literatūros žurnalas

Rimantas Kmita. Nejaukiai apie atvirą poeziją

2005 m. Nr. 8–9

Algimantas Baltakis. Žvirblių žiemavietė: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 151 p.

Vyresniųjų poetų kūryba pastaruoju metu maloniai stebino – Just. Marcinkevičius, H. A. Čigriejus, M. Martinaitis ir kai kurie kiti bent iš dalies atnaujino savo poetinę kalbą, vienaip ar kitaip reagavo į pokyčius literatūroje ir visuomenėje.

Pirmasis įspūdis skaitant Algimanto Baltakio rinkinį „Žvirblių žiemavietė“ – nejauku. Trikdo didžiulis neatitikimas tarp recenzento poezijos supratimo, A. Baltakio vietos literatūriniame gyvenime ir skaitomų tekstų. Dėl savo neišmanymo ar sutrikimo recenzentas bandė skaityti autoritetų tekstus apie A. Baltakį tikėdamasis nuraminimo ir patikinimo, kad poetas iš tiesų yra lietuvių poezijos klasikas. Dažniausiai teko aptikti A. Baltakio kūrybą apibūdinant kaip bendravimo (V. Daujotytė), „familiaraus kontakto“ lyriką (V. Areška); ji orientuojasi į kasdieniško pašnekesio situaciją; eilėraščiams būdingas siužetiškumas ir t. t.

Tą patį galima būtų konstatuoti ir perskaičius šią knygą – išlieka atvirumas, nuoširdumas, autentiškumas, bendravimo poetika ir kiti bruožai, jau senokai įvardyti recenzijose, studijose, monografijose. Tačiau vien konstatuoti recenzijai nepakanka, o ir tų žodžių reikšmė kiekvienu atveju reikalauja patikrinimo. Pradžiai paimkime kad ir tokį pavyzdį:

 
 
 

Ak, tos dienos: 
jos kalba ir kalba,
 
triukšmauja.
 
O naktys
 
– vis tyli.
 

Vilniuje, 
ačiū Dievui,
 
dar esama
 
ir tokių gatvelių,
 
kurios tyli
 
net ir dieną…
 

  (p. 23)

Galima šį tekstą pavadinti ir bendravimo poezija. Labiau bendravimu negu poezija. Jokiu būdu nepriekaištauju (atvirkščiai, simpatizuoju) paprastumo poetikai, kasdienėms pasakojimo intonacijoms poezijoje. Akivaizdu, kad A. Baltakio poetika labiausiai orientuota į pasakojamojo tipo eilėraštį, į kasdienišką pašnekesį, į šnekamąją kalbą, ir tai ankstesniais laikais padėjo poezijai nusikratyti oficialumo štampų, tapti labiau asmeniška, intymia. Tačiau skaitant šiandieninius A. Baltakio posmus į galvą lenda poezijos elementorius: kad ir pasakojamoji, kad ir kokia paprasta ji būtų, bet jos atpasakoti be semantinių nuostolių niekaip negalėsime. Kaip yra su cituotu eilėraščiu (o ir su daugeliu kitų „Žvirblio žiemavietės“ tekstų)? Na taip, dar yra ramių gatvelių, pasaulis skuba, vaikosi netikrų, laikinų vertybių; reikia sustoti, susimąstyti apie patvaresnius, amžinus dalykus. Kas dar? Nelabai kas ir lieka. Arba kažko nesupranta, kažko neįžvelgia recenzentas. Bet jeigu prielaida, kad šį eilėraštį galima atpasakoti be didesnių nuotolių, bent iš dalies teisinga, tai reiškia, kad tekstas savo forma nesukuria jokios papildomos informacijos. Jeigu taip, tada tai nėra meninis tekstas, nes jis nėra pakeičiamas jokiu kitu. Ką jau ten tekstas – pati poezija dažnai apibrėžiama taip: kalba, kur nepakeisi nė vieno žodžio. Trūksta esminio poezijai parametro, kurį, tarkim, P. Ricoeuras pavadintų reikšmės pertekliumi, na o recenzentas tiesiog pasiilgsta kažko neapčiuopiamo, į ką paprastai nurodo eilėraštis, ne vien konstatavimo.

