Birutė Mackonytė. Atsiminimai apie Tėvą (Pradžia)
Birutė Mackonytė (1928 05 28–2017 07 26) gimė lenkų okupuotame Vilniuje. Jos tėvas buvo garsus to meto publicistas, rašytojas Rapolas Mackonis, visų valdžių persekiotas ir kalintas už savo tautos teisių gynimą ir teisybės žodį. Baigusi Vilniaus universitete anglistiką (1951), B. Mackonytė dirbo Radijo komitete, spaudoje (1947–1949 m. „Komjaunimo tiesoje“ literatūrine darbuotoja, 1967–1976 m. žurnalo „Tarybinė moteris“ redaktore, 1977–1983 m. „Literatūros ir meno“ skyriaus vedėja), Lietuvos kino studijoje redaktore.
Kaip ir tėvas R. Mackonis, B. Mackonytė buvo ne tik žurnalistė, bet ir rašytoja. Ji pelnė lietuviškosios Agathos Christie vardą, – išleido daugiau nei dešimt detektyvinių apysakų ir romanų: „Žmonės akvariumuose“ (1977), „Reikalingo žmogaus mįslė“ (1985), „Juodasis pakeleivis“ (1988), „Pernykštis sniegas“ (1991), „Išblyškę pardavėjai“ (1993), „Lošimas septyniais laikrodžiais“ (1998), „Uždengta korta“ (2005). Už romaną „Lošimas septyniais laikrodžiais“ ji apdovanota Lietuvos vidaus reikalų ministerijos premija ir leidyklos „Baltos lankos“ įkurta „Gintarinės kilpos“ premija.
Dalyvaudama „Vilniečių ainių klubo“ veikloje, B. Mackonytė rūpinosi, kad tarpukario Vilniaus lietuvių darbai ir veikla lietuvybės labui neliktų užmiršti. Vienas iš svarbesnių jos darbų – tėvo R. Mackonio literatūrinio palikimo publikavimas. 1994 m. sūnaus Dovydo leidykloje „Unitas“ išleido tėvo atsiminimus apie tarpukario Vilniaus kavines „Iš kavinės į kavinę“ ir apybraižas „Dvylika Vilniaus kunigų“. Sudarė, parengė spaudai ir išleido R. Mackonio atsiminimų knygą „Senoji vilniečių karta“ (1999) ir memuarus „Amžiaus liudininko užrašai“ (2001).
Būdama kūrybinga asmenybė, plunksnos žmogus, B. Mackonytė ir pati parašė vaizdžių, turiningų atsiminimų apie poetą, prozininką Vitą Žvirdauską, apie gražią ir tragišką jųdviejų draugystę „Laiškai iš jūros. Ir ne tik“ („Metai“, 2014, Nr. 11).
Literatūrologė dr. Alma Lapinskienė, monografijos „Atėjęs Vilniun: rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis“ autorė, paskatino B. Mackonytę 2010–2012 m. parašyti atsiminimus apie tėvą. Pasitinkant rašytojos 90-ąsias gimimo metines, jie ir skelbiami – atsiminimai, kuriuose likę detektyvinių mįslių…
Atsiminimai apie Tėvą
Savo prisiminimus, kuriuos atiduodame plačiajai visuomenei, ruošiame gana įvairiai – priklausomai nuo to, kiek jų išsaugojome, kas mums buvo minima asmenybė ir, be kita ko, kokį jos įvaizdį ketiname pateikti. Todėl liudijimus apie konkretų žmogų neretai kruopščiai atrenkame.
Tačiau kiekvienoje biografijoje apstu paprasčiausių, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų epizodų, kurie netikėtai atgaivina seniai pamiršto laiko atkarpą ir papildo pasakojimą.
Vienos iš to aštuoneto Mackevičių vaikų – Monikos – dukra Laimutė, mano pusseserė, šiomis dienomis man atkūrė savo motinos prisiminimą apie tai, kaip nuskriaustoji Ievuika atsikirto ją žeminusiems paąžuoliškiams. Praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kai jauniausias sūnus Jonas dar tik mokėsi skaityti, vyriausiasis Rapolas jau buvo įsikūręs Vilniuje. Rašinėdamas į lietuvių spaudą, savaime įsitraukė į visuomeninę veiklą. Plėtėsi jo pažinčių ratas ir keitėsi gyvenimo būdas. Liesutis, neišvaizdus, užtat guvus ir itin smalsus kaimo bernelis greitai perėmė savo naujų pažįstamų kolegų žurnalistų elgseną bei įpročius. Panoro skaniai papietauti solidesnėse valgyklose, kavą įniko gerti kavinėse. O vos prakutęs nuvyko į gimtąjį kaimą su ten neregėtomis gėrybėmis. Miltų ir cukraus nemaži maišiukai, arbatos pakeliai, miestiška uogienė ir kiti skanėstai paliko namiškiams ilgai nepamirštamą įspūdį. Štai tas dovanas Ievuika Mackevičienė išdėliojo už trobos langų stiklo, kaip pačius svariausius jos vyresnėlio sėkmės ir rūpestingumo įrodymus.
Tuo metu mūsų šeima gyveno vienoje gražiausių Vilniaus senamiesčio gatvių. Tiksliau – kieme, kurį nelyginant tvirtos sienos iš trijų pusių supo mūriniai triaukščiai ir keturaukščiai. Ketvirtoje, šiaurinėje pusėje dviaukščiai sandėliukai taip pat sudarė savotišką sieną. Iš jos mediniai vartai vedė į dabartinę Rusų gatvę. Vos už kelių posūkių atsiverdavo Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių frontonai. Čia pat Vilnelės pakrante vingiavo žvyruotas kelias į Bernardinų parką. Netoli įėjimo į nedidelį baseinėlį straubliais purškė vandenį trys cementiniai drambliukai.
