Alma Lapinskienė. Mylėjusi kalbą, knygas ir žmones

2024 m. Nr. 2 

In memoriam Bronė Balčienė (1945 04 23–2023 12 30)

 

Baigiantis 2023-iesiems, gruodžio 30 d., mus apskriejo skaudi žinia – mirė redaktorė, vertėja, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Bronė Balčienė. Netekome Bronytės, Bronelės – tokiais malonybiniais vardais dauguma ją vadinome. Netekome ne tik talentingos vertėjos, legendinės redaktorės, puikios gimtosios kalbos mokovės, bet ir mielo, išmintingo, be galo darbštaus, jautrios ir geros širdies žmogaus.

Bronė gimė 1945 m. balandžio 23 d. Parupėje, Biržų rajone. Trejų metukų su šeima ištremta į Sibirą, Irkutsko sritį, į Tėvynę grįžo jau vienuolikmetė, su mama ir seserimis, tėvelis amžino poilsio atgulė Sibiro žemėje. „Kodėl mūsų šeimą ištrėmė, mama bijojo sakyti. Kai pradėjau domėtis, nebebuvo ko paklausti… – viename interviu pasakojo Bronė. – Dabar, aišku, jau žinau: brolis Petras 1946 metais, savo dvidešimt pirmojo gimtadienio išvakarėse, buvo sušaudytas Lukiškėse už pagalbą miškui. Jo palaikai ilsisi Tuskulėnų kolumbariume.“

1970 m. baigusi lituanistikos studijas Vilniaus universitete, Bronė liko dėstyti Lietuvių kalbos katedroje, rašė straipsnius apie kalbos kultūrą, bendradarbiavo žurnale „Mūsų kalba“. 1979 m. išėjo į „Vagos“ leidyklą, kur penkiolika metų dirbo Verstinės literatūros redakcijoje, nuo 1994 m. redagavo leidyklos „Alma littera“ leidžiamas knygas. Vėliau bendradarbiavo ir su kitomis leidyklomis, darbas su knyga truko keletą dešimtmečių, iki pat gyvenimo pabaigos. Redagavo dar ir praėjusį rudenį, jau sunkiai sirgdama.

Ji buvo ir talentinga vertėja, vertė iš latvių, anglų ir rusų kalbų: R. Tagorės, A. Kolbergo, A. Purinio, D. Avuotinės, I. Murdoch, J. R. R. Tolkieno ir kitų autorių kūrybą. Jos verstų knygų – daugiau negu keturiasdešimt, iš jų itin daug vaikams ir paaugliams. O suredaguotų knygų, verstinių ir originalių, priskaičiuotume kelis šimtus. Į redagavimo ir vertimo darbą įtraukė ne vieną jauną kūrybingą žmogų, dosniai dalijosi patirtimi ir žiniomis. Viena iš Bronės mokinių, Daiva Daugirdienė, prisimena: „Kai dirbau „Vagos“ Verstinės literatūros redakcijoje, Bronytė man davė redaguoti savo verstą Iris Murdoch romaną „Jūra, jūra…“ ir prašė kiekvieną sakinį palyginti su originalu. Palyginau, neradau nė vienos klaidos ir, žinoma, iškart supratau, kad čia ne tiek darbas, kiek neįkainojama pamoka man, tada dar visai žaliai redaktorei ir vertėjai.“

Suredaguotų knygų skaičiumi, profesionalumu, išmintimi ir vidine kultūra Bronė Balčienė pagrįstai užsitarnavo legendinės redaktorės vardą. Todėl galime pasidžiaugti, kad ji buvo deramai įvertinta: 2010 m. apdovanota literatūros redaktoriaus premija „Auksinė lupa“, o 2019 m. už ilgametį redaktorės darbą, vertimus, vertėjų ir redaktorių ugdymą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.

Mudvi susipažinome 1964 m., įstojusios studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Susipažinome, susidraugavome. Draugystė tęsėsi visą gyvenimą, metams bėgant ji tarsi brendo, stiprėjo.

