literatūros žurnalas

Atsiminimai ir dienoraščiai

Balys Sruoga. Laiškai iš Štuthofo (Tęsinys)

2014 m. Nr. 2

Publikaciją parengė Neringa Markevičienė

Stutthof

1943.X.17

Block XI

Vanduk, Gyvenimėli! [šitie žodžiai originale parašyti lietuviškai]

Vakar, X.16, neatėjo iš Tavęs laiškas. Taip! Pereitą savaitę esu gavęs: 1) pinigus (200 mr.), 2) du paketu su obuoliais, 3) 6 įvairius paketėlius (paskutinis įpakuotas į mėlyną popierių). Tiek daug meilės iš Tavęs, tiek rūpesčių, tiek pasiaukojimo! Aš žinau Tavo minčių eigą. Kaip tik tokias mintis turėjau tuo momentu, kada Tu ruošei siuntinius. Aš Tave ir Dalią aiškiai mačiau, kaip tikrovėje, Jūsų judesius, Jūsų rūpesčius, Jūsų meilę. Kaip tik tuo momentu Jūsų gyvenimas buvo toks be paguodos. Aš nesu vertas tiek daug meilės! Likusi mano gyvenimo dalis bus pašvęsta tik Judviem, Judviejų atminimui! Dabar aš papratau apsieiti su mažiau daiktų. Tu pati turi taip mažai maisto, nesiųsk man taip daug – jūs abi turite būti sočios ir sveikos, tai daug svarbiau. Aš daugiau nebetikiu pažadais ir duotais žodžiais. Žiemai man reikia: 1) kokias nors pirštines (neturiu jokių), 2) storų vilnonių kojinių (tas, kurias man atsiuntei, saugau, nenešioju), 3) tavo kavos mišinio – ją man gydytojai pataria, 4) rašalo auksinei plunksnai, 5) popieriaus – vieną pakelį languoto ir vieną juodraščiams – iš mano spintos – aš noriu dirbti, 6) tepalo nuo egzemos (mano spintoj, vidury, aukštai, už knygų), 7) taboko. Taboka esi mane gerai aprūpinusi. Bet aš turiu padėti mano draugams ir tiems, kurie man padėjo sunkiais laikais. Jeigu daugiau nėra supjaustyto, duok supjaustyti ir atsiųsk man. Tai labai svarbu. Su tais daiktais galiu laukti žiemos ir rerum naturae logikos išsivystymo. Aš stiprinu savo dvasią, kad Jūsų sielas sustiprinti. Kaip aš jaučiuosi, kokios mano mintys? Mano darbovietėje mano viršininkai ir darbo draugai yra labai geri ir protingi žmonės – su jais man gerai. Taip pat mano nelaimės draugai labai man geri – geresni, negu galima buvo laukti. Ką gi, Tu ir Dalia turite būti sveikos ir tvirtos. Aš žinau jūsų susirūpinimą. Aš esu su Jumis kartu. Bučiuoju. Myliu Jus neapsakomai.

Jūsų Balys


Stutthof

1943.X.31

Vanduk, Gyvenimėli! [šitie žodžiai originale parašyti lietuviškai]

Tavo atviruką iš X.19 ir 3 paketus (su duona ir kt.) esu gavęs pereitą savaitę – pilnoj tvarkoj! Ačiū, tūkstantį kartų ačiū! Tik siunta su 2 oficialiais raštais iki šiol nėra atėjusi. Tu gerai padarei, kad leidiniui „Kūryba“ nedavei jokių mano eilių. Kol aš esu Stutthofo kalinys, negaliu būti jokio žurnalo bendradarbiu. Redaktorius, jei jis nori, gali parašyti straipsnį apie mano kūrybą (pav., apie „Sapiegą“) ir ten jis gali cituoti ką tiktai nori, bet nieko daugiau. Tu mane jau taip gerai aprūpinai, kad aš jau galiu ilgai be rūpesčių gyventi. Dabar aš nedaug ką naudoju, bet karo metu gali atsirasti visokie trukdymai susisiekime, yra gera ką nors turėti. Dabar aš esu turtingas. Mane labai džiugina, kad mano draugai ir kolegos manęs nepamiršo. Nuoširdžiai jiems padėkok nuo manęs. Kaip tėvas gyvena? Ar Emilė rimtai serga? Kur tavo gimnazija persikėlė? Aš taip aiškiai jaučiu Tave ir Dalią, kad man atrodo, kad aš dar vakar buvau su Jumis. Dabar aš nežinau, kurioj gatvėj dirbi Tu ir Dalia. Parašyk man tai – aš vėl turėsiu pilną Jūsų vaizdą. Labai esu dėkingas už rašalą ir popierių. Pirštinės pakankamos. Duona ypač skani. Mes čia turime pakankamai visokių vaistų. Tik trūksta mosties prieš mano ekzemą ir Ol. skaidrini, kurias tu man atsiuntei. Prieš peršalimą dar geriau veikia Ol. Trei Devyneri – gal atsiųsti galėtum (geriausiai su šaknimis). Su rūkalais esu turtingiausias žmogus lageryje, bet aš turiu kitiems padėti ir ypač tiems, kurie man anksčiau įvairiu būdu padėjo. Duok supjaustyti mano senąjį taboką – jis geras. Čia tai didelis turtas. Taip pat tavo specialus kavos mišinys yra mano sveikatai ypač naudingas (ji pagydė kojų patynimą). Savo darbovietėje jaučiuosi gerai, mano viršininkai, SS žmonės man yra geri ir malonūs, darbo draugai taip pat geri žmonės. Visi mane supranta. Stutthofe sėdžiu tvirtai, esu pasiryžęs čia karo pabaigos laukti. Tu nežinai, kaip begaliniai daug tu man esi padariusi. Tu išgelbėjai mano sielą, mano dvasios jėgas. Aš įrodysiu darbais ir eilėraščiais, kad aš galiu būti dėkingas.

Bučiuok širdingiausiai Dalią. Sveikink mano mokinius ir padėkok jiems. Bučiuoju Tave, mano geroji, geroji Vanduk!

Tavo Baliukas


Stutthof,

1943.XI.7

Vanduk, miela, mylima! [šitie žodžiai originale parašyti lietuviškai]

3 paveikslus, knygą ir kt. per ponią Blažienę esu gavęs. Tai buvo man didelis džiaugsmas! Bet – Dieve mano, Vanduk, kaip tu liūdnai atrodai! Šiandie atėjo 2 laiškai iš tavęs ir vienas iš brolio Juozo. Tokie ilgi, tokie geri laiškai! Pereitą savaitę atėjo 2 siuntiniai iš tavęs, 1 iš Maciūno ir vienas iš tėvo. Pereita savaitė buvo ypatingai laiminga! Aš nežinau, kaip aš galėčiau Jums mano dėkingumą išreikšti! Megztinis yra puikus! Aš norėjau tau tavo 2 poras pirštinių atgal nusiųsti, bet aš negalėjau to padaryti. Dabar esu pilnai aprūpintas šiltais drabužiais – daugiau man nieko nebereikia. Visi siuntiniai ateina pilnoj tvarkoj. Maistu esu taip pat gerai aprūpintas. Tuos produktus paprastai vartoju per pietus, kadangi mano skonis nesutinka su čionykščio virėjo skoniu. Taip pat ir pinigai vėl atėjo (200 mr.). Oficialūs dokumentai manęs dar nepasiekė – ištirk, kas juos nukniaukė. Žurnalui „Kūryba“ neduok nei vienos eilutės mano kūrybos: kol aš esu Stutthofo kalinys, negaliu būti tokio žurnalo bendradarbiu. Taip pat mano veikalą „Apyaušrio dalia“ norėčiau duoti leidėjui tik tuo atveju, jeigu Jūs visai neturėtumėte pinigų ir kitos išeities neturėtumėte… Kaipo Stutthofo kalinys aš negaliu skaityti korektūrų ir jų taisyti: jeigu aš negaliu savo darbo atlikti, mano menininko sąžinė neleidžia man mano kūrinių skelbti. Aš esu poetas, noriu ir paliksiu poetu iki paskutinės mano gyvenimo valandos, apie jokią politiką nenoriu girdėti. Ol. Trei Devyneri prieš peršalimą atėjo kaip tik laiku: aš jau seniai turiu bronchitą – tas man padėjo. Esančiomis čionai sąlygomis bronchitas mane dažnai lankys – šitų vaistų man reikia. Aš gyvenu Tavo laiškais ir siuntiniais kaip sapne. Esu bejėgis mano jausmus Jums išreikšti, mano gerosios, mano begaliniai mylimos dvasios. Bučiuoju Jus abi.

Jūsų Baliukas

Pastaba: Šio laiško vokas adresuotas į Vilnių, cenzūros atplėštas, be Vilniaus pašto štampo ir datos – Vanda Sruogienė.


Stutthof

1943.XI.28

Vanduk, mylima! Šiandie esu laimingas, gavau 2 tavo laišku (iš XI-12 ir XI-17). Ačiū! Ačiū! Pereitą savaitę atėjo paketai: 2 iš tavęs, 2 iš Tėvo (nepaisant blogo įpakavimo – tvarkoj – tabokas labai geras), 1 – iš Dalios (su medum) ir 1 iš prof. Tulabos (obuoliai). Mėlyną megztinį jau senai turiu. Su tokiu pastiprinimu mano sveikata paskutiniu laiku žymiai pagerėjo. Gaila, kad taboko atsarga namuose jau išsibaigė. Galbūt galima kiek gauti iš Jono tėvo (seną rūšį)? Blogiausia, kad mano kolegos gauna labai mažai rūkalų iš namų. Aš dar kiek turiu, bet bijau pasilikti be rūkalų. Taip pat tavo kavos mišinys yra labai naudingas – stiprina širdį. Yra tam tikrų ženklų, kad mano likimas gali pasikeisti, net prieš Kalėdas, net mes galėsim pasimatyti [čia dalis laiško cenzūros iškirpta]. Mano vargšas vaikeli! Dabar, šitokiais laikais, viskas krito ant tavo pečių! Kaip ten bebūtų, Vanduk, mūsų biografijos bus turtingesnės: būsimos kartos skaitys mūsų knygas, mūsų kūrinius – jie neprisimins mūsų su blogomis mintimis. Nusikaltėliais niekad nebuvom, mūsų sąžinės grynos kaip krištolas, – ir tai svarbiausia. Visa kita – tik Vanitas Vanitatum. Sveikink tėvą ir padėkok jam, prof. Tulabai, pažįstamus ir mano mokinius – ypatingai keturiasdešimties metų jaunuolį Kazį*. Jisai, be Tavęs ir Dalios, geriausiai mane supranta. Bučiuok Dalią, priglausk jos jauną galvelę prie krūtinės – aš ją mačiau tokiuose gražiuose sapnuose. Sapnai atgaivina mano sielą. Aš nežinau, kur daugiau tikrovės: prasminguose sapnuose ar beprasmiškame dienos gyvenime. Aš esu laimingas gaudamas Tavo laiškus, Vanduk. Aš esu vėl, nepaisant visų vėjų, pilnas tikėjimo.

Dėkoju Tau, Vanduk, ir bučiuoju.

Būk palaiminta, Vanduk!

Tavo Bal


Stutthof

1943.XII.12

Vanduk, mano miela! [originale lietuviškai]

Tu negauni visų mano laiškų. Laiškas, rašytas 43.12.5 tavęs irgi nepasieks. XII.4 neatėjo ir tavo laiškas. XII 11–12 atėjo laiškas, rašytas XI.26. Tavo apdraustas laiškas su dokumentais manęs nepasiekė. Aš spėju, kad pasiėmė dokumentus. Taigi, nesiseka man su laiškais. Bet, Vanduk, aš jaučiu Tave, aš žinau, ką Tu galvoji, aš visad esu su Tavim. Man širdis plyšta iš rūpesčio dėl Tavęs ir Dalios, aš esu labai nusiminęs, kad tikrai nieko Tau padėt negaliu. Aš tik galiu visad ir visad apie Jus galvoti. Tu turi mane jausti, Vanduk! Tavo sprendimai bus mūsų bendri – taip realiai, taip gyvai Jus jaučiu. Galvojimas apie Jus, kentėjimas su jumis – tai vienintelis mano, kaip kalinio, gyvenimo turinys. Jeigu aš žinočiau, kad Judvi turėsit kiek džiaugsmo per Kalėdas, būčiau laimingas. Paguosk Dalią, kaip tik gali, paguosk pati save – tik nebūkit liūdnos! Apie save patį mažai ką turiu pasakyti. Pereitą savaitę gavau 2 paketėlius (1 su kojinėmis, duona ir tt.), kitame buvo pyragaitis. Mano dienos begaliniai pilkos ir beprasmiškos. Mano sveikatos padėtį tu žinai gana tiksliai, prie to galiu tik pridėti, kad esu Stutthofo Lagerio kalinys. Tu jau esi man atsiuntusi visus paketus, dėžutes, maišiukus ir kt. – daugiau tu pati nieko neturi. Nesiųsk man taip daug – mano beprasmiška egzistencija neverta tiek daugelio rūpesčio. Būtų gerai, jei Tu galėtum man taboko parūpinti ir tavo kavos. Tik paketai dabar eina labai ilgai. Man labai liūdna dėl tėvo, dabar aš būčiau galėjęs jam būti labai naudingu ūkyje, betgi aklas likimas mane uždarė Stutthofe. Man taip sunku Tau oficialius laiškus rašyti. Taigi, Kalėdos artėja – Dieve mano! Būkit palaimintos, būkit tvirtos! Per Kalėdas dar stipriau apie Jus galvosiu, matysiu Jus savo vidaus regėjimu, matysiu, ką Jūs darote, kaip Jūs sėdit, ką kalbat. Per ilgą tylėjimą išsivysto manyje vidinis matymas ir klausa, kurie nežino jokių sienų ir ribų. Atsiųsk man stipresnius akinius. Aš stiprinsiu savo dvasią, kad Dalia turėtų pasisekimą koncerte. Bučiuok nuo manęs mūsų brangią, brangią Dalią – tebūnie ji palaiminta! Kad Jūs turėtumėte kiek džiaugsmo per Kalėdas! Būk palaiminta, Vanduk!

Tavo Balys

P. S. Kiek seniau aš Tau jau esu rašęs, kad mėlynąjį megztinį esu jau gan seniai gavęs.


Stutthof

1943.XII.26

Vanduk, mano mylima! Kalėdos! Šiandie, XII.26: lygiai prieš 9 mėnesius esu atgabentas į Stutthofą! Tavo apdraustas laiškas su dokumentais neatėjo. XII.18 negavau jokio laiško iš Tavęs. Mano laiško iš XII.19 Tu irgi negausi. Šita nelaimė su dingstančiais laiškais man taip skaudi, kad aš visą savaitę negaliu nusiraminti. XII.24 atėjo Tavo laiškas iš XII.5: ačiū, ačiū! Aš buvau laimingas! Tavo laiškai man – vienintelė paguoda, vienintelis ryšys su gyvuoju pasauliu. Paskutinis siuntinys iš Tavęs atėjo XII.13 (su duona, išsiųstas turbūt lapkričio pabaigoje). XII.17 atėjo siuntinėlis iš brolio Juozo – padėkok jam: tai mane labai pradžiugino, bet jis neturėtų man siųsti – jis pats neturi ką valgyti. Man labai liūdna, kad tėvo padėtis tokia sunki. Šitais laikais aš būčiau galėjęs jam būti labai naudingu ūkyje – o aš sėdžiu Stutthofo lageryje! Kaip tik buvo dainuota per radiją: „Viskas praeina, viskas išnyksta“ [toliau eilutė iš laiško cenzoriaus iškirpta]… jautrumas, kalinio gyvenimas yra tragiška nelaimė, bet aš esu taip tvirtai įsitikinęs, kad ateis mums geresni laikai, kad aš rasiu savyje vidinių jėgų, kad galėčiau kantriai pakelti visus likimo kvailumus. Gaila, žinoma, kad mano nervai nėra pakankamai stiprūs. Vis dėlto, gal, ir tai gerai. Laikas nuo laiko išgyvenu ypatingą vidaus nerimą. Šitomis valandomis ir dienomis jaučiu Tave ypatingai gyvai – aš esu įsitikinęs, kad tuo laiku Tu apie mane galvoji. Taip buvo, pav., per visą Kūčių vakarą.

Aš žinau, Vanduk, kiek rūpesčių Tu turi, aš neturiu drąsos naujais Tave apsunkinti. Bet, jeigu Tu dar gali, gal mane aprūpinsi: 1) taboka – gal gausi iš Jono* tėvo (senąją rūšį) – to jau man trūksta, 2) popierių papirosams (aš esu turėjęs keletą sąsiuvinėlių spintoj), 3) Tavo kavos mišinį (ją man gydytojai pataria vartoti), 4) atsiųsk man stipresnius akinius (tvirtesniais rėmais). Ar Tu dar gauni mano algą iš Universiteto? Tu žinai, Vanduk, kaip sunku man rašyti Tau oficialius laiškus, bet reikia viską pakelti, – „Viskas praeina, viskas išnyksta…“ Bučiuok ir sveikink Dalią – tebūnie ji palaiminta. Būk ir Tu palaiminta, Vanduk, mano miela!

Tavo Bal


Stutthof,

1944.I.2

Blokas XI.

Vanduk, Rūpintojėle miela! [visi pirmieji kreipimaisi laiške rašyti lietuviškai] Šiandie atėjo Tavo laiškas iš XII.12, – ačiū, ačiū! Tu negali įsivaizduoti, kaip man brangus yra kiekvienas žodis iš gyvųjų pasaulio! Dieve mano, kaip mažai mano laiškų Tu esi gavusi! Aš rašau kiekvieną sekmadienį, o Tu vietoje 5 (penki!) laiškų tik pradžią ir galą vieno laiško tesi gavusi! Man dėl to baisiai skaudu, kad aš stačiai iš proto einu iš to nusiminimo. Tavo sumanymas mane aplankyti nėra teisingas: jeigu Tu atvyksi – 1) aš nežinau, ar Tau bus leista su manim pasimatyti, 2) jeigu tai ir būtų leista – pasimatymas truks 10–15 minučių prie liudininkų – aš nerasiu žodžių, 3) atsisveikinimas prie mano nervų stovio bus toks skaudus, kad aš nežinau, kas su manim gali atsitikti. Geriau neatvyk – neverta judinti žaizdų. Pereitą savaitę esu gavęs iš Tavęs siuntinį: 43 XII.27 – ilgesnis įpakavimas su namie padarytais papirosais ir XII.30 (su pyragaičiu) – ačiū! Ženklai, iš kurių galima buvo tikėtis išmintingesnio posūkio mano likime, pasirodė neteisingi: aš nežinau, kas ir kodėl juos iš piršto iščiulpė. Aš daugiau netikiu į išmintį ir teisingumą. Visą laiką esu tarp žmonių, bet kalbu labai mažai, atrodo, kad iš viso užmiršiu kalbėti. Per Kūčias buvau vienas – juk turėjai mano balsą girdėti. Naujųjų Metų išvakarėse sėdėjau prie lango: buvo daug žvaigždžių danguje ir girdėjosi tolimos, audringos jūros ūžimas. Tai buvo naktis! 1944 metai prasidėjo! Taip. Juo daugiau aš tyliu, juo giliau įeinu į patį save, juo daugiau galvoju apie Jus! Aš jaučiu Tave, aš žinau visus Tavo rūpesčius ir mintis… Tai tokia nelaimė šiais laikais būti poetu – ir kaip kalinys sėdėti lageryje! Vanduk! Vanduk! Aš manau, kad Tu girdi mano balsą! Jei gali, atsiųsk man: 1) seno taboko, gal iš Jono tėvo, 2) rūkomojo popieriaus, 3) Tavo kavos mišinio, 4) akinius (stipresniais rėmais). Viskas būtų kitaip, jeigu mano nervai būtų geresnėje padėty. Kai ilgesys virsta liga, jis darosi pas mane sunkesnėj formoj. Jis veikia į visas mintis ir jausmus. Ką gi – nėr prasmės daugiau apie save rašyti. Ar manęs nepamirš Tėvynėje? Aš dabar žinau, ką tai reiškia liūdėti. Gana. Bučiuoju ir laiminu mūsų Dalią: bent ji turi geresnius išgyvenimus. Vanduk, ar Tu mane išgirsi? Ech! – bučiuoju Tave širdingai.

Tavo Bal

P. S. Tavo laiškas su dokumentais manęs nepasiekė.


Stutthof

1944.I.9

Vanduk, mano miela! Šiandie atėjo Tavo laiškas iš XII.24 – kokia man laimė! XII.24 aš tą patį dariau ir jaučiau, ką ir Tu. Mes buvome kartu! I.4. atėjo Tavo 2 paketu (ilgesnis įpakavimas su papirosais, duona – Kalėdinė siunta su obuoliais), I.6 – pakelis su duona ir taboka. Ačiū, tūkstantį kartų ačiū! I.8. esu gavęs iš Starkaus iš Akmenės truputį sviesto. Viskas, ką Tu siunti, yra labai gera. Tavo paramą daugiausia naudoju per pietus. Ateity turėtum kaip nors siuntinius numeruoti ar išsiuntimo datą įrašinėti, kad aš galėčiau paprastesniu būdu pakvituoti. Kas darė papirosus? Paskutinis tabokas puikus. Bet ypatingai džiaugiuosi obuoliais. Apie mūsų būklės pasikeitimą nėra jokių ženklų. Viskas lieka po senovei. Aš jaučiu, kad aš atvyksiu pas Jus kovo mėnesį. Šitam mano jausmui neturiu jokio logiško pagrindo, jokių žinių. Aš turiu tik neaiškų nujautimą, kuris man yra daug įtikinamesnis, negu visos logikos ir realybės. Pas mus čia labai švelni žiema – tai tikra laimė. Žiemos metu tolima jūra pas mane daugiau girdima. Nakties valandomis ilgai klausaus audringos jūros ūžimo. Šitomis valandomis man atrodo, kad jūra dainuoja man begalinę ilgesio dainą apie laisvę, apie mano Tėvynę… Man atrodo, kad aš girdžiu tos dainos žodžius. Čionykštė žiema panaši į ankstyvąjį pavasarį. Man atrodo, kad aš jaučiu pavasario dvelkimą – audringoji jūra man apie tai dainavo. Aš grįšiu pas Jus kovo mėnesį – su pirmomis tikrojo pavasario gėlėmis. Mūsų lagerio administracija yra humaniška ir nuolat rūpinasi kalinių gyvenimą pradžiuginti. Žmonės su sveikais nervais neturi daug pagrindo skųstis. Žinoma, bendros taisyklės yra visur privalomos, ir kalinys yra kalinys. Aš vis savanoriškai dirbu senoje vietoje, ten man nereikia kalbėti, mano darbas nereikalauja mano mokslo žinių ir mano poetinių gabumų – darbo metu gyvenu mano mintimis – Jums. Studerui aš nerašysiu – aš noriu visad Tau rašyti. Tavo laiškai man yra kaip didelė šventė – jie priduoda man jėgų visai savaitei. Ačiū Tau, ačiū!

Atsiųsk man mano akinius (stipresniais rėmais). Jei gali, kiek taboko, tavo kavos mišinio ir Ol. Trei Devyneri (nuo peršalimo). Gerai, kad Tu taip butą sutvarkei, aš jaučiuosi, lyg aš dar vakar buvau namuose – taip arti aš jus jaučiu. Rašyk man daugiau apie Jūsų gyvenimą, apie pažįstamus. Bučiuok ir sveikink Dalią. Tau, Vanduk, neturiu jokių žodžių, tu gyveni mano sieloje, tuo esu gyvas ir stiprus dvasia. Ačiū Tau, ačiū tūkstančius kartų! Būk palaiminta, Vanduk!

Tavo Bal

Sveikink nuo manęs Mariją ir kitus pažįstamus, nepamiršk ir Emilės. Bal

Mūsų gydytojas labai rūpinasi mano sveikata – jis noromis man padeda. B


Stutthof

1944.I.16

Vanduk, mano miela! Tikras man stebuklas: šiandie esu gavęs iš Tavęs 2 laišku (I.1 ir I.4) – aš esu toks laimingas! Aš vėl įgavau gyvenimo sultis, aš vėl esu… na, taip! Ypatingai džiaugiuosi tuo, kad mudu abu tiksliai tuo pat laiku turime tas pačias mintis ir tuos pačius jausmus. I.15 esu gavęs man oficialiai atsiųstus „Varpus“ – yra puikių žmonių, padėkok už tai geram draugui gydytojui iš Šiaulių. Apie „Kūrybą“ aš galvoju tą patį, ką ir Tu. I.10 esu gavęs – siuntiniu: 1) iš Dziuteko* apie 1/2 klg. cukraus ir 2 iš Liutikienės (Būgiai) – deja, tik dėžutę be turinio – atsirado kažkas, kas pakeliui turinį nukniaukė! Pranešk ir padėkok tiem geriem žmonėm (iš J. Starkaus iš Akmenės 2 dieni prieš tai esu gavęs kiek sviesto). Vakar, I.15 esu gavęs 3 paketus iš Tavęs – gaila, nenumeruotus: 1) vien duona, 2) su obuoliais – deja, medus ištekėjo, 3) su papirosais ir riebalais. Ačiū! Muilo ir dantims pastos turiu pakankamai.

Aš nenustoju vilties, kad kovo mėnesį būsiu namuose – gaila, kad dėdė Mykolas** pasidarė tokia sena teta. Mano viltims, žinoma, neturiu jokio logiško ir faktiško pagrindo – turiu tik nujautimą – juo labiau juo tikiu. Aš gerai žinau, ką Tu išgyveni šiais laikais – man tik skaudu, kad nieko Tau padėti negaliu – ne tik veiksmu, bet ir patarimu. Tavo sprendimai bus ir mano sprendimais – juk ir dabar mes kartu galvojame. Mūsų lagery nuo mano atvykimo (1943.III.26) daug daug pasikeitė – gera ir geriausia prasme. Aš manau, kad iš įvairių kalinimo rūšių mūsiškė yra geriausioji. Prieš lagerio vadovybę nieko neturiu – ji man yra humaniška ir suprantanti mano padėtį. Tik slegia mane nuolat tai, kad esu nekaltai kalinamas – visai neaprėžtam laikui ir kad nėra jokio kelio, jokio būdo iškelti teisybę. Per suėmimą esu iš gyvenimo išjungtas, iš veiklos – ir aš taip ilgiuosi poetinio ir mokslinio darbo! Man didelis džiaugsmas, kai Tu rašai apie mūsų namus, Tavo gyvenimą, mūsų brangią Dalią. Aš skaitau ir skaitau Tavo laiškus, girdžiu audringos jūros staugimą, nuostabias dainas, kurias man jūra dainuoja – kai aš Tavo laiškus skaitau! Aš išmokau nesibijoti [keli žodžiai cenzūros išbraukti]. Na, taip! Sveikink ir bučiuok mūsų brangią Dalią – aš esu laimingas gaudamas apie ją žinias! Sveikink gerus kaimynus ir pažįstamus, neužmiršk ir Emilės.

Vanduk! Juk mes gi gyvensim! Nepaisant likimo!

Brangi, geroji Vanduk!

Tavo Balys


Stutthof

1944.I.23

Vanduk, mylima, miela! Šiandie vėl iš Tavęs joks laiškas neatėjo. Ką darysi, reikia save guosti: aš skaitau Tavo senus laiškus. Jau praėjo 10 mėnesių, kai aš iš Tėvynės esu išgabentas. Už kokius nusižengimus? Kam tai naudinga, kad šiais laikais mano žinios ir gabumai yra išbraukti iš apyvartos? Vis dėlto aš tikiu ir turiu vilties, kad kovo mėnesį grįšiu pas Tave. Aš netikiu į jokią išmintį ar teisingumą, tikiu į likimą. I.17 atėjo siuntinys Nr. 3 ir I.20 nenumeruotas ketvirtasis paketas: turinys buvo panašus, kaip 3-me, balta dėžutė. Ačiū labai! Nepamiršk siuntinius numeruoti ar bent išsiuntimo datą įrašyti, kad aš galėčiau geriau pakvituoti. Gal galėtum man kokį kelionės lagaminą atsiųsti? Anksčiau ar vėliau juk būsiu iš lagerio išleistas – per tuos 10 mėnesių Tu man esi daug atsiuntusi: baltinių, dėžučių ir kt. – aš neturiu tinkamo lagamino visam tam sudėti ir saugoti. Jeigu atsitiktų tokia nelaimė, kad kovo mėnesį nebūsiu išleistas – tai aš čia liksiu jau ilgesniam laikui – iki istorijos posūkio. Rudenį, pavasarį, vasarą galima kieme sėdėti, bandysiu kiek dirbti poezijoj. Tam man bus reikalinga: 1) popierius – ne toks geras – juodraščiams, 2) ilgesnius, siaurus bloknotus 2–3, 3) rašalo plunksnai. Atsiųsk man atskiru siuntiniu arijas iš mano operos „Radvila Perkūnas“ – jos yra žemai, po mano teatro knygomis. Taip pat man dar reikia rūkomojo popieriaus (geriausiai sąsiuvinėliai). Bet jeigu Tau sunku, nesiųsk, kaip nors apsieisiu. Man atrodo, kad aš tik prieš kelias dienas buvau su Jumis, aš žinau apie Tavo rūpesčius ir sunkumus daugiau, negu Tu manai, aš visiškai aiškiai įsivaizduoju kiekvieną Tavo elgesį ir žingsnį. Tik man begaliniai liūdna, kad aš Tau nieko padėti negaliu. Manimi per daug nesirūpink, aš nepražūsiu. Tu nieko negali padėti mano likime – tai nepriklauso nuo išminties – kiekvienas turi pats nešti savo žemišką naštą. Mano visas noras yra nukreiptas į tai, kad Judviem su Dalia būtų lengviau. Būk palaiminta, Vanduk! Bučiuok mūsų Dalią – aš neturiu žodžių mano meilei jums išreikšti. Aš dažnai kartoju poeto Vyspianskio žodžius*, kuriuos Tu dažnai cituodavai – ir šita mintis priduoda man daug jėgų. Na, taip, būkit palaimintos, mano mylimos! [paskutinis žodis čia, kaip ir visų laiškų kreipimasis, parašyti lietuviškai]

Bučiuoju Tave.

Tavo Bal


Stutthof,

1944.I.31

Vanduk, mylima! Šiandie atėjo Tavo laiškas iš I.13. Tai Tu vėl vieno mano laiško negavai! Ach, šitie žuvę laiškai, dėl jų man taip skaudu! [Pusantros eilutės cenzoriaus išbraukytos] reikia būti sveiku. Taip pat apie mano gyvenimą, kuriuo Tu taip domiesi, negaliu daug rašyti. Mano darbas raštinėje yra lengvas – jis mane gelbsti nuo ilgesio. Betgi kaip poetas aš negaliu dirbti: mūsų gyvenamoje patalpoje per daug žmonių, kad galima būtų kūrybiškai dvasią koncentruoti. Čia praleistas laikas yra išbrauktas iš mano gyvenimo. Taip, aš turiu keletą mokinių, kuriuos mokau poezijos paslapčių – du iš jų labai gabūs bernai. Aš pats nieko nerašau. „Varpo“ almanachui iš čia nieko negaliu nusiųsti. Gal Tu galėtum duoti: 1) Mano straipsnį apie renesansą Florencijoje, apie Sem Benelli poeziją – paimk tą nuorašą, kurį Gestapo paėmė mane areštuodamas (juk jį esi atgavusi?) – šitas nuorašas yra mano pataisytas – trumpą 1-jo akto mano vertimo iš Sem Benelli „Il Mantellacio“ – turinį ir pilną antrojo akto tekstą (turinio atpasakojime turi pasilikti „Apsiautalo“ gaujos daina, kuri yra dainuojama Akademijai atvykstant). Jeigu šitoji medžiaga netinka, tai Tu turėtum duoti: I aktą iš „Kazimiero Sapiegos“ ar, dar geriau, III-jį aktą iš „Apyaušrio dalios“ (taip pat bendrą turinį I ir II-jo aktų. Mano honoraro pinigus pati panaudok, man daug nereikia, dabar turiu pakankamai. Dabar man nereikia baltinių. Gaila, kad vėl nenumeruoji siuntinių. Nr. 3 seniai jau esu gavęs. Pereitą savaitę atėjo: 1) I.25 – paketas su duona ir papirosais, 2) I.27 – vertingas siuntinys iš tėvo ir didelis siuntinys iš tavęs (apie 5 klg. – su duona, obuoliais (gaila, beveik visi obuoliai buvo supuvę). Turėtum siuntinius numeruoti ar įrašinėti datą. Neturiu jokio pagrindo, jokių faktų, bet tvirtai tikiu, kad antroje kovo mėnesio pusėje grįšiu pas Jus namo. Jei gali, atsiųsk man kokį lagaminą – iš Tavo siuntinių esu pririnkęs daug įvairių dalykų. Ačiū labai už gėlę – ji atnešė man brangios tėvynės kvapą. Ačiū Tau. Šitais laikais aš nesu pasidaręs blogesnis, bet apie tai dabar nenoriu pasakoti. Bučiuok Dalią, sveikink ją ir pasakyk, kad aš žiūriu į ateitį su tvirtu pasitikėjimu – mano dvasia pasidarė tvirta ir kieta – ir išdidi. Pasakyk jai tai. Bučiuoju Tave, Vanduk, – ačiū, apkabinu – mes gi dar gyvensime!

Tavo Bal


Stutthof

1944.II.

Vanduk, mylima! Šiandie aš laimingas: atėjo 2 Tavo laiškai (iš I.19 ir I.27). Abudu tokie turiningi ir malonūs! Visa, ką man rašai apie mūsų Dalią, man taip malonu! Gaila, negaliu matyti jos jaunų džiaugsmų, bet – tai dar bus! Aš labai esu patenkintas, kad mano teatro mokykla daro tokią pažangą. Aš jaučiu mano teatralines idėjas „Varpe“ ir daugely kitų leidinių. Mano teatro mokslas neliks be pėdsakų. Pasveikink Adomėną dėl jo pjesės pasisekimo! Pasakyk Jurgiui, kad aš seksiu, stebėsiu jo pastatymus – aš žinosiu, ką jis padaro, – jis turi būti menininku ir tik menininku! Tavo noro aprašyti mano gyvenimą negaliu patenkinti. Šiaip taip gyvenam. Vaistų turime čia daugiau, negu Jūs ten, gyvųjų pasauly, – Tau nereikia man nieko siųsti. [apie 4 eilutės cenzoriaus išbraukytos] Šitame pasaulyje jaučiuosi kaip svečias, – kaip Užkaukazio Duchančiko svečias. Aš nesigilinu, aš lieku anapus psichologijos. Esu matęs įvairias tautas – kas tauta, tai kiti papročiai. Aš žemai lenkiu savo žilą galvą prieš Lietuvos valstiečio didybę, valstiečio, kurs tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis išvystė tokią dvasios didybę [Mano pabraukta, – V. S.] [4 eilutės visiškai išbrauktos]. Šita prasme aš čia tikrai esu laimingas ir išdidus, kad esu gimęs lietuviu. [V. S.]

Anksčiau aš čia svėriau 68 klg., dabar sveriu daug daugiau. Pereitą savaitę atėjo tavo siuntinys (balta duona, taboka ir tt.) – nenumeruotas. Atrodo, kad dabar, dėl karo įvykių, su siuntiniais bus blogiau, na, ką gi, nieko nepadarysi. Mano gimimo dieną praleidau visai vienas. Aš nenustoju vilties kovo mėnesį grįžti į Tėvynę, – tik gal po 20 d. Yra gandų, kad mus išsiųs kažkur į Vokietiją, bet: 1) tais gandais aš netikiu, 2) jokiu būdu nepasidarysiu emigrantu, – aš nesu joks piktadarys, aš turiu būti paliuosuotas be jokių sąlygų. Mūsų radijas vėl dainuoja: „Viskas praeina, viskas išnyksta…“ Taigi! Gaila, kad šitomis valandomis aš Tau padėti negaliu. Dėl dėdės Juozo ūkiškųjų planų visiškai nesirūpinu: šitas kvailas senis iki kaklo yra prasiskolinęs, jis gali tik šokti pagal banko muziką, daug žalos jis Jums jau nebegali padaryti. Žinoma, jo būdas yra labai nemalonus, bet jo dienos jau yra suskaitytos. Tu neturėtum jo bijoti. Aš žiūriu į ateitį optimistiškai. Sunkiomis, atsakingomis dienomis, visad esu geriausiai nusiteikęs: atrodo, esu gimęs audros metu. Dėl manęs turi būti rami, mano balsas nepražus. Tu pati turi būti tvirta ir išdidi, mes esame gimę po laiminga žvaigžde. Sveikink mūsų draugus. Bučiuok mūsų brangią Dalią. Bučiuoju Tave, būk tvirta ir ryžtinga, mano mylima, mylima!

Bal


Stutthof

1944.II.13

Vanduk, mano miela, mano mylima! Šiandie atėjo: Tavo laiškas iš I.30, atvirukas iš II.2. Ačiū, ačiū! Pagaliau mūsų laiškų pasikeitimas vėl atstatytas! Aš rašau Tau visad sekmadieniais 13.30 val. (retai pirmadienį vakare). Toks didelis džiaugsmas gaunant Tavo laiškus! Su siuntiniais blogiau. Pereitą savaitę neatėjo nei vienas, savaitę prieš tai – tik vienas. Iš Albino, Alinos, Marytės neatėjo nei vienas. Gal jie dar pakely. Tavo paketas Nr. 3 atėjo prieš 4 savaites. Po to atėjo nenumeruoti, turbūt anksčiau išsiųstieji. Atsitinka, kad siuntinys keliauja 4–5 savaites, ką gi – turime karo laikus. Nr. 4 ir 5 dar neatėjo (vakar tik atėjo pranešimai). Aš nenustoju vilties gauti visus siuntinius.

Apie Antano ir Jurgio mirtį jau anksčiau žinojau*. Gyvenu taip, kaip turiu gyventi. Dirbu raštinėje. Mano darbas nesunkus, bet aš dirbu, kaip moku, gerai – aš noriu savo kalinio duoną užsidirbti – lageriui nelikti skolingas. Laiks nuo laiko kalinio gyvenimo beprasmiškumas mane taip slegia, kad vos galiu išlaikyti. Vis dėlto stengiuosi kaip nors save guosti ir rasti jėgų. [Keletas eilučių iš laiško iškirpta] aš ir tai praryti. Aš esu įsitikinęs, kad, kaip ten bebūtų, – greit būsim kartu. Aš jaučiuosi laimingas, kad Judvi su Dalia turiu taip arti.

Aš suprantu Dalią, kad šitas darbas jai nepatinka, bet juk geriau prie to darbo pasilikti. Labai gerai, kad ji mokosi muzikos ir kalbų ir kad ji draugauja su mano mokiniais. Esu bejėgis jai ką nors kitą patarti. Aš ją suprantu, myliu begaliniai, betgi labai mažai ką galiu padėti. Labai džiaugiuosi, kad Tau patinka mano paskutinio vertimo poezija.

Mano gimtadienis buvo toks, koks nelaisvėje galėjo būti: Jus aš girdėjau, Jums atsakiau. Man skaudu, kad Jūs tokios pilnos rūpesčių ir kad aš negaliu nei Jums padėti, nei paguosti. Aš neišpasakytai Jūsų esu pasiilgęs. Mano tėvynės ilgesys darosi nebeišreiškiamas nostalgija. Aš sveikinsiu mano tėvynės žemę ją bučiuodamas, aš apkabinsiu kiekvieną brolį, aš atsiklaupsiu prie kiekvieno Rūpintojėlio [V. S.]*. Vanduk, mano miela! Mano meilė jums priduoda man jėgų viską pakelti. Vanduk, kaip aš Tau esu dėkingas už dvasios paramą. Kad tik Tu su Dalia liktumėte sveikos ir ramios. Ką gi aš daugiau galiu? Sveikink visus gerus draugus.

Apkabink Dalią – aš negaliu pasakyti, su kokiais jausmais aš sau kartoju jos vardą. Ačiū Tau, ačiū, Vanduk, mano miela! Mes dar gyvensime! Vanduk! Vanduk!

Tavo Bal


Stutthof,

1944.II.20

Vanduk, mano miela! Šiandie atėjo Tavo laiškas iš II.10. Ačiū, ačiū! Mūsų laiškų turinys yra aprėžtas, vis dėlto kiekviename tavo laiške vis randu ką nors nauja, – aš jaučiu Tavo sielos stovį, – ir tai mane labai džiugina. Aš turiu tą patį jausmą, kaip ir Tu: kad mes maždaug po savaitės būsime kartu. Jokios sienos negali mūsų dvasių perskirti. Aš čia jaučiuosi kaip svečias, aš neįeinu į lagerio gyvenimą, visa, kas vyksta lagery, man nerūpi, aš čia esu svetimas ir išdidus. Aš esu toks, koks buvau, gal tik dar jautresnis. Mano santykiai su nelaimės draugais yra kuo geriausi. Aš taip aiškiai jaučiu, kad kovo mėnesį ateisiu pas Jus, kad tam nereikia man jokio realaus pagrindo. Kodėl Dalia atsisakė nuo stipendijos Muzikos mokykloje? Nenorėčiau dabar spausdinti mano dramų – juk aš negaliu skaityti korektūrų. Tas pat liečia ir antrąją „Giesmės apie Gediminą“ laidą. Koks leidėjas tai išleistų? Su „Sakalu“ galima būtų šnekėti, bet su nauju, man nežinomu – jokiu būdu. Žinoma, jei Tau reikia pinigų, tu gali duoti į spaudą viską, kas, tavo nuomone, geriausia būtų. Bet jeigu gali apsieiti, geriau nieko nespausdink. Pereitą savaitę atėjo paketai: Nr. 5, 6 ir 8, trūksta Nr. 4 ir 7. Siuntinys su rašomąja medžiaga ir su rūkalais neatėjo. Didelis kartonas taip pat neatėjo. Bijau, kad kartonas pakely visai sugrius. Taip pat nesu gavęs siuntinių iš Albino, Elenos ir Marytės (gal jie buvo apdrausti? Tokie yra draudžiami). Trūkstamieji paketai dar gali ateiti. Kartais tokie paketai ateina po 2–3 mėnesių, juk turime karo laikus. Akiniai atėjo, deja, ne tie, kuriuos aš norėjau turėti. Šitie yra žiūrėjimui į tolį, man reikia skaitymui (su paauksuotais rėmais). Ką gi, aš galiu iš tos medžiagos pataisyti senus akinius. Beveik kiekvieną dieną per pietus prisimenu mūsų bičiulę ponią Degląją – sveikinu ją, ji turi gerą skonį. Pasveikink taip pat mano draugus Dzingulį ir Murzą – manau, kad jie dabar gerai gyvena. II.16 turėjau pasisekimą – žinoma, buvo kiek liūdna, bet pakilu. Vidujiniai pasidariau ramesnis. Tvirtai tikiu į istorijos prasmingumą ir išmintingumą. Šimtmečiai sukūrė teisingumą, vienos kartos žmonės negali jo sunaikinti. Aš sapnuoju Tave ir Dalią, matau jus aiškiai kaip tikrumoje. Man be galo skaudu, kad Tu dėl manęs turi tiek daug kentėti ir aukotis, bet aš tikiuosi tau už tavo gerumą ir kančias atlyginti, – realybėje ir poezijoje. Kovo pabaigoje ateisiu pas Jus – gal dar anksčiau. Bučiuok Dalią. Būk palaiminta, Vanduk, mano miela! Miela, miela Vanduk!

Tavo Bal

Pastaba: pirmasis šio laiško puslapis skersai perbrauktas kažkokiu mėlynu chemikalu, matyt, cenzorius tikrino, ar nerašyta slaptu raštu.

Pastaba: Dzingulis – mūsų šuniukas, Murza – Būgių šuo… V. S.


Stutthof

1944.II.27

Vanduk, Vanduk, mano miela! Aš negalėjau suprasti, kodėl prieš 7–10 dienų kasnakt Dalią sapnavau. Aš nežinojau, kai sapnai pasibaigdavo. Dabar po Tavo laiškų (vakar atėjo rašytieji II.17 ir II.21) viskas aišku. Vargšas vaikelis, kaip tik tomis dienomis gulėjo su tokia aukšta temperatūra! Dalia serga! Tavo gyvenimas toks rūpesčių pilnas. Tau taip sunku, o aš turiu sėdėti uždarytas nuostabiame Stutthofe ir iš pasiilgimo staugti! Vanduk, dėl mano sveikatos visai nesirūpink, jeigu nieko ypatingo neatsitiks, aš išlaikysiu. Dabar aš daug geriau jaučiuosi. Dabar aš sveriu turbūt normaliai – mūsų gydytojas man labai daug padėjo. Jis žino, kaip taikytis prie to man netinkamo klimato. Mano kojos jau senai nebesutinusios (tas tęsėsi apie 6 mėnesius) [šis sakinys buvo cenzoriaus mėlynu pieštuku išbrauktas, bet išskaityti buvo galima]. Tu mane gausiai aprūpinai maistu. Didysis kartonas pagaliau atėjo – visiškoje tvarkoje, buvo ir paketėlis Nr. 7, atėjo ir Nr. 9. Dabar aš esu turtingas. Tik siuntiniai iš Albino, Marytės ir Alinos vis dar neatėjo, taip pat iš brolių (tik iš Juozo esu gavęs prieš Kalėdas vieną paketėlį). Aš esu taupus, net dėl viso ko pasidariau šiek tiek atsargos. Nesirūpink tiek manimi – aš išsiversiu (Tavo taboka, ypatingai šviesesnė rūšis, yra puiki!). Tik mano ilgesys ir tėvynės pasiilgimas nepagydomi. Vis dėlto aš manau, kad mano beprasmiškas buvimas daikto vietoj jau nebeilgai besitęs. Aš jaučiuosi išdidus dėl mano istorijos pajautimo. Kai aš Tau esu rašęs, kad kovo mėnesį sugrįšiu, turėjau tik nujautimą be jokio pagrindo. Nieko daugiau – šiandie mano nujautimas turi jau kiek ryšių su realybe. Anksčiau aš klydau dėl smulkmenų, bet dabar bent visumai iki šiol buvau teisingas. Dabar aš galiu klysti dėl kelių dienų ar savaičių, bet gal ne daugiau – nepaisant likimo. Po mano dabartinių patyrimų žiūriu į ateitį daug ramiau, negu seniau, mano nujautimai dar tvirtesni. Ach, mūsų radijas vėl dainuoja: „Viskas praeina, viskas išnyksta.“ Esu dėkingas nematomai melancholiškai dainininkei, bet priimu ją ne taip melancholiškai. Viskas praeina… Net ir mūsiškis jau praeina, – kvailiausias XX-asis šimtmetis. Aš jaučiu jau pavasario dvelkimą. Žinoma, dar bus šalti vėjai ir audros, bet ateis svaiginantis žemę išvaduojantis galas. Bus perkūnijos, bus šalčių ir purvo, betgi saulė ateis – saulė, miela, geroji, gyva ir gyvybę nešanti saulė. Broliai mano Tėvynėje išeis į laukus naujai sėjai. Aš čia senu papročiu dirbu iki vėlyvos nakties. Juokiamasi: kunigai žino, kad vyksta danguje pas gerąjį Dievulį. Tai ilgam nenutols nuo Tavęs. Po karo aš pasirūpinsiu, kad jūs pamatytumėt platųjį pasaulį – dėl to galite būti tikros, bet dabar turime atsilaikyti. Tegu Dalia nuo Tavęs ilgesniam nepasitraukia – pasakyk jai, kad aš ją suprantu, aš žinosiu, kaip jos jaunystę pagražinti. Tik dabar… Dabar aš bučiuoju ją broliškai – bučiuok mūsų brangų Daliuką!

Vanduk! Aš suprantu Tave, aš kenčiu kartu su Tavim… Na, taip… Kada nors būsiu laisvas, pasiimsiu visus rūpesčius ir vargus sau, kad Tu išlaikytum ir ką nors geresnio gyvenime pamatyt galėtum!

Vanduk, Vanduk, mano miela!

Tavo Bal

Pastabos: Paminėtieji šiame laiške asmenys: Marytė – Nemeikšaitė, Albinas – Rimka, Alina – Zubovaitė-Fledžinskienė. V. S.


Stutthof

1944.III.5

Vanduk, Rūpintojėle miela mano! Tavo paskutinis laiškas buvo toks pilnas susirūpinimo, o šiandie joks neatėjo. Kas darosi su Jumis? Kaip Dalia, ar ji vis dar serga? Ar ištiko kokia nelaimė? Sunku šiandie Tau laišką rašyti. Mano laiško turinys yra aprėžtas – kaip aš galiu Tau kartoti jau virtusius trafaretu sakinius apie mano ilgesį, mano tėvynės pasiilgimą, mano beveik lagerio psichozę, beprasmišką kalinio būtį?! Vanduk, aš tiksliai žinau, aš suprantu Tavo dvasios stovį – jaučiu, kokią herojišką kovą Tu turi vesti su gyvenimu! Deja, mano nelaimei – aš nieko negaliu Tau padėti! Už 10 dienų bus jau metai, kaip šita beprotybė ant mūsų galvų užkrito – gal bendrai dalykų eigai tai buvo reikalinga. Tavo kančios, Tavo pasiaukojimai veltui nepraeis. Aš dažnai galvoju apie mūsų gimines, kuriuos bolševikai taip be sąžinės ištrėmė iš mūsų tėvynės į rusų lagerius. Mes esame daug kuo gyvenimui skolingi. Aš nepavydžiu pasenusiai tetai Mykolui* ir vėlyvojo rudens paukščiams**. Aš nežinau, ar aš galėsiu grįžti iki mūsų jubiliejaus [mūsų vedybų. – V. S.] – kovo 20 dienai. Jeigu aš dar čia būsiu – aš tą dieną šventiškai apdainuosiu – tavo drąsą, Tavo vardą, tavo dvasios didybę įamžinsiu. Aš būsiu kartu su Tavim – Tavyje dainuosiu ir gyvensiu. Kaip ten bebūtų, mūsų susitikimo diena jau nebetoli. Aš grįšiu int Jus su didesniu gyvenimo patyrimu – aš susipažinau su naujos tvarkos prasme. Pereitą savaitę atėjo Tavo siuntinys nr. 10 ir vakar laiškas iš brolio Juozapo. Jis man labai geras, bet jo laiškas – ne tas, kas tavasis. Padėkok jam ir broliui Kaziui už jų rūpesčius. Vakar, kovo 4 d., buvo mūsų vilniškė šventė, garsusis „Kaziukas“ – o šiandie dar daugiau pavasaris kvepia. Saulė šviečia, saulė apšildo net dvokiančią žemės skylę, mirusiųjų karalystę, gaivus vėjas ateina ir dainuoja man apie laisvojo pasaulio grožį. Juk yra pavasaris, po šimts velnių. Šiandie visai aiškiai girdžiu, kaip vėversiai gieda mano tėvynėje. Jeigu aš galėčiau laišką rašyti mūsų nepalyginamoje kalboje – tai būtų pakilus eilėraštis – apie pavasarį, apie laisvąjį pasaulį, apie Tavo dvasios didybę. Kartais man atrodo, kad aš stoviu anapus pasaulio – kaip ant aukštos, aukštos viršūnės, iš kur galima plačiai žiūrėti – į tolį, į amžinybės – dabarties ir ateities – gelmes. Aš esu nugalėjęs slenkstį tarp gyvenimo ir mirties, aš regėjau amžinybei į akis. Vanduk, kaip aš norėčiau Tave paguosti, tau padėti! Aš tikiuosi greit pasimatyti. Gaila tiktai, kad žmogaus prigimtyje yra: visa, kas protinga ir gera, per vėlai daryti. Tu taip daug išgyvenai ir iškentėjai… Būk, Vanduk, tvirta ir ryžtinga, sergėk mūsų vargšę Daliuką. Dieve mano, kaip aš laukiu Tavo laiško! Bučiuok, apkabink, priglausk prie krūtinės jauną Daliuko galvelę! Būk palaiminta, Vanduk, mano miela, mano mylima, Rūpintojėle mano!

Tavo Ba


Stutthof

1944.III.12

Vanduk, mano miela, mano mylima! Kovo 14 atėjo Tavo laiškas iš II.27 Dalios gerumas mane iki ašarų sujaudino. Ačiū, mano gerosios, ačiū! Apie Albino mirtį aš jau žinojau*. Negalėjau atsisveikinti su mūsų geriausiu draugu, galiu tik jį apverkti ir jausmus giliai širdy paslėpti. Tai nepraeina taip paprastai. III.16 bus jau metai, kaip aš esu suimtas ir III.26 kaip aš esu uždarytas – kaip Stutthofo kalinys. Jeigu su tuo terminu aš nebūsiu laisvas (mažas pavėlavimas gali atsitikti), tada jau nebus jokios prasmės apie tai kalbėti – mažiausia iki karo pabaigos. Turbūt mūsų su Tavim auka yra labai reikalinga, Vanduk, istorijos eigai. Kaip ten bebūtų, mūsų jubiliejui, 20–23 d. turbūt pas tave neatvyksiu – ir šitą auką mes turime atnešti. Bet aš jau ruošiuosi šiai šventei – aš ją švęsiu, – Tu mane jausi! Apie mano gyvenimą neturiu daug ką pranešti: aš esu labai vienišas žmonių minioje, mano dienos pilkos, begaliniai pilkos, be gyvybės, visos vienodos, kaip akli kirminai. Jau ištisi metai praėjo kaip aš nedirbu poetiškai ir moksliškai. Šis neveiklumas negali linksmų minčių atnešti, – ką tai reiškia poetui – to nesupras joks valdininkas. Aš žinau, Vanduk, kad judviem su Dalia likau daug skolingas – gal galėsiu Jums tai atlyginti. Gaila, kad pavasarį negaliu girdėti jūros iš mano lango, esu dar labiau vienišas. Mūsų pavasaris lietingas, purvinas, liūdnas kaip milžiniškas laukinis alkanas paukštis, kurio paunksmėje kaip dievų sutemose gyvenimas virsta dvokiančiu prūdu. Mano Dieve, kaip aš ilgiuosi gyvųjų pasaulio! Tam nėra tinkamų žodžių! Pereitą savaitę atėjo paketai: Nr. 11, 12 ir 13 – labai ačiū! Tavo pagalba labai matosi mano sveikatos pagerėjime – jaučiuosi geriau. Gaila tik, kad man ne visai tinka čionykštis klimatas. Rašyk man daugiau apie Jūsų gyvenimą, jei tai įmanoma, apie mūsų pažįstamus, įvykius, mažmožius: kiekviena žinia iš tėvynės yra kaip gydomasis balzamas mano, kaip kalinio, sielai. Kaip aš dėkingas esu Daliai už tas porą eilučių, kurias ji laiške parašė. Nežinau kodėl, bet man sunku Dalią įsivaizduoti, kaip ji atrodo būdama suaugusi. Jos sielos stovį jaučiu aiškiai, bet jos fizinius bruožus matau miglotai. Kokią ji turi suknelę? Kaip atrodo jos plaukai? Kaip ji sėdi prie darbo? Vanduk, Vanduk, kaip aš myliu mūsų Dalelę! Laiškai duoda man vienintelę galimybę kalbėti iš širdies, juk aš esu kalinys. Širdis kaip išgąsdinta lakštutė slepiasi lapų tankumyne, tyli, tik plaka kaip karštligėj. Giesmės lieka negiedotos, skausmas neišsakytas. Vargas žmonėms, kurie mylėjo teisybę! Aš meldžiausi dievams, kad tik Tu būtum sveika ir tvirta. Bučiuok mūsų Dalelę, pasakyk jai… Na, taip – gana! Vanduk! Vanduk!

Tavo Bal


Stutthof

1944.III.19

Vanduk, mano miela, Rūpintojėle mano! Prieš dvidešimt metų šiomis dienomis esame pradėję mūsų naują gyvenimą. Šiandie tu sėdi ašarodama, aš esu Stutthofe… Ach! Geriau apie tai daugiau nekalbėti – ateis ir mūsų diena! Vakar gavau tavo siuntinį iš III. 1 d. (pirmąjį beveik per 3 savaites!) ir jokio laiško. Pereitą savaitę atėjo paketai Nr. 14 ir Nr. 15 ir „Kūryba“ Nr. 1, – atrodo geriau, kaip pereitais metais. Vakar gavau paketą iš brolio Kazio: tokiam brangiam ir turiningam turiniui jis paėmė labai blogą įpakavimą, dėžutė buvo jau visiškai iširusi, nebeliko jau adreso, tiktai siuntėjo vardas – stebėtina, kad aš tą siuntinį esu gavęs: atrodo, kad turinys išliko visai sveikas. Padėkok Kaziui širdingai! Mūsų dabartinė lagerio administracija yra humaniška mūsų atžvilgiu ir mus supranta, daro mums ką gali gero. Betgi čia yra privalomi bendri nuostatai ir kalinys yra kalinys. Prieš tą nelaimę lageris neturi jokių priemonių. Ji negali jokio kalinio guosti ar išvaduoti jį iš jo prakeikimo (pasmerkimo). Vakar, šiandie ir rytoj aš stengsiuos savęs nebeguosti. Tebūnie, kas turi būti. Aš esu jau taip toli nuėjęs, kad iš liūdesio stiprybę semiu. Mano širdy jau tiek sunkumo prisikrovė, kad esu jau netekęs skausmo masto. Aš žinau, Vanduk, kaip Tau sunku gyvenime tvarkytis, kokia liūdna našta, kokia našta prislėgė tavo pečius. Aš esu dar nelaimingesnis, kad aš negaliu Tau nieko padėti. Aš galiu tik… Ach, po velnių! Iš tikrųjų – ar žino dangus ar velnias, kodėl kaip tik mes esame kaip auka išrinkti!

Kovo mėnesį turėjau pas Tave sugrįžti. Vilties dar nenustoju, – tam turiu ypatingą apskaičiavimą. Juk gali įvykti pavėlavimas: karo metu popieriai labai lėtai keliauja. Mums leista gauti lietuviškas knygas, – betgi aš turiu labai maža noro skaityti. Aš neskaitau – man gana – aš esu visad vienas su savo mintimis: juo skaudžiau, juo geriau. Pasidaroma jautriais mažiausiam laisvės – iš laisvojo pasaulio – dvelkimui. Man yra aišku: jeigu aš grįšiu namo, niekad, niekados neišvyksiu iš mano tėvynės. Liūdni mano tėvynės laukai, laukai ir vyšnių sodai, ilgesio pilnos dainos ir ūžiantieji miškai man reikalingesni už orą – jie yra mano gyvenimas!

