Birutė Mackonytė. Atsiminimai apie Tėvą (Pabaiga)

2018 m. Nr. 7

Pabaiga. Pradžia 2018 m., Nr. 5–6

 

1945 m. gegužės devintoji laikoma Antrojo pasaulinio karo pabaigos diena. Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo tada ir iki šiol švenčiama kaip Pergalės diena. Visur kitur – iš esmės pirmoji taikos diena.

Bet aš nepamenu, kad anuomet būčiau kaip nors suvokusi tos dienos išskirtinumą. Mano atmintyje liko tik ilgas – ir prieš šią datą, ir po jos – ištisus mėnesius ir net metus besitęsiantis tamsus, slogus laikotarpis. Tarsi nesibaigiantis lapkritys, pritvinkęs nerimo, įtampos ir baimės. Būtent taip pokario atmosferą tada jautė dauguma Lietuvos žmonių, o priežastys buvo ir skirtingos, ir neretai tokios pačios. Dingę arba išvis prarasti artimieji, geresniu atveju prarastas tik ryšys su jais. Daugeliui – neišvengiamai nujaučiamas pavojus netekti ne tik artimųjų, bet ir savo laisvės, savo namų, visko, kas iki tol pasiekta ar sukurta.

Tik šiandien suvokiu, kad, žvelgiant iš šalies, mudviejų su seseria padėtis atrodė ir išties buvo beviltiška. Tačiau mes nepatyrėme, beveik nejutome kaip nors išreikštos užuojautos, siūlymo paremti ar paguosti. Kažkodėl aš to ir nelaukiau. Tik Mamos dėdė kunigas dekanas Petras Budra man dar būnant Ukmergėje pasiėmė pas save į Švenčionėlių kleboniją mano seserį Vydą. Ji ten gyveno ir lankė gimnaziją iki jo mirties 1945 metais. Man dar būnant Ukmergėje dėdienė Elena Mackevičienė pasiūlė persikelti pas ją. Atsisakiau per daug negalvodama. Daugiau iš niekur nieko nelaukiau. Turbūt pasąmone suvokiau, kad tokiu gūdžiu metu niekas iš kadaise artimų mūsų šeimai žmonių, Tėvo draugų, bendražygių ar panašiai nesiryžo kaip nors mumis pasirūpinti ar bent parodyti tokį norą.

Tai vienas, tai kitas pažįstamas susitikus paklausdavo, ar ką nors žinau apie savo Tėvą. O kada ir kas pasakė girdėjęs, jog Rapolas Mackonis gyvena Lenkijoje, neprisimenu. Ta žinia neilgai trukus pasitvirtino.

Jau vėliau sužinojau, kad po išlaisvinimo, toje pačioje stovykloje kalėjusio lenko gydytojo Vojevskio padedamas, Tėvas pradėjo dirbti nedidelio Kwidzyn miestelio ligoninėje ūkio vedėju. Ten susipažino su karo metais likusia našlaite lenke, dvidešimt devynerių metų Helena Bartoš. Kai per pažįstamus jį pasiekė žinia, kad 1944 m. vasarą mūšių dėl Vilniaus metu per bombardavimą žuvo jo žmona Elena Mackonienė, jis H. Bartoš vedė.

1945 metų pabaigoje Rapolo Mackonio jaunesnis brolis Kostas, mano dėdė, pasakė man, jog važiuoja į Lenkiją, kur galbūt susitiks su mano Tėvu, ir pasiūlė parašyti jam laišką, kurį jis nuvešiąs. Parašiau nuoširdų ir graudoką laišką apie mudviejų su seseria vargingą būklę. Laukiau atsakymo arba žinios. 1946 metų, berods, sausio ar vasario mėnesį Kostas Mackonis sugrįžo iš Lenkijos ir pasakė man ramiai, kad Tėvas neperdavė nei laiško, nei mažiausio žodžio… „Jis gyvena su nauja žmona, ant sienos kabo erelis (Lenkijos herbas)“, – taip pareiškė dėdė. Mano vidinė reakcija buvo šiurpi ir paprasta: aš nebeturiu Tėvo. Tada mokiausi paskutinėje vidurinės mokyklos – S. Nėries vardo – klasėje.

Tada ir užsimezgė mano santykių su Tėvu tragiška mįslė, kuri mane tai silpniau, tai stipriau slėgė bemaž pusę šimt-mečio. Tik po Tėvo mirties 1982 metais išgirdau jos sprendimą; ją galutinai išsprendė lakoniška pamotės frazė. Tuo metu mudviejų su ja santykiai buvo jau nuoširdūs, daug ką aptardavome atvirai. Todėl, nepaisydama dešimtmečius galiojusio „tabu“ skaudžiai praeičiai, aš jos tiesiai paklausiau, kaip ir kas ten buvo kalbėta, kai 1945 metais pas juos lankėsi dėdė Kostas. Ji man atsakė paprastai: „Ko jūs (sesuo ir aš) norite, jeigu tada tėvo išsižadėjote.“ Kas man liko manyti? Tik kad mano laiškas buvo saugumiečių suklastotas. Tačiau kokiu tikslu?