Mano ankstyviausias su tuo butu ir Tėčiu (taip jį visada vadindavome) susijęs prisiminimas: du portretai valgomojo kambario prietemoje, pro atviras duris šviesos blizginamais paauksuotais rėmais. Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka. Kas jie tokie, sužinojau daug vėliau, turbūt jau mokykloje. Nepamenu, kad man būtų apie juos pasakota, kol buvau dar vaikas.
Tačiau į mokyklą pradėjau kasdien keliauti jau ne iš Pilies gatvės. 1935 metais mūsų šeima persikėlė į naują, tik ką baigtą statyti vieno aukšto medinį namą Žvėryne, gatvėje, kuri tada vadinosi Litewska. Keliose gretimose gatvėse tuo metu taip pat dygo lietuvių inteligentų didesni ar mažesni namai. Kai šioje, iki tol beveik išvien vasarviečių vietovėje, iškirtęs pušynus, sumanus verslininkas Martinsonas suprojektavo modernų gatvių tinklą, čia noriai kūrėsi ir lietuvių šeimos: Martinkėnai, Karosai, Kraužliai, Čibirai, o svarbiausia – legendinis Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Marcelinas Šikšnys.
Aš lankiau vieną iš dviejų tada Vilniuje veikusių pradžios mokyklų su lietuvių dėstomąja kalba – valstybinę (powszechna), o ne privačią, kurią įkūrė ir išlaikė „Kultūros“ draugija. Nūnai kartu su andainykščiais mokinukais įbridę į prisiminimus kartais paspėliojame, kuo remdamiesi mūsų tėvai ar globėjai rinkdavosi tas mokyklas. Privačios mokyklos šefai – „Kultūros“ vadovybė tarsi laikėsi kairuoliškos orientacijos, tačiau joje mokėsi lyg ir labiau pasiturinčių miestiečių vaikai. O mano klasės draugai beveik visi buvo iš Vilnijos kaimų, „Ryto“ draugijos bendrabučiuose gyvenantys berniukai ir mergaitės. Nemanau, kad Tėvo pasirinkimą galėjo lemti kokie nors ideologiniai sumetimai. Visas Rapolo Mackonio gyvenimas ir veikla liudija jį buvus abejingą ryškesnėms partinėms kryptims. Svarbiausia jam buvo Lietuva su sostine Vilniumi. Tam buvo skirta ne tik visa jo literatūrinė ir visuomeninė veikla, bet ir ištisa biografijos tėkmė. Vaikystėje iš arti stebėjau ne vieną tos biografijos epizodą dar nesuvokdama jų prasmės.
Vieną pirmųjų labai gerai prisimenu, nes jame lyg ir pati dalyvavau, o plačiau apie tai jau vėliau vis užsimindavo namiškiai. Dar toli iki karo pradžios vėlų vakarą – skambutis į mūsų duris. Dar neišbėgusi į koridorių aš šūktelėjau: „Ten policija.“ Tai iš tiesų buvo lenkų policininkai, kurie Tėvą išsivedė. Tada buvau šešerių, gal septynerių, bet jau žinojau, jog pas mus kartais beldžiasi tokie nelaukti svečiai, nors dar nesuvokiau šių apsilankymų grėsmingumo. Metams bėgant jau nebestebino, kad Tėtį vis areštuoja svetimų valstybių uniformuoti pareigūnai. Mūsų šeimai tai buvo tiesiog gyvenimo būdas. Tėtis, beje, kiek prisimenu, mėgo kartoti šią frazę lotyniškai – „modus vivendi“. Jos sena tiesioginė reikšmė – ne tiek gyvenimo, kiek išgyvenimo būdas. Maždaug taip aiškina tarptautinių posakių žodynas. Pastaruoju metu šiuos skambius žodžius menamos aukštuomenės kronikai pritaikė didžiausio Lietuvos dienraščio šeštadienio priedas. Ar šiame leidinyje pateikiamų istorijų turinys bent kiek užčiuopia gilesnę sentencijos prasmę, tegu sprendžia socialinių reikalų žinovai. Gal, turint galvoje tam tikrų visuomenės sluoksnių nerašytą kodeksą, čia vis dėlto išryškėja ir išgyvenimo motyvas.
Pirmąjį karo rudenį aš dar nežinojau nei šio posakio, nei jo tikrosios prasmės. Dabar, regis, lėkte pralėkus dešimtmečiams, vos išnyra švieson kuris ano meto pėdsakas – vaizdas, liudijimas, dokumentika ar tik jos atspindys, – manau, dažnam mano bendraamžiui staiga atsiskleidžia viso laikotarpio panorama.
Bepigu ją vienu ypu aprėpti šiandien. Tada, nuo rugsėjo, Antrojo pasaulinio pradžios, iki pat birželio, vasaros pradžios, įvykiai vijosi vienas kitą. Užgriūdavo neleisdami atsipeikėti, kad gautum nors mirksnį atokvėpio ir pamėgintum susivokti, kas iš tikrųjų vyksta. Permainos daugeliui per daug nesusimąstančių, paprastų to uragano dalyvių ir stebėtojų, be abejonės, jau tada žymėjo istorijos lūžius. O kai kam, tarp jų ir mano Tėvui, tie pokyčiai žiauriai kirto. Aštuoniolika spalio mėnesio dienų tiek mums, tiek Konstantino Stašio šeimai buvo kraupaus nerimo, laukimo ir trapios vilties metas. Juos abu areštavo ir išvežė į Lydos kalėjimą tą pačią dieną, kai buvo paskelbta, jog Vilnius grąžinamas Lietuvai. Šis epizodas baigėsi laimingai. Lietuvos valdžios pastangomis abu atgavo laisvę ir grįžo namo spalio 27 dieną. Kitą rytą į Vilnių įžengė pirmieji Lietuvos kariuomenės daliniai. O R. Mackonis su kolegomis žurnalistais tai dienai spėjo išleisti naujo dienraščio „Vilniaus balsas“ pirmą numerį.
