2014 m. Nr. 3

Publikaciją parengė Neringa Markevičienė

Stutthof
1944.IV.5

Vanduk! IV.1 neatėjo iš tavęs laiškas. Gal aš jį gausiu IV.8? Pereitą savaitę atėjo siuntiniai: Nr. 16, 17, 19 ir 20 ir storas paketas iš brolių (šį kartą pilnoje tvarkoje) – padėkok jiems. Šitą laišką rašau kiek pavėluotai, – Tu nebegausi jo Velykoms. Vanduk, aš tiksliai žinau, kaip Tu ir Dalia praleisit antrąsias Velykas. Ką aš išgyvensiu – lengva įsivaizduoti, – tylų vakarą Tu mane girdėsi. Aš manau, kad pereitą savaitę Tu mane irgi girdėjai… Ar Tu turi tamsiai raudoną suknelę su retomis tamsiai geltonomis gėlėmis?

Aš skaičiau laikrašty apie fakulteto posėdį mūsų universitete. Ar esi sutikusi prof. Stegemaną? Kas bus su mano universitetiniu darbu? Juk čia aš negaliu dirbti jokio universitetinio, mokslo darbo. Ar man bus kita tema pasiūlyta, ar palieka senosios? Apie save neturiu ką pranešti. Tu juk žinai, ką ir kaip aš išgyvenu ir kaip aš jaučiuosi. Paguosk, jeigu tik Tu dar gali, Daliuką. Aš neturiu žodžių. Aš džiaugsiuos, jeigu Tau ir Daliai per Velykas bus kiek geriau. Vėlų vakarą pasiklausyk: gal išgirsi mano balsą…

Vanduk, Vanduk!

Tavo Bal

Pastabos: Mane dažnai stebino kai kurios keistos Balio savybės – aš jau turėjau anksčiau progos įsitikinti, kad jis turėjo aiškiaregio dovaną. Bet šio laiško smulkmena mane tikrai nustebino: tikrai, pereitą savaitę buvau kartą užsidėjus beveik niekad nedėvėtą gelsvą bliuzelę su raudonom, neaiškiom gėlėm – su ja kažkaip nejaukiai jaučiausi, vis galvojau apie Balį… Daugiau niekad to drabužio nedėvėjau. Vanda Sruogienė

Stutthof
1944.IV.10

Vanduk, miela, mylima! Kaip tik balandžio 9 d. atėjo Tavo siuntinys su tokiu turtingu turiniu (prieš tris dienas taip pat atėjo Nr. 18). Tiek daug meilės, tiek daug rūpesčių. Aš žinau, Vanduk, kaip sunku visa tai gauti, – neturiu žodžių mano dėkingumui Tau išreikšti! Tu neturi man tiek daug siųsti. Tu mane taip gerai aprūpinai, aš negaliu visko panaudoti, – darau atsargas. Sveriu jau visai normaliai. Atrodo, kad balandžio mėnesį, vėliausia iki gegužės 15, aš sugrįšiu pas Tave. Velykoms gavau 2 tavo atviruku ir laišką (iš III.27). Kai kurie mano kolegos yra gavę labai optimistiškus laiškus. Mūsų bičiulis iš Bonn¹ atsiuntė man Velykoms labai vertingą siuntinį – padėkok jam ir pranešk, kad viskas atėjo pilnoj tvarkoj. Apie mane patį ir mano stovį nieko nėra kas pranešti. Tai nesvarbu. Daug svarbiau tai, kaip Tu išsiversi šiais laikais ir kaip išlaikysi. Visa beprotybė jau neilgai truks. Tu teisingai sapnavai: aš jau nesu taip suliesėjęs. Per Velykas aš Tave mačiau – aš nežinau, ar tai buvo sapnas. Nepaisant visų užtvarų ir užtvėrimų jaučiu Tave taip arti, kaip niekad seniau. Mes jau tiek išgyvenome, kad nieks nebegali mus daugiau baiminti. Dalia, atrodo, dar daugiau išaugo, – ji turi tokį gerą veidą. Labai esu dėkingas už tą Tavo dovaną. Turėjau (kaip tik per Velykas) didelį džiaugsmą.

Pabučiuok nuo manęs Dalią švelniai, pasakyk jai, kad aš esu jai dėkingas ir didžiuojuos ja. Velykoms pagaliau atėjo saulė – gal jau bus tikras pavasaris. Na, taip, bus pavasaris! Bučiuoju Tave, Vanduk, – aš jaučiu – netrukus pasimatysime.

Vanduk, mano miela!

Tavo Bal

Stutthof
1944.IV.18

Vanduk, Varguolėle mano! Šį kartą rašau Tau kiek pavėluotai. IV.15 neatėjo joks laiškas iš Tavęs. Paskutinis laiškas buvo rašytas III.27. Ištisas 4 savaites neturiu žinios iš Tavęs. Tuo tarpu visi siuntiniai atėjo tvarkoje, jų tarpe ir tie, kurie buvo išsiųsti lapkričio 24 ir 27 d. (iki šiol trūksta dar Nr. 25 ir 26). Taip pat atėjo „Kūryba“, Nr. 2. Siuntiniai ateina – laiškai žūsta. Aš dėl to esu labai susirūpinęs. Mokslo metai pasibaigė IV. 5 d. Kur Tu esi? Ką Tu darai? Iš Tavo paskutinių laiškų aiškėja, kiek daug Tu dėl manęs rūpinaisi! Kaip aš Tau esu dėkingas! Vanduk, aš nesu vertas tiek daug rūpesčių! Atrodo, ir šį kartą Tavo pastangos liko be vaisių. Po tokių išgyvenimų tikrai sunku bet kokiems žodžiams tikėti. Tai liūdna, bet mes esame bejėgiai. Gal būtų protingiau mūsų gyvenimo planus taip tvarkyti, kad Tu galėtum be manęs apsieiti. Iš viso reikia manyti, kad aš liksiu kaliniu iki karo pabaigos. Suvokimas, kad šiais žiauriais laikais nieko Tau padėti negaliu, man labai sunkus. Aš galiu tik giliau į mano liūdesį skęsti – daugiau nieko. Iš to Tau nėra pagelbos. Ką gi aš galiu daryti? Tu vis man siunti tiek gerų dalykų – aš žinau, kiek Tau vargo visa tai gaunant! Kiekvieną daiktą ilgai apžiūriu – aš gerai suprantu bežodę daiktų kalbą. Ar Judvi su Dalia turite dar kokių drabužių? Gal Tu galėtum iš mano vasarinio kostiumo padaryti ką nors sau ir Daliai? Iš to šviesaus kostiumo išeitų Tau geras kostiumėlis! Arba paimkite mano ruožuotą juodą kostiumą ir pasidarykite ką nors sau. Pasiimkit visus mano drabužius – persisiūkite sau, jūs neturite būti apdriskusios. Per paskutinius 13 mėnesių Tu man esi atsiuntusi daug vertingų daiktų. Daugiau daiktų nenorėčiau čionai rinkti. Tik vasarą man būtų labai naudinga mano Windjacke. Galbūt galėtum man ją atsiųsti? Būtų labai gerai. Taip pat norėčiau turėti kaklaryšį (ne iš geriausiųjų) ir 8–10 akmenėlių žiebtuvėliui. Labai mane paguostum, jei man aprašytum, kaip atrodo pavasaris mano Tėvynėje. Aš taip begaliniai ilgiuosi ir turiu tokį neišpasakytą Tėvynės ilgesį, kad kiekviena smulkmena iš Jūsų gyvenimo man yra šventa. Kaip atrodo saulė pas mus? Kaip gieda vėversiai? Ar laukai jau žaliuoja? Ar jau yra gėlių pievose? Ką ūžia, ką sako miškai? Kaip rūtos auga mūsų daržely? Papasakok man daugiau apie Jūsų gyvenimą! Apie mano gyvenimą neturiu ką pranešti. Aš taip norėčiau rasti geresnius žodžius Tau ir Daliai – deja, mano siela yra lyg išsunkta – iš ilgesio ir Tėvynės pasiilgimo daugiau nieko neturiu. Aš labai bijau, ar Dalia mane supras? Gal aš jau esu labai nuo gyvenimo atsilikęs? Visi mano kolegos Tėvynėje dirba, kuria, rašo, žengia pirmyn, o aš visas priklausau praeičiai. Aš taip norėčiau pas Tėvą ūkyje dirbti – net ir šiuo atveju būčiau naudingas. Tačiau mano gabumai, mano darbas, mano žinios, atrodo, niekam nereikalingos. Aš esu toks vienišas minioje! Vis dėlto tikėjimo į geresnę ateitį nenustoju. Šitas tikėjimas mane stiprina ir priduoda tvirtumo. Bučiuok širdingai Dalelę, laiminu jos jaunystę! Vanduk, aš žinau, Tu girdi mane. Būk tvirta, būk stipri, būk išdidi – būk palaiminta!

Tavo Bal

Stutthof
1944.IV.23

Vanduk, Rūpintojėle mano! Vakar atėjo 2 Tavo laiškai: iš IV.2 ir IV.14. Aš vėl esu laimingas! Jie visad man atneša naujos vilties ir naujas jėgas. Dabar aš tikiu, kad padarytieji žygiai turės patenkinamų pasekų. Be to, Tu pati žinai, kad tokie raštai eina labai lėtai: po dėdės Povilo² ir prof. Jurgio žingsnių rezultatai gali pasirodyti tik po 2–3 mėnesių, tai normalu. Tiktai kokie nors netikėti įvykiai gali dalykų eigą kiek pagreitinti. Kaip ten bebūtų, galas jau matomas, vėliausia tai gali įvykti VI.22, bet, galimas daiktas, ir anksčiau. Man labai liūdna dėl Dalios ligos, – kaip tik tuo pat laiku aš sirgau, turėjau lengvą, bet labai nuobodų gripą, dabar vėl esu sveikas. Apie Dalią aš nieko nežinojau, bet jaučiau, kad su ja kažkas negera darosi. Vargšas Daliukas! Atrodo, kad ji fiziškai nėra stipri. Gal ji per daug dirba? Kaip aš norėčiau būti su ja ir jai padėti! Bet aš būsiu pas Jus ir dar būsiu naudingas! Tu siunti man maisto daugiau, negu reikia. Net lagerio maistas šiais metais yra daug geresnis. Su Tavo pagalba aš visai gerai maitinuosi.

Tavo siuntiniai Nr. 26 ir 27 jau yra čia, tuo tarpu iš eilės dar trūksta Nr. 25, – turbūt dar ateis. Prof. Vladimiro³ siuntinį gavau tvarkoje. Aš labai džiaugiuosi, kad Vaclovas⁴ vėl yra dvasiniai su mumis. Labai taip pat džiaugiuosi, kad incidentas su Emile taip pasibaigė: aš išmokau daug ką atleisti. Taip pat man labai malonūs Tavo santykiai su prof. Jurgiu⁵! Pasveikink širdingai jį nuo manęs! Taip pat prof. Joną⁶! O Jono tėvui labai padėkok už taboką – aš žinau, kuri rūšis iš jo. Man atrodo, kad aš rūkau geriausius dalykus visame lageryje. Aš tikiuosi, kad kada nors ir aš galėsiu prof. Jurgiui ką gera padaryti.

Pasveikink šiltai antrojo namo kaimynus⁷ – aš dažnai apie juos galvoju, girdžiu jų širdies plakimą. Pasakyk Tėvui, kad jis manimi nenusivils – jis pastebės mano sieloj naujus bruožus, kurie jam nebus nemalonūs. Gaila, kad Tu nebegali daugiau gauti savo kavos mišinio. Atsiųsk man dėl viso ko popieriaus lapelius (tokius, kokius nupiešiau kitoje lapo pusėje) – jie yra rašomosios mašinėlės stale, lentynėlėj aukštai). Pasveikink mano brolius, jie man daug padėjo savo siuntiniais. Aš suprantu padėtį, žinau, kad jie man daug padaryti negali. Apie savo gyvenimą neturiu ką pranešti. Tik Tavo laiškai pridavė man naujų jėgų, naujos vilties ir stiprybės. Mano sapnai pasidarė šviesesni, mano tėvynės ilgesys viltingesnis. Aš dažnai žiūriu į Tavo ir Dalios paveikslus, aš jaučiu, kad esu kartu su Jumis. Nors aš sėdžiu lagery, mano dvasia yra gyva ir išliko laisva. Čia laiške pridėtoji rūtelė yra iš mūsų Tėvynės: šita gėlyte noriu Tave ir Dalią pasveikinti su pavasariu. Tikiuosi, kad Daliukas jau sveikas – jūs abi jau esate Vilniuje. Bučiuok, apkabink mūsų Daliuką – pasveikink ją su pavasariu, – dabar aš tikiu, kad tai bus jautresnis, tikresnis, linksmesnis pavasaris! Šiandie man sieloj gerai, – aš esu pilnas tikėjimo, – aš jaučiu jau laisvės dvelkimą! Vanduk, už Tavo vargus ir kančias aš mokėsiu kaip geriausia Tau atlyginti! Būk palaiminta, Vanduk, žiūrėk šviesiai į ateitį! Mano miela Vanduk!

Tavo Bal

Pastabos: Visos mano pastangos dėl Balio ir kartu dėl visų Stutthofo įkaitų buvo bevaisės. Mūsų draugas, Lietuvos karo komendanto Justo adjutantas Siegfried Stoessinger buvo man išrūpinęs audienciją pas Lietuvos Gestapo viršininką Jaegerį dar 1943 m. Didįjį Penktadienį – jis man pasakė: „Jeigu jūsų jaunimas eis į vokiečių kariuomenę, Jūsų vyras ir kiti bus laisvi, jei ne…“ Užbaigė iškalbingu rankos mostu… Tarėjas Kubiliūnas nepriėmė manęs ir p. Starkienės, dargi jo adjutantas pasijuokė: „Poniutės, keletą naktų likusios be vyrų, neberimsta…“ Generalinis komisaras Renteln mūsų nepriėmė, lygiai, kaip ir arkivyskupas Skvireckis – nesikišąs į politiką… Tik Povilas Plechavičius nors parodė mums užuojautos, nors atvirai pasakė, kad nieko padėt negali. Kiekvienas vizitas pas gestapo pareigūnus baigėsi mandagiais pažadais, už kuriuos dar teko dėkoti. Sunkiausias, labiausiai pažeminantis vizitas buvo pas Vilniaus gestapo viršininko meilužę Milvidaitę (buvo jau ištekėjusi už Lietuvos lakūno, Chicagoj tapo Račkiene) – ji stačiai afišavosi savo santykiais su tuo budeliu ir išdidžiai man pasakė, kad pasistengsianti ką nors padaryti. Daugiausia vilčių davė mano pasimatymas su prof. Jurgiu Geruliu – jis pats man pasakė, kad žada būti paskirtas vietoje Jaegerio, kad supranta Stutthofiečių kalinimo beprasmiškumą ir nuoširdžiai žadėjo ypatingai Baliu pasirūpinti. Deja, ir tai, kaip ir kitos mano pastangos – pasiekt Himmlerį, net patį Hitlerį – nepavyko. Rašydavau Baliui pridengta forma apie mano žygius, palaikiau jo viltį, bet kartu ir nusivylimas sekė nusivylimą…

Kitoje laiško pusėje yra nupieštas bloknoto lapelis, kokį Balys norėjo gauti atgavęs kiek jėgų ir pradėjęs lagery rašyti. V. S.

Stutthof
1944.V.1

Vanduk, varguolėle mano miela! Vakar vėl joks laiškas iš Tavęs neatėjo. Paskutinis laiškas buvo rašytas IV.14, kuriame pranešei, kad Dalia sirgo. Sunkia širdimi gyvensiu šią savaitę laukdamas Tavo laiško šeštadienį. Tikiuosi, kad ji jau pasveiko? Man labai liūdna, kad šiais rūsčiais laikais aš turiu toli nuo jūsų tūnėti! Pereitą savaitę atėjo: 1) Tavo siuntinys iš Būgių, 2) pakelis iš Bertašiaus iš Šiaulių (saldumynai), 3) pakelis iš Rasos [Veros? – V. S.] Eimaitytės iš Kauno (viskas tvarkoj), 4) Tavo nenumeruotas paketas (gal tai trūkstamas 25?) – visai suplyšęs, – iš turinio liko tik truputis taboko ir Dalios darbelis. Aš gerai žinau, kad vaikų darželio pedagogika nėra Daliai tinkamas darbas ir kad ji ten nuobodžiauja. Betgi karo metu reikia turėti kokią nors specialybę, ir šitas darbas yra geresnis už kokį kitą. Karas amžinai nesitęs. Todėl mano patarimas būtų: laikinai jokios specialybės studijoms nesirinkti, geriausia tuo tarpu palikti prie seno: 1) jei įmanoma, dirbti muzikos mokykloj, 2) mokytis svetimų kalbų, 3) skaityti geras knygas. Šitie dalykai prie visų specialybių bus visad naudingi ir užims laiką. Tai yra daug. Bendras išsilavinimas labai svarbus. Gera yra lankyti teatrą, bet tegu tai nepagadina Dalios skonio. Teatro mokslui šiuo laiku nėra jokios geros, Daliai tinkamos mokyklos. Tam ji turės dar laiko. Jeigu universitetas bus vėl atidarytas, kaip tai esu girdėjęs, ten irgi nebus gerų mokslo jėgų toje srityje. Mokykla prie teatro Daliai netinka! Juk aš nesėdėsiu uždarytas amžinai, – vėliau čia aš galėsiu Daliai padėti. Jeigu ji tuojau įstos į universitetą ir nenorės lankyti literatūros skyriaus, tai miškininkystė nebūtų blogai. Tai, žinoma, turi ir neigiamų pusių, bet čia yra ir daug gero. Ką Dalia galvoja apie geografiją? Vis dėlto aš manau, kad šiuo tarpu Dalia neturėtų dar šio klausimo spręsti – dabar geriausia, kad ji užsiimtų muzika ir bendru lavinimusi. Visų pirma turi susiformuoti vertingas žmogus⁸. Visa kita kartu apsvarstysime ir nutarsime. Aš esu Daliai dėkingas už dėmesį, bet ji neturi daryti eksperimentų. Apie mūsų likimo pasikeitimą ateina iš tėvynės įvairios raminančios žinios, bet iki šiol niekas nepasikeitė. Taip sunku bet kokiems žodžiams tikėti! Aš labai bijau, kad karo įvykiai gali atnešti nelauktų netikėtumų – aš žinau Tavo rūpesčius ir pats ne mažiau dėl jų rūpinuosi. Žmonės mums tiek blogo padarė! Ar to jau užteks – nežinau. Aš tikiu į laiko logiką. Todėl esu dar įsitikinęs, kad pavasarį pas Jus sugrįšiu. Pavasaris pas mus labai šaltas ir be paguodos. Berželių atžalos dar nerodo gyvybės, tik pelkių žolė kiek gyvesnė. Aš vis galvoju ir galvoju, visa savo esybe veržiuosi int Jus. Už vėversio giesmę, už pirmąją pavasario gėlytę, už svaiginantį mūsų miško skundą norėčiau gerą gyvenimo dalį atiduoti! Nieko nepadarysi! Man atrodo, kad mano širdis pasidarė sunkesnė nuo susikaupusio joje ilgesio ir liūdesio. Vis dėlto, Vanduk, aš išlaikysiu – dėl manęs gali būti rami. Mano vienintelis skausmas – kad aš negaliu Tau padėti – Tu žinai, Vanduk, kad tai – ne mano kaltė. [viena eilutė, matyt, cenzoriaus išbraukta]⁹. Bet juk aš dar pas jus grįšiu, tikrai!

Apkabink mūsų Daliuką, padėkok Tėvui, Bertašiui ir Eimaitytei – pasveikink gretimo namo kaimynus ir visus, kurie manęs dar nepamiršo. Vanduk, Vanduk, mano geroji! Neturiu žodžių mano jausmams išreikšti. Ar tu girdi mane, Vanduk!

