ŠIMTMEČIO ANKETA: Gintarė Adomaitytė, Virginijus Gasiliūnas, Sandra Bernotaitė
2018 m. Nr. 8–9
Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Rašytoja Gintarė Adomaitytė
Ar pasmerksite, jei pasakysiu nekuklią tiesą: svarbiausia man atrodo mano šeima, giminė, gentis. Žmonės, kurie norėjo ir mokėjo pasakoti. Arba valia nevalia išsitardavo – vaikystės namuose vis pasigirsdavo istorijų apie anuos, buržuaziniais ar smetoniškais vadintus laikus. Kolegos, jau pateikę atsakymus į Jūsų klausimus, minėjo tiek daug kilnių pavardžių, kad neišmintinga būtų atkartoti.
Man regis, nepaminėtas liko Pranas Daunys (1900–1962). Kas jis? Karys savanoris, apakęs kovose už Lietuvą. Pianistas, kanklininkas, rašytojas, lietuviško Brailio rašto sumanytojas. Jis Lietuvoje, Kaune, kūrė neregių mokymą – įsteigė Aklųjų institutą, rūpinosi ir kurčiaisiais. Jo dėka ir mano tėvas, ir daugybė kitų apakusių ar silpnai matančių ėjo rimtus mokslus.
P. Daunio likimas skaudus. Po Antrojo pasaulinio karo jį gelbėjo ne fortepijonas, o kanklės. Ėjo per žmones duoneliaudamas. Apie jo likimą vaikystėje vis šį tą išgirsdavau. Tartum gavau pamoką: lazdos, terbos ir tiurmos neišsižadėk. Ir žodį išmokau kilnų: duoneliauti…
Dar dvi man svarbios pavardės: Jadvyga Čiurlionytė ir Elena Hansen – jos mano tėvą mokė pianizmo ir kitų muzikos mokslų, nė cento iš jo neprašydamos. Manau, kad ne tik mano tėvą…
Svarbi man yra anų laikų skautija. Tik dėl jos mama atėjo pas akluosius, skaitė jiems knygas. Taip jiedu – Živilė Medekšaitė ir Antanas Adomaitis susipažino, taip šiame pasaulyje radausi aš. Prisimenu mamos skautijai vadovavusią Liuciną Starevičiūtę, vėliau vertusią puikias knygas (Selmos Lagerlof „Portugalijos karalių“, Ericho Kastnerio „Dvynukes“), dirbusią „Šviesos“ leidykloje redaktore. Jos abi – ir mama, ir ponia Liucina – tvirtino, kad jei kartą tapai skaute, tai visam gyvenimui.
Vis dėlto… Jei pažadintumėte mane viduryje nakties (toks senų laikų posakis) ir paprašytumėte ištarti vieną vienintelį svarbų vardą, be abejo, šūktelčiau: Vaižgantas!
Mano senelis Ignas Medekša, žymus anų laikų Kauno kirpėjas, buvo laisvamanis. Bet… Eidavo klausyti Vaižganto pamokslų, aukodavo Vytauto bažnytėlėje skambų litą. Vesdavosi į visas to meto religines bendruomenes savo tris vaikus – Rimvydą, Gražiną, Živilę. Ar todėl tapau vaižgantininke? Gal… Vaižganto pasaulis man suvokiamas, svarbus, artimas. Bet juk rašytojų minėčiau ir dar, ir dar… Augau namuose, kuriuose visada buvo knygų smėlio spalvos viršeliais. Mama mylėjo Igną Šeinių, Jurgį Savickį – ir aš kartu su ja. Turėjome namuose ir Bernardą Brazdžionį, ir Joną Kuosą-Aleksandriškį. Žinoma, ir Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“, ir Petro Rusecko „Knygnešio“ abu tomus. Laikėme tas knygas „moderno“ šviesioje sekcijoje – nei slėpėme jų, nei demonstravome. Nemanėme, kad jas skaitydami, o kartais ir su svečiais pasklaidydami, kuo nors rizikuojame, kovojame, išsiskiriame. Gimiau tais laikais, kai už A. Šapoką į Sibirą niekas nieko nevežė, į kalėjimus nesodino. Sutrinku ir susigėstu, kai mano bendraamžiai ima tokias ar panašias „sakmes“ kurti.
Minėdami atkurtos Lietuvos anaiptol ne šimtmetį, o devyniasdešimt devynerius, praėjusiais metais Ignalinoje, Miko Petrausko muzikos mokykloje, surengėme ne tik poezijos skaitymus bei muzikos klausymus. Ir parodą… Atnešiau beveik viską, ką turiu namuose išsaugojusi iš tarpukario laikų. Nustėrau: žmonės knygas sklaidė, vartė, aptarė – mano fondai tebėra reikalingi.