Galbūt iš karto reikia pasakyti, kad galiu vertinti ne visus tekstus. Ir štai kodėl. Regis, vienas iš svarbiausių A. Baltakio poezijos aspektų buvo laikomas jos autentiškumas, ypač „Strazdiškio elegijų“. Tačiau „Žvirblių žiemavietėje“ autentiškumas yra pakeičiamas asmeniškumu, o poezijoje tai toli gražu nėra tas pats. Dėl to asmeniškumo ne tik kad trūksta distancijos, kuri leistų susikurti estetinei erdvei, tačiau ir vertinti tų tekstų beveik neįmanoma dėl rizikos įžeisti patį asmenį. Todėl viskas, kas sakoma šioje recenzijoje, netaikoma skyriui „Galupio elegijos“, kuris dedikuotas žuvusiam sūnui, taip pat skyriui „Izetai, broli mano“, skirtam Izeto Sarajličiaus atminimui ir apimančiam ne tik A. Baltakio dedikacijas bosnių poetui, bet ir jo laiškus, verstus eilėraščius. Beje, nenuostabu, kad laiškų publikaciją autorius laiko „svarbiu savo naujos knygos akcentu“ (p. 66). Jie, be abejo, turi vertės ir galbūt yra įdomiausi šiame rinkinyje, bet tai jau ne estetinė vertė, o kultūrinė, – tam tikras dokumentavimas, literatūros istorijos fonas. Atrodo, ir visa A. Baltakio knyga atlieka panašų vaidmenį – ji liudija poeto aktyvumą, dalyvavimą literatūriniame gyvenime, yra literatūros konteksto, fono dalis, bet jau nedalyvauja ieškojimo procesuose.

Asmeniškumas, be abejo, dažnai gali įgyti autentišką meninę formą, tačiau šioje A. Baltakio knygoje autentika skleidžiasi laiškuose, o eilėraščiuose lieka daugiau asmeniškumo. Tam pagrįsti nereikia didelių interpretacijų ir analizių – vien jau tai, kad poetas per knygos pristatymą atsisakė skaityti „Galupio elegijas“ ir tai atlikti patikėjo aktoriui, gan iškalbingai parodo, jog meninės distancijos tikrai trūksta ir dominuoja asmeninės prasmės.

Jau banalu sakyti, kad paprastumas poezijoje visada yra rizikingas, nė kiek nelengvesnis kelias, negu sudėtingo, komplikuoto teksto rašymas. Netgi rizikingesnis, nes iš pirmo žvilgsnio nesunkiai įveikiamas. Aiškumas ir paprastumas, A. Baltakio poezijos kertiniai stulpai, deja, nesukuria daugiaprasmiškumo, parabolės, metaforos, palyginimai čia beveik neinterpretuotini, labiau linkstama į vienareikšmį, vienakryptį pasakėtišką, didaktišką reikšmės perkėlimą (net ir eilėraštis toks yra – „Pasaka apie ropę“). O kalbos paprastumas per dažnai nusileidžia įprastumui, kalbos nuovargiui („Mano žodis / pavargo“, p. 98).

Sovietmečiu A. Baltakio, „Odės aiškumui“ autoriaus, kūrybos paprastumas atitiko socialistinio realizmo suprantamumo reikalavimą – menininkas turėjo reikšti savo poziciją aiškiai, tvirtai, ir kuo karščiau (nuoširdžiau?), tuo geriau. Bet ir šiandien nemažai intonacijų, pačių poetinių principų primena dar anų laikų estetiką. Pavyzdžiui, toks aštuoneilis:

 
Ko, prozininke, vis pluši tu? 
Paduok man mintį – tą ar šitą:
 
Paversiu ją strėle aštria
 
Su rimo plunksna įmantria,
 
Ją ant stangrios templės uždėsiu,
 
Įtempsiu lanką ir tada
 
Paleisiu ją, kur panorėsiu,
 
Ir mūsų priešo lauks bėda!
 
  (p. 123)

Kalbos stangrumas labiau konstatuojamas, o ne sukuriamas. Palyginimui posmas iš ankstesnių – „Keturių stygų“ – laikų, kai populiaresnės buvo ne strėlės, o raketos.

Kad taip eiles paleidus 
Lyg raketą, –
 
Kad jos į sielos gilumas nuskrietų
 
Ir apie širdį suktųsi ilgai.
 

Jau sovietmečiu kritika buvo taikliai įvardijusi nemažai A. Baltakio poezijos silpnųjų vietų, bet kartu jas kanonizavusi tarybinės lietuvių literatūros istorijos antrajame tome (paviršutiniškumas, didaktiškumas, poetinės transformacijos trūkumas; o jei dar atmestume komplimentus komunistinei pasaulėžiūrai…). Pasikeitus politinei santvarkai logiška būtų laukti naujo įvertinimo, bet S. Parulskio kritika, pasirodžius A. Baltakio rinktinei „Apvirtę Grįžulo Ratai“, pati susilaukė kritikos, nors įvardijo tas pačias bėdas, apie kurias buvo kalbėta ir anksčiau, tačiau tarsi neatskleidė beveik nieko pozityvaus. Bet štai praėjo nemažai laiko, tekstai pasikeitė, o priekaištai – identiški. Tada imi galvoti, kad vargu ar poezijai esminės įtakos turi politinė santvarka, vertintojo priklausymas jaunesnei kartai ar simpatizavimas kitoms estetinėms orientacijoms. Be reliatyvių poezijos supratimo, vertinimo kriterijų lieka juk ir universalieji, kitaip visiškai nieko nenutuoktumėm, o juolab nesižavėtumėme, – ką ten Homeru, – H. Radausku, S. Nėrim, J. Aisčiu.