Tavo Bal

Stutthof
1944.V.7

Vandukai, svajonėle mylima! Šiandie neatėjo iš Tavęs laiškas. Ir pereitą sekmadienį nebuvo! Tavo paskutinis laiškas buvo rašytas IV.14 iš Būgių, tu jame rašai, kad Dalia serga. Nuo tos dienos neturiu iš Tavęs žinios. Kas su Dalia? Kur ji? Iš siuntinių (jie atėjo tvarkoje, Nr. 29 ir 30) sprendžiu, kad Tu esi jau Vilniuje. Siuntiniai ateina, bet laiškų nėra. Aš žinau, kad per tą laiką Tu esi parašiusi keletą laiškų. Ką gi, esu kalinys, ką aš galiu reikalauti! Mano dvasios stovis ir mano jausmai, su kuriais aš gyvensiu ateinančią savaitę, yra savaime suprantami, – tu gi žinai, kaip yra su manim. Chorvedžio taboka buvo man didelė ir labai maloni staigmena. Padėkok jam širdingai. Taip pat parama iš mano mokslo kolegų mane labai pradžiugino. Materialinė pagalba yra labai svarbi, bet ne mažiau svarbi ir moralinė parama. Aš tada jaučiuosi ne toks vienišas, ne toks užmirštas, apleistas. Aš matau Tave, aš žinau visus Tavo vargus, o nieko Tau negaliu padėti – šitą mano bejėgiškumo suvokimą išgyvenu taip skaudžiai, kad iki beprotybės esu nelaimingas. Dargi istorijos teisingumas, į kurį vis tvirtai tikiu, nedaug mane paguodžia. Šiandie jau gegužės 7 d. 1944 m. – aš vis sėdžiu lagery uždarytas. Dar vienas pavasaris praeina! Taip man atrodo iš visų istorinių aplinkybių, kad ateinančių dviejų savaičių bėgyje turėčiau būti išleistas. Jeigu gegužės mėnesį nebūsiu laisvas, tai jau reikėtų visų vilčių atsisakyti, mažiausia iki karo pabaigos. Šiuo atveju judvi su Dalia turėtumėte taip savo gyvenimą organizuoti, kad galėtumėte be manęs verstis. Šiuo atveju aš būsiu ilgesniam laikui iš gyvenimo išbrauktas. Geriau būti pasiruošusiems liūdniems dalykams, negu su nuolatine netikra viltimi vis nervus nuodyti. Yra reikalingos aukos, tam aš esu parinktas – prieš tai nieko nepadarysi! Mano nelaimė, kad aš vis dar negaliu protiniai dirbti, mano liūdesį į poetinę kūrybą išlieti. Aš žinau, ką daro mano draugai poetai gyvųjų pasauly, o aš jau 14 mėnesių esu anapus gyvenimo. Apie Daliuką aš Tau esu rašęs pereitame laiške. Dabar kartoju: pradžioje geriausia būtų, kad ji nesirinktų jokios specialybės – dabar ji turėtų tenkintis muzikos mokykla, svetimomis kalbomis ir bendru lavinimusi. Apie tai aš labai dažnai galvoju, labai dažnai matau Judvi sapne. Kartais atrodo man, kad esu Jus matęs tik prieš pusvalandį, aš girdžiu dar Jūsų balsus… Yra tylu nakties glūdumoje… Girdėti tik tolimos jūros ūžimas… Man rodosi, kad matau Jūsų akių spindėjimą… Ieškau Jūsų, klausaus, kur jūsų balsų garsai nuskambėjo… Valandomis klausausi jūros dainų apie gyvąjį pasaulį, jo svaiginančią laisvę! Tik nesigailiu, kad neturiu širdy nei lašelio vergo kraujo. Juk tai yra nuostabus jausmas – laisvės pajautimas!

Nesiųsk man jokių saldainių (ir cukraus mažiau) – jūs pačios su Dalia tai turite naudoti, man to nereikia. Sūris buvo puikus. Duona (net ir vilniškė) labai skani. Nesirūpink manim taip daug. Dabar aš jau išsiversiu. Jeigu dar gali gauti tavo kavos mišinio ar arbatos – būtų gera turėti. Šiaip viskas labai gerai, ką Tu siunti. Toks yra gyvenimas, Vanduk! Mudu turėsime daug atsiminimų. Po kelerių metų visa tai atrodys kaip liūdna pasaka.

Bučiuok mūsų Daliuką, sveikink mūsų pažįstamus ir visus gerus išdidžius žmones! Vanduk, kaip aš Tau esu dėkingas! Apie mano jausmus nerašysiu. Tiktai – būk stipri, būk tvirta, būk išdidi, būk palaiminta!

Miela, miela Vanduk!

Tavo Bal

Stutthof
1944.V.13

Vanduk, mylima, varguolėle mano! Pagaliau atėjo 2 Tavo laiškai (iš IV.24 ir IV. 30). Aš jaučiau, kad pas Tave kažkas bloga atsitiko – per tas ligos savaites aš begaliniai liūdėjau. Kas buvo su Tavim V.4–11? Šitomis dienomis velniai staugė mano sieloj. Mačiau Tave raudonoje bluzelėje – todėl Tau rašiau. Girdėjau Daliuko sielą. Taip, Vanduk, kaip begaliniai buvome naivūs, kai laukėm, kad jau mūsų likimas pasikeis! Daugelis mūsų emigrantų, kurie kovojo prieš bolševizmą, juk nebegali grįžti namo. Kalinys yra tam tikras kapitalas: karo metu reikia taupyti! Dabar visai nusiraminau, ypatingai gerai į mane paveikė J. Steponaičio straipsnis IV. 30 d. Viskas pilnai aišku. Prašau tavęs, nedaryk daugiau jokių žygių mano likimui pakeisti – nėra jokios prasmės. Jeigu aš būsiu tikras, kad Jūs visi esate sveiki ir galite gyventi, aš rasiu savyje jėgų. Pereitais metais, kada man ypatingai buvo sunku, aš labai daug juokiausi. Šita nuotaika vėl pas mane grįžta. Tebūnie palaiminta romantiškoji ironija! Kai su Tavim kas yra blogai – aš tą visad jaučiu ir esu labai nuliūdęs. Ką gi! Iš mano bibliotekos būtų gera padėt į tikrą vietą: 1) teatro istoriją, 2) rusų literatūros istoriją – visomis kalbomis. Kitos knygos gali pačios savo likimu pasirūpinti. Taip pat mano rankraščių ir rašomosios mašinėlės nenorėčiau nustoti.

Pereitą savaitę atėjo Tavo siuntiniai Nr. 32, 33, 34, taip pat iš Rapolo iš Berlyno, iš Marytės iš Kauno. Padėkok jiems. Dėkui Tau labai! Jeigu Tau sunku gauti tabokos, kavos ir arbatos – nesirūpink – be šitų daiktų aš juk nenumirsiu, nors labai gerai juos turėti. Kartais bijau, kad gali ateiti momentas, kada Tu daugiau negalėsi man padėti. Betgi dėl to nesibaiminu. Vanduk, aš paklausysiu Tavo patarimo, mažiau galvosiu, pabandysiu ką nors poetiškai kurti, visas moralines kliūtis nugalėti. Taip, aš esu gavęs „Kūrybą“ ir Jurgio pastatymo recenziją. Nuoširdžiai sveikinu gabųjį Jurgį, – aš visuomet jį vertinau, ir jis manęs neapvylė. Iš kvailos recenzijos supratau, kad Jurgis surado tikrą meno kelią (apie tai daugiau parašysiu sekančiame laiške), žinau net, kas jam pavyko ir kur jis pastatė sau per sunkų uždavinį. Taip pat pasveikink mano vardu visą grupę, – pasakyk jiems, kad neužilgo aš juos – jau suaugusius – prašysiu padaryti man garbės – su manim kartu dirbti meno darbą! Ar Žygimantas yra Jonny? Jis puikus. Straipsnis protingas ir skoningas. Aš jaučiu, kad Dalia pasidarė dvasinė šito teatro bendradarbė – tai gerai. Šitos idėjos teisingos. Tik kas reikia padaryti, kad Dalia fiziškai sustiprėtų? Tai man labai didelis rūpestis, nors aš ir nieko negaliu padėti. Pasakyk jai, kad aš ją gerai ir giliai suprantu, – aš irgi esu buvęs jaunas ir dar jaunystės neatsisakysiu nepaisant mano žilų plaukų ir lagerio gyvenimo. Po velnių! Mes dar abu su Dalia kartu dainuosime dainas apie jaunystę ir pavasarį! Ji išgyvena jaunystę tokiais sunkiais laikais, taip sakant, žiemą, užtat pavasario pabudimas bus dar linksmesnis! Labai liūdna, kad tėvas apsirgo, bet aš tikiu, kad jis pasveiks ir kad mes dar ilgas, ilgas dienas kalbėsime apie praeities įvykius. Kaip aš galėčiau išreikšti dėkingumą Živilės tėvams? Aš taip esu jiems dėkingas, kad jie Tau tokie geri. Aš tikiuosi, kad dar turėsiu progos realiau jiems mano dėkingumą išreikšti. Nelaimė yra menkniekis, jeigu yra tokių gerų žmonių. Tai tik parodo, kokia aukšta, kokia kilni yra mūsų tautos kultūra. Esu laimingas turėdamas tokius gerus draugus ir didžiuojuos tuo. Žinot ką? Aš grįšiu pas Jus greičiau, negu aukštoji išmintis mano! Būkite dėl to tikri! Tik judvi turite būti sveikos! Saugokitės nuo praeinančių baktereologinių blogybių!

Mano mielos, mielos, mylimos mano!

Jūsų Bal

Pastabos: Čia B. S. kalba apie Vilniaus Vaidilos teatrą. Jurgis – Blekaitis, jo mokinys, vienintelis jo studenta, baigęs universitetą su pagrindine teatrologijos specialybe. Žygimantas – Jonny – tai Vytautas Jonynas, profesoriaus Igno Jonyno sūnus, irgi buvęs B. S. mokinys, teatro seminaro dalyvis. Živilė – Vytauto ir Anelės Mykolaičių duktė, Dalios draugė. Vytautas Mykolaitis buvo man didelė parama būdamas Birutės gimnazijos Tėvų komiteto pirmininku, abudu su žmona mums daug nelaimėj padėjo, slapstė V. Krėvę, kaip tik 1944 m. pavasarį, kada naciai jau jo ieškojo. V. S.

Stutthof
1944.V.21

Vanduk, mano mielas, geras Vanduk! Pagaliau gavau Tavo laišką, kuriame rašai, kad Tėvas ir Dalia jau pasveiko – aš tuo taip džiaugiuosi! Vanduk, aš žinau visus Tavo išgyvenimus ir rūpesčius šiuo laiku gan gerai. Stebėtinu būdu, tomis dienomis, kada Tau sunku, aš esu visuomet labai liūdnas, – aš dalyvauju visuose Tavo pergyvenimuose. Visi mano rūpesčiai koncentruojasi apie Jus. Gal geriau būtų, jeigu vasarą abi nuvažiuotumėte pas Tėvą. Aš jau nebesigailiu, kad esu lagery – nėr to blogo, kas į gerą neišeitų. Čia aš tikrai turiu ramesnį gyvenimą, negu Jūs tenai. Dėl manęs gali būti rami. Aš jau esu senas kalinys, prityrusi lapė – man niekas neatsitiks. Aš vis dirbu senoje vietoje – mano bendradarbiai yra protingi žmonės, mano viršininkai supranta mano padėtį, yra humaniški ir geri. Aš vėl turiu su savim (oficialiai) man brangiausią daiktą (1921.XII.31)¹⁰ – aš esu laimingas! Už tai esu labai dėkingas lagerio administracijai – tik man tai padaryta! Aš jau turiu leidimą įsigyti naujus akinius (senieji jau per silpni) – gal tuo reikalu nuvažiuosiu į Danzigą. Su naujais akiniais man nebeskaudės galva ir akys – aš vėl galėsiu kūrybinį darbą dirbti. Dabar man pataisė dantis. Tokiu būdu man nieko netrūksta. Tavo siuntinys Nr. 35 atėjo tvarkoje – tokius gerus daiktus man atsiuntei! Windjacke man gerai tarnauja. Žaliąją maisto medžiagą galima man siųsti – tai visad gerai (pupas ir kt.). Atsiųsk man dar 10 skutimosi peiliukų. Su pavasariu mano sveikata pagerėjo. Tik mintis, kad tau labai sunku, mane nepaprastai slegia. Šiaipgi esu stiprus, tvirtas ir išdidus. Reikia manyti, kad iki karo pabaigos nebūsiu iš lagerio išleistas – faktai kalba už tai. Bet dėl to aš jau nebeliūdžiu. Karas nesitęs amžinai, ir aš esu įsitikinęs, kad grįšiu pas Jus gerokai prieš karo pabaigą. Aš esu laimingas, aš didžiuojuos tuo, kad turiu Jus su Dalia – aš didžiuojuos dėl daugelio dalykų! Taip, Vanduk, nėra jokių jėgų, kurios galėtų mus perskirti. Į ateitį žiūriu su tokiu šviesiu optimizmu, kokio dar niekad anksčiau neturėjau. „Didieji įvykiai meta savo šešėlį į priekį“, – aš jau matau, kaip tie šešėliai juda, – mūsų blogybės atneš gausius Gėrio žiedus! Būk tik stipri ir išdidi, nuramink visus mūsų draugus dėl manęs ir dėl mano likimo – aš tikrai sugrįšiu – ir būsiu išdidus!

Daliūkšti mano mielas! Aš labai džiaugiuosi tuo, ką Vandukas man apie Tave rašo. Gerai, kad priėmei mano patarimą. Turėtum įsigyti skonį geroms knygoms. Deja, dabar nežinau, kuriomis kalbomis galėtum geras knygas skaityti. Būtų gerai, kad Tu pasiskaitytum kokią įžangą į filosofiją (pav., Fr. Paulseno), paskui gal Georgo Brandes „Pagrindinės XIX a. literatūros srovės“. Būtinai pasiskaityk Romain Rollando „Tolstojaus gyvenimas“ ir „Bethoveno gyvenimas“ (vertimą į vokiečių kalbą rasi mano bibliotekoje). Paskui Karl Vossler „Kalba kaip kūryba“ (taip pat mano bibliotekoj, tik tikslią antraštę pamiršau). Pasiskaityk ir „Skaitymuose“ mano straipsnį „Naujas lapas idealizmo istorijoje“¹¹. Apie idealizmą teatre ir Romantiką Tau ir tavo jaunam draugui režisieriui pasistengsiu parašyti specialų laišką – gal bus man tai leista. Pasakyk režisieriui, kad jis būtinai turi kur nors surasti Tirso de Mollinos „Don Gil de las calzas verdes“¹². Jeigu jis panorėtų tai statyti, aš jam tai išversiu – čia, lagery! Tik jis turėtų man atsiųsti vertimą rusų ar vokiečių kalba. Pirmiausia jis turėtų išstudijuoti Aristofano „Lizistratą“ – vokiečių kalboje pritaikytą vertimą taip pat turiu – tai tinka mūsų scenai! Daliūkšti, Tu esi jaunesnė, šiais laikais nesiskirk su Mama, jeigu Jūs viena kitai padėsit, visi sunkumai bus nugalėti. Daliuk, tik nenustok drąsos, – visad turėk aukštai pakeltą galvą ir per visus vėjus juokis! Aš žinau, kaip judvi mane mylit, – Jūs žinot, kaip giliai mano sieloj Jūs esat. Tu esi jaunesnė, bet Tu turi tokią pat dvasią, kaip aš, senis! Bet aš tikiuosi nedaug nuo Tavęs atsilikti.

Vandukai mano, Daliūkšti mielas! Būkit palaimintos! Būkit stiprios ir išdidžios! Būkit palaimintos!

Jūsų Bal

Prierašas laiško šone: Ačiū už gėles!

Stutthof
1944.V. 28¹³

Vanduk, mylima! Vakar gavau Tavo laišką iš V.12, jis rašytas prieš įvykius pas Jus. Vanduk, aš viską žinau. Žinau Tavo rūpesčius ir pergyvenimus – aš turiu gerą nujautimą. Šių metų rūpesčiai platesni negu pernykščių metų, bet jie yra labiau paviršutiniški ir greičiau pagydomi. Nėra blogo, kas neišeitų į gera, – tai reikia atsiminti šiomis dienomis. Dėl to esu visiškai tikras. Tik nenustoti šalto kraujo ir drąsos. Laikas eina greičiau, negu mes galvojam ir jaučiam. Aš būsiu pas Jus greičiau, negu laukiama. Tu mane teisingai sapnavai, dabar aš nebesu liesas. Aš taip atrodau kaip tik tomis dienomis, kada Tau sunku (Dalios liga ir kt.). Fatališku būdu aš visad jaučiu padėtį – ir tada nerandu išeities. iaip esu geresnės nuotaikos ir giliai ironiškas, – ne tų žmonių požiūriu, kurie mane supa, bet dėl plačiojo pasaulio. Su žmonėmis gerai sugyvenu. Neturiu čia artimų draugų, bet ir neturiu priešų. Aš niekuomet nepradedu barnių (lygiai kaip ir Tu), nesiginčiju ir nevartoju piktų žodžių. Esu sveikas. Pereitą savaitę buvau Danzige naujiems akiniams užsisakyti. Gydytojai Akademinėje klinikoje mane labai rūpestingai apžiūrėjo, prirašė naujus akinius ir liepė po 8 dienų dar kartą atvažiuoti. Jie negalėjo nustatyti, ar akių skausmai yra dėl silpnų akių, ar yra kokia liga. Jie sakė, kad aš nesibaiminčiau, nieko rimto nėra, bet jie nori man sąžiningai padėti. Visa tai teisybė. Gydytojai buvo man labai geri ir rūpestingi, tyrinėjo apie valandą. Buvo malonu keliauti į Danzigą. Aš mačiau pavasarį, darželių gėles, paukščių giesmę… Taip, kaip tik šiandie yra pirmoji Sekminių diena. Ar Tu atsimeni, Vanduk, mūsų jaunystės Sekmines? Na, taip, mes dar turėsime geresnių…

Siuntinius Nr. 36 ir 37 jau turiu – jie tokie turiningi, taip rūpestingai, su tokia meile paruošti! Taip – kur aš turiu Tau sekantį laišką adresuoti? Dar į Vilnių, ar Tu jau būsi pas Tėvą? Nebijok ateities – aš dėl jos džiaugiuosi. Danzigo laikraščiai daug rašo apie ateinančius didelius įvykius šiais metais – gal jie teisingi. Tik nebūk liūdna, Vanduk, dėl manęs nebijok.

Daliūkšti mielas! Tu esi jaunesnė, gali geriau viską pakelti. Padėk Mamai sunkiomis valandomis, atnešk jaunatvės, gaivumo dvasią – atnešk žmonijos pavasario paguodą! Vakar turėjai egzaminus muzikos mokykloje – žinoma, jie gerai pasisekė – sveikinu Tave ir džiaugiuosi kartu su Tavim. Esu toli nuo Tavęs, bet matau ir jaučiu Tave. Man atrodo, kad dar vakar buvau su Jumis. Ar ne taip? Man atrodo! Kartu su šiuo laišku siunčiu Tau kiek minčių apie Romantiką teatre, tik nežinau, ar tu tai gausi. Vanduk, Daliūkšti, mano gerosios dvasios! Nuo pirmojo gegužės gana pasikeičiau. Jeigu pas Jus viskas bus gerai, iki karo pabaigos laikysiu galvą aukštai pakeltą. Juo sunkesni laikai, juo daugiau drąsos ir gyvybės tvirtumo jaučiu savyje. Gal tikrai geriau, kad iki šiol nesu iš lagerio išėjęs. Tai nuomonei yra pagrindo. Blogai, kad aš Jums negaliu padėti, dargi Jūs turite manim rūpintis… o šiaip… taip, šiaip pasauly yra ne tik tragedijų, bet ir pilna komedijų. Kaip sakė Napoleonas: nuo didybės iki juokingumo – tik vienas žingsnis.

Sveikinu Tave, padėkok mūsų gyventojams, mano kolegoms, mūsų kaimynams, taip pat geri linkėjimai panelei Marijai, – na, taip, ir teatro žmonėm. Aš manau, kad Jums geriau iki rudens pasilikti pas tėvą. Tėvui reikalingos Jūsų jėgos ir gyvenimas tenai bus ramesnis. Aš taip pat svajoju apie gyvenimą kaime. Vanduk! Daliūkšti! Aš esu Jums begaliniai dėkingas už Jūsų gerumą, – ir didžiuojuos Jumis! Jūs žinot, kaip giliai esate mano sieloj! Tegyvuoja pavasaris, tegyvuoja aušra, tegyvuoja gyvenimas – drąsus, pilnas juoko, laisvas, laisvas gyvenimas!

