos Lietuvai jos nepriklausomybės, apie kurią triūbija visomis dūdomis. Viduramžių dvasia stipriai dar gyva lietuvių sąmonėje, pasąmonėje ir visur kitur. Vargšė tauta!
Kalbėjau telefonu su žentu Antanu Puliku. Susitarėm, kada turės laiko, paskambins, susėsim prie vieno stalo.
Nūdienis lietuvių tautos „vadas ir dvasios tėvas“ Vytautas Landsbergis, daug kartų prisiekinėjęs nė kojos nekelti į Maskvą, šiandien davė per Maskvos televiziją gana ilgą interviu. Jis buvo visai landsbergiškas: į daugybę klausimų jis neatsakė, apie kitus šnekėjo tiek miglotai, jog nelabai ką tegalėjai ir suprasti, daug kartų melavo, ypač tvirtindamas, kai Lietuvoje nūnai jokios nacionalinės diskriminacijos nėra, pilna laisvė visiems, pilna demokratija, viešumas ir panašūs dalykai. Taigi!
Netikėtai atėjo fotografė Ona Pajėdaitė, pranešė labai nelinksmą žinią: spalio 26 dieną mirė mano pažįstama, labai simpatiška moteris Rasa Jablonskytė-Noreikienė. Turėjo 32 metus. Paliko vyrą, dukterį bene šešerių metukų. Sujaudintas buvau. Tvirta, stipri, graži moteris nė iš tolo nekėlė man minčių apie tokią netolimą jos mirtį. Pastaruoju metu, paskendęs visokiuose savo rūpesčiuose, dažniausiai niekam nereikalinguose bei mažareikšmiuose, atitrūkau nuo Rasos, pasiunčiau tiktai Naujametinį pasveikinimą, o dabar štai – mirtis. Galėjau gi pasveikinti, paskambinti telefonu. Taigi.
Apie šią netikėtą mirtį kalbėjau su kai kuriais žmonėmis. Daugelis įsitikinę, kad tai Černobylio recidyvai. Pastaruoju metu itin padažnėjo žmonių, daugiausia paties geriausio amžiaus mirtingumas. Sako, kad tai sustiprėjusios Černobylio radiacijos poveikis. Atėjo ir tokios žinios, kad po tos avarijos, kai masiškai pradėjo kristi Baltarusijos miškuose briedžiai, stirnos, kiškiai, paukščiai, buvo į miškus pasiųsta kariniai daliniai: jie „šukavo“ kiekvieną krūmą, o ką suradę mirusį, čia pat užkasdavo į žemę ir žengdavo toliau. Ką reiškia užkasti? Argi tai apsisaugojimas nuo radiacijos? Anaiptol! Kiekvienas grybas ar uoga, išaugusi kritusių žvėrių kapo kauburėlyje, juk bus pilna radiacijos, niekaip kitaip būti negali. Tad kas atsitiks žmonėms, pirmiausia vaikams, pasiuogavusiems ar pagrybavusiems tame masiniame kapinyne? Atsakymo aiškaus nėra, o pavojus gali būti itin grėsmingas.
Neatleidžia radikulitas, kad jį kur perkūnai neštų!
Spalio 28. Sekmadienis
Vartinėjau bandomo parašyti savo romano juodraščius. Tarytum visai kitomis akimis pamačiau juos, aiškiai suvokiau, kur pakenčiamai parašyta, o kur – išmestinai. Oi reikia man imtis šio darbo visiškai rimtai. Kad tik tas radikulitas, kad jį kur galas!..
Kalbėjau telefonu su Dalia. Retkarčiais paskambinu jai. Pasakojo ji man, kad universiteto dėstytojas Eugenijus Meškauskas taręs apsupusiems jį kitiems dėstytojams, daugiausia, žinoma, sąjūdistinės mąstysenos, kad praėjus kokiems 50-čiai metų niekas net vardo neatsimins tų, kurie dabar kritikuoja ir keikia Baltušį, o Baltušis liks žinomas, jo raštai bus skaitomi. Taigi.
Kalbėjau telefonu su Rūta Žičkyte. Pasakojo ji man, kad jos vyro Mindaugo Baryso sveikata nesitaiso, kad pavargo jis nuo skausmų, jau prasitaręs, kad geriau būtų, jei greičiau ateitų pabaiga visko. Tai nieko nėra liūdnesnio, kai ligonis pasiduoda tokioms nuotaikoms. Smerkti aš jo negaliu. Nė iš tolo. Bet liūdna man smarkiai. Žinau: jeigu ligonis nuleido rankas, tai jau šventė atėjo jo ligai – tikra šienapjūtė. Labai liūdna. Puikus vyras tas Mindaugas.
Ir papasakojo dar Rūta Žičkytė, susitikusi ji vieną iš žinomų lietuvių rašytojų (pavardę atsisakė pasakyti), pasidžiaugusi jam „Sakmės apie Juzą“ išėjimu Paryžiuje prancūzų kalba, ir tuoj išgirdusi rūstų riktelėjimą: „Jau ištirpai? O užmiršai, ką tas Baltušis kalbėjo per Maskvos televiziją?“ Nieko jinai jam neatsakiusi. O man aišku, iki kokio laipsnio išsišakojusi tarp nūdienių lietuvių rašytojų neapykanta man. Plius – jų bejėgiškas įtūžis, kad ne kas nors iš jų, o vis tasai nekenčiamasis Baltušis pirmas „prasiskverbė“ su savo kūryba į Vakarų Europą. Dieve jiems padėk, šitiems žmogeliams.
Spalio 29. Pirmadienis
Sugrįžo anūkas Rokas iš Gruzijos, pavargęs, bet smagus. Pasakojo įspūdžius. Gruzinai labai svetingi. Mažai tepažįstamas jo draugas priėmė jį su drauge išskėstom rankom, paskyrė geriausią kambarį, vaišino visas dienas, vežiojo po Gruziją savo mašina, vedžiojo po sostinę Tbilisį, o atsisveikinant kategoriškai atsisakė priimti bent mažiausią atsilyginimą už visa tai, net įsižeidęs kalbėjo, kad šitaip nepriimta pas juos. O Tbilisis esąs nelabai švarus (palyginus su Vilnium, kitais Lietuvos miestais). Tvarka irgi keistoka. Visi važiuoja kur nori ir kaip nori, jokių šviesoforų signalų nesilaiko, kas pirmas su savo mašina pralindo, tas ir lekia toliau, visi skuba, bėga, bet darbą dirbti niekas neskuba. Ypač vyrai ta prasme. Jų gyvenimo tikslas esąs toks: priiminėti svečius ir gyventi savo malonumui, visa kita niekai! Parduotuvės tuščios labiau nei Vilniuje. Mėsos galima pamatyti ir pirkti tiktai turguje, už keleriopai aukštesnę kainą. Tas pat su dešra, sūriu, kitais produktais. Yra daržovių, vaisių, bet irgi tik turguose. Dauguma gruzinų, su kuriais teko Rokui susitikti, politika visiškai nesidomi, laisvu laiku neskubėdami traukia sausą vyną, traukia dainą, pasakojasi prisiminimus, istorijas visokias. Tai šitaip iš arti. O iš toli – Gruzija tokia pat nerami, jeigu ne daugiau, už kitas visas respublikas. Žmonės pasiryžę atgauti Gruzijos nepriklausomybę, tačiau nelabai daug ką daro dėl šito. Būdingas jų bruožas – panieka kitoms tautoms, pirmiausia – rusams, kurių nekenčia tiesiog organiškai. Gruzijoje veikia niekur nerašytas ir jokio parlamento nepriimtas įstatymas: vesti tiktai savo tautos merginas, tekėti gruzinei tiktai už gruzino. Nustebau, šitai išgirdęs. Gruzinai – aukštos kultūros tauta, ko jie spraudžiasi į savo provincialinį kiautą, juk šitaip galima prieiti ir iki tautos išsigimimo. Na, čia jų pačių valia. Kaip pasiklos, taip ir išmiegos.
Spalio 30. Antradienis
Nelauktai, netikėtai – laiškas iš Povilo Zulono. Perdėm seno turinio. Pas-veikino mane su „Sakmės apie Juzą“ išėjimu Prancūzijoje, tiek ir naujo laiške. Parašiau ir jam laišką, daug neatidėliodamas, pasakiau, kad iš laiško matyti jį besilaikant senų pažiūrų, tas gerai, vadinasi, ir aš turiu teisę turėti savo nuomonę, o kai šitaip, tai nėra jokio būtinumo nagrinėti mūsų laiškuose politinius įvykius ir juos vertinti: pasilikim kiekvienas su savo nuomone, ir tuo viską baikim.
Žiūrėsiu, ar atsakys jis man dar.
Spalio 31. Trečiadienis
„Literaturnaja gazeta“ atspausdino naują akademiko A. Sacharovo atsiminimų pluoštą. Monika perskaitė, apsiverkė. Pašiurpau ir aš. Ypač nuo pasakojimo apie Beriją, Dekanozovą. Su pastaruoju buvau net pažįstamas, kai buvo jis TSRS pasiuntinys Lietuvoje, 1940 metų išvakarėse. Ir, žinoma, apie Staliną. Niekad žmonija neužmirš šitų budelių, savo nuožmumu bei sadizmu toli pralenkusius pačius baisiausius žvėris. Ir kilo vėl man mintis: dabar, kai su kiekviena diena atsiveria nauji ir nauji Stalino ir stalinistų ilgai slėpti kruviniausi nusikaltimai, koks gi padorus žmogus gali pasilikti TSKP eilėse? Tik jau ne aš. Tikrai.
„Respublikos“ laikraštis šiandien išėjo vėl 32 puslapių. Vienintelis toks Lietuvoje. Medžiagą skelbia labai visokią: paliaupsina smetoninį generolą, geroką glušą, nuolat kartojusį, kad „žmogus be poterių ir karo mokslo – tai kiaulė“, V. Grigaliūną-Glovackį.
Yra ir paliaupsinimai Juozo Keliuočio adresu. Tiesiog pašlovinimai, iškeliant jo nesamus nuopelnus lietuvių tautos kultūrai, jo kančias nuo stalininių represijų, kažkam jį įskundus. Represuoti Juozą Keliuotį, žinoma, nereikėjo. Kaip ir daugelio tūkstančių kitų lietuvių. Tačiau gal nereikėjo čia, „Respublikoje“, užmiršti Juozo Keliuočio parašo-skundo prieš poetą Aleksį Churginą, įteiktą vokiečių okupacijos metais Gestapui, pasirašius jį, beje, kartu su tūlu Dambrausku, Pulgiu Andriušiu ir poetu Jonu Graičiūnu. Nutylėjimas – melas.
Parengė Antanas Šimkus
Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1989 m. rugsėjis–spalis
2017 m. Nr. 11
„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m. Nr. 11, Nr. 12, 2017 m. Nr. 2–Nr. 10). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1989 m. rugsėjo–spalio mėnesių užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.
1989 m. rugsėjis–spalis
Rugsėjo 1. Penktadienis
Perskaičiau daug periodinės spaudos, visur tebešurmuliuojama dėl TSKP CK pareiškimo. Mitinguose – tas pats. Nuomonės gana priešingos. Televizija neriasi iš kailio, organizuoja paprastų žmonių pasisakymus, stengiasi sudaryti įspūdį, kad visa lietuvių tauta – prieš tą pareiškimą, jo nepriima. Kvailystės!
Iš Nidos sugrįžo A. Churginas. Pasakojo, kad Rašytojų sąjungoje, žinoma, jeigu dar galima ją vadinti tuo vardu, itin siautėja tariamas poetas Platelis Kor-nelijus, grafomanas beviltiškas, gyvenantis Druskininkuose, jam tūravoja Almis Grybauskas, kiti panašaus lygio poetai, prozininkai ir t. t. Yra sudarę bene 18 rašytojų „juodąjį sąrašą“, pagal kurį reikia susidoroti su rašytojais, įtrauktais į šį sąrašą. Vienas pirmųjų esu aš. Toliau E. Mieželaitis, A. Churginas, V. Šulcaitė, V. Radaitis, kiti. Įdomu.
Gavau „Perspektyvų“ 7 numerį. Šmaikštuoja vyrai kaip reikiant, užvažiuodami Sąjūdžiui ir ne tiktai jam. Yra ir tiesos pasakyta, ir informacijos šiokios tokios.
Gavau iš Povilo Zulono laišką, labai gerą, draugišką. Atsakysiu jam rytoj.
