literatūros žurnalas

„Savo misiją mes atlikome“

2020 m. Nr. 2

Poetą Algimantą Baltakį kalbina Gediminas Kajėnas

„Nemanykite, kad mes visi tada, liaudiškai tariant, dėjome į kelnes. Teisybę sakyti visais laikais yra nepaprasta. Kartais teisybė net nuo paties savęs yra slepiama…“ – sako devyniasdešimtmetį švenčiantis poetas ir ilgametis žurnalo „Pergalė“ redaktorius ALGIMANTAS BALTAKIS. Jis pats ir jo karta į literatūrą įžengė, brendo, pasiekė savo kūrybos aukštumas sovietiniais metais, kai literatūrai – vienam ideologinių įrankių – buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Šiandien mes vis dar mokomės apie tai kalbėti, priimti to meto žmonių pasirinkimus ir jų vaidmenį tuometinėje santvarkoje. Įvardyti baimės ir lojalumo, rizikos pasakyti daugiau kainą. Suprasti, kokią vietą kultūroje užima sovietmečio kūryba. Galiausiai, sąžiningai pažvelgti į savo pačių praeitį. Šis pokalbis – vienas iš tokių bandymų.

– Algimantai, Jūsų gimtadienis yra vasario 15-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse. Ar sovietmečiu dėl to nekildavo nesusipratimų?

A. B. Visko buvo. Pamenu, Vilniuje, Čiurlionio gatvės studentų bendrabutyje su bičiuliais švenčiau savo dvidešimtmetį. Kaip tuomet buvome pratę, užtraukėme dainą. Netrukus prisistatė bendrabučio komendantas ir ėmė mus tildyti priekaištaudamas, kad švenčiame netinkamu laiku. Jam parodžiau savo dokumentą, kuriame juodu ant balto parašyta mano gimimo diena. O jis mums – „ar negalėjote švęsti išvakarėse“! (Juokiasi)

Vėliau švęsdami namuose užsidangstydavome langus. Tildydavome per garsiai kalbančius, nes aplink nestigo budrių akių ir ausų. Beje, mūsų kaimynui Antakalnio rašytojų namuose Viktorui Miliūnui būdavo dar kebliau: jis gimęs būtent vasario 16 dieną, tad mudu švęsdavome ir išvakarėse, ir tą pačią dieną.

Taip jau yra nutikę, kad gana daug eilėraščių esu parašęs vasario 16 dieną. Vienas jų – „Sanskritas“: „Guodžias Lietuva: pasauli, / Palaikyk mane dar saujoj. / Aš tokia maža, pasauli, / Net nejusi, kad laikai / Gintaro lašelį sūdrų.“ Kad nekiltų nereikalingų asociacijų, datą po tokiais eilėraščiais paankstindavau užrašydamas savo gimtadienio dieną. Dėl šventos ramybės.

– Esate vyriausias Lietuvos poetas, galintis paliudyti praėjusios epochos istoriją – nevienalytę, dramatišką, prieštaringą. Jūsų paties gyvenimas apjungia tarpukarį, Antrojo pasaulinio karo siaubą, pokarį, sovietmetį ir šių dienų nepriklausomą Lietuvą. Kaip pats apibendrintumėte savo laiką?

A. B. Mėnesiu už mane vyresnė yra Aldona Puišytė, tad esu antras pagal amžių… (Juokiasi) Mudviejų gimimo metai – 1930-ieji – jubiliejiniai, visa Lietuva tada šventė Vytauto Didžiojo 500-ąsias metines. Mūsų klasėje – beveik visi Vytautai, tik aš vienas toks – Algimantas. Paskui gyvenimas skilo į atskirus tarpsnius.

Mano karta buvo paskutinė, kuri mokėsi dar nepriklausomoje Lietuvoje. Mokykloje buvo dėstoma Lietuvos istorija bei tikyba, mes buvome ruošiami Pirmajai komunijai. Tos vaikystės patirtys paliko žymę visam gyvenimui. Bet viską sujaukė karas. Skaudžiausiai jį pajutome 1944-ųjų vasarą atsidūrę Žemaitijoje. Ne savo noru patekome į patį karo verpetą… Teko pasikliauti instinktais – kaip prasimaitinti ir išlikti gyviems. O paskui pamatėme, kad kieno galia, to ir valia… Baisiausia, kai tokius dalykus pradedi priimti kaip normalius. Atsimenu šalia krentančius ir sprogstančius sviedinius, ant galvos byrančią žemę, „katiušų“ muziką ir lavonų kvapą. Atsimenu mažėjančią savo klasę, į pamokas nebeateinančius draugus. Atsimenu Kauno vaikėzų gaujas ir nuolatines muštynes, kuriose ir pačiam ne kartą teko dalyvauti. Atsimenu žydų žudynes Lietūkio garaže – nors stebėjau tai trumpai, nes pro šalį einanti mokytoja sudraudė ir liepė bėgti namo. Atsimenu, kaip vokiečiai pagavo rusų partizaną ir viešai Ąžuolyne jį pakorė – ėjome žiūrėti, nes buvo įdomu tai pamatyti. Aplinkui tvyrojo chaosas ir smurtas, ir tai mus pačius persmelkė iki giliausių paširdžių.

Po tokių baisybių net mažyčiai palengvėjimai atrodė labai reikšmingi. Žiūrėk, iš pradžių žmones iš Sibiro ėmė grįžti. Atrodytų, o kas čia tokio – neteisingai pasodino ir anksčiau laiko paleido… Bet žmonėms tai prilygo stebuklui. Paskui cenzūros gniaužtai kiek atsileido – vėl lengviau. Niekas nesodino vien dėl to, kad tave kažkas įskundė. Aišku, tokie kaip Antanas Terleckas darė savo darbus puikiai suprasdami, kad pagauti sės, ir buvo sodinami. Tačiau už niekus jau nesodino. Arba cenzūra praplėsdavo galimų leisti autorių sąrašą – kokia tai buvo laimė vėl skaityti Maironį ar emigracijos poetų kūrybą, beje, paprastai jau mirusių. Mes vertinome paprastus dalykus – ramią kasdienybę, šeimą, vaikus, galimybę dirbti. Galiausiai, patį gyvenimą. Na, o vidinė autonomija visada išlieka žmogaus galvoje.

– Gyvenime Jums teko nemažai keltis iš vienos vietos į kitą, tikriausiai Jus lydėjo nuolatinis praradimo jausmas…

A. B. Skaudžiausia vaikystės patirtis – mano tėtis, Leliūnų bažnyčios vargonininkas, 1933-iaisiais buvo įkalintas trejiems metams, o mamai su manimi ir visai maža seserimi teko palikti Leliūnų špitolę, erdvius parapijos namus, kur gimiau, ir keltis į Strazdiškį – tėčio gimtinę.

Užuot vėl prabilęs apie „nelemtai susiklosčiusias peripetijas“, svarstęs, ar teisingai buvo nuteistas tėtis, verčiau paaiškinsiu, kodėl man, trejų metų berniukui, taip skaudu buvo skirtis su gimtaisiais namais.

Špitolėje vienas namo galas buvo skirtas vargonininko šeimai, o kitas – zakristijonui, mano seneliui Antanui Zarankai, beje, šviesiam žmogui, buvusiam daraktoriui, pirmajam Leliūnų lietuviškos mokyklos mokytojui. Špitolėje buvo dar ir parapijos salė, kur vyko įvairūs renginiai, vaidinimai, koncertai, eilėraščių skaitymai. Koncertuodavo tėvo vadovaujamas bažnytinis choras. O aš galėdavau bėgioti po visą špitolę – visur savi. Mama mane vesdavosi į bažnyčią ir bardavosi, kam vis atsisukinėju norėdamas pasižiūrėti, kaip vargonais groja tėtis. Vėliau sužinojau, kad tie vargonai yra labai aukštos kokybės, pagaminti Karaliaučiuje. Jais yra groję kompozitoriai Juozas Gruodis, Juozas Karosas, po tėčio – vargonininkas ir chorvedys Pranas Sližys. Tie vargonai neseniai restauruoti, o bažnyčioje šiandien vyksta ir vargonų muzikos koncertai.

