Giorgos Chouliaras. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 4
Iš graikų k. vertė Elžbieta Banytė
Giorgos Chouliaras (Yiorgos, Jorgas Chouliaras, g. 1951) – graikų poetas, prozininkas, eseistas ir vertėjas. Gimė Salonikuose, nuo 1975 m. mokėsi ir paskui ilgokai dirbo Niujorke ir Dub-line. Ten ne tik užmezgė ryšius su anglakalbiais poetais ir redaktoriais, bet ir stebėjo Graikijos kultūros gyvenimą iš tolėliau, o tai suteikė galimybę permąstyti savos kultūros unikalumą ir ribas. Amerikoje ir Airijoje dėstė, rašė straipsnius apie kultūros naujienas, vertė, dirbo atstovu spaudai Graikijos Respublikos ambasadoje Vašingtone. Dabar gyvena Atėnuose, yra kelių literatūros ir kultūros tarybų narys, Graikijos rašytojų sąjungos pirmininkas.
2014 m. G. Chouliaras apdovanotas itin svarbiu Atėnų Akademijos prizu už poezijos knygą „Atsiminimų žodynas“, kurią pats įvardija kaip „abėcėlinius antimemuarus“, ir už viso gyvenimo darbą. Jo kūryba versta į bulgarų, prancūzų, italų, japonų, turkų ir kitas kalbas, publikuota prestižiniuose leidiniuose. Tai – vienas tų poetų, kurių poezijai kertinė yra vertimo sąvoka: jis aiškino klasikinės Graikijos tradiciją moderniam pasauliui, naująją graikų kultūrą Amerikai ir atvirkščiai. G. Chouliarui ypač rūpi susikalbėjimo ir tiesos klausimai, jų reliatyvumo problemos, tapatybės (de)konstravimas, savumo ir svetimumo patirtys.
Imperatorius
Jeigu sakau kad nuogi apsirengę
jie supranta kad aš imperatorius
nes nuogo nuogalių valdovo
dar niekad nebuvo neapsirengusio
Kai aš aplinkiniams sakau kad jie laisvi
jie žino privalą parodyt nuolankumą
nes neva gudriausieji iš jų
apspis tiktai mažiausiai skrupulingą
Vos tik išgirdęs nerišlius komplimentus
skubu pagirti menininką
nes kas gi išdrįstų paneigti
nesibaigiantį liaupsių triumfą
Jie mano kad nuogų nepastebiu
kad nuolankumą palaikau protu
ir neturiu nė lašo gero skonio
o tada vėl viską apverčiu
Nes esu imperatorius
Froido sapnas
Sulig mano motinos smeigtuku
Oidipo akyse
viskas pajuodo
ir ant juodos kanapos
odos begulėdamas nubangavau
į tamsų sapno kambarį,
kur chemikaluose lėtai ryškėjo
išblukus nuotrauka:
ten mano tėvas, miręs man, jo vaikui,
dar nepradėjus valgyti,
išvarydavęs motiną
gaminti į virtuvę,
kur jos ilgi kaip angelo plaukai
maišant įkrisdavo į puodą,
kai ji atsidusdavo virš ugnies su ilgu
aštriu šaukštu, plaukų smeigtuku,
kuriuo jam iškabins akis,
kad tamsiuose sapnuose
jam galiausiai pavyktų užmigti.
Klasikos santraukos
Iliada.
Jie išvyko.
Odisėja.
Jis sugrįžo.
Sirenos
Nebuvo dar pasauly sutvėrimų
labiau nusidainuojančių negu sirenos.
Tikriausiai koks nors priekurtis
pirmasis praplaukė tenai
kur prasidėjo pasakojimas
apie jų kerinčias dainas.
Paskui visi pražuvo
mat tuščiai bandė rasti
tai ko nėra kad ir kiek klausytum.
Taip jie tik patvirtindavo prielaidą
kaip ir nutinka tokiais atvejais.
Kas gi dabar išdrįstų
suabejot šiuo teiginiu?
Odisėjas nebuvo susidūręs su sirenom
tačiau pažino žmones.
Vaškas jūreivių ausyse
jiems užklijavo burnas.
Jie būtų neturėję ko papasakoti
o jis įrodytų
kad net labiausiai gundanti
daina sunkiai praslysta
pro kietai surišto vyro ausis
kai jis nenori jos girdėti.
Mėnulio
Kadangi ten viršuj vėjas
niekad nepučia
nebūna debesų
niekad neišnyksta
ženklai dulkėse
Dualizmo naikinimas
Jam netelpa galvoj
kaip aistros idėja
užvaldė jo kūną
Ir kūniškumas dabar
vienintelė jo mintis
Mama Brecht
Brechtas apie savo motiną
Ją mylėjau savaip.
Bet ji norėjo būti mylima
jos būdu.
Brechto motina apie jį
Mylėjo mane. Toks buvo
jo meilės būdas.
Ponia Brecht apie savo sūnų
Mylėjau jį. Ar buvo
galima kitaip?
Ponios Brecht sūnus apie ją
Mylėjo ir buvo mylima.
Kitaip nebuvo galima.
Nelaimingas atsitikimas
Dirbu eilėraščių fabrike. Vieną dieną darbo metu
mano ranką sutraiško du milžiniški pieštukai.
Seniausia profesija
Kekšė mirtis:
visus paima
Grow UP
(Pirmoji viso gyvenimo darbo santrauka)
Žmogus sėdi ant kėdės. Ant kaklo – kilpa, virvės galas pririštas prie medžio, ne aukštesnio už sėdintįjį. Šis jį kasdien laisto ir prižiūri tam, kad, kai atsistos ant kėdės ir ją nuspirs, pasikartų.
(Antroji teatrinio veikalo santrauka)
Sėdintis nekalba. Tyli ir medis, nors kiekvienas jų savaip susimąstęs. Jeigu medis augs greitai, žmogus su kilpa pasikars. Tačiau jeigu greičiau augti ims sėdintysis, ar jis išraus medį?
(Trečioji santrauka)
Ko medis tikisi iš žmogaus? Būti laistomas, kad stiebtųsi aukštyn, kol bus įmanoma pasikarti, net jeigu ir nepavyks niekaip kitaip, kaip tik sulenkus kelius? Neverta laukti, kad medis atriš žmogų, net jeigu pats nulauš savo šaką, kad virvė atsirištų, nes kažkas kitas užnėrė kilpą.