Atsiminimai ir dienoraščiai
Balys Sruoga. Laiškai iš Štuthofo (Pradžia)
2014 m. Nr. 1
Publikaciją parengė Neringa Markevičienė
Šios publikacijos šaltinių tyrimas atliekamas vykdant Lietuvos mokslų tarybos finansuojamą projektą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“.
1943.III.21
Mielas Vanduk! Kaunan atvažiavom kovo 18, o į Tilžę geru autobusu kovo 19 d. Jaučiamės gerai. Kaune Gestapo valgydino puikiai, elgės labai korektiškai. Tilžėj maitina gerai, elgiasi su mumis labai mandagiai ir humaniškai. Sako, ketvirtadienį, kovo 25, reikės važiuot iš čia. Kur – nežinia. Aš tikiuos, gal leis į Kauną – nes aš niekuo nesu nusikaltęs. Vilniuje Gestapo pareigūnas pareiškė kameroje, kad mes esame suimti už paskutinius įvykius Lietuvoje sąryšy su Lietuviško legiono reikalu. Bet čia aš visiškai niekuo nekaltas. Jei manęs iš čia ketvirtadienį neišleistų namo, būtų gerai, kad Tu mano vardu paduotum Kauno Gestapo viršininkui prašymą, prašydama mano bylą iš nauja peržiūrėti, – ir jei man neleistų grįžt į Vilnių – kad leistų gyventi Mažeikių apskrity. Išdėstyti teisybę, kaip buvo: per paskutinius 2½ mėn. verčiau Vilniaus Teatrui pjesę „Apsiautalas“, rašiau studiją apie tą veikalą, – buvau visiškai nuo gyvenimo atitrūkęs ir niekas kitas man nerūpėjo. Esu poetas – politika iš viso nesidėmiu. Nesu nei Universiteto, nei fakultetos administracijoj, šiame semestre su paskaitom pavėlavau, – jas pradėjęs studentų maža beradau, – su jais niekuomet politinėmis temomis nekalbėjau – jų nuotaikas paveikt negalėjau. Niekuomet nebuvau priešingo vokiečiam nusistatymo. Priešingai, organizuodamas studentų ekskursijas į Vokietiją, organizuodamas lietuvių–vokiečių draugiją Kaune – stengiaus vokiečių kultūrą skelbti tarp lietuvių, – žadinau lietuviuose meilę vokiečių kultūrai. Dabar mane suėmė, matyti, dėl kokios nors klaidos ar kokio nesusipratimo. Sužinoję padėtį – vokiečiai nesusipratimą atitaiso. Reikia, kad tu parašytum prašymą ir Kaune kad kas jį įteiktų.
Deja, aš negaliu nieko padėti tvarkytis tau. Šiame laiške siunčiu Tau įgaliojimą ir kvitą nuo batų dirbtuvės – Dalės batai atiduoti taisyti: Vilniaus gatvė, N. 19–23, tikrai nepamenu, – tarp Uosto ir Liejyklos gatvių, lange išstatytas užliejamas kaliošas, o ant durų parašas: „Čia ne Rūta – Tu nie Ruta“ (mano pavardė pas juos knygoj įrašyta). Mano geltoni batai atiduoti taisyti pas kampinį senį.
Butas Vilniuj turbūt reikės likviduoti. Parduok mašiną ir kitus daiktus. Mano ir namų dokumentai papkėj ant stalo tarp knygų. Iš knygų saugok tiktai teatro ir rusų literatūros istoriją, visa kita likviduoti.
Kauno Gestapo labai stebėjosi, kad Vilniaus Gestapo nedavė mum daiktų pasiimti. Sakė: žmonom į Vilnių parašyti, kad jos su Vilniaus Gestapo susitartų, kaip pristatyti mum daiktus.
1) Man labai reikia kojinių, – turiu vienas – ir tos suplyšo, 2) Kelnių ir marškinių. Gal vilniškė Gestapo leistų man atsiųsti mano didįjį Rücksack’ą? Tuomet į jį įdėk: 1) kojinės ir skalbiniai, 2) senas juodas-dryžas kelnes, 3) batus, kuriuos senis taiso – geltoni, 4) Skutimos aparatą ir pastos „Skutal“ (spintoj, aukštai, kairėj) ir peilukų – 2 pakeliu, 5) Sportinę kepurę, 6) Adatą ir siūlų, 7) Rašalo, vokų ir bloknotų – laiškam ir šiaip raštam, 8) Windjacką, 9) Tabokos iš medinės dėžės – ir pypkę (ir papirosų), 10) Jei galėsi – ir maisto, kokios dešros kiek. Bet tuos dalykus išaiškink Vilniuje, Gestapo – kaip ir kur siųsti.
Didžys mum skolingas apie 120–150 Mark, į mėnesį moka 26 Mrk, o Pronskus 18 Mr.
Būtinai atsiųsk man savo ir Dalės fotografijas – be jų man ilgu. Šiaip čia Tilžėj gyvenam labai gerai, jaučiamės, kaip ekskursijoj, juo labiau, kad mūsų prižiūrėtojai ir Gestapo valdininkai, su kuriais turėjom reikalo, visur buvo labai korektiški, mandagūs žmonės.
Iki šiol individualaus kaltinimo iš mūsų niekas neturi. Per tą skubotumą dėl manęs turbūt bus klaida kokia padaryta, reikia, kad tu judintum reikalą iš Kauno (Vilnius čia mažai gelbės). O iš Kauno – galima judinti ir teikti pagalbos. Pinigų turiu gana.
Bučiuoju Tave ir Dalią –
Būkit laimingos ir stiprios. Tikiuos, greit pasimatysim. Jūsų Balys
Pastaba: Visuose laiškuose B. S. vaizduoja padėtį kur kas geriau, negu buvo – iš baimės cenzūros. Kaip vėliau teko sužinoti, Kaune ir Tilžėj su suimtaisiais dar elgtasi žmoniškai, betgi jau važiuodami iš Vilniaus į Kauną manė, kad juos veža sušaudyt.
Atrodo, kad jų likimas iš karto vokiečių nebuvo nuspręstas: tik po suėmimo jie perėjo tiesioginėn Himmlerio žinion kaip įkaitai – Lietuvos Gestapo viršininkas Jager man tiesiai pareiškė: „Jei jūsų jauni vyrai eis į kariuomenę, jūsų vyras ir kiti bus laisvi, jei ne – <…>“, – nebaigė sakinio…
Mes ilgai nežinojom, kad suimtieji yra Himmlerio žinioj – tik vėliau supratom, kodėl jokie bandymai išpirkt ar kitaip išliuosuoti nesisekė… V. S.
Stutthof
[1943.IV.30]
B. Sruoga
Nr. 21319 Block VI
Mano brangiosios Vanduk ir Daliuk! Aš gyvenu Stutthofe ir esu sveikas. Aš labai rūpinuosi Jūsų likimu. Gal mes turime butą Vilniuje likviduoti? Parduok mūsų mašiną. Paimk pinigus iš teatro už mano vertimą ir iš Universiteto (Taupomosios kasos). Man galima siųsti paketus su maistu. Vienas asmuo gali siųsti 2 klg. kas savaitę. Taip pat gali siųsti giminės ir pažįstami. Į kiekvieną siuntinį galima įdėti dėžutę cigarečių. Aš norėčiau gauti 2 nosines, 1 rankšluostį, 1 mėlynus sportinius marškinius, 2 poras stiprių kojinių, 1 apatines kelnes ir mano senus geltonus pusbačius (jie buvo taisyme pas seną batsiuvį Uosto gatvės kampe). Dalios batukus aš esu atidavęs taisyti Vilniaus g-vėj – numerį pamiršau, – kažkas tarp 19 ir 20, – lange yra didelis kaliošas nutapytas ir duryse parašyta „Tu nie ruta – čia ne rūta.“ Batai yra mano vardu įrašyti.
Aš labai laukiu laiško iš Tavęs. Taip pat būtų labai įdomu gauti siuntinius. Tarp maisto dalykų gali būti ir keli svogūnai. Apie save neturiu ką daug pranešti. Šiandie – Velykos.
Balys
Pastaba: Į laišką įdėti du siauri popieriukai, viename, geltoname, parašyta: „Į mėnesį leidžiama gauti tik 2 laiškai.“ Antrame, baltame, parašyta: „Į savaitę leidžiama gauti tik vienas 2 klg. paketas.“
Pastaba: Iš Tilžės 48 kalinių grupė, kurioje buvo B. S., buvo nuvežti į Stutthofo koncentracijos stovyklą prie Dancigo. Tai buvo laikyta griežtoje paslaptyje. Per visą mėnesį neleista nei laiškų rašyti, nei siuntinius gauti. Kaliniai perėjo per sunkiausią laikotarpį, badu marinami, mušami, verčiami dirbti virš jėgų, visaip niekinami. Per 1½ mėn. keli numirė, buvo nužudyti, kas liko gyvas, sirgo oedema, visiškai nusilpę, buvo praradę viltį ištrūkti iš to pragaro. Kai vokiečiams nepavyko išlaikyti paslapties, kur ir kaip kaliniai laikomi, kai kam dedant pastangas jų būklei palengvinti, jie buvo perkelti į „garbės suimtųjų“ kategoriją, jiems leista rašyti laiškus, gauti siuntinius (bet nebūti lankomiems) ir jie nuolat buvo viliojami greitu išleidimu. Ir šiuo laikotarpiu laiškai neatskleidė artimiesiems viso jų padėties klaikumo. V. S.
Balys Sruoga
Nr. 21319 Blokas VIII B Stutthof
[1943.V.19]
Mano brangios, geros Vanduk ir Daliuk!
Pas mane viskas gerai. Esu sveikas. Visur yra gerų žmonių. Aš turėjau ypatingos laimės. Aš turiu labai gerą tarnybą stovyklos raštinėje, – mano viršininkai yra geri, protingi žmonės. Dėl mano sveikatos gali būti visai rami. Mano ypatingas rūpestis yra tavo gyvenimas. Kaip tu tvarkais? Kur tu gyveni ir kur dirbi? Ar pakeitei butą, ar gyveni sename bute? Kaip Tėvo reikalai? Kaip su mūsų brangiu Daliuku: ar ji baigė mokyklą, kur ji gyvena ir ką ji daro? Iš Tavęs neturiu jokios žinios. Tu gali man vokiškai rašalu rašyti (aiškiai). Aš turiu pakankamai pinigų. Yra leista man siuntinėti maisto paketus. Atskiras asmuo gali man kas savaitę po vieną paketą siųsti iki 2 klg. Netto (įpakavimas neįskaitomas). Ar tu gali man ką nors atsiųsti? Paketus gali siųsti ir kiti žmonės – giminės ir pažįstami [šis sakinys perbrauktas mėlynu cenzoriaus pieštuku]. Būtų gerai gauti kiek svogūnų. Kai tu man siųsi pakelį – gal galėtum man įdėti ir rūkalų? Truputį taboko ar papirosų 1–2 dėžutes pakete? Jei negali – aš apsieisiu. Man svarbiausia gauti iš tavęs laišką. Kažkas iš Berlyno man atsiuntė 50 RM.
Pabučiuok švelniai mūsų Dalią, – aš dažnai jus abi sapnuoju. Pasveikink visus kaimynus mūsų namuose ir pažįstamus.
Bučiuoju tave, mano geroji.
Tavo Balys
Pastaba: laiško pabaigoje iškirptas kvadratukas – gal ten buvo Balio parašyta data, nes laiško pradžioj nėra.
Stutthof
1943.VI.3
Mano brangi Vanduk,
gali įsivaizduoti mano džiaugsmą, kai aš gavau iš tavęs tavo atvirutę. Tu man pridavei daug jėgų. Aš labai džiaugiuosi, kad Dalia tokia puiki – pabučiuok ją nuo manęs labai širdingai. Po tavo laiško aš pasidariau daug ramesnis. Dabar gerai jaučiuosi. Mes gyvenam visi kartu kaip kokiame viešbuty ypatingoj mūsų gydytojo priežiūroje, kuris rūpinasi mūsų sveikata ir taiso kiekvieną mažmožį. Aš esu visiškai sveikas. Kiekvienas iš mūsų gali pagal savo norą dirbti ar nedirbti – namie sėdėti. Mes turime valgomajame radiją, šachmatus, kortas ir tt. Aš pasirinkau darbą: aš dirbu savanoriškai stovyklos raštinėje, mano viršininkai labai geri, protingi žmonės ir turiu labai gerus darbo draugus. Prie darbo laikas greit praeina ir pasiilgimas ne taip skaudžiai jaučiamas. Mūsų maistas yra geras. Nuo šio laiko aš turiu teisę kas savaitę rašyti laišką ir gauti. Tokiu būdu per mėnesį aš galiu iš tavęs gauti 4 laiškus. Taip pat man leidžiama kas savaitę gauti paketą su maistu (iki 2 klg. netto). Vieną paketą iš tavęs esu gavęs pilnoj tvarkoj. Paketas per Tilžę iki šiol nėra atėjęs. Vieną pakelį iki 1 klg. galima siųsti apdraustu – tokie paketėliai ateina labai greit [šis sakinys užbrauktas raudonu cenzoriaus pieštuku]. Aš labai džiaugiuosi, kad pas tave viskas tvarkoj. Atsiųsk man savo ir Dalios mažas nuotraukas – aš turiu teisės jas gauti [šis sakinys perbrauktas mėlynu pieštuku]. Dėl mano sveikatos gali būti visiškai rami. Net mano nervai nėra taip blogame stovy, kaip tu galėtum laukti. Rašyk man daugiau apie savo gyvenimą. Taip pat tu gali man kiek daugiau rūkalų siųsti. Tave ir Dalią labai dažnai sapnuoju. Bučiuok ir sveikink Dalią nuo manęs – aš neturiu žodžių mano jausmams jum abiem išreikšti.
Linkėjimai visiems mūsų kaimynams ir pažįstamiems. Rašyk man aukščiau nurodytu adresu.
Dar kartą sveikinu ir bučiuoju tave.
Tavo Balys
Šiandie, birželio 3 d., gavau tavo du paketu. Viskas tvarkoj. Tik duona kiek pažaliavo. Labai, labai ačiū. Dabar riebalų turiu pakankamai, užteks ilgam. Taip pat pyragaitis labai geras. Labai ačiū, mano brangioji. Riebalų tu pati labai mažai turi! Taip pat duona labai skani.
Ačiū tau ir bučiuoju tave, ir dar kartą dėkoju!
Tavo Balys
Vakar, birželio 5 d., atėjo tavo laiškas iš gegužės 24 d. – labai, labai ačiū! Jis man atnešė daug pergyvenimų! Aš irgi tikiuosi greit pasimatyti, bet tikrai nieko nežinau. Siųsk man apdraustus paketėlius (iki 1 klg.) kaip laišką, – aš norėčiau gauti skutimo pastos tūbelę „Skutal“ (yra mano spintoj, iš kairės, viršuje). Pabučiuok nuo manęs Dalią ir padėkok jai.
Tavo Balys
Stutthof
1943.VI.14
Brangios Vanduk ir Daliuk!
Šiandie Sekminės – antroji diena. Sveikinu Jus širdingiausiai. Mano jausmams jums išreikšti neturiu tinkamų žodžių. Fiziškai jaučiuosi gerai, bet dvasiškai – labai sunkiai. Namų ilgesys beveik nebepakeliamas. Gal būtų buvę geriau, jei aš būčiau nusikaltęs – tuomet galėčiau lengviau su mano likimu susitaikinti. Bet dabar, aš – senas poetas, kuris per 20 metų skleidė vokiečių kultūrą Lietuvoje, kuris per 20 metų mokė Lietuvos jaunimą vertinti ir gerbti vokiečių kultūrą, kuris prieš Vokietiją ir vokiškumą niekad niekuo nesireiškė, net negalvojo – mane, seną poetą, visiškai nekaltą, išvarė iš mano tėvynės, uždarė į kalėjimą – pasidariau visai nereikalingu ir nenaudingu. Taip, tokioje padėty galima iš proto išeiti. Kaip ilgai aš tą ilgesį išlaikysiu, nežinau, bet jaustis nenaudingu daiktu yra labai sunku. Atsimeni, kaip Stefan George sakė:
Ką aš dariau, Kaip koks ūkas,
Ką aš kentėjau, Kurs išnyksta,
Ką aš galvojau, Kaip koks garsas,
Kas aš esu? Kurs nutyla!
Yra gandų, kad aš greit būsiu išleistas. Aš esu linkęs manyti, kad visa tai yra tik kalbos ir niekai. Laiškus mes gauname kiekvieną šeštadienį, paketus – kiekvieną pirmadienį. Laiškai ir paketai sudaro man didelį džiaugsmą (taip pat – duona!). Nesiųsk man apdraustų paketų – su jais per daug vargo. Į paketus gali dėti viską, ką turi, aš viską gausiu. Ko man reikia – tu pati žinai.
Stovyklos administracija yra mūsų atžvilgiu labai humaniška, ji daro viską, kad mūsų gyvenimą palengvintų, bet apie mano tolimesnį likimą, kaip man atrodo, nežino daugiau už mane, o aš nieko nežinau!
Dabar aš dirbu raštinėje – dirbu savanoriškai ir daug, kad vakare būčiau pavargęs ir išsisėmęs, kad nustelbčiau ilgesį.
Sveikink nuo manęs tėvą, visus kaimynus ir pažįstamus, – ir Emilijos* nepamiršk. Ir Dalia – apkabink ją švelniai ir tyliai – ji supras mane be žodžių.
Atsiųsk man skutimosi pastos „Skutal“ (mano spintoj, iš kairės, viršuje) – tūbelė.
Atsiųsk taip pat Baltrušaičio knygutę – jo eilėraščiai mane paguos.
Būkite abi sveikos ir tvirtos – mano gerosios, mano mylimos!
Atsimeni Sekmines, kai mudu buvome kartu Bavarijoj, Tiroly?
Taip, dabar irgi Sekminės!
Bučiuoju tave stipriai!
Tavo Balys
Stutthof
1943.VI.21
Vanduk ir Daliuk!
Aš esu rašęs jums laiškus birželio 7 ir 14 d. – ar juos gavote? Nuo birželio 1 d. mūsų padėtis pasikeitė, mes gyvename panašiai kaip viešbuty, turime radiją, šachmatus ir tt. Mūsų gydytojas stebi mūsų sveikatą ir taiso kiekvieną mažmožį. Aš jaučiuosi gerai – fiziškai. Aš turiu teisę kas savaitę po vieną laišką parašyti ir gauti. Taip pat paketus. Laiškai ateina pas mus kiekvieną šeštadienį, paketai – kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį. Iš tavęs esu gavęs tik vieną laišką ir vieną atviruką. Taip pat esu gavęs 4 paketus (keturius) – paskutiniame buvo tavo kavos mišinys – labai labai ačiū! Gali įsivaizduoti, kokį džiaugsmą visa tai man sudaro! Paketai ateina tvarkoj, tik būtų geriau kiek stipriau įpakuoti. Duona iš Būgių blogai ateina: pusė jau pažaliavus. Paskutinio paketo turinys buvo geriausias. Kai dar kartą siųsi paketą, pridėk ta proga vėl tos pačios kavos, aš gausiu. Pridėk taip pat savo ir Dalios nuotraukas. Man reikia skutimosi pastos „Skutal“, norėčiau ją kuo greičiausiai gauti. Pas mus taip pat kalbama apie tai, kad netrukus mus išleis, bet tiksliai nieko nežinau. Vieną dieną aš tikiu tomis kalbomis, kitą vėl galvoju, kad visa tai – tik niekai. Aš dirbu savanoriškai lagerio raštinėje (galiu ir nedirbti) – dirbant laikas trumpesnis ir ilgesys ne toks skaudus. Dalia – gal jau ji turėjo savo egzaminus – priglausk jos galvelę tyliai ir švelniai prie širdies – ji supras mane be žodžių – taip ir žodžių aš neturiu. Poryt – tavo vardinės. Dieve mano! Mano ilgesys yra neišpasakytas. Kaip aš galiu tau laimės linkėti, kaip galiu tave paguosti?! Mano ilgesys yra begalinis, o per tavo vardines bus… na, taip! Sveikink visus kaimynus, gimines ir pažįstamus (neužmiršk ir Emilės). Ačiū tau labai už viską. Pabučiuok nuo manęs širdingai ir švelniai Daliuką – savo jausmų jum abiem negaliu išreikšti. Ačiū, ačiū!
Tavo Balys
Stutthof
1943.VI.27
Vandukai! Kaip man liūdna, kad aš tau tiek rūpesčių darau! Aš jau esu gavęs iš tavęs 6 paketus, ir vakar, birželio 26 d., – 2 (du) laišku (8 ir 15 birželio). Kaip aš galiu tau išreikšti mano dėkingumą?! Aš pasidariau jau daug, daug senesnis. Pas mus jau pusiau oficialiai kalbama apie mūsų paliuosavimą – kada tai įvyks, niekas nežino. Greičiausiai iki liepos 15 d. niekas neatsitiks, – kalbos gali ištisus mėnesius tęstis. Kai aš atvažiuosiu namo, visos sielos žaizdos išgis. Bet jeigu aš važiuosiu į Berlyną, tai iš esmės nebus joks paliuosavimas. Pas mane dar vienas blogas dalykas: įvyko mainai: iš mano senų daiktų beturiu tik žieminį paltą, kepurę ir apatines kelnes. Visa kita iškeičiau (kostiumą, megztinį, batus, marškinius, spinkas, pirštines ir kt.). Visa, ką aš esu gavęs, bus pakankama kelionei į namus, bet gyvenimui Berlyne visi naujai gautieji daiktai iš viso netiks. Čia man nieko daugiau nereikia, bet būdamas Berlyne norėčiau kai ką gauti iš namų (kostiumą, batus, marškinius ir kt.).
Aš vis dar dirbu senoje vietoje, bet mūsų gydytojas nori man tai uždrausti. Su mano nervais ir širdimi ne viskas tvarkoje. Vienintelė mano laimė – tavo laiškai (paketai labai daug ką keičia mano gyvenime). Kaip man skaudu, kad aš negaliu Daliukui duot jokio džiaugsmo, net neturiu tinkamų žodžių! Priglausk jos galvelę prie širdies – ji matys mano ašaras. Daugiau aš nieko neturiu. Širdis skausmo perpildyta, ilgesys beveik nebepakeliamas. Ačiū Daliukui, kad ji tokia tvirta! Sveikink ją, sveikink nuo manęs visus kaimynus ir pažįstamus, ypatingai tėvą. Iš tavęs nesu gavęs jokių pinigų (man čia ir nereikia), bet iš Rapolo aš vėl gavau 50 markių. Aš žinau, kad tu rašei lagerio vadovybei užklausimą dėl manęs (apie tai man buvo oficialiai pranešta).
Būk sveika! Atleisk man už viską! Aš tau rašau kiekvieną sekmadienį.
Bučiuoju tave širdingai.
Tavo Balys
Stutthof
1943.VII.4
Vanduk! Aš rašau tau reguliariai kiekvieną sekmadienį (ev. pirmadienį). Iš tavęs esu gavęs vieną laišką ir vieną atviruką tik 26 birželio. Laiškai pas mane ateina kiekvieną sekmadienį, bet vakar, liepos 3 d., nebuvo iš tavęs jokio laiško. Paskutinį paketą (su skutimo pasta) esu gavęs 21 birželio ir toliau neturiu iš tavęs jokios žinios. Kalbama apie tai, kad mane netrukus išleis iš lagerio, bet kada tai gali įvykti – neturiu jokio supratimo. Tas gali greit būti, bet gali savaites, mėnesius ar metus užsitęsti. Aš nieko apie tai nežinau. Nežinau taip pat kur, jei mane išleistų, turėsiu važiuoti. Dabar fiziškai esu sveikas. Liepos 2 d. buvome prie jūros – maudytis, pakeliui miške rinkome ir valgėme daug mėlynių. Oras buvo geras ir maudymasis puikus. Kitą savaitę vėl eisime prie jūros maudytis, turbūt liepos 5 ir 9. Aš vis dirbu savo seną darbą – be darbo negaliu gyventi, tik dirbu kiek mažiau – kaip savanoris. Sielos išgyvenimų padėtis dažnai keičiasi. Aš žinau, kad tu man esi parašiusi laišką, tik jis kažkur pakely užkliuvo. Aš tikiuosi, kad po liepos 15 d. būsiu iš šito lagerio išleistas (mano viltis gali būti netikra). Aš nežinau, ar verta man paketus siųst į Stutthofą, bet gauti paketus yra labai malonu. Kaip aš norėčiau būti kartu su tavim, su Daliuku – koks tai pragariškas dalykas – tėvynės ilgesys! Nėra žodžių tam jausmui išreikšti!
Bučiuok širdingai mūsų Daliuką – padėkok jai už tai, kad ji tokia tvirta. Sveikink visus kaimynus ir pažįstamus, kurie jums yra geri. Labai gaila, kad tavo pavasaris ir vasara pagadinti – kad tu turi tiek rūpesčių, o aš nieko negaliu tau padėti. Bet aš nesu savo padėties ponu – ką gi aš galiu padaryti! Labai, labai tau ačiū! Būkit tvirtos ir neliūdėkit – nenustokite ryžtingumo – aš jo nenustoju!
Bučiuoju tave stipriai ir dėkoju. Tavo Baliukas.
Stutthof
1943.VII.12
Vanduk! Vakar, liepos 11 d., aš gavau du tavo laišku (iš 28 ir 29 birželio) – tai buvo laiminga diena! Pinigai iš tavęs dar neatėjo, bet man pinigų nereikia. Iš tavo laiško seka, kad du paketai yra pakeliui, gal rytoj, liepos 13, visus kartu gausiu. Šiaip ar taip, tris savaites gyvenau be laiškų ir siuntinių iš tavęs – tai buvo truputį liūdna. Iki liepos 7 mūsų lagery buvo įvestas karantinas – niekas negalėjo išeiti. Karantinas dabar panaikintas, bet aš vis sėdžiu. Iš visų ženklų atrodo, kad mūsų čia ilgai nelaikys, bet tiksliai nežinau. Gali ir daugiau laiko praeiti. Ilgesys, tėvynės pasiilgimas sunkiai slegia. Fiziškai esu sveikas, mūsų gydytojas rūpinasi manimi, taip pat ir nelaimės draugai man padeda. Tikiuosi netrukus pasimatyti. Bet jeigu aš turėsiu važiuoti į Berlyną – tai bus man dar sunkesnis smūgis, negu suėmimas. Vis dėlto aš nenoriu tikėti, kad seną ir visai nekaltą poetą galima būtų iš tėvynės išvaryti ir gyvenimą sugriauti. Tavo laiškai yra man įspūdingi kaip šventė! Man daug lengviau, kad judvi su Dalia susitvarkote. Man tai didelis džiaugsmas, kad Dalia tokia tvirta ir kad ji su mano mokiniais draugauja. Priglausk jos švelnią galvytę prie širdies – ji girdės mano širdį. Visos mano dienos eina vienodai, be įvykių – aš laukiu, laukiu ir laukiu…
Aš nenustoju vilties, bet visa taip skaudu! Sveikink mūsų gerus kaimynus, tėvą, nepamiršk Emilės. Aš nuolat galvoju apie jus visus ir tave ir Dalią dažnai sapnuoju. Aš negaliu išdėstyti mano vidaus išgyvenimų viename laiške, bet tu mane suprasi be žodžių. Dėkui tau už visus tavo rūpesčius, ir prašau man atleisti, kad dėl manęs tu turi pakelti tiek skausmo!
Bučiuoju tave ir Dalią širdingai – tebūnie jum gera!
Jūsų Baliukas
Stutthof
1943.VII.18
Vanduk! Pereita savaitė buvo man ypatingai laiminga. Liepos 12 d. gavau du, 15-tą – siuntinį iš tavęs ir 17 d. – du tavo laišku (iš 3 ir 11 liepos). Laiškai buvo turiningi – jie mus visus pradžiugino. Tu, vargšas vaikeli, siunti man visa, ką turi, o judviem su Dalia nebelieka kas valgyti! Žinoma, aš labai džiaugiuosi, bet aš galėčiau su mažiau daiktų apsieiti. Palaikyk daugiau maisto sau! Mūsų padėty neįvyko jokių pasikeitimų – apie mūsų tolimesnį likimą nieko nežinome. Žinoma, tokia padėtis labai veikia į nervus, kurie pas mane niekad nebuvo geri. Ir mano širdis duoda save pajausti. Mano suėmimo ir gyvenimo čia beprasmiškumas gali privesti prie desperacijos. Kas per temą pasiėmė profesorius Stegemanas? Dabar aš negaliu jokio mokslo darbo dirbti, net jokios knygos negaliu skaityti. Galva visai nedirba – bet žinoti apie temą būtų labai įdomu: aš negaliu prisiminti, kokias aš buvau pasiūlęs.
Aš tau rašau kiekvieną sekmadienį, – bet tu turi man rašyti ne daugiau kaip 60 eilučių [užbrauktas sakinys] – bus nupjauta. Raštinėj aš dabar dirbu kiek mažiau – jau 4 kartus esu buvęs prie jūros maudytis. Apie mano vidaus gyvenimą nerašysiu – ne tu viena laiškus skaitai. Gal jau šią savaitę išsispręs mūsų likimas – yra kai kurių nežymių ženklų, tačiau panašūs ženklai jau ne kartą mane apgavo. Dvasiniai esu vėl tvirtas, laikina silpnybė praėjo, aš vėl sveriu 72 klg., su kuriais atėjau į lagerį.
Sveikink tėvą, kaimynus, taip pat Emilę, – ir ypač švelniai mūsų Dalią. Aš neturiu žodžių mano dėkingumui tau išreikšti – na, laiške neminėsiu reikalingų žodžių. Tavo rūpesčiai gi kada nors atneš vaisių, gal poetinėj formoj.
Likit sveikos! Mano Vandukai, būkit sveikos!
Bučiuoju tave širdingai.
Tavo Baliukas
Stutthof,
1943.VIII.1
Vanduk! Tavo atviruką iš liepos 21 d. esu gavęs, tik vienas laiškas pakely pražuvo (iš pereitos savaitės). Pereitą ketvirtadienį taip pat esu gavęs vieną siuntinį, – tokiu būdu visi siuntiniai yra čia – tvarkoj. Geroji Vanduk! Aš džiaugiuosi kiekvienu daiktu siuntiny, – aš žinau, su kokiais jausmais tu viską paruošei. Kartu man liūdna: aš žinau, kad kiekvienas maisto gabaliukas yra atimtas nuo tavo ir Dalios burnos. Tu neturi man tiek daug siųsti – palik daugiau sau – aš išsiversiu! Geroji Vanduk! Aš esu gavęs gerą laišką iš Valiukėno (irgi iš liepos 21 d.). Taigi, anksčiau ar vėliau ateis emigracija. Po velnių! Jeigu aš turėsiu likti Vokietijoje, aš turėčiau turėti iš universiteto pažymėjimą, ar, geriau, iš Švietimo ministerijos, kad aš dirbu universitetinį darbą. Be tokio pažymėjimo kiekvienas darbo biuras gali mane įkišti į kiekvieną fabriką, kur aš su savo sveikata neilgai išlaikysiu. Pereitais metais aš esu pasiūlęs įvairias temas, – aš nežinau, kokią tu esi parinkusi. Tokiu būdu, tame pažymėjime turėtų būti taip pat tiksliai tema išvardinta. Dresdene būtų geriau gyventi, negu Berlyne. Tiktai mano nervai yra taip sudraskyti, kad aš šiuo laiku esu nedarbingas – kaip aš galėsiu atlikti mano universitetinį darbą? Bet šis pažymėjimas man yra būtinai reikalingas.
Pas mus labai karšta, ypatingai mūsų raštinėje, kur aš dirbu, bet jau trys savaitės, kaip mes neturėjom galimybės išeiti jūroj pasimaudyti. – Mes ten esame buvę tik keturius kartus.
Geroji Vanduk! Atleisk man, kad tu dėl manęs turi tiek rūpesčių, bet juk tu gerai žinai, kad aš esu visiškai nekaltas – kad mano suėmimas yra kaip ant galvos nukritusi plyta.
Pabučiuok mūsų brangią Dalią, pasveikink tėvą ir kaimynus. Už tavo rūpesčius gal aš galėsiu anksčiau ar vėliau geriau atsidėkoti.
Lik sveika, mano geroji Vanduk! Pabučiuok Dalią!
Tavo Baliukas
Stutthof,
1943.VIII.8
Vanduk! Vakar vėl iš tavęs nebuvo laiško, – gal pakely koks juokdarys jį nukniaukė. Ką gi! Bet rugpjūčio 5 d. gavau 2 pakeliu: iš tavęs ir iš Dalios! Kaip aš buvau laimingas! Kiekviename daikte jaučiu jūsų mylinčias rankas – vėl nesu vienas pasmerktųjų urve. Ačiū, labai, labai ačiū! Bet nesiųskite man tiek daug – prie mano gyvenimo be judėjimo ir beprasmiškoj egzistencijoj man tiek daug nereikia – jūs pačios neturite badauti. Juk jūs pačios nieko neturite! Vakar atėjo iš tavęs pašto perlaida 100 markių – ačiū! Bet čia man pinigų nereikia ir nereikia baltinių – viso to kaliniams nereikia. Pranešk Valiukėnui, kad aš jo laišką esu gavęs ir padėkok jam. Jam rašyti aš negaliu, nes tokiu atveju mano laiškas tau iškristų. Jis jau man pasiūlė Berlyne kambarį – tai labai daug. Mūsų padėty nėra jokių pasikeitimų (tik jau visą mėnesį neturėjom galimybės nueiti jūroj pasimaudyti), atrodo, kad mes sėdime tvirtai ir stripriai, kad visos šnekos apie paleidimą yra vieni niekai, skiriami lengvatikiams. Vis dėlto dėl visa ko atsiųsk man dabar į Berlyną pažymėjimą iš Švietimo Valdybos, kad aš turiu Vokietijoje dirbti universitetinį darbą (tikslus temos pavadinimas ten turi būti) – be tokio pažymėjimo gali kilti visokie nesusipratimai. Man čia reikalingas skutimuisi muilas, – kurį galėtum įdėti sekančiame pakely – ir pastos „Skutal“. Geriausi siuntiniai yra mažesni, kaip paskutinysis (dabar siuntinių kiekis ir svoris nebėra aprėžti, galima siųsti tiek, kiek nori). Pridėk taip pat truputį mano tabokos, – ji dar gera, aš turiu pypkę. Ir išgelbėk taboką iš rūsio – ji ten neturėtų pražūti. Fiziškai jaučiuosi vidutiniškai, bet ilgesys, tėvynės pasiilgimas labai stipriai veikia į mano padėtį. Bet ką gi – ką aš apie tokius dalykus pasakosiu!
Pabučiuok mūsų mielą Daliuką, švelniai ir širdingai – ji turėtų jausti, kaip aš ją myliu. Ir tave, geroji Vanduk! Ach, būtų geriau jokių žodžių nerašyti – žodžiai niekuomet neatatiks tikrovei. Ačiū tau, labai ačiū!
Sveikink tėvą ir kaimynus. Bučiuoju Tave, geroji Vanduk, širdingai.
Lik sveika, lik sveika!
Tavo Baliukas
Stutthof
1943.VIII.15
Mano Vanduk! Tik šiandie, 15.VIII, gavau tavo atvirutę iš 26-7. Atvirukas keliavo tris savaites! 12-8 atėjo tavo apdraustas paketėlis (nereiktų siųsti apdraustų paketų!). Labai ačiū! Vargšas vaikeli! Aš jaučiu, kad tu siunti man paskutines atsargas, ir Jūs pačios su Dalia turite badauti. Man dėl to labai skaudu. Nesiųsk man taip daug – jūs pačios turite būti sočios ir sveikos – tai svarbiausia. Dėl mūsų paleidimo čia nėra jokių ženklų. Mes esame tiktai kaliniai, mes neturime nieko žinoti apie mūsų likimą, mes neturime jokių teisių. Aš asmeniškai labai mažai tikiu į mūsų paleidimą. Visi pažadai – tai tik žodžiai, kurie neturi jokios reikšmės. Apie tai jau kalbama daugiau kaip tris mėnesius ir nieko nedaroma.
Pas mus jau ruduo, šaltas, liūdnas ruduo. Ploni berželiai už vielų sienos verkia šaltomis ašaromis. Rudenį gyvenimo beprasmiškumas yra dar skaudesnis. Betgi šiandie – rugpjūčio 15 diena. Mano brangi, mano geras draugas Daliukas! Šiandie – tavo gimimo diena. Kaip aš norėčiau šiandie būti kartu su tavimi! Jau visą savaitę dieną ir naktį galvojau apie tą dieną – galvojau apie Tave, Daliuk! Su šia diena kai kurie rūpesčiai nuo manęs atkrito. Šiandie Tu jau visai suaugusi, nuo šios dienos nebeturiu daugiau pareigos Tavo jaunąjį džiaugsmą savo tėviškais pamokslais naikinti. Man labai skaudu, kad Tavo jaunystė pereina tokiais sunkiais laikais. Daliuk, aš suprantu Tave, Tavo išgyvenimus – aš nesu tiek senas, aš dar galiu suprasti. Mano sieloj tebėra kažkas iš jaunystės – mano siela vėl poezijos pilna. Tik čia aš nerašysiu jokių eilėraščių. Betgi kada nors aš būsiu vėl kaip visi žmonės – aš būsiu laisvas. Ir tada aš parašysiu Tau, šiam Tavo gimtadieniui dainų knygą. Naujų dainų, su nauja jėga – apie jaunystę ir išmintį. Sveikinu Tave, Daliuk – užtenka šiai dienai!
Mano brangus Vandukai! Mano siela yra pilna poezijos Tau, aš vėl jaučiu tokią poetinę jėgą – jos užteks ilgiems laikams. Aš išmokau žiūrėt į pasaulį su išminties šypsena, aš vėl galiu minioje būti vienas, aš vėl gyvenu ritmų, nuostabių garsų ir spalvų pasauly. Per tėvynės ilgesio, pasiilgimo kančias aš pasidariau jaunesnis, kaip aš buvau prieš dvidešimtį metų. Beteisis kalinys – tai tik tuščios kalbos!
Širdingai bučiuoju Jus abi, – būkit sveikos – būkit sveikos!
Jūsų Baliukas, Stutthofo kalinys
Stutthofas
1943.VIII.22
Mano Vandukai! Pereita savaitė buvo man ypatingai laiminga: aš esu gavęs: 1) siuntinius iš tavęs ir Dalios, 2) laišką iš rugpjūčio 5 d., – laišką su pažymėjimu – atviruką, pažymėjimo korektūrą. Aš esu tau begaliniai dėkingas už tavo gerumą ir rūpesčius. Pasiremdamas šiuo pažymėjimu tuojau parašysiu prašymą. Bet Tavo prašymai yra svarbesni. Čia man pusiau oficialiai patarta, kad pasiremdamas tuo pažymėjimu rektorius turėtų parašyti prašymą. Šiaip mūsų gyvenimas yra be pasikeitimų. Atrodo, kad mus visai pamiršo ten aukštai, kažkur tarp žemės ir dangaus. Ką gi, tai visai suprantama karo laikais. Po šitų atsilankymų ir prašymų turiu daugiau vilties. Būtų jau aukščiausias laikas iš čia išvažiuoti. Čionykštis klimatas menkai tinka mano sveikatai. Darbingumas (protinis darbas) dar man negrįžo. Be to, esu gavęs reumatiškus skausmus kairiame pety – na, dar galima išturėti, būk rami. Mano Vanduk! Už pinigus (mano honoraras) parūpink kurą ir daržoves žiemai, – tai svarbiausias dalykas. Jūs abi neturite šalti ir badauti. 100 markių iš tavęs gavau – dėkui! Daugiau man nereikia. Ateis gi pagaliau diena, kada aš būsiu laisvas – po pirmosios gyvenimo mokyklos. Į ateitį žiūriu ramiau ir su pasitikėjimu. Žinoma, dvasia piktinasi neteisingumu, kurs mums padarytas per mano suėmimą. Bet po lagerio patyrimo charakteris bus stipresnis. Aš dažnai išgyvenu lyriško pakilimo momentus – ir nelaimėj galima rasti laimę: filosofiškai lyriškoj pasaulėžiūroj, su ramia išmintim žvelgiant į įvykius! Būk rami, mano Vanduk, aš išlaikysiu. Visi tavo žingsniai yra labai geri. Nesiųsk man degtukų (draudžiama) ir duonos (genda). Dabar siuntinių svoris nėra aprėžtas, bet man visiškai užtenka, ką Tu siunti. Ačiū, Daliuk, už obuolius! Bučiuoju Tave ir Daliuką širdingai ir myliu begaliniai, sapnuoju Jus, mano gerosios dvasios! Likit sveikos.
Jūsų Baliukas, Jūsų poetas –
Stutthofo kalinys
Stutthof,
1943.IX.7
Vanduk! Vanduk!
Rugpjūčio 30 d. gavau 3 siuntinius (iš tavęs, Jadzės, iš Būgių) – ačiū, ačiū!
IX.4 ir VIII.28 neatėjo iš Tavęs laiškai. Tavo paskutinis atvirukas buvo rašytas rugpjūčio 10 d. Daugiau aš nieko neturiu. Tavo laiškai yra vienintelė paguoda mano beprasmiškame gyvenime.
Ar atsimeni poeto žodžius:
„Tu esi kaip sveikata!“
Vanduk! Tu!
Bučiuoju širdingai Jus abi.
Tavo Baliukas
Stutthofo kalinys
Stutthof
1943.IX.19
Vandukėli mano mieliausias!*
IX.15 gavau du siuntiniu – iš tavęs ir iš Rimkienės – labai ačiū! Atrodė, kad mano pažįstami pradeda jau mane pamiršti… Ir pagaliau, po 4 savaičių laukimo atėjo tavo laiškas IX. 18 d., rašytas rugpjūčio 30 d. Negali įsivaizduoti, kaip aš buvau laimingas! Ačiū, tūkstančius kartų ačiū Tau! Bet Stutthofe sėdžiu stipriai ir tvirtai. Mano atleidimas nepriklauso nuo lagerio administracijos, tik nuo generalinio komisaro Kaune. Priešingas tvirtinimas yra lengva neteisybė. Atrodo, kad lagerio administracija nežino daugiau už mane apie mano likimą. Visad pažadėt ir niekad žodžio netesėt – tai tokia politikos rūšis, kurios prasmės aš negaliu suvokti. Žinau tik, kad tai yra geriausias būdas nelaimingų žmonių nervus gadinti.
Aš žinau, Vanduliuk, kaip sunkus yra Tavo gyvenimas. Dažnai matau tave dvasios akimis labai aiškiai – kaip tu dirbi, kaip tu rūpiniesi, kaip tu kalbi… Aš matau Tavo veidą, tavo bruožus. Nuolatiniai sapnai skaidrina mano gyvenimą tais vaizdais. Kiek sunkiau man su Dalia. Nepavyksta man įsivaizduoti, kaip ji dabar atrodo, kaip ji dirba ir galvoja, ką gi, po mokyklos baigimo aš jos nesu matęs. Mano brangios, mano gerosios dvasios! Kad Jūs žinotumėt, kaip aš Jus myliu, kaip aš ilgiuosi!.. Na, apie tai nėr ką kalbėt, rašyt… Kokių man žodžių reikia? Abejoju, ar mane iš kalėjimo išleis – per dažnai tai jau buvo žadėta. Kai netikėtai kuomet mane paliuosuos, kurį laiką aš negalėsiu dirbti protinio darbo – mano dvasia, mano nervai yra visiškai išsemti. Abejoju, ar Tau pavyks mane aplankyti. Berlyne ar kur kitur aš esu nereikalingas – esu nedarbingas. Pasilsėt galėsiu tiktai namie, pas Tave ir Dalią. Todėl nedarau jokių planų ateičiai. Tebūnie kas bus. Aš jaučiu Jus abi taip arti – kad man atrodo, kad aš tik vakar su Jumis buvau – mano mielos, mano brangios! Pabučiuok širdingai Dalią!
Nerašyk man daugiau kaip 60 eilučių (eilučių ilgumas nenustatytas!).
Ačiū Tau, Vanduk, ačiū!
Ir bučiuoju Tave širdingai!
Tavo Baliukas
Stutthof
1943.IX.26
Vanduk, Rūpintojėle mano! [šitie žodžiai originale parašyti lietuviškai]
Vakar (IX.25) vėl gavau Tavo laišką, ir naktį vėl Tave sapnavau. Vanduk! Vanduk! Taip daug norėčiau Tau parašyti, bet per daug tave gerbiu, kad šitame laiške galėčiau apie mano jausmus rašyti. Nelaimėj reikia būti išdidžiam. Aš jaučiu ir suprantu Tavo rūpesčius, ypač sąryšy su pasauliniais įvykiais. Galima būti ramiems, velnias nėra toks baisus, kaip jį maliavoja. Ypatingai Vilniaus gandų nereikia rimtai imti. Aš sėdžiu stipriai ir tvirtai! Poryt persikeliam į žiemos barakus. Kai mus pagaliau paleis, greičiausiai ne į Berlyną, bet į Lietuvą. Gal tu gali man atsiųsti: 1) paliudytą pono Fritsch pažymėjimą, 2) pono Vilniaus gebietskomisaro raštą, kad jis leidžia man gyventi Vilniuje ir Vilniuje atlikti tą darbą, kurį man paskyrė Universitetas, kadangi Vilniuje yra mano per 20 metų surinktoji biblioteka, mano archyvas, mano mokslo medžiaga ir tt. Aš nebeturiu pirštinių. Žiemai man bus reikalingos senos sportinės kojinės – storos. Pereitą savaitę esu gavęs Tavo pakelį (su pyragaičiu), ankstyvesnis buvo su taboka. Atsiųsk man dar mano tabokos – draugai padeda man ją naikinti. Su rūkalais pas mus trumpa. Labai gaila, kad mūsų draugų siuntiniai nusiųsti atgal. Nereikia paketų siųsti apdraustu būdu (iš Rimkienės esu gavęs).
Mano miela, mano geroji Vanduk! Kaip aš norėčiau būti su Tavim – dirbti ir kurti. Dabar aš rasiu naujas spalvas, naujas melodijas – ir visa tai bus Tau ir Daliai, aš taip ilgiuosi kūrybos darbo. Mano dabartinio gyvenimo beprasmingumas mane stačiai pjauna. Mano miela, mano geroji Vanduk! Bučiuok Dalią, sveikink pažįstamus, kurie manęs dar nepamiršo! Geroji Vanduk!
Tavo Baliukas
Stutthof
1943.X.5
Adreso pakeitimas:
Block XI
Vanduk, Rūpintojėle!
X.2 esu gavęs 2 Tavo atviruku ir X.4 – paketėlę.
Vanduk, ar tu mane girdi?
Tavo Baliukas
Stutthof
1943.X.12
Vanduk, mylima!
X.7 esu gavęs paketėlį, X.10 – atviruką, pinigus ir obuolius iš Dalios ir vėl X.12 – du siuntiniu. Ačiū tūkstantį kartų! Aš esu labai susirūpinęs Tavo ir Dalios tolimesniu gyvenimu. Ar Jūs paliekate mieste? Deja, aš nieko negaliu Tau padėti – daryk viską kaip pati išmanai ir kaip jauti. Jeigu aš galėčiau būti dėl Jūsų ramus, mano gyvenimas būtų kur kas paprastesnis. Aš nežinau, ar aš galiu Tave dar apsunkinti paketų siuntimu. Aš spėju, kad Tu pati turi nedaug maisto, siųsk man ką gali, tik abi su Dalia nebadaukite. Žiemai norėčiau turėti: 1) kokias nors pirštines – neturiu jokių, 2) storas, vilnones kojines (senas sportines), 3) daugiau taboko (mano senojo), – draugai man padeda jį naikinti, 4) tavo specialų kavos mišinį – ją man gydytojai pataria, 5) rašalo plunksnai (Dalia žino kokio), 6) vieną pakelį languoto ir 1 pakelį rašomojo popieriaus iš mano knygų spintos, 7) mosties nuo egzemos (knygų spintoj, vidury, viršuj, už knygų). Man labai nemalonu, kad rašau Tau tokius reikalų laiškus. Dūšioje esu visad kartu su Jumis, nuolat jaučiu Jūsų rūpesčius ir vargus, visad norėčiau Jums padėti. Čia vis esu senoje vietoje raštinėje – prie darbo laikas greičiau praeina. Aš neišpasakytai Jūsų ilgiuosi, bet tam niekas man negali padėti. Apkabink, bučiuok mūsų mielą Dalią – aš didžiuojuos turėdamas tokią dukterį – aš myliu ją begaliniai. Sveikink tėvą ir pažįstamus, kurie manęs dar nėra užmiršę. Aš gana aiškiai įsivaizduoju Jūsų gyvenimą. Aš žinau, kaip Jums sunku yra per gyvenimą irtis. Na, ką gi. Bučiuoju Tave ir Dalią, mano gerosios dvasios, būkit sveikos!
Jūsų Baliukas
(Tęsinys kitame numeryje)
* Mūsų tarnaitė Vilniuje – V. S.
* Vokiškai rašytame laiške išplėstinis kreipinys užrašytas lietuvių kalba. Tai – pirmasis laiškas, rašytas iš Štuthofo, kuriame B. Sruoga į žmoną kreipiasi lietuviškai.
* Kazį Borutą.
* Muzikas Antanas Krutulys – iš savo ūkelio Jerozolimkoj prie Vilniaus jis šelpė mieste gyvenusius lietuvius maistu, taip pat ir mus. – V. S.
* Vladimiras Zubovas – V. S.
** Mykolas Biržiška – V. S.
* Čia paminėtieji lenkų rašytojo Vyspianskio žodžiai: „Miales, chamie, zloty rog – ostal ci się ino sznur!“ (Turėjai, chamai, aukso ragą – pasiliko tau tik virvė!). – V. S.
* Antanas – Smetona, mirė 1944. I. 9 Clevelande, USA – V. S.
Jurgis – Baltrušaitis, miręs 1944. I. 3 Paryžiuje – V. S.
** Sakinį mėlynu tušinuku pabraukė ir šalia savo inicialus užrašė V. Sruogienė.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Brangiausieji Tėveliai
2013 m. Nr. 10
1960 metais dienos šviesą išvydo ilgai laukta knyga – solidi, lietuviška drobele aptraukta – „M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę“. Ją sudarė Valerija Čiurlionytė-Karužienė. Žodis krito kaip grūdas į išalkusią dirvą. Reikia tik pagalvoti, kokia epocha buvo ką tik pasibaigusi! Dar visai čia pat 1953 metai (Stalino mirtis) ir 1956 metai (Stalino nuvainikavimas). Ir visai nenuostabu, kad žmonės laukte laukė žemės atodūsio. Ir sulaukė – į mūsų kultūrą prabilo genius loci, tikras M. K. Čiurlionis, tikras jo žodis. Knyga skroste perskrodė stalinizmo ir komunizmo luitą – Lietuva gavo šansą pažvelgti į savo ištakas.
M. K. Čiurlionis prabilo į mus savo pasaulėžiūros, estetikos ir etikos mintimis. Atskirą knygos dalį sudarė laiškų pluoštas. Jų tarpe – laiškai Sofijai, savo sužadėtinei ir žmonai.
1973 metais, artėjant M. K Čiurlionio 100-osioms gimimo metinėms, Vytautas Landsbergis šiuos laiškus paruošė spaudai atskiru leidiniu, surūšiavo ir pakomentavo. Mirties 100-mečiui sudaryta nauja knyga (2011), jau be dirsčiojimų į sovietinę cenzūrą. 57 laiškai papildyti kultūros kontekstu. Šiame leidinyje pagaliau paskelbtos ir kelios ištraukos iš paskutiniojo M. K. Čiurlionio laiško. Kodėl tik kelios? Ir kodėl tik su vienaprasmiu komentaru?
Paskutinieji M. K. Čiurlionio metai, praleisti Pustelnike, šaukte šaukiasi teisingumo. Kaip juos nugyveno genijus? Kiek toje baisioje tyloje buvo ligos, kiek tariamos ligos, kiek prievartinio „gydymo“? Klausimai pilasi kaip iš gausybės rago. Atsakymų nėra.
Savo prisiminimuose Jadvyga Čiurlionytė užrašiusi: „Ir štai pavasariop /1911 m./ atėjo Stasio laiškas, kuris mus sukrėtė: „Kastukas pasveiko!“ Viltis nušvietė artimuosius. Tačiau ji čia pat ir užgeso: šv. Velykų savaitę Mikalojus Konstantinas išėjo anapilin.
Vargu ar džiugus šis faktas – kad tik dabar, praėjus 102 metams po M. K. Čiurlionio mirties, „Metai“ pagaliau skelbia visą paskutinįjį jo laišką. Tačiau tai reikėjo padaryti, nes be jo mes negalime matyti „viso Čiurlionio“.
Arvydas Juozaitis
Iš lenkų k. vertė Algis Kalėda
[1910.XII]
Brangiausieji Tėveliai.
Pirmuose savo laiško žodžiuose sakau Garbė Jėzui Kristui, kuris ką tik užgimė. Tikiuosi, kad atsakysite Per amžių amžius amen, visi kaip vienas Čiurlionių Šeima. Senas jaunas Didelis mažas liesas riebus trumpas storas plonas gležnas silpnas, stiprus ligotas paliegęs, kurčias aklas nebylys, kvailas protingas išmintingas, durnius mažakalbis ir plepus, išvaizdus ir bjaurus, gražus ir šlykštus, kvepiantis ir smirdintis, skylėtas ir sulopytas, [suvytęs (?)] ir išdžiūvęs, sąmojingas ir nerangus kelmas, vienu žodžiu, visos sielos, garbinančios Viešpatį Dievą ir gimusios, paleistos bet kokiu būdu iš kūno. Visi taip [sakote], o aš savo laiško pokalbį tęsiu toliau ir taip sakau. Kas ten pas Jus, tokie jūs anokie, girdėti, kaip [kodėl] tas teisėtai atsiradęs, [vos truputį] panašus į savo motiną. Vėliau turėtų būti mandagus, gerai išauklėtas ir mielas, beje, veršiukui tokių gerų bruožų įgyti nesunku, jie visada mieli, malonūs ir simpatiški. Su motina karve turi gerai bendrauti, sugyventi santarvėje ir pavyzdingai, jokių nesusipratimų niekada neturėtų būti. Jokiu būdu. Karvė, kaip manau, kainuos apie 80 rublių, ir tai jau su sūnumi arba dukra, o jeigu ne – tai ir 90 arba 100-tą; tiek sugebėtume. Vienu žodžiu, karvė galėtų kainuoti iki 150 rublių, na, ir taip. O dabar [dar] šieno karvei, pirmai pradžiai 10 maišų, tik gražaus, gegužę [pjauto]. Ir [dar] 20 pintinių pelų, o vėliau tai jau tik reikės melžti ir gerti pieną. O tai lengva, juo labiau kai pienas baltas ir riebus bei skanus. Gera karvė neturėtų pieno gailėti ir turėtų per dieną duoti nuo 8 iki 14, 20 gorčių. Pieną bus galima pardavinėti po 5 [?] kvortą, ir brangiau, arba daryti iš jo labai skanius sūrius, sūrio pyragą, pasukas, sviestą, grietinę, grietinėlę; įvairių rūšių sūrius – kaip šveicarišką, olandišką, lietuvišką, žemaičių, Rokforo, [Pri Rozentovo (?)], vengrišką brinzą ir apskritai viską, ką tiktai įmanoma. Apskritai, kai karvė yra, tai jau yra ir didelė įvairovė – ir to, ir ano, ir nieko netrūksta. Su karve žmogus nepražus – tai visas palivarkas, tai turtas, tai lobis, ir ką aš čia tuščiai kalbu. Karvė tai yra Karvė, net pats Nietzsche kalbėjo, kad Karvė – tai atrajojantis [kramtantis] gyvūnas ir patarė, kad žmonės daugiau kramtytų, nes tai labai geras įprotis, ir būtinai reikia pirkti karvę, taip. Taigi dabar reikia jos paieškoti, surasti. Važiuoti į Seirijus, į Merkinę, į Marcinkonis, Varėną, į Pariečę, į Gardiną, į Ratnyčią, į Mizarus, į Baltašiškę, Janapolį ir t. t.
Tai tokie juokai. Taip, o dabar vėl apie ką kita. Apverskime karvę [uodega į viršų] ir pažiūrėkime, kas tenai matosi. Taigi visų pirma mus nustebina, kas yra po uodega. Nieko įdomaus, o vis dėlto geras dalykas. Tad pašnekėkime tik dar truputį. Taigi tokia karvė jau yra, ir viskas gerai, pasižiūrėkime į visa tai iš arčiau.
Karvę, suprantama, reikia prižiūrėti ir gerai pašerti; kai bus šieno, tai viskas bus gerai. Tad toliau kalbu, jog tvarka, matome, kaip viskas į gera išvirsta. Reikia tik pagalvoti, apsvarstyti. Karvė jau nupirkta, šieno yra pakankamai, nieko netrūksta, turbūt tiktai paukščių pieno. Tačiau tai šen, tai ten, tai čia matome, kad dar ano trūksta, o tas nesutvarkyta etc. Tvartelį reikia gerai aptvarkyti, na, ir taip. Ką ten daugiau, aha, tegu Tėtis pirmiausia gerai sutvarko tvoras, vėliau stogą, dar vėliau [pamatus], langus etc. Bet Darbo bus, oi, bus, tačiau darbas mylimas, nes savo [namuose] ir sau – buitį pagerinti, kad būtų gerai, nepaprastai gerai, geriausiai geriau negu pas [kitus] žmones.
Siunčiame čia truputį [pinigų (?)], tegu Tėtis iškart nuperka medžiagų namo remontui. Reikia jau ruoštis, Pavasaris čia pat; lentelių reikia porą tūkstančių nupirkti, na, ir statybinių medžiagų, kadangi statysime naują trobesį. Na, ir taip. Iš mano kambarių prašom į balkoną išnešti paveikslus, kad išdžiūtų, nes, atrodo, netrukus bus reikalingi. O dabar pakalbėkime apie ką kita. Pavyzdžiui, girdėjau, kad Čiurlioniai pirko paršiuką, o veikiau kiaulikę; taigi sveikinu; taip, taip, kiaulė labai gerai, bet karvė taip pat, o dar geriau. Taigi dabar visų pirma ilgėkimės [laukime] Karvės. Karvė, kaip žinia, turi būti gera, išvaizdi, meili, simpatiška, turi būti su uodega, ragais, galva, [turi turėti] keturias kojas, pilvą, drėgną snukį, baltai rausvą liežuvį ir t. t. Visa tai labai lengva į karvę žiūrint surasti. Ši karvė privalo nemėgti raudonos spalvos, turi būti veršinga ir būti nors su vienu veršiuku.
[Reikia] džiaugtis ir juoktis iš džiaugsmo. Aš, pavyzdžiui, kai pasakysiu vieną dalyką, tai visi taip apsidžiaugs, kad net baisu. Kalbu apie Petriuką; jis vargšas jau nusikamavo sėdėdamas tuose Druskininkuose, tad nusprendėme jį paimti į Piterį ir atiduoti į konservatoriją, tegu turi, tegu mokosi, tiktai reikia, kad Petriukas imtų plušti daugiausia su Harmonija, nes reikės laikyti egzaminą, o tai ne juokai, Peterburge baisiai kala, taigi reikia ir gerai pasirengti. Petriukui reikia išlaikyti kontrapunktą, ir privalo išlaikyti gerai, kad man nebūtų gėda – na, ir tikiuosi, kad išlaikys kuo geriausiai. – Taigi Švenčių, vadinasi, ruošiamės, ir važiuoja Petriukas, Jasiukas, Valė, Tėtis, Mama. O mama važiuos į Vilnių, kad pagaliau išsigydytų tą akį ir dantis. Ten yra l. [abai] geri daktarai ir dantistai. Gimbutaitė [owna] neabejotinai už darbą nieko neims, tiktai už medžiagas – taigi kainuos kelis zlotus ir keliolika grašių, o tai smulkmė. Dabar toliau.
[Ir t. t.] Kai mes atvažiuosime, tai padėsime ir Žodžiu, ir darbu. Tik prašau, nesibarkite su mumis, nes mes to nemėgstame. Na, ir taip. Šulinį taip pat reikia kuo greičiau sutvarkyti ir apskritai reikia susiimti. Tėtei tikrai netrukus bus kokia nors gera vieta, rašiau Kunigui Jarulaičiui, žadėjo, kad išsistengs ką nors gero, na, ir taip, o dabar prašau. Kai atvažiuosime, tai geriau pasitarsime, o dabar prašau tiktai prisiminti, kad mes iš visos širdies trokštame, kad būtų gerai, na, ir suprantama, kai atvažiuosime, tai iškart kibsime į darbą. Ko jau ko, o darbo lig valiai, šis prie vieno, tas prie kažko kito, pamatysite, net dulkės rūks. Svarbiausias dalykas, kad būtų geras sutarimas, o kitkas – niekai [prieššventinių dienų (?)], ot, ir gerai bus. Tuojau pat imsimės šulinio daržo karvės medelių veršiuko, imsimės namo stogo lubų langų durų krosnių tvoros priebučio priemenės ir visko. Taip pat gerai būtų viso to imtis su įkarščiu, kaip mums ir pritinka. Nei darbo, nei pinigų nereikia gailėtis, kadangi, kaip žinoma, tai yra menkas ir įgyjamas daiktas, o [pinigų] šiais metais turėsiu daugiau kaip proto, kaip dumblo, kad tik, duok Dieve, užtektų fantazijos, kur juos dėti, tai jau su kitais dalykais bus gerai.
