literatūros žurnalas

Gintarė Adomaitytė: „Nei metodo, nei sistemos, nei savęs kankinimo būdų…“

2022 m. Nr. 1

Rašytoją Gintarę Adomaitytę kalbina Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Kai rašytoja Gintarė Adomaitytė, dažnokai kalbinanti kitus, mokanti tai daryti, sutiko pati pabūti kalbinama ir atsakinėjanti, apsidžiaugėme, nes rūpėjo pasiilgtos, išsikėlusios į Ignaliną, todėl rečiau sutinkamos Vilniaus gatvėse Gintarės daug ko paklausti, ir ne tik sukakties proga. Pokalbis išėjo įdomiausias, o labiausiai metų pradžioje džiugina išgirstas pastiprinimas, kad ir neturint nei metodo, nei sistemos, nei savęs kankinimo būdų įmanoma dirbti didelius širdžiai mielus darbus, gyventi kūrybingai ir oriai (taip retai begirdimas žodis).

 

Miela Gintare, prasidėjus Naujiems metams norisi pakalbėti apie buvusius metus ir ateities lūkesčius: kuo buvo Tau kaip rašytojai dosnūs 2021-ieji? Kiek naujų knygų – dar nebaigtų – Tavo kompiuteryje, o gal ir iš viso neparašytų – galvoje? Ar įžengusi į nebe vaikišką amžių galėtum pasakyti, kad jau pagelbėjai „debesėliui rasti vardą“?

G. A. Violeta, kaip smagu, kad pradėjai nuo pirmosios mano knygos „Debesėlis ieško vardo“. Šioje knygoje – keliolika pasakų, jos rašytos seniai, o apie debesėlį – gal seniausiai. Atsimenu, kad studijų metais, per pačią sesiją, vienoje iš Istorijos fakulteto skaityklų, kai derėjo ruoštis ne tokiam jau svarbiam, net kenksmingam egzaminui, mano galvon plūstelėjo debesys ir vėjai. Reikėjo ilgokai palaukti, kol visa tai, ką užrašiau, atkeliavo į pasaulį, tapo jau minėta knyga „Debesėlis ieško vardo“ ir kita – „Vėjų miesto pasakos“.

Pasakų knygų yra daugiau, bet šios dvi sulaukė naujų tiražų (žinoma, ir taisymų, ir pildymų). O pastaraisiais metais, dabar? Buvo laikas, kai nieko pasakiško neatkeliaudavo, o aš ir nespaudžiau. Pasakų fabrikėlio neatidariau, konvejerio nepaleidau.

Kompiuteryje tikrai ilsisi kelios naujos pasakos, šis tas sumanyta, bet dar neužrašyta.

2021 metų pasididžiavimas – tai pasakos, kurias rašiau ne tik aš. Tai mano surengta rezidencija „Ignalinos pasakos“, kurioje mes, aštuoni rašytojai, draugiškai praleidę aštuonias dienas prie Šiekščio ežero, parašėme po vieną kūrinį, ir štai – turime pasakų knygą, kurią labai norime išleisti. Su šia svajone ir žengiu į 2022 metus.

Negaliu nutylėti kolegų vardų ir pavardžių. Tai Daina Opolskaitė, Daiva Molytė-Lukauskienė, Darius Rekis, Ilona Ežerinytė, Rasa Milerytė, Ona Jautakė, Virgis Šidlauskas.

Tuos mūsų vakarojimus ir naktinėjimus, tas keliones ir klajones po Ignalinos apylinkes laikau svarbiausiu, sėkmingiausiu praėjusių metų įvykiu: kai numalšini savo ego, kai patiri kolegiškumą, kai skatini ir drąsini kitus, o kartu – ir save rašyti pasakas.

Jei kam visa tai rūpi, tereikia atsiversti svetainę www.menobangos.lt ir mūsų kūrybą rasite.

Pradėjau nuo Tave lydinčio stereotipo: vaikų rašytoja. Tačiau knygos, kurias rašai, juk ne vien vaikams, jos universalios. Esi paskelbusi ir tokių kūrinių, kuriuos tik suaugusieji supras. Kada pajutai savyje tą visų lyg bandomą apibūdinti, tačiau iki šiol nenusakytą kūrybos skonį – pasakai, istorijai, scenarijui, publicistikai, esė?

G. A. Teisingai pradėjai. Visi autoriai, bent kiek rašę vaikams ir paaugliams, žino: jei jau įbridai į tokios literatūros upę, tai ilgam. Etiketė prilimpa, jos nenuplausi, o gal ir nereikia. Tai linksmina, glumina, trikdo, bet nestabdo. Juk aš visada norėjau būti vaikų rašytoja, nėra taip, kad tapau ja netyčia, atsitiktinai. Man visada rašyti vaikams atrodė svarbu, reikšminga, prasminga. Žmonės, su kuriais bendrauju, draugauju, suvokia vaikų literatūros gilumas ir uolas.

