literatūros žurnalas

Alis Balbierius: „Man tebėra sakralios visos gyvybės formos“

2018 m. Nr. 7

Poetą, fotografą Alį Balbierių kalbina Gediminas Kajėnas

Ir savo tekstuose, ir fotografijose, ir nuo didmiesčio gyvenimo nutolusioje kasdienybėje Alis Balbierius yra tikras panteistas, adoruojantis gyvybę ir beribes jos formas. „Dabar suprantu, kad mano prigimtis yra pernelyg estetinė ir galbūt tai eina iš gamtos kosmoso, begalinio gamtos estetikos lobyno, kuris mus veikė tūkstančius metų dar iki menų atsiradimo“, – teigia poetas ir fotografas.
Siūlome pokalbį apie gamtos patirtis vienkiemyje, žaliuosius anuomet ir dabar, ornitologiją ir laisvą buvimą protėvių sodyboje.

 

Kokie vaizdiniai Jums iškyla prisiminus savo vaikystę?

A. B. Gamtos kosmosas vienkiemyje, žolynų, medžių, krūmų, balų pasaulis ir jo gyventojai – mano broliai ir seserys, nes kitų neturėjau… Ir sovietinio laiko grubi, grėsminga technika – vikšrinis traktorius, ropojantis per lauką ir viską slegiantis, smirdantis dūmais ir visai svetimas tam gamtos kosmosui. Technika manęs nedomino, domino gyvybės formos, natūralios ir švarios savo natūralumu.

Vienoje ankstyvųjų savo esė knygoje „Žalias Nojaus laivas“ (1990) žmogaus pradžią siejate su jo gebėjimu pamatyti ir patirti gamtą. Kiek vėlesni Jūsų gyvenimo pasirinkimai buvo nulemti gimtosios namų aplinkos?

A. B. Sunku tiksliau nusakyti, poveikių būta įvairių, pasirinkimų ir minčių apie juos – daug. Norėjau tapti gamtininku kaip koks legendinis, o dabar jau beveik pamirštas Tadas Ivanauskas ar Geraldas Durrellas, kurio pirma knyga pateko į rankas paauglystėje. Bet anksti tapo aišku, kad yra ribos – apie tokias keliones (T. Ivanausko į Braziliją ar G. Durrello – po visą pasaulį…) nebuvo galima net pasvajoti, nes niekas iš mano pažįstamų rato provincijoje nebuvo kur nors toliau išvažiavęs – geležinė siena net neįsisąmoninta veikė dar vaiką. Tačiau ta gamtos kosmoso sėkla daug lėmė ir lemia iki šiol: ornitologo ir gamtosaugininko darbus, Sąjūdžio laikais – aktyvų pasinėrimą į Lietuvos žaliųjų judėjimą su naiviu tikėjimu, kad žmonių ekologinis sąmoningumas augs; o su šių laikų politiniais žaliaisiais apsišaukėliais neturiu nieko bendra, jie kompromituoja žaliąją ideologiją.

Lygiagrečiai Jūsų gamtos kosmosui vyko socializmo statybos, buvo naikinami vienkiemiai, plečiamos kolūkių teritorijos, žmonės keliami į gyvenvietes… Pamažu daugelis turbūt ėmė tikėti, kad komunizmas atėjo visiems laikams. Kaip šios dvi, rodos, nieko bendra neturinčios, tikrovės sugyveno Jumyse?

A. B. Vaikystėje ir paauglystėje būta tik tos vienos tikrovės – gamtos ir šeimos, artimųjų. Visa kita buvo svetima ir gana grėsminga, bet nutekėdavo kaip vanduo nuo žąsies. Tik vėliau tos ideologijos pradėjo prievartauti sąmonę ir sielą, nebegalėjai visiškai nuo jų atsiriboti… Ir, tiesą sakant, jos veikė, plovė smegenis, nors vienkiemy klausydavom ir „Amerikos balso“, tačiau nelabai tikėjom, kad kas nors pasikeis, nes po karo amerikonai taip ir neatėjo mūsų gelbėti… Tiesa, to komunizmo irgi nebuvo matyti, bet kad santvarka pasikeis, mažai kas tikėjo ir tiesiog gyveno, stengdamiesi nekišti pirštų į tos santvarkos dantračius… Mano senelė ir motina sovietų valdžią įvardydavo kaip „kurvų valdžią“… Nugirsdavau, nors mano ausis nuo tų dalykų saugojo, ypač senelė, kuri buvo gimusi 1901 metais ir daug ką regėjusi bei patyrusi per abu karus ir įvairias okupacijas.