O dabar tai jau viską aptarėme, na, ir taip.
Verčiant atsargiai, atsižvelgiant į galimas autoriaus intencijas, taisyta skyryba, kadangi M. K. Čiurlionis, kaip atrodo, – ypač laiško pradžioje – sintaksinius darinius grupuoja į tam tikras sekvencijas, išskirtas kableliais. Kadangi kai kurie fragmentai nėra rišlūs, galimi vertimo nenuoseklumai. Taip pat siekta išsaugoti kolokvializmus ir pašnekesiui būdingus jaustukus, pasikartojimus. Neaiškūs originalo žodžiai, taip pat galimi vertimo variantai rašomi laužtiniuose skliausteliuose. – Vertėjo pastaba.
Aldona Elena Puišytė. Ką gyvenimas įrašė
2013 m. Nr. 7
Atminties slėpinys
Prisiminimai yra vienintelis rojus,
iš kurio mūsų niekas negali išvaryti.
Jonas Paulius II
Aurelijus Augustinas savo „Išpažinimuose“ atsiduso su nuostaba: „Didžiulė yra atminties galia, bauginamai didžiulė, mano Dieve, gilus ir beribis ruimas. Kas yra pasiekęs jo dugną? Ir tai yra dvasia, ir tai esu aš pats! Kas tad aš esu, mano Dieve?“
Iš tiesų, kaip ir kur išlieka mumyse visi prisiminimų įrašai ir atspaudai, artimųjų veidai? Kas vienatvės ar nemigos valandą atsuka laiko juostą ir rodo užmirštus vaizdus, iškylančius ir ryškėjančius iš naujo sąmonės ekrane? Kyla vienas po kito atminties erdvėje ankstyvos vaikystės vaizdai, blykčioja – daiktų formos, spalvos, garsai, kvapai. Prisikelia, kalba, džiugina ar liūdina. Švysteli išėjusiųjų į amžinybę artimųjų veidai, ataidi jų žodžių nuotrupos…
Įstabi atminties galia. Užsimerkiu ir matau gražią tėviškės sodybą Jurgeliškiuose. Šlaite žydi žibutės ir baltažiedės. Gandralizdyje kleketuoja gandras. Ant aukštai ištemptų laidų sutūpę sūpuojasi ir krykštauja būriai kregždžių. Srūva skaidrūs Antvardės vandenys, juose blykčioja mažyčių raudžių pulkai. Saulėtas šventadienis. Antai atvirame seklyčios lange lengvas vėjas plaiksto baltą muslino užuolaidą, už jos pasirodo nušvitęs mamos veidas… Staiga – iš kur? – brolio Poviliuko (jau mirusio) balsas, varpeliais puoštų kamanų žvangesys, prunkštimas žirgų, tėčio kinkomų į geltoną brikelę ant risorių (vadindavom ją karieta)… Regiu ir save, apvilktą žydrom gėlytėm marguojančia gelsvo kartūno suknute, lakstančią Paantvardžio pievoje tarp žydinčių snaudalių ir smilgų. O vakare virš lovelės palinksta mamos veidas, nes aš bijau likti viena. Mama ramina ir pasakoja apie angelą sargą, budintį prie kiekvieno vaiko. Ir aš ramiai užsnūstu, girdėdama baltų jo sparnų šlamesį galvugaly…
Auštantis rytas, langas pravertas į ūksmėtą žydintį sodą su žaliais šešėliais ant žolės. Girgžteli sodo varteliai, kažkas ateina pro klėtį smėlėtu taku. Vaikiško smalsumo genama, pašoku iš lovelės, bėgu prie lango: a, tai ankstyvas kaimynas Kaziukas, kartais pašokdinantis mane ant kelių – „kius kius į Šakius pyragėlių pirkti…“ Nušvitusioje atminties erdvėje matau kaimo vyrus, girdžiu dalgį, plakamą prieš šienapjūtę, eis pjauti rasotų baltųjų dobiliukų. Moteris regiu, velėjančias žlugtą prie Antvardės. O jų vaikai dūksta sekmadienio popietę su mumis pjuvenų „kopose“ prie tėčio lentpjūvės. Net atrodo, kad užuodžiu tik vakar išpjautų sakuotų eglės lentų kvapą. Matau seses, apvaliaveides paaugles, gėlyne skinančias lelijukus…
Kur visa tai įsirašė? Kaip? Kokioje atminties (pasąmonės? viršsąmonės?) juostoje? Kokiam sielos veidrody atsispindi tarsi atgiję iš naujo? Susiburia atsiminimai, jie kuždasi, juokiasi ir verkia. Švinta veidai, vaizdai, tokie gyvi ir spalvingi. Nesuprantu kaip, jei visa jau anapus laiko, jei ne vieno iš tų žmonių likę tik fotografijose dylantys bruožai, daiktų – tik vardai žodyne? O ir aš jau toli nuo ano laiko. Čia gyvenę žmonės paliko savo buvimo ženklus. Jų delnų šiluma susigėrė į liestos obels kamieną. Sūrus prakaito lašas darbymety nukrito į išartą dirvą. Minčių ir jausmų energija pasklido erdvėje. Giesmių ir dainų aidai, šventadienių vakarais aidėję Antvardės pakrantėse, atsimušę į Paantvardžio giraitę nuskendo upelės vandenyse. Gūdžios pokario metų raudos ištirpo vakaro sutemose. Jaučiu visa tai širdimi, o ypač ryškūs praeities vaizdai iškyla, kai nūnai aplankau sodybos griuvėsius, apaugusius dilgėm ir kiečiais… Gal toje erdvėje yra išlikę praeities įvykių įrašai – kas žino? Ir mes nežinome, kokius ženklus paliekame nematomo visatos archyvo manuskriptuose. Kodėl ir kaip viskas saugoma atmintyje, net kadaise atrodžiusios nereikšmingos smulkmenos? Išblukę vaizdai ūmai atgyja ir iškyla, ryškėja, prabyla iš naujo. Kažkas atrakina atminties duris ir šviesos spindulys apšviečia slapčiausius jos užkaborius.
Mano vaikystės kaimo vaizdai tebėra many kaip unikalus įspaudas atminties pergamente. Žinau, jis vienintelis, kito tokio nebus. Žiburiai čia žibėjo vakarais tarp giraičių, pakeleiviui rodydami kelią į svetingą sodybą. Dabar tik many, tik mano atminty nelyg amžinybėje viskas atsikartoja. Bet juk nieko nebėr, tai iš kur many viskas taip gyva? Juk beliko ten tik tėvų kapas Girdžių bažnytkaimio šventoriuje. Ten žydėjo tamsiai mėlynas našlučių aksomas ant mamos širdies, aną tolimą pokario pavasarį pasodintas, ankstyvos netekties graudusis ženklas… Vis dar meldžiasi mano krašto žmonės toje pačioje medinėje bažnytėlėje, kurioje andai ir aš kartojau savo maldas.
Aiman, jau tik sapnuose žydi pelargonijos vaikystės lange. Žvelgė pro jį didžiaakė mergaitė nuostabos pilnu žvilgsniu į pasaulį, nes dar nežinojo, kas jos laukia pradėtojo kelio vidury. Ir gerai, kad nežinojo. O gal kažkas jos sielos gelmėse jau ir žinojo? Niekas tada nesuprato, ko taip graudžiai pravirkau tą vakarą, kai ėmė degti artimo kaimyno Vasiliausko jauja, o žmonės bėgo su kibirais prie Antvardės, sėmė vandenį ir gesino gaisrą. Gal tai buvo būsimų negandų nuojauta?.. Vyniojasi vidinė atminties juosta. Gal ta pati, kuri išsivynios ir „Gyvenime po gyvenimo“? – kaip Raimondo Mudžio tyrimuose paliudyta.
Ar įmanoma atkurti praeities visumą su andai svarbiom smulkmenom? Deja, iškyla tik atskiri fragmentai, vaizdų iškarpos, žodžių nuotrupos… Kaip ir bundant iš sapno: kartais niekaip nesiseka atkurti kažko, rodos, labai svarbaus, regėto sapne ir atpažinto. Žybteli nereikšmingos smulkmenos. O vėliau supranti, kad tie maži dalykai gal ir buvo patys svarbiausi, tik prie jų buvai taip arti, kad net nepastebėjai. Slėpininga atminties galia iš slaptųjų saugyklų kartais iškelia, rodos, visiškai nesvarbius dalykus, bet gal širdžiai be galo artimus.
Atmintis man – metafizinis slėpinys. Ji tarsi padeda susigrąžinti prarastą laiką, praeičiai suteikia gelmės ir prasmės. Joje – šaknys, laikančios ir maitinančios dabartį. Kaip ženklas paveldėto žiedo antspaude – ką ji primena, į kokias gilumas veda sapnuose, regėjimuose, nuojautose? Atsisakyti praeities, gyventi tik dabartyje reikštų plaukti per gyvenimo paviršiaus putas. O prisimindama ir kalbėdama apie praeitį, aš tarsi vykdau kūrybinį perkeitimo ir įprasminimo aktą. Galbūt, klaidžiodama slėpiningoje atminties erdvėje, rašydama apie būtąjį laiką, tarsi toji pasakos našlaitė Elenytė aš išsivesiu jau sulaukėjusias sodo obelis, andai žemėm užverstą šulinį su jame nuskendusiu mėnuliu, mamos pasodintą tamsmėlynes uogas nokinusį vynmedį ir, įsėdusi į tėčio obuolmušiais žirgais pakinkytą brikelę ant risorių, išvešiu viską į saugią kūrybos erdvę, taip apsaugodama praeitį nuo raganos griovėjos – užmaršties? Juk ne veltui Heidegeris kalbą yra pavadinęs „būties namais“, o meno kūrinį – „būties atvirumo vieta“. Tuose būties namuose aš ir trokštu apgyvendinti praeities blyksnius, kad neprapultų niekio dulkėse.
Štai genties artimieji susirenka atminties erdvėje, būriu apsupa mane arba nelauktai įsiveržia į sapnus prašydami, kad papasakočiau jų, paprastų žmonių, nepaprastus likimus. Jų akys, žvelgiančios iš senų fotografijų, tarsi klausia: ar tik kunigaikščiai ir karžygiai lemia tautos lemtį? O mes? Ar nemylėjome šitos žemės, ar nesėjome rugio duonai kasdienei ir kviečio – Amžinajai, dalijamai sekmadieniais parapijos bažnyčioje? Ar ji nepabarstyta mūsų prakaito druska? Kažkas pasakys: jūsų genų ženklai lieka vaikuose ir vaikaičiuose. Taip, iš tiesų lieka. Tačiau jie turi savo gyvenimus, kuriuos jiems reikės išmokti gyvent patiems, atrasti savąjį vienintelį kelią. Deja, jau nebėra tų giliųjų šaknų gimtosios žemės dirvoje. Išgriauti nuo amžių saugoti senieji židiniai, tamsa ir pelenai užklojo išgęsusias jų žarijas. Antai prie gimtosios sodybvietės uosyje tebėra įkeltas gandralizdis. Bet jame nekleketuoja gandrų šeimyna, nes ir jie apleidžia sodybą, kai iš jos išvaromas šeimininkas. Atvažiavę vaikai ir vaikaičiai neberas čia vietos susėsti prie bendro stalo, kur galėtų prisiminti genties paveldą ir šaknis…
Kai žvelgiu į praėjusias dienas, daug kas jau atrodo panašu į sapną. Kūdikystėje šviesų ir džiugų, paauglystėje ir jaunystėje – okupacijų šiurpu sukrėstą… To, kas išgyventa, užtektų ne vienai knygai. Čia, prie senos upelės Antvardės, prasidėjo mano genties istorija, graži, graudi ir gūdi. Čia jau baigiantys išnykti jos atminimo pėdsakai.
Dabar tariu sau: dar laikas,
kol žemėje duoto tau laiko yra,
nors krenta sekundės, jos trupa
ir virsta į niekį, jei nesulaikytos,
skubėki, kol skirto tau laiko yra,
kalbėki dabar, širdie neauksaburne,
kas nebuvo ištarta andai, byloki,
kas paslėpta buvo tavy ligi laiko,
kurio su laiku ir visai nebeliks,
nes trumpas šis trupantis laikas
ir tokio daugiau niekada nebebus.
Vaikyste, tolstantis sapne…
Kai vaikystėje sykį paklausiau mamos, iš kur aš atsiradau, šypsodamasi pasakė: „Radau Antvardės upelėje. Vieną vakarą ėjau kojų plauti, ogi žiūriu – atplaukia mažas luotelis. Iš meldų nupintas, baltažiedėm apkaišytas. O jame guli maža mergytė. Tokia didžiaakė, šilko vystyklėliais suvystyta. Labai ji man patiko, paėmiau ir parsinešiau…“ Žinoma, patikėjau. Ar galėjo būti kitaip? Tik jau paaugusi sužinojau, kad gimiau šerkšnotą viduržiemį Vytauto Didžiojo metais. Bet tada mama jau kitaip paaiškino mano gimimą.
Ji žinojo daug pasakų ir legendų, vaizdžiai jas pasakodavo. Iš kur visa tai? Gal buvo girdėjusi iš savo mamos ar močiutės, gal perskaitė knygose, o gal ir pati ne vieną sukūrė? Apie nekrikštyto vaiko vėlelę: „Einu ankstyvą rytą į šlaitą šilbaravykių rinkti, girdžiu, kažkas tarp nukritusių lapų šiušena „šiu-šiu-šiu, šiu-šiu-šiu…“ Ogi iššoka mažas vaikelis. Baltais marškinėliais, basas. Plaukučiai gelsvi, garbanoti. Kaip aniuolėlis iš švento paveikslo. Jau buvo ruduo, vėsoka. Iš kur jis čia? Einu prie jo artyn, galvoju: vesiuos namo, aprengsiu, pavalgydinsiu. O jis bėga pro šalį ir graudžiu balseliu maldauja: „Išrink man vardą, išrink man vardą…“ Supratau: nekrikštyta dūšelė pakrikštyti prašo. Nubėgau prie Antvardės, pasėmiau vandens ir, žegnodama vaikelį, tariau: „Aš tave, Rapolai, krikštiju vardan…“ Kai tik peržegnojau, pasakiau „amen“, vaikelis bemat prapuolė iš akių…“ O jei tarp sausų beržinių pliauskų papuldavo drėgnesnė ir degdama imdavo keistai „cypti“, mama sakydavo: „Kenčianti čyščiuje dūšelė maldų prašo, sukalbėkime „Amžiną atilsį“ už tas, kurių niekas neprisimena…“
Kalbėdavo apie laumes, vakarais skalbiančias žlugtą Antvardės sietuvoje ir džiaustančias ant pakrantės karklų: „Tą pavakarę pievas buvo užgulęs rūkas, sunku ką nors įžiūrėti, bet girdžiu, „taukšt taukšt, taukšt taukšt“ kultuvės taukši. Einu arčiau, matau – penkios laumės Mėlynės sietuvoje ant liepto žlugtą skalbia. Viena atsigręžė ir taip piktai į mane pasižiūrėjo, kažką suburbėjo, kad aš nusigandau ir bėgte namo. Supratau, kad prie laumių geriau nesiartinti…“ Dar pridėjo: „Ir jūs, vaikeliai, neikit prie Mėlynės, kad laumės į gelmę neįtrauktų. Jos ten gyvena po juodalksnio kerplėša…“ Šis pasakojimas, be abejo, buvo ir perspėjimas mums, kad vieni neitume prie Mėlynės sietuvos ir nenuskęstume, nes ten labai gilu. Ir maudytis anksti pavasarį neleisdavo, perspėdavo: „Galėsit maudytis, kai peržydės vanduo…“ Sakydavo, kad tik laumės anksti pavasarį per pilnatį maudo savo vaikus. O jiems tos maudynės labai nepatinkančios, nes neperžydėjęs vanduo baisiai šaltas, tai jie klykaują lyg pelėdos.
Pasakodavo apie Dainių pelkėje už Jurbarko klaidžiojančias klystžvakes, kurios klaidindavo spanguoles renkančias moteris. Sakydavę žmonės, kad tai paklydusios dūšelės, geidžiančios suklaidinti ir kitus… Ir apie kipšiukus, toje pelkėje krečiančius visokias zbitkas… Pranciškų Agotėlei taip susukę galvą, kad nebežinojusi, kur esanti. Jai atrodę, kad saulė šviečianti iš šiaurės pusės, o už medžių slapstosi ir seka ją kažkokių keistų būtybių šešėliai. Persigandusi numetė krepšį su spanguolėm ir bėgo pakniopstom, kol parkrito palaukėje… Gaila, kad niekas tų pasakojimų neužrašė, o laikas daug ką ištrynė man iš atminties. Būdavo ir visokių iš pagonybės ataidinčių perspėjimų: „Nelaužyk šermukšnio šakelių – dantys išbyrės… Nemesk į ugnį žalio medžio – protėvių dūšelės verks… Kambaryje nešvilpauk – kipšiuką prisišauksi…“ Raminimas griaudžiant griaustiniui: „Nereikia nieko bijot. Trankos perkūnas, žaibai žaibuoja, o Dievo galybės nieks pergalėt negali…“
Kartais sapnuoju spalvotus sapnus. Tarsi būčiau ant ribos tarp sapno ir prisiminimų. Regiu bėgantį dulkančiu keliuku per baltųjų dobiliukų lauką dar mažą, jau mirusį savo brolį Poviliuką. Mamą regiu žydinčiam sode, jos veidas nušvitęs ir jaunas. Ji sėdi pietinėje klomboje tarp gėlynų, jos mėlyno aksomo suknelė apkritusi vyšnių žiedlapiais… Iškilo vaizdai net iš to laiko, kurio iš tiesų negalėčiau prisiminti. Tik žmonių veidai juose neryškūs lyg iš ūkanų išplaukę… Kažkas nesuvokiama! Ar tai vaizduotės kūryba, ar taip atsiveria giliosios praeities gelmės? Kam ir kodėl? Kodėl nesapnuoju pokario baisumų? Tarsi kažkas juos užblokavo atminty. Bet juk atsimenu, tik nesapnuoju. Ir ačiū Dievui.
Man ir vaikystė yra lyg slėpiningas, kažkada susapnuotas, tolstantis sapnas. Klausiu savęs: ar tai aš – ta tamsiaplaukė mergaitė, vilkinti gelsvo kartūno suknute, nuberta mėlynom gėlytėm, kartais ir dabar atbėganti į sapną? Iš ten, kur spindėjo žydra dangaus skliauto erdvė virš sodybos ir giraičių. Iš ten, kur nušvisdavo pavasariai su paukščių ulbesiu ir bičių dūzgesiu žydinčiame sode ar senoje dvikamienėje liepoje prie Antvardės. Pakrantės ievose ten kūkčiojo gegutė, akacijų krūme geltona volungė šaukė lietų. Žydėjo šlaite žibutės, baltažiedės ir violetiniai katilėliai. Snaudė žali ajerų kalavijai kūdros pakrašty, vakarais choru ten kurkė varlės. Iš pragręžto berželio kamieno tekėjo į ąžuolinį kubiliuką gaivinanti sula. Skraidė laumžirgiai virš upės, saulėje vaivorykštėm žėrėjo jų sparnai. Sruvo skaidrūs Antvardės vandenys, pulkais joje plaukiojo sidabražvynės mažos kuojos. Vos tik įbrisdavau į vandenį, jos ūmai iškrikdavo į šonus. O karštą vasaros dieną būdavo tokios tingios, kad galėdavau pagauti ir laikyti mažų delniukų kriauklėje su vandeniu, pasidžiaugti ir vėl paleisti į laisvę. Žuvinga buvo mano vaikystės upelė Antvardė: veisėsi joje lydekos, raudės, ešeriai, vėgėlės, kuojos, kitų ir vardų nebežinau. Gaudydavo jas iš karklų nupintais bučiais, graibstais ir tinklu, vadintu marška. Ją vilkdavo prieš srovę tarp krantų, o vaikų darbas – užėjus iš priekio pagaliais varyti žuvis į maršką. Iškėlę tinklą, imdavo tik dideles žuvis, o mažas paleisdavo atgal į vandenį.
Augau tradicinėje to laiko lietuviško kaimo šeimoje, tad buvau perspėta, ko daryti nevalia ir kas privaloma. Augom keturiese: turėjau brolį Poviliuką ir dvi seses – Saliutę ir Janutę. Tad buvo su kuo dūkti ir žaisti. Aš gi mažiausia – pagrandukas. Nebuvo didelio pertekliaus, bet nebuvo ir skurdo. Mano vaikystės aplinka – ne visai įprasta to meto kaimui. Pas mus dažnai užsukdavo svetimi žmonės, artimi ir tolimesni kaimynai. Atvažiuodavo jie išsipjauti lentų ar gontų į lentpjūvę. Ir dabar, rodos, matau juos, sėdinčius ant sukrautų prie lentpjūvės rąstų ir besikalbančius iki sutemos. O ir moterys kartais užsukdavo grįždamos iš Jurbarko turgaus karštą vasaros dieną – šaltu šulinio vandeniu atsigaivinti ar šiaip su mama pasikalbėti. Todėl namuose visada būdavo švaru ir tvarkinga, nes nežinia, kada ir kas gali užklysti.
Turėjome radiją su ausinėmis, kuris mums kėlė nemažai rūpesčių. Keturi vaikai, o ausinės tik vienos – kaip pasidalyti? Ypač laukdavom vaikų pusvalandžio, Pupų Dėdės ir jo anūkėlio Untanuko. Man tai būdavo džiaugsmai ir sielvartai. Buvau mažiausia, turėdavau laukti savo eilės, o ji ateidavo negreit. Vienąsyk baigėsi kantrybė, verkdama bėgau skųstis mamai, o ji neleido mažiausio vaiko skriausti. Brolis Poviliukas tada mane išvadino „gėda pelėda“… Bet tai tebuvo menki debesėliai džiaugsmu švytėjusioje vaikystės padangėje. Nebijojau griaustinio, nes tėtis sakė, kad mes „įžeminti“, perkūnsargiai saugo namus nuo žaibo, nors ir nesupratau, ką tie žodžiai reiškia. Virš namų buvo iškelta radijo antena. Ant aukštai ištemptų laidų supdavosi ir krykštaudavo kregždžių gausybė. Jų lizdų buvo pilnos pakraigės. Kaime sakydavo, kad laimingi tie namai, kuriuos mėgsta kregždės, jų nė žaibas neliečia.
Mokėjau vaikystėje džiaugtis mažais dalykais: nauju rūbeliu atlaidų šventei, spalvoto stiklo šukele ar auksaspalviu popierėliu nuo suvalgytų saldainių. Pasaulis atrodė jaukus ir palankus vaiko širdžiai. Tikėjau, kad už giraitės saulė nurieda į savo lovelę ir ten miega ligi ryto, nes taip sakė senelis. Viskuo tikėjau, ką sakė suaugusieji. Kad Velykų bobutė su voverytėm visą naktį dažo velykaičius, o prieš aušrą zuikiai važeliuose juos išvežioja vaikams. Kad Kūčių naktį gyvulėliai kalbasi žmonių kalba, o Trys karaliai keliauja pro mus į Betliejų lankyti užgimusio dieviškojo Kūdikėlio. Jais persirengę trys jauni vyrai ir juos lydintis angelas tuomet iš tiesų eidavo per kaimą. Labai nusivyliau pamačiusi juos čiuožiant ant užšalusios Antvardės. Argi karaliai gali elgtis kaip paprasti žmogeliai? Dar didesnį nusivylimą patyriau, kai angelas, atlydėjęs tuos Tris karalius, nusiėmė savo baltus aukso žvaigždėm nusagstytus sparnus ir pasidėjo ant suolo, o pats atvirto į paprastą kaimo vaikiną, likusį pas mus nakvoti. Trijų karalių šventės rytą mama šventinta kreida užrašydavo durų viršuje jų vardus: +K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Tos trys raidės lotyniškai reiškė prašymą ir palinkėjimą: Kristus tepalaimina šiuos namus; K (Ch – Christus), M (mansionem), B (benedicat). Tai buvo ir ženklas, kad čia gyvena gimusio Išganytojo išpažinėjai.
Keista. Juk viskas taip nutolę, o aiškiai prisimenu, netgi matau save žaidžiančią įstiklintoje verandoje medžio trinkelėmis iš tėčio lentpjūvės. Ant šviesių išplautų grindų krenta saulės spindulių pluoštai ir prie verandos augusio vijoklio lapų žalsvi šešėliai. Blyksi ir blyksi prisiminimų blyksniai… Menu: įsupta į didelę languotą vilnonę šiltą skarą (gal dar kūdikis?), nešama šerkšnotą žiemą į šlajukes. Kur mes važiuojame? Nežinau. Užmiegu liūliuojama varpelio aidesio, žirgo pasagų ritmiško bildėjimo į gruodą… Arba regiu dulkantį siaurą keliuką tarp baltųjų rasotų dobiliukų ankstyvą rytmetį. Širdis džiugiai šokteli – tai atvažiuoja dėdė Juozapas, visų mylimas ir visada laukiamas mamos jaunesnysis brolis.
Vasaros vakaras. Prisižaidusi, nusilaksčiusi basa per dieną jau nieko nebenoriu, krisčiau į lovelę ir miegočiau. Bet yra taisyklės, kurių privalu laikytis. Mama ima už rankos, vedasi takeliu per šlaitą Antvardės linkui. Brendu į skaidrų upelės vandenį, boluoja dugno akmenėliai. Prasidės kojų plovimo apeiga… Įsispiriu į senelio padovanotas mediniais padais šliurytes su aukso spalvos vinučių papuošimais šonuose ir kopiu su mama į kalnelį namo. Jaukus namų prieglobstis saugos baikščią vaiko širdį nuo supančio pasaulio grėsmės. Vienas keistas prisiminimas iš vaikystės andai virto eilėraščiu „Kodėl?“:
Vaikyste džiugioji, gulėjai
Žiedais lankoje apsiskleidus,
Tik nuostaba išplėstos akys
Ten švietė pro smilgas… Tyla
Sekmadienio gaubė meilingai
Laukus ir žibuoklių kalnelį,
Ir skliauto gilus mėlynumas,
Ir saulės vaiskus spindesys…
Kodėl man širdy ligi šiolei
Lemtingas akimirksnis švyti,
Kai slaptas būties įstabumas
Suspindo ūmai prieš akis?..
Pasauli! Aiman, aš nemoku
To grožio spalvų nutapyti,
Nemoku garsais išdainuoti,
Ką mirksnio tyloj išgirdau.
Buvo kaitri vaiskaus vasaros popiečio valanda. Ėjom su mama į pievą žolynėlių rinkti. Mama žinojo kiekvieno augalėlio vardą. Aš jos nuolat klausinėjau, mokiausi juos atpažinti. Galop nusibodo, atsiguliau tarp žolynų po žydru be debesėlių spindulingu dangumi. Aplinkui tyloje siūravo smilgos, vėdrynai, rasakilos, katilėliai. Ūmai išgirdau balsą, be galo švelnų, sklindantį iš tos begalinės skliauto žydrumos, tyliai giedantį, rodės, šaukiantį mane vardu. Ir pasijutau apgaubta kažkokios slėpiningos, daugiaspalvės blyksinčios vienovės, joje panirusi… Nusigandusi pašokau ir puoliau prie mamos klausdama, ar ji mane šaukė, nors gerai žinojau, kad tai ne jos balsas. Mama apglėbė mane, glostė galvą ir vedėsi namo tyliai kartodama: „Vaikeli vaikeli…“ O aš jaučiau, kaip mane supa didelis, nepažįstamas, paslapčių pilnas pasaulis… Tikriausiai ankstyvoje vaikystėje mes dar esame labai arti kitos tikrovės ir galime išgirsti jos aidus. Vėliau gal grubūs gyvenimo balsai juos užgožia. Augino mane ir mokė ne tik tėvai, bet ir toji aplinka, gamta su visa augalijos įvairove, su paukščiais, gyvulėliais, upele ir giraite. Ypatingas buvo vaikystėje džiaugsmo skaidrumas ir jausmų tikrumas. Ten aš buvau santarvėje su pasauliu ir savimi.
Daug kas atsinešta iš ten, iš kūdikystės metų. Ten išmoktos pirmos meilės ir gerumo pamokos maitinant tik ką gimusį ėriukėlį pienu iš buteliuko ar gydant iškritusį iš lizdo mažą paukštelį. Apverktas pirmasis praradimas jį laidojant sode, apkaišant jo kapelį saulučių žiedais. Kiti, daug skaudesni praradimai dar laukia ateityje…
Knygos – geriausios mano bičiulės
Jei kas paklaustų, iš kur mano poezija, kur jos šaknys, atsakyčiau nedvejodama: iš ten, iš Jurgeliškių. Iš tų lygumų lygumėlių tarp giraičių. Iš aukštumų, viršukalnių ilgesio. Iš rasotų rytmečių, vieversių čirenimo, iš paukščių čiulbesio žydinčiam sode. Iš bičių dūzgesio dvikamienėj liepoj. Iš giesmių ir dainų aidėjimo Paantvardžiais. Iš džiugios kūdikystės dar laisvoje Lietuvoje. Be abejo, ir iš baugščios paauglystės, iš dramatiško, šiurpaus okupacijos laikotarpio, iš pokario metų našlaitiškos vienišybės… O gal daugiausia iš dėdės kunigo, teologijos mokslų dr. Jono Puišio turiningos bibliotekos, kurią jis paliko mano tėviškėje traukdamasis į Vakarus. Joje buvo surinktos geriausios tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje išleistos knygos ir žurnalai. Dar mamai esant gyvai, mėgdavau paslapčia užkopti į salką ir jas sklaidyti. Mama žinodavo, kur ieškoti manęs, mažiausio savo vaiko. Net eidama uogauti ar grybauti į giraitę slapčia nešdavausi kokią nors knygą ir skaitydavau ją atsisėdusi laukymėlėje iki užsimiršimo. Žinoma, pintinėlėje uogų ar grybų tuomet būdavo kur kas mažiau. Skaičiau jau ne Vytės Nemunėlio „Meškiuką Rudnosiuką“, Kazio Binkio „Kiškių sukilimą“ ar Bronės Buivydaitės „Auksinį batelį“, o kur kas rimtesnes knygas, dar ne viską suprasdama. Tose knygose slypėjo pasaulis, kokio ilgėjausi. Gerasis likimas lėmė man anksti panirti į jų išminties gelmes.
Kiek toje bibliotekoje buvo knygų, kurios tada buvo naikinamos arba įkalintos specfonduose: Alberto Stoklio „Filosofijos istorijos bruožai“, Juozo Ambrazevičiaus, Jono Griniaus ir Antano Vaičiulaičio parengta „Visuotinės literatūros istorija“, Ernesto Helo dvitomis „Žmogus: Gyvenimas. Mokslas. Menas“ (vertė Antanas Maceina), šv. Augustino „Išpažinimai“, Orisono Sveto Mardeno „Valios jėga“, Fridricho Fiorsterio kūriniai. Buvo čia ir Džovanio Papinio „Tragizmai ir vyriškumai“, „Kančios liudininkai“, Antano Smetonos verstas Platonas, jo paties knygos. Filosofija ir teologija, kitų tautų versta grožinė literatūra, geriausia to meto lietuvių autorių poezija ir proza. Vardinti visas užtruktų per ilgai.
Iš poezijos knygų man artimiausios buvo Jurgio Baltrušaičio „Ašarų vainikas“, Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“, Jono Aisčio „Intymios giesmės“… Jurgio Baltrušaičio „Žinau, pažįstu seną lūšnelę…“ („Lūšnos daina“) išsyk užbūrė vaizdų gausa ir priminė eiliuotą pasaką. Panašiai veikė mano vaizduotę „Amžių vaidas“, kildamas „iš senovės pelenų“ su legendinių krivių eilėmis ir pačiu krivaičiu vaidilų rate prie šventojo aukuro… Skaitydama kitus eilėraščius, intuityviai jaučiau jų galią, tos poezijos ypatingą artimumą ir trauką.
Mano gyvybės
Rytą rasotą
Erdvės beribės
Stebino protą…
Kas dar yra taip gražiai, taip skaidriai ir paprastai pasakęs apie vaiko nuostabą regint pasaulio slėpiningumą ir grožį? Apie naktį žėruojančias ir širdį bauginančias žvaigždynų ugnis: „Naktį už durų / Ugnys žvaigždyno/ Ir gelmės jūrų / Širdį baugino…“ („Dainiaus ramentas“). Tą nuostabą patyriau vaikystėje gulėdama žydinčioje pievoje saulėtą vidurdienį ir žvelgdama į žydras, spindulingas dangaus erdves. Ir šiurpą – naktimis žėrint žvaigždėtiems kosmoso sūkuriams virš Paantvardžio giraičių… Ne vieną eilėraštį mokėjau mintinai, atsimenu juos ligi šiolei.
Bernardo Brazdžionio eilėraščio „Regėjimas“ posmai įkrito į širdį slėpiningu poezijos švytėjimu visam gyvenimui:
Aš matau tavo šviečiantį veidą
tyliame liūdesy –
kas paseks man be žodžio, be aido,
kas esi, kas esi.
O darnių sąskambių eilėraštyje „Mėnulio spinduly“ su aušra, užmigusia už sodo, ir klausimu „kas tau užmigt neduoda, / kas tau nubust neduos“ su ryto rasa ir nakties terasą puošiančiais vijokliais tarsi atsispindėjo ir mano pačios gyvenimas. Vasarą mansardos kambarėlio visus keturis langus apgaubdavo nuo verandos užkopę vijokliai. Pro juos naktimis krisdavo žalsvi mėnulio spinduliai… Pokario žiaurumuose stiprybę ir pasipriešinimo dvasią ugdė paskutinis jo knygos skyrius „Šaukiu aš tautą“ su sopulinguoju „De profundis“ pabaigoje.
Atminty aidi ir Antano Miškinio eilėraščio posmas iš ciklo „Laimė rudeniniam palte“:
Turbūt ir aust jau nebemoki,
Kasdien keistesnė vis darais.
Prašoksi dalią su berniokais
Giliais nedėlių vakarais…
Neprašokau savo dalios su berniokais. Miško broliai sakydavo, kad nedera šokti, kai tauta okupuota, o jos vaikai žūsta, kenčia lageriuose ir tremtyje. Tik pavasarį, krentant obelų žiedlapiams sode, niūniuodavau jo įstabųjį „Šiandien taip elegantiškai sninga, / Sninga žemėn medžių žiedais…“
Buvo toje bibliotekoje knygų ir lotynų, italų, graikų kalbomis. Nedidelių, puošniai išleistų, su auksuotais plonų lapų pakraštėliais. Jų paraštės prirašinėtos gražiu dėdės kunigo Jono braižu. Aštuoni „Lietuviškosios enciklopedijos“ tomai, o ir žurnalai „Athenaeum“, „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Logos“, „Soter“, „Trimitas“, „Misijos“, „Kosmos“, „Tiesos kelias“, „Saleziečių žinios“, „Šv. Pranciškaus varpelis“ ir kiti.
Knygų ir žurnalų tekstai veikė mano pasaulėjautą, ugdė, formavo nuojautą, kas yra tikroji poezija. Tai buvo man ir ankstyvo subrendimo laikas, dvasinės atsparos augimas. „Židinyje“ spausdintos literatūrinio gyvenimo apžvalgos, knygų recenzijos skatino kitokį literatūros supratimą, nei tuomet buvo brukama. Čia radau J. Griniaus straipsnį apie Oskaro Milašiaus kūrybą ir Hermano Hesės novelę „Preslerio paviljone“ apie vokiečių poetą Fridrichą Helderliną, kurio poezijos knygą vėliau netikėtai radau užsienio kalbų knygyne Vilniuje. Patraukė mane ta poezija ir pradėjau ją versti. Pasaulinės literatūros apžvalgoje šmėsčiojo didžiųjų poetų Franciso Žano, Džiuzepės Ungarečio, Eudženijo Montalės, Polio Valeri, Stefano Georgės, Rainerio Marijos Rilkės, Polio Klodelio, Šarlio Pegi pavardės… Buvo čia ir Alfonso Tyruolio verstų R. M. Rilkės, Hugo fon Hofmanstalio eilėraščių.
Man buvo artima Šatrijos Raganos kūryba, jos simbolizmo estetika. Žavėjausi apysaka „Sename dvare“ (jos mamatė man priminė mano mamą), novele „Mėlynoji mergelė“ (atpažinau joje savo svajones, pirmosios meilės atodūsius, troškau būti į ją panaši). Ligi šiolei man artimos Šatrijos Raganos mintys: „Grožis tai begalės atspindys. Tai nujautimas Dievo. Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą…“ Perskaičiusi Kazio Inčiūros knygą „Prie ežerėlio rymojau“ ir jos sužavėta, pati pradėjau rašyti romaną ir buvau jį įpusėjusi… Bet labiausiai nuo paauglystės mane traukė ir žavėjo slėpiningas poezijos aidėjimas. Kilo nenumaldomas troškimas ne tik skaityti, bet ir pačiai byloti tokiais darniais žodžių sąskambiais. Rašiau eilėraščius į storus languotus to meto sąsiuvinius. Aiman, tie trys jaunystės poezijos sąsiuviniai vėliau vieną lemtingą valandą supleškėjo krosnies liepsnose. Liko tik 1946 metais parašytas ketureilis, įrėžtas paminklo akmeny prie mamos kapo Girdžių bažnytkaimio šventoriuje. O, kaip norėčiau dabar atrasti tuos savo sudegintus eilėraščius anų dienų pelenuos…
Imu knygą iš lentynos, o atminty blyksteli vaizdas: tėviškė, sodo šlaite ošia medžiai, beldžia lietus į mansardos langus. Pasienyje mano lova, kurioje vasaromis miegodavau, o aplinkui knygos: etažerėje, paskubom sukaltose lentynose, ant palangių ir nedidelio apvalaus staliuko. Tai mano universitetai, didysis išminties ir paguodos lobis, svajonių ir vilčių pasaulis užplūdusioje okupacijos tamsoje, našlaitės vienišybėje po mamos mirties. Gūdžiais vakarais užsidegusi žibalinę ar karbitinę lempą ryte rijau tų knygų išmintį. Kartais šviesa čia žibėdavo iki aušros. Skaitydavau, kol užmigdavau su knyga rankoje. Grėsmingame pokario metų pasauly knygos man buvo geriausios bičiulės. Jos kalbėjo apie Dievo meilę, neišduodamą tiesą, perspėjo, guodė ir mokė. Ten aš pajutau, kaip šventai gali skambėti knygos žodis, uždegti širdį keistu ilgesiu kažkam, kas yra anapus žiaurios tikrovės. Tose knygose aš radau tai, ko ilgėjausi, tai buvo tarsi šviesus krantas už nešvarios, krauju ir melo srutomis putojusios pokario metų gyvenimo upės…
Kas aš būčiau šiandien be tų andai perskaitytų knygų išminties, poezijos grožio? Nežinau. Ar būčiau rašiusi? Taip, nes buvau Kūrėjo tam „užprogramuota“. Bet kaip būčiau rašiusi? Kokios būtų buvusios mano knygos be tų krikščioniškos minties gelmingų lobių? Neabejoju, kad jos turėjo lemiamos įtakos visam mano gyvenimui. Jų dvasia lydi mane iki šiolei. Dėdės bibliotekoje atradau poezijos sąskambius, filosofijos išmintį, teologijos gelmę, mistikos slėpiningumą… Knygos traukė kaip magnetas, skaitydama užsimiršdavau.
„Aš buvau pasirengusi negirdėti jokio žmogaus balso, kad jo garsas netrukdytų mano tyliam pokalbiui su mylimomis knygomis“, – rašė garsi XVII a. Meksikos poetė ir vienuolė Chuana Inesa de la Crus. Galiu pasirašyti po šiais žodžiais, tarsi jie būtų mano. Ir aš tarp knygų viską pamiršdavau. Vis labiau troškau gyventi anoje realybėje, o ne rūsčioje tikrovėje. Knygos skleidė dvasios šviesą to meto tamsoje. Skaitydavau be saiko. Skubėdavau atlikti būtinus ūkio darbus, nuraminti alkanus gyvulėlius tvarte, kuo greičiau apsiliuobti, kad laisvą valandą galėčiau užlipti į savo kambarėlį ir panirti į svajonių pasaulį.
Nebuvau panaitė baltarankė, ko neišmokau vaikystėje, po mamos mirties teko pačiai išmokti. Reikėjo žinoti, kada pasėt daržovių rasodą ir kada sodinti daigus į lysves. Vėliau apkaupti, nuravėti. Prilaužyt burokų lapų, su čiečka sukapot runkelius, paruošti paršeliams jovalo, supjauti akselį… Dirbau tuos darbus iš pareigos ir būtinybės, o ilgėjausi kito, kitokio gyvenimo. Širdimi gyvenau toje tikrovėje, apie kurią buvo rašoma knygose. Gyvenau tarsi dviejose realybėse. Viena – šiurkšti, su kraujo ir mirties kvapu. Kita – toji, kokioje iš tiesų troškau gyventi. Antroji man padėjo visa pakelti, nes gilino supratimą, koks turėtų būti gyvenimas ir žmogus.
Jau ten gyvendama supratau, kad esu ne to laiko vaikas. Ir dabar atminties žvilgsniu žvelgdama matau save ten, palinkusią prie knygos vakare, ošiant sodo medžiams, rudeniniam lietui barbenant į mansardos lango stiklą pokario baisumų laike. Jos man bylojo apie kitokią, Dievo meilės nušviestą būtį. Iš skaitytų knygų ėmiau suvokti, kur turiu ieškoti tikrosios atramos. Vienišoje našlaitystėje patikliai glaudžiausi prie jų, ieškojau atsakymo, stiprybės ir vilties. Jos vedė į nepažintą pasaulį, romantišką, tokį patrauklų svajingai paauglės širdžiai. Skaičiau jas dar ne viską suprasdama, tik intuityviai nujausdama jose slypinčias gelmes. Iš jų aš, baikšti kaimo mergaitė, sėmiau išminties lobius. Jos ne tik guodė, bet ir kėlė aibę klausimų gūdžioje vienišo vienkiemio tyloje, kuriais neturėjau su kuo pasidalyti. Bendravau su to paties kaimo mergaitėmis, bet gyvenau savo minčių pasauly. Mano bičiulėms knygos visiškai nerūpėjo. Jų gyvenimo kelias buvo kitoks ir kitas.
Ar gaila, kad aš, „buožės dukra“, negalėjau studijuoti universitete? Ne tiek gaila, kiek apmaudu. Ne sykį esu pajutusi kreivą žvilgsnį: rašytoja, o nebaigusi lietuvių kalbos ir literatūros. Betgi ir Antanas Vienuolis buvo farmacininkas, ir poetas Georgas Traklis. O kiek rašytojų turi kitas profesijas arba neturi jokių! Ar būčiau daugiau išminties gavusi anuometiniame universitete? Manau, kad ne. Mano studijos tėviškės bibliotekoje buvo kur kas gilesnės ir tikresnės. Ar būčiau sovietiniame universitete ką nors girdėjusi apie Ernestą Helo, apie kurį prelatui Adomui Jakštui-Dambrauskui rašė laiške profesorius Stasys Šalkauskis: „Man asmeniškai Helo yra stiprinanti galybė…“ Toksai jis buvo ir man. „Žodis yra veiksmas. Štai dėl ko ryžausi kalbėti“, – knygos pratartyje sako E. Helo. Ne sykį vėliau ir aš, prisiminusi šiuos jo žodžius, ryždavausi kalbėti kūryba. Ir dabar, atsivertusi išsaugotas jo knygas, randu jose išminties, anuomet suteikusios man jėgų: „Išmintingas žmogus pakelia galvą stebėtis ir garbinti. Vidutiniškas žmogus pakelia galvą tyčiotis.“
Iš tų knygų jau paauglystėje daug ko išmokau. Jos man buvo didžiulė apvaizdos dovana. Padėjo pasirinkti gyvenimo kelią ir kryptį. Praradusi jaukią ir saugią vaikystės namų aplinką, aš ją kūriau savyje kaip vidinius dvasinius namus, kuriuose galėjau pasislėpti nuo atšiauraus pasaulio. Iš čia gal kilo ir tas nenumaldomas kūrybos troškulys, nes ji man padėjo kurti tuos namus. Tarp tų knygų supratau, kad esu tarsi paženklintoji, tai mano likimas. Rašyti, nors ir slapta, ne skelbimui, o tik sau. Niekieno neraginama ir nemokoma. Kas ir kokia yra tikroji poezija, supratau iš tų perskaitytų knygų ir savo nuojautų. Be sausų teorijų, kurias sugalvojo žmonės. Jokios teorijos neišmokys kurti, jeigu visatos Kūrėjas neapdovanojo talentu. Kūryba kyla iš slaptų sielos gelmių, kurių gal nesuvokia net pats kuriantysis. Ne kažkieno sugalvotos taisyklės, o talentas, vidinė dvasios ugnis, konkreti, nepakartojama asmens patirtis ir likimas yra kūrybos pagrindas.
Vėliau savo nuojautų patvirtinimą radau ir Jurgio Baltrušaičio laiškuose: „Kūrybinis pradas, glūdįs kiekviename mūsų, per daug individualus, per daug izoliuotas, kad taptų grubiai ir visam laikui nukaltos formulės turiniu. Ir nors kūrybinis pradas mumyse – vienintelė ir paskutinioji žmonijos viltis, jo puoselėti niekas mums negali padėti, o mažiausiai „mokykla“. <…> Kiekviena mokykla pamiršta viena: norėdamas kurti, menininkas pirmiausia privalo įsigilinti ir apvalyti savyje žmogų“ (iš laiško Aleksandrui Djakonovui).
Jei kas paklaustų, ko man labiausiai gaila iš sunaikintos tėviškės, atsakyčiau – dėdės kunigo Jono bibliotekos, jos išminties lobių, sudraskytų ir paleistų dūmais. Išsaugojau iš jos tik keletą knygų, kurias pasiėmiau bėgdama iš tėviškės nuo grėsusių represijų: vyskupo Juozapo Skvirecko verstą Naująjį Testamentą, Jurgio Baltrušaičio „Ašarų vainiką“, Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“ (gavau gražų įrašą, kai poetas grįžo į Lietuvą), Ernesto Helo dvitomį „Žmogus“, Alberto Stoklio „Filosofijos istorijos bruožus“, dar keletą kitų. Ypač branginau „Ašarų vainiką“, iš šios knygos puslapių man sklido guodžianti stiprybės ir tikėjimo dvasia. O žinojimas, kad poetas vaikščiojo tos pačios Antvardės pakrantėmis, jo poeziją nušvietė nepaprasto artumo šviesa.
O atminty dar žydi Paantvardžio pievos, dar srūva skaidrūs Antvardės vandenys ir žiba sodybų žiburiai. Tai buvo man padovanota ir liko su manimi. Primindavau sau nuolat: gali mane ištremti iš tėviškės ir tėvynės, bet negali ištremti manęs iš mano savasties ir atminties. Gyvenimas mokė mane širdies ir proto sukrėtimais. Ne tik šis regimas, bet ir kita, neregimoji Realybė, kurios didesnį paslapties kraštelį praskleisti leista gal tik pašvęstiesiems. Tačiau ir aš jaučiau, kaip veikia mano lemtį, perspėja ir sergi… Visa, kas patirta, yra neatimamas lobis. Skaitydama supratau, kad ir gamta yra Kūrėjo mums parašyta, skaitymui atskleista knyga, kupina prasmių ir simbolių. Ir žvaigždėtoji visata, vakarais taip ryškiai nušvisdavusi virš Jurgeliškių kaimo ir vienišos sodybos. Ji kaip seni dieviškosios kūrybos manuskriptai, kurių hieroglifus ligi šiolei lėtai šifruoja ribotas žmogaus protas. Gal tiek, kiek jam leidžia atskleisti pats Kūrėjas? O knygų Knyga – Biblija – man iš visų būtiniausioji. Ir džiaugsmo, ir sopulio valandą tiesiu ranką prie tos svarbiausios Knygos, nes iš jos, pradedant Mozei duotais Dešimčia Dievo įsakymų ir baigiant slėpininguoju Apreiškimu Jonui, srūva Gyvojo Vandens Šaltinis, pagirdantis kiekvieną ištroškusią, gyvenimo dykrose žeidžiamą sielą…
Knygos mane ištikimai lydėjo gyvenimo skersvėjuos, stiprino, guodė. Ištikimai tebelydi ir nūnai – patikimiausios, artimiausios, sielai bylojančios bičiulės. Tarp knygų nesijausdavau vieniša. Nesijaučiu ir dabar tarp tų, kuriose atrandu savo minčių ir išgyvenimų sąskambius. Dažnai man būna nuobodu dideliuose žmonių susibūrimuose, o su knygom – niekada. Juk iš jų, nepaisydama erdvės nei laiko, žodžio šviesa srūva į atvirą žmogaus širdį, atnešdama ir kitų laikų, kitų kultūrų patirtį. Per knygą galiu turėti artimų sielai sesių ir brolių iš tolimiausių kontinentų ir epochų. Perskaičiusi daugybę knygų, išmokau atsirinkti tas, kurios man svarbiausios. Renkuosi keliančias, o ne žlugdančias žmogų. Liudijančias, kad žmogus gali daug iškęsti ir neišduoti savęs. Knygos, kaip ir žmonės, geba skleisti dvasios šviesą, harmonijos bangas arba tamsos, chaoso užkratą. Vos perskaičiusi keletą eilučių, pajuntu artimos knygos dvasią. Ją trokštu turėti šalia, nuolat grįžti prie jos išminties. Džiaugiesi tokia knyga kaip sutikusi artimą žmogų. Sielų giminystė per knygą. Jų pulkelis visada arti, ranka pasiekiamas. Jas pasirenku kaip dvasios seseris ar brolius iš daugybės knygų seserijų ir brolijų. Kūrybos erdvėje gali susitikti artimos sielos, neribojamos erdvės nei laiko. Nors kalbėjusios lūpos jau pavirto žemės dulkių sauja, sielos balsas dar aidi, išlikęs tarp knygos lapų (juk esame ne tik tai, ką liečiam tarp materijos formų). Imu iš lentynos Tomo Mertono „Nė vienas žmogus nėra sala“ ir jaučiu iš tos knygos sklindančią dvasios šviesą. Yra ir kitokių – polemikai, ginčui. Su jų mintimis gali nesutikti, bet jos primena, kad nėra vienodų net vieno medžio lapų. Per talentingai parašytą tekstą atsiverianti gyvenimo įvairovė.
Knygos yra gyvos, kol skaitomos. Joms reikia gyvo žmogaus rankų prisilietimo, jo žvilgsnio, širdies atsiliepimo, dialogo. Tada susiliečia mintis su mintimi, gal ir siela su siela. Arba – ne, nebėra ryšio. Neskaitomos, „mirusios“ knygos dulka muziejų ir bibliotekų lentynose. Gal jos savo misiją jau atliko? O gal „mirė“, tos misijos net nepradėjusios? Nė vienas rašantysis nežino savo knygų likimo. Amžininkų išgarbintos gali nukristi amžiams į užmarštį, o jų nepastebėtos (kaip Fridricho Helderlino, Emilės Dikinson) auksu blykstelti tarp laiko dulkių…
Česlovas Laurinavičius. Klausimai praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Sąjūdžio gimimo
2013 m. Nr. 5–6
Sąjūdžiui – 25
Kokia birželio 3 d. reikšmė?
Atminimo lenta prie Lietuvos mokslų akademijos žymi, kad 1988 m. birželio 3 d. buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Užrašas teigia, kad iniciatyvinė grupė „…žadino tautą atgimimui“.
Bet daugelis dar prisimena, kad, įsikūrus šiai grupei Lietuvoje, prasidėjo istorinės reikšmės pokyčiai. Bent man neišdildomą įspūdį paliko pirmasis masinis mitingas 1988 m. birželio 24 d. Katedros aikštėje, kur pasirodė tautinė vėliava, nuskambėjo Vinco Kudirkos giesmė, kur pareikalauta suverenumo, lietuvių kalbos įteisinimo. Prisimenu ištįsusius veidus tų, kurie buvo įpratę brukti sovietinius-rusiškus trafaretus. Tie veidai greitai dingo, netrukus baigėsi rusinimas, lietuvių kalba tapo vertybe, ginama įstatymo, atsivėrė archyvai, žmonės sužinojo ilgą laiką nutylėtą istoriją, buvo panaikinta vienos politinės jėgos diktatūra, pagaliau, atgautas 1940 m. atimtas iš Lietuvos suverenitetas. Taigi, atrodytų, pagrįstai Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įsikūrimas laikomas Lietuvos atgimimo pradžia.
Deja, minima birželio 3-ioji dabartinėje lietuvių atmintyje nėra įgijusi adekvataus akcento. Netgi priešingai: pastebima tendencija atgimimo pradžią nukelti į 1987 m. rugpjūčio 23 d. vykusį mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, arba į dar ankstesnius laikus – į 1972 m., į 1956 m., net į ginkluotą pokario pasipriešinimą ar tiesiog į 1941 m. birželio sukilimą. Nors, atrodytų, remiantis tradiciniu istoriniu požiūriu, visai nesunku būtų įrodyti (ir suprasti), kad visi tie ankstesni įvykiai nevedė ir negalėjo vesti nei į visos tautos atgimimą, nei juo labiau į demokratinį valstybės atkūrimą. Išeitų, kad dabartinėje Lietuvoje žmonių sąmonėje formuojamus vaizdinius siekiama atitolinti nuo realybės. Taigi yra pagrindo pasvarstyti – kodėl?
Kada Lietuvoje mirė komunizmas?
Manau, sunku būtų nuginčyti, kad tik po iniciatyvinės grupės susikūrimo prasidėjo akivaizdūs pokyčiai: žodis darėsi laisvas, Sąjūdžio grupės steigėsi visur – net sovietinės sistemos citadėlėse – vadinamuose „raikomuose“ bei „gorkomuose“, įsijungė naujų įstatymų rengimo konvejeris ir pradėti formuoti teisiniai demokratiniai santykiai, sovietinės gamybos monstrus keitė nauja iniciatyvi ekonomika, atsivėrė netgi sienos į pasaulį. Visa tai reiškė, kad komunizmas, kaip politinė sistema, Lietuvoje mirė, beje – palyginti lengvai ir beveik nepastebimai.
Pažymėtina, kad numarinimo procesas vyko santūriai, vengiant provokacijų. Mirštančiajam leista suprasti, kad jo paveldas bus ne sutryptas, bet reformuotas, atsižvelgiant į laiko reikalavimus bei visuomenės daugumos valią. Tada dar skaitytasi su seniai konstatuota istorijos, sociologijos ir politologijos išvada, kad komunizmas Vidurio Rytų Europos šalyse – tai ne tik išorės agresijos, bet ir daugybės tų šalių vidinių problemų suponuota realybė. Kai 1988 m. birželio 3 d. žmonės rinkosi į Mokslų akademijos didžiąją salę, pagrindas susirinkimui buvo „naujos LTSR Konstitucijos svarstymas“. Į iniciatyvinę grupę sąmoningai buvo renkami lojalūs bei turintys viešų nuopelnų asmenys. Ten nepateko nei disidentas, nei kunigas. Pasak vieno iš grupės sukūrimo iniciatorių, į naująją struktūrą „neturėjo įeiti valdžios apkaltintieji, o tik tokie inteligentai, prie kurių niekas niekaip negalėtų prikibti; o jei juos pajudintų, tai visa tauta imtų rėkti <…>, kad nepatektų rėkiantys politikai, o tik tokie, kaip Justinas Marcinkevičius“. Kitaip tariant, iniciatyva suteikta visai tautai atstovaujantiems asmenims, nusiteikusiems sovietinės sistemos atžvilgiu reformatoriškai, o ne tiems, kurie – ar dėl patirtų nuoskaudų, ar dėl visiškai nesuderinamų su sistema nuostatų – ją neigė iš principo. Nors dabar madinga akcentuoti, kad tokiu būdu atsivėrė galimybės prie Sąjūdžio prisišlieti ir vadinamajai nomenklatūrai, tačiau, žiūrint ne kokio nors grupinio, o nacionalinio ir juo labiau valstybinio intereso požiūriu, tektų pripažinti, kad dar 1988 m. vasarą, kirtus lyg kirviu ryšiams su sovietiniu paveldu, tuo viskas galėjo ir pasibaigti.
Iniciatyvinės grupės veiklai įsibėgėjus, ypač po Sąjūdžio suvažiavimo ir pirmųjų sąlygiškai demokratinių rinkimų 1989 m. kovo mėn., buvusios sistemos reanimavimas vargiai bebuvo įmanomas. Tiesa, galima prisiminti, kad anksčiau jau būta pavyzdžių, kai kurioje nors iš sovietinio bloko šalių komunizmas lyg ir numirdavo, pavyzdžiui, Čekoslovakijoje 1968 m., bet po to jį vėl prikeldavo iš kitų bloko šalių atžlegsėję tankai su politrukais. Tačiau, kitaip nei ankstesniaisiais laikais, 1986–1990 m. komunizmo erozija jau gana giliai buvo apėmusi patį sistemos centrą, pačioje Maskvoje jau pakankamai daug tiesos buvo pasakyta apie leninizmo, stalinizmo ar brežnevizmo epochas. Tad vargu ar galima buvo įsivaizduoti tolesnį sistemos palaikymą kokiais nors -izmais. Tuo tarpu Sąjūdžio veikiamos Lietuvos ideologijoje antisovietinės ir antikomunistinės nuostatos nuolat augo: 1990 m. kovo 11 d. paskelbus Lietuvos valstybės atkūrimą, tos nuostatos tapo aštraus konfrontacinio pobūdžio; jos nenutrūko ir po SSRS iširimo ir… tebesitęsia net šiandien. Taigi kova su reiškiniu, kurio realiai nebėra ir tiesiog nebegali būti, leistų įtarti, kad ideologiniai šūkiai – tai tik priedanga, o tikroji kova vyko ir tebevyksta su kažkuo kitu.
Kodėl konfliktuota su Michailu Gorbačiovu?
Dar M. Gorbačiovo laikais konflikto esmė tarp Lietuvos ir Maskvos buvo susijusi ne tiek su ideologiniais, kiek su valstybiniais reikalais. Maskva, kad ir atsinaujinusi, kreivai žiūrėjo į Lietuvos suverenumo siekius, juo labiau ji nenorėjo susitaikyti su Lietuvos atsiskyrimu nuo Sovietų Sąjungos. Pats didysis reformatorius M. Gorbačiovas nemanė, kad lietuviai gali gyventi savarankiškai: „Āū ķčźóäą ķå óéäåņå“ (Jūs niekur nenueisite), – piktai prognozavo jis Vilniuje 1990 m. sausį, išerzintas lietuvių nepriklausomybės reikalavimų. Ką M. Gorbačiovas galvojo tada ir kaip tą savo prognozę jis prisimintų šiandien, kol kas atviras klausimas. Šiaip ar taip, Lietuvos siekis atsiskirti siejosi ne tik su lietuvių noru turėti savo valstybę, bet ir su SSRS, kaip valstybės, integralumu. O SSRS – tai iš esmės Rusijos imperija, kokia ji susidarė XVIII a. pabaigoje po Lenkijos–Lietuvos padalijimų ir kokią Rusiją buvo pripažinęs visas pasaulis. Nors po bolševikinio perversmo Rusija suiro, o vėliau atsikurdama persivadino SSRS, iš esmės tai tebebuvo ta pati imperija, kurios integralumo teisės tebeveikė. Kita vertus, SSRS vis dėlto buvo federalizuota ir formaliai net įpareigota gerbti apsisprendimo teisę. Tos aplinkybės sudarė galimybes deryboms dėl Lietuvos valstybės suverenumo atkūrimo. Tik perspektyvos liko miglotos. Apskritai istorija nežino precedentų, kad kokia nors imperija lengvai ir geranoriškai atsisakytų savo valdų.