Jau vėliau, saulėtą lapkričio dieną aš turbūt pirmą kartą ne tiek supratau, kiek intuityviai suvokiau, apie ką mūsų svetainėje kalbėjosi Rapolas Mackonis, jo svainis advokatas Petras Grybauskas-Grybaitis ir dar kažkas iš jų bendražygių, deja, nepamenu kas. Iš to, ką išgirdau, savo įpročiu tūnodama netoliese ir klausydamasi, jaučiau, jog kalbama apie būtinybę imti ir dalintis taip netikėtai užklupusia ilgai laukta valdžia. Atsiradus galimybei užimti postus…
Per savo gyvenimą aš dažnai prisimindavau tą pokalbį, pakilią, džiugią ir jaudinančią vyrų nuotaiką. Ne tik laisvės išsiilgusius Vilnijos lietuvius, visą tautą buvo apėmusi euforija. Ji truko septynis su puse mėnesio, iki 1940 metų birželio 15 dienos, kai visą menamos pergalės džiaugsmą užgesino sovietų tankų džeržgesys.
Apie tai, kaip staigiai viskas Vilniuje per tą trumpą laiką keitėsi, šimtus tomų prirašė ne vien tiesioginiai to virsmo dalyviai ir liudininkai. Sostinę ir Vilniaus kraštą užgriuvusius įvykius, įvairiai nuspalvindami ir prieštaringai vertindami, stengėsi atkurti ir įtvirtinti palikuonių galvose visų tautų, kurios laikė ir tebelaiko Vilnių savo miestu, atstovai. Lietuviai tą metą išnaudojo siekdami visais įmanomais būdais atlietuvinti atgautą sostinę: pradedant gatvių pavadinimais ir baigiant valstybinėmis bei visuomeninėmis įstaigomis. Suprantama, kad naujųjų miesto šeimininkų veikla sujaukė arba išvis sugriovė dešimčių tūkstančių įvairiataučių vilniečių įprastą egzistenciją ir apskritai pasaulio tvarkos suvokimą. Daugelio tiek desperatiška, tiek kovinga reakcija buvo natūrali ir akivaizdi ir mums, to meto vaikams.
Be kita ko, dar toli iki lemtingo birželio vilniečių lietuvių lūkesčius ir pasiryžimą tvarkytis atgautoje sostinėje stipriai vėsino iš laikinosios sostinės plūstelėję energingi veikėjai, taip pat išsiilgę valdžios. Jie net į Vilniaus burmistro kėdę ketino pasodinti kažkokį neva nusipelniusį Kauno veteraną. Sutrukdė tik visuotinis pasipiktinimas tokiu sunkiai paaiškinamu įžūlumu. Burmistru tapo Konstantinas Stašys. Šio įžymaus veikėjo ir jo šeimos likimą jau po metų nusprendė raudonieji okupantai. Šeima buvo ištremta, o pats Stašys žuvo – sušaudytas.
Po nepaprastai šaltos 1940 metų žiemos atėjus pavasariui Tėvas ir toliau gyveno pasinėręs į nepabaigiamus įtemptus darbus. Savo įspūdžiais ir nuotaikomis, manau, pasidalindavo su Mama, tačiau mes, vaikai, dienomis jį mažai matydavom namuose. Atmintyje man liko tik jo pokalbių su svečiais iš Kauno nuotrupos. Šių susitikimų temos buvo permaininga politinė situacija Vilniuje, kurią stipriai veikdavo žinios iš užsienio, lemtingi karo įvykiai Europoje. Mums, vaikams, pastarieji išvis nerūpėjo. Vilniuje lietuvių valdžia – to mums pakako, nors mokykloje bent kokių pasikeitimų mokymo programose dar nejutome.
R. Mackonis tą pavasarį sėkmingai išsprendė vieną svarbų savo sesers, mano tetos Monikos gyvenimo klausimą; apie tai mūsų šeimoje buvo daug kalbama. Vykstant Lietuvos sienos su Baltarusija (t. y. su Sovietų Sąjunga) demarkacijai, prie sienos atsidūrė tetos Monikos Valentukevičienės sodyba Varėnos rajone. Nežinau, ar tai pareikalavo daug pastangų, tačiau dėl jų toji vieta liko ir iki šiol tebėra Lietuvos pusėje. Bet kaip tik tada gausingoje Mackevičių šeimoje įvyko pirmoji tragedija. Kol naujoji siena nebuvo iki galo sutvarkyta, Monikos vyras Pranas Valentukevičius perėjo ją, kad Lietuvoje nusipirktų cukraus. Ir nebegrįžo.
Su kiekvienais karo ir pokario metais tragiškų smūgių mano plati giminė patyrė vis daugiau. Negaliu tvirtinti, kad jų skaičius statistiškai viršija Lietuvos vidurkį. Vis dėlto dažnai pagalvoju, kad prireikus nesugebėčiau visų išvardinti.
Kai kuriuos jau primirštus mano Tėvo biografijos epizodus, kurių liudininke buvau aš pati, man primena jo seniausi kūriniai. Vienas tokių – 1936 metais išleista apysaka „Kapinės“.