Vaikams ir paaugliams knygų esu parašiusi lygiai tiek pat, kiek ir suaugusiesiems. Publicistika ir eseistika, ko gera, atkeliavo iš mano žurnalistikos studijų, iš darbų redakcijose. Nepataikydavau į bendrą tų laikraščių ar žurnalų stilių, niekaip nepataikydavau, nes nelabai ir taikiausi, nenorėjau ir negalėjau tarnauti nei valdantiems organams anais laikais, nei reklamos davėjams ar akcininkams šiais.

Į scenarijų ar pjesių rašymus niekada nesibroviau, bet vis atsirasdavo režisierius, kuris pasakydavo: tu gali, tau pavyks, padirbėkime kartu, tu bandyk… Teko įdomiai padirbėti, daug keista patirti, to niekada neišsižadėsiu, bet… Juk esu vienišė, esu žmogus, gyvenantis pats sau, o komandoje dirbama kitaip. Truputį su kitais – galiu. Ilgam – ne.

Niekada nesijaučiau priklausanti savo kartai – neturiu kartos jausmo. Tik nuojautą: šis tas, ką aš mėgau, net mylėjau, tolsta ir nutolsta, nuplaukia, ir niekada nebegrįš. Privalu to ilgėtis, bet ir susitaikyti reikia: kiti laivai kitiems žmonėms atplukdo jų vertybes.

Viename interviu esi prisipažinusi: „Visada mėgau lietuvių literatūrą.“  Ar todėl, kad mama lituanistė, o prosenelis Augustinas Baranauskas – knygnešys, veikiausiai rizikavęs būti caro žandarų sučiuptas, tačiau vis dėlto kirsdavęs Rusijos ir Prūsijos sieną su lietuviškais raštais?

G. A. Mėgau aš tą lietuvių literatūrą, senąją ir dabartinę, ją tebemėgstu, kaip ir daugybę dalykų ar reiškinių, gimstančių Lietuvoje. Man patinka dabarties karta. Juntu jaunų žmonių, su kuriais bendrauju, nuoširdumą, norą gyventi savaip, atidumą vyresnių žmonių pasakojimams. O retsykiais išlendantis mūsų provincialumas pasireiškia dvejopai. Kartais niekinimu tos vietos, kurioje esi. Kartais priešingai – parapiniu patriotizmu, perdėtu didžiavimusi savo kaimu, miesteliu, miestu, nenoru žinoti, kas už ežios, miško ar upės.

Nesu lituanistė, bet tykiai džiūgauju, kai mane ja palaiko. Norėjau tapti psichologe, pabūgau stojamųjų egzaminų. Nutariau tapti sporto žurnaliste – juk buvau akademinio irklavimo šiokia tokia čempionė. Po kelerių metų atsipeikėjau: nenoriu šį vakarą eiti stebėti varžybų ir jas atpasakoti radijo žiniose, noriu į Filharmoniją, nes ten skambės Brahmsas. Grįžau į pasaulį, kuriam ir buvau auginta – į teatrus, koncertus, parodas.

Lituanistikos mokslus išėjau namuose. Mama visada didžiavosi, kad yra „aušrokė“ – dar spėjo baigti Kauno „Aušros“ gimnaziją, ją mokė pati Gražina Tulauskaitė, Juozas Ambrazevičius… Vėliau mama baigė Kauno universitetą, paskutiniąją laidą – čia pat jį ir uždarė.

O prosenelis, mamos senelis Augustinas Baranauskas (1861–1923) niekada nenešė knygų per sieną. Jis vargonavo Žagarės apylinkėse, vėliau – Liepojoje ir rašė „Aušrai“, kūrė ir platino lietuvišką spaudą, vis pasėdėdamas kalėjimuose. Didžiavosi, kad moka kalėti, kartą mielai prisiėmė jauno gimnazisto „kaltę“, nes žinojo, kad patyrusiam kaliniui nelaisvėje bus kur kas lengviau.

Giminės istorijos fragmentų esu pabarsčiusi ir savo knygose, ir „Metų“ žurnale ar kituose leidiniuose. Šie metai mano mamai Živilei būtų svarbūs. Jai sukaktų šimtas. Ko gera, reikės rimtai imtis ne tėvo, ne prosenelio istorijų. Bandysiu pagerbti (atspėti) mamą – šiek tiek to bijau, šiek tiek nerimauju, tačiau ir veržiuosi.

