Algimantas Baltakis. „Pirmųjų šalnų palytėtas“
2011 m. Nr. 12
In memoriam. Juozas Macevičius 1928.X.4–2011.XI.17
Rudenį gimęs, Juozas Macevičius rudenį ir mirė.
Vykdant velionio valią, kitą dieną jis buvo palaidotas Antakalnio kapinėse, apie poeto mirtį visuomenei pranešta tik po laidotuvių. Prie Juozo kapo, supilto pačioje stataus kalno viršūnėje, lapkričio 21-osios popietę susirinko nedidelis poeto artimųjų, kolegų ratelis. Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas ir pavaduotoja Birutė Jonuškaitė atnešė vainiką, ant kapo padėjom gėlių, uždegėm žvakelių. Jokios kalbos nebuvo sakomos, tik, velionio žmonai poetei Ramutei Skučaitei pritarus, prie kapo paskaičiau dešimties posmų eilėraštį „Epilogas“ iš jo paskutinės knygos „Atsisveikinimas“ (2006). Štai keli to eilėraščio posmai, paaiškinantys šio rašinio antraštę:
Pirmųjų šalnų
Mirtinai palytėtas, –
Su juo jau ir aš –
Nesustingęs asketas.
Ir man buvo lemta
Ir klupti, ir klysti.
Ne taip, kaip kadais,
Neklaidingoj jaunystėj,
Kai žvilgsnis ir žingsnis
Griežtai apskaičiuotas. –
Pats aš aukojuos
Ar buvau paaukotas?
Prozininkas ir aktorius Pranas Treinys atmintinai padeklamavo eilėraštį „Saulėlydis“. Įsidėmėjau Mykolo Sluckio, Juozo seno draugo, vienmečio, veido išraišką, klausantis eilių. Valandėlę susimąstę pastovėjome, nei ilgiau, nei trumpiau, tiek kiek reikia, ir išsiskirstėme kas sau.
Prisipažinsiu, iš pradžių buvau šiek tiek sutrikęs dėl tokio netradicinio velionio pagerbimo. Gal ką ne taip padarėme? Bet jaunesnės kartos poetui Rimvydui Stankevičiui toks atsisveikinimas su poetu pasirodė esąs gražus. Ir velionio žmona mus su Antanu A. Jonynu, Juozo artimiausio draugo sūnumi, nuramino: Juozas būtų likęs patenkintas tokiu atsisveikinimu.
Iš tiesų Juozas nemėgo visokiausių ceremonijų, iškilmių, formalumų, tuščio šurmulio. Net ir savo gyvenimo aprašymą kas dešimt metų leistoje knygoje „Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos“, 1989-aisiais (tai paskutinis tokio pobūdžio leidinys) jis pradeda prisipažinimu: „Kiek kartų esu davęs žodį neberašyti autobiografijų, tiek kartų jo neišlaikiau. Atvirai kalbant, nesuprantu, kam rašau šias eilutes; visus duomenis apie mane skaitytojas gali rasti įvairiuose žinynuose arba enciklopedijoje.“
Šiandieninis skaitytojas dar gali pasinaudoti ir interneto paslaugomis. Sakykime, jis gali rasti 2003 m. J. Macevičiaus 75-mečio sukaktuvėms skirtą medžiagą su nuotraukomis ir eilėraščiais. Man įdomus pasirodė toks šmaikštus jubiliato biografijos komentaras:
„Juozas Macevičius gimė 1928 m. spalio 4 d. Joniškyje. Kol kas gyvas. Gyvena Vilniuje už rašomojo stalo. Didžiąją gyvenimo dalį buvo raštininkas: viską rašė ir dabar teberašo parkeliu ant popieriaus.
Per gyvenimą įsigijo daugybę draugų, bet maždaug tiek pat priešų. Ir vienų, ir kitų gretos pastaruoju metu gerokai retėja. Kritikai lieka.
Bandė išnaikinti alkoholio atsargas, bet suprato, kad tai beviltiška. Vis dar tikisi, kad pavyks sudoroti pasaulines tabako atsargas.“
Ir t. t., ir vis pašaipiu tonu.