Nuoširdus ačiū ir sveikinimai prof. Jurgiui* – jis tiksliai žinos apie mano gyvenimą. Ypatingai širdingi sveikinimai gretimo namo kaimynams, dėdei Vincui**. Aš bijau, ar Daliukas mane supras, aš esu toks pasenęs (čia mane vadina „seniu“), o ji – tokia jauna. Bet aš Daliuką suprantu, aš matau jos sielą ir džiaugiuosi. Pasveikink jaunąją kartą – ji spiečiasi apie Tave. Aš esu kartu su Jumis.

Vanduk, šiandie ir rytoj yra mūsų jaunystės dienos. Šiąnakt aš turėsiu Tave sapnuoti – aš tuo pasirūpinsiu. Bučiuok mūsų Daliuką. Būk palaiminta – Tu ir Daliukas – būkit palaimintos! Mes dar gyvensime, mūsų skausmas dar pražydės skaisčiu žiedu! Būk palaiminta, Vanduk!

Tavo Bal

Ar negalėtum man kiek arbatos atsiųsti?

BSr

 


(Tęsinys kitame numeryje)


* Kazį Borutą – V. S.
* Muzikas Antanas Krutulys – iš savo ūkelio Jerozolimkoj prie Vilniaus jis šelpė mieste gyvenusius lietuvius maistu, taip pat ir mus – V. S.
* Vladimiras Zubovas – V. S.
** Mykolas Biržiška – V. S.
* Čia paminėtieji lenkų rašytojo Vyspianskio žodžiai: „Miales, chamie, zloty rog – ostal ci się ino sznur!“ (Turėjai, chamai, aukso ragą – pasiliko tau tik virvė!) – V. S.
* Antanas – Smetona, mirė 1944.I.9 Clevelande, USA – V. S.
Jurgis – Baltrušaitis, miręs 1944.I.3 Paryžiuje – V. S.
* Sakinį mėlynu tušinuku pabraukė ir šalia savo inicialus užrašė V. Sruogienė.
* Mykolui – Biržiškai – V. S.
** Jonas Paukštys, darbo tarėjas prie vokiečių, atrodo, kad dėl jo kaltės Stutthofo kaliniai nebuvo išleisti 1944 m. Kalėdoms – V. S.
* Albinas Rimka, miręs 1944 m. II.27 Vilniuje – V. S.
* Prof. Jurgis – profesorius Gerulis, nacis, bet nepamiršęs savo lietuviškos kilmės – V. S.
** Dėdė Vincas – Putinas Mykolaitis, jis buvo pas save pakvietęs keletą profesorių ir vokiečius iš Šviet Vad, mus su Dalia <…> – V. S.

„Į pasaulį reikia žiūrėti linksmiau…“: Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ istorija

2026 m. Nr. 2 / Literatūrologę, humanitarinių mokslų daktarę Neringą Markevičienę kalbina Gediminas Kajėnas / Pernai sukako 80 metų nuo Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ sukūrimo. Beveik dvejus metus praleidęs Štuthofo koncentracijos lageryje…

Balys Sruoga. Dievų miškas. XII. Numirėliška dalia

2026 m. Nr. 2 / Kol laukiame autentiško Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ leidimo, rašytojo 130-ųjų gimimo metinių proga skelbiame nedidelį romano fragmentą.

Balys Sruoga. Laiškai iš Štuthofo (Pabaiga)

2014 m. Nr. 4 / Publikaciją parengė Neringa Markevičienė / Po ilgos pertraukos šį laišką gavau ne kaip paprastai, per Viekšnių paštą, bet per Mažeikius, kur dar paštas veikė karo įvykiams įsiliepsnojus visai prie mūsų. Vanda Sruogienė

Balys Sruoga. Laiškai iš Štuthofo (Tęsinys)

2014 m. Nr. 3 / Publikaciją parengė Neringa Markevičienė / Vanduk! IV.1 neatėjo iš tavęs laiškas. Gal aš jį gausiu IV.8? Pereitą savaitę atėjo siuntiniai: Nr. 16, 17, 19 ir 20 ir storas paketas iš brolių (šį kartą pilnoje tvarkoje) – padėkok jiems.

Neringa Markevičienė. „Aš esu vėl, nepaisant visų vėjų, pilnas tikėjimo“

2014 m. Nr. 1 / 1943 m. kovo 16–17 d. keturiasdešimt šeši Lietuvos inteligentai, tarp jų ir Balys Sruoga ypač pasipriešinimo okupantų ketinimams steigti lietuvių SS legioną, buvo suimti ir išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Balys Sruoga. Laiškai iš Štuthofo (Pradžia)

2014 m. Nr. 1 / Publikaciją parengė Neringa Markevičienė/ Stovyklos administracija yra mūsų atžvilgiu labai humaniška, ji daro viską, kad mūsų gyvenimą palengvintų, bet apie mano tolimesnį likimą, nežino daugiau už mane, o aš nieko nežinau!

Neringa Markevičienė. „Aš esu vėl, nepaisant visų vėjų, pilnas tikėjimo“

2014 m. Nr. 1

Vanduk! Daliūkšti! Aš esu Jums begaliniai dėkingas už Jūsų gerumą, – ir didžiuojuos Jumis! Jūs žinot, kaip giliai esate mano sieloj! Tegyvuoja pavasaris, tegyvuoja aušra, tegyvuoja gyvenimas – drąsus, pilnas juoko, laisvas, laisvas gyvenimas!“ [1944.V.28]

Balys Sruoga


1943 m. kovo 16–17 d. keturiasdešimt šeši Lietuvos inteligentai, tarp jų ir Balys Sruoga, dėl antinacinio nusiteikimo, ypač pasipriešinimo okupantų ketinimams steigti lietuvių SS legioną, buvo suimti ir išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Pernai minėjome 70-ąsias šio įkalinimo metines.

B. Sruoga laiškus iš Štuthofo žmonai Vandai Daugirdaitei-Sruogienei ir dukrai Daliai Sruogaitei rašė vokiečių kalba1. Literatūrologo profesoriaus Vinco Maciūno fonde išliko šių laiškų V. Sruogienės vertimai į lietuvių kalbą2. Jie, teikiant visą laiško tekstą, publikuojami pirmą kartą. Iki šiol skaitytojai periodinėje spaudoje3, atsiminimuose4, literatūros vadovėliuose5, mokslo darbuose6 ar kituose leidiniuose7 galėjo skaityti tik atskirų laiškų ištraukas arba refleksijas apie juos. Publikacijoje (keliuose žurnalo numeriuose), laikantis nuoseklumo, bus skelbiami visi laiškai pagal chronologiją – tokia seka, kaip buvo parašyti8.

Pateikdami laiškus, išlaikome originalų V. Sruogienės vertimą. Lyginant B. Sruogos vokiečių kalba rašytus laiškus su jų vertimais, pastebimi vertimuose atsiradę intonavimo ir laiško grafikos pakitimai. Vertėja kartais pakeičia originalių laiškų grafinę struktūrą, pagal plėtojamą tematiką išskaidydama pastraipomis. Toks pasirinkimas palengvina laiško skaitymą, nes vietoj vientiso, „sausakimšo“ teksto atsiranda pagal tematiką ir minties akcentus struktūruotas darinys. Juo labiau kad neskaidytas į pastraipas laiškas radosi dėl priverstinių aplinkybių: „Nustatydavo jisai [SS feldfebelis Platz – lagerio pašto galva ir vyriausiasis cenzorius, – N. M.], kiek laiške turi būti eilučių parašyta. Jei kelios eilutės per daug, – nukerpa, būdavo, judošius, laiško galą, – ir ką tu jam! Suskaičiuoti, kiek yra eilučių, jam pakakdavo laiko, bet paskaityti tom eilutėm jam laiko nebebūdavo. Užtat jam būdavo vis tiek, kokio ilgio eilutė – penkių ar dvidešimt penkių centimetrų, – tai nesvarbu, bet tiktai tinkamas eilučių skaičius. Prirašyti buvo galima tiktai viena lakšto pusė, bet kiek joje eilučių sutalpinsi – tai jau tavo reikalas – dešimts ar penkiasdešimts. Mažiausia kas jam laiške nepatiko, tuoj – blinkt – laišką į krepšį – ir po visam“9.

Šioje publikacijoje taisytos vertimo korektūros klaidos, riktai, atsiradę renkant tekstą spausdinimo mašinėle, pagal dabartines normas, kur būtina, – rašyba ir skyryba. Visi kiti teksto sluoksniai (morfologija, leksika, sintaksė) palikti autentiški, nes laiškų vertimas, atliktas B. Sruogos žmonos, šiandien turi istorinę reikšmę, taigi vertas išsaugojimo.

Pasviru šriftu išskiriami V. Sruogienės komentarai ir pastabos, rašyti keliais būdais – įterpti laužtiniuose skliausteliuose į laiško tekstą, prirašyti laiško pradžioje ar pabaigoje, teikti kaip nuoroda išnašoje. Laužtiniuose skliaustuose nurodyta laiško data iš pašto cenzūros spaudo, jei laiško originale data nebuvo įrašyta. Pašto cenzūros spaudas būdavo uždedamas viena ar dviem dienom vėliau po originalaus laiško parašymo.

Iš Štuthofo lagerio B. Sruoga parašė 61 laišką šeimai10.

Pirmasis laiškas iš Tilžės kalėjimo rašytas lietuvių kalba 1943.III.21. Po keturių dienų visi suimti lietuviai jau buvo Štuthofe. Pirmą laišką iš Štuthofo lagerio B. Sruoga vokiškai parašė daugiau nei po mėnesio – 1943.IV.30. Paskutinysis rašytas 1945.I.23, prieš pat lagerio evakuaciją (ji prasidėjo po dviejų dienų). 1943 m. balandį iš VI bloko ir gegužę iš VIII E bloko parašyta tik po vieną laišką. Nuo 1943 m. birželio mėnesio, kai lietuvių kaliniai įgijo „garbės kalinių“ statusą, „galėjo rašyti ir gauti laiškus kas savaitę“11. Per mėnesį iš XI bloko B. Sruoga parašydavo po tris, keturis laiškus; nuo 1944 m. – ir po keturis, penkis laiškus (tik rugsėjo ir spalio mėnesiais – po vieną). Prie 1944.V.28 laiško pridėtas „Daliukui“ skirtas straipsnis „Teatro romantika“. Prie 1944.VI.4 rašyto laiško yra straipsnis „Mano Dalelei“ – „Tikroviškumas vaidybos mene“. 1945 m. sausio mėnesį parašyti paskutinieji penki laiškai.

Laiškų iš Štuthofo originalai rašyti mėlynu, juodu rašalu, paprastu pieštuku. Rašyta specialiuose kalėjimo, lagerio blankuose; languoto, stambiai liniuoto ar paprasto lygaus storesnio arba labai plono popieriaus (su vandens ženklais ir be jų) lapuose ar popieriaus juostelėse. Iš pradžių buvo leidžiama prirašyti tik vieną lapo pusę (nuo 1943 m. „garbės kaliniams“ leido rašyti ir antroje lapo pusėje). Parašytas laiškas dažniausiai lenktas į dvi ar keturias dalis. Išliko vienas vokas, adresuotas jau į Vokietiją, jo vidinė dalis prirašyta paprastu pieštuku.

Laiškuose cenzūrinių teksto braukymų storu mėlynu ar raudonu pieštuku nedaug. Kai kurie sakiniai smarkiai užtepti violetiniu rašalu arba violetiniu pieštuku. Bet yra užbrauktų vietų, kurias dar galima perskaityti. Kartais laiško fragmentus iškirpdavo. Likusios dalys, jau be neįtikusių pasakymų, suklijuotos lipnaus popieriaus juostelėmis arba taip ir paliktos skylės.

Vyriausiajam lagerio laiškų cenzoriui Plikiui Pingvinui neįtiko pasakymai, kur B. Sruoga kalbėjo apie kalinio teisę su savim turėti žmonos ir dukters fotografijas. Brauktos tiesiogiai įvardytos pasekmės už tai, jei į lagerį patektų ilgesnis nei 60 eilučių laiškas (šalinti perspėjimai, kad perteklinė laiško dalis bus nupjauta, nukirpta arba kad laiškas grįš atgal). Iškirptos teksto vietos, kur buvo detalesni pasvarstymai apie konkrečią galimybę susitikti lageryje prieš 1943 m. Kalėdas. B. Sruogos pasakota, kad, klausydamas radijo, išgirdęs dainą, jog „viskas praeina, viskas išnyksta“. Tolesnė eilutė iškirpta, o joje, matyt, buvo dėstytos asociatyvios mintys apie tai, kad praeis ir lagerio kančios. Šalinti pasakymai apie tai, ko kalinys lageryje išmoko nebijoti, kokias skriaudas jam teko nuryti. Braukti įrašai apie sužalotą sveikatą, ilgalaikes ligas (šešis mėnesius sutinusias kojas). Nepaliktos užuominos dėl neteisėto suėmimo ir atsidūrimo lageryje, ypač akcentai, turėję sekti po abstraktesnės frazės, kad „<…> tai ne mano kaltė“ (1944.V.1).

Daugiau yra braukymų, kuriais tikrinta, ar nerašyta slaptai: „Kai kurių laiškų puslapiai skersai perbraukti kažkokiais mėlynais chemikalais, – matyt, cenzorius tikrino, ar nerašyta slaptu raštu. – V. S.“ (1944.II.2).

Apie konkrečias Štuthofo aplinkos realijas kalbėta vadinamąja Ezopo kalba, pasitelkiant V. Sruogienei suprantamas detales, asociacijas, užuominas, slapyvardžius, įvairias nuorodas, metaforinius vaizdinius, kuriais norėta išvengti vokiečių cenzūros dėmesio ar net ją apgauti.

Pavyzdžiui, B. Sruoga, Štuthofo koncentracijos stovykloje pamatęs lietuvių karių kuopą, taip aprašė situaciją: „Taip pat esu gavęs laišką iš mano seno draugo Pad. Kasmatės [Padegėlis Kasmatė – Balio jaunystės slapyvardis, – V. S.]. Jam gerai sekasi. Tame mieste, kur jis dabar gyvena12, jis matė visą daugybę mokinių iš dėdės Povilo gimnazijos Staropolėje [Generolo Povilo Plechavičiaus rinktinės vyrus, kurie buvo suimti likviduojant rinktinės mokyklą Marijampolėje, – V. S.]13, jie jau priimti į karo tarnybą; jie dabar apmokomi vietoje14 ir po 6–8 savaičių bus pristatyti prie darbo15; jie jaučiasi gerai ir yra geroje nuotaikoje. Apie dėdę Povilą Kasmatė gali pranešti, kad jo liga nebuvo tokia pavojinga, kaip atrodė jam susirgus16. Gal jam nereikės ieškotis sanatorijos geresniame klimate17. Tik mano pusbrolis Onė [Nebežinau, ką B. S. čia turėjo galvoje – greičiausia vokiečius bendrai, jų padėtį kare. Mūsų Būgių tarnaitė Onė labai vokiečių nekentė, – V. S.] labai sunkiai serga: jo nervai gerokai sugriuvę, bendrai nusilpęs – labai maža vilties, kad pagytų“ (1944.VI.4).

Lagerio cenzorius nesuprato ir kitų užšifruotų pasamprotavimų istorijos teisingumo tema, kai ironiškai, kandžiai kalbėta apie patį Staliną: „Dėl dėdės Juozo ūkiškųjų planų visiškai nesirūpinu: šitas kvailas senis iki kaklo yra prisiskolinęs, jis gali tik šokti pagal banko muziką, daug žalos jis Jums jau nebegali padaryti. Žinoma, jo būdas yra labai nemalonus, bet jo dienos jau yra suskaitytos. Tu neturėtum jo bijoti“ (1944.II.); „Taip, dėl dėdės Juozapo ir jo kiaulysčių Tu neturi rūpintis: jis gi – ligonis ir bankrotas, be kaimynų pagalbos jis negali daugiau ūkininkauti. Kas tokiam niekšui padės? Be to, jo piktasis testamentas niekad nebus teisiškai pripažintas. Jo neapykanta broliavaikiui yra daugiau pikta, negu pavojinga“ (1944.VI.18). V. Sruogienė paliko tokią pastabą: „O tuo laiku ir mes Lietuvoje buvom optimistiški, niekas netikėjo, kad anglai su amerikiečiais leis rusams eiti toliau į vakarus.“

Cenzorių patenkino laiškuose kuriama komfortabilaus, nuo karo (kautynių ir bombardavimo) izoliuoto, saugaus, ramaus ir sotaus gyvenimo lageryje iliuzija – „kaip kokiame viešbuty“ (1943.VI.3), su visais patogumais: radija, šachmatais, kortomis, laikraščiais; „gerais, protingais, maloniais“ (1943.X.17; 31) viršininkais, kurie „daro viską, kad mūsų gyvenimą palengvintų“, „labai humaniška“ (1943.VI.14) administracija, ypatinga gydytojo, „taisančio kiekvieną sveikatos mažmožį“ (1943.VI.21), priežiūra, vaistų pertekliumi (1944.II). Dėl šių priežasčių lagerio gyventojai „už jokią kainą nenori būti iš lagerio išleisti iki karo pabaigos“ (1944.VI.4).

Įdomu, kad pro trafaretines, reikiamas frazes vis tiek prasišviečia ironiškai apibūdinama lagerio realybė: prastas maistas („<…> mano skonis nesutinka su čionykščio virėjo skoniu“, 1943.XI.7); sutrikusi sveikata („Čionykštis klimatas menkai tinka mano sveikatai“, 1943.VIII.22); cenzūra ir savikontrolė („Žmonės su sveikais nervais neturi daug pagrindo skųstis“, 1944.I.9). Žmonai klausinėjant apie sveikatą, atsakymuose tik užuominos: „kalinys yra kalinys“ (1944.I.9); „<…> galiu tik pridėti, kad esu Stutthofo Lagerio kalinys“ (1943.XII.12).

Laikas nelaisvėje metaforiškai siejamas su buvimu „anapus gyvenimo“, klaidžiojimu „dievų sutemose“. Štuthofas apibūdinamas kaip „pasmerktųjų urvas“, „žemės skylė, mirusiųjų karalystė“, kur „gyvenimas virsta dvokiančiu prūdu“, o negyvos, pilkos, vienodos, beprasmiškos dienos – „kaip akli kirminai“.

Komfortabilaus“ gyvenimo vaizdinio neatitinka ir tikroji psichologinė kalinio būsena. Dažniausiai apie vidinius išgyvenimus kalbama labai aiškiai, be užuolankų. Itin stiprus nereikalingumo patyrimas, kai nėra galimybių tinkamai realizuoti žinių ir gabumų – kai esi „iš gyvenimo, iš veiklos išjungtas“ (1944.I.16), „išbrauktas“ (1944.V.7); beteisiškumo, „buvimo daikto vietoj“ (1944.II.27), gyvenimo beprasmybės pojūtis, kuris „stačiai pjauna“ (1943.IX.26), „taip slegia, kad vos galiu išlaikyti“ (1944.II.13), „užeina tokia depresija“ (1944.VI.18), „beveik lagerio psichozė“ (1944.III.5). Įdomu, kad lagerio cenzorius braukė menkiausias užuominas apie pažeistą fizinę sveikatą, bet dvasinės krizės ženklai jam buvo nesvarbūs.

Simboliniai artėjančio išsilaisvinimo ženklai – audringa, staugianti, ūžianti, o naktį ramiai dainuojanti Baltijos jūra, gaivus pavasario kvapas, šviečianti ir šildanti saulė, aušra, vieversio giesmė. „Aukštai pakeltos galvos“, „nenustotos drąsos“ ir „šalto kraujo“, „per visus vėjus“ skambančio juoko leitmotyvai (1944.V.28) yra Štuthofo laiškų savastis.

Turint mintyje, kad laiškus buvo galima rašyti pagal nustatytą trafaretą18, matyti, kaip smarkiai nukrypta nuo oficialius reikalų raštus primenančio modelio.

Štuthofo laiškuose – meilė žmonai ir dukrai. Nebelikus kitų galimybių, susisiekiama mintimis, vaizduote, sapno keliu – „dvasios akimis“, „savo vidaus regėjimu“. Pastebimas ypatingas gebėjimas įsijausti į situaciją, ją intensyviai mąstant, įsivaizduojant kiekvieną žmonos ir dukters veiksmą, judesį namuose: „<…> matysiu, ką Jūs darote, kaip Jūs sėdit, ką kalbat“ (1943.XII.12). B. Sruoga taip rašė apie susitikimą mintimis: „Ypatingai džiaugiuosi tuo, kad mudu abu tiksliai tuo pat laiku turime tas pačias mintis ir tuos pačius jausmus“ (1944.I.16). V. Sruogienė laiške A. Samulioniui liudijo abipusį „vidinio matymo ir klausos“ faktą: „Kad mudu abu su vyru visad buvom geri „mediumai“ – aš gal tik daug vėliau supratau. Nelengva man apie tai kalbėti. Visad žinojau, kad vyras mano mintis žino – gal todėl mudu labai mažai kalbėdavome, kažkaip be žodžių buvo aišku. Atsimenu daug įvykių, kada mintimis susisiekėm ir per nuotolį, per okeaną…“19 Vidinio girdėjimo ir atsakymo mintimis poreikis ypač intensyviai išgyventas švenčių metu – Kūčių vakarą, per Kalėdas, Naujuosius metus, Velykas, Sekmines, žmonos vardines, Dalios ir savo gimtadienį. Gėlai užkandus žodžius, jausmai reikšti palaiminimu, bučiniais, pri(si)glaudimu – išgirstant „gerųjų dvasių“ širdies plakimą. Kartais, nerimaujant ar norint pasitikslinti dėl dvasinio ryšio, popieriaus lakšto galimybės net neišnaudotos – tik brūkštelta: „Vanduk, ar tu mane girdi?“ (1943.X.5).

Ypač jaudina detalės, atspindinčios vyro ir žmonos rūpestį vienas kitu. D. Sruogaitė prisimena skurdų, alkaną ir basą laiką, kai jos su mama gyveno vienos: „Maisto reikalai Vilniuje vis blogėjo, net duonos gaudavom tik su kortelėmis, ir ji buvo jau perpus prifarširuota pjuvenų“20. B. Sruoga, gavęs iš Lietuvos siuntinį su duona, sūriu, pyragaičiu, obuoliais, medum, šokolado gabaliuku, kavos mišiniu, arbata, rūkalais, džiaugdavosi. Kartu žinojo, kad jam siunčiamos paskutinės atsargos, – kaip sunkiai gautas kiekvienas maisto kąsnis: „Tu jau esi man atsiuntusi visus paketus, dėžutes, maišiukus ir kt. – daugiau tu pati nieko neturi“ (1943.XII.12). Jautė, kaip rūpestingai buvo ruošiami siuntiniai: „Tiek daug meilės iš Tavęs, tiek rūpesčių, tiek pasiaukojimo. Aš žinau Tavo minčių eigą. Kaip tik tokias mintis turėjau tuo momentu, kada Tu ruošei siuntinius. Aš Tave ir Dalią aiškiai mačiau, kaip tikrovėje, Jūsų judesius, Jūsų rūpesčius, Jūsų meilę. Kaip tik tuo momentu Jūsų gyvenimas buvo toks be paguodos“ (1943.X.17). Gauti daiktai stiprino ne tik kūną. Sielą ypač nuskaidrindavo ir pakylėdavo subtilios smulkmenos – gėlė, mažytės žmonos ir dukters fotografijos, Dalios ranka brūkšteltos kelios eilutės ar pridėtas darbelis, netikėtai gautas jos parašytas laiškas. Siuntinių ruošimo procesas buvo sakralus: susitelkus mintims, du atskirti žmonės susitikdavo. Daiktuose išlikdavo „mylinčių rankų“ prisilietimai. Neatsitiktinai laiškų kreipiniai švelnūs, malonūs, šilti, litaniški: „Vanduk, svajonėle mylima!“, „Vanduk, Varguolėle mano!“, „Vanduk, Rūpintojėle miela!“, „Vanduk, Gyvenimėli!“ B. Sruoga nelaimės situacijoje galvojo ne apie save. Jam svarbiausia – kad žmona ir dukra nebadautų, nešaltų, turėtų kuo apsirengti, nevaikščiotų apdriskusios. Už savo paliktų kūrinių („Giesmės apie Gediminą“ antrosios laidos) ir vertimų („Apsiautalo“ su autoriniu straipsniu) honorarus labai praktiškai ragino pasirūpinti kuru ir daržovėmis žiemai; skatino persisiūti jo vyriškus kostiumus – į sau tinkamus drabužius; savo reikmėms panaudoti baltinius, megztinius; batus iškeisti. Žmonai ir dukrai atsidūrus Vokietijoje, norėjo paremti iš savo lagerio santaupų – atsiųsti kelis šimtus markių.

Štuthofo laiškai įdomūs ir poetiški dėl subtiliai reiškiamų vidinių išgyvenimų, ezopinės kalbos niuansų, metafizinio lygmens, egzistencinių minčių.

Balys Sruoga juto poreikį „poetinėj formoj“ atsidėkoti už žmonos ir dukters rūpestį (šis motyvas dažnai pasikartoja). Jo laiškai ir yra vienas gražiausių dokumentinių kūrinių lietuvių literatūroje apie artimų žmonių meilę karo metu. Meilę, kuri stiprina, moko kantrumo, skatina iškęsti nelaimes, išsaugoti išdidžią dvasią.


1 Sruoga B. Laiškai iš Štuthofo, 1943–1945, rankraščiai. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraštynas (toliau – LLTI BR). – F. 53. – B. 1303.
Apie V. Sruogienės į Štuthofo koncentracijos stovyklą B. Sruogai rašytus laiškus žinių nėra. Tarp Jono Šerno, „bambizo nuo Biržų“, iš lagerio išneštų (ir taip išgelbėtų) B. Sruogos kūrinių žmonos laiškų nebuvo (arba jie neminėti). Apie juos daugiau sužinoti nepavyko ir iš Algio Samulionio ir V. Sruogienės susirašinėjimo. Tik B. Sruogos dukra D. Sruogaitė galėtų prisiminti itin svarbių detalių: apie ką mama rašydavo laiškuose į Štuthofą, kaip ji pati, bebaigianti ir baigusi mokyklą, kaip B. Sruoga rašo, „būdama jau visai suaugusi“, žiūrėjo į šį susirašinėjimą, ką pati parašydavo, ką išgyvendama siųsdavo tėvui obuolių, medaus, siuvinio skiautelę, kaip abi su mama skaitydavo jo laiškus.
2 Sruoga B. Laiškai iš koncentracijos lagerio Stutthof prie Dancigo žmonai ir dukrai (iš vokiečių kalbos vertė ir rašė paaiškinimus Vanda Daugirdaitė-Sruogienė rudenį 1969 m.), mašinraščiai. – LLTI BR. – F. 115. – B. 421.
3 Iš Balio Sruogos laiškų. B. Sruogos 70-osioms gimimo metinėms / Parengė Algis Samulionis, vertė Vytautas Petrauskas // Pergalė. – 1966. – Nr. 2. – P. 101–111; Iš Balio Sruogos laiškų / parengė ir vertė Vanda Sruogienė // Šiaurės Atėnai. – 1992. – Kovo 6.
4 Balys Sruoga mūsų atsiminimuose / Spaudai parengė Vanda Sruogienė. – Chicago: M. Morkūno spaustuvė, 1974. – P. 492–507; Balys Sruoga mūsų atsiminimuose / Spaudai parengė, sudarė Vanda Sruogienė. – Vilnius: Regnum, 1996. – p. 388–401.
5 Tapinienė V. Balys Sruoga: gyvenimas ir kūryba. Literatūros vadovėliai 11–12 klasei. – Vilnius: Baltos lankos, 2001. – P. 27–28.
6 Samulionis A. Balys Sruoga: monografija. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 331–342; Bankauskaitė-Sereikienė G., Šiaučiulytė S., Mickienė J. Balio Sruogos asmeninių laiškų kreipinių raiška // Respectus Philologicus. – 2008. – Nr. 13 (18). – P. 79–91.
7 [Autorius nenurodytas] Įžangos vietoje // Sruoga B. Dievų miškas. – Chicago: Terra, 1957. – P. 6–7; 10.
8 Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus mokslininkės Kristina Sakalavičiūtė ir Neringa Markevičienė, tęsdamos Algio Samulionio pradėtus darbus, dabar spaudai rengia Balio Sruogos „Raštų“ 16 ir 17 tomus, kuriuose bus skelbiami 1911–1924 ir 1924–1947 m. B. Sruogos (ir jam) rašyti laiškai.
9 Sruoga B. Dievų miškas, II d., mašinraštis. – LLTI BR. – F. 53. – B. 8. – P. 238.
10 Iš Štuthofo, be laiškų, adresuotų šeimai, B. Sruoga vokiečių kalba rašė ir kitiems pažįstamiems. Išliko keli laiškai į Vokietiją pasitraukusiems draugams – istorikei Marijai Krasauskaitei (3 laiškai) ir profesoriui Vladimirui Šilkarskiui (1 laiškas), žr.: LLTI BR. – F. 53. – B. 1302. (Dar 3 originalius B. Sruogos V. Šilkarskiui vokiečių kalba rašytus laiškus į LLTI BR neseniai perdavė D. Sruogaitė.)
11 Sruoga B. Dievų miškas, II d., mašinraštis. – P. 240.
Yra paskelbta Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių – Kazio Baubos, Juozo Brėdikio, Zigmo Masaičio – laiškų ar jų fragmentų, atvirlaiškių (žr.: Pragaro vartai – Štuthofas / Sudarė Alisa Rupšienė. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998. – P. 39–40; 55–58; 131–132). Vlado Jurgučio laišką iš Štuthofo žr. Laumenskaitė E. Vladas Jurgutis: didis ekonomistas ir mokytojas: monografija. – Vilnius: Vilniaus vadybos aukštoji mokykla, 2008. – P. 227–228.
12 Štuthofe.
13 Į Štuthofo lagerį, atskyrus nuo generolo Povilo Plechavičiaus, buvo išvežti karininkai: Urbonas, Andriušaitis, Grudzinskas, Ptašinskas, žr.: Jurgėla P., Jurkus P. Gen. Povilas Plechavičius. – Brooklyn, 1978. – P. 109.
14 „Uždaryti į baraką šalia klaikenų, kad įsitikintų, kokią klaidą padarė, stodami į Plechavičiaus Vietinę rinktinę, jie turėjo pasirinkti arba klaikenos gyvenimą ir mirtį, arba frontą, kur dar galėjo išlikti“, žr.: Puskunigis L. Štuthofo žardienos, mašinraštis. – LLTI BR. – F. 53. – B. 355. – P. 105.
15 Pasiųsti į priešlėktuvinę apsaugą.
16 Griežtai atsisakęs vykdyti vokiečių įsakymą dėl Vietinės rinktinės karių įtraukimo į SS legionus, panaikinus Vietinę rinktinę, P. Plechavičius išvežtas į koncentracijos stovyklą prie Rygos.
17 Štuthofe.
18 „<…> laiške galima rašyti tiktai tokie dalykai: siuntinį ir laišką gavau visiškoje tvarkoje, labai dėkoju ir prašau siųsti daugiau, – esu sveikas ir patenkintas, puikiai jaučiuos ir visus bučiuoju.“, žr.: Sruoga B. Dievų miškas, II d., mašinraštis. – P. 239.
19 Sruogienė V. Laiškas Algiui Samulioniui, 1979.X.3. – LLTI BR. – F. 94–347.
20 Sruogaitė D. Atminties archeologija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012. – P. 52.

„Į pasaulį reikia žiūrėti linksmiau…“: Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ istorija

2026 m. Nr. 2 / Literatūrologę, humanitarinių mokslų daktarę Neringą Markevičienę kalbina Gediminas Kajėnas / Pernai sukako 80 metų nuo Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ sukūrimo. Beveik dvejus metus praleidęs Štuthofo koncentracijos lageryje…

Balys Sruoga. Dievų miškas. XII. Numirėliška dalia

2026 m. Nr. 2 / Kol laukiame autentiško Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ leidimo, rašytojo 130-ųjų gimimo metinių proga skelbiame nedidelį romano fragmentą.

Balys Sruoga. Laiškai iš Štuthofo (Pabaiga)

2014 m. Nr. 4 / Publikaciją parengė Neringa Markevičienė / Po ilgos pertraukos šį laišką gavau ne kaip paprastai, per Viekšnių paštą, bet per Mažeikius, kur dar paštas veikė karo įvykiams įsiliepsnojus visai prie mūsų. Vanda Sruogienė

Balys Sruoga. Laiškai iš Štuthofo (Tęsinys)

2014 m. Nr. 3 / Publikaciją parengė Neringa Markevičienė / Vanduk! IV.1 neatėjo iš tavęs laiškas. Gal aš jį gausiu IV.8? Pereitą savaitę atėjo siuntiniai: Nr. 16, 17, 19 ir 20 ir storas paketas iš brolių (šį kartą pilnoje tvarkoje) – padėkok jiems.

Balys Sruoga. Laiškai iš Štuthofo (Pradžia)

2014 m. Nr. 1 / Publikaciją parengė Neringa Markevičienė/ Stovyklos administracija yra mūsų atžvilgiu labai humaniška, ji daro viską, kad mūsų gyvenimą palengvintų, bet apie mano tolimesnį likimą, nežino daugiau už mane, o aš nieko nežinau!

Balys Sruoga. Laiškai iš Štuthofo (Pradžia)

2014 m. Nr. 1

Publikaciją parengė Neringa Markevičienė

Šios publikacijos šaltinių tyrimas atliekamas vykdant Lietuvos mokslų tarybos finansuojamą projektą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“.

1943.III.21

Mielas Vanduk! Kaunan atvažiavom kovo 18, o į Tilžę geru autobusu kovo 19 d. Jaučiamės gerai. Kaune Gestapo valgydino puikiai, elgės labai korektiškai. Tilžėj maitina gerai, elgiasi su mumis labai mandagiai ir humaniškai. Sako, ketvirtadienį, kovo 25, reikės važiuot iš čia. Kur – nežinia. Aš tikiuos, gal leis į Kauną – nes aš niekuo nesu nusikaltęs. Vilniuje Gestapo pareigūnas pareiškė kameroje, kad mes esame suimti už paskutinius įvykius Lietuvoje sąryšy su Lietuviško legiono reikalu. Bet čia aš visiškai niekuo nekaltas. Jei manęs iš čia ketvirtadienį neišleistų namo, būtų gerai, kad Tu mano vardu paduotum Kauno Gestapo viršininkui prašymą, prašydama mano bylą iš nauja peržiūrėti, – ir jei man neleistų grįžt į Vilnių – kad leistų gyventi Mažeikių apskrity. Išdėstyti teisybę, kaip buvo: per paskutinius 2½ mėn. verčiau Vilniaus Teatrui pjesę „Apsiautalas“, rašiau studiją apie tą veikalą, – buvau visiškai nuo gyvenimo atitrūkęs ir niekas kitas man nerūpėjo. Esu poetas – politika iš viso nesidėmiu. Nesu nei Universiteto, nei fakultetos administracijoj, šiame semestre su paskaitom pavėlavau, – jas pradėjęs studentų maža beradau, – su jais niekuomet politinėmis temomis nekalbėjau – jų nuotaikas paveikt negalėjau. Niekuomet nebuvau priešingo vokiečiam nusistatymo. Priešingai, organizuodamas studentų ekskursijas į Vokietiją, organizuodamas lietuvių–vokiečių draugiją Kaune – stengiaus vokiečių kultūrą skelbti tarp lietuvių, – žadinau lietuviuose meilę vokiečių kultūrai. Dabar mane suėmė, matyti, dėl kokios nors klaidos ar kokio nesusipratimo. Sužinoję padėtį – vokiečiai nesusipratimą atitaiso. Reikia, kad tu parašytum prašymą ir Kaune kad kas jį įteiktų.

Deja, aš negaliu nieko padėti tvarkytis tau. Šiame laiške siunčiu Tau įgaliojimą ir kvitą nuo batų dirbtuvės – Dalės batai atiduoti taisyti: Vilniaus gatvė, N. 19–23, tikrai nepamenu, – tarp Uosto ir Liejyklos gatvių, lange išstatytas užliejamas kaliošas, o ant durų parašas: „Čia ne Rūta – Tu nie Ruta“ (mano pavardė pas juos knygoj įrašyta). Mano geltoni batai atiduoti taisyti pas kampinį senį.

Butas Vilniuj turbūt reikės likviduoti. Parduok mašiną ir kitus daiktus. Mano ir namų dokumentai papkėj ant stalo tarp knygų. Iš knygų saugok tiktai teatro ir rusų literatūros istoriją, visa kita likviduoti.

Kauno Gestapo labai stebėjosi, kad Vilniaus Gestapo nedavė mum daiktų pasiimti. Sakė: žmonom į Vilnių parašyti, kad jos su Vilniaus Gestapo susitartų, kaip pristatyti mum daiktus.

1) Man labai reikia kojinių, – turiu vienas – ir tos suplyšo, 2) Kelnių ir marškinių. Gal vilniškė Gestapo leistų man atsiųsti mano didįjį Rücksack’ą? Tuomet į jį įdėk: 1) kojinės ir skalbiniai, 2) senas juodas-dryžas kelnes, 3) batus, kuriuos senis taiso – geltoni, 4) Skutimos aparatą ir pastos „Skutal“ (spintoj, aukštai, kairėj) ir peilukų – 2 pakeliu, 5) Sportinę kepurę, 6) Adatą ir siūlų, 7) Rašalo, vokų ir bloknotų – laiškam ir šiaip raštam, 8) Windjacką, 9) Tabokos iš medinės dėžės – ir pypkę (ir papirosų), 10) Jei galėsi – ir maisto, kokios dešros kiek. Bet tuos dalykus išaiškink Vilniuje, Gestapo – kaip ir kur siųsti.

Didžys mum skolingas apie 120–150 Mark, į mėnesį moka 26 Mrk, o Pronskus 18 Mr.

Būtinai atsiųsk man savo ir Dalės fotografijas – be jų man ilgu. Šiaip čia Tilžėj gyvenam labai gerai, jaučiamės, kaip ekskursijoj, juo labiau, kad mūsų prižiūrėtojai ir Gestapo valdininkai, su kuriais turėjom reikalo, visur buvo labai korektiški, mandagūs žmonės.

Iki šiol individualaus kaltinimo iš mūsų niekas neturi. Per tą skubotumą dėl manęs turbūt bus klaida kokia padaryta, reikia, kad tu judintum reikalą iš Kauno (Vilnius čia mažai gelbės). O iš Kauno – galima judinti ir teikti pagalbos. Pinigų turiu gana.

Bučiuoju Tave ir Dalią –

Būkit laimingos ir stiprios. Tikiuos, greit pasimatysim. Jūsų Balys

Pastaba: Visuose laiškuose B. S. vaizduoja padėtį kur kas geriau, negu buvo – iš baimės cenzūros. Kaip vėliau teko sužinoti, Kaune ir Tilžėj su suimtaisiais dar elgtasi žmoniškai, betgi jau važiuodami iš Vilniaus į Kauną manė, kad juos veža sušaudyt.

Atrodo, kad jų likimas iš karto vokiečių nebuvo nuspręstas: tik po suėmimo jie perėjo tiesioginėn Himmlerio žinion kaip įkaitai – Lietuvos Gestapo viršininkas Jager man tiesiai pareiškė: „Jei jūsų jauni vyrai eis į kariuomenę, jūsų vyras ir kiti bus laisvi, jei ne – <…>“, – nebaigė sakinio…

Mes ilgai nežinojom, kad suimtieji yra Himmlerio žinioj – tik vėliau supratom, kodėl jokie bandymai išpirkt ar kitaip išliuosuoti nesisekė… V. S.


Stutthof
[1943.IV.30]

B. Sruoga
Nr. 21319 Block VI

Mano brangiosios Vanduk ir Daliuk! Aš gyvenu Stutthofe ir esu sveikas. Aš labai rūpinuosi Jūsų likimu. Gal mes turime butą Vilniuje likviduoti? Parduok mūsų mašiną. Paimk pinigus iš teatro už mano vertimą ir iš Universiteto (Taupomosios kasos). Man galima siųsti paketus su maistu. Vienas asmuo gali siųsti 2 klg. kas savaitę. Taip pat gali siųsti giminės ir pažįstami. Į kiekvieną siuntinį galima įdėti dėžutę cigarečių. Aš norėčiau gauti 2 nosines, 1 rankšluostį, 1 mėlynus sportinius marškinius, 2 poras stiprių kojinių, 1 apatines kelnes ir mano senus geltonus pusbačius (jie buvo taisyme pas seną batsiuvį Uosto gatvės kampe). Dalios batukus aš esu atidavęs taisyti Vilniaus g-vėj – numerį pamiršau, – kažkas tarp 19 ir 20, – lange yra didelis kaliošas nutapytas ir duryse parašyta „Tu nie ruta – čia ne rūta.“ Batai yra mano vardu įrašyti.

Aš labai laukiu laiško iš Tavęs. Taip pat būtų labai įdomu gauti siuntinius. Tarp maisto dalykų gali būti ir keli svogūnai. Apie save neturiu ką daug pranešti. Šiandie – Velykos.

Balys

Pastaba: Į laišką įdėti du siauri popieriukai, viename, geltoname, parašyta: „Į mėnesį leidžiama gauti tik 2 laiškai.“ Antrame, baltame, parašyta: „Į savaitę leidžiama gauti tik vienas 2 klg. paketas.“

Pastaba: Iš Tilžės 48 kalinių grupė, kurioje buvo B. S., buvo nuvežti į Stutthofo koncentracijos stovyklą prie Dancigo. Tai buvo laikyta griežtoje paslaptyje. Per visą mėnesį neleista nei laiškų rašyti, nei siuntinius gauti. Kaliniai perėjo per sunkiausią laikotarpį, badu marinami, mušami, verčiami dirbti virš jėgų, visaip niekinami. Per 1½ mėn. keli numirė, buvo nužudyti, kas liko gyvas, sirgo oedema, visiškai nusilpę, buvo praradę viltį ištrūkti iš to pragaro. Kai vokiečiams nepavyko išlaikyti paslapties, kur ir kaip kaliniai laikomi, kai kam dedant pastangas jų būklei palengvinti, jie buvo perkelti į „garbės suimtųjų“ kategoriją, jiems leista rašyti laiškus, gauti siuntinius (bet nebūti lankomiems) ir jie nuolat buvo viliojami greitu išleidimu. Ir šiuo laikotarpiu laiškai neatskleidė artimiesiems viso jų padėties klaikumo. V. S.


Balys Sruoga
Nr. 21319 Blokas VIII B Stutthof

[1943.V.19]

Mano brangios, geros Vanduk ir Daliuk!

Pas mane viskas gerai. Esu sveikas. Visur yra gerų žmonių. Aš turėjau ypatingos laimės. Aš turiu labai gerą tarnybą stovyklos raštinėje, – mano viršininkai yra geri, protingi žmonės. Dėl mano sveikatos gali būti visai rami. Mano ypatingas rūpestis yra tavo gyvenimas. Kaip tu tvarkais? Kur tu gyveni ir kur dirbi? Ar pakeitei butą, ar gyveni sename bute? Kaip Tėvo reikalai? Kaip su mūsų brangiu Daliuku: ar ji baigė mokyklą, kur ji gyvena ir ką ji daro? Iš Tavęs neturiu jokios žinios. Tu gali man vokiškai rašalu rašyti (aiškiai). Aš turiu pakankamai pinigų. Yra leista man siuntinėti maisto paketus. Atskiras asmuo gali man kas savaitę po vieną paketą siųsti iki 2 klg. Netto (įpakavimas neįskaitomas). Ar tu gali man ką nors atsiųsti? Paketus gali siųsti ir kiti žmonės – giminės ir pažįstami [šis sakinys perbrauktas mėlynu cenzoriaus pieštuku]. Būtų gerai gauti kiek svogūnų. Kai tu man siųsi pakelį – gal galėtum man įdėti ir rūkalų? Truputį taboko ar papirosų 1–2 dėžutes pakete? Jei negali – aš apsieisiu. Man svarbiausia gauti iš tavęs laišką. Kažkas iš Berlyno man atsiuntė 50 RM.

Pabučiuok švelniai mūsų Dalią, – aš dažnai jus abi sapnuoju. Pasveikink visus kaimynus mūsų namuose ir pažįstamus.

Bučiuoju tave, mano geroji.

Tavo Balys

Pastaba: laiško pabaigoje iškirptas kvadratukas – gal ten buvo Balio parašyta data, nes laiško pradžioj nėra.


Stutthof
1943.VI.3

Mano brangi Vanduk,

gali įsivaizduoti mano džiaugsmą, kai aš gavau iš tavęs tavo atvirutę. Tu man pridavei daug jėgų. Aš labai džiaugiuosi, kad Dalia tokia puiki – pabučiuok ją nuo manęs labai širdingai. Po tavo laiško aš pasidariau daug ramesnis. Dabar gerai jaučiuosi. Mes gyvenam visi kartu kaip kokiame viešbuty ypatingoj mūsų gydytojo priežiūroje, kuris rūpinasi mūsų sveikata ir taiso kiekvieną mažmožį. Aš esu visiškai sveikas. Kiekvienas iš mūsų gali pagal savo norą dirbti ar nedirbti – namie sėdėti. Mes turime valgomajame radiją, šachmatus, kortas ir tt. Aš pasirinkau darbą: aš dirbu savanoriškai stovyklos raštinėje, mano viršininkai labai geri, protingi žmonės ir turiu labai gerus darbo draugus. Prie darbo laikas greit praeina ir pasiilgimas ne taip skaudžiai jaučiamas. Mūsų maistas yra geras. Nuo šio laiko aš turiu teisę kas savaitę rašyti laišką ir gauti. Tokiu būdu per mėnesį aš galiu iš tavęs gauti 4 laiškus. Taip pat man leidžiama kas savaitę gauti paketą su maistu (iki 2 klg. netto). Vieną paketą iš tavęs esu gavęs pilnoj tvarkoj. Paketas per Tilžę iki šiol nėra atėjęs. Vieną pakelį iki 1 klg. galima siųsti apdraustu – tokie paketėliai ateina labai greit [šis sakinys užbrauktas raudonu cenzoriaus pieštuku]. Aš labai džiaugiuosi, kad pas tave viskas tvarkoj. Atsiųsk man savo ir Dalios mažas nuotraukas – aš turiu teisės jas gauti [šis sakinys perbrauktas mėlynu pieštuku]. Dėl mano sveikatos gali būti visiškai rami. Net mano nervai nėra taip blogame stovy, kaip tu galėtum laukti. Rašyk man daugiau apie savo gyvenimą. Taip pat tu gali man kiek daugiau rūkalų siųsti. Tave ir Dalią labai dažnai sapnuoju. Bučiuok ir sveikink Dalią nuo manęs – aš neturiu žodžių mano jausmams jum abiem išreikšti.

Linkėjimai visiems mūsų kaimynams ir pažįstamiems. Rašyk man aukščiau nurodytu adresu.

Dar kartą sveikinu ir bučiuoju tave.

Tavo Balys

Šiandie, birželio 3 d., gavau tavo du paketu. Viskas tvarkoj. Tik duona kiek pažaliavo. Labai, labai ačiū. Dabar riebalų turiu pakankamai, užteks ilgam. Taip pat pyragaitis labai geras. Labai ačiū, mano brangioji. Riebalų tu pati labai mažai turi! Taip pat duona labai skani.

Ačiū tau ir bučiuoju tave, ir dar kartą dėkoju!

Tavo Balys

Vakar, birželio 5 d., atėjo tavo laiškas iš gegužės 24 d. – labai, labai ačiū! Jis man atnešė daug pergyvenimų! Aš irgi tikiuosi greit pasimatyti, bet tikrai nieko nežinau. Siųsk man apdraustus paketėlius (iki 1 klg.) kaip laišką, – aš norėčiau gauti skutimo pastos tūbelę „Skutal“ (yra mano spintoj, iš kairės, viršuje). Pabučiuok nuo manęs Dalią ir padėkok jai.

Tavo Balys


Stutthof
1943.VI.14

Brangios Vanduk ir Daliuk!

Šiandie Sekminės – antroji diena. Sveikinu Jus širdingiausiai. Mano jausmams jums išreikšti neturiu tinkamų žodžių. Fiziškai jaučiuosi gerai, bet dvasiškai – labai sunkiai. Namų ilgesys beveik nebepakeliamas. Gal būtų buvę geriau, jei aš būčiau nusikaltęs – tuomet galėčiau lengviau su mano likimu susitaikinti. Bet dabar, aš – senas poetas, kuris per 20 metų skleidė vokiečių kultūrą Lietuvoje, kuris per 20 metų mokė Lietuvos jaunimą vertinti ir gerbti vokiečių kultūrą, kuris prieš Vokietiją ir vokiškumą niekad niekuo nesireiškė, net negalvojo – mane, seną poetą, visiškai nekaltą, išvarė iš mano tėvynės, uždarė į kalėjimą – pasidariau visai nereikalingu ir nenaudingu. Taip, tokioje padėty galima iš proto išeiti. Kaip ilgai aš tą ilgesį išlaikysiu, nežinau, bet jaustis nenaudingu daiktu yra labai sunku. Atsimeni, kaip Stefan George sakė:

Ką aš dariau, Kaip koks ūkas,

Ką aš kentėjau, Kurs išnyksta,

Ką aš galvojau, Kaip koks garsas,

Kas aš esu? Kurs nutyla!

Yra gandų, kad aš greit būsiu išleistas. Aš esu linkęs manyti, kad visa tai yra tik kalbos ir niekai. Laiškus mes gauname kiekvieną šeštadienį, paketus – kiekvieną pirmadienį. Laiškai ir paketai sudaro man didelį džiaugsmą (taip pat – duona!). Nesiųsk man apdraustų paketų – su jais per daug vargo. Į paketus gali dėti viską, ką turi, aš viską gausiu. Ko man reikia – tu pati žinai.

Stovyklos administracija yra mūsų atžvilgiu labai humaniška, ji daro viską, kad mūsų gyvenimą palengvintų, bet apie mano tolimesnį likimą, kaip man atrodo, nežino daugiau už mane, o aš nieko nežinau!

Dabar aš dirbu raštinėje – dirbu savanoriškai ir daug, kad vakare būčiau pavargęs ir išsisėmęs, kad nustelbčiau ilgesį.

Sveikink nuo manęs tėvą, visus kaimynus ir pažįstamus, – ir Emilijos* nepamiršk. Ir Dalia – apkabink ją švelniai ir tyliai – ji supras mane be žodžių.

Atsiųsk man skutimosi pastos „Skutal“ (mano spintoj, iš kairės, viršuje) – tūbelė.

Atsiųsk taip pat Baltrušaičio knygutę – jo eilėraščiai mane paguos.

Būkite abi sveikos ir tvirtos – mano gerosios, mano mylimos!

Atsimeni Sekmines, kai mudu buvome kartu Bavarijoj, Tiroly?

Taip, dabar irgi Sekminės!

Bučiuoju tave stipriai!

Tavo Balys


Stutthof
1943.VI.21

Vanduk ir Daliuk!

Aš esu rašęs jums laiškus birželio 7 ir 14 d. – ar juos gavote? Nuo birželio 1 d. mūsų padėtis pasikeitė, mes gyvename panašiai kaip viešbuty, turime radiją, šachmatus ir tt. Mūsų gydytojas stebi mūsų sveikatą ir taiso kiekvieną mažmožį. Aš jaučiuosi gerai – fiziškai. Aš turiu teisę kas savaitę po vieną laišką parašyti ir gauti. Taip pat paketus. Laiškai ateina pas mus kiekvieną šeštadienį, paketai – kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį. Iš tavęs esu gavęs tik vieną laišką ir vieną atviruką. Taip pat esu gavęs 4 paketus (keturius) – paskutiniame buvo tavo kavos mišinys – labai labai ačiū! Gali įsivaizduoti, kokį džiaugsmą visa tai man sudaro! Paketai ateina tvarkoj, tik būtų geriau kiek stipriau įpakuoti. Duona iš Būgių blogai ateina: pusė jau pažaliavus. Paskutinio paketo turinys buvo geriausias. Kai dar kartą siųsi paketą, pridėk ta proga vėl tos pačios kavos, aš gausiu. Pridėk taip pat savo ir Dalios nuotraukas. Man reikia skutimosi pastos „Skutal“, norėčiau ją kuo greičiausiai gauti. Pas mus taip pat kalbama apie tai, kad netrukus mus išleis, bet tiksliai nieko nežinau. Vieną dieną aš tikiu tomis kalbomis, kitą vėl galvoju, kad visa tai – tik niekai. Aš dirbu savanoriškai lagerio raštinėje (galiu ir nedirbti) – dirbant laikas trumpesnis ir ilgesys ne toks skaudus. Dalia – gal jau ji turėjo savo egzaminus – priglausk jos galvelę tyliai ir švelniai prie širdies – ji supras mane be žodžių – taip ir žodžių aš neturiu. Poryt – tavo vardinės. Dieve mano! Mano ilgesys yra neišpasakytas. Kaip aš galiu tau laimės linkėti, kaip galiu tave paguosti?! Mano ilgesys yra begalinis, o per tavo vardines bus… na, taip! Sveikink visus kaimynus, gimines ir pažįstamus (neužmiršk ir Emilės). Ačiū tau labai už viską. Pabučiuok nuo manęs širdingai ir švelniai Daliuką – savo jausmų jum abiem negaliu išreikšti. Ačiū, ačiū!

Tavo Balys


Stutthof
1943.VI.27

Vandukai! Kaip man liūdna, kad aš tau tiek rūpesčių darau! Aš jau esu gavęs iš tavęs 6 paketus, ir vakar, birželio 26 d., – 2 (du) laišku (8 ir 15 birželio). Kaip aš galiu tau išreikšti mano dėkingumą?! Aš pasidariau jau daug, daug senesnis. Pas mus jau pusiau oficialiai kalbama apie mūsų paliuosavimą – kada tai įvyks, niekas nežino. Greičiausiai iki liepos 15 d. niekas neatsitiks, – kalbos gali ištisus mėnesius tęstis. Kai aš atvažiuosiu namo, visos sielos žaizdos išgis. Bet jeigu aš važiuosiu į Berlyną, tai iš esmės nebus joks paliuosavimas. Pas mane dar vienas blogas dalykas: įvyko mainai: iš mano senų daiktų beturiu tik žieminį paltą, kepurę ir apatines kelnes. Visa kita iškeičiau (kostiumą, megztinį, batus, marškinius, spinkas, pirštines ir kt.). Visa, ką aš esu gavęs, bus pakankama kelionei į namus, bet gyvenimui Berlyne visi naujai gautieji daiktai iš viso netiks. Čia man nieko daugiau nereikia, bet būdamas Berlyne norėčiau kai ką gauti iš namų (kostiumą, batus, marškinius ir kt.).

Aš vis dar dirbu senoje vietoje, bet mūsų gydytojas nori man tai uždrausti. Su mano nervais ir širdimi ne viskas tvarkoje. Vienintelė mano laimė – tavo laiškai (paketai labai daug ką keičia mano gyvenime). Kaip man skaudu, kad aš negaliu Daliukui duot jokio džiaugsmo, net neturiu tinkamų žodžių! Priglausk jos galvelę prie širdies – ji matys mano ašaras. Daugiau aš nieko neturiu. Širdis skausmo perpildyta, ilgesys beveik nebepakeliamas. Ačiū Daliukui, kad ji tokia tvirta! Sveikink ją, sveikink nuo manęs visus kaimynus ir pažįstamus, ypatingai tėvą. Iš tavęs nesu gavęs jokių pinigų (man čia ir nereikia), bet iš Rapolo aš vėl gavau 50 markių. Aš žinau, kad tu rašei lagerio vadovybei užklausimą dėl manęs (apie tai man buvo oficialiai pranešta).

Būk sveika! Atleisk man už viską! Aš tau rašau kiekvieną sekmadienį.

Bučiuoju tave širdingai.

Tavo Balys


Stutthof
1943.VII.4

Vanduk! Aš rašau tau reguliariai kiekvieną sekmadienį (ev. pirmadienį). Iš tavęs esu gavęs vieną laišką ir vieną atviruką tik 26 birželio. Laiškai pas mane ateina kiekvieną sekmadienį, bet vakar, liepos 3 d., nebuvo iš tavęs jokio laiško. Paskutinį paketą (su skutimo pasta) esu gavęs 21 birželio ir toliau neturiu iš tavęs jokios žinios. Kalbama apie tai, kad mane netrukus išleis iš lagerio, bet kada tai gali įvykti – neturiu jokio supratimo. Tas gali greit būti, bet gali savaites, mėnesius ar metus užsitęsti. Aš nieko apie tai nežinau. Nežinau taip pat kur, jei mane išleistų, turėsiu važiuoti. Dabar fiziškai esu sveikas. Liepos 2 d. buvome prie jūros – maudytis, pakeliui miške rinkome ir valgėme daug mėlynių. Oras buvo geras ir maudymasis puikus. Kitą savaitę vėl eisime prie jūros maudytis, turbūt liepos 5 ir 9. Aš vis dirbu savo seną darbą – be darbo negaliu gyventi, tik dirbu kiek mažiau – kaip savanoris. Sielos išgyvenimų padėtis dažnai keičiasi. Aš žinau, kad tu man esi parašiusi laišką, tik jis kažkur pakely užkliuvo. Aš tikiuosi, kad po liepos 15 d. būsiu iš šito lagerio išleistas (mano viltis gali būti netikra). Aš nežinau, ar verta man paketus siųst į Stutthofą, bet gauti paketus yra labai malonu. Kaip aš norėčiau būti kartu su tavim, su Daliuku – koks tai pragariškas dalykas – tėvynės ilgesys! Nėra žodžių tam jausmui išreikšti!

Bučiuok širdingai mūsų Daliuką – padėkok jai už tai, kad ji tokia tvirta. Sveikink visus kaimynus ir pažįstamus, kurie jums yra geri. Labai gaila, kad tavo pavasaris ir vasara pagadinti – kad tu turi tiek rūpesčių, o aš nieko negaliu tau padėti. Bet aš nesu savo padėties ponu – ką gi aš galiu padaryti! Labai, labai tau ačiū! Būkit tvirtos ir neliūdėkit – nenustokite ryžtingumo – aš jo nenustoju!