Šiandien pirmoji naujų mokslo metų diena. Visame mieste plevėsuoja vėliavos, trispalvės ir raudonos. O kad pirmoji pamoka visose mokyklose – Taikos pamoka, tai buvau pakviestas dalyvauti joje. Įvyko ji Vilniaus mergaičių specmokykloje, kur mokosi apie 50 mergaičių, nuo 14 iki 18 metų. Judėjimas joms apribotas, priešingai visiškai neribotam jų elgesiui prieš patenkant į šią mokyklą. Daugelis jų jau gydėsi nuo venerinių ligų. Įsižiūrėjęs į mergaičių akis, jų laikyseną, sužinojęs, kad tai yra daugiausia pakrikusių, girtaujančių šeimų dukros, supratau, kad jas reikia laikyti šiuolaikinio gyvenimo aukomis. Nieko kito, išskyrus tėvų ir jų sugėrovų niuksus, ištvirkavimus, į kuriuos ir pačios buvo įveltos, amžiną triukšmą, badavimą, daug ko nematė. Dabar mokosi, laisvalaikiu skaito, siuvinėja, mezga. Buvau tenai kartu su Taikos gynimo komiteto pirmininko pavaduotoja Loreta Pakeryte-Ignatavičiene, abu kalbėjome, atidžiai buvome išklausyti, girdėjau plojant, gavome po gražią staltiesėlę dovanų, pačių mergaičių išsiuvinėtą, megztą.
Prie kavos puoduko su dėstytojais užvirė ginčai dėl dabartinės padėties Lietuvoje ir Tarybų Sąjungoje. Pribloškė jų primityvumas, nesusigaudymas menkiausiuose klausimuose, aklas paklusnumas Sąjūdžiui. Sumenko mūsų žmonės per stalinizmo ir stagnacijos dešimtmečius, kada atsigaus, pradės savarankiškai mąstyti?
Rugsėjo 2. Šeštadienis
Monika Kaune. Nukako tenai pakviesta dalyvauti mokyklos, kurioje mokėsi („Aušros“) perpavadinimo Maironio vardu iškilmėse. Nesuprantu, kam reikėjo keisti pavadinimą tokio gražaus istorinio mokyklos vardo. Juk Kaune stovi Maironio paminklas, yra jo gatvė, yra jo vardo respublikinis Literatūros muziejus. Pagaliau, jeigu ir norėta suteikti jo vardą mokyklai, tai yra gi Kaune pristatyta dešimtys naujų, kam gi šitą griebti? Žmonės, kai įsismagina, tai nebežino ką bedaro! Patariau Monikai nevažiuoti, nedalyvauti. Sugrįžo ji gerokai nusivylusi viskuo, pirmiausia retu netaktiškumu iš mokyklos vadovų pusės: nei pasisveikino, nei kavos puodukui pakvietė prie bendro didžiulių vaišių stalo. Taigi.
Parašiau atsakymą Povilui Zulonui į jo laišką. Išėjo, netikėtai, labai jau ilgas – 4 puslapių.
Rugsėjo 3. Sekmadienis
Dar vienas laiškas iš Sąjūdžio. Gavau jį kaip Aukšč. Tarybos deputatas. Ne laiškas, o tiesiog siūlymas reikalauti iš Aukšč. Tarybos Prezidiumo, kad sesiją šauktų ne spalio 24, o rugsėjo 20. Anksčiau buvo nutarta šaukti rugsėjo 5 dieną, vėliau Prezidiumo nutarimu nukelta į spalio 24-tą. Pasirodo, ši data nepatinka Sąjūdžio vadovams ir jie išvystė gana plačia kampaniją, kad sesiją sušauktų anksčiau, rugsėjo 20-tą, ir, kiek žinau iš užsienio radijo stočių pranešimų, jiems pavyko priversti mūsiškį LKP CK vadovą nusileisti jų užgaidoms. Būtent tuo reikalu ir atsiuntė man tą raginimą. Ne vien man, o visiems LTSR Aukšč. Tarybos deputatams. Nežinau, kaip į šį Sąjūdžio siautėjimą atsilieps kiti deputatai, o mano atsakymas aiškus, tegu jis eina po Grigo ratais raudonais čebatais!..
„Tiesoje“ – LKP Šiaulių MK antrojo sekretoriaus Donato Morkūno straipsnis „Niekas iš esmės nepasikeitė…“ Blaiviai, protingai vertina šis šaunus vyras nūnai susidariusią politinę padėtį Lietuvoje, aiškiai pasisako prieš Sąjūdžio paklaidas, kitų neformalių „judėjimų“ pastangas įstumti Lietuvą į tokią padėtį, kurioj neišvengiamai susidursime su ypatingais sunkumais, labai visokeriopais, pasisako prieš Lietuvos TSR išėjimą iš Tarybų Sąjungos sudėties, kaip šitai užsispyrusiai ragina Sąjūdis ir jo pakalikai.
Tuoj pat parašiau „Tiesai“ padėkos žodį už straipsnį ir pritarimą jam iš mano pusės. Tegu atspausdina. Reikia būtinai paremti Donatą Morkūną, kuris, be mažiausios abejonės, bus Sąjūdžio užpultas, bandant jį sudoroti, kaip jau pavyko jiems sudoroti ne vieną dorą komunistą, Lietuvos patriotą.
„Pravdoje“ korespondencija, rašo ją kažkoks Aleksejus Ivanovičius Kalininas, 1940 metais kaip eilinis kareivis įžengęs į Lietuvą Raudonosios armijos gretose. Giria Lietuvą ir lietuvius už toleranciją, broliškus, kaip jis rašo, jausmus. Keista, kad ryšium su šia korespondencija (ar informacija-pasisakymu) pridėtas pagiriamasis komentaras Anos Lizos Strong straipsniui, atspausdintam „Pravdoje“ rugpjūčio 29 dieną. Pridedama ir nuotrauka iš vieno mitingų Kaune, 1940 metais.
„Izvestijose“ – Lazdijų rajono, Šeštokų kolūkio kolūkiečio Jono Ruškio straipsnis „Noriu, kad mane suprastų…“ Gana blaiviai samprotauja Jonas Ruškis apie pastaruoju metu susidariusią politinę padėtį Lietuvoje, karšia kailį ir vieniems, ir kitiems, kviečia imtis proto ir darbo, nes kitaip jokio pagerėjimo nesulauksime.
Rugsėjo 4. Pirmadienis
„Pravdoje“ – jos korespondentų Vilniuje J. Machrino ir N. Morozovo korespondencija „Mitingas Vilniuje“. Aprašo Laisvės lygos ir Sąjūdžio mitingus Vilniaus Gedimino aikštėje ir Kalnų parke rugpjūčio pabaigoje, po TSKP CK pareiškimo dėl padėties Pabaltijo respublikose. Pacituojami šūkiai Laisvės lygos mitingo: „Stop komunizmui Lietuvoje!“ (anglų kalba, žodis „komunizmui“ – raudonomis, kraujuojančiomis raidėmis), „Likviduoti Pabaltijos okupaciją“, „Gorbačiovai, išveskite raudonąją kariuomenę iš Lietuvos!“, ir taip toliau. Aprašant Sąjūdžio mitingą, cituojama V. Landsbergio pareiškimai, paneigiantys TSKP CK pareiškimą, nurodoma, kad jis perskaitė Latvijos, Estijos ir Lietuvos liaudies frontų kreipimąsi į Suvienytųjų Nacijų Organizaciją. Tokie tad reikalai.
Ne į gera šitie reiškiniai. Nei Latvijoje, nei Estijoje tokie nevyksta. Nelaimės šaukiasi sąjūdiečiai. Bijau, kad prisišauks, daug negero gali būti Lietuvai, visiems jos gyventojams. O ką daryti? Šiandien žada įvykti A. Brazausko spaudos konferencija per televiziją. Daug ko nesitikiu, bet reikės pažiūrėti, tada gal ir išvadas kokias pasidaryti. Žinoma, kiek jos bus pakeliamos mano jėgoms.
Naujas Aukšč. Tarybos Prezidiumo įsakas: sesija atkeliama iš spalio 24 dienos į rugsėjo 20. Kiek dar bus kilnojama, kada pagaliau susilauksime stabilumo, bent šiokio tokio?
Vėlų vakarą žiūrėjau televizoriuje A. Brazausko spaudos konferenciją. Nelabai kas. Nėra tiesaus, aiškaus atsakymo iš vyriausio LKP CK vadovo pusės, vingiai ir vingiai. Neprives prie gero tokia „strategija“.
Mieste pilna kalbų, Sąjūdžio vadų ir vadukų pasigyrimo, kad tai jie privertę Prezidiumą perkelti sesijos datą į rugsėjo 20-tą.
Rugsėjo 5. Antradienis
Vėl buvau pas dantistus, specklinikoje. Neįmanau, kur dėtis su skausmais smegenyse, velniai kur rautų tą mūsų mediciną!
Išgirdau nemalonių naujienų: pagal Sąjūdžio komandą Vilniaus miesto literatūros muziejus pertvarkomas. Visų mūsų, pokario metų rašytojų komunistų, stendai šalinami, nukišant medžiagą apie mus į užkaborines saugyklas. Iškeliami grįžusieji tremtiniai-rašytojai, bet pirmiausia – rašytojai, gyvenę tuos dešimtmečius emigracijoje. Ką gi, galima ir šitaip. O mane tai liečia mažiausiai, ne muziejinis rašytojas esmi aš, mano vieta – ne muziejuje. Taigi.
Gavau laiškus: iš Povilo Zulono (Kupiškis), mielos ir geros mano bičiulės Ramunės Vaičiūtės (Anykščiai), Rimos Misiūrienės (Telšiai). Visi laiškai malonūs, draugiški. Būtinai atsakysiu visiems.
Rugsėjo 6. Trečiadienis
Rašiau atsakymus į laiškus.
Vakare žiūrėjau „Atgimimo bangą“. Kaip ir tikėjausi, ji gana blanki, rodo, kad sąjūdiečiai nebelabai turi ką pasakyti žmonėms. Beje, Vaišvila, kaip visuomet mįslingu veidu ir šokčiojančiu užpakaliu, pasišaipė iš Aukšč. Tarybos Prezi-diumo dėl sesijos atkėlimo atgal į rugsėjo 20-tą. Girdi, išsigando Prezidiumas Maskvos pareiškimo dėl padėties Pabaltijyje, tai slapstosi, bet mes, Sąjūdis, privertėm jį padaryti taip, kaip reikia: sesija įvyks ne spalio 24-tą, o rugsėjo 20-tą. Taigi šitaip. Kol nėra reikiamo atkirčio iš respublikos valdžios pusės, tai kiekvienas piemuo skuba pasimaivyti iš jos.
Rugsėjo 7. Ketvirtadienis
Keisčiausi įvykiai vystosi Lietuvoje. Užsiuto „veikti“ lenkai, žinoma, šovinistai. Paskelbė Šalčininkų rajoną atskiru nepriklausomu rajonu Lietuvos TSR sudėtyje. Nutarimą priėmė ne kas kitas, o rajono Vykdomojo komiteto sesija, vos keliems deputatams susilaikius. Taigi. Manau, mes patys kalti: labai jau liberalūs, švelnūs panašiais atvejais esame. Veikti reikia griežčiau, uždrausti tokius antikonstitucinius ir antiįstatymiškus veiksmus. Taip būtų geriausia. Ir mažiau aiškintis su lenkais, kurie nenori išmanyti tikrosios padėties.
Buvau pas dantų gydytoją, tikrą specialistę Emiliją Šidlauskienę, kad pagelbėtų man su dantų skausmu nuo Stogevičiaus „padaryto“ protezo. Nebeįmanau kur dėtis. Pagelbėjo.
Rašytojų sąjungoje atsiėmiau… kavą. Net dvi dėžutes. Per visus 48 metus mano buvimo šios sąjungos nariu. Taigi.
Rugsėjo 8. Penktadienis
Skambinau Aukšč. Tarybos Prezidiumo sekretoriui Sabučiui, raginau bent kartą jau sušaukti rimtam pokalbiui deputatus komunistus, visiems aptarti artėjančios sesijos. Pažadėjo, bet nelabai tikiu šituo žmogum. Kreivas jis.
Susitariau, irgi telefonu, su televizijos pirmininko pavaduotoja Zinkevičiene, kad perrašytų į video kasetę „Senovės kupiškėnų vestuves“. Pažadėjo. Lauksiu dabar kasetės iš P. Zulono.
Telefonu – su geros mano draugės ir bičiulės Onos Valiukevičiūtės vyru Balučiu. Vis dėl kavos, kurios stokoju ir stokoju. Vakare perdavė man dvi dėžutes pati Ona Valiukevičiūtė. Ilgai sugaišau, kol priverčiau priimti pinigus už kavą. Nei šis, nei tas.
Naujas Marytės laiškas iš Anykščių. Ramus, geras.