Ankstyvieji mano metai prabėgo labai arti bažnyčios. Ir vėliau dar ilgai likau uolus katalikas. Net savo maldaknygę iš anų dienų esu išsaugojęs. Tačiau, pamatęs pokario siaubą, žudynes, tas beprasmes mirtis, lioviausi tikėjęs, nes maniau – jei Dievas būtų, tokiems dalykams neleistų vykti… Nors, kaip dabar galvoju, tam tikrą religingumą visuomet išlaikiau.

Špitolėje buvo gimęs ir man itin brangus žmogus – vos penkeriais metais už mane vyresnis dėdė Pranas. Jį gimdydama mirė mano senelė, todėl vyriausioji Zarankų dukra Zosė, būsima mano mama Zofija Baltakienė, turėjo palikti gimnaziją ir padėti auginti brolį. Besisukiodama špitolėje, įsižiūrėjo vargonininką Jurgį Baltakį ir 1928 metais už jo ištekėjo. Taigi, jeigu ne Pranas, ir aš gal nebūčiau atsiradęs. Mes augome kaip tikri broliai, be jo, vyresnio, – nė žingsnio. Ne šiaip sau poemą „Ariadnės siūlas“, parašytą 1972–1973 metais, dedikavau „Pranukui – brangiausiam vaikystės žmogui“. Tiesa, pavardės nenurodžiau, nes jis tuo metu jau gyveno Amerikoje.

Nesunku įsivaizduoti, kaip jaučiausi po tėčio suėmimo, iš šurmulingos aplinkos patekęs į tykų Strazdiškio kaimelį, kuriame buvo tik trys gryčios ir… nė vieno vaiko. Čia ne kartą teko lankytis ir anksčiau, kai su tėčiu atvykdavome pasižiūrėti, kaip sekasi tvarkytis dėdei Rapolui, kuris dirbo ir mūsų žemę. Bet svečiuotis – viena, o gyventi – kita. Neužmiršau pirmos nakties, praleistos šioje senoje, aprūkusioje, kadaise dūminėje gryčioje. Bet netrukus nusiraminau, man ėmė patikti Strazdiškis ir gražios jo apylinkės. Strazdiškis – savotiškas rezervatas: kai visi aplinkiniai kaimai skirstėsi vienkiemiais, Strazdiškis – ne, liko su šniūrais, tai yra rėžiais.

Ilgainiui atsirado ir draugų iš gretimų kaimų. Balteniškiuose tuo metu gyveno dėdė Rapolas, kuris buvo vedęs našlę Tylienę, turėjusią tris vaikus. Su jais leidau daug laiko. Gyvendamas Strazdiškyje suradau ir antrą man labai artimą žmogų – dėdę Rapolą, kuriam esu paskyręs ne vieną posmą. Jis dirbo mūsų žemę ir tėvui vargoninkaujant, ir mamai likus vienai, ir, galiausiai, mums išvykus gyventi į Kauną. Be jo Strazdiškyje būtume tikrai pražuvę. Na, o aš pamažėle tapau tikru kaimo vaiku.

Beje, Strazdiškyje gimė dar du vaikai – mano brolis ir sesuo. Tuo metu kalėjimas buvo kiek kitoks nei šiandien. Tėtį išleisdavo į namus ūkio darbų nudirbti, derlių nuimti. Bet tos dienos nebuvo įskaičiuojamos į bausmės laiką – vis tiek jam teko atlikti teismo nustatytą bausmę iki galo.

Tačiau ir apsigyvenę Strazdiškyje mes nenutraukėme ryšių su Leliūnais. Sekmadieniais mama mudu su seserimi vesdavosi į taip mielą Leliūnų bažnyčią. Paaugęs ir pats nulėkdavau ten; ne kartą esu nakvojęs špitolėje, kur dėdė Pranas po senelio mirties 1935-aisiais tapo zakristijonu. Įsivaizduokite – dešimties metų zakristijonas! Kartais padėdavau jam įsiūbuoti bažnyčios varpą. Tad mes ir toliau gyvenome per dvi vietas.

1937-aisiais dar spėjau pasimokyti Leliūnų mokykloje. Į ją kartu vaikščiojome su mūsų seniūno Broniaus Tylos dukra Birute – aš iš Strazdiškio, ji – iš Balteniškių. Įdomus sutapimas: 1949 metais kartu įstojome į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Tačiau kai jų sodyboje buvo aptiktas partizanų bunkeris, o stribai nušovė jos tėvą, Birutės mokslai buvo baigti, ir jai teko vargti Gulago universitete.

Vaikystėje išties mane lydėjo, Jūsų tiksliai įvardytas, nuolatinis praradimo jausmas. Sunku buvo skirtis su Leliūnais, kai kėlėmės į Strazdiškį. Tačiau dvigubai sunkiau – kai kėlėmės į Kauną, nes tada skyrėmės ir su Leliūnais, ir su Strazdiškiu, taigi su tėviške.

Į Kauną, pamenu, vėlyvą 1937-ųjų metų rudenį važiavome autobusu. Apsistojome pas Narbučius – mamos pusseserės šeimą – Putvinskio gatvėje, kur jie sargavo. Mes apsigyvenome didžiulio namo rūsyje. Tame name buvo prestižiniai butai, viename jų gyveno tuometinis švietimo ministras Juozas Tonkūnas, šalia – keliautojas Matas Šalčius. Čia aš pradėjau lankyti Jablonskio mokyklą, į ją keldavausi Žaliakalnio funikulieriumi, kuriame vėliau daugelį metų dirbo mano mama. Netrukus prasidėjo nuolatinis kraustymasis iš vieno buto į kitą ir mokyklų keitimas. Pastovumo atsirado abiem tėvams pradėjus dirbti autobusų stotyje – tėčiui konduktoriumi, o mamai – kasininke. Tuomet gavome neblogą butą Vytauto prospekte, o namuose vėl, kaip ir Leliūnuose, atsirado pianinas.

Kadangi mūsų šeima buvo gausi – prieš pat karą gimė penktas, karo metais – šeštas, o tuoj po karo – septintas vaikas, beje, visi trys berniukai, man, vyriausiajam, nuolatos tekdavo prasimanyti pinigų. Vokietmečiu įsitaisiau vežimėlį ir su juo geležinkelio stotyje laukdavau, ar nereikės kam pavėžėti bagažo. Dažniausiai tai būdavo vokiečių karininkai. Prie stoties su vežimėliais budėjau ne aš vienas, konkurencija buvo gan didelė, ne kartą teko į darbą paleisti ir kumščius… (Juokiasi) Tada ir pirmą cigaretę surūkiau. Vėliau iš kepyklos į kavines nešiojau šviežias bandeles, dirbau vulkanizacijos dirbtuvėse, auginau triušius, paišydavau lenteles su užrašu „Uždaryta“, „Atidaryta“ ir siūlydavau kavinių bei parduotuvėlių savininkams. Uždarbiavau iš pradžių armonika, vėliau akordeonu grodamas vestuvėse ir kitose šeimos šventėse. Savo kaip muzikanto karjerą baigiau gimnazijos estradiniame orkestrėlyje.

– Iš čia ir Jūsų eilėraščių dainingumas?