Kai 1990 m. kovo 11 d. buvo vienašališkai deklaruotas Lietuvos valstybės atkūrimas, SSRS pasišiaušė. Padėtį labai komplikavo ta aplinkybė, kad Lietuvos valstybė teritoriškai buvo apjungta tos pačios Rusijos / SSRS pastangomis. Tad Kovo 11-osios Aktas metė iššūkį ne tik Sovietų Sąjungos, bet ir pačios Lietuvos integralumui. Kitaip tariant, Lietuva atsidūrė karo stovyje su SSRS. Iškilo alternatyva – kas ką. Pasaulis, vadovaudamasis valstybių teritorinio integralumo svarba tarptautinei tvarkai, po Lietuvos pareiškimo liko santūrus, abejingas. Net demokratinės Vakarų valstybės, nors moraliai ir deklaravo paramą, faktiškai paliko Lietuvą vieną akis į akį su rytų galybe. Tik Lietuvoje iškilusios grėsmės stebėtinai nebepaisyta – gal dėl apsvaigimo nuo laisvės siekio, gal veikiant legendinėms protėvių tradicijoms, bet – didžia dalimi dėl labai pasikeitusių Sąjūdžio siekių: dominavo jau nebe reformatoriškos, o principinio neigimo visko, kas siejosi su sovietmečiu, nuostatos; nors dangstomos nepriklausomybės siekiu tos nuostatos atstovavo ne tiek tautos, kiek tam tikrų grupių, siekiančių socialinio bei politinio revanšo, interesams.
Vis dėlto išeitis iš krizės buvo rasta – tarsi nusileido iš dangaus. Žinoma, tikriausiai buvo svarbus kietas lietuvių užsispyrimas bei sąlygiškai aukštas susitelkimo lygis. Bet reikšmingą vaidmenį suvaidino ir pati Rusija, vadovaujama Boriso Jelcino. Tuo metu ji, formaliai būdama tik kaip viena iš sovietinių respublikų ir siekdama radikalesnių reformų (susigrąžinti Rusijos politinį identitetą, atsiriboti nuo nekrikščioniškų respublikų ir suartėti su Europa), nusimetė SSRS apvalkalą, tokiu būdu – lyg „domino principu“ – palengvindama Lietuvai kelią į laisvę. Tai, kas įvyko 1991 m. rudenį, tarptautinės tradicijos požiūriu reiškė, kad ne tiek Lietuva atsiskyrė nuo SSRS, kiek SSRS teisėtai iširo. Kad ir kaip žiūrėsi, istoriškai visa tai yra tiesiog fantastiški pasiekimai.
Kodėl tęsėsi karo stovis?
Po atgautos laisvės, atrodytų, beliko džiaugtis ir dėkoti – bent jau likimui. Bet Lietuvoje nusiteikta anaiptol ne taikiam gyvenimui, o tolesnei kovai su realiais ar įsivaizduojamais priešais: didinta valdžios koncentracija, stumtas bonopartistinės konstitucijos projektas, formuotas įvaizdis, kad „Lietuva – didelė valstybė“. Bet ypač sugriežtintas tonas naujosios Rusijos atžvilgiu.
Retrospektyviai žiūrint net sunku įsivaizduoti, kaip tuometė Rusija išgyveno patirtą transformaciją: jokia kita imperija – Didžioji Britanija, Prancūzija ar net Vokietija – savo irimo vargais negalėtų lygintis. Tačiau tuometės Lietuvos toji aplinkybė beveik nejaudino; jos vieša nuostata liudijo, kad Rusija traktuojama kaip pralaimėtoja ir privalo vykdyti Lietuvos reikalavimus. Taigi greit B. Jelcino Rusijai pasipylė kaltinimai dėl tų pačių sovietinių imperinių tradicijų, kokiomis prieš tai kaltinta M. Gorbačiovo Sovietų Sąjunga. Šalia ideologinių etikečių klijavimo Lietuva pradėjo remti mažiausius separatistinius judėjimus Rusijoje. Lietuvos nuostata nedviprasmiškai liudijo, kad Rusijos, kaip geopolitinio veiksnio, geriau neliktų.
Žinia, 1992–1993 m. rinkimuose entuziastingi kovotojai su sovietinėmis liekanomis patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Bet Lietuvos užsienio politikai toji aplinkybė didesnės reikšmės neturėjo. Mat grįžusius prie valdžios „buvusiuosius“, regis, jaudino tik viena aplinkybė: kad tik neištiktų kažkas panašaus į 1926 m. gruodžio 17-osios tautininkų perversmą… O kai 1995 m. pradžioje separatizmas Šiaurės Kaukaze virto ginkluotu konfliktu, iš Lietuvos (kaip, beje, ir iš Latvijos bei Estijos) pasipylė raginimai pasauliui traktuoti Rusiją kaip agresorę. Man tuo metu teko gyventi Švedijoje ir girdėjau tokį Stokholmo pareiškimą: jeigu tarp Rusijos ir Baltijos valstybių kils karas, Švedija liks neutrali. Grįžus į Lietuvą paaiškėjo, kad čia padėtis traktuota ne taip rimtai, o apie Stokholmo pareiškimą plačiau net negirdėta. Beje, vienas kolega sureagavo taip: iš tų švedų nėra ko daugiau tikėtis. Tapo aišku, kad Lietuvoje veikianti logika visiškai kita nei Skandinavijoje. Bet kai netrukus iš už Atlanto į Vilnių atvyko labai reikšmingas asmuo ir paragino Lietuvą „gerai sugyventi su kaimynais“, nes tai – narystės NATO sąlyga, lietuviškiems karo entuziastams toks priekaištas buvo lyg šaltas dušas. Beje, atvykėlis taip pat nustebo, kai sužinojo, kad oficiali Lietuvos užsienio politika visai ne tokia, kokia viešai girdėjosi…
Na, sakysime, visa tai – tik jaunos valstybės kompleksai ir tarpvalstybinio gyvenimo nepatyrimo apraiškos. Lietuva, šiaip ar taip, buvo priimta į NATO, taip pat į Europos Sąjungą. Suteikta kolektyvinė apsauga, regis, turėjo pasitarnauti ramesniam supančių realybių suvokimui. Tačiau atsitiko kaip tik priešingai. Jeigu iki tol Lietuvoje tik kalbėta apie „didelės valstybės“ viziją, tai nuo 2004 m. pradėta imtis konkrečių veiksmų – užsimota atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę: svarstyta ir apie dabartinių šalies sienų plėtimą, ir net apie esamos lietuvių tautos „modifikaciją“. Lietuvos tiesioginio intereso erdvėmis tapo Baltarusija, Ukraina, Gruzija… Užsimota tas „erdves“ vaduoti nuo „sovietinio paveldo“ liekanų. Pagrindiniu oponentu vėlgi tapo Rusija. Antirusiškai nuostatai labai pasitarnavo tuo metu plačiai pasklidusi istorijos interpretavimo versija, pagal kurią stalinizmas prilygintas nacizmui. Naujo „kryžiaus žygio“ kulminacija buvo pasiekta 2008 m., kai olimpinių žaidynių Pekine metu kilo karas tarp Gruzijos ir Rusijos. Karui ruoštasi visomis kryptimis: sakoma, kad Lietuvai apginti buvo parengtos Lenkijos tankų divizijos, turėjusios judėti Vilniaus link… Bet užsuktas kovos mechanizmas vėl netikėtai užstrigo: kliūtis iškilo ten, kur jos, regis, mažiausiai tikėtasi. Kai aukščiausiu tarptautiniu lygiu nuskambėjo pareiškimas, kad „karo niekas nenori“, tai daug kam vėl buvo lyg šaltas dušas, ir nusivylusiems beliko pro dantis košti, kad „praleista gera proga smogti“.
Nuo 2009 m. pradėjus keistis tarptautinei konjunktūrai, improvizacijas imta tramdyti ir Lietuvoje. Kurį laiką dar mėginta užsikabinti už raketinės problemos, tokiu būdu projektuojant Lietuvą, panašią į „branduolinius Pilėnus“. Bet 2012 m. referendumas tiems planams vėl sudavė smūgį, ir dabar Lietuvos „didžioji politika“ įžengė į savotiško štilio fazę, dangstomą tokio lygio ezopo kalba, kokios net įgudę sovietmečio stumbrai galėtų pavydėti. Bet tai anaiptol nereiškia, kad Lietuvoje atsisakyta suicidinių užmačių. Jos tik persimetė iš globalinės politikos į mentalinę sritį.
Kodėl lietuviai nebenori būti lietuviais?
Aptartas „didžiosios politikos“ peripetijas verta turėti galvoje, bet jos, regis, tik daug gilesnių procesų Lietuvoje simptomai. Per visą kovos dėl laisvės laikotarpį – nepaisant jo sunkumo – pasitikėjimą skatino viltis, kad absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų – piliečiai, kad tarpusavio ginčai bei konfliktai – kad ir kokie kartais jie būtų aštrūs – nenuneigė tos elementarios iš tėvų bei protėvių perimtos tiesos, kad esame lietuviai ir norime jais būt… Ir galime jais būt! Tačiau praėjus ketvirčiui amžiaus nuo tų atmintinų dienų, kai prasidėjo visuotinė nacionalinė sutelktis, tikėjimas nacionalinėmis vertybėmis, deja, netapo neginčytina natūralia realybe. Vis dažniau galima matyti ir fiksuoti bandymų nuneigti ir lietuvius, kaip tautą, ir pačią Lietuvos valstybę apraiškas. Tiesa, tai vyksta palyginti lėtai, pasireiškia labai skirtingomis formomis, iš pirmo žvilgsnio tarsi tarp savęs visai nesusijusiomis. Bet kartu vis auga nuojauta, kad artėja kažkas panašaus į cunamio bangą, grasinančią nušluoti visą Lietuvą, nors kol kas tos bangos dar nematyti.
Grįžkime prie pastebėjimo, kad Lietuvoje bandoma formuoti istorinius vaizdinius, nieko bendro neturinčius su istorine realybe. Jeigu dėl to kam kiltų noras protestuoti, tektų perspėti: toks noras gali būti interpretuotas tik kaip „neišprusimas“ ir „atsilikimas“. Mat pagal šių dienų populiarias teorijas, objektyvi tiesa gali rūpėti tik istorikui, besiremiančiam į praeitį nuėjusiomis modernizmo laikų tradicijomis. Tuo tarpu šiandieninio istoriko dėmesio centre jau ne praeities įvykiai ar procesai, o – atmintis apie tuos įvykius ir procesus. Kai kurie netgi linkę tarp istorijos ir atminties dėti lygybės ženklą. Sakytume, turime kažką panašaus į George’o Berkeley’io filosofijos renesansą. Tik jeigu filosofijos raidos požiūriu G. Berkeley’is gali žavėti loginiu efektu, tai dabartiniame žvilgsnyje į istorinę atmintį jo solipsizmas taptų lyg ir pagrindu naujai ideologinei doktrinai. Kadangi žmogaus atmintis visko negali aprėpti, pagal naująją doktriną išeitų, kad istorija ir yra tik tai, kas atsimenama. O kadangi atmintį galima formuoti, tai vadinasi, galima suformuoti tokią atmintį, kokios reikia, o tai, kas į tą suformuotą atmintį nebepatenka, tai ne tik kad nėra istorija, o tiesiog tėra tai, ko nė nebuvo.
Tikriausiai pirma mintis, kokia gali ateiti po tokių išvadų – kad labai panaši situacija jau buvo 1940 m. Skirtumas tik tas, kad tada atmintis formuota pagal vieną tiesą. Dabar gi tiesų yra daugiau.
Labiausiai šiandien paplitusi liberalizmo propaguojama tiesa, pagal kurią visko šioje žemėje pradžia ir pabaiga esąs individas. „Visuomenės nėra, yra tik individai – moterys ir vyrai“, – beveik refrenu tapęs vienos patriarchės suformuluotas principas. Tiesa, laisvoje protestantiškoje šalyje toks principas, šiaip ar taip, turėjo efektą, bet jo mechaninis taikymas katalikiškame ir laisvės praktiškai nemačiusiame krašte išvirto beveik į marazmą. Taigi buvusių baudžiauninkų ir kolūkiečių palikuonims staiga paaiškėjo, kad liberaliai nusiteikęs individas gali visiškai ignoruoti tą visuomeninę aplinką, kurioje jis gyvena; pavyzdžiui, įmanoma visai legaliai ir ramia sąžine gauti 36 000 litų per mėnesį atlyginimą, nors toje šalyje net profesoriaus atlyginimas dešimt kartų mažesnis. Negana to, teisė bei sąžinė gali likti ramios ir tuomet, kai darbas, apmokėtas tieka tūkstančių litų per mėnesį, naudos kitiems neatnešė. Taigi liberaliai nusiteikęs individas turi teisę ignoruoti tą aplinką, kurioje užaugo ir įsisavino kad ir tas pačias liberalias tiesas, ir ramia sąžine išvykti ten, kur nori, aišku – kur bus geriau. Pagaliau toks asmuo gali savęs visiškai nesieti su šio krašto istorija – ypač su sovietmečiu, kas šiais laikais tiesiog naudinga, tiksliau, nesieti su aplinkybėmis, kurios buvo, kai kūrėsi dabartinė Lietuvos valstybė, formavosi jos tauta ir teritorija, manyti, kad jis už tai visiškai neatsakingas, ir pagaliau, kad dabartinė Lietuva – tai viso labo tik istorinis atsitiktinumas tarp aibės kitų. Nenuostabu, kad tokiam individui modernizmo laikais iškilusios vertybės, tokios kaip gimtoji kalba ar tautinė valstybė, yra tik priemonė. Neseniai teko skaityti pamokymą, kad kalbos politinė reikšmė tolygi „makaronams“. (Įdomu, kokias mintis tokia nuomonė sukeltų, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur prancūzų kalbos plėtros siaurinimas draudžiamas įstatymu.) Tuo tarpu kitame viešame seminare į klausimą, ką reiktų daryti dėl didėjančios lietuvių emigracijos, atsakyta: „Išeitis – jaunimas, kuris jau laisvai bendrauja anglų kalba ir kuris nebeturi jokių sentimentų dėl to, kas buvo prieš dvidešimt ar prieš penketą metų…“ Tai išklausęs seminaro moderatorius išreiškė viltį, kad lietuviai, nors pasklidę po pasaulį nebekalbės lietuviškai, vis viena galės jausti solidarumą, kokį, pavyzdžiui, jaučia žydai. Tai štai kaip reiktų suprasti frazę apie kuriamą Lietuvą pasaulyje (taip mėgtą buvusio premjero). Vadinasi, vietoje amžino žydo projektuojamas „amžinas“ lietuvis. Įdomu tik, koks turės būti lietuvius siejantis ženklas, kai lietuvių kalbos nebebus.
Kita tiesa – katalikiškoji, susijusi ne tiek su Katalikų bažnyčia, kiek su tam tikra pasaulėžiūrine tradicija Lietuvoje. Žinia, religijos apskritai ir ypač Katalikų bažnyčios, kaip institucijos, padėtis sovietmečiu buvo nepavydėtina. Todėl galima suprasti katalikiškos krypties istorikų tendenciją sovietmetį interpretuoti negatyviai. Tačiau, atrodo, kad kai kurie ir šios krypties atstovai savo samprotavimais tiesiog perlenkia lazdą: neigdami sovietmetį kaip politinę sistemą, jie ima neigti ir toje epochoje egzistavusią Lietuvą, joje kurtą kultūrą, ypač literatūrą, vadina ją „sovietiniu produktu“, o tos epochos žmones – „nevisaverčiais“, „moraliai sužalotais“ ir pan. Peršamas įspūdis, kad iki to nelaimingo sovietmečio buvo „normalūs laikai“, o sovietmetis tik kūrė problemas. Prisimenant tarpukario laikus, žinoma, galima sutikti, kad normaliai gyveno atskiros šeimos ar socialinės grupės, bet ar tą patį galima teigti apie daugumą gyventojų ir pačią Lietuvos valstybę? Skaitant „sugrįžimo į normalybę“ tekstus kyla mintis, kad viskas matoma tik doktrinos rėmuose; kadangi sovietų valdžia savo represinį smaigalį buvo nukreipusi prieš Katalikų bažnyčią, tai sovietmetis dabar beapeliaciškai atmetamas. O kaip visa Lietuva? Nejau be bažnyčios ir katalikiškos pasaulėžiūros daugiau nieko vertingo nebėra? Gal verta prisiminti istoriją; pirmiausia – tarpukario krikdemų konformizmą principiniais Lietuvos valstybei klausimais arba kazusą su vyskupu Motiejumi Valančiumi, kai jis, sužinojęs apie caro valdžios sprendimą įvesti kiriliką, nematė reikalo protestuoti, bet jo nuomonė iš esmės pakito, kai graždankos tekstuose pamatė pakeistas katalikiškas tiesas; ką jau kalbėti apie dar ankstesnius laikus…
Be minėtų pasaulėžiūrinių nuostatų, galima pridurti dar vieną, išsiskiriančią, pasakytume, jautriu reagavimu į globalizacijos apraiškas. Šios orientacijos credo – ne varginanti pareiga mažai tautai, bet patogus gyvenimas klestinčioje civilizacijoje. Kol Sovietų Sąjunga buvo galinga ir pasaulinėje konfrontacijoje netgi sprendėsi klausimas – kas ką, ne vienas tos orientacijos atstovas be didesnio diskomforto asociavo save su „tarybine tėvyne“. Ne svetimos tais laikais buvo ir „atsakingos pareigos“. Dabartiniu metu, aišku, patogus gyvenimas siejasi tik su Vakarais. Bet Vakarai toli, emigruoti ten visiems ne tik nerealu, bet ir netikslinga. Tad kyla klausimas, kaip ten „nutempti“ visą Lietuvą. Istorinė patirtis, deja, nenurodo kito kelio, kaip tik per Lenkiją. Tad nenuostabu, kad sustiprėjo dėmesys Jogailos patirčiai. Pradžioje suformuluota geopolitinio kodo koncepcija, pagal kurią Lietuva gravituoja į Pietus; tai, esą, natūrali ir perspektyvi kryptis. (Kokia ji natūrali ir perspektyvi, liudytų kad ir tokia detalė: jau bemaž ketvirtis amžiaus kalbama apie geotrasą „via-Baltica“, bet vežimas – vis ten pat.) Vėliau imta populiarinti vadinamąjį multikultūralizmą, kurį, sprendžiant iš įvairių apšvietos renginių, galima suprasti kaip naują unijos variaciją. Paplito pompastiniai renginiai su piešiamais vaizdeliais – kaip gerai čia vietinės tautos sugyveno „ikinacionalistiniais“ laikais. Kad tais geraisiais laikais lietuviai dažniausiai buvo baudžiauninkai, žinoma, galima ir nesakyti, juolab kad pagal šiuolaikines nacionalizmo teorijas tie baudžiauninkai netgi nežinojo, kokios jie tautybės. Bet man, deja, tie pasakojimai apie multikultūrinį aukso amžių labai primintų Virdžinijos konfederatų palikuonių vis dar puoselėjamas nostalgiškas reminiscencijas: kokie esą buvo geri laikai, kai baltasis šeimininkas žinojo savo vietą, o juodasis darbininkas – savo, bet masonai ir socialistai tą idilę sujaukė.
Pastaruoju metu orientacijos į Lenkiją apologetai jau nebeslepia užmačių nuneigti lietuvių nacionalinį judėjimą, „Aušrą,“ netgi Vasario 16-ąją. Kita vertus, ieškoma būdų, kaip „reabilituoti“ Juzefą Pilsudskį, Lucjaną Żeligowskį. Tokiu būdu, esą, siekiama sutaikyti „jaunalietuvius“ su „senlietuviais“… Įdomu pastebėti, kad tuo pat metu, kai rusams įnirtingai piršta versija, pagal kurią ir Stalinas, ir Hitleris – vienodai blogi, lietuviams, regis, ruošiamas istorijos pasakojimas, pagal kurį tiek Antanas Smetona, tiek Lucjanas Żeligowskis – vienodai neblogi.
Jeigu aptartas tris pasaulėžiūrines orientacijas sugretinsime su nuostatomis tų, kurie iki 1988 m. birželio 3 d. buvo ramia sąžine pasidavę Lietuvos rusinimui, tai tarp jų visų nesunkiai įžvelgsime vieną bendrą bruožą: visais atvejais tapatybės vertybių hierarchijoje pirmumas teiktas ne Lietuvai, o – kažkam kitam. Maža to, toks tapatinimasis atskleidžia tendenciją – atsisakyti Lietuvos apskritai. Nors šiais postmodernistiniais laikais būdinga, kad tapatybė griežtai nebesiejama su nacija, tačiau labai naivu manyti, kad to ryšio apskritai nebelieka. Bent jau tokio radikalaus savasties išsigynimo, koks fiksuojamas Lietuvoje, vargu ar yra kur kitur, ypač mums artimame regione: pavyzdžiui, Helsinkis atvykusį pasitinka akivaizdžiai dominuojančiais suomiškais užrašais, Prahoje iki šiol paminklas Janui Husui tebelieka pagrindine visuomenės susitelkimo vieta, na, o kaimyninėje Lenkijoje turbūt žemė sudrebėtų, jeigu kas pamėgintų kelti reminiscencijas apie bendrą pilietybę su… vokiečiais.
Nepaisant aplinkiniuose kraštuose tebegyvuojančio (sakysime, sveiko) nacionalizmo, Lietuvoje progresuojantį apaštalo Petro kompleksą vis bandoma pateisinti šiandieniniais globalizacijos poreikiais. Tačiau tokie bandymai abejotini dar ir dėl to, kad istoriniu požiūriu panašios tendencijos Lietuvoje – jokia naujiena. Pavyzdžiui, tarpukaryje Lietuva, neišsprendžianti Vilniaus ir Klaipėdos problemų, buvo esminė kliūtis Vakarų pasaulio susivienijimui prieš bolševikinę Rusiją. Ir lietuvių politikams bemaž tiesiai ne kartą sakyta – aukokitės vardan Europos, atsisakykite suvereniteto ir – gerai gyvensite. Tada apsispręsti buvo labai sunku. Gal ir dabar kas nors kam nors panašiai šnabžda. Beje – visai tikėtina, nes stalinizmo sulyginimo su nacizmu kampanijos rėksniams šiandieninė Lietuva su Stalino dovanotais Vilniumi ir Klaipėda turėtų būti lyg ašaka. Jeigu iš tikrųjų taip, tuomet nebeturėtų stebinti ne tik tie, kurie bando bėgti nuo tapatinimosi su Lietuva, bet ir tie, kurie nemato kitų galimybių Lietuvai egzistuoti, kaip tik permanentinio karo stovio.
Bet ar nebūtų prasmingos pastangos pasiryžti baigti karą – ne tik su Rusija ar komunizmo fantomais, bet pirmiausia – savo širdyse bei protuose ir orientuotis į susitaikymą. Pradėti jį reikėtų ne nuo Żeligowskio (kas taip pat svarbu), bet nuo sutaikymo smetoninės Lietuvos su LTSR, kaip šiandieninės Lietuvos sudėtinių, viena kitą papildančių ir neatskiriamų dalių. Taip pat pereiti prie susitaikymo tarp pačių lietuvių – tarp Antano Smetonos ir Antano Sniečkaus, Justo Paleckio, Mečislovo Gedvilo, Salomėjos Nėries… Juk jie visi buvo lietuviai ir siekė – nors ir labai skirtingais keliais – to paties: kad lietuviai nebebūtų parijai kitiems. O susitaikius lietuviams, turėtų baigtis ir Lietuvos tampymas į skirtingas puses. Lietuva pagaliau rastų savo vietą, aišku – rastų vietą mūsų širdyse ir protuose, nes realybėje Lietuvos vieta – nuo amžių ta pati. Argi neverta bent pabandyti?
Algimantas Baltakis. Apsisprendimo ir ryžto žmogus
2013 m. Nr. 2
Keli štrichai Vandos Zaborskaitės portretui
Minint Meilės Lukšienės aštuoniasdešimtmetį, Vanda Zaborskaitė pasveikino savo kolegę ir bendražygę straipsniu „Apsisprendimo ir ryžto žmogus“ („Dialogas“, 1993 08 20). Man regis, tokia bičiulės charakteristika taikliai apibūdina ir ją pačią.
Kai Vanda Zaborskaitė tvirtina: „Meilė Lukšienė – labai plastiškas, labai dinamiškas žmogus, greitai ir taikliai reaguojantis į kintančias situacijas, bet drauge išlaikantis nelūžinėjančią ir nenutrūkstančią pagrindinę gyvenimo liniją, esmingą požiūrį ir nuostatų kryptį“1, – argi jinai nerašo ir apie save?
Kurso bičiulis poetas Alfonsas Maldonis yra teigęs: „Mes gavome būtinų lituanistui pagrindų iš senųjų dėstytojų – V. Mykolaičio-Putino, J. Balčikonio, J. Lebedžio, M. Lukšienės, V. Zaborskaitės ir kitų“2. Būtent šie mokslininkai ir pedagogai visais įmanomais būdais puoselėjo lietuvių literatūros mokslo tęstinumą, savo pavyzdžiu rodė, kad ir nelaisvėje įmanoma likti laisvam.
Tikiuosi, apie Vandos Zaborskaitės pedagoginę veiklą, apie garsiąją Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros bylą parašys kiti memuaristai, įvykius stebėję iš arčiau. Nežadu kalbėti ir apie laikotarpį, kai redagavau „Pergalės“ žurnalą, kuriame įžymioji literatūros tyrinėtoja yra skelbusi nemažai savo darbų.
Mane domina vėlesni laikai.
Vartydamas savo dienoraščius, kuriuos pradėjau reguliariai rašyti 1990-ųjų gale, jau išėjęs į pensiją, ir teberašau iki šiol, užtikau nemažai liudijimų apie įvairiapusę Vandos Zaborskaitės veiklą jau Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, kai ji, Meilės Lukšienės pakviesta, įsikinkė į sunkiai riedantį švietimo reformos vežimą. Ką šioms veiklioms ir sąžiningoms moterims tada teko patirti, geriausiai atspindi dienoraščio įrašai, daryti 1991 metais.
Sakoma: tikrasis žmogaus veidas ryškiausiai atsiskleidžia politinių, ekonominių sukrėtimų, didelių pervartų laikotarpiu. Būtent toks laikotarpis ir šiuose dienoraščio išrašuose.
Situaciją, kurioje kartais atsidurdavo Vanda Zaborskaitė ir jos aplinkos žmonės, autentiškiausiai paaiškins ištraukėlė iš jau cituoto straipsnio apie Meilę Lukšienę: „Kartą ji prasitarė, jog dabar daug sunkiau negu tada, kai priešintasi svetimai, nepripažįstamai, niekinamai Sistemai. Dabar slegia didelė, sunki atsakomybė už viską, kas dedasi savo valstybėje, su kuria tu identifikuojiesi. Tai tavo valstybė, ir jautiesi atsakinga už čia vykstančius blogus, gėdingus, skandalingus dalykus, jautiesi kalta, kad negali pakeisti to, ko nepriimi. Kadaise nesunku buvo jaustis pasmerktai ir atmestai, nes smerkė svetimi svetimos ideologijos vardu, o sava visuomenė rėmė ir palaikė. Užtat dabar skaudina dažnas savos visuomenės nenoras daug ką matyti ir girdėti, dažna neįmanomybė būti išgirstam“ (p. 408).
Dar keletas įžangos žodžių apie toliau pateikiamą dienoraščių publikaciją.
Dienoraščiuose sunku išvengti asmeniškumo, subjektyvaus požiūrio, kasdienybės krislų. Tokia jau šio žanro prigimtis. Užtat juose geriau nei prisiminimuose išsaugomas autentiškumas, laiko dvasia. Todėl būkite man atlaidūs, jei, laukdami susitikimo su Vanda Zaborskaite, turėsite ilgiau ar trumpiau bendrauti su manim ir mano artimiausiais bičiuliais, su kitais plunksnos broliais. Kai kam iš jų, tarkim, Justinui Marcinkevičiui, pati Vandutė yra skyrusi daug dėmesio, apie jį rašiusi. Netgi galėčiau visą šią publikaciją pavadinti ir taip: „Vanda Zaborskaitė ir Justinas Marcinkevičius didžiųjų pervartų laikotarpiu“.
Ir paskutinė pastabėlė.
Praėjus dvidešimčiai metų net ir valstybės paslaptys gali būti paviešinamos, o čia – margo poetų cecho kasdieniški nutikimai…
Tad atsiverskime dienoraštį.
1991 m. balandžio 27 d., šeštadienis
Vakarykščiame „Lietuvos aide“ perskaičiau Gedimino Radzevičiaus straipsnį „Ar šaukštas medaus pagardina deguto statinę?“ (kalbama apie kūrybinio jaunimo katalikišką bendriją „Atžalynas“). Rašiny labai įdomiai suformuluota politinė nuostata: „Liaudies patarlė sako, kad šaukštas deguto statinę medaus pagadina. O mes norime keliais šaukšteliais medaus statinę deguto pagardinti. Tie patys valdininkai kūrė socialistinę visuomenę, tie patys mokytojai mokė komunistinio gyvenimo „tiesų“, o šiandien kalba apie tautinę mokyklą ir kultūrą. Nesvarbu, kas ką kurtų, svarbu, kad kurtų toliau, svarbiausia, kad tie patys…“
Autoriaus retorinį pasakymą „tie patys valdininkai“, „tie patys mokytojai“ natūraliai galėtume papildyti dar fundamentalesnėmis kategorijomis ir pasakyti: tie patys žemdirbiai, tie patys darbininkai, pagaliau – ta pati lietuvių tauta gyveno socializmo sąlygomis, tad gal ir ją reikia dėl tos nelaimės nurašyti?
Kol mes nesuprasime, kad tie patys žmonės, kurie gyveno vakar Lietuvoje, ir dabar turi gyventi, tol vyks tos aršios tarpusavio rietenos, kurios be galo naudingos tikriesiems mūsų Nepriklausomybės priešams.
1991 m. balandžio 29 d., pirmadienis
Parašiau nedidelį straipsnelį apie G. Radzevičiaus rašinį „Lietuvos aide“. Norėjau iš pradžių duoti „Lietuvos rytui“, bet jie atsisakė mano darbelio, nes nenorį tiesioginės polemikos su valstybės laikraščiu. Užtat Algimantas Čekuolis priėmė noriai į artimiausią „Gimtojo krašto“ numerį, tik pavadinimą pasiūlė sutrumpinti. Buvo „Kai tauta talpinama statinėje“. Liko „Tauta statinėje“.
Vakar sėdėjau valandėlę pas Justiną. Netgi jei nieko nekalbam, jis mane ramina, gal jo toks biolaukas – man tinkamas. Užtat ir bičiuliaujamės. Nesuprantu, kokios „naudos“ duodu jam. Gal kad kartais išjudinu, atnešu vieną kitą naujieną iš plunksnos brolių gyvenimėlio?..
Naujiena: pradėjau vaikščioti pas Vytautą Sirijos Girą žaisti šachmatais. Neturiu kito kompaniono. Su senuoju savo partneriu Vytautu Rudoku nebežaidžiu, jis ir šachmatų neturi namie. O su Ramūnu Klimu, kitu savo nuolatiniu partneriu, irgi vis rečiau besusiremiu. Mat šachmatų partija su juo kartais pasibaigia ideologiniu ginču: Ramūnas dabar itin tautiškai nusiteikęs, ditirambus gieda šiandienei valdžiai. O aš – amžinas opozicionierius. Ir dar toks: kalbėdamas su „kairiuoju“ – dešinėju, o su „dešiniuoju“ – kairėju. Gal tokia ginčų dialektika?
Alfa juokiasi: tau, sako, ar šiaip, ar taip, bus blogai, ir vieni, ir kiti tavim nepatenkinti. Tavęs, sako, laukia niūri ateitis, neaprūpinta senatvė…
Vakar per televiziją žiūrėjau laidą ir klausiau Vandos Zaborskaitės pokalbio su Viktorija Daujotyte. Gaila, pražiopsojau pokalbio pradžią. Bet tai, ką girdėjau, paliko malonų įspūdį. V. Zaborskaitė – tikrai savarankiškas, tvirtas žmogus, visais laikais dorai tarnaujantis lietuvių kultūrai, o tuo pačiu – ir visai tautai. nepabijojo ateiti ir į LAF’o konferenciją, net kalbą pasakė. Ji universitete buvo mano dėstytoja…
Iš tiesų jos karta – V. Mačernis, A. Nyka-Niliūnas, Pranė ir Gediminas Jokimaičiai (gal dar ir K. Bradūnas ar net H. Radauskas?) – labai kūrybinga ir tikrai šiuolaikiška, moderni ir mąstymu, ir kūryba. O Vandutė – lyg savotiškas tiltas tarp minėtų žmonių ir mano kartos bei jaunesnių kolegų. Ir niekad negirdėjau, kad Vanda įžeistų žmogų, jo orumą, netgi tada, kai jos asmeninės nuoskaudos ir galėtų suteikti jai teisę aštresniam žodžiui.
Gal čia ir yra gyva tikrosios krikščioniškosios kultūros apraiška?
Šovė mintis: gal ir mes, kairesnių pažiūrų demokratai, per daug kategoriškai sprendžiam apie šiandieninio parlamento ar vyriausybės darbus? Ar mes, kritikuodami dešiniuosius, turime aiškią savo veiksmų programą? Dabar tokia mada: rūpi ne tiek pati problema, kiek proga suniekinti oponentą. Ir šią nuodėmę turi tiek vieni, tiek kiti, o gal ir treti. Taip ir gilėja visuomenės skaldymasis (čia dar ne pati didžiausia blogybė), o svarbiausia – tolsta galimybė protingam kompromisui, be kurio mūsų deformuota visuomenė niekados nepradės normalaus demokratinio gyvenimo.
1991 m. balandžio 30 d., antradienis
„Tiesoj“ išspausdintas Lietuvos inteligentijos kreipimasis į TSRS prezidentą, kurį ir aš pasirašiau. Reikalaujame grąžinti respublikai užgrobtus Spaudos rūmus ir televizijos kompleksą.
Mūsų inteligentiją šiomis dienomis jaudina dar viena bjauri akcija, nukreipta prieš M. Lukšienę, V. Zaborskaitę, L. Abraitytę, V. Daujotytę – visas jas gerai pažįstu, tai garsios mūsų „Pergalės“ autorės. Prieš jas jaunalietuviai kabina mieste lapelius (kaip kinų dadzibao), kuriuose puolamos švietimo reformos rengėjos. Tai lyg ir tęsinys to chunveibinizmo, kurį neseniai stebėjome Rašytojų klube, kai susitikom su Kultūros ir švietimo ministerijos žmonėmis.
Apie šiuos dalykus kalbėjomės su Justinu ir Genute. Ji mane bara: sako, kodėl kalbi tik privačiai, kodėl neini į viešumą, negini mūsų šauniųjų inteligenčių? Manau, kol kas joms dar užtenka gynėjų. „Respublikoj“ jas užstojo Krescencijus Stoškus, simpatiškas filosofas, dabar jau irgi „trefnas“ žmogus…
1991 m. gegužės 27 d., pirmadienis
Vakar pasibaigė Poezijos pavasario renginiai. Dalyvavau protesto akcijoje, surengtoje prie užgrobto Televizijos ir radijo komiteto pastato – tokia buvo PP pradžia. Ten perskaičiau „Juodą sniegą“…
Į Kauną nevažiavau. Nusibodo – ten beveik kasmet per PP lankiausi. Šiemet laureatu tapo Jonas Strielkūnas (net nustebau, kad jis iki šiol to ąžuolų vainiko nebuvo pelnęs). Iš kvietimo įklijuoju lapelį su visų metų laureatais.
[Tą sąrašą pradeda Justinas Marcinkevičius, laureatu tapęs 1965, aš – antras, 1966; sąrašą baigia Bernardas Brazdžionis, 1989, ir Gražina Cieškaitė, 1990.]
Suskaičiavau: viso labo 27 laureatai, tiek ir PP renginių. Taigi bepavasariaujant ir prabėgo beveik visas gyvenimas. Kai man dėjo ąžuolų vainiką, buvau trisdešimt šešerių. Šiandien man jau šešiasdešimt vieni.
Šeštadienį su grupe (vokietis Alfredas Franckaitis, estas Reinas Raudas, abu puikiai kalba lietuviškai, Antanas A. Jonynas, Daina Pranckietytė, Vladas Braziūnas bei Jurgis Kunčinas plius dailininkas Rimantas Dichavičius ir dar kažkoks jaunas fotografas) vykome į Zarasus.
Pirmasis vakaras – Senadvaryje, prie Fausto Kiršos gimtojo namo. Jame dabar įsikūręs Arvydas Každailis, kadaise iliustravęs mano „Dedikacijas“. Jis ir išsaugojo nuo sunykimo poeto, gimusio lygiai prieš 100 metų, sodybą, pastatė (atnaujino) kryžių, kurį pašventino labai simpatiškas jaunas Antalieptės klebonėlis, su juo maloniai pasikalbėjau, bet pavardę užmiršau.
Čia radom ir Vandą Zaborskaitę, profesorė įsikūrusi visai greta. O Senadvaris – labai vaizdinga vieta, apačioje – Jūžinto ežeras (dabar – Antalieptės marios). Tik kelias nuo Antalieptės (per Purvynės kaimą) labai prastas, man gerai pažįstamos vietovės, iki Čertaukos gal 4 kilometrai. O pas Zaborskaitę ir jos vyrą Rimantą Vėbrą viešėjo ir dar vienas simpatiškas profesorius Juozas Girdzijauskas su žmona Irena (nuo neatmenamų laikų dirbančia Lietuvių literatūros katedroje laborante).
Be abejo – turiningiausiai apie „Piligrimų“, „Pelenų“ autorių kalbėjo Vandutė, su kuria pastaraisiais metais itin suartėjau. Ne todėl, kad dažniau susitinkam – mūsų pažiūros dabar suartėjo. Tiesą sakant, niekad jos labai tolimos nebuvo. Profesorė ir vėl puolama, dabar jau dešiniųjų davatkų.
O F. Kiršai teko keista lemtis: jį lyg ir temdė kiti poetai, nors buvo iš tikrųjų rimta figūra mūsų Parnase.
Vakarop vyko susitikimas su Zarasų visuomene rajono bibliotekoje. Jaukus, kamerinis vakaras. Beje, čia surizikavau ir perskaičiau gan painų, ką tik iškeptą dalykėlį „Kriminalinę Strazdiškio elegiją“. Ir nustebau, kad publika jį labai šiltai sutiko. Kūrinėlį nesidrovėjau ir pakomentuoti. Paaiškinau, kad elegiją „pagimdė“ trys „faktai“: 1) pernykštė kelionė su Marcinkevičiais į Strazdiškį; 2) tai, kad šiuo metu rašau ir niekaip negaliu parašyti straipsnio apie V. P. Bložės „Noktiurnus“ (todėl santrumpa V. P. B., galima būtų rašyti ir V(K.)P. B.); 3) kad man neduoda ramybės Sauliaus, sūnaus, viešnagė Amerikoje; tai paaiškina „kirmėlytės“ išropojimą anoje obuolio pusėje.
Baigiamajame PP vakare, kuris sekmadienį vyko Jonų bažnyčioje, nedalyvavau (nors ir siūliausi, tik, žinoma, nelabai įkyriai). Užtat per televiziją girdėjau, kaip Sigitas Geda gal 25 minutes skaitė keistą tekstą…
Vis dėlto nuėjau į Rašytojų sąjungą po vakaro – ten vyko PP renginio dalyvių pasibuvimas, atsisveikinimo vakaronė. Gaila, beveik nieko iš svečių nepažinojau, nebuvo progos pabendrauti. O ir su mūsų jaunaisiais taipogi esu menkai pažįstamas. Todėl jaučiausi (pirmą kartą tokiame renginyje) gan vienišas, niekam nereikalingas. Nuotaiką praskaidrino Bernardas Brazdžionis, mane širdingai apkabindamas, vardeliu pavadindamas. Sakė, dar norįs su manim ir mano bendraamžiais susitikti intymesnėje aplinkoje. Pabendravom ir su „amerikonka“ Beatriče Vasare, su kuria pernai susipažinau Nidoje, ir su Eduardu Cinzu, mano dėdės Juozo Zarankos, profesoriavusio Bogotos universitete, artimu bičiuliu iš Belgijos laikų.
O Vytautas Bložė pagyrė mano publikaciją „Litmeny“, tik labai savotiškai: „Geriausia publikacija laikraštyje. Aš visad sakiau, kad tu geresnis poetas už Justiną.“ Senos pabodusios giesmelės, jau seniai mus vis bando supriešinti – vieną girdami, kitą peikdami… Vytui, paakintas jo pagyros, perskaičiau ir jau minėtą „Strazdiškio elegiją“. Bložė ją išgyrė su dar didesniu entuziazmu.
Negi aš ir pats pradėsiu manyti, kad vėl verta rimtai kabintis į poezijos skverną? Bičiuliams mėgstu sakyti: paskutinį sykį iš tikrųjų rašiau 1977 metais Zarasuose, kai sėdėjau prie „Strazdiškio elegijų“, o dabar – tik rašinėju, o ne rašau. Rašymas – kai jis tave visą suėda, kai nieko kita nežinai ir nenori žinoti. Tokiam užsiėmimui reikia arklio sveikatos. O aš dabar vis labiau baigiu išklerti. Netgi tokia kelionė į Zarasus mane gerokai išderino…
1991 m. birželio 8 d., šeštadienis
Vakar su Sigita lankėmės Kaune, tvarkėm reikalus…
Iš sesers Nijolės sužinojau, kad, regis, 6 d. televizijos laidoje „Krantas“ buvo bjauriai užpultas Justinas. Šiandien „Tiesoje“ pasirodė tokia Domo Šniuko replika:
„KETURIESE PRIEŠ POETĄ
Užvakar tautinės televizijos programų direktorius P. Morkus ir politinių laidų vyr. redaktorius V. Matulevičius, pasitelkę į pagalbą Tomą Venclovą ir Aleksandrą Štromą, „demaskavo“ Justiną Marcinkevičių, neva pagal saugumo užsakymą parašiusį apysaką „Pušis, kuri juokėsi“. Žinos „Mindaugo“, „Katedros“ ir „Mažvydo“ autorius, kaip pasirašinėti pareiškimus dėl Seimo sušaukimo, sakyti kritiškas kalbas AT pirmininko akivaizdoje ar nerašyti straipsnių „Lietuvos aidui“!
Pereiti teisuolio batais per poeto krūtinę, kai to reikalauja konjunktūra, manau, yra gėdingiau, negu totalitarizmo metais žengti kompromisinį žingsnį, kurį, beje, dar reikia įrodyti.
Kad ir kokį pasitenkinimą jaustų prokuroriško vakaro „Neringos“ kavinėje dalyviai, Justinas Marcinkevičius Lietuvos dvasinei rezistencijai yra davęs kur kas daugiau negu jie visi keturi daug kartų padauginti. Tad galima tik pritarti tos pačios televizijos vedėjui D. Lukoševičiui, kad tai, ko gero, ir Mocarto–Saljerio komplekso tema… (Žinoma, už šią repliką D. Lukoševičiaus gali laukti TSRS INT (TSN) vedančiųjų likimas.)
Manyčiau, TV žiūrovų akyse doros egzaminą išlaikė kritikas Vytautas Kubilius, suvokiąs tiek savo kartos inteligentijos gyvenimo bei kūrybos tragizmą, tiek B. Pasternako ar A. Solženicyno pasmerkimo stiliaus menkystę.
Iki šiol vieni kitus purvais drabstė politikai. Atrodo, ateina metas ir intelektualams. Tik kaip, šitaip apsidrabstę, žiūrėsime vieni kitiems į akis? Kaip žiūrės į mus pasaulis?“
Taigi tęsiama mūsų garbingų žmonių kompromitacija, prasidėjusi V. Mykolaičio-Putino „kolaboravimo“ svarstymu. Beje, iš Janinos Žėkaitės (V. Kubiliaus žmonos, pats jisai išvykęs į Šarnelę paminėti V. Mačernio 70-mečio) sužinojau šiokių tokių laidos rengimo smulkmenų. Pasirodo, nei V. Kubilius, nei K. Saja nežinojo, kad bus parodytas vaizdo įrašas, kur Aleksandras Štromas su Tomu Venclova „demaskavo“ Justą. O A. Štromas, kurį pažįstu, esą parašęs kažkokius prisiminimus, kur, sako, ir aš esu minimas. Girdi, saugumietis A. Sprindis „medžiagą“ apie mūsų jaunuosius disidentus pirmiausia pasiūlęs man, bet aš „neturėjęs laiko“ – gėręs… O tada jau pasiūlė Justui. Aišku, tai absoliutus prasimanymas. Jei A. Sprindis man ką nors būtų siūlęs, tikrai prisiminčiau, nes visa, kas susiję su šia įstaiga, gerai, tiesiog liguistai prisimenu. O kad Justas savo apysakai panaudojo ir Tomo istoriją – tai teisybė. Bet Tomo istorija nebuvo jokia paslaptis, apie ją kalbėta netgi jaunųjų rašytojų sekcijoje. O ir ta apysaka parašyta, regis, 1961 m., taigi prieš 30 metų! Beje, kiek dar kitų tos apysakos „prototipų“ atsišaukė…
Seniai žinau, kad Tomas „nevirškina“ Justino. Ačiū Dievui, Justinas gan ramiai reagavo į šį akibrokštą. Sakė, parašysiąs atsakymą.
1991 m. birželio 14 d., penktadienis
Lygiai prieš 50 metų Lietuvą apskriejo baisi žinia: žmones veža į Sibirą! Netgi tiems, kurie dar nesuprato anų dienų prasmės, atsivėrė akys: štai tikroji Stalino saulė! Ji juoda! O man, vienuolikos metų berniukui, amžinai atminty išliko sunkvežimių ūžimas nakčia – pagrindinis anų dienų garso motyvas. Paskui rašiau: „Ūžia mašinos pernakt.“ Tai vis apie tą 1941-ųjų birželį. Vien tik nekaltų žmonių trėmimai – pakankamas pagrindas pasmerkti socialistinę sistemą, pasakyti jai – ne! Deja, iš tautos atminties visaip buvo bandoma išstumti šį Pragaro įvaizdį. Ir mes ištisus dešimtmečius gyvenom, lyg stalinizmas nebūtų padaręs tų baisių nusikaltimų.
Rytą per radiją dainavo Antanas Kučingis. Tarp kitų dainų – ir mano bei A. Bražinsko „Ugnelę“. Jis vienintelis, po Virgilijaus Noreikos, drįso ją dainuoti, nebijodamas „konkurencijos“. Kitomis progomis dar dainuoja ir mano „Daktarus“ (nežinau kompozitoriaus pavardės, gal tas pats A. Bražinskas?).
Su A. Kučingiu susipažinau pas kitą garsų Antaną – Miškinį. Ne sykį čia teko su juo susitikti, ypač per A. Miškinio šeimos šventes. Smagu buvo šių dviejų antanų draugijoje: abu tikri džentelmenai, jausmingi, bet nesentimentalūs, pašaipūs, bet ir tolerantiški kitam žmogui (jei tik jis – ne koks niekšelis)…
Abu Antanai baigė Sibiro akademiją, čia išmoko tokių dalykų, kokių mes, „laisvieji“, tik pavydėti galėjome: jie pažino visą žmogaus didybę ir visą siaubą, todėl galėjo būti objektyvūs mūsų, „prisitaikėlių“, teisėjai. Niekados neišgirdau iš A. Miškinio (kaip ir iš A. Kučingio) prokuroriško kitų žmonių pasmerkimo, tik visados jaučiau jų moralinį imperatyvą. Tokie žmonės, kaip šiedu senieji inteligentai, aplink save skleidė doros spindulius (gal A. Miškinis ir pasišaipytų iš tokio davatkiško pasakymo, bet dabar nerandu geresnio žodžio).
Taigi šią gedulo dieną visų pirma prisiminiau tuos Lietuvos žmones, kurie ir Sibire liko žmonėmis, ir grįžę mokėjo išlikti orūs. Kaip tokių žmonių dabar mums stinga! Būtent jie galėtų geriau cementuoti susiskaldžiusią mūsų Lietuvą.
1991 m. birželio 30 d., sekmadienis
Vakar dalyvavau respublikinėje Lietuvos Ateities Forumo konferencijoje. Dalyvavau, nes pakvietė (kiti niekad nekviečia!). Šį kartą dalyvavo tik šeši rašytojai. Matyt, išsigando sprogdinimų ir kitokių ekscesų, o dar labiau – dešiniųjų spaudimo. Sėdėjom greta su senu bičiuliu Jonu Gricium, kartais pasišaipydami iš savęs ir kitų. Šį sykį salė buvo nepilna ir vis tuštėjo. Ir aš išėjau anksčiau, nes turėjau eiti į kurso draugės Danutės M. šešiasdešimtmetį…
Penktadienį per televiziją („Kranto“ laidoje) buvo perskaitytas Justino atsakymas Tomui Venclovai, Aleksandrui Štromui ir kitiems „oponentams“. Atsakymas orus, kaip ir tinka Justinui. Galgi aprims svetimųjų nuodėmių ieškotojai? Vargu bau…
1991 m. liepos 5 d., penktadienis
Šiąnakt niekaip negalėjau užmigti. Ramybės nedavė šlykštus pokalbis, kurį „suorganizavo“ Saulius Šaltenis savo „Atėnuose“.
Jei būtų devynioliktas amžius, už tokią šlykštynę jį iškviesčiau dvikovon.
Mes, mano karta, į literatūrą, ačiū Dievui, atėjom ne tada, kai rašytojus sodino, o kai juos išleido iš kalėjimų. Ir todėl mums teko dalyvauti jau kitokio pobūdžio „literatūriniuose žaidimuose“, kuriuos šiandien galima išjuokti arba pasmerkti, jei kam to labai reikia. Tačiau netgi blogiausiose situacijose su rašytojais nebuvo taip elgiamasi, kaip pasielgė T. Venclova, A. Štromas, S. Šaltenis – jie pasikėsino į du šventus daiktus: rašytojo garbę ir jo talentą. Anksčiau kibdavo prie pasaulėžiūros dalykų ir pan., o dabar…
Norėjau važiuoti pas Alfą į Linmarkį, bet iš jo dukters sužinojau, kad šiandien jis turėtų grįžti. Dėl tų „Atėnų“ kažką būtina daryti. kalbėjau su V. Martinkum, V. Sventicku, E. Matuzevičium. Labai maloniai nustebino Judita Vaičiūnaitė – ji palaiko Justą. Taip elgtis turėtų visi padorūs rašytojai. Dabar baigėsi totalios prievartos metas, mes patys galim pasirinkti ėjimus…
Įsegu „Šiaurės Atėnus“.
…Justas pakvietė pasivaikščioti po Varnų kalną. Įsikalbėjom. Niekad dar nemačiau Justo tokio sutrikusio. Sako, ir gyventi nesinori. Aš jį raminau kaip sugebėjau.
Pradėjau rašyti laišką S. Šalteniui (o gal kokiam laikraščiui straipsnį?).
1991 m. liepos 13 d., šeštadienis
Šiandien „Tiesoje“ išspausdintas mano atviras laiškas Sauliui Šalteniui „Pušis, kuri nebesijuokia“. Rašau ne tik apie Justiną, bet mėginu paliesti ir platesnę problemą.
Beje, šiandien Justinui skambino G. Vagnorius. Siūlė būti kažkokios komisijos (nacionalinio susitaikymo?) pirmininku. Justinas atsisakė. Dėl tos „istorijos“. Gal ir be reikalo.
1991 m. liepos 21 d., sekmadienis
Rašiau, kad dėl savo straipsnio negirdėjau nė vieno kritiško žodžio. Neseniai išgirdau iš Maruko, A. Bieliausko „ginklanešio“ (aišku, Marukas tik perdavė savo „gudresnio“ draugo nuomonę). Sako, kam tu, Algi, gini Justiną, jis teisingai puolamas… Taigi, ir kraštutiniai kairieji, ir kraštutiniai dešinieji šį kartą vėl pučia į vieną dūdą… Ar pirmą kartą?
1991 m. liepos 23 d., antradienis
Baigiu straipsnį apie V. P. Bložės „Noktiurnus“. Pusiaudieny, apkvaišęs nuo darbo, padariau pertrauką ir užėjau pas Justiną. Čia radau garsiosios televizijos laidos vedėją V. Matulevičių. Jam taip ir nepavyko įkalbėti Justo dalyvauti naujoje laidoje, kur būtų gvildenami mūsų nelemtos praeities dalykai. Justą visiškai suprantu, – aš irgi atsisakyčiau.
V. Matulevičius man paliko slidaus, nelabai protingo žmogaus įspūdį. Taip ir nesuvokiau, ar jis iš tikrųjų nesupranta, ką daro, ar supranta ir tik apsimeta naiviu „teisybės ieškotoju“.
Perdaviau Justinui Sauliaus, savo sūnaus, žodžius, kad po visos šitos istorijos jo ir jo draugų akyse Justino reputacija tik išaugo, o krito tų, kurie ją stengėsi sugriauti.
Tolesni 1991-ųjų dienoraščio puslapiai byloja, kad Justino Marcinkevičiaus (ir ne vien jo) aršus puolimas tęsėsi, o poleminė ugnis visuomenėje vis stiprėjo.
Bet užverskime dienoraštį ir pasidomėkime, kaip šioje „byloje“, kurios atgarsiai atsirita iki mūsų dienų, elgėsi Vanda Zaborskaitė. Juk kaltinamiems būtomis ir nebūtomis „nuodėmėmis“ labai svarbus buvo žodis tų, kurie patys smarkiai nukentėjo sovietmečiu. Ir Vanda Zaborskaitė tokį žodį tarė.
Jos knygoje „Tarp istorijos ir dabarties“ įdėtas trumpas interviu „Jeigu nebūtų optimistas…“, kurį 1991 m. lapkričio 6 d. paskelbė Marijampolės rajono ir miesto laikraštis „Naujasis kelias“ (užrašė L. Kuzmaitė). Iš to interviu parinkau du lakoniškus klausimus ir atsakymus mums rūpima tema:
„– Jūsų nuomonė apie dabartinį laikotarpį. Ar to tikėjotės, kai įsiliejote į Sąjūdžio veiklą?
– Pirmiausia tikėjau, kad bus atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Šie lūkesčiai, viltys ir norai su kaupu išsipildė. Aš aktyviai dalyvavau pirmame sąjūdyje, buvau sąjūdžio seimo narė, o dabar esu atšlijusi nuo antrojo sąjūdžio. Man atrodo, kad jis yra visai kitas dalykas. Tai – dešiniųjų visuomenės jėgų koalicija. Ir todėl dabar negaliu savęs identifikuoti su sąjūdžiu“ (p. 602).
„– Kaip vertinate puolimo kampaniją prieš poetą Justiną Marcinkevičių? („Kranto“ laida, V. Dautarto interviu „Respublikoje“?)
– Be galo neigiamai vertinu šią laidą. Labai branginu Justino Marcinkevičiaus įnašą į tautos gyvybę, laisvėjimo procesą, gebėjimą kalbėti apie Lietuvą anais laikais. Tie priekaištautojai jam sako, kad tai buvo oficialiai valdžios leidžiamas garo nuleidimas ir jis kūrė leistinumo ribose. Tai yra netiesa. Jo kūryba, jo poezija iš tikrųjų palaikė tas jėgas, kurios ir leido vėliau pasireikšti Atgimimui, visiems kitiems laisvėjimo procesams“ (p. 604).
Galiu paliudyti: Justinas didžiai vertino tokią mūsų buvusios dėstytojos moralinę paramą.
O dabar susiraskime tų pačių metų „Literatūros ir meno“ savaitraštyje (1991 12 09) paskelbtą Valdo Kukulo pokalbį su Vanda Zaborskaite „Iracionalūs ir racionalūs pradai mumyse nėra išbalansuoti“.
Dvi ištraukos iš to pokalbio:
„– Dabar daug kalbama apie garsiąją universiteto Lietuvių literatūros katedros bylą. Klausti iš naujo apie ją nejauku, gal net banalu. Ir vis dėlto. Problemą norėčiau pakreipti štai tokia linkme: esate nukentėjusi, savo gyvenimu patyrusi visas sistemos neteisybes ir represines galimybes, tačiau niekad nieko nešaukėte revizionizmui, revanšizmui. Kaip suprantate psichologiją tų žmonių, kurie, vien iš šalies stebėję sovietinės sistemos presingą, nūnai šaukia tautą kerštauti, griauti, neleisti, uždrausti?
– Mano patirtos neteisybės yra vieni niekai, lyginant su tomis, kurias kentėjo žmonės tremtyje ir kalėjimuose. Bet keršto ir represijų daugiausia šaukiasi ne jie, nors kaip tik juos ir būtų galima suprasti (ne pateisinti). Aršiausiai reikalauja „griauti, neleisti, uždrausti“ buvę konformistai. Jų elgesį nesunkiai paaiškina psichoanalizė: jis kyla iš nepilnavertiškumo komplekso, gėdos dėl savo buvusio silpnumo, kurį geidžia kompensuoti dabartiniu „bekompromisiškumo“ ir „jėgos“ demonstravimu. Be abejonės, esama čia ir visiškai sąmoningų pastangų prisirinkti nuopelnų, kurie visuomenę priverstų užmiršti jų ankstesnį elgesį arba jį išpirktų. Esama ir paprasčiausio tamsumo, kuriuo naudojasi kai kurie lyderiai.
– Kaip įsivaizduojate rašytojo, kūrėjo apskritai laikyseną šiandienos situacijoje? V. Kubilius teigia: neapsisprendusius už Lietuvą teis istorija. A. Šliogeris vienas pirmųjų paskelbė: inteligento pozicija – tik opozicija valdžiai. Rašytojai lyg ir savaime pasidalijo šiuo požiūriu. Džiaugiuos, kad jie vis viena susikalba – gal todėl, kad per arti vienas kito, susiję, gal todėl, kad sergsti vidinė kultūra. Pakomentuokite, kaip suvokiate rašytojo laikyseną visuomenėje, ypač pervartų metais, kokios kūrėjo asmeninio apsisprendimo ribos (juk įmanomas ir atviras kūrėjo kolaboravimas su okupantu)?
– Dabar kūrėjo, menininko savijauta, manau, nėra lengva ir paprasta. Ne dėl to, kad jį kamuotų dilema: už Lietuvą ar prieš ją. Juk didžioji, absoliuti dauguma yra „už“ – net ir tie, kurie niekaip šio „už“ nėra deklaravę. Man nepriimtinas šūkis „neapsisprendusius už Lietuvą teis istorija“ – jis primena pokario kovos prieš „tylenius“ toną. Taip, daugelis apsisprendė impulsyviai, viešai – tai buvo tartum pačios prigimties balsas. Jie įsijungė į Sąjūdį, pasinėrė į politiką, sukūrė puikios eseistikos ir puikių viešųjų kalbų. Bet „už“ nedvejodama buvo ir didelė dauguma kitų, kurie gal nemokėjo šito taip viešai pasakyti, o paskui, spaudžiami viešosios nuomonės, gal ir nenorėjo, juos kaustė intravertiška žmogaus prigimtis, draudžianti viešai reikšti, kas savyje išgyvenama. Jiems rodėsi, kad reikalavimas viešai liudyti yra žeminantis.
Aišku, esama ir vienos kitos išimties, vieno kito santykis su Nepriklausomybe iš tiesų yra susikomplikavęs. Tai tie, kurie buvo suaugę su komunistine ideologija ir valdančiomis struktūromis. Vieni jų griežtai nepriėmė Sąjūdžio ir jo programos, kiti buvo sutrikę ir abejodami, nostalgiškai gręžiojosi į praėjusius laikus. Bet šiandien jie irgi atsidūrę prieš įvykusį faktą, kurio nepaisyti neįmanoma. Jiems reikia laiko, kad permąstytų savo pozicijas, vertybes, kad rastų kūrybai naujų impulsų. Manau, jog ir jų nereikia gėdinti, niukinti, grasinti istorijos teismu. Istorijai galų gale lieka svarbi tik kūryba. Menininko gyvenimas šliejasi prie kūrinio ir visuomeninę vertę įgyja tik per jį, o ne atvirkščiai. Menininkas savo esme yra liudytojas, o ne veikėjas. Ar šiandien kam labai svarbu, kad Goethe didžiuodamasis priėmė ordiną iš Napoleono, užkariavusio jo tėvynę?
Kūryba kyla iš nepasitenkinimo tuo, kas yra, – tai pripažįsta daugelis literatūros žmonių. Kai susiduria asmuo ir visuomenė, asmuo ir valstybė, rašytojas yra asmens pusėje. Jis – asmens, o ne institucijos advokatas“ (p. 630–631).
Šie Vandos Zaborskaitės prieš du dešimtmečius paskelbti svarstymai apie asmens ir visuomenės susidūrimą, kaip toliau įsitikinsite, kai kam ir dabar užklius.
Bet vėl atsiverskime dienoraščius.
Visa, ką iki šiol jūsų dėmesiui pateikiau, paimta iš sąsiuvinio, pažymėto pirmuoju numeriu. Rašyta audringais 1991-aisiais: pirmasis įrašas – balandžio 27 dienos, paskutinysis – liepos 23 dienos. Tai palyginti trumpas laikotarpis, bet būtent šio laikotarpio atšvaitai dienoraštyje, man regis, labiausiai tinka pasirinktai temai – Vanda Zaborskaitė ir Justinas Marcinkevičius.
