Elžbieta Banytė. Reiškiasi, bet ar reiškia?
2017 m. Nr. 12
Dovydas Grajauskas. Apie reiškinius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 111 p.
Homeras „Iliadoje“ burbėjo, kad kiekviena karta vis blogesnė, nes štai per Trojos karą Diomedas į priešą sviedė tokį akmenį, kurio šiais laikais (suprask, Homero) net trys stiprūs vyrai nuo žemės nepakeltų. Paburbėsiu ir aš – dar prieš kelis mėnesius rašiau straipsnį apie Grajauską, ir viskas buvo aišku, kas čia toks ir ką veikia. O dabar viskas susipainiojo: vėl rašau apie Grajauską, bet… ne apie tą. Mat Dovydas yra Gintaro sūnus. Irgi poetas. Išleido knygą. Tiesa, pirmąją. Jo eilių kol kas niekas į užsienio kalbas neverčia. Todėl dabar, kai sakai „Grajauskas“, jauti, kad nebepakanka pavardės. Dabar jau reikia diferencijuoti – Gintaras ar Dovydas. Negailestingas tas bėgantis laikas literatūros kritikams, o ypač tiems, kurie imasi rašyti recenziją apie pirmąjį poeto sūnaus poeto poezijos (varge, kaip painu!) rinkinį.
Recenzuoti pirmąją knygą apskritai nelengva. Įsijungia kvailas pedagoginis genas (nors šiaip netikiu, kad kritikas poetą gali „auklėti“ ar mokyti – tai nėra jo darbas). Aiškiau negu kitais atvejais kankina suvokimas, kad už knygos stovi gyvas žmogus, kuris iškepė jau nebe pirmą blyną, o pirmą, tarkime, kugelį, – tokį jau rimtesnį, net 111 puslapių storumo, o tai pirmajai knygai jau nemažai. Rinkinys protingai sudalintas į tris skyrius: „Gamtiniai reiškiniai“, „Fiziologiniai reiškiniai“ ir „Psichosomatiniai reiškiniai“, o tarp antro ir trečio yra vadinamoji intermisija „Liekamieji reiškiniai“. Kiekvienos dalies priešlapyje yra pasakoma, kam šie tekstai skirti – dedikacijos dažnai juokingos, ironiškos, sukuria savitą intrigą, todėl pasirinktą struktūrą laikyčiau bene įdomiausia „Apie reiškinius“ dalimi. Nesvarbu, kad eilėraščių skaičius nėra vienodas, proporciškas ar dar kaip itin gudriai pasvertas – tiesiog taip sudalintą knygą yra maloniau skaityti.
Kaip tik didelis eilėraščių kiekis ir yra vienas rinkinio trūkumų: kai kurių tekstų galėtų ir nebūti, nes jie smagiai galėtų sau reikštis draugams prie alaus, bet knygai, turinčiai pretenziją į rimtesnę, gilesnę reiškinių analizę, jie atrodo pernelyg čestūškiniai net ir tuo atveju, jeigu jų pavadinimas „Čestūškė“ (p. 44). Nežinau tinkamesnio žodžio: gal ir smagu ironiškai perrašyti šlagerius („pyko senis ant bobutės / kad išmokė jį nebūti“, p. 44), bet tai laikyčiau žaidimu, treniruote, o ne gera, stipria, susiformavusia poezija. Tokių pašmaikštavimų, kurie ir lieka paviršiuje, neprasiskverbia pro kalbos luobą ir nekuria savito reikšmių pasaulio, esama ir daugiau, pavyzdžiui, „Tautiškas bliuzas“ (p. 43), „Apie šūdvabalį, vardu Sizifas“ (p. 49), „Ave Maria“ (p. 97) ir kt. Tiesą pasakius, daugybė knygos tekstų žaidžia jau nužaistus žaidimus – gerai, kad yra sąmoningumas, reflektuojamas ir pavadinimais, ir ironiška, nerimta viso rinkinio intonacija. Vis dėlto žaidimas gali būti įdomus arba nelabai, ir šiuo atveju skaitytojui vienodumas pakyri. Ko gero (kad ir kaip juokingai skambėtų), sumažinus rinkinio žodžių skaičių – „prasivalius“, susiredagavus – knyga atrodytų visai kitaip.
Antras dalykas, kuris skaitant atrodo neišspręstas – santykis su tekstiniu tėvu. Kaip žinoma, žymus amerikiečių literatūrologas Haroldas Bloomas visą literatūros procesą aiškino „įtakos baimės“ teorija. Jis kiek perdirbdamas rėmėsi psichoanalize ir teigė, kad kūrybos pobūdis priklauso nuo to, kaip kūrėjas nusistato savąjį tapatumą. Simbolinis „mokytojas“, arba „tėvas“, ugdo savo „apaštalus“, arba „sūnus“. H. Bloomas tyrinėjo santykius tarp poezijos tekstų ir pamatė, kad kiekvienas naujas kūrėjas perima tradiciją sykiu norėdamas iš jos išsiveržti. Vėlesnių tekstų santykiai su ankstesniuoju – klaidingos interpretacijos, nutylėjimo, neteisingo perskaitymo ir kt., taigi, jie visada peržiūrintys, revizuojantys, teigiantys ir neigiantys savo pirmtakus tuo pat metu. Ši prieiga labai tinka D. Grajausko tekstams aiškinti, mat akivaizdu, kaip glaudžiai jo kūryba dar susijusi su tikrojo ir tekstinio tėvo G. Grajausko poezija.