Bet svarbiausia, svarbiausia… Tą šimtą metų norėjau pati sau ramiai paminėti. Įnykau į tyrinėjimus: man rūpi lietuviai, Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliai, prisiglaudę Voroneže… Vienaip apie juos pasakoju vaikams – čia svarbiausias matematikos mokytojas, o vėliau ir rašytojas Pranas Mašiotas. Kitaip – suaugusiesiems. Lengva ir gera šviesiems žmonėms minėti Voronežo gimnazijos mokytojų rašytojų Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, P. Mašioto, inžinieriaus Konstantino Šakenio (vėliau tapo švietimo ministru), kalbininkų Jono Jablonskio ar Juozo Balčikonio pavardes. Kebliau – prelato Konstantino Olšausko. Bet Voronežo mokiniai, kas jie? Paminiu tik vardus, prašau sukurti tų merginų ar vaikinų istorijas. Fantazuokime: kas nutiko Bronei, Juliui, Salemonui?..
Istorijų kurti beveik ir nereikia. Mano auditorija atspėja, kad Bronė – tai Buivydaitė, rašiusi eiles Tyrų Dukters pseudonimu, vėliau sukūrusi puikiausią knygą „Auksinis batelis“. Ką veikė B. Buivydaitė prieš šimtą metų? Mokytojavo Skuode (juk Voroneže veikė ir mokytojų kursai). Ar sėkmingai? Kad ne… Rašė per menkus pažymius. Mokiniai maištavo.
Voronežo gimnazistas Julius prieš šimtą metų jau ilsėjosi kape Peterburge. Janonis… Kartais noriu, kad tas atkurtos Lietuvos šimtmetis kuo greičiau baigtųsi. Praeis šventė, aktyvistai nurims, atšoks nuo Juliaus Janonio gimnazijos, nuo jo paminklo, nuo iškraipytų tiesų apie neva „proletarinį“ poetą.
Salemonas tapo šauniu buriuotoju – tai poetas Salys Šemerys, į Klaipėdą atviliotas P. Mašioto sūnaus Jono.
Tai, ką dabar pasakoju, tėra fragmentai, tik padrikos detalės iš ilgos, įdomios lietuvių karo pabėgėlių istorijos, kurią esu sukaupusi ir kaupsiu dar – įnykau, apsirgau, vilioja. Vienaip ar kitaip, ačiū istorikei Vidai Puikienei. Jos Voronežo laikų tyrinėjimai padeda man ieškoti kuo daugiau šaltinių, knygos glaudžiasi viena prie kitos, sutaria.
O kad jau parašiau vardą ir pavardę „Bronė Buivydaitė“, tai norom nenorom pasuksiu pasakojimą į Anykščius – į rašytojos muziejų, į jaukų žalią namelį, kurio gyvenimą stebiu kartais iš tolo, o kartais – iš labai arti. Jūsų dėka gavau progą padėkoti Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejui už pernykštę dovaną – rezidenciją. Savaitė Anykščiuose „ant viso gatavo“ (ir vėl senoviškas posakis) – kas gali būti geriau? Svečiuotis pas Joną Biliūną, Liudviką Didžiulienę, A. Vienuolį, B. Buivydaitę – tūnoti jų muziejuose tiek, kiek nori. Berti naivius klausimus patyrusiems muziejininkams – visada atsakys. Skverbtis arčiau jų gyvenimų – be pompastikos, ginkdie, be jos… O dar Vanagų – rašytojo Rimanto ir biologės Vijoletos (vardas rašomas būtent taip) – rūpestis. Buvau vedžiojama, globojama, apiberta istorijomis…
Gal keista, gal ne, bet ant to aukšto Šventosios kranto, įsikūrusi ant suoliuko, skaičiau ne anykštėnus. Bibliotekoje pasičiupau Raimundą Samulevičių – štai dar viena primiršta pavardė, dar vienas rašytojas, mums, „tarybiniams“ jaunuoliams, teikęs kitokio pasaulio pojūtį.
O jau dabar pati save stabdau. Visi vardai ir pavardės, čia minėti, svarbūs Lietuvai. O kiek dar jų, kiek!
Įdomi ta situacija. Prasminga. Diskutuotina. Kultūros renginiai byra ir griūna. Kai klausau Lietuvos radijo anonsų, tai man atrodo, kad gyvenu tokioooojeee kultūroooojeeee… Kita vertus, labai gerai žinau, kaip dirba, kaip stengiasi, kaip agituoja kultūros darbuotojos ir darbuotojai, kad miesto, miestelio ar kaimo žmonės į skambiai praneštą renginį ateitų. Dažniausiai kviečiama taip: „Ateikite mūsų palaikyti“. Atseit ne renginys svarbus, bet pastangos…
Klausiate apie iššūkius? Reikėtų pažadinti vyrus. Jei pažvelgsi į teatrų, koncertų, bibliotekų sales, tai be jokio statistinio tyrimo pamatysi: dominuoja mano, moteriškoji lytis. Nežinau kodėl. Mano tėvai noriai eidavo visur – abu… Ir mudu su Mariumi – visur. Jis net dažniau nei aš.
