Ales Razanav. Punktyrai
2022 m. Nr. 8–9
Iš baltarusių k. vertė Alma Lapinskienė
Alesis Razãnavas (Алесь Разанаў, 1947–2021) – vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios baltarusių poetas filosofas, Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys, „Lietuvos diplomatijos žvaigžde“ apdovanotas mūsų kultūros ambasadorius.
Išskirtinio talento poetui buvo įdomūs ontologiniai klausimai, būties paslaptis, keisčiausių sąsajų atskleidžiantys gyvenimo ir pasaulio slėpiniai. Itin stebino ir domino A. Razanavą kalba, ir ne tik gimtoji. Kalba jam buvo pasaulio pažinimo šaltinis, nuostabą keliantis reiškinys. „Kiekviena tauta turi bent vieną genialų kūrinį, ir tas kūrinys – kalba“, – byloja vienas iš jo znomų.
A. Razanavas buvo talentingas lietuvių literatūros vertėjas, išvertęs daug mūsų poezijos ir prozos. Išvertęs meistriškai, nes mokėjo ir lietuvių kalbą. Jis netgi pats kūrė lietuviškai, nes mūsų tautos kalba poetą traukė kaip neištirtos gelmės. Pirmoji iš kelių A. Razanavo lietuviškai parašytų punktyrų publikacijų pasirodė 2015 m. „Metų“ sausio numeryje, o 2018 m. leidykla „Homo liber“ išleido juos atskira knyga „Lietuviški punktyrai“.
Lietuvių kalba yra išėjusios dvi A. Razanavo kūrybos knygos: versetų, punktyrų ir znomų1 rinktinė „Medžioklė rojaus slėnyje“ (2008) bei versetų rinkinys „Krikšto motinos dovana“ (2013). Abi vertė Alma Lapinskienė. Šiame „Metų“ numeryje skaitytojams siūlome pluoštą punktyrų iš rengiamos trečios verstinės poeto knygos.
* * *
Čia vasara tik ir žiema,
aušros žara,
gilusis miegas,
ir debesų baltųjų sniegas,
ir mirksnis, buvo
ir jau nėra.
* * *
Maratonas:
bėga
žmonės lenktynių
su savo kūnu.
* * *
Žingsnis,
kurio nepajėgiau
žengti tiesiai,
virsta daugybe žingsnių
ratu.
* * *
Pabudau naktį:
juodais stogais
sėlino geltona pilnatis,
kažką sekė –
ar ne mane?
* * *
Tartum pats laukimas
įsikūnijo ir tapo
matomas –
medis miesto stotelėje.
* * *
Bėga upeliai
per lauką –
klega gyva
šneka.
* * *
Dygi usnis –
bet va, pažvelk:
bitė su ja draugauja.
* * *
Kaime.
Kaip keista vėl girdėti
nuo kūdikystės pažįstamą
šnektą
iš nepažįstamų žmonių.
* * *
Rugių pakraščiuos
mėlynos rugiagėlės –
mėlynos raidelės
vasaros knygoje.
* * *
Paragavo torto,
užsigardžiavo duona:
tetos skonis.
* * *
Šviečia žvakės žolėje:
pienės
apstojo taką.
* * *
Slidu.
Stveriuosi už
oro!..
* * *
Atlydys:
vanduo
skiriasi su sniegu.
* * *
Drabužių parduotuvė.
Užėjau,
žvilgterėjau į veidrodį,
išėjau:
šiai dienai gana.
* * *
„Ir kas per baidyklė?!“ –
rėkia
pasipiktinusios varnos:
už medžių
dingsta malūnsparnis.
* * *
Saulė kyla.
Kiaurą dieną
mokins jus matyti,
akli pumpurėliai.
* * *
Dabar mudu beveik vienmečiai!
Atsiklaupiau –
žaidžiu su vaiku.
* * *
Sunoko –
ir įgavo sielą?
Geltonoje kriaušėje
šeimininkauja vapsva.
* * *
Saulė nusileido,
o akmuo
alsuoja šiluma:
dėkinga atmintis.
* * *
Lietus:
ežero
akupunktūra.
* * *
Blykčioja:
rieda griaustinis
ugniniais bėgiais.
* * *
„Ir štai dar kas!..“
Iš naujo
pradeda šneką
lietus rudenis.
* * *
Na kas dar taip sugebėtų?!.
Vandeniu
lekia ir savim didžiuojasi
antis.