Jūsų [šis žodis parašytas lietuviškai] Bal

Stutthof
1944.VI.4¹⁴

Vanduk, vargšele mano! Šiandie atėjo Tavo laiškas iš V. 19. Aš maniau, kad jis bus liūdnesnis. Dėkui Dievui, kad Tu esi tokia stipri ir drąsi! Aš žinau visus Tavo rūpesčius ir išgyvenimus. Net apie Tavo posėdį Kaune (gimnazijų direktorių) jau skaičiau laikraščiuose. Sena patarlė sako: „Velnias nėra toks baisus, kaip jis piešiamas.“ Gavau iš prof. Vladim. (iš Bonn prie Reino) – vaikų šachmatų žaidimą. Iš jo iš viso esu gavęs 3 siuntinius – padėkok jam. Aš negaliu jam rašyti (šiuo atveju mano laiškas Tau turėtų iškristi, o to aš nenoriu). Jeigu jis gali, teatsiunčia geriau siuntinius su tokiu turiniu, kaip Velykoms, man nereikia nei žaisliukų, nei knygų. Laiškus jis turi rašyti vokiškai, – juk aš esu kalinys, visi mano laiškai eina per cenzūrą – tai savaime suprantama. Taip pat esu gavęs laišką iš mano seno draugo Pad. Kasmatės¹⁵. Jam gerai sekasi. Tame mieste, kur jis dabar gyvena, jis matė visą daugybę mokinių iš dėdės Povilo gimnazijos Staropolėje¹⁶, jie jau priimti į karo tarnybą; jie dabar apmokomi vietoje ir po 6–8 savaičių bus pristatyti prie darbo; jie jaučiasi gerai ir yra geroje nuotaikoje. Apie dėdę Povilą Kasmatė gali pranešti, kad jo liga nebuvo tokia pavojinga, kaip atrodė jam susirgus. Gal jam nereikės ieškotis sanatorijos geresniame klimate. Tik mano pusbrolis Onė¹⁷ labai sunkiai serga: jo nervai gerokai sugriuvę, bendrai nusilpęs – labai maža vilties, kad pagytų. Dėl manęs gali būti visai rami: vasarą mano sveikata daug geresnė, nervai sustiprėjo. Aš dabar jaučiuosi visai taip pat, kaip karo pradžioje, kai aš rašiau „Sapiegą“. Pereitą savaitę buvau prie Baltijos jūros maudytis, kai bus šilta, eisime dažniau. Ateinantį antradienį vėl važiuosiu į Dancigą dėl akių. Čia, lagery, labai mažai jaučiame karą. Kažkur, girdime, yra kautynių, bombardavimų, bet čia viskas ramu. Tarp senų lagerio gyventojų turiu gan daug pažįstamų, kurie už jokią kainą nenori būti iš lagerio išleisti iki karo pabaigos. Atrodo, kad jie teisūs. Lagerio vadovybė man yra humaniška ir atsižvelgianti, aš neturiu jokių sunkumų, ji daro ką gali. Aš manau, kad manęs jau ilgai lagery nebelaikys. Čia nėra jokio darbo, kad galima būtų panaudoti mano žinias ir gabumus (mano dabartiniam lengvam darbui nereikia jokių žinių). Aš niekam nieko blogo nepadariau, aš nebuvau ir niekam nesu pavojingas. Tačiau Tėvynėje galėčiau dirbti labai svarbų darbą karo metu. Mano tolimesnis laikymas lagery absoliutiškai neturi prasmės. Jeigu reikia, aš galiu sėdėti, bet nemanau, kad tai būtų ilgai. Pagaliau gi padaryta klaida bus suprasta. Dabar esu labai, labai optimistiškai nusiteikęs. Mano vienintelis rūpestis – Tavo ir Dalios likimas. Betgi, aš manau, Jūs kaip nors išsiversite – aš Tave sapnuoju tokiame puikiame pavasario žydėjime, kad per ištisas dienas esu pakeltoje nuotaikoje dėl tų sapnų. Deja, Vanduk, šiuo metu praktiškai nieko Tau negaliu padėti. Tik nusimesk nuo savo pečių vieną rūpestį – rūpestį dėl manęs. Man nieko blogo neatsitiks – aš grįšiu pas Tave su nauja tvirta dvasia, užgrūdintas, daug patyręs, – aš geriau kalsiu likimą.

Daliukui čia pat pridedu keletą minčių apie Teatrą. Parašyk, ar tai jai įdomu? Atrodo, kad aš esu gavęs visus Tavo laiškus, tik su dideliu pavėlavimu.

Pereitą savaitę atėjo iš Tavęs siuntinėlis, dar siuntinėlis iš Marytės. Šiąnakt aš vėl Tave sapnavau – taip, kaip buvo 1921.XII.31! Ačiū, Vanduk! Aš stiprinu visas savo jėgas, kad Tavo dvasią palaikyčiau, – turėjai mane jausti! Vanduk, mano mylima, mano miela! [pabaiga – lietuviškai]

Bal

Stutthof
1944.VI.18

Vanduk, mano mylima, miela! Aš esu gavęs Tavo laišką iš Kauno (gaila, be datos). Mano laiškas Tau, rašytas VI.17, grįžo atgal – buvo per ilgas! Visi paketai, įskaitant ir Nr. 46, atėjo tvarkoje, tik Nr. 42-me butelis su medum buvo sudužęs ir medinė dėžutė nukentėjusi, trūksta to, kas buvo įdėta į kojines, o gal dar kito ko, betgi pagrindinis turinys pasiliko. Siuntiniai tikrai turiningi! Mintis Daliai pridėjau taip pat prie laiško, rašyto V. 28, – ar tu to nesi gavusi? Tai buvo geriausia. Aš esu parašęs dar du straipsniu Daliai – abejoju, ar galėsiu juos išsiųsti. Karaliaučiuje, nuo I. Kanto laikų niekas daug nesidomi meno filosofija. Buvau dar kartą Dancige, gavau naujus akinius (po 4 savaičių vėl važiuosiu į Dancigą) – dabar jaučiuosi daug geriau. Vėl galiu dirbti. Raštinėje sėdžiu tik iki pietų, likusį laiką turiu sau. Tačiau kūrybiniam, literatūros darbui per daug aplinkui žmonių, sunku labai dvasią sukoncentruoti, susikaupti. Nuo gegužės 1-os mano melancholija praėjo, bet ir dabar kartais labai slegia ilgesys ir tėvynės pasiilgimas. Užeina tokia depresija, kad nuo jos galiu gelbėtis tik poetinėje kūryboje. Ar negalėtum man atsiųsti mano „Čičinsko“ libretto? Aš norėčiau iš jo padaryti spalvingą (schimmerndes Schauspielstück) pjesę – kitos rūšies temas čia sunku kurti (traktuoti). Norėčiau taip pat pakartoti prancūzų kalbą – gal galėtum man atsiųsti kokias knygas prancūzų kalba (pvz., Maupassant, Balsac, Gide…). Žodyno man nereikia. Ar tikrai Kasmatė dirba savo srity? – jis man apie tai nerašė.

Pereitą savaitę atėjo siuntinukas iš Marytės (ar Dalia jį adresavo?) pilnoj tvarkoj – aš tai panaudosiu VI.23 per Tavo vardines, kurioms aš jau ruošiuosi. Šiaip kiekvieną vakarą klausausi radijo 10 val. ir 10:30 užmiegu su žodžiais „Labanakt, mano mielas Vanduk, labanaktis!“¹⁸ Apie 4:30 vėl pabundu su žodžiais: „Labas rytas, Vanduk mano mielas! Labas rytas!“¹⁹ Tai pas mane kaip malda. Taip, Vanduk, ką Tu darei VI.14–15 ir 15–16 (maždaug 1–2 valandą), ką galvojai? Tuo laiku mačiau Tave kaip gyvą, – Tu man pasakojai apie Tavo ilgesį, buvo tiek gėlių, taip lengva širdy… Po to ištisas dienas buvau lyg sielos šilima pasigėręs! Nepaisant beprotiško ilgesio esu dabar taip optimistiškai nusiteikęs, kaip niekad seniau. Pasveikink Tėvą ir pasakyk jam, kad jis nenustotų savo tvirtumo ir humoro, kaip ir aš nenustoju. Mes dar ilgus ilgus vakarus svarstysime mūsų filosofiškas problemas. Šiaip istorija jau susirado teisingąjį kelią, – ji meta jau savo šešėlį į daugelį šimtmečių pirmyn. Taip, dėl dėdės Juozapo²⁰ ir jo kiaulysčių Tu neturi rūpintis: jis gi – ligonis ir bankrotas, be kaimynų pagalbos jis negali daugiau ūkininkauti. Kas tokiam niekšui padės? Be to, jo piktasis testamentas niekad nebus teisiškai pripažintas. Jo neapykanta broliavaikiui yra daugiau pikta negu pavojinga.

Taip, Vanduk, Tu mane gerai aprūpinai. Maisto turiu ilgesniam laikui. „Marmelado“ popierinėse dėžutėse neapsimoka siųsti, pakely jis nustoja daug sunkos. Žaliems kiaušiniams taip pat nesiseka, prie geriausio įpakavimo dauguma jų sudūžta. Geriausias kiaušinių panaudojimas yra makaronai. Jei tai galima, būtų gerai gauti produktų su baltymais (pav., pieno produktų). Žaliava taip pat gerai. Taip pat duona. Ir rūkalų aš dar daug turiu, bet bijau nežinomoje ateity pasilikti be atsargos. Pasakyk mūsų brangiam Daliukui, kad man labai liūdna, esu labai nelaimingas, kad negaliu jai nusiųsti savo meno filosofijos minčių, tarp kita ko, aš norėjau jai beveik visą įvadą į estetiką paruošti. Bet ką gi – esu ne savo noru svečias svetimame krašte – nieko nepadarysi! Vanduk, aš manau, tau reikia daugiau pinigų. Todėl galėtum duoti spaudai mano veikalus: „Giesmę apie Gediminą“, antrąją laidą, „Apsiautalą“, vertimą (su mano straipsniu apie tai). Abu veikalu gali paskelbti. Gali atiduoti „Sakalui“ arba valstybinei leidyklai (Daunoro leidykla labai nepageidaujama). Padaryk sutartį. Aš manau, man bus leista skaityti korektūros lapus. Blogiausiu atveju tie veikalai galėtų būti išspausdinti ir be mano korektūrų. Ar nebūtų geriau mano biblioteką perkelti pas mano brolį į Kauną (į rūsį, Žaliajame Kalne)? Taip, Vanduk, padėkok širdingai Živilės tėvams, mūsų gyventojui. Geriausi linkėjimai Tėvui. Pabučiuok širdingai Daliuką, pasakyk jai, kad aš ją labai, labai myliu. VI.23 apie 9 valandą vakaro aš labai stipriai apie Tave galvosiu – gal Tu mane girdėsi! Tu žinai, ką aš Tau linkėsiu Tą dieną!

Mano miela, mano mylimas, numylėtas Vanduk! [lietuviškai]

Bal

(Tęsinys kitame numeryje)

1 Profesorius Vladimiras Šilkarskis – V. S.
2 Povilas Plechavičius – tuo laiku jis formavo lietuvių dalinį – V. S.
3 Prof. Vladimiras Šilkarskis – V. S.
4 Prof. Vaclovas Biržiška – dėl jo žmonos intrigų kurį laiką jis buvo nuo mūsų nutolęs – V. S.
5 Jurgis Gerulis – tikėjosi būti Lietuvos Gestapo viršininku ir padėt Baliui išeiti iš lagerio – V. S.
6 Jonas – Puzinas – V. S.
7 Antrojo namo kaimynai – Mykolaitis-Putinas ir Vytautas Mykolaitis – V. S.
8 Laiško originale šis sakinys nepabrauktas.
9 Eilutė užtepta mėlynu rašalu.
10 Vedybinis žiedas. Po B. S. mirties buvusi šeimininkė tą žiedą išlaikė ir aš jį atgavau maždaug po 15 metų – V. S.
11 Tiksliai antraštės lietuvių kalboje neatsimenu – V. S.
12 Vokiškai „Don Hil von grunen Hosen“ – nežinau, kaip išversti į lietuvių kalbą – Lietuvių Enciklopedija paduoda antraštę ispanų kalboje, kurią aš ir paduodu – V. S.
13 Šio laiško priedas – Daliukui (Für Daliukas) skirtos „mintys“ „Teatro romantika“ („Die Romantik des Theater“). Vanda Sruogienė šio straipsnio į lietuvių kalbą neišvertė.
14 Šio laiško priedas – „Mano Dalelei“ (Für Mano Dalelė) skirtos „mintys“ apie teatrą „Tikroviškumas vaidybos mene“ („Die Wahrhaftigkeit in der Schauspielkunst“). Vanda Sruogienė šio straipsnio į lietuvių kalbą neišvertė.
15 Pad. Kasmatė – Balio jaunystės slapyvardis – V. S.
16 Generolo Povilo Plechavičiaus rinktinės vyrus – V. S.
17 Nebežinau, ką B. S. čia turėjo galvoje – greičiausia vokiečius bendrai, jų padėtį kare. Mūsų Būgių tarnaitė Onė labai vokiečių nekentė – V. S.
18 Laiško originaliame tekste ši frazė įrašyta lietuvių kalba.
19 Laiško originaliame tekste ši frazė įrašyta lietuvių kalba.
20 Juozapas Stalinas! Cenzoriai nesuprato… O tuo laiku ir mes Lietuvoje buvom optimistiški, niekas netikėjo, kad anglai su amerikiečiais leis rusams eiti toliau į Vakarus <…> – V. S.

2014 m. Nr. 2

Publikaciją parengė Neringa Markevičienė

Stutthof

1943.X.17

Block XI

Vanduk, Gyvenimėli! [šitie žodžiai originale parašyti lietuviškai]

Vakar, X.16, neatėjo iš Tavęs laiškas. Taip! Pereitą savaitę esu gavęs: 1) pinigus (200 mr.), 2) du paketu su obuoliais, 3) 6 įvairius paketėlius (paskutinis įpakuotas į mėlyną popierių). Tiek daug meilės iš Tavęs, tiek rūpesčių, tiek pasiaukojimo! Aš žinau Tavo minčių eigą. Kaip tik tokias mintis turėjau tuo momentu, kada Tu ruošei siuntinius. Aš Tave ir Dalią aiškiai mačiau, kaip tikrovėje, Jūsų judesius, Jūsų rūpesčius, Jūsų meilę. Kaip tik tuo momentu Jūsų gyvenimas buvo toks be paguodos. Aš nesu vertas tiek daug meilės! Likusi mano gyvenimo dalis bus pašvęsta tik Judviem, Judviejų atminimui! Dabar aš papratau apsieiti su mažiau daiktų. Tu pati turi taip mažai maisto, nesiųsk man taip daug – jūs abi turite būti sočios ir sveikos, tai daug svarbiau. Aš daugiau nebetikiu pažadais ir duotais žodžiais. Žiemai man reikia: 1) kokias nors pirštines (neturiu jokių), 2) storų vilnonių kojinių (tas, kurias man atsiuntei, saugau, nenešioju), 3) tavo kavos mišinio – ją man gydytojai pataria, 4) rašalo auksinei plunksnai, 5) popieriaus – vieną pakelį languoto ir vieną juodraščiams – iš mano spintos – aš noriu dirbti, 6) tepalo nuo egzemos (mano spintoj, vidury, aukštai, už knygų), 7) taboko. Taboka esi mane gerai aprūpinusi. Bet aš turiu padėti mano draugams ir tiems, kurie man padėjo sunkiais laikais. Jeigu daugiau nėra supjaustyto, duok supjaustyti ir atsiųsk man. Tai labai svarbu. Su tais daiktais galiu laukti žiemos ir rerum naturae logikos išsivystymo. Aš stiprinu savo dvasią, kad Jūsų sielas sustiprinti. Kaip aš jaučiuosi, kokios mano mintys? Mano darbovietėje mano viršininkai ir darbo draugai yra labai geri ir protingi žmonės – su jais man gerai. Taip pat mano nelaimės draugai labai man geri – geresni, negu galima buvo laukti. Ką gi, Tu ir Dalia turite būti sveikos ir tvirtos. Aš žinau jūsų susirūpinimą. Aš esu su Jumis kartu. Bučiuoju. Myliu Jus neapsakomai.

Jūsų Balys

Stutthof

1943.X.31

Vanduk, Gyvenimėli! [šitie žodžiai originale parašyti lietuviškai]

Tavo atviruką iš X.19 ir 3 paketus (su duona ir kt.) esu gavęs pereitą savaitę – pilnoj tvarkoj! Ačiū, tūkstantį kartų ačiū! Tik siunta su 2 oficialiais raštais iki šiol nėra atėjusi. Tu gerai padarei, kad leidiniui „Kūryba“ nedavei jokių mano eilių. Kol aš esu Stutthofo kalinys, negaliu būti jokio žurnalo bendradarbiu. Redaktorius, jei jis nori, gali parašyti straipsnį apie mano kūrybą (pav., apie „Sapiegą“) ir ten jis gali cituoti ką tiktai nori, bet nieko daugiau. Tu mane jau taip gerai aprūpinai, kad aš jau galiu ilgai be rūpesčių gyventi. Dabar aš nedaug ką naudoju, bet karo metu gali atsirasti visokie trukdymai susisiekime, yra gera ką nors turėti. Dabar aš esu turtingas. Mane labai džiugina, kad mano draugai ir kolegos manęs nepamiršo. Nuoširdžiai jiems padėkok nuo manęs. Kaip tėvas gyvena? Ar Emilė rimtai serga? Kur tavo gimnazija persikėlė? Aš taip aiškiai jaučiu Tave ir Dalią, kad man atrodo, kad aš dar vakar buvau su Jumis. Dabar aš nežinau, kurioj gatvėj dirbi Tu ir Dalia. Parašyk man tai – aš vėl turėsiu pilną Jūsų vaizdą. Labai esu dėkingas už rašalą ir popierių. Pirštinės pakankamos. Duona ypač skani. Mes čia turime pakankamai visokių vaistų. Tik trūksta mosties prieš mano ekzemą ir Ol. skaidrini, kurias tu man atsiuntei. Prieš peršalimą dar geriau veikia Ol. Trei Devyneri – gal atsiųsti galėtum (geriausiai su šaknimis). Su rūkalais esu turtingiausias žmogus lageryje, bet aš turiu kitiems padėti ir ypač tiems, kurie man anksčiau įvairiu būdu padėjo. Duok supjaustyti mano senąjį taboką – jis geras. Čia tai didelis turtas. Taip pat tavo specialus kavos mišinys yra mano sveikatai ypač naudingas (ji pagydė kojų patynimą). Savo darbovietėje jaučiuosi gerai, mano viršininkai, SS žmonės man yra geri ir malonūs, darbo draugai taip pat geri žmonės. Visi mane supranta. Stutthofe sėdžiu tvirtai, esu pasiryžęs čia karo pabaigos laukti. Tu nežinai, kaip begaliniai daug tu man esi padariusi. Tu išgelbėjai mano sielą, mano dvasios jėgas. Aš įrodysiu darbais ir eilėraščiais, kad aš galiu būti dėkingas.

Bučiuok širdingiausiai Dalią. Sveikink mano mokinius ir padėkok jiems. Bučiuoju Tave, mano geroji, geroji Vanduk!

Tavo Baliukas

Stutthof,

1943.XI.7

Vanduk, miela, mylima! [šitie žodžiai originale parašyti lietuviškai]

3 paveikslus, knygą ir kt. per ponią Blažienę esu gavęs. Tai buvo man didelis džiaugsmas! Bet – Dieve mano, Vanduk, kaip tu liūdnai atrodai! Šiandie atėjo 2 laiškai iš tavęs ir vienas iš brolio Juozo. Tokie ilgi, tokie geri laiškai! Pereitą savaitę atėjo 2 siuntiniai iš tavęs, 1 iš Maciūno ir vienas iš tėvo. Pereita savaitė buvo ypatingai laiminga! Aš nežinau, kaip aš galėčiau Jums mano dėkingumą išreikšti! Megztinis yra puikus! Aš norėjau tau tavo 2 poras pirštinių atgal nusiųsti, bet aš negalėjau to padaryti. Dabar esu pilnai aprūpintas šiltais drabužiais – daugiau man nieko nebereikia. Visi siuntiniai ateina pilnoj tvarkoj. Maistu esu taip pat gerai aprūpintas. Tuos produktus paprastai vartoju per pietus, kadangi mano skonis nesutinka su čionykščio virėjo skoniu. Taip pat ir pinigai vėl atėjo (200 mr.). Oficialūs dokumentai manęs dar nepasiekė – ištirk, kas juos nukniaukė. Žurnalui „Kūryba“ neduok nei vienos eilutės mano kūrybos: kol aš esu Stutthofo kalinys, negaliu būti tokio žurnalo bendradarbiu. Taip pat mano veikalą „Apyaušrio dalia“ norėčiau duoti leidėjui tik tuo atveju, jeigu Jūs visai neturėtumėte pinigų ir kitos išeities neturėtumėte… Kaipo Stutthofo kalinys aš negaliu skaityti korektūrų ir jų taisyti: jeigu aš negaliu savo darbo atlikti, mano menininko sąžinė neleidžia man mano kūrinių skelbti. Aš esu poetas, noriu ir paliksiu poetu iki paskutinės mano gyvenimo valandos, apie jokią politiką nenoriu girdėti. Ol. Trei Devyneri prieš peršalimą atėjo kaip tik laiku: aš jau seniai turiu bronchitą – tas man padėjo. Esančiomis čionai sąlygomis bronchitas mane dažnai lankys – šitų vaistų man reikia. Aš gyvenu Tavo laiškais ir siuntiniais kaip sapne. Esu bejėgis mano jausmus Jums išreikšti, mano gerosios, mano begaliniai mylimos dvasios. Bučiuoju Jus abi.