Nei tąsyk, po pokalbio su pamote, nei vėliau aš apie tai per daug negalvojau ir nemėginau spėlioti. Tačiau laikui bėgant atsirado kitoks, jau Tėvo ranka rašytas liudijimas. Paaiškėjo, kad apie 1948 metus, gyvendamas Lenkijoje, jis išliejo savo širdgėlą savotiškais, beveik dienoraštinio pobūdžio laiškais mums, dukroms. Tie dvidešimt rudų mokyklinio sąsiuvinio formato puslapių su Rapolo Mackonio pažymėta data „šeštieji ištrėmimo metai“ pasiekė mane po netikėtos pamotės mirties, kai perėmiau jos archyvą. Tik tada suvokiau jį anuomet valdžiusį skausmą, priekaištus ir kaltinimus mums su sese.

Tarp mano palaidų užrašų yra, be abejonės, tuo metu užfiksuotas įspūdis. „Uždelsto veikimo bomba gali laukti tavo stalčiuje, voke, kurį pakišai po senais popieriais ir pamiršai. Jeigu staiga kyla noras patikrinti savo asmeninių saugyklėlių turinį, patarčiau tai daryti labai atsargiai. Mechanizmas, kurį kažkas sukonstravo prieš ilgus bespalvius dešimtmečius, tūno ten, laukdamas lemtingos valandos.“

Žodis „mechanizmas“ čia gal ir nelabai tikslus. Jis tarsi siūlo prielaidą, jog situaciją galėjo sukurti kažkieno konkretūs veiksmai praeityje. Manau, tą apibūdinimą padiktavo mano žurnalistinė patirtis nagrinėjant daugelio žmonių biografijas ir likimo vingius, kurie išsirutulioja, susipina ir pasiekia, sakyčiau, egzistencinį tašką ne vieno, o kelių žmonių veiksmais. Vadinasi, nėra čia jokios mistikos. Beveik banalu. Tačiau, gavęs tokį smūgį, norom nenorom pradedi ieškoti kažkokių paslaptingų jėgų įtakos.

O smūgis mudviem su seseria buvo stiprus. Nors ir atklydęs iš tolimos praeities, jis vertė daug ką iš naujo permąstyti. Paliekant nuošaly tai, kad mes jo neva „išsižadėjome“, iki pat šiol visiškai nesuprantama, kas ir kokiu būdu pirmaisiais pokario metais parūpino jam šokiruojančią „informaciją“ apie dukterų nedorovingą elgesį, net panieką žuvusiai motinai. 1948 metais, kai Rapolas Mackonis rašė tuos laiškus, nei mudviem, nei kam nors iš artimųjų dar nebuvo žinoma jo gyvenimo vieta, o tuo labiau adresas. Aš tuo metu jau studijavau Vilniaus universitete anglų kalbą, o sesuo Vyda sėkmingai lankė vidurinę mokyklą gyvendama Švenčionėliuose pas ją priglobusį Mamos dėdę dekaną Petrą Budrą, o vėliau, jam mirus, – Vilniuje.

Tačiau kažkas, kam mūsų Tėvas, matyt, buvo linkęs neabejodamas tikėti, įtikino jį, esą aš dėl savo „nedorumo“ bijau žiūrėti į Motinos portretą, o mano jaunesnė sesuo vengia lankyti jos kapą. Nežinau, gal nedera čia minėti tų lyg ir detalių. Bet ar reikia jas nutylėti? Iš savo patyrimo žinau, kokie piktybiški ir žiaurios moralės kartais būna artimiausi giminaičiai dėl kažkokių net jiems patiems nelabai suprantamų tikslų. Kiek tai kainuoja apšmeižtiems žmonėms, tie žmogeliai arba nesusimąsto, arba specialiai to siekia.

Dabar skaudžiai apmaudu suvokti, kad jau tada, kai Tėvas su pamote gyveno kartu su mumis ir ilgainiui mūsų santykiai tapo vis artimesni ir šiltesni, gal būtume galėję visa tai atvirai išsiaiškinti. Jeigu ne tas lemtingas Tėvo noras viską pamiršti, nebeliesti kraujuojančių nuoskaudų ir nebežadinti graužaties. Ištikimas šiai nuostatai jis niekada net neužsiminė apie savo dingusią biblioteką – tikrai svarbiausią iš prarastų ilgai kauptų vertybių. Gal širdyje mane pateisino, supratęs, kad tik jas parduodama galėjau su seseria išgyventi.

1950 m. spalio mėn. – buvau jau ketvirtame Vilniaus universiteto kurse, – netikėtai gavau Tėvo laišką, rašytą mašinėle. Tame laiške buvo sakinys: „Gaila, kad anuomet Tau nieko neparašiau. Kodėl taip pasielgiau, ir šiandien sunku man į tai atsakyti.“

Atsakiau laišku, ir iki 1952 metų pradžios, t. y. iki jo suėmimo, mes apsikeitėme keliais laiškais.

Tačiau greta grynai pasaulėžiūros (ar ideologijos) prieštaravimų buvo dar viena skandalinga mano „gyvenimo būdo“ ypatybė, su kuria Tėvas ilgai negalėjo susitaikyti ir man atleisti.

Per tuos trylika metų, kai gyvenome po vienu stogu, jis, be abejonės, atidžiai ir jautriai stebėjo mano elgesį. Nuo šešiolikos metų likusi viena, niekieno neprižiūrima ir nekontroliuojama, aš bendravau su vienmečiais vaikinais, tokiais pat moksleiviais ar studentais. Draugų aš tada, kaip ir visada vėliau, turėjau daugiau negu draugių. Kai jie pas mane užsukdavo ir užsibūdavo, didžiausia mūsų „nuodėmė“ buvo „erzaclikerio“ (su cukrumi trintas kiaušinis ir spiritas) gėrimas. Tokie, šiandien beveik neįtikėtini, galiojo mokyklinio jaunimo įpročiai.