Dabar suprantu, kad anais laikais instinktyviai, pasąmoningai stengiausi kurti savo tikrovę ir savo gyvenimą. Manau, kai kas ir pavykdavo.

Ar turėjote, kas Jums pasakoja alternatyvias istorijas apie nepriklausomą Lietuvą, sovietinę okupaciją, partizanus?

A. B. Partizanų mano giminėj (kaip ir stribų) bent iš motinos pusės lyg ir nebuvo. O apie nepriklausomos Lietuvos laikus, apie savo gyvenimą ir darbus daug pasakojo senelė, nors ji, buvusi mokytoja, gana kritiškai vertino tarpukario tvarką ir jos neidealizavo. Man regis, ji manė, kad rusai atėjo ilgam ir kad vis tiek reikia gyventi čia ir dabar. Nuo mažens sakydavo, kad užaugęs jokiu būdu nelįsčiau į politiką, nesvarbu, kokia valdžia bus… Tas noras apsaugoti buvo labai didelis.

Pats jos gyvenimas buvo alternatyva. Ji daug pasakojo, kaip ir kur mokytojavo, kaip gyveno jos tėvai ir broliai. Beje, pastarieji tarpukariu buvo prasimušę – vienas tapo inžinieriumi, pavyzdžiui, buvo pastatęs tiltą per Nemunėlį Skaistkalnėj iš Lietuvos į Latviją; kitas – dingo be žinios užėjus rusams, nes dirbo ministro referentu… Atsimenu, kaip dar vaikui man parodė vienoj senoj knygoj įdėtą trispalvę juostelę ir paaiškino, kad tokia buvo mūsų tikra vėliava, bet apie ją kalbėti ar pasakoti nereikia.

Priklausote kartai, kuri šalyse, gyvavusiose už geležinės uždangos, yra siejama su kontrkultūros samprata ir ją įprasminusia roko muzika, seksualine revoliucija, maištu prieš nusistovėjusias normas, grįžimo į gamtą ir pasaulinės taikos idėjomis, domėjimusi sąmonės praplėtimais, Rytų kultūromis ir pan. Žinoma, sovietinėje Lietuvoje tai negalėjo egzistuoti, na, bent jau tokiu mastu kaip Amerikoje ar Vakarų Europoje. Ir vis dėlto, ar kokiu nors būdu Jus pasiekdavo žinios apie tai, kas vyksta laisvuose kraštuose, apie hipius ir jų gyvenimo vizijas? Ar jos buvo ir Jūsų gyvenimo dalimi?

A. B. Pasiekdavo, bet aš tada mažiau tais dalykais domėjausi negu dabar. Gamtos stebėjimai ir tyrinėjimai, knygų skaitymas ir sportas (lengvoji atletika) užimdavo visą mano laiką ir mintis; intensyviai gyvenau mokykliniais metais ir didžiausias vargas būdavo išsėdėti mokykloje per nuobodžias pamokas. Gerai atmenu Romo Kalantos susideginimo metą, kai raudonraiščiai patruliavo ir mūsų miestelio gatvėse, o dvi paneles už užrašus, rodos, ant tilto, labai „nubaudė“ – išmetė iš „komsomolo“… Ilgus plaukus mėgau ir nešiojau, kartais net reikėdavo juos patrumpinti, nes neįleisdavo į šokius.

Papasakokite plačiau apie pirmuosius rašymus ir fotografijas. Iš kokios būtinybės, gal smalsumo tai atsirado.

A. B. Iš vidinio jausmo, kad pats galiu parašyti arba nufotografuoti. Paauglystėje ir vėliau labai daug skaičiau. Anksti pramokta rusų kalba atvėrė daugiau knygų ir autorių, nes kitom kalbom sovietinėj provincijoj, savaime aišku, beveik nieko nebuvo. Sužinojau, kad galima atsisiųsti knygų iš respublikinės bibliotekos, iš Vilniaus… Dabar sau pavydėčiau tokio aistringo anų laikų skaitymo. Apmaudu, bet daugybė legendinių knygų tais laikais, kai buvau imlesnis, buvo už geležinės sienos ir nieko apie jas nežinojau…

Fotografija radosi iš susižavėjimo… fotografijomis. Man tada patiko Vitalijus Butyrinas, jo negyvą kirą – „Rekviem“ – išvydau „Nemuno“ žurnale. Ta nuotrauka mane ir mano draugus veikė. Tai buvo kitokios nuotraukos nei socialistinio realizmo šlovinimo portretai ir kiti vaizdai, pavyzdžiui, tokia banalybė kaip „darbininkų portretai“…

Dabar suprantu, kad mano prigimtis yra pernelyg estetinė ir galbūt tai eina iš to paties gamtos kosmoso, begalinio gamtos estetikos lobyno, kuris mus veikė tūkstančius metų dar iki menų atsiradimo.