1940 metų birželio 2 dieną Vilniaus universiteto Kolonų salėje už šią knygą Rapolui Mackoniui buvo įteikta Draugijos Vilniaus kraštui remti skirta premija. Apie premijos įteikimo iškilmes kaip visada santūriai, tik su lengvu, bet neslepiamu kartėliu Tėvas rašo savo prisiminimuose. Mano atmintyje liko ne pačios iškilmės, tik, matyt, jų „pažymėjimas“ tą pačią dieną prie kavos stalelio kažkurioje kavinėje arba viename iš Universiteto rektorato kabinetų. Negalėčiau tiksliai pasakyti, kuris iš ten buvusių keleto garbių vyrų – gal Vincas Krėvė – laikydamas rankoje įspūdingą tūkstančio litų banknotą manęs paklausė, koks jis man atrodo, ar patinka. Pasakiau, kad tikrai patinka.
Nuo to atmintino įvykio iki birželio 15 dienos buvo likę trylika dienų.
Šios datos, kuri Lietuvos istorijoje liko įrašyta kruvinomis raidėmis, per visus ilgus sovietų okupacijos dešimtmečius negalėjome minėti, net įvardinti nei žodžiu, nei raštu. Tačiau R. Mackonis savo prisiminimuose, kuriuos rašė grįžęs iš Sibiro šeštojo dešimtmečio pabaigoje, ją paminėjo paprastai ir aiškiai, apibūdindamas Vilniaus istorijos laikotarpį atgavus laikiną laisvę: „Įtemptas darbas ir žūtbūtinė kova. Kitaip laikotarpio nuo 1939 metų spalio 28 dienos iki 1940 metų birželio 15 dienos pavadinti ir nemoku.“
Tuo metu aš, be abejonės, nors dar ir vaikiškomis akimis, skaičiau premijuotą Tėvo apysaką, tačiau ji man nepadarė didesnio įspūdžio ir neliko atmintyje, kaip kiti Tėvo biografiją atspindintys romanai „Čia mūsų žemė“ ar „Sunkus kelias“.
Šiomis dienomis išsitraukiau tą ploną knygutę gelsvais viršeliais ir perskaičiau vienu ypu. Ji pažadino visą prisiminimų grandinę.
Supratau, jog ši visiškai pamiršta, beveik niekam nežinoma knyga, kaip šiandien pasakytume – istorinis romanas, – atkuria dvidešimtojo amžiaus pradžioje vykusį atkaklų ir negailestingą Vilnijos valstiečių lenkinimo procesą. Apgalvotą ar tiesiog istoriškai susiklosčiusį, apie tai galima ginčytis, bet jis davė aiškias, iki šiol aktualias pasekmes – šio daugeliui geidžiamo krašto senųjų gyventojų lietuvių nutautėjimą. Be kita ko, knygoje bemaž dokumentiškai atskleista ten buvusių klebonijų – tiek kunigų, tiek parapijonių, neišskiriant nė dvarininkų – kasdienybė. Laikas irgi istoriškai apibrėžtas, konkretus: dvidešimto amžiaus pirmieji dešimtmečiai, Pirmojo pasaulinio karo išvakaris ir jo pradžia.
Klebonija ir dvaras keliolikmečiui biedniokų vaikui Rapolui buvo nepasiekiamos vietos ir tuo labiau žadino jo smalsumą, kurį jis vis dėlto galėjo patenkinti palyginti anksti – vos įžengęs į pilnametystę – kai drauge su keletu kitų apylinkės vaikų pradėjo lankytis klebonijoje, kur buvo ruošiamas stojimui į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. O dar po kelerių metų, pradėjęs rašyti į lietuvių spaudą, tapo mielai priimamu svečiu ten, kur anuo metu koncentravosi kaimo kultūrinis gyvenimas, – klebonijoje. Taigi, galėjo stebėti iki tol nepažįstamą tikrovę iš arčiau. Apie tai liudija labai daug nuotraukų, datuotų jau trečiojo dešimtmečio pradžios ir vidurio datomis, kuriose greta mano Tėvo – įvairių parapijų kunigai.
Būtent vienoje iš klebonijų – Kamajų – jis sutiko savo būsimą žmoną, mano Motiną – Eleną Valiūnaitę. Kai būdama šešerių metų ji liko našlaite su penkiomis savo sesutėmis, ją pasiėmė ir išaugino motinos brolis kunigas Petras Budra. Po vestuvių 1927 metais ji persikėlė su vyru į Vilnių, tapo visų gerbiamo žurnalisto, rašytojo ir politinio veikėjo žmona, jo gyvenimo ir vargų drauge. Išauginusi mudvi su jaunesne seseria Vyda, 1943 metų kovo 19 dienos ankstyvą rytą ji paskutinį kartą matė savo vyrą, gestapininkų išvedamą iš namų. O 1944 m. liepos 8 dieną žuvo staigiai ir tragiškai Pilaitės kaime. Buvo ten pasitraukusi su dukra Vyda (aš tą vasarą praleidau pas Tėvo brolį Ukmergėje) ir kaimynais Daškevičiais.
Dabar aš galiu tik įsivaizduoti, t. y. remdamasi savo asmeninių praradimų – nors ir sunkiai palyginamų – patirtim pajusti, ką mano Mama išgyveno ir ištvėrė netekusi mylimo vyro, likusi su dviem paikom keliolikmetėm dukrom pačiame įsibėgėjančio baisaus visuotinio karo vidury. Tik dabar iš prisiminimų nuotrupų suprantu, jog visada, kiekvieną tų metų valandą ir minutę ji aiškiai ir giliai jautė ne tik to karo siaubą, bet savo, o gal visos savo šeimos tragišką likimą. Numatė savo žūtį. Tos jai lemtingos 1944 metų vasaros pradžioje, kai mane jau buvo išlydėjusi pas dėdę, Rapolo Mackonio brolį, į Ukmergę, mūsų namuose apsilankė su kaimo gėrybėmis Agotės, Tėvo sesers, vyras Boleslovas Utkevičius. Vieną dieną, kai Mama stovėjo virtuvėje prie verdančių puodų, pro langą įlėkė mažas paukštukas, pateko į garų debesį ir įkrito į sriubą. „Tai mano lemtis“, – pasakė ji dėdei Boliui, kuris papasakojo man šį epizodą praėjus po karo keleriems metams.