Ak taip, kas įkvepia kūrybai… Atsakymas trumpas ir be interpretacijų: jei yra kūrėjas, tai ir įkvėpimas rasis. Visada. Visur. Laisvėje ar nelaisvėje. Mieste ar kaime. Lietuvoje ar emigracijoje.
Tačiau jei Jums rūpi, kas kūrybai įkvepia mane… Nuo seno, kiek save prisimenu: kultūra ir natūra. Labiausiai – kuo įvairiausios knygos, akademinė muzika ir… čiobreliai miške. Šiandieną juos, po sausros atsigavusius, smagiai skabiau ir pagaliau supratau, ką galiu (ar turiu) grįžusi namo užsirašyti… Įkvepia mėgstamos (tiesą sakant, mylimos) vietos – Vilniuje, Kaune, Ignalinoje, Anykščiuose. Ir pasakojimai – atviri, nuoširdūs žmonių išsipasakojimai, jų asmeninės istorijos.
Visada mėgau lietuvių literatūrą. Niekada nelaikiau jos pavargėle, prastuole. Nemanau, kad privalome taikytis prie to, ano, kažko… Kalba kinta. Vertybės lieka. Štai Jums keisčiausias pavyzdys. Mano mama Živilė kadaise Kaune, Žaliakalnyje, žaidė „klases“; ir aš jas Vilniuje, Antakalnyje, žaidžiau. Kai Ignalinoje ankstų rytą išeinu į kiemą, ką aš matau? Beveik tas pačias „klases“, nelabai pakitusias, ant šaligatvio plytelių išpieštas šių laikų vaikų. Vakarop jie žaidžia po mano langu, smėlio dėžėje stato (kuria) savo namus. Nuoširdžiai riejasi, barasi, čia pat susitaiko…
Smėlis yra amžinas. „Klasės“ ir viskas, kas į jas remiasi, yra niekur nepražūvanti klasika. Man nerūpi, kokia bus ta literatūra po dešimties, penkiolikos ar šimto metų. Aš ir taip žinau, kad ji bus. Kad patirs pakylėjimų ir nuopuolių. Kad bus po lygiai ujama bei gerbiama.
Matyt, pagaliau Lietuvos rašytoja ar rašytojas gaus Nobelio premiją, matyt, tos rašytojos ar rašytojo mes nemėgsime, pulsime kritikuoti, matyt, ir pati premija bus šiek tiek ar galutinai sukompromituota…
Man labai rūpi dabarties rašytojų orumas – labiausiai mano pačios. Kaip išsaugoti savigarbą. Kaip netapti bjauria sene. Kaip suvokti, kad Europoje ar Pasaulyje, jų didybės ir įdomumo kontekste, neprivalau tapti menka pataikūne, prisitaikančia prie Jūsų minėtų „reikalavimų“ ar „spartumo“.
Būti savimi. Tiesiog būti. Tik taip suprantu laisvę. Ir Lietuvą.
Filologas tinklaraštininkas Virginijus Gasiliūnas
Prae scriptum. Trys anketos klausimai siūlo sudėliot galvoj besisukiojančias mintis ant praeities, dabarties ir ateities lentynėlių, kad būtų viskas tvarkinga. Deja, vargu ar pavyks. Gal ir juokinga, bet kalbant apie žmogų, apie kultūrą, man regis, prasmingiau prisimint inkų laiko sampratą: praeitis, dabartis ir ateitis stovi ne viena paskui kitą, o greta, tuo pat laiku visos trys yra: yra, kas buvo; yra, kas yra; ir yra, kas bus (šituo sunkiausia patikėt). Bet čia jau lendu į Vlado Braziūno valdas, jis būtojo nebaigtinio ir kitų laiko kategorijų žinovas.