Bet kai mane, devyniolikmetę pirmo kurso studentę, priėmė dirbti literatūrine darbuotoja į „Komjaunimo tiesos“ redakciją, patekau į visiškai skirtingą, įdomią draugiją. Mano bendradarbiai čia buvo jau vyresni, kai kurie perėję karo frontą arba jį išgyvenę toli Rusijoje ir sugrįžę į Lietuvą kartu su Raudonąja armija, kaip Julius Finkelšteinas arba fotografas Ilja Fišeris. Kiti – mano vienmečiai, karo metus praleidę garsiuose Debiosų vaikų namuose, kaip Mykolas Sluckis, arba įsidarbinę redakcijoje žurnalistikos pavilioti, kaip Povilas Pukys arba Leonas Keblas. Mūsų kolektyvo laisvalaikio ypatumus liudijo užmiesčio išvykų nuotraukos, kurias sugrįžęs Tėvas matė ir darėsi atitinkamas išvadas apie mano jaunystę.

Kai jis sugrįžo 1956 metais, aš jau turėjau Vilniaus universiteto diplomą, o mano sūnus Dovydas buvo ketverių. Tačiau beveik nuo paauglystės įpratusi jaustis visais atžvilgiais laisva, tokia likau ir toliau. Štai kas Tėvui, tvarkingo, griežto šeimyninio gyvenimo šalininkui, labai trukdė paprasčiau ir atviriau su manim bendrauti. Kartais, laimei, retokai, neišvengdavome ir skaudžių, aštresnių pasiaiškinimų.

Visa tai pasikeitė į gera septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai dirbdama „Tarybinės moters“ žurnalo redakcijoje ir pagal ano meto tvarką išlaukusi savo eilės gavau dviejų kambarių butą. Tai man iš naujo primena jau 1970 metų pavasario dienoraščio lapas: „Jeigu man pavyks, nueisiu rytoj pas Tėtį, pasėdėsiu prie kavos puodelio – pasisemsiu stiprybės. Seni, kaip devyniolikto amžiaus fotografijos, žodžiai… O man – visai nauja prasmė.

Taip, lyg amžinas dangaus spalvų ir atspalvių žaismas viską ryškintų kuo toliau, tuo intensyviau.

Kodėl niekada iki šiol man neatėjo į galvą save paklausti, kaip jo akimis atrodo mano „gyvenimo būdas“, mano pažintys ir draugystės, mano žaidimai su vyrais ir darbu…“

1952 metų gegužės mėnesį – kai mano sūnui Dovydui buvo vienas mėnuo – mane iškvietė apklausai į Saugumo komiteto pastatą Stalino prospekte (dabar Gedimino pr.). Apklausa buvo neilga ir formali. Į klausimą: „Ar manote, kad jūsų tėvas įvykdė nusikaltimą – pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį“, atsakiau „taip“. Tačiau Rapolo Mackonio baudžiamojoje byloje mano apklausos protokolo nėra.

Tolesni mano santykiai su Tėvu (iki jo sugrįžimo iš Sibiro) atsispindi jo laiškuose iš Kemerovo srities lagerio. Iš Rapolo Mackonio pusės tai buvo kaltinimai, kad mes, dukterys, esą jo išsižadėjome. Nesuprasdama, kuo tie kaltinimai pagrįsti, atsakydavau jam savo laiškuose priekaištais dėl jo politinio nesubrendimo vokietmečiu. Turėjau galvoje jo darbą laikraštyje „Naujoji Lietuva“. Deja, nors tai skamba beveik neįtikėtinai – per ištisą ketvirtį amžiaus po jo sugrįžimo, kai mudviejų santykiai palaipsniui tapo labai šilti, mes beveik nelietėme šios temos ir nieko iki galo neišsiaiškinome. Tokia buvo jo nuostata, kurią jis išreiškė žodžiais: „Praeitį nubraukiame ir nebeminime.“ Tai jis taikė ir savo broliui Kostui, nuvežusiam mano pirmąjį laišką.

Kai pamėginau tiesiai paklausti apie tai jo žmoną (jau po Rapolo Mackonio mirties), ji man kategoriškai pareiškė, jog jau tada, pirmajame mano laiške, mes jo išsižadėjome. Kas man lieka manyti? Tik – kad mano laiškas buvo saugumiečių sufalsifikuotas. O gal jam buvo atitinkamai nušviesta arba perdirbta mano apklausa.

Nei to pirmojo laiško, nei kitų mano laiškų tėvui man niekada neteko nei matyti, nei skaityti. Galbūt Rapolas Mackonis arba jo antroji žmona juos sunaikino. Aš išsaugojau visus man rašytus tėvo laiškus. Po jo antrosios žmonos mirties šios draugė Aurelija Gedgaudaitė man atidavė Rapolo Mackonio laiškus Helenai iš Sibiro (per visą jo įkalinimo laikotarpį ji gyveno Lenkijoje; į Lietuvą atvyko tik jam grįžus iš Sibiro 1956 m. rudenį). Liko taip pat jo laiškai žmonai, rašyti 1956 ir 1966 m., kai jis išvažiuodavo, dirbdamas Lietuvos kino studijoje kalbos konsultantu bei vertėju; taip pat 1964, 1966, 1973, 1974 m., kai H. Mackonienė ilsėdavosi Kryme, pas mano seserį Vydą Nikolajeve arba Palangoje. Dalį tų laiškų perdaviau Literatūros ir meno archyvui. Juose kažkiek atsispindi mano santykių su Tėvu metamorfozė.