Bučiuoju tave stipriai ir dėkoju. Tavo Baliukas.


Stutthof
1943.VII.12

Vanduk! Vakar, liepos 11 d., aš gavau du tavo laišku (iš 28 ir 29 birželio) – tai buvo laiminga diena! Pinigai iš tavęs dar neatėjo, bet man pinigų nereikia. Iš tavo laiško seka, kad du paketai yra pakeliui, gal rytoj, liepos 13, visus kartu gausiu. Šiaip ar taip, tris savaites gyvenau be laiškų ir siuntinių iš tavęs – tai buvo truputį liūdna. Iki liepos 7 mūsų lagery buvo įvestas karantinas – niekas negalėjo išeiti. Karantinas dabar panaikintas, bet aš vis sėdžiu. Iš visų ženklų atrodo, kad mūsų čia ilgai nelaikys, bet tiksliai nežinau. Gali ir daugiau laiko praeiti. Ilgesys, tėvynės pasiilgimas sunkiai slegia. Fiziškai esu sveikas, mūsų gydytojas rūpinasi manimi, taip pat ir nelaimės draugai man padeda. Tikiuosi netrukus pasimatyti. Bet jeigu aš turėsiu važiuoti į Berlyną – tai bus man dar sunkesnis smūgis, negu suėmimas. Vis dėlto aš nenoriu tikėti, kad seną ir visai nekaltą poetą galima būtų iš tėvynės išvaryti ir gyvenimą sugriauti. Tavo laiškai yra man įspūdingi kaip šventė! Man daug lengviau, kad judvi su Dalia susitvarkote. Man tai didelis džiaugsmas, kad Dalia tokia tvirta ir kad ji su mano mokiniais draugauja. Priglausk jos švelnią galvytę prie širdies – ji girdės mano širdį. Visos mano dienos eina vienodai, be įvykių – aš laukiu, laukiu ir laukiu…

Aš nenustoju vilties, bet visa taip skaudu! Sveikink mūsų gerus kaimynus, tėvą, nepamiršk Emilės. Aš nuolat galvoju apie jus visus ir tave ir Dalią dažnai sapnuoju. Aš negaliu išdėstyti mano vidaus išgyvenimų viename laiške, bet tu mane suprasi be žodžių. Dėkui tau už visus tavo rūpesčius, ir prašau man atleisti, kad dėl manęs tu turi pakelti tiek skausmo!

Bučiuoju tave ir Dalią širdingai – tebūnie jum gera!

Jūsų Baliukas


Stutthof
1943.VII.18

Vanduk! Pereita savaitė buvo man ypatingai laiminga. Liepos 12 d. gavau du, 15-tą – siuntinį iš tavęs ir 17 d. – du tavo laišku (iš 3 ir 11 liepos). Laiškai buvo turiningi – jie mus visus pradžiugino. Tu, vargšas vaikeli, siunti man visa, ką turi, o judviem su Dalia nebelieka kas valgyti! Žinoma, aš labai džiaugiuosi, bet aš galėčiau su mažiau daiktų apsieiti. Palaikyk daugiau maisto sau! Mūsų padėty neįvyko jokių pasikeitimų – apie mūsų tolimesnį likimą nieko nežinome. Žinoma, tokia padėtis labai veikia į nervus, kurie pas mane niekad nebuvo geri. Ir mano širdis duoda save pajausti. Mano suėmimo ir gyvenimo čia beprasmiškumas gali privesti prie desperacijos. Kas per temą pasiėmė profesorius Stegemanas? Dabar aš negaliu jokio mokslo darbo dirbti, net jokios knygos negaliu skaityti. Galva visai nedirba – bet žinoti apie temą būtų labai įdomu: aš negaliu prisiminti, kokias aš buvau pasiūlęs.

Aš tau rašau kiekvieną sekmadienį, – bet tu turi man rašyti ne daugiau kaip 60 eilučių [užbrauktas sakinys] – bus nupjauta. Raštinėj aš dabar dirbu kiek mažiau – jau 4 kartus esu buvęs prie jūros maudytis. Apie mano vidaus gyvenimą nerašysiu – ne tu viena laiškus skaitai. Gal jau šią savaitę išsispręs mūsų likimas – yra kai kurių nežymių ženklų, tačiau panašūs ženklai jau ne kartą mane apgavo. Dvasiniai esu vėl tvirtas, laikina silpnybė praėjo, aš vėl sveriu 72 klg., su kuriais atėjau į lagerį.

Sveikink tėvą, kaimynus, taip pat Emilę, – ir ypač švelniai mūsų Dalią. Aš neturiu žodžių mano dėkingumui tau išreikšti – na, laiške neminėsiu reikalingų žodžių. Tavo rūpesčiai gi kada nors atneš vaisių, gal poetinėj formoj.

Likit sveikos! Mano Vandukai, būkit sveikos!

Bučiuoju tave širdingai.

Tavo Baliukas


Stutthof,
1943.VIII.1

Vanduk! Tavo atviruką iš liepos 21 d. esu gavęs, tik vienas laiškas pakely pražuvo (iš pereitos savaitės). Pereitą ketvirtadienį taip pat esu gavęs vieną siuntinį, – tokiu būdu visi siuntiniai yra čia – tvarkoj. Geroji Vanduk! Aš džiaugiuosi kiekvienu daiktu siuntiny, – aš žinau, su kokiais jausmais tu viską paruošei. Kartu man liūdna: aš žinau, kad kiekvienas maisto gabaliukas yra atimtas nuo tavo ir Dalios burnos. Tu neturi man tiek daug siųsti – palik daugiau sau – aš išsiversiu! Geroji Vanduk! Aš esu gavęs gerą laišką iš Valiukėno (irgi iš liepos 21 d.). Taigi, anksčiau ar vėliau ateis emigracija. Po velnių! Jeigu aš turėsiu likti Vokietijoje, aš turėčiau turėti iš universiteto pažymėjimą, ar, geriau, iš Švietimo ministerijos, kad aš dirbu universitetinį darbą. Be tokio pažymėjimo kiekvienas darbo biuras gali mane įkišti į kiekvieną fabriką, kur aš su savo sveikata neilgai išlaikysiu. Pereitais metais aš esu pasiūlęs įvairias temas, – aš nežinau, kokią tu esi parinkusi. Tokiu būdu, tame pažymėjime turėtų būti taip pat tiksliai tema išvardinta. Dresdene būtų geriau gyventi, negu Berlyne. Tiktai mano nervai yra taip sudraskyti, kad aš šiuo laiku esu nedarbingas – kaip aš galėsiu atlikti mano universitetinį darbą? Bet šis pažymėjimas man yra būtinai reikalingas.

Pas mus labai karšta, ypatingai mūsų raštinėje, kur aš dirbu, bet jau trys savaitės, kaip mes neturėjom galimybės išeiti jūroj pasimaudyti. – Mes ten esame buvę tik keturius kartus.

Geroji Vanduk! Atleisk man, kad tu dėl manęs turi tiek rūpesčių, bet juk tu gerai žinai, kad aš esu visiškai nekaltas – kad mano suėmimas yra kaip ant galvos nukritusi plyta.

Pabučiuok mūsų brangią Dalią, pasveikink tėvą ir kaimynus. Už tavo rūpesčius gal aš galėsiu anksčiau ar vėliau geriau atsidėkoti.

Lik sveika, mano geroji Vanduk! Pabučiuok Dalią!

Tavo Baliukas


Stutthof,
1943.VIII.8

Vanduk! Vakar vėl iš tavęs nebuvo laiško, – gal pakely koks juokdarys jį nukniaukė. Ką gi! Bet rugpjūčio 5 d. gavau 2 pakeliu: iš tavęs ir iš Dalios! Kaip aš buvau laimingas! Kiekviename daikte jaučiu jūsų mylinčias rankas – vėl nesu vienas pasmerktųjų urve. Ačiū, labai, labai ačiū! Bet nesiųskite man tiek daug – prie mano gyvenimo be judėjimo ir beprasmiškoj egzistencijoj man tiek daug nereikia – jūs pačios neturite badauti. Juk jūs pačios nieko neturite! Vakar atėjo iš tavęs pašto perlaida 100 markių – ačiū! Bet čia man pinigų nereikia ir nereikia baltinių – viso to kaliniams nereikia. Pranešk Valiukėnui, kad aš jo laišką esu gavęs ir padėkok jam. Jam rašyti aš negaliu, nes tokiu atveju mano laiškas tau iškristų. Jis jau man pasiūlė Berlyne kambarį – tai labai daug. Mūsų padėty nėra jokių pasikeitimų (tik jau visą mėnesį neturėjom galimybės nueiti jūroj pasimaudyti), atrodo, kad mes sėdime tvirtai ir stripriai, kad visos šnekos apie paleidimą yra vieni niekai, skiriami lengvatikiams. Vis dėlto dėl visa ko atsiųsk man dabar į Berlyną pažymėjimą iš Švietimo Valdybos, kad aš turiu Vokietijoje dirbti universitetinį darbą (tikslus temos pavadinimas ten turi būti) – be tokio pažymėjimo gali kilti visokie nesusipratimai. Man čia reikalingas skutimuisi muilas, – kurį galėtum įdėti sekančiame pakely – ir pastos „Skutal“. Geriausi siuntiniai yra mažesni, kaip paskutinysis (dabar siuntinių kiekis ir svoris nebėra aprėžti, galima siųsti tiek, kiek nori). Pridėk taip pat truputį mano tabokos, – ji dar gera, aš turiu pypkę. Ir išgelbėk taboką iš rūsio – ji ten neturėtų pražūti. Fiziškai jaučiuosi vidutiniškai, bet ilgesys, tėvynės pasiilgimas labai stipriai veikia į mano padėtį. Bet ką gi – ką aš apie tokius dalykus pasakosiu!

Pabučiuok mūsų mielą Daliuką, švelniai ir širdingai – ji turėtų jausti, kaip aš ją myliu. Ir tave, geroji Vanduk! Ach, būtų geriau jokių žodžių nerašyti – žodžiai niekuomet neatatiks tikrovei. Ačiū tau, labai ačiū!

Sveikink tėvą ir kaimynus. Bučiuoju Tave, geroji Vanduk, širdingai.

Lik sveika, lik sveika!

Tavo Baliukas


Stutthof
1943.VIII.15

Mano Vanduk! Tik šiandie, 15.VIII, gavau tavo atvirutę iš 26-7. Atvirukas keliavo tris savaites! 12-8 atėjo tavo apdraustas paketėlis (nereiktų siųsti apdraustų paketų!). Labai ačiū! Vargšas vaikeli! Aš jaučiu, kad tu siunti man paskutines atsargas, ir Jūs pačios su Dalia turite badauti. Man dėl to labai skaudu. Nesiųsk man taip daug – jūs pačios turite būti sočios ir sveikos – tai svarbiausia. Dėl mūsų paleidimo čia nėra jokių ženklų. Mes esame tiktai kaliniai, mes neturime nieko žinoti apie mūsų likimą, mes neturime jokių teisių. Aš asmeniškai labai mažai tikiu į mūsų paleidimą. Visi pažadai – tai tik žodžiai, kurie neturi jokios reikšmės. Apie tai jau kalbama daugiau kaip tris mėnesius ir nieko nedaroma.

Pas mus jau ruduo, šaltas, liūdnas ruduo. Ploni berželiai už vielų sienos verkia šaltomis ašaromis. Rudenį gyvenimo beprasmiškumas yra dar skaudesnis. Betgi šiandie – rugpjūčio 15 diena. Mano brangi, mano geras draugas Daliukas! Šiandie – tavo gimimo diena. Kaip aš norėčiau šiandie būti kartu su tavimi! Jau visą savaitę dieną ir naktį galvojau apie tą dieną – galvojau apie Tave, Daliuk! Su šia diena kai kurie rūpesčiai nuo manęs atkrito. Šiandie Tu jau visai suaugusi, nuo šios dienos nebeturiu daugiau pareigos Tavo jaunąjį džiaugsmą savo tėviškais pamokslais naikinti. Man labai skaudu, kad Tavo jaunystė pereina tokiais sunkiais laikais. Daliuk, aš suprantu Tave, Tavo išgyvenimus – aš nesu tiek senas, aš dar galiu suprasti. Mano sieloj tebėra kažkas iš jaunystės – mano siela vėl poezijos pilna. Tik čia aš nerašysiu jokių eilėraščių. Betgi kada nors aš būsiu vėl kaip visi žmonės – aš būsiu laisvas. Ir tada aš parašysiu Tau, šiam Tavo gimtadieniui dainų knygą. Naujų dainų, su nauja jėga – apie jaunystę ir išmintį. Sveikinu Tave, Daliuk – užtenka šiai dienai!

Mano brangus Vandukai! Mano siela yra pilna poezijos Tau, aš vėl jaučiu tokią poetinę jėgą – jos užteks ilgiems laikams. Aš išmokau žiūrėt į pasaulį su išminties šypsena, aš vėl galiu minioje būti vienas, aš vėl gyvenu ritmų, nuostabių garsų ir spalvų pasauly. Per tėvynės ilgesio, pasiilgimo kančias aš pasidariau jaunesnis, kaip aš buvau prieš dvidešimtį metų. Beteisis kalinys – tai tik tuščios kalbos!

Širdingai bučiuoju Jus abi, – būkit sveikos – būkit sveikos!

Jūsų Baliukas, Stutthofo kalinys


Stutthofas
1943.VIII.22

Mano Vandukai! Pereita savaitė buvo man ypatingai laiminga: aš esu gavęs: 1) siuntinius iš tavęs ir Dalios, 2) laišką iš rugpjūčio 5 d., – laišką su pažymėjimu – atviruką, pažymėjimo korektūrą. Aš esu tau begaliniai dėkingas už tavo gerumą ir rūpesčius. Pasiremdamas šiuo pažymėjimu tuojau parašysiu prašymą. Bet Tavo prašymai yra svarbesni. Čia man pusiau oficialiai patarta, kad pasiremdamas tuo pažymėjimu rektorius turėtų parašyti prašymą. Šiaip mūsų gyvenimas yra be pasikeitimų. Atrodo, kad mus visai pamiršo ten aukštai, kažkur tarp žemės ir dangaus. Ką gi, tai visai suprantama karo laikais. Po šitų atsilankymų ir prašymų turiu daugiau vilties. Būtų jau aukščiausias laikas iš čia išvažiuoti. Čionykštis klimatas menkai tinka mano sveikatai. Darbingumas (protinis darbas) dar man negrįžo. Be to, esu gavęs reumatiškus skausmus kairiame pety – na, dar galima išturėti, būk rami. Mano Vanduk! Už pinigus (mano honoraras) parūpink kurą ir daržoves žiemai, – tai svarbiausias dalykas. Jūs abi neturite šalti ir badauti. 100 markių iš tavęs gavau – dėkui! Daugiau man nereikia. Ateis gi pagaliau diena, kada aš būsiu laisvas – po pirmosios gyvenimo mokyklos. Į ateitį žiūriu ramiau ir su pasitikėjimu. Žinoma, dvasia piktinasi neteisingumu, kurs mums padarytas per mano suėmimą. Bet po lagerio patyrimo charakteris bus stipresnis. Aš dažnai išgyvenu lyriško pakilimo momentus – ir nelaimėj galima rasti laimę: filosofiškai lyriškoj pasaulėžiūroj, su ramia išmintim žvelgiant į įvykius! Būk rami, mano Vanduk, aš išlaikysiu. Visi tavo žingsniai yra labai geri. Nesiųsk man degtukų (draudžiama) ir duonos (genda). Dabar siuntinių svoris nėra aprėžtas, bet man visiškai užtenka, ką Tu siunti. Ačiū, Daliuk, už obuolius! Bučiuoju Tave ir Daliuką širdingai ir myliu begaliniai, sapnuoju Jus, mano gerosios dvasios! Likit sveikos.

Jūsų Baliukas, Jūsų poetas –

Stutthofo kalinys


Stutthof,
1943.IX.7

Vanduk! Vanduk!

Rugpjūčio 30 d. gavau 3 siuntinius (iš tavęs, Jadzės, iš Būgių) – ačiū, ačiū!

IX.4 ir VIII.28 neatėjo iš Tavęs laiškai. Tavo paskutinis atvirukas buvo rašytas rugpjūčio 10 d. Daugiau aš nieko neturiu. Tavo laiškai yra vienintelė paguoda mano beprasmiškame gyvenime.

Ar atsimeni poeto žodžius:

Tu esi kaip sveikata!“

Vanduk! Tu!

Bučiuoju širdingai Jus abi.

Tavo Baliukas

Stutthofo kalinys


Stutthof
1943.IX.19

Vandukėli mano mieliausias!*

IX.15 gavau du siuntiniu – iš tavęs ir iš Rimkienės – labai ačiū! Atrodė, kad mano pažįstami pradeda jau mane pamiršti… Ir pagaliau, po 4 savaičių laukimo atėjo tavo laiškas IX. 18 d., rašytas rugpjūčio 30 d. Negali įsivaizduoti, kaip aš buvau laimingas! Ačiū, tūkstančius kartų ačiū Tau! Bet Stutthofe sėdžiu stipriai ir tvirtai. Mano atleidimas nepriklauso nuo lagerio administracijos, tik nuo generalinio komisaro Kaune. Priešingas tvirtinimas yra lengva neteisybė. Atrodo, kad lagerio administracija nežino daugiau už mane apie mano likimą. Visad pažadėt ir niekad žodžio netesėt – tai tokia politikos rūšis, kurios prasmės aš negaliu suvokti. Žinau tik, kad tai yra geriausias būdas nelaimingų žmonių nervus gadinti.

Aš žinau, Vanduliuk, kaip sunkus yra Tavo gyvenimas. Dažnai matau tave dvasios akimis labai aiškiai – kaip tu dirbi, kaip tu rūpiniesi, kaip tu kalbi… Aš matau Tavo veidą, tavo bruožus. Nuolatiniai sapnai skaidrina mano gyvenimą tais vaizdais. Kiek sunkiau man su Dalia. Nepavyksta man įsivaizduoti, kaip ji dabar atrodo, kaip ji dirba ir galvoja, ką gi, po mokyklos baigimo aš jos nesu matęs. Mano brangios, mano gerosios dvasios! Kad Jūs žinotumėt, kaip aš Jus myliu, kaip aš ilgiuosi!.. Na, apie tai nėr ką kalbėt, rašyt… Kokių man žodžių reikia? Abejoju, ar mane iš kalėjimo išleis – per dažnai tai jau buvo žadėta. Kai netikėtai kuomet mane paliuosuos, kurį laiką aš negalėsiu dirbti protinio darbo – mano dvasia, mano nervai yra visiškai išsemti. Abejoju, ar Tau pavyks mane aplankyti. Berlyne ar kur kitur aš esu nereikalingas – esu nedarbingas. Pasilsėt galėsiu tiktai namie, pas Tave ir Dalią. Todėl nedarau jokių planų ateičiai. Tebūnie kas bus. Aš jaučiu Jus abi taip arti – kad man atrodo, kad aš tik vakar su Jumis buvau – mano mielos, mano brangios! Pabučiuok širdingai Dalią!

Nerašyk man daugiau kaip 60 eilučių (eilučių ilgumas nenustatytas!).

Ačiū Tau, Vanduk, ačiū!

Ir bučiuoju Tave širdingai!

Tavo Baliukas


Stutthof
1943.IX.26

Vanduk, Rūpintojėle mano! [šitie žodžiai originale parašyti lietuviškai]

Vakar (IX.25) vėl gavau Tavo laišką, ir naktį vėl Tave sapnavau. Vanduk! Vanduk! Taip daug norėčiau Tau parašyti, bet per daug tave gerbiu, kad šitame laiške galėčiau apie mano jausmus rašyti. Nelaimėj reikia būti išdidžiam. Aš jaučiu ir suprantu Tavo rūpesčius, ypač sąryšy su pasauliniais įvykiais. Galima būti ramiems, velnias nėra toks baisus, kaip jį maliavoja. Ypatingai Vilniaus gandų nereikia rimtai imti. Aš sėdžiu stipriai ir tvirtai! Poryt persikeliam į žiemos barakus. Kai mus pagaliau paleis, greičiausiai ne į Berlyną, bet į Lietuvą. Gal tu gali man atsiųsti: 1) paliudytą pono Fritsch pažymėjimą, 2) pono Vilniaus gebietskomisaro raštą, kad jis leidžia man gyventi Vilniuje ir Vilniuje atlikti tą darbą, kurį man paskyrė Universitetas, kadangi Vilniuje yra mano per 20 metų surinktoji biblioteka, mano archyvas, mano mokslo medžiaga ir tt. Aš nebeturiu pirštinių. Žiemai man bus reikalingos senos sportinės kojinės – storos. Pereitą savaitę esu gavęs Tavo pakelį (su pyragaičiu), ankstyvesnis buvo su taboka. Atsiųsk man dar mano tabokos – draugai padeda man ją naikinti. Su rūkalais pas mus trumpa. Labai gaila, kad mūsų draugų siuntiniai nusiųsti atgal. Nereikia paketų siųsti apdraustu būdu (iš Rimkienės esu gavęs).

Mano miela, mano geroji Vanduk! Kaip aš norėčiau būti su Tavim – dirbti ir kurti. Dabar aš rasiu naujas spalvas, naujas melodijas – ir visa tai bus Tau ir Daliai, aš taip ilgiuosi kūrybos darbo. Mano dabartinio gyvenimo beprasmingumas mane stačiai pjauna. Mano miela, mano geroji Vanduk! Bučiuok Dalią, sveikink pažįstamus, kurie manęs dar nepamiršo! Geroji Vanduk!

Tavo Baliukas


Stutthof
1943.X.5

Adreso pakeitimas:

Block XI

Vanduk, Rūpintojėle!

X.2 esu gavęs 2 Tavo atviruku ir X.4 – paketėlę.

Vanduk, ar tu mane girdi?

Tavo Baliukas


Stutthof
1943.X.12

Vanduk, mylima!

X.7 esu gavęs paketėlį, X.10 – atviruką, pinigus ir obuolius iš Dalios ir vėl X.12 – du siuntiniu. Ačiū tūkstantį kartų! Aš esu labai susirūpinęs Tavo ir Dalios tolimesniu gyvenimu. Ar Jūs paliekate mieste? Deja, aš nieko negaliu Tau padėti – daryk viską kaip pati išmanai ir kaip jauti. Jeigu aš galėčiau būti dėl Jūsų ramus, mano gyvenimas būtų kur kas paprastesnis. Aš nežinau, ar aš galiu Tave dar apsunkinti paketų siuntimu. Aš spėju, kad Tu pati turi nedaug maisto, siųsk man ką gali, tik abi su Dalia nebadaukite. Žiemai norėčiau turėti: 1) kokias nors pirštines – neturiu jokių, 2) storas, vilnones kojines (senas sportines), 3) daugiau taboko (mano senojo), – draugai man padeda jį naikinti, 4) tavo specialų kavos mišinį – ją man gydytojai pataria, 5) rašalo plunksnai (Dalia žino kokio), 6) vieną pakelį languoto ir 1 pakelį rašomojo popieriaus iš mano knygų spintos, 7) mosties nuo egzemos (knygų spintoj, vidury, viršuj, už knygų). Man labai nemalonu, kad rašau Tau tokius reikalų laiškus. Dūšioje esu visad kartu su Jumis, nuolat jaučiu Jūsų rūpesčius ir vargus, visad norėčiau Jums padėti. Čia vis esu senoje vietoje raštinėje – prie darbo laikas greičiau praeina. Aš neišpasakytai Jūsų ilgiuosi, bet tam niekas man negali padėti. Apkabink, bučiuok mūsų mielą Dalią – aš didžiuojuos turėdamas tokią dukterį – aš myliu ją begaliniai. Sveikink tėvą ir pažįstamus, kurie manęs dar nėra užmiršę. Aš gana aiškiai įsivaizduoju Jūsų gyvenimą. Aš žinau, kaip Jums sunku yra per gyvenimą irtis. Na, ką gi. Bučiuoju Tave ir Dalią, mano gerosios dvasios, būkit sveikos!

Jūsų Baliukas

(Tęsinys kitame numeryje)


* Mūsų tarnaitė Vilniuje – V. S.
* Vokiškai rašytame laiške išplėstinis kreipinys užrašytas lietuvių kalba. Tai – pirmasis laiškas, rašytas iš Štuthofo, kuriame B. Sruoga į žmoną kreipiasi lietuviškai.
* Kazį Borutą.
* Muzikas Antanas Krutulys – iš savo ūkelio Jerozolimkoj prie Vilniaus jis šelpė mieste gyvenusius lietuvius maistu, taip pat ir mus. – V. S.
* Vladimiras Zubovas – V. S.
** Mykolas Biržiška – V. S.
* Čia paminėtieji lenkų rašytojo Vyspianskio žodžiai: „Miales, chamie, zloty rog – ostal ci się ino sznur!“ (Turėjai, chamai, aukso ragą – pasiliko tau tik virvė!). – V. S.
* Antanas – Smetona, mirė 1944. I. 9 Clevelande, USA – V. S.
Jurgis – Baltrušaitis, miręs 1944. I. 3 Paryžiuje – V. S.
** Sakinį mėlynu tušinuku pabraukė ir šalia savo inicialus užrašė V. Sruogienė.

„Į pasaulį reikia žiūrėti linksmiau…“: Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ istorija

2026 m. Nr. 2 / Literatūrologę, humanitarinių mokslų daktarę Neringą Markevičienę kalbina Gediminas Kajėnas / Pernai sukako 80 metų nuo Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ sukūrimo. Beveik dvejus metus praleidęs Štuthofo koncentracijos lageryje…

Balys Sruoga. Dievų miškas. XII. Numirėliška dalia

2026 m. Nr. 2 / Kol laukiame autentiško Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ leidimo, rašytojo 130-ųjų gimimo metinių proga skelbiame nedidelį romano fragmentą.

Balys Sruoga. Laiškai iš Štuthofo (Pabaiga)

2014 m. Nr. 4 / Publikaciją parengė Neringa Markevičienė / Po ilgos pertraukos šį laišką gavau ne kaip paprastai, per Viekšnių paštą, bet per Mažeikius, kur dar paštas veikė karo įvykiams įsiliepsnojus visai prie mūsų. Vanda Sruogienė

Balys Sruoga. Laiškai iš Štuthofo (Tęsinys)

2014 m. Nr. 3 / Publikaciją parengė Neringa Markevičienė / Vanduk! IV.1 neatėjo iš tavęs laiškas. Gal aš jį gausiu IV.8? Pereitą savaitę atėjo siuntiniai: Nr. 16, 17, 19 ir 20 ir storas paketas iš brolių (šį kartą pilnoje tvarkoje) – padėkok jiems.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Brangiausieji Tėveliai

2013 m. Nr. 10

1960 metais dienos šviesą išvydo ilgai laukta knyga – solidi, lietuviška drobele aptraukta – „M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę“. Ją sudarė Valerija Čiurlionytė-Karužienė. Žodis krito kaip grūdas į išalkusią dirvą. Reikia tik pagalvoti, kokia epocha buvo ką tik pasibaigusi! Dar visai čia pat 1953 metai (Stalino mirtis) ir 1956 metai (Stalino nuvainikavimas). Ir visai nenuostabu, kad žmonės laukte laukė žemės atodūsio. Ir sulaukė – į mūsų kultūrą prabilo genius loci, tikras M. K. Čiurlionis, tikras jo žodis. Knyga skroste perskrodė stalinizmo ir komunizmo luitą – Lietuva gavo šansą pažvelgti į savo ištakas.

M. K. Čiurlionis prabilo į mus savo pasaulėžiūros, estetikos ir etikos mintimis. Atskirą knygos dalį sudarė laiškų pluoštas. Jų tarpe – laiškai Sofijai, savo sužadėtinei ir žmonai.

1973 metais, artėjant M. K Čiurlionio 100-osioms gimimo metinėms, Vytautas Landsbergis šiuos laiškus paruošė spaudai atskiru leidiniu, surūšiavo ir pakomentavo. Mirties 100-mečiui sudaryta nauja knyga (2011), jau be dirsčiojimų į sovietinę cenzūrą. 57 laiškai papildyti kultūros kontekstu. Šiame leidinyje pagaliau paskelbtos ir kelios ištraukos iš paskutiniojo M. K. Čiurlionio laiško. Kodėl tik kelios? Ir kodėl tik su vienaprasmiu komentaru?

Paskutinieji M. K. Čiurlionio metai, praleisti Pustelnike, šaukte šaukiasi teisingumo. Kaip juos nugyveno genijus? Kiek toje baisioje tyloje buvo ligos, kiek tariamos ligos, kiek prievartinio „gydymo“? Klausimai pilasi kaip iš gausybės rago. Atsakymų nėra.

Savo prisiminimuose Jadvyga Čiurlionytė užrašiusi: „Ir štai pavasariop /1911 m./ atėjo Stasio laiškas, kuris mus sukrėtė: „Kastukas pasveiko!“ Viltis nušvietė artimuosius. Tačiau ji čia pat ir užgeso: šv. Velykų savaitę Mikalojus Konstantinas išėjo anapilin.

Vargu ar džiugus šis faktas – kad tik dabar, praėjus 102 metams po M. K. Čiurlionio mirties, „Metai“ pagaliau skelbia visą paskutinįjį jo laišką. Tačiau tai reikėjo padaryti, nes be jo mes negalime matyti „viso Čiurlionio“.

 

Arvydas Juozaitis

Iš lenkų k. vertė Algis Kalėda

 

[1910.XII]

Brangiausieji Tėveliai.

Pirmuose savo laiško žodžiuose sakau Garbė Jėzui Kristui, kuris ką tik užgimė. Tikiuosi, kad atsakysite Per amžių amžius amen, visi kaip vienas Čiurlionių Šeima. Senas jaunas Didelis mažas liesas riebus trumpas storas plonas gležnas silpnas, stiprus ligotas paliegęs, kurčias aklas nebylys, kvailas protingas išmintingas, durnius mažakalbis ir plepus, išvaizdus ir bjaurus, gražus ir šlykštus, kvepiantis ir smirdintis, skylėtas ir sulopytas, [suvytęs (?)] ir išdžiūvęs, sąmojingas ir nerangus kelmas, vienu žodžiu, visos sielos, garbinančios Viešpatį Dievą ir gimusios, paleistos bet kokiu būdu iš kūno. Visi taip [sakote], o aš savo laiško pokalbį tęsiu toliau ir taip sakau. Kas ten pas Jus, tokie jūs anokie, girdėti, kaip [kodėl] tas teisėtai atsiradęs, [vos truputį] panašus į savo motiną. Vėliau turėtų būti mandagus, gerai išauklėtas ir mielas, beje, veršiukui tokių gerų bruožų įgyti nesunku, jie visada mieli, malonūs ir simpatiški. Su motina karve turi gerai bendrauti, sugyventi santarvėje ir pavyzdingai, jokių nesusipratimų niekada neturėtų būti. Jokiu būdu. Karvė, kaip manau, kainuos apie 80 rublių, ir tai jau su sūnumi arba dukra, o jeigu ne – tai ir 90 arba 100-tą; tiek sugebėtume. Vienu žodžiu, karvė galėtų kainuoti iki 150 rublių, na, ir taip. O dabar [dar] šieno karvei, pirmai pradžiai 10 maišų, tik gražaus, gegužę [pjauto]. Ir [dar] 20 pintinių pelų, o vėliau tai jau tik reikės melžti ir gerti pieną. O tai lengva, juo labiau kai pienas baltas ir riebus bei skanus. Gera karvė neturėtų pieno gailėti ir turėtų per dieną duoti nuo 8 iki 14, 20 gorčių. Pieną bus galima pardavinėti po 5 [?] kvortą, ir brangiau, arba daryti iš jo labai skanius sūrius, sūrio pyragą, pasukas, sviestą, grietinę, grietinėlę; įvairių rūšių sūrius – kaip šveicarišką, olandišką, lietuvišką, žemaičių, Rokforo, [Pri Rozentovo (?)], vengrišką brinzą ir apskritai viską, ką tiktai įmanoma. Apskritai, kai karvė yra, tai jau yra ir didelė įvairovė – ir to, ir ano, ir nieko netrūksta. Su karve žmogus nepražus – tai visas palivarkas, tai turtas, tai lobis, ir ką aš čia tuščiai kalbu. Karvė tai yra Karvė, net pats Nietzsche kalbėjo, kad Karvė – tai atrajojantis [kramtantis] gyvūnas ir patarė, kad žmonės daugiau kramtytų, nes tai labai geras įprotis, ir būtinai reikia pirkti karvę, taip. Taigi dabar reikia jos paieškoti, surasti. Važiuoti į Seirijus, į Merkinę, į Marcinkonis, Varėną, į Pariečę, į Gardiną, į Ratnyčią, į Mizarus, į Baltašiškę, Janapolį ir t. t.

Tai tokie juokai. Taip, o dabar vėl apie ką kita. Apverskime karvę [uodega į viršų] ir pažiūrėkime, kas tenai matosi. Taigi visų pirma mus nustebina, kas yra po uodega. Nieko įdomaus, o vis dėlto geras dalykas. Tad pašnekėkime tik dar truputį. Taigi tokia karvė jau yra, ir viskas gerai, pasižiūrėkime į visa tai iš arčiau.

Karvę, suprantama, reikia prižiūrėti ir gerai pašerti; kai bus šieno, tai viskas bus gerai. Tad toliau kalbu, jog tvarka, matome, kaip viskas į gera išvirsta. Reikia tik pagalvoti, apsvarstyti. Karvė jau nupirkta, šieno yra pakankamai, nieko netrūksta, turbūt tiktai paukščių pieno. Tačiau tai šen, tai ten, tai čia matome, kad dar ano trūksta, o tas nesutvarkyta etc. Tvartelį reikia gerai aptvarkyti, na, ir taip. Ką ten daugiau, aha, tegu Tėtis pirmiausia gerai sutvarko tvoras, vėliau stogą, dar vėliau [pamatus], langus etc. Bet Darbo bus, oi, bus, tačiau darbas mylimas, nes savo [namuose] ir sau – buitį pagerinti, kad būtų gerai, nepaprastai gerai, geriausiai geriau negu pas [kitus] žmones.

Siunčiame čia truputį [pinigų (?)], tegu Tėtis iškart nuperka medžiagų namo remontui. Reikia jau ruoštis, Pavasaris čia pat; lentelių reikia porą tūkstančių nupirkti, na, ir statybinių medžiagų, kadangi statysime naują trobesį. Na, ir taip. Iš mano kambarių prašom į balkoną išnešti paveikslus, kad išdžiūtų, nes, atrodo, netrukus bus reikalingi. O dabar pakalbėkime apie ką kita. Pavyzdžiui, girdėjau, kad Čiurlioniai pirko paršiuką, o veikiau kiaulikę; taigi sveikinu; taip, taip, kiaulė labai gerai, bet karvė taip pat, o dar geriau. Taigi dabar visų pirma ilgėkimės [laukime] Karvės. Karvė, kaip žinia, turi būti gera, išvaizdi, meili, simpatiška, turi būti su uodega, ragais, galva, [turi turėti] keturias kojas, pilvą, drėgną snukį, baltai rausvą liežuvį ir t. t. Visa tai labai lengva į karvę žiūrint surasti. Ši karvė privalo nemėgti raudonos spalvos, turi būti veršinga ir būti nors su vienu veršiuku.

[Reikia] džiaugtis ir juoktis iš džiaugsmo. Aš, pavyzdžiui, kai pasakysiu vieną dalyką, tai visi taip apsidžiaugs, kad net baisu. Kalbu apie Petriuką; jis vargšas jau nusikamavo sėdėdamas tuose Druskininkuose, tad nusprendėme jį paimti į Piterį ir atiduoti į konservatoriją, tegu turi, tegu mokosi, tiktai reikia, kad Petriukas imtų plušti daugiausia su Harmonija, nes reikės laikyti egzaminą, o tai ne juokai, Peterburge baisiai kala, taigi reikia ir gerai pasirengti. Petriukui reikia išlaikyti kontrapunktą, ir privalo išlaikyti gerai, kad man nebūtų gėda – na, ir tikiuosi, kad išlaikys kuo geriausiai. – Taigi Švenčių, vadinasi, ruošiamės, ir važiuoja Petriukas, Jasiukas, Valė, Tėtis, Mama. O mama važiuos į Vilnių, kad pagaliau išsigydytų tą akį ir dantis. Ten yra l. [abai] geri daktarai ir dantistai. Gimbutaitė [owna] neabejotinai už darbą nieko neims, tiktai už medžiagas – taigi kainuos kelis zlotus ir keliolika grašių, o tai smulkmė. Dabar toliau.

[Ir t. t.] Kai mes atvažiuosime, tai padėsime ir Žodžiu, ir darbu. Tik prašau, nesibarkite su mumis, nes mes to nemėgstame. Na, ir taip. Šulinį taip pat reikia kuo greičiau sutvarkyti ir apskritai reikia susiimti. Tėtei tikrai netrukus bus kokia nors gera vieta, rašiau Kunigui Jarulaičiui, žadėjo, kad išsistengs ką nors gero, na, ir taip, o dabar prašau. Kai atvažiuosime, tai geriau pasitarsime, o dabar prašau tiktai prisiminti, kad mes iš visos širdies trokštame, kad būtų gerai, na, ir suprantama, kai atvažiuosime, tai iškart kibsime į darbą. Ko jau ko, o darbo lig valiai, šis prie vieno, tas prie kažko kito, pamatysite, net dulkės rūks. Svarbiausias dalykas, kad būtų geras sutarimas, o kitkas – niekai [prieššventinių dienų (?)], ot, ir gerai bus. Tuojau pat imsimės šulinio daržo karvės medelių veršiuko, imsimės namo stogo lubų langų durų krosnių tvoros priebučio priemenės ir visko. Taip pat gerai būtų viso to imtis su įkarščiu, kaip mums ir pritinka. Nei darbo, nei pinigų nereikia gailėtis, kadangi, kaip žinoma, tai yra menkas ir įgyjamas daiktas, o [pinigų] šiais metais turėsiu daugiau kaip proto, kaip dumblo, kad tik, duok Dieve, užtektų fantazijos, kur juos dėti, tai jau su kitais dalykais bus gerai.

O dabar tai jau viską aptarėme, na, ir taip.


Verčiant atsargiai, atsižvelgiant į galimas autoriaus intencijas, taisyta skyryba, kadangi M. K. Čiurlionis, kaip atrodo, – ypač laiško pradžioje – sintaksinius darinius grupuoja į tam tikras sekvencijas, išskirtas kableliais. Kadangi kai kurie fragmentai nėra rišlūs, galimi vertimo nenuoseklumai. Taip pat siekta išsaugoti kolokvializmus ir pašnekesiui būdingus jaustukus, pasikartojimus. Neaiškūs originalo žodžiai, taip pat galimi vertimo variantai rašomi laužtiniuose skliausteliuose. – Vertėjo pastaba.

Nida Gaidauskienė. Postliudas Uosto fugai

2018 m. Nr. 10 / …Vienintele mano, tokia mylima iš Uosto gatvės… M. K. Čiurlionis Eilutės nuotrupa iš 1909 m. lapkričio 20 d. laiško, kurį Mikalojus Konstantinas Čiurlionis rašė savo jaunai žmonai Sofijai iš Druskininkų į Plungę, ką tik aplankęs Vilniuje

Jonas Bruveris. MKČ laiškas

2013 m. Nr. 10 / „Norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, iš mūsų dainelių [taip Čiurlionis vadino liaudies dainas – J. B.] ir bekraščio mano ilgesio“, – rašė Čiurlionis 1908 m. lapkričio 19 d.

Arvydas Juozaitis. 101 metai be M. K. Čiurlionio. Tabu

2012 m. Nr. 10 / Ką tik nuaidėjo 100-osios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio išėjimo metinės. Skaičių magija primena, kad pasitikęs savo gimimo šimtmetį kūrėjas pateikia paraišką amžinybei, o minint jo mirties šimtmetį patikrinama…

Aldona Elena Puišytė. Ką gyvenimas įrašė

2013 m. Nr. 7

Atminties slėpinys
Prisiminimai yra vienintelis rojus,
iš kurio mūsų niekas negali išvaryti.

Jonas Paulius II


Aurelijus Augustinas savo „Išpažinimuose“ atsiduso su nuostaba: „Didžiulė yra atminties galia, bauginamai didžiulė, mano Dieve, gilus ir beribis ruimas. Kas yra pasiekęs jo dugną? Ir tai yra dvasia, ir tai esu aš pats! Kas tad aš esu, mano Dieve?“

Iš tiesų, kaip ir kur išlieka mumyse visi prisiminimų įrašai ir atspaudai, artimųjų veidai? Kas vienatvės ar nemigos valandą atsuka laiko juostą ir rodo užmirštus vaizdus, iškylančius ir ryškėjančius iš naujo sąmonės ekrane? Kyla vienas po kito atminties erdvėje ankstyvos vaikystės vaizdai, blykčioja – daiktų formos, spalvos, garsai, kvapai. Prisikelia, kalba, džiugina ar liūdina. Švysteli išėjusiųjų į amžinybę artimųjų veidai, ataidi jų žodžių nuotrupos…

Įstabi atminties galia. Užsimerkiu ir matau gražią tėviškės sodybą Jurgeliškiuose. Šlaite žydi žibutės ir baltažiedės. Gandralizdyje kleketuoja gandras. Ant aukštai ištemptų laidų sutūpę sūpuojasi ir krykštauja būriai kregždžių. Srūva skaidrūs Antvardės vandenys, juose blykčioja mažyčių raudžių pulkai. Saulėtas šventadienis. Antai atvirame seklyčios lange lengvas vėjas plaiksto baltą muslino užuolaidą, už jos pasirodo nušvitęs mamos veidas… Staiga – iš kur? – brolio Poviliuko (jau mirusio) balsas, varpeliais puoštų kamanų žvangesys, prunkštimas žirgų, tėčio kinkomų į geltoną brikelę ant risorių (vadindavom ją karieta)… Regiu ir save, apvilktą žydrom gėlytėm marguojančia gelsvo kartūno suknute, lakstančią Paantvardžio pievoje tarp žydinčių snaudalių ir smilgų. O vakare virš lovelės palinksta mamos veidas, nes aš bijau likti viena. Mama ramina ir pasakoja apie angelą sargą, budintį prie kiekvieno vaiko. Ir aš ramiai užsnūstu, girdėdama baltų jo sparnų šlamesį galvugaly…

Auštantis rytas, langas pravertas į ūksmėtą žydintį sodą su žaliais šešėliais ant žolės. Girgžteli sodo varteliai, kažkas ateina pro klėtį smėlėtu taku. Vaikiško smalsumo genama, pašoku iš lovelės, bėgu prie lango: a, tai ankstyvas kaimynas Kaziukas, kartais pašokdinantis mane ant kelių – „kius kius į Šakius pyragėlių pirkti…“ Nušvitusioje atminties erdvėje matau kaimo vyrus, girdžiu dalgį, plakamą prieš šienapjūtę, eis pjauti rasotų baltųjų dobiliukų. Moteris regiu, velėjančias žlugtą prie Antvardės. O jų vaikai dūksta sekmadienio popietę su mumis pjuvenų „kopose“ prie tėčio lentpjūvės. Net atrodo, kad užuodžiu tik vakar išpjautų sakuotų eglės lentų kvapą. Matau seses, apvaliaveides paaugles, gėlyne skinančias lelijukus…

Kur visa tai įsirašė? Kaip? Kokioje atminties (pasąmonės? viršsąmonės?) juostoje? Kokiam sielos veidrody atsispindi tarsi atgiję iš naujo? Susiburia atsiminimai, jie kuždasi, juokiasi ir verkia. Švinta veidai, vaizdai, tokie gyvi ir spalvingi. Nesuprantu kaip, jei visa jau anapus laiko, jei ne vieno iš tų žmonių likę tik fotografijose dylantys bruožai, daiktų – tik vardai žodyne? O ir aš jau toli nuo ano laiko. Čia gyvenę žmonės paliko savo buvimo ženklus. Jų delnų šiluma susigėrė į liestos obels kamieną. Sūrus prakaito lašas darbymety nukrito į išartą dirvą. Minčių ir jausmų energija pasklido erdvėje. Giesmių ir dainų aidai, šventadienių vakarais aidėję Antvardės pakrantėse, atsimušę į Paantvardžio giraitę nuskendo upelės vandenyse. Gūdžios pokario metų raudos ištirpo vakaro sutemose. Jaučiu visa tai širdimi, o ypač ryškūs praeities vaizdai iškyla, kai nūnai aplankau sodybos griuvėsius, apaugusius dilgėm ir kiečiais… Gal toje erdvėje yra išlikę praeities įvykių įrašai – kas žino? Ir mes nežinome, kokius ženklus paliekame nematomo visatos archyvo manuskriptuose. Kodėl ir kaip viskas saugoma atmintyje, net kadaise atrodžiusios nereikšmingos smulkmenos? Išblukę vaizdai ūmai atgyja ir iškyla, ryškėja, prabyla iš naujo. Kažkas atrakina atminties duris ir šviesos spindulys apšviečia slapčiausius jos užkaborius.

Mano vaikystės kaimo vaizdai tebėra many kaip unikalus įspaudas atminties pergamente. Žinau, jis vienintelis, kito tokio nebus. Žiburiai čia žibėjo vakarais tarp giraičių, pakeleiviui rodydami kelią į svetingą sodybą. Dabar tik many, tik mano atminty nelyg amžinybėje viskas atsikartoja. Bet juk nieko nebėr, tai iš kur many viskas taip gyva? Juk beliko ten tik tėvų kapas Girdžių bažnytkaimio šventoriuje. Ten žydėjo tamsiai mėlynas našlučių aksomas ant mamos širdies, aną tolimą pokario pavasarį pasodintas, ankstyvos netekties graudusis ženklas… Vis dar meldžiasi mano krašto žmonės toje pačioje medinėje bažnytėlėje, kurioje andai ir aš kartojau savo maldas.

Aiman, jau tik sapnuose žydi pelargonijos vaikystės lange. Žvelgė pro jį didžiaakė mergaitė nuostabos pilnu žvilgsniu į pasaulį, nes dar nežinojo, kas jos laukia pradėtojo kelio vidury. Ir gerai, kad nežinojo. O gal kažkas jos sielos gelmėse jau ir žinojo? Niekas tada nesuprato, ko taip graudžiai pravirkau tą vakarą, kai ėmė degti artimo kaimyno Vasiliausko jauja, o žmonės bėgo su kibirais prie Antvardės, sėmė vandenį ir gesino gaisrą. Gal tai buvo būsimų negandų nuojauta?.. Vyniojasi vidinė atminties juosta. Gal ta pati, kuri išsivynios ir „Gyvenime po gyvenimo“? – kaip Raimondo Mudžio tyrimuose paliudyta.

Ar įmanoma atkurti praeities visumą su andai svarbiom smulkmenom? Deja, iškyla tik atskiri fragmentai, vaizdų iškarpos, žodžių nuotrupos… Kaip ir bundant iš sapno: kartais niekaip nesiseka atkurti kažko, rodos, labai svarbaus, regėto sapne ir atpažinto. Žybteli nereikšmingos smulkmenos. O vėliau supranti, kad tie maži dalykai gal ir buvo patys svarbiausi, tik prie jų buvai taip arti, kad net nepastebėjai. Slėpininga atminties galia iš slaptųjų saugyklų kartais iškelia, rodos, visiškai nesvarbius dalykus, bet gal širdžiai be galo artimus.

Atmintis man – metafizinis slėpinys. Ji tarsi padeda susigrąžinti prarastą laiką, praeičiai suteikia gelmės ir prasmės. Joje – šaknys, laikančios ir maitinančios dabartį. Kaip ženklas paveldėto žiedo antspaude – ką ji primena, į kokias gilumas veda sapnuose, regėjimuose, nuojautose? Atsisakyti praeities, gyventi tik dabartyje reikštų plaukti per gyvenimo paviršiaus putas. O prisimindama ir kalbėdama apie praeitį, aš tarsi vykdau kūrybinį perkeitimo ir įprasminimo aktą. Galbūt, klaidžiodama slėpiningoje atminties erdvėje, rašydama apie būtąjį laiką, tarsi toji pasakos našlaitė Elenytė aš išsivesiu jau sulaukėjusias sodo obelis, andai žemėm užverstą šulinį su jame nuskendusiu mėnuliu, mamos pasodintą tamsmėlynes uogas nokinusį vynmedį ir, įsėdusi į tėčio obuolmušiais žirgais pakinkytą brikelę ant risorių, išvešiu viską į saugią kūrybos erdvę, taip apsaugodama praeitį nuo raganos griovėjos – užmaršties? Juk ne veltui Heidegeris kalbą yra pavadinęs „būties namais“, o meno kūrinį – „būties atvirumo vieta“. Tuose būties namuose aš ir trokštu apgyvendinti praeities blyksnius, kad neprapultų niekio dulkėse.

Štai genties artimieji susirenka atminties erdvėje, būriu apsupa mane arba nelauktai įsiveržia į sapnus prašydami, kad papasakočiau jų, paprastų žmonių, nepaprastus likimus. Jų akys, žvelgiančios iš senų fotografijų, tarsi klausia: ar tik kunigaikščiai ir karžygiai lemia tautos lemtį? O mes? Ar nemylėjome šitos žemės, ar nesėjome rugio duonai kasdienei ir kviečio – Amžinajai, dalijamai sekmadieniais parapijos bažnyčioje? Ar ji nepabarstyta mūsų prakaito druska? Kažkas pasakys: jūsų genų ženklai lieka vaikuose ir vaikaičiuose. Taip, iš tiesų lieka. Tačiau jie turi savo gyvenimus, kuriuos jiems reikės išmokti gyvent patiems, atrasti savąjį vienintelį kelią. Deja, jau nebėra tų giliųjų šaknų gimtosios žemės dirvoje. Išgriauti nuo amžių saugoti senieji židiniai, tamsa ir pelenai užklojo išgęsusias jų žarijas. Antai prie gimtosios sodybvietės uosyje tebėra įkeltas gandralizdis. Bet jame nekleketuoja gandrų šeimyna, nes ir jie apleidžia sodybą, kai iš jos išvaromas šeimininkas. Atvažiavę vaikai ir vaikaičiai neberas čia vietos susėsti prie bendro stalo, kur galėtų prisiminti genties paveldą ir šaknis…

Kai žvelgiu į praėjusias dienas, daug kas jau atrodo panašu į sapną. Kūdikystėje šviesų ir džiugų, paauglystėje ir jaunystėje – okupacijų šiurpu sukrėstą… To, kas išgyventa, užtektų ne vienai knygai. Čia, prie senos upelės Antvardės, prasidėjo mano genties istorija, graži, graudi ir gūdi. Čia jau baigiantys išnykti jos atminimo pėdsakai.

Dabar tariu sau: dar laikas,
kol žemėje duoto tau laiko yra,
nors krenta sekundės, jos trupa
ir virsta į niekį, jei nesulaikytos,
skubėki, kol skirto tau laiko yra,
kalbėki dabar, širdie neauksaburne,
kas nebuvo ištarta andai, byloki,
kas paslėpta buvo tavy ligi laiko,
kurio su laiku ir visai nebeliks,
nes trumpas šis trupantis laikas
ir tokio daugiau niekada nebebus.

Vaikyste, tolstantis sapne…

Kai vaikystėje sykį paklausiau mamos, iš kur aš atsiradau, šypsodamasi pasakė: „Radau Antvardės upelėje. Vieną vakarą ėjau kojų plauti, ogi žiūriu – atplaukia mažas luotelis. Iš meldų nupintas, baltažiedėm apkaišytas. O jame guli maža mergytė. Tokia didžiaakė, šilko vystyklėliais suvystyta. Labai ji man patiko, paėmiau ir parsinešiau…“ Žinoma, patikėjau. Ar galėjo būti kitaip? Tik jau paaugusi sužinojau, kad gimiau šerkšnotą viduržiemį Vytauto Didžiojo metais. Bet tada mama jau kitaip paaiškino mano gimimą.

Ji žinojo daug pasakų ir legendų, vaizdžiai jas pasakodavo. Iš kur visa tai? Gal buvo girdėjusi iš savo mamos ar močiutės, gal perskaitė knygose, o gal ir pati ne vieną sukūrė? Apie nekrikštyto vaiko vėlelę: „Einu ankstyvą rytą į šlaitą šilbaravykių rinkti, girdžiu, kažkas tarp nukritusių lapų šiušena „šiu-šiu-šiu, šiu-šiu-šiu…“ Ogi iššoka mažas vaikelis. Baltais marškinėliais, basas. Plaukučiai gelsvi, garbanoti. Kaip aniuolėlis iš švento paveikslo. Jau buvo ruduo, vėsoka. Iš kur jis čia? Einu prie jo artyn, galvoju: vesiuos namo, aprengsiu, pavalgydinsiu. O jis bėga pro šalį ir graudžiu balseliu maldauja: „Išrink man vardą, išrink man vardą…“ Supratau: nekrikštyta dūšelė pakrikštyti prašo. Nubėgau prie Antvardės, pasėmiau vandens ir, žegnodama vaikelį, tariau: „Aš tave, Rapolai, krikštiju vardan…“ Kai tik peržegnojau, pasakiau „amen“, vaikelis bemat prapuolė iš akių…“ O jei tarp sausų beržinių pliauskų papuldavo drėgnesnė ir degdama imdavo keistai „cypti“, mama sakydavo: „Kenčianti čyščiuje dūšelė maldų prašo, sukalbėkime „Amžiną atilsį“ už tas, kurių niekas neprisimena…“

Kalbėdavo apie laumes, vakarais skalbiančias žlugtą Antvardės sietuvoje ir džiaustančias ant pakrantės karklų: „Tą pavakarę pievas buvo užgulęs rūkas, sunku ką nors įžiūrėti, bet girdžiu, „taukšt taukšt, taukšt taukšt“ kultuvės taukši. Einu arčiau, matau – penkios laumės Mėlynės sietuvoje ant liepto žlugtą skalbia. Viena atsigręžė ir taip piktai į mane pasižiūrėjo, kažką suburbėjo, kad aš nusigandau ir bėgte namo. Supratau, kad prie laumių geriau nesiartinti…“ Dar pridėjo: „Ir jūs, vaikeliai, neikit prie Mėlynės, kad laumės į gelmę neįtrauktų. Jos ten gyvena po juodalksnio kerplėša…“ Šis pasakojimas, be abejo, buvo ir perspėjimas mums, kad vieni neitume prie Mėlynės sietuvos ir nenuskęstume, nes ten labai gilu. Ir maudytis anksti pavasarį neleisdavo, perspėdavo: „Galėsit maudytis, kai peržydės vanduo…“ Sakydavo, kad tik laumės anksti pavasarį per pilnatį maudo savo vaikus. O jiems tos maudynės labai nepatinkančios, nes neperžydėjęs vanduo baisiai šaltas, tai jie klykaują lyg pelėdos.

Pasakodavo apie Dainių pelkėje už Jurbarko klaidžiojančias klystžvakes, kurios klaidindavo spanguoles renkančias moteris. Sakydavę žmonės, kad tai paklydusios dūšelės, geidžiančios suklaidinti ir kitus… Ir apie kipšiukus, toje pelkėje krečiančius visokias zbitkas… Pranciškų Agotėlei taip susukę galvą, kad nebežinojusi, kur esanti. Jai atrodę, kad saulė šviečianti iš šiaurės pusės, o už medžių slapstosi ir seka ją kažkokių keistų būtybių šešėliai. Persigandusi numetė krepšį su spanguolėm ir bėgo pakniopstom, kol parkrito palaukėje… Gaila, kad niekas tų pasakojimų neužrašė, o laikas daug ką ištrynė man iš atminties. Būdavo ir visokių iš pagonybės ataidinčių perspėjimų: „Nelaužyk šermukšnio šakelių – dantys išbyrės… Nemesk į ugnį žalio medžio – protėvių dūšelės verks… Kambaryje nešvilpauk – kipšiuką prisišauksi…“ Raminimas griaudžiant griaustiniui: „Nereikia nieko bijot. Trankos perkūnas, žaibai žaibuoja, o Dievo galybės nieks pergalėt negali…“

Kartais sapnuoju spalvotus sapnus. Tarsi būčiau ant ribos tarp sapno ir prisiminimų. Regiu bėgantį dulkančiu keliuku per baltųjų dobiliukų lauką dar mažą, jau mirusį savo brolį Poviliuką. Mamą regiu žydinčiam sode, jos veidas nušvitęs ir jaunas. Ji sėdi pietinėje klomboje tarp gėlynų, jos mėlyno aksomo suknelė apkritusi vyšnių žiedlapiais… Iškilo vaizdai net iš to laiko, kurio iš tiesų negalėčiau prisiminti. Tik žmonių veidai juose neryškūs lyg iš ūkanų išplaukę… Kažkas nesuvokiama! Ar tai vaizduotės kūryba, ar taip atsiveria giliosios praeities gelmės? Kam ir kodėl? Kodėl nesapnuoju pokario baisumų? Tarsi kažkas juos užblokavo atminty. Bet juk atsimenu, tik nesapnuoju. Ir ačiū Dievui.

Man ir vaikystė yra lyg slėpiningas, kažkada susapnuotas, tolstantis sapnas. Klausiu savęs: ar tai aš – ta tamsiaplaukė mergaitė, vilkinti gelsvo kartūno suknute, nuberta mėlynom gėlytėm, kartais ir dabar atbėganti į sapną? Iš ten, kur spindėjo žydra dangaus skliauto erdvė virš sodybos ir giraičių. Iš ten, kur nušvisdavo pavasariai su paukščių ulbesiu ir bičių dūzgesiu žydinčiame sode ar senoje dvikamienėje liepoje prie Antvardės. Pakrantės ievose ten kūkčiojo gegutė, akacijų krūme geltona volungė šaukė lietų. Žydėjo šlaite žibutės, baltažiedės ir violetiniai katilėliai. Snaudė žali ajerų kalavijai kūdros pakrašty, vakarais choru ten kurkė varlės. Iš pragręžto berželio kamieno tekėjo į ąžuolinį kubiliuką gaivinanti sula. Skraidė laumžirgiai virš upės, saulėje vaivorykštėm žėrėjo jų sparnai. Sruvo skaidrūs Antvardės vandenys, pulkais joje plaukiojo sidabražvynės mažos kuojos. Vos tik įbrisdavau į vandenį, jos ūmai iškrikdavo į šonus. O karštą vasaros dieną būdavo tokios tingios, kad galėdavau pagauti ir laikyti mažų delniukų kriauklėje su vandeniu, pasidžiaugti ir vėl paleisti į laisvę. Žuvinga buvo mano vaikystės upelė Antvardė: veisėsi joje lydekos, raudės, ešeriai, vėgėlės, kuojos, kitų ir vardų nebežinau. Gaudydavo jas iš karklų nupintais bučiais, graibstais ir tinklu, vadintu marška. Ją vilkdavo prieš srovę tarp krantų, o vaikų darbas – užėjus iš priekio pagaliais varyti žuvis į maršką. Iškėlę tinklą, imdavo tik dideles žuvis, o mažas paleisdavo atgal į vandenį.