Kad ir apie kai, ko šimtmetį šįmet minim: Vasario 16-osios Nutarimas – taip, reikšmingas dokumentas, bet ar Lietuvos Taryba būt rodžiusi tokį ryžtą, jei ne per 1917-ųjų rugsėjį vykusią Vilniaus konferenciją gauti įgaliojimai? Vilniaus konferencijoj dalyvavo ir Maironis; kiek jo „Jaunoji Lietuva“ prisidėjo prie apsisprendimo, kad reikia savo valstybės, kad kultūrinės autonomijos negana? Vasario 16-oji – ryški žvaigždė – Magna Charta Lituaniae, bet iš žvaigždyno, kurio ribas galėtumėm pažymėt 1904 m. (rašto lotyniškais rašmenim atgavimas) – 1922 m. (Konstitucija); ilgai žiūrint į vieną žvaigždę, ji tampa tik tašku tarp begalės kitų taškų; ek! tos rugpjūčio naktys – ir 1918-aisiais, ir 2018-aisiais tą patį siūlė / siūlo, ir 2118-aisiais tą patį malonumą siūlys; tik žiūrėtojai keičias. Laikas, kai prisimeni, kad yra toks posakis sub specia aeternitatis, kad galima į dalykus ir iš kitos pusės pažvelgt. Kas tas Šimtmetis amžinybės požiūriu? Gal keliems šimtams tūkstančių gyvų lietuvių jis ir svarbus.
Klausiat apie iškiliausius dalykus – grietinę, sviestą, varškę; bet ir pasukos, sako, geras dalykas. Eina toks žurnalas „Valstybė“, jo paantraštė – „Ekonomika ir politika“, ir nieks garsiai nesipiktina tokia valstybės samprata. Eina žurnalas „Žmonės“, kurio vieną kitą numerį pavartęs gali suprast, kurie verti žmogaus vardo. Man įdomiau tai, kas lieka anapus „valstybės“ ir „žmonių“; norėtųs, kad „ir kt.“ nebūtų nurašomi.
„Pastatykime paminklą didiesiems Lietuvos kėlėjams broliams Vileišiams – šeimai, tautai, valstybei“ – buvo rašoma plakate; o nuotrauka iškart pripjauta – iš keturių brolių palikti trys. Kodėl tik Petrui, Antanui ir Jonui? Kodėl per prastas pasirodė nukadruotasis Anupras? Kad apie jį Jonas Aničas monografijos neparašė? Ar kad buvo tik inžinieriaus Petro pagalbininkas? O vyriausiasis Kazimieras, likęs tvarkyt tėvų ūkio? O Juozas, išėjęs į kunigus? O seserys? O žmonos? Antanienė buvo oho! veikėja. Ar šeimą, tautą ir valstybę simbolizuot teturi teisę inžinierius, gydytojas ir teisininkas, kurie būtinai privalo būt ir vadinamieji visuomenės veikėjai? Dabar, kai paminklas jau pastatytas, aišku, kad broliai žvelgia į Gedimino pilį; išvydęs pirmąkart maketą, pagalvojau: prie stalo sėdi broliai, bet žvelgia ne viens į kitą, o tolin – ar ne ateinančius brolius, seseris, žmonas pamatė? Tuščių vietų prie stalo juk yr.
Arba kalbant apie rašto žmones: žiūrėk, koks prie pačių pačių nepriskirtinas poetas daug kur vis minimas ir minimas, o mokyklinių vadovėlių autoriai, tarkim, Esmaitis, t. y. Stasys Matjošaitis, tik pedagogikos istorijoj; bet juk „Sakalėlis“ buvo svarbesnis dalykas ugdant Lietuvos pilietį negu prie pačių pačių skirtinos, pavyzdžiui, Antano Miškinio „Varnos prie plento“. Jei kalbam apie valstybės kūrimą, mokytojai svarbesni negu rašytojai. Bet jau emocijos tekstan ėmė lįst, gana. Gerai ir rašytojai, tik nereiktų iš jų per daug norėt.