Kaip minėjau, iki šiol stengiuosi suvokti tikrąsias priežastis, dėl ko taip dramatiškai buvo susiklostę mūsų santykiai, be abejo, daugiausia moralinių kančių suteikę Tėvui. Tik kartą, vos sugrįžęs iš Sibiro, jis man sakėsi, jog nenorėjo nieko apie save perduoti per brolį Kostą 1945–1946 metų žiemą, bijodamas, kad saugumas tuo būdu sužinos jo buvimo vietą. Bet iš tikrųjų mano dėdė pas jį tada važiavo saugumo pavedimu (prieš keletą metų pats tai patvirtino). Dabar, susipažinusi su kai kurių jo likimo draugų biografijomis (pvz., Lenkijoje tebegyvenančio buvusio Štuthofo kalinio M. Pečeliūno), neabejoju, kad Rapolui Mackoniui buvo siūloma išvažiuoti į Vakarus ir tapti sovietų agentu. Manau, kad tarp 1945 ir 1952 metų pas jį Kwidzyn miestelyje tuo tikslu lankėsi ne vienas pasiuntinys. Jam galutinai atsisakius, 1952 m. balandžio arba gegužės mėn. lenkų saugumiečiai jį areštavo, tą pačią naktį perdavė Tarybų Lietuvos saugumui ir jau birželio 10 d. Karinio Tribunolo nuosprendžiu jis buvo nuteistas 25 metams lagerių.

„Kaltinamąją medžiagą“ jo teisėjai turėjo nuo 1944 me-tų. Tada, liepos 8 dieną žuvus mano Motinai Elenai Mackonienei, mūsų bute liko tik mano trylikametė sesuo Vyda; aš buvau išvažiavusi į Ukmergę pas kitą Tėvo brolį Edvardą. Porą savaičių mūsų butas Traidenio gatvėje buvo be priežiūros. Tomis dienomis, kaip pasakojo kaimynai ir sesuo, kažkokie žmonės, atvykę su karine mašina, išsivežė keletą maišų su tetų paliktais saugoti šiltais rūbais ir su dokumentais.

Aš grįžau, t. y. parėjau su dėde Jonu (dailininku) iš Ukmergės liepos pabaigoje. Praradus Motiną ir namus man visiškai nerūpėjo, kokie ten buvo dokumentai. Anuo laikotarpiu, nei vėliau, niekam nebūtų atėję į galvą ieškoti karinėje mašinoje išvežtų dokumentų. Neieškojo jų ir Tėvo broliai.

Apie tai, kad viename iš tų maišų buvo Rapolo Mackonio karo metais rašyti dienoraščiai (kurie kartu su jo publicistiniais straipsniais sudarė „nusikaltimo įrodymus“), aš sužinojau tik perskaičiusi Tėvo baudžiamąją bylą. Šiuo metu jie yra saugomi Lietuvos ypatingajame archyve. Tikiuosi didžiąją dalį šių užrašų įdėti į ruošiamą Rapolo Mackonio prisiminimų rinkinį.

Yra dar viena mįslė, kurią vargu ar kada pavyks išspręsti: kaip ir kada dalis Rapolo Mackonio dokumentų bei rank-raščių atsidūrė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto saugyk-lose. Tėvas mirė 1982 metais, net nenujausdamas, kad dalis jo archyvo (rankraščiai, laiškai, nuotraukos, net pakvietimai į renginius), kurį jis laikė dingusiu, guli toje pačioje vietoje, kur jis atnešdavo savo 1958–1968 metais rašytų prisiminimų egzempliorius. Anksčiau spėliojau, kad juos bus atidavęs koks nors blaiviau mąstantis asmuo iš sovietinio saugumo. Tačiau, tikriausiai, naivu to tikėtis. Galbūt tuos dokumentus iš 1944 m. vasarą neprižiūrimo mūsų buto kas nors paėmė ir atidavė tuometiniam Lietuvių mokslo draugijos lobių saugotojui Pranui Razmukui. Šis man pasakė 1983 metais: „Neieškokite tų žmonių, jų Lietuvoje nebėra.“

1956 metų gegužės mėnesį Rapolas Mackonis po trylikos tremties metų grįžo į Lietuvą su leidimu gyventi Vilniuje. Jį pasitiko geležinkelio stotyje ir nusivežė į savo namus jauniausias brolis, mano dėdė Jonas Mackonis-Mackevičius. Prisiminimuose, išleistuose po jo mirties, jis rašo tada apgyvendinęs ir globojęs mano Tėvą apie pusantro mėnesio. Iš tikrųjų to trumpo ir visiems mums ypatingo meto įvykiai klostėsi šiek tiek kitaip. Kelioms dienoms praėjus po sugrįžimo Tėvas atėjo ir pasiliko ten, kur gyvenau aš, – tuose pačiuose, 1936 metais jo statytuose namuose Traidenio gatvėje, kuri sovietmečiu buvo pavadinta Jankos Kupalos.