Malonu skaityti tokius Juozo pašmaikštavimus. Juolab kad ar tik nebus tai paskutinė jo vieša autorefleksija.
Suprasdamas, kad neįmanoma trumpame rašinyje apžvelgti ilgo kūrybos ir veiklos kelio, kurį J. Macevičiui teko nužygiuoti, tenkinsiuosi tik keliomis pastabomis.
Pirmiausia – apie kelio pradžią.
1949 m. debiutavo trys jauni poetai: Vladas Grybas, Antanas Jonynas ir Juozas Macevičius. Leidykla iš pradžių ketino visus tris poetus išleisti viena knyga, net pavadinimas buvo sugalvotas – „Trys salvės“. Bet šio ketinimo atsisakyta ir pasirodė trys atskiros knygos: V. Grybo „Tiesiu taikymu“, A. Jonyno „Kovotojų dainos“ ir J. Macevičiaus „Pavasario žingsniai“.
Šių trijų poetų debiutas ir skaitytojų, ir kritikos buvo sutiktas su neeiliniu dėmesiu. Ir tai suprantama: į tarybinę lietuvių poeziją atėjo pirmoji pokario karta, drąsiai tarusi savo žodį. Prie „trijų muškietininkų“ netrukus prisijungė d’Artanjanas – jaunuolis liūto karčiais, suvalkietiška tarsena ir itin sudėtinga biografija – Kostas Kubilinskas, 1951 m. išleidęs knygą vaikams „Oželis kvaišelis“.
Ypač palankiai buvo vertinama V. Grybo knyga, pagyrų pelnė ir A. Jonynas, o trečio debiutanto J. Macevičiaus knyga susilaukė griežtos kritikos: užkliuvo polinkis į lyrizmą, netgi pavadinimas (koks „nekovingas“, palyginus su kitų debiutantų knygų pavadinimais). Vienas recenzentas (kažkoks J. Bartkus) daro tokią prokurorišką išvadą, anuomet galėjusią priblokšti ne tik jauną, bet ir gyvenimo užgrūdintą kūrėją: „Jaunasis poetas suka klaidingu keliu, svetimu socialistinio realizmo principams.“
Juozui buvo skaudžiausia, kad jo knygą stengiamasi priešinti jo artimų bičiulių, bendraminčių kūrybai.
Neplečiant pokalbio apie poetų kartą, kuriai priklausė J. Macevičius, norisi tik pabrėžti, kad jų kūryboje pastebima ryški pakilimų ir nuopuolių amplitudė, kad jiems likimas ne vienu atveju susiklostė sunkiai, netgi tragiškai. Iš minėtų „muškietininkų“ per dvidešimt pirmo amžiaus slenkstį peržengė tik J. Macevičius. Nėra kitos kartos, kuri būtų patyrusi tokių skaudžių nuostolių (abiejose barikadų pusėse). Tegu kalba pati trumpiausia informacija apie žmogų: V. Grybas (1927–1954), K. Kubilinskas (1923–1962), A. Jonynas (1923–1976). Netekęs bičiulių, bendražygių, J. Macevičius tolesnėje kūryboje stengėsi kalbėti savo kartos vardu, brangino, puoselėjo kartos jausmą.
Beje, tais pačiais 1949-aisiais, kai debiutavo šio trys talentingi poetai, Vilniaus universitete lituanistiką studijuoti pradėjo 50 jaunuolių, tarp kurių buvo ir Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis bei šių eilučių autorium, taigi trys būsimieji poetai, kurioms dėl artimos draugystės po gero dešimtmečio irgi prilipo „trijų muškietininkų“ pravardė.
Be abejo, mes, studentai lituanistai, tarp kurių buvo gal trys, gal keturi komjaunuoliai, domėjomės tada debiutavusiais poetais. Iš jų labiausiai simpatizavome Juozui Macevičiui, gal todėl, kad jo kūryba buvo kritikuojama, kad joje įžvelgėme lietuviškojo neoromantizmo atšvaitų.