Rugsėjo 9. Šeštadienis
„Pravdoje“ – interviu su mūsiškiu A. Brazausku. Daug tiesos pasakyta, nemažai ir nutylėta apie mūsų nūdienos gyvenimą Lietuvoje. Sako, sako žmogus, o vis nepasako tikros tiesos. Kompromisai.
Toje pat „Pravdoje“ vedamasis, skirtas Pabaltijo, daugiausia Lietuvos, klausimams. Rūstokai bara Landsbergį, kai ką daugiau. Ir kas iš to? Kiek kartų šitaip: pabara, paskui viską palieka po senovei. Taip bus ir dabar.
„Tiesoje“ – trumpas mano laiškas. Paremiu labai gerą LKP Šiaulių MK antrojo sekretoriaus Morkūno straipsnį, toje pačioje „Tiesoje“ pasirodžiusį prieš kelias dienas.
Vakare išklausiau Gorbačiovo pasisakymą apie gyvenamąjį metą. Rūstokai bara mus Generalinis sekretorius už pastaruoju metu pasirodžiusias negeroves, nusikalstamumo augimą, ekstremistines pastangas drumsti ramybę nieku nepagrįstais reikalavimais.
Rugsėjo 10. Sekmadienis
„Tiesoje“ V. K. Jonyno interviu: „Mes dar neišdžiūvę medžiai“. Puikus, išmintingas, geras. O, kad jį gerai perskaitytų mūsų ekstremistai visokio plauko! Šimtų negerovių išvengtumėm.
Televizijoje – aktorės Onos Knapkytės kūrybos vakaras. Gana lėkštas, miesčioniškas. Beje, šmeižiantis mano Moniką. Ne tiesiogiai, pavardės neminint, užuolankomis nukreipiant žiūrovų dėmesį ten, kur jai reikia. Negražu. Tačiau nestebina. Ona Knapkytė – viena tų, kurioms, kaip sakoma, „nepasisekė“. Užtat ir toks pyktis prieš visus, kerštingumas, diktuojamas pavydo. Ką gi. Ką gi…
Sužinojau – Aleksandras Krasnovas paskirtas „Vagos“ leidyklos vyriausiuoju redaktorium. Tikrai nelinksma žinia. Rusas, gerokai nutolęs nuo mūsų tautos, vien besiskelbiantis puikiu jos istorijos, kultūros, literatūros žinovu, perdėm netolerantiškas. Nieko neturiu prieš, kad jis – rusas. Rusų, kaip ir lietuvių, yra labai visokių. Vis dėlto keista, kad daugelį, net labai daugelį metų po karo lietuvių literatūrą tvarkė žmogus, Sinjoro pavarde, žydų tautybės, dabar štai – rusas. Ar taip jau nebeturime savų žmonių, lietuvių? Nemanau, kad taip.
Kalbėjau telefonu su savo nuolatine redaktore Donata Linčiuviene. Dorai kalba moteris, stengiasi suprasti viską ir visus, išlikti objektyvi. Džiaugiuosi, kad nenusivyliau ja.
Rugsėjo 11. Pirmadienis
14 valandą įvyko rašytojų atviras partinis susirinkimas, skirtas aptarti Lietuvos komunistų partijos statutą, naują, dabar ruošiamą artėjančiam partijos suvažiavimui. Negalėjau suprasti, kodėl Komunistų partijos statutą svarsto nepartiniai, kai kurie net nepriklausantys Rašytojų sąjungai, tiesiog iš gatvės surinkti. Todėl ir nusprendžiau nedalyvauti jame. Kiekvienam savo vieta. Antra vertus, kokia prasmė apskritai svarstyti LKP išėjimą iš TSKP (pagal naująjį statutą, kuris svarstomas), jeigu nėra jokios vilties, kad bus „iš aukščiau“ leista šitai padaryti. Kol kas šito nematyti. Nė iš tolo.
Televizijoje – Vytauto Astrausko spaudos konferencija. Labai nelygus šitas žmogus, kartais itin protingai pašneka, kartais – viskas priešingai. Šį kartą gerai.
Rugsėjo 12. Antradienis
Įvestos kortelės muilui ir skalbimo milteliams, kukliai pavadinus jas „Kvietimai“. Gavau „Sigutės“ parduotuvėje pagal šiuos „kvietimus“ visiems mums trims po gabalą skalbiamo ir po gabalą tualetinio muilo šiam mėnesiui. Spalio mėnesiui vėl gausime. O skalbimo miltelių reikia eiti ieškoti į kitas parduotuves, kuriose dabar milžiniškos eilės.
Prekyboje dabar tikra anarchija. Nei muilo, nei skalbimo miltelių, nei daugelio kitų reikmenų nebeliko, viskas atsidūrė kooperatininkų prekybos tinkle, o tenai už gabalą muilo, kaštavusį 40 kapeikų, imama po 4 ir 6 rublius. Cigarečių pakelis, kaštavęs 70 kapeikų, dabar – 3 rubliai, ir tai nelabai gausi. Girdėjau daug žmonių piktinantis. Ir visai pagrįstai.
Mano galva, Gorbačiovas Pertvarkos pradžioje padarė milžinišką klaidą: vienu kirtimu davė „glasnostj“ ir pilną laisvę, užmiršęs, kad žmonės ilgus dešimtmečius buvo Stalino, vėliau kitų „generalinių“ vergovėje ir kad su tokiais nusiaubtais moraliai žmonėmis reikia elgtis atsargiai, palaipsniui suteikiant laisvę, lengvatas, gyvenimo pagerinimą. Antroji stambi Gorbačiovo klaida, mano akimis žiūrint, kad jis griebiasi tvarkyti iš karto visas problemas. Tiesiog stebiuosi, kad jam neužteko proto (o laikau jį tikrai protingu, net išmintingu) imtis pirmiausia dviejų ar trijų pagrindinių problemų, pirmiausia ekonomikos padėties pagerinimo, kitaip tarus, pamaitinti žmones, kita problema – butų klausimas, itin aštrus ir išvedantis žmones iš kantrybės, ir trečias – nusikalstamumo neregėtas išaugimas pastaruoju metu. Visa kita galima buvo atidėti. Taip Gor-bačiovui rekomendavo ir Jelcinas, bet jis nepaklausė. Na, pastaruoju metu atrodo, kad Gorbačiovas suprato savo klaidų pražūtingumą, imasi ryžtingų priemonių. Suprantu, dabar trigubai sunkiau bus, bet svarbu, kad suprato, kad imasi. Reikia tikėtis pagerėjimo visoje šalyje. Aš to pagerėjimo, žinoma, nesulauksiu, tegu sulaukia mano vaikai ir anūkai.
Priprašiau televizijos pirmininko pavaduotoją Sinkevičių perrašyti į kasetę „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ įrašą, padarytą jau prieš daugelį metų. Pažadėjo, tik įspėjo, kad „negreit“.
Vargstu su dantimis. Nėra mūsuose gerų stomatologų, gerų protezistų. Padarė man apatinį „tiltą“, o valgyti su tuo „tiltu“ neįmanoma, skauda ne tik burną, bet visą organizmą. Tik dabar supratau, kokią svarbą žmogui turi dantys ir kaip juos reikia saugoti, branginti. Deja, per vėlai.
Rugsėjo 13. Trečiadienis
„Pravdoje“ – žurnalisto Georgijaus Ovčarenkos straipsnis „Perestrojka i „Sąjūdis“. Griežta kritika, ypač Sąjūdžio pirmininko V. Landsbergio adresu. Ir viskas teisinga. Bijau tik, kad sąjūdiečiai apsimes nieko nesupratę. Jie moka šitaip.
Nesibaigia mano „istorija“ su dantimis. Skausmai nepaleidžia, o pagalbos nėra iš kur šauktis: nėra meistrų. Ir nėra išeities. Eisiu, žinoma, vėl, galgi kai kas…
Rugsėjo 14. Ketvirtadienis
Buvau pas gyd. Bagdonienę. Nieko baisaus nerado. Išgirdusi, kad noriu kalbėti Aukšč. Tarybos sesijoje ir ką kalbėti, susijaudino, kalbino, net prašė nedaryti šito, nes gausiu infarktą, žmonės manęs nesupras, būsiu visų niekinamas. Atsakiau mielajai gydytojai: jeigu nepasakysiu dabar, ką turiu pasakyti, tai infarktas man garantuotas. Taigi.
„Ogonioke“ (37 Nr.) Chruščiovo atsiminimai, liečia daugiausia Staliną, jo paskutines gyvenimo dienas, jo mirtį. Nelaimingo žmogaus būta šito Stalino: alkoholikas, nepasitikintis nieku, net pačiu savim, gyvenęs nuolatine baime… Taip sako Chruščiovas, o kaip iš tikrųjų? Nesmagu skaityti, kad nėra pasisakyta apie save patį: Chruščiovą. Šitiek metų stovėjo šalia Stalino, o kokios buvo jo pozicijos – nė žodžio. Taigi.
Rugsėjo 15. Penktadienis
Po daugelio raginimų, net prašymų, pagaliau nutarta sušaukti mus, deputatus komunistus, pasitarimui Aukščiausiojoje Taryboje. Tai sveikintina. Juo labiau, kad Sąjūdis prieš tokias sesijas visada pasitaria, faktiškai, smulkiai susitaria, o mes paliekami vieni. Dabar susitikimas toks įvyks rugsėjo 21 dieną. Teks man pasiruošti kalbai susitikime.
Po Šalčininkų lenkų nacionalistų subruzdo jau ir Vilniaus rajono lenkai. Girdėti, kad bruzda ir kai kur kitur. Žinoma, tai drumstimas, bandymas sukliudyti Pertvarkai, net tautiniam Lietuvos atgimimui. Nemažą vaidmenį šituose reikaluose vaidina ir popiežiaus (didžialenkio) pozicija, iki šiol nepripažįstant Lietuvai Vilniaus, priskiriant Vilniaus vyskupiją Lenkijai, uždraudžiant Lietuvos Romos katalikų bažnyčios galvai kardinolui Sladkevičiui gyventi Vilniuje bei kitais dalykais: vietos lenkeliai tuo tik ir gyvena, kada ir kaip paruošti dirvą Vilniaus dar vienam atplėšimui nuo Lietuvos. Visiškai tuo neabejoju.
Ir vėl vargas man su dantimis. Girdėjau, garsusis krepšininkas Sabonis užmigo Amerikoje, kai protezistas dėjo jam naujus dantis. Pas mus toje kėdėje neužmigsi. Ir pakilęs nuo kėdės – ne.
Rugsėjo 16. Šeštadienis
Juda lenkai Lietuvoje. Dabar jau Vilniaus rajonas „sukruto“. Kuo visa tai baigsis? Neramu, negera ant dūšios.
Vėl vargas su dantimis. Tegu juos paraliai, tuos mūsų dantų gydytojėlius!
Vėl skambinau į Aukščiausiąją Tarybą, jos Prezidiumo sekretoriui Sabučiui, kėliau klausimą dėl būtinumo sušaukti deputatus komunistus sesijos išvakarėse, pasitarti visiems, pasidalinti mintimis. „Žiūrėsim žiūrėsim, – atsakė šitas buvęs respublikos prokuroras. – Gal iš tikrųjų reikia taip padaryti.“
Ir nieko aiškesnio, nors skambinu jam tuo reikalu nebe pirmą kartą. Atvirai kalbant, nelabai tikiu šituo piliečiu. Nieko konkretesnio neturiu, bet širdis sako, kad falšyvas šitas žmogus. Viena man aišku: pasidavęs jis Sąjūdžio pilnai įtakai, gudriai darbuojasi Sąjūdžio naudai. Kaip tokiu tikėti?
Vakare susisiekiau telefonu su Molėtų LKP RK pirmąja sekretore Eleonora Blaževičiūte. Pranešė man smagią naujieną: šiandien visi rajonų pirmieji buvo sukviesti į LKP CK. Daug reikalų tapo aptarta, tarp jų ir sprendimas: rugsėjo 21 dieną sušaukti visus deputatus komunistus. Valio valio!..
„Tiesoje“ Algirdo Brazausko interviu apie Pabaltijo respublikų KP pirmųjų sekretorių ir vyriausybės vadovų sukvietimą į TSKP Centro Komitetą, susitikimą su Gorbačiovu, kitais vadovais. Buvę rūstokai pabarti. Už ekstremistines ir nacionalistines nuotaikas respublikose, už atkakliai vedamą agitaciją tuoj pat išeiti iš TSRS sudėties. Susitikimas trukęs penkias valandas, visą laiką gana įtemptoje atmosferoje. Tas gerai. Gal mūsų respublikų vadovai pasidarys drąsesni, aiškiau pajus savo pareigą aklai nepaklusti Sąjūdžio ir Liaudies frontų spaudimui. Seniai metas.