Prašot iškiliausių, tai čia sąrašėlis į šimtmečio rėmus papuolančių knygų ir kūrinių, palygint lengva ranka pagal išleidimo / parašymo laiką sustatytas: Vaižganto „Pragiedruliai“ (1918–1920), Vinco Krėvės „Skirgaila“ (rus. 1922), Kazio Binkio „100 pavasarių“ (1923), Maironio „Raštų“ penkiatomis (1926–1930), Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), Antano Miškinio „Varnos prie plento“ (1935), poezijos antologija „Antrieji Vainikai“ (1936), dr. Jono Basanavičiaus „Autobiografija“ (post mortem, 1936), Kazio Borutos „Eilės ir poemos“ (rinktinė, 1938), Jono Aisčio „Poezija“ (rinktinė, 1940), Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“ (rinktinė, 1943), Salomėjos Nėries „Prie didelio kelio“ (rašyta karo metais), Jurgio Savickio „Žemė dega“ (rašyta karo metais), Balio Sruogos „Dievų miškas“ (parašytas 1945), Jono Meko „Semeniškių idilės“ (1948), Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis (rašytas 1948–1949), Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai (rašyti pabėgus iš Sibiro 1949–1950), poezijos antologija „Žemė“ (1951), Broniaus Krivicko „Už didžią tiesą“ (1952, dauginta rašomąja mašinėle), Birutės Pūkelevičiūtės „Aštuoni lapai“ (1956), Mariaus Katiliškio „Išėjusiems negrįžti“ (1958), Antano Škėmos „Balta drobulė“ (1958), Icchoko Mero „Lygiosios trunka akimirką“ (1963), Vinco Mykolaičio-Putino „Būties valanda“ (1963), Henriko Radausko „Eilėraščiai“ (rinktinė, 1965), Algimanto Mackaus „Chapel B“ (post mortem, 1965), Algirdo Landsbergio „Penki stulpai turgaus aikštėje“ (1966), Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“ (1972), Sauliaus Šaltenio „Riešutų duona“ (1972), Jono Juškaičio „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ (1972), Tomo Venc-lovos „Kalbos ženklas“ (1972), Vlado Šimkaus „Bitės pabėgėlės“ (1973), Alfonso Nykos-Niliūno „Vyno stebuklas“ (1974), Romualdo Granausko „Jaučio aukojimas“ (1975), Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės“ (1977), Jono Strielkūno „Varpo kėlimas“ (1978), Jono Mikelinsko „Už horizonto – laisvė“ (1978), Henriko Nagio „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978), Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“ (1979, su vėlesne pabaiga), Vytauto Bložės „Polifonijos“ (1981), Sauliaus Tomo Kondroto „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ (1985), Sigito Gedos „Mamutų tėvynė“ (1985), Juditos Vaičiūnaitės „Nemigos aitvaras“ (rinktinė, 1985), Juozo Apučio „Gegužė ant nulūžusio beržo“ (rinktinė, 1986), Petro Dirgėlos „Joldijos jūra“ ir „Karalystės“ ciklas (1987–1988, 1997–2004), Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ (1989), Jurgio Kunčino „Tūla“ (1993), Sigito Parulskio „Mirusiųjų“ (1994), Antano Ramono „Ramybės kalva“ (post mortem, 1997), Liūnės Sutemos „Tebūnie“ (2006), Vytauto Kubiliaus „Dienoraščiai“ (post mortem, 2006–2007), Antano A. Jonyno „Paskutinės dienos Itakėje“ (2007), Valdo Papievio „Eiti“ (2010), Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas“ (2013). Etc.
Tą etc. pridėjau todėl, kad tokie sąrašai iš principo nebaigtiniai, ilgintini ar trumpintini; tik vieno su jais nederėtų daryt – kelt į balsavimo biuletenius, rengt konkursų. Nesusipratimas, ir tiek, jei siūloma rinktis tarp Vaižganto ir R. Gavelio, B. Sruogos ir A. Škėmos; tarp K. Binkio ir S. Parulskio etc. Visko reikia; ir tėvo motinos, ir žmonos, ir vaikų, ir anūkų.
Situaciją apibūdinčiau: gera. Yra žodžio laisvė. Iš bado nieks nemiršta. Ko dar žmogui reikia?
Iš šalies žvelgdamas matau vieną labai didelę gerybę – beveik išnyko kultūrinės kraujomaišos pavojus, būdingas uždaroms visuomenėms. Toks buvo sovietmečiu. Tarkim, poezija: eilėraščio modelio, kalbėjimo principo ieškoma ne tik Mairony, Martinaity ar Marčėne; pasiskaitoma ir vokiečių, ir anglų su amerikiečiais, ir kitų. Greičiausiai ir kitus menus stebintys tam pritartų. Atvirumas visada į sveikatą kultūrai. Problemos bei iššūkiai? Visad jų buvo ir bus. Negi norėtumėm gyvent be jų? Negyvenimas tatai būtų; ir vargu ar kas verto prisimint būtų sukurta. Tikiu, kad yra tokie dalykai kaip sveikas protas ir sąžinė; net didieji beprotybės priepuoliai – pasauliniai karai jų nesunaikino. Vadinas, iš esmės viskas bus gerai.
Pirmiausia dėl to kokybinio šuolio. Jei būtų kalbama apie kiekybinį, palinksėčiau galva, o jei minimas kokybinis – noris raukt kaktą. R. Granausko „Šventųjų gyvenimai“ (2013) kokybiškesni už Motiejaus Valančiaus „Živatus šventųjų“ (1858)? Kornelijaus Platelio „Prakalbos upei“ (1995) kokybiškesnės už Maironio „Pavasario balsus“ (1895)? Literatūra ne gerėja, tik keičias; ir niekur nešuoliuoja, tik nenuspėjamom trajektorijom slankioja.