Jūsų Baliukas

Pastaba: Šio laiško vokas adresuotas į Vilnių, cenzūros atplėštas, be Vilniaus pašto štampo ir datos – Vanda Sruogienė.

Stutthof

1943.XI.28

Vanduk, mylima! Šiandie esu laimingas, gavau 2 tavo laišku (iš XI-12 ir XI-17). Ačiū! Ačiū! Pereitą savaitę atėjo paketai: 2 iš tavęs, 2 iš Tėvo (nepaisant blogo įpakavimo – tvarkoj – tabokas labai geras), 1 – iš Dalios (su medum) ir 1 iš prof. Tulabos (obuoliai). Mėlyną megztinį jau senai turiu. Su tokiu pastiprinimu mano sveikata paskutiniu laiku žymiai pagerėjo. Gaila, kad taboko atsarga namuose jau išsibaigė. Galbūt galima kiek gauti iš Jono tėvo (seną rūšį)? Blogiausia, kad mano kolegos gauna labai mažai rūkalų iš namų. Aš dar kiek turiu, bet bijau pasilikti be rūkalų. Taip pat tavo kavos mišinys yra labai naudingas – stiprina širdį. Yra tam tikrų ženklų, kad mano likimas gali pasikeisti, net prieš Kalėdas, net mes galėsim pasimatyti [čia dalis laiško cenzūros iškirpta]. Mano vargšas vaikeli! Dabar, šitokiais laikais, viskas krito ant tavo pečių! Kaip ten bebūtų, Vanduk, mūsų biografijos bus turtingesnės: būsimos kartos skaitys mūsų knygas, mūsų kūrinius – jie neprisimins mūsų su blogomis mintimis. Nusikaltėliais niekad nebuvom, mūsų sąžinės grynos kaip krištolas, – ir tai svarbiausia. Visa kita – tik Vanitas Vanitatum. Sveikink tėvą ir padėkok jam, prof. Tulabai, pažįstamus ir mano mokinius – ypatingai keturiasdešimties metų jaunuolį Kazį*. Jisai, be Tavęs ir Dalios, geriausiai mane supranta. Bučiuok Dalią, priglausk jos jauną galvelę prie krūtinės – aš ją mačiau tokiuose gražiuose sapnuose. Sapnai atgaivina mano sielą. Aš nežinau, kur daugiau tikrovės: prasminguose sapnuose ar beprasmiškame dienos gyvenime. Aš esu laimingas gaudamas Tavo laiškus, Vanduk. Aš esu vėl, nepaisant visų vėjų, pilnas tikėjimo.

Dėkoju Tau, Vanduk, ir bučiuoju.

Būk palaiminta, Vanduk!

Tavo Bal

Stutthof

1943.XII.12

Vanduk, mano miela! [originale lietuviškai]

Tu negauni visų mano laiškų. Laiškas, rašytas 43.12.5 tavęs irgi nepasieks. XII.4 neatėjo ir tavo laiškas. XII 11–12 atėjo laiškas, rašytas XI.26. Tavo apdraustas laiškas su dokumentais manęs nepasiekė. Aš spėju, kad pasiėmė dokumentus. Taigi, nesiseka man su laiškais. Bet, Vanduk, aš jaučiu Tave, aš žinau, ką Tu galvoji, aš visad esu su Tavim. Man širdis plyšta iš rūpesčio dėl Tavęs ir Dalios, aš esu labai nusiminęs, kad tikrai nieko Tau padėt negaliu. Aš tik galiu visad ir visad apie Jus galvoti. Tu turi mane jausti, Vanduk! Tavo sprendimai bus mūsų bendri – taip realiai, taip gyvai Jus jaučiu. Galvojimas apie Jus, kentėjimas su jumis – tai vienintelis mano, kaip kalinio, gyvenimo turinys. Jeigu aš žinočiau, kad Judvi turėsit kiek džiaugsmo per Kalėdas, būčiau laimingas. Paguosk Dalią, kaip tik gali, paguosk pati save – tik nebūkit liūdnos! Apie save patį mažai ką turiu pasakyti. Pereitą savaitę gavau 2 paketėlius (1 su kojinėmis, duona ir tt.), kitame buvo pyragaitis. Mano dienos begaliniai pilkos ir beprasmiškos. Mano sveikatos padėtį tu žinai gana tiksliai, prie to galiu tik pridėti, kad esu Stutthofo Lagerio kalinys. Tu jau esi man atsiuntusi visus paketus, dėžutes, maišiukus ir kt. – daugiau tu pati nieko neturi. Nesiųsk man taip daug – mano beprasmiška egzistencija neverta tiek daugelio rūpesčio. Būtų gerai, jei Tu galėtum man taboko parūpinti ir tavo kavos. Tik paketai dabar eina labai ilgai. Man labai liūdna dėl tėvo, dabar aš būčiau galėjęs jam būti labai naudingu ūkyje, betgi aklas likimas mane uždarė Stutthofe. Man taip sunku Tau oficialius laiškus rašyti. Taigi, Kalėdos artėja – Dieve mano! Būkit palaimintos, būkit tvirtos! Per Kalėdas dar stipriau apie Jus galvosiu, matysiu Jus savo vidaus regėjimu, matysiu, ką Jūs darote, kaip Jūs sėdit, ką kalbat. Per ilgą tylėjimą išsivysto manyje vidinis matymas ir klausa, kurie nežino jokių sienų ir ribų. Atsiųsk man stipresnius akinius. Aš stiprinsiu savo dvasią, kad Dalia turėtų pasisekimą koncerte. Bučiuok nuo manęs mūsų brangią, brangią Dalią – tebūnie ji palaiminta! Kad Jūs turėtumėte kiek džiaugsmo per Kalėdas! Būk palaiminta, Vanduk!

Tavo Balys

P. S. Kiek seniau aš Tau jau esu rašęs, kad mėlynąjį megztinį esu jau gan seniai gavęs.

Stutthof

1943.XII.26

Vanduk, mano mylima! Kalėdos! Šiandie, XII.26: lygiai prieš 9 mėnesius esu atgabentas į Stutthofą! Tavo apdraustas laiškas su dokumentais neatėjo. XII.18 negavau jokio laiško iš Tavęs. Mano laiško iš XII.19 Tu irgi negausi. Šita nelaimė su dingstančiais laiškais man taip skaudi, kad aš visą savaitę negaliu nusiraminti. XII.24 atėjo Tavo laiškas iš XII.5: ačiū, ačiū! Aš buvau laimingas! Tavo laiškai man – vienintelė paguoda, vienintelis ryšys su gyvuoju pasauliu. Paskutinis siuntinys iš Tavęs atėjo XII.13 (su duona, išsiųstas turbūt lapkričio pabaigoje). XII.17 atėjo siuntinėlis iš brolio Juozo – padėkok jam: tai mane labai pradžiugino, bet jis neturėtų man siųsti – jis pats neturi ką valgyti. Man labai liūdna, kad tėvo padėtis tokia sunki. Šitais laikais aš būčiau galėjęs jam būti labai naudingu ūkyje – o aš sėdžiu Stutthofo lageryje! Kaip tik buvo dainuota per radiją: „Viskas praeina, viskas išnyksta“ [toliau eilutė iš laiško cenzoriaus iškirpta]… jautrumas, kalinio gyvenimas yra tragiška nelaimė, bet aš esu taip tvirtai įsitikinęs, kad ateis mums geresni laikai, kad aš rasiu savyje vidinių jėgų, kad galėčiau kantriai pakelti visus likimo kvailumus. Gaila, žinoma, kad mano nervai nėra pakankamai stiprūs. Vis dėlto, gal, ir tai gerai. Laikas nuo laiko išgyvenu ypatingą vidaus nerimą. Šitomis valandomis ir dienomis jaučiu Tave ypatingai gyvai – aš esu įsitikinęs, kad tuo laiku Tu apie mane galvoji. Taip buvo, pav., per visą Kūčių vakarą.

Aš žinau, Vanduk, kiek rūpesčių Tu turi, aš neturiu drąsos naujais Tave apsunkinti. Bet, jeigu Tu dar gali, gal mane aprūpinsi: 1) taboka – gal gausi iš Jono* tėvo (senąją rūšį) – to jau man trūksta, 2) popierių papirosams (aš esu turėjęs keletą sąsiuvinėlių spintoj), 3) Tavo kavos mišinį (ją man gydytojai pataria vartoti), 4) atsiųsk man stipresnius akinius (tvirtesniais rėmais). Ar Tu dar gauni mano algą iš Universiteto? Tu žinai, Vanduk, kaip sunku man rašyti Tau oficialius laiškus, bet reikia viską pakelti, – „Viskas praeina, viskas išnyksta…“ Bučiuok ir sveikink Dalią – tebūnie ji palaiminta. Būk ir Tu palaiminta, Vanduk, mano miela!

Tavo Bal

Stutthof,

1944.I.2

Blokas XI.

Vanduk, Rūpintojėle miela! [visi pirmieji kreipimaisi laiške rašyti lietuviškai] Šiandie atėjo Tavo laiškas iš XII.12, – ačiū, ačiū! Tu negali įsivaizduoti, kaip man brangus yra kiekvienas žodis iš gyvųjų pasaulio! Dieve mano, kaip mažai mano laiškų Tu esi gavusi! Aš rašau kiekvieną sekmadienį, o Tu vietoje 5 (penki!) laiškų tik pradžią ir galą vieno laiško tesi gavusi! Man dėl to baisiai skaudu, kad aš stačiai iš proto einu iš to nusiminimo. Tavo sumanymas mane aplankyti nėra teisingas: jeigu Tu atvyksi – 1) aš nežinau, ar Tau bus leista su manim pasimatyti, 2) jeigu tai ir būtų leista – pasimatymas truks 10–15 minučių prie liudininkų – aš nerasiu žodžių, 3) atsisveikinimas prie mano nervų stovio bus toks skaudus, kad aš nežinau, kas su manim gali atsitikti. Geriau neatvyk – neverta judinti žaizdų. Pereitą savaitę esu gavęs iš Tavęs siuntinį: 43 XII.27 – ilgesnis įpakavimas su namie padarytais papirosais ir XII.30 (su pyragaičiu) – ačiū! Ženklai, iš kurių galima buvo tikėtis išmintingesnio posūkio mano likime, pasirodė neteisingi: aš nežinau, kas ir kodėl juos iš piršto iščiulpė. Aš daugiau netikiu į išmintį ir teisingumą. Visą laiką esu tarp žmonių, bet kalbu labai mažai, atrodo, kad iš viso užmiršiu kalbėti. Per Kūčias buvau vienas – juk turėjai mano balsą girdėti. Naujųjų Metų išvakarėse sėdėjau prie lango: buvo daug žvaigždžių danguje ir girdėjosi tolimos, audringos jūros ūžimas. Tai buvo naktis! 1944 metai prasidėjo! Taip. Juo daugiau aš tyliu, juo giliau įeinu į patį save, juo daugiau galvoju apie Jus! Aš jaučiu Tave, aš žinau visus Tavo rūpesčius ir mintis… Tai tokia nelaimė šiais laikais būti poetu – ir kaip kalinys sėdėti lageryje! Vanduk! Vanduk! Aš manau, kad Tu girdi mano balsą! Jei gali, atsiųsk man: 1) seno taboko, gal iš Jono tėvo, 2) rūkomojo popieriaus, 3) Tavo kavos mišinio, 4) akinius (stipresniais rėmais). Viskas būtų kitaip, jeigu mano nervai būtų geresnėje padėty. Kai ilgesys virsta liga, jis darosi pas mane sunkesnėj formoj. Jis veikia į visas mintis ir jausmus. Ką gi – nėr prasmės daugiau apie save rašyti. Ar manęs nepamirš Tėvynėje? Aš dabar žinau, ką tai reiškia liūdėti. Gana. Bučiuoju ir laiminu mūsų Dalią: bent ji turi geresnius išgyvenimus. Vanduk, ar Tu mane išgirsi? Ech! – bučiuoju Tave širdingai.

Tavo Bal

P. S. Tavo laiškas su dokumentais manęs nepasiekė.

Stutthof

1944.I.9

Vanduk, mano miela! Šiandie atėjo Tavo laiškas iš XII.24 – kokia man laimė! XII.24 aš tą patį dariau ir jaučiau, ką ir Tu. Mes buvome kartu! I.4. atėjo Tavo 2 paketu (ilgesnis įpakavimas su papirosais, duona – Kalėdinė siunta su obuoliais), I.6 – pakelis su duona ir taboka. Ačiū, tūkstantį kartų ačiū! I.8. esu gavęs iš Starkaus iš Akmenės truputį sviesto. Viskas, ką Tu siunti, yra labai gera. Tavo paramą daugiausia naudoju per pietus. Ateity turėtum kaip nors siuntinius numeruoti ar išsiuntimo datą įrašinėti, kad aš galėčiau paprastesniu būdu pakvituoti. Kas darė papirosus? Paskutinis tabokas puikus. Bet ypatingai džiaugiuosi obuoliais. Apie mūsų būklės pasikeitimą nėra jokių ženklų. Viskas lieka po senovei. Aš jaučiu, kad aš atvyksiu pas Jus kovo mėnesį. Šitam mano jausmui neturiu jokio logiško pagrindo, jokių žinių. Aš turiu tik neaiškų nujautimą, kuris man yra daug įtikinamesnis, negu visos logikos ir realybės. Pas mus čia labai švelni žiema – tai tikra laimė. Žiemos metu tolima jūra pas mane daugiau girdima. Nakties valandomis ilgai klausaus audringos jūros ūžimo. Šitomis valandomis man atrodo, kad jūra dainuoja man begalinę ilgesio dainą apie laisvę, apie mano Tėvynę… Man atrodo, kad aš girdžiu tos dainos žodžius. Čionykštė žiema panaši į ankstyvąjį pavasarį. Man atrodo, kad aš jaučiu pavasario dvelkimą – audringoji jūra man apie tai dainavo. Aš grįšiu pas Jus kovo mėnesį – su pirmomis tikrojo pavasario gėlėmis. Mūsų lagerio administracija yra humaniška ir nuolat rūpinasi kalinių gyvenimą pradžiuginti. Žmonės su sveikais nervais neturi daug pagrindo skųstis. Žinoma, bendros taisyklės yra visur privalomos, ir kalinys yra kalinys. Aš vis savanoriškai dirbu senoje vietoje, ten man nereikia kalbėti, mano darbas nereikalauja mano mokslo žinių ir mano poetinių gabumų – darbo metu gyvenu mano mintimis – Jums. Studerui aš nerašysiu – aš noriu visad Tau rašyti. Tavo laiškai man yra kaip didelė šventė – jie priduoda man jėgų visai savaitei. Ačiū Tau, ačiū!

Atsiųsk man mano akinius (stipresniais rėmais). Jei gali, kiek taboko, tavo kavos mišinio ir Ol. Trei Devyneri (nuo peršalimo). Gerai, kad Tu taip butą sutvarkei, aš jaučiuosi, lyg aš dar vakar buvau namuose – taip arti aš jus jaučiu. Rašyk man daugiau apie Jūsų gyvenimą, apie pažįstamus. Bučiuok ir sveikink Dalią. Tau, Vanduk, neturiu jokių žodžių, tu gyveni mano sieloje, tuo esu gyvas ir stiprus dvasia. Ačiū Tau, ačiū tūkstančius kartų! Būk palaiminta, Vanduk!

Tavo Bal

Sveikink nuo manęs Mariją ir kitus pažįstamus, nepamiršk ir Emilės. Bal

Mūsų gydytojas labai rūpinasi mano sveikata – jis noromis man padeda. B

Stutthof

1944.I.16

Vanduk, mano miela! Tikras man stebuklas: šiandie esu gavęs iš Tavęs 2 laišku (I.1 ir I.4) – aš esu toks laimingas! Aš vėl įgavau gyvenimo sultis, aš vėl esu… na, taip! Ypatingai džiaugiuosi tuo, kad mudu abu tiksliai tuo pat laiku turime tas pačias mintis ir tuos pačius jausmus. I.15 esu gavęs man oficialiai atsiųstus „Varpus“ – yra puikių žmonių, padėkok už tai geram draugui gydytojui iš Šiaulių. Apie „Kūrybą“ aš galvoju tą patį, ką ir Tu. I.10 esu gavęs – siuntiniu: 1) iš Dziuteko* apie 1/2 klg. cukraus ir 2 iš Liutikienės (Būgiai) – deja, tik dėžutę be turinio – atsirado kažkas, kas pakeliui turinį nukniaukė! Pranešk ir padėkok tiem geriem žmonėm (iš J. Starkaus iš Akmenės 2 dieni prieš tai esu gavęs kiek sviesto). Vakar, I.15 esu gavęs 3 paketus iš Tavęs – gaila, nenumeruotus: 1) vien duona, 2) su obuoliais – deja, medus ištekėjo, 3) su papirosais ir riebalais. Ačiū! Muilo ir dantims pastos turiu pakankamai.

Aš nenustoju vilties, kad kovo mėnesį būsiu namuose – gaila, kad dėdė Mykolas** pasidarė tokia sena teta. Mano viltims, žinoma, neturiu jokio logiško ir faktiško pagrindo – turiu tik nujautimą – juo labiau juo tikiu. Aš gerai žinau, ką Tu išgyveni šiais laikais – man tik skaudu, kad nieko Tau padėti negaliu – ne tik veiksmu, bet ir patarimu. Tavo sprendimai bus ir mano sprendimais – juk ir dabar mes kartu galvojame. Mūsų lagery nuo mano atvykimo (1943.III.26) daug daug pasikeitė – gera ir geriausia prasme. Aš manau, kad iš įvairių kalinimo rūšių mūsiškė yra geriausioji. Prieš lagerio vadovybę nieko neturiu – ji man yra humaniška ir suprantanti mano padėtį. Tik slegia mane nuolat tai, kad esu nekaltai kalinamas – visai neaprėžtam laikui ir kad nėra jokio kelio, jokio būdo iškelti teisybę. Per suėmimą esu iš gyvenimo išjungtas, iš veiklos – ir aš taip ilgiuosi poetinio ir mokslinio darbo! Man didelis džiaugsmas, kai Tu rašai apie mūsų namus, Tavo gyvenimą, mūsų brangią Dalią. Aš skaitau ir skaitau Tavo laiškus, girdžiu audringos jūros staugimą, nuostabias dainas, kurias man jūra dainuoja – kai aš Tavo laiškus skaitau! Aš išmokau nesibijoti [keli žodžiai cenzūros išbraukti]. Na, taip! Sveikink ir bučiuok mūsų brangią Dalią – aš esu laimingas gaudamas apie ją žinias! Sveikink gerus kaimynus ir pažįstamus, neužmiršk ir Emilės.

Vanduk! Juk mes gi gyvensim! Nepaisant likimo!

Brangi, geroji Vanduk!

Tavo Balys

Stutthof

1944.I.23

Vanduk, mylima, miela! Šiandie vėl iš Tavęs joks laiškas neatėjo. Ką darysi, reikia save guosti: aš skaitau Tavo senus laiškus. Jau praėjo 10 mėnesių, kai aš iš Tėvynės esu išgabentas. Už kokius nusižengimus? Kam tai naudinga, kad šiais laikais mano žinios ir gabumai yra išbraukti iš apyvartos? Vis dėlto aš tikiu ir turiu vilties, kad kovo mėnesį grįšiu pas Tave. Aš netikiu į jokią išmintį ar teisingumą, tikiu į likimą. I.17 atėjo siuntinys Nr. 3 ir I.20 nenumeruotas ketvirtasis paketas: turinys buvo panašus, kaip 3-me, balta dėžutė. Ačiū labai! Nepamiršk siuntinius numeruoti ar bent išsiuntimo datą įrašyti, kad aš galėčiau geriau pakvituoti. Gal galėtum man kokį kelionės lagaminą atsiųsti? Anksčiau ar vėliau juk būsiu iš lagerio išleistas – per tuos 10 mėnesių Tu man esi daug atsiuntusi: baltinių, dėžučių ir kt. – aš neturiu tinkamo lagamino visam tam sudėti ir saugoti. Jeigu atsitiktų tokia nelaimė, kad kovo mėnesį nebūsiu išleistas – tai aš čia liksiu jau ilgesniam laikui – iki istorijos posūkio. Rudenį, pavasarį, vasarą galima kieme sėdėti, bandysiu kiek dirbti poezijoj. Tam man bus reikalinga: 1) popierius – ne toks geras – juodraščiams, 2) ilgesnius, siaurus bloknotus 2–3, 3) rašalo plunksnai. Atsiųsk man atskiru siuntiniu arijas iš mano operos „Radvila Perkūnas“ – jos yra žemai, po mano teatro knygomis. Taip pat man dar reikia rūkomojo popieriaus (geriausiai sąsiuvinėliai). Bet jeigu Tau sunku, nesiųsk, kaip nors apsieisiu. Man atrodo, kad aš tik prieš kelias dienas buvau su Jumis, aš žinau apie Tavo rūpesčius ir sunkumus daugiau, negu Tu manai, aš visiškai aiškiai įsivaizduoju kiekvieną Tavo elgesį ir žingsnį. Tik man begaliniai liūdna, kad aš Tau nieko padėti negaliu. Manimi per daug nesirūpink, aš nepražūsiu. Tu nieko negali padėti mano likime – tai nepriklauso nuo išminties – kiekvienas turi pats nešti savo žemišką naštą. Mano visas noras yra nukreiptas į tai, kad Judviem su Dalia būtų lengviau. Būk palaiminta, Vanduk! Bučiuok mūsų Dalią – aš neturiu žodžių mano meilei jums išreikšti. Aš dažnai kartoju poeto Vyspianskio žodžius*, kuriuos Tu dažnai cituodavai – ir šita mintis priduoda man daug jėgų. Na, taip, būkit palaimintos, mano mylimos! [paskutinis žodis čia, kaip ir visų laiškų kreipimasis, parašyti lietuviškai]

Bučiuoju Tave.

