literatūros žurnalas

Gintarė Adomaitytė. Priklausantis nepriklausomųjų rasei

2012 m. Nr. 10

Apie vakarą Rašytojų sąjungoje, skirtą Tomo Venclovos 75–mečiui

Buvo rugsėjo trylikta. Tomo Venclovos vakaras turėjo prasidėti 18 valandą, tačiau besidomintys būriavosi gerokai anksčiau. Vieniems knietėjo kuo greičiau užsiimti patogią vietą – kad poetą ir matytų, ir girdėtų, o dar paklausinėti ga­lėtų, kiti tiesiog naudojosi proga sutikti senokai bematytus bičiulius.

Šiaip ar taip, o žmonių prigužėjo pilna salė. Būta ir gimnazistų, ir studentų, ir jubiliato bendraamžių ar kiek jaunesnių. Kai kas net baiminosi, kad šis vakaras – uždaras, neva reikėsią vardinių kvietimų.

Laimei, nei kvietimų, nei bilietų neprireikė – buvo tvanku ir ankšta, bet tilpo ir tris sodrias vakaro valandas atlaikė kiekvienas to norėjęs.

Vakarą pradėjo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas poetas Antanas A. Jonynas. Jo kalba buvo itin trumpa, o dovana T. Venclovai prasminga. Tai – vaiz­do juosta, kurioje iš kino archyvų surinkti fragmentai, fiksuojantys jubiliato senelio Merkelio Račkausko ir tėvo Antano Venclovos gyvenimo fragmentus.

Išgirdome profesoriaus Kęstučio Nastopkos pasakojimą apie titanišką T. Venc­lovos laikyseną anais laikais – 1971–aisiais, kai poetas tikėjosi tapti Tarybų Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, tačiau kolegos jo, vienintelio iš dešimties kan­didatų, nepriėmė. Veiksmas vyko ne tik tuose pačiuose rūmuose, bet ir toje pačio­je salėje, kurioje ir susirinkome minėti T. Venclovos jubiliejų. „Mudu sieja semio­tika“, – kalbėjo K. Nastopka, tolesnį savo pasakojimą būtent ja – semiotika – ir paremdamas: „Ar gyvenimo tekstas, ar popierinis – sunku pasakyti, kuris svarbesnis. Bet literatūrinis tekstas privalo būti du kartus užkoduotas.“ Pro­fesorius prisiminė 1975 m. gegužės 9 d. Kaip tik tada, kai Sovietų Sąjunga minėjo Pergalės šventę, T. Venclova laišku kreipėsi į aukščiausiąją valdžią, pa­reikšdamas principinę poziciją. „Tomas priklauso nepriklausomų žmonių rasei, – pabrėžė K. Nastopka, – jo nepriklausomybės įrodymas – jo poezija.“ Profesorius minėjo T. Venclovos poezijos kritikus, teigusius, neva jo eilės nutolusios nuo gyvenimo, o juk iš tiesų ta poezija į gyvenimą tiesiog įsirėžusi. „Tomas Venclova išmokė, kad neviltis yra vilties forma.“

Literatūrologė, T. Venclovos kūrybos žinovė, knygų ir straipsnių apie jį autorė Donata Mitaitė savo kalbą pradėjo taip: „Auditorija susirinko klausytis Tomo Venclovos, o ne manęs, todėl pranešimą redukavau.“ Neilgame pasakojime D. Mi­taitė akcentavo Vilnių, T. Venclovos vadintą vieninteliu miestu. Būtent Vilniui – dialogo miestui – skirti ne tik T. Venclovos kūriniai, bet ir visa jo veikla. D. Mi­taitė stebėjosi poeto drąsa: „Juk daugelio mūsų sąmonėjo kosmopolitizmas – keiksmažodis. Tomui Venclovai išsakyti savo nuomonę – natūrali būsena.“

Išgirdome ir pat, T. Venclovą – jo eilėraščius ir tų eilėraščių komentarus, jo mintis, jo prisiminimus. Poetas tarsi ir baugino susirinkusius, kad trisdešimt pasirinktų eilėraščių skaitys iki 21 valandos, o po jų imsis atsakymų į klausimus, tačiau nutiko kitaip – skaitė trumpiau ir, ko gero, mažiau nei trisdešimt. vis per­spėdamas, kad dabar bus labai ilgas eilėraštis, po to dar ilgesnis, tik tada trumpas.