Po daugelio skaudžių ir dramatiškų posūkių mūsų santykiuose susitikimas su Tėvu ir pirmieji dialogai buvo graudūs, tačiau konkretūs. Jis iš karto įsikūrė viename iš dviejų man pagal orderį priklausiusių mūsų buvusio keturių kambarių buto kambarių. Tą orderį (t. y. teisę gyventi tam tikrame plote pagal sovietmečio administracinę tvarką) aš gavau 1952 metais po to, kai Rapolas Mackonis buvo nuteistas, o jo namas konfiskuotas. Kadangi tuo metu (kaip namo savininkė) kitus du kambarius buvau išnuomojusi vienai šeimai, jie savo ruožtu gavo orderius. Šiandien man jau sunku prisiminti visus per beveik tris dešimtmečius sutiktus žmones, kurie mūsų name pagyvendavo ir išsikraustydavo, užleisdami „plotą“ kitiems. 1968 metais aš su sūnum gavau nedidelį butuką iš savo tuometinės darbovietės, o dar po keleto metų Tėvas su žmona Helena išsikeitė savo plotą į vieno kambario butą dabartinėje Minties gatvėje. Tačiau, tartum nujausdamas dar tolimą ateitį, jis išsaugojo seną pilkai žalsvą aplanką su sklypo pirkimo ir statybos dokumentais. Tą aplanką po jo mirties man atidavė jau kitur gyvenanti našlė, mano pamotė. Jo turinys man, be abejo, labiausiai padėjo apie 1990 metus, po to, kai anuometinių įstatymų tvarka Rapolas Mackonis buvo „reabilituotas“. Galiausiai, kai įveikiau nuosavybės grąžinimo kliūtis ir sunkumus, į jo statytą namą kaip savininkės įžengėme su seseria bene 1993 metais.

Kaip Rapolas Mackonis jautėsi, ką galvojo tada, 1956 metų vasaros vidury, atsisėdęs prie stalo didžiajame saulėtame kambaryje, kuriame kadaise būta miegamojo. Be abejonės, prisiminė ne tik šiame, bet ir gretimuose kambariuose, kur jau gyveno svetimi, čia buvusius solidžius, vidutinės klasės šeimai įprastus, tradicinius baldus: tamsaus medžio bufetą-indaują raižytais viršutinių durelių stiklais, įspūdingą komodą, ant kurios visada stovėjo nedidelis Mamos veidrodis, Vienos stiliaus grakštų svetainės komplektą, o ypač savo rašomąjį stalą ir knygų spintą. Jis neklausė, o aš iki šiol nežinau, kur daugelis jų anuomet dingo. Tiesa, porą – būtent rašomąjį stalą ir spintą, taip pat knygas – tuojau po karo pardaviau pati, dar mokydamasi vidurinėje mokykloje, kad su seserimi turėtume ką valgyti. Kitų čia išvardintų baldų niekada net neprisimindavau ir tik gerokai vėliau supratau, kad tą valandą, kai netekusi Mamos įžengiau į mūsų nusiaubtus namus, jie man tarsi nustojo egzistuoti. Be kita ko, keistokas gilus ir stiprus abejingumas namų apyvokos daiktams visą gyvenimą man ir trukdė, ir savotiškai padėjo jiems nevergauti.

O Tėvui, aišku, buvo skaudžiausia neradus didesnės dalies per gyvenimą kauptos savo bibliotekos bei išsiaiškinus, kaip aš ją praradau. Kitas dalykas – asmeninis archyvas, kuris dingo, kaip minėjau, keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą ištuštėjusiuose namuose. Tačiau penkiasdešimt šeštųjų vasarą po sugrįžimo mano Tėvas į bet kokius tiek savo brolių ar seserų, tiek kitų artimųjų klausimus bei komentarus turėjo trumpą, kietą, matyt, gerai išmąstytą atsakymą: „Aš noriu viską pamiršti.“ Tai yra viską, kas per tuos trylika metų įvyko ir šeimos, ir pakankamai plačios mūsų giminės narių savitarpio santykiuose bei to, kas buvo prarasta. Aš taip pat iš jo neišgirdau nė vieno priekaišto ar nuoskaudos padiktuoto žodžio.

Negaliu čia neprisiminti – ir iš naujo neįsisąmoninti, ką radau Rapolo Mackonio prisiminimuose apie Štuthofo koncentracijos stovyklą, kuriuos 1956 metų rudenį atvežė iš Lenkijos į Lietuvą persikėlusi jo antroji žmona. Jie rašyti iškart po karo, dar iki jo suėmimo. Ten minimas kažkurio likimo draugo jam duotas patarimas, išsakytas maždaug taip: jeigu nori čia išlikti gyvas, privalai pamiršti savo šeimą, o svarbiausia vaikus.

Ar Tėvas sugebėjo ir tuo gelbėtis konclagerio pragare? Vargu. Niekada su juo šios temos nelietėme. Tačiau prisimenu sakinį viename iš Štuthofo rašytų jo laiškų, nors negaliu jo čia pakartoti vokiškai: „Mano dabartiniame gyvenime nėra momento, kada apie jus negalvočiau.“ Deja, aną vasarą tų laiškų visas pundelis taip pat dingo su kitais dokumentais. Kažkaip buvo užsilikęs vienas vienintelis, ir jis mane netikėtai išgelbėjo, kai dar mokantis priešpaskutinėje II-osios vidurinės mokyklos klasėje buvau iškviesta į kažkokią įstaigą. Nuvedęs mane iš vieno kambario į kitą, nykus pareigūnas ten mestelėjo, kad tėvas buvo susidėjęs su vokiečiais. Kadangi iki tol jau girdėjau apie panašius įtarimus, buvau tąsyk pasiėmusi minėtą laišką. Jo užteko, kad mane iš ten išleistų.