Tik dabar suvokiu, kiek dvasinių ir fizinių jėgų jai kainavo nuolatinis dėmesys mudviejų su seseria smulkiems rūpesčiams, poreikiams ir džiaugsmams, neišduodant alinančio vidinio nerimo nei akimis, nei balsu. Tik iš Mamos veido mūsų trijų 1943 m. darytoje bendroje nuotraukoje galima nuspėti, kuo ji tuo metu gyveno: vos įžengusi į penktą dešimtį moteris sustingusiais iškankinto veido bruožais. Man ji tik kartą papasakojo savo pranašingą košmarišką sapną (negaliu čia jo apibūdinti žodžiais), kuris išsipildė 1944 metų vidurvasarį, tada, kai besitraukiančių vokiečių voras stūmė į vakarus pirmieji Raudonosios armijos daliniai.
Nelengva bent kiek chronologiškai atkurti vien mūsų šeimą karo metais sugriovusius įvykius – atskleisti juos tiems, kurie apie tą laikotarpį, t. y. keletą Antrojo pasaulinio karo metų, tik skaitė arba girdėjo.
Mums, vaikams, 1940-ųjų birželio 15-oji nepaliko tokio stipraus įspūdžio kaip 1939-ųjų rugsėjo 17-oji, kai Vilniuje pirmą kartą išvydome sovietų tankus ir juose – atgrasias būtybes pilkomis kepurėmis. Šį kartą jų žlegėjimas ir siauraakiai veidai mums buvo jau pažįstami ir vėl, ko gero, tikėjomės, kad jie atsitrauks prisigrobę ką gali, kaip ir aną kartą. Išžlegėjo po metų, užleisdami vietą naujiems okupantams tankuose su hakenkroicais.
Laikotarpiu tarp tų dviejų birželių vidurio datų, t. y. apie metus, Tėvas, kurį laiką paieškojęs kitokio darbo ir jo neradęs, grįžo į „Vilniaus balso“ redakciją, tapo išleidžiančiuoju, t. y. techniniu, arba, kitais žodžiais, naktiniu redaktoriumi. Man dažnai atplaukia to meto naktų prisiminimas, kai nubudusi toli po vidurnakčio girdėdavau Mamos žingsnius ir matydavau ją arba jos šešėlį tamsiuose kambariuose. Kas naktį ji laukdavo sugrįžtančio iš budėjimo Tėvo, nežinodama, ar sulauks. Panašių naktų netrūko ir vokietmečiu. Apie savo darbą dienraštyje „Naujoji Lietuva“ ir su tuo susijusius įvykius Rapolas Mackonis yra pakankamai atvirai parašęs savo prisiminimuose. Šis jo ir mūsų šeimos gyvenimo etapas baigėsi 1943 metų kovo 19 dienos ankstyvą rytą, kai jį išsivedė du gestapo karininkai. Tas rytas jo paties irgi tiksliai atkurtas prisiminimuose. Mano atmintyje liko jo atsisveikinimas, pamojavimas ranka lyg išvykstant į kokią paprastą kelionę, ne į galimą laukiančią mirtį.
Visas vokietmetis, paskui dar du paskutinieji karo metai mano atmintyje yra suskilę keliais labai nevienodais laiko luitais. Juos vieną nuo kito beveik tiesiogine žodžio prasme atskeldavo lemiamos mūsų šeimos tragedijos.
Iki 1943 m. kovo 19 dienos savo namuose Traidenio gat-vėje dar gyvenome tarsi įprastą šeimos gyvenimą. Apie įvykius už namų ir miesto sienų, be abejo, žinojome, tačiau ne tik karo veiksmai Europoje ar Afrikoje, bet ir čia pat Lietuvoje siaučiantis holokausto siaubas manęs ir bendraklasių vidurinėje mokykloje giliau nepaliesdavo. Daug vėliau suvokusi, kas iš tiesų vyko, aš save klausdavau: kodėl abu, ir Tėvas, ir Mama, nuosekliai ir atkakliai stengėsi, kad mudviejų su seseria nepasiektų jokia baisi, gąsdinanti informacija. Galbūt panašiai elgėsi ir mano bendraamžių žaidimo draugų tėvai. Gal lėmė ir tai, kad Žvėryne, kur prabėgo mūsų vaikystė, beveik negyveno žydai. Su jų likimu mes, vaikai, susidurdavome netiesiogiai, pavyzdžiui, girdėdami kalbas apie likviduojamą ir pasisavinamą žydų turtą. Vieną dieną Tėvas, nepamenu, Mamai ar kam nors iš kaimynų, pasakė:
– Kai kas man pataria parsivežti iš žydų namų kokį nors neblogą pianiną, esą praverstų vaikams. Atšoviau tam žmogui, kad mano namuose nebus net adatos iš jų namų.
Tačiau ne paslaptis, kad jis, kaip nemaža dalis lietuvių, iki tol draugiškai sugyvenusių ir bendravusių su žydais, po sovietų okupacijos pajuto šios tautos atstovams priešiškumą. 1942 metais jis ant karštųjų parašė ir išleido nedidelę aštroką apysaką – pamfletą „Politrukas Srulis Švindelmacheris“. Nežinau, ar apie šį leidinį buvo girdėję mano bendradarbiai dienraščio „Komjaunimo tiesa“ redakcijoje, kuri buvo mano pirmoji žurnalistinio darbo vieta antrais ar trečiais pokario metais. „Komjaunimo tiesoje“ tada dirbo keletas neseniai iš fronto grįžusių žydų; visi jie buvo su manimi tikrai draugiški, gal nežinodami apie mano kilmę arba apie tai nesusimąstydami. Su kai kuriais mes likome draugais ne vieną dešimtmetį, nežiūrint to, kad, nepabuvus toje redakcijoje net metų, buvau tyliai pašalinta kaip liaudies priešo duktė.