Abi šias pavardes, ypač antrąją, dažnai užtinku ir vėlesniuose dienoraščių sąsiuviniuose, bet „siužeto“ nebelieka. Todėl parinkau tik keletą įrašų, kur sąsaja tarp žymiosios mokslininkės ir iškilaus poeto itin akivaizdi.
Iš penktojo sąsiuvinio
1995 m. kovo 14 d., antradienis
Ką tik grįžau iš Mokslų akademijos Didžiosios salės, kur vyko Akademiniai skaitymai, skirti Justino 65-ajam gimtadieniui. Salė pilnutėlė, nuotaika – šventiška, iškilminga. Vakarą vedė MA prezidentas Benediktas Juodka. Justinas perskaitė tekstą – apie savo „šaknis“, labai rimtą, darnų. Vėliau dar paskaitė naujų eilėraščių.
O kalbėjo Vanda Zaborskaitė (man regis, jos pranešimėlis – pats turiningiausias), Valentinas Sventickas – trumpai, bet išradingai, o Viktorija Daujotytė – trupučiuką monotoniškai. Paskutinysis oratorius – akad. Jonas Kubilius (pamaniau, išgirdęs pavardę, kad kalbės Vytas, ir stebėjausi). Paprastai ir aiškiai pasakė, kodėl taip gerbia Justiną.
Po kalbų – sveikinimai, gėlės.
Veikė Onos Pajedaitės fotografijų parodėlė, skirta Justinui. Ten yra ir man nežinoma nuotrauka: mudu su Justinu, labai susirūpinę, du smūtkeliai. Taigi ir aš čia liūdnas.
Baisu pagalvoti, ką veiksiu kovo 22-ąją Rašytojų klube. Po šiandieninio minėjimo, aišku, visi jaus kontrastą. Bet kitaip ir būti negali. Tik gal man išvis nereikėjo to vakaro Vilniuje, užteko vakaro Kaune ir tų, kurie dar bus Leliūnuose ir Utenoje.
Iš Vandos Zaborskaitės kalbos
PASVEIKINIMAS JUSTINUI MARCINKEVIČIUI
Pirmosios dvi pastraipos:
„Tokia iškilmė pirmoji Mokslų akademijoje. Tarp jos narių buvo žymių tautos rašytojų, bet jie nebuvo pagerbti – priešingai. Vincas Krėvė buvo išmestas iš akademikų, V. Mykolaitis-Putinas taip pat patyrė čia ne vieną sunkią valandą – pabarimų ir priekaištų. Justinas Marcinkevičius yra tretysis iš jų tarpo, ir jau šiandien matome, kad jo likimas kitoks, nes jis yra Nepriklausomos Lietuvos akademikas. Jis – rašytojas, literatūros žmogus, literatūros darbininkas. Gera prisiminti, kad jis ne tik pagal tradiciją, bet ir asmeniškai su savo pirmtaku susijęs: Putinas jį laikė tarsi ir savo įpėdiniu, išreiškęs norą, kad Just. Marcinkevičius pabaigtų jo pradėtą versti „Poną Tadą“, – tai jis ir padarė.
Smagu Rašytoją pasveikinti su dviguba švente: ir amžiaus, ir kūrybinės veiklos gražiomis sukaktuvėmis. Smagu čia, šioje salėje, kur prasidėjo Sąjūdis ir jis pats įsijungė į iniciatyvinę grupę, tapo vienu iškiliausių jo veikėjų. Smagu, kad ši diena taip arti Kovo 11-osios, nes Just. Marcinkevičius yra vienas tų, kurie rengė tautos dvasią Nepriklausomybei“ (p. 435).
Ir baigiamieji pasveikinimo žodžiai:
„Šiandien poetas vėl pasitraukia į savo pašaukimui esmingiausiąją sritį – žodžio, kalbos viešpatiją. Turbūt visų mūsų karščiausias troškimas yra, kad Lietuva gyventų saugiai ir ramiai savo laisvėje, kad ji galėtų visomis jėgomis susitelkti kultūros kūrybai. Tada ir įkvėpimo versmės dosniai maitintų poeziją, ir skaitytojai, iškrikę tarp buities vargų, smulkmenų ir banalybių, vėl grįžtų prie dvasią pakeliančio ir nuskaidrinančio poezijos žodžio. Šitokio žmogaus ir visuomenės būvio linkime ir brangiajam sukaktuvininkui, ir mums patiems.
Visai neseniai Jūs pasakėte, kad tauta auga iš kultūros. Tebūnie tad visos pajėgos – ir tautos, ir Jūsų paties – skirtos šiam kultūros medžiui auginti, saugoti ir puoselėti“ (p. 441).
Iš dvidešimt penktojo sąsiuvinio
2010 m. gruodžio 8 d., trečiadienis
Be reikalo nuėjau į „Metų“ redakciją, kur Danielius Mušinskas surengė pokalbį, skirtą žurnalo dvidešimtmečiui. Kai pamėginau ieškoti analogijų tarp pirmojo pokario dešimtmečio ir Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos pirmojo dešimtmečio (aišku, toks lyginimas rizikingas), buvau visai nesuprastas, susilaukiau atkirčio iš Vytauto Rubavičiaus, Jūratės Sprindytės ir net Viktorijos Daujotytės. O aš tenorėjau pasakyti, kad, pakitus politinei situacijai, iš pradžių itin energingai imamas neigti praėjęs etapas. Žinoma, po Atgimimo nebuvo fizinio teroro (nors jo apraiškų irgi pasitaikė, ko verta J. Abromavičiaus istorija), tačiau daugeliui žmonių, aktyviau dalyvavusių tarybinio laikotarpio veikloje, teko patirti didžiulį stresą, ypač mano kartai. Pacitavau eilutes iš Alfonso Maldonio eilėraščio „Palikimas“ (skirto V. Kubiliui): „Apeikite mūsų kartą, kaip dar nepašalintą kliūtį.“ V. Rubavičiui atrodo, kad jokio mūsų kartos puolimo nebuvo. Jo valia taip manyti.
…Paskambinau Justinui, norėdamas jam papasakoti apie pokalbį „Metuose“, ir iš Genutės sužinojau negerą žinią: vakar Justinas, eidamas patikrinti pašto dėžutės, laiptinėje krito aukštielninkas, prasiskėlė galvą, žodžiu, atsidūrė Greitosios pagalbos ligoninėje. Jam netgi operavo kaklo slankstelį, dabar jisai dar neatbudęs po narkozės. Ką gi, mūsų kartą puola visokios negalės, toks jau mūsų amžius, gili senatvė.
2010 m. gruodžio 11 d., šeštadienis
Situacija daug grėsmingesnė, nei maniau.
Jau ketvirta diena Justinas reanimacijoje. Kai paklausiau Genutės, ar negalėčiau jam paskambinti „mobiliaku“, ji pasakė, kad ir pati su Justinu negali pasikalbėti, jam koma. Ir neaišku, kaip bus toliau – po galvos sutrenkimo ir kaklo slankstelio operacijos.
Slegia mane žinojimas, kokia sunki dabar Justino būsena.
Tolesni dienoraščio puslapiai, pamarginti jau ir medikų oficialių pranešimų iškarpomis, daugiausia skirti Justino sveikatos būklei nušviesti.
Nežinojau, kad tuo pat metu, kai Justinas grūmėsi su giltine, mirties patale gulėjo ir Vanda Zaborskaitė.
Dviejų gretimų dienų įrašai, su man netikėta žinia antrajame apie Profesorės mirtį.
2010 m. gruodžio 26 d., sekmadienis
Vakar vakare paskambino pusbrolis Jurgis Jurgelis ir pranešė, kad mirė jo motinos sesuo Monika Zarankaitė-Dausienė (g. 1918), mano mamos pusseserė, taigi teta. Apie ją ir jos vyrą Juozą Dausą (1913–1983) esu rašęs atsiminimų knygoje, skirtoje monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui „Širdies neatskiriamasis“.
Įdomi ir pačios tetos Monikos istorija: ji buvo suimta 1947 m. už ryšius su miškiniais (tada gyveno Kaune, dirbo pašte, dažnai užeidavo ir pas mus). Nuteista 10 metų, kalėjo Kazlage, Kazachstane. O jos būsimas vyras Juozas Dausa turėjo nemažą ūkį, į Sibirą išvežtas 1941 m. birželį, tremty išbuvo 14 metų. Beje, jiedu susipažino ir sukūrė šeimą jau po 1956-ųjų amnestijos. Kadangi Juozas, kaip ir K. Vasiliauskas, neturėjo teisės grįžti į Lietuvą, jauna šeima apsigyveno Daugpilyje ir čia praleido septynerius metus (1958–1965). Tada Latvijos mieste susipažino su likimo broliu kunigu Kazimieru Vasiliausku. Straipsnyje, pasirėmęs tetos pasakojimais, jos išsaugotais laiškais, smulkiai aprašiau lietuvių, atsidūrusių Daugpilyje, gyvenimą. Neužrašiau to fakto, kad būtent pas Dausas Daugpilyje atsidūrė ir mano „Požeminės upės“, kur įdėtas eilėraštis „Dainelė, gimusi netyčia“; tas eilėraštis patiko K. V. ir nuo tol pelniau jo palankumą.
Gaila, kad prastai jaučiuosi (aukštas spaudimas, širdies ritmo sutrikimas), todėl negalėsiu aplankyti tetos, pašarvotos prie Petro ir Povilo bažnyčios.
Kaip gerai jausiuosi, jei aplink – vien juodos žinios. Justinui vėl koma, dabar dirbtinė. Genutė visai nusiminusi…
Žodžiu, šiemet Betliejaus žvaigždė spindi gan niūriame danguje.
2010 m. gruodžio 27 d., pirmadienis
…Televizija pranešė: šiandien mirė Vanda Zaborskaitė, eidama 89-uosius, mano buvusi dėstytoja, ori asmenybė. Beje, ji, net sužinojusi, kad skundą dėl jos ir kitų Lietuvių literatūros katedros darbuotojų pasirašė Vytautas Kubilius, užstojo jį nuo piktdžiugiškų puolėjų.
Nustebau ir sutrikau: tik tokia trumpa pastraipa, išgirdus per televiziją žinią apie man tikrai brangaus žmogaus mirtį! Dienoraštyje, deja, nieko nerašoma ir apie Profesorės laidotuves.
Paaiškinimas elementarus: dėl prastos sveikatos į paskutinę kelionę nepalydėjau ne tik savo tetos Monikos Dausienes, bet ir Vandos Zaborskaitės, kurią mudu su Justinu, kaip ir kiti kurso draugai, vadindavome malonybiniu vardu – Vandute.
2010 m. gruodžio 31 d., penktadienis
Šiąnakt ilgai negalėjau užmigti, vis galvojau apie Justiną. Susapnavau, kad jį lankau ligoninėje. Jisai toks sumenkęs, į mane žvelgia taip liūdnai, kad sapne pravirkau ir pabudau. Gal man reikėtų, nepaisant visko, jį aplankyti? Žinau, kad reanimacijoje tai galima daryti tik išimties tvarka, be to, sloguoju, negerai būtų, jei į ligonine užneščiau kokį mikrobą. Buvau nutaręs jį aplankyti, kai bus iš reanimacijos perkeltas į paprastą palatą, bet jau trys savaitės jis vis ten pat.
Ėmė graužti ir tokia mintis: o kokios bus smegenų traumos pasekmės? Tačiau veju tokią mintį šalin: dabar svarbiausia, kad Justinas liktų gyvas.
Justino nelaimė, be abejo, tapo man pagrindiniu įvykiu, juodai nudažiusiu visus 2010-uosius metus. Tie, kurie arti Justino (o ir tie, kurie toliau), sunerimę laukiame atomazgos, žinoma, optimistinės.
…Būta šiais metais ir šviesesnių akimirkų. Išleista mano eilėraščių knyga „Antakalnio vigilijos“, nors galėjo ir nepasirodyti. Ačiū LATGA-A’i. Tiesa, apie šią knygą taip ir nebuvo nė vienos recenzijos, tik mažytė anotacija „Literatūroje ir mene“. Bet ar man vienam tenka susidurti su tokiu kritikos abejingumu?
Malonią staigmeną padarė kursiokai, š. m. vasario 14 d., t. y. mano 80-mečio išvakarėse, atėję į „Pauzės“ kavinę manęs pasveikinti. Čia buvo ir Justinas.
Įvyko gražūs jubiliejiniai Justino ir mano vakarai Vilniuje, Kaune (mano dar ir Utenoje, Justino – daug kur).
Rugpjūčio pirmąją pusę praleidome Nidoje. Sėkmingai nuvairavau savo mašinėlę, išloštą loterijoje, ten ir atgal. Sėkmingi anūkės Ievos mokslai Pedagoginiame universitete, jos kelionė su Ugnium į Paryžių. Mūsų dažnos viešnagės pas ją Pasakiškėse. Kūčios pas Kvintus. Ir t. t., ir pan.
Bet 2010-ieji buvo ir didelių netekčių metai. Netekom trijų kurso draugų – Algimanto Antanavičiaus, mūsų seniūnės Eugenijos Mikšytės-Lašienės, Danutės Šileikaitės-Mėlynienės, mūsų puikios dėstytojos Vandos Zaborskaitės. Skaudi buvo ir dviejų didelių rašytojų, mano gerų bičiulių – Juozo Apučio ir Jono Strielkūno – netektis. Į paskutinę kelionę palydėjau prezidentą Algirdą Brazauską, mano kartos žmogų. Kito prezidento iš mūsų kartos jau tikrai nebus!
Visą dieną netyla telefonas. Sveikina su Naujaisiais. O mums ši data – pati skaudžiausia metuose: tądien netekom Sauliaus. Rytoj sukanka 11 metų nuo baisios netekties.
Sudiegė širdį…
Sauliau, vaikeli, ką Tu mums padarei! Ir, svarbiausia, savo dukroms, žmonai ir pačiam sau. Juk Tau buvo vos 42 metai! Jeigu būtum šiandien gyvas, visai kitaip klostytųsi visų mūsų gyvenimas. Nė mintis į galvą neateidavo, kad senatvėje Tavęs nebus šalia. Juk mokėjai seniems žmonėms būti toks lipšnus, paslaugus!
Gal ir be reikalo Tave baru? Juk spėjai tiek daug džiaugsmo suteikti kitiems per savo trumpą gyvenimą. Net ir šiandien daug kas mini Tave geru žodžiu. Ir į lietuviškų hipių (gėlių vaikų) istoriją įtraukia kaip ryškų šio judėjimo atstovą. Per televiziją rodo filmuką, kur Tu su savo „chebra“ kvailiojat. Ypač įsimintini kadrai, kur stovi (kaip ir Tavo draugeliai) lango nišoje, apleistame name: kiekviename lange po „personažą“.
Gal reikėtų ir man pasidomėti tuo hipių judėjimu, gal geriau imčiau suprasti Tave. Juk mudviem su Tavo mama labai nepatiko Tavo draugai, gyvenimo stilius, bijojom, kad dėl to nukentėsi, liksi nuošaly nuo „normalaus“ gyvenimo.
Žinau, kad paklaustas pareigūno, ar Tavo tėvas – žinomas poetas, Tu atšaudavai: ne, tai tik bendrapavardis. O štai Tavo bičiulis Rimas Burokas, kaip liudija neseniai paskelbti atsiminimai, išvaizda labai panašus į Tave, pakliuvęs į keblią situaciją sakydavo: mano tėvas – žinomas poetas, žurnalo redaktorius Algimantas Baltakis.
Tokiu pokalbiu su Tavim ir baigsiu šių metų dienoraščio sąsiuvinį. Palinkėk man (geriau – padėk) pagaliau parašyti knygą apie Tave.
Tos knygos, deja, lig šiol neparašiau, nors ir surinkau nemažai medžiagos: Sauliaus draugų prisiminimų, iškarpų iš spaudoje aprašytų savižudybių Lietuvoje ir pasaulyje. Perskaičiau dešimtis knygų, kuriose gvildenama savižudybės problema, pradedant Danutės Gailienės „Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje“ (1998) ir baigiant danų žurnalistės Inger Anneberg „Sielvartas po savižudybės. Knyga tiems, kuriuos paliko“ (lietuviškas vertimas 2006). Šias dvi knygas išskyriau todėl, kad D. Gailienė po knygos aptarimo Rašytojų klube tituliniame lape užrašė: „Konkuruojančiai firmai – gerb. Algimantui Baltakiui. Nuoširdžiai. Autorė. 98 05 18.“ Taip mįslingai užrašė, nes iš kažkur sužinojo, kad sovietmečiu į mane yra kreipęsis ne vienas potencialus savižudis, dažniausiai merginos. Net neįtariau, kad, padėjęs kitiems, po dvejų metų nesugebėsiu išsaugoti savo sūnaus. O I. Anneberg knygos pavadinimas aiškiai nusako, kam ir aš adresuočiau savo knygą, jeigu ją pajėgčiau parašyti: tiems, kuriuos sielvarte paliko kraupiam poelgiui ryžęsi nelaimėliai…
Gal išvis nebūčiau minėjęs savo sūnaus, jei ne viena svarbi aplinkybė: šie prisiminimai apie Vandą Zaborskaitę (ir jos auklėtinį Justiną Marcinkevičių) atsirado po vieno įpareigojančio susitikimo Antakalnio kapinėse vidurvasarį.
Šiose kapinėse, kaip žinote, garsėja Menininkų kalnelis. O ant to kalnelio – nedidelė kalva, jos pačioje viršūnėje ir palaidota Vanda Zaborskaitė, greta savo vyro Rimanto Vėbros. Virš kapo dvi pilko akmens stelos, abi su tokiomis pačiomis lietuviškomis saulutėmis ir įrašais:
Rimantas Vėbra Vanda Zaborskaitė
1931–1999 1922–2010
Būtent to kauburio vakariniame šlaite ilsisi ir mūsų sūnus Saulius (1958– 2000), restauratorius, kuris didžiavosi, kad jam teko arkikatedroje restauruoti Šv. Kazimiero koplyčią. Tuometėje Arkikatedroje klebonavęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas yra ne sykį viešėjęs ir mūsų namuose. Saulius visad jį parveždavo į namus Pylimo gatvėje (dabar prie to namo prikalta memorialinė lenta, sukurta mano žento skulptoriaus Romo Kvinto).
Kai Monsinjorą sutikau jau po didžiosios mūsų šeimos nelaimės, jis man priekaištavo, kad nepranešiau apie Sauliaus mirtį, būtų velionį palydėjęs, kaip ir daugelį menininkų kalnelin atgulusiųjų. Pasakiau: nedrįsau kreiptis, juk prisimenu, kaip savižudį traktuodavo bažnyčia: neįsileisdavo į kapines, laidodavo už tvoros. O čia dar pats vidužiemis (Saulius mirė sausio pirmąją), jūs garbaus amžiaus… Monsinjoras suniekino mano argumentą, sakė, tik Dievas yra mūsų visų teisėjas.
Panašiai galvojo ir kitas tolerantiškas kunigas: susigraudinome kapinėse išvydę nežinia kieno pakviestą vienuolį Julių Sasnauską, kažkuo panašų į Saulių, jo bendraamžį. Vienuolis ir Bernardinų bažnyčioje, kupinoje jaunų veidų, aukojo mišias už sūnaus vėlę, pasakė gražų pamokslą, paguodė mus.
Po sūnaus mirties pusmėnesį visiškai nerašiau dienoraščio, nesirodžiau viešumoje. Tik sausio 16 d. įstengiau parašyti apie mus sukrėtusią nelaimę. Bet mano rašiniui labiau tinka kitos dienos įrašas, kur minima Profesorė.
Iš dvylikto sąsiuvinio
2000 m. sausio 17 d., pirmadienis
…Sigita mane varyte nuvarė į Vandos Juknaitės kūrybos vakarą (jai berods lapkričio mėnesį sukako 50). Vanda atėjo ir į Sauliaus laidotuves, ir dalyvavo gedulingose mišiose. Ji – subtilus žmogus, nekalbėjo man jokių banalybių. Neveltui ji parašė romaną „Šermenys“, kurį berods 1989-aisiais išspausdinome „Pergalėje“.
O šiandien su aktorium Remigijum Vilkaičiu skaitė parabolinę pjesę „Formulė“, kurią jau girdėjau Rašytojų klube, tada ji viena skaitė, ir visą, o šiandien – fragmentus. talkino vakarą vedęs Kęstutis Nastopka, Viktorija Daujotytė, Vanda Zaborskaitė, jauna teatrologė Eugenija Šniokaitė (?) ir Gintaras Beresnevičius. Geras vakaras, rimtas.
Man buvo nelengva toje salėje – daug kas vis prieidavo pareikšti užuojautos.
Puikiai prisimenu, kad prie manęs priėjo ir Vanda Zaborskaitė, nieko nepasakė, tik seseriškai apkabino.
Neužmiršau ir Monsinjoro. Nepiktai pabaręs mane, pasakė: kai sukaks metai nuo Sauliaus mirties, už jo vėlę būtinai aukosiu mišias Mikalojaus bažnytėlėje (čia jis atsidūrė po Arkikatedros). Ir 2001-ųjų sausio šeštąją, per Tris Karalius, savo pažadą įvykdė.
Netrukus Monsinjorą jau teko lankyti ligoninėje (drauge su Justinu ir Viktorija Daujotyte), o spalio 14 dieną mano dienoraštyje įrašyta: „Šiąnakt (3 val.) mirė Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Vėl netekom brangaus žmogaus. Vakar jį lankė Justinas, sakė, buvo jau mieguistas. O gal prieš savaitę Monsinjoras buvo užsukęs į Rašytojų klubą! Vis dėlto Viešpats pasigailėjo savo ištikimo tarno: pasiuntė palyginti nesunkią mirtį (jis sirgo kepenų vėžiu, atsisakė operacijos). Užmigo amžinuoju miegu. Mums, kultūros žmonėms, Monsinjoro labai stigs. Jis buvo savotiškas menininkų kapelionas.“
Dienoraštyje aprašyta, kas dėjosi Arkikatedroje, Monsinjorą pašarvojus mažytėje Tremtinių koplyčioje tomis dienomis. Bet jūsų dėmesiui pateikiu tik laidotuvių dienos įrašą.
Iš tryliktojo sąsiuvinio
2001 m. spalio 17 d., trečiadienis
Monsinjoro laidotuvių diena. Seniai mačiau tokias minias laidotuvėse. Beje, jau vakar Monsinjoro karstas iš Tremtinių koplyčios (mažytės, nebuvo įmanoma prieiti arčiau prie karsto) buvo perkeltas į presbiteriją. Negi iš anksto nebuvo aišku, kiek žmonių jį lankys!
Didžiulis netikėtumas mūsų šeimai: Kazimieras Vasiliauskas buvo palaidotas priešais Sauliaus kapą, kitapus tako.
Štai ką pasakė prie kapo Justinas (cituoju tik ištraukėlę iš jo kalbos):
„Paskutinįsyk lenkiamės savo Monsinjorui. Visų mūsų Monsinjorui. Lenkiamės už Jo didžiąją, neprilygstamą tarnystę Žmogui ir Dievui.
Kas suskaičiuos, kiek šioje žemėje yra Jo paguostų, nuramintų, išteisintų, sutvirtintų, pažadintų ir pakylėtų! Jis ėjo visur, kur buvo šaukiamas, neatstūmė nė vienos rankos, kuri tiesėsi į Jį, nė vienos širdies, kuri ieškojo supratimo, paguodos, atleidimo.“
Nieko nesinori pridurti prie šių Justino žodžių.
Onės Baliukonės sudaryta knyga „Širdies neatskiriamasis. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų atsiminimuose“ (2002) pradedama būtent šia Justino kalba.
Tomis gedulo dienomis Vanda Zaborskaitė irgi parašė atsisveikinimo žodį „Meilės ir laisvės kunigas“, kuris buvo paskelbtas „Metų“ žurnale (2001, Nr. 11) ir pakartotas Onės sudarytoje knygoje.
Siūlau susipažinti su ištrauka, kur Vandutė kalba kaip Monsinjoro bendraamžė ir bendramintė:
„Į kunigystę jį atvedė tas stiprus idealizmas, kuriuo Lietuvos jaunuomenė, jos katalikiškasis sparnas gyveno XX a. viduryje. Tai buvo Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno, Pranės Aukštikalnytės, Vytauto Mačernio [drąsiai pridurkime – Vandos Zaborskaitės – A. B.] ir jų amžininkų karta, kurių katalikiškumas siejosi su kūryba, laisvės, tiesos ieškojimo dvasia. <…> Kunigystė Kazimierui Vasiliauskui buvo tarnavimas kenčiančiam, tiesos ir gėrio alkstančiam, teisingumo trokštančiam žmogui“3.
Dažnai pagalvoju: gerai, kad mūsų Lietuva tokia nedidelė, – visi esame greta vienas kito.
Lankydamas Sauliaus kapą, nepatingiu užkopti ir į minėtą kauburį, pastovėti prie Vandos Zaborskaitės kapo. Čia ir sutikau šį kapą prižiūrinčią Virgiliją Stonytę. Būtent ji manęs ir pasiteiravo, ar negalėčiau parašyti prisiminimų apie jos įmotę. Sakau, kad mano atmintis nekokia, bet gal ką nors dienoraštyje rasiu. Kaip matote, šį bei tą radau.
Dar keli žodžiai apie antrąjį mano rašinio „personažą“ Justiną Marcinkevičių.
Šiek tiek chronologijos.
Rimtą galvos traumą, kaklo slankstelio lūžį poetas patyrė 2010 m. gruodžio 7-ąją. Savaitę ši nelaimė nebuvo viešinama, nors gandas jau plito. Bet gruodžio 14-ąją dienoraštyje konstatuojama: „Apie grėsmę Justino gyvybei jau ir spauda ėmė rašyti.“ Dienoraštyje įklijavau iškarpą iš tos dienos „Lietuvos ryto“ su Justino nuotrauka ir LR korespondentės Danutės Jonušienės straipsneliu: „Tautos mylimo poeto gyvybei – pavojus“.
Nuo tol reguliariai buvo pranešinėjama apie Justino sveikatos būklę ir spaudoje, ir per radiją. Būklė tai pagerėdavo, tai pablogėdavo, mūsų viltys tai įsižiebdavo, tai priblėsdavo.
Iki šiol maniau, kad Vanda Zaborskaitė mirė taip ir nesužinojusi, kas ištiko jos bičiulį. Klydau taip manydamas! Įdukros Virgilijos liudijimu, iki gruodžio 21 d., iki Profesorę ištikusio infarkto, ji ne tik skaitė laikraščius, klausėsi radijo, bet ir normaliausiai dirbo, rašė straipsnį apie Vincą Kudirką (ar tai nebus jos paskutinysis darbas?). Žinoma, Vandutės negalėjo nejaudinti informacija apie Justino sveikatos būklę. Pati turėjusi nemažai reikalų su medicina, blaiviai vertino situaciją, nesitikėjo laimingos atomazgos.
Bet mirtis Vandą Zaborskaitę pirmiau pasiglemžė, tik jai buvo gailestingesnė nei Justinui: atomazga atėjo po savaitės, o jo laukė dar ilgai trukusi akistata su mirtimi.
Baigėsi gruodis, sausis, įpusėjo vasaris.
Po ilgai trukusių kančių Justinas mirė 2011 metais jam itin brangią dieną – vasario šešioliktąją ir į paskutinę kelionę buvo iškilmingai palydėtas visos doros Lietuvos.
Palaidotas tose pačiose Antakalnio kapinėse, kaip ir Vandutė. Tik ne ant Menininkų kalnelio, o slėnyje, prie pagrindinio tako, netoli nuo memorialo žuvusiems už Tėvynę. Neseniai ant jo kapo buvo pastatytas paminklas, irgi su lietuviška saulute, tik ne išraižyta akmenyje, bet nukalta iš metalo.
Gal neužmiršote, kad, cituodamas Vandos Zaborskaitės žodžius iš pokalbio su Valdu Kukulu, prašiau įsidėmėti profesorės aiškinimą, kas lemia menininko gyvenimo vertę: jo kūriniai ar biografijos faktai. Pasirodo, ir po dvidešimties metų toks aiškinimas kai kam bado akis.
Jūsų dėmesiui – įrašas dvidešimt septintame dienoraščio sąsiuvinyje.
2012 m. gegužės 5 d., šeštadienis
Perskaičiau „Literatūroje ir mene“ (Nr. 18) Irenos Balčiūnienės straipsnį, mįslingai pavadintą – „Niekšybė prasideda nuo tokių, kaip aš, arba Kerouaco dvasia Lietuvoje“. Iš pavadinimo galima pagalvoti, kad autorė užsiims „saviplaka“. Anaiptol, ji plaka ne save, o kitus. Jai užkliūva ne tik Justinas, bet net ir Vanda Zaborskaitė. Kad būtų aiškesnis kontekstas, cituoti pradėsiu iš toliau:
„Jei tautiniai jausmai įgydavo politinį atspalvį, Maskva reaguodavo griežtai. Visų broliškų respublikų kompartijos viršūnės patyrė valymus. Tik lietuviškoji visada postus išlaikė, nes buvo be galo klusni ir patikima [ne visada klusni, prisiminkime Trakų pilies atstatymo istoriją, kukurūzų vajų ir pan. – A. B.]. Atkūrus nepriklausomybę, ji kaipmat perdažė savo pažiūras, vertybes, elgesį.
Gal šios veiklos nė neprisimintume, jei prekiavimo talentu kai kas nevadintų tarnavimu Lietuvai. Niekaip iš atminties nedyla V. Zaborskaitės straipsnis „Rašytojas yra asmens pusėje“ („Literatūra ir menas“, 1992 01 11), kuriame profesorė aistringai neigė, jog kūrybinė inteligentija, tiek su įkvėpimo nestokojančiais, tiek su pavargusiais herojais ir konradais valenrodais buvo tapusi sovietinės okupacijos rėmėja. „Menininko gyvenimas šliejasi prie kūrinio ir visuomeninę vertę įgauna tik per jį, o ne atvirkščiai. <…> Ar šiandien kam labai svarbu, kad Gėtė didžiuodamasis priėmė ordiną iš Napoleono, užkariavusio jo tėvynę?“ – klausė ji.“
Pašiurpau perskaitęs: Vanda Zaborskaitė siejama su sovietinės okupacijos rėmėjais. Negi straipsnio autorė nėra skaičiusi profesorės veikalų, nežino jos biografijos?
Beje, I. Balčiūnienė giria Vytautą Kubilių už drąsą. Teisingai giria jo straipsnį „Talento mįslės“, deja, užmiršdama, kad būtent Vytelis žalioje jaunystėje pasirašė skundą prieš Vandą Zaborskaitę ir kitus lietuvių literatūros katedros žmones, ir dalis jų buvo išvaryta. Kai šį faktą spauda paviešino jau Nepriklausomybės metais ir prasidėjo negražus V. Kubiliaus puolimas, Vanda pirmoji užstojo Kubilių, parodydama, kaip privalo elgtis tikras inteligentas: užmiršti vakarykštes nuoskaudas, jei žmogus pasikeitė.
Dar pastaba.
Derėtų suvokti, kad ir V. Kubilius „Talento mįslėse“ taikė Kostui Kubilinskui tą patį principą, kaip ir V. Zaborskaitė, pirmenybę teikdamas ne poeto biografijos „niuansams“, tik užuominomis atskleistiems, o jo kūriniams, tapusiems vaikų literatūros klasika. Būtent tos užuominos, o ne „metodas“ ir užkliuvo buvusiems „idėjinio grynumo“ sargams. Pasirodo, ir dabar atsiranda tokių „grynumo“ gynėjų…
Atidesnis skaitytojas pastebės, kad tas pats Valdo Kukulo pokalbis su Vanda Zaborskaite jos knygoje „Tarp istorijos ir dabarties“ (iš jos citavau) vadinamas vienaip, o savaitraštyje „Literatūra ir menas“ – kitaip. Spėju, kad Valdas parinko trumpesnį, lakesnį pavadinimą, o Vandutė paliko knygoje savąjį.
Džekas Keruakas (Jack Kerouac) ir jo romanas „Kelyje“, lietuviškai pasirodęs 1972-aisiais, t. y. tais metais, kai Kaune susidegino Romas Kalanta, ir mano sūnui, kaip ir ne vienam jo kartos jaunuoliui, buvo tapęs savotiška biblija. Prisipažįstu: nemėgau tos knygos, nors ir talentingai parašytos. Maniau, kad ji skatina mano sūnų kai kuriems pramuštgalviškiems poelgiams.
Ir dar vienas dienoraščio įrašas iš dvidešimt aštunto, paskutiniojo, sąsiuvinio.
2012 m. spalio 21 d., sekmadienis
Šiandien iškili sukaktis.
Prieš 150 metų gimė mūsų didysis dainius Maironis. Simboliška, kad šią sukaktį sutinku rašydamas prisiminimus apie Vandą Zaborskaitę, kurios pagrindinis veikalas – monografija „Maironis“ (1968). Nustebau, kad savo dienoraščiuose radau daug įrašų, kur minima mano buvusi dėstytoja, aktyvi „Pergalės“ ir „Metų“ autorė. Parinkau vien tai, kas susiję su jos tauriu elgesiu 1991–1995 metais, taigi pervartų laikotarpiu, kai išryškėjo tikroji asmenybės esmė.
Nuo kalvos, ant kurios palaidota Vanda Zaborskaitė, Menininkų kalnelio kapai – lyg ant delno. O čia auganti didžiulė drebulė kiekvieną rudenį barsto geltonus lapus ant man brangių kapų. Gal smarkesnis vėjo gūsis kokį lapelį nuskraidina ir ligi Justino kapo, kurio nuo kalvos nematyti.
Kai vėlinių pavakarę atėjau pagerbti mirusiųjų atminimo, ant drebulės jau nebuvo likę nė lapelio.
2012 m. lapkričio 2 d., Vėlinės
1 Zaborskaitė V. Tarp istorijos ir dabarties. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – P. 404. Toliau bus nurodomi tik šios knygos puslapiai.
2 Iš Andriaus Vaitonio pokalbio su Alfonsu Maldoniu „Dabar apsivalymo ir išsiaiškinimo laikas“ // Respublika. – 1996. – Lapkričio 11. – Nr. 264.
3 Širdies neatskiriamasis. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų atsiminimuose. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P. 40.
Aldona Ruseckaitė. Maironis. Naujienos iš šešių neskelbtų laiškų
2012 m. Nr. 8–9
Laiškai atveria daug erdvių, atidaro paslaptingų durų, iš jų kuriama pasaulio, kultūros, literatūros istorija, atpažįstama asmenybė, geriau suvokiama kūryba. Šiuo atveju Maironio epistolikos likimas nėra palankus ir gailestingas: žinant, jog poetas mėgo rašyti laiškus, parašė jų draugams, bičiuliams, giminėms šimtus, o išlikę yra tik kelios dešimtys. J. Tumas-Vaižgantas, rašydamas apie studentavimo laikus Peterburgo dvasinėje akademijoje, pasakodamas apie jaunojo Maironio ir kito studento – Julijono Šimaičio – bičiulystę, teigė juos buvus labai artimais draugais, tarp savęs neturėjusiais jokių paslapčių. Mačiulis jam parašęs daugybę laiškų. Tačiau nė vieno išlikusio…
Arba kitas, jau vėlesnis konkretus atvejis. Jonas Mačiulis- Maironis nuo 1909 metų – Kauno kunigų seminarijos rektorius. Teko rūpintis ne tik seminarijos rūmais ir jų priežiūra, ne tik klierikų auklėjimu ir mokslu, bet ir visokiais ūkio dalykais, už kuriuos taip pat buvo atsakingas. Kunigų seminarija valdė Palangoje vilą „Svitez“, kurią kažkada šiai mokslo įstaigai padovanojo kunigaikštis
Mykolas Oginskis. Dar iki pradedant Maironiui rektoriauti, vila buvo išnuomota lenkų tautybės poniai Laurai Colonnai Walevskai. Jos šeimininkavimas, Maironio žodžiais, buvo labai prastas, seminarijai ne tik neatnešė pelno, bet dargi atsirado didelių nuostolių. Rektorius siekė įvesti tvarką, ilgai susirašinėjo su minėtąja ponia, vedė derybas. Korespondavimas, beje, lenkų kalba, truko daugiau nei porą metų – maždaug nuo 1910-ųjų iki 1912-ųjų. Maironis rašė laišką savo bičiuliui kunigui Antanui Beržanskiui, maldavo jį būti šios reikalo „kaipo teisėju“ ir informavo: „aš atsiųsiu nuo konsistorijos įgaliavimą ir vienkart aprašysiu su mažiausiomis smulkmenomis visą tą dalyką nuo pradžios lig galo ir
atsiųsiu p. Valevskienės laiškus man rašytus, kai kuriuos mano laiškus… Darbo bus visai mažai, nes aš sunumeravau visus laiškus chronologiškai ir kiekviename pabrėžiau raudonu rašalu, kas priguli, <…> nors tų laiškų yra 25, bet jiems peržiūrėti užteks vienos valandos.“ (Iš Maironio laiško A. Beržanskui, 1912 09 13). Rektorius poniai parašė galbūt porą dešimčių laiškų, tačiau nė viena jo epistolinė žinia neįkrito į amžinybės stalčių.
Jau vien šie du faktai rodo, kad daug Maironio laiškų pradingo, nusimetė. O kiek susirašinėjimo būta su įvairių parapijų klebonais, su kuriais artimai draugavo, juos lankydavo ir dalijosi savo rūpesčiais. Artimas poeto bičiulis Mykolas Vaitkus prisiminimuose teigė, jog poetas kur nors išvykęs iš karto artimiems žmonėms brūkštelėdavo atvirlaiškį…
Kai Lietuvių kalbos ir literatūros institutas 1990 metais išleido „Literatūros ir kalbos“ XXI tomą, skirtą Maironiui, jame buvo išpausdinti visi tuomet surinkti ir žinomi poeto laiškai. Knygoje spausdinama penkiasdešimt vienas Maironio laiškas, rašytas 1897–1931 metais, adresuota penkiolikai žmonių. Iš šio minimo skaičiaus laiškų, tik dvidešimt devynių buvo rasti autografai, o dvidešimt dviejų laiškų tekstai perspausdinti iš publikacijų prieškarinėje periodikoje ir nuorašų. Nuo šio leidinio išspausdinimo neskelbtų Maironio laiškų kaip ir neatsirado, niekas jų nepublikavo.
Po Maironio mirties praėjo jau aštuoniasdešimt metų, tačiau vis dar randasi naujų archyvinių ženklų, tarp jų ir vienas kitas laiškelis, tampantis kultūrine vertybe, poeto biografiniu ženklu. Paminėsiu čia šešis Maironio neskelbtus laiškus, kurie pastaraisiais metais pakliuvo akiratin.
Iš nepublikuotų laiškų seniausias datuojamas atvirlaiškis, saugomas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Data paaiškėja tik ištyrinėjus pašto antspaudą – 1902 metų rugpjūčio 2 diena. Ant atviruko gerosios pusės, kuri vaizduoja jūros pakrantę, užrašyta vokiškai: „Am Rigaschen Strand“ („Rygos pakrantėje“). Tas pats pašto antspaudas išduoda, kad Maironis laišką rašęs iš Latvijos kurorto Majorių. Dabar ta pakrantė yra Jūrmala, o tuomet Majoriai – senas pajūrio kurortas, į kurį buvo galima atvažiuoti traukiniu. Tad Maironis galėjo juo atbildėti net iš Peterburgo. Adresatas – ponia Aleksandra Josifovna Volter, kryptis – Peterburgas, kurį laiškas pasiekė rugjūčio 5 dieną. Kitais atvejais ponios pavardę koresponduotojas lietuvino, nes Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas autografas: „Jos Mylistai Garbingai Poniai Aleksandrai Volterienei. Geros širdies Žmonai, Besimokančios Lietuvių Janumenės Globėjai ir Užtarytojai – d. d. d. autorius, 17 XI 07“ (A.R. – d.d.d. – lot.
do dona dedica – duodu dovanoju dedikuoju). Šį autografą Maironis įrašė į savo poemą „Jaunoji Lietuva“, išleistą 1907 metais. Su ponios vyru Eduardu Volteriu ir jo žmona Aleksandra Rusijos sostinėje Maironis artimai bičiuliavosi, lankė jų namuose ruošiamus lietuviškus subatvakarius. Su profesoriumi, etnografu Volteriu turėjo bendrų darbų ir siekių.
Minimas atvirlaiškis poniai Volterienei yra gana paslaptingas. Teksto labai nedaug, jis parašytas rusų kalba ir horizontaliai, ir vertikaliai ant vaizdinės atviruko pusės, nelengvai įskaitomas. Laiškelyje išdėstyti keli dalykai: klausiama apie ponios sveikatą, teiraujamasi, ar jai išgyti padėjo citrina, po to – kaip gyvuoja vyras Eduardas Aleksandrovičius, pabaigoje brūkštelėta, kad buvęs kažkokiame koncerte, kuriame atlikėja puikiai grojo ir publika ją užvertė gėlėmis. Tačiau ne dėl šios informacijos Maironis (po laišku pasirašo ne pilną pavardę – Maculevicius) brėžia šį
laiškelį. Pagrindinis reikalas yra Jadvygos Smilgienės (rusiškai – Jadvigo Smilgo) laiškas, kurį tarytum jam persiuntė Volterienė, o jis praneša gavęs ir pasiuntęs tą laišką pakeistu adresu… Paslaptis ir tiek, ją tuomet težinojo gal tik trys asmenys – laiško siuntėja, gavėjas ir Jadvyga Dausinaitė -Smilgienė, viena iš Maironio mūzų, poezijos įkvėpėjų, kuriai buvo dedikuota eilėraščių, bičiuliautasi ilgus metus – ir gyvenant Peterburge, ir vėliau – jau Kaune. Jai skirtas eilėraštis „Skurdžioj valandoj“:
saldūs regėjimai, nemirštą troškimai,
Iš dangaus man atskridę sapnai!
Širdį uždegėt meile kaip šventi serafimai,
Bet jai nedavėt laimės visai.
Šis eilėraštis pirmą kartą išspausdintas 1905 m. „Pavasario balsuose“, tad laiškelio rašymo metais galbūt ir galėjo būti tie „saldūs regėjimai“ ir neįmenamos paslaptys…
Gyvendamas Peterburge, Maironis buvo artimai susibičiuliavęs su Jadvygos ir Antano Smilgų šeima, jų namuose dažnai vakarodavo, buvo išvažiavęs kartu atostogauti į Suomiją, į Rygos pajūrį. Kai Smilgoms gimė pirmasis vaikas – sūnus, Maironis buvo pakviestas būti jo krikšto tėvu ir išrinko Algirdo vardą. Vėliau gimė dukra Birutė, augo jaunylė Aldona. Poeto albumuose iki šiol yra išlikusių šios šeimos fotografijų: Antano ir Jadvygos vestuvės, vaikučių veideliai. O su Antanu Smilga siejo ir oficialūs reikalai: laikraščio „Lietuvių laikraštis“ leidyba, naujų Maironio knygų spausdinimas, Peterburgo lietuvių visuomeninė kultūrinė veikla. Tad kitas nepublikuotas laiškas jau
ir siejamas su panašiais įvykiais.
Šis laiškas yra be datos, be vietos įvardijimo, be voko. Prasideda kreipiniu „Mylimieji Kūmai!“, o ir pabaigoje pasirašo „Kūmas“. Taip pavadina save, nes kaip minėta buvo jaunojo Algirdo Smilgos krikštatėvis. Vadinasi, skirta Jadvygai ir Antanui Smilgoms. Laišką rašo jau gyvendamas Kaune, po 1909 metų, tačiau po viešnagės Peterburge, kurios metu ketino Smilgas aplankyti, tačiau apsisprendė to nedaryti.
Taigi šis dviejų lapų laiškas galėtų būti rašytas apie 1912–1913 metus. „Sveiki sulaukę šventų Velykų! Trokštu visiems, kad linksma aleliuja nuolatos skambėtų širdy, kad sveikata ir laimė eitų greta, kad sektųsi visuose geruose užmanymuose ir kad iš vaikų būtų tėvams džiaugsmas, tėvynei ir Bažnyčiai nauda…“
Po sveikinimų ir linkėjimų Maironis prisipažįsta, jog norėjęs jau pirmąją kelionės dieną Smilgų šeimą aplankyti, „bet važiuodamas į departamentą, užvažiavau pas arkivyskupą, su kuriuo kitą kartą taip gerai gyvenome, kuris mane norėjo ir į Akademijos rektorius. Pas jį sužinojau, kad jūs taip pešatės, rodė man telegramas jūsų iš Maskvos; mano padėjimas tarp jūsų labai buvo nemalonus…“
Toliau Maironis rašo apie kažkokius dabar jau sunkiai atsekamus įvykius, intrigas tarp pačių Peterburgo lietuvių, kurie nesutaria, prastai minimi lenkai. Ir kad priešininkai, sužinoję, jog Maironis atvažiavo, „sekė visus mano žingsnius, ypatingai lenkai, kad sužinoti, ar aš būsiu pas jus, ar ne. Todėl sau pasakiau, neprigausite manęs, geriau aš kitą kartą pasimatysiu, o dabar nesikišiu, juk ir taip mane lenkai apšaukė, kad su maskoliais einu iš vieno…“ Jokių konkrečių faktų ar įvykių poetas laiške nemini, viską kažkaip atsargiai apeina, tačiau jo nuotaikos gana aiškios. Maironis labai nemėgo turėti priešų, tačiau jų visada turėjo, ypač tarp lenkų dvasininkų. Bet skaudžiausia jam buvo ir laiške rašė: „Negerai tik, kad jūs tarp lietuvių turite daug priešų; kad būtų vienybė, tai daug daugiaus būtumėte padarę“.
Kai Maironis 1894–1909 metais gyveno Peterburge, jo lietuviška veikla buvo gana plati, pirmasis pradėjo sakyti Šv. Kotrynos bažnyčioje pamokslus lietuvių kalba. Buvo laimėjimas! Tačiau šiame laiške jis apgailestauja, kad lenkų kalba vėl įsigalėjo bažnyčiose ir dėl to yra gana griežtas, netgi piktas: „Šv. Kotrynos bažnyčioje tai tikrai reiktų išvaryti lenkiškus pamokslus per vidurį sumos…“ Dėl mums jau nebeištyrinėjamų priežasčių jis rašo, kad „dabar gal lenkininkai ir kiek tiek pabūgs; bet paslapčia jie taikysis dar daugiaus įkąsti. Tiek prirašiau apie tuos niekus; kas skauda, apie tai ir kalbi. <…> Sveikinu dar kartą visus, vaikučius bučiuoju. Kūmas“.
Maironis turėjo dėl ko ir vėliau nemėgti lenkų dvasininkų, jie bėgo į aukštas angas – važiavo į Vatikaną, vertė jo eilėraščius, nešė šmeižtą, skundus, melavo ir kenkė… Taip Maironis, siūlytas Romai į vyskupus keletą kartų, negavo šio titulo. Yra savo draugams rašęs, jog lenkai nuolat skundė, o lietuviai jo neapgynė. Paskutiniaisiais gyvenimo metais juodraštinėje Eksplikacijoje yra parašęs: „…aš negalėjau nejausti pažeminimo, kai Roma nuo manęs kratos, kaip nuo kokio prasikaltėlio. <…> Aš visą amžių ištikimai tarnavau Bažnyčiai, sąžiningai ėjau savo pareigas, kaip Lietuvos patriotas netarnavau rusų valdžiai. <…> Taigi klausiau savęs ne kartą, už ką mane Roma laiko prasikaltėliu, įrašius į savo juodąją knygą. Mačiau juodą nedėkingumą už mano darbus, graužiaus…“
Laiškas yra garsaus Lietuvos smuikininko, profesoriaus Jurgio Dvarionio, Smilgų dukters pianistės Aldonos Smilgaitės -Dvarionienės sūnaus, nuosavybė.
Kitas nepublikuotas laiškas pagal datą yra labai panašus į aukščiau minėtąjį, įdomu, jog ir Maironio rankraštis absoliučiai vienodas, nes šiaip per gyvenimą gerokai pakito – nuo dailaus, įskaitomo – į senatvę kartais priartėdavo prie daktariško braižo.Vėlgi vokas neišlikęs, o data laiške nepažymėta. Adresatas – redaktorius, knygyno Vilniuje savininkas Jurgis Šlapelis. Gavęs iš pastarojo laišką, rašo atsakymą. „Tamstai pareikalavus 16 VIII br. (neįsk. žodis) siunčiu 70 egz. „Reseinių Magdės“ po 25 kap. Ir „Pavasario Balsai“, ir „Jaunoji Lietuva“ jau išparduota. Reikėtų antrą kartą spausdinti Bal su „Jaunąja Lietuva“, rasit būtų dabar keblumų, cenzūrai kai kurios vietos nepatiktų, o taisyti aš nenoriu. Į „Pavasario Balsus“ reikėtų įdėti dabartinį priedą „Reseinių Magdės“, t.y. antrą pusę, o tuo tarpu pati „Reseinių Magdė“ dar neišparduota. Ir kauniškiai knygynai kalbina mane jiems pavesti perspausdinimą. Nežinau, kaip padarysiu. Verta būtų šįmet 25 metams mano pasidarbavimui subėgus perspausdinti, ką Tamsta manai, ar galima būtų pasaulinės valdžios nesuerzinus perspausdinti „Jaunąją Lietuvą“. Nenorėčiau nemalonumų: galėtų ir visą leidimą konfiskuoti. Su tikra pagarba Maironis.“
Vis dar nesame įsitikinę, kokį kūrinį Maironis laikė savo pasidarbavimo pradžia, net esant poetui gyvam, Vaižgantas kėlė diskusiją, ką laikyti klasiko kūrybos pirmuoju kūriniu? Tačiau šiuo atveju labiausiai atitiktų Antanui Baranauskui skirta poemėlė „Lietuva“, kurios rankraštį jaunasis poetas įteikė savo mylimam profesoriui 1888 m., pabaigęs Kauno kunigų seminariją ir išvažiuodamas tolesnių studijų į Peterburgą. Tuomet šio laiško data būtų apie 1913 metus. Poema „Raseinių Magdė“ išleista 1909 metais, „Pavasario balsai“ – 1905 m., poema „Jaunoji Lietuva“ – 1907 m. Pastarosios dvi knygos jau išparduotos, o pirmoji dar ne. Kaip tik 1913 m. išeina naujas „Pavasario balsų“ leidimas, kartu įdėtas libretas „Kame išganymas“, o „Jaunoji Lietuva“ išleista tik 1920 metais, matyt, bijota valdžią suerzinti. Naujai išleistuose „Pavasario Balsuose“ rašo įvadėlį: „Šiais metais visuomenė man priminė, kad prabėgo 25 metai nuo to laiko, kad pradėjau šį tą bespausdinti. Kritika iš tos priežasties atkreipė visuomenės atydą į mano veikalus…“ Vadinasi, Maironis savo pasidarbavimo 25-mečiui Kaune, S. Banaičio spaustuvėje išleido „Pavasario balsus“, knygai viršelį sukūrė dailininkas A. Žmuidzinavičius.
Šis laiškas saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
Dar vienas epistolinis dokumentas buvo saugomas profesorės Vandos Zaborskaitės archyve, po jos mirties jį maloniai leido nukopijuoti profesorės įdukra Virgilija Stonytė. Atvirlaiškis iš Palangos, išsiųstas 1927 metų liepos 30 dieną, Kauną pasiekęs jau kitą dieną, tą rodo du ryškūs pašto antspaudai. Adresas toks: „ P. Marcelei Mačiulytei, Muziejaus g-vė 5 kamb. 1, Kaunas.“ Reikia priminti, jog Maironis labai mėgo Lietuvos pajūrį, ypač Palangą, vasarojo joje jau nuo devynioliktojo amžiaus pabaigos iki pat mirties – dar 1932 metais birželio viduryje, važiuodamas į Tytuvėnus aplankyti savo bičiulį Antaną Jančiauską, ketino iš karto siekti Palangą, atostogauti, bet po sunkaus priepuolio teko grįžti į Kauno miesto ligoninę, kurioje pagulėjęs dešimtį dienų, iškeliavo pas Viešpatį.
Kas gi rašoma šiame atvirlaiškyje seseriai Marcelei, kuri nugyveno kartu su broliu Kaune, jo rūmuose nuo 1910 metų iki poeto mirties, o ir po jos liko juose gyventi, kol mirė 1958-aisiais, sulaukusi devyniasdešimt ketverių metų?
Beje, laiškelis parašytas ant puikaus atviruko. Nors ir būdamas Palangoje, bet pamaldžiajai savo seseriai nesiunčia su kurorto vaizdu, o išrenka tokį, kuriame didžiasparnis angelas veda melstis jauną merginą. Be jokio kreipinio pradeda: „Palangoje būsiu dar bent dvi savaiti; oras gražus. Grįždamas gal kur pakeliu užsuksiu. Ar sukantis laikrodis eina? Jei stovi, tegul Teklytė praneša laikrodininkui, kad pataisytų.“ Toliau nurodo, kur pernešti ar pastumdyti baldus, vardija savo buto kambarius. „Viduriniame gulomame lova, komoda ir iš prieangio spinta su drabužiais. Greta svečių kambarėlis su lova. Čia galės būti nedidelis stalas, jei būsiu vienas, arbatai gerti. Savo kambarį galėtumėt žydeliui liepti gražiau sienas papuošti. <…> Priminkite Prokuratoriui, kad prieangy pečių perdirbtų, pirmyn ištrauktų, kad šildytų geriau…“
Tokie tad buitiniai nurodymai seseriai.
1927 metai Maironiui buvo gana sunkūs, turėjo daug rūpesčių Kunigų seminarijoje, rašė pareiškimą Arkivyskupui dėl savo rektoriaus algos ir pensijos, paaiškėjo, kad vėl nepaskirtas vyskupu. Poilsio būtinai reikėjo. Tačiau visada taip elgdavosi – net ir išvažiavęs nepamiršdavo reikalų, seserį Marcelę siųsdavo pažiūrėti, kaip vyksta statybos seminarijoje. Viską norėjo žinoti ir vadovauti, nes, anot Vaižganto: „Statyti Maironiui buvo lyg koks prieprotis. Skųsdavos, kad nė vienų metų jis neturėjęs gryno oro: vis uždulkinta kalkėmis ir žemėmis. Neva pyko ir kreitėjo, o iš tikrųjų ir Palangoje atostogaudamas ilgėjos tos dulkynės; naujai atvykusių teiraudavos, kiek jau padirbta, ir nerimo tai pamatyti savo akimis.“
Tačiau laiške minimas remontas vykęs jo paties bute, nurodinėjo, kaip tvarkytis. Teklytė buvo sesers Kotrynos dukra, tuo metu einanti Kaune mokslus, mat, Maironis su seserimi Marcele daugiau ar mažiau išmokslino visus septynis sesers Lipčienės vaikus.
Pluoštelį Maironio laiškų glaudžia viena šeima JAV, norinti juos turėti kaip šeimos relikviją. Šios šeimos palikuonys prieš kelerius metus, vieną vasarą, atvežė į muziejų parodyti kelių laiškelių kopijas, nes ieškojo žinių apie laiškų adresatę Oną Balčiūnienę, kurios prisiminimai išspausdinti „Literatūros ir kalbos“ XXI tome, skirtame Maironiui. Su šia moterimi Maironis bičiuliavosi kelerius paskutinius savo gyvenimo metus, kaip pamena pati O.Balčiūnienė: „Užsukdavau pas jį ir paprastą dieną, įpratau dalintis su juo savo mintimis, rūpesčiais, klausti jo patarimo. Man tada
buvo 23 metai, o jis, daug gyvenimo matęs žmogus, buvo man geras draugas ir globėjas. <…> Dažnai mes eidavome su juo dviese pasivaikščioti. Jis man ką nors pasakodavo, kartais deklamuodavo, o kartais ilgą laiką tylėdavom.“
Jiedu nemažai susirašinėjo, palydėdavo vienas kitą į keliones, sutikdavo.
Toliau dviejų laiškelių kopijos.
Atvirlaiškis labai paprastutis, trumpas: „Poniai Onai Balčiūnienei, Rotušės aikštė 5, greta šv. Kazimiero knygyno.“ Kadangi tuo dešimtmečiu buvo madingi atvirlaiškiai, tad svarbus atviruko turinys. O jeigu laiško korespondentas kur nors išvykęs, būtinai rašoma ant to miesto vaizdo, jeigu toks atvirukas, žinoma, pakliūva po ranka. Šiuo atveju, persėdantis Berlyno geležinkelio stotyje į kitą traukinį, Maironis turbūt skubomis nerado atviruko su šio miesto vaizdu, nes kitoje atviruko pusėje smulkiomis raidelėmis parašyta: „iš serijos Rembranto paveikslai Nr. 95“.
Ką jis stotyje parašė bičiulei Onai: „Ačiū nuoširdžiai už palydėjimą. Lig Berlyno labai gerai atvažiavome. Čia teko laukti 4 valandas. Šį tą nusipirkome, išgėrėme kavos ir štai lipame į savo traukinį, kuris šiandien vakare mus nuveš į Wildungeną, hotel Bristol. Visiems labos dienos“. Jokio kreipinio, jokio parašo. Stebėtina to meto laiškų sparta: antspaudas rodo, jog iš Berlyno paleista 1928 m. rugpjūčio 6 dieną, o Kauną
pasiekė jau rugpjūčio 7 dieną.
Laiškelis atveria įdomų faktą, kada Maironis po sunkios pirmosios operacijos keliavo į Vokietijos kurortą Vildungeną gydytis. Mat, tų metų birželio mėnesį poetą, besiilsintį Birštone, ištiko ūmus priepuolis, jis buvo atvežtas į Kauną, pažįstamas universiteto profesorius Aleksandras Hagentornas savo privačioje klinikoje skubiai operavo. Konstatuota prostata, tačiau visada ir visur iki mirties buvo įvardijama „pūslės liga“. Jau gerokai po operacijos atsigavusį, daktarai ir išsiuntė į Vokietijos kurortą, čia jis dar patytrė sunkių procedūrų, apie kurias smulkiai parašė seseriai Marcelei. Tačiau kurortas padėjo, vėliau draugams prisipažino, jog gal jau būtų miręs, jeigu ne šis gydymas.
Į Vildungeną Maironis važiavo ir kitais – 1929 metais, iš tų metų neišliko nė vieno laiško, tik žinoma, kad poetas ten važiuoti netroško. „Nežinau,
ar reikės šį metą į užsienį važiuoti gydytis; dar nesitariau su gydytojais; labai nenorėčiau, nervus man visai suardo. Jei nereikės į užsienį, tai važiuosiu į Palangą…“ (Iš laiško kunigui Juozui Gudzinskui, 1929 05 06).
Kitas atvirlaiškis, taip pat rašytas Onai Balčiūnienei iš Palangos 1930 metų rugpjūčio 1 dieną. Bičiulė Ona jau nebegyveno Rotušės aikštėje, ji statėsi Žaliakalnyje namą, tad Maironis domėjosi ir tomis statybomis. „Nuo pažįstamų marių kraštų siunčiu labas dienas ir džiaugiuos viltimi neužilgo pasimatyti: jau ir miegamąjį traukinio bilietą nusipirkau, kad nepritrūktų vietos; pirmadienį vakare išvažiuoju, 12 rugp. būsiu Kaune. Kaip sveikatėlė. Labai įdomu, kaip toli pažengė statyba. Iki pasimatymo. Pr. J. M.“ Atvirukas turėjo būti su žymiausio Palangos fotografo Igno Stropaus vaizdu – yra tokia informacija, tačiau turimos kopijos be vaizdinių pusių.
V
Bėk, laiškeli, į kelionę,
Nešk, laiškeli baltas,
Draugui meilę ir guodonę,
Ir mintis nešaltas.
Bėk, prakalbink draugą seną
Iš jaunystės metų
Ir paklauski, kaip gyvena
Tarp vargų verpetų.
Šį žaismingą eilėraštį „Laiškai“, kurį sudaro penkios trumpos dalys, nežinia, kada poetas parašė, nes be datos ir antraštės, išspausdino tik po Maironio mirties, matyt, pats nelaikė jo rimta kūryba, į jokią savo knygą neįdėjo, į spaudą nepasiūlė. Tačiau jo mintys maironiškos – atverti savo sielą,/ Nuo širdies žodelį tarti!.. Nors Maironio išlikę laiškai rodo, kad jis buvo daugiau dalykiškas žmogus, jausmingesni laiškai iš jaunystės metų, kurių tėra vienas kitas, o vėliau, kaip yra sakęs poeto artimas bičiulis Mykolas Vaitkus – Maironis greičiau atverdavo savo namų duris, o širdį labai retai…
Tačiau kiekvienas, net ir dalykiškiausias klasiko laiškelis turi vertę, kad tik jų dar iš kur nors atsirastų.
