Gintarė Adomaitytė. Priklausantis nepriklausomųjų rasei
2012 m. Nr. 10
Apie vakarą Rašytojų sąjungoje, skirtą Tomo Venclovos 75–mečiui
Buvo rugsėjo trylikta. Tomo Venclovos vakaras turėjo prasidėti 18 valandą, tačiau besidomintys būriavosi gerokai anksčiau. Vieniems knietėjo kuo greičiau užsiimti patogią vietą – kad poetą ir matytų, ir girdėtų, o dar paklausinėti galėtų, kiti tiesiog naudojosi proga sutikti senokai bematytus bičiulius.
Šiaip ar taip, o žmonių prigužėjo pilna salė. Būta ir gimnazistų, ir studentų, ir jubiliato bendraamžių ar kiek jaunesnių. Kai kas net baiminosi, kad šis vakaras – uždaras, neva reikėsią vardinių kvietimų.
Laimei, nei kvietimų, nei bilietų neprireikė – buvo tvanku ir ankšta, bet tilpo ir tris sodrias vakaro valandas atlaikė kiekvienas to norėjęs.
Vakarą pradėjo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas poetas Antanas A. Jonynas. Jo kalba buvo itin trumpa, o dovana T. Venclovai prasminga. Tai – vaizdo juosta, kurioje iš kino archyvų surinkti fragmentai, fiksuojantys jubiliato senelio Merkelio Račkausko ir tėvo Antano Venclovos gyvenimo fragmentus.
Išgirdome profesoriaus Kęstučio Nastopkos pasakojimą apie titanišką T. Venclovos laikyseną anais laikais – 1971–aisiais, kai poetas tikėjosi tapti Tarybų Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, tačiau kolegos jo, vienintelio iš dešimties kandidatų, nepriėmė. Veiksmas vyko ne tik tuose pačiuose rūmuose, bet ir toje pačioje salėje, kurioje ir susirinkome minėti T. Venclovos jubiliejų. „Mudu sieja semiotika“, – kalbėjo K. Nastopka, tolesnį savo pasakojimą būtent ja – semiotika – ir paremdamas: „Ar gyvenimo tekstas, ar popierinis – sunku pasakyti, kuris svarbesnis. Bet literatūrinis tekstas privalo būti du kartus užkoduotas.“ Profesorius prisiminė 1975 m. gegužės 9 d. Kaip tik tada, kai Sovietų Sąjunga minėjo Pergalės šventę, T. Venclova laišku kreipėsi į aukščiausiąją valdžią, pareikšdamas principinę poziciją. „Tomas priklauso nepriklausomų žmonių rasei, – pabrėžė K. Nastopka, – jo nepriklausomybės įrodymas – jo poezija.“ Profesorius minėjo T. Venclovos poezijos kritikus, teigusius, neva jo eilės nutolusios nuo gyvenimo, o juk iš tiesų ta poezija į gyvenimą tiesiog įsirėžusi. „Tomas Venclova išmokė, kad neviltis yra vilties forma.“
Literatūrologė, T. Venclovos kūrybos žinovė, knygų ir straipsnių apie jį autorė Donata Mitaitė savo kalbą pradėjo taip: „Auditorija susirinko klausytis Tomo Venclovos, o ne manęs, todėl pranešimą redukavau.“ Neilgame pasakojime D. Mitaitė akcentavo Vilnių, T. Venclovos vadintą vieninteliu miestu. Būtent Vilniui – dialogo miestui – skirti ne tik T. Venclovos kūriniai, bet ir visa jo veikla. D. Mitaitė stebėjosi poeto drąsa: „Juk daugelio mūsų sąmonėjo kosmopolitizmas – keiksmažodis. Tomui Venclovai išsakyti savo nuomonę – natūrali būsena.“
Išgirdome ir pat, T. Venclovą – jo eilėraščius ir tų eilėraščių komentarus, jo mintis, jo prisiminimus. Poetas tarsi ir baugino susirinkusius, kad trisdešimt pasirinktų eilėraščių skaitys iki 21 valandos, o po jų imsis atsakymų į klausimus, tačiau nutiko kitaip – skaitė trumpiau ir, ko gero, mažiau nei trisdešimt. vis perspėdamas, kad dabar bus labai ilgas eilėraštis, po to dar ilgesnis, tik tada trumpas.
