Anna Piwkowska. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 10 

Iš lenkų k. vertė Jūratė Petronienė

Anna Piwkowska – šiuolaikinė lenkų poetė, eseistė, prozininkė. Išleido keliolika poezijos rinkinių (naujausias rinkinys „Furtianie“ įvertintas C. K. Norwido premija), parašė poetinės prozos knygą apie Georgą Traklį – „Pačiūžos pėdsakas“, esė rinkinius „Achmatova, arba Rusija“, „Prakeiktoji. Marinos Cvetajevos poezija ir meilė“, romaną jaunimui „Frančeska“ (2016 m. išleistas ir lietuviškai, vertė Kazys Uscila) ir kt. Apdovanota įvairiomis premijomis, tarp jų – prestižinėmis Georgo Traklio, Lenkijos IBBY skyriaus premijomis. Gyvena Varšuvoje.
Poetės kūryba itin vertinama dėl talpaus poetinio žodžio, sujungiančio plačius kultūrinius kontekstus su atidžiu žvilgsniu į kasdienybę. Jos eilėraščiai versti į daugelį kalbų.
Lietuvių skaitytojui svarbios ir autorės šaknys, siekiančios Lietuvą – ši tema aktualizuojama ir A. Piwkowskos poezijoje. Šiemet poetė viešėjo festivalyje „Poezijos pavasaris“.
Šioje publikacijoje pateikiami eilėraščiai iš 1990–2015 m. kūrybą aprėpiančios rinktinės „Nieboruvo sala“ (2016).

 

Mano sese, Ismene

Atvažiavau traukiniu iš Šiaurės,
pažinojau miestą kaip penkis pirštus,
šeimoje nebebuvo gyvų,
o netikrų prisikėlimų buvome patyrę tiek,
kad sugrįžimu iš požemių nebetikėjome.

Iš metro išėjau į šviesią gatvę,
ankstyva žaluma spindintys medžiai,
ir žiemos paslėpti hiacintai
nedrąsiai žvelgė iš po žemių,
violetiniai, rožiniai ir drėgni.
Mūsų namas stovėjo, aukštas kaip laivas.
Skambėjo varpai, kažikur skubėjo žmonės,
tavo virtuvėj ant stalo gulėjo
purpuriniai, apvalūs ir lygūs
kiaušiniai. Vaikai kalbėjo: Velykos.

Iš kur atsiradau, sugrįžau, iš kur atėjau?
Ir vėl iš kelionės, ir vėl su lietpalčiu, tu spalvota
suknele kaip visad iš virtuvės
sakai man: Išganytojas prisikėlė.
Ir vėl tu teisi, mažoji Ismene,
tu tikėjai kasdienybe ir stebuklais,
indų žvilgesiu ir kvapu krakmolo,
o aš stotyse ir oro uosto skuboj,
kur tavęs išsižadėjau, tikros sesės.

Ko po šitiek amžių ieškau tavo namuos?
Siūlo galo, atvyniok jį, padėk,
tai juo siuvinėta tavo suknelė.

Nieboruvas, 2007 Didžioji savaitė

 

Voras

O mirti – tai visai kas kita, nei kas galėjo nujausti,
Tai daug geriau. (Walt Whitman)

Kaip ir visi vaikai bijojau vorų.
Kai ropodavo siena, Ji stovėdavo už lango,
arba girgždėdavo po grindų lentomis.
Neturėjo vardo, veido nei balso.
Laikui bėgant ėmiau net įtarti,
kad neturi lyties, o tas gąsdinantis kūnas
ne jos, o mano pačios.
Pamiršusi naktines baimes rytą išvyniojau
ilgą, tvirčiausią šviesių vasaros dienų siūlą.
Visą popietę žiūrėjau į aukso
miglą virš pievos, žalio vynuogyno,
šėriau kumeliukus, kutenau apvalius,
nupenėtus šunyčių pilvus, nusėtus strazdanom.
Baigiantis dienai kritau į tvenkinį
ir džiovinausi sijoną žolėje triskart.
Galiausiai nubėgau į sodą. Vanilinės kriaušės
buvo minkštos, sultingos, sunokusios ir saldžios.
Bet pastebėjau: ten buvo ir ji, stovėjo sode.
O gal tai jis? Neturėjo vardo, buvo lieknas,
priminė vorą, nemetė šešėlio,
o tada mane apėmė baimė, stipresnė nei naktį,
kai užsimovęs pilką beretę užgrojo būgnu,
tą siaubingą tadada-dam. Tarsi mane šauktų,
kviestų tyliu beldimu. Niekas jo negirdėjo.
Su ašarom bėgau pas mamą, sakiau: suprantu, taip, suprantu,
išnyks pasaulis, visus mirtis pasiglemš.
Bet mudvi juk nemirtingos.
Tiesa? Tu juk ką nors sugalvosi, patarsi, kaip nors sustabdysi?
O šiandien? Turiu su tavim atsisveikinti, tave palikti, prarasti?