Augau tradicinėje to laiko lietuviško kaimo šeimoje, tad buvau perspėta, ko daryti nevalia ir kas privaloma. Augom keturiese: turėjau brolį Poviliuką ir dvi seses – Saliutę ir Janutę. Tad buvo su kuo dūkti ir žaisti. Aš gi mažiausia – pagrandukas. Nebuvo didelio pertekliaus, bet nebuvo ir skurdo. Mano vaikystės aplinka – ne visai įprasta to meto kaimui. Pas mus dažnai užsukdavo svetimi žmonės, artimi ir tolimesni kaimynai. Atvažiuodavo jie išsipjauti lentų ar gontų į lentpjūvę. Ir dabar, rodos, matau juos, sėdinčius ant sukrautų prie lentpjūvės rąstų ir besikalbančius iki sutemos. O ir moterys kartais užsukdavo grįždamos iš Jurbarko turgaus karštą vasaros dieną – šaltu šulinio vandeniu atsigaivinti ar šiaip su mama pasikalbėti. Todėl namuose visada būdavo švaru ir tvarkinga, nes nežinia, kada ir kas gali užklysti.

Turėjome radiją su ausinėmis, kuris mums kėlė nemažai rūpesčių. Keturi vaikai, o ausinės tik vienos – kaip pasidalyti? Ypač laukdavom vaikų pusvalandžio, Pupų Dėdės ir jo anūkėlio Untanuko. Man tai būdavo džiaugsmai ir sielvartai. Buvau mažiausia, turėdavau laukti savo eilės, o ji ateidavo negreit. Vienąsyk baigėsi kantrybė, verkdama bėgau skųstis mamai, o ji neleido mažiausio vaiko skriausti. Brolis Poviliukas tada mane išvadino „gėda pelėda“… Bet tai tebuvo menki debesėliai džiaugsmu švytėjusioje vaikystės padangėje. Nebijojau griaustinio, nes tėtis sakė, kad mes „įžeminti“, perkūnsargiai saugo namus nuo žaibo, nors ir nesupratau, ką tie žodžiai reiškia. Virš namų buvo iškelta radijo antena. Ant aukštai ištemptų laidų supdavosi ir krykštaudavo kregždžių gausybė. Jų lizdų buvo pilnos pakraigės. Kaime sakydavo, kad laimingi tie namai, kuriuos mėgsta kregždės, jų nė žaibas neliečia.

Mokėjau vaikystėje džiaugtis mažais dalykais: nauju rūbeliu atlaidų šventei, spalvoto stiklo šukele ar auksaspalviu popierėliu nuo suvalgytų saldainių. Pasaulis atrodė jaukus ir palankus vaiko širdžiai. Tikėjau, kad už giraitės saulė nurieda į savo lovelę ir ten miega ligi ryto, nes taip sakė senelis. Viskuo tikėjau, ką sakė suaugusieji. Kad Velykų bobutė su voverytėm visą naktį dažo velykaičius, o prieš aušrą zuikiai važeliuose juos išvežioja vaikams. Kad Kūčių naktį gyvulėliai kalbasi žmonių kalba, o Trys karaliai keliauja pro mus į Betliejų lankyti užgimusio dieviškojo Kūdikėlio. Jais persirengę trys jauni vyrai ir juos lydintis angelas tuomet iš tiesų eidavo per kaimą. Labai nusivyliau pamačiusi juos čiuožiant ant užšalusios Antvardės. Argi karaliai gali elgtis kaip paprasti žmogeliai? Dar didesnį nusivylimą patyriau, kai angelas, atlydėjęs tuos Tris karalius, nusiėmė savo baltus aukso žvaigždėm nusagstytus sparnus ir pasidėjo ant suolo, o pats atvirto į paprastą kaimo vaikiną, likusį pas mus nakvoti. Trijų karalių šventės rytą mama šventinta kreida užrašydavo durų viršuje jų vardus: +K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Tos trys raidės lotyniškai reiškė prašymą ir palinkėjimą: Kristus tepalaimina šiuos namus; K (Ch – Christus), M (mansionem), B (benedicat). Tai buvo ir ženklas, kad čia gyvena gimusio Išganytojo išpažinėjai.

Keista. Juk viskas taip nutolę, o aiškiai prisimenu, netgi matau save žaidžiančią įstiklintoje verandoje medžio trinkelėmis iš tėčio lentpjūvės. Ant šviesių išplautų grindų krenta saulės spindulių pluoštai ir prie verandos augusio vijoklio lapų žalsvi šešėliai. Blyksi ir blyksi prisiminimų blyksniai… Menu: įsupta į didelę languotą vilnonę šiltą skarą (gal dar kūdikis?), nešama šerkšnotą žiemą į šlajukes. Kur mes važiuojame? Nežinau. Užmiegu liūliuojama varpelio aidesio, žirgo pasagų ritmiško bildėjimo į gruodą… Arba regiu dulkantį siaurą keliuką tarp baltųjų rasotų dobiliukų ankstyvą rytmetį. Širdis džiugiai šokteli – tai atvažiuoja dėdė Juozapas, visų mylimas ir visada laukiamas mamos jaunesnysis brolis.

Vasaros vakaras. Prisižaidusi, nusilaksčiusi basa per dieną jau nieko nebenoriu, krisčiau į lovelę ir miegočiau. Bet yra taisyklės, kurių privalu laikytis. Mama ima už rankos, vedasi takeliu per šlaitą Antvardės linkui. Brendu į skaidrų upelės vandenį, boluoja dugno akmenėliai. Prasidės kojų plovimo apeiga… Įsispiriu į senelio padovanotas mediniais padais šliurytes su aukso spalvos vinučių papuošimais šonuose ir kopiu su mama į kalnelį namo. Jaukus namų prieglobstis saugos baikščią vaiko širdį nuo supančio pasaulio grėsmės. Vienas keistas prisiminimas iš vaikystės andai virto eilėraščiu „Kodėl?“:

Vaikyste džiugioji, gulėjai
Žiedais lankoje apsiskleidus,
Tik nuostaba išplėstos akys
Ten švietė pro smilgas… Tyla
Sekmadienio gaubė meilingai
Laukus ir žibuoklių kalnelį,
Ir skliauto gilus mėlynumas,
Ir saulės vaiskus spindesys…
Kodėl man širdy ligi šiolei
Lemtingas akimirksnis švyti,
Kai slaptas būties įstabumas
Suspindo ūmai prieš akis?..
Pasauli! Aiman, aš nemoku
To grožio spalvų nutapyti,
Nemoku garsais išdainuoti,
Ką mirksnio tyloj išgirdau.

Buvo kaitri vaiskaus vasaros popiečio valanda. Ėjom su mama į pievą žolynėlių rinkti. Mama žinojo kiekvieno augalėlio vardą. Aš jos nuolat klausinėjau, mokiausi juos atpažinti. Galop nusibodo, atsiguliau tarp žolynų po žydru be debesėlių spindulingu dangumi. Aplinkui tyloje siūravo smilgos, vėdrynai, rasakilos, katilėliai. Ūmai išgirdau balsą, be galo švelnų, sklindantį iš tos begalinės skliauto žydrumos, tyliai giedantį, rodės, šaukiantį mane vardu. Ir pasijutau apgaubta kažkokios slėpiningos, daugiaspalvės blyksinčios vienovės, joje panirusi… Nusigandusi pašokau ir puoliau prie mamos klausdama, ar ji mane šaukė, nors gerai žinojau, kad tai ne jos balsas. Mama apglėbė mane, glostė galvą ir vedėsi namo tyliai kartodama: „Vaikeli vaikeli…“ O aš jaučiau, kaip mane supa didelis, nepažįstamas, paslapčių pilnas pasaulis… Tikriausiai ankstyvoje vaikystėje mes dar esame labai arti kitos tikrovės ir galime išgirsti jos aidus. Vėliau gal grubūs gyvenimo balsai juos užgožia. Augino mane ir mokė ne tik tėvai, bet ir toji aplinka, gamta su visa augalijos įvairove, su paukščiais, gyvulėliais, upele ir giraite. Ypatingas buvo vaikystėje džiaugsmo skaidrumas ir jausmų tikrumas. Ten aš buvau santarvėje su pasauliu ir savimi.

Daug kas atsinešta iš ten, iš kūdikystės metų. Ten išmoktos pirmos meilės ir gerumo pamokos maitinant tik ką gimusį ėriukėlį pienu iš buteliuko ar gydant iškritusį iš lizdo mažą paukštelį. Apverktas pirmasis praradimas jį laidojant sode, apkaišant jo kapelį saulučių žiedais. Kiti, daug skaudesni praradimai dar laukia ateityje…

Knygos – geriausios mano bičiulės

Jei kas paklaustų, iš kur mano poezija, kur jos šaknys, atsakyčiau nedvejodama: iš ten, iš Jurgeliškių. Iš tų lygumų lygumėlių tarp giraičių. Iš aukštumų, viršukalnių ilgesio. Iš rasotų rytmečių, vieversių čirenimo, iš paukščių čiulbesio žydinčiam sode. Iš bičių dūzgesio dvikamienėj liepoj. Iš giesmių ir dainų aidėjimo Paantvardžiais. Iš džiugios kūdikystės dar laisvoje Lietuvoje. Be abejo, ir iš baugščios paauglystės, iš dramatiško, šiurpaus okupacijos laikotarpio, iš pokario metų našlaitiškos vienišybės… O gal daugiausia iš dėdės kunigo, teologijos mokslų dr. Jono Puišio turiningos bibliotekos, kurią jis paliko mano tėviškėje traukdamasis į Vakarus. Joje buvo surinktos geriausios tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje išleistos knygos ir žurnalai. Dar mamai esant gyvai, mėgdavau paslapčia užkopti į salką ir jas sklaidyti. Mama žinodavo, kur ieškoti manęs, mažiausio savo vaiko. Net eidama uogauti ar grybauti į giraitę slapčia nešdavausi kokią nors knygą ir skaitydavau ją atsisėdusi laukymėlėje iki užsimiršimo. Žinoma, pintinėlėje uogų ar grybų tuomet būdavo kur kas mažiau. Skaičiau jau ne Vytės Nemunėlio „Meškiuką Rudnosiuką“, Kazio Binkio „Kiškių sukilimą“ ar Bronės Buivydaitės „Auksinį batelį“, o kur kas rimtesnes knygas, dar ne viską suprasdama. Tose knygose slypėjo pasaulis, kokio ilgėjausi. Gerasis likimas lėmė man anksti panirti į jų išminties gelmes.

Kiek toje bibliotekoje buvo knygų, kurios tada buvo naikinamos arba įkalintos specfonduose: Alberto Stoklio „Filosofijos istorijos bruožai“, Juozo Ambrazevičiaus, Jono Griniaus ir Antano Vaičiulaičio parengta „Visuotinės literatūros istorija“, Ernesto Helo dvitomis „Žmogus: Gyvenimas. Mokslas. Menas“ (vertė Antanas Maceina), šv. Augustino „Išpažinimai“, Orisono Sveto Mardeno „Valios jėga“, Fridricho Fiorsterio kūriniai. Buvo čia ir Džovanio Papinio „Tragizmai ir vyriškumai“, „Kančios liudininkai“, Antano Smetonos verstas Platonas, jo paties knygos. Filosofija ir teologija, kitų tautų versta grožinė literatūra, geriausia to meto lietuvių autorių poezija ir proza. Vardinti visas užtruktų per ilgai.

Iš poezijos knygų man artimiausios buvo Jurgio Baltrušaičio „Ašarų vainikas“, Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“, Jono Aisčio „Intymios giesmės“… Jurgio Baltrušaičio „Žinau, pažįstu seną lūšnelę…“ („Lūšnos daina“) išsyk užbūrė vaizdų gausa ir priminė eiliuotą pasaką. Panašiai veikė mano vaizduotę „Amžių vaidas“, kildamas „iš senovės pelenų“ su legendinių krivių eilėmis ir pačiu krivaičiu vaidilų rate prie šventojo aukuro… Skaitydama kitus eilėraščius, intuityviai jaučiau jų galią, tos poezijos ypatingą artimumą ir trauką.

Mano gyvybės
Rytą rasotą
Erdvės beribės
Stebino protą…

Kas dar yra taip gražiai, taip skaidriai ir paprastai pasakęs apie vaiko nuostabą regint pasaulio slėpiningumą ir grožį? Apie naktį žėruojančias ir širdį bauginančias žvaigždynų ugnis: „Naktį už durų / Ugnys žvaigždyno/ Ir gelmės jūrų / Širdį baugino…“ („Dainiaus ramentas“). Tą nuostabą patyriau vaikystėje gulėdama žydinčioje pievoje saulėtą vidurdienį ir žvelgdama į žydras, spindulingas dangaus erdves. Ir šiurpą – naktimis žėrint žvaigždėtiems kosmoso sūkuriams virš Paantvardžio giraičių… Ne vieną eilėraštį mokėjau mintinai, atsimenu juos ligi šiolei.

Bernardo Brazdžionio eilėraščio „Regėjimas“ posmai įkrito į širdį slėpiningu poezijos švytėjimu visam gyvenimui:

Aš matau tavo šviečiantį veidą
tyliame liūdesy –
kas paseks man be žodžio, be aido,
kas esi, kas esi.

O darnių sąskambių eilėraštyje „Mėnulio spinduly“ su aušra, užmigusia už sodo, ir klausimu „kas tau užmigt neduoda, / kas tau nubust neduos“ su ryto rasa ir nakties terasą puošiančiais vijokliais tarsi atsispindėjo ir mano pačios gyvenimas. Vasarą mansardos kambarėlio visus keturis langus apgaubdavo nuo verandos užkopę vijokliai. Pro juos naktimis krisdavo žalsvi mėnulio spinduliai… Pokario žiaurumuose stiprybę ir pasipriešinimo dvasią ugdė paskutinis jo knygos skyrius „Šaukiu aš tautą“ su sopulinguoju „De profundis“ pabaigoje.

Atminty aidi ir Antano Miškinio eilėraščio posmas iš ciklo „Laimė rudeniniam palte“:

Turbūt ir aust jau nebemoki,
Kasdien keistesnė vis darais.
Prašoksi dalią su berniokais
Giliais nedėlių vakarais…

Neprašokau savo dalios su berniokais. Miško broliai sakydavo, kad nedera šokti, kai tauta okupuota, o jos vaikai žūsta, kenčia lageriuose ir tremtyje. Tik pavasarį, krentant obelų žiedlapiams sode, niūniuodavau jo įstabųjį „Šiandien taip elegantiškai sninga, / Sninga žemėn medžių žiedais…“

Buvo toje bibliotekoje knygų ir lotynų, italų, graikų kalbomis. Nedidelių, puošniai išleistų, su auksuotais plonų lapų pakraštėliais. Jų paraštės prirašinėtos gražiu dėdės kunigo Jono braižu. Aštuoni „Lietuviškosios enciklopedijos“ tomai, o ir žurnalai „Athenaeum“, „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Logos“, „Soter“, „Trimitas“, „Misijos“, „Kosmos“, „Tiesos kelias“, „Saleziečių žinios“, „Šv. Pranciškaus varpelis“ ir kiti.

Knygų ir žurnalų tekstai veikė mano pasaulėjautą, ugdė, formavo nuojautą, kas yra tikroji poezija. Tai buvo man ir ankstyvo subrendimo laikas, dvasinės atsparos augimas. „Židinyje“ spausdintos literatūrinio gyvenimo apžvalgos, knygų recenzijos skatino kitokį literatūros supratimą, nei tuomet buvo brukama. Čia radau J. Griniaus straipsnį apie Oskaro Milašiaus kūrybą ir Hermano Hesės novelę „Preslerio paviljone“ apie vokiečių poetą Fridrichą Helderliną, kurio poezijos knygą vėliau netikėtai radau užsienio kalbų knygyne Vilniuje. Patraukė mane ta poezija ir pradėjau ją versti. Pasaulinės literatūros apžvalgoje šmėsčiojo didžiųjų poetų Franciso Žano, Džiuzepės Ungarečio, Eudženijo Montalės, Polio Valeri, Stefano Georgės, Rainerio Marijos Rilkės, Polio Klodelio, Šarlio Pegi pavardės… Buvo čia ir Alfonso Tyruolio verstų R. M. Rilkės, Hugo fon Hofmanstalio eilėraščių.

Man buvo artima Šatrijos Raganos kūryba, jos simbolizmo estetika. Žavėjausi apysaka „Sename dvare“ (jos mamatė man priminė mano mamą), novele „Mėlynoji mergelė“ (atpažinau joje savo svajones, pirmosios meilės atodūsius, troškau būti į ją panaši). Ligi šiolei man artimos Šatrijos Raganos mintys: „Grožis tai begalės atspindys. Tai nujautimas Dievo. Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą…“ Perskaičiusi Kazio Inčiūros knygą „Prie ežerėlio rymojau“ ir jos sužavėta, pati pradėjau rašyti romaną ir buvau jį įpusėjusi… Bet labiausiai nuo paauglystės mane traukė ir žavėjo slėpiningas poezijos aidėjimas. Kilo nenumaldomas troškimas ne tik skaityti, bet ir pačiai byloti tokiais darniais žodžių sąskambiais. Rašiau eilėraščius į storus languotus to meto sąsiuvinius. Aiman, tie trys jaunystės poezijos sąsiuviniai vėliau vieną lemtingą valandą supleškėjo krosnies liepsnose. Liko tik 1946 metais parašytas ketureilis, įrėžtas paminklo akmeny prie mamos kapo Girdžių bažnytkaimio šventoriuje. O, kaip norėčiau dabar atrasti tuos savo sudegintus eilėraščius anų dienų pelenuos…

Imu knygą iš lentynos, o atminty blyksteli vaizdas: tėviškė, sodo šlaite ošia medžiai, beldžia lietus į mansardos langus. Pasienyje mano lova, kurioje vasaromis miegodavau, o aplinkui knygos: etažerėje, paskubom sukaltose lentynose, ant palangių ir nedidelio apvalaus staliuko. Tai mano universitetai, didysis išminties ir paguodos lobis, svajonių ir vilčių pasaulis užplūdusioje okupacijos tamsoje, našlaitės vienišybėje po mamos mirties. Gūdžiais vakarais užsidegusi žibalinę ar karbitinę lempą ryte rijau tų knygų išmintį. Kartais šviesa čia žibėdavo iki aušros. Skaitydavau, kol užmigdavau su knyga rankoje. Grėsmingame pokario metų pasauly knygos man buvo geriausios bičiulės. Jos kalbėjo apie Dievo meilę, neišduodamą tiesą, perspėjo, guodė ir mokė. Ten aš pajutau, kaip šventai gali skambėti knygos žodis, uždegti širdį keistu ilgesiu kažkam, kas yra anapus žiaurios tikrovės. Tose knygose aš radau tai, ko ilgėjausi, tai buvo tarsi šviesus krantas už nešvarios, krauju ir melo srutomis putojusios pokario metų gyvenimo upės…

Kas aš būčiau šiandien be tų andai perskaitytų knygų išminties, poezijos grožio? Nežinau. Ar būčiau rašiusi? Taip, nes buvau Kūrėjo tam „užprogramuota“. Bet kaip būčiau rašiusi? Kokios būtų buvusios mano knygos be tų krikščioniškos minties gelmingų lobių? Neabejoju, kad jos turėjo lemiamos įtakos visam mano gyvenimui. Jų dvasia lydi mane iki šiolei. Dėdės bibliotekoje atradau poezijos sąskambius, filosofijos išmintį, teologijos gelmę, mistikos slėpiningumą… Knygos traukė kaip magnetas, skaitydama užsimiršdavau.

Aš buvau pasirengusi negirdėti jokio žmogaus balso, kad jo garsas netrukdytų mano tyliam pokalbiui su mylimomis knygomis“, – rašė garsi XVII a. Meksikos poetė ir vienuolė Chuana Inesa de la Crus. Galiu pasirašyti po šiais žodžiais, tarsi jie būtų mano. Ir aš tarp knygų viską pamiršdavau. Vis labiau troškau gyventi anoje realybėje, o ne rūsčioje tikrovėje. Knygos skleidė dvasios šviesą to meto tamsoje. Skaitydavau be saiko. Skubėdavau atlikti būtinus ūkio darbus, nuraminti alkanus gyvulėlius tvarte, kuo greičiau apsiliuobti, kad laisvą valandą galėčiau užlipti į savo kambarėlį ir panirti į svajonių pasaulį.

Nebuvau panaitė baltarankė, ko neišmokau vaikystėje, po mamos mirties teko pačiai išmokti. Reikėjo žinoti, kada pasėt daržovių rasodą ir kada sodinti daigus į lysves. Vėliau apkaupti, nuravėti. Prilaužyt burokų lapų, su čiečka sukapot runkelius, paruošti paršeliams jovalo, supjauti akselį… Dirbau tuos darbus iš pareigos ir būtinybės, o ilgėjausi kito, kitokio gyvenimo. Širdimi gyvenau toje tikrovėje, apie kurią buvo rašoma knygose. Gyvenau tarsi dviejose realybėse. Viena – šiurkšti, su kraujo ir mirties kvapu. Kita – toji, kokioje iš tiesų troškau gyventi. Antroji man padėjo visa pakelti, nes gilino supratimą, koks turėtų būti gyvenimas ir žmogus.

Jau ten gyvendama supratau, kad esu ne to laiko vaikas. Ir dabar atminties žvilgsniu žvelgdama matau save ten, palinkusią prie knygos vakare, ošiant sodo medžiams, rudeniniam lietui barbenant į mansardos lango stiklą pokario baisumų laike. Jos man bylojo apie kitokią, Dievo meilės nušviestą būtį. Iš skaitytų knygų ėmiau suvokti, kur turiu ieškoti tikrosios atramos. Vienišoje našlaitystėje patikliai glaudžiausi prie jų, ieškojau atsakymo, stiprybės ir vilties. Jos vedė į nepažintą pasaulį, romantišką, tokį patrauklų svajingai paauglės širdžiai. Skaičiau jas dar ne viską suprasdama, tik intuityviai nujausdama jose slypinčias gelmes. Iš jų aš, baikšti kaimo mergaitė, sėmiau išminties lobius. Jos ne tik guodė, bet ir kėlė aibę klausimų gūdžioje vienišo vienkiemio tyloje, kuriais neturėjau su kuo pasidalyti. Bendravau su to paties kaimo mergaitėmis, bet gyvenau savo minčių pasauly. Mano bičiulėms knygos visiškai nerūpėjo. Jų gyvenimo kelias buvo kitoks ir kitas.

Ar gaila, kad aš, „buožės dukra“, negalėjau studijuoti universitete? Ne tiek gaila, kiek apmaudu. Ne sykį esu pajutusi kreivą žvilgsnį: rašytoja, o nebaigusi lietuvių kalbos ir literatūros. Betgi ir Antanas Vienuolis buvo farmacininkas, ir poetas Georgas Traklis. O kiek rašytojų turi kitas profesijas arba neturi jokių! Ar būčiau daugiau išminties gavusi anuometiniame universitete? Manau, kad ne. Mano studijos tėviškės bibliotekoje buvo kur kas gilesnės ir tikresnės. Ar būčiau sovietiniame universitete ką nors girdėjusi apie Ernestą Helo, apie kurį prelatui Adomui Jakštui-Dambrauskui rašė laiške profesorius Stasys Šalkauskis: „Man asmeniškai Helo yra stiprinanti galybė…“ Toksai jis buvo ir man. „Žodis yra veiksmas. Štai dėl ko ryžausi kalbėti“, – knygos pratartyje sako E. Helo. Ne sykį vėliau ir aš, prisiminusi šiuos jo žodžius, ryždavausi kalbėti kūryba. Ir dabar, atsivertusi išsaugotas jo knygas, randu jose išminties, anuomet suteikusios man jėgų: „Išmintingas žmogus pakelia galvą stebėtis ir garbinti. Vidutiniškas žmogus pakelia galvą tyčiotis.“

Iš tų knygų jau paauglystėje daug ko išmokau. Jos man buvo didžiulė apvaizdos dovana. Padėjo pasirinkti gyvenimo kelią ir kryptį. Praradusi jaukią ir saugią vaikystės namų aplinką, aš ją kūriau savyje kaip vidinius dvasinius namus, kuriuose galėjau pasislėpti nuo atšiauraus pasaulio. Iš čia gal kilo ir tas nenumaldomas kūrybos troškulys, nes ji man padėjo kurti tuos namus. Tarp tų knygų supratau, kad esu tarsi paženklintoji, tai mano likimas. Rašyti, nors ir slapta, ne skelbimui, o tik sau. Niekieno neraginama ir nemokoma. Kas ir kokia yra tikroji poezija, supratau iš tų perskaitytų knygų ir savo nuojautų. Be sausų teorijų, kurias sugalvojo žmonės. Jokios teorijos neišmokys kurti, jeigu visatos Kūrėjas neapdovanojo talentu. Kūryba kyla iš slaptų sielos gelmių, kurių gal nesuvokia net pats kuriantysis. Ne kažkieno sugalvotos taisyklės, o talentas, vidinė dvasios ugnis, konkreti, nepakartojama asmens patirtis ir likimas yra kūrybos pagrindas.

Vėliau savo nuojautų patvirtinimą radau ir Jurgio Baltrušaičio laiškuose: „Kūrybinis pradas, glūdįs kiekviename mūsų, per daug individualus, per daug izoliuotas, kad taptų grubiai ir visam laikui nukaltos formulės turiniu. Ir nors kūrybinis pradas mumyse – vienintelė ir paskutinioji žmonijos viltis, jo puoselėti niekas mums negali padėti, o mažiausiai „mokykla“. <…> Kiekviena mokykla pamiršta viena: norėdamas kurti, menininkas pirmiausia privalo įsigilinti ir apvalyti savyje žmogų“ (iš laiško Aleksandrui Djakonovui).

Jei kas paklaustų, ko man labiausiai gaila iš sunaikintos tėviškės, atsakyčiau – dėdės kunigo Jono bibliotekos, jos išminties lobių, sudraskytų ir paleistų dūmais. Išsaugojau iš jos tik keletą knygų, kurias pasiėmiau bėgdama iš tėviškės nuo grėsusių represijų: vyskupo Juozapo Skvirecko verstą Naująjį Testamentą, Jurgio Baltrušaičio „Ašarų vainiką“, Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“ (gavau gražų įrašą, kai poetas grįžo į Lietuvą), Ernesto Helo dvitomį „Žmogus“, Alberto Stoklio „Filosofijos istorijos bruožus“, dar keletą kitų. Ypač branginau „Ašarų vainiką“, iš šios knygos puslapių man sklido guodžianti stiprybės ir tikėjimo dvasia. O žinojimas, kad poetas vaikščiojo tos pačios Antvardės pakrantėmis, jo poeziją nušvietė nepaprasto artumo šviesa.

O atminty dar žydi Paantvardžio pievos, dar srūva skaidrūs Antvardės vandenys ir žiba sodybų žiburiai. Tai buvo man padovanota ir liko su manimi. Primindavau sau nuolat: gali mane ištremti iš tėviškės ir tėvynės, bet negali ištremti manęs iš mano savasties ir atminties. Gyvenimas mokė mane širdies ir proto sukrėtimais. Ne tik šis regimas, bet ir kita, neregimoji Realybė, kurios didesnį paslapties kraštelį praskleisti leista gal tik pašvęstiesiems. Tačiau ir aš jaučiau, kaip veikia mano lemtį, perspėja ir sergi… Visa, kas patirta, yra neatimamas lobis. Skaitydama supratau, kad ir gamta yra Kūrėjo mums parašyta, skaitymui atskleista knyga, kupina prasmių ir simbolių. Ir žvaigždėtoji visata, vakarais taip ryškiai nušvisdavusi virš Jurgeliškių kaimo ir vienišos sodybos. Ji kaip seni dieviškosios kūrybos manuskriptai, kurių hieroglifus ligi šiolei lėtai šifruoja ribotas žmogaus protas. Gal tiek, kiek jam leidžia atskleisti pats Kūrėjas? O knygų Knyga – Biblija – man iš visų būtiniausioji. Ir džiaugsmo, ir sopulio valandą tiesiu ranką prie tos svarbiausios Knygos, nes iš jos, pradedant Mozei duotais Dešimčia Dievo įsakymų ir baigiant slėpininguoju Apreiškimu Jonui, srūva Gyvojo Vandens Šaltinis, pagirdantis kiekvieną ištroškusią, gyvenimo dykrose žeidžiamą sielą…

Knygos mane ištikimai lydėjo gyvenimo skersvėjuos, stiprino, guodė. Ištikimai tebelydi ir nūnai – patikimiausios, artimiausios, sielai bylojančios bičiulės. Tarp knygų nesijausdavau vieniša. Nesijaučiu ir dabar tarp tų, kuriose atrandu savo minčių ir išgyvenimų sąskambius. Dažnai man būna nuobodu dideliuose žmonių susibūrimuose, o su knygom – niekada. Juk iš jų, nepaisydama erdvės nei laiko, žodžio šviesa srūva į atvirą žmogaus širdį, atnešdama ir kitų laikų, kitų kultūrų patirtį. Per knygą galiu turėti artimų sielai sesių ir brolių iš tolimiausių kontinentų ir epochų. Perskaičiusi daugybę knygų, išmokau atsirinkti tas, kurios man svarbiausios. Renkuosi keliančias, o ne žlugdančias žmogų. Liudijančias, kad žmogus gali daug iškęsti ir neišduoti savęs. Knygos, kaip ir žmonės, geba skleisti dvasios šviesą, harmonijos bangas arba tamsos, chaoso užkratą. Vos perskaičiusi keletą eilučių, pajuntu artimos knygos dvasią. Ją trokštu turėti šalia, nuolat grįžti prie jos išminties. Džiaugiesi tokia knyga kaip sutikusi artimą žmogų. Sielų giminystė per knygą. Jų pulkelis visada arti, ranka pasiekiamas. Jas pasirenku kaip dvasios seseris ar brolius iš daugybės knygų seserijų ir brolijų. Kūrybos erdvėje gali susitikti artimos sielos, neribojamos erdvės nei laiko. Nors kalbėjusios lūpos jau pavirto žemės dulkių sauja, sielos balsas dar aidi, išlikęs tarp knygos lapų (juk esame ne tik tai, ką liečiam tarp materijos formų). Imu iš lentynos Tomo Mertono „Nė vienas žmogus nėra sala“ ir jaučiu iš tos knygos sklindančią dvasios šviesą. Yra ir kitokių – polemikai, ginčui. Su jų mintimis gali nesutikti, bet jos primena, kad nėra vienodų net vieno medžio lapų. Per talentingai parašytą tekstą atsiverianti gyvenimo įvairovė.

Knygos yra gyvos, kol skaitomos. Joms reikia gyvo žmogaus rankų prisilietimo, jo žvilgsnio, širdies atsiliepimo, dialogo. Tada susiliečia mintis su mintimi, gal ir siela su siela. Arba – ne, nebėra ryšio. Neskaitomos, „mirusios“ knygos dulka muziejų ir bibliotekų lentynose. Gal jos savo misiją jau atliko? O gal „mirė“, tos misijos net nepradėjusios? Nė vienas rašantysis nežino savo knygų likimo. Amžininkų išgarbintos gali nukristi amžiams į užmarštį, o jų nepastebėtos (kaip Fridricho Helderlino, Emilės Dikinson) auksu blykstelti tarp laiko dulkių…

Rainer Maria Rilke. Duino elegijos

2022 m. Nr. 2 / Iš vokiečių k. vertė Aldona Elena Puišytė / Rainer Maria Rilke (1875–1926), vieno didžiausių vokiečių literatūros moderniųjų klasikų, kūrybos viršūnėmis laikomi du poetiniai ciklai – „Duino elegijos“ ir „Sonetai Orfėjui“.

Friedrich Hölderlin. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Aldona Elena Puišytė / Broliai mielieji! Gal bręsta gelmėj mūsų menas.
Dar šėlsta jaunystė, bet metas artėja, kuomet
Ims švisti grožis tylusis ir tobulumas,
Būkite tik pamaldūs, kaip graikai kadais!

Aldona Elena Puišytė. Rapsodijos

2016 m. Nr. 2 / Tas vėjas, tūkstantmečių vėjas, kokią žinią neša virš miestų ir kaimų, ką jis prisimena, ką jis dejuoja, kokias rapsodijas gieda tas vėjas, tūkstantmečių vėjas neramus? Kas keliasi ten iš prosenių sapno…

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Aldona Elena Puišytė. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 11 / Žinau: yra Gailestingasis, kuris audras nutildė andai ir saugiai
ėjo ežero paviršium. Sėdėjo Jis prie vakarienės stalo ne su didžiūnais
išdidžiaisiais ir ne su teisuoliais fariziejais

Novalis. Himnai Nakčiai

2008 m. Nr. 3 / Iš vokiečių k. vertė Aldona Elena Puišytė / Novalis (Friedrich von Hardenberg, 1772–1801) – vienas talentingiausių ankstyvojo romantizmo poetų. „Himnai Nakčiai“ – vienintelis kūrinys, paskelbtas Novaliui dar esant gyvam.

Aldona Elena Puišytė. Vakaro vigilijos

2005 m. Nr. 1 / Dabar tariu: palaimintos amžiams tebus žibuoklės ir laukų lelijos, skaidrūs šaltinių vandenys, ūksmėtosios giraitės, saulėtekiai, kuriais grožėjaus andai, oras, vidurdienių kaitra, darbai ir nuovargis…

Česlovas Laurinavičius. Klausimai praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Sąjūdžio gimimo

2013 m. Nr. 5–6

Sąjūdžiui – 25

 

Kokia birželio 3 d. reikšmė?

Atminimo lenta prie Lietuvos mokslų akademijos žymi, kad 1988 m. birželio 3 d. buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Užrašas teigia, kad iniciatyvinė grupė „…žadino tautą atgimimui“.

Bet daugelis dar prisimena, kad, įsikūrus šiai grupei Lietuvoje, prasidėjo istorinės reikšmės pokyčiai. Bent man neišdildomą įspūdį paliko pirmasis masinis mitingas 1988 m. birželio 24 d. Katedros aikštėje, kur pasirodė tautinė vėliava, nuskambėjo Vinco Kudirkos giesmė, kur pareikalauta suverenumo, lietuvių kalbos įteisinimo. Prisimenu ištįsusius veidus tų, kurie buvo įpratę brukti sovietinius-rusiškus trafaretus. Tie veidai greitai dingo, netrukus baigėsi rusinimas, lietuvių kalba tapo vertybe, ginama įstatymo, atsivėrė archyvai, žmonės sužinojo ilgą laiką nutylėtą istoriją, buvo panaikinta vienos politinės jėgos diktatūra, pagaliau, atgautas 1940 m. atimtas iš Lietuvos suverenitetas. Taigi, atrodytų, pagrįstai Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įsikūrimas laikomas Lietuvos atgimimo pradžia.

Deja, minima birželio 3-ioji dabartinėje lietuvių atmintyje nėra įgijusi adekvataus akcento. Netgi priešingai: pastebima tendencija atgimimo pradžią nukelti į 1987 m. rugpjūčio 23 d. vykusį mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, arba į dar ankstesnius laikus – į 1972 m., į 1956 m., net į ginkluotą pokario pasipriešinimą ar tiesiog į 1941 m. birželio sukilimą. Nors, atrodytų, remiantis tradiciniu istoriniu požiūriu, visai nesunku būtų įrodyti (ir suprasti), kad visi tie ankstesni įvykiai nevedė ir negalėjo vesti nei į visos tautos atgimimą, nei juo labiau į demokratinį valstybės atkūrimą. Išeitų, kad dabartinėje Lietuvoje žmonių sąmonėje formuojamus vaizdinius siekiama atitolinti nuo realybės. Taigi yra pagrindo pasvarstyti – kodėl?

 


Kada Lietuvoje mirė komunizmas?

Manau, sunku būtų nuginčyti, kad tik po iniciatyvinės grupės susikūrimo prasidėjo akivaizdūs pokyčiai: žodis darėsi laisvas, Sąjūdžio grupės steigėsi visur – net sovietinės sistemos citadėlėse – vadinamuose „raikomuose“ bei „gorkomuose“, įsijungė naujų įstatymų rengimo konvejeris ir pradėti formuoti teisiniai demokratiniai santykiai, sovietinės gamybos monstrus keitė nauja iniciatyvi ekonomika, atsivėrė netgi sienos į pasaulį. Visa tai reiškė, kad komunizmas, kaip politinė sistema, Lietuvoje mirė, beje – palyginti lengvai ir beveik nepastebimai.

Pažymėtina, kad numarinimo procesas vyko santūriai, vengiant provokacijų. Mirštančiajam leista suprasti, kad jo paveldas bus ne sutryptas, bet reformuotas, atsižvelgiant į laiko reikalavimus bei visuomenės daugumos valią. Tada dar skaitytasi su seniai konstatuota istorijos, sociologijos ir politologijos išvada, kad komunizmas Vidurio Rytų Europos šalyse – tai ne tik išorės agresijos, bet ir daugybės tų šalių vidinių problemų suponuota realybė. Kai 1988 m. birželio 3 d. žmonės rinkosi į Mokslų akademijos didžiąją salę, pagrindas susirinkimui buvo „naujos LTSR Konstitucijos svarstymas“. Į iniciatyvinę grupę sąmoningai buvo renkami lojalūs bei turintys viešų nuopelnų asmenys. Ten nepateko nei disidentas, nei kunigas. Pasak vieno iš grupės sukūrimo iniciatorių, į naująją struktūrą „neturėjo įeiti valdžios apkaltintieji, o tik tokie inteligentai, prie kurių niekas niekaip negalėtų prikibti; o jei juos pajudintų, tai visa tauta imtų rėkti <…>, kad nepatektų rėkiantys politikai, o tik tokie, kaip Justinas Marcinkevičius“. Kitaip tariant, iniciatyva suteikta visai tautai atstovaujantiems asmenims, nusiteikusiems sovietinės sistemos atžvilgiu reformatoriškai, o ne tiems, kurie – ar dėl patirtų nuoskaudų, ar dėl visiškai nesuderinamų su sistema nuostatų – ją neigė iš principo. Nors dabar madinga akcentuoti, kad tokiu būdu atsivėrė galimybės prie Sąjūdžio prisišlieti ir vadinamajai nomenklatūrai, tačiau, žiūrint ne kokio nors grupinio, o nacionalinio ir juo labiau valstybinio intereso požiūriu, tektų pripažinti, kad dar 1988 m. vasarą, kirtus lyg kirviu ryšiams su sovietiniu paveldu, tuo viskas galėjo ir pasibaigti.

Iniciatyvinės grupės veiklai įsibėgėjus, ypač po Sąjūdžio suvažiavimo ir pirmųjų sąlygiškai demokratinių rinkimų 1989 m. kovo mėn., buvusios sistemos reanimavimas vargiai bebuvo įmanomas. Tiesa, galima prisiminti, kad anksčiau jau būta pavyzdžių, kai kurioje nors iš sovietinio bloko šalių komunizmas lyg ir numirdavo, pavyzdžiui, Čekoslovakijoje 1968 m., bet po to jį vėl prikeldavo iš kitų bloko šalių atžlegsėję tankai su politrukais. Tačiau, kitaip nei ankstesniaisiais laikais, 1986–1990 m. komunizmo erozija jau gana giliai buvo apėmusi patį sistemos centrą, pačioje Maskvoje jau pakankamai daug tiesos buvo pasakyta apie leninizmo, stalinizmo ar brežnevizmo epochas. Tad vargu ar galima buvo įsivaizduoti tolesnį sistemos palaikymą kokiais nors -izmais. Tuo tarpu Sąjūdžio veikiamos Lietuvos ideologijoje antisovietinės ir antikomunistinės nuostatos nuolat augo: 1990 m. kovo 11 d. paskelbus Lietuvos valstybės atkūrimą, tos nuostatos tapo aštraus konfrontacinio pobūdžio; jos nenutrūko ir po SSRS iširimo ir… tebesitęsia net šiandien. Taigi kova su reiškiniu, kurio realiai nebėra ir tiesiog nebegali būti, leistų įtarti, kad ideologiniai šūkiai – tai tik priedanga, o tikroji kova vyko ir tebevyksta su kažkuo kitu.

 


Kodėl konfliktuota su Michailu Gorbačiovu?

Dar M. Gorbačiovo laikais konflikto esmė tarp Lietuvos ir Maskvos buvo susijusi ne tiek su ideologiniais, kiek su valstybiniais reikalais. Maskva, kad ir atsinaujinusi, kreivai žiūrėjo į Lietuvos suverenumo siekius, juo labiau ji nenorėjo susitaikyti su Lietuvos atsiskyrimu nuo Sovietų Sąjungos. Pats didysis reformatorius M. Gorbačiovas nemanė, kad lietuviai gali gyventi savarankiškai: „Āū ķčźóäą ķå óéäåņå“ (Jūs niekur nenueisite), – piktai prognozavo jis Vilniuje 1990 m. sausį, išerzintas lietuvių nepriklausomybės reikalavimų. Ką M. Gorbačiovas galvojo tada ir kaip tą savo prognozę jis prisimintų šiandien, kol kas atviras klausimas. Šiaip ar taip, Lietuvos siekis atsiskirti siejosi ne tik su lietuvių noru turėti savo valstybę, bet ir su SSRS, kaip valstybės, integralumu. O SSRS – tai iš esmės Rusijos imperija, kokia ji susidarė XVIII a. pabaigoje po Lenkijos–Lietuvos padalijimų ir kokią Rusiją buvo pripažinęs visas pasaulis. Nors po bolševikinio perversmo Rusija suiro, o vėliau atsikurdama persivadino SSRS, iš esmės tai tebebuvo ta pati imperija, kurios integralumo teisės tebeveikė. Kita vertus, SSRS vis dėlto buvo federalizuota ir formaliai net įpareigota gerbti apsisprendimo teisę. Tos aplinkybės sudarė galimybes deryboms dėl Lietuvos valstybės suverenumo atkūrimo. Tik perspektyvos liko miglotos. Apskritai istorija nežino precedentų, kad kokia nors imperija lengvai ir geranoriškai atsisakytų savo valdų.

Kai 1990 m. kovo 11 d. buvo vienašališkai deklaruotas Lietuvos valstybės atkūrimas, SSRS pasišiaušė. Padėtį labai komplikavo ta aplinkybė, kad Lietuvos valstybė teritoriškai buvo apjungta tos pačios Rusijos / SSRS pastangomis. Tad Kovo 11-osios Aktas metė iššūkį ne tik Sovietų Sąjungos, bet ir pačios Lietuvos integralumui. Kitaip tariant, Lietuva atsidūrė karo stovyje su SSRS. Iškilo alternatyva – kas ką. Pasaulis, vadovaudamasis valstybių teritorinio integralumo svarba tarptautinei tvarkai, po Lietuvos pareiškimo liko santūrus, abejingas. Net demokratinės Vakarų valstybės, nors moraliai ir deklaravo paramą, faktiškai paliko Lietuvą vieną akis į akį su rytų galybe. Tik Lietuvoje iškilusios grėsmės stebėtinai nebepaisyta – gal dėl apsvaigimo nuo laisvės siekio, gal veikiant legendinėms protėvių tradicijoms, bet – didžia dalimi dėl labai pasikeitusių Sąjūdžio siekių: dominavo jau nebe reformatoriškos, o principinio neigimo visko, kas siejosi su sovietmečiu, nuostatos; nors dangstomos nepriklausomybės siekiu tos nuostatos atstovavo ne tiek tautos, kiek tam tikrų grupių, siekiančių socialinio bei politinio revanšo, interesams.

Vis dėlto išeitis iš krizės buvo rasta – tarsi nusileido iš dangaus. Žinoma, tikriausiai buvo svarbus kietas lietuvių užsispyrimas bei sąlygiškai aukštas susitelkimo lygis. Bet reikšmingą vaidmenį suvaidino ir pati Rusija, vadovaujama Boriso Jelcino. Tuo metu ji, formaliai būdama tik kaip viena iš sovietinių respublikų ir siekdama radikalesnių reformų (susigrąžinti Rusijos politinį identitetą, atsiriboti nuo nekrikščioniškų respublikų ir suartėti su Europa), nusimetė SSRS apvalkalą, tokiu būdu – lyg „domino principu“ – palengvindama Lietuvai kelią į laisvę. Tai, kas įvyko 1991 m. rudenį, tarptautinės tradicijos požiūriu reiškė, kad ne tiek Lietuva atsiskyrė nuo SSRS, kiek SSRS teisėtai iširo. Kad ir kaip žiūrėsi, istoriškai visa tai yra tiesiog fantastiški pasiekimai.

 


Kodėl tęsėsi karo stovis?

Po atgautos laisvės, atrodytų, beliko džiaugtis ir dėkoti – bent jau likimui. Bet Lietuvoje nusiteikta anaiptol ne taikiam gyvenimui, o tolesnei kovai su realiais ar įsivaizduojamais priešais: didinta valdžios koncentracija, stumtas bonopartistinės konstitucijos projektas, formuotas įvaizdis, kad „Lietuva – didelė valstybė“. Bet ypač sugriežtintas tonas naujosios Rusijos atžvilgiu.

Retrospektyviai žiūrint net sunku įsivaizduoti, kaip tuometė Rusija išgyveno patirtą transformaciją: jokia kita imperija – Didžioji Britanija, Prancūzija ar net Vokietija – savo irimo vargais negalėtų lygintis. Tačiau tuometės Lietuvos toji aplinkybė beveik nejaudino; jos vieša nuostata liudijo, kad Rusija traktuojama kaip pralaimėtoja ir privalo vykdyti Lietuvos reikalavimus. Taigi greit B. Jelcino Rusijai pasipylė kaltinimai dėl tų pačių sovietinių imperinių tradicijų, kokiomis prieš tai kaltinta M. Gorbačiovo Sovietų Sąjunga. Šalia ideologinių etikečių klijavimo Lietuva pradėjo remti mažiausius separatistinius judėjimus Rusijoje. Lietuvos nuostata nedviprasmiškai liudijo, kad Rusijos, kaip geopolitinio veiksnio, geriau neliktų.

Žinia, 1992–1993 m. rinkimuose entuziastingi kovotojai su sovietinėmis liekanomis patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Bet Lietuvos užsienio politikai toji aplinkybė didesnės reikšmės neturėjo. Mat grįžusius prie valdžios „buvusiuosius“, regis, jaudino tik viena aplinkybė: kad tik neištiktų kažkas panašaus į 1926 m. gruodžio 17-osios tautininkų perversmą… O kai 1995 m. pradžioje separatizmas Šiaurės Kaukaze virto ginkluotu konfliktu, iš Lietuvos (kaip, beje, ir iš Latvijos bei Estijos) pasipylė raginimai pasauliui traktuoti Rusiją kaip agresorę. Man tuo metu teko gyventi Švedijoje ir girdėjau tokį Stokholmo pareiškimą: jeigu tarp Rusijos ir Baltijos valstybių kils karas, Švedija liks neutrali. Grįžus į Lietuvą paaiškėjo, kad čia padėtis traktuota ne taip rimtai, o apie Stokholmo pareiškimą plačiau net negirdėta. Beje, vienas kolega sureagavo taip: iš tų švedų nėra ko daugiau tikėtis. Tapo aišku, kad Lietuvoje veikianti logika visiškai kita nei Skandinavijoje. Bet kai netrukus iš už Atlanto į Vilnių atvyko labai reikšmingas asmuo ir paragino Lietuvą „gerai sugyventi su kaimynais“, nes tai – narystės NATO sąlyga, lietuviškiems karo entuziastams toks priekaištas buvo lyg šaltas dušas. Beje, atvykėlis taip pat nustebo, kai sužinojo, kad oficiali Lietuvos užsienio politika visai ne tokia, kokia viešai girdėjosi…

Na, sakysime, visa tai – tik jaunos valstybės kompleksai ir tarpvalstybinio gyvenimo nepatyrimo apraiškos. Lietuva, šiaip ar taip, buvo priimta į NATO, taip pat į Europos Sąjungą. Suteikta kolektyvinė apsauga, regis, turėjo pasitarnauti ramesniam supančių realybių suvokimui. Tačiau atsitiko kaip tik priešingai. Jeigu iki tol Lietuvoje tik kalbėta apie „didelės valstybės“ viziją, tai nuo 2004 m. pradėta imtis konkrečių veiksmų – užsimota atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę: svarstyta ir apie dabartinių šalies sienų plėtimą, ir net apie esamos lietuvių tautos „modifikaciją“. Lietuvos tiesioginio intereso erdvėmis tapo Baltarusija, Ukraina, Gruzija… Užsimota tas „erdves“ vaduoti nuo „sovietinio paveldo“ liekanų. Pagrindiniu oponentu vėlgi tapo Rusija. Antirusiškai nuostatai labai pasitarnavo tuo metu plačiai pasklidusi istorijos interpretavimo versija, pagal kurią stalinizmas prilygintas nacizmui. Naujo „kryžiaus žygio“ kulminacija buvo pasiekta 2008 m., kai olimpinių žaidynių Pekine metu kilo karas tarp Gruzijos ir Rusijos. Karui ruoštasi visomis kryptimis: sakoma, kad Lietuvai apginti buvo parengtos Lenkijos tankų divizijos, turėjusios judėti Vilniaus link… Bet užsuktas kovos mechanizmas vėl netikėtai užstrigo: kliūtis iškilo ten, kur jos, regis, mažiausiai tikėtasi. Kai aukščiausiu tarptautiniu lygiu nuskambėjo pareiškimas, kad „karo niekas nenori“, tai daug kam vėl buvo lyg šaltas dušas, ir nusivylusiems beliko pro dantis košti, kad „praleista gera proga smogti“.

Nuo 2009 m. pradėjus keistis tarptautinei konjunktūrai, improvizacijas imta tramdyti ir Lietuvoje. Kurį laiką dar mėginta užsikabinti už raketinės problemos, tokiu būdu projektuojant Lietuvą, panašią į „branduolinius Pilėnus“. Bet 2012 m. referendumas tiems planams vėl sudavė smūgį, ir dabar Lietuvos „didžioji politika“ įžengė į savotiško štilio fazę, dangstomą tokio lygio ezopo kalba, kokios net įgudę sovietmečio stumbrai galėtų pavydėti. Bet tai anaiptol nereiškia, kad Lietuvoje atsisakyta suicidinių užmačių. Jos tik persimetė iš globalinės politikos į mentalinę sritį.

 


Kodėl lietuviai nebenori būti lietuviais?

Aptartas „didžiosios politikos“ peripetijas verta turėti galvoje, bet jos, regis, tik daug gilesnių procesų Lietuvoje simptomai. Per visą kovos dėl laisvės laikotarpį – nepaisant jo sunkumo – pasitikėjimą skatino viltis, kad absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų – piliečiai, kad tarpusavio ginčai bei konfliktai – kad ir kokie kartais jie būtų aštrūs – nenuneigė tos elementarios iš tėvų bei protėvių perimtos tiesos, kad esame lietuviai ir norime jais būt… Ir galime jais būt! Tačiau praėjus ketvirčiui amžiaus nuo tų atmintinų dienų, kai prasidėjo visuotinė nacionalinė sutelktis, tikėjimas nacionalinėmis vertybėmis, deja, netapo neginčytina natūralia realybe. Vis dažniau galima matyti ir fiksuoti bandymų nuneigti ir lietuvius, kaip tautą, ir pačią Lietuvos valstybę apraiškas. Tiesa, tai vyksta palyginti lėtai, pasireiškia labai skirtingomis formomis, iš pirmo žvilgsnio tarsi tarp savęs visai nesusijusiomis. Bet kartu vis auga nuojauta, kad artėja kažkas panašaus į cunamio bangą, grasinančią nušluoti visą Lietuvą, nors kol kas tos bangos dar nematyti.

Grįžkime prie pastebėjimo, kad Lietuvoje bandoma formuoti istorinius vaizdinius, nieko bendro neturinčius su istorine realybe. Jeigu dėl to kam kiltų noras protestuoti, tektų perspėti: toks noras gali būti interpretuotas tik kaip „neišprusimas“ ir „atsilikimas“. Mat pagal šių dienų populiarias teorijas, objektyvi tiesa gali rūpėti tik istorikui, besiremiančiam į praeitį nuėjusiomis modernizmo laikų tradicijomis. Tuo tarpu šiandieninio istoriko dėmesio centre jau ne praeities įvykiai ar procesai, o – atmintis apie tuos įvykius ir procesus. Kai kurie netgi linkę tarp istorijos ir atminties dėti lygybės ženklą. Sakytume, turime kažką panašaus į George’o Berkeley’io filosofijos renesansą. Tik jeigu filosofijos raidos požiūriu G. Berkeley’is gali žavėti loginiu efektu, tai dabartiniame žvilgsnyje į istorinę atmintį jo solipsizmas taptų lyg ir pagrindu naujai ideologinei doktrinai. Kadangi žmogaus atmintis visko negali aprėpti, pagal naująją doktriną išeitų, kad istorija ir yra tik tai, kas atsimenama. O kadangi atmintį galima formuoti, tai vadinasi, galima suformuoti tokią atmintį, kokios reikia, o tai, kas į tą suformuotą atmintį nebepatenka, tai ne tik kad nėra istorija, o tiesiog tėra tai, ko nė nebuvo.

Tikriausiai pirma mintis, kokia gali ateiti po tokių išvadų – kad labai panaši situacija jau buvo 1940 m. Skirtumas tik tas, kad tada atmintis formuota pagal vieną tiesą. Dabar gi tiesų yra daugiau.

Labiausiai šiandien paplitusi liberalizmo propaguojama tiesa, pagal kurią visko šioje žemėje pradžia ir pabaiga esąs individas. „Visuomenės nėra, yra tik individai – moterys ir vyrai“, – beveik refrenu tapęs vienos patriarchės suformuluotas principas. Tiesa, laisvoje protestantiškoje šalyje toks principas, šiaip ar taip, turėjo efektą, bet jo mechaninis taikymas katalikiškame ir laisvės praktiškai nemačiusiame krašte išvirto beveik į marazmą. Taigi buvusių baudžiauninkų ir kolūkiečių palikuonims staiga paaiškėjo, kad liberaliai nusiteikęs individas gali visiškai ignoruoti tą visuomeninę aplinką, kurioje jis gyvena; pavyzdžiui, įmanoma visai legaliai ir ramia sąžine gauti 36 000 litų per mėnesį atlyginimą, nors toje šalyje net profesoriaus atlyginimas dešimt kartų mažesnis. Negana to, teisė bei sąžinė gali likti ramios ir tuomet, kai darbas, apmokėtas tieka tūkstančių litų per mėnesį, naudos kitiems neatnešė. Taigi liberaliai nusiteikęs individas turi teisę ignoruoti tą aplinką, kurioje užaugo ir įsisavino kad ir tas pačias liberalias tiesas, ir ramia sąžine išvykti ten, kur nori, aišku – kur bus geriau. Pagaliau toks asmuo gali savęs visiškai nesieti su šio krašto istorija – ypač su sovietmečiu, kas šiais laikais tiesiog naudinga, tiksliau, nesieti su aplinkybėmis, kurios buvo, kai kūrėsi dabartinė Lietuvos valstybė, formavosi jos tauta ir teritorija, manyti, kad jis už tai visiškai neatsakingas, ir pagaliau, kad dabartinė Lietuva – tai viso labo tik istorinis atsitiktinumas tarp aibės kitų. Nenuostabu, kad tokiam individui modernizmo laikais iškilusios vertybės, tokios kaip gimtoji kalba ar tautinė valstybė, yra tik priemonė. Neseniai teko skaityti pamokymą, kad kalbos politinė reikšmė tolygi „makaronams“. (Įdomu, kokias mintis tokia nuomonė sukeltų, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur prancūzų kalbos plėtros siaurinimas draudžiamas įstatymu.) Tuo tarpu kitame viešame seminare į klausimą, ką reiktų daryti dėl didėjančios lietuvių emigracijos, atsakyta: „Išeitis – jaunimas, kuris jau laisvai bendrauja anglų kalba ir kuris nebeturi jokių sentimentų dėl to, kas buvo prieš dvidešimt ar prieš penketą metų…“ Tai išklausęs seminaro moderatorius išreiškė viltį, kad lietuviai, nors pasklidę po pasaulį nebekalbės lietuviškai, vis viena galės jausti solidarumą, kokį, pavyzdžiui, jaučia žydai. Tai štai kaip reiktų suprasti frazę apie kuriamą Lietuvą pasaulyje (taip mėgtą buvusio premjero). Vadinasi, vietoje amžino žydo projektuojamas „amžinas“ lietuvis. Įdomu tik, koks turės būti lietuvius siejantis ženklas, kai lietuvių kalbos nebebus.