Po to, kai Tėvą išsivedė gestapininkai, visą mus užgriuvusią nelaimę suvokė tik Mama. Ji ir toliau nuo ryto iki vakaro ramiai šeimininkavo, ruošė valgį, skalbė ir lygino. Pasitikdavo mus grįžtančias iš mokyklos ir klausydavosi mūsų vaikiškų įspūdžių. Nė karto nemačiau jos verkiančios, niekada negirdėjau paaimanavimo ar priekaištingo priminimo apie Tėvą, patekusį į mirtiną nelaisvę, kurios siaubą ji aiškiai įsivaizdavo – ne tiek dėl informacijos iš ten, kuri Lietuvos nepasiekdavo, kiek dėl savo nuojautos.
Atėjo pirmas Tėvo laiškas iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. Jis buvo rašytas vokiškai, ir aš rašydavau paprastus trumpučius laiškus taip pat vokiečių kalba. Tada vokiečių kalba buvo tiek pat reikalinga, kiek vėliau, po okupantų pasikeitimo – rusų. Mūsų susirašinėjimas truko metus ir tris mėnesius: nuo 1943 balandžio iki 1944 birželio. Suaugusieji, be abejonės, jau tos vasaros pradžioje gaudė ir sekė fronto naujienas, žinojo jį besiartinant, gal ir ruošėsi naujų okupantų pasirodymui. Mums, vaikams, visa tai buvo labiau fonas, o ne tikrovė, paprasčiausiai – karo realybė. Dar prieš tą nepamirštamą savo realumu (mums, Rapolo Mackonio šeimai) kovo 19 dieną, o gal tos pačios dienos popietinėmis valandomis išgirdau kažkurios klasės draugės žodžius: „Taip, tavo tėvas turėjo būti suimtas.“ Toji žinia, draugės atsinešta iš savo namų, taip pat buvo man natūrali ir suprantama.
Iš Štuthofo koncentracijos stovyklos beveik reguliariai ateidavo Tėčio laiškai; į stovyklą keliavo ne tik mūsų laiškai, bet ir siuntiniai. Neatsimenu, kas buvo siunčiama, nes tas dėžutes paruošdavo Mama. Aš jas nunešdavau ir atiduodavau pašto skyriuje, kuris tuo metu buvo Šv. Jono gatvės name, prie pat Pilies gatvės, kitapus Šv. Jonų bažnyčios. Eidama pro tą vietą dabar dažnai žvilgteliu į pastatą kitoje Pilies gatvės pusėje. Ten vokietmečiu veikė savitarpės pagalbos komitetas, kuriame aš kartais atsiimdavau mums, Rapolo Mackonio dukroms, skirtą pašalpą.
Karo metas, kaip įprasta, buvo gausybės įvairiausių gandų metas. Dažniausiai juos pagimdydavo ir plėsdavo nesibaigiantys lūkesčiai ir viltys ar, teisingiau, iliuzijos, kurios daugeliui tiesiog padėdavo ištverti. Viena tokių viltingų iliuzijų buvo anuo metu svarstymai apie galimybę nuvykti į Štuthofą ir pasimatyti su jo kaliniais. Mama užsimindavo apie tas viltis po susitikimų su kitų Štuthofo kalinių žmonomis. Tačiau jų pavardžių aš neprisimenu, o vėliau nesiaiškinau, ar apskritai būta kokių nors pastangų tokį sumanymą įgyvendinti.
Apie Štuthofo koncentracijos stovyklą, kaip ir kitas didesnes ar mažesnes žudymo įmones, šiandien pakankamai gerai žinome ne tik iš fašizmo pragarą praėjusių aukų prisiminimų bei liudijimų. Tų stebėtinai tiksliai veikiančių mirties fabrikų šeimininkai, detaliai apgalvoto masinio žmonių likvidavimo vykdytojai, paliko tikrai vokiškai tvarkingą, idealią savo veiklos dokumentaciją. Tačiau net ir gerai susipažinus su visa šių nusikaltimų tyrimo medžiaga normaliam žmogaus protui būna sunku įsivaizduoti nužmoginimo būdus ir mastą tuose žudymo centruose. Prieš keletą metų „Veido“ žurnalo išspausdintoje publikacijoje apie Rapolą Mackonį buvo įdėta nuotrauka: sulysęs, išvargęs ir apšepęs barzdotas veidas. Parašas po nuotrauka: R. Mackonis – Štuthofo kalinys. Tačiau ši konkreti nuotrauka – iš visai kitos koncentracinės stovyklos, kitame pasaulio krašte – Sibire, Kemerovo srityje. Vokiečiai savo kalinių-mirtininkų asmeniškai nefotografuodavo. Tų pusiau žmonių, pusiau zombių pavidalai liko tik karo fotografų arba kino dokumentininkų kadruose.
Keletą kartų žiniasklaidoje, greta publikacijų apie Štuthofą buvo spausdinama R. Mackonio nuotrauka su tos koncentracinės stovyklos dryžuota bliuze ir kelnėmis. Šio rūbo dalį Tėvas išsaugojo, o po išlaisvinimo apsistojęs Lenkijoje, Pamario (Pomorze) miestelyje Kwidzyń, paliko jį taip pat buvusiam KC kaliniui daktarui Vojevskiui. Po daugelio metų, pagaliau sugrįžęs į Lietuvą, jis – jau nelabai pamenu, per kuriuos savo draugus lenkus – pasistengė tą rūbą su autentišku kalinio numeriu atgauti. T. y. jam kažkas atvežė net per Varšuvą ar Maskvą.