Tik Bronės dėka tapau vertėja. Maždaug prieš keturiasdešimt metų, kai jau buvau pramokusi baltarusių kalbos, ji ėmė mane raginti pabandyti ką nors išversti. Paklausiau, išverčiau Vl. Karatkievičiaus apsakymą „Raistų ir viržynų smuikas“. Susitikome, pradėjau skaityti vertimą, ir po pirmų sakinių išgirdau jos „Versi!“ Tas žodis man nuskambėjo ir kaip to pirmojo bandymo įvertinimas, ir kaip įpareigojimas. Tokiu būdu įtraukė mane į šį kūrybos barą ir esu už tai jai labai dėkinga.

Bronė buvo beveik visų mano vertimų redaktorė. Ne šiaip redaktorė, o redaktorė mokytoja, dosniai ir geranoriškai dalijanti patarimus, atskleidžianti vertimo meno paslaptis. Susėsti prie jos suredaguoto teksto derinti nuomonių būdavo grynas malonumas. Ji visada pradėdavo nuo pagyrimo, jos geri žodžiai pakeldavo ūpą, nebesijausdavai nemokša, o tada jau leisdavomės į smagias kūrybines paieškas – teksto klaustukų ir smegduobių aiškinimąsi.

Bronės džiaugsmo šaltinis buvo ne tik darbas, bet ir šeima. Studijų metais ištekėjo už mūsų kurso draugo Jono Balčiaus. Po ketverių studijų metų išėjo akademinių atostogų, nes 1968 m. rudenį gimė dukra Lina. Gyveno uošvijoje Liškiavoje, mokytojavo. „Mano Džiaugsmelis jau moka šypsotis ir šaiposi mane pamačiusi“, – rašė man 1969-ųjų pavasarį. Tų metų rudenį grįžo baigti mokslų. Daug pasiekė ir jos vyras Jonas, poetas, filosofas, profesorius. Jiedu buvo darni lituanistų intelektualų pora. Jonui mirus 2017 m., Bronė ėmėsi jo kūrybinio palikimo įamžinimo – sudarė poezijos rinktinę „Spalio danguos“ ir 2018 m. išleido savo lėšomis.

Dukra Lina paveldėjo abiejų tėvų gabumus – tapo mokslininke, tautosakos tyrėja ir puikia vertėja. Bronė labai džiaugdavosi dukros pasiekimais, gražia jos šeima, bet ypač džiaugėsi vaikaičiais Vaiva ir Mariumi. Būdavo, paskambinusi klausiu, ką ji veikia. O ji džiugiu balsu man atraportuoja: „Močiučiauju!“ Ne kartą yra sakiusi, kad jai pačios mieliausios – močiutės pareigos.

Per vieną iš paskutiniųjų mudviejų pokalbių Bronė tarsi apibendrino savo gyvenimą: „Žinai, kai pagalvoju, juk aš nugyvenau gerą gyvenimą: visą laiką dirbau mėgstamą darbą ir turiu gražią, mielą šeimytę.“ Kiek meilės buvo tame neįprastos formos malonybiniame žodyje šeimytė! Lyg Jono eilėraščio eilutėje – „Kaip širdies aš ilgiuos tavo žingsnių tylių!“

Bronytė išėjo per anksti. Gal Jono ilgesio traukiama, gal jo kvietimo ateiti:

O aš žinau, kaip tolsta žemės laikas,
kaip blausiasi žvaigždynai ar tiesa
<…>
Ir kaip per neseniai nubalintas ražienas
nutolsta siela – vis sugrįždama
<…>
Todėl atnešk ir man to amžino nektaro,
kurs filosofų tituluojamas nebūtimi,
ateik ir tu ir atsisėsk prie stalo,
ir būsim po žvaigždėta naktimi.

Dabar jiedu kartu. Po žvaigždėta naktimi… Bet ilgesys liko mums – šviesios asmenybės, mylėjusios kalbą, knygas ir žmones.