Kita tiesa – katalikiškoji, susijusi ne tiek su Katalikų bažnyčia, kiek su tam tikra pasaulėžiūrine tradicija Lietuvoje. Žinia, religijos apskritai ir ypač Katalikų bažnyčios, kaip institucijos, padėtis sovietmečiu buvo nepavydėtina. Todėl galima suprasti katalikiškos krypties istorikų tendenciją sovietmetį interpretuoti negatyviai. Tačiau, atrodo, kad kai kurie ir šios krypties atstovai savo samprotavimais tiesiog perlenkia lazdą: neigdami sovietmetį kaip politinę sistemą, jie ima neigti ir toje epochoje egzistavusią Lietuvą, joje kurtą kultūrą, ypač literatūrą, vadina ją „sovietiniu produktu“, o tos epochos žmones – „nevisaverčiais“, „moraliai sužalotais“ ir pan. Peršamas įspūdis, kad iki to nelaimingo sovietmečio buvo „normalūs laikai“, o sovietmetis tik kūrė problemas. Prisimenant tarpukario laikus, žinoma, galima sutikti, kad normaliai gyveno atskiros šeimos ar socialinės grupės, bet ar tą patį galima teigti apie daugumą gyventojų ir pačią Lietuvos valstybę? Skaitant „sugrįžimo į normalybę“ tekstus kyla mintis, kad viskas matoma tik doktrinos rėmuose; kadangi sovietų valdžia savo represinį smaigalį buvo nukreipusi prieš Katalikų bažnyčią, tai sovietmetis dabar beapeliaciškai atmetamas. O kaip visa Lietuva? Nejau be bažnyčios ir katalikiškos pasaulėžiūros daugiau nieko vertingo nebėra? Gal verta prisiminti istoriją; pirmiausia – tarpukario krikdemų konformizmą principiniais Lietuvos valstybei klausimais arba kazusą su vyskupu Motiejumi Valančiumi, kai jis, sužinojęs apie caro valdžios sprendimą įvesti kiriliką, nematė reikalo protestuoti, bet jo nuomonė iš esmės pakito, kai graždankos tekstuose pamatė pakeistas katalikiškas tiesas; ką jau kalbėti apie dar ankstesnius laikus…

Be minėtų pasaulėžiūrinių nuostatų, galima pridurti dar vieną, išsiskiriančią, pasakytume, jautriu reagavimu į globalizacijos apraiškas. Šios orientacijos credo – ne varginanti pareiga mažai tautai, bet patogus gyvenimas klestinčioje civilizacijoje. Kol Sovietų Sąjunga buvo galinga ir pasaulinėje konfrontacijoje netgi sprendėsi klausimas – kas ką, ne vienas tos orientacijos atstovas be didesnio diskomforto asociavo save su „tarybine tėvyne“. Ne svetimos tais laikais buvo ir „atsakingos pareigos“. Dabartiniu metu, aišku, patogus gyvenimas siejasi tik su Vakarais. Bet Vakarai toli, emigruoti ten visiems ne tik nerealu, bet ir netikslinga. Tad kyla klausimas, kaip ten „nutempti“ visą Lietuvą. Istorinė patirtis, deja, nenurodo kito kelio, kaip tik per Lenkiją. Tad nenuostabu, kad sustiprėjo dėmesys Jogailos patirčiai. Pradžioje suformuluota geopolitinio kodo koncepcija, pagal kurią Lietuva gravituoja į Pietus; tai, esą, natūrali ir perspektyvi kryptis. (Kokia ji natūrali ir perspektyvi, liudytų kad ir tokia detalė: jau bemaž ketvirtis amžiaus kalbama apie geotrasą „via-Baltica“, bet vežimas – vis ten pat.) Vėliau imta populiarinti vadinamąjį multikultūralizmą, kurį, sprendžiant iš įvairių apšvietos renginių, galima suprasti kaip naują unijos variaciją. Paplito pompastiniai renginiai su piešiamais vaizdeliais – kaip gerai čia vietinės tautos sugyveno „ikinacionalistiniais“ laikais. Kad tais geraisiais laikais lietuviai dažniausiai buvo baudžiauninkai, žinoma, galima ir nesakyti, juolab kad pagal šiuolaikines nacionalizmo teorijas tie baudžiauninkai netgi nežinojo, kokios jie tautybės. Bet man, deja, tie pasakojimai apie multikultūrinį aukso amžių labai primintų Virdžinijos konfederatų palikuonių vis dar puoselėjamas nostalgiškas reminiscencijas: kokie esą buvo geri laikai, kai baltasis šeimininkas žinojo savo vietą, o juodasis darbininkas – savo, bet masonai ir socialistai tą idilę sujaukė.

Pastaruoju metu orientacijos į Lenkiją apologetai jau nebeslepia užmačių nuneigti lietuvių nacionalinį judėjimą, „Aušrą,“ netgi Vasario 16-ąją. Kita vertus, ieškoma būdų, kaip „reabilituoti“ Juzefą Pilsudskį, Lucjaną Żeligowskį. Tokiu būdu, esą, siekiama sutaikyti „jaunalietuvius“ su „senlietuviais“… Įdomu pastebėti, kad tuo pat metu, kai rusams įnirtingai piršta versija, pagal kurią ir Stalinas, ir Hitleris – vienodai blogi, lietuviams, regis, ruošiamas istorijos pasakojimas, pagal kurį tiek Antanas Smetona, tiek Lucjanas Żeligowskis – vienodai neblogi.

Jeigu aptartas tris pasaulėžiūrines orientacijas sugretinsime su nuostatomis tų, kurie iki 1988 m. birželio 3 d. buvo ramia sąžine pasidavę Lietuvos rusinimui, tai tarp jų visų nesunkiai įžvelgsime vieną bendrą bruožą: visais atvejais tapatybės vertybių hierarchijoje pirmumas teiktas ne Lietuvai, o – kažkam kitam. Maža to, toks tapatinimasis atskleidžia tendenciją – atsisakyti Lietuvos apskritai. Nors šiais postmodernistiniais laikais būdinga, kad tapatybė griežtai nebesiejama su nacija, tačiau labai naivu manyti, kad to ryšio apskritai nebelieka. Bent jau tokio radikalaus savasties išsigynimo, koks fiksuojamas Lietuvoje, vargu ar yra kur kitur, ypač mums artimame regione: pavyzdžiui, Helsinkis atvykusį pasitinka akivaizdžiai dominuojančiais suomiškais užrašais, Prahoje iki šiol paminklas Janui Husui tebelieka pagrindine visuomenės susitelkimo vieta, na, o kaimyninėje Lenkijoje turbūt žemė sudrebėtų, jeigu kas pamėgintų kelti reminiscencijas apie bendrą pilietybę su… vokiečiais.

Nepaisant aplinkiniuose kraštuose tebegyvuojančio (sakysime, sveiko) nacionalizmo, Lietuvoje progresuojantį apaštalo Petro kompleksą vis bandoma pateisinti šiandieniniais globalizacijos poreikiais. Tačiau tokie bandymai abejotini dar ir dėl to, kad istoriniu požiūriu panašios tendencijos Lietuvoje – jokia naujiena. Pavyzdžiui, tarpukaryje Lietuva, neišsprendžianti Vilniaus ir Klaipėdos problemų, buvo esminė kliūtis Vakarų pasaulio susivienijimui prieš bolševikinę Rusiją. Ir lietuvių politikams bemaž tiesiai ne kartą sakyta – aukokitės vardan Europos, atsisakykite suvereniteto ir – gerai gyvensite. Tada apsispręsti buvo labai sunku. Gal ir dabar kas nors kam nors panašiai šnabžda. Beje – visai tikėtina, nes stalinizmo sulyginimo su nacizmu kampanijos rėksniams šiandieninė Lietuva su Stalino dovanotais Vilniumi ir Klaipėda turėtų būti lyg ašaka. Jeigu iš tikrųjų taip, tuomet nebeturėtų stebinti ne tik tie, kurie bando bėgti nuo tapatinimosi su Lietuva, bet ir tie, kurie nemato kitų galimybių Lietuvai egzistuoti, kaip tik permanentinio karo stovio.

Bet ar nebūtų prasmingos pastangos pasiryžti baigti karą – ne tik su Rusija ar komunizmo fantomais, bet pirmiausia – savo širdyse bei protuose ir orientuotis į susitaikymą. Pradėti jį reikėtų ne nuo Żeligowskio (kas taip pat svarbu), bet nuo sutaikymo smetoninės Lietuvos su LTSR, kaip šiandieninės Lietuvos sudėtinių, viena kitą papildančių ir neatskiriamų dalių. Taip pat pereiti prie susitaikymo tarp pačių lietuvių – tarp Antano Smetonos ir Antano Sniečkaus, Justo Paleckio, Mečislovo Gedvilo, Salomėjos Nėries… Juk jie visi buvo lietuviai ir siekė – nors ir labai skirtingais keliais – to paties: kad lietuviai nebebūtų parijai kitiems. O susitaikius lietuviams, turėtų baigtis ir Lietuvos tampymas į skirtingas puses. Lietuva pagaliau rastų savo vietą, aišku – rastų vietą mūsų širdyse ir protuose, nes realybėje Lietuvos vieta – nuo amžių ta pati. Argi neverta bent pabandyti?

Česlovas Laurinavičius. Pamąstymai apie profesoriaus Zenono Norkaus studiją

2016 m. Nr. 2 / Zenonas Norkus. Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai: kapitalizmas, klasės ir demokratija pirmojoje ir antrojoje Lietuvos Respublikoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu. – Vilnius: Aukso žuvys, 2014. – 753 p.

Česlovas Laurinavičius. Pagiriamasis žodis Lietuvos politikai

2015 m. Nr. 4 / Tautinė Lietuva – tai fikcija, kaip galbūt fikcija yra ir pati tauta. Sutikti su tuo negaliu. Vadinasi, ir atsiribojimas nuo šiandieninės Lietuvos neįmanomas. Juo labiau kad išsižadėti savęs bei to, su kuo susiejai savo gyvenimą,beprasmiška.

„Metų“ anketa. Vytautas Girdzijauskas, Česlovas Laurinavičius

2012 m. Nr. 2 / XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

Česlovas Laurinavičius. Atminties strategijos kūrimas

2010 m. Nr. 3 / Artėjantis Lietuvos Respublikos dvidešimtmetis nekelia džiaugsmo bei optimizmo. Gal todėl, kad jubiliejus žadina fatališkas asociacijas, kurias nulemia tarpukario Lietuvos dvidešimtmečio ribos.

Česlovas Laurinavičius. Klausimai, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį

2009 m. Nr. 7 / Be istorinės atminties visuomenės negali egzistuoti. Tos atminties formavimas – objektyviai būtinas. Šio proceso metu, matyt, neišvengiamas istorijos tiesų supaprastinimas ar net pritempimas.

Algimantas Baltakis. Apsisprendimo ir ryžto žmogus

2013 m. Nr. 2

Keli štrichai Vandos Zaborskaitės portretui

Minint Meilės Lukšienės aštuoniasdešimtmetį, Vanda Zaborskaitė pasveikino savo kolegę ir bendražygę straipsniu „Apsisprendimo ir ryžto žmogus“ („Dialogas“, 1993 08 20). Man regis, tokia bičiulės charakteristika taikliai apibūdina ir ją pačią.

Kai Vanda Zaborskaitė tvirtina: „Meilė Lukšienė – labai plastiškas, labai dinamiškas žmogus, greitai ir taikliai reaguojantis į kintančias situacijas, bet drauge išlaikantis nelūžinėjančią ir nenutrūkstančią pagrindinę gyvenimo liniją, esmingą požiūrį ir nuostatų kryptį“1, – argi jinai nerašo ir apie save?

Likimas lėmė, kad abi šios taurios mokslininkės ir pedagogės mums, 1949– 1954 metų laidos Vilniaus universiteto lituanistams, tais sunkiais laikais stengėsi suteikti ne tik mokslo žinių, bet ir įdiegti vidinį įsipareigojimą neperžengti ribos, už kurios prasideda žmogiškų ir tautinių vertybių išsižadėjimas.

Kurso bičiulis poetas Alfonsas Maldonis yra teigęs: „Mes gavome būtinų lituanistui pagrindų iš senųjų dėstytojų – V. Mykolaičio-Putino, J. Balčikonio, J. Lebedžio, M. Lukšienės, V. Zaborskaitės ir kitų“2. Būtent šie mokslininkai ir pedagogai visais įmanomais būdais puoselėjo lietuvių literatūros mokslo tęstinumą, savo pavyzdžiu rodė, kad ir nelaisvėje įmanoma likti laisvam.

Tikiuosi, apie Vandos Zaborskaitės pedagoginę veiklą, apie garsiąją Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros bylą parašys kiti memuaristai, įvykius stebėję iš arčiau. Nežadu kalbėti ir apie laikotarpį, kai redagavau „Pergalės“ žurnalą, kuriame įžymioji literatūros tyrinėtoja yra skelbusi nemažai savo darbų.

Mane domina vėlesni laikai.

Vartydamas savo dienoraščius, kuriuos pradėjau reguliariai rašyti 1990-ųjų gale, jau išėjęs į pensiją, ir teberašau iki šiol, užtikau nemažai liudijimų apie įvairiapusę Vandos Zaborskaitės veiklą jau Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, kai ji, Meilės Lukšienės pakviesta, įsikinkė į sunkiai riedantį švietimo reformos vežimą. Ką šioms veiklioms ir sąžiningoms moterims tada teko patirti, geriausiai atspindi dienoraščio įrašai, daryti 1991 metais.

Sakoma: tikrasis žmogaus veidas ryškiausiai atsiskleidžia politinių, ekonominių sukrėtimų, didelių pervartų laikotarpiu. Būtent toks laikotarpis ir šiuose dienoraščio išrašuose.

Situaciją, kurioje kartais atsidurdavo Vanda Zaborskaitė ir jos aplinkos žmonės, autentiškiausiai paaiškins ištraukėlė iš jau cituoto straipsnio apie Meilę Lukšienę: „Kartą ji prasitarė, jog dabar daug sunkiau negu tada, kai priešintasi svetimai, nepripažįstamai, niekinamai Sistemai. Dabar slegia didelė, sunki atsakomybė už viską, kas dedasi savo valstybėje, su kuria tu identifikuojiesi. Tai tavo valstybė, ir jautiesi atsakinga už čia vykstančius blogus, gėdingus, skandalingus dalykus, jautiesi kalta, kad negali pakeisti to, ko nepriimi. Kadaise nesunku buvo jaustis pasmerktai ir atmestai, nes smerkė svetimi svetimos ideologijos vardu, o sava visuomenė rėmė ir palaikė. Užtat dabar skaudina dažnas savos visuomenės nenoras daug ką matyti ir girdėti, dažna neįmanomybė būti išgirstam“ (p. 408).

Dar keletas įžangos žodžių apie toliau pateikiamą dienoraščių publikaciją.

Dienoraščiuose sunku išvengti asmeniškumo, subjektyvaus požiūrio, kasdienybės krislų. Tokia jau šio žanro prigimtis. Užtat juose geriau nei prisiminimuose išsaugomas autentiškumas, laiko dvasia. Todėl būkite man atlaidūs, jei, laukdami susitikimo su Vanda Zaborskaite, turėsite ilgiau ar trumpiau bendrauti su manim ir mano artimiausiais bičiuliais, su kitais plunksnos broliais. Kai kam iš jų, tarkim, Justinui Marcinkevičiui, pati Vandutė yra skyrusi daug dėmesio, apie jį rašiusi. Netgi galėčiau visą šią publikaciją pavadinti ir taip: „Vanda Zaborskaitė ir Justinas Marcinkevičius didžiųjų pervartų laikotarpiu“.

Ir paskutinė pastabėlė.

Praėjus dvidešimčiai metų net ir valstybės paslaptys gali būti paviešinamos, o čia – margo poetų cecho kasdieniški nutikimai…

Tad atsiverskime dienoraštį.

 

1991 m. balandžio 27 d., šeštadienis

Vakarykščiame „Lietuvos aide“ perskaičiau Gedimino Radzevičiaus straipsnį „Ar šaukštas medaus pagardina deguto statinę?“ (kalbama apie kūrybinio jaunimo katalikišką bendriją „Atžalynas“). Rašiny labai įdomiai suformuluota politinė nuostata: „Liaudies patarlė sako, kad šaukštas deguto statinę medaus pagadina. O mes norime keliais šaukšteliais medaus statinę deguto pagardinti. Tie patys valdininkai kūrė socialistinę visuomenę, tie patys mokytojai mokė komunistinio gyvenimo „tiesų“, o šiandien kalba apie tautinę mokyklą ir kultūrą. Nesvarbu, kas ką kurtų, svarbu, kad kurtų toliau, svarbiausia, kad tie patys…“

Autoriaus retorinį pasakymą „tie patys valdininkai“, „tie patys mokytojai“ natūraliai galėtume papildyti dar fundamentalesnėmis kategorijomis ir pasakyti: tie patys žemdirbiai, tie patys darbininkai, pagaliau – ta pati lietuvių tauta gyveno socializmo sąlygomis, tad gal ir ją reikia dėl tos nelaimės nurašyti?

Kol mes nesuprasime, kad tie patys žmonės, kurie gyveno vakar Lietuvoje, ir dabar turi gyventi, tol vyks tos aršios tarpusavio rietenos, kurios be galo naudingos tikriesiems mūsų Nepriklausomybės priešams.

 


1991 m. balandžio 29 d., pirmadienis

Parašiau nedidelį straipsnelį apie G. Radzevičiaus rašinį „Lietuvos aide“. Norėjau iš pradžių duoti „Lietuvos rytui“, bet jie atsisakė mano darbelio, nes nenorį tiesioginės polemikos su valstybės laikraščiu. Užtat Algimantas Čekuolis priėmė noriai į artimiausią „Gimtojo krašto“ numerį, tik pavadinimą pasiūlė sutrumpinti. Buvo „Kai tauta talpinama statinėje“. Liko „Tauta statinėje“.

Vakar sėdėjau valandėlę pas Justiną. Netgi jei nieko nekalbam, jis mane ramina, gal jo toks biolaukas – man tinkamas. Užtat ir bičiuliaujamės. Nesuprantu, kokios „naudos“ duodu jam. Gal kad kartais išjudinu, atnešu vieną kitą naujieną iš plunksnos brolių gyvenimėlio?..

Naujiena: pradėjau vaikščioti pas Vytautą Sirijos Girą žaisti šachmatais. Neturiu kito kompaniono. Su senuoju savo partneriu Vytautu Rudoku nebežaidžiu, jis ir šachmatų neturi namie. O su Ramūnu Klimu, kitu savo nuolatiniu partneriu, irgi vis rečiau besusiremiu. Mat šachmatų partija su juo kartais pasibaigia ideologiniu ginču: Ramūnas dabar itin tautiškai nusiteikęs, ditirambus gieda šiandienei valdžiai. O aš – amžinas opozicionierius. Ir dar toks: kalbėdamas su „kairiuoju“ – dešinėju, o su „dešiniuoju“ – kairėju. Gal tokia ginčų dialektika?

Alfa juokiasi: tau, sako, ar šiaip, ar taip, bus blogai, ir vieni, ir kiti tavim nepatenkinti. Tavęs, sako, laukia niūri ateitis, neaprūpinta senatvė…

Vakar per televiziją žiūrėjau laidą ir klausiau Vandos Zaborskaitės pokalbio su Viktorija Daujotyte. Gaila, pražiopsojau pokalbio pradžią. Bet tai, ką girdėjau, paliko malonų įspūdį. V. Zaborskaitė – tikrai savarankiškas, tvirtas žmogus, visais laikais dorai tarnaujantis lietuvių kultūrai, o tuo pačiu – ir visai tautai. nepabijojo ateiti ir į LAF’o konferenciją, net kalbą pasakė. Ji universitete buvo mano dėstytoja…

Iš tiesų jos karta – V. Mačernis, A. Nyka-Niliūnas, Pranė ir Gediminas Jokimaičiai (gal dar ir K. Bradūnas ar net H. Radauskas?) – labai kūrybinga ir tikrai šiuolaikiška, moderni ir mąstymu, ir kūryba. O Vandutė – lyg savotiškas tiltas tarp minėtų žmonių ir mano kartos bei jaunesnių kolegų. Ir niekad negirdėjau, kad Vanda įžeistų žmogų, jo orumą, netgi tada, kai jos asmeninės nuoskaudos ir galėtų suteikti jai teisę aštresniam žodžiui.

Gal čia ir yra gyva tikrosios krikščioniškosios kultūros apraiška?

Šovė mintis: gal ir mes, kairesnių pažiūrų demokratai, per daug kategoriškai sprendžiam apie šiandieninio parlamento ar vyriausybės darbus? Ar mes, kritikuodami dešiniuosius, turime aiškią savo veiksmų programą? Dabar tokia mada: rūpi ne tiek pati problema, kiek proga suniekinti oponentą. Ir šią nuodėmę turi tiek vieni, tiek kiti, o gal ir treti. Taip ir gilėja visuomenės skaldymasis (čia dar ne pati didžiausia blogybė), o svarbiausia – tolsta galimybė protingam kompromisui, be kurio mūsų deformuota visuomenė niekados nepradės normalaus demokratinio gyvenimo.

 


1991 m. balandžio 30 d., antradienis

„Tiesoj“ išspausdintas Lietuvos inteligentijos kreipimasis į TSRS prezidentą, kurį ir aš pasirašiau. Reikalaujame grąžinti respublikai užgrobtus Spaudos rūmus ir televizijos kompleksą.

Mūsų inteligentiją šiomis dienomis jaudina dar viena bjauri akcija, nukreipta prieš M. Lukšienę, V. Zaborskaitę, L. Abraitytę, V. Daujotytę – visas jas gerai pažįstu, tai garsios mūsų „Pergalės“ autorės. Prieš jas jaunalietuviai kabina mieste lapelius (kaip kinų dadzibao), kuriuose puolamos švietimo reformos rengėjos. Tai lyg ir tęsinys to chunveibinizmo, kurį neseniai stebėjome Rašytojų klube, kai susitikom su Kultūros ir švietimo ministerijos žmonėmis.

Apie šiuos dalykus kalbėjomės su Justinu ir Genute. Ji mane bara: sako, kodėl kalbi tik privačiai, kodėl neini į viešumą, negini mūsų šauniųjų inteligenčių? Manau, kol kas joms dar užtenka gynėjų. „Respublikoj“ jas užstojo Krescencijus Stoškus, simpatiškas filosofas, dabar jau irgi „trefnas“ žmogus…

 


1991 m. gegužės 27 d., pirmadienis

Vakar pasibaigė Poezijos pavasario renginiai. Dalyvavau protesto akcijoje, surengtoje prie užgrobto Televizijos ir radijo komiteto pastato – tokia buvo PP pradžia. Ten perskaičiau „Juodą sniegą“…

Į Kauną nevažiavau. Nusibodo – ten beveik kasmet per PP lankiausi. Šiemet laureatu tapo Jonas Strielkūnas (net nustebau, kad jis iki šiol to ąžuolų vainiko nebuvo pelnęs). Iš kvietimo įklijuoju lapelį su visų metų laureatais.

[Tą sąrašą pradeda Justinas Marcinkevičius, laureatu tapęs 1965, aš – antras, 1966; sąrašą baigia Bernardas Brazdžionis, 1989, ir Gražina Cieškaitė, 1990.]

Suskaičiavau: viso labo 27 laureatai, tiek ir PP renginių. Taigi bepavasariaujant ir prabėgo beveik visas gyvenimas. Kai man dėjo ąžuolų vainiką, buvau trisdešimt šešerių. Šiandien man jau šešiasdešimt vieni.

Šeštadienį su grupe (vokietis Alfredas Franckaitis, estas Reinas Raudas, abu puikiai kalba lietuviškai, Antanas A. Jonynas, Daina Pranckietytė, Vladas Braziūnas bei Jurgis Kunčinas plius dailininkas Rimantas Dichavičius ir dar kažkoks jaunas fotografas) vykome į Zarasus.

Pirmasis vakaras – Senadvaryje, prie Fausto Kiršos gimtojo namo. Jame dabar įsikūręs Arvydas Každailis, kadaise iliustravęs mano „Dedikacijas“. Jis ir išsaugojo nuo sunykimo poeto, gimusio lygiai prieš 100 metų, sodybą, pastatė (atnaujino) kryžių, kurį pašventino labai simpatiškas jaunas Antalieptės klebonėlis, su juo maloniai pasikalbėjau, bet pavardę užmiršau.

Čia radom ir Vandą Zaborskaitę, profesorė įsikūrusi visai greta. O Senadvaris – labai vaizdinga vieta, apačioje – Jūžinto ežeras (dabar – Antalieptės marios). Tik kelias nuo Antalieptės (per Purvynės kaimą) labai prastas, man gerai pažįstamos vietovės, iki Čertaukos gal 4 kilometrai. O pas Zaborskaitę ir jos vyrą Rimantą Vėbrą viešėjo ir dar vienas simpatiškas profesorius Juozas Girdzijauskas su žmona Irena (nuo neatmenamų laikų dirbančia Lietuvių literatūros katedroje laborante).

Be abejo – turiningiausiai apie „Piligrimų“, „Pelenų“ autorių kalbėjo Vandutė, su kuria pastaraisiais metais itin suartėjau. Ne todėl, kad dažniau susitinkam – mūsų pažiūros dabar suartėjo. Tiesą sakant, niekad jos labai tolimos nebuvo. Profesorė ir vėl puolama, dabar jau dešiniųjų davatkų.

O F. Kiršai teko keista lemtis: jį lyg ir temdė kiti poetai, nors buvo iš tikrųjų rimta figūra mūsų Parnase.

Vakarop vyko susitikimas su Zarasų visuomene rajono bibliotekoje. Jaukus, kamerinis vakaras. Beje, čia surizikavau ir perskaičiau gan painų, ką tik iškeptą dalykėlį „Kriminalinę Strazdiškio elegiją“. Ir nustebau, kad publika jį labai šiltai sutiko. Kūrinėlį nesidrovėjau ir pakomentuoti. Paaiškinau, kad elegiją „pagimdė“ trys „faktai“: 1) pernykštė kelionė su Marcinkevičiais į Strazdiškį; 2) tai, kad šiuo metu rašau ir niekaip negaliu parašyti straipsnio apie V. P. Bložės „Noktiurnus“ (todėl santrumpa V. P. B., galima būtų rašyti ir V(K.)P. B.); 3) kad man neduoda ramybės Sauliaus, sūnaus, viešnagė Amerikoje; tai paaiškina „kirmėlytės“ išropojimą anoje obuolio pusėje.

Baigiamajame PP vakare, kuris sekmadienį vyko Jonų bažnyčioje, nedalyvavau (nors ir siūliausi, tik, žinoma, nelabai įkyriai). Užtat per televiziją girdėjau, kaip Sigitas Geda gal 25 minutes skaitė keistą tekstą…

Vis dėlto nuėjau į Rašytojų sąjungą po vakaro – ten vyko PP renginio dalyvių pasibuvimas, atsisveikinimo vakaronė. Gaila, beveik nieko iš svečių nepažinojau, nebuvo progos pabendrauti. O ir su mūsų jaunaisiais taipogi esu menkai pažįstamas. Todėl jaučiausi (pirmą kartą tokiame renginyje) gan vienišas, niekam nereikalingas. Nuotaiką praskaidrino Bernardas Brazdžionis, mane širdingai apkabindamas, vardeliu pavadindamas. Sakė, dar norįs su manim ir mano bendraamžiais susitikti intymesnėje aplinkoje. Pabendravom ir su „amerikonka“ Beatriče Vasare, su kuria pernai susipažinau Nidoje, ir su Eduardu Cinzu, mano dėdės Juozo Zarankos, profesoriavusio Bogotos universitete, artimu bičiuliu iš Belgijos laikų.

O Vytautas Bložė pagyrė mano publikaciją „Litmeny“, tik labai savotiškai: „Geriausia publikacija laikraštyje. Aš visad sakiau, kad tu geresnis poetas už Justiną.“ Senos pabodusios giesmelės, jau seniai mus vis bando supriešinti – vieną girdami, kitą peikdami… Vytui, paakintas jo pagyros, perskaičiau ir jau minėtą „Strazdiškio elegiją“. Bložė ją išgyrė su dar didesniu entuziazmu.

Negi aš ir pats pradėsiu manyti, kad vėl verta rimtai kabintis į poezijos skverną? Bičiuliams mėgstu sakyti: paskutinį sykį iš tikrųjų rašiau 1977 metais Zarasuose, kai sėdėjau prie „Strazdiškio elegijų“, o dabar – tik rašinėju, o ne rašau. Rašymas – kai jis tave visą suėda, kai nieko kita nežinai ir nenori žinoti. Tokiam užsiėmimui reikia arklio sveikatos. O aš dabar vis labiau baigiu išklerti. Netgi tokia kelionė į Zarasus mane gerokai išderino…

 


1991 m. birželio 8 d., šeštadienis

Vakar su Sigita lankėmės Kaune, tvarkėm reikalus…

Iš sesers Nijolės sužinojau, kad, regis, 6 d. televizijos laidoje „Krantas“ buvo bjauriai užpultas Justinas. Šiandien „Tiesoje“ pasirodė tokia Domo Šniuko replika:

„KETURIESE PRIEŠ POETĄ

Užvakar tautinės televizijos programų direktorius P. Morkus ir politinių laidų vyr. redaktorius V. Matulevičius, pasitelkę į pagalbą Tomą Venclovą ir Aleksandrą Štromą, „demaskavo“ Justiną Marcinkevičių, neva pagal saugumo užsakymą parašiusį apysaką „Pušis, kuri juokėsi“. Žinos „Mindaugo“, „Katedros“ ir „Mažvydo“ autorius, kaip pasirašinėti pareiškimus dėl Seimo sušaukimo, sakyti kritiškas kalbas AT pirmininko akivaizdoje ar nerašyti straipsnių „Lietuvos aidui“!

Pereiti teisuolio batais per poeto krūtinę, kai to reikalauja konjunktūra, manau, yra gėdingiau, negu totalitarizmo metais žengti kompromisinį žingsnį, kurį, beje, dar reikia įrodyti.

Kad ir kokį pasitenkinimą jaustų prokuroriško vakaro „Neringos“ kavinėje dalyviai, Justinas Marcinkevičius Lietuvos dvasinei rezistencijai yra davęs kur kas daugiau negu jie visi keturi daug kartų padauginti. Tad galima tik pritarti tos pačios televizijos vedėjui D. Lukoševičiui, kad tai, ko gero, ir Mocarto–Saljerio komplekso tema… (Žinoma, už šią repliką D. Lukoševičiaus gali laukti TSRS INT (TSN) vedančiųjų likimas.)

Manyčiau, TV žiūrovų akyse doros egzaminą išlaikė kritikas Vytautas Kubilius, suvokiąs tiek savo kartos inteligentijos gyvenimo bei kūrybos tragizmą, tiek B. Pasternako ar A. Solženicyno pasmerkimo stiliaus menkystę.

Iki šiol vieni kitus purvais drabstė politikai. Atrodo, ateina metas ir intelektualams. Tik kaip, šitaip apsidrabstę, žiūrėsime vieni kitiems į akis? Kaip žiūrės į mus pasaulis?“

Taigi tęsiama mūsų garbingų žmonių kompromitacija, prasidėjusi V. Mykolaičio-Putino „kolaboravimo“ svarstymu. Beje, iš Janinos Žėkaitės (V. Kubiliaus žmonos, pats jisai išvykęs į Šarnelę paminėti V. Mačernio 70-mečio) sužinojau šiokių tokių laidos rengimo smulkmenų. Pasirodo, nei V. Kubilius, nei K. Saja nežinojo, kad bus parodytas vaizdo įrašas, kur Aleksandras Štromas su Tomu Venclova „demaskavo“ Justą. O A. Štromas, kurį pažįstu, esą parašęs kažkokius prisiminimus, kur, sako, ir aš esu minimas. Girdi, saugumietis A. Sprindis „medžiagą“ apie mūsų jaunuosius disidentus pirmiausia pasiūlęs man, bet aš „neturėjęs laiko“ – gėręs… O tada jau pasiūlė Justui. Aišku, tai absoliutus prasimanymas. Jei A. Sprindis man ką nors būtų siūlęs, tikrai prisiminčiau, nes visa, kas susiję su šia įstaiga, gerai, tiesiog liguistai prisimenu. O kad Justas savo apysakai panaudojo ir Tomo istoriją – tai teisybė. Bet Tomo istorija nebuvo jokia paslaptis, apie ją kalbėta netgi jaunųjų rašytojų sekcijoje. O ir ta apysaka parašyta, regis, 1961 m., taigi prieš 30 metų! Beje, kiek dar kitų tos apysakos „prototipų“ atsišaukė…

Seniai žinau, kad Tomas „nevirškina“ Justino. Ačiū Dievui, Justinas gan ramiai reagavo į šį akibrokštą. Sakė, parašysiąs atsakymą.

 


1991 m. birželio 14 d., penktadienis

Lygiai prieš 50 metų Lietuvą apskriejo baisi žinia: žmones veža į Sibirą! Netgi tiems, kurie dar nesuprato anų dienų prasmės, atsivėrė akys: štai tikroji Stalino saulė! Ji juoda! O man, vienuolikos metų berniukui, amžinai atminty išliko sunkvežimių ūžimas nakčia – pagrindinis anų dienų garso motyvas. Paskui rašiau: „Ūžia mašinos pernakt.“ Tai vis apie tą 1941-ųjų birželį. Vien tik nekaltų žmonių trėmimai – pakankamas pagrindas pasmerkti socialistinę sistemą, pasakyti jai – ne! Deja, iš tautos atminties visaip buvo bandoma išstumti šį Pragaro įvaizdį. Ir mes ištisus dešimtmečius gyvenom, lyg stalinizmas nebūtų padaręs tų baisių nusikaltimų.

Rytą per radiją dainavo Antanas Kučingis. Tarp kitų dainų – ir mano bei A. Bražinsko „Ugnelę“. Jis vienintelis, po Virgilijaus Noreikos, drįso ją dainuoti, nebijodamas „konkurencijos“. Kitomis progomis dar dainuoja ir mano „Daktarus“ (nežinau kompozitoriaus pavardės, gal tas pats A. Bražinskas?).

Su A. Kučingiu susipažinau pas kitą garsų Antaną – Miškinį. Ne sykį čia teko su juo susitikti, ypač per A. Miškinio šeimos šventes. Smagu buvo šių dviejų antanų draugijoje: abu tikri džentelmenai, jausmingi, bet nesentimentalūs, pašaipūs, bet ir tolerantiški kitam žmogui (jei tik jis – ne koks niekšelis)…

Abu Antanai baigė Sibiro akademiją, čia išmoko tokių dalykų, kokių mes, „laisvieji“, tik pavydėti galėjome: jie pažino visą žmogaus didybę ir visą siaubą, todėl galėjo būti objektyvūs mūsų, „prisitaikėlių“, teisėjai. Niekados neišgirdau iš A. Miškinio (kaip ir iš A. Kučingio) prokuroriško kitų žmonių pasmerkimo, tik visados jaučiau jų moralinį imperatyvą. Tokie žmonės, kaip šiedu senieji inteligentai, aplink save skleidė doros spindulius (gal A. Miškinis ir pasišaipytų iš tokio davatkiško pasakymo, bet dabar nerandu geresnio žodžio).

Taigi šią gedulo dieną visų pirma prisiminiau tuos Lietuvos žmones, kurie ir Sibire liko žmonėmis, ir grįžę mokėjo išlikti orūs. Kaip tokių žmonių dabar mums stinga! Būtent jie galėtų geriau cementuoti susiskaldžiusią mūsų Lietuvą.

 


1991 m. birželio 30 d., sekmadienis

Vakar dalyvavau respublikinėje Lietuvos Ateities Forumo konferencijoje. Dalyvavau, nes pakvietė (kiti niekad nekviečia!). Šį kartą dalyvavo tik šeši rašytojai. Matyt, išsigando sprogdinimų ir kitokių ekscesų, o dar labiau – dešiniųjų spaudimo. Sėdėjom greta su senu bičiuliu Jonu Gricium, kartais pasišaipydami iš savęs ir kitų. Šį sykį salė buvo nepilna ir vis tuštėjo. Ir aš išėjau anksčiau, nes turėjau eiti į kurso draugės Danutės M. šešiasdešimtmetį…

Penktadienį per televiziją („Kranto“ laidoje) buvo perskaitytas Justino atsakymas Tomui Venclovai, Aleksandrui Štromui ir kitiems „oponentams“. Atsakymas orus, kaip ir tinka Justinui. Galgi aprims svetimųjų nuodėmių ieškotojai? Vargu bau…

 


1991 m. liepos 5 d., penktadienis

Šiąnakt niekaip negalėjau užmigti. Ramybės nedavė šlykštus pokalbis, kurį „suorganizavo“ Saulius Šaltenis savo „Atėnuose“.

Jei būtų devynioliktas amžius, už tokią šlykštynę jį iškviesčiau dvikovon.

Mes, mano karta, į literatūrą, ačiū Dievui, atėjom ne tada, kai rašytojus sodino, o kai juos išleido iš kalėjimų. Ir todėl mums teko dalyvauti jau kitokio pobūdžio „literatūriniuose žaidimuose“, kuriuos šiandien galima išjuokti arba pasmerkti, jei kam to labai reikia. Tačiau netgi blogiausiose situacijose su rašytojais nebuvo taip elgiamasi, kaip pasielgė T. Venclova, A. Štromas, S. Šaltenis – jie pasikėsino į du šventus daiktus: rašytojo garbę ir jo talentą. Anksčiau kibdavo prie pasaulėžiūros dalykų ir pan., o dabar…

Norėjau važiuoti pas Alfą į Linmarkį, bet iš jo dukters sužinojau, kad šiandien jis turėtų grįžti. Dėl tų „Atėnų“ kažką būtina daryti. kalbėjau su V. Martinkum, V. Sventicku, E. Matuzevičium. Labai maloniai nustebino Judita Vaičiūnaitė – ji palaiko Justą. Taip elgtis turėtų visi padorūs rašytojai. Dabar baigėsi totalios prievartos metas, mes patys galim pasirinkti ėjimus…

Įsegu „Šiaurės Atėnus“.

…Justas pakvietė pasivaikščioti po Varnų kalną. Įsikalbėjom. Niekad dar nemačiau Justo tokio sutrikusio. Sako, ir gyventi nesinori. Aš jį raminau kaip sugebėjau.

Pradėjau rašyti laišką S. Šalteniui (o gal kokiam laikraščiui straipsnį?).

 


1991 m. liepos 13 d., šeštadienis

Šiandien „Tiesoje“ išspausdintas mano atviras laiškas Sauliui Šalteniui „Pušis, kuri nebesijuokia“. Rašau ne tik apie Justiną, bet mėginu paliesti ir platesnę problemą.

Beje, šiandien Justinui skambino G. Vagnorius. Siūlė būti kažkokios komisijos (nacionalinio susitaikymo?) pirmininku. Justinas atsisakė. Dėl tos „istorijos“. Gal ir be reikalo.

 


1991 m. liepos 21 d., sekmadienis

Rašiau, kad dėl savo straipsnio negirdėjau nė vieno kritiško žodžio. Neseniai išgirdau iš Maruko, A. Bieliausko „ginklanešio“ (aišku, Marukas tik perdavė savo „gudresnio“ draugo nuomonę). Sako, kam tu, Algi, gini Justiną, jis teisingai puolamas… Taigi, ir kraštutiniai kairieji, ir kraštutiniai dešinieji šį kartą vėl pučia į vieną dūdą… Ar pirmą kartą?

 


1991 m. liepos 23 d., antradienis

Baigiu straipsnį apie V. P. Bložės „Noktiurnus“. Pusiaudieny, apkvaišęs nuo darbo, padariau pertrauką ir užėjau pas Justiną. Čia radau garsiosios televizijos laidos vedėją V. Matulevičių. Jam taip ir nepavyko įkalbėti Justo dalyvauti naujoje laidoje, kur būtų gvildenami mūsų nelemtos praeities dalykai. Justą visiškai suprantu, – aš irgi atsisakyčiau.

V. Matulevičius man paliko slidaus, nelabai protingo žmogaus įspūdį. Taip ir nesuvokiau, ar jis iš tikrųjų nesupranta, ką daro, ar supranta ir tik apsimeta naiviu „teisybės ieškotoju“.

Perdaviau Justinui Sauliaus, savo sūnaus, žodžius, kad po visos šitos istorijos jo ir jo draugų akyse Justino reputacija tik išaugo, o krito tų, kurie ją stengėsi sugriauti.

Tolesni 1991-ųjų dienoraščio puslapiai byloja, kad Justino Marcinkevičiaus (ir ne vien jo) aršus puolimas tęsėsi, o poleminė ugnis visuomenėje vis stiprėjo.

Bet užverskime dienoraštį ir pasidomėkime, kaip šioje „byloje“, kurios atgarsiai atsirita iki mūsų dienų, elgėsi Vanda Zaborskaitė. Juk kaltinamiems būtomis ir nebūtomis „nuodėmėmis“ labai svarbus buvo žodis tų, kurie patys smarkiai nukentėjo sovietmečiu. Ir Vanda Zaborskaitė tokį žodį tarė.

Jos knygoje „Tarp istorijos ir dabarties“ įdėtas trumpas interviu „Jeigu nebūtų optimistas…“, kurį 1991 m. lapkričio 6 d. paskelbė Marijampolės rajono ir miesto laikraštis „Naujasis kelias“ (užrašė L. Kuzmaitė). Iš to interviu parinkau du lakoniškus klausimus ir atsakymus mums rūpima tema:

„– Jūsų nuomonė apie dabartinį laikotarpį. Ar to tikėjotės, kai įsiliejote į Sąjūdžio veiklą?

– Pirmiausia tikėjau, kad bus atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Šie lūkesčiai, viltys ir norai su kaupu išsipildė. Aš aktyviai dalyvavau pirmame sąjūdyje, buvau sąjūdžio seimo narė, o dabar esu atšlijusi nuo antrojo sąjūdžio. Man atrodo, kad jis yra visai kitas dalykas. Tai – dešiniųjų visuomenės jėgų koalicija. Ir todėl dabar negaliu savęs identifikuoti su sąjūdžiu“ (p. 602).

„– Kaip vertinate puolimo kampaniją prieš poetą Justiną Marcinkevičių? („Kranto“ laida, V. Dautarto interviu „Respublikoje“?)

– Be galo neigiamai vertinu šią laidą. Labai branginu Justino Marcinkevičiaus įnašą į tautos gyvybę, laisvėjimo procesą, gebėjimą kalbėti apie Lietuvą anais laikais. Tie priekaištautojai jam sako, kad tai buvo oficialiai valdžios leidžiamas garo nuleidimas ir jis kūrė leistinumo ribose. Tai yra netiesa. Jo kūryba, jo poezija iš tikrųjų palaikė tas jėgas, kurios ir leido vėliau pasireikšti Atgimimui, visiems kitiems laisvėjimo procesams“ (p. 604).

Galiu paliudyti: Justinas didžiai vertino tokią mūsų buvusios dėstytojos moralinę paramą.

O dabar susiraskime tų pačių metų „Literatūros ir meno“ savaitraštyje (1991 12 09) paskelbtą Valdo Kukulo pokalbį su Vanda Zaborskaite „Iracionalūs ir racionalūs pradai mumyse nėra išbalansuoti“.

Dvi ištraukos iš to pokalbio:

„– Dabar daug kalbama apie garsiąją universiteto Lietuvių literatūros katedros bylą. Klausti iš naujo apie ją nejauku, gal net banalu. Ir vis dėlto. Problemą norėčiau pakreipti štai tokia linkme: esate nukentėjusi, savo gyvenimu patyrusi visas sistemos neteisybes ir represines galimybes, tačiau niekad nieko nešaukėte revizionizmui, revanšizmui. Kaip suprantate psichologiją tų žmonių, kurie, vien iš šalies stebėję sovietinės sistemos presingą, nūnai šaukia tautą kerštauti, griauti, neleisti, uždrausti?

– Mano patirtos neteisybės yra vieni niekai, lyginant su tomis, kurias kentėjo žmonės tremtyje ir kalėjimuose. Bet keršto ir represijų daugiausia šaukiasi ne jie, nors kaip tik juos ir būtų galima suprasti (ne pateisinti). Aršiausiai reikalauja „griauti, neleisti, uždrausti“ buvę konformistai. Jų elgesį nesunkiai paaiškina psichoanalizė: jis kyla iš nepilnavertiškumo komplekso, gėdos dėl savo buvusio silpnumo, kurį geidžia kompensuoti dabartiniu „bekompromisiškumo“ ir „jėgos“ demonstravimu. Be abejonės, esama čia ir visiškai sąmoningų pastangų prisirinkti nuopelnų, kurie visuomenę priverstų užmiršti jų ankstesnį elgesį arba jį išpirktų. Esama ir paprasčiausio tamsumo, kuriuo naudojasi kai kurie lyderiai.

– Kaip įsivaizduojate rašytojo, kūrėjo apskritai laikyseną šiandienos situacijoje? V. Kubilius teigia: neapsisprendusius už Lietuvą teis istorija. A. Šliogeris vienas pirmųjų paskelbė: inteligento pozicija – tik opozicija valdžiai. Rašytojai lyg ir savaime pasidalijo šiuo požiūriu. Džiaugiuos, kad jie vis viena susikalba – gal todėl, kad per arti vienas kito, susiję, gal todėl, kad sergsti vidinė kultūra. Pakomentuokite, kaip suvokiate rašytojo laikyseną visuomenėje, ypač pervartų metais, kokios kūrėjo asmeninio apsisprendimo ribos (juk įmanomas ir atviras kūrėjo kolaboravimas su okupantu)?

– Dabar kūrėjo, menininko savijauta, manau, nėra lengva ir paprasta. Ne dėl to, kad jį kamuotų dilema: už Lietuvą ar prieš ją. Juk didžioji, absoliuti dauguma yra „už“ – net ir tie, kurie niekaip šio „už“ nėra deklaravę. Man nepriimtinas šūkis „neapsisprendusius už Lietuvą teis istorija“ – jis primena pokario kovos prieš „tylenius“ toną. Taip, daugelis apsisprendė impulsyviai, viešai – tai buvo tartum pačios prigimties balsas. Jie įsijungė į Sąjūdį, pasinėrė į politiką, sukūrė puikios eseistikos ir puikių viešųjų kalbų. Bet „už“ nedvejodama buvo ir didelė dauguma kitų, kurie gal nemokėjo šito taip viešai pasakyti, o paskui, spaudžiami viešosios nuomonės, gal ir nenorėjo, juos kaustė intravertiška žmogaus prigimtis, draudžianti viešai reikšti, kas savyje išgyvenama. Jiems rodėsi, kad reikalavimas viešai liudyti yra žeminantis.

Aišku, esama ir vienos kitos išimties, vieno kito santykis su Nepriklausomybe iš tiesų yra susikomplikavęs. Tai tie, kurie buvo suaugę su komunistine ideologija ir valdančiomis struktūromis. Vieni jų griežtai nepriėmė Sąjūdžio ir jo programos, kiti buvo sutrikę ir abejodami, nostalgiškai gręžiojosi į praėjusius laikus. Bet šiandien jie irgi atsidūrę prieš įvykusį faktą, kurio nepaisyti neįmanoma. Jiems reikia laiko, kad permąstytų savo pozicijas, vertybes, kad rastų kūrybai naujų impulsų. Manau, jog ir jų nereikia gėdinti, niukinti, grasinti istorijos teismu. Istorijai galų gale lieka svarbi tik kūryba. Menininko gyvenimas šliejasi prie kūrinio ir visuomeninę vertę įgyja tik per jį, o ne atvirkščiai. Menininkas savo esme yra liudytojas, o ne veikėjas. Ar šiandien kam labai svarbu, kad Goethe didžiuodamasis priėmė ordiną iš Napoleono, užkariavusio jo tėvynę?

Kūryba kyla iš nepasitenkinimo tuo, kas yra, – tai pripažįsta daugelis literatūros žmonių. Kai susiduria asmuo ir visuomenė, asmuo ir valstybė, rašytojas yra asmens pusėje. Jis – asmens, o ne institucijos advokatas“ (p. 630–631).

Šie Vandos Zaborskaitės prieš du dešimtmečius paskelbti svarstymai apie asmens ir visuomenės susidūrimą, kaip toliau įsitikinsite, kai kam ir dabar užklius.

Bet vėl atsiverskime dienoraščius.

Visa, ką iki šiol jūsų dėmesiui pateikiau, paimta iš sąsiuvinio, pažymėto pirmuoju numeriu. Rašyta audringais 1991-aisiais: pirmasis įrašas – balandžio 27 dienos, paskutinysis – liepos 23 dienos. Tai palyginti trumpas laikotarpis, bet būtent šio laikotarpio atšvaitai dienoraštyje, man regis, labiausiai tinka pasirinktai temai – Vanda Zaborskaitė ir Justinas Marcinkevičius.

Abi šias pavardes, ypač antrąją, dažnai užtinku ir vėlesniuose dienoraščių sąsiuviniuose, bet „siužeto“ nebelieka. Todėl parinkau tik keletą įrašų, kur sąsaja tarp žymiosios mokslininkės ir iškilaus poeto itin akivaizdi.

 

Iš penktojo sąsiuvinio

1995 m. kovo 14 d., antradienis

Ką tik grįžau iš Mokslų akademijos Didžiosios salės, kur vyko Akademiniai skaitymai, skirti Justino 65-ajam gimtadieniui. Salė pilnutėlė, nuotaika – šventiška, iškilminga. Vakarą vedė MA prezidentas Benediktas Juodka. Justinas perskaitė tekstą – apie savo „šaknis“, labai rimtą, darnų. Vėliau dar paskaitė naujų eilėraščių.

O kalbėjo Vanda Zaborskaitė (man regis, jos pranešimėlis – pats turiningiausias), Valentinas Sventickas – trumpai, bet išradingai, o Viktorija Daujotytė – trupučiuką monotoniškai. Paskutinysis oratorius – akad. Jonas Kubilius (pamaniau, išgirdęs pavardę, kad kalbės Vytas, ir stebėjausi). Paprastai ir aiškiai pasakė, kodėl taip gerbia Justiną.

Po kalbų – sveikinimai, gėlės.

Veikė Onos Pajedaitės fotografijų parodėlė, skirta Justinui. Ten yra ir man nežinoma nuotrauka: mudu su Justinu, labai susirūpinę, du smūtkeliai. Taigi ir aš čia liūdnas.

Baisu pagalvoti, ką veiksiu kovo 22-ąją Rašytojų klube. Po šiandieninio minėjimo, aišku, visi jaus kontrastą. Bet kitaip ir būti negali. Tik gal man išvis nereikėjo to vakaro Vilniuje, užteko vakaro Kaune ir tų, kurie dar bus Leliūnuose ir Utenoje.

 

Iš Vandos Zaborskaitės kalbos

PASVEIKINIMAS JUSTINUI MARCINKEVIČIUI

Pirmosios dvi pastraipos:

„Tokia iškilmė pirmoji Mokslų akademijoje. Tarp jos narių buvo žymių tautos rašytojų, bet jie nebuvo pagerbti – priešingai. Vincas Krėvė buvo išmestas iš akademikų, V. Mykolaitis-Putinas taip pat patyrė čia ne vieną sunkią valandą – pabarimų ir priekaištų. Justinas Marcinkevičius yra tretysis iš jų tarpo, ir jau šiandien matome, kad jo likimas kitoks, nes jis yra Nepriklausomos Lietuvos akademikas. Jis – rašytojas, literatūros žmogus, literatūros darbininkas. Gera prisiminti, kad jis ne tik pagal tradiciją, bet ir asmeniškai su savo pirmtaku susijęs: Putinas jį laikė tarsi ir savo įpėdiniu, išreiškęs norą, kad Just. Marcinkevičius pabaigtų jo pradėtą versti „Poną Tadą“, – tai jis ir padarė.

Smagu Rašytoją pasveikinti su dviguba švente: ir amžiaus, ir kūrybinės veiklos gražiomis sukaktuvėmis. Smagu čia, šioje salėje, kur prasidėjo Sąjūdis ir jis pats įsijungė į iniciatyvinę grupę, tapo vienu iškiliausių jo veikėjų. Smagu, kad ši diena taip arti Kovo 11-osios, nes Just. Marcinkevičius yra vienas tų, kurie rengė tautos dvasią Nepriklausomybei“ (p. 435).

Ir baigiamieji pasveikinimo žodžiai:

„Šiandien poetas vėl pasitraukia į savo pašaukimui esmingiausiąją sritį – žodžio, kalbos viešpatiją. Turbūt visų mūsų karščiausias troškimas yra, kad Lietuva gyventų saugiai ir ramiai savo laisvėje, kad ji galėtų visomis jėgomis susitelkti kultūros kūrybai. Tada ir įkvėpimo versmės dosniai maitintų poeziją, ir skaitytojai, iškrikę tarp buities vargų, smulkmenų ir banalybių, vėl grįžtų prie dvasią pakeliančio ir nuskaidrinančio poezijos žodžio. Šitokio žmogaus ir visuomenės būvio linkime ir brangiajam sukaktuvininkui, ir mums patiems.

Visai neseniai Jūs pasakėte, kad tauta auga iš kultūros. Tebūnie tad visos pajėgos – ir tautos, ir Jūsų paties – skirtos šiam kultūros medžiui auginti, saugoti ir puoselėti“ (p. 441).

 

Iš dvidešimt penktojo sąsiuvinio

2010 m. gruodžio 8 d., trečiadienis

Be reikalo nuėjau į „Metų“ redakciją, kur Danielius Mušinskas surengė pokalbį, skirtą žurnalo dvidešimtmečiui. Kai pamėginau ieškoti analogijų tarp pirmojo pokario dešimtmečio ir Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos pirmojo dešimtmečio (aišku, toks lyginimas rizikingas), buvau visai nesuprastas, susilaukiau atkirčio iš Vytauto Rubavičiaus, Jūratės Sprindytės ir net Viktorijos Daujotytės. O aš tenorėjau pasakyti, kad, pakitus politinei situacijai, iš pradžių itin energingai imamas neigti praėjęs etapas. Žinoma, po Atgimimo nebuvo fizinio teroro (nors jo apraiškų irgi pasitaikė, ko verta J. Abromavičiaus istorija), tačiau daugeliui žmonių, aktyviau dalyvavusių tarybinio laikotarpio veikloje, teko patirti didžiulį stresą, ypač mano kartai. Pacitavau eilutes iš Alfonso Maldonio eilėraščio „Palikimas“ (skirto V. Kubiliui): „Apeikite mūsų kartą, kaip dar nepašalintą kliūtį.“ V. Rubavičiui atrodo, kad jokio mūsų kartos puolimo nebuvo. Jo valia taip manyti.

…Paskambinau Justinui, norėdamas jam papasakoti apie pokalbį „Metuose“, ir iš Genutės sužinojau negerą žinią: vakar Justinas, eidamas patikrinti pašto dėžutės, laiptinėje krito aukštielninkas, prasiskėlė galvą, žodžiu, atsidūrė Greitosios pagalbos ligoninėje. Jam netgi operavo kaklo slankstelį, dabar jisai dar neatbudęs po narkozės. Ką gi, mūsų kartą puola visokios negalės, toks jau mūsų amžius, gili senatvė.

 


2010 m. gruodžio 11 d., šeštadienis

Situacija daug grėsmingesnė, nei maniau.

Jau ketvirta diena Justinas reanimacijoje. Kai paklausiau Genutės, ar negalėčiau jam paskambinti „mobiliaku“, ji pasakė, kad ir pati su Justinu negali pasikalbėti, jam koma. Ir neaišku, kaip bus toliau – po galvos sutrenkimo ir kaklo slankstelio operacijos.

Slegia mane žinojimas, kokia sunki dabar Justino būsena.

Tolesni dienoraščio puslapiai, pamarginti jau ir medikų oficialių pranešimų iškarpomis, daugiausia skirti Justino sveikatos būklei nušviesti.

Nežinojau, kad tuo pat metu, kai Justinas grūmėsi su giltine, mirties patale gulėjo ir Vanda Zaborskaitė.

Dviejų gretimų dienų įrašai, su man netikėta žinia antrajame apie Profesorės mirtį.

 


2010 m. gruodžio 26 d., sekmadienis

Vakar vakare paskambino pusbrolis Jurgis Jurgelis ir pranešė, kad mirė jo motinos sesuo Monika Zarankaitė-Dausienė (g. 1918), mano mamos pusseserė, taigi teta. Apie ją ir jos vyrą Juozą Dausą (1913–1983) esu rašęs atsiminimų knygoje, skirtoje monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui „Širdies neatskiriamasis“.

Įdomi ir pačios tetos Monikos istorija: ji buvo suimta 1947 m. už ryšius su miškiniais (tada gyveno Kaune, dirbo pašte, dažnai užeidavo ir pas mus). Nuteista 10 metų, kalėjo Kazlage, Kazachstane. O jos būsimas vyras Juozas Dausa turėjo nemažą ūkį, į Sibirą išvežtas 1941 m. birželį, tremty išbuvo 14 metų. Beje, jiedu susipažino ir sukūrė šeimą jau po 1956-ųjų amnestijos. Kadangi Juozas, kaip ir K. Vasiliauskas, neturėjo teisės grįžti į Lietuvą, jauna šeima apsigyveno Daugpilyje ir čia praleido septynerius metus (1958–1965). Tada Latvijos mieste susipažino su likimo broliu kunigu Kazimieru Vasiliausku. Straipsnyje, pasirėmęs tetos pasakojimais, jos išsaugotais laiškais, smulkiai aprašiau lietuvių, atsidūrusių Daugpilyje, gyvenimą. Neužrašiau to fakto, kad būtent pas Dausas Daugpilyje atsidūrė ir mano „Požeminės upės“, kur įdėtas eilėraštis „Dainelė, gimusi netyčia“; tas eilėraštis patiko K. V. ir nuo tol pelniau jo palankumą.

Gaila, kad prastai jaučiuosi (aukštas spaudimas, širdies ritmo sutrikimas), todėl negalėsiu aplankyti tetos, pašarvotos prie Petro ir Povilo bažnyčios.

Kaip gerai jausiuosi, jei aplink – vien juodos žinios. Justinui vėl koma, dabar dirbtinė. Genutė visai nusiminusi…

Žodžiu, šiemet Betliejaus žvaigždė spindi gan niūriame danguje.

 


2010 m. gruodžio 27 d., pirmadienis

…Televizija pranešė: šiandien mirė Vanda Zaborskaitė, eidama 89-uosius, mano buvusi dėstytoja, ori asmenybė. Beje, ji, net sužinojusi, kad skundą dėl jos ir kitų Lietuvių literatūros katedros darbuotojų pasirašė Vytautas Kubilius, užstojo jį nuo piktdžiugiškų puolėjų.

Nustebau ir sutrikau: tik tokia trumpa pastraipa, išgirdus per televiziją žinią apie man tikrai brangaus žmogaus mirtį! Dienoraštyje, deja, nieko nerašoma ir apie Profesorės laidotuves.

Paaiškinimas elementarus: dėl prastos sveikatos į paskutinę kelionę nepalydėjau ne tik savo tetos Monikos Dausienes, bet ir Vandos Zaborskaitės, kurią mudu su Justinu, kaip ir kiti kurso draugai, vadindavome malonybiniu vardu – Vandute.