Po Tėvo sugrįžimo ištisus dvylika metų – nuo 1956 iki 1968-ųjų, kai dirbdama „Tarybinės moters“ redakcijoje gavau at-skirą butą, mes visi – Tėvas, jo antroji žmona Helena ir aš su savo sūnum Dovydu – gyvenome dviejuose kambariuose tame pačiame Traidenio (tada Jankos Kupalos) gatvės 22 name. Kituose dviejuose mūsų kadainykščio pirmojo buto kambariuose vienas po kito keitėsi įvairūs gyventojai, ne visus ir prisimenu. Pakako nepatogumų ir įtampos. Trys, o kartais ir keturios šeimos kuitėmės nedidelėje virtuvėje. Tačiau tais laikais vadinamų „komunalkų“ buitis buvo daugeliui įprasta. Mus su Tėvu dar ilgai labiau slėgė kartkartėm sustiprėjanti įtampa, likusi po nesusipratimų laiškais. Jos tikrųjų priežasčių tada negalėjome žinoti, vis dėlto už ją stipresni ir galbūt gilesni kraujo ryšiai padėdavo mums palaikyti gana normalius santykius. Kadangi beveik visą gyvenimą rašiau dienoraštį, ne vienas jo puslapis dabar atskleidžia, koks sunkus ir klaidus buvo kelias į suartėjimą, kaip mus nuolat klupdė praeityje išgyventos abipusės nuoskaudos.

1971 m. kovo mėnesį dienoraštyje guodžiausi: „Mes – tremtiniai ir piligrimai, o mūsų kelionės tikslas labai dažnai yra žmogus, ilgus metus vaikščiojęs tomis pačiomis gatvėmis, po tais pačiais stogais ir medžiais.

Bet nereikia tuo stebėtis, nei už tai keikti likimą. Taip yra, ir šito nepakeisi. O kad taip yra, geriausias įrodymas – beveik mirtina strėle mus kartais sužeidžiantis staigus supratimas, kad ryšys su artimu ir mylimu žmogum neįmanomas, kad jis vis dar už tūkstančio kilometrų, o kartais ir už šviesmečių. Tokiais momentais puoli į neviltį.“

Dar vienas puslapis; ne iš dienoraščio, bet likęs tarp palaidų septintojo dešimtmečio pradžios lapelių:

„Perprasti jo paslaptį. Suprasti arba sužinoti, kas jam padėjo pakelti nepakeliamą likimą. Smūgius vieną po kito.

Galutinis atsakymas (galbūt): jis buvo tiek sustingęs, tiek atsiribojęs nuo vaikų – iš esmės išrovęs juos iš savo širdies, pašalinęs iš dėmesio rato, jog dabar jau nebesugeba net pats sau paaiškinti, kas jam davė jėgų ištverti jų panieką ir abejingumą (panieka buvo skirta abejingumui pateisinti, arba atvirkščiai – abejingumas slapstė panieką).“

Vėl iš dienoraščio. 1969 metų sausio 6 d.: „Vakar vakare – Dramos teatre antroji „Mindaugo“ premjera. Buvau su tėčiu. Laikas apsuko beveik trisdešimties metų ratą – nors berods vaikystėje kažin ar esu kada buvusi teatre kartu su juo. Laikas apsuko ratą kitu atžvilgiu. Po tiek metų aš vėl pradedu juo didžiuotis…

„Ar mokate tą žodį „Lietuva“?“

Drama – poema. Drama – šauksmas susimąstyti. Drama – susimąstymas dėl esmės – lietuvių charakterio, kuriame tiek pat meilės sau, kiek ir meilės Tėvynei, tiek pat noro vaidytis ir skaidytis vardan savo garbėtroškos, kiek noro vienytis vardan Lietuvos.“

Iš dienoraščio. 1970 metų rugpjūčio 24 d.: „Vakar temstant sėdėjau ant suolo prie autobusų stotelės Paąžuolėje. Tėtės kaimas, kurį visada vaizdavausi labai ūksmingą, ne toks. Aukštų medžių jame palyginti nedaug. Bet viena ta mintis, kad ta pačia žeme, laukais, keliais vaikščiojo jaunystėje tėtis – viską apgaubia savotišku graudžios ramybės jausmu.

Kaip užmegzti stipresnį ryšį su Šimu, pasijusti bent kiek sava jo sodyboje?“

Šimas Kirkliauskas – be kita ko, tapęs žinomas Lietuvos visuomenei, kai mano jauniausias dėdė Jonas Mackonis sukūrė jo žavų portretą „Bitininkas Šimas“. Kaip ir daugelis Paąžuolės kaimo bei apylinkių senbuvių jis susijęs su Mackevičiais įvairaus laipsnio giminystės ryšiais.

Mano tik po ilgų metų išsipildęs troškimas „tapti sava“ Tėvo gimtajame kaime gal kai kam ir pasirodys nesuvokiamas. Bet jis atsirado iš karto po to, kai mudvi su seseria Antram pasauliniam karui dar neįpusėjus likome visiškos našlaitės. Fronto linija traukėsi į vakarus, nauji, iš rytų plūstantys okupantai, kaip ir dera užkariautojams, savaip negailestingai tvarkė žmonių gyvenimą, o pastarieji kaip įmanydami prie jų taikėsi. Dar karo metais ir vėliau, pirmais pokario dešimtmečiais kas nors iš Tėvo brolių ar seserų šeimų mus aplankydavo, pasidomėdavo, kaip mes manomės. Tačiau niekuo mums padėti negalėjo, nes ir tie, kurie liko gyvi, neilgai buvo laisvi. Teta Monika su savo antruoju vyru Pranciškum Baubliu ir vaikais išvažiavo į Sibirą. Kitos tetos Agotės vyras kaip buvęs valsčiaus viršaitis ne vieniems metams sėdo į kalėjimą.

Jau pirmą kartą, kai su Tėvu ir dėde Jonu nuvykome į Paąžuolę, po jaudinančio susitikimo su mūsų artimaisiais giminaičiais Kaziukoniais nužygiavome į Šimo sodybą, be abejonės, pačią gražiausią iš keliolikos išlikusių tame sename kaime. Visus jos statinius, o ypač įspūdingą šviesaus medžio kluoną mintyse iškart pavadinau vienu žodžiu „stikliniai“. Deja, neradome net pamatų tos trobos, kuri dar ilgai prieš karą buvo suręsta Vinco Mackevičiaus vyriausiojo sūnaus Rapolo lėšomis. Tačiau pastarajam po trylikos metų įžengus į savo gimtinę tai jau nebebuvo skaudi staigmena. Iškart po karo pabaigos, dėl lemtingų nesusipratimų su Tėvu ir abipusių kaltinimų persunktų laiškų, mano santykiai su dėdėmis ir tetomis buvo nelabai draugiški, veikiau šalti. Vienas kitas iš jų kartais atvykdavo į namą Traidenio gatvėje pasidomėti, kaip mudvi su seseria čia manomės, tačiau nei buvo linkę mums padėti, nei galėjo, nes patys sunkiai vertėsi. Kai dar po kelerių metų jau šiek tiek suartėjome – aš nukakdavau pas tetą Moniką į Milvydą, pas tetą Agotę į Stanišius, prasidėjo žiauriausi trėmimo metai. Atsinaujinę ryšiai vėl nutrūko ir aš tuo laikotarpiu beveik nežinojau, kada ir kaip Tėvą pasiekdavo žinia apie tragiškas netektis: jo motinos, mano senelės Ievos sunkią ligą ir mirtį dar pirmaisiais karo metais, nežinomų miškinių žiauriai nužudytą brolį Juozą, o daug vėliau – sesers Monikos su šeima ištrėmimą ir kitos mano tetos Agotės vyro Boleslovo Utkevičiaus įkalinimą penkeriems metams, nes jis vokietmečiu buvo valsčiaus viršaitis.

Tėvui grįžus, apie visus tuos mūsų šeimai tekusius likimo ir karo smūgius kalbėdavomės iš pradžių nedrąsiai ir atsargiai, vengdami netyčia paliesti jautresnius dalykus. Tačiau metams bėgant įtampa palengva sklaidėsi ir silpnėjo. Tėvas, su savo žmona įsikūręs mažame kambarėlyje, kuriame kadaise buvo jo kabinetas, nedelsdamas ėmėsi savo atsiminimų. Jau nuo tada jo rankraščius rašomąja mašinėle spausdindavo jaunystės laikų draugė Jadvyga Kazlauskaitė. Čia jį dažnai aplankydavo buvę tarpukario politinės veiklos bendražygiai, kalėjimų draugai, be to, mūsų giminės nariai, kurių vienas kitas šeštajame dešimtmetyje taip pat grįžo iš Sibiro.

Rapolas Mackonis, ištikimas savo ankstesnio laisvo gyvenimo įpročiams, visus vaišindavo kava prie grakštaus apvalaus stalelio su foteliukais, kurį nusipirko iš Lenkijon emigravusių kaimynų Daškevičių. Kavą su svečiais neretai gerdavau ir aš, ne visada suvokdama, su kokiomis neeilinėmis asmenybėmis bendrauju. Jau pirmaisiais metais po Tėvo sugrįžimo čia lankėsi kunigas Pranas Bieliauskas, tuo metu klebonavęs Valkininkuose, kuris mirė 1957 m. Apie savo kasdienybę ir bendravimą su „panelėmis“, kurios jį globojo, pasakodavo literatas, kritikas, „Naujosios Romuvos“ leidėjas Juozas Keliuotis, apie savo bylas ir tremtį – buvęs diplomatas Čečeta.

Po to, kai 1968 metais išsikrausčiau į atskirą butą, o tėvas liko dviejuose mūsų buvusių namų kambariuose, kažkaip savaime atsirado abiejų – tiek jo, tiek mano – poreikis nuolat pasimatyti, tęsti tą taip sunkiai atgautą artumą.

Dabar jau neatsimenu, kuriam iš mudviejų pasiūlius palaipsniui susiklostė įprotis, ilgainiui virtęs rimta tradicija, – kiekvieną sekmadienį dvyliktą valandą Giedraičių gatvėje, t. y. mano bute, gerti kavą. Į tą tikrai jaukų, smagų daugelio mūsų artimųjų susitikimą visada ateidavo Tėvas, jo brolis – dėdė Jonas, kartais kitas brolis – dėdė Kostas ar giminaičiai, kurie tuo metu būdavo Vilniuje. Bėgant metams sekmadieninis kavos mėgėjų skaičius po truputį didėjo, apsilankydavo ir kai kas iš draugų.

Apie kavą aš nuolat girdėdavau iš suaugusiųjų dar ankstyvoje vaikystėje, nors, savaime aišku, pati jos ilgai neragavau. Savo prisiminimuose Rapolas Mackonis šį specifinį gėrimą yra apibūdinęs trumpai ir atvirai: „…Meno adeptams kava yra būtinas atributas, be kurio dažnai jaučiamės tam tikra prasme pasimetę. Suprantama ir visiškai pateisinama, matant meno žmones bėgiojant iš kavinės į kavinę.“ Tad ir man dar anksčiau nei kava tapo žinomas žodis kavinė. Kai buvau gal ketverių penkerių metų, tėvai mane vesdavosi į Mišias Šv. Jurgio bažnyčioje. Kai dirbdama „Literatūroje ir mene“ čia įžengiau, atpažinau šventąjį lubų freskoje, į kurį kadaise spoksodavau užvertusi galvą.