* * *
Išslydo į krantą
ir sugulė
miegoti kniūpsčios:
valtys.
* * *
Ir čia darbas!
Kiaurą dieną
stovi manekenas prie parduotuvės:
rankos kišenėse.
* * *
Pražydo –
ir visi
atpažino:
alyvų krūmas.
* * *
Irstantis mūras.
Akmenys
atkakliai įsikibę
buvusios galybės.
* * *
„Taip ilgai tavęs nebuvo!..“ –
stiebelis
guodžiasi lapui.
* * *
Kažkur laukia:
ieškau
mieste posmo.
* * *
Rūkas:
apylinkei
svaigsta galva.
* * *
Stiklas rasoja:
delnu
atveriu tolumą.
* * *
Pūga:
išvirkščion pusėn
verčiasi erdvė.
* * *
Nusimaunu pirštines:
bučiuoja
rankas šaltis.
* * *
Kažkas ne taip?!.
Atlydys
perdažo kraštovaizdį.
* * *
Ir atskrido, ir nutūpė
ant eglės šakų
nakties paukščiai –
sutemos.
* * *
Šitiek gijų!..
Susiuva
žemę ir dangų lietus.
* * *
Su aukso karūnomis
princai atėjo
ir pasaką
atsinešė:
pienių kalva.
* * *
Štai kur ji!..
Su dilgėle
sveikinuosi –
rankas nutvilko
žalia ugnis.
* * *
Saulė leidžiasi:
abiem akimis
stebiu trečiąją akį.
* * *
Giedras dangus.
Tarp kalnų
tempia virvę lėktuvas –
debesims padžiauti?
* * *
Upė patvino:
plaukia
pilka antelė
taku.
* * *
Plojimai:
kyla
iš ežero gulbės.
* * *
Kas ten?
Nieko nėra.
Bet neatitraukiu
nuo vakarėjančio dangaus
akių.
* * *
Rytas.
Kranksi kovarnis –
siuva
laiką ir erdvę
šiurkščiu siūlu.
* * *
Debesys ir saulė:
su ramune
susipažįsta drugelis.
* * *
Skaičiuoja lietaus lašus žolė,
o kaitra
nulaižo: liepa.
* * *
Varnalėša pražydo:
įsitaisė
kamanės ambasadą.
* * *
Mūras mieste:
iš plyšių
tyko senovė.
* * *
Sargyba po sargybos:
praleidžia
miestan upelį
akmenys.
* * *
Prarijo šešėlius,
ryja veidus:
rūkas
gatvėse ir skersgatviuose.
* * *
Šviečia tamsoje langas:
pūga,
eik, paklausk,
kas ten.
* * *
Vėjas ir sniegas.
Gaila man
palikti jus lauke,
mano pėdsakai.
* * *
Pašauktas ateitin –
upelį
džiugina kliūtys.
* * *
Kam bučinys,
kam smagurys,
o kartu
santarvė:
rožė ir kamanė.
* * *
Pilna obuolių:
griaustinis
prieš obelį
puola ant kelių.
* * *
Saulė gęsta –
metas:
kalba
kalnas maldą.
* * *
Sodybos nakčia:
skaito
medžiai kažkieno sapnus.
* * *
Klaidžioja ražiena
nuliūdęs lietus –
pavėlavau?!
* * *
Tamsi tėkmė:
stabtelėjo
su aukso kilimais
ant abiejų krantų
lapkritis.
* * *
Temsta.
Rečituoja
kieme žąsys
psalmes.
* * *
Nupliko –
aukštybėsna
medžiai siunčia maldą.
* * *
Žodžiai nutilo:
tylon
beldžiasi širdis.
1 Anot paties A. Razanavo, znomai yra filosofiniai aforizmai, įžvalgos apie būties ir meno esmę, apie žmogaus ir gamtos amžiną vienybę ir priešpriešą; punktyrai – miniatiūros, įkūnijančios gamtos atgarsius, gyvus įspūdžius; versetai (it. versetto < lot. versus – poezijos eilutė) – trumpi dinamiški aforistiniai pasakojimai, artimi alegorijai, baladei, jungiantys savyje siužeto liniją ir apmąstymą, realybę ir fantaziją. Žr.: Lapinskienė A. Alesius Razanavas: Lietuvoje jaučiausi savimi // Metai. – 2017. – Nr. 12. – P. 113–121.