 


2010 m. gruodžio 31 d., penktadienis

Šiąnakt ilgai negalėjau užmigti, vis galvojau apie Justiną. Susapnavau, kad jį lankau ligoninėje. Jisai toks sumenkęs, į mane žvelgia taip liūdnai, kad sapne pravirkau ir pabudau. Gal man reikėtų, nepaisant visko, jį aplankyti? Žinau, kad reanimacijoje tai galima daryti tik išimties tvarka, be to, sloguoju, negerai būtų, jei į ligonine užneščiau kokį mikrobą. Buvau nutaręs jį aplankyti, kai bus iš reanimacijos perkeltas į paprastą palatą, bet jau trys savaitės jis vis ten pat.

Ėmė graužti ir tokia mintis: o kokios bus smegenų traumos pasekmės? Tačiau veju tokią mintį šalin: dabar svarbiausia, kad Justinas liktų gyvas.

Justino nelaimė, be abejo, tapo man pagrindiniu įvykiu, juodai nudažiusiu visus 2010-uosius metus. Tie, kurie arti Justino (o ir tie, kurie toliau), sunerimę laukiame atomazgos, žinoma, optimistinės.

…Būta šiais metais ir šviesesnių akimirkų. Išleista mano eilėraščių knyga „Antakalnio vigilijos“, nors galėjo ir nepasirodyti. Ačiū LATGA-A’i. Tiesa, apie šią knygą taip ir nebuvo nė vienos recenzijos, tik mažytė anotacija „Literatūroje ir mene“. Bet ar man vienam tenka susidurti su tokiu kritikos abejingumu?

Malonią staigmeną padarė kursiokai, š. m. vasario 14 d., t. y. mano 80-mečio išvakarėse, atėję į „Pauzės“ kavinę manęs pasveikinti. Čia buvo ir Justinas.

Įvyko gražūs jubiliejiniai Justino ir mano vakarai Vilniuje, Kaune (mano dar ir Utenoje, Justino – daug kur).

Rugpjūčio pirmąją pusę praleidome Nidoje. Sėkmingai nuvairavau savo mašinėlę, išloštą loterijoje, ten ir atgal. Sėkmingi anūkės Ievos mokslai Pedagoginiame universitete, jos kelionė su Ugnium į Paryžių. Mūsų dažnos viešnagės pas ją Pasakiškėse. Kūčios pas Kvintus. Ir t. t., ir pan.

Bet 2010-ieji buvo ir didelių netekčių metai. Netekom trijų kurso draugų – Algimanto Antanavičiaus, mūsų seniūnės Eugenijos Mikšytės-Lašienės, Danutės Šileikaitės-Mėlynienės, mūsų puikios dėstytojos Vandos Zaborskaitės. Skaudi buvo ir dviejų didelių rašytojų, mano gerų bičiulių – Juozo Apučio ir Jono Strielkūno – netektis. Į paskutinę kelionę palydėjau prezidentą Algirdą Brazauską, mano kartos žmogų. Kito prezidento iš mūsų kartos jau tikrai nebus!

Visą dieną netyla telefonas. Sveikina su Naujaisiais. O mums ši data – pati skaudžiausia metuose: tądien netekom Sauliaus. Rytoj sukanka 11 metų nuo baisios netekties.

Sudiegė širdį…

Sauliau, vaikeli, ką Tu mums padarei! Ir, svarbiausia, savo dukroms, žmonai ir pačiam sau. Juk Tau buvo vos 42 metai! Jeigu būtum šiandien gyvas, visai kitaip klostytųsi visų mūsų gyvenimas. Nė mintis į galvą neateidavo, kad senatvėje Tavęs nebus šalia. Juk mokėjai seniems žmonėms būti toks lipšnus, paslaugus!

Gal ir be reikalo Tave baru? Juk spėjai tiek daug džiaugsmo suteikti kitiems per savo trumpą gyvenimą. Net ir šiandien daug kas mini Tave geru žodžiu. Ir į lietuviškų hipių (gėlių vaikų) istoriją įtraukia kaip ryškų šio judėjimo atstovą. Per televiziją rodo filmuką, kur Tu su savo „chebra“ kvailiojat. Ypač įsimintini kadrai, kur stovi (kaip ir Tavo draugeliai) lango nišoje, apleistame name: kiekviename lange po „personažą“.

Gal reikėtų ir man pasidomėti tuo hipių judėjimu, gal geriau imčiau suprasti Tave. Juk mudviem su Tavo mama labai nepatiko Tavo draugai, gyvenimo stilius, bijojom, kad dėl to nukentėsi, liksi nuošaly nuo „normalaus“ gyvenimo.

Žinau, kad paklaustas pareigūno, ar Tavo tėvas – žinomas poetas, Tu atšaudavai: ne, tai tik bendrapavardis. O štai Tavo bičiulis Rimas Burokas, kaip liudija neseniai paskelbti atsiminimai, išvaizda labai panašus į Tave, pakliuvęs į keblią situaciją sakydavo: mano tėvas – žinomas poetas, žurnalo redaktorius Algimantas Baltakis.

Tokiu pokalbiu su Tavim ir baigsiu šių metų dienoraščio sąsiuvinį. Palinkėk man (geriau – padėk) pagaliau parašyti knygą apie Tave.

Tos knygos, deja, lig šiol neparašiau, nors ir surinkau nemažai medžiagos: Sauliaus draugų prisiminimų, iškarpų iš spaudoje aprašytų savižudybių Lietuvoje ir pasaulyje. Perskaičiau dešimtis knygų, kuriose gvildenama savižudybės problema, pradedant Danutės Gailienės „Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje“ (1998) ir baigiant danų žurnalistės Inger Anneberg „Sielvartas po savižudybės. Knyga tiems, kuriuos paliko“ (lietuviškas vertimas 2006). Šias dvi knygas išskyriau todėl, kad D. Gailienė po knygos aptarimo Rašytojų klube tituliniame lape užrašė: „Konkuruojančiai firmai – gerb. Algimantui Baltakiui. Nuoširdžiai. Autorė. 98 05 18.“ Taip mįslingai užrašė, nes iš kažkur sužinojo, kad sovietmečiu į mane yra kreipęsis ne vienas potencialus savižudis, dažniausiai merginos. Net neįtariau, kad, padėjęs kitiems, po dvejų metų nesugebėsiu išsaugoti savo sūnaus. O I. Anneberg knygos pavadinimas aiškiai nusako, kam ir aš adresuočiau savo knygą, jeigu ją pajėgčiau parašyti: tiems, kuriuos sielvarte paliko kraupiam poelgiui ryžęsi nelaimėliai…

Gal išvis nebūčiau minėjęs savo sūnaus, jei ne viena svarbi aplinkybė: šie prisiminimai apie Vandą Zaborskaitę (ir jos auklėtinį Justiną Marcinkevičių) atsirado po vieno įpareigojančio susitikimo Antakalnio kapinėse vidurvasarį.

Šiose kapinėse, kaip žinote, garsėja Menininkų kalnelis. O ant to kalnelio – nedidelė kalva, jos pačioje viršūnėje ir palaidota Vanda Zaborskaitė, greta savo vyro Rimanto Vėbros. Virš kapo dvi pilko akmens stelos, abi su tokiomis pačiomis lietuviškomis saulutėmis ir įrašais:

 


Rimantas Vėbra Vanda Zaborskaitė

1931–1999 1922–2010

Būtent to kauburio vakariniame šlaite ilsisi ir mūsų sūnus Saulius (1958– 2000), restauratorius, kuris didžiavosi, kad jam teko arkikatedroje restauruoti Šv. Kazimiero koplyčią. Tuometėje Arkikatedroje klebonavęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas yra ne sykį viešėjęs ir mūsų namuose. Saulius visad jį parveždavo į namus Pylimo gatvėje (dabar prie to namo prikalta memorialinė lenta, sukurta mano žento skulptoriaus Romo Kvinto).

Kai Monsinjorą sutikau jau po didžiosios mūsų šeimos nelaimės, jis man priekaištavo, kad nepranešiau apie Sauliaus mirtį, būtų velionį palydėjęs, kaip ir daugelį menininkų kalnelin atgulusiųjų. Pasakiau: nedrįsau kreiptis, juk prisimenu, kaip savižudį traktuodavo bažnyčia: neįsileisdavo į kapines, laidodavo už tvoros. O čia dar pats vidužiemis (Saulius mirė sausio pirmąją), jūs garbaus amžiaus… Monsinjoras suniekino mano argumentą, sakė, tik Dievas yra mūsų visų teisėjas.

Panašiai galvojo ir kitas tolerantiškas kunigas: susigraudinome kapinėse išvydę nežinia kieno pakviestą vienuolį Julių Sasnauską, kažkuo panašų į Saulių, jo bendraamžį. Vienuolis ir Bernardinų bažnyčioje, kupinoje jaunų veidų, aukojo mišias už sūnaus vėlę, pasakė gražų pamokslą, paguodė mus.

Po sūnaus mirties pusmėnesį visiškai nerašiau dienoraščio, nesirodžiau viešumoje. Tik sausio 16 d. įstengiau parašyti apie mus sukrėtusią nelaimę. Bet mano rašiniui labiau tinka kitos dienos įrašas, kur minima Profesorė.

 

Iš dvylikto sąsiuvinio

2000 m. sausio 17 d., pirmadienis

…Sigita mane varyte nuvarė į Vandos Juknaitės kūrybos vakarą (jai berods lapkričio mėnesį sukako 50). Vanda atėjo ir į Sauliaus laidotuves, ir dalyvavo gedulingose mišiose. Ji – subtilus žmogus, nekalbėjo man jokių banalybių. Neveltui ji parašė romaną „Šermenys“, kurį berods 1989-aisiais išspausdinome „Pergalėje“.

O šiandien su aktorium Remigijum Vilkaičiu skaitė parabolinę pjesę „Formulė“, kurią jau girdėjau Rašytojų klube, tada ji viena skaitė, ir visą, o šiandien – fragmentus. talkino vakarą vedęs Kęstutis Nastopka, Viktorija Daujotytė, Vanda Zaborskaitė, jauna teatrologė Eugenija Šniokaitė (?) ir Gintaras Beresnevičius. Geras vakaras, rimtas.

Man buvo nelengva toje salėje – daug kas vis prieidavo pareikšti užuojautos.

Puikiai prisimenu, kad prie manęs priėjo ir Vanda Zaborskaitė, nieko nepasakė, tik seseriškai apkabino.

Neužmiršau ir Monsinjoro. Nepiktai pabaręs mane, pasakė: kai sukaks metai nuo Sauliaus mirties, už jo vėlę būtinai aukosiu mišias Mikalojaus bažnytėlėje (čia jis atsidūrė po Arkikatedros). Ir 2001-ųjų sausio šeštąją, per Tris Karalius, savo pažadą įvykdė.

Netrukus Monsinjorą jau teko lankyti ligoninėje (drauge su Justinu ir Viktorija Daujotyte), o spalio 14 dieną mano dienoraštyje įrašyta: „Šiąnakt (3 val.) mirė Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Vėl netekom brangaus žmogaus. Vakar jį lankė Justinas, sakė, buvo jau mieguistas. O gal prieš savaitę Monsinjoras buvo užsukęs į Rašytojų klubą! Vis dėlto Viešpats pasigailėjo savo ištikimo tarno: pasiuntė palyginti nesunkią mirtį (jis sirgo kepenų vėžiu, atsisakė operacijos). Užmigo amžinuoju miegu. Mums, kultūros žmonėms, Monsinjoro labai stigs. Jis buvo savotiškas menininkų kapelionas.“

Dienoraštyje aprašyta, kas dėjosi Arkikatedroje, Monsinjorą pašarvojus mažytėje Tremtinių koplyčioje tomis dienomis. Bet jūsų dėmesiui pateikiu tik laidotuvių dienos įrašą.

 

Iš tryliktojo sąsiuvinio

2001 m. spalio 17 d., trečiadienis

Monsinjoro laidotuvių diena. Seniai mačiau tokias minias laidotuvėse. Beje, jau vakar Monsinjoro karstas iš Tremtinių koplyčios (mažytės, nebuvo įmanoma prieiti arčiau prie karsto) buvo perkeltas į presbiteriją. Negi iš anksto nebuvo aišku, kiek žmonių jį lankys!

Didžiulis netikėtumas mūsų šeimai: Kazimieras Vasiliauskas buvo palaidotas priešais Sauliaus kapą, kitapus tako.

Štai ką pasakė prie kapo Justinas (cituoju tik ištraukėlę iš jo kalbos):

„Paskutinįsyk lenkiamės savo Monsinjorui. Visų mūsų Monsinjorui. Lenkiamės už Jo didžiąją, neprilygstamą tarnystę Žmogui ir Dievui.

Kas suskaičiuos, kiek šioje žemėje yra Jo paguostų, nuramintų, išteisintų, sutvirtintų, pažadintų ir pakylėtų! Jis ėjo visur, kur buvo šaukiamas, neatstūmė nė vienos rankos, kuri tiesėsi į Jį, nė vienos širdies, kuri ieškojo supratimo, paguodos, atleidimo.“

Nieko nesinori pridurti prie šių Justino žodžių.

Onės Baliukonės sudaryta knyga „Širdies neatskiriamasis. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų atsiminimuose“ (2002) pradedama būtent šia Justino kalba.

Tomis gedulo dienomis Vanda Zaborskaitė irgi parašė atsisveikinimo žodį „Meilės ir laisvės kunigas“, kuris buvo paskelbtas „Metų“ žurnale (2001, Nr. 11) ir pakartotas Onės sudarytoje knygoje.

Siūlau susipažinti su ištrauka, kur Vandutė kalba kaip Monsinjoro bendraamžė ir bendramintė:

„Į kunigystę jį atvedė tas stiprus idealizmas, kuriuo Lietuvos jaunuomenė, jos katalikiškasis sparnas gyveno XX a. viduryje. Tai buvo Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno, Pranės Aukštikalnytės, Vytauto Mačernio [drąsiai pridurkime – Vandos Zaborskaitės – A. B.] ir jų amžininkų karta, kurių katalikiškumas siejosi su kūryba, laisvės, tiesos ieškojimo dvasia. <…> Kunigystė Kazimierui Vasiliauskui buvo tarnavimas kenčiančiam, tiesos ir gėrio alkstančiam, teisingumo trokštančiam žmogui“3.

Dažnai pagalvoju: gerai, kad mūsų Lietuva tokia nedidelė, – visi esame greta vienas kito.

Lankydamas Sauliaus kapą, nepatingiu užkopti ir į minėtą kauburį, pastovėti prie Vandos Zaborskaitės kapo. Čia ir sutikau šį kapą prižiūrinčią Virgiliją Stonytę. Būtent ji manęs ir pasiteiravo, ar negalėčiau parašyti prisiminimų apie jos įmotę. Sakau, kad mano atmintis nekokia, bet gal ką nors dienoraštyje rasiu. Kaip matote, šį bei tą radau.

Dar keli žodžiai apie antrąjį mano rašinio „personažą“ Justiną Marcinkevičių.

Šiek tiek chronologijos.

Rimtą galvos traumą, kaklo slankstelio lūžį poetas patyrė 2010 m. gruodžio 7-ąją. Savaitę ši nelaimė nebuvo viešinama, nors gandas jau plito. Bet gruodžio 14-ąją dienoraštyje konstatuojama: „Apie grėsmę Justino gyvybei jau ir spauda ėmė rašyti.“ Dienoraštyje įklijavau iškarpą iš tos dienos „Lietuvos ryto“ su Justino nuotrauka ir LR korespondentės Danutės Jonušienės straipsneliu: „Tautos mylimo poeto gyvybei – pavojus“.

Nuo tol reguliariai buvo pranešinėjama apie Justino sveikatos būklę ir spaudoje, ir per radiją. Būklė tai pagerėdavo, tai pablogėdavo, mūsų viltys tai įsižiebdavo, tai priblėsdavo.

Iki šiol maniau, kad Vanda Zaborskaitė mirė taip ir nesužinojusi, kas ištiko jos bičiulį. Klydau taip manydamas! Įdukros Virgilijos liudijimu, iki gruodžio 21 d., iki Profesorę ištikusio infarkto, ji ne tik skaitė laikraščius, klausėsi radijo, bet ir normaliausiai dirbo, rašė straipsnį apie Vincą Kudirką (ar tai nebus jos paskutinysis darbas?). Žinoma, Vandutės negalėjo nejaudinti informacija apie Justino sveikatos būklę. Pati turėjusi nemažai reikalų su medicina, blaiviai vertino situaciją, nesitikėjo laimingos atomazgos.

Bet mirtis Vandą Zaborskaitę pirmiau pasiglemžė, tik jai buvo gailestingesnė nei Justinui: atomazga atėjo po savaitės, o jo laukė dar ilgai trukusi akistata su mirtimi.

Baigėsi gruodis, sausis, įpusėjo vasaris.

Po ilgai trukusių kančių Justinas mirė 2011 metais jam itin brangią dieną – vasario šešioliktąją ir į paskutinę kelionę buvo iškilmingai palydėtas visos doros Lietuvos.

Palaidotas tose pačiose Antakalnio kapinėse, kaip ir Vandutė. Tik ne ant Menininkų kalnelio, o slėnyje, prie pagrindinio tako, netoli nuo memorialo žuvusiems už Tėvynę. Neseniai ant jo kapo buvo pastatytas paminklas, irgi su lietuviška saulute, tik ne išraižyta akmenyje, bet nukalta iš metalo.

Gal neužmiršote, kad, cituodamas Vandos Zaborskaitės žodžius iš pokalbio su Valdu Kukulu, prašiau įsidėmėti profesorės aiškinimą, kas lemia menininko gyvenimo vertę: jo kūriniai ar biografijos faktai. Pasirodo, ir po dvidešimties metų toks aiškinimas kai kam bado akis.

Jūsų dėmesiui – įrašas dvidešimt septintame dienoraščio sąsiuvinyje.

 


2012 m. gegužės 5 d., šeštadienis

Perskaičiau „Literatūroje ir mene“ (Nr. 18) Irenos Balčiūnienės straipsnį, mįslingai pavadintą – „Niekšybė prasideda nuo tokių, kaip aš, arba Kerouaco dvasia Lietuvoje“. Iš pavadinimo galima pagalvoti, kad autorė užsiims „saviplaka“. Anaiptol, ji plaka ne save, o kitus. Jai užkliūva ne tik Justinas, bet net ir Vanda Zaborskaitė. Kad būtų aiškesnis kontekstas, cituoti pradėsiu iš toliau:

„Jei tautiniai jausmai įgydavo politinį atspalvį, Maskva reaguodavo griežtai. Visų broliškų respublikų kompartijos viršūnės patyrė valymus. Tik lietuviškoji visada postus išlaikė, nes buvo be galo klusni ir patikima [ne visada klusni, prisiminkime Trakų pilies atstatymo istoriją, kukurūzų vajų ir pan. – A. B.]. Atkūrus nepriklausomybę, ji kaipmat perdažė savo pažiūras, vertybes, elgesį.

Gal šios veiklos nė neprisimintume, jei prekiavimo talentu kai kas nevadintų tarnavimu Lietuvai. Niekaip iš atminties nedyla V. Zaborskaitės straipsnis „Rašytojas yra asmens pusėje“ („Literatūra ir menas“, 1992 01 11), kuriame profesorė aistringai neigė, jog kūrybinė inteligentija, tiek su įkvėpimo nestokojančiais, tiek su pavargusiais herojais ir konradais valenrodais buvo tapusi sovietinės okupacijos rėmėja. „Menininko gyvenimas šliejasi prie kūrinio ir visuomeninę vertę įgauna tik per jį, o ne atvirkščiai. <…> Ar šiandien kam labai svarbu, kad Gėtė didžiuodamasis priėmė ordiną iš Napoleono, užkariavusio jo tėvynę?“ – klausė ji.“

Pašiurpau perskaitęs: Vanda Zaborskaitė siejama su sovietinės okupacijos rėmėjais. Negi straipsnio autorė nėra skaičiusi profesorės veikalų, nežino jos biografijos?

Beje, I. Balčiūnienė giria Vytautą Kubilių už drąsą. Teisingai giria jo straipsnį „Talento mįslės“, deja, užmiršdama, kad būtent Vytelis žalioje jaunystėje pasirašė skundą prieš Vandą Zaborskaitę ir kitus lietuvių literatūros katedros žmones, ir dalis jų buvo išvaryta. Kai šį faktą spauda paviešino jau Nepriklausomybės metais ir prasidėjo negražus V. Kubiliaus puolimas, Vanda pirmoji užstojo Kubilių, parodydama, kaip privalo elgtis tikras inteligentas: užmiršti vakarykštes nuoskaudas, jei žmogus pasikeitė.

Dar pastaba.

Derėtų suvokti, kad ir V. Kubilius „Talento mįslėse“ taikė Kostui Kubilinskui tą patį principą, kaip ir V. Zaborskaitė, pirmenybę teikdamas ne poeto biografijos „niuansams“, tik užuominomis atskleistiems, o jo kūriniams, tapusiems vaikų literatūros klasika. Būtent tos užuominos, o ne „metodas“ ir užkliuvo buvusiems „idėjinio grynumo“ sargams. Pasirodo, ir dabar atsiranda tokių „grynumo“ gynėjų…

Atidesnis skaitytojas pastebės, kad tas pats Valdo Kukulo pokalbis su Vanda Zaborskaite jos knygoje „Tarp istorijos ir dabarties“ (iš jos citavau) vadinamas vienaip, o savaitraštyje „Literatūra ir menas“ – kitaip. Spėju, kad Valdas parinko trumpesnį, lakesnį pavadinimą, o Vandutė paliko knygoje savąjį.

Džekas Keruakas (Jack Kerouac) ir jo romanas „Kelyje“, lietuviškai pasirodęs 1972-aisiais, t. y. tais metais, kai Kaune susidegino Romas Kalanta, ir mano sūnui, kaip ir ne vienam jo kartos jaunuoliui, buvo tapęs savotiška biblija. Prisipažįstu: nemėgau tos knygos, nors ir talentingai parašytos. Maniau, kad ji skatina mano sūnų kai kuriems pramuštgalviškiems poelgiams.

Ir dar vienas dienoraščio įrašas iš dvidešimt aštunto, paskutiniojo, sąsiuvinio.

 


2012 m. spalio 21 d., sekmadienis

Šiandien iškili sukaktis.

Prieš 150 metų gimė mūsų didysis dainius Maironis. Simboliška, kad šią sukaktį sutinku rašydamas prisiminimus apie Vandą Zaborskaitę, kurios pagrindinis veikalas – monografija „Maironis“ (1968). Nustebau, kad savo dienoraščiuose radau daug įrašų, kur minima mano buvusi dėstytoja, aktyvi „Pergalės“ ir „Metų“ autorė. Parinkau vien tai, kas susiję su jos tauriu elgesiu 1991–1995 metais, taigi pervartų laikotarpiu, kai išryškėjo tikroji asmenybės esmė.

Nuo kalvos, ant kurios palaidota Vanda Zaborskaitė, Menininkų kalnelio kapai – lyg ant delno. O čia auganti didžiulė drebulė kiekvieną rudenį barsto geltonus lapus ant man brangių kapų. Gal smarkesnis vėjo gūsis kokį lapelį nuskraidina ir ligi Justino kapo, kurio nuo kalvos nematyti.

Kai vėlinių pavakarę atėjau pagerbti mirusiųjų atminimo, ant drebulės jau nebuvo likę nė lapelio.

2012 m. lapkričio 2 d., Vėlinės


1 Zaborskaitė V. Tarp istorijos ir dabarties. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – P. 404. Toliau bus nurodomi tik šios knygos puslapiai.
2 Iš Andriaus Vaitonio pokalbio su Alfonsu Maldoniu „Dabar apsivalymo ir išsiaiškinimo laikas“ // Respublika. – 1996. – Lapkričio 11. – Nr. 264.
3 Širdies neatskiriamasis. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų atsiminimuose. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P. 40.

Algimantas Baltakis. Iš dvylikto sąsiuvinio: dienoraštis

2025 m. Nr. 2 / Dienoraštį A. Baltakis pradėjo rašyti 1945 m., būdamas penkiolikos, bet vis su didesniais ar mažesniais pertrūkiais, o nuosekliai ėmė fiksuoti 1990 m…

Antanas Šimkus. Nuostabiajam žvirblių kalbintojui (nuo Varnų kalno)

2022 m. Nr. 4 / In memoriam Algimantas Baltakis (1930 02 15–2022 03 13) / Ko gero, apie poetą pirmiausia išgirdau per radiją, jis buvo minimas po „Vairo“ dainos „Gimiau pačiu laiku“. Įsiminiau. Vėliau neakivaizdinė pažintis stiprėjo…

Algimantas Baltakis: „Savo misiją mes atlikome“

2020 m. Nr. 2 / Poetą Algimantą Baltakį kalbina Gediminas Kajėnas / „Nemanykite, kad mes visi tada, liaudiškai tariant, dėjome į kelnes. Teisybę sakyti visais laikais yra nepaprasta. Kartais teisybė net nuo paties savęs yra slepiama…“

Algimantas Baltakis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 8–9 / Ant aukšto kalno – pilies griuvėsiai.
Prie tų griuvėsių trys liepos auga.
Ogi toj liepoj, pačioj aukščiausioj,
Gegutė tupi. Kukuoti ruošias.
Ilgai tupėjo. Trumpai kukavo.
Kol iškukavo mano metus.

Algimantas Baltakis. Gimtadienio posmai

2015 m. Nr. 2 / Ne mums – centrinės gatvės, asfalto keliai.
Mums – priemiesčio brukas, įmurę keliūkščiai prie raisto.
Mes galim netgi be kelio. Mes esam arkliai.
Nutempsim vežimą į patį pragarą, jei prireiks to.

Donata Mitaitė. Pėsčio paukščio akimis

2014 m. Nr. 10 / Algimantas Baltakis. Pėsčias paukštis: poezijos rinktinė. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 304 p.

Algimantas Baltakis. Atsisveikinom su miško vienuoliu

2012 m. Nr. 3 / Albinas Bernotas (1934 03 21–2012 02 14) / Vasario 14 dieną Argirdiškės kaime, Švenčionių rajone, eidamas septyniasdešimt aštuntuosius metus, mirė poetas, eseistas ir vertėjas Albinas Bernotas.

Algimantas Baltakis. „Pirmųjų šalnų palytėtas“

2011 m. Nr. 12 / In memoriam. Juozas Macevičius 1928.X.4–2011.XI.17 / Rudenį gimęs, Juozas Macevičius rudenį ir mirė. Vykdant velionio valią, apie poeto mirtį visuomenei pranešta tik po laidotuvių.

Algimantas Baltakis. „Niekas mūsų nebeprikels“

2011 m. Nr. 10 / In memoriam. Valdemaras Kukulas 1959.11.7–2011.VIII.6 / Poeto, su kuriuo čia atsisveikinu, pirmoji eilėraščių knyga „Augimo nerimas“ (1978) pradedama tokiu posmu…

„Metai“ laiko tėkmėje

2011 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Algimantas Baltakis, Viktorija Daujotytė, Rimantas Kmita, Danielius Mušinskas, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis.

Algimantas Baltakis. Su savim tamsoje

2010 m. Nr. 2 / Širdį nešies
Lyg indą sukultą
Per siaurą, kabantį tiltą.

Viktorija Daujotytė. Tik penkiasdešimt Algimanto Baltakio eilėraščių

2008 m. Nr. 2 / Algimantas Baltakis. Penkiasdešimt eilėraščių: rinktinė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2007. – 72 p.

Aldona Ruseckaitė. Maironis. Naujienos iš šešių neskelbtų laiškų

2012 m. Nr. 8–9

Laiškai atveria daug erdvių, atidaro paslaptingų durų, iš jų kuriama pasaulio, kultūros, literatūros istorija, atpažįstama asmenybė, geriau suvokiama kūryba. Šiuo atveju Maironio epistolikos likimas nėra palankus ir gailestingas: žinant, jog poetas mėgo rašyti laiškus, parašė jų draugams, bičiuliams, giminėms šimtus, o išlikę yra tik kelios dešimtys. J. Tumas-Vaižgantas, rašydamas apie studentavimo laikus Peterburgo dvasinėje akademijoje, pasakodamas apie jaunojo Maironio ir kito studento – Julijono Šimaičio – bičiulystę, teigė juos buvus labai artimais draugais, tarp savęs neturėjusiais jokių paslapčių. Mačiulis jam parašęs daugybę laiškų. Tačiau nė vieno išlikusio…

Arba kitas, jau vėlesnis konkretus atvejis. Jonas Mačiulis- Maironis nuo 1909 metų – Kauno kunigų seminarijos rektorius. Teko rūpintis ne tik seminarijos rūmais ir jų priežiūra, ne tik klierikų auklėjimu ir mokslu, bet ir visokiais ūkio dalykais, už kuriuos taip pat buvo atsakingas. Kunigų seminarija valdė Palangoje vilą „Svitez“, kurią kažkada šiai mokslo įstaigai padovanojo kunigaikštis
Mykolas Oginskis. Dar iki pradedant Maironiui rektoriauti, vila buvo išnuomota lenkų tautybės poniai Laurai Colonnai Walevskai. Jos šeimininkavimas, Maironio žodžiais, buvo labai prastas, seminarijai ne tik neatnešė pelno, bet dargi atsirado didelių nuostolių. Rektorius siekė įvesti tvarką, ilgai susirašinėjo su minėtąja ponia, vedė derybas. Korespondavimas, beje, lenkų kalba, truko daugiau nei porą metų – maždaug nuo 1910-ųjų iki 1912-ųjų. Maironis rašė laišką savo bičiuliui kunigui Antanui Beržanskiui, maldavo jį būti šios reikalo „kaipo teisėju“ ir informavo: „aš atsiųsiu nuo konsistorijos įgaliavimą ir vienkart aprašysiu su mažiausiomis smulkmenomis visą tą dalyką nuo pradžios lig galo ir
atsiųsiu p. Valevskienės laiškus man rašytus, kai kuriuos mano laiškus… Darbo bus visai mažai, nes aš sunumeravau visus laiškus chronologiškai ir kiekviename pabrėžiau raudonu rašalu, kas priguli, <…> nors tų laiškų yra 25, bet jiems peržiūrėti užteks vienos valandos.“ (Iš Maironio laiško A. Beržanskui, 1912 09 13). Rektorius poniai parašė galbūt porą dešimčių laiškų, tačiau nė viena jo epistolinė žinia neįkrito į amžinybės stalčių.

Jau vien šie du faktai rodo, kad daug Maironio laiškų pradingo, nusimetė. O kiek susirašinėjimo būta su įvairių parapijų klebonais, su kuriais artimai draugavo, juos lankydavo ir dalijosi savo rūpesčiais. Artimas poeto bičiulis Mykolas Vaitkus prisiminimuose teigė, jog poetas kur nors išvykęs iš karto artimiems žmonėms brūkštelėdavo atvirlaiškį…

Kai Lietuvių kalbos ir literatūros institutas 1990 metais išleido „Literatūros ir kalbos“ XXI tomą, skirtą Maironiui, jame buvo išpausdinti visi tuomet surinkti ir žinomi poeto laiškai. Knygoje spausdinama penkiasdešimt vienas Maironio laiškas, rašytas 1897–1931 metais, adresuota penkiolikai žmonių. Iš šio minimo skaičiaus laiškų, tik dvidešimt devynių buvo rasti autografai, o dvidešimt dviejų laiškų tekstai perspausdinti iš publikacijų prieškarinėje periodikoje ir nuorašų. Nuo šio leidinio išspausdinimo neskelbtų Maironio laiškų kaip ir neatsirado, niekas jų nepublikavo.

Po Maironio mirties praėjo jau aštuoniasdešimt metų, tačiau vis dar randasi naujų archyvinių ženklų, tarp jų ir vienas kitas laiškelis, tampantis kultūrine vertybe, poeto biografiniu ženklu. Paminėsiu čia šešis Maironio neskelbtus laiškus, kurie pastaraisiais metais pakliuvo akiratin.

Iš nepublikuotų laiškų seniausias datuojamas atvirlaiškis, saugomas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Data paaiškėja tik ištyrinėjus pašto antspaudą – 1902 metų rugpjūčio 2 diena. Ant atviruko gerosios pusės, kuri vaizduoja jūros pakrantę, užrašyta vokiškai: „Am Rigaschen Strand“ („Rygos pakrantėje“). Tas pats pašto antspaudas išduoda, kad Maironis laišką rašęs iš Latvijos kurorto Majorių. Dabar ta pakrantė yra Jūrmala, o tuomet Majoriai – senas pajūrio kurortas, į kurį buvo galima atvažiuoti traukiniu. Tad Maironis galėjo juo atbildėti net iš Peterburgo. Adresatas – ponia Aleksandra Josifovna Volter, kryptis – Peterburgas, kurį laiškas pasiekė rugjūčio 5 dieną. Kitais atvejais ponios pavardę koresponduotojas lietuvino, nes Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas autografas: „Jos Mylistai Garbingai Poniai Aleksandrai Volterienei. Geros širdies Žmonai, Besimokančios Lietuvių Janumenės Globėjai ir Užtarytojai – d. d. d. autorius, 17 XI 07“ (A.R. – d.d.d. – lot.
do dona dedica – duodu dovanoju dedikuoju). Šį autografą Maironis įrašė į savo poemą „Jaunoji Lietuva“, išleistą 1907 metais. Su ponios vyru Eduardu Volteriu ir jo žmona Aleksandra Rusijos sostinėje Maironis artimai bičiuliavosi, lankė jų namuose ruošiamus lietuviškus subatvakarius. Su profesoriumi, etnografu Volteriu turėjo bendrų darbų ir siekių.

Minimas atvirlaiškis poniai Volterienei yra gana paslaptingas. Teksto labai nedaug, jis parašytas rusų kalba ir horizontaliai, ir vertikaliai ant vaizdinės atviruko pusės, nelengvai įskaitomas. Laiškelyje išdėstyti keli dalykai: klausiama apie ponios sveikatą, teiraujamasi, ar jai išgyti padėjo citrina, po to – kaip gyvuoja vyras Eduardas Aleksandrovičius, pabaigoje brūkštelėta, kad buvęs kažkokiame koncerte, kuriame atlikėja puikiai grojo ir publika ją užvertė gėlėmis. Tačiau ne dėl šios informacijos Maironis (po laišku pasirašo ne pilną pavardę – Maculevicius) brėžia šį
laiškelį. Pagrindinis reikalas yra Jadvygos Smilgienės (rusiškai – Jadvigo Smilgo) laiškas, kurį tarytum jam persiuntė Volterienė, o jis praneša gavęs ir pasiuntęs tą laišką pakeistu adresu… Paslaptis ir tiek, ją tuomet težinojo gal tik trys asmenys – laiško siuntėja, gavėjas ir Jadvyga Dausinaitė -Smilgienė, viena iš Maironio mūzų, poezijos įkvėpėjų, kuriai buvo dedikuota eilėraščių, bičiuliautasi ilgus metus – ir gyvenant Peterburge, ir vėliau – jau Kaune. Jai skirtas eilėraštis „Skurdžioj valandoj“:

saldūs regėjimai, nemirštą troškimai,
Iš dangaus man atskridę sapnai!
Širdį uždegėt meile kaip šventi serafimai,
Bet jai nedavėt laimės visai.

Šis eilėraštis pirmą kartą išspausdintas 1905 m. „Pavasario balsuose“, tad laiškelio rašymo metais galbūt ir galėjo būti tie „saldūs regėjimai“ ir neįmenamos paslaptys…

Gyvendamas Peterburge, Maironis buvo artimai susibičiuliavęs su Jadvygos ir Antano Smilgų šeima, jų namuose dažnai vakarodavo, buvo išvažiavęs kartu atostogauti į Suomiją, į Rygos pajūrį. Kai Smilgoms gimė pirmasis vaikas – sūnus, Maironis buvo pakviestas būti jo krikšto tėvu ir išrinko Algirdo vardą. Vėliau gimė dukra Birutė, augo jaunylė Aldona. Poeto albumuose iki šiol yra išlikusių šios šeimos fotografijų: Antano ir Jadvygos vestuvės, vaikučių veideliai. O su Antanu Smilga siejo ir oficialūs reikalai: laikraščio „Lietuvių laikraštis“ leidyba, naujų Maironio knygų spausdinimas, Peterburgo lietuvių visuomeninė kultūrinė veikla. Tad kitas nepublikuotas laiškas jau
ir siejamas su panašiais įvykiais.

Šis laiškas yra be datos, be vietos įvardijimo, be voko. Prasideda kreipiniu „Mylimieji Kūmai!“, o ir pabaigoje pasirašo „Kūmas“. Taip pavadina save, nes kaip minėta buvo jaunojo Algirdo Smilgos krikštatėvis. Vadinasi, skirta Jadvygai ir Antanui Smilgoms. Laišką rašo jau gyvendamas Kaune, po 1909 metų, tačiau po viešnagės Peterburge, kurios metu ketino Smilgas aplankyti, tačiau apsisprendė to nedaryti.

Taigi šis dviejų lapų laiškas galėtų būti rašytas apie 1912–1913 metus. „Sveiki sulaukę šventų Velykų! Trokštu visiems, kad linksma aleliuja nuolatos skambėtų širdy, kad sveikata ir laimė eitų greta, kad sektųsi visuose geruose užmanymuose ir kad iš vaikų būtų tėvams džiaugsmas, tėvynei ir Bažnyčiai nauda…“

Po sveikinimų ir linkėjimų Maironis prisipažįsta, jog norėjęs jau pirmąją kelionės dieną Smilgų šeimą aplankyti, „bet važiuodamas į departamentą, užvažiavau pas arkivyskupą, su kuriuo kitą kartą taip gerai gyvenome, kuris mane norėjo ir į Akademijos rektorius. Pas jį sužinojau, kad jūs taip pešatės, rodė man telegramas jūsų iš Maskvos; mano padėjimas tarp jūsų labai buvo nemalonus…“

Toliau Maironis rašo apie kažkokius dabar jau sunkiai atsekamus įvykius, intrigas tarp pačių Peterburgo lietuvių, kurie nesutaria, prastai minimi lenkai. Ir kad priešininkai, sužinoję, jog Maironis atvažiavo, „sekė visus mano žingsnius, ypatingai lenkai, kad sužinoti, ar aš būsiu pas jus, ar ne. Todėl sau pasakiau, neprigausite manęs, geriau aš kitą kartą pasimatysiu, o dabar nesikišiu, juk ir taip mane lenkai apšaukė, kad su maskoliais einu iš vieno…“ Jokių konkrečių faktų ar įvykių poetas laiške nemini, viską kažkaip atsargiai apeina, tačiau jo nuotaikos gana aiškios. Maironis labai nemėgo turėti priešų, tačiau jų visada turėjo, ypač tarp lenkų dvasininkų. Bet skaudžiausia jam buvo ir laiške rašė: „Negerai tik, kad jūs tarp lietuvių turite daug priešų; kad būtų vienybė, tai daug daugiaus būtumėte padarę“.

Kai Maironis 1894–1909 metais gyveno Peterburge, jo lietuviška veikla buvo gana plati, pirmasis pradėjo sakyti Šv. Kotrynos bažnyčioje pamokslus lietuvių kalba. Buvo laimėjimas! Tačiau šiame laiške jis apgailestauja, kad lenkų kalba vėl įsigalėjo bažnyčiose ir dėl to yra gana griežtas, netgi piktas: „Šv. Kotrynos bažnyčioje tai tikrai reiktų išvaryti lenkiškus pamokslus per vidurį sumos…“ Dėl mums jau nebeištyrinėjamų priežasčių jis rašo, kad „dabar gal lenkininkai ir kiek tiek pabūgs; bet paslapčia jie taikysis dar daugiaus įkąsti. Tiek prirašiau apie tuos niekus; kas skauda, apie tai ir kalbi. <…> Sveikinu dar kartą visus, vaikučius bučiuoju. Kūmas“.

Maironis turėjo dėl ko ir vėliau nemėgti lenkų dvasininkų, jie bėgo į aukštas angas – važiavo į Vatikaną, vertė jo eilėraščius, nešė šmeižtą, skundus, melavo ir kenkė… Taip Maironis, siūlytas Romai į vyskupus keletą kartų, negavo šio titulo. Yra savo draugams rašęs, jog lenkai nuolat skundė, o lietuviai jo neapgynė. Paskutiniaisiais gyvenimo metais juodraštinėje Eksplikacijoje yra parašęs: „…aš negalėjau nejausti pažeminimo, kai Roma nuo manęs kratos, kaip nuo kokio prasikaltėlio. <…> Aš visą amžių ištikimai tarnavau Bažnyčiai, sąžiningai ėjau savo pareigas, kaip Lietuvos patriotas netarnavau rusų valdžiai. <…> Taigi klausiau savęs ne kartą, už ką mane Roma laiko prasikaltėliu, įrašius į savo juodąją knygą. Mačiau juodą nedėkingumą už mano darbus, graužiaus…“

Laiškas yra garsaus Lietuvos smuikininko, profesoriaus Jurgio Dvarionio, Smilgų dukters pianistės Aldonos Smilgaitės -Dvarionienės sūnaus, nuosavybė.

Kitas nepublikuotas laiškas pagal datą yra labai panašus į aukščiau minėtąjį, įdomu, jog ir Maironio rankraštis absoliučiai vienodas, nes šiaip per gyvenimą gerokai pakito – nuo dailaus, įskaitomo – į senatvę kartais priartėdavo prie daktariško braižo.Vėlgi vokas neišlikęs, o data laiške nepažymėta. Adresatas – redaktorius, knygyno Vilniuje savininkas Jurgis Šlapelis. Gavęs iš pastarojo laišką, rašo atsakymą. „Tamstai pareikalavus 16 VIII br. (neįsk. žodis) siunčiu 70 egz. „Reseinių Magdės“ po 25 kap. Ir „Pavasario Balsai“, ir „Jaunoji Lietuva“ jau išparduota. Reikėtų antrą kartą spausdinti Bal su „Jaunąja Lietuva“, rasit būtų dabar keblumų, cenzūrai kai kurios vietos nepatiktų, o taisyti aš nenoriu. Į „Pavasario Balsus“ reikėtų įdėti dabartinį priedą „Reseinių Magdės“, t.y. antrą pusę, o tuo tarpu pati „Reseinių Magdė“ dar neišparduota. Ir kauniškiai knygynai kalbina mane jiems pavesti perspausdinimą. Nežinau, kaip padarysiu. Verta būtų šįmet 25 metams mano pasidarbavimui subėgus perspausdinti, ką Tamsta manai, ar galima būtų pasaulinės valdžios nesuerzinus perspausdinti „Jaunąją Lietuvą“. Nenorėčiau nemalonumų: galėtų ir visą leidimą konfiskuoti. Su tikra pagarba Maironis.“

Vis dar nesame įsitikinę, kokį kūrinį Maironis laikė savo pasidarbavimo pradžia, net esant poetui gyvam, Vaižgantas kėlė diskusiją, ką laikyti klasiko kūrybos pirmuoju kūriniu? Tačiau šiuo atveju labiausiai atitiktų Antanui Baranauskui skirta poemėlė „Lietuva“, kurios rankraštį jaunasis poetas įteikė savo mylimam profesoriui 1888 m., pabaigęs Kauno kunigų seminariją ir išvažiuodamas tolesnių studijų į Peterburgą. Tuomet šio laiško data būtų apie 1913 metus. Poema „Raseinių Magdė“ išleista 1909 metais, „Pavasario balsai“ – 1905 m., poema „Jaunoji Lietuva“ – 1907 m. Pastarosios dvi knygos jau išparduotos, o pirmoji dar ne. Kaip tik 1913 m. išeina naujas „Pavasario balsų“ leidimas, kartu įdėtas libretas „Kame išganymas“, o „Jaunoji Lietuva“ išleista tik 1920 metais, matyt, bijota valdžią suerzinti. Naujai išleistuose „Pavasario Balsuose“ rašo įvadėlį: „Šiais metais visuomenė man priminė, kad prabėgo 25 metai nuo to laiko, kad pradėjau šį tą bespausdinti. Kritika iš tos priežasties atkreipė visuomenės atydą į mano veikalus…“ Vadinasi, Maironis savo pasidarbavimo 25-mečiui Kaune, S. Banaičio spaustuvėje išleido „Pavasario balsus“, knygai viršelį sukūrė dailininkas A. Žmuidzinavičius.

Šis laiškas saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Dar vienas epistolinis dokumentas buvo saugomas profesorės Vandos Zaborskaitės archyve, po jos mirties jį maloniai leido nukopijuoti profesorės įdukra Virgilija Stonytė. Atvirlaiškis iš Palangos, išsiųstas 1927 metų liepos 30 dieną, Kauną pasiekęs jau kitą dieną, tą rodo du ryškūs pašto antspaudai. Adresas toks: „ P. Marcelei Mačiulytei, Muziejaus g-vė 5 kamb. 1, Kaunas.“ Reikia priminti, jog Maironis labai mėgo Lietuvos pajūrį, ypač Palangą, vasarojo joje jau nuo devynioliktojo amžiaus pabaigos iki pat mirties – dar 1932 metais birželio viduryje, važiuodamas į Tytuvėnus aplankyti savo bičiulį Antaną Jančiauską, ketino iš karto siekti Palangą, atostogauti, bet po sunkaus priepuolio teko grįžti į Kauno miesto ligoninę, kurioje pagulėjęs dešimtį dienų, iškeliavo pas Viešpatį.

Kas gi rašoma šiame atvirlaiškyje seseriai Marcelei, kuri nugyveno kartu su broliu Kaune, jo rūmuose nuo 1910 metų iki poeto mirties, o ir po jos liko juose gyventi, kol mirė 1958-aisiais, sulaukusi devyniasdešimt ketverių metų?

Beje, laiškelis parašytas ant puikaus atviruko. Nors ir būdamas Palangoje, bet pamaldžiajai savo seseriai nesiunčia su kurorto vaizdu, o išrenka tokį, kuriame didžiasparnis angelas veda melstis jauną merginą. Be jokio kreipinio pradeda: „Palangoje būsiu dar bent dvi savaiti; oras gražus. Grįždamas gal kur pakeliu užsuksiu. Ar sukantis laikrodis eina? Jei stovi, tegul Teklytė praneša laikrodininkui, kad pataisytų.“ Toliau nurodo, kur pernešti ar pastumdyti baldus, vardija savo buto kambarius. „Viduriniame gulomame lova, komoda ir iš prieangio spinta su drabužiais. Greta svečių kambarėlis su lova. Čia galės būti nedidelis stalas, jei būsiu vienas, arbatai gerti. Savo kambarį galėtumėt žydeliui liepti gražiau sienas papuošti. <…> Priminkite Prokuratoriui, kad prieangy pečių perdirbtų, pirmyn ištrauktų, kad šildytų geriau…“

Tokie tad buitiniai nurodymai seseriai.

1927 metai Maironiui buvo gana sunkūs, turėjo daug rūpesčių Kunigų seminarijoje, rašė pareiškimą Arkivyskupui dėl savo rektoriaus algos ir pensijos, paaiškėjo, kad vėl nepaskirtas vyskupu. Poilsio būtinai reikėjo. Tačiau visada taip elgdavosi – net ir išvažiavęs nepamiršdavo reikalų, seserį Marcelę siųsdavo pažiūrėti, kaip vyksta statybos seminarijoje. Viską norėjo žinoti ir vadovauti, nes, anot Vaižganto: „Statyti Maironiui buvo lyg koks prieprotis. Skųsdavos, kad nė vienų metų jis neturėjęs gryno oro: vis uždulkinta kalkėmis ir žemėmis. Neva pyko ir kreitėjo, o iš tikrųjų ir Palangoje atostogaudamas ilgėjos tos dulkynės; naujai atvykusių teiraudavos, kiek jau padirbta, ir nerimo tai pamatyti savo akimis.“

Tačiau laiške minimas remontas vykęs jo paties bute, nurodinėjo, kaip tvarkytis. Teklytė buvo sesers Kotrynos dukra, tuo metu einanti Kaune mokslus, mat, Maironis su seserimi Marcele daugiau ar mažiau išmokslino visus septynis sesers Lipčienės vaikus.

Pluoštelį Maironio laiškų glaudžia viena šeima JAV, norinti juos turėti kaip šeimos relikviją. Šios šeimos palikuonys prieš kelerius metus, vieną vasarą, atvežė į muziejų parodyti kelių laiškelių kopijas, nes ieškojo žinių apie laiškų adresatę Oną Balčiūnienę, kurios prisiminimai išspausdinti „Literatūros ir kalbos“ XXI tome, skirtame Maironiui. Su šia moterimi Maironis bičiuliavosi kelerius paskutinius savo gyvenimo metus, kaip pamena pati O.Balčiūnienė: „Užsukdavau pas jį ir paprastą dieną, įpratau dalintis su juo savo mintimis, rūpesčiais, klausti jo patarimo. Man tada
buvo 23 metai, o jis, daug gyvenimo matęs žmogus, buvo man geras draugas ir globėjas. <…> Dažnai mes eidavome su juo dviese pasivaikščioti. Jis man ką nors pasakodavo, kartais deklamuodavo, o kartais ilgą laiką tylėdavom.“

Jiedu nemažai susirašinėjo, palydėdavo vienas kitą į keliones, sutikdavo.

Toliau dviejų laiškelių kopijos.

Atvirlaiškis labai paprastutis, trumpas: „Poniai Onai Balčiūnienei, Rotušės aikštė 5, greta šv. Kazimiero knygyno.“ Kadangi tuo dešimtmečiu buvo madingi atvirlaiškiai, tad svarbus atviruko turinys. O jeigu laiško korespondentas kur nors išvykęs, būtinai rašoma ant to miesto vaizdo, jeigu toks atvirukas, žinoma, pakliūva po ranka. Šiuo atveju, persėdantis Berlyno geležinkelio stotyje į kitą traukinį, Maironis turbūt skubomis nerado atviruko su šio miesto vaizdu, nes kitoje atviruko pusėje smulkiomis raidelėmis parašyta: „iš serijos Rembranto paveikslai Nr. 95“.

Ką jis stotyje parašė bičiulei Onai: „Ačiū nuoširdžiai už palydėjimą. Lig Berlyno labai gerai atvažiavome. Čia teko laukti 4 valandas. Šį tą nusipirkome, išgėrėme kavos ir štai lipame į savo traukinį, kuris šiandien vakare mus nuveš į Wildungeną, hotel Bristol. Visiems labos dienos“. Jokio kreipinio, jokio parašo. Stebėtina to meto laiškų sparta: antspaudas rodo, jog iš Berlyno paleista 1928 m. rugpjūčio 6 dieną, o Kauną
pasiekė jau rugpjūčio 7 dieną.

Laiškelis atveria įdomų faktą, kada Maironis po sunkios pirmosios operacijos keliavo į Vokietijos kurortą Vildungeną gydytis. Mat, tų metų birželio mėnesį poetą, besiilsintį Birštone, ištiko ūmus priepuolis, jis buvo atvežtas į Kauną, pažįstamas universiteto profesorius Aleksandras Hagentornas savo privačioje klinikoje skubiai operavo. Konstatuota prostata, tačiau visada ir visur iki mirties buvo įvardijama „pūslės liga“. Jau gerokai po operacijos atsigavusį, daktarai ir išsiuntė į Vokietijos kurortą, čia jis dar patytrė sunkių procedūrų, apie kurias smulkiai parašė seseriai Marcelei. Tačiau kurortas padėjo, vėliau draugams prisipažino, jog gal jau būtų miręs, jeigu ne šis gydymas.

Į Vildungeną Maironis važiavo ir kitais – 1929 metais, iš tų metų neišliko nė vieno laiško, tik žinoma, kad poetas ten važiuoti netroško. „Nežinau,
ar reikės šį metą į užsienį važiuoti gydytis; dar nesitariau su gydytojais; labai nenorėčiau, nervus man visai suardo. Jei nereikės į užsienį, tai važiuosiu į Palangą…“ (Iš laiško kunigui Juozui Gudzinskui, 1929 05 06).

Kitas atvirlaiškis, taip pat rašytas Onai Balčiūnienei iš Palangos 1930 metų rugpjūčio 1 dieną. Bičiulė Ona jau nebegyveno Rotušės aikštėje, ji statėsi Žaliakalnyje namą, tad Maironis domėjosi ir tomis statybomis. „Nuo pažįstamų marių kraštų siunčiu labas dienas ir džiaugiuos viltimi neužilgo pasimatyti: jau ir miegamąjį traukinio bilietą nusipirkau, kad nepritrūktų vietos; pirmadienį vakare išvažiuoju, 12 rugp. būsiu Kaune. Kaip sveikatėlė. Labai įdomu, kaip toli pažengė statyba. Iki pasimatymo. Pr. J. M.“ Atvirukas turėjo būti su žymiausio Palangos fotografo Igno Stropaus vaizdu – yra tokia informacija, tačiau turimos kopijos be vaizdinių pusių.

V
Bėk, laiškeli, į kelionę,
Nešk, laiškeli baltas,
Draugui meilę ir guodonę,
Ir mintis nešaltas.
Bėk, prakalbink draugą seną
Iš jaunystės metų
Ir paklauski, kaip gyvena
Tarp vargų verpetų.

Šį žaismingą eilėraštį „Laiškai“, kurį sudaro penkios trumpos dalys, nežinia, kada poetas parašė, nes be datos ir antraštės, išspausdino tik po Maironio mirties, matyt, pats nelaikė jo rimta kūryba, į jokią savo knygą neįdėjo, į spaudą nepasiūlė. Tačiau jo mintys maironiškos – atverti savo sielą,/ Nuo širdies žodelį tarti!.. Nors Maironio išlikę laiškai rodo, kad jis buvo daugiau dalykiškas žmogus, jausmingesni laiškai iš jaunystės metų, kurių tėra vienas kitas, o vėliau, kaip yra sakęs poeto artimas bičiulis Mykolas Vaitkus – Maironis greičiau atverdavo savo namų duris, o širdį labai retai…

Tačiau kiekvienas, net ir dalykiškiausias klasiko laiškelis turi vertę, kad tik jų dar iš kur nors atsirastų.

Aldona Ruseckaitė. Neskelbti Maironio laiškai

2017 m. Nr. 8–9 / Jono Mačiulio-Maironio – prelato, poeto, profesoriaus, rektoriaus – laiškų, susijusių su jo veikla ir bičiulystėmis, yra išlikę gana nedaug. Šį faktą liudija artimas Maironio draugas kunigas Mykolas Vaitkus…

Viktorija Daujotytė. Maironis ir Justinas Marcinkevičius

2016 m. Nr. 2 / Išeities taškas, formuluojant jungtį tarp Maironio ir Justino Marcinkevičiaus, – tauta, lietuvių tauta, į kurią vienu ar kitu būdu yra sutelktos abiejų poetų aspiracijos. Kaip bendruomenė, kaip etnosas, tauta tebėra.

Brigita Speičytė. „Stebuklinga istorija“: Maironio kūrybos šaltiniai

2012 m. Nr. 10 / Lietuvių kultūroje Maironis įsitvirtino kaip „Pavasario balsų“ autorius. Retrospektyviai žvelgiant, poezijos rinkinio pirmosios publikacijos metai – 1895-ieji…

Viktorija Daujotytė. Maironio skaitymo fragmentai

2012 m. Nr. 7 / Praeinamybės tragika – nenuraminama: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės!“ Viena ankstyvųjų refleksijų. Ir viena paskutiniųjų – iš „Vakaro minčių“: „Ir mes ryto tebūsime vaizduotės monai…

Marcelijus Martinaitis. Apie Maironį, kurio nėra knygose

2012 m. Nr. 5–6 / Kartą vieno pažįstamo, vykstančio į miestą, paprašiau, kad turėdamas laiko užbėgtų į kokį nors knygyną ir man paieškotų Maironio poezijos. Grįžęs skėstelėjo rankomis apgailestaudamas, kad nieko nerado, viskas jau išpirkta…

Regimantas Tamošaitis. Maironio metai. Kad klasikas nepasentų

2012 m. Nr. 4 / Maironiui šiemet – 150 metų. Bet jis dar nepaseno. Jaunas ir šviesus žiūri jis į mus Vilniaus gatvėse iš puikių instaliacinių stendų. Tiesiog kaip vyriško grožio etalonas. Galvoju: šio amžiaus pramogų kultūroje galėtų būti…

Sigitas Geda. Pirmieji „Balsai“

1995 m. Nr. 10 / Maironis. Pavasario balsai. – Vilnius, Baltos lankos, 1995. – 176 p.

Tomas Venclova. Tolimųjų Rytų užrašai (Pabaiga)

2012 m. Nr. 8–9

08 14

Lankau Konfucijaus vietas. Jų yra trys: šventykla, išminčiaus palikuonių rūmai ir kiek toliau didžiulės kapinės, kur ilsisi ir tie palikuonys, ir jis pats. Iš gido burnos liejasi beprasmių mano ausiai garsų srautas, bet, pirma, be jo vis dėlto pražūtum, antra, nusipirkau neblogą anglišką knygą, kurioje daug kas paaiškinta. Šventykla beveik tokio dydžio, kaip Pekino Draudžiamasis miestas. Kiek suprantu, po kultūrinės revoliucijos ji atstatyta daugmaž prieš dvidešimt metų, bet kai kurie statiniai ir ypač medžiai atrodo likę iš žymiai ankstesnių laikų.

Aprašinėti tą vartų, stelų, paviljonų labirintą gana beprasmiška. Jis labai racionaliai suplanuotas, bet paslaptingas ir klaidus. Centrinėje šventvietėje būdavo aukojama ir lenkiamasi išminčiui – dabar tie ritualai imituojami kiekvieną rugsėjo mėnesį; pats Konfucijus sėdi soste imperatoriaus rūbais (panašiai Kristus vadinamas Karaliumi ar net Karalių karaliumi), apsuptas mokytinių, arba apaštalų. Ant akmeninių kolonų – slibinai, perlai ir debesys. Galybė spalvotų hieroglifų, kurie persilieja į ornamentus. Įvairaus laiko ir stiliaus hieroglifai puošia stelas, kai kurios jų buvę perskeltos (per kultūrinę revoliuciją?), dabar sulipdytos. Spalvingos kesoninės lubos, akmens raižiniai, kuriuose gali atpažinti ne vieną mitologinį motyvą. Šalia mažesnė šventvietė, skirta, jei neklystu, Konfucijaus pačiai. „Abrikosų forumas“, kur jis dėstė savo mokymą. Vienintelis iš jo laikų likęs daiktas – nedidelis akmeninis šulinys; yra dar išminčiaus sodintas medis, bet tai, suprantama, tik senojo atžala. Bene visų įdomiausia – siena, statyta pagerbti svarbiam įvykiui, – toje vietoje buvo rastos bambuko lentelės su Konfucijaus raštais, paslėptos nuo Qin Shihuang (tas beveik pamišęs imperatorius, beje, statęs Kinų sieną, būtų jas sudeginęs). Ką gi, rankraščiai nedega.