A. B. Muzika man visą gyvenimą yra labai svarbi. Turiu nuotrauką, kur aš, dvimetis, Leliūnuose „skambinu“ pianinu. Muzikalus buvo ne tik tėvelis, bet ir kiti šeimos nariai – mamos sesuo Stasė puikiai grojo gitara, gerą balsą turėjo dėdė Pranas. Strazdiškyje daug liaudies dainų mokėjo senoji mūsų kaimynė Rozalija Strazdienė, labai mane mylėjusi. Vasaros vakarais, kur tik paklausydavai, aplink visur skambėdavo dainos.

– Minėjote ir pats grojęs. Papasakokite apie šią savo patirtį.

A. B. Tėvas labai norėjo, kad išmokčiau groti pianinu, todėl Kaune surado man lenkę mokytoją. Bet ta, pamačiusi didžiulius mano nykščius, pasakė, kad esu netinkamas pianinui… (Juokiasi) Taip buvau išbrokuotas, tad man liko tik armonika ir akordeonas. Jais mokiausi groti savarankiškai. Kadangi niekaip nepavyko pramokti groti iš natų, savo partijas įsimindavau.

Po karo, besimokant paskutinėse Kauno ketvirtosios berniukų gimnazijos klasėse, su draugais subūrėme estradinį orkestrėlį, kurį pavadinome „Kometa“. Tai buvo gan simboliškas pavadinimas, nes jis porai metų blykstelėjo ir pranyko… (Juokiasi) Kadangi po ilgus metus trukusių persikėlimų iš vieno buto į kitą mūsų šeima galiausiai apsigyveno didžiuliame šimto dešimties kvadratų bute, kuriame buvo ir pianinas, repeticijos vykdavo pas mus. Vienas šio kolektyvo pradininkų buvo mano klasiokas Adolfas Medonis, beje, vienintelis iš mūsų pažinojęs gaidas. Be jo, dar buvo muzikantas, grojantis mušamaisiais, vienas pakaitomis tai saksofonu, tai klarnetu ir du akordeonistai. O grojome tuomet populiarias melodijas, kurias vadinome džiazu. Medonis per radiją išgirsdavo kokį kūrinį, įsimindavo, o repeticijose mums daugiau mažiau pasakydavo, ką groti. Taip, surepetavę programą, šeštadieniais ir sekmadieniais uždarbiaudavome šokiuose. Kadangi oficialiai moderni muzika nebuvo toleruojama, grojome ir valsą bei garsesnius šlagerius, todėl turėjome visai neblogą pasisekimą. Vėliau net bandėme groti restorane, tačiau mus pričiupo ir uždraudė – suprask, gimnazistui nedera groti tokioje aplinkoje… (Juokiasi)

Mano akordeonas buvo labai prastas, tai koncertams nuomodavausi puikų instrumentą iš aukščiau gyvenančio kaimyno. Man tai kainuodavo trečdalį honoraro. Antrą dalį atiduodavau mamai, o trečdalį pasilikdavau sau – bachūriškiems reikalams… (Juokiasi)

– Ar po „Kometos“ laikotarpio su muzika buvo baigta?

A. B. Studijuodamas Vilniuje dainavau P. Sližio vadovaujamame Vilniaus universiteto chore, su kuriuo respublikos konkursuose nuolatos laimėdavome pirmąsias vietas. Man tai taip patiko, kad net ir po universiteto baigimo lankiau repeticijas. Beje, studijų metais su Justinu Marcinkevičiumi dainavome ir fakulteto oktete – jis bosu, o aš – baritonu.

Šiais laikais gal net sunku įsivaizduoti, bet mes keturiese – aš, Justinas, dailininkas Stasys Krasauskas, beje, savo laiku dainavęs operoje, važiuodavome pas Alfonsą Maldonį į jo sodybą Linmarkyje pasidainuoti. Iš visos širdies. Žinoma, ir pagerdavome, bet daina buvo pirmoje vietoje. Ten įspūdingas kraštovaizdis – lomos su ežerais, dėl ko galėdavai girdėti net penkis aidus. O, kaip mes tuomet traukdavome „Aš išdainavau visas daineles…“ Net lenktyniaudavome, kuris daugiau dainų moka. Ir šventas giesmes giedodavome – juk visi iš vaikystės dar atsiminėme tai, ką bažnyčioje per pamaldas buvome girdėję.

Tačiau ir senatvėje muzika man yra gyvybiškai svarbi – net pragmatine prasme: iš jos iki šiol šį tą prisiduriu prie pensijos. Autorių teisių agentūra yra užregistravusi šimtas aštuoniasdešimt devynias dainas, sukurtas pagal mano žodžius, todėl kas ketvirtį už jas gaunu honorarą. Juokauju, kad viešajame gyvenime dabar dalyvauju nedalyvaudamas – už mane dirba mano dainos. Bet mažai kas žino, kas yra dainų tekstų autorius ar kompozitorius, nes jų vardai retai skelbiami. Visi žino atlikėjus, mat jie yra geriausiai matomi. Neseniai televizija rodė programą „Gražiausios lietuvių poetų dainos“. Ten skambėjo šešios ar septynios dainos pagal Just. Marcinkevičiaus žodžius, ir ne mažiau – pagal mano. Justino – apie tėvynę, o mano – apie meilę.

– O gal pamenate, koks Jūsų eilėraštis pirmasis tapo daina?

A. B. Viskas prasidėjo nuo „Ugnelės“. 1957 metais pasirodė antrasis mano poezijos rinkinys „Velnio tiltas“, kurį iki šiol laikau viena kertinių savo knygų. Tuomet tą knygą nusipirko konservatorijos antrojo kurso studentas Algimantas Bražinskas. Jam patiko „Ugnelės“ tekstas, todėl jis parašė jam muziką ir dainą pasiūlė paskutinio kurso studentui Virgilijui Noreikai, kuris tuomet jau dainavo operoje. Netrukus konservatorijoje vyko dainos konkursas, kuriame „Ugnelė“ laimėjo pirmąją vietą. Tuomet kompozitoriai griebė skaityti mano „Velnio tiltą“. Kiek man žinoma, iš šios knygos keliolika eilėraščių yra tapę dainomis. Nuo tada niekuomet nestokojau kompozitorių dėmesio, o 2002-aisiais buvau Autorių teisių agentūros nominuotas labiausiai dainuojamu poetu, 2010-aisiais – apdovanotas Aukso žvaigžde.

Yra trys keliai, kaip tekstas virsta daina. Kompozitoriai dažniausiai paima mano tekstą ir pagal jį sukuria muziką. Kartais jie pagal save kai ką pakoreguoja, bet aš į tai nesikišu. Pavyzdžiui, grupė „Vairas“ dainuoja: „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku.“ Bet mano tekste po žodžiais „pačiu laiku“ yra sukonkretinimas – „viduržiemy“. Tai galima suprasti ir kaip abejonę – „pačiu laiku – viduržiemy“. Tačiau muzikantai tai išėmė ir paliko abstrakciją „pačiu laiku“, nes taip geriau skamba. O aš dėl to neprieštarauju – tekstas gyvena savo gyvenimą neatsiklausdamas autoriaus.

Kompozitorius Robertas Stanionis pagal mano eilėraščius yra nemažai dainų sukūręs. Štai ką jis yra rašęs: „Natomis užrašinėjau dainų melodijas, kurpiau tekstus, kol atradau poeziją. Godžiai skaičiau viską ir atsirinkdavau tai, kas tinka dainoms. Algimanto Baltakio poeziją galima „išdainuoti“ visą. Gal todėl šis poetas ir tapo mano auksinių šlagerių bendraautoriumi.“ R. Stanionis, kaip ir kiti kompozitoriai, mano poezijai suteikė sparnus.

Antrasis kelias – kuriant tekstą specialiai dainai. Vienas tokių pavyzdžių – „Ilgesio daina“, kurią rašiau A. Bražinskui. Kadangi daina vis dar dainuojama, galima sakyti, kad ir toks variantas pasiteisino.