Dovydas, kaip ir Gintaras, kuria personažus: visi žino apie Santaliučiją ar Praną iš Gintaro tekstų, o šit Dovydas savąjį pavadina tiesiog „personažu“. Šis savotiškas dekonstrukcinis judesys jo neišsviedžia iš nusistovėjusio „grajauskiško“ kalbėjimo, tačiau leidžia jį švelniai pašiepti. Pavyzdžiui, eilėraščio „Transformeris“ (p. 30–31) paantraštė ir yra „Pagal G. G.“, o „Personažas sutinka stulpą“ (p. 95) dedikuotas „Santaliučijai ir jo vamzdžiui“. Ko gero, šį eilėraštį minėtoje „tekstinio tėvo“ ir „tekstinio sūnaus“ santykių dinamikoje galima būtų laikyti centriniu, nes būtent jame, patalpintame pačioje rinkinio pabaigoje, deklaruojamas pasipriešinimas tradicijai. Santaliučijos vamzdis figūrų plotmėje paverčiamas stulpu, o Personažas piktai rėkia: „ar esi kada įsipisęs į stulpą!“ Ir čia pat perteikiamas menamas Santaliučijos atsakymas: „nesi, sakai / neteko“ (p. 95). Rodos, čia eilėraštis galėtų ir baigtis, tačiau kitame puslapyje tęsiamas toliau: „tai nieko – // dar / įsipisi / į stulpą“ (p. 96). Interpretuojant šį eilėraštį H. Bloomo metodu matyti, kad komplikuotas ryšys tarp buvusių ir dabar rašomų tekstų taip ir neišsprendžiamas – neaišku, ar pasirenkama būti atskirai ir rašyti kitaip, ar vis dėlto neišklystama iš tarsi savaime nubrėžtos „tekstinio tėvo“ orbitos.
Ko gero, būtent todėl skaitant rinkinį pasigendama autentiškesnio balso, gali susidaryti įspūdis, kad poetas meluoja, išsisukinėja, nors pačių tekstų temos kaip tik tai neigia. Reiškinius bandoma „atverti“, vadinasi, nors ir dangstantis personažu reikėtų laukti tiesos apie gyvenimą. Eilėraštyje „Ištardymas“ šis tiesosakos momentas nuvainikuojamas: „tiesa yra ta / kad niekada nebuvau / nei originalus, anei / ypatingas; tiesiog gerai / žinojau, ką darau, ir / neįdomūs buvot jūs man / su savo riešutėliais ir akyčių išmušinėjimais“ (p. 51). Tiesa galų gale suvedama į lyrinį subjektą, kuris prabyla „aš“ vardu nusimesdamas Personažo kaukę ir jau neimituodamas pokalbio, kur kreipiamasi „tu“. Tiesa yra štai tokia, gana žiauri ir banali: „<…> kad ir jūs / mielieji jūs mano / buvote viso labo durni / ir prikolai“ (p. 50). Iš tikrųjų visas rinkinys balansuoja tarp susidomėjimo pasauliu ir savotiško bodėjimosi juo, tarp nejaukumo patirčių, todėl lyrinio subjekto balsas kartais lūžinėja: bandoma sakyti tiesą, bet meluojama; kalbėti rimtai neišeina, todėl šaipomasi, ironizuojama; savas balsas dar nerastas, todėl imituojama.
Nors mąstant apie poezijos meninį lygmenį šioje knygoje dar nerastume itin stiprių tekstų bruožų, vis dėlto joje atsiskleidžiantis dar gerokai paaugliškas lyrinis subjektas kaip tik savo paaugliškumu – poza, vaidyba, mandražu – yra lengvai atpažįstamas ir maloniai perskaitomas. Pirmoji knyga – tai toks reikalas, kurį Antanas A. Jonynas pataria išleisti ir pamiršti. Dovydas Grajauskas ją išleido. Pamiršti dar teks. O pamiršus bus galima laukti, kaip sako kitas Grajauskas, „šėlusiai gerų“ dalykų, nes akivaizdu, kad Dovydui nei drąsos, nei provokatyvumo, nei poetinės klausos netrūksta. Belieka subręsti kaip kūrėjui. Todėl ir mano recenzija tokia iš esmės kritiška (nėra šis rinkinys poezijos perlas), bet geranoriška: manau, kad po kelerių metų galime tikėtis daugiau poetinio apsisprendimo ir stipresnių eilėraščių, nes jiems reikalingi duomenys yra.