Kiek ta kultūra gyva? Sunku pasakyti. Konfucionizmas dabar nepersekiojamas, priešingai, lyg ir bandoma jį paversti oficialia ideologija (toks jis yra ne vienoje Azijos šalyje), o tai jau tikrai geriau už komunizmą. Bet šventyklos virto daugiausia suvenyrų mugėmis ir turistinėmis vietomis. Na, vienas kitas atėjo čia ir melstis, ar bent iš pagarbos.

Konfucijaus palikuonių rūmai skirstomi į oficialiąją ir privačiąją dalis. Tų palikuonių, beje, yra daugiau negu keturi milijonai, o Čiufu mieste jų – mažų mažiausiai šimtas tūkstančių. Tai seniausia ir gausiausia pasaulyje giminė su dokumentuota genealogija. Rūmuose, žinoma, gyveno tik tos giminės grietinėlė – vyriausieji vyriškosios linijos atstovai, paveldėję išminčiaus titulą. Imperatoriai negailėjo jiems turtų, žemių ir baudžiauninkų. Paskutinysis, septyniasdešimt septintosios kartos „senjoras“ gyvena Taivanyje, bet jau nevengia palaikyti ryšio su tėviške; jo sesuo, priešingai, yra Pekine ir netgi komunistė. Privačios rūmų patalpos, reikia pasakyti, gana kuklios, su kiek apšepusios elegancijos prieskoniu; oficialiose man krinta į akį du daiktai – rantyta akmeninė lenta, ant kurios visai parai būdavo guldomi nusižengėliai (akmens iškyšuliai įsirėždavo į kūną), ir karikatūrinis nutapytas žvėris – gryniausias krokodilas iš Čiukovskio pasakos, bandąs praryti saulę. Tuo paveikslu giminės vadovas įspėdavęs jos narius apie godumo pavojų.

Baisi drėgna kaitra, debesys, sakytum, nusileidę ant žemės, marškiniai pažliugę prakaitu. Automobiliu važiuojame į kapines, kuriose guli ar ne šimtas tūkstančių Konfucijaus giminės atstovų. Tai didelis parkas – iki išminčiaus kapo pusantro kilometro pėsčiomis, tiek pat atgal. Priešais kalvutę virš Konfucijaus palaikų – stela, žmonės jai rituališkai lenkiasi, nusilenkiu ir aš. Greta mažesnės stelos jo sūnui (mirusiam anksčiau už tėvą) ir anūkui. Vienas iš mokytinių sergėjo kapą šešerius metus – jam atminti pastatytas namelis. Stelų parke pribarstyta galybė, ant vienos ženklas „nerūkyti“. Akmeninės sargybinių statulos (kairysis būtinai karys, dešinysis civilis) ir juokingi akmeniniai žvėrys, irgi mirusiųjų ramybės sargai.

Mieste galioja tradicija – kiekvieną vadinti mokytoju, netgi trimetį vaiką. Mat Konfucijus yra pasakęs: „Jei mūsų susirenka trys asmenys, bent iš vieno visada galiu ko nors išmokti.“ Truputį panašu į Kristaus žodžius „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“, tik su tipingu pažintiniu atspalviu.


08 15

Atsibudęs matau, kad naktį lijo – balos ant plokščio viešbučio stogo dar neišdžiūvę, nors iš lietaus liko tik drėgnas rūkas. Reikės įkopti į Tai Šanį – tai vienas iš penkių šventųjų Kinijos kalnų, netgi svarbiausias. Viešbutis yra pačioje jo papėdėje, šlaito akmenys kone remiasi į sienas. Važiuojama pradžioje autobusu, paskui oro vagonėliais, paties kopimo lieka apie valandą.

Rūkas tirštas, beveik juodas: toliau nei penki metrai nieko nematai. Per autobuso langus braukia raudonos ritualinės juostos, pakabintos ant šakų ir aptvarų. Vagonėlis kartais tarytum sustingsta neperregimoje erdvėje, kartais paliečia krūmų tankmę, net joje nugrimzta. Jautiesi tarsi tradiciniame kiniškame paveiksle, kur iš miglos išnyra tai akmuo, tai medžio kontūras, tai atsiskyrėlio būstas. Giedroje nuo kalno turėtų atsiverti plačios panoramos (nuo jo žvelgdamas Konfucijus pasakęs „Pasaulis yra mažas“), dabar jų stinga, bet kartu, laimei, tarsi pranyksta visos krautuvėlės, reklamos, fotografijų stendai, kurių čia daug daugiau, negu reikėtų, kaip visose turistinėse kinų vietose. Beje, Tai Šanis buvo plikas, jis apželdintas tik prieš keliasdešimt metų – vyrauja spygliuočiai, lyg ir pinijos.

Kalnas garbinamas jau trys tūkstančiai metų, čia lankėsi ir aukojo aukas septyniasdešimt du imperatoriai, neskaitant mandarinų ir literatų. Viršūnėje aukos buvo skiriamos dangui, papėdėje – žemei. Tenka kopti stačiais ir gana klaidžiais akmeniniais laiptais. Neretai juos pavaduoja grįstos gatvelės, ten galima kiek atsipūsti. Gidas šnopuoja ir porą sykių ima ropštis keturiomis, aš to vengiu. Laiptai, beje, pavojingi, neapsižiūrėjęs gali paslysti ir nusisukti sprandą ar veikiau susilaužyti šlaunį, to tikrai nenorėčiau. Žmonių daug, nors giedromis dienomis tikriausiai būna daug daugiau. Šlaituose pribarstyta šventyklų šventyklėlių, bet jos pro miglą beveik nematomos. Ryškūs tik spalvoti hieroglifai ant akmenų, vienoje vietoje ištisa vertikali, dantyta hieroglifų siena (pasijunti jau nebe paveiksle, o knygoje). Privargstu daugiausia dėl to, kad nežinia, kiek laiko užtruks pasiekti viršūnę, – gidas nuolat kartoja: „Dar dvidešimt minučių.“ Bet štai ir tikslas: įrašas „1545 metrai“, o kiek aukščiau svarbiausioji šventykla – daoistinė, mažutė. Kaip ir Guide, ji skirta Nefrito imperatoriui. Tvirtinama, kad tas imperatorius – pusdievis ar dievas – čia ir palaidotas, ir čia jam būdavo kūrenami laužai.

Grįžtant rūkas pamažu sklaidosi, reginiai platėja ir gilėja, vagonėlis kybo aukštai virš žaliuojančio it samanos miško. Parvykę į miestą, pietaujame restorane, kurio papročiai primena tarybinius – padavėjos pačios pietauja ir anaiptol neskuba. Ilgokas kelias iki geležinkelio, toks pat greitaeigis, aptakus tarsi kulka ar raketa traukinys. Tarp Pekino ir Šanchajaus kasdieną jų eina aštuoniasdešimt aštuoni! Beveik neįtikėtina. Ką tik buvęs Kinijoje Adamas Michnikas prasitarė, kad pati šalis primena tokį traukinį: lekia neregėtu greičiu, tik nelabai aišku, kokia kryptimi – į normalumą ar į visišką tironiją.

Pekino stotyje prasikeikiu, kol surandu išėjimą ir taksi (iškabos tik hieroglifais, angliškai niekas nekalba). Kelias iki viešbučio trunka valandą, bet tikrai nebrangu – apie dešimt dolerių, Amerikoje būtų geras šimtas. Wenfei su Maša teatre – Maskvos MCHAT’as atvežė į Pekiną „Vyšnių sodą“.


08 15

Traukinio bilietas į Harbiną kainuoja apie penkis šimtus juanių, bet bilietų nėra, nebent duotum dar penkis šimtus kyšio. Lėktuvo bilietas – kiek daugiau negu tūkstantis juanių (apie šimtą septyniasdešimt dolerių), taigi praktiškai tiek pat.

Pietaujame su Lietuvos ambasadore Lina Antanavičiene, ką tik grįžusia iš Tibeto. Mūsų ambasada – gana prašmatnioje viloje, anksčiau priklausiusioje kažkokiam valdininkui ar verslininkui, suimtam už korupciją. Ant sienų Čiurlionio reprodukcijos. Statybos kokybė galėtų būti ir geresnė – taip yra, atrodo, daugumoje Pekino pastatų, kurie pritrenkia tik savo išore. Korupcijos Kinijoje labai daug, istorijos apie ją gausios ir beveik neįtikėtinos.

Ambasada per metus išduoda apie keturis šimtus vizų iš Kinijos į Lietuvą, pirmiausia verslininkams, bet jau ir turistams. Mezgasi ir šiokie tokie kultūriniai ryšiai: ką tik gavo kinų premiją lietuvis fotografas, atvažiuoja džiazo ansamblis…


08 17

Susitinku su keliais savotiškai įdomiais žmonėmis. Mao oponento Li Lisan dukra, vardu Ina Li, ištekėjusi už ruso literatūrologo, gerai nusimanančio apie Harbino rusų emigrantus prieš antrąjį pasaulinį karą (tada ten buvo ir nemažai lietuvių). Pasaulis, kaip žinia, yra mažas: Ina Li pažįsta Uldį Berzinį ir jo žmoną sinologę. Li Lisan likimas vis dėlto liūdnas. 1938–1939 m. jis sėdėjo Stalino kalėjime, paskui vertėjavo, karo gale Mao staiga paskyrė jį ministru (norėdamas įgelti kominternui, kuris Li buvo pašalinęs iš partijos), juodu susiginčijo dėl profsąjungų, taigi vėl išvijo iš ministrų ir persekiojo, bet Li nusižudė – ar buvo nužudytas – tiktai per kultūrinę revoliuciją, Mao valdymo pabaigoje. Jo žmona tebegyvena Pekine, aštuonerius metus išsėdėjo itin slaptoje vienutėje, o Ina dabar dėsto Pekino universitete.

Daug šnekos apie Harbiną, kur rytoj skrisiu. Tai buvo praktiškai carinės Rusijos kolonija prie jos nutiesto geležinkelio į Vladivostoką. Po pilietinio karo ten pasitraukė galybė baltųjų, kurie sumišo su senais ir naujais geležinkelio tarnautojais – Harbinas buvo vienintelė pasaulyje vieta, kur baltieji ir raudonieji kasdien bendravo, taigi, kaip nesunku suprasti, žymus šnipinėjimo ir politinių intrigų centras. Konstantinas Rodzajevskis ten įsteigė rusų fašistų partiją pagal Mussolinio ir Hitlerio modelį, planuodamas užkariauti Rusiją iš rytų, kaip ir baronas Ungernas. (Beje, kitas rusų fašistų vadas buvo Anastasijus Vonsiackis – nei daugiau, nei mažiau, sūnus ano Vonsiackio, malšinusio tautinį sąjūdį Lietuvoje, kurį blogu žodžiu mini Vincas Kudirka ir Pranas Vaičaitis.) Rusams užėmus Harbiną 1945 m., Rodzajevskis nusiuntė Stalinui laišką: „Josifai Visarionovičiau, aš visą gyvenimą skyriau didžiai fašizmo idėjai. Dabar, geriau susipažinęs su Jūsų raštais, supratau, kad kaip tik Jūs geriausiai įkūnijate fašistinį idealą. Esu pasiryžęs Jums ištikimai tarnauti ir kiek pajėgdamas prisidėti prie mūsų bendrųjų tikslų vykdymo.“ Tai Rodzajevskiui nepadėjo – buvo suimtas ir likviduotas.

Pietaujame dideliame universitete (iš viso Pekine ar ne šešiasdešimt universitetų), dėstytojų valgykloje. Sutinku ir seną slavistą Gao Mang, su kuriuo bendravau prieš penkiolika metų. Kaip ir tada, jis žavisi Stasiu Krasausku. Greitai išeina, nes turi, vargšas, prižiūrėti apakusią žmoną.

Kinų sąmojis apie du svarbiausius miesto universitetus: vieno užpakalinės durys veda į vadų gyvenamąjį rajoną, kito – tiesiai į Ameriką (t. y. vieno absolventai daro politinę karjerą, kiti emigruoja į JAV ir ten nesunkiai randa darbo).


08 18

Pažįstamas kinas demonstruoja man kiniškus šachmatus. Lenta turi ne šešiasdešimt keturis laukus, o, rodos, aštuoniasdešimt vieną; figūros juda ne laukais, o linijomis; be to, tai apskritai ne figūros, o mediniai skritulėliai (kaip šaškės) su hieroglifais; pagaliau, nėra valdovės. „O visa kita sutampa su europiniais šachmatais, ir išmokti žaisti nesunku.“

Vykstu į Kinijos mokslų akademiją, kur turėsiu skaityti paskaitą. Ji visiškai greta Tiananmenio, o tai reiškia, kad yra labai aukšta valdiška įstaiga: erdvės hierarchija Pekine atitinka politinę, taip yra nuo imperatorių laikų. Pakeliui – senovinė ir didelė lamaistinė šventykla. Su pakeleiviu šnekamės apie Birobidžaną – žydų autonominę sritį prie Kinijos sienos, kurią savo metu įsteigė Stalinas kaip „konkurencinį Izraelį“ (ten rinkosi kairieji žydai ne tik iš Rusijos, bet ir iš kitų šalių, tačiau netrukus dauguma buvo išnaikinti). „Su Birobidžanu prekyba itin gyva, nes ir žydai, ir kinai – pirklių tautos.“

Esu tyliai perspėjamas, kad akademijoje neliesčiau politikos. „Tai galima daryti universitete ir juo labiau virtuvėje, bet ne šičia, Tiananmenio pašonėje.“ Nenoriu niekam kenkti, taigi to perspėjimo klausau. Po paskaitos teiraujuosi, ar pavyko išvengti slidžių vietų. „Na, žinote, buvo galima vengti ir mažiau.“

Ant sienos – žymiųjų Kinijos filologų portretai, atpažįstu Ge Baociuan, kadaise apsilankiusį Lietuvoje. Per kultūrinę revoliuciją jis, suprantama, kalėjo. Kalėjime tada pabuvo ir Ina Li. Kalbu angliškai, pasakoju apie Lietuvą, taip pat apie Achmatovą, Miłoszą, Brodskį, perskaitau keturis savo eilėraščius. Keli kinai pasikeisdami skaito jų kiniškus variantus. Neturiu supratimo, ar vertimai tikslūs, bet metras iš dalies perteiktas, bent jau nesunku pagauti, kur baigiasi eilutė ir strofa.

Akademijoje yra etninių literatūrų poskyris. „Ar leidžiamos knygos tibetiečių kalba?“ – „Leidžiamos, mongolų kalba irgi, bet jų ne per daugiausia.“

Skubu į oro uostą. Šone, beje, lieka maoistinio laikotarpio terminalas, mažutis, palyginus su dabartiniais; bet kaip tik jame ir šiandien priiminėjami valstybių vadovai a la Obama. Skridimo nedaug. Harbinas tamsoje palieka itin prastą įspūdį. Dvidešimt penkis kilometrus trunka nuobodi žibintų virtinė, kairėje – tuščias laukas, kelias išmaltas ir duobėtas. Tai Mandžiūrija, kur vyko 1904 metų Japonijos–Rusijos karas – jame dalyvavo ir padėjo galvą ne vienas lietuvis. TSRS kvapelį junti net ne uosle, o kažkokiu šeštuoju pojūčiu. Kita vertus, įdomu patekti į šį kraštą, kuris mano kartos vaizduotėje neatsiejamas nuo medžiotojo ir pėdsekio Dersu Uzalos iš garsios Arsenjevo knygos ir Kurosavos filmo, japonų įkurtos marionetinės Mandžuko valstybės ir jos imperatoriaus Pu I. Pramoniniai barakai, paskui didžiuliai, bet nykūs ir tamsūs namai, nedaug neoninių iškabų. Apsistoju universiteto bendrabutyje. Liftas kelia iki dešimto aukšto, bet žemesniuose nesustoja – į juos reikia ropštis pėsčiomis. Vandens gali atsigerti tik iš čiaupo, nors tai, labai galimas daiktas, pavojinga. Po vienuoliktos vakaro vandens nebelieka ir čia. Pažįstami komunizmo malonumai.


08 19

Ryte pro langą matyti labai vienodas, bet civilizuotas baltų standartinių namų peizažas – visi gal septynių ar dešimties aukštų. Saulėta, gana vėsu. Vanduo prausykloje ir vonioje jau atsirado. Bendrabučio kambarys erdvus, bet baldai nešvarūs. Pusryčiauju su studentais: maistas vegetarinis, užgeriamas sojos pienu, alkanas po jo nesijunti. Sėdime raudonuose, iš pažiūros prašmatniuose krėsluose. Valgykloje, be padavėjų, tik viena moteris.

Turiu palydovą – rusiškai susikalbantį aspirantą, kuris prašo save vadinti Kostia. Jo rusų kalba savotiška: „Вам генеральной воды или чаю?“ Maniau, kad kalbama apie mineralinį vandenį, bet, pasirodo, „генеральная вода “ reiškia „paprastas virintas vanduo“.

Iš bendrabučio – į universitetą. Jis egzistuoja nuo 1941 m., t. y. įsteigtas per japonų okupaciją, Mandžuko valstybės laikais. Pu I sostinė buvo už dviejų šimtų kilometrų, Čangčune, ten likę jo rūmai. Mandžiūrų dinastija valdė Kiniją iki 1911 m., po to buvo nuversta, japonai įsodino į sostą jos palikuonį Pu I, bene planuodami, kad jis sugrįš į Pekiną – visa tai pavaizduota garsiame Bertolucci filme „Paskutinysis imperatorius“. Patys mandžiūrai buvo ne per didžiausia Šiaurės klajoklių tautelė, porai šimtų metų virtusi Kinijos valdančiuoju sluoksniu. Per 1911 m. revoliuciją juos gana žiauriai naikino, taigi daugelis pakeitė vardus, aprangą ir pagaliau beveik visai asimiliavosi. Pats Pu I mandžiūriškai beveik nebemokėjo. Dabar tos kalbos tarmes dar vartoja pora dešimčių tūkstančių žmonių ir supranta apie trisdešimt mokslininkų (mandžiūriškai parašyti du milijonai imperatoriškųjų dokumentų – iš dešimties milijonų). Beje, mandžiūras buvo labai žinomas kinų rašytojas Lao She (tai rodo jo dviskiemenis, o ne triskiemenis vardas).

Universiteto pastatas visai tarybinis, be liftų, siaubingai išdaužytais laiptais, ilgiausiais šaltais koridoriais: vienoje jų pusėje nesibaigianti Rusijos mokslininkų bei menininkų galerija, kitoje – iš žurnalų iškirptos prastos Repino ar perovo reprodukcijos. Rusų kalba čia, pasienyje, studijuojama intensyviau negu bet kur Kinijoje. Pasitinka profesorė Sun Shufang, simpatinga orientalinė gražuolė, ji irgi prašo, kad ją vadinčiau Larisa. Skaitau paskaitėlę ir porą eilėraščių, vieną jų lietuviškai. Klausytojų reakcija gana gyva. Gaunu dovanėlę – primityvų tigro atvaizdą, kurį iš žuvų žvynų pagamino mažiausios vietinės tautelės hezhe meistrai. Hezhe yra šamanistai, jie ir vadinami „žvynų gentimi“.

Ilga ekskursija po miestą. Vis dėlto Harbiną nepakankamai įvertinau. „Tarybiniai“ rajonai, primenantys Minską, yra tik menka miesto dalelė. Jis gigantiškas – bent pusė Pekino, – ir čia viešpatauja tas pats neįtikėtinas statybos bumas. Dangoraižiai išsirikiavę palei Sungarį – sibirietiškai galingą, platesnę už Nevą, salingą upę. Pirmas dalykas, kurį man rodo palydovai iš universiteto – Saulės sala, „kultūros ir poilsio parkas“ su gluosnių alėjomis. Ten labai skurdus ir menkas „rusų kaimas“ – kinams tai egzotika, o gal ir būdas pademonstruoti savo civilizacinį pranašumą. Matrioškos ir gorbačiovai, visokie trečiaeiliai suvenyrai – tiesa, taip pat gera duona ir gira. Labai keistame paviljone pornografijos parodėlė ir „kalėjimas“: priešais tardytoją narve sėdi vaškinė rusės prostitutės lėlė, turbūt tai ketvirtojo dešimtmečio viešnamių prisiminimai. Kitoje vietoje – ilgas rusiškų vardų sąrašas. Harbine madinga rinktis tuos vardus šalia kiniškų.

Daug įdomesnis tigrų rezervatas toliau į šiaurę. Sibiriniai, arba usūriniai, tigrai, kaip žinia, baigia išnykti, čia jie saugomi ir gana sėkmingai veisiami. Po aukštomis žolėmis užžėlusius plotus važinėja autobusai grotuotais langais, tigrai kartais užšoka net ant jų stogų. Aišku, tai ne tikras rezervatas, o didokas zoologijos sodas, bet gyvūnams suteikta reliatyvi laisvė. Didžiulių, orių, labai ramių tigrų sutinkame bent septyniasdešimt, su mažu keturiasdešimties dienų tigriuku net nusifotografuoju, jis capteli man už nykščio, bet storos odinės pirštinės neprakanda. Nedideliame tvenkinyje – žiaurus žaidimas: į jį metama gyva antis, du tigrai ją neskubėdami vaikosi plaukte, trečiasis slenka krantu ir ieško vietelės, į kurią auka pagaliau bus įvaryta. Antis nardo, klaidina persekiotojus ir nuolat išsprūsta – tigrus tai truputį stebina, – bet jos amžius nebeilgas. Pabaigos nematome, gal tai ir geriau. Kai kuriose vietose tigrai nerimtai pešasi ir, rodos, net poruojasi, bet įspūdingiausieji patinai klajoja vieni.

Senasis Harbino centras primena Petrapilio Nevskio prospektą – puošnūs europietiški, pirkliški rūmai, tarp jų – pėsčiųjų zona. Rūmai puikuojasi lentelėmis „architektūros paminklas“, neoklasicistiniai, neobarokiniai (kiniškai „baloke“), secesiniai ar šiaip eklektiški, visi neaukšti ir skęsta modernėjimo pelkėje, bet vis dėlto saugomi. Lentelėse pabrėžta, kad vienas ar kitas pastatas priklausė žydui (nors žymiausias milijonierius vis dėlto buvo rusas Čiurinas). Daugybė gana karikatūriškų, neva antikinių, statulų. Rusiškos iškabos pasitaiko ir dabar, nors retokai. Vienuose rūmuose yra dainavęs Šaliapinas, kitur likęs emigranto poeto (beje, visai neblogo, nors susidėjusio su Rodzajevskio fašistais) Arsenijaus Nesmelovo butas, palydovai mini dar poetę vunderkindę Niną Zavadskają, mirusią šešiolikos metų. Gatvė atsiremia į upę, kaip ir Petrapilyje, tik vietoje Admiraliteto – socrealistinis paminklas, skirtas kovai su potvyniais. Iš čia matyti geležinkelio tiltas, juo dunda traukinys (į Vladivostoką traukiniai nebeina, bet autobusu jį galima pasiekti per aštuonias valandas). Kairėje parkas, visai padorus, tik, deja, išsaugojęs Sidalin (atseit Stalino) vardą.

Lietuvos konsulatas čia veikė 1919–1941 m., nes tarp geležinkelio tarnautojų ir baltųjų emigrantų buvo nemažai lietuvių. Jo būstinė, deja, nugriauta per kultūrinę revoliuciją. Tačiau negali sakyti, kad visai neliko lietuviškų pėdsakų. Harbine yra bene du rusiški restoranai, viename iš jų, su žodžiu Salve ant slenksčio (kaip Vilniuje), pietaujame. Be grybų sriubos, ikrų ir panašių dalykų, čia siūloma lietuviška dešra – gaminama vietoje, bet tikrai mūsiška, neatskirsi.

Kiek toliau soboras, vadinamas Šv. Sofijos vardu, iš charakteringų, prasta kolonijine architektūra dvelkiančių raudonų plytų, juosvu kupolu, didumo maždaug kaip Vilniaus Romanovų cerkvė Basanavičiaus gatvėje. Ant sienų ir jų iškyšulių daug balandžių. Aiškiai matyti, kad rusai bandė šį kraštą asimiliuoti ir prisijungti, tačiau Kinijos (kaip, beje, ir Rusijos) asimiliuoti ir prisijungti pagal apibrėžimą neįmanoma. Išlikusi vidinė soboro erdvė, bet per kultūrinę revoliuciją sunaikintos freskos (na, jų turbūt nelabai gaila). Dabar čia senojo Harbino fotografijų paroda, bet, o varge, paaiškinimai tiktai kiniški. Nebent pačioje fotografijoje įžiūrėsi žodžius „Королева бала“ arba „Кино Гигант“. Išlikusi dar Gogolio („Guogali“) gatvė, irgi europietiška, labai ilga, anksčiau ji, beje, vadinosi Raudonosios armijos.

Yra – ar buvo – netgi rusiškas kiniškas žargonas, į kurį išversta žinoma daina „Saulė teka, saulė leidžias, o kalėjime tamsu“. Skamba šitaip:

Солнце юла и меюла,
Моя фанза бу шанго…

Tai reiškia: „Saulė teka, saulė leidžias, mano būste negerai.“


08 20

Tai, ką visi kinai žino apie Lietuvą – suprantama, krepšinis. Susiduriu su tuo jau trečią ar ketvirtą kartą. Ką gi, visame pasaulyje taip. Ta proga dažnai pasakoju, kaip Steponas Darius diegė pas mus krepšinį ir beisbolą, bet prigijo tiktai krepšinis. Pasakoju ir apie „Lituanicą“. Kinai klausosi mandagiai, bet kiek jiems tai įdomu – nežinia.

Esu išlydimas į oro uostą. Kaip tik prieš mane eilėje grupė vietinių, kurie gabenasi bent penkiasdešimt lagaminų, kiekvieną sveria ir ilgai ilgai, nenoromis už jį moka. Buvau tikras, kad pavėluosiu, bet įšokau į lėktuvą paskutinę akimirką. Užtat matau Kinų sieną iš viršaus. Ji plonytė it siūlelis, kad matoma iš kosminės erdvės – greičiausiai mitas.

Pekine atsisveikinu su pažįstamais kinais mūsišku stiliumi – gurkšnojame „Absoliutą“, užsikąsdami lietuviška Harbino dešra.


08 21

Nelabai prailgęs devynių valandų skrydis – be ko kito, virš Vilniaus, Alytaus, Lazdijų, Suvalkų, net Krasnogrūdos. Kažkas panašaus į lengvutį nostalgijos dūrį. Ilgai laukęs Frankfurte, vakare atsirandu Liublianoje, netoli savo vasaros būsto. Lygiai parą nemiegota.

 


Iš pašnekesių su kinais

Laisvai kalbėti „apie viską“ su kinais ne visada lengva, nors ir nėra neįmanoma. Kraštas, šiaip ar taip, tebėra komunistinis, taigi slaptoji policija lieka aktyvi (kartais nežinia, ar pašnekovas joje nedirba, kartais nesinori pašnekovui pakenkti). Be to, esti kiniško mandagumo taisyklės, kurių irgi pridera laikytis, nors apie jas mažai nusimanome. Čia užsirašiau ištraukas iš pokalbių su įvairiais, dažnai atsitiktiniais asmenimis, kurių vardų, žinoma, neminėsiu. Gal jos šiek tiek perteiks dabartinę Kinijos atmosferą. Ką ir sakysi, baimės ten dabar mažiau, negu buvo prieš penkiolika metų.

* Po kelių mėnesių bus švenčiamos šimtosios 1911 metų revoliucijos metinės. Valdžiai tai nėra patogi akimirka, nes reikia, pavyzdžiui, kalbėti apie mandžiūrų dinastijos vykdytas reformas, po kurių ji žlugo: tai sukelia asociacijų su dabartinėmis reformomis, kurios irgi gali nežinia kaip baigtis. Revoliucija turėjo paversti Kiniją demokratiška valstybe, tačiau baigėsi chaosu ir vidiniais karais, po kurių įsivyravo diktatoriškas Chiang Kaishek režimas. Demokratas Sun Yatsen oficialiai gerbiamas ir pas mus, ir Taivanyje, bet kažin ar cenzūra leis minėti jo nusiskundimą po revoliucijos, kad „tik galingieji Kinijoje yra laisvi“. Pernelyg panašu į dabartį. Bet naujos revoliucijos dauguma kinų šiandien nenori. Gerai atsimena, kokias bėdas ji pagimdė. Evoliucijos keliu gali susikurti režimas, panašus į Singapūro, Honkongo ar Pietų Korėjos – autoritarinis, bet priimtinas. Ir tai, ko gero, jau vyksta.

* Valdžios rotacija – tai vis dėlto artėjimas prie demokratinės praktikos. Kinijos vadai šiuo metu nevaldo iki gyvos galvos kaip Mao – po kiek laiko jie keičiami, ir tai nereiškia, kad sunaikinami, kaip būdavo anksčiau. Tokiame Kazachstane vis dėlto blogiau negu Kinijoje, ten Nazarbajevas – nepakeičiamas caras ir dievas.

* Mao gyvenimo pabaiga buvo katastrofa, žmonės paprasčiausiai pradėjo mirti badu. Bet Deng Xiaoping, kuriam pavyko paimti valdžią po Mao (jis buvo persekiojamas per kultūrinę revoliuciją), daug ką esmingai pakeitė ir įgalino Kiniją ekonomiškai plėtotis. Kokiu tempu plėtotis – pats matote. Sakote, jis primena Stalino oponentą Buchariną? Taip, bet tai nepalyginamai stambesnė istorinė figūra.

* Kinijos politikoje šiandien viešpatauja pragmatizmas – pavyzdžiui, ji liovėsi buvusi Meka visokiausiems kairuoliams. Nebėra ideologinių rekolekcijų, nuolatinių valymų, tradicijos nebenaikinamos, kartais net palaikomos. Raudona vėliava – jau retas reginys. Bet pastaruoju metu vėl bandoma gaivinti komunistinės revoliucijos, vadinamojo Ilgojo žygio ir t. t. atminimą. Na, jūs matėte tai Nacionaliniame muziejuje. Menas, skirtas toms temoms, – žinoma, joks menas. Daugelis žiūri į tai labai ironiškai, kaip jūs anuomet žiūrėjote į Lenino kultą.

* Kinija negali išlikti ir gyvuoti, neįsijungusi į globalinį mechanizmą. Mes – ne Šiaurės Korėja, kuri vargsta izoliuota nuo pasaulio. Bet įsijungti – reiškia paklusti tam tikroms žaidimo taisyklėms, patinka tai mūsų valdžiai ar ne.

* Šnekos apie „ypatingą mūsų kelią“, „skirtingas negu Vakaruose vertybes“, lygiai kaip ir pas jus, teturi vieną tikslą – išlaikyti valdžioje tuos, kurie joje sėdi.

* Kinai nėra tauta, o daugybės tautų junginys, pasisavinęs vieną civilizaciją – konfucionistinę, hieroglifinę. Sakote, tibetiečiai nenori asimiliuotis, ir lietuviai juos gerai supranta? Kazachai arba armėnai priešinosi asimiliacijai daug mažiau negu baltai, bet išliko kaip tautos. Pas mus tie dalykai dar labiau nevienareikšmiai.

(Na, Tibeto klausimas yra kaip tik tas, kuriuo net liberalų kiną – taip pat ir taivanietį – perkalbėti nėra vilties. O gal taip tik atrodo? Mūsiškiai irgi sakydavo, kad joks rusas niekada nepalaikys Lietuvos nepriklausomybės, o juk atsirado ir Sacharovas, ir Kovaliovas, ir daug kitų.)

* Dar XVIII a. eilinis kinas gyveno geriau už eilinį amerikietį. Maždaug 1980-aisiais eilinis amerikietis buvo dvidešimt kartų turtingesnis už kiną. To jau nebėra, ir mes tikrai galime per kokius dvidešimt metų virsti svarbiausiąja pasaulio galybe. Kalbos apie demografinį Kinijos slėgimą – girdi, „geltonoji rasė“ užlies visas šalis – gana anachroniškos, nes mūsų gyventojų prieauglis dabar ne per didžiausias, kartais net neigiamas.

* Na, jei prie mūsų mokėjimo dirbti pridėtum demokratiją, mes tikrai taptume reikšmingesni už JAV. Japoniją jau aiškiai pralenkėme, ir japonai dabar labai vieniši.

* Taivanis, žinoma, civilizuotesnis – tiesiog ten daugiau gerumo. Komunistai visada pešasi tarpusavy, ir tai itin bjauriai veikia mases. Religinis atgimimas pas mus dabar ne prastesnis negu pas jus, ir ne tik konfucionistų ar budistų, bet ir krikščionių. Aukojimo ritualus prie Kukunoro kartą per metus atlieka net gubernatorius – komunistams rūpi pademonstruoti, kad jie gerbia tikėjimą. Sakote, pas jus tas pats? Jūsiškiai vadovai kartais gal yra tikintys, mūsiškiai tikrai ne. Komunizmas, žinoma, irgi religija, bet tai vienintelė religija, kuri iš principo nepripažįsta gerumo.

* Kultūros srityje daug kas buvo daroma ir dabar tebedaroma patylomis. Labai padeda faktas, kad greta yra Honkongas, na, ir Taivanis.

* Oficialiosios televizijos žmonės tiesiog neapkenčia. Kada neseniai degė jos rūmai Pekine, daugelis džiūgavo. Televizijos dangoraižis savo forma primena kelnes, taigi visi šnekėjo apie „gaisrą kelnėse“ – tai, žinoma, seksualinis juokelis.

* Sakote, kad Indija atrodo daug vargingesnė už Kiniją? Na, jūs nematėte mūsų kaimų…

* Nobelio taikos premijos laureatas, dabar kalinamas Liu Xiaobo – nepaprastai geras žmogus, ir mes visi tikimės, kad jį paleis į laisvę nesibaigus terminui. Bet kaip tik premija, atrodo, jam labai pakenkė. Valdžia nenori nusileisti, nes tai reikštų „prarasti veidą“ – Kinijoje tai laikoma baisia gėda ir pralaimėjimu.

* Tostas kinų kompanijoje: „Už tai, kad ir mūsų valstybė, ir jūsų būtų tokios, kokių mes norime.“

Neringa Butnoriūtė. Netolygūs poezijos dydžiai

2024 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos poezijos knygos: Aido Marčėno „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“ ir Tomo Venclovos „Už Onos ir Bernardinų“.

Czesław Miłosz. Pasaulis

2024 m. Nr. 2 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poemėlė „świat“ („Pasaulis“), sudaryta iš dvidešimties atskirų eilėraščių, laikoma vienu iš geriausiųjų Czesławo Miłoszo veikalų. Ji rašyta nacių okupuotoje Varšuvoje bene sunkiausiais…

Donata Mitaitė. „Ką darysi, kalbėki. Nes nieko tikresnio nebūna“

2024 m. Nr. 2 / Tomas Venclova. Už Onos ir Bernardinų. – Vilnius: Apostrofa, 2023. – 94 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Tomas Venclova. Žemiškos dovanos Trijų Karalių dieną

2024 m. Nr. 1 / Poezija, rašoma šiandien, turi ne tik įsiterpti į garbingą Donelaičio, Baranausko, Maironio grandinę, bet ir stengtis atsistoti greta Mallarmé, Rilkės, Mandelštamo, Kavafio. Tą lygmenį pasiekti turbūt beviltiška…

Wisława Szymborska. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Šiemet liepos 2 d. švenčiamos Nobelio literatūros premijos laureatės, didžiosios lenkų poetės Wisławos Szymborskos 100-osios gimimo metinės.

Tomas Venclova. Erino poetas

2022 m. Nr. 7 / Airijos – tradiciškai Erino – sostinė Dublinas yra vienas iš literatūriškiausių, jei ne pats literatūriškiausias, miestų Europoje. Dienoraštyje sykį užsirašiau: „Klasikų vienam kvadratiniam kilometrui čia turbūt daugiau negu Anglijoje…

Mindaugas Kvietkauskas. „Poetinis traktatas“ gaisrų sezonu

2022 m. Nr. 4 / 1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną…

Tomas Venclova. Prie draugo kapo

2022 m. Nr. 3 / In memoriam Juozas Tumelis (1938 09 02–2022 01 19) / Juozas Tumelis buvo vienas iš pačių geriausių mano draugų. Susipažinau su juo universitete – dar ankstyvame kurse, apie 1956 metus.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6 / Svečioj šaly (jos bokštų baltuma
Viduržiemio saulėgrįžą sutiko)
Sparnais kliudai šarmojantį vainiką,
Neperregimą miglą kirsdama.

Tomas Venclova. Osipo Mandelštamo pėdsakais Voroneže ir Vilniuje

2021 m. Nr. 1 / Vienas iš svarbesnių mano ankstyvosios jaunystės prisiminimų – didžiulė antologija „Русская поэзия ХХ века“ („XX amžiaus rusų poezija“). Nežinau, kur tėvas ją įsigijo: turbūt dar prieš karą Kaune, gal karo metais Maskvoje, o gal…

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

Ellen Hinsey. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Tomas Venclova / Ellen Hinsey (g. 1960) – Paryžiuje gyvenanti amerikiečių poetė ir vertėja. Bendradarbiauja „New York Times“, žurnale „New Yorker“ ir kt. Kelis kartus lankėsi Lietuvoje…

Meilė Kudarauskaitė. Mano vaikystės Mosėdis

2012 m. Nr. 8–9

Taip, mes visi iš savo vaikystės, bet mano kartai teko ypatingas laikas: gimti nepriklausomoje Lietuvoje ir per penkerius metus patirti tris okupacijas, neišdildomai įrašytas į atmintį vaizdais, veidais, jausmais. Ta permainų spektaklio scena man – Mosėdis, dabar garsus savo akmenų muziejumi. Nedažnai ten grįžtu, bet sapnuose sušmėžuojąs Mosėdis vis kaltina, o buvojant atveria nuskriejusį laiką.

Mosėdyje gyvenau penkerius metus: nuo 1939 m. gruodžio iki 1944 m. liepos pabaigos. Ta laiko atkarpa buvo mano paauglystė – nuo septynerių iki dvylikos. Tačiau Lietuvai – didžių ir tragiškų išgyvenimų, permainų laikotarpis.

1939 m. rudenį Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą. Klausgalų kaime (Salantų vlsč.) gyvenusią mūsų šeimą – tėvelius mokytojus ir mudu su broliuku – šie įvykiai taip pat labai palietė. Tėvams buvo įsakyta kraustytis į Vilniaus kraštą ir ten mokytojauti. Bet ką daryti, jei dirbti tame krašte visiškai nepasiruošta? Nei tėvas, nei mama nemokėjo lenkiškai. O čia dar visas ūkis parengtas žiemojimui – prisivežta šieno, paruošta grūdų. Mes gyvenom kaip ir visi to meto pradžios mokyklų mokytojai kaime – ūkiškai. Turėjome karvę, kiaulių, žąsų, arkliuką. Šeima, gavusi tokį paliepimą, visai sutriko – ką daryti? Bet nepaklusti negalima. Į Vilnių tėvelis išvažiavo vienas, užsidėjęs šaulio kepurę, pasiėmęs portfelį, lagaminėlį. Išvažiavo mokytojauti į kaimą mums keistu pavadinimu – Tarakoniai. Iš ten ateidavo jo laiškai, rašydavo, kad visai nesusikalba su vietiniais gyventojais, kurie nenori bendrauti su lietuviais mokytojais, kad miega klasėje, ant suolo, pasidėjęs po galva portfelį ir įbrukęs į suolą pistoletą. Žinoma, gyventi su šeima būtų visai neįmanoma. Taigi tėveliai važiavo į Kauną prašyti, kad kaip nors juos išgelbėtų nuo tremties Vilniaus krašte. Ir tokia galimybė atsirado – mums leido persikelti į Mosėdį. Rogių keliu 24 šlajukėmis šliuožėm į apsnigtą Mosėdį. Butą išsinuomojome pas kunigą Juozapą Venckevičių. Tas namas ir dabar tebestovi. Tarybiniais metais ten buvo ambulatorija. Dabar, kai atvažiuoju į Mosėdį, aš jį apeinu iš visų pusių ir vėl viskas atminty atgyja: žmonės, nuotykiai, tas anuometinės mokyklos kalniuko „brukas“, tie patys akmenys. O mano vaizduotėj išlikusi ir visa centrinė Mosėdžio gatvelė – užtūptas susiglaudusiais žydų nameliais miestelis. Vienas namelis prie kito. Dauguma jų buvo skurdūs. Kai kurie didesni – tipiškas žydmiestis. Visoje gatvėje lietuvių namas tebuvo tas, kuriame gyvenome. O ir miestelyje – gal tik keli gyventojai lietuviai. Žinau, kad buvo Narkų namas, Skruibių sodyba.

1940-ųjų sutikti tėveliai ėjo į mokyklą. Pasakojo, kad buvo susirinkusi visa miestelio inteligentija, t. y. mokytojai, kooperatyvo vedėjas, pašto viršininkas, klebonas, vikaras, nuovados viršininkas.

Ryte pabudau ir išgirdau, kad mūsų salonėlyje kažkas šurmuliuoja: pasirodė mamytė ir liepė mums labai tyliai kalbėtis, nes ten miegąs Plechavičius. O jis gyveno Skuode. Mamytė tyliai išnešė ir etažerėje tarp knygų paslėpė svečio pistoletą. Sako, tas Plechavičius taip pasigėręs, kad rėkavęs, jog eis šaudyti bolševikų (turbūt tai ir buvo pirma pažintis su keistu žodžiu). Nesupratau, kodėl reikia pykti ant tų bolševikų? Dabar, sako, Plechavičius ant sofos miega, vaikai, elkitės tyliai.

Dar tebesitęsė Kalėdų atostogos ir tėveliai skubėjo oficialiai susipažinti su visais miestelio inteligentais. Mama kas pavakarę vilkdavosi vienintelę tamsiai mėlyną vilnonę suknelę. Tėvelis pasirišdavo kaklaryšį, į kišenikę įsidėdavo vizitinę kortelę, kurioje būdavo parašyta: „Mokytojai Bronė ir Juozas Kudarauskai“. Ir eidavo. Pradėjo nuo klebono Juozapo Aperavičiaus, paskui ėjo pas mokytojus Žvirblius, mokyklos vedėją Romą Jurgulį. Kiekvieną pavakarę – vis į naujus namus. Žinojau, kad vizitas tegali trukti 15 minučių, todėl tėveliai greitai grįždavo ir aptarinėdavo, kaip juos priėmė, kokia šeima, kokie vaikai. po to, kai visus apėjo ir paliko savo vizitines korteles, aplankytieji ėmė lankyti mus. Būdavome pristatomi ir mes – aš ir mano jaunesnis broliukas Sigitas. Susipažindavome. Eidavo jie į salonėlį ir žinau, kad nieko, net arbatos negerdavo. 15 minučių pasėdėję išeidavo. Tai tokio stiliaus prisistatymas tuomet gyvavo Mosėdžio miestelyje tarp pradžios mokyklos mokytojų ir aukštas pareigas užimančiųjų. Jie vadinosi inteligentais ir laikėsi tokio etiketo.

Prasidėjo mokslo metai. Labai džiaugiausi, kad į mokyklą galiu eiti per lauką, – nes kai gyvenome Klausgalvių mokyklos pastate, tai tereikėjo nusileisti laiptais iš antro aukšto. Mūsų klasė, antras skyrius, buvo pati didžiausia. Ir – šalčiausia – šiaurinėje pusėje, pirmame aukšte. Sėdėjau prie krosnies (taip mane įtaisė mama, nes ji buvo tos klasės mokytoja). Stebino, kad klasėje – net septyni žydukai. Mes visi kiekvieną rytą atėjus mokytojui stodavomės ir kalbėdavom maldą. Žydukai to nedarė, bet atsistodavo ir tylėdavo. Tai man buvo labai keista. Žydukai šeštadieniais arba neidavo į mokyklą, arba nesinešdavo knygų, arba samdydavo lietuviukus, kad šie jiems atneštų ir parneštų knygas. Be to, buvo įdomi dar tokia tradicija: pirmadieniais visa mokykla susirinkdavo į antro aukšto didįjį koridorių, kalbėdavo bendrą maldą ir giedodavo Lietuvos himną. Tas pat būdavo ir šeštadieniais ryte. Taigi savaitę ir pradėdavom, ir baigdavom susibūrę. Tik vėliau sužinojau, kad tuose pačiuose koridoriuose lakstė ir būsimasis vyskupas Antanas Vaičius. Bet jis buvo jau šešto skyriaus mokinys.

Džiaugiausi, kad per ilgąją pertrauką, kuri tęsdavosi 20–25 min., mes, vaikai, suspaudę rankoje 15–20 centų, galėdavome nubėgti į miestelį ir nusipirkti bandelę. O dar geriau – pastilių, t. y. šviesiai žalių, į avietę panašių saldainių. Jie mėtiniai, primena kramtomąją gumą. Kai kramtai, aplimpa dantys, bet burnoje taip skanu, kad net per nosį mėtų kvapas veržiasi.

Pavasarį davatkėlės mus paruošė Pirmajai komunijai. Nusifotografavome ir visus vaikus įrašė į angelaičių būrį, pažadėjo išvykas, ekskursijas, stovyklas. Linksmai nusiteikę laukėme, kaipgi čia bus. Kaip čia kilsim, skrajosim. Bet nė vieno susirinkimo taip ir nebuvo. Artėjo 1940-ųjų birželio 15-oji.

Gandas, kad žydai vagia ir žudo vaikus, buvo labai gyvas. mums, vaikams, įsakydavo, šiukštu, neužeiti į jokį žydų namą, ir kviestis vaikų nevalia. Nors žiemą nuo kalniuko, vienintelės aukštumėlės, kartu važinėdavomės rogutėmis. Ateidavo žydukai su rogutėm, slidėm – prie lentelės prikaltos odelės, į kurias įkišamos kojikės. Nuo to kalnelio švilpte švilpdavom. Koks ten tas kalnas, bet vis tiek labai smagiai visi dūkdavom.

Buvo jau pavasaris. Mama, matyt, anksčiau parėjo į namus. Juose šeimininkavo mamytės mama. Mes ją vadinom senute. Su ja būdavo namuose broliukas, kuris dar nėjo į mokyklą. Taigi mes su tėveliu grįžtam namo, o čia – ašarų pakalnė, broliuko nėra. Mama rauda. Gatvės žydai išbėgę ramina: „Neverkit, mokytoja, atsiras jūsų vaikas – nieks jo nepagrobė.“ nežinau, kiek ta tragedija tęsėsi, kol pagaliau, žiūrim, už rankytės jį parveda klebono šeimininkė. Grįžta jie iš ganyklų. Sako: „Ėjau pas karvę, pamačiau, kad vaikas žaidžia, ir nusivedžiau – niekad nemaniau, kad tas vaikas yra toks brangus.“ O kaimynai žydai su palengvėjimu tik linkčioja: „Na, matai, mokytoja, be reikalo verkei ir mus kaltinai, matai, negerai galėjo išeiti, kokį širdies skausmą pati sau uždavei.“

Senelei skalbti būdavo jau sunku, tad pas mus ateidavo padėti Aldona Šopaitė ir jos mama Šopienė. Aldona mokėsi bene ketvirtame skyriuje. Ji dažnai pasilikdavo su mumis pažaisti, mus pasivedžioti, prižiūrėti, jei tėveliai kur nors išeina. O senelei darbų netrūkdavo – karvė, kiaulės. Nueidavom ir į Šopaitės namus. Jos gyveno mažam namely prie mokyklos, pakalnėj. Niekad nemačiau, kad žmonės taip skaniai valgytų! – pagal mano vaikišką supratimą. Labai labai sūriai išvirtos bulvės buvo valgomos su raugintų kopūstų rasalu. Arba cibulynė su bulvėm. Aš vis mamai sakydavau, kodėl mes taip neskaniai valgom – visokias mėsas ir kotletus. O pas Aldoną tai skanu! Mamytė aiškindavo, kad Šopienė – našlė: ir Aliukas dar yra, ir visi jie eina padieniais dirbti. Bet vis tiek man jų maistas buvo labai skanus.

Naujokų kaime žmonės rodydavo geltoną namą. Sakydavo – ten visi komunistai. Jie sėdi kalėjime. Visai netoli Aldonos buvo Jurgaičių namas. Mosėdyje daug visokių dalykų sužinojau. Pavyzdžiui, kad Rukuose yra laisvamanių. Aldona dainuodavo:

Rukūse yra didi naujyna –
Laisvamane kapus apsėtverdėna.
Brožos pramanė, Muockos tvėrtina,
Nereek nė šliūba, nė šventa krikšta.

Kadangi gyvenom netoli bažnyčios, labai dažnai bėgdavom pažiūrėti atvažiavusios „parietkos“, t. y. vestuvininkų. Esu mačiusi net keturiais ar šešiais arkliais kinkytą vežimą jauniesiems. Čia pat buvo ir Finkelšteinaitės fotoateljė. Po vestuvių visi eidavo fotografuotis. Vaikams paberdavo saldainių, o mums to ir tereikėdavo. Be to, visi gatvės vaikai kartu su žydukais (taip pat ir aš) mokėmės važiuoti dviračiu. Pamenu, važiuoju ir aš vyrišku dviračiu. Nepasiekiu perkelt kojos per kartį, tai perkišu žemiau. Važiuoju persikreipusi. Nuo kalniuko ant kalniuko! Šaukiam „pipy-pipy“, nors toje gatvelėje jokio judėjimo ir nebuvo.

Kaimynystėje gyveno vieniša žydė Hindė. Sėdėdavo sau ant laiptelių viena. Kartais prašydavo, kad penktadieniais ar per šabą nupirktume to ar ano – jai gi negalima. Penktadienio vakarą visuose žydų languose įsižiebdavo žvakės. Žinodavom – prasideda šabas. Kartą gatvėje iš žydukų išgirdau dainuojant labai keistą dainą: „Vykadyla na bereg Katiuša“ („Išeidavo į pakrantę Katiuša“). Pareinu namo ir klausiu mamos, ką tai reiškia? Mama, žinoma, ir tėtis nežino. Paskui išgirdau žydukus dar dainuojant keistas dainas šia nesuprantama kalba. O frazė „Vilnius mūsų, o mes – rusų“ buvo kartojama jau nuo 1939-ųjų rudens. Taigi buvo aišku, kad rusai pas mus ateina.

Ir štai vieną dieną kažkas kviečia į pakalnę: „Bėkit pažiūrėt, koks ten y plakats.“ Ant didžiosios krautuvės durų nulėkę pamatėm nupieštą Antaną Smetoną. Su atraitytom kelnėm, šeriuotom blauzdom brendantį per upelį. Ir visi pradėjo kalbėti: „Smetuons pabėga, Smetuons pabėga.“ Greitai į Lietuvą įdardėjo rusų tankai. Radijas tai pranešė. O namuose, atsimenu, senelė verkia balsu. Ir mama: „Nebėr, nebėr Lietuvos.“ Senelė dejuoja: „Atims vaikus, visus išveš.“ Aš niekaip nesuprantu – kaip atims, kokius vaikus. Ar ir mus atims, išveš? Mama ir senelė į mano klausimus atsakymų neturi: „Nieko nežinom, vaikeli, gal ir mus. Ateina bolševikai – visiška nežinia.“ Senelė sako: „Bažnyčią sugriaus, uždarys, visus į kalėjimą suvarys.“ Ir prisimenu iš tų dienų kažkokį siaubą, nerimą, įsiveržusį į šeimą, kur ramiai sau laukiama pietų su šaltibarščiais. Tėvukas tada laikėsi, bet irgi nervingai vaikščiojo apie stalą. Ir niekas nieko nežinojo.

Taigi griuvo visos vertybės. Seniau prezidento Smetonos portretas kabėjo mokyklos klasėse. Buvo gerbiamas – dabar iš jo šaipomasi. Bažnyčia buvo gerbiama – dabar žada ją griauti. Mokyklos vedėjas Romas Jurgulis, atrodo, spėjo iš Mosėdžio išsikelti, tad mūsų tėvelį Juozą Kudarauską paskyrė dirbti į jo vietą.

Greitai po miestelį pasklido žinia: „Jau, jau važiuoja nauja kariuomenė.“ Brolis, mama, aš ir tėvelis nuėjom į Naujokų kaimą prie mokytojo Žvirblio namų. Atrodo, kad ir jie lūkuriavo su vaikais. Stovėjo šalikelėse daug žmonių. Ir pradėjo važiuoti viena po kitos atviros mašinos su rusų kareiviais. Dulkėjo kelias. Ir kaip dabar atsimenu nepaprastai keistą jausmą, didžiulį vyksmą – vidury vasaros, šiltą dieną atviromis mašinomis, vadinamomis „palutarkomis“ (nedideliais, labai purtančiais sunkvežimiais), – važiuoja stati kareiviai su smailom žieminėm kepurėm, o ant kaktos – didžiulė penkiakampė žvaigždė. Su milinėmis, šautuvais, ant kurių smygso durtuvai, daug azijietiško gymio tamsių veidų siauromis akimis. Ir juntu, kaip kažkokia nežinoma, svetima jėga įsiveržė ir plukdo juos per mūsų miestelį, per mūsų kaimą. Žmonės tylėjo ir žiūrėjo. Į tuos sunkvežimius, nuogus durtuvus, nepažįstamos, nematytos rasės karius, kurie kaip juoda upė teka ir teka. Tačiau… buvo ir džiūgaujančių.

Mosėdis, kaip paskui supratau, buvo labai aštrių socialinių, politinių jėgų ir ideologijų sankirta. Daug pasiturinčių ūkininkų ir vadinamųjų „bo³belių“. Bolševikų propaganda veikė ne tik per laisvamanius, MOPR’ą (tarptautinė revoliucijos kovotojų rėmimo organizacija), ne tiktai per atvirai komunistais besivadinančius žmones – tuos, kurie sėdėjo kalėjimuose, bet ir per visais kitais vardais besidangstančius veikėjus. Jie turėjo labai didelę įtaką neturtingųjų žmonių galvose ir širdyse. Mano tėveliai buvo pakviesti padėti sudaryti rinkėjų sąrašus balsavimo komisijoje. O balsavimas – dėl Lietuvos priėmimo į TSRS. Atmenu, mokyklos kiemas pilnas žmonių – ne tik išsigandusių, bet ir džiūgaujančių. Sakė, jog tie, kurie neturės pase antspaudo, kad balsavo, bus išvežti į Sibirą. Ir balsuoti ėjo visi. Ėjo net senutės davatkėlės. mama net stebėjosi: „Ir ko gi joms bijoti?“ Bet žmonės jau buvo įbauginti. Paskui buvo sudarytos kitos komisijos. Jau prie bažnyčios, „špitolėje“. Mama tenai sėdėdavo per dienas – už raudonai apdangstytų stalų. Ji su kitais mokytojais sudarinėjo sąrašus žmonių, kurie norėjo gauti žemės. Buvo paskelbta, kad iš buožių atimta žemė atiduodama bežemiams. Aš keletą kartų nubėgau paklausti, kodėl mama dirba taip ilgai, kodėl nepareina pietų? Mačiau – stalai apgulti „bobelių“, norinčių gauti žemės.

Greitai ir mūsų namuose įvyko pasikeitimas. Atėjo valsčiaus pareigūnai, gal viršaitis. Pasakė, kad į mūsų namus bus įkeltas Raudonosios armijos karininkas, o mokykla turi būti iškraustyta į kleboniją. Namiškiai nustebo. Ypač mama. Ji nesutiko: „Juk mes patys nuomininkai, nėra net vietos.“ Nieko, sakė, pasispausit ir priimsit be ginčų. Tėvelis visą vasarą buvo užsiėmęs mokyklos iškraustymu. Greitai – tą pačią ar kitą dieną – prisistatė naujasis mūsų gyventojas. Aukštas, juodbruvas, mandagus. Niekas nemokėjo nė žodžio rusiškai. Tik mama vaikystėje buvo išmokusi kelis žodžius. Norėjo paklausti, kokia jo pavardė, tai klausia: „Kak vaša praznik?“ („Kaip jūsų šventė?“). Žinoma, žmogus nieko nesuprato. Taip ir palikom skėsčiodami rankom, linguodami galvom. Nesusikalbėjom. Pasidėjo tas karininkas kampe raudoną lagaminėlį ir vėl išėjo, o pavakare grįžo. Pasiėmė tą lagaminėlį, nuėjo į mūsų salonėlį, pastatė ant stalo. O ten besąs patefonas. Uždėjo plokštelę, suskambo daina „Lygumos lygumos“ („Poliuški polia“) – su ritmingu arklių kanopų kaukšėjimu… Daina graži, ilgesinga. Ir sako mudviem su broliu: „Pojdiom šagat’“ („Einam žygiuoti“). Mes nesuprantam. Tai jis karišku žingsniu ėmė žygiuoti po kambarį, darydamas stačius kampus, ir moja mums. Ir mes einam. Taip išmokom žodį „šagat’“. Paskui rodo į save ir sako: „Diadia Vicia.“ Vėl išmokom. Paskui rodo į mus. Pasakėm savo vardus. Atsinešėm piešimo sąsiuvinį. Jis nupiešė zuikį: „zajec“. Paskui namą („dom“), eglę („jolka“), saulę („sonce“). Ir taip pamažėl įsitraukėm į žaidimą. Nežinau, kaip atsitiko, bet per porą savaičių mes, vaikai, su diadia Vicia jau susikalbėdavom. Ir tėvai keletą žodžių pramoko. Diadia Vicia buvo kviečiamas prie stalo – su mumis vakarieniaudavo. Per dieną jo nėra. O baigėsi viskas tuo, kad diadia Vicia tapo mūsų, vaikų, taip mylimas, kad vos jam įžengus puldavom ant kaklo. Jis valgydavo pasisodinęs brolį ant kelių. Na, aš didesnė, vakarieniaudavau sėdėdama šalia. Už valgymą jis rašė pažymius. Pažymių knygelėje kas vakarą pelnydavau ketvertą, o brolis – trejetą arba trejetą su pliusu. Dažnai būdavo ir dvejetas, tada jau ašaros, kodėl jis tik dvejetui valgė.