Trečias kelias labiausiai tinka kalbant apie kompozitorių Algimantą Raudonikį. Jis pirmiau sukuria melodiją, o poetui tenka derintis prie muzikos. Kadangi gyvenome šalimais, užeidavau pas jį. Kompozitorius pianinu man pagrodavo melodiją, o aš bandydavau suprasti, kas joje slypi. Jei turi klausą, tuomet ir muzikoje gali girdėti eiliavimo struktūrą. Taip atsirado nemažai eilėraščių, parašytų A. Raudonikiui ir A. Bražinskui. Man tai nebuvo tiesiog pažaidimai, rimtai žiūrėjau į tokiu būdu kuriamus tekstus.

– Norėčiau sugrįžti į gerokai ankstesnius metus. Kaip nutiko, kad pokariu pasirinkote studijuoti būtent lietuvių kalbą ir literatūrą?

A. B. Čia grynas atsitiktinumas. Dėl visko kalta mano auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja Jovita Čenienė. Tiesą sakant, man labiau patiko chemija, turėjome puikią mokytoją Vitonytę. Jos įkvėpti gal pusė klasiokų pasirinko Kaune studijuoti chemijos technologiją. Ir aš norėjau ten pasukti. Bet vieną dieną mano tėvus aplankė klasės auklėtoja ir pasakė: „Tegul Algimantas važiuoja į Vilnių studijuoti literatūros.“ Gal ji pamatė mano gabumus, mat tuo metu šį bei tą jau rašinėjau. Taip ir nutiko. Beje, mano klasiokas Vytautas Petkevičius rinkosi kitonišką kelią – išvyko į Maskvą ir ten ruošėsi politiko karjerai. Tačiau galop ir jis tapo rašytoju.

Dokumentus į Vilniaus universitetą 1949 metais vežiau kartu su Vytautu Mikuličium, su kuriuo anksčiau toje pačioje gimnazijoje mokėmės. Kadangi mokslus buvau baigęs aukso medaliu, nereikėjo laikyti egzaminų. Bet mandatinė buvo kitą dieną, taigi buvome priversti kažkur praleisti naktį. Pamenu, iš pradžių ėjome į šokius, paskui vaikštinėjome po miestą. Galiausiai pakrūmėje kalvose, netoli Profsąjungų rūmų, kurių tuo metu dar nebuvo, o dabar jau nebėra, sumigome. Naktis buvo šalta, rasa didžiulė, bet kažin kaip ištvėrėme. Tik kitą dieną sužinojome, kad galėjome nakvoti Tauro gatvės bendrabutyje. Vėliau studijų metais su Miku viename kambaryje gyvenome. Aš jį labai gerbiau – buvo nepaprasto padorumo žmogus. Vokietmečiu, gyvendami Fredoje, jo šeima slėpė žydaitę. Jis vienintelis iš mūsų kompanijos, ačiū Dievui, nerašė eilėraščių, o tapo puikiu žurnalistu.

Beje, nuo jo vienintelio gyvenime esu gavęs į ausį ir atgal nedavęs… (Juokiasi) Studentaudamas vargau – neturėjau nei pinigų, nei maisto, tad gyvenau iš varganos stipendijos. O Miko sesuo buvo akušerė, jos vyras – kaimo siuvėjas, tad jam nuolatos atsiųsdavo lašinių. Tai aš tais jo lašiniais ir buvau gyvas. Bet vieną dieną užėjo kažkoks durnumas ir nusprendžiau – kiekgi galiu draugo geru naudotis, ir nebevalgiau. Miko paklaustas, kodėl nevalgau, sakiau, kad užkandau valgykloje. Taip vieną, antrą, trečią dieną be jokio maisto… O ketvirtą dieną laiptais lipant akyse nuo silpnumo užtemo ir praradau sąmonę. Greitoji mane nuvežė į aukštųjų mokyklų polikliniką, buvusią Didžiojoje gatvėje, suleido gliukozės ir liepė eiti namo. Per tą laiką Mikas jau sužinojo, kas įvyko, net priežastis išsiaiškino, ir kai sugrįžau į bendrabutį, nieko nelaukęs skėlė antausį ir iš visos širdies iškoneveikė. Apsiverkiau… Nuo to laiko nebeatsisakinėjau jo lašinių… (Juokiasi)

– Kokį Vilnių iš to meto atsimenate?

A. B. Tai buvo baisiai apgriautas, išdaužytas miestas. Daug namų stovėjo visiškai išdegę – tik sienos ir langų kiaurymės. Tuo metu studentai privalėjo tvarkyti miestą, valyti griuvėsius, net tam tikros normos buvo paskirtos. Iš to meto pamenu dainą, kurią traukdavome: „Atstatysim Vilnių, miestą Gedimino…“ Tačiau man teko ne tik atstatyti, bet ir griauti, mat patekau į brigadą, griovusią tai, kas vos laikėsi arba stovėjo pavojingai pasvirę, pavyzdžiui, sienas ir kaminus. Beje, šis darbas man net patiko… (Juokiasi) Mūsų rajonas buvo dabartinė Vokiečių gatvė, tai, rupūžė, mes vienoje gatvės pusėje viską, kas dar buvo likę, išgriovėme padarę plačią alėją.

– Kokiomis nuotaikomis tuomet gyveno studentai? Juk buvote patyrę karo neramumus, daugelis, iš kaimų suvažiavę į sovietinį Vilnių, puikiai žinojo apie partizanus miškuose.

A. B. Pradžioje iš penkiasdešimties mūsų kurso lituanistų tik trys buvo komjaunuoliai. Kol laikėsi miškas, tol buvo ir Lietuva – kaip valstybė. Mažai kas tuomet veržėsi į komjaunimą. Daugelis tikėjosi ir vylėsi… Bet kai partizaninis karas buvo pralaimėtas, mums teko ieškoti būdų išgyventi naujoje realybėje – Tarybų Lietuvoje. Ir mes norėjome, kad čia kaip įmanoma būtų geriau. V. Petkevičius, pamenu, vis prikaišiodavo, kodėl mes – Justinas, Alfonsas ir aš – taip vėlai įstojome į komjaunimą. Jis galvojo, kad iš baimės. Bet tai buvo ne baimė. Mus stabdė jausmas, kad išduotume tuos, kurie vis dar tęsė ginkluotą kovą, nors mums ir buvo aišku, kuo ta kova baigsis.

Vienintelė galimybė mums kabintis į gyvenimą tuomet buvo mokslai. Pirmame bei antrame kurse labai stropiai mokiausi. Bet kai 1952 metais mano tėvas, dirbęs bazėje krovėju, buvo nuteistas dešimčiai metų, mano laimingos studentavimo dienos baigėsi ir teko vėl ieškotis darbo. Tai buvo labai sudėtinga užduotis. Kur tik nueidavau – reikia pildyti popierius. Kur tėvas? Kalėjime. Giminių užsienyje yra? Du dėdės Amerikoje. Po tokių atsakymų visos durys man kaipmat užsitrenkdavo. Galiausiai, kai gavau pasiūlymą dirbti „Tarybinės moters“ redakcijoje, aš redaktorei Irenai Povilavičiūtei iškart pasakiau: „Mano tėvas kalėjime.“ Ji labai ramiai pasiteiravo, už ką, o išgirdusi atsakymą nuramino: „Juk ne jūs sėdite“, ir priėmė, taip pat leido tęsti studijas. Už tai jai visą gyvenimą likau dėkingas. 1952–1956 metais, iki pat darbo „Pergalėje“, dariau karjerą „Tarybinėje moteryje“ – nuo literatūrinio darbuotojo iki skyriaus vedėjo ir net atsakingojo sekretoriaus. Tada ir į komjaunimą įstojau, pradėjau publikuotis, 1955 m. išleidau pirmąją knygą „Lietučiui dulkiant“. Štai taip aš ir tapau tarybiniu.

