Viltė Stukaitė. Juokas fabriko teatre, arba Ar tebebijome mirties?

2022 m. Nr. 1

Tomas Vaiseta. Ch. – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 240 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Naujausias prozininko, istoriko bei žurnalisto Tomo Vaisetos romanas „Ch.“ (autorius siūlo tarti kaip „cha“) ankstesnių rašytojo knygų kontekste iškyla kaip eksperimentas. T. Vaisetos debiutas – apsakymų rinkinys „Paukščių miegas“ (2014) – literatūros kritikų buvo sutiktas palankiai, įvardytas tarp stipriausių ir daugiausia žadančių pastarojo penkmečio debiutų¹. Pirmasis autoriaus romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ (2016) taip pat įvertintas teigiamai, tad buvo galima tikėtis, jog antrasis autoriaus romanas „Ch.“ stos į sėkmingų T. Vaisetos kūrinių gretas, tačiau ir teminiu, ir stilistiniu požiūriu jis išsiskiria, o internetinėje erdvėje nerimsta diskusijos dėl šio kūrinio vertinimo.

Romano „Ch.“ siužetas, turintis detektyvo elementų, įtraukia skaitytoją, jei tik šis prasiiria pro klampią pasakotojo kalbą. Pasakojimas išties yra intriguojantis – apleistoje gamykloje įsikūrusiame teatre aktoriai vaidina iki mirties. Fabriko teatras vadovaujasi scenos darbininko Šarlio lūpomis suformuotu principu: „Argi gali būti pasisekęs spektaklis (jei apie sėkmę apskritai galime kalbėti), kuris įvyksta ne pagal planą?“ (p. 87). Tačiau fabriko teatre riba tarp fikcijos ir realybės neegzistuoja – jei aktorius miršta ant scenos, jis miršta ir realiame gyvenime. Pasakotojas Šarlis, teatro vyriausiasis Režisierius ir aktoriai yra įsitikinę, kad vykdo tam tikrą misiją – sukuria aukščiausiąją meno ir kultūros formą: „Teatras kultūrą užbaigia, <…> iškristalizuodamas vidinę tvarką“ (p. 97); „Tvarkai reikia nuobodulio ir rezignacijos. Ir vieno, ir kito čia buvo daugiau nei oro“ (p. 45); „Blogame teatre vaidinama, gerame teatre vaidinama tik viena – kad yra vaidinama, išskyrus, aišku, mirtį <…> šitas teatras, kuriame aktoriai nevaidina, nemoka vaidinti, yra pats geriausias teatras!“ (p. 97).

Romano autorius (post)modernųjį teatrą grąžina prie jo ištakų – religinių ritualų. Senovės graikų teatre mirtis kaip aktas negalėjo būti vaizduojama scenoje, apie tai žiūrovai sužinodavo netiesiogiai, nes vaidinimai turėjo sakralią, religinę reikšmę aktoriams ir žiūrovams. Tačiau senovės romėnai transformavo santykį su teatru kaip su šventu įvykiu – vaidinimuose nevengta smurto, mirties scenų. Aktoriai būdavo pakeičiami mirties bausme nuteistais kaliniais ir jiems viešai vaidinimo metu būdavo įvykdoma egzekucija. Tokių vaidinimų tikslas – šokiruoti žiūrovus ir jiems įdiegti imperatoriaus visagalybę². Neatsitiktinai autorius pasakotojo Šarlio lūpomis primena skaitytojams viduramžiais vykusius vaidinimus, kurių metu būdavo atvaizduojamos priešmirtinės šv. Dionizo kančios. Romane „Ch.“ T. Vaiseta ne tik konstruoja tekstą, turintį detektyvo elementų, pateikdamas teatro veikimo logikos, personažų gyvenimų detalių nuotrupas, įtraukia skaitytoją į mirčių sūkurį, bet ir užmezga intrigą – kokia yra šių aktorių mirčių prasmė ir ar ji apskritai yra?