Viena įdomiausių Jūsų biografijos detalių – tai ornitologo darbas Ventės rage. Kuo ypatinga ši Jūsų patirtis, sukaupta per tuos, kaip pats vadinate, „ornitologinio pamišimo laikus“.

A. B. Tai buvo tiesiog puiku, ypač žvelgiant iš atstumo. Maniau, kad pasinersiu į tą pasaulį visam gyvenimui. Ilga būtų kalba apie tai pasakot – tas kraštas tapo mano savastimi, neatskiriama dvasinės patirties dalimi. Tai vienas iš daugelio gyvenimų, kuriuos bandžiau gyventi, ir džiaugiuosi, kad yra ta patirtis, nors ji tiesiogiai ir „nepanaudota“ – neparašiau net kokios knygelės, nors vis apie tai pagalvodavau ar net kokį sakinį ar etiudą brūkštelėdavau.

Atgimimo metais įsijungėte į žaliųjų judėjimą. Kada apskritai Lietuvoje užgimė šis sąjūdis? Kas buvo pirmeiviai, viešai pradėję kalbėti apie gamtos niokojimą ir iš to kylančias grėsmes?

A. B. Na, bandymų judėti tada buvo net Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje. Vaidotas Daunys gerai suprato ekologijos problemas, tad prieš tą žalią sąjūdį grupė žmonių plaukėm Žeimena ir Nerimi, pasikvietę į žygį ir tuometinius gamtosaugininkus. Įrašėm gana aštrų ir įdomų pokalbį su visais dalyviais, tačiau jis taip ir nepasirodė spaudoj, ir visai ne dėl kokios cenzūros…

Kaune veikė legendinis keliautojų klubas „Atgaja“. Vėliau jis ir Vilniaus „Žemynos“ klubas, nors ir prifarširuotas komjaunuolių, tapo to judėjimo pradžia.

Tačiau viskas pratrūko po 1988 metų ekologinio protesto žygio iš Vilniaus iki Klaipėdos, kurį puikiai organizavo Kauno „Atgaja“. Jaučiuosi laimingas, kad buvau to pirmojo žygio dalyvis ir po jo man, kaip buvusiam gamtininkui ir gamtosaugininkui, nekilo abejonė, kur link eiti. Tačiau Vilniuje nuo „Žemynos“ klubo atšokau dar judėjimui neprasidėjus – du draugai gamtininkai mane buvo nusivedę į šito klubo diskusijas, bet jos man nepaliko įspūdžio, atrodė visai tuščias dalykas, be to, su pernelyg dideliu komjaunimo atspalviu…

Beje, Rašytojų sąjungoje su Vladu Braziūnu ir jau a. a. gamtininku Jonu Tauginu buvom įkūrę ekologijos ir kultūros klubą „Žalioji plunksna“… Veikė vos keletą metų.

Ar judėjimas buvo kaip nors susijęs su pagoniškosios pasaulėžiūros atgimimu? O Jūs pats domėjotės baltų tikėjimu ir ar tai paliko žymę Jūsų kūryboje, sąlytyje su gamta, pasaulėjautoje?

A. B. Taip, senieji tikėjimai buvo vertinami. Vadinamoji pagonybė yra visų religijų motina, tik kvailiai to nesupranta. Domėjausi ir domiuosi ne tik baltų, bet ir pasaulio senaisiais tikėjimais. Man artimesnės yra Rytų religijos. Jos, pavyzdžiui, budizmas ar džainizmas, yra artimos gamtai ir gyvybei. Man tebėra sakralios visos gyvybės formos: jos – ne medžiaga mūsų progresui ir europocentristinei ekspansijai.