– Kaip tėvai reagavo į tokį Jūsų apsisprendimą?

A. B. Mama sakydavo: „Susidėjai su tais prakeiktais komunistais, bet pažadėk man du dalykus – niekados nesakysi blogo žodžio prieš Dievą ir prieš Bažnyčią.“ Mama buvo labai religinga, vis dėlto – zakristijono dukra. Na, o tėtis, pritaikius amnestiją, iš kalėjimo grįžo 1956 metais, kai komjaunuolių jau buvo daug, tad dėl mano pasirinkimo nebesuko galvos.

– Tai buvo Jūsų prisitaikymo, išgyvenimo strategija?

A. B. Dabar sakoma, kad žmogus savo gyvenimą pasirenka pats. Galbūt. Bet lengva apie tai kalbėti, kai prie kaktos nėra pristatyto ginklo, niekas nedaužo galvos ir negąsdina lėta ir skausminga mirtimi. Aš tokių išbandymų nepatyriau, užteko to, ką mačiau. Tačiau šiandien mes greiti pasmerkti tuos, kurių pasirinkimas neatitinka herojiško dabarties pasakojimo. Išdavystė išties yra baisus dalykas. Tačiau tai, visų pirma, paties žmogaus tragedija. Tai puikiai žinau iš Kosto Kubilinsko, su kuriuo artimai bičiuliavausi, istorijos. Jis visą savo trumpą gyvenimą kankinosi, būdavo apniktas siaubingos baimės ir gąsdinančių praeities vaizdų… Jis ir budelis, ir auka vienu metu. Kartais žmogui lemta patekti į tokį malūną, kur daug kas yra nusprendžiama už jį. Žmogus – tik mažas šapelis radikaliose laiko ir istorijos pervartose.

Į komunistų partiją įstojau 1957 metais. Po Vengrijos įvykių mane, Justiną ir Alfonsą pasikvietė Eduardas Mieželaitis, tuometinis Rašytojų sąjungos pirmininkas, ir pasakė: „Žinau, ką jūs galvojate – manote, kad Lietuva bus laisva, todėl nenorite dabar teptis rankų. Tai žinokite, kad tarybų valdžia atėjo visam Jūsų gyvenimui.“ Jis taip pat išsakė būtinybę lituanizuoti partiją, daug ką perimti į savo rankas, nepalikti tvarkytis visokiems zimanams. Jis mus matė kaip savo komandos narius. Tik tapusius partijos nariais E. Mieželaitis galėjo pasikviesti Justiną savo pavaduotoju, Alfonsą rekomenduoti leidyklos „Vaga“ vyriausiuoju redaktoriumi, o man patikėti „Pergalės“ redaktoriaus kėdę. Mes visi dirbome ranka rankon tarybinės sistemos ribose.

Pirmiausia siekėme atstatyti tai, kas per pirmuosius sovietmečio dešimtmečius buvo sugriauta. Ne tiek sukurti ką nors nauja, kiek atstatyti, kas buvo prieš, reabilituoti mūsų žmones. Kiek daug Alfonso vadovaujamoje „Vagoje“ išleista autorių, kurie pradžioje dėl vienų ar kitų priežasčių buvo pasmerkti, kurių knygos sunaikintos ar griežtai cenzūruojamos. Kiek išeivijos rašytojų knygų išleista. Aš rūpinausi Algimanto Mackaus eilėraščių knygos pasirodymu, nes man jo poezija buvo labai artima. Esminis dalykas buvo pastatyti perkūnsargį – įžanginiame ar baigiamajame straipsnyje aptardavome kūrybą pagal privalomą ideologijos kanoną. Pamenu, apie A. Mackaus „Chapel B“ rašiau kaip apie kapitalizmo ratų sutraiškytą žmogų, nors puikiai žinojau, kad tas rinkinys skirtas autoavarijoje žuvusiam Antanui Škėmai. Šie straipsniai buvo niekiniai, bet be jų tokios knygos išvis nebūtų pasirodžiusios. Mes nurydavome tą gumulą ir rašydavome ką ir kaip reikia, puikiai suvokdami, kad rašytojų kūryba kalba pati už save.

Lygiai tokį pat metodą naudojome ir „Pergalėje“: jei dėdavom kokią aštrią, nepatogią medžiagą, žurnalo priekyje statydavome kaliausę. Ir jei kas nors imdavo priekaištauti, kad žurnalas išeina už ideologinių ribų, pirštu rodydavau į įžanginį tekstą, skirtą, tarkime, partijos suvažiavimo sukakčiai ar eiliniam Lenino jubiliejui. Atvirai sakant, niekas nesiverždavo tokių rašyti, tad daugiausia man pačiam, kaip vyriausiajam redaktoriui, ta malonė ir tekdavo.

„Pergalėje“ tik aš ir mano pavaduotojas buvome partiniai, visi kiti – ne. Kai 1985-aisiais antrą kartą buvau paskirtas vadovauti žurnalui, sykį mane išsikvietė LKP CK Kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Renčys ir parodė skundą, kuriame buvo piktinamasi mano paskyrimu, mat jau anksčiau, būdamas redaktoriumi, pasirodžiau kaip „supuvęs liberalas“: dariau viską, kad „Pergalėje“ nebūtų partinės organizacijos, priėmiau dirbti visokius apučius, spausdinau visokias kostkevičiūtes ir t. t. Nors S. Renčys ir uždengė šio skundo autoriaus pavardę, aš puikiai numaniau, koks asmuo tai rašė. Skundo autorius buvo rašytojas, laikęsis griežtos stalinistinės linijos, tuo tarpu mūsų karta visiškai kitaip žvelgė ir į kūrybą, ir į Lietuvą. Mūsų didžiausias priešas buvo stalinizmas ir mėginimai jį restauruoti. Komunistų partijoje tiek Lietuvoje, tiek ir Maskvoje trintis tarp stalinistų ir „liberalų“ vyko nuolatos. Tai, beje, puikiai atskleidžia ir 1962 metais po Aleksandro Solženicyno apysakos „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ publikavimo žurnale „Novyj mir“ kilęs skandalas. Konservatyvusis flangas išvis mūsų nelaikė komunistais, sakė, kad mes išduodame jų idealus…

– Vis dėlto turbūt nesuklysiu sakydamas, kad, palyginus su didžiąja dalimi to meto visuomenės, gyvenote pakankamai gerai: Jūsų kūryba buvo publikuojama, turėjote įvairių privilegijų, gaudavote premijų, nestokojote dėmesio? Kokia buvo Jūsų prisitaikymo kaina?