Radijo stotis „Svoboda“ šnekėjo apie Jelcino buvojimą JAV, jo pasisakymus, tarp jų ir apie būtinumą pašalinti iš TSKP CK Politinio biuro narių Jegorą Ligačiovą, Ščerbickį ir dar tris, kurių pavardžių aiškiai neišgirdau. Gal iš tikrųjų taip reikėtų. Pirmiausia, žinoma, Ligačiovą.
Rugsėjo 17. Sekmadienis
„Tiesoje“ kassavaitinis Vidaus reikalų ministerijos pranešimas apie nusikaltimus respublikoje. Užmušimai, išžaginimai, sunkūs kūno sužalojimai, valstybės turto ir piliečių butų plėšimai, šimtai ir šimtai smulkių nusikaltimų, keliolika nuvarytų automašinų… Šiurpu. Juo šiurpiau, kad nusikalstamumas Lietuvoje, beje, ir visoje TSRS, auga didžiuliais tempais, jau padidėjo tris–keturis kartus, ir didėja toliau. Pradėta rūpintis (pagaliau!) milicijos stiprinimo reikalais. Didinamos jų tikrai ubagiškos algos, suteikiami šaunamieji ginklai, guminės lazdos. Galgi tas turės įtakos geros.
Šiandien įžymiam kino dramaturgui Eugenijui Gabrilovičiui – devyniasdešimtasis gimtadienis. Iš anksto pasiunčiau sveikinimo telegramą, padėkojau už visa gera, ką patyriau iš jo bendromis jėgomis abiem rašant kino scenarijų filmui „Aušra prie Nemuno“. Iš nieko, jokių knygų, nesužinojau tiek apie kino meną, jo specifiką, kiek iš šito žmogaus. Buvo jis ir Vilniuje, svečiavosi mano namuose, susidraugavo su labai daugeliu lietuvių. Atsiminimai apie visa tai man itin brangūs. Duok dieve daugiau sutikti tokių žmonių kaip Gabrilovičius.
Rugsėjo 18. Pirmadienis
Pas gydytoją Danutę Bagdonienę. Patikrinau sveikatą, viskas neblogai. Prasitariau apie artėjančią Aukšč. Tarybos sesiją, savo norą pasakyti iš tribūnos tiesą. Gydytoja gerokai išsigando, skubėjo įtikinti mane, kad nedaryčiau šito: „Jeigu ir ne visi, tai didžioji dauguma žmonių nesupras Jūsų. Jūsų vardas taps pasityčiojimo objektu, jį linksniuos jaunas ir senas. Jūs gausite infarktą, dėl dievo švento, nedarykite šito!“ Atsakiau gerajai gydytojai, kad infarktą aš tikrai gausiu, jeigu… nepasakysiu deputatams to, ką turiu pasakyti, kitos išeities aš neturiu. Paprašiau, jos nuraminimui, išrašyti man ko nors stiprinančio širdį, už viską kitą atsakau aš pats. Susitarėm, kad vaistą amerikonišką, Suomijoje gaminamą, „Nitrongą“ priiminėsiu ne vieną kartą, kaip dabar, o tris kartus per dieną. Apskritai dar būsiu atsargus.
Buvau pas dantų gydytoją Viliūnienę. Nėra tvarkos su tais mano dantimis. Matyt, negreitai ir bus. Pažiūrėjo Viliūnienė, pakrapštė, paleido… Matyt, pats laikas pasiųsti skyriaus vedėją A. Stogevičių ir jam panašius tolėliau, kreiptis į protezistę Čepienę, toji padarys kas reikia ir kaip reikiant.
Buvau Aukšč. Taryboje, Nuolatos veikiančių komisijų jungtiniame posėdyje. Dienotvarkėje: Paminklų apsauga Lietuvoje. Klausimas visai paruoštas, liko tik balsuoti, tad nelabai aišku, kuriems galams buvo sušauktos Komisijos.
„Pravdoje“ – iš Italijos laikraščio „Respublik“ persispausdintas reportažas apie Jelcino viešnagę Amerikoje. Šlykštus, pigus, padugninis reportažas. Nesuprantu, kam jį persispausdino „Pravda“. Netikiu, kad Jelcinas Amerikoje dieną naktį gėrė, bėgiojo po parduotuves, pliauškė nei šį, nei tą.
Rugsėjo 19. Antradienis
„Tiesoje“ tas pats „Respublik“ laikraščio reportažas apie Jelciną. Nieko nesuprantu. Tik sako man širdis: kiaulystė!
Laiškas iš A. Maldonio, parašytas Anykščiuose. Dėkoja už pasveikinimą ryšium su jo 60-čiu. Šaunus vyras tas Maldonis.
Rugsėjo 20. Trečiadienis
Keistas nuovargis visame kūne. Susirašiau kalbelę rytdienos pasisakymui Prezidiume. Pasijutau dar labiau nuvargęs.
Vakare – Vaižganto pagerbimas 120-jų jo gimimo metinių proga. Akademinis dramos teatras apytuštis. Iš rašytojų – P. Bražėnas, vakaro organizatorius, A. Maldonis su žmona, Sigitas Geda. Iš Sąjūdžio lyderių – absoliučiai nė vieno. Pir-mojoje ir antrojoje eilėje mačiau respublikos partijos ir vyriausybės vadovybės atstovus: Vandą Klikūnienę, Lionginą Šepetį, Valerijona Baltrūną, kai kuriuos kitus. Aukščiausieji respublikos vadovai šiuo metu Maskvoje, dalyvauja TSKP CK plenume ideologiniais klausimais.
Rugsėjo 21. Ketvirtadienis
15 valandą mes, Aukšč. Tarybos deputatai – komunistai, pagaliau buvome pakviesti pasitarimui – pirmą kartą po Sąjūdžio gimimo. Algirdas Brazauskas padarė pranešimą apie jo ir kitų respublikos vadovų bei Latvijos ir Estijos tų pačių pareigūnų pokalbį Maskvoje su TSKP Politinio biuro nariais (ne visais) Pabaltijo respublikų klausimu pastarojo meto įvykių šviesoje. Pokalbis buvęs sunkus, net labai, trukęs penkias valandas. Gorbačiovas pasakęs susitikimo pabaigoje, kad jeigu „taip eis viskas toliau, jis nebebus toks draugiškas lietuviams, Lietuvai“. Kalbėjo ir Vytautas Astrauskas – apie padėtį respublikoje. Nelinksma padėtis. Įsisiautėjo kooperatininkai, sugrobė visas reikalingiausias prekes, nežmoniškai pakėlė kainas, sukėlė aštrų reikalingiausių prekių deficitą. Kyla Lietuvos žmonių nepasitenkinimas. Kelia rūpestį nacionaliniai lenkų, rusų bruzdėjimai. Reikia dirbti, tvarkytis.
Pasisakiau ir aš. Apie Sąjūdį, jo lyderių pragaištingą veiklą, kiršinančią visuomenę, trukdančią respublikos vyriausybės ir Komunistų partijos pastangas vystyti Pertvarką. Išsakiau kritiškai apie Sąjūdžio veiklą, jo dviveidiškumą, nenorą imtis konkrečių darbų. Svarbiausią akcentą uždėjau būtinumui jungti visas jėgas bendram darbui, bendromis pastangomis ieškoti išeities iš susidariusios tikrai sunkios padėties. Pakviečiau Sąjūdžio lyderius baigti konfrontacijas, rodyti tolerantiškumą, nekeršyti už teisingą kritiką, kaip buvo iki šiol, kai susidorojama organizuotai su žmogum už kiekvieną žodį, nepatinkamą Sąjūdžiui.
Kalbos pabaigoje girdėjau gana stiprius plojimus.
LKP CK pirmasis sekretorius pakilo iš vietos (prezidiume), padėkojo man asmeniškai, paprašė pasakyti šitą pačią kalbą rytoj, Aukšč. Tarybos sesijoje.
Pasakiau, kad esu Partijos karys, viską išpildysiu kaip dera komunistui.
Grįžau namo smarkiai išjudęs, ilgai negalėjau užmigti.
Rugsėjo 22. Penktadienis
Sesija. Svarstant pirmąjį dienotvarkės klausimą „Dėl padėties respublikoje“ pranešimą padarė V. Astrauskas. Diskusijose davė žodį ir man. Pakartojau vakarykščią kalbą, išleisdamas iš jos epizodus, kur šnekama apie Sąjūdžio nesirūpinimą kultūros reikalais: tik ką įvykusiame Vaižganto gimimo 120-jų metinių iškilmingame minėjime nemačiau nė vieno Sąjūdžio lyderio. Tuo tarpu, priminiau, kas darėsi Lietuvoje, pasikvietus čionai poetą Bernardą Brazdžionį, kai įaudrinti žmonės kniūpšti gulė jam po kojų, bučiavo rankas, šaukė Lietuvos pranašo vardu, kai jo eilėraščiams skaityti buvo atverta net Arkikatedros sakykla, nekalbant apie visus kitus minėjimus, skirtus Bernardui Brazdžioniui, pasitinkant ir palydint jį Lietuvos valstybiniu himnu „Lietuva, tėvyne mūsų“. Čia pat pasakiau, kad neturiu nieko prieš B. Brazdžionio iškvietimą į Lietuvą, jo pagerbimą: talentingas poetas, neturi žūti mūsų literatūrai, tačiau palyginti su Vaižgantu… Sesijoje nuo šito epizodo susilaikiau, vengdamas „perkrauti“ kalbą ir pasisaugodamas duoti Sąjūdžiui dar vieną galimybę prikibti prie mano kalbos: štai, sakytų jie visuose pakampiuose, didį poetą B. Brazdžionį niekina! Šią temą dar iškelsiu ateityje.
Baigus kalbą, plojimai aidėjo iki pat man atsisėdant į savo vietą.
Pertraukos metu labai daugelis žmonių ėjo prie manęs, spaudė ranką, dėkojo, tarė, kad visi, visi jie taip galvoja, bet neišdrįsę viešai pasakyti. Ką gi… Tarp kitų paspaudė man ranką ir Alg. Brazauskas, ir V. Sakalauskas, J. Šėrys, daug kitų, susitikę mane laiptuose. Visi smagūs. O tai labai daug, nors ir žinau, ko sulauksiu iš Sąjūdžio ir aklai tikinčių Sąjūdžiu žmonių.
Iš tikrųjų – vos išėjau į Tarybų aikštę pakvėpuoti grynu oru, tuoj minia piketuojančių pradėjo šauksmingus skandavimus: „Gėda Baltušiui, gėda, gėda!“ Vėliau, beje, sužinojau, kad, man dar nebaigus kalbos, sujudo sukruto Virgilijus Čepaitis, pasišaukęs ir Romą Gudaitį, organizuoti šituos piketuojančių šauksmus. Nieko čia nauja. Tai pirmasis signalas, kad bus bandoma susidoroti su manim. Pažiūrėsim, nenumirsim.
Beje, į sesiją ėjau nemiegojęs naktį nė dviejų valandų, šiaip taip pasigaivinęs stipria kava ir kinietišku ženšeniu. Kitaip būčiau gal nė neištvėręs. Fiziškai, žinoma.
Vakare grįžęs namo, pamačiau Moniką, stovinčią su telefono rageliu rankoje. Pasirodo, jau pasipylė anoniminiai skambučiai, labai pikti, grasinantys susidoroti, prakeikiantys ne tik mane, bet ir Moniką, kad ji, „šitokio talento scenos menininkė, stovi šalia stribo ir „Jedinstvos“ lyderio“. Taigi šitaip. Monika laikosi tvirtai, visiškai pritaria mano kalbai, į šnekas su anonimais nesileidžia. Vėliau į vakarą pasigirdo jau nemažai ir draugiškų skambučių, dėkojančių, linkinčių ištvermės. Taigi šitaip. Skambučiai pritilo tik vidurnaktį. Tada pagausėjo telegramų, daugumoje anoniminių, bet ir labai palankių. Taigi šitaip.
Sunkiai teužmigau šią naktelę.
Rugsėjo 23. Šeštadienis
Sesija vyksta toliau. Sąjūdiečiai neriasi iš kailio, kad tik sutrukdytų jos darbą. Ypač įsismagino kažkoks Antanavičius, nežinia kieno dėka patekęs į LTSR Aukšč. Tarybos Prezidiumo sudėtį, pirmininkavęs Prezidiumo komisijai ruošti Rinkimų įstatymo projektą ir sauvališkai išbraukęs šio įstatymo projekto 32 straipsnio pastraipą apie tai, kad TSRS liaudies deputatai nerenkami LTSR Aukšč. Tarybos deputatais. O nerenkami todėl, kad dabar Aukšč. Tarybų (visų) darbas bus kitoks, deputatai dirbs nuolatos, kaip tikrame parlamente, posėdžiaudami, maždaug keturis mėnesius per metus, tad ir nepajėgs atlikti dvejas tolydžias pareigas. Na, žiūrėsime.