Recenzentas pasilieka dar vieną abejonę – galbūt jo lūkesčiai neatitinka šios poezijos siekių, galbūt jis skaito „ne tuo kodu“. Regis, dainų tekstai, kurie garsina poetą, ir panašaus pobūdžio „taikomoji literatūra“ (dedikacija, aforizmas, sąmojis) yra artimesnė jo talento prigimčiai. Beje, tokio tipo literatūra šiandien, kai estradoje klesti banalybės, yra labai aktuali ir reikalinga. Visai kitokį įspūdį paliko beveik tuo pačiu metu išleista A. Baltakio meilės lyrikos knyga „Pusryčiai dviese“, kuri pasirodė kur kas simpatiškesnė ir labiau atitinkanti žanrą. Bet vargu ar A. Baltakiui užtektų dainų ir meilės poeto titulo. O kalbėti apie „aukštąją“, „rimtąją“ lyriką, apie lyrikos kanoną ir A. Baltakio kūrybos vietą jame sudėtinga ir ne taip savaime aišku, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Rašau šią recenziją per šienapjūtės atokvėpius, todėl jaučiuosi tarsi ne visai svetimas „pirmajai kartai nuo žagrės“ ir dar ne visiškai atsidėjęs interneto lankoms. O vis dėlto – lengviau būtų iškrauti keletą vežimų šieno ar nupjauti lanką.

Antanas Šimkus. Nuostabiajam žvirblių kalbintojui (nuo Varnų kalno)

2022 m. Nr. 4 / In memoriam Algimantas Baltakis (1930 02 15–2022 03 13) / Ko gero, apie poetą pirmiausia išgirdau per radiją, jis buvo minimas po „Vairo“ dainos „Gimiau pačiu laiku“. Įsiminiau. Vėliau neakivaizdinė pažintis stiprėjo…

Rimantas Kmita. Ugnies giesmės

2022 m. Nr. 2 / Kaip didelis talentas suderėjo su politika, kultūriniais kanonais, besikeičiančia poezijos vieta visuomenėje? Šiuos klausimus kelia Rimantas Kmita rašomoje knygoje „Ugnies giesmės“, kurios ištrauką publikuojame.

Rimantas Kmita. Sapnavau, kad miriau

2021 m. Nr. 1 / Šiąnakt sapnavau, kad miriau. Buvo gaila, gyvenimas man patiko. Bet sykiu buvo aišku, kad nemokėjau gyventi ir kad beveik negyvenau. Tik kažkaip prabuvau ir pradirbau.

Rimantas Kmita. Šiek tiek apie paviršutiniškumą

2020 m. Nr. 5–6 / Nežinau kodėl, bet poetai, kuriuos skaitydamas suprantu, kad negalima iš jų nieko išmokti, džiugina, o nėra labiausiai premijuoti, įvertinti, įtraukti į chrestomatijas.

Algimantas Baltakis: „Savo misiją mes atlikome“

2020 m. Nr. 2 / Poetą Algimantą Baltakį kalbina Gediminas Kajėnas / „Nemanykite, kad mes visi tada, liaudiškai tariant, dėjome į kelnes. Teisybę sakyti visais laikais yra nepaprasta. Kartais teisybė net nuo paties savęs yra slepiama…“

Algimantas Baltakis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 8–9 / Ant aukšto kalno – pilies griuvėsiai.
Prie tų griuvėsių trys liepos auga.
Ogi toj liepoj, pačioj aukščiausioj,
Gegutė tupi. Kukuoti ruošias.
Ilgai tupėjo. Trumpai kukavo.
Kol iškukavo mano metus.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.

Vaidotas Montrimas. Romanas barzdotiems paaugliams, arba Babkės, regbis ir mergikė

2017 m. Nr. 1 / Rimantas Kmita. Pietinia kronikas: Romanas. – Vilnius: Tyto Alba. – 2016 m.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas

2016 m. Nr. 7 / Paparčiai virš galvų, pušų kvaps i dulksna. Bet svarbiausia, ka tarp tų paparčių aš su mergička. Tode nepradėsiu aš čia peizažų tapyt’, bo i mokykloj skaitydams juos visada praleidžiu. Nu i ne peizažai man daba galvoj…

Rimantas Kmita: „Slapčia viliuosi, kad Šiauliams sukursiu net ne epą, o mitą“

2016 m. Nr. 1 / Rimantą Kmitą kalbina Andrius Jakučiūnas / – Ilgai galvojau, nuo ko pradėti pašnekesį, ir dabar manau, kad reikia jį pradėti nuo svarbiausio – tavo santykio su turgaus kultūra…

Algimantas Baltakis. Gimtadienio posmai

2015 m. Nr. 2 / Ne mums – centrinės gatvės, asfalto keliai.
Mums – priemiesčio brukas, įmurę keliūkščiai prie raisto.
Mes galim netgi be kelio. Mes esam arkliai.
Nutempsim vežimą į patį pragarą, jei prireiks to.