literatūros žurnalas

In memoriam. Birutė Mackonytė (1928–2017)

2017 m. Nr. 8–9

Birutės Orentaitės nuotrauka

 

Liepos 26-ąją Vilniuje mirė rašytoja ir žurnalistė, žinoma detektyvų kūrėja Birutė Mackonytė. Jai buvo 89-eri.

B. Mackonytė gimė 1928 m. gegužės 28 d. lenkų okupuotame Vilniuje lietuvių inteligentų šeimoje. Jos tėvas buvo garsus publicistas, Vilniaus lietuvių laikraščių redaktorius, rašytojas Rapolas Mackonis, kalėjęs ir Štuthofe, ir Sibire.

Vilniaus universitetą, kuriame studijavo anglų kalbą ir literatūrą, B. Mackonytė baigė 1951 m. Yra dirbusi Radijo informacijos komitete, spaudoje (1967–1976 m. buvo žurnalo „Tarybinė moteris“ redaktorė, 1977–1983 m. „Literatūros ir meno“ skyriaus vedėja) ir Lietuvos kino studijoje redaktore.

B. Mackonytė buvo vadinama lietuviškąja Agatha Christie, išleido detektyvinių apysakų ir romanų: „Žmonės akvariumuose“ (1977), „Tik vienas žingsnis“ (1982), „Reikalingo žmogaus mįslė“ (1985), „Juodas pakeleivis“ (1988), „Pernykštis sniegas“ (1991), „Išblyškę pardavėjai“ (1993), „Lošimas septyniais laikrodžiais“ (1998), „Uždengta korta“ (2005) ir kt. Jos kūrybą už meistriškai suregztą intrigą, mįslingas istorijas pamėgo skaitytojai, už apysaką „Lošimas septyniais laikrodžiais“ rašytoja yra gavusi Lietuvos vidaus reikalų ministerijos premiją ir leidyklos „Baltos lankos“ įkurtą „Gintarinės kilpos“ premiją.

Kaip tikra senoji vilnietė, B. Mackonytė aktyviai dalyvavo asociacijos „Vilniečių ainių klubas“ veikloje, rūpinosi, kad tarpukario Vilniaus lietuvių veikla ir darbai lietuvybės labui neliktų užmiršti, kad svarbios Vilniaus ir kultūros istorijai asmenybės būtų tyrinėjamos jaunų mokslininkų.

Vienas iš svarbesnių jos darbų – tėvo R. Mackonio literatūrinio palikimo publikavimas. Sudarė, parengė spaudai ir išleido jo prisiminimų knygą „Senoji vilniečių karta“ (1999) ir memuarus „Amžiaus liudininko užrašai“ (2001). 1994 m. išleido R. Mackonio esė „Iš kavinės į kavinę“ ir apybraižas „Dvylika Vilniaus kunigų“. Mėnraštyje „Metai“ (2014, Nr. 11) paskelbti B. Mackonytės atsiminimai „Laiškai iš jūros. Ir ne tik“ apie poetą, prozininką Vitą Žvirdauską, apie gražią ir tragišką jųdviejų draugystę, literatūrologės dr. Almos Lapinskienės paakinta parašė atsiminimus ir apie tėvą.

Rašomojo stalo stalčiuose liko stori dienoraščių sąsiuviniai, liudijantys ne tik stiprios, ryškios, drąsios ir miesčioniškų taisyklių nepaisiusios moters likimą, bet ir visą permainingą epochą, jie bus itin vertinga medžiaga kultūros ir istorijos tyrinėtojams: „Rašiau juos beveik visą gyvenimą, bene nuo šešiolikos metų. Ankstyviausieji, pradėti dar karo metais ir tęsti keletą metų po karo, dingo iš mano namų, t. y. iš buvusio tėvų buto, kur ilgokai gyvenau su valdžios įkeltais įnamiais. Po to daug ilgų nykių metų nesiryždavau ko nors užrašinėti. Tačiau laikas bėgo, tapau žurnaliste ir vėl kilo nenumaldomas noras palikti šiokią tokią prašvilpiančių dienų žymę. <…> Sovietmečiu gyvenusių žmonių atmintyje laikas iš lėto negailestingai trina ano nesibaigiančio nykaus „realybės šou“ patyrimą. Vis platesni visuomenės sluoksniai jo išvis nebeįsivaizduoja. Savaime kyla klausimas, iš kokių ir kieno liudijimų šiandien smalsus dvidešimtmetis ar trisdešimtmetis skaitytojas susidarys nuomonę apie praeito amžiaus šeštojo ar aštuntojo dešimtmečio realijas ir bendrą atmosferą. Kur jis gali rasti tiesą apie tai, kaip anuomet jautėsi paprastas „vidutinis“ individas: susitaikęs (t. y. priverstas susitaikyti) su realybe ir prie jos prisitaikęs…“ („Metai“, 2014, Nr. 11).

Čia galime ir nepatikėti paskutiniuoju sakiniu – Birutė Mackonytė, kaip tikra detektyvų meistrė, gudrauja – ji nebuvo niekada paprastas „vidutinis“ individas…

Birutė Mackonytė. Atsiminimai apie Tėvą (Pabaiga)

2018 m. Nr. 7 / 1945 m. gegužės devintoji laikoma Antrojo pasaulinio karo pabaigos diena. Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo tada ir iki šiol švenčiama kaip Pergalės diena. Visur kitur – iš esmės pirmoji taikos diena.

Birutė Mackonytė. Atsiminimai apie Tėvą (Pradžia)

2018 m. Nr. 5–6 / Savo prisiminimus, kuriuos atiduodame plačiajai visuomenei, ruošiame gana įvairiai – priklausomai nuo to, kiek jų išsaugojome, kas mums buvo minima asmenybė ir, be kita ko, kokį jos įvaizdį ketiname pateikti. Todėl liudijimus apie konkretų