A. B. Įstojęs į partiją ir užėmęs gan atsakingą postą, ilgai bijojau, kartais net ir naktimis sapnuodavau košmarus dėl to, kad stodamas į universitetą pakoregavau savo biografiją – gimimo vieta tuomet nurodžiau ne Leliūnus, bet Strazdiškį. Ten mūsų šeima išties turėjo dešimt hektarų ir, kaip jau minėjau, persikėlė gyventi po tėvo nelaimės. Tokiu būdu aš falsifikavau savo biografiją nurodydamas, kad gimiau valstiečio šeimoje. Gimimo vieta nurodęs Strazdiškį, nuslėpiau, kad mano tėvas buvo vargonininkas ir aktyvus šaulys. Ačiū Dievui, panaikinus apskritis ir steigiant rajonus, dalis Leliūnų valsčiaus, kuriam priklausė ir Strazdiškis, atiteko naujai įkurtam Anykščių rajonui, o Leliūnai – Utenos, nors tarp jų – vos kelių kilometrų atstumas. Pasidomėję Anykščių rajono nuosavybės dokumentais, būtų atradę, kad Jurgiui Baltakiui Strazdiškyje priklausė šeši su trupučiu hektarai žemės, keturi hektarai anksčiau buvo parduoti iš varžytinių, vadinasi – valstietis, joks buožė. Tiesą atskleidžiau tik 1994 metais pasirodžiusios eilėraščių rinktinės „Apvirtę Grįžulo Ratai“ pratarmėje. Taip man, komunistui, beveik penkiasdešimt metų teko falsifikuoti savo biografiją… (Juokiasi)

O gyvenimas yra gyvenimas, ir ne tiek svarbu, ar tu menininkas, ar darbininkas. Prisitaikymas – natūralus dalykas – tai gamtos dėsnis. Visi prie ko nors prisitaiko. Aš gal prisitaikiau prie sistemos, bet kitas prisitaikė prie manęs ir džiaugėsi, kad tai aš parašiau eilėraštį apie Leniną, vadinasi, jam to daryti jau nebereikia.

Vis dėlto raktinis žodis čia turėtų būti „lojalumas“. Tai paaiškina, kaip mes tapome tarybiniais žmonėmis – kaip ir visa Lietuva. Pirmąjį dešimtmetį po karo, tai yra stalinistinio teroro laikotarpiu, norint, kad tave publikuotų, būtinai reikėjo rodyti lojalumą. Sunkiau buvo tiems, kurie bijojo dėl savo praeities darbų. Tarkime, už publikaciją vokietmečiu grėsė net lageris. Bet buvo rašytojų, kurie rodė lojalumą: parašė vieną kitą sovietinei santvarkai tinkamą eilėraštį ir galėjo gyventi. Žinoma, buvo ir kitokių pasirinkimų, pavyzdžiui, poeto Antano Miškinio, su kuriuo, grįžusiu iš lagerio, irgi bičiuliavomės. Jis sakydavo, kad lageryje jautėsi kur kas laisviau nei dabar, sugrįžęs.

Chruščiovo laikais buvo tokių, kurie lojalumą rodė iš principo, iš nuoširdaus tikėjimo socialistiniais principais. Ne vienas jų net pakritikuodavo matydami, kaip tie principai išsigimsta. Tuo metu debiutavo ir mano karta, kuri dalimi savo eilėraščių taip pat išreiškė lojalumą. Dar po dešimtmečio, kai atėjo Sigito Gedos, Vytauto Bložės debiutai, jiems buvo lengviau, tačiau ir jie neišvengė eilėraščių, skirtų Leninui. O kaip tai pavadinsime? Ar lojalumo kategorija jiems nepritinka?

– Tuometinių rašytojų lojalumas ypač krenta į akis, nes jų kaltintojai šiandien yra jų pačių užrašyti žodžiai.

A. B. Dabar įsivaizduojama, kad mūsų laikais gyvenimas buvo nuolatinis spaudimas. Tačiau tai labiau tinka kalbant apie Stalino laikus, kai buvo tremtys, partizaninis pasipriešinimas, neramumai. Bet paskui gyvenimas pamažu stojo į vėžes, viskas ėmė tekėti kasdieniška vaga. Daugelis ištremtųjų sugrįžo ir džiaugėsi išlikę gyvi. Tuomet daugelis jų tyliai ramiai sau gyveno, nes jau buvo su kaupu atkentėję.

Stebėjausi, kad apie tokį dramatišką laikotarpį, skaudžiai palietusį daugelį Lietuvos žmonių, tuometėje mūsų literatūroje beveik nieko nerašoma. Supratau, kodėl nerašoma: tai rizikinga, cenzūros akylai kontroliuojama tema.

Buvau ką tik baigęs universitetą, išleidęs pirmąją eilėraščių knygą, kurią kritikai gan palankiai sutiko. Bet jutau: nepasakiau to, ką turiu pasakyti. Tuomet tariau sau: antra knyga bus apie pokarį. Taip 1957 metais atsirado rinkinys „Velnio tiltas“.

Iš pradžių ketinau rašyti poemą apie miškinių nušautą savo klasės draugą komjaunuolį Vytautą Gečiauską. Neparašiau – per maža medžiagos apie šešiolikametį. Be to, nesu ir epikas. Tuomet šovė išganinga mintis: rašysiu lyrinius eilėraščius, bylosiu pokario komjaunuolių balsu. Vengdamas priekaištų, kodėl aš, vaizduojamu laikotarpiu net nebūdamas komjaunuoliu, drįstu kalbėti stribo balsu, knygos pradžioje užrašiau: „Iš bendraamžio užrašų. 1947–1957“. Tą įrašą ir anais, ir šiais laikais mažai kas pastebėjo. O, mano galva, jis yra labai svarbus. Daugelyje šio rinkinio eilėraščių kalbu savo balsu, ir tik kur to reikia, užsidedu kaukę.

Šiame rinkinyje yra ir ciklas „Iš Danutės laiškų“, kuriame – akivaizdžios nuorodos į Sibirą ir tremtis. Viename eilėraštyje rašiau: „Tai jis ir jo baisūs draugai gyvenimą mūsų sugriovė“ – apie Staliną. Arba – „ūžia mašinos pernakt“ – apie vežimus. Pats stebiuosi, kaip šios eilutės buvo tuomet išspausdintos. Todėl „Velnio tiltą“ daugelis palankiai priėmė ir suprato, nes čia buvo pasakyta maksimumas apie tą laiką, kiek tuo metu buvo galima. Nors čia ir kalbėjau iš tarybinio žmogaus pozicijų, tačiau parodžiau, kad miškas egzistavo, o tai jau buvo daug. Man pavyko pramušti šią temą pirmajam, vėliau apie pokarį bei tremtis tiek literatūroje, tiek kine atsirado ir daugiau kūrinių. Tarp jų ryškiausias pavyzdys – po aštuonerių metų pasirodęs Vytauto Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“.

– Vis dėlto Jūsų knygose yra labai daug to, ką pavadinčiau ideologiniu balastu. Kaip pats šiandien vertinate tuos tekstus?

A. B. Šiuos eilėraščius reikia vertinti kaip duoklę tam laikui ir niekaip kitaip. Kaip pastangą išlikti kūryboje. Kaip galimybę pasakyti ir kitokį žodį.

Savo knygą „Požeminės upės“, pasirodžiusią 1965 metais, pradedu eilėraščiu „Sidabrinės vestuvės“, su tokia dedikacija – „Tarybų Lietuvos dvidešimtpenkmečiui“. Keisčiausia, šį eilėraštį rašiau nuoširdžiai, puikiai suprasdamas, kad be šio, dabar pasakytume, konjunktūrinio eilėraščio knygoje nebūtų ir visai kitokio skambesio tekstų – „Dainelės, gimusios netyčia“, „Aritmetikos“, „Pėsčio paukščio“. Juos perskaitę šiandien kai kas nustemba, kad anuomet tokie tekstai galėjo būti publikuojami. O sykį, kai šiuos eilėraščius skaičiau literatūros vakare, išgirdau pašaipų balsą – „jūs blefuojate, šiuos eilėraščius parašėte dabar. Juk tai – antitarybiniai eilėraščiai“. Atsakiau – „ne antitarybiniai, o antistalinistiniai“. Nurodžiau ir knygą, kur tuos eilėraščius galima rasti. Dar pridūriau, kad už ją 1966 metais net gavau Respublikinę premiją. Beje, poetą Edmondą Kelmicką labiau stebino dar vienas šio rinkinio eilėraštis – „Burlaivio stiebai“. Meilės eilėraštis baigiamas tokiu posmu: „Po to, kai vėtros sūrios / Mus išprausė – svarbu / Ne vėliavos, o burės / Ant braškančių stiebų.“ Mano bičiulis stebisi, kaip tokie žodžiai prasprūdo pro cenzūrą. Ir dabar toks vėliavos ir burių sugretinimas kai kam keltų abejonę. Ačiū Dievui, cenzūros nebėra. O gal ir yra, tik kiek kitokia? Tačiau nemanykite, kad mes visi tada, liaudiškai tariant, dėjome į kelnes. Teisybę sakyti visais laikais yra nepaprasta. Kartais teisybė net nuo paties savęs yra slepiama…