Per nepilnus pusantrų metų mūsų namuose susirinko nemažas pluoštelis tų vokiškai rašytų laiškų iš Štuthofo. Deja, 1944 metų vasarą, po to, kai žuvo Mama, o per Vilnių persirito frontas, aš jų netekau.
Kelintą 1944 metų birželio dieną Mama mane išlydėjo vasarai pas Tėvo brolį Edvardą į Ukmergę, jau neprisimenu. Stovėjome kartu su ja pačiame Vilniaus centre, aikštės, kuri dabar vadinasi Vinco Kudirkos, vakariniame pakraštyje. Laukėme pakeleivingos mašinos. Toje vietoje, t. y. dešinėje Vilniaus gatvės pusėje, stabtelėję sunkvežimiai paimdavo iš miesto išvažiuojančius žmones. Kokių nors autobusų ar lengvųjų automobilių man ten neteko matyti.
Laukėme neilgai. Mama pabučiavo mane, lipančią į sunkvežimio kabiną, pamojavo. Prisimenu, kad buvo su savo maža juoda skrybėlaite. Ką ji galvojo, grįždama namo? Dabar neabejoju – jau tą valandą ji žinojo, kad daugiau nebepasimatysime.
Kažkodėl tik dabar, rašydama apie atmintiną atsisveikinimą, nustebau staiga suvokusi, kad prieš trejetą metų tiksliai toje pačioje vietoje mane partrenkė ir ilgam suluošino iš požeminio garažo po Kudirkos aikšte atšvilpęs džipas. Niekada pastaruoju metu tų dviejų savo gyvenimo lūžių nesu sugretinusi ir neketinu jų sureikšminti. Taip atsitiko, ir tiek.
Apie tai, kaip keturiasdešimt ketvirtųjų vidurvasarį Vilniaus gatvėmis nugriaudėjo fronto linija, kokie įvykiai lydėjo vokiečių pasitraukimą ir juos išstūmusių Raudonosios armijos dalinių judėjimą, iš padrikų pasakojimų bei įvairių gausių prisiminimų sužinojau daug vėliau. Aš tankus su penkiakampėmis žvaigždėmis trečią kartą savo gyvenime pamačiau tolokai nuo Vilniaus, dėdės sodyboje už Ukmergės. Toji apylinkė, jei neklystu, vadinosi Pivonija.
Liepos mėnesiui įpusėjus, o gal ir baigiantis, kartu su dėde Jonu, jauniausiu Tėvo broliu, ten pat prisiglaudusiu, pėsti nukeliavome visus aštuoniasdešimt kilometrų iki Vilniaus.
Dėdė Jonas – dailininkas, scenaristas ir libretistas Mackevičius-Mackonis glaustai aprašė tą mudviejų žygį su nakvyne paplentėje kažkur apie Širvintas savo prisiminimuose (po jo mirties 2003 m. išleista knyga „Boružės odisėjos“). Miegojome tą naktį, kaip jis rašo, šieno kaugėje. Mano atmintyje liko kieti pūdymo grumstai po šonu. Taip jau nutinka su visų atsiminimų detalėmis.
Visa tų metų vasara buvo karšta ir saulėta. Skaisčią ramią dieną, nusileidę Ukmergės plentu į Žvėryną, pasiekėme Vytauto gatvę, kurios vardas nesikeičia nuo praeito amžiaus pradžios iki šiol. Pasukome į Traidenio gatvę, iš tolo pamačiau sveikutėlį mūsų namą. Mums nepriėjus Kęstučio gatvės namų, išvydau atvirame lange rymančią moterį. Kai pasisveikinau, į mano klausiamą žvilgsnį ji iš karto tarė lenkiškai:
– Panienka nie wie? Mamusia pani zabita1.
Turbūt nieko neatsakiau. Neprisimenu, kokius žmones radau įžengusi į savo namus. Kieme mane pasitiko mūsų šuo Čigo. Apsikabinau jį ir verkiau.
Ir šiandien negaliu nors apytikriai atgaminti, ką tada išvydau visuose keturiuose mūsų kambariuose. Kažkuriame iš jų gyveno laikinai „įleista“ man iki tol mažai pažįstama vilniečių Mareckų šeima. Vienintelis tąsyk įsibrėžęs ir iki šiol atmintyje ryškus vaizdas: miegamajame ant suverstų baldų ir kažkokių daiktų krūvos, pačiame viršuje – mano pliušinis geltonas meškiukas. Iki šiol taip pat tik apytikriai pamenu, kokie daiktai, rūbai, indai ar namų apyvokos rykai buvo likę arba dingę. Ilgainiui supratau, kad tą dieną visam gyvenimui netekau daugeliui būdingo bruožo – stipraus prisirišimo prie daiktų, neretai liguisto. Ta keistoka būdo ypatybė man visą gyvenimą visada padėdavo, nors kartais ir kenkė…
Diena po dienos pati viena peržiūrinėjau spintas ir spinteles, senovinę indaują raižytais durelių stiklais, Tėvo rašomojo stalo stalčius. Mano sesuo, kažkam iš artimųjų nusprendus, buvo apgyvendinta Švenčionėlių klebonijoje pas Mamos dėdę, kunigą Petrą Budrą. Tuo metu jis jau buvo dekanas, t. y. dešimties parapijų vyresnysis valdytojas. Kaimynai, pagyvenusių lenkų Daškevičių pora ir jų duktė, gyvenę mūsų namo antrajame bute, užuominom leido man suprasti, kas ir taip buvo aišku: mūsų butas prieš įsikraustant Mareckams porą savaičių buvo visiškai tuščias, taigi atviras bet kam, ko nors pasigviešusiam. Tuo labiau kai aplinkui prasidėjo beveik laisvas ištuštėjusių žydų namų siaubimas. O vieną iš tų dienų, kaip man pasakota, sunkvežimiu atsibeldę neva uniformuoti žmonės padarė mūsų namo pusėje savotišką kratą. Susėmė pluoštus Tėvo popierių, nuotraukų, gal ir daiktų. Dingo rūsyje laikyti mano tetos Agotos iš kaimo atvežti saugojimui maišai su žiemine apranga. Jau vėliau, kai kalbėdavomės su seseria apie tą laikotarpį, ji prisiminė tų nelabai aiškių „tikrintojų“ replikas, esą tai galėję būti žydų daiktai. Papasakojo ir apie tai, kaip kaimynai Daškevičiai paprašė jų „palikti vaikams nors keletą šeimos nuotraukų“. Tačiau iš tikrųjų aš vėliau radau daug tarpukario nuotraukų.