Beje, užmiršau įrašyti, kad vakar dienos sesijos posėdžiui pasibaigus buvau įtrauktas į redakcinę komisiją paruošti nutarimo projektą „Dėl padėties“ ir dirbau kartu su… Ozolu, Sabučiu, Bagdonu, kitais, pirmininkaujant V. Baltrūnui.
Po pirmos pertraukos paprašiau L. Šepečio leisti man išeiti: turiu skubiai paruošti vakarykštės mano kalbos stenogramą, tarp kitko, labai prastai atliktą.
Namie redagavau, keikdamasis dėl blogos kokybės. 17 valandą darbą baigiau, paskambinau mašinos, o iš Aukšč. Tarybos atsakė: sesijos darbas pertrauktas, nukeltas į rugsėjo 28 dieną.
Vėl skambučiai anoniminiai, nešvankūs, necenzūriški. Smarkiai pagausėjo teigiamų, eina jie beveik lygiomis su keikūnais. Matyt, žmonės mąsto, perpranta.
Netikėtai buvau nustebintas, stipriai maloniai, pokalbio su sena mano pažįstama ir artima drauge Laima Žiūkiene: visa širdim ji pritaria man, pasiryžusi ginti visomis jėgomis. Gera ant dūšios, kai šitaip.
Beje, vakar dieną sesijoje, per pertraukas atskubėjo prie manęs Lietuvos televizijos redaktorė (pavardės neklausiau), paprašė tarti kelis žodžius, paklausdama, kaip jaučiuosi po savo kalbos. Atsakiau, kad puikiausiai, džiaugiuosi, nes pasakiau tai, ką turėjau pasakyti. Kitas klausimas buvo: artėjant naujiems rinkimams, jeigu man būtų pasiūlyta vėl bolotiruotis, ar aš sutikčiau? Atsakiau, kad ne. Amžius nebe tas. Tegu eina jaunesni, kovingesni. Ir trečias klausimas: ko palinkėčiau naujiems deputatams, pirmiausia jauniems. Atsakiau, kad svarbiausia išlikti žmonėmis geriausia to žodžio prasme, visa kita ateis savaime. Pasakė redaktorė, kad sužavėta, kad šį vakarą būtinai būtinai žiūrėčiau „Panoramą“, pamatysiu save. Padėkojau, nors puikiai žinojau, kad šito nebus. Lietuvos televizija besąlygiškai perduota Sąjūdžio žinion, manęs vengia iš tolo.
Vakar taip pat daviau interviu TSRS televizijai. Filmuotojai nieko nežadėjo. Nieko ypatingo nė nepasakiau. Ne jų reikalas, kas vyksta respublikoje.
„Sovietskaja kultūra“ korespondentas Lietuvai Burbulis prašė parašyti šitam laikraščiui savo komentarus apie atsiliepimus į mano kalbą. Jis jau pasiuntęs mano kalbos rusišką tekstą redakcijai, ten labai susidomėję, prašo būtinai pasisakyti. Atsakiau, kad pažiūrėsiu, pažiūrėsiu, o širdyje nutariau nieko nežiūrėti: savo reikalus turime spręsti patys, nenešant negerumų už respublikos ribų.
Daviau interviu Italijos laikraščio „KORRIERE DELLA SERA“ korespondentui Maskvoje ponui Andrea Bonanni. Tegu skelbia, nieko čia blogo.
Taipogi daviau interviu laikraščio… „Atgimimas“ korespondentui, nors gerai žinodamas, kad jie tik prikiaulins man, nieko dora nenuveikę. Pažiūrėsim, pažiūrėsim.
Viso, kas vyko sesijoje vakar ir šiandien rytą, nesurašau. Bus spaudoje, o kam man čia vargti reikalais, kurie manęs neliečia.
Vėlų vakarą kalbėjau su Povilu Zulonu. Karštai pritaria man.
Rugsėjo 24. Sekmadienis
Anoniminiai skambučiai, laiškai, telegramos nesiliauja. Teigiami ir neigiami atsiliepimai. Kalbėjau telefonu su Jonu Avyžium. Pasirodo, jis patyrė lygiai tą patį po savo straipsnio „Tiesoje“. Taigi nieko čia naujo nėra. Bėda tiktai, kad negaliu atsipalaiduoti, nurimti, užmigti ir pailsėti. Kiek dar šitai truks?
Skambino Vanda Klikūnienė, perdavė linkėjimus nuo daugelio žmonių, tarp jų ir buvusių partizanų. Padėkojau, paprašiau perduoti ir nuo manęs visiems, kas teisingai supranta mano pasisakymą.
Džiugina faktas, kad tarp pritariančių yra rusų, lenkų, baltarusių tautybės žmonės. Reikia skaitytis su realia tikrove: mes privalome visi surasti bendrą kalbą, jeigu norime išlikti patys ir išsaugoti savo jaunesnes kartas Lietuvoje, dirbti Lietuvos laimei, jos žmonių gerovei. Kitaip – niekai. Iš pritariančių balsų matau aiškiai: bendrą kalbą surasime.
Rugsėjo 26. Antradienis
Atėjo brolis Leonardas. Lyg ir pasitikrinti, ar gyvas aš ir kaip laikausi. Apie mano pasisakymą nė nebeužsiminė, aiškiai padaręs savo išvadas ir jis, ir jo artimieji. Šitai supratau galutinai, kai pranešė, kad jokio giminių susitikimo už bendro stalo paminint Motinos mirties 25-rių metų sukaktį, kaip to pageidavo ir prašė padaryti Marytė (sesuo), nebus, nes kliudo jo ir jo žmonos Mitės sveikatos stovis. Iš tikrųjų gi, rodos, jis gavęs progos „atsiūti“ mane nuo „savųjų“, kaip atskalūną. Nepykstu ant jo, tik apmaudu man, kad šitokį menkystą globojau, rėmiau visokeriopai tiek metų. Na ką gi. Kas nedaro klaidų? Ir neverta dėl šito graužtis.
Rugsėjo 27. Trečiadienis
Eina Vilniuje toks pusiau laikraštėlis, pusiau žurnalėlis „Perspektyvos“, pasirašomas kažkokios Realistų draugijos. Ir kažkodėl siuntinėjamas man. Norėjau net padėkoti. Iš mandagumo. Bet susilaikiau. Ne iš kokios nors baimės, o kad nesu tikras, ar būtina. Leidinėlis gana šmaikštus, palyginti su kitais nūnai gimusiais laikraštukais, gana raštingai redaguojamas, nebloga kalba. Gerokai pakapojamas Sąjūdis, pasišaipoma iš žmonių nekultūringumo, ypač iš rusų „Jedinstvos“, skaitosi lengvai, net patraukliai. Visokeriopa prasme stovi dešimčia galvų aukščiau L. Kiauleikio redaguojamo ir leidžiamo „Kranklio“. Šiandien gavau 7 numerį. Tarp kitko, rašo apie žurnalistą Tomkų, kuris parsivežė iš užsienio kelionių daugelį visokių „videomagnetofonų“, parsivarė folksvageną 7 vietų. Ką gi. Yra kas perka užsienyje mūsų žurnalistėlius.
Rugsėjo 28. Ketvirtadienis
Sesija atnaujino darbą. Atėjau į posėdį visiškai nepailsėjęs. Net nemaniau, kad šitaip nualins mane pastarųjų dienų įvykiai. Fiziškai nualins. Apie moralinį nuovargį kalbėti nėra ko, jaučiuosi kaip niekad tvirtas, niekieno grasinimų nepaveiktas.
Televizijos žurnalistė (gal redaktorė) prisistatė, pranešė, kad šiandien būtinai, būtinai būsiu „parodytas „Panoramoje“, kad tiktai nepražiūrėčiau, stebėčiau televizijos ekraną. Stebėjau, nepražiūrėjau, savęs… nepamačiau: nebuvo tenai manęs, buvo kiti, matyt, „reikalingesni“.
Rugsėjo 29. Penktadienis
Sesija vyksta toliau. Nesurašau nei jos programos, nei dalyvių pasisakymo. Čia juk – mano asmeniški užrašai pačiam sau.
Iš Anykščių ir Kėdainių rajonų atvyko lyg ir darbo žmonių delegacijos, apdovanojo mane puokštėmis gėlių, karštai dėkojo už pasisakymą. Taigi neblogai. Sesijos dalyviai, deputatai ir svečiai gana draugiški man, sveikina, linki jėgų. Moterys šypsosi šviesiai, net kai ką žadančiai. O kad jos šitaip, sakysim, prieš 60 metų! Gerai, žinoma, ir dabar. Moterų šypsenos visada gerai.
Sąjūdiečiai veltui platina savo „Atgimimą“. Paėmiau ir aš tą laikraštį. Mano interviu nėra jame. Bendroje informacijoje apie sesiją pasišaipoma iš mano kelių sakinių, ištartų interviu metu, ir įdėta nuotrauka: stoviu aš su profesorium Kučerovu, spaudžiu jam ranką. Profesorius kažką sako, o atrodo, kad rėkia. Ta nuotrauka buvo padaryta pirmąją sesijos dieną, rugsėjo 22-rą, man išėjus po pasisakymo į aikštę pakvėpuoti grynu oru. Kučerovo aš nepažinojau, nežinojau ir jo veiklos visuomeninės. Jis priėjo, paspaudė ranką, karštai dėkojo už kalbą, kuri, jo įsitikinimu, labai padės sustiprinti tautų draugystę Lietuvoje. Tada mus ir nutraukė. Man nė į galvą neatėjo, kad nuotrauka bus šitaip panaudota. Bulvarinės spaudos stilius, Sąjūdžio lyderių perimtas.
Prisiminiau ta proga, kad vakar dienos „Gimtajame krašte“ gana nevalyvai aprašo redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka, tyčiojasi iš Vytauto Astrausko, užuolankom su panieka kalba apie mane, neišdrįsdamas ištarti mano vardą. Čia įdėta Aukščiausiosios Tarybos rūmų nuotrauka, po ja didelėmis raidėmis įrašas: „PARDUOTOS VASAROS“, panaudojant šį pavadinimą straipsnio antraštei. Kad Valatka nešvankėlis, žinojau seniai, bet kad šitoks – pamačiau tik dabar.
Taigi riedam. Riedam… Kur nuriedėsim?
Televizijos „Panoramoje“ mano kadro nėra.
Šiandien gerai mano bičiulei ir labai gerbiamai moteriškei Konstancijai Jugulienei sukako 90 metų. Negalėjau nuvykti pagerbti ją, pasiunčiau savo ir Monikos vardu telegramą. Povilas Zulonas žadėjo perskaityti.
Rugsėjo 30. Šeštadienis
Sesija veik visą dieną. Nebeužsirašau, ką svarstėme, svarbu data, nors ir toji kažin ar beprireiks man kam nors.
Anoniminiai laiškai tebeina, podraug su jais ir labai draugiški, šviesūs, pritariantys. Tebeskamba ir telefonas. Tiesiog įkyrėjo jie savo vienodumu, neišpasakytu nuobodumu. Darau išvadą, gal ir klaidingą, kad gana sumenko Lietuvos žmonės kaip asmenybės.
Du laiškai: iš Anykščių parašė jauna žavi mano pažįstama Ramunė Vaičiūtė, tik ką įstojusi studijuoti Šiaulių pedagoginiame institute. Susipažinau su ja 1988 metų vasarą, atkuriant mums visiems trims – V. K. Jonynas, R. Budrys, aš – Vaižganto bareljefą ant jo vardo tilto turėklų prie Žaliosios, per Šventąją. Dievas žino, kodėl, o patikėjau ja. Užsimezgė susirašinėjimas, gana retas, bet kalbą visuomet rasdavome bendrą, dalinomės mintimis. Šiame laiške parašė pritarianti mano kalbai sesijoje, besistebinti žmonių nekultūringumu, rūsčiu užpuolimu. Šviesu pasidarė man ant dūšios: jeigu jaunimas supranta mane taip teisingai, tai tegyvuoja jaunimas, viskas bus gerai.