Kokia ji bus po kelių dešimtmečių – nežinau, bet kad bus – neabejoju; bus gal dar įvairesnė (raiškos būdus turiu omeny), bet nei geresnė, nei blogesnė; visokios bus, kaip visada. Alfonsas Bukontas yra parašęs tokias eilutes: „Srovena per aikštę šaltinis / Iš niekur į niekada.“ Srovena, tas svarbiausia.
Rašytoja Sandra Bernotaitė
Iškart pastebiu nostalgiškąjį šio klausimo atspalvį, potekstėje slypintį norą būti būriu ir po vieną įvertintiems, pripažintiems, turėti visuomenėje autoritetą, jaustis įvykdžiusiems misiją. Kurdama nejaučiu jokios misijos. Rašydama esu egocentrikė, aiškinuosi santykius su pasauliu, noriu pažinti save. Bandau būti laisva. Kas toji laisvė, laisvėjimas? Ar esame laisvi šiandien, ir kaip kultūra, o konkrečiai – literatūra, galėtų tam pasitarnauti?
Jei turėsime omenyje šalies suverenitetą, laisvę nuo okupantų, tai nuopelnas priskirtinas ne meno žmonėms, nors nemažai iškiliausių politinių veikėjų buvo daugiau mažiau aktyvūs ir kultūros srityse. Romantizmas, nacionalizmas, poezija ir dainos, socialinės ir didaktinės paskirties proza – prieš šimtmetį visa tai suveikė, gimė respublika, o paskui teko augti ir mokytis. Čia norėčiau paminėti vieną iniciatyvą: tarpukario Lietuvos strategai nusprendė siųsti jaunimą studijoms ir stažuotėms į Vakarų Europą. Kultūros desantas grįžo su žiniomis, patirtimi ir kūrybos bagažu, ėmė sparčiai kisti Lietuvos kultūrinis peizažas. O paskui – vėl karas, ir norisi pasvajoti, „kas būtų buvę, jeigu“… Nors gyvename be variacijų ir eskizų, vis dėlto galėtų būti parašytas ne vienas alternatyviosios istorijos (uchronia) žanro romanas apie tai.
Okupacijos metais literatūra, kaip ir visa kultūra, gyvavo perskelta. Anuomet kultūriškai buvo svarbūs tie, kurie šiandien atrodo svarbūs labiau istoriškai. O kas padėjo jaustis laisviems? Kas patys buvo laisvi? Broliai Mekai, drįsę užverti lietuvių bendruomenės duris sau už nugaros, drįsę gyventi ir kurti savarankiškai, tapdami lietuvių kultūros ambasadoriais, pasauliečiais. „Atsisakykime ir naikinkime, galbūt taip kai kurie iš mūsų vėl atras ir išsaugos – iki tol, kol vėl prireiks – gyvenimo tiesą, spontaniškumą, džiaugsmą, laisvę, egzaltaciją, sielą, rojų ir pragarą, – rašė Jonas Mekas savo dienoraštyje 1958 m. – Būkim laisvi perversijai, tapkime Jamesais Deansais ir Presley’iais, ir Parkeriais, ir Osborne’ais, de Kooningais, Kerouacais, Bernardais Shaw, ir Milleriais, Genet, Villonais, Rimbaud – išmokti šventosios perversijos dinamiką, nebūti išmestais į dvidešimtojo amžiaus normalumo sąvartyną. Taigi spjaunu ant mane užauginusios kartos, ir tai yra švenčiausias mano kartos spjūvis.“
Dauguma kitų egzilyje kuriančių lietuvių buvo nelaisvi kas nuo ko: skurdo, buities, ligų, perdėto patriotizmo… Sunkinančios aplinkybės daugumai nepadėjo kurti. O kas sovietų pusėje? Nė vieno vardo negaliu ištarti nepridūrusi, kad kurta su dideliais sąžinės kompromisais ar, dar blogiau, nuoširdžiai tikint šviesia režimo ateitimi. Ar Juozas Baltušis buvo genijus? Justinas Marcinkevičius? Judita Vaičiūnaitė? Genijai negali kurti nelaisvėje, iš nelaisvės jie pabėga, net jeigu į savidestrukciją. Dabar galvoju apie Bronių Radzevičių, apie laisvės žiežirbas jo trumpojoje prozoje, nebaigtame romane… Kas būtų buvę, jeigu? Tada konformistų minioje iškyla liguistų vaizdinių apsėstas, bet drąsus ir laisvas Ričardas Gavelis.