Per tuos penkerius metus, kuriuos praleidome universitete, daug kas pasikeitė. Svarbiausia, baigėsi kruvinų grumtynių epocha, palaužus partizanų, kuriems daugelis anksčiau simpatizavome, pasipriešinimų. Galiu, šiek tiek pasišaipydamas iš savęs ir kitų kurso draugų, konstatuoti, kad penktame kurse mažumą jau sudarė studentai, neįstoję į komjaunimą. Visiems tapo aišku, kad tarybų valdžia Lietuvoje įsitvirtino ilgam, gal visam mūsų gyvenimui.
Nėra galimybių plačiau pakalbėti apie dviejų gretimų kartų santykius, kurie nebuvo paprasti. V. Grybas, A. Jonynas, J. Macevičius reprezentuoja pirmąją pokario kartą, pakrikštytą Lietuvoje vykusių kruvinų grumtynių, aršiai pultą ne tik priešų, bet ir savųjų. O Just. Marcinkevičiaus, A. Maldonio karta daugiau siejama su vėlesniu laikotarpiu, su Atlydžiu. Nė viena šių kartų nėra pranašesnė už kitą, tik jas formavo kitoks laikas. Donatas Sauka knygoje „Fausto amžiaus epilogas“ (1998), skyriuje „1965-ųjų riba Lietuvoje“, rašo:
„Atlydžio karta turėjo teisę ir iš tiesų galėjo džiaugtis gyvenimo pilnatvės jausmu. kurį teikė atsivėrusios veiklos, karjeros darymo perspektyvos bei į šalį nustumta kaltės dėl praeities našta, slėgusi vyresniąją, teroro metų, kartą“ (p. 388).
Žinoma, laiko pokyčiai veikė visų kartų poetus. Evoliucionavo ir J. Macevičiaus kūryba, plėtėsi jos horizontai, tobulėjo meninė raiška. Manyčiau, kad poetas savo brandos apogėjų pasiekė „Kasdieniškoje knygoje“ (1968), už kurią jam 1970 m. buvo suteikta Valstybinė premija.
„Kasdieniškoje knygoje“ nerandame visažinančio, nuasmeninto lyrinio herojaus, į kurį orientuotis kvietė vulgarioji kritika. J. Macevičiaus lyrinis herojus – gyvas žmogus, apnuoginta širdim, klystantis ir besiblaškantis, bet niekados neišduodantis savo principų ir toliau visomis išgalėmis besistengiantis byloti savo kartos, mirusių bičiulių vardu, aistringai stojantis prieš negeroves visuomenėje ir savyje. Negailestingu satyros botagu J. Macevičius čaižo tuos, kurie „vaikšto patenkinti, sotūs ir ramūs“:
Auga ne žmonės – apmokami brangiai
Laipsniai, etatai, postai ir rangai.
Auga ir klesti. Plėtojas ir veisias.
Gina kaip žvėrys kėdes ir teises, („Gera. Ak, Viešpatie mano, kaip gera…“)
Čia kalbama apie sovietmetį, nomenklatūrininkus, tačiau poeto pagauta situacija yra tokia bendražmogiška, universali, kad šis satyrinis eilėraštis puikiausi tinka ir mūsų dienoms.
1986 m. išleidęs „Rinktinių raštų“ dvitomį, J. Macevičius kitą eilėraščių knygą skaitytojams pateikė tik po aštuoniolikos motų pertraukos. 2004-aisiais parodė šimto geriausių eilėraščių rinktinė „Iš tos nakties“. Knyga rūpestingai autoriaus parengta, atranka reikli, leidyklos „Žuvėdra“ dailiai išleista, puikiai reprezentuoja poetą dabartiniam skaitytojui. Visi į rinktinę įdėti eilėraščiai išlaikė rūstų laiko egzaminą. Gaila, kad vertinga knyga liko kritikos nepastebėta. Tai, kad panašus likimas ištinka ir daugelį kitų rinktinių, mažai paguodžia.
Naujų eilėraščių knyga „Atsisveikinimas“ pasirodė 2006 m. Tai jau poeto atsisveikinimas ne tik su poezija, bet ir su gyvenimu.