Pasakojimo perteikimas per buvusį bibliotekininką, scenos darbininką Šarlį, kurio esminė funkcija fabriko teatre – sutvarkyti sceną po vaidinimų (tai yra atsikratyti žuvusių aktorių kūnais); romano siužeto pateikimas pirmojo asmens perspektyva, kuri, nors ir apriboja skaitytojui perduodamas žinias, intensyviau mezga detektyvo gijas. Šarlio balsas primena nusižeminusį aristokratų tarną. Viena vertus, Šarlis yra mažas žmogelis, nuolat akcentuojantis savo nusižeminimą, kita vertus, tai apsiskaitęs asmuo, mąstantis apie mirties reikšmę ir prasmę, meną, kultūrą, žmogiškąją prigimtį. Pasakotojo ir herojaus vardas turi simbolinę reikšmę. Skaitant romaną jis nukreipia skaitytojų mintis į viduramžių pradžią, Karolingų imperiją, į krikščioniškosios europietiškosios kultūros užuomazgas. Priešpriešindamas Šarlį su nuolankiu, tačiau mįslingu aktoriumi Karoliu Mažuoju, autorius skaitytojui pametėja aliuziją į Karolį Didįjį (jei aktorius – Karolis Mažasis, tada Šarlis – Charlemagne). Herojaus kalbėsena, nuolat pabrėžianti Šarlio nusižeminimą, menkumą, primena ankstyvųjų viduramžių filosofinius ir teologinius traktatus, ypač šv. Aurelijaus Augustino „Išpažinimus“ – prieš mąstymo proceso pradžią yra atliekama savotiška meditacija, prašoma Dievo įkvėpimo, kad pavyktų perteikti idėjas. Šarlis – tai amžinasis žmogus, būdingas ne vien tik mūsų laikams, o iškylantis įvairiuose amžiuose, mąstantis apie universalias problemas, iš jų ryškiausias santykis su kito mirtimi.

Kitas svarbus „Ch.“ simbolis – nežinia iš kur apleistoje gamykloje atsiradę benamiai katinai. Karolis Didysis save pozicionavo kaip žvėrių valdovą liūtą, tad analogiškai Karolio Didžiojo atitikmuo Šarlis yra katinų karalius. Įdomu yra ir tai, kad katinų skaičius didėja įvykstant mirtimi pasibaigiantiems vaidinimams. Romano pradžioje, įvykus vos vienam spektakliui – buvusio tolimųjų reisų vairuotojo Pauliaus egzekucijai – pasakojime veikia septyni katinai. Tačiau epiloge po Šarlio paskutiniojo vaidinimo katinų skaičius išauga iki trylikos. Mirus vienam aktoriui prie katinų būrio prisideda vienas katinas. Katinai romane veikia kaip žmogaus gyvenimo palydovai, lydintys fabriko teatro narius į mirtį. Šarliui atėjus į teatrą jame jau besisukiojantys katinai rodo mirties vaidinimų tęstinumą.

Romano stilius ir kalba yra sklandūs, daugiažodžiai, tačiau nuolatiniai pasakotojo apmąstymai, minties nukrypimai, jos neužbaigimai (bet apie tai vėliau), ratais einantis pasakojimas skaitytojui gali pasirodyti nepatrauklus. Prisipažinsiu, „Ch.“ nebuvo vienu prisėdimu perskaitoma knyga. Teksto konstrukcija vertė lėtinti skaitymo tempą, grįžti prie anksčiau perskaitytų puslapių. Skaitant retkarčiais tekdavo padaryti pertraukas, tačiau to nevertinčiau neigiamai. Nors iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad pasakotojo painus kalbėjimas yra savitikslis, besisukantis uždarame rate ir į niekur nevedantis, toks stiliaus pasirinkimas yra pagrįstas. Mūsų skaitoma istorija – tai paskutiniojo vaidinimo metu Šarlio ant scenos sakomas monologas. Šios kalbos pabaigoje giljotina Pabaiga, kurią Šarlis kartu su aktoriumi Karoliu Mažuoju konstravo laisvu nuo vaidinimų ir scenos darbininko pareigų metu, nukirs jam galvą. Tad istorija apie mirtininkų teatrą tėra vienintelė gija, laikanti Šarlį gyvųjų pasaulyje. Pasakotojas yra susitaikęs su jo laukiančia lemtimi, fanatiškai tiki teatro misija ir būtinybe ją užbaigti, tačiau jo monologą nutraukia krentanti giljotinos geležtė.

Skirtingai nei pirmasis T. Vaisetos apsakymų rinkinys „Paukščių miegas“, parašytas lengvu stiliumi, iškart panardinantis skaitytoją į istorijos jūrą, naujasis autoriaus romanas skaitytoją įtraukia į pasakojamą siužetą lyg šeimininkas, žaidžiantis su katinu, pamažu tempiantis siūlą artyn ir artyn.