Tomas Venclova. Tolimųjų Rytų užrašai (Pabaiga)
2012 m. Nr. 8–9
08 14
Lankau Konfucijaus vietas. Jų yra trys: šventykla, išminčiaus palikuonių rūmai ir kiek toliau didžiulės kapinės, kur ilsisi ir tie palikuonys, ir jis pats. Iš gido burnos liejasi beprasmių mano ausiai garsų srautas, bet, pirma, be jo vis dėlto pražūtum, antra, nusipirkau neblogą anglišką knygą, kurioje daug kas paaiškinta. Šventykla beveik tokio dydžio, kaip Pekino Draudžiamasis miestas. Kiek suprantu, po kultūrinės revoliucijos ji atstatyta daugmaž prieš dvidešimt metų, bet kai kurie statiniai ir ypač medžiai atrodo likę iš žymiai ankstesnių laikų.
Aprašinėti tą vartų, stelų, paviljonų labirintą gana beprasmiška. Jis labai racionaliai suplanuotas, bet paslaptingas ir klaidus. Centrinėje šventvietėje būdavo aukojama ir lenkiamasi išminčiui – dabar tie ritualai imituojami kiekvieną rugsėjo mėnesį; pats Konfucijus sėdi soste imperatoriaus rūbais (panašiai Kristus vadinamas Karaliumi ar net Karalių karaliumi), apsuptas mokytinių, arba apaštalų. Ant akmeninių kolonų – slibinai, perlai ir debesys. Galybė spalvotų hieroglifų, kurie persilieja į ornamentus. Įvairaus laiko ir stiliaus hieroglifai puošia stelas, kai kurios jų buvę perskeltos (per kultūrinę revoliuciją?), dabar sulipdytos. Spalvingos kesoninės lubos, akmens raižiniai, kuriuose gali atpažinti ne vieną mitologinį motyvą. Šalia mažesnė šventvietė, skirta, jei neklystu, Konfucijaus pačiai. „Abrikosų forumas“, kur jis dėstė savo mokymą. Vienintelis iš jo laikų likęs daiktas – nedidelis akmeninis šulinys; yra dar išminčiaus sodintas medis, bet tai, suprantama, tik senojo atžala. Bene visų įdomiausia – siena, statyta pagerbti svarbiam įvykiui, – toje vietoje buvo rastos bambuko lentelės su Konfucijaus raštais, paslėptos nuo Qin Shihuang (tas beveik pamišęs imperatorius, beje, statęs Kinų sieną, būtų jas sudeginęs). Ką gi, rankraščiai nedega.
Kiek ta kultūra gyva? Sunku pasakyti. Konfucionizmas dabar nepersekiojamas, priešingai, lyg ir bandoma jį paversti oficialia ideologija (toks jis yra ne vienoje Azijos šalyje), o tai jau tikrai geriau už komunizmą. Bet šventyklos virto daugiausia suvenyrų mugėmis ir turistinėmis vietomis. Na, vienas kitas atėjo čia ir melstis, ar bent iš pagarbos.
Konfucijaus palikuonių rūmai skirstomi į oficialiąją ir privačiąją dalis. Tų palikuonių, beje, yra daugiau negu keturi milijonai, o Čiufu mieste jų – mažų mažiausiai šimtas tūkstančių. Tai seniausia ir gausiausia pasaulyje giminė su dokumentuota genealogija. Rūmuose, žinoma, gyveno tik tos giminės grietinėlė – vyriausieji vyriškosios linijos atstovai, paveldėję išminčiaus titulą. Imperatoriai negailėjo jiems turtų, žemių ir baudžiauninkų. Paskutinysis, septyniasdešimt septintosios kartos „senjoras“ gyvena Taivanyje, bet jau nevengia palaikyti ryšio su tėviške; jo sesuo, priešingai, yra Pekine ir netgi komunistė. Privačios rūmų patalpos, reikia pasakyti, gana kuklios, su kiek apšepusios elegancijos prieskoniu; oficialiose man krinta į akį du daiktai – rantyta akmeninė lenta, ant kurios visai parai būdavo guldomi nusižengėliai (akmens iškyšuliai įsirėždavo į kūną), ir karikatūrinis nutapytas žvėris – gryniausias krokodilas iš Čiukovskio pasakos, bandąs praryti saulę. Tuo paveikslu giminės vadovas įspėdavęs jos narius apie godumo pavojų.
Baisi drėgna kaitra, debesys, sakytum, nusileidę ant žemės, marškiniai pažliugę prakaitu. Automobiliu važiuojame į kapines, kuriose guli ar ne šimtas tūkstančių Konfucijaus giminės atstovų. Tai didelis parkas – iki išminčiaus kapo pusantro kilometro pėsčiomis, tiek pat atgal. Priešais kalvutę virš Konfucijaus palaikų – stela, žmonės jai rituališkai lenkiasi, nusilenkiu ir aš. Greta mažesnės stelos jo sūnui (mirusiam anksčiau už tėvą) ir anūkui. Vienas iš mokytinių sergėjo kapą šešerius metus – jam atminti pastatytas namelis. Stelų parke pribarstyta galybė, ant vienos ženklas „nerūkyti“. Akmeninės sargybinių statulos (kairysis būtinai karys, dešinysis civilis) ir juokingi akmeniniai žvėrys, irgi mirusiųjų ramybės sargai.
Mieste galioja tradicija – kiekvieną vadinti mokytoju, netgi trimetį vaiką. Mat Konfucijus yra pasakęs: „Jei mūsų susirenka trys asmenys, bent iš vieno visada galiu ko nors išmokti.“ Truputį panašu į Kristaus žodžius „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“, tik su tipingu pažintiniu atspalviu.
08 15
Atsibudęs matau, kad naktį lijo – balos ant plokščio viešbučio stogo dar neišdžiūvę, nors iš lietaus liko tik drėgnas rūkas. Reikės įkopti į Tai Šanį – tai vienas iš penkių šventųjų Kinijos kalnų, netgi svarbiausias. Viešbutis yra pačioje jo papėdėje, šlaito akmenys kone remiasi į sienas. Važiuojama pradžioje autobusu, paskui oro vagonėliais, paties kopimo lieka apie valandą.
Rūkas tirštas, beveik juodas: toliau nei penki metrai nieko nematai. Per autobuso langus braukia raudonos ritualinės juostos, pakabintos ant šakų ir aptvarų. Vagonėlis kartais tarytum sustingsta neperregimoje erdvėje, kartais paliečia krūmų tankmę, net joje nugrimzta. Jautiesi tarsi tradiciniame kiniškame paveiksle, kur iš miglos išnyra tai akmuo, tai medžio kontūras, tai atsiskyrėlio būstas. Giedroje nuo kalno turėtų atsiverti plačios panoramos (nuo jo žvelgdamas Konfucijus pasakęs „Pasaulis yra mažas“), dabar jų stinga, bet kartu, laimei, tarsi pranyksta visos krautuvėlės, reklamos, fotografijų stendai, kurių čia daug daugiau, negu reikėtų, kaip visose turistinėse kinų vietose. Beje, Tai Šanis buvo plikas, jis apželdintas tik prieš keliasdešimt metų – vyrauja spygliuočiai, lyg ir pinijos.
Kalnas garbinamas jau trys tūkstančiai metų, čia lankėsi ir aukojo aukas septyniasdešimt du imperatoriai, neskaitant mandarinų ir literatų. Viršūnėje aukos buvo skiriamos dangui, papėdėje – žemei. Tenka kopti stačiais ir gana klaidžiais akmeniniais laiptais. Neretai juos pavaduoja grįstos gatvelės, ten galima kiek atsipūsti. Gidas šnopuoja ir porą sykių ima ropštis keturiomis, aš to vengiu. Laiptai, beje, pavojingi, neapsižiūrėjęs gali paslysti ir nusisukti sprandą ar veikiau susilaužyti šlaunį, to tikrai nenorėčiau. Žmonių daug, nors giedromis dienomis tikriausiai būna daug daugiau. Šlaituose pribarstyta šventyklų šventyklėlių, bet jos pro miglą beveik nematomos. Ryškūs tik spalvoti hieroglifai ant akmenų, vienoje vietoje ištisa vertikali, dantyta hieroglifų siena (pasijunti jau nebe paveiksle, o knygoje). Privargstu daugiausia dėl to, kad nežinia, kiek laiko užtruks pasiekti viršūnę, – gidas nuolat kartoja: „Dar dvidešimt minučių.“ Bet štai ir tikslas: įrašas „1545 metrai“, o kiek aukščiau svarbiausioji šventykla – daoistinė, mažutė. Kaip ir Guide, ji skirta Nefrito imperatoriui. Tvirtinama, kad tas imperatorius – pusdievis ar dievas – čia ir palaidotas, ir čia jam būdavo kūrenami laužai.
Grįžtant rūkas pamažu sklaidosi, reginiai platėja ir gilėja, vagonėlis kybo aukštai virš žaliuojančio it samanos miško. Parvykę į miestą, pietaujame restorane, kurio papročiai primena tarybinius – padavėjos pačios pietauja ir anaiptol neskuba. Ilgokas kelias iki geležinkelio, toks pat greitaeigis, aptakus tarsi kulka ar raketa traukinys. Tarp Pekino ir Šanchajaus kasdieną jų eina aštuoniasdešimt aštuoni! Beveik neįtikėtina. Ką tik buvęs Kinijoje Adamas Michnikas prasitarė, kad pati šalis primena tokį traukinį: lekia neregėtu greičiu, tik nelabai aišku, kokia kryptimi – į normalumą ar į visišką tironiją.
Pekino stotyje prasikeikiu, kol surandu išėjimą ir taksi (iškabos tik hieroglifais, angliškai niekas nekalba). Kelias iki viešbučio trunka valandą, bet tikrai nebrangu – apie dešimt dolerių, Amerikoje būtų geras šimtas. Wenfei su Maša teatre – Maskvos MCHAT’as atvežė į Pekiną „Vyšnių sodą“.
08 15
Traukinio bilietas į Harbiną kainuoja apie penkis šimtus juanių, bet bilietų nėra, nebent duotum dar penkis šimtus kyšio. Lėktuvo bilietas – kiek daugiau negu tūkstantis juanių (apie šimtą septyniasdešimt dolerių), taigi praktiškai tiek pat.
Pietaujame su Lietuvos ambasadore Lina Antanavičiene, ką tik grįžusia iš Tibeto. Mūsų ambasada – gana prašmatnioje viloje, anksčiau priklausiusioje kažkokiam valdininkui ar verslininkui, suimtam už korupciją. Ant sienų Čiurlionio reprodukcijos. Statybos kokybė galėtų būti ir geresnė – taip yra, atrodo, daugumoje Pekino pastatų, kurie pritrenkia tik savo išore. Korupcijos Kinijoje labai daug, istorijos apie ją gausios ir beveik neįtikėtinos.
Ambasada per metus išduoda apie keturis šimtus vizų iš Kinijos į Lietuvą, pirmiausia verslininkams, bet jau ir turistams. Mezgasi ir šiokie tokie kultūriniai ryšiai: ką tik gavo kinų premiją lietuvis fotografas, atvažiuoja džiazo ansamblis…
08 17
Susitinku su keliais savotiškai įdomiais žmonėmis. Mao oponento Li Lisan dukra, vardu Ina Li, ištekėjusi už ruso literatūrologo, gerai nusimanančio apie Harbino rusų emigrantus prieš antrąjį pasaulinį karą (tada ten buvo ir nemažai lietuvių). Pasaulis, kaip žinia, yra mažas: Ina Li pažįsta Uldį Berzinį ir jo žmoną sinologę. Li Lisan likimas vis dėlto liūdnas. 1938–1939 m. jis sėdėjo Stalino kalėjime, paskui vertėjavo, karo gale Mao staiga paskyrė jį ministru (norėdamas įgelti kominternui, kuris Li buvo pašalinęs iš partijos), juodu susiginčijo dėl profsąjungų, taigi vėl išvijo iš ministrų ir persekiojo, bet Li nusižudė – ar buvo nužudytas – tiktai per kultūrinę revoliuciją, Mao valdymo pabaigoje. Jo žmona tebegyvena Pekine, aštuonerius metus išsėdėjo itin slaptoje vienutėje, o Ina dabar dėsto Pekino universitete.
Daug šnekos apie Harbiną, kur rytoj skrisiu. Tai buvo praktiškai carinės Rusijos kolonija prie jos nutiesto geležinkelio į Vladivostoką. Po pilietinio karo ten pasitraukė galybė baltųjų, kurie sumišo su senais ir naujais geležinkelio tarnautojais – Harbinas buvo vienintelė pasaulyje vieta, kur baltieji ir raudonieji kasdien bendravo, taigi, kaip nesunku suprasti, žymus šnipinėjimo ir politinių intrigų centras. Konstantinas Rodzajevskis ten įsteigė rusų fašistų partiją pagal Mussolinio ir Hitlerio modelį, planuodamas užkariauti Rusiją iš rytų, kaip ir baronas Ungernas. (Beje, kitas rusų fašistų vadas buvo Anastasijus Vonsiackis – nei daugiau, nei mažiau, sūnus ano Vonsiackio, malšinusio tautinį sąjūdį Lietuvoje, kurį blogu žodžiu mini Vincas Kudirka ir Pranas Vaičaitis.) Rusams užėmus Harbiną 1945 m., Rodzajevskis nusiuntė Stalinui laišką: „Josifai Visarionovičiau, aš visą gyvenimą skyriau didžiai fašizmo idėjai. Dabar, geriau susipažinęs su Jūsų raštais, supratau, kad kaip tik Jūs geriausiai įkūnijate fašistinį idealą. Esu pasiryžęs Jums ištikimai tarnauti ir kiek pajėgdamas prisidėti prie mūsų bendrųjų tikslų vykdymo.“ Tai Rodzajevskiui nepadėjo – buvo suimtas ir likviduotas.
Pietaujame dideliame universitete (iš viso Pekine ar ne šešiasdešimt universitetų), dėstytojų valgykloje. Sutinku ir seną slavistą Gao Mang, su kuriuo bendravau prieš penkiolika metų. Kaip ir tada, jis žavisi Stasiu Krasausku. Greitai išeina, nes turi, vargšas, prižiūrėti apakusią žmoną.
Kinų sąmojis apie du svarbiausius miesto universitetus: vieno užpakalinės durys veda į vadų gyvenamąjį rajoną, kito – tiesiai į Ameriką (t. y. vieno absolventai daro politinę karjerą, kiti emigruoja į JAV ir ten nesunkiai randa darbo).
08 18
Pažįstamas kinas demonstruoja man kiniškus šachmatus. Lenta turi ne šešiasdešimt keturis laukus, o, rodos, aštuoniasdešimt vieną; figūros juda ne laukais, o linijomis; be to, tai apskritai ne figūros, o mediniai skritulėliai (kaip šaškės) su hieroglifais; pagaliau, nėra valdovės. „O visa kita sutampa su europiniais šachmatais, ir išmokti žaisti nesunku.“
Vykstu į Kinijos mokslų akademiją, kur turėsiu skaityti paskaitą. Ji visiškai greta Tiananmenio, o tai reiškia, kad yra labai aukšta valdiška įstaiga: erdvės hierarchija Pekine atitinka politinę, taip yra nuo imperatorių laikų. Pakeliui – senovinė ir didelė lamaistinė šventykla. Su pakeleiviu šnekamės apie Birobidžaną – žydų autonominę sritį prie Kinijos sienos, kurią savo metu įsteigė Stalinas kaip „konkurencinį Izraelį“ (ten rinkosi kairieji žydai ne tik iš Rusijos, bet ir iš kitų šalių, tačiau netrukus dauguma buvo išnaikinti). „Su Birobidžanu prekyba itin gyva, nes ir žydai, ir kinai – pirklių tautos.“
Esu tyliai perspėjamas, kad akademijoje neliesčiau politikos. „Tai galima daryti universitete ir juo labiau virtuvėje, bet ne šičia, Tiananmenio pašonėje.“ Nenoriu niekam kenkti, taigi to perspėjimo klausau. Po paskaitos teiraujuosi, ar pavyko išvengti slidžių vietų. „Na, žinote, buvo galima vengti ir mažiau.“
Ant sienos – žymiųjų Kinijos filologų portretai, atpažįstu Ge Baociuan, kadaise apsilankiusį Lietuvoje. Per kultūrinę revoliuciją jis, suprantama, kalėjo. Kalėjime tada pabuvo ir Ina Li. Kalbu angliškai, pasakoju apie Lietuvą, taip pat apie Achmatovą, Miłoszą, Brodskį, perskaitau keturis savo eilėraščius. Keli kinai pasikeisdami skaito jų kiniškus variantus. Neturiu supratimo, ar vertimai tikslūs, bet metras iš dalies perteiktas, bent jau nesunku pagauti, kur baigiasi eilutė ir strofa.
Akademijoje yra etninių literatūrų poskyris. „Ar leidžiamos knygos tibetiečių kalba?“ – „Leidžiamos, mongolų kalba irgi, bet jų ne per daugiausia.“
Skubu į oro uostą. Šone, beje, lieka maoistinio laikotarpio terminalas, mažutis, palyginus su dabartiniais; bet kaip tik jame ir šiandien priiminėjami valstybių vadovai a la Obama. Skridimo nedaug. Harbinas tamsoje palieka itin prastą įspūdį. Dvidešimt penkis kilometrus trunka nuobodi žibintų virtinė, kairėje – tuščias laukas, kelias išmaltas ir duobėtas. Tai Mandžiūrija, kur vyko 1904 metų Japonijos–Rusijos karas – jame dalyvavo ir padėjo galvą ne vienas lietuvis. TSRS kvapelį junti net ne uosle, o kažkokiu šeštuoju pojūčiu. Kita vertus, įdomu patekti į šį kraštą, kuris mano kartos vaizduotėje neatsiejamas nuo medžiotojo ir pėdsekio Dersu Uzalos iš garsios Arsenjevo knygos ir Kurosavos filmo, japonų įkurtos marionetinės Mandžuko valstybės ir jos imperatoriaus Pu I. Pramoniniai barakai, paskui didžiuliai, bet nykūs ir tamsūs namai, nedaug neoninių iškabų. Apsistoju universiteto bendrabutyje. Liftas kelia iki dešimto aukšto, bet žemesniuose nesustoja – į juos reikia ropštis pėsčiomis. Vandens gali atsigerti tik iš čiaupo, nors tai, labai galimas daiktas, pavojinga. Po vienuoliktos vakaro vandens nebelieka ir čia. Pažįstami komunizmo malonumai.
08 19
Ryte pro langą matyti labai vienodas, bet civilizuotas baltų standartinių namų peizažas – visi gal septynių ar dešimties aukštų. Saulėta, gana vėsu. Vanduo prausykloje ir vonioje jau atsirado. Bendrabučio kambarys erdvus, bet baldai nešvarūs. Pusryčiauju su studentais: maistas vegetarinis, užgeriamas sojos pienu, alkanas po jo nesijunti. Sėdime raudonuose, iš pažiūros prašmatniuose krėsluose. Valgykloje, be padavėjų, tik viena moteris.
Turiu palydovą – rusiškai susikalbantį aspirantą, kuris prašo save vadinti Kostia. Jo rusų kalba savotiška: „Вам генеральной воды или чаю?“ Maniau, kad kalbama apie mineralinį vandenį, bet, pasirodo, „генеральная вода “ reiškia „paprastas virintas vanduo“.
Iš bendrabučio – į universitetą. Jis egzistuoja nuo 1941 m., t. y. įsteigtas per japonų okupaciją, Mandžuko valstybės laikais. Pu I sostinė buvo už dviejų šimtų kilometrų, Čangčune, ten likę jo rūmai. Mandžiūrų dinastija valdė Kiniją iki 1911 m., po to buvo nuversta, japonai įsodino į sostą jos palikuonį Pu I, bene planuodami, kad jis sugrįš į Pekiną – visa tai pavaizduota garsiame Bertolucci filme „Paskutinysis imperatorius“. Patys mandžiūrai buvo ne per didžiausia Šiaurės klajoklių tautelė, porai šimtų metų virtusi Kinijos valdančiuoju sluoksniu. Per 1911 m. revoliuciją juos gana žiauriai naikino, taigi daugelis pakeitė vardus, aprangą ir pagaliau beveik visai asimiliavosi. Pats Pu I mandžiūriškai beveik nebemokėjo. Dabar tos kalbos tarmes dar vartoja pora dešimčių tūkstančių žmonių ir supranta apie trisdešimt mokslininkų (mandžiūriškai parašyti du milijonai imperatoriškųjų dokumentų – iš dešimties milijonų). Beje, mandžiūras buvo labai žinomas kinų rašytojas Lao She (tai rodo jo dviskiemenis, o ne triskiemenis vardas).
Universiteto pastatas visai tarybinis, be liftų, siaubingai išdaužytais laiptais, ilgiausiais šaltais koridoriais: vienoje jų pusėje nesibaigianti Rusijos mokslininkų bei menininkų galerija, kitoje – iš žurnalų iškirptos prastos Repino ar perovo reprodukcijos. Rusų kalba čia, pasienyje, studijuojama intensyviau negu bet kur Kinijoje. Pasitinka profesorė Sun Shufang, simpatinga orientalinė gražuolė, ji irgi prašo, kad ją vadinčiau Larisa. Skaitau paskaitėlę ir porą eilėraščių, vieną jų lietuviškai. Klausytojų reakcija gana gyva. Gaunu dovanėlę – primityvų tigro atvaizdą, kurį iš žuvų žvynų pagamino mažiausios vietinės tautelės hezhe meistrai. Hezhe yra šamanistai, jie ir vadinami „žvynų gentimi“.
Ilga ekskursija po miestą. Vis dėlto Harbiną nepakankamai įvertinau. „Tarybiniai“ rajonai, primenantys Minską, yra tik menka miesto dalelė. Jis gigantiškas – bent pusė Pekino, – ir čia viešpatauja tas pats neįtikėtinas statybos bumas. Dangoraižiai išsirikiavę palei Sungarį – sibirietiškai galingą, platesnę už Nevą, salingą upę. Pirmas dalykas, kurį man rodo palydovai iš universiteto – Saulės sala, „kultūros ir poilsio parkas“ su gluosnių alėjomis. Ten labai skurdus ir menkas „rusų kaimas“ – kinams tai egzotika, o gal ir būdas pademonstruoti savo civilizacinį pranašumą. Matrioškos ir gorbačiovai, visokie trečiaeiliai suvenyrai – tiesa, taip pat gera duona ir gira. Labai keistame paviljone pornografijos parodėlė ir „kalėjimas“: priešais tardytoją narve sėdi vaškinė rusės prostitutės lėlė, turbūt tai ketvirtojo dešimtmečio viešnamių prisiminimai. Kitoje vietoje – ilgas rusiškų vardų sąrašas. Harbine madinga rinktis tuos vardus šalia kiniškų.
Daug įdomesnis tigrų rezervatas toliau į šiaurę. Sibiriniai, arba usūriniai, tigrai, kaip žinia, baigia išnykti, čia jie saugomi ir gana sėkmingai veisiami. Po aukštomis žolėmis užžėlusius plotus važinėja autobusai grotuotais langais, tigrai kartais užšoka net ant jų stogų. Aišku, tai ne tikras rezervatas, o didokas zoologijos sodas, bet gyvūnams suteikta reliatyvi laisvė. Didžiulių, orių, labai ramių tigrų sutinkame bent septyniasdešimt, su mažu keturiasdešimties dienų tigriuku net nusifotografuoju, jis capteli man už nykščio, bet storos odinės pirštinės neprakanda. Nedideliame tvenkinyje – žiaurus žaidimas: į jį metama gyva antis, du tigrai ją neskubėdami vaikosi plaukte, trečiasis slenka krantu ir ieško vietelės, į kurią auka pagaliau bus įvaryta. Antis nardo, klaidina persekiotojus ir nuolat išsprūsta – tigrus tai truputį stebina, – bet jos amžius nebeilgas. Pabaigos nematome, gal tai ir geriau. Kai kuriose vietose tigrai nerimtai pešasi ir, rodos, net poruojasi, bet įspūdingiausieji patinai klajoja vieni.
Senasis Harbino centras primena Petrapilio Nevskio prospektą – puošnūs europietiški, pirkliški rūmai, tarp jų – pėsčiųjų zona. Rūmai puikuojasi lentelėmis „architektūros paminklas“, neoklasicistiniai, neobarokiniai (kiniškai „baloke“), secesiniai ar šiaip eklektiški, visi neaukšti ir skęsta modernėjimo pelkėje, bet vis dėlto saugomi. Lentelėse pabrėžta, kad vienas ar kitas pastatas priklausė žydui (nors žymiausias milijonierius vis dėlto buvo rusas Čiurinas). Daugybė gana karikatūriškų, neva antikinių, statulų. Rusiškos iškabos pasitaiko ir dabar, nors retokai. Vienuose rūmuose yra dainavęs Šaliapinas, kitur likęs emigranto poeto (beje, visai neblogo, nors susidėjusio su Rodzajevskio fašistais) Arsenijaus Nesmelovo butas, palydovai mini dar poetę vunderkindę Niną Zavadskają, mirusią šešiolikos metų. Gatvė atsiremia į upę, kaip ir Petrapilyje, tik vietoje Admiraliteto – socrealistinis paminklas, skirtas kovai su potvyniais. Iš čia matyti geležinkelio tiltas, juo dunda traukinys (į Vladivostoką traukiniai nebeina, bet autobusu jį galima pasiekti per aštuonias valandas). Kairėje parkas, visai padorus, tik, deja, išsaugojęs Sidalin (atseit Stalino) vardą.
Lietuvos konsulatas čia veikė 1919–1941 m., nes tarp geležinkelio tarnautojų ir baltųjų emigrantų buvo nemažai lietuvių. Jo būstinė, deja, nugriauta per kultūrinę revoliuciją. Tačiau negali sakyti, kad visai neliko lietuviškų pėdsakų. Harbine yra bene du rusiški restoranai, viename iš jų, su žodžiu Salve ant slenksčio (kaip Vilniuje), pietaujame. Be grybų sriubos, ikrų ir panašių dalykų, čia siūloma lietuviška dešra – gaminama vietoje, bet tikrai mūsiška, neatskirsi.
Kiek toliau soboras, vadinamas Šv. Sofijos vardu, iš charakteringų, prasta kolonijine architektūra dvelkiančių raudonų plytų, juosvu kupolu, didumo maždaug kaip Vilniaus Romanovų cerkvė Basanavičiaus gatvėje. Ant sienų ir jų iškyšulių daug balandžių. Aiškiai matyti, kad rusai bandė šį kraštą asimiliuoti ir prisijungti, tačiau Kinijos (kaip, beje, ir Rusijos) asimiliuoti ir prisijungti pagal apibrėžimą neįmanoma. Išlikusi vidinė soboro erdvė, bet per kultūrinę revoliuciją sunaikintos freskos (na, jų turbūt nelabai gaila). Dabar čia senojo Harbino fotografijų paroda, bet, o varge, paaiškinimai tiktai kiniški. Nebent pačioje fotografijoje įžiūrėsi žodžius „Королева бала“ arba „Кино Гигант“. Išlikusi dar Gogolio („Guogali“) gatvė, irgi europietiška, labai ilga, anksčiau ji, beje, vadinosi Raudonosios armijos.
Yra – ar buvo – netgi rusiškas kiniškas žargonas, į kurį išversta žinoma daina „Saulė teka, saulė leidžias, o kalėjime tamsu“. Skamba šitaip:
Солнце юла и меюла,
Моя фанза бу шанго…
Tai reiškia: „Saulė teka, saulė leidžias, mano būste negerai.“
08 20
Tai, ką visi kinai žino apie Lietuvą – suprantama, krepšinis. Susiduriu su tuo jau trečią ar ketvirtą kartą. Ką gi, visame pasaulyje taip. Ta proga dažnai pasakoju, kaip Steponas Darius diegė pas mus krepšinį ir beisbolą, bet prigijo tiktai krepšinis. Pasakoju ir apie „Lituanicą“. Kinai klausosi mandagiai, bet kiek jiems tai įdomu – nežinia.
Esu išlydimas į oro uostą. Kaip tik prieš mane eilėje grupė vietinių, kurie gabenasi bent penkiasdešimt lagaminų, kiekvieną sveria ir ilgai ilgai, nenoromis už jį moka. Buvau tikras, kad pavėluosiu, bet įšokau į lėktuvą paskutinę akimirką. Užtat matau Kinų sieną iš viršaus. Ji plonytė it siūlelis, kad matoma iš kosminės erdvės – greičiausiai mitas.
Pekine atsisveikinu su pažįstamais kinais mūsišku stiliumi – gurkšnojame „Absoliutą“, užsikąsdami lietuviška Harbino dešra.
08 21
Nelabai prailgęs devynių valandų skrydis – be ko kito, virš Vilniaus, Alytaus, Lazdijų, Suvalkų, net Krasnogrūdos. Kažkas panašaus į lengvutį nostalgijos dūrį. Ilgai laukęs Frankfurte, vakare atsirandu Liublianoje, netoli savo vasaros būsto. Lygiai parą nemiegota.
Iš pašnekesių su kinais
Laisvai kalbėti „apie viską“ su kinais ne visada lengva, nors ir nėra neįmanoma. Kraštas, šiaip ar taip, tebėra komunistinis, taigi slaptoji policija lieka aktyvi (kartais nežinia, ar pašnekovas joje nedirba, kartais nesinori pašnekovui pakenkti). Be to, esti kiniško mandagumo taisyklės, kurių irgi pridera laikytis, nors apie jas mažai nusimanome. Čia užsirašiau ištraukas iš pokalbių su įvairiais, dažnai atsitiktiniais asmenimis, kurių vardų, žinoma, neminėsiu. Gal jos šiek tiek perteiks dabartinę Kinijos atmosferą. Ką ir sakysi, baimės ten dabar mažiau, negu buvo prieš penkiolika metų.
* Po kelių mėnesių bus švenčiamos šimtosios 1911 metų revoliucijos metinės. Valdžiai tai nėra patogi akimirka, nes reikia, pavyzdžiui, kalbėti apie mandžiūrų dinastijos vykdytas reformas, po kurių ji žlugo: tai sukelia asociacijų su dabartinėmis reformomis, kurios irgi gali nežinia kaip baigtis. Revoliucija turėjo paversti Kiniją demokratiška valstybe, tačiau baigėsi chaosu ir vidiniais karais, po kurių įsivyravo diktatoriškas Chiang Kaishek režimas. Demokratas Sun Yatsen oficialiai gerbiamas ir pas mus, ir Taivanyje, bet kažin ar cenzūra leis minėti jo nusiskundimą po revoliucijos, kad „tik galingieji Kinijoje yra laisvi“. Pernelyg panašu į dabartį. Bet naujos revoliucijos dauguma kinų šiandien nenori. Gerai atsimena, kokias bėdas ji pagimdė. Evoliucijos keliu gali susikurti režimas, panašus į Singapūro, Honkongo ar Pietų Korėjos – autoritarinis, bet priimtinas. Ir tai, ko gero, jau vyksta.
* Valdžios rotacija – tai vis dėlto artėjimas prie demokratinės praktikos. Kinijos vadai šiuo metu nevaldo iki gyvos galvos kaip Mao – po kiek laiko jie keičiami, ir tai nereiškia, kad sunaikinami, kaip būdavo anksčiau. Tokiame Kazachstane vis dėlto blogiau negu Kinijoje, ten Nazarbajevas – nepakeičiamas caras ir dievas.
* Mao gyvenimo pabaiga buvo katastrofa, žmonės paprasčiausiai pradėjo mirti badu. Bet Deng Xiaoping, kuriam pavyko paimti valdžią po Mao (jis buvo persekiojamas per kultūrinę revoliuciją), daug ką esmingai pakeitė ir įgalino Kiniją ekonomiškai plėtotis. Kokiu tempu plėtotis – pats matote. Sakote, jis primena Stalino oponentą Buchariną? Taip, bet tai nepalyginamai stambesnė istorinė figūra.
* Kinijos politikoje šiandien viešpatauja pragmatizmas – pavyzdžiui, ji liovėsi buvusi Meka visokiausiems kairuoliams. Nebėra ideologinių rekolekcijų, nuolatinių valymų, tradicijos nebenaikinamos, kartais net palaikomos. Raudona vėliava – jau retas reginys. Bet pastaruoju metu vėl bandoma gaivinti komunistinės revoliucijos, vadinamojo Ilgojo žygio ir t. t. atminimą. Na, jūs matėte tai Nacionaliniame muziejuje. Menas, skirtas toms temoms, – žinoma, joks menas. Daugelis žiūri į tai labai ironiškai, kaip jūs anuomet žiūrėjote į Lenino kultą.
* Kinija negali išlikti ir gyvuoti, neįsijungusi į globalinį mechanizmą. Mes – ne Šiaurės Korėja, kuri vargsta izoliuota nuo pasaulio. Bet įsijungti – reiškia paklusti tam tikroms žaidimo taisyklėms, patinka tai mūsų valdžiai ar ne.
* Šnekos apie „ypatingą mūsų kelią“, „skirtingas negu Vakaruose vertybes“, lygiai kaip ir pas jus, teturi vieną tikslą – išlaikyti valdžioje tuos, kurie joje sėdi.
* Kinai nėra tauta, o daugybės tautų junginys, pasisavinęs vieną civilizaciją – konfucionistinę, hieroglifinę. Sakote, tibetiečiai nenori asimiliuotis, ir lietuviai juos gerai supranta? Kazachai arba armėnai priešinosi asimiliacijai daug mažiau negu baltai, bet išliko kaip tautos. Pas mus tie dalykai dar labiau nevienareikšmiai.
(Na, Tibeto klausimas yra kaip tik tas, kuriuo net liberalų kiną – taip pat ir taivanietį – perkalbėti nėra vilties. O gal taip tik atrodo? Mūsiškiai irgi sakydavo, kad joks rusas niekada nepalaikys Lietuvos nepriklausomybės, o juk atsirado ir Sacharovas, ir Kovaliovas, ir daug kitų.)
* Dar XVIII a. eilinis kinas gyveno geriau už eilinį amerikietį. Maždaug 1980-aisiais eilinis amerikietis buvo dvidešimt kartų turtingesnis už kiną. To jau nebėra, ir mes tikrai galime per kokius dvidešimt metų virsti svarbiausiąja pasaulio galybe. Kalbos apie demografinį Kinijos slėgimą – girdi, „geltonoji rasė“ užlies visas šalis – gana anachroniškos, nes mūsų gyventojų prieauglis dabar ne per didžiausias, kartais net neigiamas.
* Na, jei prie mūsų mokėjimo dirbti pridėtum demokratiją, mes tikrai taptume reikšmingesni už JAV. Japoniją jau aiškiai pralenkėme, ir japonai dabar labai vieniši.
* Taivanis, žinoma, civilizuotesnis – tiesiog ten daugiau gerumo. Komunistai visada pešasi tarpusavy, ir tai itin bjauriai veikia mases. Religinis atgimimas pas mus dabar ne prastesnis negu pas jus, ir ne tik konfucionistų ar budistų, bet ir krikščionių. Aukojimo ritualus prie Kukunoro kartą per metus atlieka net gubernatorius – komunistams rūpi pademonstruoti, kad jie gerbia tikėjimą. Sakote, pas jus tas pats? Jūsiškiai vadovai kartais gal yra tikintys, mūsiškiai tikrai ne. Komunizmas, žinoma, irgi religija, bet tai vienintelė religija, kuri iš principo nepripažįsta gerumo.
* Kultūros srityje daug kas buvo daroma ir dabar tebedaroma patylomis. Labai padeda faktas, kad greta yra Honkongas, na, ir Taivanis.
* Oficialiosios televizijos žmonės tiesiog neapkenčia. Kada neseniai degė jos rūmai Pekine, daugelis džiūgavo. Televizijos dangoraižis savo forma primena kelnes, taigi visi šnekėjo apie „gaisrą kelnėse“ – tai, žinoma, seksualinis juokelis.
* Sakote, kad Indija atrodo daug vargingesnė už Kiniją? Na, jūs nematėte mūsų kaimų…
* Nobelio taikos premijos laureatas, dabar kalinamas Liu Xiaobo – nepaprastai geras žmogus, ir mes visi tikimės, kad jį paleis į laisvę nesibaigus terminui. Bet kaip tik premija, atrodo, jam labai pakenkė. Valdžia nenori nusileisti, nes tai reikštų „prarasti veidą“ – Kinijoje tai laikoma baisia gėda ir pralaimėjimu.
* Tostas kinų kompanijoje: „Už tai, kad ir mūsų valstybė, ir jūsų būtų tokios, kokių mes norime.“
Meilė Kudarauskaitė. Mano vaikystės Mosėdis
2012 m. Nr. 8–9
Taip, mes visi iš savo vaikystės, bet mano kartai teko ypatingas laikas: gimti nepriklausomoje Lietuvoje ir per penkerius metus patirti tris okupacijas, neišdildomai įrašytas į atmintį vaizdais, veidais, jausmais. Ta permainų spektaklio scena man – Mosėdis, dabar garsus savo akmenų muziejumi. Nedažnai ten grįžtu, bet sapnuose sušmėžuojąs Mosėdis vis kaltina, o buvojant atveria nuskriejusį laiką.
Mosėdyje gyvenau penkerius metus: nuo 1939 m. gruodžio iki 1944 m. liepos pabaigos. Ta laiko atkarpa buvo mano paauglystė – nuo septynerių iki dvylikos. Tačiau Lietuvai – didžių ir tragiškų išgyvenimų, permainų laikotarpis.
1939 m. rudenį Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą. Klausgalų kaime (Salantų vlsč.) gyvenusią mūsų šeimą – tėvelius mokytojus ir mudu su broliuku – šie įvykiai taip pat labai palietė. Tėvams buvo įsakyta kraustytis į Vilniaus kraštą ir ten mokytojauti. Bet ką daryti, jei dirbti tame krašte visiškai nepasiruošta? Nei tėvas, nei mama nemokėjo lenkiškai. O čia dar visas ūkis parengtas žiemojimui – prisivežta šieno, paruošta grūdų. Mes gyvenom kaip ir visi to meto pradžios mokyklų mokytojai kaime – ūkiškai. Turėjome karvę, kiaulių, žąsų, arkliuką. Šeima, gavusi tokį paliepimą, visai sutriko – ką daryti? Bet nepaklusti negalima. Į Vilnių tėvelis išvažiavo vienas, užsidėjęs šaulio kepurę, pasiėmęs portfelį, lagaminėlį. Išvažiavo mokytojauti į kaimą mums keistu pavadinimu – Tarakoniai. Iš ten ateidavo jo laiškai, rašydavo, kad visai nesusikalba su vietiniais gyventojais, kurie nenori bendrauti su lietuviais mokytojais, kad miega klasėje, ant suolo, pasidėjęs po galva portfelį ir įbrukęs į suolą pistoletą. Žinoma, gyventi su šeima būtų visai neįmanoma. Taigi tėveliai važiavo į Kauną prašyti, kad kaip nors juos išgelbėtų nuo tremties Vilniaus krašte. Ir tokia galimybė atsirado – mums leido persikelti į Mosėdį. Rogių keliu 24 šlajukėmis šliuožėm į apsnigtą Mosėdį. Butą išsinuomojome pas kunigą Juozapą Venckevičių. Tas namas ir dabar tebestovi. Tarybiniais metais ten buvo ambulatorija. Dabar, kai atvažiuoju į Mosėdį, aš jį apeinu iš visų pusių ir vėl viskas atminty atgyja: žmonės, nuotykiai, tas anuometinės mokyklos kalniuko „brukas“, tie patys akmenys. O mano vaizduotėj išlikusi ir visa centrinė Mosėdžio gatvelė – užtūptas susiglaudusiais žydų nameliais miestelis. Vienas namelis prie kito. Dauguma jų buvo skurdūs. Kai kurie didesni – tipiškas žydmiestis. Visoje gatvėje lietuvių namas tebuvo tas, kuriame gyvenome. O ir miestelyje – gal tik keli gyventojai lietuviai. Žinau, kad buvo Narkų namas, Skruibių sodyba.
1940-ųjų sutikti tėveliai ėjo į mokyklą. Pasakojo, kad buvo susirinkusi visa miestelio inteligentija, t. y. mokytojai, kooperatyvo vedėjas, pašto viršininkas, klebonas, vikaras, nuovados viršininkas.
Ryte pabudau ir išgirdau, kad mūsų salonėlyje kažkas šurmuliuoja: pasirodė mamytė ir liepė mums labai tyliai kalbėtis, nes ten miegąs Plechavičius. O jis gyveno Skuode. Mamytė tyliai išnešė ir etažerėje tarp knygų paslėpė svečio pistoletą. Sako, tas Plechavičius taip pasigėręs, kad rėkavęs, jog eis šaudyti bolševikų (turbūt tai ir buvo pirma pažintis su keistu žodžiu). Nesupratau, kodėl reikia pykti ant tų bolševikų? Dabar, sako, Plechavičius ant sofos miega, vaikai, elkitės tyliai.
Dar tebesitęsė Kalėdų atostogos ir tėveliai skubėjo oficialiai susipažinti su visais miestelio inteligentais. Mama kas pavakarę vilkdavosi vienintelę tamsiai mėlyną vilnonę suknelę. Tėvelis pasirišdavo kaklaryšį, į kišenikę įsidėdavo vizitinę kortelę, kurioje būdavo parašyta: „Mokytojai Bronė ir Juozas Kudarauskai“. Ir eidavo. Pradėjo nuo klebono Juozapo Aperavičiaus, paskui ėjo pas mokytojus Žvirblius, mokyklos vedėją Romą Jurgulį. Kiekvieną pavakarę – vis į naujus namus. Žinojau, kad vizitas tegali trukti 15 minučių, todėl tėveliai greitai grįždavo ir aptarinėdavo, kaip juos priėmė, kokia šeima, kokie vaikai. po to, kai visus apėjo ir paliko savo vizitines korteles, aplankytieji ėmė lankyti mus. Būdavome pristatomi ir mes – aš ir mano jaunesnis broliukas Sigitas. Susipažindavome. Eidavo jie į salonėlį ir žinau, kad nieko, net arbatos negerdavo. 15 minučių pasėdėję išeidavo. Tai tokio stiliaus prisistatymas tuomet gyvavo Mosėdžio miestelyje tarp pradžios mokyklos mokytojų ir aukštas pareigas užimančiųjų. Jie vadinosi inteligentais ir laikėsi tokio etiketo.
Prasidėjo mokslo metai. Labai džiaugiausi, kad į mokyklą galiu eiti per lauką, – nes kai gyvenome Klausgalvių mokyklos pastate, tai tereikėjo nusileisti laiptais iš antro aukšto. Mūsų klasė, antras skyrius, buvo pati didžiausia. Ir – šalčiausia – šiaurinėje pusėje, pirmame aukšte. Sėdėjau prie krosnies (taip mane įtaisė mama, nes ji buvo tos klasės mokytoja). Stebino, kad klasėje – net septyni žydukai. Mes visi kiekvieną rytą atėjus mokytojui stodavomės ir kalbėdavom maldą. Žydukai to nedarė, bet atsistodavo ir tylėdavo. Tai man buvo labai keista. Žydukai šeštadieniais arba neidavo į mokyklą, arba nesinešdavo knygų, arba samdydavo lietuviukus, kad šie jiems atneštų ir parneštų knygas. Be to, buvo įdomi dar tokia tradicija: pirmadieniais visa mokykla susirinkdavo į antro aukšto didįjį koridorių, kalbėdavo bendrą maldą ir giedodavo Lietuvos himną. Tas pat būdavo ir šeštadieniais ryte. Taigi savaitę ir pradėdavom, ir baigdavom susibūrę. Tik vėliau sužinojau, kad tuose pačiuose koridoriuose lakstė ir būsimasis vyskupas Antanas Vaičius. Bet jis buvo jau šešto skyriaus mokinys.
Džiaugiausi, kad per ilgąją pertrauką, kuri tęsdavosi 20–25 min., mes, vaikai, suspaudę rankoje 15–20 centų, galėdavome nubėgti į miestelį ir nusipirkti bandelę. O dar geriau – pastilių, t. y. šviesiai žalių, į avietę panašių saldainių. Jie mėtiniai, primena kramtomąją gumą. Kai kramtai, aplimpa dantys, bet burnoje taip skanu, kad net per nosį mėtų kvapas veržiasi.
Pavasarį davatkėlės mus paruošė Pirmajai komunijai. Nusifotografavome ir visus vaikus įrašė į angelaičių būrį, pažadėjo išvykas, ekskursijas, stovyklas. Linksmai nusiteikę laukėme, kaipgi čia bus. Kaip čia kilsim, skrajosim. Bet nė vieno susirinkimo taip ir nebuvo. Artėjo 1940-ųjų birželio 15-oji.
Gandas, kad žydai vagia ir žudo vaikus, buvo labai gyvas. mums, vaikams, įsakydavo, šiukštu, neužeiti į jokį žydų namą, ir kviestis vaikų nevalia. Nors žiemą nuo kalniuko, vienintelės aukštumėlės, kartu važinėdavomės rogutėmis. Ateidavo žydukai su rogutėm, slidėm – prie lentelės prikaltos odelės, į kurias įkišamos kojikės. Nuo to kalnelio švilpte švilpdavom. Koks ten tas kalnas, bet vis tiek labai smagiai visi dūkdavom.
Buvo jau pavasaris. Mama, matyt, anksčiau parėjo į namus. Juose šeimininkavo mamytės mama. Mes ją vadinom senute. Su ja būdavo namuose broliukas, kuris dar nėjo į mokyklą. Taigi mes su tėveliu grįžtam namo, o čia – ašarų pakalnė, broliuko nėra. Mama rauda. Gatvės žydai išbėgę ramina: „Neverkit, mokytoja, atsiras jūsų vaikas – nieks jo nepagrobė.“ nežinau, kiek ta tragedija tęsėsi, kol pagaliau, žiūrim, už rankytės jį parveda klebono šeimininkė. Grįžta jie iš ganyklų. Sako: „Ėjau pas karvę, pamačiau, kad vaikas žaidžia, ir nusivedžiau – niekad nemaniau, kad tas vaikas yra toks brangus.“ O kaimynai žydai su palengvėjimu tik linkčioja: „Na, matai, mokytoja, be reikalo verkei ir mus kaltinai, matai, negerai galėjo išeiti, kokį širdies skausmą pati sau uždavei.“
Senelei skalbti būdavo jau sunku, tad pas mus ateidavo padėti Aldona Šopaitė ir jos mama Šopienė. Aldona mokėsi bene ketvirtame skyriuje. Ji dažnai pasilikdavo su mumis pažaisti, mus pasivedžioti, prižiūrėti, jei tėveliai kur nors išeina. O senelei darbų netrūkdavo – karvė, kiaulės. Nueidavom ir į Šopaitės namus. Jos gyveno mažam namely prie mokyklos, pakalnėj. Niekad nemačiau, kad žmonės taip skaniai valgytų! – pagal mano vaikišką supratimą. Labai labai sūriai išvirtos bulvės buvo valgomos su raugintų kopūstų rasalu. Arba cibulynė su bulvėm. Aš vis mamai sakydavau, kodėl mes taip neskaniai valgom – visokias mėsas ir kotletus. O pas Aldoną tai skanu! Mamytė aiškindavo, kad Šopienė – našlė: ir Aliukas dar yra, ir visi jie eina padieniais dirbti. Bet vis tiek man jų maistas buvo labai skanus.
Naujokų kaime žmonės rodydavo geltoną namą. Sakydavo – ten visi komunistai. Jie sėdi kalėjime. Visai netoli Aldonos buvo Jurgaičių namas. Mosėdyje daug visokių dalykų sužinojau. Pavyzdžiui, kad Rukuose yra laisvamanių. Aldona dainuodavo:
Rukūse yra didi naujyna –
Laisvamane kapus apsėtverdėna.
Brožos pramanė, Muockos tvėrtina,
Nereek nė šliūba, nė šventa krikšta.
Kadangi gyvenom netoli bažnyčios, labai dažnai bėgdavom pažiūrėti atvažiavusios „parietkos“, t. y. vestuvininkų. Esu mačiusi net keturiais ar šešiais arkliais kinkytą vežimą jauniesiems. Čia pat buvo ir Finkelšteinaitės fotoateljė. Po vestuvių visi eidavo fotografuotis. Vaikams paberdavo saldainių, o mums to ir tereikėdavo. Be to, visi gatvės vaikai kartu su žydukais (taip pat ir aš) mokėmės važiuoti dviračiu. Pamenu, važiuoju ir aš vyrišku dviračiu. Nepasiekiu perkelt kojos per kartį, tai perkišu žemiau. Važiuoju persikreipusi. Nuo kalniuko ant kalniuko! Šaukiam „pipy-pipy“, nors toje gatvelėje jokio judėjimo ir nebuvo.
Kaimynystėje gyveno vieniša žydė Hindė. Sėdėdavo sau ant laiptelių viena. Kartais prašydavo, kad penktadieniais ar per šabą nupirktume to ar ano – jai gi negalima. Penktadienio vakarą visuose žydų languose įsižiebdavo žvakės. Žinodavom – prasideda šabas. Kartą gatvėje iš žydukų išgirdau dainuojant labai keistą dainą: „Vykadyla na bereg Katiuša“ („Išeidavo į pakrantę Katiuša“). Pareinu namo ir klausiu mamos, ką tai reiškia? Mama, žinoma, ir tėtis nežino. Paskui išgirdau žydukus dar dainuojant keistas dainas šia nesuprantama kalba. O frazė „Vilnius mūsų, o mes – rusų“ buvo kartojama jau nuo 1939-ųjų rudens. Taigi buvo aišku, kad rusai pas mus ateina.
Ir štai vieną dieną kažkas kviečia į pakalnę: „Bėkit pažiūrėt, koks ten y plakats.“ Ant didžiosios krautuvės durų nulėkę pamatėm nupieštą Antaną Smetoną. Su atraitytom kelnėm, šeriuotom blauzdom brendantį per upelį. Ir visi pradėjo kalbėti: „Smetuons pabėga, Smetuons pabėga.“ Greitai į Lietuvą įdardėjo rusų tankai. Radijas tai pranešė. O namuose, atsimenu, senelė verkia balsu. Ir mama: „Nebėr, nebėr Lietuvos.“ Senelė dejuoja: „Atims vaikus, visus išveš.“ Aš niekaip nesuprantu – kaip atims, kokius vaikus. Ar ir mus atims, išveš? Mama ir senelė į mano klausimus atsakymų neturi: „Nieko nežinom, vaikeli, gal ir mus. Ateina bolševikai – visiška nežinia.“ Senelė sako: „Bažnyčią sugriaus, uždarys, visus į kalėjimą suvarys.“ Ir prisimenu iš tų dienų kažkokį siaubą, nerimą, įsiveržusį į šeimą, kur ramiai sau laukiama pietų su šaltibarščiais. Tėvukas tada laikėsi, bet irgi nervingai vaikščiojo apie stalą. Ir niekas nieko nežinojo.
Taigi griuvo visos vertybės. Seniau prezidento Smetonos portretas kabėjo mokyklos klasėse. Buvo gerbiamas – dabar iš jo šaipomasi. Bažnyčia buvo gerbiama – dabar žada ją griauti. Mokyklos vedėjas Romas Jurgulis, atrodo, spėjo iš Mosėdžio išsikelti, tad mūsų tėvelį Juozą Kudarauską paskyrė dirbti į jo vietą.
Greitai po miestelį pasklido žinia: „Jau, jau važiuoja nauja kariuomenė.“ Brolis, mama, aš ir tėvelis nuėjom į Naujokų kaimą prie mokytojo Žvirblio namų. Atrodo, kad ir jie lūkuriavo su vaikais. Stovėjo šalikelėse daug žmonių. Ir pradėjo važiuoti viena po kitos atviros mašinos su rusų kareiviais. Dulkėjo kelias. Ir kaip dabar atsimenu nepaprastai keistą jausmą, didžiulį vyksmą – vidury vasaros, šiltą dieną atviromis mašinomis, vadinamomis „palutarkomis“ (nedideliais, labai purtančiais sunkvežimiais), – važiuoja stati kareiviai su smailom žieminėm kepurėm, o ant kaktos – didžiulė penkiakampė žvaigždė. Su milinėmis, šautuvais, ant kurių smygso durtuvai, daug azijietiško gymio tamsių veidų siauromis akimis. Ir juntu, kaip kažkokia nežinoma, svetima jėga įsiveržė ir plukdo juos per mūsų miestelį, per mūsų kaimą. Žmonės tylėjo ir žiūrėjo. Į tuos sunkvežimius, nuogus durtuvus, nepažįstamos, nematytos rasės karius, kurie kaip juoda upė teka ir teka. Tačiau… buvo ir džiūgaujančių.
Mosėdis, kaip paskui supratau, buvo labai aštrių socialinių, politinių jėgų ir ideologijų sankirta. Daug pasiturinčių ūkininkų ir vadinamųjų „bo³belių“. Bolševikų propaganda veikė ne tik per laisvamanius, MOPR’ą (tarptautinė revoliucijos kovotojų rėmimo organizacija), ne tiktai per atvirai komunistais besivadinančius žmones – tuos, kurie sėdėjo kalėjimuose, bet ir per visais kitais vardais besidangstančius veikėjus. Jie turėjo labai didelę įtaką neturtingųjų žmonių galvose ir širdyse. Mano tėveliai buvo pakviesti padėti sudaryti rinkėjų sąrašus balsavimo komisijoje. O balsavimas – dėl Lietuvos priėmimo į TSRS. Atmenu, mokyklos kiemas pilnas žmonių – ne tik išsigandusių, bet ir džiūgaujančių. Sakė, jog tie, kurie neturės pase antspaudo, kad balsavo, bus išvežti į Sibirą. Ir balsuoti ėjo visi. Ėjo net senutės davatkėlės. mama net stebėjosi: „Ir ko gi joms bijoti?“ Bet žmonės jau buvo įbauginti. Paskui buvo sudarytos kitos komisijos. Jau prie bažnyčios, „špitolėje“. Mama tenai sėdėdavo per dienas – už raudonai apdangstytų stalų. Ji su kitais mokytojais sudarinėjo sąrašus žmonių, kurie norėjo gauti žemės. Buvo paskelbta, kad iš buožių atimta žemė atiduodama bežemiams. Aš keletą kartų nubėgau paklausti, kodėl mama dirba taip ilgai, kodėl nepareina pietų? Mačiau – stalai apgulti „bobelių“, norinčių gauti žemės.
Greitai ir mūsų namuose įvyko pasikeitimas. Atėjo valsčiaus pareigūnai, gal viršaitis. Pasakė, kad į mūsų namus bus įkeltas Raudonosios armijos karininkas, o mokykla turi būti iškraustyta į kleboniją. Namiškiai nustebo. Ypač mama. Ji nesutiko: „Juk mes patys nuomininkai, nėra net vietos.“ Nieko, sakė, pasispausit ir priimsit be ginčų. Tėvelis visą vasarą buvo užsiėmęs mokyklos iškraustymu. Greitai – tą pačią ar kitą dieną – prisistatė naujasis mūsų gyventojas. Aukštas, juodbruvas, mandagus. Niekas nemokėjo nė žodžio rusiškai. Tik mama vaikystėje buvo išmokusi kelis žodžius. Norėjo paklausti, kokia jo pavardė, tai klausia: „Kak vaša praznik?“ („Kaip jūsų šventė?“). Žinoma, žmogus nieko nesuprato. Taip ir palikom skėsčiodami rankom, linguodami galvom. Nesusikalbėjom. Pasidėjo tas karininkas kampe raudoną lagaminėlį ir vėl išėjo, o pavakare grįžo. Pasiėmė tą lagaminėlį, nuėjo į mūsų salonėlį, pastatė ant stalo. O ten besąs patefonas. Uždėjo plokštelę, suskambo daina „Lygumos lygumos“ („Poliuški polia“) – su ritmingu arklių kanopų kaukšėjimu… Daina graži, ilgesinga. Ir sako mudviem su broliu: „Pojdiom šagat’“ („Einam žygiuoti“). Mes nesuprantam. Tai jis karišku žingsniu ėmė žygiuoti po kambarį, darydamas stačius kampus, ir moja mums. Ir mes einam. Taip išmokom žodį „šagat’“. Paskui rodo į save ir sako: „Diadia Vicia.“ Vėl išmokom. Paskui rodo į mus. Pasakėm savo vardus. Atsinešėm piešimo sąsiuvinį. Jis nupiešė zuikį: „zajec“. Paskui namą („dom“), eglę („jolka“), saulę („sonce“). Ir taip pamažėl įsitraukėm į žaidimą. Nežinau, kaip atsitiko, bet per porą savaičių mes, vaikai, su diadia Vicia jau susikalbėdavom. Ir tėvai keletą žodžių pramoko. Diadia Vicia buvo kviečiamas prie stalo – su mumis vakarieniaudavo. Per dieną jo nėra. O baigėsi viskas tuo, kad diadia Vicia tapo mūsų, vaikų, taip mylimas, kad vos jam įžengus puldavom ant kaklo. Jis valgydavo pasisodinęs brolį ant kelių. Na, aš didesnė, vakarieniaudavau sėdėdama šalia. Už valgymą jis rašė pažymius. Pažymių knygelėje kas vakarą pelnydavau ketvertą, o brolis – trejetą arba trejetą su pliusu. Dažnai būdavo ir dvejetas, tada jau ašaros, kodėl jis tik dvejetui valgė.
Susibičiuliavo su mumis naujasis gyventojas. Pasirodo, kaip ir tėvelis, jis buvo medžiotojas. Be to, atsivedė gražią skalikę Tosią. Net nepamatėm, kaip visa mūsų šeima prakalbo rusiškai!
Dėdė Viktoras gyveno mažajame kambarėlyje, kur tebuvo lova, staliukas ir kėdė. Bet rudeniop iš Leningrado atvažiavo jo žmona Ieva Galimovna, jau besilaukianti. Mums buvo neįprasta – tiesiog stebėtina, kaip karininko žmona vėlyvą rudenį atvažiavo vilkėdama balta kartūnine suknele? Net ne kartūnine, o beveik kaip iš marlės pasiūta. Viena vienintele suknele, kažkokiu varganu megztuku ir paltu. Tokiu, kokiais vilkėjo visos į Mosėdį atvažiavusios rusų žmonos (matyt, visoms pasiūdino vienodus). Geri paltai: tamsiai mėlynos vilnos, su karakulinėm apykaklėm. Bet pasiūti kaip kareiviškos milinės, tai vargšė negalėjo jo nė susisegti.
Kadangi rublis buvo labai brangus, o mūsų litas nukainotas, Ieva Galimovna pradėjo vaikščioti po Mosėdžio parduotuves ir pirkti pirkti pirkti… Viską. niekaip negalėjo atsistebėti, kad yra ir miltų, ir kruopų, ir cukraus! Ir galima jų pirkti kiek tik nori! Pamenu, atsinešė iš Narkaus parduotuvės šveistukų puodams šveisti. Metalinių – tokių ir dabar yra. Varto, nesupranta – kas tai per daiktas?! O mama nemoka pasakyti, tai nusivedė į virtuvę, rodo, kaip šveičiama. Taigi Ieva Galimovna kartu su produktais, kuriuos siųsdavo savo mamai ir vyresnei dukrai Liusei į Leningradą, išsiuntė ir puodų šveistukų galybę. O pati kaip pasipuošė! Pasisiūdino vilnonę suknelę. Nusipirko „kotikinį“ paltą, kepurę, muftą, arba movą, – madingą tais laikais. Priderino ją prie apykaklės, prisisegė kažkokius dirbtinius vaisius. Ir staiga tapo tokia prakilni dama, kad net gražu pažiūrėti. Tačiau Viktoro pas mus jau nebeleisdavo. Matyt, pavydėjo, kam jis taip širdingai su mumis draugauja.