Kūryboje, kaip jau sakiau, kai kurie eilėraščiai buvo kaip perkūnsargis kitiems – jie vienas kitą uždengdavo ir paremdavo. Bet buvo ir nuoširdžiai rašytų, nors dabar ir labai durnai skambančių. Tačiau dar didesnė kvailystė yra visa tai nustumti į šalį, tartum to nebūtų buvę. Sovietmetis nebuvo vienalytis, todėl nereikėtų ir vertinti jo vienareikšmiškai. Mes mylėjome Tarybų Lietuvą tokią, kokia ji buvo. O kartu ir turėjome iliuziją, kad galima sukurti socializmą žmogišku veidu. Nuoširdžiai tuo tikėjome. Toks antistalinizmas, nacionalinis kalbos ir tapatybės jausmas ypač mus siejo su latviais ir estais, taip pat su rusais, baltarusiais, ukrainiečiais, moldavais.

Anksčiau pro vienus vartus reikėjo praeiti, o dabar – pro kitus. Anksčiau ideologiniai iššūkiai, dabar – finansiniai. Talentingam žmogui niekados nebūna lengva. O kaip eiliakaliams? Daugelis dabarties patriotinių eilėraščių yra toks pat kičas, kaip ir tarybiniais metais, – mažai kuo jie skiriasi. Tik tiek, kad dabar jokių perkūnsargių nereikia, turi pinigų – leidi. Užtat kiek grafomanijos priviso…

– Kokią vietą literatūros istorijoje užima tarybinio laikotarpio kūryba? Kaip reikėtų ją skaityti? Ar ji gali padėti geriau suprasti tą laiką bei žmonių pasirinkimus?

A. B. Aš įsitikinęs, kad maždaug nuo 1965 metų prasidėjo natūrali, savaiminė mūsų literatūros raida. Tuomet vyko tam tikras atšilimas – buvo leidžiama pasakyti gerokai daugiau nei prieš tai. Cenzūros varžtai jau nebebuvo taip griežtai užsukti, ir jaunesnių kartų literatai galėjo reikštis žymiai drąsiau. Savo laiku mano karta prisiėmė atsakomybę ir bandė išlaikyti lietuviškumą, puoselėti mūsų literatūros įvairovę. Prisimenu, kaip, publikavus V. Bložės kūrybą „Pergalėje“, Lionginas Šepetys papriekaištavo, kad tie eilėraščiai ideologiškai žalingi, nes juose nieko negalima suprasti. Tuomet jam atrėžiau: „Jei nesuprantama, kokia gali būti ideologinė žala? Suprantama kūryba – žymiai pavojingesnė.“ Jis nusijuokė ir paliko ramybėje. Mano karta skynė kelią ateinantiems, kuriems jau nereikėjo tiek padlaižiauti tarybinei ideologijai. Tad, tikiu – savo misiją mes atlikome.

Tuo laiku pasirodė paskutinė Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių knyga, buvo išleistos kertinės Justino, Alfonso knygos, taip pat S. Gedos, Marcelijaus Martinaičio, V. Bložės, Juditos Vaičiūnaitės, Jono Strielkūno pirmieji bei antrieji rinkiniai. O koks skaitytojų domėjimasis, koks alkis gero, tikro poetinio žodžio… Tuomet buvo įspūdis, kad visi tik ir laukė naujų eilėraščių, ir tai buvo tartum atsvara esamai santvarkai. Buvo gaudomas kiekvienas žodis, suprantama kiekviena užuomina. Visi mes buvome viename bendrame informaciniame lauke. Žodis tuomet turėjo aukso vertę. Dabar tie ryšiai nutrūkę, visur tik atskiri laukeliai. Kada nors tyrinėtojai supras, kad tai buvo unikalus laikotarpis. Savo monografijoje „Fausto amžiaus epilogas“ Donatas Sauka šį laikotarpį labai tiksliai yra apibendrinęs, sudėjęs esminius akcentus. Aš tai palyginčiau su neoromantikų – Salomėjos Nėries, Jono Kossu-Aleksandravičiaus, Bernardo Brazdžionio ir A. Miškinio, kurie buvo pirmieji mano mokytojai, – laikotarpiu prieškario Lietuvoje. Tik tiek, kad literatūra tuomet buvo labiau elito reikalas, o sovietmečiu knygos tapo prieinamos daugeliui.

Galima į tai pažvelgti ir kiek iš kitos pusės. Štai, kalbama apie Petro Cvirkos paminklo nugriovimą. Kai, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje vyko sovietinių paminklų griovimo vajus, niekam ir į galvą nešovė mintis liesti P. Cvirkos paminklo. Kodėl? Juk tai buvo prancūziškos mokyklos subrandintas beletristas, daugelis skaitėme jo kūrinius ir žavėjomės. Bet štai atėjo žmonės, kurie neskaitė jo knygų, ir P. Cvirka jiems – tik sovietinis veikėjas. Jie patys nieko nemoka kurti, tik griauti. Tas pats buvo sovietmečiu ardant prieš tai buvusio laiko ženklus. Beje, pats pamenu didžiulį trenksmą, kai vieną 1950 metų naktį buvo susprogdintas Trijų Kryžių paminklas.

Manau, kad iki šiol išlikę praėjusio laiko reliktai turi ir likti, būti matomi. Užtektų tik parašyti paaiškinimus, sudėlioti reikalingus akcentus ar vertinimus ir juos palikti. O tuo atveju, kai visuomenė pasidalina į ketinančius paminklą nugriauti ar jį palikti, pirmenybę visuomet reikia teikti tiems, kurie sako „negriauti“, net jei jų yra mažuma. Ir Žaliojo tilto skulptūras galima buvo palikti, kad primintų penkiasdešimt sovietmečio metų. Atmintis yra nepaprastai svarbi: pamiršk, ištrink ženklus, ir po kiek laiko daug kas vėl ims kartotis.

– Daugiau nei trisdešimt metų dirbote „Pergalės“ žurnale, du kartus buvote vyriausiuoju redaktoriumi. Vėliau išėjote, tačiau po dvejų metų grįžote kaip vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, o darbą baigėte vėl sėdėdamas redaktoriaus krėsle. Taigi susidaro lyg ir trys periodai. Kuris laikotarpis Jums pačiam buvo įdomiausias, kuris sudėtingiausias?

A. B. Įdomūs buvo visi trys periodai. Ir kiekvienas savaip komplikuotas. Pirmoji mano redaktorystė 1964–1976 metais sutapo su chruščiovinio atlydžio laikotarpiu. Apie jį jau esame kalbėję. Tais metais „Pergalėje“ pasirodė daug įdomių kūrinių. Iš poezijos publikacijų paminėčiau dvi poemas – Just. Marcinkevičiaus „Donelaitį“ ir S. Gedos „Strazdą“. Du įdomūs, skirtingi poetai. Tuomet žurnalas visokeriopai palaikė ir skatino literatūros įvairovę.