Tavo Bal

Stutthof,

1944.I.31

Vanduk, mylima! Šiandie atėjo Tavo laiškas iš I.13. Tai Tu vėl vieno mano laiško negavai! Ach, šitie žuvę laiškai, dėl jų man taip skaudu! [Pusantros eilutės cenzoriaus išbraukytos] reikia būti sveiku. Taip pat apie mano gyvenimą, kuriuo Tu taip domiesi, negaliu daug rašyti. Mano darbas raštinėje yra lengvas – jis mane gelbsti nuo ilgesio. Betgi kaip poetas aš negaliu dirbti: mūsų gyvenamoje patalpoje per daug žmonių, kad galima būtų kūrybiškai dvasią koncentruoti. Čia praleistas laikas yra išbrauktas iš mano gyvenimo. Taip, aš turiu keletą mokinių, kuriuos mokau poezijos paslapčių – du iš jų labai gabūs bernai. Aš pats nieko nerašau. „Varpo“ almanachui iš čia nieko negaliu nusiųsti. Gal Tu galėtum duoti: 1) Mano straipsnį apie renesansą Florencijoje, apie Sem Benelli poeziją – paimk tą nuorašą, kurį Gestapo paėmė mane areštuodamas (juk jį esi atgavusi?) – šitas nuorašas yra mano pataisytas – trumpą 1-jo akto mano vertimo iš Sem Benelli „Il Mantellacio“ – turinį ir pilną antrojo akto tekstą (turinio atpasakojime turi pasilikti „Apsiautalo“ gaujos daina, kuri yra dainuojama Akademijai atvykstant). Jeigu šitoji medžiaga netinka, tai Tu turėtum duoti: I aktą iš „Kazimiero Sapiegos“ ar, dar geriau, III-jį aktą iš „Apyaušrio dalios“ (taip pat bendrą turinį I ir II-jo aktų. Mano honoraro pinigus pati panaudok, man daug nereikia, dabar turiu pakankamai. Dabar man nereikia baltinių. Gaila, kad vėl nenumeruoji siuntinių. Nr. 3 seniai jau esu gavęs. Pereitą savaitę atėjo: 1) I.25 – paketas su duona ir papirosais, 2) I.27 – vertingas siuntinys iš tėvo ir didelis siuntinys iš tavęs (apie 5 klg. – su duona, obuoliais (gaila, beveik visi obuoliai buvo supuvę). Turėtum siuntinius numeruoti ar įrašinėti datą. Neturiu jokio pagrindo, jokių faktų, bet tvirtai tikiu, kad antroje kovo mėnesio pusėje grįšiu pas Jus namo. Jei gali, atsiųsk man kokį lagaminą – iš Tavo siuntinių esu pririnkęs daug įvairių dalykų. Ačiū labai už gėlę – ji atnešė man brangios tėvynės kvapą. Ačiū Tau. Šitais laikais aš nesu pasidaręs blogesnis, bet apie tai dabar nenoriu pasakoti. Bučiuok Dalią, sveikink ją ir pasakyk, kad aš žiūriu į ateitį su tvirtu pasitikėjimu – mano dvasia pasidarė tvirta ir kieta – ir išdidi. Pasakyk jai tai. Bučiuoju Tave, Vanduk, – ačiū, apkabinu – mes gi dar gyvensime!

Tavo Bal

Stutthof

1944.II.

Vanduk, mylima! Šiandie aš laimingas: atėjo 2 Tavo laiškai (iš I.19 ir I.27). Abudu tokie turiningi ir malonūs! Visa, ką man rašai apie mūsų Dalią, man taip malonu! Gaila, negaliu matyti jos jaunų džiaugsmų, bet – tai dar bus! Aš labai esu patenkintas, kad mano teatro mokykla daro tokią pažangą. Aš jaučiu mano teatralines idėjas „Varpe“ ir daugely kitų leidinių. Mano teatro mokslas neliks be pėdsakų. Pasveikink Adomėną dėl jo pjesės pasisekimo! Pasakyk Jurgiui, kad aš seksiu, stebėsiu jo pastatymus – aš žinosiu, ką jis padaro, – jis turi būti menininku ir tik menininku! Tavo noro aprašyti mano gyvenimą negaliu patenkinti. Šiaip taip gyvenam. Vaistų turime čia daugiau, negu Jūs ten, gyvųjų pasauly, – Tau nereikia man nieko siųsti. [apie 4 eilutės cenzoriaus išbraukytos] Šitame pasaulyje jaučiuosi kaip svečias, – kaip Užkaukazio Duchančiko svečias. Aš nesigilinu, aš lieku anapus psichologijos. Esu matęs įvairias tautas – kas tauta, tai kiti papročiai. Aš žemai lenkiu savo žilą galvą prieš Lietuvos valstiečio didybę, valstiečio, kurs tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis išvystė tokią dvasios didybę [Mano pabraukta, – V. S.] [4 eilutės visiškai išbrauktos]. Šita prasme aš čia tikrai esu laimingas ir išdidus, kad esu gimęs lietuviu. [V. S.]

Anksčiau aš čia svėriau 68 klg., dabar sveriu daug daugiau. Pereitą savaitę atėjo tavo siuntinys (balta duona, taboka ir tt.) – nenumeruotas. Atrodo, kad dabar, dėl karo įvykių, su siuntiniais bus blogiau, na, ką gi, nieko nepadarysi. Mano gimimo dieną praleidau visai vienas. Aš nenustoju vilties kovo mėnesį grįžti į Tėvynę, – tik gal po 20 d. Yra gandų, kad mus išsiųs kažkur į Vokietiją, bet: 1) tais gandais aš netikiu, 2) jokiu būdu nepasidarysiu emigrantu, – aš nesu joks piktadarys, aš turiu būti paliuosuotas be jokių sąlygų. Mūsų radijas vėl dainuoja: „Viskas praeina, viskas išnyksta…“ Taigi! Gaila, kad šitomis valandomis aš Tau padėti negaliu. Dėl dėdės Juozo ūkiškųjų planų visiškai nesirūpinu: šitas kvailas senis iki kaklo yra prasiskolinęs, jis gali tik šokti pagal banko muziką, daug žalos jis Jums jau nebegali padaryti. Žinoma, jo būdas yra labai nemalonus, bet jo dienos jau yra suskaitytos. Tu neturėtum jo bijoti. Aš žiūriu į ateitį optimistiškai. Sunkiomis, atsakingomis dienomis, visad esu geriausiai nusiteikęs: atrodo, esu gimęs audros metu. Dėl manęs turi būti rami, mano balsas nepražus. Tu pati turi būti tvirta ir išdidi, mes esame gimę po laiminga žvaigžde. Sveikink mūsų draugus. Bučiuok mūsų brangią Dalią. Bučiuoju Tave, būk tvirta ir ryžtinga, mano mylima, mylima!

Bal

Stutthof

1944.II.13

Vanduk, mano miela, mano mylima! Šiandie atėjo: Tavo laiškas iš I.30, atvirukas iš II.2. Ačiū, ačiū! Pagaliau mūsų laiškų pasikeitimas vėl atstatytas! Aš rašau Tau visad sekmadieniais 13.30 val. (retai pirmadienį vakare). Toks didelis džiaugsmas gaunant Tavo laiškus! Su siuntiniais blogiau. Pereitą savaitę neatėjo nei vienas, savaitę prieš tai – tik vienas. Iš Albino, Alinos, Marytės neatėjo nei vienas. Gal jie dar pakely. Tavo paketas Nr. 3 atėjo prieš 4 savaites. Po to atėjo nenumeruoti, turbūt anksčiau išsiųstieji. Atsitinka, kad siuntinys keliauja 4–5 savaites, ką gi – turime karo laikus. Nr. 4 ir 5 dar neatėjo (vakar tik atėjo pranešimai). Aš nenustoju vilties gauti visus siuntinius.

Apie Antano ir Jurgio mirtį jau anksčiau žinojau*. Gyvenu taip, kaip turiu gyventi. Dirbu raštinėje. Mano darbas nesunkus, bet aš dirbu, kaip moku, gerai – aš noriu savo kalinio duoną užsidirbti – lageriui nelikti skolingas. Laiks nuo laiko kalinio gyvenimo beprasmiškumas mane taip slegia, kad vos galiu išlaikyti. Vis dėlto stengiuosi kaip nors save guosti ir rasti jėgų. [Keletas eilučių iš laiško iškirpta] aš ir tai praryti. Aš esu įsitikinęs, kad, kaip ten bebūtų, – greit būsim kartu. Aš jaučiuosi laimingas, kad Judvi su Dalia turiu taip arti.

Aš suprantu Dalią, kad šitas darbas jai nepatinka, bet juk geriau prie to darbo pasilikti. Labai gerai, kad ji mokosi muzikos ir kalbų ir kad ji draugauja su mano mokiniais. Esu bejėgis jai ką nors kitą patarti. Aš ją suprantu, myliu begaliniai, betgi labai mažai ką galiu padėti. Labai džiaugiuosi, kad Tau patinka mano paskutinio vertimo poezija.

Mano gimtadienis buvo toks, koks nelaisvėje galėjo būti: Jus aš girdėjau, Jums atsakiau. Man skaudu, kad Jūs tokios pilnos rūpesčių ir kad aš negaliu nei Jums padėti, nei paguosti. Aš neišpasakytai Jūsų esu pasiilgęs. Mano tėvynės ilgesys darosi nebeišreiškiamas nostalgija. Aš sveikinsiu mano tėvynės žemę ją bučiuodamas, aš apkabinsiu kiekvieną brolį, aš atsiklaupsiu prie kiekvieno Rūpintojėlio [V. S.]*. Vanduk, mano miela! Mano meilė jums priduoda man jėgų viską pakelti. Vanduk, kaip aš Tau esu dėkingas už dvasios paramą. Kad tik Tu su Dalia liktumėte sveikos ir ramios. Ką gi aš daugiau galiu? Sveikink visus gerus draugus.

Apkabink Dalią – aš negaliu pasakyti, su kokiais jausmais aš sau kartoju jos vardą. Ačiū Tau, ačiū, Vanduk, mano miela! Mes dar gyvensime! Vanduk! Vanduk!

Tavo Bal

Stutthof,

1944.II.20

Vanduk, mano miela! Šiandie atėjo Tavo laiškas iš II.10. Ačiū, ačiū! Mūsų laiškų turinys yra aprėžtas, vis dėlto kiekviename tavo laiške vis randu ką nors nauja, – aš jaučiu Tavo sielos stovį, – ir tai mane labai džiugina. Aš turiu tą patį jausmą, kaip ir Tu: kad mes maždaug po savaitės būsime kartu. Jokios sienos negali mūsų dvasių perskirti. Aš čia jaučiuosi kaip svečias, aš neįeinu į lagerio gyvenimą, visa, kas vyksta lagery, man nerūpi, aš čia esu svetimas ir išdidus. Aš esu toks, koks buvau, gal tik dar jautresnis. Mano santykiai su nelaimės draugais yra kuo geriausi. Aš taip aiškiai jaučiu, kad kovo mėnesį ateisiu pas Jus, kad tam nereikia man jokio realaus pagrindo. Kodėl Dalia atsisakė nuo stipendijos Muzikos mokykloje? Nenorėčiau dabar spausdinti mano dramų – juk aš negaliu skaityti korektūrų. Tas pat liečia ir antrąją „Giesmės apie Gediminą“ laidą. Koks leidėjas tai išleistų? Su „Sakalu“ galima būtų šnekėti, bet su nauju, man nežinomu – jokiu būdu. Žinoma, jei Tau reikia pinigų, tu gali duoti į spaudą viską, kas, tavo nuomone, geriausia būtų. Bet jeigu gali apsieiti, geriau nieko nespausdink. Pereitą savaitę atėjo paketai: Nr. 5, 6 ir 8, trūksta Nr. 4 ir 7. Siuntinys su rašomąja medžiaga ir su rūkalais neatėjo. Didelis kartonas taip pat neatėjo. Bijau, kad kartonas pakely visai sugrius. Taip pat nesu gavęs siuntinių iš Albino, Elenos ir Marytės (gal jie buvo apdrausti? Tokie yra draudžiami). Trūkstamieji paketai dar gali ateiti. Kartais tokie paketai ateina po 2–3 mėnesių, juk turime karo laikus. Akiniai atėjo, deja, ne tie, kuriuos aš norėjau turėti. Šitie yra žiūrėjimui į tolį, man reikia skaitymui (su paauksuotais rėmais). Ką gi, aš galiu iš tos medžiagos pataisyti senus akinius. Beveik kiekvieną dieną per pietus prisimenu mūsų bičiulę ponią Degląją – sveikinu ją, ji turi gerą skonį. Pasveikink taip pat mano draugus Dzingulį ir Murzą – manau, kad jie dabar gerai gyvena. II.16 turėjau pasisekimą – žinoma, buvo kiek liūdna, bet pakilu. Vidujiniai pasidariau ramesnis. Tvirtai tikiu į istorijos prasmingumą ir išmintingumą. Šimtmečiai sukūrė teisingumą, vienos kartos žmonės negali jo sunaikinti. Aš sapnuoju Tave ir Dalią, matau jus aiškiai kaip tikrumoje. Man be galo skaudu, kad Tu dėl manęs turi tiek daug kentėti ir aukotis, bet aš tikiuosi tau už tavo gerumą ir kančias atlyginti, – realybėje ir poezijoje. Kovo pabaigoje ateisiu pas Jus – gal dar anksčiau. Bučiuok Dalią. Būk palaiminta, Vanduk, mano miela! Miela, miela Vanduk!

Tavo Bal

Pastaba: pirmasis šio laiško puslapis skersai perbrauktas kažkokiu mėlynu chemikalu, matyt, cenzorius tikrino, ar nerašyta slaptu raštu.

Pastaba: Dzingulis – mūsų šuniukas, Murza – Būgių šuo… V. S.

Stutthof

1944.II.27

Vanduk, Vanduk, mano miela! Aš negalėjau suprasti, kodėl prieš 7–10 dienų kasnakt Dalią sapnavau. Aš nežinojau, kai sapnai pasibaigdavo. Dabar po Tavo laiškų (vakar atėjo rašytieji II.17 ir II.21) viskas aišku. Vargšas vaikelis, kaip tik tomis dienomis gulėjo su tokia aukšta temperatūra! Dalia serga! Tavo gyvenimas toks rūpesčių pilnas. Tau taip sunku, o aš turiu sėdėti uždarytas nuostabiame Stutthofe ir iš pasiilgimo staugti! Vanduk, dėl mano sveikatos visai nesirūpink, jeigu nieko ypatingo neatsitiks, aš išlaikysiu. Dabar aš daug geriau jaučiuosi. Dabar aš sveriu turbūt normaliai – mūsų gydytojas man labai daug padėjo. Jis žino, kaip taikytis prie to man netinkamo klimato. Mano kojos jau senai nebesutinusios (tas tęsėsi apie 6 mėnesius) [šis sakinys buvo cenzoriaus mėlynu pieštuku išbrauktas, bet išskaityti buvo galima]. Tu mane gausiai aprūpinai maistu. Didysis kartonas pagaliau atėjo – visiškoje tvarkoje, buvo ir paketėlis Nr. 7, atėjo ir Nr. 9. Dabar aš esu turtingas. Tik siuntiniai iš Albino, Marytės ir Alinos vis dar neatėjo, taip pat iš brolių (tik iš Juozo esu gavęs prieš Kalėdas vieną paketėlį). Aš esu taupus, net dėl viso ko pasidariau šiek tiek atsargos. Nesirūpink tiek manimi – aš išsiversiu (Tavo taboka, ypatingai šviesesnė rūšis, yra puiki!). Tik mano ilgesys ir tėvynės pasiilgimas nepagydomi. Vis dėlto aš manau, kad mano beprasmiškas buvimas daikto vietoj jau nebeilgai besitęs. Aš jaučiuosi išdidus dėl mano istorijos pajautimo. Kai aš Tau esu rašęs, kad kovo mėnesį sugrįšiu, turėjau tik nujautimą be jokio pagrindo. Nieko daugiau – šiandie mano nujautimas turi jau kiek ryšių su realybe. Anksčiau aš klydau dėl smulkmenų, bet dabar bent visumai iki šiol buvau teisingas. Dabar aš galiu klysti dėl kelių dienų ar savaičių, bet gal ne daugiau – nepaisant likimo. Po mano dabartinių patyrimų žiūriu į ateitį daug ramiau, negu seniau, mano nujautimai dar tvirtesni. Ach, mūsų radijas vėl dainuoja: „Viskas praeina, viskas išnyksta.“ Esu dėkingas nematomai melancholiškai dainininkei, bet priimu ją ne taip melancholiškai. Viskas praeina… Net ir mūsiškis jau praeina, – kvailiausias XX-asis šimtmetis. Aš jaučiu jau pavasario dvelkimą. Žinoma, dar bus šalti vėjai ir audros, bet ateis svaiginantis žemę išvaduojantis galas. Bus perkūnijos, bus šalčių ir purvo, betgi saulė ateis – saulė, miela, geroji, gyva ir gyvybę nešanti saulė. Broliai mano Tėvynėje išeis į laukus naujai sėjai. Aš čia senu papročiu dirbu iki vėlyvos nakties. Juokiamasi: kunigai žino, kad vyksta danguje pas gerąjį Dievulį. Tai ilgam nenutols nuo Tavęs. Po karo aš pasirūpinsiu, kad jūs pamatytumėt platųjį pasaulį – dėl to galite būti tikros, bet dabar turime atsilaikyti. Tegu Dalia nuo Tavęs ilgesniam nepasitraukia – pasakyk jai, kad aš ją suprantu, aš žinosiu, kaip jos jaunystę pagražinti. Tik dabar… Dabar aš bučiuoju ją broliškai – bučiuok mūsų brangų Daliuką!

Vanduk! Aš suprantu Tave, aš kenčiu kartu su Tavim… Na, taip… Kada nors būsiu laisvas, pasiimsiu visus rūpesčius ir vargus sau, kad Tu išlaikytum ir ką nors geresnio gyvenime pamatyt galėtum!

Vanduk, Vanduk, mano miela!

Tavo Bal

Pastabos: Paminėtieji šiame laiške asmenys: Marytė – Nemeikšaitė, Albinas – Rimka, Alina – Zubovaitė-Fledžinskienė. V. S.

Stutthof

1944.III.5

Vanduk, Rūpintojėle miela mano! Tavo paskutinis laiškas buvo toks pilnas susirūpinimo, o šiandie joks neatėjo. Kas darosi su Jumis? Kaip Dalia, ar ji vis dar serga? Ar ištiko kokia nelaimė? Sunku šiandie Tau laišką rašyti. Mano laiško turinys yra aprėžtas – kaip aš galiu Tau kartoti jau virtusius trafaretu sakinius apie mano ilgesį, mano tėvynės pasiilgimą, mano beveik lagerio psichozę, beprasmišką kalinio būtį?! Vanduk, aš tiksliai žinau, aš suprantu Tavo dvasios stovį – jaučiu, kokią herojišką kovą Tu turi vesti su gyvenimu! Deja, mano nelaimei – aš nieko negaliu Tau padėti! Už 10 dienų bus jau metai, kaip šita beprotybė ant mūsų galvų užkrito – gal bendrai dalykų eigai tai buvo reikalinga. Tavo kančios, Tavo pasiaukojimai veltui nepraeis. Aš dažnai galvoju apie mūsų gimines, kuriuos bolševikai taip be sąžinės ištrėmė iš mūsų tėvynės į rusų lagerius. Mes esame daug kuo gyvenimui skolingi. Aš nepavydžiu pasenusiai tetai Mykolui* ir vėlyvojo rudens paukščiams**. Aš nežinau, ar aš galėsiu grįžti iki mūsų jubiliejaus [mūsų vedybų. – V. S.] – kovo 20 dienai. Jeigu aš dar čia būsiu – aš tą dieną šventiškai apdainuosiu – tavo drąsą, Tavo vardą, tavo dvasios didybę įamžinsiu. Aš būsiu kartu su Tavim – Tavyje dainuosiu ir gyvensiu. Kaip ten bebūtų, mūsų susitikimo diena jau nebetoli. Aš grįšiu int Jus su didesniu gyvenimo patyrimu – aš susipažinau su naujos tvarkos prasme. Pereitą savaitę atėjo Tavo siuntinys nr. 10 ir vakar laiškas iš brolio Juozapo. Jis man labai geras, bet jo laiškas – ne tas, kas tavasis. Padėkok jam ir broliui Kaziui už jų rūpesčius. Vakar, kovo 4 d., buvo mūsų vilniškė šventė, garsusis „Kaziukas“ – o šiandie dar daugiau pavasaris kvepia. Saulė šviečia, saulė apšildo net dvokiančią žemės skylę, mirusiųjų karalystę, gaivus vėjas ateina ir dainuoja man apie laisvojo pasaulio grožį. Juk yra pavasaris, po šimts velnių. Šiandie visai aiškiai girdžiu, kaip vėversiai gieda mano tėvynėje. Jeigu aš galėčiau laišką rašyti mūsų nepalyginamoje kalboje – tai būtų pakilus eilėraštis – apie pavasarį, apie laisvąjį pasaulį, apie Tavo dvasios didybę. Kartais man atrodo, kad aš stoviu anapus pasaulio – kaip ant aukštos, aukštos viršūnės, iš kur galima plačiai žiūrėti – į tolį, į amžinybės – dabarties ir ateities – gelmes. Aš esu nugalėjęs slenkstį tarp gyvenimo ir mirties, aš regėjau amžinybei į akis. Vanduk, kaip aš norėčiau Tave paguosti, tau padėti! Aš tikiuosi greit pasimatyti. Gaila tiktai, kad žmogaus prigimtyje yra: visa, kas protinga ir gera, per vėlai daryti. Tu taip daug išgyvenai ir iškentėjai… Būk, Vanduk, tvirta ir ryžtinga, sergėk mūsų vargšę Daliuką. Dieve mano, kaip aš laukiu Tavo laiško! Bučiuok, apkabink, priglausk prie krūtinės jauną Daliuko galvelę! Būk palaiminta, Vanduk, mano miela, mano mylima, Rūpintojėle mano!

Tavo Ba

Stutthof

1944.III.12

Vanduk, mano miela, mano mylima! Kovo 14 atėjo Tavo laiškas iš II.27 Dalios gerumas mane iki ašarų sujaudino. Ačiū, mano gerosios, ačiū! Apie Albino mirtį aš jau žinojau*. Negalėjau atsisveikinti su mūsų geriausiu draugu, galiu tik jį apverkti ir jausmus giliai širdy paslėpti. Tai nepraeina taip paprastai. III.16 bus jau metai, kaip aš esu suimtas ir III.26 kaip aš esu uždarytas – kaip Stutthofo kalinys. Jeigu su tuo terminu aš nebūsiu laisvas (mažas pavėlavimas gali atsitikti), tada jau nebus jokios prasmės apie tai kalbėti – mažiausia iki karo pabaigos. Turbūt mūsų su Tavim auka yra labai reikalinga, Vanduk, istorijos eigai. Kaip ten bebūtų, mūsų jubiliejui, 20–23 d. turbūt pas tave neatvyksiu – ir šitą auką mes turime atnešti. Bet aš jau ruošiuosi šiai šventei – aš ją švęsiu, – Tu mane jausi! Apie mano gyvenimą neturiu daug ką pranešti: aš esu labai vienišas žmonių minioje, mano dienos pilkos, begaliniai pilkos, be gyvybės, visos vienodos, kaip akli kirminai. Jau ištisi metai praėjo kaip aš nedirbu poetiškai ir moksliškai. Šis neveiklumas negali linksmų minčių atnešti, – ką tai reiškia poetui – to nesupras joks valdininkas. Aš žinau, Vanduk, kad judviem su Dalia likau daug skolingas – gal galėsiu Jums tai atlyginti. Gaila, kad pavasarį negaliu girdėti jūros iš mano lango, esu dar labiau vienišas. Mūsų pavasaris lietingas, purvinas, liūdnas kaip milžiniškas laukinis alkanas paukštis, kurio paunksmėje kaip dievų sutemose gyvenimas virsta dvokiančiu prūdu. Mano Dieve, kaip aš ilgiuosi gyvųjų pasaulio! Tam nėra tinkamų žodžių! Pereitą savaitę atėjo paketai: Nr. 11, 12 ir 13 – labai ačiū! Tavo pagalba labai matosi mano sveikatos pagerėjime – jaučiuosi geriau. Gaila tik, kad man ne visai tinka čionykštis klimatas. Rašyk man daugiau apie Jūsų gyvenimą, jei tai įmanoma, apie mūsų pažįstamus, įvykius, mažmožius: kiekviena žinia iš tėvynės yra kaip gydomasis balzamas mano, kaip kalinio, sielai. Kaip aš dėkingas esu Daliai už tas porą eilučių, kurias ji laiške parašė. Nežinau kodėl, bet man sunku Dalią įsivaizduoti, kaip ji atrodo būdama suaugusi. Jos sielos stovį jaučiu aiškiai, bet jos fizinius bruožus matau miglotai. Kokią ji turi suknelę? Kaip atrodo jos plaukai? Kaip ji sėdi prie darbo? Vanduk, Vanduk, kaip aš myliu mūsų Dalelę! Laiškai duoda man vienintelę galimybę kalbėti iš širdies, juk aš esu kalinys. Širdis kaip išgąsdinta lakštutė slepiasi lapų tankumyne, tyli, tik plaka kaip karštligėj. Giesmės lieka negiedotos, skausmas neišsakytas. Vargas žmonėms, kurie mylėjo teisybę! Aš meldžiausi dievams, kad tik Tu būtum sveika ir tvirta. Bučiuok mūsų Dalelę, pasakyk jai… Na, taip – gana! Vanduk! Vanduk!

Tavo Bal

Stutthof

1944.III.19

Vanduk, mano miela, Rūpintojėle mano! Prieš dvidešimt metų šiomis dienomis esame pradėję mūsų naują gyvenimą. Šiandie tu sėdi ašarodama, aš esu Stutthofe… Ach! Geriau apie tai daugiau nekalbėti – ateis ir mūsų diena! Vakar gavau tavo siuntinį iš III. 1 d. (pirmąjį beveik per 3 savaites!) ir jokio laiško. Pereitą savaitę atėjo paketai Nr. 14 ir Nr. 15 ir „Kūryba“ Nr. 1, – atrodo geriau, kaip pereitais metais. Vakar gavau paketą iš brolio Kazio: tokiam brangiam ir turiningam turiniui jis paėmė labai blogą įpakavimą, dėžutė buvo jau visiškai iširusi, nebeliko jau adreso, tiktai siuntėjo vardas – stebėtina, kad aš tą siuntinį esu gavęs: atrodo, kad turinys išliko visai sveikas. Padėkok Kaziui širdingai! Mūsų dabartinė lagerio administracija yra humaniška mūsų atžvilgiu ir mus supranta, daro mums ką gali gero. Betgi čia yra privalomi bendri nuostatai ir kalinys yra kalinys. Prieš tą nelaimę lageris neturi jokių priemonių. Ji negali jokio kalinio guosti ar išvaduoti jį iš jo prakeikimo (pasmerkimo). Vakar, šiandie ir rytoj aš stengsiuos savęs nebeguosti. Tebūnie, kas turi būti. Aš esu jau taip toli nuėjęs, kad iš liūdesio stiprybę semiu. Mano širdy jau tiek sunkumo prisikrovė, kad esu jau netekęs skausmo masto. Aš žinau, Vanduk, kaip Tau sunku gyvenime tvarkytis, kokia liūdna našta, kokia našta prislėgė tavo pečius. Aš esu dar nelaimingesnis, kad aš negaliu Tau nieko padėti. Aš galiu tik… Ach, po velnių! Iš tikrųjų – ar žino dangus ar velnias, kodėl kaip tik mes esame kaip auka išrinkti!

Kovo mėnesį turėjau pas Tave sugrįžti. Vilties dar nenustoju, – tam turiu ypatingą apskaičiavimą. Juk gali įvykti pavėlavimas: karo metu popieriai labai lėtai keliauja. Mums leista gauti lietuviškas knygas, – betgi aš turiu labai maža noro skaityti. Aš neskaitau – man gana – aš esu visad vienas su savo mintimis: juo skaudžiau, juo geriau. Pasidaroma jautriais mažiausiam laisvės – iš laisvojo pasaulio – dvelkimui. Man yra aišku: jeigu aš grįšiu namo, niekad, niekados neišvyksiu iš mano tėvynės. Liūdni mano tėvynės laukai, laukai ir vyšnių sodai, ilgesio pilnos dainos ir ūžiantieji miškai man reikalingesni už orą – jie yra mano gyvenimas!

Nuoširdus ačiū ir sveikinimai prof. Jurgiui* – jis tiksliai žinos apie mano gyvenimą. Ypatingai širdingi sveikinimai gretimo namo kaimynams, dėdei Vincui**. Aš bijau, ar Daliukas mane supras, aš esu toks pasenęs (čia mane vadina „seniu“), o ji – tokia jauna. Bet aš Daliuką suprantu, aš matau jos sielą ir džiaugiuosi. Pasveikink jaunąją kartą – ji spiečiasi apie Tave. Aš esu kartu su Jumis.

Vanduk, šiandie ir rytoj yra mūsų jaunystės dienos. Šiąnakt aš turėsiu Tave sapnuoti – aš tuo pasirūpinsiu. Bučiuok mūsų Daliuką. Būk palaiminta – Tu ir Daliukas – būkit palaimintos! Mes dar gyvensime, mūsų skausmas dar pražydės skaisčiu žiedu! Būk palaiminta, Vanduk!

Tavo Bal

Ar negalėtum man kiek arbatos atsiųsti?

BSr

(Tęsinys kitame numeryje)

* Kazį Borutą – V. S.
* Muzikas Antanas Krutulys – iš savo ūkelio Jerozolimkoj prie Vilniaus jis šelpė mieste gyvenusius lietuvius maistu, taip pat ir mus – V. S.
* Vladimiras Zubovas – V. S.
** Mykolas Biržiška – V. S.
* Čia paminėtieji lenkų rašytojo Vyspianskio žodžiai: „Miales, chamie, zloty rog – ostal ci się ino sznur!“ (Turėjai, chamai, aukso ragą – pasiliko tau tik virvė!) – V. S.
* Antanas – Smetona, mirė 1944.I.9 Clevelande, USA – V. S.
Jurgis – Baltrušaitis, miręs 1944.I.3 Paryžiuje – V. S.
* Sakinį mėlynu tušinuku pabraukė ir šalia savo inicialus užrašė V. Sruogienė.
* Mykolui – Biržiškai – V. S.
** Jonas Paukštys, darbo tarėjas prie vokiečių, atrodo, kad dėl jo kaltės Stutthofo kaliniai nebuvo išleisti 1944 m. Kalėdoms – V. S.
* Albinas Rimka, miręs 1944 m. II.27 Vilniuje – V. S.
* Prof. Jurgis – profesorius Gerulis, nacis, bet nepamiršęs savo lietuviškos kilmės – V. S.
** Dėdė Vincas – Putinas Mykolaitis, jis buvo pas save pakvietęs keletą profesorių ir vokiečius iš Šviet Vad, mus su Dalia <…> – V. S.

2014 m. Nr. 1

Publikaciją parengė Neringa Markevičienė

Šios publikacijos šaltinių tyrimas atliekamas vykdant Lietuvos mokslų tarybos finansuojamą projektą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“.

1943.III.21

Mielas Vanduk! Kaunan atvažiavom kovo 18, o į Tilžę geru autobusu kovo 19 d. Jaučiamės gerai. Kaune Gestapo valgydino puikiai, elgės labai korektiškai. Tilžėj maitina gerai, elgiasi su mumis labai mandagiai ir humaniškai. Sako, ketvirtadienį, kovo 25, reikės važiuot iš čia. Kur – nežinia. Aš tikiuos, gal leis į Kauną – nes aš niekuo nesu nusikaltęs. Vilniuje Gestapo pareigūnas pareiškė kameroje, kad mes esame suimti už paskutinius įvykius Lietuvoje sąryšy su Lietuviško legiono reikalu. Bet čia aš visiškai niekuo nekaltas. Jei manęs iš čia ketvirtadienį neišleistų namo, būtų gerai, kad Tu mano vardu paduotum Kauno Gestapo viršininkui prašymą, prašydama mano bylą iš nauja peržiūrėti, – ir jei man neleistų grįžt į Vilnių – kad leistų gyventi Mažeikių apskrity. Išdėstyti teisybę, kaip buvo: per paskutinius 2½ mėn. verčiau Vilniaus Teatrui pjesę „Apsiautalas“, rašiau studiją apie tą veikalą, – buvau visiškai nuo gyvenimo atitrūkęs ir niekas kitas man nerūpėjo. Esu poetas – politika iš viso nesidėmiu. Nesu nei Universiteto, nei fakultetos administracijoj, šiame semestre su paskaitom pavėlavau, – jas pradėjęs studentų maža beradau, – su jais niekuomet politinėmis temomis nekalbėjau – jų nuotaikas paveikt negalėjau. Niekuomet nebuvau priešingo vokiečiam nusistatymo. Priešingai, organizuodamas studentų ekskursijas į Vokietiją, organizuodamas lietuvių–vokiečių draugiją Kaune – stengiaus vokiečių kultūrą skelbti tarp lietuvių, – žadinau lietuviuose meilę vokiečių kultūrai. Dabar mane suėmė, matyti, dėl kokios nors klaidos ar kokio nesusipratimo. Sužinoję padėtį – vokiečiai nesusipratimą atitaiso. Reikia, kad tu parašytum prašymą ir Kaune kad kas jį įteiktų.

Deja, aš negaliu nieko padėti tvarkytis tau. Šiame laiške siunčiu Tau įgaliojimą ir kvitą nuo batų dirbtuvės – Dalės batai atiduoti taisyti: Vilniaus gatvė, N. 19–23, tikrai nepamenu, – tarp Uosto ir Liejyklos gatvių, lange išstatytas užliejamas kaliošas, o ant durų parašas: „Čia ne Rūta – Tu nie Ruta“ (mano pavardė pas juos knygoj įrašyta). Mano geltoni batai atiduoti taisyti pas kampinį senį.

Butas Vilniuj turbūt reikės likviduoti. Parduok mašiną ir kitus daiktus. Mano ir namų dokumentai papkėj ant stalo tarp knygų. Iš knygų saugok tiktai teatro ir rusų literatūros istoriją, visa kita likviduoti.

Kauno Gestapo labai stebėjosi, kad Vilniaus Gestapo nedavė mum daiktų pasiimti. Sakė: žmonom į Vilnių parašyti, kad jos su Vilniaus Gestapo susitartų, kaip pristatyti mum daiktus.

1) Man labai reikia kojinių, – turiu vienas – ir tos suplyšo, 2) Kelnių ir marškinių. Gal vilniškė Gestapo leistų man atsiųsti mano didįjį Rücksack’ą? Tuomet į jį įdėk: 1) kojinės ir skalbiniai, 2) senas juodas-dryžas kelnes, 3) batus, kuriuos senis taiso – geltoni, 4) Skutimos aparatą ir pastos „Skutal“ (spintoj, aukštai, kairėj) ir peilukų – 2 pakeliu, 5) Sportinę kepurę, 6) Adatą ir siūlų, 7) Rašalo, vokų ir bloknotų – laiškam ir šiaip raštam, 8) Windjacką, 9) Tabokos iš medinės dėžės – ir pypkę (ir papirosų), 10) Jei galėsi – ir maisto, kokios dešros kiek. Bet tuos dalykus išaiškink Vilniuje, Gestapo – kaip ir kur siųsti.

Didžys mum skolingas apie 120–150 Mark, į mėnesį moka 26 Mrk, o Pronskus 18 Mr.

Būtinai atsiųsk man savo ir Dalės fotografijas – be jų man ilgu. Šiaip čia Tilžėj gyvenam labai gerai, jaučiamės, kaip ekskursijoj, juo labiau, kad mūsų prižiūrėtojai ir Gestapo valdininkai, su kuriais turėjom reikalo, visur buvo labai korektiški, mandagūs žmonės.

Iki šiol individualaus kaltinimo iš mūsų niekas neturi. Per tą skubotumą dėl manęs turbūt bus klaida kokia padaryta, reikia, kad tu judintum reikalą iš Kauno (Vilnius čia mažai gelbės). O iš Kauno – galima judinti ir teikti pagalbos. Pinigų turiu gana.

Bučiuoju Tave ir Dalią –

Būkit laimingos ir stiprios. Tikiuos, greit pasimatysim. Jūsų Balys

Pastaba: Visuose laiškuose B. S. vaizduoja padėtį kur kas geriau, negu buvo – iš baimės cenzūros. Kaip vėliau teko sužinoti, Kaune ir Tilžėj su suimtaisiais dar elgtasi žmoniškai, betgi jau važiuodami iš Vilniaus į Kauną manė, kad juos veža sušaudyt.

Atrodo, kad jų likimas iš karto vokiečių nebuvo nuspręstas: tik po suėmimo jie perėjo tiesioginėn Himmlerio žinion kaip įkaitai – Lietuvos Gestapo viršininkas Jager man tiesiai pareiškė: „Jei jūsų jauni vyrai eis į kariuomenę, jūsų vyras ir kiti bus laisvi, jei ne – <…>“, – nebaigė sakinio…

Mes ilgai nežinojom, kad suimtieji yra Himmlerio žinioj – tik vėliau supratom, kodėl jokie bandymai išpirkt ar kitaip išliuosuoti nesisekė… V. S.

Stutthof
[1943.IV.30]

B. Sruoga
Nr. 21319 Block VI

Mano brangiosios Vanduk ir Daliuk! Aš gyvenu Stutthofe ir esu sveikas. Aš labai rūpinuosi Jūsų likimu. Gal mes turime butą Vilniuje likviduoti? Parduok mūsų mašiną. Paimk pinigus iš teatro už mano vertimą ir iš Universiteto (Taupomosios kasos). Man galima siųsti paketus su maistu. Vienas asmuo gali siųsti 2 klg. kas savaitę. Taip pat gali siųsti giminės ir pažįstami. Į kiekvieną siuntinį galima įdėti dėžutę cigarečių. Aš norėčiau gauti 2 nosines, 1 rankšluostį, 1 mėlynus sportinius marškinius, 2 poras stiprių kojinių, 1 apatines kelnes ir mano senus geltonus pusbačius (jie buvo taisyme pas seną batsiuvį Uosto gatvės kampe). Dalios batukus aš esu atidavęs taisyti Vilniaus g-vėj – numerį pamiršau, – kažkas tarp 19 ir 20, – lange yra didelis kaliošas nutapytas ir duryse parašyta „Tu nie ruta – čia ne rūta.“ Batai yra mano vardu įrašyti.

Aš labai laukiu laiško iš Tavęs. Taip pat būtų labai įdomu gauti siuntinius. Tarp maisto dalykų gali būti ir keli svogūnai. Apie save neturiu ką daug pranešti. Šiandie – Velykos.

Balys

Pastaba: Į laišką įdėti du siauri popieriukai, viename, geltoname, parašyta: „Į mėnesį leidžiama gauti tik 2 laiškai.“ Antrame, baltame, parašyta: „Į savaitę leidžiama gauti tik vienas 2 klg. paketas.“

Pastaba: Iš Tilžės 48 kalinių grupė, kurioje buvo B. S., buvo nuvežti į Stutthofo koncentracijos stovyklą prie Dancigo. Tai buvo laikyta griežtoje paslaptyje. Per visą mėnesį neleista nei laiškų rašyti, nei siuntinius gauti. Kaliniai perėjo per sunkiausią laikotarpį, badu marinami, mušami, verčiami dirbti virš jėgų, visaip niekinami. Per 1½ mėn. keli numirė, buvo nužudyti, kas liko gyvas, sirgo oedema, visiškai nusilpę, buvo praradę viltį ištrūkti iš to pragaro. Kai vokiečiams nepavyko išlaikyti paslapties, kur ir kaip kaliniai laikomi, kai kam dedant pastangas jų būklei palengvinti, jie buvo perkelti į „garbės suimtųjų“ kategoriją, jiems leista rašyti laiškus, gauti siuntinius (bet nebūti lankomiems) ir jie nuolat buvo viliojami greitu išleidimu. Ir šiuo laikotarpiu laiškai neatskleidė artimiesiems viso jų padėties klaikumo. V. S.