Antras laiškas iš geros mano bičiulės, Telšių Žemaitės vardo mokyklos literatūros mokytojos, reto proto moters Rimos Misiūrienės. Susipažinau su ja Telšiuose 1988 metų lapkričio mėnesį, susitikime su skaitytojais, plačiai išsikalbėjome, pajutau jai pasitikėjimą. Susirašinėjame įvairiais klausimais, pirmiausia apie literatūrą. Laiške rašo, kad visa širdim pritaria mano kalbai. Turi ji puikų vyrą, ne rašytoją kokį, o normalų žmogų, darbuotoją, tik ne partijos baruose. Iš laiško supratau, kad ir jis pritaria.
Gerai, kad yra tokių žmonių. Šviesu akyse.
Visumoje gi jaučiuosi vis dar pavargęs. Atsipalaidavau nuo įtempimo, tai ir sveikata atsipalaidavo. Tikiu, viskas bus gerai.
Spalio 1. Sekmadienis
Nuovargis nepraeina. Keista ir nelabai ramu: laikas bėga, bėga, bėga… Tikėjausi prisėsiąs prie „Druskos“, o vis ne ir ne. Niekai šitaip. Jėgų turiu tik skaityti laiškus, atsakyti į juos (kurie malonūs, su adresais, o ne anoniminiai), žiūrėti televizorių, nors pastarojo programa išseko neišpasakytai, vien politikavimas joje beliko, lėkštas, plokščias, negilus, nieko dora neduodantis, nieko gero nežadantis. Tarpais atrodo, kad prasidėjo žmonėms politinis „plonas verpimas“.
Spalio 4. Trečiadienis
Užvakar ir vakar prasimojavau su dantimis, tiksliau tarus – su apatiniu „tiltu“, kad jį kur galas griebtų. Darė jį Stogevičius, protezistas išgarsintas, specklinikos skyriaus vedėju paskirtas, o iš tikrųjų paprasčiausias „šiaučius“, ne medikas. Jo darbas tiek grubus, neatidus, kad nė valgyti negaliu, negi badauti susiruošiu. Pabuvojau pas gerą dantų gydytoją Emiliją Šidlauskienę, kadaise dirbusią toje pat „specklinikoje“, vėliau „šiaučių“ išėstą, kad nerodytų savo meistriškumo. Atidžiai apžiūrėjo mane, patikrino, rado aštrių danties nuoskilų, paliktų išraunant man dantis, išlupinėjo jas. Gal bus geriau. Bet vėl ilgas gydymas…
Šiandien „Tiesoje“ profesorės Vandos Zaborskaitės straipsnis: „Kaip reaguojame?“ Bara už grubumą žmones, bepuolančius mane už kalbėjimą sesijoje, gėdina juos. Gerbiu šitą moterį mokslininkę. Visame straipsnyje nė per aguonos grūdelį nepasitraukdama iš savo pozicijų – nacionalistinių, katalikiškų – ji suranda jėgų pakilti aukščiau, kalbėti dėl neįtikėtino mūsų tautos dalies kultūrinio atsilikimo, kuris daro gėdą visai Lietuvai.
Vakare – televizijoje „Atgimimo banga“. Užmigau bežiūrėdamas. Pilnas dvasinis nuosmukis, bankrotas, mintys – žemiau nulio.
Spalio 6. Penktadienis
„Gimtajame krašte“ – Vytauto Petkevičiaus pasisakymas, pavadintas „Kaip mato ir kaip mąsto Vytautas Petkevičius“. Perskaičiau atidžiai, ir staiga pajutau… gailestį šitam žmogui. Daug blogo jis man padarė gyvenime, daug nemalonumų sukėlė, kartais tiesiog grėsmingų situacijų, o pajutau… gailestį. Nebėra žmogaus. Minčių nebesugaudo pats, puola veik visus, kartu ir taikstosi su visais, šneka visokius niekus, tvirtina, kad iš Sąjūdžio skyrių respublikos rajonuose bėga inteligentai, liko tenai tik chuliganai, karjeristai, besitvarkantys Sąjūdžio vardu, daro užuominas, kad Sąjūdis beveik baigtas, išsisėmė, subankrutavo, o potekstėje aiškiai junti, kad klaikiai trokšta būti priimtas atgal į Sąjūdį, tuo pačiu atsidurti vėl, kaip sakoma, visuomenės dėmesio centre.
Nenoriu spręsti kategoriškai, bet nujautimas sako man: nebėra žmogaus, nebėra ir rašytojo, nebeatsikels jis iš duobės, į kurią pats įstūmė save savo melu, intrigomis, nesąžiningumu. Taigi.
Spalio 7. Šeštadienis
Mieste iškeltos vėliavos, o aš, prisipažįstu, buvau visai užmiršęs, kad šiandien – Konstitucijos diena. Brežnevinės Konstitucijos. Labai mat verta buvo kelti vėliavas!..
Vengrijoje – tikras perversmas. Valstybės šios komunistai susirinko į savo partijos suvažiavimą ir čia… patys paleido savo partiją, sukūrė kitą, ir šiandien suvažiavimas tęsiamas visiškai kitos partijos vardu. Taigi, taigi…
Spalio 8. Sekmadienis
Verda Vengrija. Sparčiai žengia prie daugiapartiškos sistemos. Jau panaikintos visos Komunistų partijos organizacijos, buvusios ir veikusios gamyklose, įstaigose, visur. Žiūrėsim, žiūrėsim. Gal ir gerai viskas išeis, gal ir mums pavyzdys bus.
Naktį radijo stotis „Svoboda“ pasakojo apie kino rež. Riazanovą, kaip jis norėjo pastatyti meninį filmą pagal emigranto rašytojo (pavardę užmiršau) romaną „Kareivio Čonkino gyvenimas ir neįtikėtini nuotykiai“ ir kaip jam sukliudė Anglijos viena kino firmų, jau anksčiau sudariusi sutartį su autorium, išmokėjusi honorarą. Būna ir šitaip. Reikės paskaityti „Ogonioke“ paties Eldaro Riazanovo straipsnį-pasakojimą apie visa tai.
Televizijos „Panoramoje“ apžvalgininkas Jokūbėnas, kalbėdamas apie įvykius Vengrijoje, rado reikalo pasišaipyti iš mūsų respublikos Aukščiausiosios Tarybos, kuriai seniai, girdi, laikas atsistatydinti kaipo atgyvenusiai, pasekti Vengrijos pavyzdžiu ir nelaukti, kada ji bus varu išvaikyta. Keistuolis ir kvailys tas vargšas Jokūbėnas. Juk praeitą sesiją nutarėme ir įstatymiškai patvirtinom naujų rinkimų į Lietuvos TSR Aukšč. Tarybą datą: 1990 metų vasario 24 dieną. Ko gi čia dabar pliaukšti?!
Spalio 9. Pirmadienis
Paskambinau Vytautui Astrauskui, papasakojau apie Jokūbėno išpuolį per televiziją. Ramiai atsakė: bus viskas taip, kaip nutarėm. Nekreipkite dėmesio į tuos tauškalus.
Spalio 10. Antradienis
Sunki savijauta, vargas su dantimis. Vėl nukakau pas protezistę Čepienę, šiek tiek pataisė reikalus, bet iki idealo dar labai toli.
Spalio 12. Ketvirtadienis
Vakar žiūrėjau, trumpai, „Atgimimo bangą“. Pilka, nuobodu, neištvėriau.
Šiandien „Gimtajame krašte“ Kazio Sajos šlykštus išpuolis prieš mūsų literatūros klasiką A. Vienuolį-Žukauską, pavadintas „Anksčiau ar vėliau“. Kelia senus kaltinimus rašytojui dėl jo tariamų suktybių, išviliojant, dokumentus klastojant, iš seno Anykščių vaistininko Adomėno vaistinę. Cituojamas ilgas Adomėno anūkės D. Stonkienės laiškas, pilnas kaltinimų. Kazys Saja daro A. Vienuolio-Žukausko kaltės išvadą iš to, kad rašytojas savo atsiminimuose yra parašęs tokius žodžius, girdi, „rašytojas Žukauskas, nepamenu kurioj savo knygoj, prisipažįsta vienam žmogui padaręs didelę skriaudą“. Tai ir viskas. Ir tuo remiantis Kazys Saja dabar juodina įžymųjį rašytoją! Susilaukėme laikų, kokių niekad nebuvome matę tarp rašytojų. Taigi.
Kalbėjau su Vilniaus telefono tinklų viršininku, dabar jau buvusiu, Elmaru Puodžiūnu, paprašiau, kad padėtų įvesti telefoną Akademinio dramos teatro režisieriaus padėjėjai Zikarienei, tarp kitko, gana simpatiškai moteriškei. Taipogi paprašiau pastatyti mano seseriai Marytei Juzėnaitei naują telefono aparatą: senasis tiek sukleręs, „nebesukalbamas“. Pažadėjo šis šaunus vyras viena ir kita. Žinau: išpildys viską.
Monika šiandien, kaip ir vakar vakare, vaidina spektaklį „Baltos rožės, rožiniai drambliai“. Sugrįžo mažai gyva.
Spalio 13. Penktadienis
Žiūrėjau televizijos laidą, kurioje dalyvavo A. Brazauskas, V. Baltrūnas, A. Maldonis, Č. Juršėnas (laidos vadovas). Kėlė dar gana aštrių klausimų dėl betvarkės prekyboje, nuosmukio visokeriopo ne tik respublikoje, bet ir visoje TSRS. Buvo pasisakyta ir dėl M. Gorbačiovo. Nelabai įtikinamai. A. Brazauskas, atsakydamas į klausytojų klausimus, pranešė, kad Lenkijos–Lietuvos siena bus pridaryta (ne uždaryta, o pridaryta) nuo š. m. spalio 20 dienos. Seniai metas. Per šių metų pirmuosius 9 mėnesius priplūdę buvo daugiau nei 600.000 „turistų“ iš Lenkijos, vežė iš Lietuvos viską, ką tiktai surado parduotuvėse valgomo, geriamo, nešiojamo, muilinamo ir skalbiamo. Ko gi stebėtis, kad šitoks deficitas visur? Net pagal korteles neįmanoma gauti nei muilo, nei skalbimo miltelių, net ir cukraus. Avalynės, baldų, ūkinių prekių parduotuvės nusiaubtos, kaip nebuvo nusiaubtos net sunkiausiais pokario metais.
Baigė darbą LKP CK plenumas, nutaręs sušaukti neeilinį Lietuvos KP suvažiavimą š. m. gruodžio 19 dieną. Daugiau nei keista: Ukraina, Baltarusija šaukia savo komunistų suvažiavimus ateinančių metų rudenį, pats Gorbačiovas skambino A. Brazauskui, prašė nešaukti dabar – nepaklausė A. Brazauskas, pakluso Sąjūdžio ekstremistų spaudimui, lyg nesuprasdamas, ko jie taip spaudžia, prie valdžios verždamiesi bet kuria kaina. Tikrai keista. Ir nieko doro tas nežada.
Įteikiau televizijos kasetę įrašyti „Senovines kupiškėnų vestuves“ Radijo ir televizijos komitete. Žadėjo „padaryti“ ateinančią savaitę. Būtų gerai.
Vėl buvau pas Čepienę. Dar palygino man apatinį „tiltą“, jaučiuosi linksmiau, galiu kai ką sukramtyti. Gera specialistė toji Čepienė.
Spalio 14. Šeštadienis
Gavau laikraštį „Lygūs ir drauge“, 3 numerį. Leidžia jį Lietuvos darbo žmonių socialistinės federacijos vyrai, lietuvių ir rusų kalbomis. Pirmajame puslapyje radau šios Federacijos Pareiškimą, protestuojantį prieš moralinį terorą mano atžvilgiu. Toliau spausdinamas vieno šios Federacijos vadovų profesoriaus I. Kučerovo interviu, pavadintas „Pirmojo etapo išdavos“, kuriame vėl gina mane, beje, gana emocionaliai, taigi perdėtai. Girdėjau, kad ši Federacija susikūrė su tikslu ginti Lietuvos tarybinę vyriausybę. Gal ir taip. Nors A. Brazauskas visur tvirtina, kad Lietuvoje nėra jokio pavojaus nei tarybinei vyriausybei, nei tarybinei santvarkai. Manau, A. Brazauskas klysta. Kaip politikas jis gana naivus.
Paskambinau Elmarui Puodžiūnui, buvusiam Vilniaus telefono tinklų viršininkui, paprašiau pastatyti seseriai Marytei naują telefono aparatą. Skambinau penktadienį, o šiandien Marytė pranešė: telefonas nuostabiai sutvarkytas! Tai gerai.
Spalio 15. Sekmadienis
Pabuvojome su Monika Paalksnėje, padėjome pelėms ir žiurkėms nuodų, sužiūrėjome visą „ūkį“, sugrįžome pavakare. Nuvežė mus ir atgal parvežė vis tasai gerasis Antanėlis Pivoras, važiavęs į savo gimtinę su žmona Rita. Gerai, kai yra gerų žmonių. Taigi.
Aidėjo telefonas kelis kartus, Monikai pakėlus ragelį, moteriškas balsas prašė kviesti mane „pedagogų“ vardu. Žinoma, nepriėjau. Nujaučiu, kad čia iš Telšių. Tegu parašo laišką.
Spalio 16. Pirmadienis
11 valandą turėjau dalyvauti Aukšč. Tarybos Nuolatinių komisijų bendrame posėdyje, svarstyti projektus įstatymų, kurie bus priimti naujoje sesijoje. Pasijutau gana prastai, paskambinau, atsisakiau.
Pastaruoju metu sveikata pasigirti negaliu. Ko gero, atsiliepia mano kalba sesijoje ir jos rezultatai, tie koliojantys laiškai, grasinimai susidoroti, šlykštūs anoniminiai skambučiai. Džiaugiausi, kad jau išmokau nekreipti į tai dėmesio, dabar abejoju – ar tikrai išmokau? Na, žiūrėsim, žiūrėsim. Mirti dar nesiruošiu. Va tiktai nerašau, delsiu, vis sprendžiu, lyg mažas vaikas, kokį žaisliuką pasirinkti: „Druskos“ III-jį tomą ar romaną „Žmonės niekur neišeina“. Užuot sprendęs be galo ir pabaigos, verčiau būčiau darbo ėmęsis, tai ant stalo gulėtų naujas tomas, vienas ar kitas. Dabar stalas plikas.
Nuostabi jaunutė mano draugė Ramunė Vaičiūtė parašė reto nuostabumo laišką: perskaičiusi mano kalbą laikraštyje ir nė už ką negalinti suprasti, kodėl esu taip puolamas, keikiamas, peikiamas. Ji esanti visa širdim už mane. Taigi šitaip rašo mergina, neturinti nė dvidešimties metų, pirmakursė studentė Šiaulių pedagoginiame institute. Gėda suaugusiems prieš jos protą, išmintį!
Spalio 17. Antradienis
Nešiau remontui batus, susitikau Kazimierą Kymantaitę, išsikalbėjome. Stebėjosi ji smarkiai dėl puolimų prieš mane, draugiškai patarė „neimti į galvą“. Atsakiau, kad šitaip ir darau.
Telefonu pasveikinau su gimtadieniu (eiliniu) gerą vyrą Ramojų Petrauską. Buvo patenkintas. Tai gerai.
Vėl pas Čepienę. Ne tiek iš reikalo, kiek norėdamas padėkoti: kremtu visas plutas, graužiu kaulus… Ką reiškia meistro darbas!
O savijauta nesitaiso. Prasidėjo pulso „iškritimai“, nelabai dažni, be jokių nemalonumų, bet faktas yra faktas.
Reikėtų pas nuostabiąją mūsų gydytoją Danutę Bagdonienę, bet nesiryžtu. Labai draugiškai ji perspėjo mane, tiesiog prašė nekalbėti sesijoje, apskritai „neprasidėti su politika“, nes yra aiški tikimybė gauti infarktą, o aš atsakiau, kad infarktą garantuotai gausiu, jeigu neišsakysiu sesijoje to, ką turiu išsakyti: tiek man prisitvenkė. Dabar gali pasijuokti: kieno tiesa, ką? Na, žiūrėsim.
Spalio 18. Trečiadienis
Netikėtai nusipirkau „Atgimimo“ laikraščio 35 numerį, dar netikėčiau perskaičiau jame kažkokio vaikėzo žurnalisto Audriaus Ažubalio informacinį straipsnį apie mūsų sesiją „Sabotažas Tarybų aikštės rūmuose“. Pasityčiojančiai rašo šis neapsispaigliavęs žurnalistikos viščiukas apie Lietuvos TSR Aukšč. Tarybos 11 šaukimo 13-tą sesiją, kaltina visomis Septyniomis nuodėmėmis, pirmiausia sabotažu. Kokiu? Ogi kad nepriėmėm nė vieno sąjūdininkų pasiūlymo. Taigi šitaip. Priėjome jau iki paniekos ir užgauliojimų, melagingų apkaltinimų ir šmeižto ne ko kito, o aukščiausios vyriausybės instancijos adresu. Kas toliau? Ir ką aš privalau daryti toliau?
Reikia gerai pamąstyti.
Gana netikėtai pamačiau „Atgimimo“ paskutiniame puslapyje tarp redakcijos darbuotojų pavardžių geros savo bičiulės, gana šviesios asmenybės Laimos Žiūkienės vardą. Tuoj paskambinau, pasiteiravau, kaip čia yra. Užsigynė labai karštai: po mano kalbos sesijoje suėjo į konfliktą su „Atgimimo“ redaktoriais ir atsisakė dirbti redakcijoje toliau. Tikėti ar ne? Pabandysiu tikėti. Labai jau gaila būtų prarasti tą Laimą, gerą bičiulę, žinoma, ne meilužę, nė iš tolo. Savo metu rašė ji diplominį darbą pagal mano „Parduotas vasaras“, ir labai gerai paruošė darbą.
Laiškas iš Povilo Zulono, puikaus, bene vienintelio tikro man dar likusio draugo. Rašo rimtai, mąsto išmintingai. Žmonės Kupiškio padangėje pradeda blaivėti nuo Sąjūdžio tuščių pažadų, perkanda jo dviveidiškumą. Taigi šitaip.
Iš Telšių nei laiško, nei skambučio. Įtariu: išsigando ta mano garbintoja Rima, kaip išsigando po mano kalbos sesijoje daugelis. O aš žinau tik viena: pasakiau, ką turėjau pasakyti, buvau teisus ir nė truputėlio kitaip.
Susitariau su meno centru, kad rekomenduotų ir padėtų įsigyti rusišką armoniką Kupiškio etnografiniam liaudies teatrui. To prašė P. Zulonas. Lietuvoje tokios armonikos (kaip ir jokios kitokios) į prekybos tinklą „neužvežama“. Kultūros centras žadėjo surasti tokią Rusijoje arba Baltarusijoje, padėti įsigyti. Tai gerai.
Spalio 19. Ketvirtadienis
Pašto dėžutėje radau įmestą laikraštį „Vilniaus balsas“, 2 numerį. Pridėtas ir raštelis, labai necenzūriškas. Laikraštį šitą leidžia LPS Vilniaus Tarybos politikos ir kultūros kolektyvas. Tarp redkolegijos narių perskaičiau Mykolo Karčiausko, Alberto Zalatoriaus, Arvydo Šliogerio, Gedimino Rudžio vardus. Redaktorė – Aldona Žemaitytė. Taigi šitaip su Karčiausku ir Zalatorium. Laikraštyje pabraukta replika „Nėra pasitikėjimo“, liečianti mane ir mano kalbą sesijoje. Įdomu, kad visoje replikoje nė karto nepaminėtas mano vardas, nors viskas čionai liečia mane. Tikrai įdomu. Netrūksta dar bailių Lietuvoje. Atrodo, jų net daugėja.
Ilgas pokalbis telefonu su Eduardu Mieželaičiu. Jis šiomis dienomis sugrįžo iš Karlovy Vary, kur gydėsi nuo diabeto, seniai jau kankinančio jį. Pasakojo buvęs Maskvoje, matęs pilną anarchiją TSRS Rašytojų sąjungoje, visi susipjovę, susikonfliktavę, niekas nieko konkretaus nedirba, gyvena vien laukimu. Gerai atsiliepė apie mano kalbą sesijoje, pilnai jai pritardamas, ragino neimti nieko į širdį, nekreipti dėmesio į chuliganiškus sufašistėjusių žmogeliūkščių, Sąjūdžio rėmėjų, išpuolius, saugoti sveikatą. Padėkojau, pasakiau: pasistengsiu. O man ir stengtis nelabai reikia: laikausi, iš kelmo negriūvu, ko gi daugiau?
Skambutis iš Aukšč. Tarybos Prezidiumo. Kviečia atvykti į Mandatų komisijos išplėstą posėdį. Gautas grupės deputatų skundas: jie persekiojami, jiems trukdoma, tiesiog neleidžiama dirbti deputatų darbą. Mielai sutikau. Posėdis įvyks spalio 24 dieną 14.20. Bus gera proga pakalbėti ir apie „Atgimimo“ politinio chuliganizmo išpuolį prieš Aukšč. Tarybą, sesiją. Juo geriau, kad dalyvaus daugiau žmonių, atstovaujančių įvairias instancijas. Iš respublikos prokuratūros – taipogi.
Iš Rašytojų sąjungos – kvietimas dalyvauti jos valdybos plenume, kuris įvyks spalio 24 dieną 14 valandą. Svarstys Literatūros fondo statutą. Prašė, jeigu negalėsiu atvykti, kad parašyčiau savo nuomonę apie statutą, nes tas labai svarbu. Parašiau, kad negalėsiu, būsiu posėdyje Aukšč. Taryboje. Nuomonės nesurašiau. Velniams man dar tas Fondas? Ką gavau naudos iš jo per visus pokario dešimtmečius? Vien mokesčius nario mokėjau. Tepasikaria.
Ir iš naujo susimąsčiau: bene laikas išstoti iš Rašytojų sąjungos? Viena dar čia kliūtis: nežinia, kur galėčiau stoti į partinę įskaitą kaip komunistas. Bandysiu išsiteirauti, ar nebūtų galima prisiglausti prie karo ir darbo veteranų? Šiaip ar taip, juk šioks toks veteranas esmi, argi ne? O Rašytojų sąjungoje ką man beveikti. Tiesą sakant, jos ir nebėra, tik Sąjūdžio fašistinis filialas sukiužęs, nieko daugiau. Gėda priklausyti tokiai „Rašytojų sąjungai“.
Spalio 20. Penktadienis
Turėjau būti pas Bagdonienę, susilaikiau, nes pasijutau geriau, o ji, tikriausiai, verstų mane gultis į ligoninę. Gera gydytoja, šauni, bet negali suprasti, kad į ligoninę reikia gultis, kada atsistoji mirties akivaizdoje, šiaip iki tokios padėties kiekvienas privalome manytis savo jėgų ištekliais. Tokia bent mano nuomonė. Iš senų laikų.
Atvyko Kilimonis Juozas Vinco, paprašė paremti jo Malonės prašymą Aukšč. Tarybos Prezidiume. Vyras puikus, darbštus, rūpestingas, blaivus. Susitaupęs pinigo, abu su žmona pirko automašiną, matyt, iš to džiaugsmo išgėrė su draugu, išvažiavo ir įvykdė avariją, kurios metu žuvo draugas jo Laniauskas. Nuteistas 5 metams laisvės atėmimo bendro režimo. Dvejus metus sėdėjo lageryje, už gerą darbą ir pavyzdingą elgesį Kaišiadorių rajono liaudies teismo sprendimu perkeltas priverstinio darbo vieton. Dirba tenai jau visus metus. Liko bausmės dar dveji metai. Žmona pensininkė, ligota, gydoma medicinos įstaigose, dvidešimties metų duktė Audronė – nuo mažų dienų ligota, II grupės invalidė, be pašalinių pagalbos nepajėgia nė pajudėti. Tiek darbovietėse, tiek ir įkalinimo vietose Kilimonis charakterizuojamas tik iš geros pusės.
Išklausiau, apmąsčiau, nutariau: reikia padėti šitam žmogui.
Pasiunčiau sveikinimo telegramą į Jelgavą, šauniam mano raštų vertėjui Pauliui Kalvai. Poryt jam sukaks 70 metų.
„Versmės“ knygyne pavyko man nusipirkti tremtinių parašytą knygą „Leiskit į tėvynę“. Pabandžiau skaityti. Šiurpu, klaiku. Pabandysiu skaityti iki galo. Reikia.
Netikėtai atvyko brolis Leonardas. Paklaustas, ko jam reikia, atsakė: atvykau pasižiūrėti, kaip gyvi sveiki.
Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi.
Buvau pas šaunią protezistę Čepienę. Dar labiau išlygino man apatinį „tiltą“. Gerai, kad yra tokių specialistų.
Spalio 23. Pirmadienis
Nelauktai, netikėtai paskambino rašytojas Icchokas Meras, prieš 17 metų išvykęs iš Lietuvos į Izraelį. Mandagiai pasikalbėjo su manim, dar pagyrė mano raštų kalbą. Tai gerai. Pasakiau jam, kad į susitikimą su juo Rašytojų sąjungoje negalėsiu atvykti, nes turiu tuo metu būti Aukšč. Tarybos Prezidiume.