Susibičiuliavo su mumis naujasis gyventojas. Pasirodo, kaip ir tėvelis, jis buvo medžiotojas. Be to, atsivedė gražią skalikę Tosią. Net nepamatėm, kaip visa mūsų šeima prakalbo rusiškai!

Dėdė Viktoras gyveno mažajame kambarėlyje, kur tebuvo lova, staliukas ir kėdė. Bet rudeniop iš Leningrado atvažiavo jo žmona Ieva Galimovna, jau besilaukianti. Mums buvo neįprasta – tiesiog stebėtina, kaip karininko žmona vėlyvą rudenį atvažiavo vilkėdama balta kartūnine suknele? Net ne kartūnine, o beveik kaip iš marlės pasiūta. Viena vienintele suknele, kažkokiu varganu megztuku ir paltu. Tokiu, kokiais vilkėjo visos į Mosėdį atvažiavusios rusų žmonos (matyt, visoms pasiūdino vienodus). Geri paltai: tamsiai mėlynos vilnos, su karakulinėm apykaklėm. Bet pasiūti kaip kareiviškos milinės, tai vargšė negalėjo jo nė susisegti.

Kadangi rublis buvo labai brangus, o mūsų litas nukainotas, Ieva Galimovna pradėjo vaikščioti po Mosėdžio parduotuves ir pirkti pirkti pirkti… Viską. niekaip negalėjo atsistebėti, kad yra ir miltų, ir kruopų, ir cukraus! Ir galima jų pirkti kiek tik nori! Pamenu, atsinešė iš Narkaus parduotuvės šveistukų puodams šveisti. Metalinių – tokių ir dabar yra. Varto, nesupranta – kas tai per daiktas?! O mama nemoka pasakyti, tai nusivedė į virtuvę, rodo, kaip šveičiama. Taigi Ieva Galimovna kartu su produktais, kuriuos siųsdavo savo mamai ir vyresnei dukrai Liusei į Leningradą, išsiuntė ir puodų šveistukų galybę. O pati kaip pasipuošė! Pasisiūdino vilnonę suknelę. Nusipirko „kotikinį“ paltą, kepurę, muftą, arba movą, – madingą tais laikais. Priderino ją prie apykaklės, prisisegė kažkokius dirbtinius vaisius. Ir staiga tapo tokia prakilni dama, kad net gražu pažiūrėti. Tačiau Viktoro pas mus jau nebeleisdavo. Matyt, pavydėjo, kam jis taip širdingai su mumis draugauja.

Atvažiavus karininko žmonai, mūsų šeima užleido dar vieną kambarį. susispaudėm į du, vienas jų buvo pereinamas. Namai tapo tikru baldų sandėliu, bet šiaip taip gyvenom su naujais kaimynais, mūsų santykiai buvo labai neblogi. Šeimininkės gamino vienoj virtuvėj ir nesipyko, net kažkaip susikalbėjo. Dar buvo ir mūsų močiutė. Taigi kartu tą žiemą visai gražiai pragyvenom. Tik Viktoras pas mus jau labai retai besirodė.

kol dar nebuvo atvažiavusi jo žmona, pas Viktorą kartkartėmis užeidavo kitoje gatvės pusėje gyvenantis politrukas su žmona. Gyveno jisai pas žydus Jonkelius. tas politrukas buvo svarbus – aš nesupratau, kad tai pareigos, jos buvo tariamos kažkaip pašnabždom, su baime, tarsi ir su pagarba, bet labai atsargiai! nedidukas žmogus, labai pūstom galifė kelnėm, auliniais batais, su vadinamąja „gimnastiorka“, suveržta diržu. Juodbruvas, žvitrių akių. kartą netyčia pravėriau duris į salonėlį ir pamačiau, kaip dėdė Viktoras priiminėja svečius. Ten buvo ir politruko žmona. Sėdėjo ji su skaisčiai raudonu atlasiniu chalatu. Ant mūsų stalo, apdengto nerta staltiese, buvo patiestas laikraštis. Ant jo padėta dešros, batono, pastatytos trys stiklinės ir butelis degtinės. Mama, tai išvydusi, niekaip negalėjo atsitokėti, kaip taip galima aukštus svečius priiminėti! O man šita pora akyse tebestovi. Kai jie įžengdavo, nebuvo galima jokiais ženklais išsiduoti, kad dėdė Viktoras su mumis bendrauja.

mūsų name, antrame aukšte, vadinamoje „salkoje“, gyveno dar viena rusų šeima. Tai buvo inžinierius Patapovas su žmona ir mažiuku sūneliu Igoriu. Jis dėvėjo ilgą žieminį paltuką ir ausinę kepurę. Kai išeidavo į kiemą, mes važinėdavomės nuo kalniuko. Kartkartėmis Viktoras Sergejevas pasikviesdavo ir tą Patapovą. „On inžinier“ („Jis inžinierius“), sakydavo – matyt, tai buvo reikšminga. Bet šis žmogus buvo tarsi nustumtas į pašalį, atrodė atsargus ir liūdnas. vieną vakarą sėdėjo jie visi prie stalo. Jo žmona irgi buvo liūdnoka, papilkėjusiu veidu. Ievos Galimovnos dar nebuvo. Vakarieniavo ilgai. Ir iki šiol atsimenu inžinieriaus Patapovo dainą:

Ja ni kral i ni varaval,
A tipier’ v katorgu papal
(Neėmiau ir nevogiau,
bet dabar į katorgą patekau).

O mokykloje žiemą buvo labai liūdna. Mokėmės klebonijoje, žemoj tamsioj klasėj. Langiukai maži. Viena siena – išardyta. Mūsų trečias skyrius užėmė tą didžiausią klasę. Krosnis stovėjo išsikišusi klasės vidury, mat buvo pastatyta dviem kambariams apšildyti. Ilgai ilgai nesimatydavo rašyti, tad pirmosios pamokos buvo skaitymo, kad mokinys galėtų skaityti priėjęs arčiau lango. Elektros nebuvo. Pamokos prasidėdavo vėlai, o tęsdavosi labai ilgai. Į kiemą išbėgti ne visada buvo galima. Žiema pasitaikė labai šalta, o klasėje – tvanku.

Iš to laiko įsidėmėjau vieną viešnią. Matyt, į mūsų klasę buvo sukviesti ir kiti skyriai. Mes sėdėjom suoluose susigrūdę. Tėvelis ją atvedė, pristatė mums kaip Mosėdžio revoliucionierę Vaclavą Jurgaitienę. Man išliko atminty labai seno žmogaus veidas. Gal tada ir nebuvo ji tokia sena, bet atrodė gerokai raukšlėta. Atsimenu jos šilkinę suknelę – melsvą su gėlytėm. Klasėje buvo ir mama, kaip klasės mokytoja, ir tėvelis, kaip mokyklos vedėjas. Vietoj to, kad stotų už stalo, ji atsisėdo ant pirmojo vidurinės eilės suolo. Tai buvo neįprasta. Niekas neleisdavo mokytojų akivaizdoje nė mokiniams taip sėdėti, o čia – viešnia atsisėdo. Maža to – susikėlė kojas ant suolo, ant kurio sėdima, ir taip gerokai išsisklasčiusi sėdėjo. aš mačiau po suknele jos mėlynas kelnes, taip ir liko įspūdis – viešnia, o tokia nemandagi. Kalbėjo apie MOPR’ą, apie kažkokį būrelį – neatsimenu, nes nieko nesupratau. Namie tėvelis niršo, tiesiog tūžo: „Aš vos nepaėmiau ir neišsviedžiau tos Jurgaitienės iš klasės.“ Bet mama jį visaip ramino: „Ką padarysi, ką padarysi, Juozai.“

Klasėje, mokytojui atėjus, malda nebebuvo kalbama. Tai atlikdavom prieš mokytojui įžengiant. Tikybos niekas nebedėstė. Tik žydukai šeštadieniais knygų vis tiek nesinešė. Krautuvininkas Leizeris mamai dovanojo vyno butelį, šokolado ir šilko („bliuzelei“), kad tik neverstų jų dukters rašyti per šabą.

Per Naujuosius metus dėdė Viktoras vedėsi mus į senąją mokyklą. O ta mokykla ir viskas aplink ją, t. y. Andriekaus sodyba, valsčius – nuo kūdros, gatvės, Naujokų ir nuo padaubių – aptverta aukšta spygliuotos vielos tvora, prie vartų stovi sargybinis su šautuvu ir jokiu būdu ten nepateksi. Taigi mums buvo padaryta išimtis. Dėdė Viktoras nusivedė mamą ir tėvelį, brolį ir mane į Naujųjų metų eglutę karininkų vaikams. Eglutė stovėjo buvusioj mūsų klasėj – didelė, graži, apkabinėta žaisliukais. Tuos žaisliukus, žinoma, pirko Lietuvoj. Ten buvo ir angeliukų, visko, kaip ir seniau. Ant eglutės – daug saldainių. vaikai dainavo, šoko. Ir aš deklamavau eilėraštį lietuviškai – nors niekas nesuprato, bet plojo. Paskui dainavo toks geltono veido, siaurom akim kareivis, pritardamas dvistyge balalaika. Netgi ne dainavo, o kažkaip mykė. Jo muzika buvo graudi, labai vienoda. Įdomu. Pasibaigus programai, matyt, pagal jų tradiciją, reikėjo visiems vaikams kuo greičiau eglutę nupuošti. Todėl puolėm, traukėm – kas ką sugriebėm. Žinoma, pirmiausia saldainius, o paskui ir žaisliukus. Man teko dvi musmirės ir angeliukas šilkine aureole.

Pavasarį karininko žmona Ieva su dukra Tania staiga išvažiavo į Leningradą, o dėdė Viktoras, kuris tuo metu jau buvo pakeltas į kapitonus ir tą laipsnio paaukštinimą mes visi labai smagiai atšventėm, staiga pasakė, kad išsikrausto nežinia kur. Bet tėvams šnabžtelėjo, kad į Vokietijos pasienį kasti apkasų. Buvo turbūt balandžio mėnuo. Mūsų namai ištuštėjo. Bet mes taip ir nebeįsikraustėm atgal į Viktoro kambarius. Atrodė, viskas tarsi laikina. Taip ir liko jo kareiviška dėžė, spinta, taburetės, stalas. Jie iki šiol tebestovi mano tėviškėj.

Baigiantis mokslo metams, imta kalbėti, kad mokytojai turės važiuoti į Vilnių pasitobulinti. Na, žinoma, turės vykti ir mama su tėveliu. Visai šnabždom kalbėta (bet argi vaiko ausys to nenugirs?) – tuos sukviestuosius mokytojus ne tobulins, bet visus susems ir išveš į Sibirą. Mat 1940-ųjų rudenį, prieš prasidedant mokslo metams, jie, visi Lietuvos mokytojai, buvo sukviesti į Kauną, į sporto halę. Važiavo ir mano tėvai. Jau buvo paskelbta tarybų valdžia. Į tą didžiulį renginį suėjo visa naujoji valdžia, ministrai, bet mokytojai staiga atsistojo ir sugiedojo uždraustąjį Lietuvos himną, taip pradėdami suvažiavimą. Grįžę tėvai džiaugėsi Lietuvos mokytojų vienybe, kad parodė savo nusistatymą, išsakė protestą, jog Lietuva jiems brangi, o naujoji santvarka – nepriimtina. Tad dabar jautė, kad gali laukti žiaurus atpildas.

Namuose nutarė, kad mama mus, vaikus, nuveš į aukštaitiją, pas savo seserį, kur jau buvo ir mūsų močiutė. Reikėjo keliauti į Zarasų apskritį, Dusetų valsčių, Berniūnų kaimą. Prasidėjo namuose skalbimai, džiovinimai. Ištraukė du lagaminus. Į mažąjį mama dėjosi daiktus sau, o į didįjį – mūsų drabužėlius. Kai paklausiau: „Mamyte, kodėl tu dedi ir žieminius drabužėlius?“, ji atsakė: „Ką žinosi, gal vasara bus šalta.“ Tas suaugusiųjų apsimetinėjimas vaikų matomas kiaurai. su dideliu širdies skausmu stebėjau tą veidmainiavimą, nenorą išsiduoti – tarsi džiaugsmingai ruošiamės išvažiuoti atostogų į Berniūnus.

Bet reikėtų dar pridurti, kad 1940-aisiais, prieš mokslo metus, mokytojams įsakė jokiu būdu nevartoti žodžių „ponas“, „ponia“ ir nesakyti „sudie“. pamenu tėvų nervinimąsi: „Na, kaip dabar reikės kreiptis į žmogų ir sakyti „draugas“?“ Buvo taip neįprasta. „Draugas“ juk turėjo kitą prasmę. O pasibaigus pamokoms reikėjo sakyti „viso gero“. Ir tai buvo tikra trauma – nusistovėjusios tvarkos pažeidimas. Kaip galima iš kalbos išmesti tokius paprastus, suprantamus, kasdienius žodžius?

Besipakuojant daiktus, rytą tėvelis, grįžęs iš miestelio, ištarė negirdėtą žodį: „vežimai“. Išvežė, išvežė. Mes nieko negalim suprasti. Tiesa, jau buvo dingęs anksčiau suimtas mokytojas Žvirblis. Ir dingo jis kaip į vandenį. Bet dabar tėvelis sako: „Ir Jurgulius išvežė, ir tą, ir kitą.“ Vardija, vardija. Kaip? Kodėl? Kada? „Šiąnakt, paryčiui, atėjo, įsiveržė į namus ir išvežė.“

Atmenu, lynojo ir pusę dienos su broliu pratūnojom ant skrynios prie lango, žiūrėdami į gatvę, gal ir mūsų atvažiuoja išvežti. Tokie padėrę nugyvenom tą dieną. Bet gyvenimas ėjo ir vėl pradėjom ruoštis kelionei. Tėvelis kažkur išvažiuodavo, iš kažkur grįždavo, su mama vis kažką kalbėdavo. „Žvalgyba atėjo, jau greit.“ Ir aš jaučiau, kad tėvelis kažką konkretaus žino apie ruošiamą ir sparčiai artėjantį karą. birželio 21-ąją, šeštadienį, prie mūsų namų atidardėjo samdytas vežimaitis. Į jį sudėjo lagaminus, mama įsėdo su mumis, dviem vaikais. Išdardėjom į Skuodą, į stotį. Tėvelis mus lydėjo dviračiu. Įlipom į traukinį pavakariukais, atsisveikinę su nurimusia Mosėdžio gatvele, nes visa ji šventė šabą. Niekas mūsų, išvažiuojančių, daugiau nepalydėjo. Traukinį tuoj pat užrakino, nes už Skuodo važiavom per Latviją. O tai jau kita šalis. Tik naktį prieš Radviliškį traukinį atrakino. Turėjom iš to traukinio išlipti ir persėsti į kitą, kuris ėjo Rokiškio kryptimi. Mama su dviem lagaminais, su dviem mieguistais vaikais išsiropštė iš traukinio, nuėjom į stotį. Atsisėdom ant kieto suolo. Brolis įsitaisė mamai ant kelių toliau miegoti iš vieno šono, o aš – prigludau prie kito.

Mama ir sako: „Kad tokią giedrą naktį būtų tokia perkūnija.“ O dunksėjo kaip reikiant. pasirodo, jau buvo prasidėjęs karas. dundėjo ne perkūnija, o bombarduojamas geležinkelis. Bet mes nieko nežinojom.

Atpuškavo mūsų traukinys, įsėdom ir apie 10 val. (saulelė jau gerai kepino) atsidūrėm Rokiškio stoty, kur mūsų laukė dėdė Leopoldas su arkliuku ir vežimaičiu. Sukėlė mūsų mantą, ir patraukėm per Aukštaitijos kalnus ir pakalnytes. 35 km kelionės namo būta ilgos, diena – karšta. Norėjosi gerti. Temstant, bevažiuojant per Kalbutiškių kaimą (o iki Berniūnų visai nebetoli) staiga kažkas mus sustabdo ir sako: „Leopoldai, karas prasidėjo!“ – „Kaip? Kur?“ – „Taigi vokiečiai jau Žemaitiją užėmė.“ Čia mes – į raudas: „Mama, kas tas karas, kodėl Žemaitiją, kaip?..“ Mama: „Karas – kai šaudo.“ – „Į ką šaudo? Ar į tėtį?“ mama nieko nemokėjo paaiškinti. Parsiradom į tetos namus, mūsų laukė vakarienė, bet visi skėsčiojo rankom, nes niekas nieko nežinojo.

Ramus, tylus, saulėtas pirmadienio rytas. Šienas nupjautas. Kažkur vyksta karas, o čia visi, pasiėmę grėblius, išeina vartyti šieno. Likom namuose keturi pusbroliai: du tetos vaikai ir mudu su broliu. Ir nežinau kuriam užėjo noras užsikarti ant komodos – pasukinėti dėdės sukonstruotą radijo aparatą be dėžės. Gryni viduriai. staiga girdim – Lietuvos himną groja. „Kalba Kaunas. Lietuva laisva ir nepriklausoma.“ Tris kartus išklausėm himną ir šitą žinią. Neuždarę durų, pasileidom kiek įkerta mūsų mažos kojos pas suaugusiuosius. Pakely prisiskynėm lauko gėlių ir visi, mojuodami puokštelėmis, nulėkėm gal pusantro kilometro į kito kaimo pievas, kur suaugusieji grėbė šieną – pranešti nepaprastos žinios. Namiškiai įbedė grėblius ir su mumis tekinom puolė namo. Na, ir klausėm, ir kalbėjom, komentavom. Ir, žinoma, garbinom išlaisvintojus vokiečius.

Kažkur vyko karas, o mūsų sodyboje gyvenimas ėjo sava vaga. Vakarais kaimo vyrai klausydavo radijo – užimtas tas, anas miestas, sužinojom, kad dega besitraukiančių bolševikų padegti Zarasai. Kažkur toli, vieškeliais, lyg darda, lyg dunda. Paskui sakė, kad Dusetose žmonės matė porą ar tris vokiečių kareivius, bet daugiau taip mes nieko ir nesužinojom. Vis laukėm, kas čia bus.

Praėjo kelios savaitės. Pasklido gandai, kad visus Dusetų žydus išvarė iš namų ir sukėlė į Užtiltę. Ten buvo keletas namelių, keletas sodybų. Nesuprantu, kaip galėjo tilpti visi miestelio žydai į tuos kelis namelius. Vieną sekmadienį, gal praėjus 3–4 savaitėms nuo karo pradžios, mes visi važiavom į bažnyčią pro Užtiltę. Už langų matėsi prilipę, į kelią žiūrintys žydų veidai. Įvažiavom į Dusetas, kurios, kaip ir Mosėdis, buvo tikras žydmiestis, o dabar – tuščios tuščios. Žmonės visaip kalbėjo – palaikys, gal darbams išveš. Bet, tiesą sakant, rimtos, širdingos užuojautos tarsi ir nebuvo. Žydų nekentė vokiečiai, bet mūsų, Lietuvos žmonių, tas lyg ir nelietė. Tik paskui pasklido gandai, kad visus žydus sunkvežimiais kažkur išvežė ir sušaudė.

Mes nieko nežinojom apie Mosėdį. Kas atsitiko mūsų tėveliui, ar jis gyvas ir sveikas? Ir tiktai apie rugpjūčio vidurį, mums bežaidžiant slėpynių, į kiemą įsuko dviratis, o ant jo – tėtis. Atvažiavo per visą Lietuvą. Vis klausinėdamas, ar nematė, ar nežino mūsų, išvažiavusių pirmą karo naktį. O mes laimingai leidom vasarą – net maudytis ir uogauti ėjom. Labai džiaugėmės, kad vėl visi susirinkom.

Greitai iškeliavom atgal į Mosėdį. Kelionė buvo tokia įdomi, kad apie ją reikėtų labai ilgo atskiro pasakojimo. Keliavom traukiniais, arkliais, po keletą dienų nakvodavom geležinkelio stotyse, kol pagaliau iš Mažeikių sunkvežimio kėbule pardardėjom. Kokia laimė buvo surasti savo namelius tokius pat, kokius ir palikom. Ir, žinoma, pamatyti Mosėdį. O jis buvo visiškai tuščias. Langai išdaužyti, durys atlapos – miestelis tylus, aplink – nė gyvos dvasios. Vaikščiojom kaip per kokias budynes.

Greitai sutikau klasės mergaites. Jos pasakojo, kad iš žydų namų prisinešusios daug skiaučių lėlių suknelėms siūti. O man pavydu: kokia ir aš būčiau tapus turtinga, jei nebūtume išvažiavę iš Mosėdžio! Tiktai mama gailėjosi kaimynės Hindės, kad jau niekas taip skaniai nebeištroškins, nebeparuoš lydekos. Gailėjosi savo mokinių. Ypač mergaičių, kurios buvo tokios doros, tokios tylios ir malonios. Bet, turiu pasakyti, didelės užuojautos, tragedijos supratimo mano, devynerių metų vaiko, širdyje nebuvo.

Prasidėjo kiti įvykiai. Visa mokyklos teritorija, kurioje anksčiau gyveno rusų kareiviai, dabar buvo užimta vokiečių kariuomenės. Išliko spygliuotų vielų aptvaras. Bet frontas traukėsi į Rytus ir pasklido kalbos, kad jau greitai vokiečiai iš čia išsikraustys. Šias naujienas paprastai pirmieji sužino vaikai. „Jau, jau išsikraustė!“ Dūmėm į savo buvusią mokyklą, kad net kulnai raitėsi! O čia jau pilna šmirinėjančių suaugusiųjų. Andriekaus daržinė prikrauta rusiškų slidžių, lazdų, visokio inventoriaus. aš susiradau mažesnes slides, pasidėjau į kampą ir nubėgau pasirinkti lazdų. Atsisuku – jau mano slides kažkas nešasi. Supykau! Taip slidžių man ir nebeteko. Bėgom naršyti po valsčiaus pastatą, po mokyklą. Jau viskas iššluota, bet radau didžiausią lobį – kariškos spalvos dėžutę su kabliuku – bus lėlių suknelių skrynia! Šis lobis ir dabar tebėra mano spintelėje. Atradau kažkokį emaliuotą dubenį, emaliuotą ąsotį ir aštrų peilį geltonom kriaunom. Kai viską parboginau namo, mama labai džiaugėsi. Sako, va, jau seniai neturėjom tokio gero, aštraus peilio. Tokie buvo mano karo trofėjai.

Tėvelis liko mokyklos vedėjas. Mes persikraustėm gyventi į mokyklą. Sugabeno iš klebonijos mokyklos suolus, ruošėmės artėjantiems mokslo metams. Mūsų butas – trys gana maži kambarėliai (virtuvėlė, mažiausias – man su broliu, vidurinis buvo valgomasis, o galiniam – tėvelių miegamasis). Apačioj, vieno kambario butelyje, gyveno mokyklos sargas – aukštas, stambus, storas vyras, vardu Aleksandras. Jo žmona – plonutė plonutė, aukšta, išstypusi, tarsi jai valgyt niekas neduotų. Jie valydavo klases, žiemą prinešdavo malkų, iškūrendavo krosnis.

Į gretimą namą susikraustė valsčius ir policija. Gana greitai viskas stojosi į savo vietas. Į pirmo aukšto butą su įstiklinta veranda atsikraustė gyventi nuovados viršininkas Baltuonis su žmona ir dviem vaikais – Vidute ir Edmundu. Greta – du policijos nuovados kambarėliai. Už koridoriaus – valsčius, raštinė, toliau – seniūno priimamasis. O antrąjį aukštą užėmė įvairūs gyventojai. Ten įsikūrė ir mūsų mokytojos: jau metus mokytojavusi Stasė Kručkauskaitė ir Ada Mitrikaitė. O kada mokykloje pradėjo dirbti mokytojas Stasys Majoras, neatmenu.

Mokykloje buvo penkios klasės: II, III, IV, V, VI skyriai. Į pirmą skyrių vaikai ateidavo pasimokyti tik pavasarį, paskui – dar rudenį. Ir juos, pažinusius raides, jau keldavo į antrą skyrių.

Grįžo senoji tvarka. Pirmadienio rytais visa mokykla susirinkdavo į antro aukšto koridorių. Iš mokytojų kambario išeidavo visi mokytojai. Buvo kalbama malda ir giedamas Lietuvos himnas. Taip pat darydavom ir šeštadienį. Nuskambėjus skambučiui, vaikai sueidavo į klasę, bet vienas turėjo pasilikti už durų ir laukti ateinančio mokytojo. Mokinys, sulaukęs mokytojo, atidarydavo duris, paskui pats sėsdavosi į savo vietą. Toks buvo tos savaitės budinčiojo darbas, kuris visus masino. Visi kažkodėl norėjo juo būti. Atrodė garbinga pareiga ir, jei tik budinčiojo nebūdavo klasėje, visąlaik atsirasdavo norintis jį pavaduoti.

Dėl mokymo programų niekas nesuko galvos. Visi mokytojai dirbo kaip ir iki 1940-ųjų. Na, žinoma, trūko vadovėlių, nebuvo sąsiuvinių, pieštukų, plunksnakočių, plunksnų, rašalo, trintukų. Mano tėvelis trūkstamų dalykų įsigudrindavo iš kažkur gauti, atsivežti. Koridoriuj stovėjo kariška spinta, ir jisai prikraudavo ją visokio lobio – per pertraukas vaikams pardavinėdavo. O kokie buvo karo metų sąsiuviniai! Tokio storo, šiurkštaus vyniojamo popieriaus viršelis, o viduj – rudas, daugiausia liniuotas popierius. Languotų sąsiuvinių buvo labai labai mažai. Mes iš kelių praeitų mokslo metų sąsiuvinių darydavom vieną – išėmę sąvaržėles, švarius lapus susegdavom. nuspręsta, kad nereikia sąsiuviniuose palikti paraščių – galima rašyti nuo eilutės pradžios iki galo. Žodžiu, visokiais būdais taupėm. Knygų taip pat nebuvo. Skolindavomės senuosius vadovėlius vienas iš kito. Bet tai buvo visai įdomu. Reikia kokio – bėgi skolintis. Kadangi visus turėjau, pas mane atbėgdavo klasės draugės.

Labai greitai apsipratom su tuo, kad nieko negali nusipirkti, nes nėra ir jokių parduotuvių. Pinigų – reichsmarkių – pamažėl šiek tiek atsirado. Bet už jas vis tiek nieko nenupirksi.

Artėjo rudens vakarai. Jei dar kokią lempą ir turėjom, ir žibalo kažkiek, tai vis tiek šviesos vakare degti negalima – karas. Įsakyta užtamsinti langus. O kuo tuos langus, tokius didžiulius, užtamsinti? Lovos užtiesalas ant tokių atrodė kaip nosinaitė. Todėl sėdėdavom prieblandoj susigūžę. Pagaliau tėvelis gavo popierines sutraukiamas užuolaidas, džiaugsmas – visi langai tapo tamsūs. Ir virtuvėje buvo galima degti lempą! Ją pasistatydavom valgomajam vidury stalo ant kokio paaukštinimo. Kartais lempa būdavo su gaubtu, kartais be jo, o mes susėsdavom aplink stalą vakaroti. Tėveliai taisydavo sąsiuvinius. Tarnaitė Nastelė, kuri mums gamindavo pietus, megzdavo arba adydavo. Mudu su broliu ruošdavom pamokas. O paskui visi žaisdavom kortomis arba šaškėmis. Radijas kalbėdavo apie kažkur toli vykstantį karą – prie Velikije Luki, Maskvos. Bet mums tai buvo nė motais.

Eidavome čiuožti ant užšalusio tvenkinio. Kai kas turėjo net „ledžingas“ (pačiūžas). Turėjo jas ir mūsų valsčiaus sekretorius Antanas Ragauskas. Jis buvo atvažiavęs iš Palangos. Kaip jis čiuoždavo! Ir pirmyn, ir atgal, ir sukinius išdarinėdavo. Skraidyte skraidė virš tvenkinio, o mes tiesiog seilę varvinom. Kas su viena „ledžinga“ pasispirdamas, kas su rogutėm – visi vaikai iki vėlumos klegėjom. O kai patekėdavo mėnulis, vyresnieji berniukai dar turėdavo džiaugsmo: „Einam Styrės namo ardyti!“ O tas Styrės namelis prie pat prūdo – pats varganiausias iš visų žydų namelių. Nežinau, kodėl jiems būdavo taip smagu kokį lentgalį nuplėšti? Ir atnešus būtinai rodyti: „Va, ardėm Styrės namą!“ Kai užsnigdavo, geriausia pramoga – leistis nuo bažnyčios kalno su rogutėmis! Viso miestelio vaikai subėgdavo su rogutėm ir susirišę traukiniu važiuodavo. Greitai leidžiasi traukinys… Kas išvirsta, kas nuvažiuoja laimingai. vėl kopiam, ropščiamės ir vėl važiuojam žemyn. O pirmasis vairuotojas – pats narsiausias. Jis turi važiuoti įsispyręs, gerai nuvairuoti. Siautulingos mūsų vaikiškos naktys Mosėdyje – nepamirštamos…

Tėvai kalba, kad už mokytojo algą turguje galima nusipirkti 1 kg sviesto arba 2 kg lašinių. Mes turėjom arklį, vištų, kiaulių auginom – nebadaudavom. Ir pieno, ir varškės, ir sūrio, ir sviesto užteko, sava duonelė irgi buvo kepama pas kaimynus. Šventėms ir pyrago kepdavo. Tačiau kiti mokytojai, ypač jaunosios mokytojos, tiesiog skurdo. Buvo sušauktas tėvų susirinkimas, kuris nusprendė, kad reikia mokytojus šelpti. Ir pasiskirstė, kas, kada, koks kaimas kiek ko surinks, kokie žmonės bus atsakingi už produktų surinkimą. Atsimenu didelius krepšius, prikrautus kiaušinių. Arba lašinių. O tėvelis gražiai visiems paskirstydavo. Mokytojas Majoras, regis, neimdavo nieko, nes jis pats buvo ūkininkas ir visko turėjo. Taigi panelės mokytojos jau gyveno sočiau, na, ir mums dar šis tas likdavo.

Nebuvo cukraus. Apsirūpint padėjo kortelių sistema. Gaudavome iš valsčiaus tokius lapus. Ten parašyta: 100 g sviesto, 200 g druskos, 1 l žibalo. Ant kiekvieno kuponiuko. Tačiau kas iš jų, jei produktų nėra. Tiesa, kartais į Narkaus parduotuvę ko nors atveždavo. Mes turėjom telefoną, tai paskambindavo tėveliui. Sužinojęs jis greitai nubėgdavo ir šio to nupirkdavo. Bet kuo toliau, tuo mažiau tų prekių atveždavo. Galų gale vietoj cukraus gaudavom tik marmelado. Nežinau, iš ko jį virdavo – gal iš raudonųjų burokėlių – toks karstelėjęs, saldus, aitrus. Kažkodėl tėvelis jį vadindavo batų tepalu. Tačiau mes, vaikai, valgydavom. Nieko – saldu, skanu. O apie saldainius buvom ir užmiršę.

Mūsų klasėje mokėsi Gražina Kazragytė, o vyresnėje klasėje – jos brolis Alis. Mums buvo labai keista, kad jie tokie dideli, o iki šiol nekrikštyti. Bet Mosėdžio moterėlės susiorganizavo: nupirko baltos medžiagos, pasiūdino drabužėlius ir pakrikštijo. Ir Alį, ir Gražiną. Ir pirmosios komunijos nuvedė – jų tėvai buvo komunistai, sėdėjo kalėjimuose ir savo vaikų krikštais nesirūpino.

Mosėdyje netrūko visokių įdomių nuostatų. Pavyzdžiui, netinka sekmadienį į bažnyčią eiti nemuštais kailiniais. O man tokius kailinaičius kaip tik pasiūdino. Tokie dailūs, šilti. Tik, va, medpadžių niekaip neįtaiso. Vaikštau su paprastais bateliais, nors jie ir gražūs, bet visiškai neslysta. O su medpadžiais nuo Andriekaus kalno kai pasileidi – iki pat pakalnės nučiuoži. Aš taip noriu tų medpadžių, o man sako: „Puonu vakau negal medpadees vakščiuotė. Puonu vakau ė nepaduoro su nemuštaas kailėnees.“ ne tik ponų vaikui, bet ir piemeniui, jei jis nepasisiūdino apmuštų kailinių, į bažnyčią sekmadienį eiti nedera.

Mama ištraukė iš skrynios išsaugotą pilką pliušą ir pasiūdino man iš jo paltuką. Ir aš tapau tikras „puonu vaaks“. pliušinius paltus teturėjo vaistininkų Jablonskių Irutė ir policininko bei fotografės dukra Aldutė Vasiliauskaitė. Taip ir aš įsirašiau į Mosėdžio ponų vaikų bendriją.

Artėjant pavasariui, prasidėjus gavėniai, reikėdavo išsisprogdinti rykštes. Prisilaužom beržų, ievų, vyšnių šakelių, sumerkiam ir laikom ant krosnies, kad spėtų išsprogti iki Velykų. Mano laimei, iki Velykų lapeliai prasiskleidė.

Mosėdy Velykos – ypatingos. Kai užgavėdavo, t. y. nutildavo iki Velykų ryto varpai, didįjį ketvirtadienį Mosėdžio vaikai, ne visi, žinoma, bet tie, kurie patarnaudavo mišioms, gaudavo tarškynes. Viena tarškynė buvo ant ratukų, o kitos – nešiojamos rankoje. Tris kartus per dieną vaikai su tarškynėmis apibėgdavo visus kiemus, nes varpai užgavėjo. Ir tarškina jie „Viešpaties angelą“ ryte, per pietus, pavakary – įbėga į kiekvieną kiemą su tarškynėmis, taip pavaduodami užgavėtus varpus.

Didžiosios savaitės pamaldos – ilgos ilgos. Velyknaktį susirinkdavo budėti pilna bažnyčia. Vaikų, žinoma, budėti neleisdavo, bet anksti ryte pažadindavo ir vesdavosi į Prisikėlimą. Pirmą kartą Prisikėlimas buvo toks įspūdingas! Monstrancija iš aukštai šoniniam altoriuj įtaisyto Kristaus kapo pati (ten atkabindavo kažkokį kabliuką) atvažiavo žemyn, į kunigo rankas. Judėjo kaip gyva.

Pamiršau paminėti didįjį šeštadienį – dar ir dabar matau, kaip iš kaimų sulėkdavo piemenys, pasikabinę ant vielos beržo pintis, specialiai tam išdžiovintas. Sudėdavo jas šventoriuje į pašventintos ugnies žarijas. Ilgai laikydavo, kol įsidegdavo. Pintys nedegdavo, tiktai rūkdavo, smilkdavo. Ir mosuodami, sukdami apie galvas, pasileisdavo tekini piemenys per lauką, kiekvienas nešdamas į savo namus naujai įkurtą ugnį. Paskui kiekvieną bėgantįjį driekėsi ilgas pilkas dūmas kaip kaspinas. Tebejuntu aitrų degančios pinties kvapą.

Visas pasiruošimas Velykoms trukdavo savaitę. Prasidėdavo jis nuo žlugto skalbimo. Buvo skalbiama dvi tris dienas. Pirmą dieną viskas nuvalkstoma, sumerkiama į šarmus, kuriuos darydavo iš pelenų. Muilą virdavo. Kai pjaudavo kokį gyvulį, tai visas atliekas sudėdavo į katilą, o didžiausias rūpestis – kur gauti muilo akmens? Baisiai dvokiantis skystis, bjaurūs drebučiai – muilo akmuo – būdavo mainomas į lašinius. Reikėdavo žinoti, kas jo turi, važiuoti, iškeisti į kažką. Tuos prekiautojus vadindavo „šmugelninkais“. Žinoma, „šmugel“, arba spekuliacija (žodis vokiškas), būdavo draudžiama, bet „šmugelis“ klestėjo, nes be jo absoliučiai nieko negalėjai gauti. Taigi muilas jau išvirtas, pelenų šarmas nukoštas ir supiltas į indus, į juos merkiami drabužiai. Jie nuo muilo šarmo papilkėdavo, bet ką darysi – kitokio nebuvo. Po to skalbiniai trinami rankomis. Putojo. Vėliau būdavo virinami, dar kartą trinami, o tada jau skalaujami, krakmolinami. Jei kas dar turėdavo vadinamosios „lazurkos“, arba mėlio, tai skalbiniai dar buvo ir mėlynami ir tik tada džiovinami ir lyginami.

Skalbimas – trijų dienų dviejų moterų darbas. Po to būdavo valomi langai, iškrečiamos visos palėpės, plaunamos grindys, nuvalomos durys, dulkės nuo spintų, krosnių. Kvepiančia, išlyginta patalyne Didįjį šeštadienį perklojamos lovos. Žinoma, kai visi jau būdavo išsimaudę. Na, o likęs laikas – kepimai, virimai. Pirmiausia – pyragai, paskui – mėsa, šaltiena. Jokių šaldytuvų nebuvo – maistas laikytas rūsiuose. Ir šeštadienį vakare padengiamas stalas, kad sekmadienį, viską sudėjus, būtų galima iš karto susėsti.

Tiesa, dar dažydavom kiaušinius. Dažų nebuvo, tad marginom medžių žievėmis, svogūnų lukštais.

Pirmosios Velykų dienos vakarą į namus rinkdavosi svečiai. Vieni pas kitus vaikšto, kai kur – susiburia, užsisėdi. Vaikams pirmoji Velykų diena ne taip ir įdomi, bet užtat antros dienos rytas – visų svarbiausias. Visi dar miega, o tai pats tinkamiausias laikas eiti plakti. Štai kam reikalingos išsprogusios rykštės! Žinoma, susitardavom iš anksto, kas su kuo eis. Plakėjai eidavo po keturis, penkis, šešis vaikus.

Miestely – gyventojų nedaug. Ir plakėjai be jokių ceremonijų įsiveržia į miegamuosius. O ten ponas su ponia knarkia. Greit atklojamos kojos ir plakamos: „Velykos! Velykos!“ Prabunda vargšai. Lipa iš lovos, eina į kambarį, duoda kiaušinių, sausainių, visokių skanėstų. Prisikrovę skanumynų į krepšelius, maišelius, plakėjai lekia į kitus namus. Kokia laimė – paskui visi dalijasi ir parsineša į namus kiekvienas savo uždirbtą dalį.

Dar viena šventė – mokytojų varduvės. O kadangi tėvelis – mokyklos vedėjas – Juozas, tai ypatingai švenčiamos Juozapinės. Anksti rytą už durų jau girdisi „tuk-tuk-tuk“. Vadinasi, mūsų buto durys jau apvainikuotos eglišakių vainiku su dirbtinėm rožėm. O prieš pamokas koridoriuj susirinkę mokiniai taip pat sveikina. Įteikia bendrai nupirktą dovaną – kokį paveiksliuką ir pirmąsias iš po sniego prasikalusias sniegenėles. Tai Juozapinių puokštė. O namuose šiai šventei ruošiamasi ne mažiau negu Velykoms.

Nastelė su sargiene pindavo dvi ilgas eglišakių pynes ir apvainikuodavo kambarį: kryžmai iš vieno lubų kampo į kitą. Prisegdavo ir skiedrines rožes. Kambarys ilgai kvepėdavo eglėm, ir tas gėlių puokštės žiūrėjimas į stalą iš viršaus – ypatingai šventiškas. Žinoma, vėl netrūkdavo kepinių. Ateidavo svečių. Vienas varduvių vakaras skiriamas mokyklos vedėjui, o kitas – kanauninkui Juozapui Aperavičiui. Šventėje dalyvaudavo visi svarbūs miestelio žmonės: mokytojai, nuovados viršininkas, vikaras. Gražią tradiciją nutraukė konfliktas. O jis buvo visiškai nelauktas ir labai piktas.

Alis Kazragis, baigęs pradinę mokyklą, toliau negalėjo mokytis. Neturėjo iš ko. Juodu su seserimi Gražina gyveno pas senelę, ir nežinau, iš ko jie manėsi. Senelė jau, matyt, buvo gražių metų sulaukusi. Taigi žmonės šelpė tuos vaikus, bet į mokslą išleisti niekas nesiryžo. Aliukas mokslo labai ilgėjosi ir pasiprašė, kad jam būtų leista ateiti į mokyklą po pamokų – taip jis ketino ruoštis stoti į gimnaziją. Kad laikas neitų veltui. Po pamokų jis pasiimdavo knygas, nueidavo į šiltą klasę, pasitiesdavo žemėlapius ir mokydavosi iki vėlaus vakaro. mama pastebėjo, kad vaikinas ateina alkanas, todėl vis kvietė, kad jis ateitų anksčiau ir papietautų su mumis visais kartu. Jis varžėsi, bet mama prikalbėjo, ir jis sutiko. Papietavęs mokydavosi.

Tai truko gana ilgai, kol kažkas pastebėjo šitą jo lankymąsi ir paskundė policijai, kad Kudarauskas globoja bolševikus. Tėvukas parašė pasiaiškinimą, kad globoja ne bolševikus, o gabų savo buvusį mokinį, kuris rengiasi stoti į gimnaziją. Suskilo ir mokytojų kolektyvas. Gal ir buvo koks priešiškumas komunistų sūnui. Žinau, kad mokytoja Ada Mitrikaitė pasisakė „prieš“. Žinau, kad „prieš“ buvo ir mokytojas Stasys Majoras. Ir nuovados viršininkas. Įsiplieskė šaltasis karas, ir po kurio laiko tėvelį iš mokyklos vedėjo pareigų vis dėlto atleido. Mokyklos vedėju paskyrė Stasį Majorą. Mokiniai jo visiškai neklausė, o šis šaukdavo ant jų visu balsu. Mokykloje prasidėjo kažkokia suirutė. Dėl pasikeitimų ypatingai protestavo vyresnieji mokiniai, kurie iš visko šaipėsi. Tėvai jautėsi labai nepatogiai. Ėjo 1943-ieji, artėjo mokslo metų pabaiga.

Kol tėvelis buvo valsčiaus mokyklos vedėjas, jis visiems valsčiaus mokytojams atveždavo algas iš Kretingos. Žiemą šiaip ne taip nusigaudavo iki Priekulės geležinkelio stoties ir nuvažiuodavo į Kretingą. Iš ten su kuprine pinigų grįždavo į Priekulę ir, matyt, samdydavo vežiką, kad parvežtų į Mosėdį. O kai tik galėdavo važiuoti dviračiu, jis pasikabindavo savo odinį portfelį, į jį įsimesdavo kuprinę ir mindavo į Kretingą apie 50 kilometrų. Su kuprine, prikimšta reichsmarkių, ir išsipūtusiu portfeliu grįždavo namo. Buhalterio nebuvo. Pinigus laikydavo valgomajame. Paprastai: ant stalo – algalapiai, o pinigai – bufete. Ateina mokytojas ar mokytoja (aš juos visus pažinojau), pirmiausia pasirašo algalapyje, atsidaro dureles, atsiskaičiuoja kiek reikia pinigų, ir viskas. Tėvelis visiškai pasitikėjo bendradarbiais. Tie pinigai buvo nevertingi, bet reikalingi. Visi žinojo, kad mokytojas – tas žmogus, kuris negali apgaudinėti.

Įsiminė idiliški žiemos vakarai. Jau minėjau užtamsintus langus ir lempą. Tėvelis vis kažkaip „apsisukdavo“, kad ta lempa turėtų žibalo. Valgomojo stalas didelis, platus, tad prie jo tilpdavau ir aš su broliu mokytis, ir Nastelė su savo rankdarbiais. Išsitekdavo dar koks trejetas mokytojų. Lošdavo „bėdą“. Bet prieš „bėdą“ – vakarienė su „caparu“. Nastelė priskusdavo bulvių, rūsyje iš didelės statinės pasemdavo raugintų kopūstų rasalo, jį atskiesdavo vandeniu, tada pripjaustydavo svogūnų, įdėdavo grietinės. Ant bulvyčių užpildavo spirgučių – ir štai kokia karališka būdavo ta vakarienė. Bulvytės užgeriamos „caparu“. Jo receptą į Mosėdį atvežė iš miestų, nes ten gyvenantys gerokai badavo. Bet ir mums tas patiekalas buvo skanus.

Tėvai bičiuliavosi su vaistininkais Jablonskiais – Malvina ir Broniumi. Dažnai vieni pas kitus svečiuodavosi. Pas Jablonskius netrūko skanėstų. Dažnai valgydavom sausainius, spurgas. O į klasę tikrų saldainių atsinešdavo malūnininko sūnus Aleksas Gembutas. Ak, kaip tai atrodydavo prašmatnu! Ir aš gaudavau saldainį. Tai turbūt ir buvo pirmoji slapta simpatija, nes kam kliūdavo, kam – ne, bet man saldainis visada tekdavo!

Pirmųjų karo dienų Lietuvos nepriklausomybės viltys greitai sutirpo kaip pernykštis sniegas ir įsivyravo nerašyta nuostata tarp šviesesnių žmonių: turim išlikti lietuviai. Ir ūkininkai, ir kunigai suprato, kad mums nėra draugai „nei rusai, nei prūsai“. ši patriotizmo nuostata tvyrojo visur. Mūsų mokykloj – taip pat. su džiaugsmu giedodavom Lietuvos himną. Ir malda, ir himnas nebuvo už-drausti. Dėl visa ko, kaip tėvelis sakė, antro aukšto koridoriuj, kur rinkdavosi visi mokiniai maldai ir himnui, kabojo paveikslas, pavadintas „Adolfas Hitleris ir vaikai“. Nežinau, kiek ten tų vaikų buvo, bet pirmam plane – A. Hitleris, ant rankų laikantis mergaitę su gėlių puokšte. Tėvelis sakydavo: „Taip reikia, taip reikia“, bet klasėse kabojo kaip kaboję Vytis, kryžius, Maironis, Žemaitė. Klasėse niekas nesikeitė.

Neatmenu, kad mūsų mokykloje vokietmečiu būtų vykę kokie nors spektakliai, vakarai su šokiais. Gal ir buvo, bet labai retai. vieną sykį lankėsi kažkoks choras, ir aš pirmą kartą išgirdau dainuojant daugiabalses chorines dainas. įspūdį padarė viena tokia daina:

Visi geri žmonės
Seniai man kalbėjo,
Kad aš pagimdyta
Iš meilės ir vėjo.
Iš meilės ir vėjo,
Ir nieko daugiau…
Kaip keista, kaip nepaprasta.

Jei ir buvo kokie suėjimai, tai tik vardinės, Velykos, Kūčios, Kalėdos. Ir dar vieną kartą mūsų mokyklos sargai, nežinia kokia proga, sugalvojo kelti „balių“. O, koks buvo „balius“! Užėmė dvi klases (didžiąsias). Ruošėsi kelios „gaspadinės“. Sukvietė galybę žmonių. Dvi paras puotavom, o, svarbiausia, antrą šventės dieną davė tikrų ledų! Tai prilygo stebuklui. Aš žinojau, kas tie ledai, bet jau buvau pamiršusi. Mama sakė, kad tie šventės rengėjai spekuliuoja samagonu, ir tikrai sargai buvo labai turtingi. Taip ir atrodė. Nežinau, iš kur jie prisikvietė tiek svečių, kad prisireikė net dviejų mokyklos klasių stalams ištiesti.

Sykį žiemą mažame sargo kambarėlyje trys vaikai – su jų augintine Janyte – žaidėm slėpynių. Landžiojom po palovius, glaustėmės kampuose. Aplink stalą vidury kambarėlio sėdėjo trise, gėrė samagoną, užkandžiavo. Aš, tūnodama palovyje ir matydama tik kojas, išgirdau pasakojimą, įstrigusį visam gyvenimui, – kalbėjo žydšaudys apie mano pirmąją dantistę, Salantų gydytoją Rebeką:

Vo kon darysi, kad vuokiete
Leipė patruonus taupyti –
Kolkelė – tik žmuogou,
O vakus mes kaip varlytius –
Už kuojų, į medį
Ir metam į doubę.
Veizu, atein plika Rebeka, rupūžė,
Dokterį gliebie laika.
Aš nuoriu anon atimti,
Vo ta pati parkonda vakou gerklę
Ir krita į doubę.
Stuov ir stuov ana mon priš akis,
Žabalty vens!

Atmintis išsaugojo nė kiek nesubyrėjusią to niekšo išpažintį. Išplaukė sykį – užrašiau.

Vokietmečiu Mosėdyje buvo net kelios primicijos. Tai irgi didžiuliai įvykiai. Bažnyčia – pilnut pilnutėlė. Poroje primicijų ir man teko dalyvauti. Buvau apvilkta tautiniu kostiumėliu ir per pobūvį reikėjo sakyti sveikinimus. Tuos sveikinimus aš išdeklamuodavau. Viena primicija buvo kunigo Vaserio, o kito kunigo nebeatmenu. Įspūdį darė didžiuliai žmonių suvažiavimai. Vasara. Stalai arba klojimuose, arba kieme. Ir minių minios žmonių. O bažnyčioj visi stovintys netilpo. Net alpdavo.

Pas mus į namus užsukdavo daug įvairių žmonių. Manau, nesuklysiu, kad lankėsi ir dailininkas Adomas Galdikas, ir buvęs žemės ūkio ministras Krikščiūnas su žmona. Visi kalbėdavo apie politiką, apie karą, kas ir kaip čia klosis, o mano ausys visada viską girdėdavo.

Turbūt 1943 metais, tiksliai nepasakysiu, iškėlė iš mokyklos sargus, jie išsikraustė į valsčiaus namą. Sargų bute (pirmame aukšte, po mūsų kambarėliu) įsikūrė vokiečiai. Mokyklos beliko keturios klasės. Vokiečiai susistatė dviaukštes lovas, tokias aš pirmą kartą pamačiau. Sargo virtuvėje virdavo maistą, o tiesiai po mūsų grindimis, tame mažame sargo kambarėlyje, įsitaisė radijo siųstuvą ir prie jo budėdavo dieną naktį. Be to, mokyklos ir valsčiaus kieme pastatė tokį bokštą, mes vadinome jį „majaku“. Ir ten dieną naktį tupėdavo sargybinis, tokioje būdelėje po stogu. Nežinau, kaip žiemą ar naktį, bet šiaip visą laiką stebėjo dangų. Vadinasi, joks lėktuvas nelikdavo nepastebėtas, tučtuojau per radiją pranešdavo. Aš net atsimenu jų šaukinius: „Cysa tora fonantung bruinung acht.“ Nežinau, ką tai reiškia, bet visą laiką kartojo ir kartojo.

O tie vokiečiai – visai nevokiški. Pradžioje gal net dešimt jų buvo. Viršininkas visada vokietis, o visi kiti – Prūsijos lietuviai. pavyzdžiui, iš Kalotės. Adams Skystims, storas ūkininkas. Jis keistai kalbėdavo: „Aš esu ne vokietis, aš – šišioniškis.“ Virėjas – Martyns Vilks. Dauguma – penkiasdešimties šešiasdešimties metų vyrai, paimti į vokiečių kariuomenę. Labai džiaugėsi, kad jų nevaro į frontą, kad tarnyba lengva, čia pat namai. Taigi mes su jais susipažinome ir tuoj pat galėjome susikalbėt.

Gyvenom bičiuliškai. Mama pasakojo, kad šišioniškiai nusileisdavo į rūsį, ten laikėm savo bidonėlį su pienu, įstatytą į vandens kibirą, kad atšaltų. Buvo sutarta, kad jie pasiims kasdien po litrą nugriebto pieno. Martynas išsikelia bidonėlį ir įsipila pieno. Na, o mūsų kiaulytės ir karvytė gaudavo už tai kareiviško maisto atliekų.

Mes turėjom radiją, bet jo siųstuvas buvo ne toks galingas ir geras kaip vokiečių. vos tik išvažiuoja viršininkas, ateina koks prūsas ir kviečia tėvelį, kad paklausytų Maskvos, išverstų jiems, ką Maskva sako apie frontą. O frontui artėjant mūsų vokiečių vis mažėjo ir mažėjo. Vėliau liko gal tik penki, budėdavo pasikeisdami. Vienas – bokštely, kitas – prie siųstuvo, vienas verda valgyt, dar pora miegodavo. Darėsi jiems vis liūdniau ir liūdniau.

Kol frontas griaudėjo nuo Lietuvos dar toli, buvo visai smagu. Maisto produktų vokiečiams pristatydavo dengta mašina, kuri atvažiuodavo reguliariai – du kartus per mėnesį. Atveždavo kareiviškos duonos – tokios sūrokos – keturkampius kepaliukus, aplipintus ne miltais, o labai labai susmulkintom pjuvenom – kad ilgiau laikytųsi. Turėdavo ir marmelado, kurį kareiviai mielai iškeisdavo į mūsų sviestą.

Iš Kalotės Adomas sulaukdavo netgi keptų plekšnių, kurių jam įdėdavo žmona. O svarbiausia – kai tik atveždavo maisto, tuoj prasidėdavo „handel“, t. y. prekyba. Ko gi ten galėjai gauti? Na, kaip pasitaikydavo. Net šilkinių kojinių, kartais skarelę, žinoma, viską išmainydavom į lašinius. Tiktai į lašinius. Sviestas – nelabai. Lašiniai buvo universalus ekvivalentas. Ir mama, žiūrėk, jau lipa nuo aukšto su lašinių bryzu ir parsineša kokią nors išmainytą į juos brangenybę. Kartais man tekdavo net karoliai ar apyrankė.

Kaip tuo laiku rengėmės ir kuo avėjom? Kažkaip žmonės vertėsi. Mainydavo, taisė, lopė, adė. Tai, kad galima turėti neadytas kojines, buvo sunku net įsivaizduoti. Tiesiog kas vakarą patikrini kojines, ir kol nedidelė skylutė – ją užadai.

Tos karo meto realijos gal dabar ir atrodo kaip kokios mažos juokingos idilės, tačiau toli gražu ne vien idiles teko matyti. bendras valsčiaus ir mokyklos kiemas buvo kaip didžiulė scena, kurioje matei labai daug dalykų. Mačiau ir atvežtų suimtų žmonių, kuriuos sugrūsdavo į daboklę rūsyje.

karui įsismarkavus, Hitlerio armijos pralaimėjimui artėjant, vis nuožmesnės darėsi rekvizicijos. Ką tai reiškia? Atvažiuodavo juodmarškiniai arba rudmarškiniai (tie dar ne tokie baisūs, sakė). Kai prie policijos su keliom mašinom sustodavo juodmarškiniai, žinok, kad bus kas nors negera. Išvažiuodavo policininkus pasisodinę ir kaimus krėsdavo. Prisimenu, suvarė į kiemą net nežinau kiek dešimčių ar net šimtų arklių. Juos visus nuo Andriekaus kalno varė ratu po vieną: priveda prie staliuko ir ten arkliui įdegina žymę „H“ čirškiančia įkaitinta geležim. Arklys žvengia, spardosi. Ir jį nuveda – gyvulį gabens kariuomenei. Ir taip visą dieną. Vedė ir vedė arklius, paimtus iš žmonių. Tokį vaizdą teko matyti ne kartą ir ne du. Tačiau gaudydavo juk ir žmones.

Sykį tuos sugautuosius suvarė į mokyklos klases pirmame aukšte. Užrakino duris. Bet langai – didžiuliai. Jokios sargybos nebuvo. Du ar trys vokiečių karininkai atėjo pas mus į butą – mamai buvo liepta paruošti pietus. Jiems pietaujant tėvelis padavė man klasių raktus ir liepė nueiti atrakinti. Tą ir padariau. Kas norėjo – išėjo. Bet keisčiausia, kad kai kurie pasiliko. Mokykloje gyvenančių kareivių mažėjo, bet jie kalbėdavo apie greit greit būsiantį slaptąjį ginklą, kuris užtikrins vokiečių pergalę. O frontas vis artėjo.

Baigiau šeštą skyrių. Aštuoniese nuvažiavom į Salantus (arkliukais, žinoma) ir per dvi dienas išlaikėme stojamuosius egzaminus į Salantų gimnaziją. Mano bendraklasis Aleksas (kuris turėdavo saldainių) man dovanojo storą vyniojamojo popieriaus sąsiuvinį, kuris vėliau tapo dienoraščiu.

Tai buvo nebylus mūsų pirmųjų jausmų išpažinimas, kad vėliau, jame rašydama, dar labiau ilgėčiausi ne vien Mosėdžio. Bet su Aleksu daugiau susitikti nebeteko.

Liepai baigiantis staiga per 48 val. liepta mums išsikraustyti – mokykla paverčiama karo ligonine. Kur, pas ką tėveliai išnešiojo mantą – patys vos atsiminė. Išėjom iš tuščių namų su dviem lagaminais, pagalvėm, apklotais. Aš nešiausi savo mažąjį lagaminėlį dienoraščiui. Susėdome į vienkinkį vežimaitį visi keturi ir išvažiavom. Kur? Tėvai nežinojo. Salantų link. Kol nudardėjom tuos 13 km, saulelė jau į vakarus sviro. Iš Salantų – vėl pažįstamu keliu – link Kalnalio, mano gimtinės – Klausgalvų. Taigi – į vakarus. Ar liksim Lietuvoj, ar toliau keliausim, tą saulėlydį tikrai nežinojo net mūsų tėvai. (Sklido gandai, kad bolševikai jau pasikeitė susidėję su amerikonais, kad net Dievą leidžiama garbinti ir t. t.)

Bet lemties posūkiai neįtikėtinai paprasti: prieš pat saulei nusileidžiant sutinkame iš pasalančių grįžtančią kaimynę Venskienę Bronę su tarnaite, skalavusias žlugtą. „Kur jūs?“ – „Nežinom.“ – „Prieš naktį su vaikais – važiuojam pas mus!“

Ir pasilikom. Tėvai ištarė šventus žodžius: SAVAME KRAŠTE!

Po daugelio metų Jeruzalėje į Raudų sienos plyšelį įdėjau atsiprašymo maldą už savo ir tėvynainių širdžių kietumą tą sumaiščių ir žudynių metą.

Dabar vietoj anų sudegusių namelių ir išžudytų žmonelių veši alyvos ir stūkso didingi akmenys. Manau, jie mena ir tai, ką mes norėtume pamiršti.

Arnoldas Piročkinas. Gyvenimas klūpant prieš dvi mūzas

2019 m. Nr. 8–9 / Marija Meilė Kudarauskaitė. Istorijos iš pastalės. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 335 p. Knygos dailininkė – Agnė Paliokaitė.