Balys Sruoga
Nr. 21319 Blokas VIII B Stutthof

[1943.V.19]

Mano brangios, geros Vanduk ir Daliuk!

Pas mane viskas gerai. Esu sveikas. Visur yra gerų žmonių. Aš turėjau ypatingos laimės. Aš turiu labai gerą tarnybą stovyklos raštinėje, – mano viršininkai yra geri, protingi žmonės. Dėl mano sveikatos gali būti visai rami. Mano ypatingas rūpestis yra tavo gyvenimas. Kaip tu tvarkais? Kur tu gyveni ir kur dirbi? Ar pakeitei butą, ar gyveni sename bute? Kaip Tėvo reikalai? Kaip su mūsų brangiu Daliuku: ar ji baigė mokyklą, kur ji gyvena ir ką ji daro? Iš Tavęs neturiu jokios žinios. Tu gali man vokiškai rašalu rašyti (aiškiai). Aš turiu pakankamai pinigų. Yra leista man siuntinėti maisto paketus. Atskiras asmuo gali man kas savaitę po vieną paketą siųsti iki 2 klg. Netto (įpakavimas neįskaitomas). Ar tu gali man ką nors atsiųsti? Paketus gali siųsti ir kiti žmonės – giminės ir pažįstami [šis sakinys perbrauktas mėlynu cenzoriaus pieštuku]. Būtų gerai gauti kiek svogūnų. Kai tu man siųsi pakelį – gal galėtum man įdėti ir rūkalų? Truputį taboko ar papirosų 1–2 dėžutes pakete? Jei negali – aš apsieisiu. Man svarbiausia gauti iš tavęs laišką. Kažkas iš Berlyno man atsiuntė 50 RM.

Pabučiuok švelniai mūsų Dalią, – aš dažnai jus abi sapnuoju. Pasveikink visus kaimynus mūsų namuose ir pažįstamus.

Bučiuoju tave, mano geroji.

Tavo Balys

Pastaba: laiško pabaigoje iškirptas kvadratukas – gal ten buvo Balio parašyta data, nes laiško pradžioj nėra.

Stutthof
1943.VI.3

Mano brangi Vanduk,

gali įsivaizduoti mano džiaugsmą, kai aš gavau iš tavęs tavo atvirutę. Tu man pridavei daug jėgų. Aš labai džiaugiuosi, kad Dalia tokia puiki – pabučiuok ją nuo manęs labai širdingai. Po tavo laiško aš pasidariau daug ramesnis. Dabar gerai jaučiuosi. Mes gyvenam visi kartu kaip kokiame viešbuty ypatingoj mūsų gydytojo priežiūroje, kuris rūpinasi mūsų sveikata ir taiso kiekvieną mažmožį. Aš esu visiškai sveikas. Kiekvienas iš mūsų gali pagal savo norą dirbti ar nedirbti – namie sėdėti. Mes turime valgomajame radiją, šachmatus, kortas ir tt. Aš pasirinkau darbą: aš dirbu savanoriškai stovyklos raštinėje, mano viršininkai labai geri, protingi žmonės ir turiu labai gerus darbo draugus. Prie darbo laikas greit praeina ir pasiilgimas ne taip skaudžiai jaučiamas. Mūsų maistas yra geras. Nuo šio laiko aš turiu teisę kas savaitę rašyti laišką ir gauti. Tokiu būdu per mėnesį aš galiu iš tavęs gauti 4 laiškus. Taip pat man leidžiama kas savaitę gauti paketą su maistu (iki 2 klg. netto). Vieną paketą iš tavęs esu gavęs pilnoj tvarkoj. Paketas per Tilžę iki šiol nėra atėjęs. Vieną pakelį iki 1 klg. galima siųsti apdraustu – tokie paketėliai ateina labai greit [šis sakinys užbrauktas raudonu cenzoriaus pieštuku]. Aš labai džiaugiuosi, kad pas tave viskas tvarkoj. Atsiųsk man savo ir Dalios mažas nuotraukas – aš turiu teisės jas gauti [šis sakinys perbrauktas mėlynu pieštuku]. Dėl mano sveikatos gali būti visiškai rami. Net mano nervai nėra taip blogame stovy, kaip tu galėtum laukti. Rašyk man daugiau apie savo gyvenimą. Taip pat tu gali man kiek daugiau rūkalų siųsti. Tave ir Dalią labai dažnai sapnuoju. Bučiuok ir sveikink Dalią nuo manęs – aš neturiu žodžių mano jausmams jum abiem išreikšti.

Linkėjimai visiems mūsų kaimynams ir pažįstamiems. Rašyk man aukščiau nurodytu adresu.

Dar kartą sveikinu ir bučiuoju tave.

Tavo Balys

Šiandie, birželio 3 d., gavau tavo du paketu. Viskas tvarkoj. Tik duona kiek pažaliavo. Labai, labai ačiū. Dabar riebalų turiu pakankamai, užteks ilgam. Taip pat pyragaitis labai geras. Labai ačiū, mano brangioji. Riebalų tu pati labai mažai turi! Taip pat duona labai skani.

Ačiū tau ir bučiuoju tave, ir dar kartą dėkoju!

Tavo Balys

Vakar, birželio 5 d., atėjo tavo laiškas iš gegužės 24 d. – labai, labai ačiū! Jis man atnešė daug pergyvenimų! Aš irgi tikiuosi greit pasimatyti, bet tikrai nieko nežinau. Siųsk man apdraustus paketėlius (iki 1 klg.) kaip laišką, – aš norėčiau gauti skutimo pastos tūbelę „Skutal“ (yra mano spintoj, iš kairės, viršuje). Pabučiuok nuo manęs Dalią ir padėkok jai.

Tavo Balys

Stutthof
1943.VI.14

Brangios Vanduk ir Daliuk!

Šiandie Sekminės – antroji diena. Sveikinu Jus širdingiausiai. Mano jausmams jums išreikšti neturiu tinkamų žodžių. Fiziškai jaučiuosi gerai, bet dvasiškai – labai sunkiai. Namų ilgesys beveik nebepakeliamas. Gal būtų buvę geriau, jei aš būčiau nusikaltęs – tuomet galėčiau lengviau su mano likimu susitaikinti. Bet dabar, aš – senas poetas, kuris per 20 metų skleidė vokiečių kultūrą Lietuvoje, kuris per 20 metų mokė Lietuvos jaunimą vertinti ir gerbti vokiečių kultūrą, kuris prieš Vokietiją ir vokiškumą niekad niekuo nesireiškė, net negalvojo – mane, seną poetą, visiškai nekaltą, išvarė iš mano tėvynės, uždarė į kalėjimą – pasidariau visai nereikalingu ir nenaudingu. Taip, tokioje padėty galima iš proto išeiti. Kaip ilgai aš tą ilgesį išlaikysiu, nežinau, bet jaustis nenaudingu daiktu yra labai sunku. Atsimeni, kaip Stefan George sakė:

Ką aš dariau, Kaip koks ūkas,

Ką aš kentėjau, Kurs išnyksta,

Ką aš galvojau, Kaip koks garsas,

Kas aš esu? Kurs nutyla!

Yra gandų, kad aš greit būsiu išleistas. Aš esu linkęs manyti, kad visa tai yra tik kalbos ir niekai. Laiškus mes gauname kiekvieną šeštadienį, paketus – kiekvieną pirmadienį. Laiškai ir paketai sudaro man didelį džiaugsmą (taip pat – duona!). Nesiųsk man apdraustų paketų – su jais per daug vargo. Į paketus gali dėti viską, ką turi, aš viską gausiu. Ko man reikia – tu pati žinai.

Stovyklos administracija yra mūsų atžvilgiu labai humaniška, ji daro viską, kad mūsų gyvenimą palengvintų, bet apie mano tolimesnį likimą, kaip man atrodo, nežino daugiau už mane, o aš nieko nežinau!

Dabar aš dirbu raštinėje – dirbu savanoriškai ir daug, kad vakare būčiau pavargęs ir išsisėmęs, kad nustelbčiau ilgesį.

Sveikink nuo manęs tėvą, visus kaimynus ir pažįstamus, – ir Emilijos* nepamiršk. Ir Dalia – apkabink ją švelniai ir tyliai – ji supras mane be žodžių.

Atsiųsk man skutimosi pastos „Skutal“ (mano spintoj, iš kairės, viršuje) – tūbelė.

Atsiųsk taip pat Baltrušaičio knygutę – jo eilėraščiai mane paguos.

Būkite abi sveikos ir tvirtos – mano gerosios, mano mylimos!

Atsimeni Sekmines, kai mudu buvome kartu Bavarijoj, Tiroly?

Taip, dabar irgi Sekminės!

Bučiuoju tave stipriai!

Tavo Balys

Stutthof
1943.VI.21

Vanduk ir Daliuk!

Aš esu rašęs jums laiškus birželio 7 ir 14 d. – ar juos gavote? Nuo birželio 1 d. mūsų padėtis pasikeitė, mes gyvename panašiai kaip viešbuty, turime radiją, šachmatus ir tt. Mūsų gydytojas stebi mūsų sveikatą ir taiso kiekvieną mažmožį. Aš jaučiuosi gerai – fiziškai. Aš turiu teisę kas savaitę po vieną laišką parašyti ir gauti. Taip pat paketus. Laiškai ateina pas mus kiekvieną šeštadienį, paketai – kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį. Iš tavęs esu gavęs tik vieną laišką ir vieną atviruką. Taip pat esu gavęs 4 paketus (keturius) – paskutiniame buvo tavo kavos mišinys – labai labai ačiū! Gali įsivaizduoti, kokį džiaugsmą visa tai man sudaro! Paketai ateina tvarkoj, tik būtų geriau kiek stipriau įpakuoti. Duona iš Būgių blogai ateina: pusė jau pažaliavus. Paskutinio paketo turinys buvo geriausias. Kai dar kartą siųsi paketą, pridėk ta proga vėl tos pačios kavos, aš gausiu. Pridėk taip pat savo ir Dalios nuotraukas. Man reikia skutimosi pastos „Skutal“, norėčiau ją kuo greičiausiai gauti. Pas mus taip pat kalbama apie tai, kad netrukus mus išleis, bet tiksliai nieko nežinau. Vieną dieną aš tikiu tomis kalbomis, kitą vėl galvoju, kad visa tai – tik niekai. Aš dirbu savanoriškai lagerio raštinėje (galiu ir nedirbti) – dirbant laikas trumpesnis ir ilgesys ne toks skaudus. Dalia – gal jau ji turėjo savo egzaminus – priglausk jos galvelę tyliai ir švelniai prie širdies – ji supras mane be žodžių – taip ir žodžių aš neturiu. Poryt – tavo vardinės. Dieve mano! Mano ilgesys yra neišpasakytas. Kaip aš galiu tau laimės linkėti, kaip galiu tave paguosti?! Mano ilgesys yra begalinis, o per tavo vardines bus… na, taip! Sveikink visus kaimynus, gimines ir pažįstamus (neužmiršk ir Emilės). Ačiū tau labai už viską. Pabučiuok nuo manęs širdingai ir švelniai Daliuką – savo jausmų jum abiem negaliu išreikšti. Ačiū, ačiū!

Tavo Balys

Stutthof
1943.VI.27

Vandukai! Kaip man liūdna, kad aš tau tiek rūpesčių darau! Aš jau esu gavęs iš tavęs 6 paketus, ir vakar, birželio 26 d., – 2 (du) laišku (8 ir 15 birželio). Kaip aš galiu tau išreikšti mano dėkingumą?! Aš pasidariau jau daug, daug senesnis. Pas mus jau pusiau oficialiai kalbama apie mūsų paliuosavimą – kada tai įvyks, niekas nežino. Greičiausiai iki liepos 15 d. niekas neatsitiks, – kalbos gali ištisus mėnesius tęstis. Kai aš atvažiuosiu namo, visos sielos žaizdos išgis. Bet jeigu aš važiuosiu į Berlyną, tai iš esmės nebus joks paliuosavimas. Pas mane dar vienas blogas dalykas: įvyko mainai: iš mano senų daiktų beturiu tik žieminį paltą, kepurę ir apatines kelnes. Visa kita iškeičiau (kostiumą, megztinį, batus, marškinius, spinkas, pirštines ir kt.). Visa, ką aš esu gavęs, bus pakankama kelionei į namus, bet gyvenimui Berlyne visi naujai gautieji daiktai iš viso netiks. Čia man nieko daugiau nereikia, bet būdamas Berlyne norėčiau kai ką gauti iš namų (kostiumą, batus, marškinius ir kt.).

Aš vis dar dirbu senoje vietoje, bet mūsų gydytojas nori man tai uždrausti. Su mano nervais ir širdimi ne viskas tvarkoje. Vienintelė mano laimė – tavo laiškai (paketai labai daug ką keičia mano gyvenime). Kaip man skaudu, kad aš negaliu Daliukui duot jokio džiaugsmo, net neturiu tinkamų žodžių! Priglausk jos galvelę prie širdies – ji matys mano ašaras. Daugiau aš nieko neturiu. Širdis skausmo perpildyta, ilgesys beveik nebepakeliamas. Ačiū Daliukui, kad ji tokia tvirta! Sveikink ją, sveikink nuo manęs visus kaimynus ir pažįstamus, ypatingai tėvą. Iš tavęs nesu gavęs jokių pinigų (man čia ir nereikia), bet iš Rapolo aš vėl gavau 50 markių. Aš žinau, kad tu rašei lagerio vadovybei užklausimą dėl manęs (apie tai man buvo oficialiai pranešta).

Būk sveika! Atleisk man už viską! Aš tau rašau kiekvieną sekmadienį.

Bučiuoju tave širdingai.

Tavo Balys

Stutthof
1943.VII.4

Vanduk! Aš rašau tau reguliariai kiekvieną sekmadienį (ev. pirmadienį). Iš tavęs esu gavęs vieną laišką ir vieną atviruką tik 26 birželio. Laiškai pas mane ateina kiekvieną sekmadienį, bet vakar, liepos 3 d., nebuvo iš tavęs jokio laiško. Paskutinį paketą (su skutimo pasta) esu gavęs 21 birželio ir toliau neturiu iš tavęs jokios žinios. Kalbama apie tai, kad mane netrukus išleis iš lagerio, bet kada tai gali įvykti – neturiu jokio supratimo. Tas gali greit būti, bet gali savaites, mėnesius ar metus užsitęsti. Aš nieko apie tai nežinau. Nežinau taip pat kur, jei mane išleistų, turėsiu važiuoti. Dabar fiziškai esu sveikas. Liepos 2 d. buvome prie jūros – maudytis, pakeliui miške rinkome ir valgėme daug mėlynių. Oras buvo geras ir maudymasis puikus. Kitą savaitę vėl eisime prie jūros maudytis, turbūt liepos 5 ir 9. Aš vis dirbu savo seną darbą – be darbo negaliu gyventi, tik dirbu kiek mažiau – kaip savanoris. Sielos išgyvenimų padėtis dažnai keičiasi. Aš žinau, kad tu man esi parašiusi laišką, tik jis kažkur pakely užkliuvo. Aš tikiuosi, kad po liepos 15 d. būsiu iš šito lagerio išleistas (mano viltis gali būti netikra). Aš nežinau, ar verta man paketus siųst į Stutthofą, bet gauti paketus yra labai malonu. Kaip aš norėčiau būti kartu su tavim, su Daliuku – koks tai pragariškas dalykas – tėvynės ilgesys! Nėra žodžių tam jausmui išreikšti!

Bučiuok širdingai mūsų Daliuką – padėkok jai už tai, kad ji tokia tvirta. Sveikink visus kaimynus ir pažįstamus, kurie jums yra geri. Labai gaila, kad tavo pavasaris ir vasara pagadinti – kad tu turi tiek rūpesčių, o aš nieko negaliu tau padėti. Bet aš nesu savo padėties ponu – ką gi aš galiu padaryti! Labai, labai tau ačiū! Būkit tvirtos ir neliūdėkit – nenustokite ryžtingumo – aš jo nenustoju!

Bučiuoju tave stipriai ir dėkoju. Tavo Baliukas.

Stutthof
1943.VII.12

Vanduk! Vakar, liepos 11 d., aš gavau du tavo laišku (iš 28 ir 29 birželio) – tai buvo laiminga diena! Pinigai iš tavęs dar neatėjo, bet man pinigų nereikia. Iš tavo laiško seka, kad du paketai yra pakeliui, gal rytoj, liepos 13, visus kartu gausiu. Šiaip ar taip, tris savaites gyvenau be laiškų ir siuntinių iš tavęs – tai buvo truputį liūdna. Iki liepos 7 mūsų lagery buvo įvestas karantinas – niekas negalėjo išeiti. Karantinas dabar panaikintas, bet aš vis sėdžiu. Iš visų ženklų atrodo, kad mūsų čia ilgai nelaikys, bet tiksliai nežinau. Gali ir daugiau laiko praeiti. Ilgesys, tėvynės pasiilgimas sunkiai slegia. Fiziškai esu sveikas, mūsų gydytojas rūpinasi manimi, taip pat ir nelaimės draugai man padeda. Tikiuosi netrukus pasimatyti. Bet jeigu aš turėsiu važiuoti į Berlyną – tai bus man dar sunkesnis smūgis, negu suėmimas. Vis dėlto aš nenoriu tikėti, kad seną ir visai nekaltą poetą galima būtų iš tėvynės išvaryti ir gyvenimą sugriauti. Tavo laiškai yra man įspūdingi kaip šventė! Man daug lengviau, kad judvi su Dalia susitvarkote. Man tai didelis džiaugsmas, kad Dalia tokia tvirta ir kad ji su mano mokiniais draugauja. Priglausk jos švelnią galvytę prie širdies – ji girdės mano širdį. Visos mano dienos eina vienodai, be įvykių – aš laukiu, laukiu ir laukiu…

Aš nenustoju vilties, bet visa taip skaudu! Sveikink mūsų gerus kaimynus, tėvą, nepamiršk Emilės. Aš nuolat galvoju apie jus visus ir tave ir Dalią dažnai sapnuoju. Aš negaliu išdėstyti mano vidaus išgyvenimų viename laiške, bet tu mane suprasi be žodžių. Dėkui tau už visus tavo rūpesčius, ir prašau man atleisti, kad dėl manęs tu turi pakelti tiek skausmo!

Bučiuoju tave ir Dalią širdingai – tebūnie jum gera!

Jūsų Baliukas

Stutthof
1943.VII.18

Vanduk! Pereita savaitė buvo man ypatingai laiminga. Liepos 12 d. gavau du, 15-tą – siuntinį iš tavęs ir 17 d. – du tavo laišku (iš 3 ir 11 liepos). Laiškai buvo turiningi – jie mus visus pradžiugino. Tu, vargšas vaikeli, siunti man visa, ką turi, o judviem su Dalia nebelieka kas valgyti! Žinoma, aš labai džiaugiuosi, bet aš galėčiau su mažiau daiktų apsieiti. Palaikyk daugiau maisto sau! Mūsų padėty neįvyko jokių pasikeitimų – apie mūsų tolimesnį likimą nieko nežinome. Žinoma, tokia padėtis labai veikia į nervus, kurie pas mane niekad nebuvo geri. Ir mano širdis duoda save pajausti. Mano suėmimo ir gyvenimo čia beprasmiškumas gali privesti prie desperacijos. Kas per temą pasiėmė profesorius Stegemanas? Dabar aš negaliu jokio mokslo darbo dirbti, net jokios knygos negaliu skaityti. Galva visai nedirba – bet žinoti apie temą būtų labai įdomu: aš negaliu prisiminti, kokias aš buvau pasiūlęs.

Aš tau rašau kiekvieną sekmadienį, – bet tu turi man rašyti ne daugiau kaip 60 eilučių [užbrauktas sakinys] – bus nupjauta. Raštinėj aš dabar dirbu kiek mažiau – jau 4 kartus esu buvęs prie jūros maudytis. Apie mano vidaus gyvenimą nerašysiu – ne tu viena laiškus skaitai. Gal jau šią savaitę išsispręs mūsų likimas – yra kai kurių nežymių ženklų, tačiau panašūs ženklai jau ne kartą mane apgavo. Dvasiniai esu vėl tvirtas, laikina silpnybė praėjo, aš vėl sveriu 72 klg., su kuriais atėjau į lagerį.

Sveikink tėvą, kaimynus, taip pat Emilę, – ir ypač švelniai mūsų Dalią. Aš neturiu žodžių mano dėkingumui tau išreikšti – na, laiške neminėsiu reikalingų žodžių. Tavo rūpesčiai gi kada nors atneš vaisių, gal poetinėj formoj.