Kreta, 2007 liepa

 

Tai vyko Odesoje

Kaitra išguldė šunis ant
šaligatvių. Vėjas į akis nešė smėlį.
Degė vyzdžiai. Sukosi
šypsenos. Ant
šaligatvių pūpsojo
vaisių krūvos. Melionų sultys
tiško ant mūsų odos ir rūbų.
Baltus iškrakmolytus sijonus
reikėdavo skalbti vakarais.
Pūtė vėjas iš stepės. Visi katinai
ieškojo rūsių ar bent skylių vartuose.
Saksofonas grojo vis tą patį
motyvą. Kažkas pardavinėjo
iguanas, gyvates, krokodilus.
– Keturios grivinos, – šaukė iš minios.
Pavargęs, paskendęs smoge
miestas išėjo iš proto.
Tvoskė dulkėmis ir apkartusiu
aliejumi. Kaitra tirpdė šaligatvį.
Ir mūsų pirštai susitiko,
nors jau savaitę tylėjom.
Naktis maišėsi su aušra,
diena barstė pipirus, svilino akis,
akimirką grūmėsi būtis su nebūtimi,
ir diena nugalėjo, žydėjo šlaitai.
Girgždėjo žemės ašies svertai,
rytas kaipmat užgesino gaisrą,
o nepažįstamas atoslūgis mums
atnešė medūzų, perlų, į gelmę, į jūrą.

Odesa, 2002 rugpjūtis

 

Senos moterys

Senos moterys bejėgės ir gražios,
ausyse jų perlai, akyse safyrai,
pablukusiose nuo ašarų, o gal nuskalbtose,
jų švytinčiuose vyzdžiuose skausmo oniksas,
jų lūpdažio karminas žėri tame sąvartyne,
kur tarp šiukšlių prašmatnūs blizgučiai.

Senos moterys gerai pamena,
avis, kalnelius, pievas ir sukneles,
numestas į žolę, savo nuogumą upelyje,
tvirtus aulinukus nunešiotais padais,
kai takeliai jas vedė vis aukštyn.

Senos moterys sustingo kaip gintare
pelkių laumžirgiai ar du drugeliai,
o pro langus ir vėl mato
mirgant miestą: tai jie stovi liepsnose,
liekni, munduruoti, istorijos blyksnyje,
o jų suknelės plazda, kaukši aulinukai,
jaunos moterys, jaunos nuotakos.

Senos moterys gerai pamena
valandų valandas eilėse ant sniego
dėl duonos, dėl žodžio svetimoms Kūčioms.
O dabar bejėgės ir trapios
sėdi purpuriniuose, paauksuotuose krėsluose,
joms neša aukso žiedus ant atlaso,
puikius medalius, garbės raštus.
Brangios moterys, išgyvenusios našlės.

Senos moterys gerai pamena:
vilkai išėjo, vilkai ir vėl atėjo.
Senos moterys kėlėsi, plovė, išėjo.

Varšuva, 2013 kovas

 