Norėjau atrinkti tuos trisdešimt eilėraščių, kuriuos negėda butų parodyti Nadeždai Mandelštam“, – sakė T. Venclova, prisimindamas, kaip su žymaus poeto našle bendravo Vilniuje. Jau buvo išleidęs pirmąją knygą „Kalbos ženklas“. Tuo metu rašė nedaug, to varžėsi, bet N. Mandelštam tvirtino, kad tikram poe­tui gana tūkstančio publikuotų eilučių arba… trisdešimties eilėraščių.

Dabar šio rašinio autorė leidžia sau šiokią tokią pertraukėlę, kurioje skuba prisipažinti, kad persakyti K. Nastopkos ar D. Mitaitės mintis – nelengvas dar­bas; juo labiau – T. Venclovos. Kaip atkartoti žmones, turinčius savo stilių – jų intonacijas, jų akcentus, ironiją ar netikėtus atodūsius? Laimei, vakarą filmavo Lietuvos televizija, tad besidomintys tas intonacijas ir pamatys, ir išgirs.

Štai kodėl apie poezijos skaitymą – tik šiek tiek. Pradėta eilute „Duok man ranką…“ – eilėraščiu „Hidalgo“, rašytu 1956 metais, ataidinčiu Vengrijos įvykius, baigta biblijiniu apie Ievą – „Gyvųjų motina“. Būta ir „Rudens Kopenhagoje“ – man regis, kaip tik šis kūrinys Lietuvoje nuo pat pirmojo publikavimo yra itin populiarus, žinomas, aptariamas. „Jis užkoduotas ne du, o mažiausiai keturis kartus“, – taip jį komentavo pats poetas. Girdėjome „Muziejų Hobarte“ – eilėraštį, patikusį Czeslawui Miloszui (o kiti eilėraščiai, prisipažino T. Venclova, jam nepatikę…).

Aš laukiau ir pagaliau sulaukiau „Užupio“. Šis eilėraštis sukurtas po poeto pokalbio su jaunystės bičiulių vaikais, jau suaugusiais; jame slypi ir į mano gyvenimą, bent jau į atmintį, įsirėžusios eilutės: „Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą / ir be baimės juntu, kad artėja laikas.“

Poezijos skaitymais vakaras nesibaigė. Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos merginų trio sveikino poetą dainuodamos jo bičiulio Cz. Miloszo eiles. Dainuo­jantiems gimnazistams ir gimnazistėms nutinka visko, šiek tiek jų baiminuosi, tačiau šį kartą jau nuo pirmosios eilutės „Mūsų klostytos suknios kelionėj…“ per nugarą perbėgo lengvas šiurpuliukas – labai jau tas santūrus trio priminė ir artėjantį, ir tolstantį laiką. Tuo dovanos nesibaigė – gimnazistai įteikė ir lėkštę keksiukų, keptų namuose.

O klausimai ir atsakymai?

Ne mažiau penkių klausimų ir ne daugiau negu dešimties laukė poetas ir sulaukė. Tikrai daugiau nei penkių, o vėliau skaičių pamečiau. Apie Eduardą Mieželaitį ir Justiną Marcinkevičių, apie Salomėją Nėrį ir Bellą Achmaduliną, apie dabarties jaunųjų poeziją ir lietuvių literatūrą Europos literatūros fone…

Klausimas „Kur norėtumėte būti palaidotas?“ buvo pateiktas raštu. Atsa­kymas: „Antakalnyje, arčiau tėvų.“

O jau pačioje pabaigoje…

Antanas A. Jonynas teiravosi, ar Tomas Venclova dabar stotų į Rašytojų jungą, „Nesu kolektyvo žmogus. Esu katinas, kuris vaikšto vienas, bet… Ko gero, neatsisakyčiau, tačiau tai nevaidintų esminio vaidmens“, – atsakė poetas.