Knyga pradedama eilėraščiu „Tėvynei“, kuriame kaip leitmotyvas skamba eilutės:
Kalnų Tau nesupyliau, kaip matai,
Tačiau ir nekasiau duobės.
Tai vienintelis eilėraštis, rašytas seniau (jį užtinkame rinkinyje simboliniu pavadinimu „Neišduok“, 1983). Šis eilėraštis tarsi nutiesia tiltą tarp praeities ir dabarties. Kiti eilėraščiai (jų knygoje 138) – anksčiau rinkiniuose neskelbti. Tai elegiškų apmąstymų, savotiškos akistatos su pasauliu ir savimi, karčios rezignacijos kupina knyga. Deja, ir ši knyga, nors jau praėjo penkeri metai, tebelaukia savo recenzento… Kipšiukas man į ausį kikena: o kodėl tu pats neparašei?
Tarp tų, kurie užkopė į statų kalną Antakalnio kapinėse, norėdami atsisveikinti su J. Macevičium, buvo ir keletas žmonių, dirbusių „Pergalės“ redakcijoje ir dabar dirbančių „Metuose“. Beje, dabartiniam „Metų“ redaktoriui teko dirbti ir senuoju, ir naujuoju vardu vadintame žurnale. Redakcijos senbuviai į kapines atėjo ne šiaip sau. Juk velionis net penkiolika metų (1970–1985) darbavosi „Pergalėje“. Šešerius metus jis buvo „Pergalės“ redaktoriaus pavaduotojas; man 1976 m. išėjus laisvo vėjo gaudyti, vyriausiuoju redaktoriumi tapo Juozas, o jo pavaduotoju – Albinas Bernotas. Pastarajam susirgus ir daktarams patarus bent metus pailsėti pušynuose, po dviejų laisvės metų buvau pakviestas laikinai padirbėti pavaduotoju. Albinui patiko gyvenimas Argirdiškėse, prie švaraus Lakajos upelio, ir jis į Vilnių dar ir dabar nenori sugrįžti. Taip ir likau Juozo pavaduotoju aštuonerius metus. 1985-ųjų rudenį, iš redakcijos išėjus J. Macevičiui, vėl tapau vyriausiuoju ir išbuvau čia iki 1990-ųjų, iki pensijos.
Apie bendrą darbą su J. Macevičium.
Svarbiausia nuostata, kuria rėmėmės, buvo tokia: kadangi Lietuvoje tik vienas storas žurnalas, stengėmės, kad po vienu viršeliu tilptų įvairaus stiliaus, įvairių įsitikinimų žmonės, senatoriai ir novatoriai. Ne priklausymas tai ar kitai krypčiai, o paties kūrinio meninė vertė – toks buvo atrankos principas. Deja, nelengvai sekėsi šių nuostatų laikytis, atsirasdavo visokių kliuvinių. Neatsimenu tokio žurnalo numerio, kuriame kas nors būtų neužkliuvę cenzūrai. Juozas tiesiog užvirdavo po kiekvienų cenzūros priekabių!
Apie mudviejų bendrą darbą esu parašęs ir jam dedikavęs eilėraštį „Dvikinkis vežimas“ (1974). Pacituosiu trečią posmą, prieš tai priminęs, kad pirmame tvirtinu, jog mudu ne žirgai, o arkliai, šitiek metų įkinkyti į porinį vežimą. Taigi:
Ir ko tik neteko vežioti tame vežime!
Ir kvepiančius dobilus, ir dvokiantį mėžinį.
Įsiręžę, kaip tinka darbiniams arkliams, klampojom žeme.
Ir džiaugėmės, gerą žmogų kelio galą pavėžinę.
Už tą bendrą jungą, už ilgametę draugystę čia ir bandau atsidėkoti Juozui Macevičiui, savitam poetui, riteriško taurumo žmogui.
Ak, Juozai, man vis dar nepavyksta susapnuoti nearkliško sapno: kad lekiam padange, įsikinkę į Grįžulo ratus…
2011 m. lapkritis