Likit sveikos! Mano Vandukai, būkit sveikos!

Bučiuoju tave širdingai.

Tavo Baliukas

Stutthof,
1943.VIII.1

Vanduk! Tavo atviruką iš liepos 21 d. esu gavęs, tik vienas laiškas pakely pražuvo (iš pereitos savaitės). Pereitą ketvirtadienį taip pat esu gavęs vieną siuntinį, – tokiu būdu visi siuntiniai yra čia – tvarkoj. Geroji Vanduk! Aš džiaugiuosi kiekvienu daiktu siuntiny, – aš žinau, su kokiais jausmais tu viską paruošei. Kartu man liūdna: aš žinau, kad kiekvienas maisto gabaliukas yra atimtas nuo tavo ir Dalios burnos. Tu neturi man tiek daug siųsti – palik daugiau sau – aš išsiversiu! Geroji Vanduk! Aš esu gavęs gerą laišką iš Valiukėno (irgi iš liepos 21 d.). Taigi, anksčiau ar vėliau ateis emigracija. Po velnių! Jeigu aš turėsiu likti Vokietijoje, aš turėčiau turėti iš universiteto pažymėjimą, ar, geriau, iš Švietimo ministerijos, kad aš dirbu universitetinį darbą. Be tokio pažymėjimo kiekvienas darbo biuras gali mane įkišti į kiekvieną fabriką, kur aš su savo sveikata neilgai išlaikysiu. Pereitais metais aš esu pasiūlęs įvairias temas, – aš nežinau, kokią tu esi parinkusi. Tokiu būdu, tame pažymėjime turėtų būti taip pat tiksliai tema išvardinta. Dresdene būtų geriau gyventi, negu Berlyne. Tiktai mano nervai yra taip sudraskyti, kad aš šiuo laiku esu nedarbingas – kaip aš galėsiu atlikti mano universitetinį darbą? Bet šis pažymėjimas man yra būtinai reikalingas.

Pas mus labai karšta, ypatingai mūsų raštinėje, kur aš dirbu, bet jau trys savaitės, kaip mes neturėjom galimybės išeiti jūroj pasimaudyti. – Mes ten esame buvę tik keturius kartus.

Geroji Vanduk! Atleisk man, kad tu dėl manęs turi tiek rūpesčių, bet juk tu gerai žinai, kad aš esu visiškai nekaltas – kad mano suėmimas yra kaip ant galvos nukritusi plyta.

Pabučiuok mūsų brangią Dalią, pasveikink tėvą ir kaimynus. Už tavo rūpesčius gal aš galėsiu anksčiau ar vėliau geriau atsidėkoti.

Lik sveika, mano geroji Vanduk! Pabučiuok Dalią!

Tavo Baliukas

Stutthof,
1943.VIII.8

Vanduk! Vakar vėl iš tavęs nebuvo laiško, – gal pakely koks juokdarys jį nukniaukė. Ką gi! Bet rugpjūčio 5 d. gavau 2 pakeliu: iš tavęs ir iš Dalios! Kaip aš buvau laimingas! Kiekviename daikte jaučiu jūsų mylinčias rankas – vėl nesu vienas pasmerktųjų urve. Ačiū, labai, labai ačiū! Bet nesiųskite man tiek daug – prie mano gyvenimo be judėjimo ir beprasmiškoj egzistencijoj man tiek daug nereikia – jūs pačios neturite badauti. Juk jūs pačios nieko neturite! Vakar atėjo iš tavęs pašto perlaida 100 markių – ačiū! Bet čia man pinigų nereikia ir nereikia baltinių – viso to kaliniams nereikia. Pranešk Valiukėnui, kad aš jo laišką esu gavęs ir padėkok jam. Jam rašyti aš negaliu, nes tokiu atveju mano laiškas tau iškristų. Jis jau man pasiūlė Berlyne kambarį – tai labai daug. Mūsų padėty nėra jokių pasikeitimų (tik jau visą mėnesį neturėjom galimybės nueiti jūroj pasimaudyti), atrodo, kad mes sėdime tvirtai ir stripriai, kad visos šnekos apie paleidimą yra vieni niekai, skiriami lengvatikiams. Vis dėlto dėl visa ko atsiųsk man dabar į Berlyną pažymėjimą iš Švietimo Valdybos, kad aš turiu Vokietijoje dirbti universitetinį darbą (tikslus temos pavadinimas ten turi būti) – be tokio pažymėjimo gali kilti visokie nesusipratimai. Man čia reikalingas skutimuisi muilas, – kurį galėtum įdėti sekančiame pakely – ir pastos „Skutal“. Geriausi siuntiniai yra mažesni, kaip paskutinysis (dabar siuntinių kiekis ir svoris nebėra aprėžti, galima siųsti tiek, kiek nori). Pridėk taip pat truputį mano tabokos, – ji dar gera, aš turiu pypkę. Ir išgelbėk taboką iš rūsio – ji ten neturėtų pražūti. Fiziškai jaučiuosi vidutiniškai, bet ilgesys, tėvynės pasiilgimas labai stipriai veikia į mano padėtį. Bet ką gi – ką aš apie tokius dalykus pasakosiu!

Pabučiuok mūsų mielą Daliuką, švelniai ir širdingai – ji turėtų jausti, kaip aš ją myliu. Ir tave, geroji Vanduk! Ach, būtų geriau jokių žodžių nerašyti – žodžiai niekuomet neatatiks tikrovei. Ačiū tau, labai ačiū!

Sveikink tėvą ir kaimynus. Bučiuoju Tave, geroji Vanduk, širdingai.

Lik sveika, lik sveika!

Tavo Baliukas

Stutthof
1943.VIII.15

Mano Vanduk! Tik šiandie, 15.VIII, gavau tavo atvirutę iš 26-7. Atvirukas keliavo tris savaites! 12-8 atėjo tavo apdraustas paketėlis (nereiktų siųsti apdraustų paketų!). Labai ačiū! Vargšas vaikeli! Aš jaučiu, kad tu siunti man paskutines atsargas, ir Jūs pačios su Dalia turite badauti. Man dėl to labai skaudu. Nesiųsk man taip daug – jūs pačios turite būti sočios ir sveikos – tai svarbiausia. Dėl mūsų paleidimo čia nėra jokių ženklų. Mes esame tiktai kaliniai, mes neturime nieko žinoti apie mūsų likimą, mes neturime jokių teisių. Aš asmeniškai labai mažai tikiu į mūsų paleidimą. Visi pažadai – tai tik žodžiai, kurie neturi jokios reikšmės. Apie tai jau kalbama daugiau kaip tris mėnesius ir nieko nedaroma.

Pas mus jau ruduo, šaltas, liūdnas ruduo. Ploni berželiai už vielų sienos verkia šaltomis ašaromis. Rudenį gyvenimo beprasmiškumas yra dar skaudesnis. Betgi šiandie – rugpjūčio 15 diena. Mano brangi, mano geras draugas Daliukas! Šiandie – tavo gimimo diena. Kaip aš norėčiau šiandie būti kartu su tavimi! Jau visą savaitę dieną ir naktį galvojau apie tą dieną – galvojau apie Tave, Daliuk! Su šia diena kai kurie rūpesčiai nuo manęs atkrito. Šiandie Tu jau visai suaugusi, nuo šios dienos nebeturiu daugiau pareigos Tavo jaunąjį džiaugsmą savo tėviškais pamokslais naikinti. Man labai skaudu, kad Tavo jaunystė pereina tokiais sunkiais laikais. Daliuk, aš suprantu Tave, Tavo išgyvenimus – aš nesu tiek senas, aš dar galiu suprasti. Mano sieloj tebėra kažkas iš jaunystės – mano siela vėl poezijos pilna. Tik čia aš nerašysiu jokių eilėraščių. Betgi kada nors aš būsiu vėl kaip visi žmonės – aš būsiu laisvas. Ir tada aš parašysiu Tau, šiam Tavo gimtadieniui dainų knygą. Naujų dainų, su nauja jėga – apie jaunystę ir išmintį. Sveikinu Tave, Daliuk – užtenka šiai dienai!

Mano brangus Vandukai! Mano siela yra pilna poezijos Tau, aš vėl jaučiu tokią poetinę jėgą – jos užteks ilgiems laikams. Aš išmokau žiūrėt į pasaulį su išminties šypsena, aš vėl galiu minioje būti vienas, aš vėl gyvenu ritmų, nuostabių garsų ir spalvų pasauly. Per tėvynės ilgesio, pasiilgimo kančias aš pasidariau jaunesnis, kaip aš buvau prieš dvidešimtį metų. Beteisis kalinys – tai tik tuščios kalbos!

Širdingai bučiuoju Jus abi, – būkit sveikos – būkit sveikos!

Jūsų Baliukas, Stutthofo kalinys

Stutthofas
1943.VIII.22

Mano Vandukai! Pereita savaitė buvo man ypatingai laiminga: aš esu gavęs: 1) siuntinius iš tavęs ir Dalios, 2) laišką iš rugpjūčio 5 d., – laišką su pažymėjimu – atviruką, pažymėjimo korektūrą. Aš esu tau begaliniai dėkingas už tavo gerumą ir rūpesčius. Pasiremdamas šiuo pažymėjimu tuojau parašysiu prašymą. Bet Tavo prašymai yra svarbesni. Čia man pusiau oficialiai patarta, kad pasiremdamas tuo pažymėjimu rektorius turėtų parašyti prašymą. Šiaip mūsų gyvenimas yra be pasikeitimų. Atrodo, kad mus visai pamiršo ten aukštai, kažkur tarp žemės ir dangaus. Ką gi, tai visai suprantama karo laikais. Po šitų atsilankymų ir prašymų turiu daugiau vilties. Būtų jau aukščiausias laikas iš čia išvažiuoti. Čionykštis klimatas menkai tinka mano sveikatai. Darbingumas (protinis darbas) dar man negrįžo. Be to, esu gavęs reumatiškus skausmus kairiame pety – na, dar galima išturėti, būk rami. Mano Vanduk! Už pinigus (mano honoraras) parūpink kurą ir daržoves žiemai, – tai svarbiausias dalykas. Jūs abi neturite šalti ir badauti. 100 markių iš tavęs gavau – dėkui! Daugiau man nereikia. Ateis gi pagaliau diena, kada aš būsiu laisvas – po pirmosios gyvenimo mokyklos. Į ateitį žiūriu ramiau ir su pasitikėjimu. Žinoma, dvasia piktinasi neteisingumu, kurs mums padarytas per mano suėmimą. Bet po lagerio patyrimo charakteris bus stipresnis. Aš dažnai išgyvenu lyriško pakilimo momentus – ir nelaimėj galima rasti laimę: filosofiškai lyriškoj pasaulėžiūroj, su ramia išmintim žvelgiant į įvykius! Būk rami, mano Vanduk, aš išlaikysiu. Visi tavo žingsniai yra labai geri. Nesiųsk man degtukų (draudžiama) ir duonos (genda). Dabar siuntinių svoris nėra aprėžtas, bet man visiškai užtenka, ką Tu siunti. Ačiū, Daliuk, už obuolius! Bučiuoju Tave ir Daliuką širdingai ir myliu begaliniai, sapnuoju Jus, mano gerosios dvasios! Likit sveikos.

Jūsų Baliukas, Jūsų poetas –

Stutthofo kalinys

Stutthof,
1943.IX.7

Vanduk! Vanduk!

Rugpjūčio 30 d. gavau 3 siuntinius (iš tavęs, Jadzės, iš Būgių) – ačiū, ačiū!

IX.4 ir VIII.28 neatėjo iš Tavęs laiškai. Tavo paskutinis atvirukas buvo rašytas rugpjūčio 10 d. Daugiau aš nieko neturiu. Tavo laiškai yra vienintelė paguoda mano beprasmiškame gyvenime.

Ar atsimeni poeto žodžius:

„Tu esi kaip sveikata!“

Vanduk! Tu!

Bučiuoju širdingai Jus abi.

Tavo Baliukas

Stutthofo kalinys

Stutthof
1943.IX.19

Vandukėli mano mieliausias!*

IX.15 gavau du siuntiniu – iš tavęs ir iš Rimkienės – labai ačiū! Atrodė, kad mano pažįstami pradeda jau mane pamiršti… Ir pagaliau, po 4 savaičių laukimo atėjo tavo laiškas IX. 18 d., rašytas rugpjūčio 30 d. Negali įsivaizduoti, kaip aš buvau laimingas! Ačiū, tūkstančius kartų ačiū Tau! Bet Stutthofe sėdžiu stipriai ir tvirtai. Mano atleidimas nepriklauso nuo lagerio administracijos, tik nuo generalinio komisaro Kaune. Priešingas tvirtinimas yra lengva neteisybė. Atrodo, kad lagerio administracija nežino daugiau už mane apie mano likimą. Visad pažadėt ir niekad žodžio netesėt – tai tokia politikos rūšis, kurios prasmės aš negaliu suvokti. Žinau tik, kad tai yra geriausias būdas nelaimingų žmonių nervus gadinti.

Aš žinau, Vanduliuk, kaip sunkus yra Tavo gyvenimas. Dažnai matau tave dvasios akimis labai aiškiai – kaip tu dirbi, kaip tu rūpiniesi, kaip tu kalbi… Aš matau Tavo veidą, tavo bruožus. Nuolatiniai sapnai skaidrina mano gyvenimą tais vaizdais. Kiek sunkiau man su Dalia. Nepavyksta man įsivaizduoti, kaip ji dabar atrodo, kaip ji dirba ir galvoja, ką gi, po mokyklos baigimo aš jos nesu matęs. Mano brangios, mano gerosios dvasios! Kad Jūs žinotumėt, kaip aš Jus myliu, kaip aš ilgiuosi!.. Na, apie tai nėr ką kalbėt, rašyt… Kokių man žodžių reikia? Abejoju, ar mane iš kalėjimo išleis – per dažnai tai jau buvo žadėta. Kai netikėtai kuomet mane paliuosuos, kurį laiką aš negalėsiu dirbti protinio darbo – mano dvasia, mano nervai yra visiškai išsemti. Abejoju, ar Tau pavyks mane aplankyti. Berlyne ar kur kitur aš esu nereikalingas – esu nedarbingas. Pasilsėt galėsiu tiktai namie, pas Tave ir Dalią. Todėl nedarau jokių planų ateičiai. Tebūnie kas bus. Aš jaučiu Jus abi taip arti – kad man atrodo, kad aš tik vakar su Jumis buvau – mano mielos, mano brangios! Pabučiuok širdingai Dalią!

Nerašyk man daugiau kaip 60 eilučių (eilučių ilgumas nenustatytas!).

Ačiū Tau, Vanduk, ačiū!

Ir bučiuoju Tave širdingai!

Tavo Baliukas

Stutthof
1943.IX.26

Vanduk, Rūpintojėle mano! [šitie žodžiai originale parašyti lietuviškai]

Vakar (IX.25) vėl gavau Tavo laišką, ir naktį vėl Tave sapnavau. Vanduk! Vanduk! Taip daug norėčiau Tau parašyti, bet per daug tave gerbiu, kad šitame laiške galėčiau apie mano jausmus rašyti. Nelaimėj reikia būti išdidžiam. Aš jaučiu ir suprantu Tavo rūpesčius, ypač sąryšy su pasauliniais įvykiais. Galima būti ramiems, velnias nėra toks baisus, kaip jį maliavoja. Ypatingai Vilniaus gandų nereikia rimtai imti. Aš sėdžiu stipriai ir tvirtai! Poryt persikeliam į žiemos barakus. Kai mus pagaliau paleis, greičiausiai ne į Berlyną, bet į Lietuvą. Gal tu gali man atsiųsti: 1) paliudytą pono Fritsch pažymėjimą, 2) pono Vilniaus gebietskomisaro raštą, kad jis leidžia man gyventi Vilniuje ir Vilniuje atlikti tą darbą, kurį man paskyrė Universitetas, kadangi Vilniuje yra mano per 20 metų surinktoji biblioteka, mano archyvas, mano mokslo medžiaga ir tt. Aš nebeturiu pirštinių. Žiemai man bus reikalingos senos sportinės kojinės – storos. Pereitą savaitę esu gavęs Tavo pakelį (su pyragaičiu), ankstyvesnis buvo su taboka. Atsiųsk man dar mano tabokos – draugai padeda man ją naikinti. Su rūkalais pas mus trumpa. Labai gaila, kad mūsų draugų siuntiniai nusiųsti atgal. Nereikia paketų siųsti apdraustu būdu (iš Rimkienės esu gavęs).

Mano miela, mano geroji Vanduk! Kaip aš norėčiau būti su Tavim – dirbti ir kurti. Dabar aš rasiu naujas spalvas, naujas melodijas – ir visa tai bus Tau ir Daliai, aš taip ilgiuosi kūrybos darbo. Mano dabartinio gyvenimo beprasmingumas mane stačiai pjauna. Mano miela, mano geroji Vanduk! Bučiuok Dalią, sveikink pažįstamus, kurie manęs dar nepamiršo! Geroji Vanduk!

Tavo Baliukas

Stutthof
1943.X.5

Adreso pakeitimas:

Block XI

Vanduk, Rūpintojėle!

X.2 esu gavęs 2 Tavo atviruku ir X.4 – paketėlę.

Vanduk, ar tu mane girdi?

Tavo Baliukas

Stutthof
1943.X.12

Vanduk, mylima!

X.7 esu gavęs paketėlį, X.10 – atviruką, pinigus ir obuolius iš Dalios ir vėl X.12 – du siuntiniu. Ačiū tūkstantį kartų! Aš esu labai susirūpinęs Tavo ir Dalios tolimesniu gyvenimu. Ar Jūs paliekate mieste? Deja, aš nieko negaliu Tau padėti – daryk viską kaip pati išmanai ir kaip jauti. Jeigu aš galėčiau būti dėl Jūsų ramus, mano gyvenimas būtų kur kas paprastesnis. Aš nežinau, ar aš galiu Tave dar apsunkinti paketų siuntimu. Aš spėju, kad Tu pati turi nedaug maisto, siųsk man ką gali, tik abi su Dalia nebadaukite. Žiemai norėčiau turėti: 1) kokias nors pirštines – neturiu jokių, 2) storas, vilnones kojines (senas sportines), 3) daugiau taboko (mano senojo), – draugai man padeda jį naikinti, 4) tavo specialų kavos mišinį – ją man gydytojai pataria, 5) rašalo plunksnai (Dalia žino kokio), 6) vieną pakelį languoto ir 1 pakelį rašomojo popieriaus iš mano knygų spintos, 7) mosties nuo egzemos (knygų spintoj, vidury, viršuj, už knygų). Man labai nemalonu, kad rašau Tau tokius reikalų laiškus. Dūšioje esu visad kartu su Jumis, nuolat jaučiu Jūsų rūpesčius ir vargus, visad norėčiau Jums padėti. Čia vis esu senoje vietoje raštinėje – prie darbo laikas greičiau praeina. Aš neišpasakytai Jūsų ilgiuosi, bet tam niekas man negali padėti. Apkabink, bučiuok mūsų mielą Dalią – aš didžiuojuos turėdamas tokią dukterį – aš myliu ją begaliniai. Sveikink tėvą ir pažįstamus, kurie manęs dar nėra užmiršę. Aš gana aiškiai įsivaizduoju Jūsų gyvenimą. Aš žinau, kaip Jums sunku yra per gyvenimą irtis. Na, ką gi. Bučiuoju Tave ir Dalią, mano gerosios dvasios, būkit sveikos!

Jūsų Baliukas

(Tęsinys kitame numeryje)

* Mūsų tarnaitė Vilniuje – V. S.
* Vokiškai rašytame laiške išplėstinis kreipinys užrašytas lietuvių kalba. Tai – pirmasis laiškas, rašytas iš Štuthofo, kuriame B. Sruoga į žmoną kreipiasi lietuviškai.
* Kazį Borutą.
* Muzikas Antanas Krutulys – iš savo ūkelio Jerozolimkoj prie Vilniaus jis šelpė mieste gyvenusius lietuvius maistu, taip pat ir mus. – V. S.
* Vladimiras Zubovas – V. S.
** Mykolas Biržiška – V. S.
* Čia paminėtieji lenkų rašytojo Vyspianskio žodžiai: „Miales, chamie, zloty rog – ostal ci się ino sznur!“ (Turėjai, chamai, aukso ragą – pasiliko tau tik virvė!). – V. S.
* Antanas – Smetona, mirė 1944. I. 9 Clevelande, USA – V. S.
Jurgis – Baltrušaitis, miręs 1944. I. 3 Paryžiuje – V. S.
** Sakinį mėlynu tušinuku pabraukė ir šalia savo inicialus užrašė V. Sruogienė.