Lietuvoje šis svečias sutinkamas rašytojų bei visuomenės gana draugiškai, daug kartų atžymėta, kad iki šiol rašo jis lietuviškai. Tas tiesa. Dar daugiau: lietuvių kalbą Icchokas Meras moka ir valdo geriau nei daugelis mūsų rašytojų lietuvių, net ir gana „įžymių“. Apskritai šis žmogus gana išsilavinęs, pasakyčiau, kultūringas, tolerantiškas. Vis dėlto negaliu užmiršti jo romano „Ant ko laikosi pasaulis“ su stiproku sionizmo kvapeliu. Emigracijoje jis nesėdėjo rankas sudėjęs, dalyvavo „Kontinento“ redakcijoje kaip jos Tarybos narys, nedaug ką gero pasakydamas apie lietuvius ir Lietuvą. Tiek jau dabar to. Gerai, kad atvyko. Mažytė esame tauta, visur mums reikia ieškoti draugų, net tarp kitaip manančių. Kitaip – niekai.
Netikėtas, gana smagus skambutis iš Ministrų Tarybos: mano prašymas leisti nusipirkti „Volgą“ patenkinamas, mašiną galiu atsiimti ateinančią savaitę. Tas labai gerai. Pats mašinos, žinoma, nevairuosiu, kaip jokios mašinos nevairavau niekad. Nevairuos ir Monika, nors kadaise šitai darė. Susitariau su geru vyru, buvusiu mano vairuotoju Taikos gynimo komitete Antanu Pivoru: kur tik mums reikės, ten ir nuveš. Pagal mano duotą įgaliojimą, notaro kontoroje patvirtintą.
Pauliui Kalvai šiandien – 70. Pasidžiaugiau, kad laiku pasiunčiau sveikinimo telegramą. Viską reikia daryti laiku, taip pasaugot galima sąžinės ramybę. Tiktai taip.
Spalio 24. Antradienis
Deputatai, Purvaneckaitė, keli kiti, atsiuntė Aukšč. Tarybos Prezidiumui pareiškimą dėl Sąjūdžio veikėjų trukdymo deputatams atlikti savo pareigas. Platokai išvardijami mano persekiojimo faktai (piketai, grasinantys laiškai, anoniminiai skambučiai). Reikalaujama imtis priemonių. Šito pareiškimo pagrindu buvo čionai sukviestas išplėstinis Mandatų komisijos posėdis. Kodėl būtent Mandatų? Nesupratau ir nesuprantu. Pirmininkavo LKP CK sekretorius Beriozovas. Dalyvavo labai negausiai deputatų, Vidaus reikalų ministerijos, Prokuratūros, valstybės saugumo atstovų. Svarstymas vyko labai drungnoje atmosferoje. Tariau žodį. Išdėsčiau ne tiktai mano persekiojimų faktus, bet ir apie „Atgimimo“ laikraščio išpuolį prieš visą praeitą sesiją straipsnyje „Sabotažas Tarybų aikštės rūmuose“. Paklausiau Prokuratūros atstovus, kodėl iki šiol nepatrauktas atsakomybėn šio laikraščio vyr. redaktorius Ozolas už tokį sunkų ir melagingą Respublikos Aukšč. Tarybos apkaltinimą, atsakymo negavau: mikčiojo, tūpčiojo Respublikos prokuroro pavaduotojas, šnekėjo, girdi, jie negali kelti bylos, kol nėra gavę vienokio ar kitokio pareiškimo tuo reikalu. Taigi šitaip, draugas Baltuši. Visi jie ten galvas pametę iš susižavėjimo Sąjūdžiu ir visus jo darbelius garbinte garbina.
Šiandien turėjau dalyvauti Rašytojų sąjungos valdybos plenume. Parašiau jiems, kad Mandatų komisija man svarbiau ir nenuėjau.
Spalio 26. Ketvirtadienis
Buvau pas gydytoją Danutę Bagdonienę, apžiūrėjo jinai, mirtino pavojaus nesurado, bet uždraudė dalyvauti sesijoje (lapkričio 3 dieną, priešingu atveju jėga paguldysianti į ligoninę), paskui nuvedė pas kardiologę Pakomovaitę, kuriai netikiu aš nė per aguonos grūdą. Toji pritarė viskam, kas Bagdonienės daroma, liepė klausyti jos. Prirašė dar papildomai vaistų. Sugrįžau, atsiguliau. Pastaruoju metu vis dažniau traukia į lovą. Gal čia mano dar iš vaikystės toks įprotis?
Televizijoje – „Atgimimo banga“. Prunskienė, Ozolas, Čepaitis, Landsbergis gerokai paverkšleno dėl tautos nusigręžimo nuo jų, dėl visai kitų žmonių įsiveržimo į Sąjūdžio padalinius rajonuose, ir, kas blogiausia, kad tie žmonės – iš „valdininkų tarpo“, taigi nepatikimi. Pažiūrėjau, supratau: ruošia naują šunybę Sąjūdžio lyderiai, bando užglostyti žmonių atidumą, patikėti jų verksmais, kad smogtų paskui iš pasalų. Aiškus reikalas.
„Respublikos“ laikraštyje – vėl nauji išpuoliai prieš mane.
„Pergalės“ žurnalo 10 numeryje kažkoks Bronius Vaškelis, emigrantas literatas, spausdina savo apmąstymus apie mūsų literatūrą, straipsnyje „Žvilgsnis į lietuvių prozą iš atokiau“ į pirmąjį planą kelia emigrantų literatų surašytas knygas, mūsų kūrinius vadina „teziniais“ ir teigia: „Žymesniais tezinės prozos pavyzdžiais laikyčiau trijų talentingų prozininkų nesėkmingų kūrybinių pastangų rezultatus: J. Baltušio „Parduotas vasaras“, J. Avyžiaus „Kaimą kryžkelėje“, „Sodybų tuštėjimo metą“, M. Sluckio „Laiptus į dangų“, „Adomo obuolį“ ir kt.“ Taigi šitaip, draugas Baltuši. Mano „Juzą“ aptaria taip: „…antrojoje dalyje jis (Juza) per jėgą įvelkamas į tezinius rėmus.“ Kas tie „teziniai rėmai“, nelabai tesuprantu, o parašiau tiesą: Juza negalėjo turėti kitos baigties. Taigi taip diktavo gyvenimas, o ne „tezės“.
Spalio 27. Penktadienis
Televizijoje laida „Dialogai“. Dalyvavo jaunoki žurnalistėliai bei jiems panašūs. Sprendė „problemą“: „Ar reikia Lietuvai prezidento?“ Buvo pasiūlyti ir kandidatai į nesamos ir nežinia ar kada būsiančios „Lietuvos valstybės“ prezidentus: pirmiausia, žinoma, Prunskienė, toliau Klikūnienė, o toliau jau Vaišvila, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Landsbergis… „Koks stogas, toks ir lašas“, – sakydavo Juozas Grušas.
„Komjaunimo tiesa“ rašo šiandien, kaip šiltai ir svetingai buvo sutiktas Lietuvoje Icchokas Meras, iškakęs į Izraelį prie 17 metų, vežiojamas po respubliką, susitikęs su žmonėmis, pagaliau Rašytojų sąjungos (dabartinės!) vadovai pasiūlė jam būti LTSR Rašytojų sąjungos Garbės nariu. Nepasakyta, ar sutiko I. Meras, ar ne.
„Respublikos“ laikraštyje – dar viena užuomina apie mano kalbą sesijoje. Neduoda ramybės ponams sąjūdiečiams mano tartas žodis!
Spalio 28. Šeštadienis
Buvo rinkėja Virginija Braziūnienė, dejavo dėl sunkių buto sąlygų. Aplankiau jos namus Vareikio gatvėje, padėtis tikrai sunki: keturi suaugę žmonės – viename kambaryje. Pasakiau: bandysiu kaip nors padėti, nors nežinau dar, kaip. Beveik supyko, pareikalavo aiškaus atsakymo. Susitarėm: be pirmadienio nieko negaliu pasakyti, nei aiškaus, nei migloto. Taip išsiskyrėm. Suįžūlėjo žmonės.
Vilniuje nemažos iškilmės. Atžymima Vilniaus sugrąžinimo, tiksliau, Vilniaus atgavimo, 50 metinės. Daug vyskupų, kunigų, pamaldų, sąjūdiečių. Ir niekas nė žodžio apie tai, kieno dėka buvo atgautas Vilnius, vėl tapęs Lietuvos sostine. Negražu!
Į pavakarę staiga pašoko temperatūra – 38. Monika tvirtina: nuo nervinio pertempimo. Nelabai tuo tikiu: kurių velnių temperatūra turi kilti nuo… nervų?! Negirdėtas dalykas. Bent jau man. Paėmiau aspirino, atsiguliau pirma laiko. Žiūrėsim.
Spalio 29. Sekmadienis
Temperatūra nekrinta, kaulus suka, nuotaika – blogesnės nebenorėčiau. Negi tikrai nervai, ką?
Visą dieną ir visą vakarą šitaip.
Spalio 30. Pirmadienis
Susiskambinau su LKP CK pirmojo sekretoriaus Brazausko padėjėju Lazausku, išsiaiškinau galimybes padėti rinkėjai Braziūnienei Virginijai buto reikalu. Susitarėm: lapkričio 1 dieną ji nukaks į LKP CK, pas Lazauską, ten kartu su juo surašys naują pareiškimą (pasirodo, buvo jau rašiusi) Brazausko vardu, liks prikalbėti Brazauską, kad jis „uždėtų rezoliuciją“, tada bus galima tikėtis aiškesnių rezultatų. Nors turiu temperatūros, bet nuėjau pas rinkėją Braziūnienę, painformavau, susitarėm dėl visko. Nepadėkojo ji man.
Maskvos televizija perdavė laidą: „Ruduo Lietuvoje“ (ar kaip kitaip pavadintą, nebeįsiminiau), pradėdama ją mano pasisakymu, įrašytu į kasetę sesijos metu tuoj po mano kalbos, ir užbaigė laidą… Eleonoros Blaževičiūtės žodžiu, gana skaudžiai, nors nepiktu tonu, išsakančiu, kas yra Sąjūdis. Tuoj paskambinau, pasakiau, kad ruoštųsi „susirinkti guzus“, nes Sąjūdis jai nedovanos. Nusijuokė šita šauni moteris. Palinkėjo man jėgų.
Atėjo laiškas iš Rimos Misiūrienės, labai draugiškas, geras. Jau senokai nebeparašė ji man. Sunerimęs, labai draugiškai rašiau jai: jeigu ji susvyravo dėl mano kalbos sukelto triukšmo, jeigu jau prikaišiojama tenai, Telšiuose, ir jeigu dėl šito pasikeitė jos pažiūra į mane, tai būtų gerai, jei ji parašytų man atvirai ir tiesiai, kaip ir derėtų tarp tikrų draugų. Tai parašė dabar, kad viskas po senovei, ji nė valandėlei nesvyruojanti, remia mano pozicijas, o užtruko su atsakymu dėl ligos, privertusios ją atgulti net į ligoninę. Nuėmė ši šauni moteris akmenį man nuo širdies!
Buvo gydytoja D. Bagdonienė, Monikos iškviesta be mano žinios. Apžiūrėjo, patvirtino Monikos išvadą: nervai man, nervai. Reikės juos pastiprinti, o kuo? Nei kmynų, nei valerijono šaknų gauti kur neįmanoma.
Spalio 31. Antradienis
Parašiau Povilui Zulonui atsakymą į jo laišką, gerokai nuvylusį mane. Linksta jis besąlygiškai Sąjūdžio pusėn, potekstėje nepagaili kaltinimų mano adresu, girdi, atsidūriau tarp žmonių, netekusių postų ir viso kito. Kokie postai kada man rūpėjo! Atsakymą surašiau gana rūstų. Žiūrėsiu. Ne naujiena man netekti draugų. Negerai, bet ir ne naujiena.
Skambinau Eleonorai Blaževičiūtei, pasiteiravau, ar jau gauna laiškų, analoginių, kokius gaudavau aš po savo kalbos sesijoje. Nusijuokė, atsakė: jau jau jau gaunu, ir skambučių anoniminių jau buvo. Smagiai pasikalbėjome. Gyvename metą, kai iš visų reikalaujama kalbėti ir mąstyti taip, kaip Sąjūdžio nustatyta. Vargšai tie mūsų žmoneliai. Nedidoliukai, ir protelis jų nedidoliukas. Laimė, kad jie nėra lietuvių tauta, tik vargšai neūžaugos ir nenusisekėliai, pilni pykčio, rūstybės dėl savo menkumo ir keršto mums, kurie kažką darėme gero Lietuvai, labai nedaug, bet nors truputį gal ir padarėme. Kaip jiems nūnai nerūstauti ant mūsų?!
Parengė Antanas Šimkus