Atvažiavus karininko žmonai, mūsų šeima užleido dar vieną kambarį. susispaudėm į du, vienas jų buvo pereinamas. Namai tapo tikru baldų sandėliu, bet šiaip taip gyvenom su naujais kaimynais, mūsų santykiai buvo labai neblogi. Šeimininkės gamino vienoj virtuvėj ir nesipyko, net kažkaip susikalbėjo. Dar buvo ir mūsų močiutė. Taigi kartu tą žiemą visai gražiai pragyvenom. Tik Viktoras pas mus jau labai retai besirodė.
kol dar nebuvo atvažiavusi jo žmona, pas Viktorą kartkartėmis užeidavo kitoje gatvės pusėje gyvenantis politrukas su žmona. Gyveno jisai pas žydus Jonkelius. tas politrukas buvo svarbus – aš nesupratau, kad tai pareigos, jos buvo tariamos kažkaip pašnabždom, su baime, tarsi ir su pagarba, bet labai atsargiai! nedidukas žmogus, labai pūstom galifė kelnėm, auliniais batais, su vadinamąja „gimnastiorka“, suveržta diržu. Juodbruvas, žvitrių akių. kartą netyčia pravėriau duris į salonėlį ir pamačiau, kaip dėdė Viktoras priiminėja svečius. Ten buvo ir politruko žmona. Sėdėjo ji su skaisčiai raudonu atlasiniu chalatu. Ant mūsų stalo, apdengto nerta staltiese, buvo patiestas laikraštis. Ant jo padėta dešros, batono, pastatytos trys stiklinės ir butelis degtinės. Mama, tai išvydusi, niekaip negalėjo atsitokėti, kaip taip galima aukštus svečius priiminėti! O man šita pora akyse tebestovi. Kai jie įžengdavo, nebuvo galima jokiais ženklais išsiduoti, kad dėdė Viktoras su mumis bendrauja.
mūsų name, antrame aukšte, vadinamoje „salkoje“, gyveno dar viena rusų šeima. Tai buvo inžinierius Patapovas su žmona ir mažiuku sūneliu Igoriu. Jis dėvėjo ilgą žieminį paltuką ir ausinę kepurę. Kai išeidavo į kiemą, mes važinėdavomės nuo kalniuko. Kartkartėmis Viktoras Sergejevas pasikviesdavo ir tą Patapovą. „On inžinier“ („Jis inžinierius“), sakydavo – matyt, tai buvo reikšminga. Bet šis žmogus buvo tarsi nustumtas į pašalį, atrodė atsargus ir liūdnas. vieną vakarą sėdėjo jie visi prie stalo. Jo žmona irgi buvo liūdnoka, papilkėjusiu veidu. Ievos Galimovnos dar nebuvo. Vakarieniavo ilgai. Ir iki šiol atsimenu inžinieriaus Patapovo dainą:
Ja ni kral i ni varaval,
A tipier’ v katorgu papal
(Neėmiau ir nevogiau,
bet dabar į katorgą patekau).
O mokykloje žiemą buvo labai liūdna. Mokėmės klebonijoje, žemoj tamsioj klasėj. Langiukai maži. Viena siena – išardyta. Mūsų trečias skyrius užėmė tą didžiausią klasę. Krosnis stovėjo išsikišusi klasės vidury, mat buvo pastatyta dviem kambariams apšildyti. Ilgai ilgai nesimatydavo rašyti, tad pirmosios pamokos buvo skaitymo, kad mokinys galėtų skaityti priėjęs arčiau lango. Elektros nebuvo. Pamokos prasidėdavo vėlai, o tęsdavosi labai ilgai. Į kiemą išbėgti ne visada buvo galima. Žiema pasitaikė labai šalta, o klasėje – tvanku.
Iš to laiko įsidėmėjau vieną viešnią. Matyt, į mūsų klasę buvo sukviesti ir kiti skyriai. Mes sėdėjom suoluose susigrūdę. Tėvelis ją atvedė, pristatė mums kaip Mosėdžio revoliucionierę Vaclavą Jurgaitienę. Man išliko atminty labai seno žmogaus veidas. Gal tada ir nebuvo ji tokia sena, bet atrodė gerokai raukšlėta. Atsimenu jos šilkinę suknelę – melsvą su gėlytėm. Klasėje buvo ir mama, kaip klasės mokytoja, ir tėvelis, kaip mokyklos vedėjas. Vietoj to, kad stotų už stalo, ji atsisėdo ant pirmojo vidurinės eilės suolo. Tai buvo neįprasta. Niekas neleisdavo mokytojų akivaizdoje nė mokiniams taip sėdėti, o čia – viešnia atsisėdo. Maža to – susikėlė kojas ant suolo, ant kurio sėdima, ir taip gerokai išsisklasčiusi sėdėjo. aš mačiau po suknele jos mėlynas kelnes, taip ir liko įspūdis – viešnia, o tokia nemandagi. Kalbėjo apie MOPR’ą, apie kažkokį būrelį – neatsimenu, nes nieko nesupratau. Namie tėvelis niršo, tiesiog tūžo: „Aš vos nepaėmiau ir neišsviedžiau tos Jurgaitienės iš klasės.“ Bet mama jį visaip ramino: „Ką padarysi, ką padarysi, Juozai.“
Klasėje, mokytojui atėjus, malda nebebuvo kalbama. Tai atlikdavom prieš mokytojui įžengiant. Tikybos niekas nebedėstė. Tik žydukai šeštadieniais knygų vis tiek nesinešė. Krautuvininkas Leizeris mamai dovanojo vyno butelį, šokolado ir šilko („bliuzelei“), kad tik neverstų jų dukters rašyti per šabą.
Per Naujuosius metus dėdė Viktoras vedėsi mus į senąją mokyklą. O ta mokykla ir viskas aplink ją, t. y. Andriekaus sodyba, valsčius – nuo kūdros, gatvės, Naujokų ir nuo padaubių – aptverta aukšta spygliuotos vielos tvora, prie vartų stovi sargybinis su šautuvu ir jokiu būdu ten nepateksi. Taigi mums buvo padaryta išimtis. Dėdė Viktoras nusivedė mamą ir tėvelį, brolį ir mane į Naujųjų metų eglutę karininkų vaikams. Eglutė stovėjo buvusioj mūsų klasėj – didelė, graži, apkabinėta žaisliukais. Tuos žaisliukus, žinoma, pirko Lietuvoj. Ten buvo ir angeliukų, visko, kaip ir seniau. Ant eglutės – daug saldainių. vaikai dainavo, šoko. Ir aš deklamavau eilėraštį lietuviškai – nors niekas nesuprato, bet plojo. Paskui dainavo toks geltono veido, siaurom akim kareivis, pritardamas dvistyge balalaika. Netgi ne dainavo, o kažkaip mykė. Jo muzika buvo graudi, labai vienoda. Įdomu. Pasibaigus programai, matyt, pagal jų tradiciją, reikėjo visiems vaikams kuo greičiau eglutę nupuošti. Todėl puolėm, traukėm – kas ką sugriebėm. Žinoma, pirmiausia saldainius, o paskui ir žaisliukus. Man teko dvi musmirės ir angeliukas šilkine aureole.
Pavasarį karininko žmona Ieva su dukra Tania staiga išvažiavo į Leningradą, o dėdė Viktoras, kuris tuo metu jau buvo pakeltas į kapitonus ir tą laipsnio paaukštinimą mes visi labai smagiai atšventėm, staiga pasakė, kad išsikrausto nežinia kur. Bet tėvams šnabžtelėjo, kad į Vokietijos pasienį kasti apkasų. Buvo turbūt balandžio mėnuo. Mūsų namai ištuštėjo. Bet mes taip ir nebeįsikraustėm atgal į Viktoro kambarius. Atrodė, viskas tarsi laikina. Taip ir liko jo kareiviška dėžė, spinta, taburetės, stalas. Jie iki šiol tebestovi mano tėviškėj.
Baigiantis mokslo metams, imta kalbėti, kad mokytojai turės važiuoti į Vilnių pasitobulinti. Na, žinoma, turės vykti ir mama su tėveliu. Visai šnabždom kalbėta (bet argi vaiko ausys to nenugirs?) – tuos sukviestuosius mokytojus ne tobulins, bet visus susems ir išveš į Sibirą. Mat 1940-ųjų rudenį, prieš prasidedant mokslo metams, jie, visi Lietuvos mokytojai, buvo sukviesti į Kauną, į sporto halę. Važiavo ir mano tėvai. Jau buvo paskelbta tarybų valdžia. Į tą didžiulį renginį suėjo visa naujoji valdžia, ministrai, bet mokytojai staiga atsistojo ir sugiedojo uždraustąjį Lietuvos himną, taip pradėdami suvažiavimą. Grįžę tėvai džiaugėsi Lietuvos mokytojų vienybe, kad parodė savo nusistatymą, išsakė protestą, jog Lietuva jiems brangi, o naujoji santvarka – nepriimtina. Tad dabar jautė, kad gali laukti žiaurus atpildas.
Namuose nutarė, kad mama mus, vaikus, nuveš į aukštaitiją, pas savo seserį, kur jau buvo ir mūsų močiutė. Reikėjo keliauti į Zarasų apskritį, Dusetų valsčių, Berniūnų kaimą. Prasidėjo namuose skalbimai, džiovinimai. Ištraukė du lagaminus. Į mažąjį mama dėjosi daiktus sau, o į didįjį – mūsų drabužėlius. Kai paklausiau: „Mamyte, kodėl tu dedi ir žieminius drabužėlius?“, ji atsakė: „Ką žinosi, gal vasara bus šalta.“ Tas suaugusiųjų apsimetinėjimas vaikų matomas kiaurai. su dideliu širdies skausmu stebėjau tą veidmainiavimą, nenorą išsiduoti – tarsi džiaugsmingai ruošiamės išvažiuoti atostogų į Berniūnus.
Bet reikėtų dar pridurti, kad 1940-aisiais, prieš mokslo metus, mokytojams įsakė jokiu būdu nevartoti žodžių „ponas“, „ponia“ ir nesakyti „sudie“. pamenu tėvų nervinimąsi: „Na, kaip dabar reikės kreiptis į žmogų ir sakyti „draugas“?“ Buvo taip neįprasta. „Draugas“ juk turėjo kitą prasmę. O pasibaigus pamokoms reikėjo sakyti „viso gero“. Ir tai buvo tikra trauma – nusistovėjusios tvarkos pažeidimas. Kaip galima iš kalbos išmesti tokius paprastus, suprantamus, kasdienius žodžius?
Besipakuojant daiktus, rytą tėvelis, grįžęs iš miestelio, ištarė negirdėtą žodį: „vežimai“. Išvežė, išvežė. Mes nieko negalim suprasti. Tiesa, jau buvo dingęs anksčiau suimtas mokytojas Žvirblis. Ir dingo jis kaip į vandenį. Bet dabar tėvelis sako: „Ir Jurgulius išvežė, ir tą, ir kitą.“ Vardija, vardija. Kaip? Kodėl? Kada? „Šiąnakt, paryčiui, atėjo, įsiveržė į namus ir išvežė.“
Atmenu, lynojo ir pusę dienos su broliu pratūnojom ant skrynios prie lango, žiūrėdami į gatvę, gal ir mūsų atvažiuoja išvežti. Tokie padėrę nugyvenom tą dieną. Bet gyvenimas ėjo ir vėl pradėjom ruoštis kelionei. Tėvelis kažkur išvažiuodavo, iš kažkur grįždavo, su mama vis kažką kalbėdavo. „Žvalgyba atėjo, jau greit.“ Ir aš jaučiau, kad tėvelis kažką konkretaus žino apie ruošiamą ir sparčiai artėjantį karą. birželio 21-ąją, šeštadienį, prie mūsų namų atidardėjo samdytas vežimaitis. Į jį sudėjo lagaminus, mama įsėdo su mumis, dviem vaikais. Išdardėjom į Skuodą, į stotį. Tėvelis mus lydėjo dviračiu. Įlipom į traukinį pavakariukais, atsisveikinę su nurimusia Mosėdžio gatvele, nes visa ji šventė šabą. Niekas mūsų, išvažiuojančių, daugiau nepalydėjo. Traukinį tuoj pat užrakino, nes už Skuodo važiavom per Latviją. O tai jau kita šalis. Tik naktį prieš Radviliškį traukinį atrakino. Turėjom iš to traukinio išlipti ir persėsti į kitą, kuris ėjo Rokiškio kryptimi. Mama su dviem lagaminais, su dviem mieguistais vaikais išsiropštė iš traukinio, nuėjom į stotį. Atsisėdom ant kieto suolo. Brolis įsitaisė mamai ant kelių toliau miegoti iš vieno šono, o aš – prigludau prie kito.
Mama ir sako: „Kad tokią giedrą naktį būtų tokia perkūnija.“ O dunksėjo kaip reikiant. pasirodo, jau buvo prasidėjęs karas. dundėjo ne perkūnija, o bombarduojamas geležinkelis. Bet mes nieko nežinojom.
Atpuškavo mūsų traukinys, įsėdom ir apie 10 val. (saulelė jau gerai kepino) atsidūrėm Rokiškio stoty, kur mūsų laukė dėdė Leopoldas su arkliuku ir vežimaičiu. Sukėlė mūsų mantą, ir patraukėm per Aukštaitijos kalnus ir pakalnytes. 35 km kelionės namo būta ilgos, diena – karšta. Norėjosi gerti. Temstant, bevažiuojant per Kalbutiškių kaimą (o iki Berniūnų visai nebetoli) staiga kažkas mus sustabdo ir sako: „Leopoldai, karas prasidėjo!“ – „Kaip? Kur?“ – „Taigi vokiečiai jau Žemaitiją užėmė.“ Čia mes – į raudas: „Mama, kas tas karas, kodėl Žemaitiją, kaip?..“ Mama: „Karas – kai šaudo.“ – „Į ką šaudo? Ar į tėtį?“ mama nieko nemokėjo paaiškinti. Parsiradom į tetos namus, mūsų laukė vakarienė, bet visi skėsčiojo rankom, nes niekas nieko nežinojo.
Ramus, tylus, saulėtas pirmadienio rytas. Šienas nupjautas. Kažkur vyksta karas, o čia visi, pasiėmę grėblius, išeina vartyti šieno. Likom namuose keturi pusbroliai: du tetos vaikai ir mudu su broliu. Ir nežinau kuriam užėjo noras užsikarti ant komodos – pasukinėti dėdės sukonstruotą radijo aparatą be dėžės. Gryni viduriai. staiga girdim – Lietuvos himną groja. „Kalba Kaunas. Lietuva laisva ir nepriklausoma.“ Tris kartus išklausėm himną ir šitą žinią. Neuždarę durų, pasileidom kiek įkerta mūsų mažos kojos pas suaugusiuosius. Pakely prisiskynėm lauko gėlių ir visi, mojuodami puokštelėmis, nulėkėm gal pusantro kilometro į kito kaimo pievas, kur suaugusieji grėbė šieną – pranešti nepaprastos žinios. Namiškiai įbedė grėblius ir su mumis tekinom puolė namo. Na, ir klausėm, ir kalbėjom, komentavom. Ir, žinoma, garbinom išlaisvintojus vokiečius.
Kažkur vyko karas, o mūsų sodyboje gyvenimas ėjo sava vaga. Vakarais kaimo vyrai klausydavo radijo – užimtas tas, anas miestas, sužinojom, kad dega besitraukiančių bolševikų padegti Zarasai. Kažkur toli, vieškeliais, lyg darda, lyg dunda. Paskui sakė, kad Dusetose žmonės matė porą ar tris vokiečių kareivius, bet daugiau taip mes nieko ir nesužinojom. Vis laukėm, kas čia bus.
Praėjo kelios savaitės. Pasklido gandai, kad visus Dusetų žydus išvarė iš namų ir sukėlė į Užtiltę. Ten buvo keletas namelių, keletas sodybų. Nesuprantu, kaip galėjo tilpti visi miestelio žydai į tuos kelis namelius. Vieną sekmadienį, gal praėjus 3–4 savaitėms nuo karo pradžios, mes visi važiavom į bažnyčią pro Užtiltę. Už langų matėsi prilipę, į kelią žiūrintys žydų veidai. Įvažiavom į Dusetas, kurios, kaip ir Mosėdis, buvo tikras žydmiestis, o dabar – tuščios tuščios. Žmonės visaip kalbėjo – palaikys, gal darbams išveš. Bet, tiesą sakant, rimtos, širdingos užuojautos tarsi ir nebuvo. Žydų nekentė vokiečiai, bet mūsų, Lietuvos žmonių, tas lyg ir nelietė. Tik paskui pasklido gandai, kad visus žydus sunkvežimiais kažkur išvežė ir sušaudė.
Mes nieko nežinojom apie Mosėdį. Kas atsitiko mūsų tėveliui, ar jis gyvas ir sveikas? Ir tiktai apie rugpjūčio vidurį, mums bežaidžiant slėpynių, į kiemą įsuko dviratis, o ant jo – tėtis. Atvažiavo per visą Lietuvą. Vis klausinėdamas, ar nematė, ar nežino mūsų, išvažiavusių pirmą karo naktį. O mes laimingai leidom vasarą – net maudytis ir uogauti ėjom. Labai džiaugėmės, kad vėl visi susirinkom.
Greitai iškeliavom atgal į Mosėdį. Kelionė buvo tokia įdomi, kad apie ją reikėtų labai ilgo atskiro pasakojimo. Keliavom traukiniais, arkliais, po keletą dienų nakvodavom geležinkelio stotyse, kol pagaliau iš Mažeikių sunkvežimio kėbule pardardėjom. Kokia laimė buvo surasti savo namelius tokius pat, kokius ir palikom. Ir, žinoma, pamatyti Mosėdį. O jis buvo visiškai tuščias. Langai išdaužyti, durys atlapos – miestelis tylus, aplink – nė gyvos dvasios. Vaikščiojom kaip per kokias budynes.
Greitai sutikau klasės mergaites. Jos pasakojo, kad iš žydų namų prisinešusios daug skiaučių lėlių suknelėms siūti. O man pavydu: kokia ir aš būčiau tapus turtinga, jei nebūtume išvažiavę iš Mosėdžio! Tiktai mama gailėjosi kaimynės Hindės, kad jau niekas taip skaniai nebeištroškins, nebeparuoš lydekos. Gailėjosi savo mokinių. Ypač mergaičių, kurios buvo tokios doros, tokios tylios ir malonios. Bet, turiu pasakyti, didelės užuojautos, tragedijos supratimo mano, devynerių metų vaiko, širdyje nebuvo.
Prasidėjo kiti įvykiai. Visa mokyklos teritorija, kurioje anksčiau gyveno rusų kareiviai, dabar buvo užimta vokiečių kariuomenės. Išliko spygliuotų vielų aptvaras. Bet frontas traukėsi į Rytus ir pasklido kalbos, kad jau greitai vokiečiai iš čia išsikraustys. Šias naujienas paprastai pirmieji sužino vaikai. „Jau, jau išsikraustė!“ Dūmėm į savo buvusią mokyklą, kad net kulnai raitėsi! O čia jau pilna šmirinėjančių suaugusiųjų. Andriekaus daržinė prikrauta rusiškų slidžių, lazdų, visokio inventoriaus. aš susiradau mažesnes slides, pasidėjau į kampą ir nubėgau pasirinkti lazdų. Atsisuku – jau mano slides kažkas nešasi. Supykau! Taip slidžių man ir nebeteko. Bėgom naršyti po valsčiaus pastatą, po mokyklą. Jau viskas iššluota, bet radau didžiausią lobį – kariškos spalvos dėžutę su kabliuku – bus lėlių suknelių skrynia! Šis lobis ir dabar tebėra mano spintelėje. Atradau kažkokį emaliuotą dubenį, emaliuotą ąsotį ir aštrų peilį geltonom kriaunom. Kai viską parboginau namo, mama labai džiaugėsi. Sako, va, jau seniai neturėjom tokio gero, aštraus peilio. Tokie buvo mano karo trofėjai.
Tėvelis liko mokyklos vedėjas. Mes persikraustėm gyventi į mokyklą. Sugabeno iš klebonijos mokyklos suolus, ruošėmės artėjantiems mokslo metams. Mūsų butas – trys gana maži kambarėliai (virtuvėlė, mažiausias – man su broliu, vidurinis buvo valgomasis, o galiniam – tėvelių miegamasis). Apačioj, vieno kambario butelyje, gyveno mokyklos sargas – aukštas, stambus, storas vyras, vardu Aleksandras. Jo žmona – plonutė plonutė, aukšta, išstypusi, tarsi jai valgyt niekas neduotų. Jie valydavo klases, žiemą prinešdavo malkų, iškūrendavo krosnis.
Į gretimą namą susikraustė valsčius ir policija. Gana greitai viskas stojosi į savo vietas. Į pirmo aukšto butą su įstiklinta veranda atsikraustė gyventi nuovados viršininkas Baltuonis su žmona ir dviem vaikais – Vidute ir Edmundu. Greta – du policijos nuovados kambarėliai. Už koridoriaus – valsčius, raštinė, toliau – seniūno priimamasis. O antrąjį aukštą užėmė įvairūs gyventojai. Ten įsikūrė ir mūsų mokytojos: jau metus mokytojavusi Stasė Kručkauskaitė ir Ada Mitrikaitė. O kada mokykloje pradėjo dirbti mokytojas Stasys Majoras, neatmenu.
Mokykloje buvo penkios klasės: II, III, IV, V, VI skyriai. Į pirmą skyrių vaikai ateidavo pasimokyti tik pavasarį, paskui – dar rudenį. Ir juos, pažinusius raides, jau keldavo į antrą skyrių.
Grįžo senoji tvarka. Pirmadienio rytais visa mokykla susirinkdavo į antro aukšto koridorių. Iš mokytojų kambario išeidavo visi mokytojai. Buvo kalbama malda ir giedamas Lietuvos himnas. Taip pat darydavom ir šeštadienį. Nuskambėjus skambučiui, vaikai sueidavo į klasę, bet vienas turėjo pasilikti už durų ir laukti ateinančio mokytojo. Mokinys, sulaukęs mokytojo, atidarydavo duris, paskui pats sėsdavosi į savo vietą. Toks buvo tos savaitės budinčiojo darbas, kuris visus masino. Visi kažkodėl norėjo juo būti. Atrodė garbinga pareiga ir, jei tik budinčiojo nebūdavo klasėje, visąlaik atsirasdavo norintis jį pavaduoti.
Dėl mokymo programų niekas nesuko galvos. Visi mokytojai dirbo kaip ir iki 1940-ųjų. Na, žinoma, trūko vadovėlių, nebuvo sąsiuvinių, pieštukų, plunksnakočių, plunksnų, rašalo, trintukų. Mano tėvelis trūkstamų dalykų įsigudrindavo iš kažkur gauti, atsivežti. Koridoriuj stovėjo kariška spinta, ir jisai prikraudavo ją visokio lobio – per pertraukas vaikams pardavinėdavo. O kokie buvo karo metų sąsiuviniai! Tokio storo, šiurkštaus vyniojamo popieriaus viršelis, o viduj – rudas, daugiausia liniuotas popierius. Languotų sąsiuvinių buvo labai labai mažai. Mes iš kelių praeitų mokslo metų sąsiuvinių darydavom vieną – išėmę sąvaržėles, švarius lapus susegdavom. nuspręsta, kad nereikia sąsiuviniuose palikti paraščių – galima rašyti nuo eilutės pradžios iki galo. Žodžiu, visokiais būdais taupėm. Knygų taip pat nebuvo. Skolindavomės senuosius vadovėlius vienas iš kito. Bet tai buvo visai įdomu. Reikia kokio – bėgi skolintis. Kadangi visus turėjau, pas mane atbėgdavo klasės draugės.
Labai greitai apsipratom su tuo, kad nieko negali nusipirkti, nes nėra ir jokių parduotuvių. Pinigų – reichsmarkių – pamažėl šiek tiek atsirado. Bet už jas vis tiek nieko nenupirksi.
Artėjo rudens vakarai. Jei dar kokią lempą ir turėjom, ir žibalo kažkiek, tai vis tiek šviesos vakare degti negalima – karas. Įsakyta užtamsinti langus. O kuo tuos langus, tokius didžiulius, užtamsinti? Lovos užtiesalas ant tokių atrodė kaip nosinaitė. Todėl sėdėdavom prieblandoj susigūžę. Pagaliau tėvelis gavo popierines sutraukiamas užuolaidas, džiaugsmas – visi langai tapo tamsūs. Ir virtuvėje buvo galima degti lempą! Ją pasistatydavom valgomajam vidury stalo ant kokio paaukštinimo. Kartais lempa būdavo su gaubtu, kartais be jo, o mes susėsdavom aplink stalą vakaroti. Tėveliai taisydavo sąsiuvinius. Tarnaitė Nastelė, kuri mums gamindavo pietus, megzdavo arba adydavo. Mudu su broliu ruošdavom pamokas. O paskui visi žaisdavom kortomis arba šaškėmis. Radijas kalbėdavo apie kažkur toli vykstantį karą – prie Velikije Luki, Maskvos. Bet mums tai buvo nė motais.
Eidavome čiuožti ant užšalusio tvenkinio. Kai kas turėjo net „ledžingas“ (pačiūžas). Turėjo jas ir mūsų valsčiaus sekretorius Antanas Ragauskas. Jis buvo atvažiavęs iš Palangos. Kaip jis čiuoždavo! Ir pirmyn, ir atgal, ir sukinius išdarinėdavo. Skraidyte skraidė virš tvenkinio, o mes tiesiog seilę varvinom. Kas su viena „ledžinga“ pasispirdamas, kas su rogutėm – visi vaikai iki vėlumos klegėjom. O kai patekėdavo mėnulis, vyresnieji berniukai dar turėdavo džiaugsmo: „Einam Styrės namo ardyti!“ O tas Styrės namelis prie pat prūdo – pats varganiausias iš visų žydų namelių. Nežinau, kodėl jiems būdavo taip smagu kokį lentgalį nuplėšti? Ir atnešus būtinai rodyti: „Va, ardėm Styrės namą!“ Kai užsnigdavo, geriausia pramoga – leistis nuo bažnyčios kalno su rogutėmis! Viso miestelio vaikai subėgdavo su rogutėm ir susirišę traukiniu važiuodavo. Greitai leidžiasi traukinys… Kas išvirsta, kas nuvažiuoja laimingai. vėl kopiam, ropščiamės ir vėl važiuojam žemyn. O pirmasis vairuotojas – pats narsiausias. Jis turi važiuoti įsispyręs, gerai nuvairuoti. Siautulingos mūsų vaikiškos naktys Mosėdyje – nepamirštamos…
Tėvai kalba, kad už mokytojo algą turguje galima nusipirkti 1 kg sviesto arba 2 kg lašinių. Mes turėjom arklį, vištų, kiaulių auginom – nebadaudavom. Ir pieno, ir varškės, ir sūrio, ir sviesto užteko, sava duonelė irgi buvo kepama pas kaimynus. Šventėms ir pyrago kepdavo. Tačiau kiti mokytojai, ypač jaunosios mokytojos, tiesiog skurdo. Buvo sušauktas tėvų susirinkimas, kuris nusprendė, kad reikia mokytojus šelpti. Ir pasiskirstė, kas, kada, koks kaimas kiek ko surinks, kokie žmonės bus atsakingi už produktų surinkimą. Atsimenu didelius krepšius, prikrautus kiaušinių. Arba lašinių. O tėvelis gražiai visiems paskirstydavo. Mokytojas Majoras, regis, neimdavo nieko, nes jis pats buvo ūkininkas ir visko turėjo. Taigi panelės mokytojos jau gyveno sočiau, na, ir mums dar šis tas likdavo.
Nebuvo cukraus. Apsirūpint padėjo kortelių sistema. Gaudavome iš valsčiaus tokius lapus. Ten parašyta: 100 g sviesto, 200 g druskos, 1 l žibalo. Ant kiekvieno kuponiuko. Tačiau kas iš jų, jei produktų nėra. Tiesa, kartais į Narkaus parduotuvę ko nors atveždavo. Mes turėjom telefoną, tai paskambindavo tėveliui. Sužinojęs jis greitai nubėgdavo ir šio to nupirkdavo. Bet kuo toliau, tuo mažiau tų prekių atveždavo. Galų gale vietoj cukraus gaudavom tik marmelado. Nežinau, iš ko jį virdavo – gal iš raudonųjų burokėlių – toks karstelėjęs, saldus, aitrus. Kažkodėl tėvelis jį vadindavo batų tepalu. Tačiau mes, vaikai, valgydavom. Nieko – saldu, skanu. O apie saldainius buvom ir užmiršę.
Mūsų klasėje mokėsi Gražina Kazragytė, o vyresnėje klasėje – jos brolis Alis. Mums buvo labai keista, kad jie tokie dideli, o iki šiol nekrikštyti. Bet Mosėdžio moterėlės susiorganizavo: nupirko baltos medžiagos, pasiūdino drabužėlius ir pakrikštijo. Ir Alį, ir Gražiną. Ir pirmosios komunijos nuvedė – jų tėvai buvo komunistai, sėdėjo kalėjimuose ir savo vaikų krikštais nesirūpino.
Mosėdyje netrūko visokių įdomių nuostatų. Pavyzdžiui, netinka sekmadienį į bažnyčią eiti nemuštais kailiniais. O man tokius kailinaičius kaip tik pasiūdino. Tokie dailūs, šilti. Tik, va, medpadžių niekaip neįtaiso. Vaikštau su paprastais bateliais, nors jie ir gražūs, bet visiškai neslysta. O su medpadžiais nuo Andriekaus kalno kai pasileidi – iki pat pakalnės nučiuoži. Aš taip noriu tų medpadžių, o man sako: „Puonu vakau negal medpadees vakščiuotė. Puonu vakau ė nepaduoro su nemuštaas kailėnees.“ ne tik ponų vaikui, bet ir piemeniui, jei jis nepasisiūdino apmuštų kailinių, į bažnyčią sekmadienį eiti nedera.
Mama ištraukė iš skrynios išsaugotą pilką pliušą ir pasiūdino man iš jo paltuką. Ir aš tapau tikras „puonu vaaks“. pliušinius paltus teturėjo vaistininkų Jablonskių Irutė ir policininko bei fotografės dukra Aldutė Vasiliauskaitė. Taip ir aš įsirašiau į Mosėdžio ponų vaikų bendriją.
Artėjant pavasariui, prasidėjus gavėniai, reikėdavo išsisprogdinti rykštes. Prisilaužom beržų, ievų, vyšnių šakelių, sumerkiam ir laikom ant krosnies, kad spėtų išsprogti iki Velykų. Mano laimei, iki Velykų lapeliai prasiskleidė.
Mosėdy Velykos – ypatingos. Kai užgavėdavo, t. y. nutildavo iki Velykų ryto varpai, didįjį ketvirtadienį Mosėdžio vaikai, ne visi, žinoma, bet tie, kurie patarnaudavo mišioms, gaudavo tarškynes. Viena tarškynė buvo ant ratukų, o kitos – nešiojamos rankoje. Tris kartus per dieną vaikai su tarškynėmis apibėgdavo visus kiemus, nes varpai užgavėjo. Ir tarškina jie „Viešpaties angelą“ ryte, per pietus, pavakary – įbėga į kiekvieną kiemą su tarškynėmis, taip pavaduodami užgavėtus varpus.
Didžiosios savaitės pamaldos – ilgos ilgos. Velyknaktį susirinkdavo budėti pilna bažnyčia. Vaikų, žinoma, budėti neleisdavo, bet anksti ryte pažadindavo ir vesdavosi į Prisikėlimą. Pirmą kartą Prisikėlimas buvo toks įspūdingas! Monstrancija iš aukštai šoniniam altoriuj įtaisyto Kristaus kapo pati (ten atkabindavo kažkokį kabliuką) atvažiavo žemyn, į kunigo rankas. Judėjo kaip gyva.
Pamiršau paminėti didįjį šeštadienį – dar ir dabar matau, kaip iš kaimų sulėkdavo piemenys, pasikabinę ant vielos beržo pintis, specialiai tam išdžiovintas. Sudėdavo jas šventoriuje į pašventintos ugnies žarijas. Ilgai laikydavo, kol įsidegdavo. Pintys nedegdavo, tiktai rūkdavo, smilkdavo. Ir mosuodami, sukdami apie galvas, pasileisdavo tekini piemenys per lauką, kiekvienas nešdamas į savo namus naujai įkurtą ugnį. Paskui kiekvieną bėgantįjį driekėsi ilgas pilkas dūmas kaip kaspinas. Tebejuntu aitrų degančios pinties kvapą.
Visas pasiruošimas Velykoms trukdavo savaitę. Prasidėdavo jis nuo žlugto skalbimo. Buvo skalbiama dvi tris dienas. Pirmą dieną viskas nuvalkstoma, sumerkiama į šarmus, kuriuos darydavo iš pelenų. Muilą virdavo. Kai pjaudavo kokį gyvulį, tai visas atliekas sudėdavo į katilą, o didžiausias rūpestis – kur gauti muilo akmens? Baisiai dvokiantis skystis, bjaurūs drebučiai – muilo akmuo – būdavo mainomas į lašinius. Reikėdavo žinoti, kas jo turi, važiuoti, iškeisti į kažką. Tuos prekiautojus vadindavo „šmugelninkais“. Žinoma, „šmugel“, arba spekuliacija (žodis vokiškas), būdavo draudžiama, bet „šmugelis“ klestėjo, nes be jo absoliučiai nieko negalėjai gauti. Taigi muilas jau išvirtas, pelenų šarmas nukoštas ir supiltas į indus, į juos merkiami drabužiai. Jie nuo muilo šarmo papilkėdavo, bet ką darysi – kitokio nebuvo. Po to skalbiniai trinami rankomis. Putojo. Vėliau būdavo virinami, dar kartą trinami, o tada jau skalaujami, krakmolinami. Jei kas dar turėdavo vadinamosios „lazurkos“, arba mėlio, tai skalbiniai dar buvo ir mėlynami ir tik tada džiovinami ir lyginami.
Skalbimas – trijų dienų dviejų moterų darbas. Po to būdavo valomi langai, iškrečiamos visos palėpės, plaunamos grindys, nuvalomos durys, dulkės nuo spintų, krosnių. Kvepiančia, išlyginta patalyne Didįjį šeštadienį perklojamos lovos. Žinoma, kai visi jau būdavo išsimaudę. Na, o likęs laikas – kepimai, virimai. Pirmiausia – pyragai, paskui – mėsa, šaltiena. Jokių šaldytuvų nebuvo – maistas laikytas rūsiuose. Ir šeštadienį vakare padengiamas stalas, kad sekmadienį, viską sudėjus, būtų galima iš karto susėsti.
Tiesa, dar dažydavom kiaušinius. Dažų nebuvo, tad marginom medžių žievėmis, svogūnų lukštais.
Pirmosios Velykų dienos vakarą į namus rinkdavosi svečiai. Vieni pas kitus vaikšto, kai kur – susiburia, užsisėdi. Vaikams pirmoji Velykų diena ne taip ir įdomi, bet užtat antros dienos rytas – visų svarbiausias. Visi dar miega, o tai pats tinkamiausias laikas eiti plakti. Štai kam reikalingos išsprogusios rykštės! Žinoma, susitardavom iš anksto, kas su kuo eis. Plakėjai eidavo po keturis, penkis, šešis vaikus.
Miestely – gyventojų nedaug. Ir plakėjai be jokių ceremonijų įsiveržia į miegamuosius. O ten ponas su ponia knarkia. Greit atklojamos kojos ir plakamos: „Velykos! Velykos!“ Prabunda vargšai. Lipa iš lovos, eina į kambarį, duoda kiaušinių, sausainių, visokių skanėstų. Prisikrovę skanumynų į krepšelius, maišelius, plakėjai lekia į kitus namus. Kokia laimė – paskui visi dalijasi ir parsineša į namus kiekvienas savo uždirbtą dalį.
Dar viena šventė – mokytojų varduvės. O kadangi tėvelis – mokyklos vedėjas – Juozas, tai ypatingai švenčiamos Juozapinės. Anksti rytą už durų jau girdisi „tuk-tuk-tuk“. Vadinasi, mūsų buto durys jau apvainikuotos eglišakių vainiku su dirbtinėm rožėm. O prieš pamokas koridoriuj susirinkę mokiniai taip pat sveikina. Įteikia bendrai nupirktą dovaną – kokį paveiksliuką ir pirmąsias iš po sniego prasikalusias sniegenėles. Tai Juozapinių puokštė. O namuose šiai šventei ruošiamasi ne mažiau negu Velykoms.
Nastelė su sargiene pindavo dvi ilgas eglišakių pynes ir apvainikuodavo kambarį: kryžmai iš vieno lubų kampo į kitą. Prisegdavo ir skiedrines rožes. Kambarys ilgai kvepėdavo eglėm, ir tas gėlių puokštės žiūrėjimas į stalą iš viršaus – ypatingai šventiškas. Žinoma, vėl netrūkdavo kepinių. Ateidavo svečių. Vienas varduvių vakaras skiriamas mokyklos vedėjui, o kitas – kanauninkui Juozapui Aperavičiui. Šventėje dalyvaudavo visi svarbūs miestelio žmonės: mokytojai, nuovados viršininkas, vikaras. Gražią tradiciją nutraukė konfliktas. O jis buvo visiškai nelauktas ir labai piktas.
Alis Kazragis, baigęs pradinę mokyklą, toliau negalėjo mokytis. Neturėjo iš ko. Juodu su seserimi Gražina gyveno pas senelę, ir nežinau, iš ko jie manėsi. Senelė jau, matyt, buvo gražių metų sulaukusi. Taigi žmonės šelpė tuos vaikus, bet į mokslą išleisti niekas nesiryžo. Aliukas mokslo labai ilgėjosi ir pasiprašė, kad jam būtų leista ateiti į mokyklą po pamokų – taip jis ketino ruoštis stoti į gimnaziją. Kad laikas neitų veltui. Po pamokų jis pasiimdavo knygas, nueidavo į šiltą klasę, pasitiesdavo žemėlapius ir mokydavosi iki vėlaus vakaro. mama pastebėjo, kad vaikinas ateina alkanas, todėl vis kvietė, kad jis ateitų anksčiau ir papietautų su mumis visais kartu. Jis varžėsi, bet mama prikalbėjo, ir jis sutiko. Papietavęs mokydavosi.
Tai truko gana ilgai, kol kažkas pastebėjo šitą jo lankymąsi ir paskundė policijai, kad Kudarauskas globoja bolševikus. Tėvukas parašė pasiaiškinimą, kad globoja ne bolševikus, o gabų savo buvusį mokinį, kuris rengiasi stoti į gimnaziją. Suskilo ir mokytojų kolektyvas. Gal ir buvo koks priešiškumas komunistų sūnui. Žinau, kad mokytoja Ada Mitrikaitė pasisakė „prieš“. Žinau, kad „prieš“ buvo ir mokytojas Stasys Majoras. Ir nuovados viršininkas. Įsiplieskė šaltasis karas, ir po kurio laiko tėvelį iš mokyklos vedėjo pareigų vis dėlto atleido. Mokyklos vedėju paskyrė Stasį Majorą. Mokiniai jo visiškai neklausė, o šis šaukdavo ant jų visu balsu. Mokykloje prasidėjo kažkokia suirutė. Dėl pasikeitimų ypatingai protestavo vyresnieji mokiniai, kurie iš visko šaipėsi. Tėvai jautėsi labai nepatogiai. Ėjo 1943-ieji, artėjo mokslo metų pabaiga.
Kol tėvelis buvo valsčiaus mokyklos vedėjas, jis visiems valsčiaus mokytojams atveždavo algas iš Kretingos. Žiemą šiaip ne taip nusigaudavo iki Priekulės geležinkelio stoties ir nuvažiuodavo į Kretingą. Iš ten su kuprine pinigų grįždavo į Priekulę ir, matyt, samdydavo vežiką, kad parvežtų į Mosėdį. O kai tik galėdavo važiuoti dviračiu, jis pasikabindavo savo odinį portfelį, į jį įsimesdavo kuprinę ir mindavo į Kretingą apie 50 kilometrų. Su kuprine, prikimšta reichsmarkių, ir išsipūtusiu portfeliu grįždavo namo. Buhalterio nebuvo. Pinigus laikydavo valgomajame. Paprastai: ant stalo – algalapiai, o pinigai – bufete. Ateina mokytojas ar mokytoja (aš juos visus pažinojau), pirmiausia pasirašo algalapyje, atsidaro dureles, atsiskaičiuoja kiek reikia pinigų, ir viskas. Tėvelis visiškai pasitikėjo bendradarbiais. Tie pinigai buvo nevertingi, bet reikalingi. Visi žinojo, kad mokytojas – tas žmogus, kuris negali apgaudinėti.
Įsiminė idiliški žiemos vakarai. Jau minėjau užtamsintus langus ir lempą. Tėvelis vis kažkaip „apsisukdavo“, kad ta lempa turėtų žibalo. Valgomojo stalas didelis, platus, tad prie jo tilpdavau ir aš su broliu mokytis, ir Nastelė su savo rankdarbiais. Išsitekdavo dar koks trejetas mokytojų. Lošdavo „bėdą“. Bet prieš „bėdą“ – vakarienė su „caparu“. Nastelė priskusdavo bulvių, rūsyje iš didelės statinės pasemdavo raugintų kopūstų rasalo, jį atskiesdavo vandeniu, tada pripjaustydavo svogūnų, įdėdavo grietinės. Ant bulvyčių užpildavo spirgučių – ir štai kokia karališka būdavo ta vakarienė. Bulvytės užgeriamos „caparu“. Jo receptą į Mosėdį atvežė iš miestų, nes ten gyvenantys gerokai badavo. Bet ir mums tas patiekalas buvo skanus.
Tėvai bičiuliavosi su vaistininkais Jablonskiais – Malvina ir Broniumi. Dažnai vieni pas kitus svečiuodavosi. Pas Jablonskius netrūko skanėstų. Dažnai valgydavom sausainius, spurgas. O į klasę tikrų saldainių atsinešdavo malūnininko sūnus Aleksas Gembutas. Ak, kaip tai atrodydavo prašmatnu! Ir aš gaudavau saldainį. Tai turbūt ir buvo pirmoji slapta simpatija, nes kam kliūdavo, kam – ne, bet man saldainis visada tekdavo!
Pirmųjų karo dienų Lietuvos nepriklausomybės viltys greitai sutirpo kaip pernykštis sniegas ir įsivyravo nerašyta nuostata tarp šviesesnių žmonių: turim išlikti lietuviai. Ir ūkininkai, ir kunigai suprato, kad mums nėra draugai „nei rusai, nei prūsai“. ši patriotizmo nuostata tvyrojo visur. Mūsų mokykloj – taip pat. su džiaugsmu giedodavom Lietuvos himną. Ir malda, ir himnas nebuvo už-drausti. Dėl visa ko, kaip tėvelis sakė, antro aukšto koridoriuj, kur rinkdavosi visi mokiniai maldai ir himnui, kabojo paveikslas, pavadintas „Adolfas Hitleris ir vaikai“. Nežinau, kiek ten tų vaikų buvo, bet pirmam plane – A. Hitleris, ant rankų laikantis mergaitę su gėlių puokšte. Tėvelis sakydavo: „Taip reikia, taip reikia“, bet klasėse kabojo kaip kaboję Vytis, kryžius, Maironis, Žemaitė. Klasėse niekas nesikeitė.
Neatmenu, kad mūsų mokykloje vokietmečiu būtų vykę kokie nors spektakliai, vakarai su šokiais. Gal ir buvo, bet labai retai. vieną sykį lankėsi kažkoks choras, ir aš pirmą kartą išgirdau dainuojant daugiabalses chorines dainas. įspūdį padarė viena tokia daina:
Visi geri žmonės
Seniai man kalbėjo,
Kad aš pagimdyta
Iš meilės ir vėjo.
Iš meilės ir vėjo,
Ir nieko daugiau…
Kaip keista, kaip nepaprasta.
Jei ir buvo kokie suėjimai, tai tik vardinės, Velykos, Kūčios, Kalėdos. Ir dar vieną kartą mūsų mokyklos sargai, nežinia kokia proga, sugalvojo kelti „balių“. O, koks buvo „balius“! Užėmė dvi klases (didžiąsias). Ruošėsi kelios „gaspadinės“. Sukvietė galybę žmonių. Dvi paras puotavom, o, svarbiausia, antrą šventės dieną davė tikrų ledų! Tai prilygo stebuklui. Aš žinojau, kas tie ledai, bet jau buvau pamiršusi. Mama sakė, kad tie šventės rengėjai spekuliuoja samagonu, ir tikrai sargai buvo labai turtingi. Taip ir atrodė. Nežinau, iš kur jie prisikvietė tiek svečių, kad prisireikė net dviejų mokyklos klasių stalams ištiesti.
Sykį žiemą mažame sargo kambarėlyje trys vaikai – su jų augintine Janyte – žaidėm slėpynių. Landžiojom po palovius, glaustėmės kampuose. Aplink stalą vidury kambarėlio sėdėjo trise, gėrė samagoną, užkandžiavo. Aš, tūnodama palovyje ir matydama tik kojas, išgirdau pasakojimą, įstrigusį visam gyvenimui, – kalbėjo žydšaudys apie mano pirmąją dantistę, Salantų gydytoją Rebeką:
Vo kon darysi, kad vuokiete
Leipė patruonus taupyti –
Kolkelė – tik žmuogou,
O vakus mes kaip varlytius –
Už kuojų, į medį
Ir metam į doubę.
Veizu, atein plika Rebeka, rupūžė,
Dokterį gliebie laika.
Aš nuoriu anon atimti,
Vo ta pati parkonda vakou gerklę
Ir krita į doubę.
Stuov ir stuov ana mon priš akis,
Žabalty vens!
Atmintis išsaugojo nė kiek nesubyrėjusią to niekšo išpažintį. Išplaukė sykį – užrašiau.
Vokietmečiu Mosėdyje buvo net kelios primicijos. Tai irgi didžiuliai įvykiai. Bažnyčia – pilnut pilnutėlė. Poroje primicijų ir man teko dalyvauti. Buvau apvilkta tautiniu kostiumėliu ir per pobūvį reikėjo sakyti sveikinimus. Tuos sveikinimus aš išdeklamuodavau. Viena primicija buvo kunigo Vaserio, o kito kunigo nebeatmenu. Įspūdį darė didžiuliai žmonių suvažiavimai. Vasara. Stalai arba klojimuose, arba kieme. Ir minių minios žmonių. O bažnyčioj visi stovintys netilpo. Net alpdavo.
Pas mus į namus užsukdavo daug įvairių žmonių. Manau, nesuklysiu, kad lankėsi ir dailininkas Adomas Galdikas, ir buvęs žemės ūkio ministras Krikščiūnas su žmona. Visi kalbėdavo apie politiką, apie karą, kas ir kaip čia klosis, o mano ausys visada viską girdėdavo.
Turbūt 1943 metais, tiksliai nepasakysiu, iškėlė iš mokyklos sargus, jie išsikraustė į valsčiaus namą. Sargų bute (pirmame aukšte, po mūsų kambarėliu) įsikūrė vokiečiai. Mokyklos beliko keturios klasės. Vokiečiai susistatė dviaukštes lovas, tokias aš pirmą kartą pamačiau. Sargo virtuvėje virdavo maistą, o tiesiai po mūsų grindimis, tame mažame sargo kambarėlyje, įsitaisė radijo siųstuvą ir prie jo budėdavo dieną naktį. Be to, mokyklos ir valsčiaus kieme pastatė tokį bokštą, mes vadinome jį „majaku“. Ir ten dieną naktį tupėdavo sargybinis, tokioje būdelėje po stogu. Nežinau, kaip žiemą ar naktį, bet šiaip visą laiką stebėjo dangų. Vadinasi, joks lėktuvas nelikdavo nepastebėtas, tučtuojau per radiją pranešdavo. Aš net atsimenu jų šaukinius: „Cysa tora fonantung bruinung acht.“ Nežinau, ką tai reiškia, bet visą laiką kartojo ir kartojo.
O tie vokiečiai – visai nevokiški. Pradžioje gal net dešimt jų buvo. Viršininkas visada vokietis, o visi kiti – Prūsijos lietuviai. pavyzdžiui, iš Kalotės. Adams Skystims, storas ūkininkas. Jis keistai kalbėdavo: „Aš esu ne vokietis, aš – šišioniškis.“ Virėjas – Martyns Vilks. Dauguma – penkiasdešimties šešiasdešimties metų vyrai, paimti į vokiečių kariuomenę. Labai džiaugėsi, kad jų nevaro į frontą, kad tarnyba lengva, čia pat namai. Taigi mes su jais susipažinome ir tuoj pat galėjome susikalbėt.
Gyvenom bičiuliškai. Mama pasakojo, kad šišioniškiai nusileisdavo į rūsį, ten laikėm savo bidonėlį su pienu, įstatytą į vandens kibirą, kad atšaltų. Buvo sutarta, kad jie pasiims kasdien po litrą nugriebto pieno. Martynas išsikelia bidonėlį ir įsipila pieno. Na, o mūsų kiaulytės ir karvytė gaudavo už tai kareiviško maisto atliekų.
Mes turėjom radiją, bet jo siųstuvas buvo ne toks galingas ir geras kaip vokiečių. vos tik išvažiuoja viršininkas, ateina koks prūsas ir kviečia tėvelį, kad paklausytų Maskvos, išverstų jiems, ką Maskva sako apie frontą. O frontui artėjant mūsų vokiečių vis mažėjo ir mažėjo. Vėliau liko gal tik penki, budėdavo pasikeisdami. Vienas – bokštely, kitas – prie siųstuvo, vienas verda valgyt, dar pora miegodavo. Darėsi jiems vis liūdniau ir liūdniau.
Kol frontas griaudėjo nuo Lietuvos dar toli, buvo visai smagu. Maisto produktų vokiečiams pristatydavo dengta mašina, kuri atvažiuodavo reguliariai – du kartus per mėnesį. Atveždavo kareiviškos duonos – tokios sūrokos – keturkampius kepaliukus, aplipintus ne miltais, o labai labai susmulkintom pjuvenom – kad ilgiau laikytųsi. Turėdavo ir marmelado, kurį kareiviai mielai iškeisdavo į mūsų sviestą.
Iš Kalotės Adomas sulaukdavo netgi keptų plekšnių, kurių jam įdėdavo žmona. O svarbiausia – kai tik atveždavo maisto, tuoj prasidėdavo „handel“, t. y. prekyba. Ko gi ten galėjai gauti? Na, kaip pasitaikydavo. Net šilkinių kojinių, kartais skarelę, žinoma, viską išmainydavom į lašinius. Tiktai į lašinius. Sviestas – nelabai. Lašiniai buvo universalus ekvivalentas. Ir mama, žiūrėk, jau lipa nuo aukšto su lašinių bryzu ir parsineša kokią nors išmainytą į juos brangenybę. Kartais man tekdavo net karoliai ar apyrankė.
Kaip tuo laiku rengėmės ir kuo avėjom? Kažkaip žmonės vertėsi. Mainydavo, taisė, lopė, adė. Tai, kad galima turėti neadytas kojines, buvo sunku net įsivaizduoti. Tiesiog kas vakarą patikrini kojines, ir kol nedidelė skylutė – ją užadai.
Tos karo meto realijos gal dabar ir atrodo kaip kokios mažos juokingos idilės, tačiau toli gražu ne vien idiles teko matyti. bendras valsčiaus ir mokyklos kiemas buvo kaip didžiulė scena, kurioje matei labai daug dalykų. Mačiau ir atvežtų suimtų žmonių, kuriuos sugrūsdavo į daboklę rūsyje.
karui įsismarkavus, Hitlerio armijos pralaimėjimui artėjant, vis nuožmesnės darėsi rekvizicijos. Ką tai reiškia? Atvažiuodavo juodmarškiniai arba rudmarškiniai (tie dar ne tokie baisūs, sakė). Kai prie policijos su keliom mašinom sustodavo juodmarškiniai, žinok, kad bus kas nors negera. Išvažiuodavo policininkus pasisodinę ir kaimus krėsdavo. Prisimenu, suvarė į kiemą net nežinau kiek dešimčių ar net šimtų arklių. Juos visus nuo Andriekaus kalno varė ratu po vieną: priveda prie staliuko ir ten arkliui įdegina žymę „H“ čirškiančia įkaitinta geležim. Arklys žvengia, spardosi. Ir jį nuveda – gyvulį gabens kariuomenei. Ir taip visą dieną. Vedė ir vedė arklius, paimtus iš žmonių. Tokį vaizdą teko matyti ne kartą ir ne du. Tačiau gaudydavo juk ir žmones.
Sykį tuos sugautuosius suvarė į mokyklos klases pirmame aukšte. Užrakino duris. Bet langai – didžiuliai. Jokios sargybos nebuvo. Du ar trys vokiečių karininkai atėjo pas mus į butą – mamai buvo liepta paruošti pietus. Jiems pietaujant tėvelis padavė man klasių raktus ir liepė nueiti atrakinti. Tą ir padariau. Kas norėjo – išėjo. Bet keisčiausia, kad kai kurie pasiliko. Mokykloje gyvenančių kareivių mažėjo, bet jie kalbėdavo apie greit greit būsiantį slaptąjį ginklą, kuris užtikrins vokiečių pergalę. O frontas vis artėjo.
Baigiau šeštą skyrių. Aštuoniese nuvažiavom į Salantus (arkliukais, žinoma) ir per dvi dienas išlaikėme stojamuosius egzaminus į Salantų gimnaziją. Mano bendraklasis Aleksas (kuris turėdavo saldainių) man dovanojo storą vyniojamojo popieriaus sąsiuvinį, kuris vėliau tapo dienoraščiu.
Tai buvo nebylus mūsų pirmųjų jausmų išpažinimas, kad vėliau, jame rašydama, dar labiau ilgėčiausi ne vien Mosėdžio. Bet su Aleksu daugiau susitikti nebeteko.
Liepai baigiantis staiga per 48 val. liepta mums išsikraustyti – mokykla paverčiama karo ligonine. Kur, pas ką tėveliai išnešiojo mantą – patys vos atsiminė. Išėjom iš tuščių namų su dviem lagaminais, pagalvėm, apklotais. Aš nešiausi savo mažąjį lagaminėlį dienoraščiui. Susėdome į vienkinkį vežimaitį visi keturi ir išvažiavom. Kur? Tėvai nežinojo. Salantų link. Kol nudardėjom tuos 13 km, saulelė jau į vakarus sviro. Iš Salantų – vėl pažįstamu keliu – link Kalnalio, mano gimtinės – Klausgalvų. Taigi – į vakarus. Ar liksim Lietuvoj, ar toliau keliausim, tą saulėlydį tikrai nežinojo net mūsų tėvai. (Sklido gandai, kad bolševikai jau pasikeitė susidėję su amerikonais, kad net Dievą leidžiama garbinti ir t. t.)
Bet lemties posūkiai neįtikėtinai paprasti: prieš pat saulei nusileidžiant sutinkame iš pasalančių grįžtančią kaimynę Venskienę Bronę su tarnaite, skalavusias žlugtą. „Kur jūs?“ – „Nežinom.“ – „Prieš naktį su vaikais – važiuojam pas mus!“
Ir pasilikom. Tėvai ištarė šventus žodžius: SAVAME KRAŠTE!
Po daugelio metų Jeruzalėje į Raudų sienos plyšelį įdėjau atsiprašymo maldą už savo ir tėvynainių širdžių kietumą tą sumaiščių ir žudynių metą.
Dabar vietoj anų sudegusių namelių ir išžudytų žmonelių veši alyvos ir stūkso didingi akmenys. Manau, jie mena ir tai, ką mes norėtume pamiršti.
Tomas Venclova. Tolimųjų Rytų užrašai (Tęsinys)
2012 m. Nr. 7
08 04
Naktį itin pasibjaurėtina savijauta, beveik nemiegu. Truputį palengvėja atsikėlus. Čia pat už lango oro uostas, atskirtas nuo viešbučio neplačiu kanalu; už oro uosto Vidinė jūra, kuria plaukia laivas; na, ir saulėtekis, kaip ir dera Tekančios saulės krašte. Viešbutis sujungtas su oro uosto pastatu stikliniu koridoriumi ir apskritai gana futurologinis – čia tau, brol, ne Ulan Batoras. Nė minutės nesugaišęs gaunu įsodinimo kortelę. Geriu kavą su ledais ir įsibėgėjęs bandau toliau sprausti Bašio į septyniolika lietuviškų skiemenų:
Cit! Sušlamėjo
Skėtis. Ak, ne pas mane,
O pas kaimyną.
Gal vertėtų padaryti tokių formaliai tikslių vertimų knygutę, nors vardan padorumo tam reikia išmokti japoniškai. O gal septyniolika skiemenų skambėtų nepakenčiamai dirbtinai. Šiaip jau į lietuvių kalbą haiku dažniausiai verčiami kaip pakliuvo, „kad tik būtų gražu“.
Skrendame virš Pietų Korėjos, toli dešinėje Daliano ir Port Arthuro kyšulys. Ten buvo rusiškas miestas Dalnyj („Tolimasis“) ir karinė bazė, prarasta per rusų–japonų karą; Stalinas ją atsiėmė, bet pirmininko Mao spustelėtas po kiek laiko atidavė Kinijai (ir Stalinas šį tą atiduodavo!). Pekino oro uostas vėl pribloškia neįsivaizduojamu mastu. Ryšį su kinų tradicijomis jame užtikrina žalvarinė astroliabija ant keturių drakonų, irgi pranokstanti žmogiškąjį suvokimą, o visa kita – stiklo parabolės ir hiperbolės. Ypač hiperbolės. Tačiau pakeliui į viešbutį pro autobuso langą pamatai ir trečiojo pasaulio: dykvietės, barakai, skurdoki laukai, išmaltos gatvytės tarp trupančių aptvarų. Tiesa, to daug mažiau negu Maskvoje, ir trečiasis pasaulis akivaizdžiai nyksta. Ką jau ten Maskva – ir Niujorke tų dalykų gausiau. Oras itin užterštas, ilgai gyventi Pekine nesinorėtų. Atvažiuoju labai negaluodamas ir susmunku ant lovos, bet po dviejų valandų pasirodo Wenfei su stebuklingais kiniškais vaistais, kurie kaipmat pastato mane ant kojų. Reikia važiuoti į banketą.
Dešinėje lieka imperatorių Vasaros rūmai. Moderniojo Pekino kubai ir gretasieniai stebina ne aukštumu – nors ir to jiems nestinga, – bet savotišku majestotu, plaukiančiu iš to paties šaltinio, kuris pagimdė Mingų mauzoliejus ir Didžiąją kinų sieną. Logika, ratio, pragmatizmas, neregėtai gausi, bet organizuota darbo jėga. Priešingybė Indijos anarchijai. Jeigu jau prekybcentris – tai pilis, ne menkesnė už indų Elorą. Gal dar tiksliau: Pekinas – tai Amerika, kokią mes kadaise vaizdavomės, bet kurios iš tikrųjų nėra. Tiesa, pasitaiko labai savotiškų socrealistinių intarpų: sakysime, parodų rūmai smailiu it Petrapilio Admiralitetas (ar Vilniaus Mokslininkų namai) bokštu, juos matė dar mano tėvas, o statė darbininkai iš Rusijos. Bet ir čia pragmatizmas laimi: parodų centras tebeveikia, nors parodos jau kiek kitokios, o prie jo tebėra rusiškas restoranas „Maskva“ – kas be ko, vienas iš geresniųjų mieste. Arčiau Tiananmenio Pekinas darosi netikėtas: žaliuojančios gatvės, dviejų ar keturių aukštų namai, kartais tradiciniai – lenkti stogai, vartai, – kartais lyg ir tarybiniai, neretai vakarietiški. Privačios krautuvėlės. Mao laikais jos buvo griežtai uždraustos, bet tie laikai – tik epizodas tūkstantmetėje kinų prekybos istorijoje. Jautiesi nedideliame provincijos mieste, mielesniame už betoninį Kiotą. Gatvelės, kaip ir anksčiau, vadinamos hutongais, nors dauguma jų praplatintos, kad tilptų automobiliai. Daugmaž viso to centre – Činghai provincijos atstovybė, ten ir sustojame.
Tamados ar, tiksliau, vyriausiojo mandarino vaidmenį atlieka Jidi Majia. Kalbama vokiškai, ispaniškai, rusiškai; senas kinas ispanistas pažįstamas su Birute Ciplijauskaite, kurią buvo atsikvietęs į Pekiną dėstyti. Dar – pagyvenusi prancūzė dama ir lenkas rašytojas Wawrzkiewiczius. Šis sakosi nuolat būnąs Lietuvoje, pažįstąs Birutę Jonuškaitę, nekalbant jau apie velionį Justiną. „Jaunųjų lietuvių poetų bėda – nepažabota vaizduotė.“ Wenfei sakosi ką tik matęs internete, kaip mūsų Zuokas traiško tanku ne vietoje pastatytą mersedesą (sakyčiau, Fluxus stiliaus spektaklis). Globalinis kaimas, ir tiek.
Pietumis negalima skųstis. Maistas atgabentas iš Činghai provincijos, tai – kalnuotas, daugiausia tibetiečių apgyvendintas kraštas – kartais sakoma, tibetietiškesnis už patį Tibetą (dabartinis Dalai Lama kilęs iš ten). Lazdelėmis darbuojuos vis smagiau. Svarbiausias įrenginys – mongoliško stiliaus virdulys: priešais kiekvieną svečią puodas verdančio vandens, į kurį reikia merkti jako dešreles, jūros kopūstus, tofu, krevetes ir ko tik įsigeisi, paskui visa tai ištraukti ir klampinti į ypatingą padažą, ką tik pagamintą mūsų akivaizdoje. Baisoka, kad neapsiplikytum. Desertas – jako jogurtas, saldus, pudingo konsistencijos. Viskas gausiai laistoma vynu ir tibetietiška degtine.
Grįžtame pro nesibaigiančią akliną sieną, anapus kurios gyvena Kinijos vadai. Ko gero, vadai irgi puotauja. Kinijos naudai galima pasakyti, kad joje išmoningus pietus sau leidžia ir proletarai, tik nedažnai. Badmečio po Mao laikų nebėra.