Tačiau atslinko nykūs brežnevinės stagnacijos metai. Apie jokį socializmą žmogišku veidu nebebuvo kalbama. Atkuto stalinistai, sugriežtėjo cenzūra, ypač po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais. Būtent tuo laikotarpiu neapsikentęs palikau „Pergalę“. Po dvejų metų grįžau kaip vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Blaškiausi, juodai gėriau – kaip ir kiti plunksnos broliai. Vis dėlto 1979-aisiais išleidau, regis, neblogą knygą „Strazdiškio elegijos“. Čia ne vien apie tėviškę. Antrasis knygos skyrius – „Mes taip lengvai sužeidžiami“ – atspindi tuometinę mano jauseną. Ją atviriausiai perteikia eilėraščio „Atleiskite, draugai“ pirmasis posmas: „Atleiskite, draugai, už mano bjaurų būdą, / Už tai, kad aš – apkaušęs – naktimis / Be ceremonijų į jūsų tykų butą / Užgriūdavau pasikeiksnoti su jumis.“

Ačiū Dievui, 1982-aisiais susitvardžiau, mečiau rūkyti, nors buvau baisus rūkorius, lioviausi gerti – aštuoniolika metų buvau visiškas abstinentas. Toks blaivuolis, nesmirdėdamas nikotinu, sutikau dar vieno lūžio metus. Antroji mano redaktorystė 1985–1990 metais sutapo su Michailo Gorbačiovo perestroikos ir Sąjūdžio audringu laikotarpiu. Išdrąsėjome. 1988 metais paskelbėme Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Netrukus – A. Miškinio „Psalmes“. Tuomet žurnalas buvo graibstyte graibstomas. Redakcijoje vyravo pakili, viltinga nuotaika.

Ramia širdimi „Pergalės“ redaktoriaus krėslą 1990-aisiais palikau Juozui Apučiui, iki tol dirbusiam prozos skyriaus vedėju. Po metų „Pergalė“ buvo perkrikštyta ir tapo „Metais“. Mane paliko redakcinėje kolegijoje, kuriai iki šiol tebepriklausau, vis apgailestaudamas, kad maža iš manęs tokio naudos… (Juokiasi)

– O kokios temos kūryboje Jus domina šiandien?

A. B. 2013 metais pasirodė viso mano gyvenimo rinktinė „Pėsčias paukštis“. Tuomet galvojau, užteks, jau laikas dėti tašką. Senatvė dalykas rimtas… (Juokiasi) Visi draugai išmirė, tai ir man reikia ramiai savo dienas užbaigti.

Sykį poetas Rimvydas Stankevičius manęs paklausė, kodėl neberašau eilėraščių. Sakau jam, esu senas, nežinau, apie ką dar galėčiau rašyti. O jis man: „Rašykite apie savo senatvę.“ Kiek pasvarstęs, paklausiau bičiulio patarimo. Ėmiau vėl rašyti. Gal mėnesį rašiau. Bet rašymui reikia sveikatos, tuoj pakyla spaudimas, imi nervintis, tinkamo žodžio nerasdamas. Naktimis nemiegi. Ar verta taip kankintis? Dėl šių dvejonių pasiguodžiau artimai bičiulei Ramutei Skučaitei. Ji žinojo, kad vėl rašau, kai ką net telefonu buvau jai skaitęs. Kai išgirdo, kad neberašysiu, mane išbarė, netgi tinginiu pavadino. Teisinausi. Sakau, ką aš norėjau pasakyti, jau pasakiau jaunystėje, o tu – sibirietė – tik dabar galėjai atsiverti. Užtat tavo žodžiai guvūs, o mano – pavargę. „Va, va, – sako Ramutė, – „Pavargę žodžiai“ – tinkamas pavadinimas knygai… Nėra įkvėpimo? Atsiras, kai dirbsi.“

Tai sėdau ir per pusmetį parengiau eilėraščių knygą „Skrynelė dvigubu dugnu“. Žinoma, apmatų iš anksčiau turėjau. Kai ką dar iš archyvo ištraukiau. Neužmiršau ir Ramutės pasiūlymo: pirmąjį knygos skyrių pavadinau „Pavargę žodžiai“. O kad atsirastų knygoje ir jaunatviškumo, iš dainų, rašytų pagal mano tekstus, atrinkau man mielesnes ir iš jų sudariau antrą knygos skyrių – „Posmai, virtę dainomis“. Knygą įteikiau leidyklai, žadėjo išleisti iki mano devyniasdešimto gimtadienio.

Ne sykį pats manęs klausei, teiravaisi, kaip jaučiausi tuo ar kitu laikotarpiu. Jei klausi, kaip jaučiuosi dabar, ar nesigraužiu dėl to, ko netekau aš ar į mane panašūs, atsakau eilėraščio posmu: „Kol surašei, ką tau vėjas diktavo, / Šimtmetis baigės, nuvirto stabai. / Kas tau priklausė, dabar nebe tavo. / Klausiu: gal graužies dėl to? Nelabai.“ Čia iš eilėraščio „Vėjo diktantas“, gal svarbiausio mano naujoje knygoje.

Gedimino Kajėno nuotrauka

Viktorija Daujotytė. Kas ir kaip portretuojama Gedimino Kajėno knygoje?

2019 m. Nr. 12 / Gediminas Kajėnas. 33 portretai: pokalbiai su menininkais. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2019. – 475 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Algimantas Baltakis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 8–9 / Ant aukšto kalno – pilies griuvėsiai.
Prie tų griuvėsių trys liepos auga.
Ogi toj liepoj, pačioj aukščiausioj,
Gegutė tupi. Kukuoti ruošias.
Ilgai tupėjo. Trumpai kukavo.
Kol iškukavo mano metus.

„Poezijos pradžiai reikia alkio, blizgančių akių, lengvo pamišimo“

2019 m. Nr. 5–6 / Poetą Donatą Petrošių kalbina Gediminas Kajėnas. / Man savęs nebereikia įtikinėti – verta ar neverta rašyti, kurti. Tai mano galvoje ir popieriuose vyksta be mano norų, sutikimų ar planavimų.

„Gyvenimas knygose – tai pati tikriausioji tikrovė“

2018 m. Nr. 10 / Vertėją Valdą V. Petrauską kalbina Gediminas Kajėnas ir Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė / Pokalbį norėtume pradėti nuo Jūsų apsilankymo Lietuvoje 1993 m.

„Man tebėra sakralios visos gyvybės formos“

2018 m. Nr. 7 / Poetą, fotografą Alį Balbierių kalbina Gediminas Kajėnas / Ir savo tekstuose, ir fotografijose, ir nuo didmiesčio gyvenimo nutolusioje kasdienybėje Alis Balbierius yra tikras panteistas, adoruojantis gyvybę…

„Visa, kas mums lieka, – tai mūsų pačių istorijos“

2018 m. Nr. 4 / Poetą Marių Povilą Eliją Martynenko kalbina Gediminas Kajėnas / Skaitomas ir tuo pačiu vienų mėgstamas, o kitų keikiamas virtualioje erdvėje jo paties kuriamame tinklaraštyje „Praeis“.

„Šiandien archyvas gali tapti įkvėpimo šaltiniu“

2018 m. Nr. 2 / Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorių dr. Juozapą Blažiūną kalbina Gediminas Kajėnas / – Pokalbį norėčiau pradėti nuo ištakų: kada pradėtas kaupti ir sisteminti šis archyvas?

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

„Esu gyvybės ir aistros pusėje“

2017 m. Nr. 11 / 2017 metų Jotvingių premijos laureatas, poetas, eseistas, „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas atsako į Gedimino Kajėno klausimus. / Pirmiausia sveikinu…

Viktoras Pelevinas: „Mano namai – protas, kuriame jau septynis tūkstančius metų tęsiasi gaisras.“

2017 m. Nr. 10 / Viktoras Pelevinas (g. 1962) – neabejotinai vienas žymiausių šiuolaikinių Rusijos rašytojų, kurio biografijoje – penkiolika romanų, vienuolika apsakymų bei esė rinkinių, gausybė nacionalinių

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas