literatūros žurnalas

Alma Lapinskienė. Esmės mirtis nepasiekia

2021 m. Nr. 10

Ales Razanav (1947 12 05–2021 08 26)

Rugpjūčio 26 dieną atėjo skaudi žinia – po sunkios ligos, eidamas septyniasdešimt ketvirtuosius metus, mirė baltarusių poetas, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys Alesis Razanavas. Netekome „Lietuvos diplomatijos žvaigžde“ apdovanoto mūsų kultūros ambasadoriaus, mūsų kalbos ir literatūros bičiulio, talentingo, kuklaus kūrėjo ir draugo.

A. Razanavas gimė 1947 m. gruodžio 5 d. tarnautojų šeimoje Sialeco kaime Bresto srityje. Rašyti pradėjo anksti, jau nuo šeštos klasės spausdino savo kūrybą vaikų ir jaunimo periodikoje, o būdamas abiturientu – ir baltarusiškame „Literatūroje ir mene“. Mokyklą baigė 1966 m. sidabro medaliu ir įstojo į Baltarusijos valstybinio universiteto Filologijos fakultetą. „Laimės rūsčioje kovoje reikia siekti“ – eiliuota kalba parašytas A. Razanavo stojamųjų rašinys netrukus buvo publikuotas universiteto laikraštyje. Tema pasirinkta neatsitiktinai, nesitaikstymas su tuo, kas nepriimtina, – jaunojo poeto santykio su pasauliu, jo asmenybės esmė.

1968 m. spalį keli šimtai studentų pasirašė kreipimąsi į BSSR vadovybę, prašydami Filologijos fakulteto Baltarusistikos skyriuje dėstyti gimtąja kalba. Pirmieji pasirašę – A. Razanavas ir jo draugai. Šitas parašas mokslo pirmūną, komjaunimo lyderį akimirksniu pavertė maištininku ir buržuaziniu nacionalistu. Prasidėjo persekiojimas, kuris 1969 m. žiemą baigėsi pašalinimu iš universiteto už tai, kad „neišlaikė karinio parengimo įskaitos“.

Jaunasis kūrėjas atsidūrė gatvėje. Pagalbos ranką ištiesė Maksimas Tankas, mums puikiai pažįstamas kaip tarpukario Vilniaus baltarusių poezijos talentas. Tuo metu jis ne tik vadovavo Baltarusijos rašytojų sąjungai, bet ir buvo respublikos AT pirmininku. M. Tanko dėka A. Razanavas galėjo tęsti studijas Bresto pedagoginiame institute.

1970 m. jis baigia studijas ir pradeda mokytojauti kaimo vidurinėje. Tais pačiais metais išleidžia pirmą eilėraščių rinkinį simboliniu pavadinimu „Atgimimas“ („Адраджэнне“). Jauno poeto džiaugsmą temdė negailestinga kūrinių atranka, kupiūros, taisymai. Vis dėlto pirmoji knyga atvedė autorių į Baltarusijos rašytojų sąjungą (1972) ir grąžino į sostinę. „Literatūroje ir mene“ ilgai neišsilaikęs, įsidarbino žurnale „Gimtoji gamta“. Kalbėdamas apie tą laikotarpį, A. Razanavas akcentuodavo, jog tai, kas svarbiausia, kilo iš vidaus ir ieškojo išeities: slogioje baltarusiškoje realybėje, iš kurios buvo atimta praeitis ir ateitis, jis jautęsis lyg apsiaustyje – kažkieno stebimas, kažkokioje įskaitoje. Trūkę esminių dalykų – atramos ir kelio.

1973 m. gruodį A. Razanavas su kūrybine komandiruote atvyko į Vilnių ir išbuvo Lietuvoje pusę metų. Vėliau rašė, jog čia jis jautęsis savimi, daug kūręs, gilinęsis į lietuvišką tikrovę, mokęsis kalbos, pradėjęs versti. Užsimezgė visą gyvenimą trukusi bičiulystė su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.

Tuo metu vertimai A. Razanavui tapo vienu svarbiausių kūrybinių darbų. Vertė ne tik iš lietuvių, bet ir iš rusų, anglų, vokiečių, bulgarų, latvių, čekų ir kitų kalbų. Vertimai poetui buvo kone vienintelė galimybė publikuotis, nes jo poezija vis dar buvo nepageidaujama, įtartina. Sunkiai skynėsi kelią „Būties koordinatės“ („Каардынаты быцця“, 1976), o knygos „Kelias-360“ („Шлях-360“, 1981) leidyba virto politine akcija, prireikė net kompartijos CK leidimo. Ir kritika beveik tylėjo, nes A. Razanavo kūrybos vertinimas kone prilygo politinės pozicijos išsakymui.

Politinė situacija keitėsi. Su ja keitėsi ne A. Razanavo kūryba, o požiūris į ją. 1988 m. išėjus knygai „Strėlės smaigalys“ („Вастрыё стралы“) pasipylė dešimtys teigiamų straipsnių ir recenzijų, nors knyga niekuo ypatingu neišsiskyrė iš ankstesniųjų. O 1990 m. už ją poetas apdovanojamas Valstybine premija. Nuo tada A. Razanavo knygos ėjo viena po kitos: „Medžioklė rojaus slėnyje“ („Паляванне ў райскай даліне“, 1995), „Tikrovė“ („Рэчаіснасць“, 1998), „Šokis su gyvatėmis“ („Танец з вужакамі“, 1999), „Molis Akmuo Geležis“ („Гліна Камень Жалеза“, 2000), „Atkūrimų knyga“ („Кніга ўзнаўленняў“, 2005), „Negalimybių suma“ („Сума немагчымасцяў“, 2009), „Iš apokrifo į kanoną“ („З апокрыфа ў канон“, 2010), „Plojimai delnu vienu“ („Воплескі даланёю адною“, 2010), „Ir paskui pradėti iš naujo“ („І потым нанава пачаць“, 2011), „Nežinomas dydis“ („Невядомая велічыня“, 2017) ir kt. Parašyta ne viena jo kūrybai skirta studija. A. Razanavas tapo baltarusių poezijos autoritetu. Naujas tūkstantmetis tarsi atvėrė duris į Vakarų pasaulį, poetui suteikta Hanos Arendt stipendija (2001), apdovanojamas Herderio premija (2003), jis pripažįstamas kaip Europinio masto poetas. A. Razanavo kūryba verčiama į lietuvių, rusų, anglų, lenkų, latvių, bulgarų, slovakų ir daugelį kitų kalbų, net aštuoni jo poezijos rinkiniai išleisti vokiečių kalba.

A. Razanavas buvo išskirtinės kūrybinės koncepcijos poetas filosofas. Jam buvo įdomūs ontologiniai klausimai, būties paslaptis, gyvenimo ir pasaulio slėpiniai, atskleidžiantys poetui keisčiausias sąsajas. Poetinės formos novatorius A. Razanavas laužė įprastus žanrų kanonus, kūrė savus, savaip pavadindamas: veršakazai, znomai, kvantemos, versetai, punktyrai. Poetui nerūpėjo metaforos ir kitos poetinės puošmenos, didžiausia vertybė jam – žodis, fonemose aidinti jo semantinė gelmė, kurioje jis įžvelgė užkoduotą ištisą tikrovės klodą. Kūrėjas siekė suvokti žodžio gimimo, atsiradimo procesą, įminti jo kodą, nes, pasak jo, žodžio kryptis, kaip ir sėklos, – iš vidaus. Apskritai kalba poetui buvo pasaulio pažinimo šaltinis, nuostabą keliantis reiškinys. Kiekviena tauta turi bent vieną genialų kūrinį, ir tas kūrinyskalba, – byloja vienas iš jo znomų.

A. Razanavas buvo puikus lietuvių literatūros vertėjas. Po kūrybinės komandiruotės Lietuvoje buvo pakviestas į vertėjų grupę rengti dvitomės lietuvių tarybinės poezijos antologijos, išėjusios 1977 m. Prie vertimų dirbo keturiasdešimt aštuoni vertėjai, iš jų tik A. Razanavas vertė tiesiai iš originalo. Jo indėlis į antologiją didžiulis – beveik trečdalis visų vertimų. Nepaprastas buvo jo, kaip vertėjo, imlumas, gebėjimas įsigilinti į verčiamo poeto pasaulėjautą, kūrybinį braižą, visa tai suvokti ir atkurti gimtąja kalba. Aktyviai dalyvavo verčiant Albino Žukausko rinktinę „Biazdomnaja liubou“ („Benamė meilė“, 1974), Justino Marcinkevičiaus poezijos knygą „Trava i kamen“ („Žolė ir akmuo“, 1981) bei Alfonso Maldonio „Vadzianyja znaki“ („Vandens ženklai“, 1985).

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje režisieriaus Valerijaus Masliuko paakintas Vitebsko teatrui išvertė Kazio Sajos pjesę „Devynbėdžiai“. Baltarusiškai pjesė buvo pavadinta „Klemensas“. Versdamas A. Razanavas tiesiog perkūrė jos dvasią. K. Sajos pjesė tarsi įgavo antrą kvėpavimą, jaudino žiūrovą, žadino tautines ambicijas. O Skalno atliekamą A. Razanavo dainą „Ir šie laikai, ir ši tvarka ne amžinai“ jaunimas persirašinėjo ir mokėsi kaip nesusitaikymo su režimu himną. Spektaklis tapo ne tik kultūriniu, bet ir visuomeniniu įvykiu.

Netrukus A. Razanavas išvertė K. Sajos apysaką vaikams „Ei, slėpkitės!“ (1982), o po kelerių metų J. Avyžiaus romaną „Sodybų tuštėjimo metas“ (1989). Tada vėl grįžo prie poezijos ir 1992 m. išleido nedidukę lietuvių poezijos rinktinę „Baltos pilys ant kalnų“ („Bely zamak na hary“), kurią sudaro Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos ir Eduardo Mieželaičio poezijos pluoštai. Rinktinė pradedama M. Martinaičio „Kukučio baladėmis“. A. Razanavas pasirinktinai išvertė daugiau nei trečdalį baladžių ir išdėstė jas savaip. Skaitydamas vertimus tiesiog jauti, kaip vertėjui buvo smagu Kukutį su jo mintimis ir nutikimais kelti gimtosios kalbos stichijon. Taip smagu, kad keliose baladėse neiškęsta ir prikurta eilutė kita. Manyčiau, „kaltas“ iš originalo gautas kūrybinis impulsas. O jo būta stipraus, nes greta išverstųjų atsirado ir septynios paties vertėjo sukurtos Kukučio baladės. Retas literatūros recepcijos pavyzdys!

Vienas paskutiniųjų vertimo darbų – Just. Marcinkevičiaus „Vybranaja liryka“ („Rinktinė lyrika“, 2019), kurioje A. Razanavo indėlis itin svarus.

Lietuvių kalba turime tris A. Razanavo knygas. Dvi iš jų – „Medžioklė rojaus slėnyje“ (2008) ir „Krikšto motinos dovana“ (2013) – iš baltarusių kalbos verčiau su dideliu malonumu, o trečioji paties autoriaus parašyta lietuviškai – „Lietuviški punktyrai“ (2018).

Lietuvių kalba A. Razanavas pradėjo kurti prieš kokius septynerius metus. Paklaustas, kas jį paskatino, paaiškino apie kiekvienos kalbos savitumą, teigė, jog lietuvių kalbos fonosemantika jam atvėrusi erdves, kurių nesiekusi nei baltarusių kalba, nei vokiečių (rašė eilėraščių ir ja), jis žengęs į tas erdves su jauduliu, nes jos atrodė atpažįstamos, lietuvių kalba pamažu atskleidusi jam savo prasmes. „Lietuviški punktyrai“ stebina gražia, turtinga lietuvių kalba, poetine klausa, gebėjimu įžvelgti, išgirsti, pajusti netikėčiausias žodžių sąsajas, sąskambius, teikia kalbos gelmių atvėrimo džiaugsmą. A. Razanavas, lietuvių literatūros vertėjas, kultūros ambasadorius, tapo ir lietuvių kūrėju.

Atsisveikinkime paties poeto žodžiais – vienu iš paskutiniųjų jo znomų:

Memento mori!
Atsiminti, kad mirsi, niekada negana. Atmintis tiesiog ne toji instancija, kuri žinotų apie mirtį viską ir su kuria mirtis skaitytųsi.
Vienintelė instancija, kuri žino apie mirtį viską ir su kuria mirtis skaitosi – Dievas: jis pačiame žmoguje, pačioje jo esmėje, kurios ir mirtis nepasiekia.

Alma Lapinskienė. Dzūkas – filosofas – lyrikas

2019 m. Nr. 3 / Jonas Balčius. Spalio danguos. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018. – 268 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Birutė Mackonytė. Atsiminimai apie Tėvą (Pabaiga)

2018 m. Nr. 7 / 1945 m. gegužės devintoji laikoma Antrojo pasaulinio karo pabaigos diena. Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo tada ir iki šiol švenčiama kaip Pergalės diena. Visur kitur – iš esmės pirmoji taikos diena.

Birutė Mackonytė. Atsiminimai apie Tėvą (Pradžia)

2018 m. Nr. 5–6 / Savo prisiminimus, kuriuos atiduodame plačiajai visuomenei, ruošiame gana įvairiai – priklausomai nuo to, kiek jų išsaugojome, kas mums buvo minima asmenybė ir, be kita ko, kokį jos įvaizdį ketiname pateikti. Todėl liudijimus apie konkretų

Ales Razanau. Lietuviški punktyrai

2017 m. Nr. 12 / Vertė Alma Lapinskienė / Linai mėlynuoja * Linai mėlynuoja: žemė įsimylėjo dangų. * Auštant: lašas po lašo strazdo giesmė laša. * Apsipranta: tarp kranto ir srauto svyruoja nendrės. * Žemė pašalusi: žengiu…

Alma Lapinskienė. Alesius Razanovas: Lietuvoje jaučiausi savimi

2017 m. Nr. 12 / Baltarusių poetas filosofas, vertėjas, lietuvių kultūros mylėtojas Alesius Razanavas šių metų gruodį pasitinka neeilinę sukaktį. Viena iš jo įžvalgų byloja: „Kelias, kurį nueiname, lieka ne už mūsų…

Elena Baliutytė. Kas tas Rapolas Mackonis?

2015 m. Nr. 2 / Alma Lapinskienė. Atėjęs Vilniun: rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. – 214 p.