O liūdniausia ir pikčiausia buvo tai, ką ne iš karto suvokiau: dingo beveik visi Rapolo Mackonio rankraščiai, tarp jų keli sąsiuviniai karo metais vestų dienoraščių. Tada ir užsimezgė viena iš dviejų dramatiškų mano gyvenimo detektyvinių mįslių, kurių sprendimo aš ieškojau dešimtmečiais.
Nykų pokario rudens vakarą užsuko pas mane, berods, dar gimnazistę, du pažįstami vaikinai. Atsivedė kiek vyresnį, man iki tol nematytą. Tuo metu gyvenau viena Tėvo prieš karą statytame name, vieninteliame iš mūsų buvusio keturių kambarių buto man atitekusiame kambarėlyje. Jie užėjo kaip ne kartą, pamatę iš gatvės mano šviečiantį langą. Kadangi jau buvo įvesta elektra, vadinasi, ėjo antri, o gal treti metai po karo.
Ant rašomojo stalo stovėjo Rapolo Mackonio nuotrauka inkrustuoto medžio rėmeliuose. Vos spėjau užsiminti, jog tai mano Tėvas, netikėtas svečias ramiai tarė:
– Aš šitą žmogų pažįstu. Praleidau su juo porą metų vokiečių konclageryje.
Tai buvo Vladas Darginavičius, kalėjęs su savo tėvu Adolfu Darginavičium Štuthofe, toje pačioje lietuvių įkaitų grupėje. Draugai vadino jį Mire, iki šiol nežinau kodėl. Tada, žiūrėdamas į mano Tėvo nuotrauką, neatrodė nei nustebęs, nei sujaudintas. Ir aš reagavau, kaip dabar sakytume, be emocijų. Nepuoliau aikčioti nei klausinėti, kur ir kada jie su Mackoniu išsiskyrė, kada ir kaip Darginavičiai grįžo į Lietuvą. Tuo labiau, kad ir Vladas nepasidomėjo, ar aš ką nors žinau apie savo Tėvą, gal jau taip pat sugrįžęs? Iš pažįstamų rato mane jau buvo pasiekusi žinia, kad Rapolas Mackonis gyvena Lenkijoje, tačiau jo pirmąjį mašinėle rašytą laišką gavau kiek vėliau. Maždaug tuo metu, išgirdusi, jog į Vilnių jau yra parvažiavęs Balys Sruoga (tos pačios grupės kalinys), pasibeldžiau į butą Tauro gatvėje.
Aukštas sauso veido vyriškis, sėdintis už rašomojo stalo, sutiko mane taip pat sausai ir santūriai, beveik šaltai. Galbūt, kaip vėliau sužinojau iš kitų štuthofiečių prisiminimų, priežastis buvo gana atsainūs jo santykiai su Mackoniu dar kacete. Tačiau nepamenu, kad tąsyk jo atsargus ir net kažkiek įtarus žvilgsnis būtų mane nuvylęs. Vargu ar įmanoma šiandien paaiškinti, kodėl panašūs susitikimai ir pokalbiai, kiek jų patyriau, labiau panėšėjo į kažkokios pjesės veikėjų apsikeitimą situacijos pasufleruotomis frazėmis nei į jaudinantį vienas kitą atradusių bendro likimo žmonių bendravimą.
Tokia buvo ne tik pirmųjų pokario metų, bet ir tolesnių sovietinio gyvenimo dešimtmečių tikrovė. Žvelgdamas į netikėtai sutikto žmogaus akis – o neretai išvis vengdamas tiesioginio žvilgsnių susidūrimo – tiesiog nežinojai, ką ir kaip kalbėti. Tapau kadaise tik vieno tokio džiaugsmingo susitikimo liudininke. Jau bene šeštojo dešimtmečio pabaigoje dirbau Lietuvos radijo komitete valandėlių vaikams ir jaunimo redakcijoje, kuriai vadovavo Sofija Binkienė, karo metais mirusio poeto Kazio Binkio našlė. Į redakcijos kambarį įžengęs liesokas vidutinio amžiaus vyriškis ir Binkienė tiesiog nušvito, ir puolė jie vienas kitam į glėbį. Tai būta Antano Miškinio, vieno mūsų įstabiausių lyrikų, vos sugrįžusio iš Sibiro.
Maždaug tais pačiais metais – 1956-aisiais – po trylikos neįtikėtinai skirtingų tremčių metų į Lietuvą grįžo mano Tėvas. Mudviejų susitikimas buvo, deja, ne toks.
Bus daugiau
Parengė Alma Lapinskienė
1 Panelė turbūt nežinot? Jūsų mamytė užmušta (lenk.).