Mūsų literatūros istorijoje būta precedentų, kai didžioji dauguma lietuvių perskaito tam tikrą kūrinį. Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėlyje“, Salomėjos Nėries „Diemedžiu žydėsiu“, Balio Sruogos „Dievų miškas“. Pati patyriau, kaip lūžio į nepriklausomybę taške mus visus ištiko „Vilniaus pokeris“. Net žmonės, kurie neatsiverčia grožinės literatūros, jį perskaitė. Tai simultaniškas išgyvenimas, tas purvas ir siaubas, žvelgiantis į mus iš puslapių. Toji visuomenės patirtis, tos diskusijos pašnibždomis, tas žinojimas, kad visi skaitė tą patį, matė ir žino tą patį, – dėl to ir kuriami romanai.
O visai neseniai – vis dar aptariamojo šimtmečio rėmuose – Lietuvą ir vėl ištiko bestseleris: Kristinos Sabaliauskaitės tetralogija „Silva rerum“. K. Sabaliauskaitė taip pat laisva – nuo mazochistinės „tradicijos“ būti nepopuliaria. Manau, jos romanų nutylėjimas yra kritikų praleista proga apčiuopti šiandieninės kultūros pulsą. Kita vertus, galbūt tai simptomas teisingai diagnozei: gyvos kritikos nebėra.
Esame maži, susiskaldę, išsigandę, bet norėtume sukurti kitiems įspūdį, kad viskas yra priešingai: esame dideli, vieningi ir drąsūs. Didinga, daug kentėjusi tauta. Bet taip nėra. Kaip ir kitos tautos, esame dvejojantys, klystantys, bijantys dėl savo ateities. Mokame būti pikti ir kraugeriški. Kai ir kitose tautose, daugumą sudaro konformistai, vidutinybės ir egoistai, o menkystų daugiau negu stiprių asmenybių, kurios paskui save vestų augančią kultūringą bendruomenę.
Dar viena bėda: sutrūkinėjusi tradicija. Sakome, šimtas metų laisvės, bet turime mintyje, kad pusė šimtmečio – įtampa prieblandoje. Šiandien užaugusi kūrybiškoji karta yra betėvių karta. Senelių toji karta turi, o tėvų – ne. Tėvai mums melavo. Tęsti tradicijos tokios, kokia ji yra dabar, tiesiog neįmanoma ir netgi būtų nesveika. Su pasauliu bendraujame vis dar baugščiai ir nepasitikime savo jėgomis. Ar betėvių karta tai pakeis? Aišku tik viena – kažkas tikrai pasikeis, bet taip pasikeis, kad tėvai nepažins savo vaikų ir jų kūrybos vaisių.
Sunkiausia pasakoti apie save tiesą. Nes tiesa nėra tokia jau aiški, akivaizdi, ją reikia konstruoti, jos priežastingumą reikia atrasti reflektuojant istoriją ir dabartį, moksliškai nepasitikint, kvestionuojant, rašant iš abejonės, o ne iš tikėjimo tiesos vientisumu. Tiesos pasakojimas yra būsena, ir mūsų visuomenė šiandien tos būsenos dar nepažįsta. Vos tik kuri šalis (bent vienas žmogus) ima pasakoti apie save tiesą, ji tampa įdomi pasauliui. Tai nesunku patikrinti: mums įdomios kitų šalių istorijos, mes perprantame falšą ir atmetame jį, o tiesą atpažįstame ir remiamės ja – jei kitas gali būti atviras, galiu ir aš. Taip kuriasi pasauliniai tiesos archipelagai. Taip veikia globali kultūra.
Kultūra gelbėja bendruomenę, kuri suserga, jei neužsiima savirefleksija. Kultūros priedermė visuomenėje ir yra jos savirefleksija. Taip pat savikritika. Diskursų iškėlimas iš chaotiško lalėjimo, iš buitiškumo, iš vulgarumo ir tamsos. Kultūra šiandien turėtų užimti religijos vietą, tapti pasaulietine dvasinės higienos priemone. Kultūra turėtų būti dvasios aristokratė. Kol kas tokia ji nėra, bet šitai galima būtų įsirašyti į kultūrinę strategiją.
Lietuvos kūrėjų sluoksnis, tas jaunasis, augantis ant pelėsių ir kerpių, pripažįsta savo visuomeniškumo svarbą. Literatūra šiandien yra gėdingai apolitiška. Bet vis dėlto esu optimistė: matau gerus ženklus, girdžiu stiprėjančius balsus. Betėviams sunku, nes nėra į ką remtis, išskyrus save, nėra kuo kliautis, išskyrus intuiciją, nėra kuo pasitikėti, išskyrus savimi, savo tiesos ir melo pojūčiu. Tikiu, kad pakanka tik vieno ar keleto stiprių asmenybių ir visas kultūrinis sluoksnis suburbuliuos, atsiras pulsas. Tebegalios pirmasis apibūdinimas: esame maži, susiskaldę, išsigandę. Bet tai ne problema, tai išeities taškas. Stagnacija nesibaigs, jei tik bandysime kartoti tai, ką jau darėme, kaltindami istoriją ir korumpuotą aplinką (kuri ir esame mes, meluojantys sau).