Gintarė Adomaitytė: „Nei metodo, nei sistemos, nei savęs kankinimo būdų…“

2022 m. Nr. 1 / Rašytoją Gintarę Adomaitytę kalbina Violeta Šoblinskaitė Aleksa / Kai rašytoja Gintarė Adomaitytė, dažnokai kalbinanti kitus, mokanti tai daryti, sutiko pati pabūti kalbinama ir atsakinėjanti, apsidžiaugėme…

Gintarė Adomaitytė. Apie veržlią laisvę ir slibino galvas

2021 m. Nr. 3 / Kuo dažniau galvoju apie savo vaikystę, paauglystę, tuo labiau praeitis man atrodo miglota. Galbūt jų – vaikiškų ar vėlesnių metų – ir visai nereikėtų prisiminti. Kam jie man, juk buvo – pražuvo.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Gintarė Adomaitytė, Virginijus Gasiliūnas, Sandra Bernotaitė

2018 m. Nr. 8–9 / epriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Gintarė Adomaitytė. Tiesiog gyventi

2016 m. Nr. 10 / ,,Niekam nedaranti paslaugų (svetimos reikmės neprasiskverbdavo į jos vaizduotę), niekada nekamuojama sąžinės priekaištų ir minčių apie kokias nors paslaugas artimiesiems, ji tiesiog gyveno.“

Gintarė Adomaitytė. Apie Ignaliną, Baltąjį namą ir Rūką

2015 m. Nr. 8–9 / Ne taip jau svarbu, kuriame esi mieste, kurioje šalyje. Eini gatvėmis, dairaisi į namus, į kiemus. Galbūt neini, tik praleki važiuotas pro šalį. Ir vis tiek svarstai, kas būtų ir kaip būtų, jei liktum čia savaitei, mėnesiui, metams – net visiems laikams.

Gintarė Adomaitytė. Keli žodžiai apie (ne)eilinį suvažiavimą

2015 m. Nr. 5–6 / Ji man pareiškė užuojautą dėl neva prarasto laiko: juk visi žino, kad suvažiavimams nepakanka vienos dienos; ginčijamasi taip ilgai, kad susirenkama dar ne kartą…

Violeta Šoblinskaitė Aleksa: „Rašymas gelbsti nuo nykumo“

2015 m. Nr. 3 / Rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa atsako į Gintarės Adomaitytės klausimus / Šio pokalbio pradžioje – apie pradžią. Kokius vaikystės prisiminimus saugai? Kuriems žmonėms esi dėkinga už gyvenimo pamokas?

Gintarė Adomaitytė. Ledonešis, arba Keli žodžiai apie Vilniaus knygų mugę

2014 m. Nr. 4 / Prisipažinsiu: įspūdingiausia mugės diena paskelbiau antradienį, vasario aštuonioliktąją. Kaip ir kodėl? Juk daug kas dar pamena tikrąją datą: vasario 20–23 d., nuo ketvirtadienio iki sekmadienio.

Gintarė Adomaitytė: „Keliauju per pasaulį vėjuota, ir nesigailiu“

2014 m. Nr. 1 / Rašytoja Gintarė Adomaitytė atsako į Birutės Jonuškaitės klausimus / Esam pažįstamos daugiau kaip du dešimtmečius, bet iš tikrųjų nedaug ką apie Tave žinau. Galbūt šiek tiek daugiau už tuos, kuriems Gintarė Adomaitytė…

„METŲ“ ANKETA. Erika Drungytė, Selemonas Paltanavičius, Gintarė Adomaitytė

2012 m. Nr. 8–9 / XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastro­fos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

Gintarė Adomaitytė. Valdas tiesiog neatėjo

2012 m. Nr. 3 / Vieną vasario pradžios vakarą susirinkome Rašytojų klube prisiminti Valdemaro Kukulo (1959–2011). Proga buvo ypatinga: beveik vienu metu pasirodė dvi jo poezijos knygos: „Saulėlydis mano giesmė“…