Jūsų kūrybai labai pritinka R. W. Emersono mintis, užrašyta jo esė „Poetas“: „Gamta atiduoda poetui visa, ką yra sukūrusi, kad jis galėtų semtis iš jos vaizdinių ir žodžių. Kai poetas atkreipia dėmesį į gamtos kūrinius, jo kūryba įgyja naują vertę, kur kas didesnę nei ankstesnioji.“ Pats savo tekstuose taip pat prisipažįstate, kad daugiau mokėtės iš žaliųjų lapų foliantų, paukščių ir sraigių, o ne filosofijos ar literatūros. Ar galima sakyti, kad esate poetas romantikas, o gamta Jūsų tekstuose gyvuoja ne tiek kaip fonas, metafora ar neatsiejama tikrovės dalis, bet, visų pirma, kaip estetinė kategorija, būdas pažinti ir patirti pasaulį?

A. B. Taip, gamta buvo mano pirmasis guru, tačiau filosofija ir literatūra buvo šalia ir taip pat mokė, papildydamos tą pirmapradę gamtinę patirtį. Vienu metu norėjau studijuoti filosofiją. Su liūdesiu kartais žvelgiu į storas filosofijos knygas lentynoje, kurių, bijau, jau nespėsiu perskaityti, nes virtualios realybės amžiuje visiems – net jaunimui – sumažėjo ar nebeliko laiko skaitymui.

Vienoje esė rašote, kad „gamta visuose kūriniuose jaučia savo ribas“. Gal iš čia ir Jūsų paties vis didesnis polinkis į minimalizmą – taupesnius žodžius ir skaidresnes formas tiek poezijoje, tiek fotografijoje?

A. B. Minimalizmas ne iš gamtos, o iš rytiečių, ypač japonų (pavyzdžiui, „skurdo grožis“ – vabi), haiku kartais yra daugiau negu romanas, o tuščia erdvė popieriaus lape pasako daugiau nei spalvos ar linijos… Minimalizmas gamtoje – tai žiemos metas.

Prieš gerą dešimtmetį sugrįžote atgal į Biržus, tapote savotišku atsiskyrėliu. Koks šiandien Jūsų gyvenimas tame vaikystės rojuje? Na, bent jau iš fotoreportažų matyti, kad padykinėti po Biržų krašto laukus ir paežeres laiko ir ūpo tikrai netrūksta.

A. B. Nesu atsiskyrėlis, gal tik nuo Vilniaus pernelyg atitolau. Vaikystės rojus miręs, bet kontūrai išlikę. Neplanuotai grįžęs į tėviškę, pakeičiau gyvenimo būdą ir šiek tiek padirbėjau keliose kūrybos srityse. Ir užsibuvau čia. Kartais įsijungiu į miestelio kultūrinį ar net įkišu trigrašį į politinį gyvenimą…

Tvarkausi protėvių sodybėlę ir ten dabar mano pagrindinė kūrybinė ar šiaip laisvo buvimo erdvė – aplink regioninis parkas, šiek tiek privačios žemės, gamta nėra visai nustekenta, nors agrarinės invazijos daug. Tas privatumas šiais laikais pasidarė svarbus – neateis joks kvailys man po langu daryti „pertvarkos“ – nupjauti medžio ar iškasti griovio, išbetonuoti tvenkinio kranto…

Kaip, atsitolinus nuo intensyvaus sostinės gyvenimo, šiandien Jums iš Lietuvos pakraščio regisi gyvenimas provincijoje? O kaip atrodo sostinė ir jos kultūriniai vyksmai?

A. B. Visos lazdos turi ne du, o n galų. Provincija yra provincija, esu šiek tiek čia svetimas, kitoks. O Vilnius taip pat keičiasi, svetimėja, draugai sensta arba miršta; daug jų išmirė per anksti, kai kurie artimi net nespėjo perkopti penkiasdešimties…

„Kultūrinių vyksmų“ visur nemažai kaip pajūryje putų, tačiau jų kokybė ar gylis visada kelia abejonių. Kartais manau, kad jei valstybė remia tiek daug tų kultūrinių putų projektų, tai gal geriau labiau remtų menininkus kaip individualybes… Pavyzdžiui, neseniai mirė įdomi rašytoja Jolita Skablauskaitė, tačiau, kiek žinau, ji vos ne visą gyvenimą skurdo… Kultūros vadybininkai ir biurokratai, regis, neskursta, o kai kurie tų putų darytojai ir tunka…

Man kultūroje visada svarbiausia buvo individualus kūrėjas ir jo galios.