Kultūros lauko idėjas reikia kurti ir tai gana sunkus protinis darbas, nes jos negimsta išbaigtos, o išbaigiamos tik tuomet, kai apsigyvena tikrovėje. Kaltinimai, esą idėjų daug, tik nėra finansavimo, yra dar vienas melas. Ne, finansavimas tokiai situacijai, kokia yra dabar, nepadidės ir neturėtų. Finansavimas nėra problema, tai yra išdava. Problema yra stag-nuojančio kultūros sluoksnio apolitiškumas ir negebėjimas sugeneruoti veikiančias struktūras.
Lengviausia būtų ateities lietuvių literatūrą įsivaizduoti tokią pat, kokia ji yra dabar. Bet tai liūdina. Ir tai prieštarautų gamtos dėsniui: visa, kas gyva, numiršta ir po savęs palieka naują gyvybę. Tiesą sakant, visa, kas iki šiol sukurta, po pusšimčio metų galės nesunkiai būti prieinama, jei tik mūsų neištiks virtuali apokalipsė. Panašu, kad kultūrinį paveldą vis lengviau išsaugoti, skaitmeninant leidinius, ištisas bibliotekas. Tai, kad visa ar beveik visa šiandien gali būti dokumentuota, užfiksuota ir išsaugota interneto atmintyje, galėtų atpalaiduoti mus nuo naujovių baimės.
Kai girdžiu, kad griaunama tai, kas taip kruopščiai buvo saugoma, arba kad šiandien rašoma nebe taip „teisingai“, kaip seniau, noriu priminti, kad tai, kas jau sukurta, yra nemirtinga. Ne tik rankraščiai nedega, bet ir tretieji pataisytieji leidimai. Kita vertus, didžioji atminties dovana yra ta, kad ji atsirenka, ką pasilikti, o ką pamiršti. Po kelių dešimčių metų daug kas, ką šiandien ekspertai bando iškelti, bus pamiršta. Užtat bus įvertinta tai, ko šiandien nematome, negalime net įsivaizduoti, ir tai – nuostabu.
Neseniai visai rimtai ėmiau galvoti apie tai, kad literatūros poreikis gali smarkiai sumažėti ar netgi išnykti. Nedejuoju dėl to, kad žmonės per mažai skaito, bet per daug rašo, kai galėtų ir susilaikyti. Lietuviams negresia tekstų perteklius, ypač meistriškų tekstų. Mes dar nematėme gerų romanų kritinės masės, net per šimtmetį tos masės nesukaupėme. Esame „vieno romano rašytojų“ šalis, reti mūsų kūrėjai dirbo nuosekliai, ilgai ir paliko aukšto lygio body of work. Nesame dar gerai ir ištyrinėję savo kūrėjų, neišsiaiškinome, kas tai buvo per asmenybės, kokie buvo kaip žmonės. Jei šis mano pasisakymas galėtų suveikti kaip burtas, tai norisi užkeikti, kad per ateinančius dešimtmečius pasirodytų kelios dešimtys biografijų. Tokių gerų, kad seilės tįstų skaitant. Juk dažnai, bent jau mane, sudomina ne tik kūryba, bet ir autoriaus gyvenimo istorija. Pavyzdžiui, ar norėtumėt paskaityti biografinį romaną apie tuščiagarbį dendį Antaną Škėmą? Aš norėčiau.
Dar labai norėčiau įsivaizduoti lietuvių literatūrą ekranizuotą. Dešimt gerų romanų – tai didelis šansas bent vienam geram kino scenarijui, todėl ypač remiu amatininkišką rašymą, vyresnius pradedančiuosius. Jeigu jų kalbos audinys ir nebus išskirtinis, galbūt jų atrastos situacijos, supinti siužetai, ryškūs veikėjai taps pagrindiniai kine.
Noriu matyti lietuvių literatūrą neizoliuotą, kuo atviresnę pasauliui, kuo globalesnę, gausiai verčiamą į užsienio kalbas. Literatūros lauką po savęs norėčiau palikti gyvą ir nenustojantį keistis. Visai įmanoma, kad įsigalės visai kita, šiuo metu vos tik juntama pasaulio paradigma, juk esame pačioje tūkstantmečio pradžioje, ko gera, tų pokyčių dar nematome, bet jie jau vyksta. Man negaila to, kas dėl pokyčių neišliks. Viską atmins istorija. O literatūra nėra istorija. Literatūra yra gyvas organizmas ir joje cirkuliuoja jaunas kraujas. Tas kraujas kur nors būtinai nuneš, tuo tikiu. Svarbiausia yra neužsidaryti ir nesustoti.