Sekmadieniais čia klausydavosi Mišių ir kiti Tėvo draugai bei pažįstami, o vos tik išgirdę „Ite Misa est“ skubėdavo į kitą Adomo Mickevičiaus gatvės (dabar – Gedimino pr.) pusę, į Štralio vasaros kavinę. Tą užeigą, staliukus po ūksmingais medžiais ir ledų skonį gerai prisimenu. Tačiau grįžęs iš Sibiro 1956 metais Tėvas tos vietelės neberado. Pradžioje kavą jis su žmona dažniausiai gerdavo pas prieškario laikų pažįstamą panelę Veroniką Kęstučio gatvėje čia pat prie mūsų namų. Arba Gedimino (tada Stalino) prospekte, ketvirto aukšto bute; ten gyveno Burokų ir Žilėnų šeimos. Lankydavosi ir Vlado Drėmos, irgi ilgamečio vilniečio, namuose. Visus juos, kaip ir daugelį vilniečių, jungė bendra praeitis – pora dešimt-mečių lenkų valdomame Vilniuje kovojant už pilietines ir kultūrines lietuvių teises amžinoje Lietuvos sostinėje.

Tačiau Vilniuje nuo pirmųjų pokario metų buvo viena lietuviams ypatinga kavos (ir ne tik) gėrimo vieta, į kurią Rapolas Mackonis neužsukdavo. Savo prisiminimuose jis atvirai prisipažįsta vengęs ten esančios Lietuvos rašytojų sąjungos buveinės ir tuo pačiu – čia veikiančios rašytojų (nepaisant kartais keičiamų jos pavadinimų) kavinės. Savotiškas sutapimas – ar likimo grimasa – į šią tarsi elitine laikomą užeigą niekada neužeidavo kitas, anuomet man labai artimas žmogus – talentingas rašytojas Vitas Žvirdauskas, miręs 1985 metais. Jo kūryba sovietmečio cenzoriams buvo nepriimtina, beveik nespausdinta, durys į Rašytojų sąjungą jam buvo uždarytos. O kadangi tos pačios durys vedė į minėtą kavinę, jų praverti neleido jam savigarba.

„Subtilus ir dažnai skausmingas dalykas – mūsų santykiai begalinėje situacijų įvairovėje“, – rašiau prieš dvidešimt metų savo prisiminimuose apie V. Žvirdauską. Biografai kartu su sociologais ir psichologais vis kramto ir atrajoja šią temą, pasitelkdami „nevisavertiškumo kompleksą“, kuris šiuo atveju nieko nepaaiškina ir yra tiesiog įžeidžiantis. Sovietmečiu šimtai talentingiausių Lietuvos žmonių – ir sugebėjusių išvengti tremties, ir iš Sibiro grįžusių „autsaiderių“ – buvo atsidūrę panašioje padėtyje. Kai kurie iš jų ilgai neįveikė žeminančio patirtos neteisybės jausmo, iš esmės paradoksalaus, kurį juose (sąmoningai ar nesąmoningai) palaikė sistemai lojalūs ir šiaip „atsargūs“ individai. Ar čia yra kas bendro su „nevisavertiškumu“? Tačiau, kad ignoruotum tą žlugdančią būseną ir visose situacijose liktum savimi, reikėjo būti stipria asmenybe. Kad mano Tėvas buvo būtent toks, supratau jau pirmomis dienomis po jo sugrįžimo. Net apie žiauriausią, normaliam žmogui sunkiai įsivaizduojamą pažeminimą jis pasakojo kaip objektyvus stebėtojas, pabrėždamas ne savo, t. y. bejėgio vergo situaciją, o savotiškus portretus tų, kurie iš jo rafinuotai tyčiojosi.

Aš dažnai apie tai galvodavau sėdėdama greta jo Parodų rūmų kavinėje, anuomet vadintoje Šv. Pranciškaus kavine (Dailės muziejaus direktorium tada buvo Pranas Gudynas). Šio šaunaus vyro dėka septintojo dešimtmečio pabaigoje Rapolas Mackonis pradėjo dirbti Dailės muziejaus leidinių redaktorium. Tai buvo jo paskutinės pareigos numylėtame Vilniuje – atsakingos, garbingos ir malonios, kaip liudija tam laikotarpiui skirti jo prisiminimai. Savo darbą jis dirbo ramiai, neskubėdamas, susitelkęs. Buvo akivaizdu, kad jaučiasi laimingas bendraudamas su kultūros ir meno žmonėmis kaip lygus su lygiais, jų itin gerbiamas už intelektą ir likimo patirtį. Minėtoje kavinėje prie jo visada kas nors prisėsdavo, o ypač smalsios damos. Atsidūrusi greta ir savo Tėvą stebėdama vis iš naujo pajusdavau graudoką nuostabą: tas pats žmogus, kadaise metų metais dėvėjęs drapanas su vieno ar kito koncentracijos lagerio numeriais, čia būdavo įdomiausias pašnekovas ir kaip visada mokėjo toms damoms pasakyti komplimentą.

Parengė Alma Lapinskienė