Skaitant Jūsų knygas į galvą atėjo Jūsų kraštiečio Jono Meko pasakojimas apie avį, užrašytas „Laiškuose iš Niekur“: „Labai lengva eiti į priekį: nereikia galvoti, nes eini su minia: su televizija, su technologija, kompiuteriais, Amerika… Eini į priekį ne su galva, bet tik kad kiti jau eina į priekį. Aklai, kaip visos avys eina, taip ir aš einu… Bet viena avis ėjo prieš srovę, atgal… į senas, žalias pievas. Avis dar sapnavo, dar prisiminė…“ Man rodos, Jūs irgi esate ta avis su savo gamtmeldyste, ekologijos temomis, šiuolaikinės civilizacijos kritika, galų gale, grįžimu į tėviškę.

A. B. Tu čia taip suformulavai, lyg mes pasmerkti būti niveliuotomis minios avimis. Deja, avys, regis, visais laikais dominavo… Tačiau ir šiais eurosovietinio biurokratinio standartizavimo laikais ne taip jau mažai avių eina prieš srovę, gyvena savo gyvenimus, tik jų nereklamuoja TV ekranai ar žiniasklaidos priemonės, beveik visos tapusios geltonąja spauda.

Beje, niekada nesijaučiau jokia avimi, net nebuvau bandoje, nors kadaise mėgau draugų kompaniją ir bohemiškus susibūrimus. Tačiau visada išeidavau į tam tikrą savo erdvę. Gal todėl neretai tapdavau, ar net ir dabar esu, daugiau ar mažiau svetimas…

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 5–6 / Ir plaukė tolyn su debesim ir lijo
Su lietumi žalias žalvario garsas

Sabina Brilo. Treti metai ne namuose

2024 m. Nr. 2 / Iš rusų k. vertė Gediminas Kajėnas / Trečias Kalėdas sutikau Vilniuje. Su vyru gyvename nedidelėje studijoje, išsinuomotoje 2021 m. rugsėjį. Tai puiki vieta apsistoti laikinai: prie pat senamiestis, netoli geležinkelio stotis…

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 11 / Vis daugėja miestų kurių tu niekada nepamatysi
Kaip ir knygų kurių neperskaitysi niekad
Niekad yra kodinis žodis atrakinantis sielos staugsmą

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 8–9 / pasauly žodžio, vien tik formos tryško;
vėliau per formas tryško žodis –
dabar sugrįžt prie formų norisi be žodžio

Alfonsas Andriuškevičius: „Tame kosmose jaučiuosi visiškai savas…“

2020 m. Nr. 11 / Poetą, eseistą, dailėtyrininką Alfonsą Andriuškevičių kalbina Gediminas Kajėnas / „Paklaustas, kas gi aš iš tikro esu – dailės kritikas, poetas ar eseistas, – nedvejodamas tariu: poetas“, – teigia Alfonsas Andriuškevičius.

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 8–9 / buvai turtingas
balto balčiausio
jaunystės sniego
valdei jo lygumas
ir debesis

Dovilė Kuzminskaitė. Žodžio ekvilibristas

2020 m. Nr. 7 / Alis Balbierius. Ekvilibriumas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 127 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Algimantas Baltakis: „Savo misiją mes atlikome“

2020 m. Nr. 2 / Poetą Algimantą Baltakį kalbina Gediminas Kajėnas / „Nemanykite, kad mes visi tada, liaudiškai tariant, dėjome į kelnes. Teisybę sakyti visais laikais yra nepaprasta. Kartais teisybė net nuo paties savęs yra slepiama…“

Viktorija Daujotytė. Kas ir kaip portretuojama Gedimino Kajėno knygoje?

2019 m. Nr. 12 / Gediminas Kajėnas. 33 portretai: pokalbiai su menininkais. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2019. – 475 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Donatas Petrošius: „Poezijos pradžiai reikia alkio, blizgančių akių, lengvo pamišimo“

2019 m. Nr. 5–6 / Poetą Donatą Petrošių kalbina Gediminas Kajėnas. / Man savęs nebereikia įtikinėti – verta ar neverta rašyti, kurti. Tai mano galvoje ir popieriuose vyksta be mano norų, sutikimų ar planavimų.

Valdas V. Petrauskas: „Gyvenimas knygose – tai pati tikriausioji tikrovė“

2018 m. Nr. 10 / Vertėją Valdą V. Petrauską kalbina Gediminas Kajėnas ir Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė / Pokalbį norėtume pradėti nuo Jūsų apsilankymo Lietuvoje 1993 m.