„Norėjau atrinkti tuos trisdešimt eilėraščių, kuriuos negėda butų parodyti Nadeždai Mandelštam“, – sakė T. Venclova, prisimindamas, kaip su žymaus poeto našle bendravo Vilniuje. Jau buvo išleidęs pirmąją knygą „Kalbos ženklas“. Tuo metu rašė nedaug, to varžėsi, bet N. Mandelštam tvirtino, kad tikram poetui gana tūkstančio publikuotų eilučių arba… trisdešimties eilėraščių.
Dabar šio rašinio autorė leidžia sau šiokią tokią pertraukėlę, kurioje skuba prisipažinti, kad persakyti K. Nastopkos ar D. Mitaitės mintis – nelengvas darbas; juo labiau – T. Venclovos. Kaip atkartoti žmones, turinčius savo stilių – jų intonacijas, jų akcentus, ironiją ar netikėtus atodūsius? Laimei, vakarą filmavo Lietuvos televizija, tad besidomintys tas intonacijas ir pamatys, ir išgirs.
Štai kodėl apie poezijos skaitymą – tik šiek tiek. Pradėta eilute „Duok man ranką…“ – eilėraščiu „Hidalgo“, rašytu 1956 metais, ataidinčiu Vengrijos įvykius, baigta biblijiniu apie Ievą – „Gyvųjų motina“. Būta ir „Rudens Kopenhagoje“ – man regis, kaip tik šis kūrinys Lietuvoje nuo pat pirmojo publikavimo yra itin populiarus, žinomas, aptariamas. „Jis užkoduotas ne du, o mažiausiai keturis kartus“, – taip jį komentavo pats poetas. Girdėjome „Muziejų Hobarte“ – eilėraštį, patikusį Czeslawui Miloszui (o kiti eilėraščiai, prisipažino T. Venclova, jam nepatikę…).
Aš laukiau ir pagaliau sulaukiau „Užupio“. Šis eilėraštis sukurtas po poeto pokalbio su jaunystės bičiulių vaikais, jau suaugusiais; jame slypi ir į mano gyvenimą, bent jau į atmintį, įsirėžusios eilutės: „Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą / ir be baimės juntu, kad artėja laikas.“
Poezijos skaitymais vakaras nesibaigė. Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos merginų trio sveikino poetą dainuodamos jo bičiulio Cz. Miloszo eiles. Dainuojantiems gimnazistams ir gimnazistėms nutinka visko, šiek tiek jų baiminuosi, tačiau šį kartą jau nuo pirmosios eilutės „Mūsų klostytos suknios kelionėj…“ per nugarą perbėgo lengvas šiurpuliukas – labai jau tas santūrus trio priminė ir artėjantį, ir tolstantį laiką. Tuo dovanos nesibaigė – gimnazistai įteikė ir lėkštę keksiukų, keptų namuose.
O klausimai ir atsakymai?
Ne mažiau penkių klausimų ir ne daugiau negu dešimties laukė poetas ir sulaukė. Tikrai daugiau nei penkių, o vėliau skaičių pamečiau. Apie Eduardą Mieželaitį ir Justiną Marcinkevičių, apie Salomėją Nėrį ir Bellą Achmaduliną, apie dabarties jaunųjų poeziją ir lietuvių literatūrą Europos literatūros fone…
Klausimas „Kur norėtumėte būti palaidotas?“ buvo pateiktas raštu. Atsakymas: „Antakalnyje, arčiau tėvų.“
O jau pačioje pabaigoje…
Antanas A. Jonynas teiravosi, ar Tomas Venclova dabar stotų į Rašytojų sąjungą, „Nesu kolektyvo žmogus. Esu katinas, kuris vaikšto vienas, bet… Ko gero, neatsisakyčiau, tačiau tai nevaidintų esminio vaidmens“, – atsakė poetas.