08 05
Simpoziumas skirtas Jidi Majia kūrybai – esu kviečiamas jame dalyvauti. Einu pro krautuvėles, prie kurių pusryčiauja Pekino darbininkai, paskui ilgai važiuoju metro. Ką gi, metro kaip metro, ne ką prastesnis už Niujorko (tai, žinoma, ne komplimentas), nors eskalatorių stinga. Rytmečio minios tokios, kad tenka ilgokai laukti platformoje, kol įsispraudi į trečią ar ketvirtą traukinį. Vyrauja akiniuoti studenčiokai. „Pekine žmonės ne ypač skuba“, – sako Wenfei. „O kas būna, jei pavėluoji į darbą?“ – „Jei gerokai pavėluoji ar iš viso neateini – piniginė bauda.“
Nacionalinė biblioteka (šiuo metu bene antroji pasaulyje pagal didumą), prie jos skaitytojų eilė. „Ar visos knygos jūsų bibliotekoje prieinamos?“ – „Kai kurių biblioteka tiesiog neperka, bet, įveikus tam tikras biurokratines procedūras, gali skaityti ir antikomunistines.“ Įdomu, kokios tos procedūros, tačiau dėl viso pikto neklausinėju. Labai daug kas, nors irgi ne viskas, prieinama internete.
Bibliotekos pašonėje – Tautinių mažumų institutas, jo salėje gal du šimtai klausytojų. Atpažįstu Japonijoje matytą Mindy, iš pažiūros simpatingas amerikietis – Jidi Majia vertėjas. Nuotaika, tiesą sakant, tarybiška. Šneka visokie pirmininkai, vicepirmininkai, rektoriai, profesoriai, daug „nacmenų“, atseit mažųjų tautų atstovų, efektinga rašytojų sąjungos vadovė. Vyrauja turbūt ritualinis diskursas, atitinkąs ir komunistines, ir imperatoriškąsias kinų tradicijas, nors vienas kitas pakalba gyviau, net sukeldamas juoką. Kiek suprantu, mažumų rašytojai kartoja žaidimą, kurį Tarybų Sąjungoje žaidė aitmatovai, suleimenovai, gamzatovai, mieželaičiai: užimti poziciją, kurioje gali šį tą pasakyti ir „pagelbėti saviesiems“, žinoma, neužmirštant ir savęs. Kaip ir TSRS, yra čia ir gerų norų, ir prisitaikymo, ir nevilties, ir, be abejo, cinizmo, kartais gal talento. Bandau suteikti tiems žmonėms „benefit of doubt“ (viliuosi, kad jų veikla turi veikiau teigiamas negu neigiamas pasekmes).
Per pietus degtinė nepilstoma, nes po jų simpoziumas vyks toliau, bet vienas mongolas rašytojas vis dėlto įsigudrina pasigerti it Paulius Širvys. Nebūtų Čingischano palikuonis.
Pekine karšta, drėgna ir miglota. Einu ilsėtis; Wenfei parūpina man dar vieną kinišką vaistą – lotoso sėklų, nors jaučiuosi jau daug geriau.
08 06
Bandau susiorganizuoti žygį į Konfucijaus tėviškę, o tai nėra lengva, nes traukiniai perpildyti. Prakutę kinai ėmė keliauti po savo šalį (didžioji dauguma buvo matę tik artimiausias savo kaimo ar miestelio apylinkes), tokių turistų neofitų milijonai, atskirų kasų užsieniečiams nebėra. Apartheidas apskritai panaikintas – pavyzdžiui, gyvenu nebe „inturistiniame“, o grynai kiniškame viešbutyje, angliškai čia beveik niekas nesusikalba, o restorano padavėja rašo sąskaitą tušu ant delno, kaip turbūt buvo daroma paskutiniosios mandžiūrų dinastijos laikais. Žinoma, visa tai teisinga, net jei sukelia nepatogumų. Kelionių agentūroje angliškai susišneku, ji, matyt, padės.
08 07
Siningas reiškia „Vakarų ramybė“, nes tas miestas ar tvirtovė turėjo ginti imperatorių Kiniją nuo klajoklių iš vakarų pusės. Tai Činghai provincijos sostinė. Skridimo maždaug tiek pat, kiek iki Ulan Batoro, ir miestas truputį primena Ulan Batorą – ilga juosta įsiterpęs tarp kalnų, aiškiai trečiaeilis, palyginus su Pekinu. Bet vis dėlto tai visiškai kas kita. Šimtai dangoraižių (na, pusiau dangoraižių – po trisdešimt ar kiek daugiau aukštų). Gana švaru, lūšnų likę jau nedaug – Ulan Batore jų pilna. Gyventojų irgi dusyk daugiau negu Mongolijos sostinėje – du milijonai. Bent pusė jų išpažįsta islamą, bet kalba kiniškai ir laikosi visų kiniškų papročių, nebent kiaulienos nevalgo; rusiškai vadinami dunganais, o kiniškai – nei daugiau, nei mažiau – „chuej“ ar netgi „chuj“. Kita pusė – tibetiečiai, mongolai ir visokios mažos gentys. Labai vienodą kraštovaizdį paįvairina mečetės, jų kupolai ir minaretai ornamentuoti žalia spalva.
Gamta čia niūroka, aukštesni nei Mongolijoje kalnai – pliki, smėlingi. Bet visiška dykuma nepavadinsi, nes kaip tik šioje provincijoje prasideda trys didžiosios kinų upės – Geltonoji, Jangdzė ir Mekongas. Todėl provincija praminta „Kinijos vandentiekio bokštu“.
Nedideliame oro uoste susipažįstu su liesu, ištįsusiu Bei Dao – vienu garsiausių kinų poetų, Nobelio kandidatu. Jis dalyvavo Tiananmenio aikštės protestuose ir dėl to jau seniai gyvena Honkonge, kuris formaliai yra Kinijos dalis, bet kol kas laikosi kitokių, demokratinių įstatymų. Truputį Brodskis, truputį net Solženicynas. Į tikrąją Kiniją jo iki šiol neįleisdavo, nes ne tik kadaise „nusidėjo“, bet ir dabar pasirašinėja įvairius antikomunistinius dokumentus. Tačiau dabar staiga įleido – sklinda gandai, kad čia suveikė Jidi Majia. Į Činghai poezijos festivalį atvyksta ir Baltijos valstybių atstovai – estė Doris Kareva ir Lietuvoje gerai žinomas latvis Uldis Berzinis.
Viešbutyje gaunu ką tik išleistą savo eilių knygą kinų kalba. Šiek tiek „aplaistau“ ją su Wenfei ir jo pačia. Beveik šeimyniškai su jais susigyvenau, kaip reta simpatingas ir jų mažas berniukas Yoyo. Už lango – Siningo panorama – dangoraižių puokštės ir kažkoks didžiulis statinys (šventykla?), iš pažiūros – senoviškas. Dangoraižiai anaiptol neapšepę, bet iš esmės tai vis dėlto vertikalūs barakai. Pro kitą langą matyti tikriausias Eifelio bokštas su besisukančiu rutuliu viršuje.
Esame du su puse kilometro virš jūros lygio. Kaip tik pro čia eina naujas geležinkelis iki Lhasos (kelionė trunka dvidešimt keturias valandas). Denisas Mairas (Jidi Majia vertėjas): „Lhasa? Oh, it’s very touristy!“ („Lhasa? O, tai labai turistiška vieta!“). Prieš penkiolika metų ten patekti buvo didelis nuotykis; dabar daug paprasčiau, nors kažkokie leidimai reikalingi, o per neramumus Tibetas uždaromas. Kas iš tikrųjų vyksta Tibete, bandysiu parašyti kiek vėliau.
08 08
pirmoji festivalio diena. Dalyvius sveikina keturios merginos čionykščiais tautiniais rūbais (beje, neįtikėtinai kičiniais), su vainikais ar net karūnomis. Susodina į krėslus, priderančius Bogdo Khanui (kinų ar japonų imperatoriui jie būtų vis dėlto kukloki). Jidi Majia vienintelis iš šeimininkų išsaugojo šį tą iš senųjų mandarinų tradicijos. Atidarymo kalboje dėkojama pirmiausia poezijos deivei, tik po to vyresnybei.
Keliolika pasisakymų vertimo tema. Kalba ir vakariečiai, ir rytiečiai. Kaip visada panašiomis progomis, vyrauja retorika ir klišės, bet lygmuo aukštesnis, negu buvo galima tikėtis. Labai rimtai ir profesionaliai šneka vokietis Wolfgangas Kubinas. Vokietijoje gero poeto knyga susilaukia trijų šimtų egzempliorių tiražo, o kinų poeto vertimas į vokiečių kalbą – tūkstančio. Verstinės knygos Vokietijoje sudaro septyniasdešimt procentų rinkos, Amerikoje vos penkis procentus.
Kuluaruose užsimenama, kad Bei Dao nenorįs kalbėti (gal neleidžiama?), bet jis netikėtai išeina į tribūną – suglamžytais marškiniais, iš visų kinų mažiausiai panašus į nomenklatūrininką. Legendinė figūra – kažkada chunveibinas, paskui Tiananmenio aikštės herojus, parašęs tada garsiausią priešvalstybinį eilėraštį „Atsakymas“. Šneka puikiai: politinių šūkių neskelbia, apskritai išlieka santūrus, bet vykusiai nagrinėja vertimų padėtį šalyje (palyginus su amžiaus pabaiga, labai smukusi jų kokybė) ir prisimena kelis literatus vertėjus. Tie literatai užmiršti – įtariu, kad nužudyti, – taigi Bei Dao atgaivina jų vardus, kaip TSRS buvo daroma septintajame dešimtmetyje.
Trečiasis gana įdomus pranešimas – Paulio Nelsono. Šis kalba apie Pacific Rim Poetics, susidomėjimą Zen budizmu ir panašiais dalykais Amerikos bei Kanados Vakarų pakrantėje. Ekrane rodo ir labai intriguojantį žemėlapį, kuriame plotai tarp Baikalo ir Los Andželo išdalyti į keliolika „valstybėlių“, bet ką tai turėtų reikšti, ne visai suprantu. Velionė Jurga Ivanauskaitė gal suprastų. Nelsonas cituoja kažkokį žinovą: „Dabartinė poezija nepalyginti artimesnė Li Bo negu Drydenui.“ Be abejo, taip, bet ar nepraverstų kiek didesnė Drydeno dozė?
Kai vienas čionykštis kalbėtojas pareiškia, kad be vertimų į jo šalį nebūtų prasiskverbęs marksizmas, taigi nebūtų atsiradusi ir KLR, netoli manęs sėdintis jaunas kinas beveik garsiai prunkšteli, lygiai kaip mūsiškis studentas būtų prunkštelėjęs prieš kokius keturiasdešimt metų. Kita vertus, tie žodžiai – šventa teisybė. Tikrai be vertimų to nebūtų buvę.
Per pietus prieina Doris Kareva, su ja kiek šnekteliu. Abudu – ją ir Berzinį – atsikvietė rašytojų sąjungos užsienio skyriaus viršininkas, ką tik buvęs Baltijos valstybėse, net Klaipėdoje. Išsišneku ir su juo (gerai kalba rusiškai), bet krūpteliu išgirdęs: „Hitleris pradžioje darė daug gero.“ Valgyklos salę palieka kažkoks vietinis mandarinas. Iki mašinos jį lydi šeši asmenys, o septintas atidaro dureles.
08 09
Iš Siningo važiuojame prie Činghai, arba Kukunoro, ežero (pastarasis vardas mongoliškas, abu reiškia „mėlyną jūrą“). Tai apylinkės, kurias iki mūsų laikų buvo aplankęs retas europietis, nebent Svenas Hedinas ar Prževalskis. Dabar ten veda visai padorus, nors ir siaurokas greitkelis, einąs iki pat Lhasos. „Hitleris pradžioje darė daug gero“? Na, tikėkimės, kad čia yra kiek kitaip.
Ant autobuso durų ir priekinio lango kabo talismanai. Gidas pasakoja apie vietas, pro kurias važiuojame – beje, gana atvirai. „Tibetiečiai visada mieliau klausys lamos negu Hu Jintao“ (dabartinio generalinio sekretoriaus). „Jei Tibetas atsiskirtų, turėtų bėdos su arbata, nes visada gaudavo ją tik iš Kinijos.“ Keli pakelės miesteliai plėtojosi kaip arbatos prekybos centrai: už vieną žirgą būdavo duodama trisdešimt kilogramų arbatžolių, ir tuo vertėsi ne tik kinai ar tibetiečiai, bet ir užklydę rusų pirkliai. Miesteliai visai kitokie negu Siningas – nesibaigiančios eilės priplotų prie žemės krautuvėlių, tiesa, gana švarių.
Po truputį kylame aukštyn. Gaunu atsigerti specialių žolelių, padedančių nuo aukštumų ligos, antpilo. Perėja vadinasi „Saulės ir Mėnulio kalnas“, tai tradicinė Kinijos ir Tibeto, žemdirbių ir nomadų riba. Tuneliai. Avių ir jakų bandos (jakai, beje, atrodo grėsmingai ir net bando atakuoti autobusą). Ne dykuma, bet stepė, kartais skaisčiai geltoni laukai. Pirkios čia jau primena matytas Lhasoje ir apylinkėse. Atsiveria žydra ir rami didžiulio ežero juosta, anapus jos pamažu ryškėja kalnagūbris. Privažiuojame iškyšulį su budistine šventykla – gana primityvia, greičiausiai atstatyta po kultūrinės revoliucijos. Aukos čia praktikuojamos nuo Tangų ir Sungų dinastijų epochos (nuo VII amžiaus) iki dabar; jei tikėsime ne itin raštingais angliškais paaiškinimais ant lentų, aukojami keistoki daiktai, pavyzdžiui, „sweet dew“ (saldi rasa). Prie ežero plyti visai palangiškas paplūdimys, auga žolės, panašios į vilnų kamuolius, vienoje vietoje gražus skelbimas: „Grass is sleeping, please do not bother“ („Žolė miega, prašom nežadinti“).
Tibeto kultūra šiose vietose sunkiai prasimuša pro kinišką sluoksnį – architektūra ir rūbai savotiški, bet tibetietiškas raštas labai retas.
Pietūs liaudiškame restorane – na, čia jau baisi spūstis ir netvarka, kontrastas su elito banketais labai didelis, nors maisto nestinga. Tik mėsa – vieni kaulai. Ant sienos – nuolatinis čionykštis propagandinis motyvas – kinų princesė išteka už tibetiečio (kaip Jadvyga už Jogailos!) ir „amžiams“ sujungia abu kraštus.
Kai man įteikia festivalio premiją, sakau kalbą lietuviškai. Iš rusiško teksto, kuriuo teko pasirūpinti, ją verčia Wenfei pati Maša. Manau, tai pirmas kartas, kai lietuvių kalba viešai skamba prie Kukunoro. Tarp kelių šimtų klausytojų yra vienas asmuo, kuris lietuviškai supranta – Uldis Berzinis. Man rūpėjo du dalykai – paminėti, kad lietuvių tauta simpatizuoja tibetiečių siekiams, ir protestuoti, bent netiesiogiai, prieš disidentų persekiojimus. To antrojo tikslo siekdamas cituoju Konfucijų, kuris reikalavo su kitaminčiais elgtis humaniškai. Kinai tokias citatas lengvai ir gerai supranta. Viskas išverčiama ir perskaitoma be cenzūros pataisų. Ką gi, padariau ką galėjau, išsaugodamas kinišką mandagumą ir pernelyg nerizikuodamas kvietėjų gerove. Ceremonija vyksta prie „Poezijos sienos“ paežerėje. Ant tos sienos, rodos, šimtas portretų: grafika kaip ant dabartinių antkapių, taigi klaikoka, bet atranka padori, yra kone visi būtinieji vardai nuo Du Fu ir Bašio iki Elioto ir Kavafio. Randu Mickevičių, iš rusų – tik Puškiną ir Cvetajevą – na, Brodskis su tokiu parinkimu sutiktų. Paskui didžiulis choras ir orkestras atlieka simfoniją, kuri labai prailgsta, nes kaitroje tenka sėdėti juodais kostiumais – kaip, beje, ir muzikantams. Muzika, tiesa, visai įdomi, vakarietiška su kiniškais intarpais.
Pavakary zigzagais leidžiamės į fantastišką tarpeklį, prilygstantį Amerikos vakarų kanjonams. Gelsvi skardžiai ir sprūdžiai, pasišiaušę tarsi tiranozaurų žvynais, žemiau ryški žalumos juosta. Tibetietiškos molinės lūšnos. Užtat miestelis Guide, esąs bene kilometru žemiau už Siningą, prie Geltonosios upės – čia ji dar mėlyna, – neatsilieka, tarkime, nuo Floridos miestelių, o viešbutis pranoksta vaizduotę. Į kinų viešbutį mūsų, užsieniečių, neleidžia (retas apartheido pavyzdys), bet ir mūsiškis neprastas. Įsikūrus, tiesa, paaiškėja, kad voniai jau reikia remonto, taigi visas blizgesys turi išvirkščiąją pusę.
08 10
Guide miestelyje, kurį net žemėlapiuose ne iš karto rasi, aplankome dvi šventąsias vietas. Tiksliau, net tris, nes tą, kuri vadinama Nefrito imperatoriaus vardu, sudaro dvi šventyklos – konfucionistinė ir daoistinė (arba taoistinė), o tai labai reta. Abi panašaus stiliaus, skiriasi pirmiausia detalės (priešais Konfucijaus šventyklą smilkytuvas – stačiakampis, priešais daoistinę – apskritas), na, ir pirmoji prigludusi prie žemės, o antroji – šauna į viršų. Ir vienur, ir kitur – paauksuotos statulos, tik Konfucijus gana realistiškas, o Dao, arba „didžiojo kelio“, garbintojų šventieji bei demonai itin karikatūriški. Nesunku suprasti, kad Konfucijaus šventykla yra pirmiausia čionykščių išminčių ir žymesniųjų valdininkų „garbės lenta“. Dao šventykla – kas kita, čia nestinga magijos, prasiveržia iracionalioji kinų kultūros dalis. Į dvidešimt penkių metrų aukščio pagodą tenka kopti kaip į majų piramides – iš pradžių stačiais akmeniniais laiptais, paskui – medinėmis kopėtėlėmis. Ji dalijama į tris aukštus – Žmogus, Žemė, Dangus. Reginys iš viršutinio, Dangaus aukšto, vertas pastangų: šventyklas ir didoką aplinkinį plotą supa įspūdinga apgriuvusi, bene molinė siena, savaip atkartojanti pilką tarpeklį dantytomis viršūnėmis, kurio glėbyje įsikūręs Guide. XIV a. ta siena juosė visą miestą, dabar jis daug didesnis. Šventyklos paverstos turistiniu objektu ir neblogai prižiūrimos, bet maldininkų irgi, atrodo, pasitaiko.
Kitame miesto gale – budistų šventykla, vadinama Pietų jūros rūmais. Čia jau yra ir tibetietiškų užrašų (konfucionizmas ir daoizmas – grynai kiniškos religijos). Apskritai čia – kičo karalystė: visas kalnas su laipteliais ir paviljonais, kurį vainikuoja gigantiška paauksuota gailestingumo deivė Guan-in arba bodhisatva Avalokitešvara. Statyta aiškiai neseniai. Užsikariu iki pat statulos, iš ten vėl neeilinis reginys – tarpeklis žaliu gauruotu dugnu, kuriame miestelio nė įžiūrėti negalima.
Iš čia važiuojame į Guide nacionalinį parką. Kraštovaizdis ten visiškai neįsivaizduojamas, prilygsta jei ne Didžiajam kanjonui, tai jo kuklesniems broliams. Raudona ir pilka – spalvos, tiesa, kitėja, saulei keliaujant dangumi. Statmenos sienos, kuriose matai hieroglifus ir reljefus, nors tai iliuzija; vienoje vietoje lyg ir Dostojevskio galva. Pačiuose tarpeklio nasruose mus išlaipina iš autobuso ir toliau ilgai veža vagonėliais pro akmenines adatas ir pasvirusias virš galvų, grasinančias sutraiškyti smėlio pilis. Pasiekiame apskritą aikštę, vyresnybei statytą paviljoną ir restoranėlį. „Galėtų jų ir nebūti“, – piktinasi viename vagonėlyje su manimi važiuojąs kinas.
Dvi valandas trunka poezijos vakaras. Dar niekada nesu skaitęs eilių tokiame dekoratyviame fone. festivalio dalyviai – vidutiniškos kokybės publika. Tikrai žymūs poetai festivaliuose dalyvauja retai, užtat pasitaiko nemažai marginalų ir garbėtroškų. yra susidariusi antraeilių ir trečiaeilių rašančiųjų terpė, vienu šonu liečianti jau ir Lietuvą. Norvegas Knutas Odegardas mielesnis ir gal talentingesnis už daugelį. Su juo net visai maloniai pasikalbame – apie Oskaro Milašiaus „Lofotenus“, Hamsuną, dvi norvegų kalbos atmainas (oficialųjį riksmolį ir sodietiškąjį landsmolį). „Landsmolis artimesnis senajai „Eddos“ kalbai, be to, nesugadintas kanceliarizmų ir reklamos.“
Iki Siningo nuo čia tik devyniasdešimt kilometrų, bet pakeliui reikia įveikti 3280 metrų aukščio perėją, nuo kurios kelias leidžiasi staigiais ir stačiais vingiais. Pačioje perėjoje – budistinės piramidės iš spalvotų audeklo juostų. Beje, panašiai čia atrodo ir degalinės.
Jau naktį duodu interviu dviem laikraščiams – Šanchajaus ir Honkongo. Abu labiausiai sudomino faktas, kad priimdamas premiją kalbėjau ne rusiškai, o lietuviškai.
08 11
Visai netoli Siningo yra Kumbumo (arba Taer) vienuolynas, įsteigtas garsaus budizmo apaštalo Tsongkhapos gimimo vietoje. Šis vienuolynas yra vienas svarbiausiųjų pasaulyje ir ne ką nusileidžia Lhasos šventykloms; su juo susiję daug Dalai Lamų, dabartinis gimęs irgi ne taip toli. Kelio vos dvidešimt penki kilometrai. Suvokiu, kaip man pasisekė, kad mačiau Lhasą prieš penkiolika metų: tada ji buvo dar palyginti tuščia, o Kumbumą dabar užplūdusios kone milijoninės minios, ir jis visas apaugęs turistine infrastruktūra. Jei kas pražudys Tibetą, tai ne komunistai, o turistai, ypač tie, kurie vaikosi budistinės mados. Kadaise čia buvo trys tūkstančiai vienuolių, dabar, kaip tvirtinama, liko šeši šimtai („daugelis keliasi į tikrąjį Tibetą“). Beje, šalikelėje daug socrealistinių plakatų, kurių Kinijoje beveik nepamatysi – ten vietoj jų reklama.
Gidė pasakoja šį tą įdomaus. Tibetiečiai, bent jau Činghai provincijoje, nevalgo paukštienos ir žuvies, nors mėsos nevengia. Nusidėjėlius laidoja žemyn galva, idant šie neatgimtų žmogaus pavidalu. „Dangaus laidotuvės“ (lavonas sukapojamas į gabalus, kurie paliekami paukščiams) praktikuojamos tik toliau nuo Kumbumo. Toje vietoje, kur gimęs Tsongkhapa ir nukritęs jo motinos kraujo lašas, išdygęs bodhi medis, ant kiekvieno jo lapo – o jų suskaičiuojama šimtas tūkstančių – esąs Budos atvaizdas. Tiesa, tuos atvaizdus mato tik karštai tikintieji. O ir pats medis pridengtas pagoda, kuri taip pat slepiama nuo žmonių akių.
Šventviečių Kumbume, rodos, irgi šeši šimtai, kiek ir vienuolių, bet mes aplankome gal penkias. Daugiau būtų sunku – kaitra, neapsakoma spūstis. Lamos kaskart įdėmiai tikrina gidės rodomą leidimą ir praleidžia nenorom. Vienoje šventykloje dunda būgnas, o kieme, antrame aukšte, stypso gyvulių, daugiausia jakų mumijos – sakoma, joms maždaug trys šimtai metų. Budų atvaizdai čia atidengiami tik kartą per metus ir pagerbiami ritualiniu šokiu. Stulpai apmušti medžiaga, gerokai primenančia leopardo kailį.
Šlaite kelios ar net keliolika terasų, kuriose išsidėstę pastatai. Tarp jų – tradicinė tibetietiška spaustuvė, tradicinė jau nebeveikianti virtuvė, senelių prieglauda, namai, kuriuose gyvena šešiametis Gyvasis Buda. Langai dažniausiai netikri, nes išorės įspūdžiai neturi lamoms trukdyti budizmo studijų. Meldžiasi ir vienuoliai, ir pasauliečiai, visu kūnu priglusdami prie čiužinio ir vėl atsitiesdami. Tokių „priklaupimų kūnu“ dera atlikti šimtą tūkstančių. Stipresnieji su tuo susidoroja per kelis mėnesius.
Peržengę kelis slenksčius, įeiname į bene svarbiausiąją šventvietę, skirtą ateities Budai Maitrėjai, Tsongkhapai ir Pančen Lamai. Prietemoje – labai ilgos suolų eilės: čia dažnai meldžiasi visi šeši šimtai vienuolyno gyventojų, kuriems vadovauja soste sėdintis mokytojas. Paauksuotos lėliškos statulos vaizduoja Tsongkhapą, sulaukusį septynerių metų, kada pradėjo reikštis jo galia, ir kažkurį Pančen Lamą (dabartiniam yra dvidešimt dveji, jis gyvena Pekine, įdėmiai prižiūrimas valdžios, o Dalai Lama tikruoju laiko kitą, bet šis, sulaukęs šešerių metų, nežinia kur, tiksliau tariant, žinia kur dingo). Sienose sutros ir tūkstantis dėžučių, kiekvienoje iš jų skirtinga Tsongkhapos statulėlė. Netoliese ir seniausioji vienuolyno pagoda, joje kaip tik minėtasis medis su Budos atvaizdais. Ji apdengta mediniu gaubtu, kurio stogui sunaudoti šimtas trisdešimt penki kilogramai aukso, ir pamatyti jos kontūrą – tiksliau, kūgio pavidalo viršūnę – galima tiktai pro durų plyšį, budriai sergstimą vienuolio rudu drabužiu. Šalia gaubto linguoja medis – slepiamojo medžio „sesuo“. Esama ir freskų, to paties meto kaip italų quattrocento, bet stiliumi archajiškesnių. Tsongkhapa, beje, gyveno mūsų Algirdo ir Kęstučio laikais.
Pagaliau pasiekiame dar vieną išskirtinę šventyklą, ant kurios vartų užrašyta „Yak butter scripture temple“. Tipiška orientalinė painiava: vietoje „scripture“ (šventasis raštas), žinoma, turėtų būti „sculpture“. Statulos iš jakų sviesto gaminamos žiemą, dažomos ryškiomis spalvomis, o vasarą laikomos už stiklo patalpose su kondicionuotu oru. Bet ir ten jos akivaizdžiai tirpsta, sviestiniai kuorai svyra tarsi Pizos bokštas. Klausiu, kas buvo daroma prieš išrandant moderniąsias šaldymo priemones. „Na, tada šiose vietose buvo vėsiau.“
Tokios egzotikos nesu regėjęs nė pačioje Lhasoje, bet jaučiuosi pavargęs. Budizmas, ypač tibetietiškoji jo atmaina, gerokai apšlakstyta šamanizmu ir magija, man svetimas daiktas, bet pažinti jį dera, jau vien dėl to, kad milijonams žmonių daug amžių tai buvo ir tebėra gyvenimo centras. Be to, tikrai būtų gaila, jei toks spalvingas reiškinys su savo filosofinėmis įžvalgomis ir meno keistenybėmis išnyktų nuo žemės paviršiaus.
O kokia yra budizmo ir Tibeto padėtis šių dienų Kinijoje? Tokio naikinimo, kaip Mao laikais, tikrai nebėra, bet pavojai ir įtampa išliko. Dalai Lama nebereikalauja nepriklausomybės, pasitenkintų autonomija (radikalesnieji tibetiečiai tuo nepatenkinti), bet valdžia nesileidžia į šnekas ir pravardžiuoja jį „vilku avies kailyje“. Tūkstančiai tibetiečių patyrė ar patiria kalėjimo „malonumus“, vienuoliai verčiami viešai atsižadėti Dalai Lamos, dažnas jų susidegina (vienuolynai aprūpinti gesintuvais!), neramesnėms šventykloms atjungiamas vanduo ir elektra. Kad ir koks geravalis būtų Dalai Lama, jis pavadino visa tai „klaidinga politika, žiauria politika, nelogiška politika“. Visose šventyklose, taigi ir Kumbume, knibžda saugumiečių, kuriuos, beje, ne itin sunku atpažinti. Tibetiečių kalba yra dėstoma kai kuriose (ne visose) mokyklose, bet oficialūs dokumentai – tiktai kiniški, valdininkai privalo mokėti kiniškai, ir Tibeto kompartijos sekretorius, atseit krašto valdovas, dar niekada nebuvo iš vietinių. Kalbama apie „kinų antplūdį“, kuris keičiąs krašto demografiją, bet tą antplūdį gerokai stabdo klimatas: aukštai kalnuose kinai prastai jaučiasi. Kaip jau sakiau, gal netgi daugiau žalos Tibetui gali padaryti kapitalizmo ir turizmo plėtotė – panašiai kaip Vilniui ar Kuršių Neringai. Partizaninio karo šiuo metu nėra, bet pranašaujama, kad jis plykstelės po Dalai Lamos mirties. Kita vertus, senasis Tibetas anaiptol nebuvo laimingas, laisvas ir idiliškas kraštas, kokį daugelis vaizduojasi. Ne kokioje kinų propagandinėje knygoje, o Tibeto gynėjo Patricko Frencho veikale perskaičiau apie bausmę, kurią 1934 m. patyrė žymus tibetietis politikas, reformatorius Lungsharas. Budelis privertė jį gerti gėrimą, nuo kurio pasiunta drambliai (nežinau, ar tai buvo skausmą mažinantys ar stiprinantys vaistai), paskui, spausdamas prie smilkinių jako kaulus, išlupo akis – viena pati iššoko, kitą teko išpjauti peiliu, – o tuščias akiduobes užpylė verdančiu aliejumi. Lungsharas, beje, liko gyvas ir įsakė savo sūnums nekeršyti.
08 11, vakaras
Siningo televizijoje – spektaklis, skirtas festivaliui ir rodomas visai Kinijai. Yra ir poezijos, ir muzikos, ir baleto. Bet dekoracijos superkičinės, net sunku patikėti, kad tokia skonio patologija gali egzistuoti šalyje, kur sukurta tiek santūrios bronzos, skaisčios keramikos, subtilios tapybos. Skaitomas, be kitų, Jidi Majia eilėraštis apie paskutiniąją Patagonijos indėnę, su aiškiomis užuominomis apie savo tautą. Vėliau išgirstu, kad buvo perskaitytas ir Wenfei Mandelštamo vertimas, ir mano „Eilėraštis apie atmintį“. Pastarasis, beje, irgi abejotiname skonio požiūriu, bet konceptualiai įdomiame fone – keliolika laikrodžių, einančių ir normaliai, ir atvirkščia kryptimi. Neaišku, ar didžiuotis, kad tavo lietuviškos eilės pasiekė „visą Kiniją“, ar gėdytis, nes aplinkui tebėra komunistinis pasaulis. Pamažu virstantis į kiek priimtinesnį, autoritarinį? Gerokai išklibintas atviro ir slapto disidentizmo? Galbūt, o gal ir ne.
08 12
Autobuse į oro uostą sėdžiu greta Uldžio Berzinio. Jo žmona ir dukra yra sinologės (žmona prieš trejus metus išleido latviškai savo verstą daoistų šventąją knygą „Daodedzing“).
Siningas pro autobuso langą atrodo kaip truputį standartizuotas miestas iš Zamiatino ar net Orwello antiutopijos. Tačiau ši šalis į jokią antiutopiją (ir į jokią utopiją) netelpa.
Atskridęs į Pekiną, apsigyvenu tame pačiame viešbutyje kaip anksčiau: kito pasirinkti niekas nedraudžia, bet prie šio spėjau priprasti.
08 13
Atsibudęs pusę ketvirtos, šeštą važiuoju į stotį, pakeliui kelintą sykį stebėdamasis Pekino monumentalumu. Truputį dėl akių visa tai, bet… Įdomu, kaip miestas atrodys po trisdešimties keturiasdešimties metų – dangoraižiai turėtų apšepti, o gal juos pakeis dar šaunesni? O gal, neduok Dieve, viskas baigsis dideliu, net atominiu karu? Kol kas juo visiškai nekvepia.
Esu nusipirkęs brangoką ekskursiją į Konfucijaus vietas ir Tai Šano kalną. Turbūt teisingai pasielgiau, nes savarankiškai ten vykti vis dėlto vargas, nors ir įmanoma. Dabar esu perduodamas iš vieno gido rankų į kito. Pekino Pietų stotis erdvi it oro uostas, idealiai švari, pilna gana plebėjiškos išvaizdos kinų, statyta prieš aštuonerius metus. Gidė (liekanti Pekine) įsodina į greitąjį traukinį, primenantį prancūzų TGV, gal ir prašmatnesnį. Jis apytuštis, palydovių daugiau negu keleivių. Greitis – trys šimtai dešimt kilometrų per valandą. Galutinė stotis – Šanchajus, bet važiuoju tik iki Taiano miesto, kuris yra šventojo Tai Šano kalno papėdėje.
Kaimai palei geležinkelį neatrodo vargingi, nors pasitaiko ne itin išvaizdžių barakų ir ūkinių statinių. Potiomkino sodžiai? Vargu, nes jų per daug. Na, ties geležinkelio juosta galima viską aptvarkyti, tačiau tiek šimtų kilometrų… Taiano stotis ultramonumentali ir tuštoka. Pats miestas, anot gido, nedidutis, vos du milijonai gyventojų, centrinė gatvė dvidešimties kilometrų ilgumo ir keturiasdešimties metrų platumo. Dangoraižių ir gigantiškų kubų gausybė, bet pastebiu ir tikrų lūšnų. Tiesa, tik vienoje vietoje. Šone statūs, akmeningi Tai Šano šlaitai – tai tiesiog ištisa kalnų šalis, bene du šimtai viršūnių.
Ši provincija vadinasi Šandongas (Shantung), o tai reiškia „į rytus nuo kalnų“: daugumos provincijų vardus labai lengva iššifruoti – „į šiaurę nuo upės“, „į pietus nuo upės“ ir panašiai. Miesto vardas reiškia kažką panašaus į „didžiąją (gerąją) taiką“. Pacifizmo Kinijos istorijoje žymiai daugiau negu militarizmo, tai įkvepia šiek tiek vilties ir, beje, labai skiria Kiniją nuo Rusijos.
Svarbiausia Taiano įžymybė – konfucionistinė Dai šventykla, nuo jos prasidėdavo kopimas į kalną. Ji kiek apleista, nukentėjusi ir nuo japonų, ir per kultūrinę revoliuciją, bet harmoninga ir gana keista. Ne tiek pati šventykla, kiek taisyklingai suplanuotas didelis sodas, kurio pasididžiavimas – galybė senų, dažniausiai nudžiūvusių medžių spirale susisukusiais ar šiaip neįprasto pavidalo kamienais. Kitas krintąs į akis daiktas – stelos ant akmeninių vėžlių. Jų ar ne trys šimtai. Vienas vėžlys tiktų Guinnesso rekordų knygai – iškaltas iš dvidešimt tonų sveriančio akmens. Yra ir keletas erdvių šventviečių, skirtų vietiniams dievams ir deivėms, su raudonais popieriniais žibintais, išmoningais stogais ir frizais, didžiuliais smilkytuvais, pagaliau – archajiškais gongais, kurie skamba skirtingai, nelygu kokią vietą užgausi. Čia lankėsi ir aukas aukojo kelių ar net keliolikos dinastijų imperatoriai. Yra freskų, bet jos beveik neįžiūrimos prietemoje. Kitur surinkti reljefai ant akmeninių plokščių – žirgai, vežėčios, paukščiai, – kurie net ir neapšviestoje patalpoje patraukia itin aukšta kokybe.
Už tvenkinio su auksiniais karpiais – imperatoriškieji arbatos namai, ten mus vaišina specialiai pagaminta arbata: pasak gido, ją rinkdavo tik mergaitės, dar nesulaukusios aštuoniolikos, ir ja paprastai vaišindavo tik savo tėvus. Įdomybė – „Misleading Stone“ (Klaidinantis akmuo; gidas niekaip negali ištarti angliškų žodžių, pagaliau užrašo ant popierėlio „miss leading stone“). Jį reikia tris kartus apeiti užrištom akim ar bent užsimerkus pagal laikrodžio rodyklę, paskui tris kartus priešinga kryptimi, tada, irgi užsimerkus, prieiti prie netoliese augančio aptverto medžio. Jauna kinė su tuo uždaviniu susidoroja, aš, žinoma, ne.
Apie antrą valandą automobiliu važiuojame į Čiufu, kur gimė Konfucijus. Mano gidas, kaip daugelis ar net dauguma Čiufu gyventojų, iš Konfucijaus giminės – „bet aš tik jo sūnėnas, nes mano mama, septyniasdešimt šeštosios kartos palikuonė, ištekėjo už vyro, neturinčio su Konfucijaus šeima ryšio. Dėl to ji negalėjo būti palaidota Konfucijaus palikuonims skirtoje girioje, ir aš negalėsiu“. Šiaip ar taip, tai nepaprastai aristokratiška genealogija. Deja, gido anglų kalba siaubinga, labai apytikriai suvokiu jo pasakojamas keistas legendas. Konfucijus buvo dviejų metrų aukščio, gauruotu veidu, todėl jį tėvas atidavė tigrui suėsti, bet Konfucijų išgelbėjo erelis (?).
Kelias į Čiufu – aštuoniasdešimt kilometrų: daugiausia gluosnių ir sidabrinių eglių alėja, vietomis kukurūzų laukai. Pastebimai daugiau dviračių negu automobilių. Geltonosios upės atšaka, prie jos atkasti bene seniausi Kinijoje civilizacijos pėdsakai. Čiufu miestas žymiai tradiciškesnis negu kiti, matyti šioje kelionėje: dviaukštis, be kyšančių dangoraižių, gausybė gana senoviškai atrodančių krautuvėlių, o svarbiausia – apsuptas įspūdinga siena su bokštais. Rodos, tai imitacija – autentiška siena buvusi nugriauta kultūrinės revoliucijos laikais.
Apsistoju visai padoriame, truputį stilizuotame viešbutyje. Gidas parūpina spektaklio apie Konfucijų bilietą, kainuoja 180 juanių (kone trisdešimt dolerių). Nemažus arbatpinigius teks duoti ir gidui, ir vairuotojui – to reikalauja kelionių agentūra, nors šiaip arbatpinigiai Kinijoje (kaip ir Japonijoje) beveik nežinomi. Globalizacija, nieko nepadarysi. Klausydamasis pentatoninės dermės muzikos, kurią atlieka geltonai (imperatoriaus spalva) apsivilkusios mergužėlės, valgau supuvusių, tai yra marinuotų, kiaušinių sriubą. Ji taip pat neįskaityta į nemenką sumą, kurią agentūrai jau sumokėjau. Bet tiek to. Vakare, prieš teatrą, pasivaikščioju Čiufu gatvelėmis, kuriose gal išlikęs truputis senosios Kinijos dvasios. Statyba, žinoma, dabartinė, bet lenkti stogai ir juos remiančios kolonos turėjo panašiai atrodyti ir prieš kelis šimtus metų. Turgus, daugiausia vaisių, po kurį zuja dviratininkai ir rikšos. Mažytis šunėkas tempia žaislines vežėčias, lošėjai įnirtingai maišo madžongo kauliukus. Teatras nuošaliau: tai vėl grandiozinis, netgi titaniškas pastatas, salėje gali tilpti gal pora tūkstančių žiūrovų, bet jų ne itin daug.
Konfucijus, kaip žinia, buvo šeštojo šimtmečio prieš mūsų erą išminčius, daugmaž Budos, Izraelio pranašų ir pirmųjų graikų filosofų amžininkas – vieni apie kitus jie nieko nežinojo (ne veltui ta epocha praminta „ašiniu amžiumi“ – tada žmonija vos ne pirmąsyk susimąstė apie dvasios reikalus, iš karto keliose vietose). Paliko filosofinių traktatų, taip pat rinkinį dainų ir būrimų knygą. Jo mokymui beveik nieko neprikiši – tai klasikinis humanizmas, kuris, žinoma, būdavo iškreipiamas ir begėdiškai dogmatizuojamas (kaip visos kitos religijos), bet tūkstančius metų leido Kinijai gana pakenčiamai gyvuoti. Tiesa, religija pavadinti jį sunku, nes Konfucijus praktiškai nekalbėjo apie Dievą ar dievus – sakė, kad iš pradžių reikia išmokti deramai bendrauti su žmonėmis. man jis yra artimesnis, bent suprantamesnis už Budą. Spektaklis – miuziklas, toks, sakyčiau, Confucius Superstar. Vyrauja baletas ar, tiksliau, išraiškos šokis. Garbės žodis, man tas miuziklas patinka, nors kičo jame yra: choreografija puiki – veikiau europietiška negu kiniška, – masinės scenos atliekamos idealiai. Įdomi viena bendrybė su Kristumi: motina pagimdė Konfucijų oloje, ir ji Konfucijaus legendoje vaidina nemažą vaidmenį. Rodomi išminčiaus bandymai harmoningai sutvarkyti visuomenę, kurie nepavyksta dėl intrigų ir palaido valdovų gyvenimo. Rūmų gražuolės nedviprasmiškai švysčioja plikomis kojomis – gal tai užuomina į „pūvančių Vakarų įtaką“? Mokytojas pasitraukia iš sostinės ir vargą vargdamas su keliais mokytiniais klajoja po šalį. Viena scena, ko gero, su disidentiniu užtaisu: ginkluoti kareiviai bando konfiskuoti Konfucijaus raštus, bet to padaryti neleidžia sukilę žmonės ir patys dievai, siųsdami į žemę tikrą tvaną – sceną užlieja kriokiančio, anaiptol ne simbolinio vandens srautai. Visa tai nė kiek ne prasčiau už Brodvėjų.
Tomas Venclova. Tolimųjų Rytų užrašai
2012 m. Nr. 5–6
2011 metų vasarą buvau Kinijoje, taip pat Mongolijoje ir Japonijoje. Tas šalis (išskyrus Mongoliją) esu matęs ir anksčiau, bet jos keičiasi labai sparčiai, ir senieji prisiminimai anaiptol ne visada aktualūs. Lietuviai gana nedažnai ten lankosi, taigi šie užrašai gal bus pravartūs bent kai kuriems skaitytojams. Pateikiamas tekstas – iš mano kasdienio dienoraščio, nežymiai paredaguotas.
2011 07 22
Pekine leidžiamės penktą ryto, tokiame neperregimame rūke, koks pražudė Lenkijos prezidentą Kaczyńskį. Bet viskas baigiasi sėkmingai. Oro uostas titaniškas ir tuštokas. Ilgai laukiu, stebėdamas kičines reklamas, kol pasirodo mano senas pažįstamas Liu Wenfei – kinų slavistas, A. Solženicyno ir J. Brodskio kūrinių vertėjas. Vedasi mane koridoriumi, nukabinėtu prasčiausios rūšies socrealistine tapyba. Šalia modernaus kičo – ne toks jau klaikus kontrastas. Prieš penkiolika metų Wenfei važinėjo dviračiu, dabar mersedesu – taigi kiek prakuto.
Miestas, reikia pripažinti, prakuto net labiau. Visur daugiaaukščiai pastatai, netgi dangoraižiai kaip Manhatane, tik naujesni – iš viso erdviau, žaliau, sakyčiau, civilizuočiau. Ryškiaspalvės, ne visada vulgarios iškabos. Sienos skendi rūke ir lengvoje dulksnoje. Planas – plėtojąs dar imperatorių laikų paradigmą – beveik idealus: Pekiną siaučia keli asfalto ratai, tiksliau, kvadratai. Pirmasis – aplinkui Draudžiamąjį miestą, antrasis – aplink XX a. (daugmaž 1950 m.) senamiestį, prie trečiojo – mano viešbutis „Hua Du“ („čia visai neseniai buvo kaimas – laukai ir giraitės“). Yra dar keli ratai – iš viso gal šeši. Principas toks pat, kaip Maskvoje, bet nėra maskvietiškos anarchijos ir chaoso – aiškios linijos, griežta organizacija, gana vienodi statiniai, tarp kurių, tiesa, išsiskiria maoistiniai ir ankstyvieji postmaoistiniai, kiek primeną tarybinius. Gatvės labai ilgos, susikerta stačiais kampais. Gal mano skonis totalitarinis, bet man toks vaizdas patinka.
Tris valandas nusnūstu, paskui priešpiečiai su Jūrate Ramoškiene, Lietuvos ambasados patarėja, ir jos vyru. Pekine matau tam tikrą tautų simbiozę – pavyzdžiui, ambasados tarnautojai kinai švebeldžiuoja mūsiškai, o lietuviai mokosi hieroglifų. Valgome ne kiniškame, o prancūziškame restoranėlyje, kurio kiemas dekoruotas Fernando Botero stiliaus skulptūromis – pritrenkiančio storumo atletais. Po to Wenfei veža mane aplankyti pažįstamų vietų – į Tiananmenio aikštę ir aplinkui Draudžiamąjį miestą. Čia nedaug kas pasikeitę, tik įrengti grandioziniai fontanai, kurių žaismėje net Mao portretas kažkaip sumenkėjo. Statyba – komunistiškai provinciali ir labai skiriasi nuo kitų miesto dalių. Kelios gatvės išsaugotos tokios, kokios buvo paskutiniųjų imperatorių (ir Chiang Kaishek) laikais – abipus senos parduotuvės, arbatinės, vešlūs medžiai. Bet ir visa kita čia jau virsta muziejumi. Viena didelė gatvė vadinasi Gegužės Ketvirtosios – joje 1919 m. vyko istorinės studentų demonstracijos, davusios pradžią naujoviškai Kinijai. Tų laikų universitete dabar yra paveldo apsaugos įstaiga.
Per ankstesnį apsilankymą gatvėse buvo po maždaug tiek pat automobilių, dviračių ir pėsčiųjų; dabar visi jau persėdę į automobilius, bet transporto kamščiai kol kas nebaisūs. Įspūdis pakenčiamas: gigantizmas, bet drauge ramybė ir netgi orumas (gal tai konfucianizmo įtaka). Minios nebeatrodo tokios triuškinančios kaip kadaise.
07 23
Bandau priprasti prie Pekino metro. Tai nėra sunku – nestinga angliškų užrašų, viskas pakankamai tvarkinga, racionaliai apgalvota. Tiesa, spūstis didoka. Beveik vien jaunimas, gana madingas, bemaž tokio tipo kaip Japonijoje, tik žymiai rėksmingesnis. Išnyko suvienodintos proletariškos minios reginys, vyravęs prieš penkiolika metų.
Miestas – absoliuti priešingybė Deliui ar Bombėjui (Mumbajui), juo labiau Kalkutai, ir, žinoma, nesvyruodamas rinkčiausi ne Indiją, o kaip tik Pekiną. Po šimts, nejaugi pakrypau į komunizmo pusę? Nors kūjo ir pjautuvo simboliai, kurių čia pasitaiko – tiesa, ne ką dažniau negu Kalkutoje, – juo labiau Mao portretas ant banknotų mane nupurto.
O gal panašiai būtų atrodęs Hitlerio mėgiamo architekto Alberto Speero perstatytas Berlynas?
Nutariu aplankyti Nacionalinį istorijos muziejų, kuriame anuomet nesu buvęs. Pastatas labai monumentalus, nors lėkštas ir neišradingas. Ekspozicija perskirta į dvi dalis – Ancient China („Senoji Kinija“) ir Rejuvenation („Atjaunėjimas“ – mūsiškai būtų „Atgimimas“). Ta antroji, prasidedanti nuo opiumo karų, taigi nuo XIX a. vidurio, organizuota visiškai pagal „Trumpojo kurso“ principus, nors yra ir vietinės specifikos – pavyzdžiui, keisti reljefai, kuriuose kinų komunistams padeda deivės (!). Dar fotografijos, muliažai ir orveliškas žargonas, nepaliekąs jokios vilties. Angliškų tekstų nedaug, publikos, ačiū Dievui, irgi ne per daugiausia. Mao kultas žymus, nors ir nesiekia karikatūriškų matmenų; Deng Xiaoping kultas irgi pastebimas. Raginama sekti marksizmu leninizmu, Mao idėjomis, Deng teorija ir „important thoughts of three representatives“ („svarbiomis trijų atstovų mintimis“ – turbūt turimi galvoje naujieji partijos vadai). Ieškau sunaikintų liaudies priešų portretų, bet nerandu – nei Lin Biao, nei Liu Shaochi, nei „keturių gaujos“. Gal jų kur ir esama, bet tikrai ne viešose vietose. Neminima nei kultūrinė revoliucija, nei Didysis šuolis (nors kinų atominė bomba, palydovas ir Korėjos karas minimi). Po ilgų pastangų aptinku fotografiją, kurioje pasirašoma kažkokia sutartis su TSRS – ten ne tik Josifas Visarionovičius šalia Molotovo, bet ir Chruščiovas, Malenkovas, net Lavrentijus Pavlovičius Berija kaip nulietas. Tiesa, fotografija nedidukė ir į akis nekrinta. Lygiai kaip ir Mao, nupaveiksluotas drauge su Chiang Kaishek.
Atskiroje salėje socrealistinė tapyba, savotiškas kuriozas – abipus paaukštinimo kabo dvi visiškai vienodos kopijos: Mao skelbia liaudies respubliką Tiananmenio aikštėje. Kad geriau įsimintum, eksponuojamas ir anos tribūnos muliažas, ir vėliava, kurią jis tada asmeniškai iškėlė. Beje, Kinijos vėliava nuo to laiko nepasikeitė. Kitame paveiksle Mao eina Kremliaus koridoriumi su Stalinu – šis kiek žemesnio ūgio. Mao iš tikrųjų buvo gana aukštas, bet čia esama ir simbolikos: nesunku pajusti, kas svarbesnis. Yra dar keraminė karieta (gryniausias kičas), kurią Putinas dovanojo dabartiniam vadui Hu Jintao. Nejaugi čia niekas nepasikeitė ir nepasikeis? Tiesa, Tarybų Sąjungoje panašios ekspozicijos subliuško per porą valandų.
O senosios Kinijos skyrius visai iš kitos planetos – akademiškas, solidus, pilna neabejotinų brangenybių. Kelias valandas gėriuosi pirmarūše bronza, nefritu, drakonais ir feniksais, žirgų reljefais, archajiškais veidrodžiais ir dar galybe daiktų. Dauguma jų aptikta, beje, po 1949 m. – taigi ir tada būdavo galima rasti ekologinę nišą padoriam darbui – kaip ir pas mus. Summa summarum Kinija primena faraonų imperiją, pasiekusią mūsų laikus, tik perėjusią nuo piramidžių prie dangoraižių. Orveliška propaganda prie tos tradicijos kažkaip nedera. Nors nežinia.
Greta muziejaus ir Mao mauzoliejus, kuriame tebeguli jo mumija, bet ten neinu. Nors eilė visai nedidelė.
Ryškiausias policijos priežiūros bruožas – nuolatinis reikalavimas peršviesti krepšelius ir apskritai visą rankinį bagažą – ir muziejuje, ir net metro. Bijomasi sprogstamųjų medžiagų. Kai ką šioje šalyje man beveik knietėtų išsprogdinti.
Vakare einu į kinų teatrą. Anuomet lankiausi atsitiktinėje salėje, skirtoje turistams, dabar jau tradicinėje – XIX a. pradžios – kur vaidino ir garsiausias Kinijos aktorius Mei Lanfang (o Sun Yatsen kaip tik šioje salėje įsteigė gomindano partiją!). įdomiausias pats statinys: keturių aukštų interjeras dažytas psichodelinėmis spalvomis, nukabinėtas žibintais ir trupučiuką primena europinius rokoko teatrus, kurie patys nevengė kiniškų motyvų. Spektaklis aukštesnio lygmens negu prieš penkiolika metų, bet irgi ne visai autentiškas; trunka pusantros valandos ir sudarytas iš senųjų dramų nuotrupų. Vėl sėdžiu už staliuko su saldumynais ir arbata. Už arbatą nulupa keturiasdešimt juanių, arba renminbi (penkis eurus), bilietas kainuoja šimtą aštuoniasdešimt (kiek daugiau negu dvidešimt eurų). Vienoje dramoje atpažįstu „Baltąją gyvačiukę“, pačią klasiškiausią iš kinų klasikos; kitas epizodas – įspūdinga dvikova kardais „tamsoje“ (nors scena ryškiai apšviesta). Veiksmą kakofoniškais – bent mūsiškei ausiai – garsais palydi trys muzikantai, o šiaip vyrauja akrobatika.
Viskas baigiasi pusę devintos, bet išėjęs iš teatro privargstu, kol susirandu taksi. Pekinas šiame rajone ne erdvus, bet ankštas ir triukšmingas – kaip kadaise. Apipuola rikšos, tiksliau, velorikšos (vairuotojas ne bėga, o sėdi ant dviračio, tai kiek mažiau žemina ir jį, ir keleivį), tačiau iki mano viešbučio bent dešimt kilometrų, žygis užtruktų labai ilgai. Pagelbsti akiniuota liesa studenčiokė, lašelytį suprantanti angliškai. Ne tik įsodina į taksi, bet ir lydi iki paties tikslo! Ką gi, kiniškas svetingumas.
07 24
Mūsų ambasada ieško Kinijoje lietuvių pėdsakų. Rodos, surado vietą (tik vietą, nes namas nugriautas), kur Harbine buvo prieškarinės Lietuvos konsulatas. Tačiau neįmanoma rasti pirmojo lietuvių sinologo, Vilniaus jėzuito Andriaus Rudaminos kapo. Kapas egzistavo ir net buvo gerbiamas (Rudaminą norėta paskelbti katalikų šventuoju), bet dingo per kultūrinę revoliuciją.
Nusipirkau ekskursiją į dar nematytą apylinkę – ten Mingų dinastijos mauzoliejus. Į ekskursiją įtrauktas ir Didžiosios kinų sienos lankymas, be kurio, tiesą sakant, galėčiau išsiversti – esu ten buvęs, o tokių objektų apžiūrai turi pakakti vieno karto gyvenime. Ką darysi. Nedideliu autobusu važiuoja ar ne penkiolika žmonių, du iš jų – Rusijos žydai, du – juodaodžiai iš Kamerūno. Kelias link Sienos, anuomet gana prastas, virto puikia amerikietiška autostrada; žemėlapyje randu net „Beijing–Urumchi expressway“ ir „Beijing–Lhasa expressway“ (ir iki Urumči, ir iki Lhasos – keli tūkstančiai kilometrų). Nuo autostrados atsišakoja taip pat šaunus kelias link mauzoliejų. Kinija pirmiausia kuria infrastruktūrą, ir ne bet kokią, o kokybišką (tuo ji, beje, labai skiriasi nuo Rusijos). Tai nesunku daryti, nes darbo jėga nepaprastai gausi ir kol kas pigi.
Mingų mauzoliejai, kaip ir Egipto piramidės, yra valdovų laidojimo vietos. Jų keliolika ar net keliasdešimt, bet aplankome vieną vienintelį. Abipus šventojo kelio sustatytos gana primityvios akmeninės liūtų, kupranugarių, dramblių ir kitokių padarų statulos, bet jų mums netgi neparodo – tiesa, jas gerai žinau iš fotografijų. Ne iš karto suvokiu, kokiam imperatoriui mauzoliejus skirtas: tai Yongle, mūsų Vytauto amžininkas (vienas apie kitą jie nebuvo net girdėję). Tačiau tai didžiausias ir įspūdingiausias iš čionykščių statinių. Lubas remia šešių šimtų metų senumo kedrai, dar ir dabar skleidžią malonų kvapą. Gigantiškoje salėje, suręstoje, kaip įprasta, be vinių – karūnos, nefrito diržas, imperatoriaus segtukai ir kitos brangenybės, kurios čia atrodo gailiai mažytės, tikrai vanitas vanitatum. imperatoriaus statulai iki šiol aukojami pinigai, netgi tikri (protėvių kultui kinai dažniau naudoja pinigų imitacijas, panašiai kaip „Monopolio“ žaidime). Paaukoju vieną centą. Aname pasaulyje valdovui nieko neturi stigti. Beje, ten turi būti ir sugulovės – nenorėdamos skirtis su imperatorium jos, atrodo, mielai žudėsi. Kūnas palaidotas po dvidešimt septynių metrų aukščio kalva, priešais ją – šventykla ir „dvasių vartai“. Eidamas iš kapavietės pro tuos vartus, turi nusivalyti nuo drabužių dulkes, sutrepsėti kojomis – kad dvasios išsigąstų ir tavęs nelydėtų, – pagaliau sušukti mūsų ausiai kiek įtartinai skambantį sakinį „Wo chuej lajla“, kuris reiškia „aš pasišalinu“.
Prie Sienos jau zuja oro keltuvai – anksčiau jų nebuvo, – ir apskritai ji galutinai paversta tuo, kas vadinama „tourist trap“ (spąstais turistui). Žmonių – pusė Kinijos (Sieną iš tikrųjų yra aplankę penki šimtai milijonų). Nesėdu su visais į keltuvą, tik spūstyje ir kaitroje nužingsniuoju iki vietos, kur kažkada esu lankęsis. Dabar pro minią stačiai nebematyti bokštų bei akmens takų (jie ir taip ne visai tikri – restauruoti). Rūkas, bet labiau negu anąsyk krinta į akis kalnuotas kraštovaizdis. Užeinu į muziejuką ir cirkoramą. Ta cirkorama egzistavo jau prieš penkiolika metų, taigi nelabai išmoninga, bet ji bent padeda suvokti, kaip atrodo autentiški Sienos fragmentai toli nuo Pekino: kartais – vertikalus glotnus akmuo, kartais – tik apgriuvę gelsvi pylimai. svarbiausias muziejuko tikslas – įrodyti, kad Siena „ne skyrė, bet jungė tautas“. Jungia ir dabar, tai turi pabrėžti ją aplankiusių valstybės vyrų bei moterų fotogalerija.
Nejauki detalė: žuvę ar mirę Sienos statytojai buvo laidojami joje pačioje, taigi dalis Sienos – žmonių kaulai. Gulagas prieš mūsų erą.
Grįžtame pro Pekino olimpinį kompleksą – architektūra pritrenkia, sakyčiau, atitinka 2050-uosius. Prapliumpa lietus. Ši ir vakarykštė diena kinų sostinėje buvo karščiausios per ištisus metus.
07 25
Ričardas iš Lietuvos ambasados pametėja iki oro uosto – skrendu pasidairyti po Mongoliją. Uostas – irgi futuristinis, tokio užmojo ir Amerikoje nerasi. Viskas organizuota laikrodžio tikslumu, tačiau išskristi vėluojame dvi su puse valandas („heavy traffic“). Pradžioje – dešimties kilometrų aukščio debesų siena, paskui – giliai po lėktuvu – tik mažyčiai cumuli, paliekantys šešėlius it rašalo dėmes Gobio paviršiuje. Tą dykumą regiu pirmąkart. Jokio gyvybės pėdsako, jokių kelių ar takų, tik gelsvai pilka plokštuma, labai retai paįvairinta panašių į nedidukes kopas ar išdžiūvusius upokšnius reljefo nelygumų. Kaip tik nuo šiuose plotuose klajojančių genčių Siena saugojo Kiniją (saugojo ne itin sėkmingai – nomadai pro ją nuolat prasiverždavo ir steigdavo naujas imperatorių dinastijas). Arčiau mongolų sostinės Ulan Batoro ryškėja kalnai, o juose pasitaiko geometrinių ornamentų: balti jurtų skritulėliai, raudoni bei mėlyni stogų stačiakampiai. Sakytum, go žaidimo (rytietiškų šachmatų ar šaškių) lenta.
Ulan Batoro oro uostas grynai tarybinis, miniatiūrinis – iš 2050-ųjų patekau į 1950-uosius. Tokio kontrasto su Pekinu ir norėdamas nesukursi. Trys atstovai tautiniais drabužiais sveikina kažkokią delegaciją – irgi pažįstamas vaizdas. Man padėti pristatoma mergužėlė, iš bėdos susikalbanti angliškai, bet šiaip mažai apie ką nusimananti. Taksi vairuotojas geriau kalba ne angliškai, o rusiškai – bent jau nuolat kartoja „dorogi niet“. Kelias siauras, duobėtas, arčiau Gandano vienuolyno virsta dulkėtais takais.