Tai, ką pametame

Pasaulis paglostytas vienu pirštu. Galiuku.
Lieka rožinės aušros pudros pėdsakas,
rusvos vasaros vakarų apnašos,
skirtingos odos faktūros.
Žinome tik kelių medžių pavadinimus:
ąžuolas, topolis, klevas, akacija, liepa. Šiuos atskiriame.
Ir dar pilkus bukus, rudenį paraustančius.
Ir tuos, kur toli: pinijas, magnolijas, apelsinmedžius.
Lauramedį. Taip, tai lauro lapai. Bukmedžių kvapą.
Tulželes ir nykštukus, kikilius, alksninukus ir kuosas.
Neatskiriamus savo juodais taškeliais,
smėliniu sparnų pamušalu ir purpurinėm plunksnom.
Gal tai didžiausia nuodėmė – būti ir
nemokėti įvardinti to, kas sukurta ir pavadinta.
Ką dar žinome? Apie vienaragį, kuris galbūt egzistavo.
Pažįstame išsipildžiusią meilę ir neišsipildžiusią.
Slaptus pasimatymus, praloštus pinigus,
sugriautus planus, prarastas viltis.
Taip pat skiriame marmuro spalvas:
terakotos, rožinę, tamsiai raudoną, gyslotą kolonų žalumą.
Ir dar kvapus. Esam matę keletą rūmų ir bažnyčių.
Mozaikines grindis, kur ilgakojė Kora
žaidžia tarp lelijų ir uždraustųjų narcizų,
o jautis galingų raumenų šokio žingsniu pagrobia Europą.
Ir raižytas, paauksuotas lubas, ištapytas visomis pasaulio istorijomis.
Nimfas satyrų glėbiuose, ifigenijas, išduotas tėvų,
elektras, šnabždančias Orestui keršto žodžius.
Atpažįstame kelis Magdalenos veidus:
tą pavargusį, su žalia skara, virš knygos,
tą riesta nosimi, išsidraikiusiais plaukais,
ir tą su balta, nepridengta krūtimi, tarsi ne iš šio pasaulio,
abejingą pašaipiam juokui ir vulgariems gestams.
Matėme ir Ašerių namų nelaimę,
ir tos, mieliausiosios iš Budenbrokų giminės, raudonus plaukus,
išgyvenome bent kelias mirtis Venecijoje.
Ir amžinai apie pasaulį nežinosime nieko.
Tarsi vaikas, kuris norėjo pažinti,
bet tik prilietė liepsną, tarsi drugys,
neišmokęs šviesos dėsnio.

Roma, 2014 liepa

 

Ruduo

Surūdijęs rožių krūmas, apšerkšnijęs blyškiai rausvų
žiedlapių aitrumas, pirmasis rudens garsas.
Senoje malkinėje dviratis, koridoriuje drėgni lietpalčiai
ir šunys tarsi senųjų meistrų paveiksluose. Ant palangių
noksta obuoliai, rūsiuose siaučia žiurkės
ir lapai rausta tolimuose vynuogynuose.
Visa tarsi sustingę, apmirę, neskuba
žiedų paversti vaisiais, laiku sunokti
ir išlaikyti pasaulio tvarką. Chaosas įsišaknijęs
net purpuriniuose lapuose, susiraizgiusiose
klevų ir oleandrų šaknyse, nušalusiuose bukuose
ir sausuose, parudavusiuose suvytusių lapų kilimuose.
Diana leidžiasi į medžioklę,
elnias dusdamas iš baimės puola link šūvių, ir mes patys
išeinam medžioti. Ruduo, vynuogių derliaus metas.
Nusimetame šypsenas, kaukes, rūbus,
ir permatydami kiaurai, išsinėrę iš odos,
nesvarbu, kad visiškai nuogi, iš prigimties nuodėmingi,
medžiojam bučinius, mintame riebiu,
tirštu, raudonu moliu, kad išgyventume žiemą,
kai būsime akli, nebylūs kaip kurmiai,
rudens barbarai, išmurkdyti žiemoje.

Nieboruvas, 2007 lapkritis

 

Vieniši oro uostai

Skamba oro uosto daina garsi ir gedulinga,
baruose ir kavinėse pinasi kalbos,
spalvotos lemputės rodo kelią į požemį.
Kiekvienas šioje šešėlių elizijoje toks vienišas,
kaip išduotas Agamemnonas garuojančioje vonioje.

Patikėk, jei tave myliu, o ir tu,
jei ilgiesi kitapus nepasiekiamos
neįžengiamų pasaulių zonos, aklinai atskirtos
geltona oro, ugnies ir metalo upe,
jei drebi iš baimės, kai verkiu iš gailesčio,
ištiesk delną, paliesk kad ir pirštų galiukais
lango stiklą, slenkantį besisukančiame cilindre.

Meilė yra gera arba bloga, kaip likimas arba gyvenimo tarpsnis.
Laukia lėktuvai ant pakilimo tako.

Paryžius, 2007 gegužė

 

O gal laimė?

O gal laimė turi konkretų dydį?
Gal ji – netyčia ištiškus geltonų dažų dėmė?
Atsigavęs drugelis, prišalęs naktį
prie lango, kurį, laimei, radau rytą.
Gal tai baikštus driežas, įspūdingas raštas
suknelės, kurią vakare dėl tavęs apsirengsiu?
Gal ji turi savo kainą, svorį ir nemėgsta abstrakcijų.
Ir gal tai anaiptol ne retas, gailestingas likimo
aktas, o tik racionaliai parinktas raktas
nuo pilies, kurią tebesimokau atrakinti?

Varšuva, 1997 gegužė