Romano pavadinimas, kaip ir pats kūrinys, yra daugiasluoksnis. Viena vertus, pasakotojas Šarlis, anksčiau dirbęs bibliotekininku, tam tikras gamyklos patalpas pavadina raidėmis, siedamas tai su aktorių apibūdinimu remiantis jų panašumu į knygas. Kasdienių pasivaikščiojimų metu Šarlis stengiasi apeiti maršrutą, iš kurio susidėtų žodis. Šarlio miegamasis kambarys ir buvo pakrikštytas „Ch.“ Pasakojimas, kaip ir Šarlio pasivaikščiojimai, vystosi gretimomis, dažnai susikertančiomis trajektorijomis. Kita vertus, pavadinimui prasmę suteikia ne tik raidės reikšmė, bet ir autoriaus pasiūlymas jį tarti kaip „cha“ – kaip jaustuką, išreiškiantį juoką. Autorius daugiaklodį romaną, kuriame yra nagrinėjamos universalios ribinių situacijų patirtys, santykis su jomis, pavadina „Ch.“, skatina kalbant apie amžinuosius klausimus nepamiršti nusijuokti. Toks pasiūlymas yra paradoksalus – groteskiškame romane, kuriame vaizduojamas kasdienis smurtas, susitaikymas su juo, negalėjimas egzistuoti bet kokiems žmogiškiesiems ryšiams, yra kvatojamasi. Šį žingsnį vertinčiau kaip bandymą išeiti iš uždaro nevilties rato paneigiant situacijos rimtumą.

„Ch.“ esminė ašis – mirties kultūros kaita XXI amžiuje. Interviu, duotame laidai „ARTimai“, T. Vaiseta, kalbėdamas apie romano genezę, teigė, jog romano idėja gimė iš šiomis dienomis itin jaučiamos absoliučios bejėgystės, kylančios iš dviejų šaltinių – tiesiogiai internete transliuojamų savižudybių ir prieš porą metų įvykdyto šiurpaus nusikaltimo, kai automobilio bagažinėje buvo gyva sudeginta mergina. Mąstant apie tai iškyla aiški mirties suvokimo priešprieša: senesniaisiais laikais vaikas nuo mažens buvo pratinamas prie mirties, šermenyse patirdavo jos realumą ir neišvengiamumą. Minėtos šiandieninės drastiškos situacijos dar labiau priartina mirtį prie žmogaus, tačiau psichologiškai jį atitolina – tūkstančiai interneto vartotojų realiu laiku gali stebėti savižudybę, tačiau yra bejėgiai, išsaugoti gyvybę yra neįmanoma. „Ch.“ matyčiau kaip mirties kultūros ir iš jos kylančio žmogaus santykio su anapusybe refleksiją. Fabriko teatre tarsi kraupioje sektoje sukuriamas mirties kultas – pasirodymų metu aktoriams įvykdomos egzekucijos, tačiau tiek aktoriai, tiek scenos darbininkas tiki fanatišku Režisieriaus planu per neapskaičiuojamas mirtis atstatyti kultūros sugriautą natūralią gamtos tvarką.

Mįsle lieka ir spektaklių stebėtojai. Ar tai tam tikra abejotinos psichikos publika, ar salėje tėra tik katinai? Kad ir kaip būtų, viena yra tikra – mes, skaitytojai, esame groteskiškų vaidinimų stebėtojai. Romanas įkūnija visa apimantį bejėgystės ir nevilties jausmą, o išeitis nėra sufleruojama. Šių dienų mirties kultūros kaitos refleksija dar kartą įrodo istorijos tendenciją suktis ratais. „Ch.“ vaizduoja XXI amžiaus senovės romėnų teatrą, skaitytojams perteikiamą per naująsias medijas.

Romano paliktą įspūdį geriausiai iliustruoja romane veikiantys katinai. Begaudydami nušiurusį žvirbpalaikį, sulaukėję medžiotojai išnaršė visą apleistą fabriką, išbėginėjo visus užkaborius, tačiau, net ir pavykus užspeisti auką, ši medžioklė buvo nesėkminga – žvirblis nežinia kur pranyko. Aktoriai, stebėję šias neįprastas gaudynes, vėliau jas atpasakojo skirtingai. Perskaičius „Ch.“ apima panašus jausmas: iš nežinia kur atsiradusi plunksna paskleidžia mirties dvelksmą, uždega noru išsiaiškinti jos ištakas ir prasmę, bet esu tik skaitytoja, savo akimis neregėjusi medžioklės, telieka noras iš pasakojimo nuotrupų susikonstruoti kuo įtikinamesnį istorijos vaizdą.

Tačiau šis noras pražūtingas. Jis atveda į pamėgto pasakotojo mirtimi pasibaigiantį spektaklį, kurį esu priversta stebėti, nes esu tik skaitytoja. Užvertus knygą apima jausmas, lyg būčiau stebėjusi nederamą dalyką, tačiau kyla ir noras apsukti dar vieną ratą, sugrįžti prie istorijos ištakų. Būsimiems Tomo Vaisetos knygos skaitytojams palinkėčiau kantrybės ir užsispyrimo leistis į nuotykį, nes perskaityti „Ch.“, kad ir žiūrint į ją kaip į įdomų eksperimentą, tikrai verta.