Kaip tik šalia to vienuolyno viešbutis ar neva viešbutis – „Gana’s Ger“. Gana – savininko vardas, o Ger – tai „jurta“. Tikrai, ant medžio platformos, visai laukiniame lūšnyne, pristatyta jurtų, kurių vienoje apsigyvenu. Kainuoja dvidešimt dolerių per parą. Jei dalyčiausi jurtą su kitais, mokėčiau penkis. Ponas Gana pakenčiamai moka anglų kalbą. Jau yra ir daugmaž prašmatnių vakarietiškų viešbučių, bet jurtoje, be abejo, įdomiau.
Greitomis apsižvalgau mieste. Stalino laikų srities centras: beveik visa architektūra anų laikų. Bet jau užtinku didžiulę parduotuvę, tokį čionykštį „Akropolį“, nemažai „sex shop’ų“, budistinės meditacijos mokyklą su angliška iškaba ir panašių naujenybių. Pačiame gatvės viduryje riogso kelios jurtos, jose – krautuvėlės ir restoranėliai. Pasitaiko bronzinių statulų: bulius ir kumeliukas, ant kurių fotografuojasi vaikai ar koks senų laikų partietis. Vyrauja kirilika, bet gali pamatyti ir mongoliškų hieroglifų, ką jau kalbėti apie lotyniškas raides. Neretas daiktas – soyombo simbolis – Mongolijos herbas, sudarytas iš keliolikos įmantrių geometrinių figūrų. Prieinu centrinę aikštę – būtų beveik tobulas kuklaus socrealizmo pavyzdys, jei ne nauji vyriausybės rūmai ir puslankio pavidalo nebaigtas dangoraižis priešais juos. Viduryje aikštės tebestovi menkutis, primityvus Sukhe Batoro paminklas ant žirgo – mongoliškas Varinis raitelis. Jį supa grandinė su kiniškais liūtais, ant kurios prisėda nuilsę praeiviai. Sukhe Batoras – vietinis veikėjas, iki šiol tituluojamas nepriklausomybės tėvu: komunistuojantis, nors, beje, nuoširdus budistas, Čiapajevo tipo vadeiva, su bolševikų pagalba 1921 m. sumušęs baltųjų vadą baroną Ungerną (šis buvo iš Estijos vokiečių) ir įkūręs Mongolijos valstybę, kurį laiką beveik nepriklausomą, bet po jo mirties virtusią visišku Rusijos protektoratu. Beje, paminklas pastatytas toje vietoje, kur vado žirgas nusišlapino. Bet 1946 m. iškilęs Sukhe Batoras – tikras meno triumfas, palyginus su griozdais prie vyriausybės rūmų, statytais maždaug 2006-aisiais. Tai tikresnis Mongolijos tėvas – ultra monumentalus Čingischanas, šalia jo kažkokie du imperatoriai ar išminčiai ir du ginkluoti raiteliai, gal to paties Čingischano hipostazės.
Senajame Ulan Batore, kuris kadaise vadinosi Urga (Ulan Batoras reiškia „raudonąjį didvyrį“), galima šio bei to pasižiūrėti, bet tai palieku rytdienai ir vėlesnėms dienoms. Neiškenčiu neužsukęs tik į gamtos muziejų, garsėjantį bene įdomiausia pasaulyje dinozaurų kolekcija. Salės apšepusios ir tamsios – taupoma elektra? – bet dėl to eksponatai tik laimi. Centre gąsdinantis tarbozauras („jis dar labai jaunas ir mažas“, – aiškina gidė), yra brontozauro dubuo, kaukolė ir koja, kitų dinozaurų kaulų, tačiau neabejotinas fortissimo – kambarys, pilnas lizdų su kiaušiniais, iš kurių turėjo išsiristi, bet neišsirito dinozauriukai. Kiaušiniai, beje, ne per didžiausi, beveik visi rusvi ir pailgi. Tai pasaulinė retenybė. Atkasinėjo Mongolijos dinozaurus daugiausia lenkai, ir daugiausia komunistiniais laikais.
07 26
Ulan Batoro smulkmenos. Dažnas dėvi marlės kaukę nuo dykumos dulkių, nestinga valkatų bei elgetų (Pekine mačiau vieną elgetaujančią senutę, bet ji buvo labai diskretiška), raudonajame šviesoforo signale ne pėsčiojo, bet raitelio siluetas (!). Juokingos lietuvio akiai iškabos: „Англи хукс барааны“, „Нудний шил“, „Шудний эмнэлэг“. Prie nacionalinio muziejaus kubistinė statula su įrašu „No to death penalty“. Banknotuose ne Mao, bet Čingischanas – na, krienas už ridiką nesaldesnis.
Jurtoje išsimiegojau pasakiškai. Jos atramos ir kupolo stipinai išpuošti žaliais bei raudonais geometriniais ornamentais, yra didžiulis čiužinys, du krėslai, sofa ir staliukas. Dušas ir tualetas bendri, nuošalesniame statinyje. Papusryčiavęs mongoliškais mėsėčiais, einu lankyti Gandano vienuolyno – iki jo gal du šimtai metrų dulkėtu taku tarp medinių lūšnų.
Stalino laikais (Mongoliją tada valdė jo marionetė Čoibalsanas) budizmas šiame krašte buvo itin begėdiškai sunaikintas – žymiai fundamentaliau negu krikščionybė Rusijoje ar Lietuvoje. Bet Gandanas tebeveikė kaip propagandinė „religijos laisvės“ vitrina – vienintelis visame mieste, kuriame anksčiau vienuolynų buvo dešimtys, jei ne šimtai. Dabar jis gerokai atsigavo. Ansamblyje vyrauja centrinė tauraus silueto šventykla, bet ten nesimeldžiama, yra tik didžiulė paauksuota gailestingumo bodhisatvos Janraisig statula – visu ūgiu, su ąsočiu vienoje rankoje ir veidrodžiu kitoje (dar dvi rankos sudėtos maldai). Aplinkui žibintai, šimtai maldų malūnėlių, irgi žėruojančių auksu, ir gal tūkstančiai šventųjų ar bodhisatvų lėlyčių – po keturias ar penkias vienoje dėžėje, tų dėžių eilės nutįsusios aštuoniomis pakopomis. Beje, interjeras truputį primena Pekino teatrą. Girdėti nyki giesmė, turbūt iš garsiakalbių. Reginys ne toks archajiškas, gal šviesiau negu Lhasos Jokhango šventykloje, bet vis ta pati simbolika, pavyzdžiui, ratas su klūpančiais elniais. Mongolija ir Tibetas, nepaisant skirtingų kalbų, iki pat XX a. iš esmės buvo viena kultūrinė erdvė. Balandžių Gandano kieme – lyg Venecijos Šv. Morkaus aikštėje. Šlaistosi vienuoliai geltonomis juostomis, daugmaž uniformuoti. Jų gali sutikti ne tik Gandane, bet ir šalia mano viešbučio, tarp lūšnų, drauge su valkatomis ir puslaukiniais šunimis.
Pamaldos, kaip sakiau, vyksta mažesnėse šventyklose egzotiškais vardais, pirmiausia Vajradharoje ir Idgachoinzenlige. Vienuoliai lenkiasi ir murma maldas dirsčiodami arba nedirsčiodami į tibetietišką raštą. Atskiroje patalpoje yra ir pasauliečių maldininkų. Gražūs šventyklų interjerai: šviesūs, stačiakampiai, nukarstyti thangkomis – šilkiniais audiniais su religiniais paveikslais. Yra biblioteka ir budistinis universitetas, šio kieme – itin primityvūs tigrai ir drakonai. Yra netgi tantristų namai, bet jie perstatinėjami (tantristai garsėja ypatingomis misticizmo formomis, beje, ir seksualinėmis pratybomis). Ir visur – „mobiliakai“, automobiliai, netgi „Digital Preservation and Dissemination Project“. Rusiška iškaba: „Универмаг религиозных обрядов“. Stela skirta atminti apsilankiusiam iš Rusijos šventikui Gombojevui – gana panašiai atrodo mafiozų antkapiai.
Prie vartų pagaunu taksi, kuris turi nugabenti į kitą įžymią vietą – Bogdo Gegeno, arba Bogdo Khano (suprask, bogdychano), Žiemos rūmus. Jie už penkių kilometrų. Niekaip nesusikalbu su vairuotoju, bet padeda praeivis, mokantis rusiškai ir gyvenęs Rygoje (pirmasis jo klausimas man – „kiek turi vaikų?“). Bogdo Khanas mongolams – maždaug tas pat, kas tibetiečiams Dalai Lama (Bogdo Khanas, beje, ir buvo tibetietis iš Lhasos). Kaip tik Bogdo Khanas 1911 m. atskyrė Mongoliją nuo Kinijos ir pavertė teokratine imperija, taigi buvo tikrasis nepriklausomybės kūrėjas – na, atvirai sakant, Rusijos protektorato kūrėjas, – bet 1924 m. mirė. Įtariu, kad tą įvykį pagreitino bolševikai. Sukhe Batoras pasimirė vienais metais anksčiau: jis taip gerbė Bogdo Khaną, jog gydėsi gerdamas jo šlapimą ir to turbūt neištvėrė. Bogdo Khano pati, mongolė, paliko šį pasaulį irgi anksčiau už savo vyrą. Tuojau po jo mirties buvo paskelbta, kad naujų reinkarnacijų nebebus ir šalyje įvedama respublikinė santvarka. Tiesa, po komunizmo žlugimo nauja reinkarnacija vis dėlto atsirado – ją palaimino Dalai Lama Dharamsaloje, o 1999 m. pripažino ir Mongolija. Tai irgi buvo tibetietis – jaunystėje, beje, dirbęs Indijos radijuje. Dabar jis laikomas mongolų budistų vadovu, bet senojoje vietoje negyvena. Rūmai iš karto buvo paversti muziejumi ir išliko per visus komunizmo vingius. Tiesa, tai anaiptol ne Potala: maži, apleisti ir verkiant prašosi remonto.
Apskritai Žiemos rūmai – per stipriai pasakyta: eilinis rusiškas dviaukštis namas iš rąstų, kurį teko šiek tiek „subudistinti“. Jį supa visiškai kitokio stiliaus vartai ir šventyklėlės. Gal įdomiausia, ką matau, – orientališki „Bremeno miesto muzikantai“: ant vartų nupieštas dramblys, ant jo beždžionė, ant beždžionės kiškis, ant šio dar šarka. Tokių pusiau karikatūriškų piešinėlių gausu: zuja žiurkės, žaidžia ištisa grupė – varlė, vėžlys ir bene ruonis. Visa tai, be abejo, turi simbolinę prasmę, tik neaišku kokią. Šventyklėlėse – labai įvairaus amžiaus bei meninės kokybės šventieji ir demonai – tapyti, skaptuoti, nulieti iš metalo. Pačiuose rūmuose gali šiek tiek pajusti valdovų gyvenimo būdą. Jie egzistavo pirmiausia kaip ritualinės lėlės ir turbūt baisiai nuobodžiavo: rinko iškamšas, kurias jiems siuntė Hamburgo pirkliai, kažkodėl daugiausia Pietų Amerikos gyvūnus – skruzdėdas, tinginius, šarvuočius, tukanus. Rūmų kambariai gana kuklūs, bet eksponuojami drabužiai stačiai karališki; be to, yra skėtis iš povo plunksnų ir jurta iš šimto penkiasdešimties snieginio leopardo kailių! Būta čia ir gyvo dramblio, kuris aštuonis mėnesius žingsniavo į Urgą iš rusų imperijos pasienio miesto Kiachtos. Po Bogdo Khano mirties jis gyveno dar dvejus metus.
Na, šiai dienai beveik užteks. Grįžęs į centrą, pereinu didžiąja gatve – Peace avenue – iki Vietnamo ambasados ir truputį toliau. Tiltas virš menko upokšnio (Pekine nė tokių upokšnių nėra), už jo rajonas, kuriame kadaise kūrėsi rusų kolonistai. Senas medinis namas, tokio pat stiliaus, kaip Bogdo Khano rūmai, tik žymiai prastesnis – ten posėdžiavo prokomunistinė Sukhe Batoro vyriausybė ir buvo muziejėlis, bet dabar jis uždarytas. Netoliese turėtų būti dailininko ir keliautojo Nikolajaus Rericho namai ir „juodojo raitelio“ Ungerno štabas. Be Rericho apsieisiu, jis buvo veikiau šarlatanas, bet Ungerno vadavietę knietėtų pamatyti. Deja, niekas – net turizmo informacijos biure apie šią vadavietę nieko nežino. Pietauju rusiškoje valgyklėlėje gražiu pavadinimu „Милая кафе“. Nemažai prisivaikščiojau, taigi jaučiuosi pavargęs – na, laikykimės.
07 27
Jau antras rytas studijuoju savo jurtą, net suskaičiuoju kupolo stipinus – jų septyniasdešimt penki, visi ornamentuoti. Ieškau palyginimų. Pirmasis, automatiškai ateinąs į galvą – skėtis; kitas, prašmatnesnis – Romos Panteonas (mat kupolo viršuje yra anga su aštuoniais stipinais; pro ją nelyja, nes lietaus čia apskritai beveik nėra).
„Gana’s Ger“ pilnas turistų iš viso pasaulio, ne itin pasiturinčių, bet atvažiuojančių į Mongoliją kelioms savaitėms ar mėnesiams, dažniausiai – meškerioti. Vakar Gandane mačiau lenkų miškininkų grupę iš Poznanės, aplankiusią pusę šio krašto. Aš, deja, galiu tik trupučiuką jo pauostyti – šiandien vienai dienai vykstu į Terelj (tariama „Terelž“) nacionalinį parką – jis maždaug už septyniasdešimties kilometrų. Vairuoja viešbučio šeimininko Ganos žmona, gidės vaidmenį atlieka jo dukra Alta, šnekanti angliškai, nors beveik nesuprantamu akcentu. Spėju, kad Alta reiškia „Auksę“ – nuo mongolų jungo laikų rusų kalboje yra žodis „altyn“, reiškiantis auksinį pinigą. Mergina yra ne sykį buvusi Kinijoje, bet Rusijoje – nė karto.
Gidę turėti pravartu, nes jau pačioje kelio pradžioje, visai šalia „Gana’s Ger“, ji parodo netikėtą daiktą – prabangią šamano jurtą, kyšančią tarp budistinių šventyklėlių. Šamaną esą galima aplankyti, jis padedąs sunkesnėmis gyvenimo akimirkomis. Beje, šamanizmo arealas nutįsta nuo čia iki Grenlandijos ir Aliaskos – plotas turbūt ne mažesnis negu krikščionybės, islamo ar budizmo. Visur tas pats bendravimas su dvasiomis ir ekstaziški šokiai, kuriuos kruopščiai išstudijavo ir aprašė Mircea Eliade. Taip pat išgirstu, kad kartą per ketverius metus Mongolijos prezidentas su vyriausiuoju lama (Bogdo Khanu?) atlieka aukojimo ceremoniją ant kažkurio šventojo kalno, į kurį draudžiama lipti moterims (mat kalnai – vyrų energijos sfera, o medžiai ir upės – moterų). „По-всякому охмуряют население“, – pasakytų Ostapas Benderis.
Važiuojame palei geležinkelį, pro garvežių muziejų, turtingų postkomunistinių butų rajoną, paskui pro juodąją rinką, arba turgavietę (ten, tiesa, nieko ypatingai juodo nevyksta – prekiaujama, ir tiek). Iš tolo matyti auksiniai rusų cerkvės svogūnai. Varginga, nors visur pilna prekybos centrų ir greitojo maisto valgyklėlių. Miestas labai nutįsęs iš vakarų į rytus, virš jo kybo sunkūs balkšvi debesys – net atrodo, kad pradės snigti, bet tai iliuzija. Ties sostinės riba užkardas: išvažiuojant ir įvažiuojant reikia mokėti.
Jau iš centrinės Ulan Batoro aikštės matyti kalnų žiedas – tiesą sakant, tai ją iš dalies gelbsti. Toliau kalnų gausėja, nors ilgokai riedame slėnio dugnu, tarp jurtų, ritualiniais skudurais apkarstytų stulpų, retkarčiais šventyklų. Kelias asfaltuotas, bet labai prastas, be to, siauras. Šlaistosi ožkos, karvės, galybė arklių, vėliau pamatysime ir kupranugarių, ir asilų, ir netgi šiaurinių elnių. Mongolijoje trys milijonai gyventojų, bet naminių gyvulių – keturiasdešimt milijonų.
Buvęs rusų karinis miestelis. Neatrodo, kad tarybinę armiją būtų pavadavusi vietinė. Į čionykštes anglies kasyklas kadaise prievarta atgabenta kazachų: jie tebegyvena apylinkėje, akiratyje boluoja musulmonų kapinės, bernužėlis kazachas siūlo norintiems fotografuotis su stepių ereliu. Užsitraukiu specialią brezentinę pirštinę iki alkūnės, sodinu paukštį ant rankos ir pozuoju, nors prisibijau, kad nekirstų snapu į akį. Didelis tiltas per Tolos upę, už jo prasideda nacionalinio parko teritorija. Upė priklauso Baikalo baseinui, jos vandenys Jenisiejumi nuteka į Arkties vandenyną. Čingischano upės – Kerulenas ir Ononas – irgi palyginti netoli.
Kraštovaizdis primena JAV kanjonus, jį puošia glotnios, bet plyšių suskaldytos uolos, kurias norėtųsi lyginti su Henry’o Moore’o ar veikiau Hanso Arpo skulptūromis. Garsiausia uola – neva vėžlio pavidalo, bent taip vadinama. Prie jos ištisa giraitė beržų, apkarstytų aukojimo juostomis, čia pat akmenų krūvelė ovoo, kurią dera apeiti pagal laikrodžio rodyklę ir pačiam padėti akmenuką. Kitoje vietoje rankas sudėjęs ir galvą nulenkęs medituojantis Buda, sunku patikėti, kad tai gamtos kūrinys. Trečioje – tiesiog akmeniniai pirštai, o šalia apsikabinę vyro ir moters siluetai. Pasak Altos, kai kur uolų įdubose komunizmo laikais slapstęsi atsiskyrėliai lamos. Stūkso itin keisti spygliuočiai – be abejo, ne mūsiškės eglės, bet jų vardo nežinau. Jakų ir avių bandos. Skrybėlėti mongolai stebi, kaip prajodomi kumeliukai – tai atlieka vaikai, ne vyresni nei keturiolikos metų, vyresnių eržiliukai ir kumelaitės nepakeltų. Pro šalį šuoliuoja šniokščiančių arklių kaimenė, smarkiai dvokia mėšlu.
Šita čingischaniška idilė ne visai tobula, nes parke pribarstyta turistų stovyklų, yra net penkių žvaigždučių viešbutis, o vienoje aikštelėje riogso dinozaurų muliažai. Privažiuojame kaimą – tiksliau, vasaros gyvenvietę, kurioje demonstruojamas „nomadų svetingumas“. Nelabai švarioje jurtoje gaunu atsigerti kumyso – beje, pirmąsyk gyvenime. Labai bjaurus jis nėra. Vaišina jauna moteriškė, dar prideda kietą it akmuo riestainį ir karamelių rusišku pavadinimu, gamintų bene Irkutske. Neatrodo, kad čia būtų Potiomkino sodžius – propagandinis muliažas, nors jurtoje yra šaldytuvas, televizorius ir didelė – tikriausiai uošvio – fotografija. Energijos teikia saulės baterija, po ja pririštas mažytis veršiukas ir vartosi šuo. Ne iš karto pastebiu, kad jurtos viduje ant sofos snaudžia šeimininkės vyras – su Alta ir jos motina jis pažįstamas, su manimi susipažinti nesiteikia.
Rimti pietūs laukia kitoje sodyboje – tai makaronų sriuba ir vegetariški virtiniai, jau nebe jurtoje, o medinėje pirkutėje su Mongolijos žemėlapiu ant sienos. Jie gaminami ištisą valandą, per tą laiką iš neturėjimo ką veikti užkopiu į kalvą, nuo kurios atsiveria platus reginys. Tyla lyg Grenlandijoje, tik kartkartėmis sužvengia arklys, labai toli praūžia motociklas ar suvirpina orą cikada. Pasitaiko gėlių – smulkių baltų ir violetinių, visai smulkučių geltonų. Alta perspėja, kad neliesčiau vieno krūmo – jis esąs nuodingas. Po kojomis ilgi sodžiaus aptvarai, lūšnos ir jurtos. Klausiu, per kiek laiko galima pasistatyti jurtą – išgirstu, kad per valandą. Gatvėse neįtikėtinai daug galvijų mėšlo ir musių – na, musių ir Ulan Batore nestinga.
Grįžtant – netikėtumas. Už Tolos tilto pasukame dulkėtais keliukais į priešingą pusę, negu buvome atvažiavę. Vietovėje pavadinimu Tsonjin Boldog riogso bene didžiausias pasaulyje paminklas – nerūdijančio plieno stabas, turįs vaizduoti raitą Čingischaną. Tai Vučetičiaus socrealizmo, na, ir amerikiečių Laisvės statulos logiška išvada. Lėšų jai parūpino ne valstybė, o kelios mongolų verslo kompanijos. Vargingai šaliai, įsispraudusiai tarp Rusijos ir Kinijos, Čingischanas yra toks pat arba dar didesnis psichologinis kompleksas – kaip mums Mindaugas ir Vytautas drauge. Žirgo uodegoje įtaisytas liftas, nuo jo, paėjėjęs keliasdešimt metrų, pasieki šnerves, jose apžvalgos aikštelė, kurią savo ruožtu stebi išsprogintos užkariautojo akys. Meniškumu nekvepia nė iš tolo. Statulos pjedestale – restoranas, o rūsyje hunų meno muziejus, irgi savotiška retenybė (papuošalai primena skitų papuošalus iš Ermitažo, tik žymiai šiurkštesni ir ne auksiniai, o bronziniai). Mat Atila – irgi mongolų protėvis. Galima pamatyti dar Čingischano bato modelį (gal šešių metrų aukščio) ir jo rimbo imitaciją (gal keturių metrų ilgio). Tai jau net pernelyg simboliška. Tiesa, jau keli šimtmečiai mongolai yra viena iš taikingiausių pasaulyje tautų, tai nulėmė budizmas.
07 28, rytas.
Užsuku į šamano jurtą šalia „Gana’s Ger“, kuri, beje, vadinasi „Center of shaman and Eternal Heavenly Sophistication“. Pasiseka geriau, negu tikėjausi. Prie durų budinti apygražė mergužėlė sako, jog ritualas prasidės dešimtą, truks pusantros valandos, o dalyvauti jame galima, jeigu mokytojas leis. Tada reikės sumokėti trisdešimt tūkstančių tugrikų, kaip moka kiekviena mongolų šeima, nes vienišas turistas prilyginamas šeimai. Taigi maždaug už dvidešimt dolerių galiu pabūti Eliade’s pasaulyje. Mokytojui leidus, įeinu. Jis sėdi ant sosto greta altoriaus – stambus, išsišovusiais antakių lankais, veikiau rusiškų nei mongoliškų veido bruožų. Veidas juosvuose rėmuose – tai vešlūs plaukai ir barzda; na, o apdaras itin kasdieniškas. Altorius – spintelės su tibetietiškais ornamentais, ant jų prikrauta visko: karoliais apvynioti ožio ragai, buteliai, vaisiai, medinė jako statulėlė, dešinėje – būgnas. Kabo kelios thangkos, soyombo simbolis, spausdinti diplomai (vienas angliškas – garbės daktaro paliudijimas, kiti – nežinomomis kalbomis) ir kažkodėl paveikslas, vaizduojąs kupranugarį. Priešais paklotas rudas lokio kailis, nasrai nukreipti į jurtos centrą. Tame centre, kaip įprasta, keturios atramos, ant kurių laikosi kupolo skėtis; bet tarp atramų fontanas, aplink jį krūmai, o ant atramų irgi šio bei to prikarstyta – didžiulio erelio iškamša, du lapių kailiukai, keistas lyg ir galvos apdangalas iki žemės nukarusiomis sruogomis. Ką visa tai simbolizuoja, nežinia, bet spėju, gyvybės versmę ir pasaulio medį; kai kas turbūt pridėta šiaip sau – vardan stipresnio įspūdžio. Kiek primena Kanados indėnų toteminius stulpus. Vyrai sėdi kairėje (žiūrint nuo įėjimo), aš irgi tarp jų, nelabai toli nuo šamano sosto; moterys – dešinėje. žmonių ne per daugiausia, gal pora dešimčių. Užsienietis esu aš vienas, ir tai geras ženklas – matysiu gana autentišką, ne turistinį reginį.
Palaipsniui įžiūriu vis daugiau detalių. Jurta nukabinėta žydromis (dangaus spalvos) vėliavomis. Dega žvakės. Pro atlapas duris šmėkšo tarybinio stiliaus „novostroikos“ – tiesa, per svarbiausias ritualo akimirkas durys uždaromos. Šamanas, nenulipdamas nuo sosto, gana bičiuliškai šnekučiuojasi su lankytojais (beje, kaip juos vadinti? Maldininkais? Ganomaisiais?). Pokalbis virsta daugmaž pamokslu. Nesuprantu, žinoma, nė žodžio, išskyrus vieną – „tingri“ (dangus), kurį atsimenu iš kažkokios lingvistinės ar geografinės knygos; kalno vardas Chan Tengri reiškia „dangaus valdovą“. Jaunoji šamanė, budėjusi prie jurtos įėjimo, dabar sėdi altoriaus dešinėje sukryžiavusi kojas, drauge su bičiule. Abi mėlynais ornamentuotais rūbais ir gerai suvokia savo svarbą.
Klausydamas imu atskirti ir kitus šiek tiek suprantamus žodžius – „America“, „Vietnam“, „energy“. Pamokslas trunka gal pusvalandį. Po to prasideda tikrasis ritualas. Šamanė mergina užsivelka chalatą su pora dešimčių juostų ar uodegų, sakytum, žaliomis angimis, paskui aprengia nesiliaujantį kalbėti mokytoją liturginiais rūbais – juos puošia variniai skrituliai, kaukolės simbolis ir dar kažkokios įmantrybės. Ant galvos jam deda kepurę su erelio plunksnomis ir snapu – iš pradžių šamanas ją atstumia, paskui leidžiasi papuošiamas, – o sau ant galvos – smailiaviršę skrybėlę, dengiasi veidą juodų siūlų vualiu. Vėl dialogas su maldininkais, kurie atsako trumpais šūksniais. Šamanas linguoja visu kūnu, retkarčiais sukikena, mostais laimina susirinkusius. Pagaliau jam duodamas šešiakampis būgnas ir kreiva lazda. Šamanė ima varines lėkštes, jos draugė – barškantį moliūgą.
Valandą trunka mušamųjų koncertas, kurio nepasigėdytų net Volodia Tarasovas. Šamanas daužo būgną, užsimerkęs šypsosi ir garsiai gieda; sykį apeina jurtą pagal laikrodžio rodyklę, bet į šokio ekstazę negrimzta. Tai daro šamanė: klaupiasi ir lankstosi priešais lokio nasrus, pašėlusiai sukasi ratu ir atlieka visa, ko iš šamanės galima tikėtis – nebent neskraido. Tačiau tai tik jos darbo dalis. Šokdama muša apskritą būgną, sėdėdama – varines lėkštes, taip pat apdalija susirinkusius pieno taurelėmis, saldainiais ir duoda kiekvienam po tugriką (žymiai mažiau už amerikonišką centą). Pienas ir saldainiai yra savotiška komunija – pieną reikia išgerti, saldainius suvalgyti. O tugriką dera sukti dešiniajame delne ir šūkauti „khura“. Tai reiškia, kad tau nestigs gėrimo, maisto ir pinigų. Kairėje rankoje vienas iš maldininkų laiko dar ir „mobiliaką“.
Visi mes pasmilkomi ir apšlakstomi kažkokiomis šventomis substancijomis. Mokytojo veidas išprakaitavęs, kartais jis kvatoja. Ar jo giesmės žodžiai ritualiniai, ar tai tiesiog glosolalija (beprasmiai garsai), ne visai aišku. Visi šaukia „Ombi šemaja šemaj šidevu“, ar bent taip mano ausiai skamba tas sakinys (gal turįs ryšį su budistine formule „Om mani padme hum“?). Šamanas išeina iš būsenos, kurios transu vis dėlto nepavadinčiau, ir vėl ima šnekėtis su maldininkais. Rateliu tris kartus turime apeiti jurtą susikibę už rankų – iš pradžių veidu, paskui nugara į centrą. Vėliau ant aukų stalo – ten guli lapės kailiukas – sudedamos dovanos, o mokytojui įteikiama po trisdešimt sunkiai užsidirbtų tūkstančių. Iš dėkingumo jis net mane apkabina.
Ką gi, įspūdingas teatras, bet jokio gilaus pergyvenimo nepatyriau. Šimts žino, ar esu kurčias visokiems energijos ir galios laukams, ar tų laukų esama tiktai egzaltuotų tikinčiųjų, ypač neofitų vakariečių, vaizduotėje. Nėra nė sąžinės graužimo, kad, būdamas, šiaip ar taip, krikščionis, dalyvavau aiškiai nekrikščioniškuose „niektikėjimuose“, pasak Motiejaus Valančiaus. Etnografo smalsumas, etnografo distancija, ir tiek. Bet buvo verta.
07 28, antroji dienos pusė.
Ulan Batoro lankymas labai eklektiškas. Šamanizmo seansas – „virš programos“. Kad ir degeneravęs, truputį ar daugiau nei truputį šarlataniškas, tai visos kelionės į Mongoliją zenitas. Bet apskritai mane domina du dalykai – budistinė kultūra ir XX a. politinė istorija, kuri šiose vietose buvo neįtikėtinai žiauri. Bandau abi pastudijuoti, nors ir atvirkštine tvarka. Taigi vėl vykstu ieškoti barono Ungerno vadavietės (pavyko rasti jos nuotrauką ir apytikres koordinates). Statinį nesunkiai aptinku – jis gana europietiškas, dabar jame karinė ligoninė. Lenkų rašytojas Ossendowskis, kuris buvo avantiūristas kaip ir pats Ungernas ir jį Mongolijoje matė, tvirtino, kad Ungernas gyveno jurtoje, o vadavietę turėjo kitoje vietoje, bet, pirma, Ossendowskiu tikėti nebūtina, antra, tie dalykai galėjo keistis, trečia, tai vis vien kažkur greta. Tolokai nuskrido vokietis iš estiškos Hiumaa salos. Sibire jis kovėsi baltųjų pusėje, užėmęs dalį Mongolijos nutarė atgaivinti Čingischano imperiją ir jos padedamas išvyti iš Maskvos bolševikus, bet Ungernui, deja, nepasisekė – buvo paimtas į nelaisvę ir sušaudytas (Bogdo Khanas liepė visiems mongolams melstis už jo sielą). „Deja“ čia gal ne visai tinkamas žodis: ta spalvingiausioji pilietinio karo figūra garsėjo ekscentriškumu ir beveik beprotišku žiaurumu – kažin ar Ungerno valdžia būtų buvusi geresnė už Lenino ir Dzeržinskio.
Šalia stačiatikių cerkvė, ji neseniai aptvarkyta, šviežiai paauksuotais svogūnais, prie įėjimo kabo religinis laikraštėlis rusų ir mongolų kalbomis. Mongolija, kaip sakiau, apie šimtmetį, nuo Bogdo Khano laikų, buvo Rusijos protektoratas, bet, atrodo, jau nebėra. Kitą protektorato etapą atspindi maršalo Žukovo muziejus, jis kiek arčiau centro, nors irgi tame pačiame rajone. Vargu ar kam iš Lietuvos ateitų į galvą šį muziejų aplankyti, bet man vis dėlto ateina. Kaip tik čia prasidėjo Žukovo karjera – 1939 m. rugpjūčio gale, prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią, jis sumušė japonus prie Chalchin Golo upės (Japonijoje tai vadinama Nomonhano incidentu). Ar tai buvo koks Stalino politinis manevras, ar kas kita, sunku pasakyti, bet įvykis kiek pakreipė pasaulio istoriją – po pralaimėjimo japonai iki pat 1945 m. nebekariavo su Rusija, o pasuko prieš Ameriką. Be lengvai nuspėjamų maršalo relikvijų, uniformų bei fotografijų, visa kita – gana įdomu. Pirmasis mūšis – ankstyvą vasarą prie Bain Tsagano – atrodo, buvo prakištas, mat ekspozicijoje itin pabrėžiama, kad japonai turėjo daug daugiau gyvosios jėgos ir tankų. Po to Žukovas sutraukė į Rytų Mongoliją nemenką armiją (pabrėžiama, kad jėgos buvo lygios, o tai tikriausiai reiškia didžiulę rusų persvarą) ir samurajus nustūmė Mandžiūrijon. Ant sienos – 1936 m. sutartis senuoju mongolišku raštu ir rusiškai, labai panaši į sutartį, kurią Lietuva pasirašė po Molotovo–Ribbentropo pakto. Taip pat fotografija – Žukovas, Čoibalsanas ir Šternas (Čoibalsanas buvo bene didžiausias skerdikas Mongolijos istorijoje, o Grigorijus Šternas – ar ne litvakas? – netrukus po laimėjimo buvo Stalino likviduotas). Tarp kitko, šarvuotas automobilis – tikėk netikėjęs – mongoliškai vadinasi „хуягт машны“.
Dar įdomesni du piešiniai – ar mozaikos – prie muziejaus įėjimo. Kairėje – maršalas su visomis regalijomis, dešinėje – šv. Jurgis su slibinu (juk Žukovo vardas Georgijus!). Klasikinis naujoviškos, militariškai stačiatikiškos propagandos pavyzdėlis.
Yra Ulan Batore ir politinių represijų muziejus – medinis dviaukštis namas pačiame centre, kur gyveno ministras pirmininkas Gandenas, toks čionykštis Justas Paleckis ar Mečys Gedvilas. Gandenas, kaip tvirtinama, neskubėjęs naikinti budizmo ir todėl žuvęs. Po daugelio metų jo ir bendražygių atminimas įamžintas. Užrašai muziejuje beveik visi mongoliški (lankytojų, tarp kitko, nestinga), bet yra tik partiečių portretai ir jų biografijos, o didžiulė dauguma nužudytųjų buvo lamos. Represijas inspiravo Čoibalsanas (pasak oficialios versijos, „pasidavęs Stalino spaudimui“) ir atvykėlis čekistas Černomordiukas – nieko sau pavardė. Tada buvo uždaryti ir nugriauti visi budistų vienuolynai, išskyrus vieną vienintelį, o lamos, kurių nesušaudė, išsiųsti kariauti prie Chalchin Golo. Kadangi jie nebuvo linkę žudyti žmonių ir apskritai gyvų padarų, japonai juos be vargo išklojo.
Smėlio dėžė, joje kelios kaukolės su skylutėmis kaktoje. Tuometinės skerdynės Mongolijoje, ko gero, prilygo Pol Poto Kambodžai.
Kaip atrodo šalies santvarka dabar? Mongolija – nebe komunistinė valstybė, joje šiokia tokia demokratija, o valdžią dalijasi kelios įtakingos šeimos. Ji palaiko Vakarus – mongolų karių yra Irake ir Afganistane. Ekonomika auga daugmaž tokiu tempu kaip Kinijoje, nors tai matyti ne tiek sostinėje, kiek kasyklų rajonuose. Kraštas manevruoja tarp dviejų gigantų – Kinijos ir Rusijos, prekiauja daugiausia su kinais, bet jie čia nemėgstami: jei kiną muša gatvėje – o tai atsitinka dažnai – policija niekada jo negelbsti, kiniški restoranai turi apsimesti korėjietiškais. Rusijos įtaka daug mažesnė, negu buvo, bet didelės neapykantos rusams nėra: girdi, Rusija buvo palikusi Mongolijai nepriklausomybės atributus, Kinija to tikrai nebūtų padariusi. (Nota bene, Vincas Krėvė-Mickevičius ir kiti 1940 m. tikėjosi Lietuvai „Mongolijos varianto“ – manė, kad ji bus prosovietinė, bet formaliai nepriklausoma. Apie Čoibalsano žygdarbius jie turbūt nežinojo). Budizmas atgyja, nors nelabai aišku, ar tai nėra tik mirusio kūno galvanizavimas. Bandyta grąžinti senąjį mongolų raštą vietoje kirilikos, bet iš to kol kas nieko neišėjo – pristigo entuziazmo.
Visai šalia niūraus represijų muziejaus – budistų šventykla, kuri anuomet nebuvo sugriauta, vadinamasis „Choijin Lama Temple“. Tasai Choijin Lama buvo Bogdo Khano brolis ir valstybės orakulas – kas jam atsitiko, niekur nepaaiškinta. Grįžtu iš komunistinės nirvanos į fantastiškai spalvingą prieš ją egzistavusį pasaulį. Čia jau viskas prilygsta Tibeto šventykloms. Tiesa, kas matė vieną thangką ar vieną budistinę statulą, iš esmės matė visas: tie daiktai gana tipiniai, ar bent aš nemoku skirti jų periodų, mokyklų, dažnai ir kokybės (galiu tik stebėtis europiečiais, kurie moka). Bet kai patenki į tas auksines, pilnas gailestingų dievybių ir gąsdinančių demonų erdves, vis dėlto patiri kažką panašaus į transą. Visur ekscesas ir pusiausvyros stoka. Dantės pragarai ir rojai, tik painesni ir neatsiejamai susimaišę.
Paaiškinimai šventykloje surašyti pačia skandalingiausia anglų kalba, kokią savo amžiuje esu regėjęs. Pabandyk suprasti: „These works are unpaired art and historical cultural rare, considering that is legends and myth.“ Choijin Lamos svarbiausioji ritualinė funkcija buvusi „jumping down“ („šuolis žemyn“ – gal nusileidimas į žemutines, pragaro sferas?), atliekama kartą per metus. Bet tiek to. Rodomas puikus tsamo kaukių rinkinys. Tsamas – bene sudėtingiausias ir įspūdingiausias pasaulyje magiškas šokis, kadaise praktikuotas kiekviename vienuolyne, bet išrautas su šaknimis kaip tik Čoibalsano ir Černomordiuko laikais. Esu apie jį nemažai skaitęs budologo Rinčeno knygoje (Ulan Batore Rinčenui stovi paminklas) ir matęs sename filme „Audra virš Azijos“. Dar įdomybė, nuo kurios kūnas nueina pagaugais – freskos lubose, vaizduojančios bausmes nusidėjėliams: išplėštos širdys, kepenys, inkstai. Šambalos raitelis, panašus į šv. Jurgį, taigi ir į Žukovą.
Paskutinysis šios dienos ir visos Mongolijos akcentas – meno muziejus, vadinamas Zanabazaro vardu. Zanabazaras buvo pirmasis Bogdo Khanas, gyvenęs XVII a., o drauge žymiausias religinis skulptorius (tarsi Michelangelas, sėdintis popiežiaus soste). Zanabazaro statulų grakštumas neginčijamas, bet muziejų vis dėlto perbėgu greitomis. Duok Dieve, žinoma, tokių muziejų bet kuriai pasaulio sostinei. Stabteliu prie uiguriškų Turfano freskų kopijų, prie gigantiškos kalačakros piramidės ar mandalos, prie Zanabazaro išrasto alfabeto ekspozicijos (netgi tą jis kūrė – sakytum, ne tik popiežius ir Michelangelo, bet dar ir pats Leonardo da Vinci viename asmenyje!). Ilgiau pabūnu Sharavo salėje. Sharavas, arba Marzanas, – jau XX a. figūra: buvo Bogdo Khano rūmų dailininkas, bet kažkaip prisitaikė prie naujojo režimo ir, rodos, mirė savo mirtimi. Įstabus jo Lhasos vaizdas – gryniausias geometrinis abstrakcionizmas. Bet garsiausias paveikslas vadinasi „Diena Mongolijoje“. Taurios gelsvos gamos tapyba su raudonais ir mėlynais intarpais: vaizduojamos įvairiausios buitinės, taip pat ir seksualinės scenos – simultanišku principu, truputį karikatūriškos, truputį primenančios Bruegelį.
Pareinu į „Gana’s Ger“ sušlapęs ir sušalęs – Ulan Batore lyja, tai, rodos, gana retas reiškinys. Galybė naujų turistų ir šiaip keliautojų, vienas jų – danas, šešiolika metų praleidęs Grenlandijoje, o dabar su žmona radęs darbą Šiaurės Mongolijoje. Kad neperšalčiau, išlenkiu dviejose smuklėse du šimtus gramų „Absoliuto“ – šičia tai labai lengva.
07 29
Į oro uostą vėl veža šeimininko pati. Automobilis japoniškas, taigi vairuotojo vieta dešinėje, o judėjimo taisyklės europietiškos ar veikiau rusiškos, bet tai niekam nė motais. Išvažiuojant iš miesto – tradiciniai mongoliški vartai, bet su TSRS herbu. Oro uoste ilgas sąrašas daiktų, kurių nevalia imtis į lėktuvą, tarp jų lankai, arbaletai ir katapultos.
Pekine pasitinka Wenfei. Esu kviečiamas į jo namus – tai jau nebe tas bene penkiolikos metrų penalas, kuriame lankiausi kadaise, o butas, maždaug toks, kaip manasis Niu Heivene. Didoka slavistinė biblioteka, joje paties šeimininko knygos (Solženicyno, Mandelštamo, Čaadajevo vertimai, vadovėliai, studijos…) užima bent tris lentynas. Pietaujame su Wenfei ir jo labai simpatinga žmona (ji ilgai stažavosi, jei neklystu, Irkutske, laisvai kalba rusiškai ir bičiulių vadinama Maša) kiniškame restorane. Wenfei siūlosi mane supažindinti su garsaus Mao priešininko Li Lisan dukra, pasak jo, įdomia moterimi. Tasai Li Lisan nesutiko su didžiuoju vairininku, nes revoliucijos varomąja jėga laikė, kaip marksistui dera, darbininkus, o Mao kėlė į jų vietą valstiečius. Maniau, kad jį ištiko Trockio ar Bucharino likimas, bet ne – komunistinėje Kinijoje jis buvo paskirtas darbo ministru. „Tiesa, buvo ne vienas iš vadų, o šiaip valdininkas, tai daug menkesnis rangas.“ Žuvo jis tik per kultūrinę revoliuciją.
07 30
Dar vieni kiniški pietūs, šį kartą garsiame restorane „Didžioji kriaušė“. Vakar visa ko centras buvo Pekino antis; šiandien – kaip tik toji kriaušė (desertas iš lipnių ryžių). Kinų virtuvė ne be pagrindo laikoma geriausia pasaulyje šalia prancūziškos – aš dar pridėčiau gruzinišką. Kiaurą dieną skaitau poeto Jidi Majia (tariama „Džidi Madžija“) vertimus į anglų kalbą. Poetas priklauso yi tautai, bet rašo kiniškai, garsindamas savo tautiečių papročius bei mitologiją ir gana atvirai kalbėdamas apie jų problemas. Sakyčiau, jo vaidmuo kaip Justino Marcinkevičiaus ar Čingizo Aitmatovo komunistiniais laikais: tautos dainius ir užtarėjas (saviškiams jis, kiek suprantu, yra kone kultinė figūra). Iš viso yra septyni milijonai yi, jie gyvena Kinijos pietuose, gerokai išsibarstę, ir apie nepriklausomybę bent kol kas negalvoja, bet stengiasi išsaugoti savo kalbą (artimą tibetiečių bei birmiečių kalboms), neįprastą piktografinį raštą, tautos epą ir mitus apie toteminį paukštį. Jidi Majia skiria daug dėmesio tiems epiniams ir mitologiniams motyvams, taip pat su pagarba mini bimo (šamanus). Pats jis kilęs iš yi aristokratų, bet nepražuvo – mat yra „tautinis kadras“, priešingai, tapo Činghai provincijos vicegubernatoriumi. Kaip ir komunizmo epochoje, kai žinomi rašytojai būdavo centro komiteto nariais ar ministrais, bet egzistuoja ir kiniškas niuansas: ta provincija apgyvendinta ne yi, o kitos tautos – tibetiečių. Eilės, beje, visai paskaitomos, nors ir aiškiai apibrėžto stiliaus – tokias rašo daugelis Lotynų Amerikos ar Afrikos poetų, pagaliau nuo Marcinkevičiaus šie eilėraščiai irgi nėra labai nutolę. Socializmo garbinimo, pataikavimo vadams ar kinų ir yi draugystės kulto nė su žiburiu nerasi.
07 31
Tris valandas skrendu į Osaką Japonijoje. Pekino oro uoste vėl „traffic congestion“ (kamštis), vėluoju gerą valandą. Į skridimo pabaigą matau salingą japonų Vidinę jūrą. Osakoje pasitinka Mariko Sumikura, japonų poetė, su kuria susipažinau Makedonijoje. Kelias iki Kioto – ten turiu apsistoti – labai prailgsta: Osaka yra niekaip nesibaigiantis megalopolis, daug painesnis negu Pekinas. Kiote esu buvęs jau du kartus. Tai senoji sostinė, japonų Roma ar Florencija, pilna šventyklų ir rūmų, bet visa tai ne iš karto pamatysi: dauguma gatvių beviltiškai vienodos ir neįdomios. Po Pekino – tylaus, ne per didžiausio provincijos miesto įspūdis. Mariko kilusi iš senos samurajų giminės, kuriai priklausė ištisi Kioto rajonai.
Su dviem kinais – poete Mindy, gyvenančia kartais Los Andžele, kartais – Taivane, bet nevengiančia ir kontinentinės Kinijos, ir kažkokiu profesoriumi (beje, Jidi Majia bičiuliu) vakarieniaujame tradiciniame užkaboryje. Moterys sėdi basos, vyrai – su sandalais. Maistas gaminamas mūsų akivaizdoje: ryžiai su poros milimetrų ilgio žuvytėmis, daržovės, truputis kiaulienos, mažas omletas ir sakė. Deja, jei kinų virtuvė viena geriausių, jei ne geriausia pasaulyje, tai japonų, bent mano skoniui, viena blogiausių ar blogiausia. Sakė, tiesa, puiki. Pašnekesys apie Jidi Majia. „Jis matė pasaulio šimtą kartų daugiau negu eilinis kinas.“ Mindy cituoja ir giria jo eilutę: „My pain has no skin color, no political color and no natural color“ („Mano skausmas neturi odos spalvos, politinės spalvos ir iš viso jokios spalvos“).
Nuovargis. Vis dėlto Ulan Batore kiek peršalau.
08 01
Labai įdomios žinios iš Kinijos. Disidentizmas ten stipresnis ir sąmoningesnis negu mano laikais TSRS, be to, sėkmingai naudoja internetą, kurio anuomet nebuvo. Aišku, internetas cenzūruojamas, tačiau visko neišcenzūruosi, be to, nuolat išrandami būdai cenzūrą apeiti. Dešimtys milijonų elektroninėje erdvėje, pavyzdžiui, protestuoja prieš faktą, kad nutylimos žinios apie didelę traukinio katastrofą. Valdžia skleidžia daugiausia „teigiamą informaciją“ apie stebuklingai išsigelbėjusią mergaitę, bet internete pilnut pilna tikros, ne tokios malonios informacijos. Kita istorija: kažkoks kinų Gavelis ar Pelevinas parašė plačiai skaitomą savilaidinį romaną „Kinijos aukso amžius, 2013“ – iš recenzijų matyti, kad nekvailą. Ten šnekama apie netolimą ateitį, bet iš esmės apie protestą Tiananmenio aikštėje, kurį bandoma ištrinti iš atminties, siūlant liaudžiai vartotojiškus malonumus. Romano herojai pagrobia žymų komunistą, kad iš jo iškvostų, kas ten vyko iš tikrųjų! Autorius yra Honkongo pilietis, bet gyvena Pekine ir kol kas pernelyg nesibijo.
Su japonais, deja, sunku bendrauti – iš viso nemėgstu „small talk“ (mandagaus pašnekesio apie nereikšmingus dalykus) ir nemoku jo praktikuoti, o čia dar katastrofiškas jų akcentas. Mariko, pavyzdžiui, sakosi vyksianti į festivalį Saravakijoje – maniau, kad tai Saravakas Borneo saloje, o pasirodė, kad Slovakija.
Gyvenu senamadiškame viešbutyje netoli centro, panašiame į Kauną rajone, kur, tarp kitko, angliškai beveik niekas nemoka. Pirmą popiet prasideda ilgokas poezijos vakaras, jo pabaigos nebesulaukiu. Skaito gana žinomas senas poetas Takashi Arima, aiškiai talentingas, nors arogantiškas Hiroshi Taniuchi ir kiti, taip pat grojama tranki ir gyva tautinė muzika (smuikas su japoniška fleita). Visai padorias eiles apie Teiresiją perskaito Mindy. Japoniškai išspausdinti keturi mano eilėraščiai – skaitau tuos, kuriuos moku atmintinai, nes tekstų po ranka neturiu, o japoniškas versijas drožia gražutė Chiyo Kitakara. Tarp publikos ir rusė Tamara iš Kijevo, ji prisispyrusi klausinėja, kaip įsitaisyti Amerikoje (Japonijoje dėsto ekonominę geografiją jau nebe pirmi metai).
Ką gi, apsirgau bronchitu. Rytoj turėčiau aplankyti senuosius imperatorių rūmus – gaila būtų, jei susmukčiau. Kiotą pažįstu palyginti neblogai, bet į tuos rūmus patekti reikia leidimo, kuriuo ilgai rūpinosi Mariko.
08 02
Prie rūmų atvykstame dvidešimčia minučių pavėlavę ir turime laukti beveik valandą, po to Mariko susigriebia, kad nepasiėmė leidimo… Bet visos kliūtys įveikiamos, tik pasėdžiu streso būsenoje prie vartų, klausydamas kurtinančio cikadų džeržgimo. Laimei, bronchitas lyg ir traukiasi. Rūmai – daugmaž svarbiausioji Kioto vieta – kada kalbama apie mikadą, Meidži revoliuciją ir panašius dalykus, turimi galvoje kaip tik jie. Žinoma, viskas čia daug kartų degė ir paskutinįjį sykį atstatyta 1854 m., bet, kaip paprastai Japonijoje daroma, tiksliai pagal senuosius planus, siekiančius bene VIII šimtmetį. 1868 m. imperatorius Meidži perkėlė sostinę iš čia į Tokiją (To-kyo – tai perstatyti vardo Kyo-to skiemenys). Per antrąjį pasaulinį karą amerikiečiams užteko proto bei padorumo Kioto nebombarduoti, kaip ir Romos bei Paryžiaus.
Žalias stačiakampis miesto centre užima ar ne vienuolika hektarų, nors atrodo kur kas didesnis – gal dėl to, kad jį supa dar viena žalumos juosta. Lankomas nedidelėmis grupėmis (mūsų grupei paaiškinimai teikiami tik japoniškai, bet tai nieko baisaus, nes visur esama angliškų užrašų). Bogdo Khano rūmai Urgoje mizeriški ir eklektiški, Draudžiamasis miestas Pekine ir Potala Lhasoje ne šios planetos masto, japonų valdovo buveinė iš jų visų gal skoningiausia ir stilingiausia. Nuo Draudžiamojo miesto ji skiriasi pirmiausia asimetrija. Visur „japoniškas fachverkas“ – juodas, retkarčiais raudonas medžio raštas baltame fone, labai paprasti mondrianiški ritmai. Mariko išsprendžia klausimą, kuris mane seniai kamavo – iš ko pagaminti Kioto stogai: jie yra keraminiai. O apie cikadas – kurių čia pilna – sako, jog tai gera tema poezijai: jų vikšrai ar lėliukės septynerius metus bręsta po žeme, o subrendusi būtybė skraido ir groja tik septynias dienas.
Pirmajame statinyje, kurį matome, lūkuriuodavo atvykę vizito dignitoriai: jis padalytas į tris dalis pagal lankytojų rangą – „vyšnių“, „gervių“ ir „tigrų“. Toliau svarbiausias, sosto rūmas – Šišindenas. Į baltu žvyru nubarstytą jo kiemą neleidžiama eiti; kairėje auga apelsinmedis, dešinėje sakura (vyšnia), o pro duris gali įžiūrėti ceremonijų sostus, ir dabar naudojamus ypatingomis progomis, tik jau Tokijuje. Minimalistiška ir labai elegantiška. Už kertės – Seiryodenas, priešais tą pastatą auga šiurkštokas kiniškas ir delikatus japoniškas bambukas. X a. prozininkė Murasaki Shikibu, turbūt garsiausia Japonijos rašytoja, mini šį pastatą kaip imperatoriaus gyvenamąją vietą, bet vėliau, XVI a., buvo suręstas daug didesnis Otsunegotenas, į kurį valdovas persikėlė ir iš kurio visam laikui išvyko į Tokiją. Tarp dviejų rezidencijų įsiterpia žaidimų aikštė bei nedideli rūmai, kuriuose buvo „skaitomos eilės ir studijuojama politika“ (užsiėmimai kaip tik man). Gamtos intarpų visur daug, to nėra nei Pekine, nei juo labiau Urgoje – svarbiausias iš jų Oikeniwa sodelis su tvenkiniu ir tiltu, spygliuočiai ten paversti meno (tiesa, gana saldaus) kūriniais. Ne taip sudėtinga, kaip Kinijos tradiciniuose soduose, ir skirta veikiau ne kontempliacijai, o malonumui.
Ekskursija trunka mažiau negu valandą – tiesa, pasižiūrėti čia gali palyginti nedaug, bet viskas idealiai sutvarkyta ir išblizginta. Iš rūmų važiuojame pietauti – į Akmens kalnus (Arashiyama) prie didokos upės su dirbtiniais slenksčiais. Ten būta Mariko protėvių dvarelio. Jei teisingai suprantu jos pasakojimą, kuris mano ausiai dažnai išvirsta chaotiška garsų mase, dvarelį konfiskavo vyriausybė po Meidži revoliucijos, antroje XIX a. pusėje, dabar ten įrengtas restoranas, bet Mariko jame turi teisę (nemokamai?) pietauti ir kviestis svečius. „Meidži reforma buvo beveik tokia pat, kaip Mao reformos Kinijoje.“ Na, nereikia perdėti.
Restoranas tradicinis, pro grotuotą langą, esantį prie pat grindų, matyti kiemelis. Kabo senovinis paveikslas, šalia kurio auga mažytis kambarinis medis, stovi telefonas ir juoduoja bene kompiuterio ekranas. Japoniški mandagumo ritualai, kuriuos bandau mėgdžioti. Valgau pats nežinodamas ką, bet jau pakenčiamai naudojuosi lazdelėmis. Pusvalandis poilsio po valgio – tai irgi vietinis paprotys. Užsimezga diskusija apie eiliavimo sistemas, paskui Mariko skaito savo tankas – ko gero, tai irgi būtina pietų dalis. Tankų galėtų būti ir mažiau, bet jos, šiaip ar taip, neilgos.
Vėl į miesto centrą. Gal klystu, bet Kioto gatvėse lyg ir daugiau žalumos, negu būdavo: anksčiau jos atrodė grynai betoninės, medžių ir žolės pamatydavai tik parkuose, aklinai atitvertuose nuo gatvių. Kažkokiame užkaboryje „translator’s workshop“ – keli asmenys, kinai ir japonai, klausinėja mane apie vertėjo patirtį, kalbu beveik valandą. Beje, kinai geriau supranta mano anglų kalbą ir gyviau reaguoja negu japonai.
08 03
Važiuoju į Narą, iš ten vyksiu tiesiai į Osakos oro uosto viešbutį, kur jau pristatytas mano bagažas. Naroje esu lankęsis, bet trumpai, o ji praktiškai neišsemiama. Tai pirmoji Japonijos sostinė, ankstesnė už Kiotą (visas miestų trikampis – Kiotas, Nara, Osaka – suaugęs į viena, nors atstumai tarp jų beveik tokie, kaip tarp Vilniaus ir Kauno). Naroje užsakytas angliškai kalbantis gidas, paskutiniąją akimirką prisideda ir Mariko – norinti aplankyti garsią Kofukuji šventyklos ašuros statulą. Sėdime su ja traukinyje, už lango – kalvos ir ryžių laukai. „Šiems ryžiams nepakenkė radiacija“, – sako Mariko. Tai pirmas sykis, kada Japonijoje kažkas prabyla apie neseną Fukušimos nelaimę. Paskui, jau Kofukuji, Mariko sakosi pasimeldusi už žemės drebėjimo aukas ir už ramybę joms bei jų giminėms.
visą kelią šnekamės apie Cvetajevą, Mandelštamą ir jo draugę Natašą Štempel, su kuria buvau susipažinęs Voroneže. Mariko dovanoja man bibliofilišką knygutę – Mandelštamo „Tristia“ japonų kalba, vertikaliomis it ledokšniai eilutėmis. Viena Mariko pastaba įdomi: „Poetas vis dėlto turi labai daug žinoti. Pavyzdžiui, apie žemėlapius. Turi nusimanyti bent apie kelias religijas.“
Naroje aplankau dvi nematytas vietas. Pirmoji – Kofukuji su aukšta stilinga pagoda. Svarbiausias daiktas tenai – meno brangenybių saugykla, kur daug ekstra klasės skulptūrų. Nemaža dalis dar iš VIII ar net ankstesnių amžių, gana gerai juntami romaniškojo ir gotikinio stiliaus rytietiški atitikmenys. Įsimena princas – toks budistinis šv. Kazimieras, idealiai romus ir bejausmis, panašus į naujagimį. Puiki ašura, kurios ieškojo (ir kuriai meldžiasi) Mariko – šešiomis laibomis rankomis ir trimis gana realistiškais veidais. Didelė tūkstantrankė Kannon statula (kaip žinia, rankų turi būti tik keturiasdešimt – viena atitinka dvidešimt penkias). Jai irgi meldžiamasi, nors ir muziejuje – aukojamos gėlės ir degamos žvakės. Pagaliau dvi absoliučiai tobulos bronzinės Budos galvos, vieną jų sukūrė XII a. skulptorius Unkei, kurį japonai vertina panašiai, kaip europiečiai, tarkime, Donatello.
Pietums valgome sušius ir makaronus su ledukais. Mariko mus palieka. Gidas angliškai šneka kiek geriau už ją, bet irgi, kaip visi japonai, painioja l ir r, vietoje „rock“ (akmuo) sako „lock“ (užraktas). Tarp kitko, jo hobis – operos lankymas, tą jis yra daręs Vienoje, Paryžiuje, Londone, Niujorke (o tam reikalingi labai padorūs pinigai – ekskursijų vadovo darbu juos kažin ar pelnysi). Gatvelėmis, kuriose pasitaiko visiškai tradicinių rikšų (ne velorikšų, kaip Kinijoje, o pėsčių vaikinukų, tempiančių grakščias vežėčias – jose daugiausia japonės su vaikais), pasiekiame Isuieno sodą, antrąją mano nematytą įžymybę. Jo tvenkinių forma ne atsitiktinė: vienas vėžlio pavidalo, kitas gervės (mat vėžlys gyvenąs dešimt tūkstančių metų, o gervė – tūkstantį), trečias atitinka kinišką hieroglifą, reiškiantį žodį „vanduo“. Su vandeniu čia visada būta rūpesčių, atsitikdavo siaubingų gaisrų, todėl net Didžiojo Budos šventyklą puošia dvi paauksuotos žuvys ant kraigo. Hieroglifas kiniškas, o ne japoniškas todėl, kad kinų kalba senojoje Japonijoje atliko daugmaž tokį vaidmenį, kaip lotynų kalba viduramžių ir Renesanso Europoje. Lotosai, spygliuočiai, klevai, bet pirmiausia samanos – japonai labiau už kinus mėgavosi spalvų ir faktūrų įvairumu. Namukai, skirti arbatos ceremonijai, – kartais nendriniais stogais, visai kaip Nidoje.
Jau labai pavargęs užsuku ir pas Didįjį Budą, kurio šventyklą lankiau prieš dvidešimt trejus metus. Jo sostą sudaro lotoso žiedlapiai – ant kiekvieno išraižyti ištisi pasauliai, kuriuos jis pamatęs nušvitimo akimirką. Rašoma, kad tų pasaulių buvę „trychillions“ (ar trilijonai, ar tik trys tūkstančiai, ne visai aišku). Kaip ir anuomet, parke pilnut pilna stirnaičių, iš jų labiausiai gerbiamos albinosės, bet tokių dabar nematyti.
Ketvirtą valandą nykaus Osakos megalopolio pakraščiais vykstu link oro uosto. Bjauroka savijauta, nors diena buvo gera. Atsisveikindamas gidas įteikia tris tankas iš senovinės „Manyoshu“ antologijos ir vieną Bašio haiku. Deja, ne pačius geriausius pavyzdžius. Iš Bašio labiausiai mėgstu tai, ką ir Brodskis. Rusiškas vertimas:
В сколько раз благородней тот,
Кто не скажет при свете молний:
«Вот она, наша жизнь».
Bandau sugrūsti lietuvišką vertimą į privalomus septyniolika skiemenų (5–7–5):
Kieksyk tauresnis
Tas, kurs netars žaibuojant:
„Štai mūsų būtis.“