Kitame interviu rašymą lygini su šokiu. Sakai, jog tai malonus, bet varginantis užsiėmimas, kuris reikalauja nemažų pastangų ir „ne kiekvienam pavyksta“. Gal šis palyginimas atsirado dėl to, kad Tavo sutuoktinis Marius Kraptavičius – choreografas, šokio istorikas?

G. A. Šokio istorijų mano giminėje kur kas daugiau. Baletu kliedėjo mamos sesuo Gražina. Ji sirgo rachitu, buvo kupriukė, tepdavosi begalę makiažo, dažė plaukus geltonai, meistriškai suko juos ant popieriukų, ant kaklo užsirišdavo šiokį anokį šalikėlį – o kaip elegantiškai. Mėgo Laisvės alėją, jos suoliukus. Buvo prikūrusi begales melagingų istorijų apie savo gyvenimą. Ir šoko, šoko – kuo įvairiausiuose anų, sovietinių, laikų kultūros namuose ar klubuose, mokė šokti vaikus – jai atrodė, kad gali tai daryti.

Mano sesers Dainoros istorija visai kita. Ji baigė M.K. Čiurlionio mokyklą, ilgokai pašoko Kauno muzikiniame teatre, Maskvoje baigė svarbius kursus. Ji tikrai mokėjo ir galėjo mokyti profesionalius šokėjus, kol pasiligojo.

Bandžiau tapti „čiurlioniuke“, pėdinti sesers keliais. Taip dažnai nutinka jaunesnėms sesėms. Nenupėdinau. Ir ačiūdie. Tai neapsakomai sunku, sudėtinga, tai leista tik išrinktiesiems.

O su Mariumi buvo gera, įdomu ir teisinga į bendras lentynas krauti savo knygas. Jo asmeninėje bibliotekoje – daug šokio istorijos, teorijos leidinių. Į teorijas nelindau, o štai šokio istorijos – kas kita. Jose atradau visai kitokį, naują požiūrį į mano mėgstamus rašytojus – E. T. A. Hoffmanną, Hansą Christianą Anderseną, į jų gyvenimus teatro šviesoje.

Šokti mėgau visada. Ir tebemėgstu. Senokai nesukau nei valsiuko, nei polkos, bet yra šokis, kurį retsykiais sutrypiu – bet tik Mariaus akivaizdoje. Tai – čardašas, tai – įrodymas, kad esu gimusi ir augusi Kaune, vaikystėje itin dažnai vedžiota į Muzikinį teatrą, jo operetes.

O ar svarbi Tau, chorvedžio Antano Adomaičio dukrai, muzika? Kokią mėgsti? Gal rašydama klausai įrašų? Ar mieliau renkiesi tylą, kurioje taukši tik kompiuterio klaviatūra?

G. A. Mano tėvo sukurtos muzikos nėra daug. Jis rašė tik chorui, ir tik tam, su kuriuo dirbo. Aklųjų chorui, savam. Harmonizavo liaudies dainas, taikėsi prie savo choristų galimybių. Jo žymiausias kūrinys – „Pempel, pempel“ irgi juk ne visai jo. Ši daina atėjo iš liaudies, iš žmonių kūrybos. Tėvas visada savo chorui akompanuodavo. Negalėjo diriguoti – juk visiškai aklas, neregys. Gal žiauriausia, ką prisimenu iš vaikystės: atėjo baltas, išbalęs kaip mirtis ir man, penkiamečiui vaikui, pranešė, kad choro daugiau nebeturės. Jis kalbėjo, kad dabar daugiau laiko skirs man, o man to jo laiko visai ir nereikėjo, aš mačiau ir jaučiau, kaip jam bloga.

O jei smagiau… Anais laikais, kai pasaulis dar turėjo telefonų knygas, mums skambindavo moterys, įsimylėjusios aktorių Regimantą Adomaitį. Mano tėvas mokėjo su jomis juokauti, kalbėdavo, kad visas pasaulis yra teatras, o mes jame – artistai.

Kartą, dar Kaune, tėvas patikrino trijų moterų, su kuriomis vienuose namuose gyveno, balsus. Sakė, kad savo uošvienę, mano močiutę, o knygnešio dukrą Oną, būtų priėmęs į bet kurį chorą – net į kamerinį. Ji buvo muzikali, dainavo kontraltu. Keistąją tetą Gražiną priimtų į didelį, masinį chorą – pastovėti pakraštyje. Savo mylimos žmonos Živilės niekada į jokį chorą neimtų. Kaip ir manęs – neturiu balso stygų, neišdainuoju nieko.

Rašydama muzikos neklausau, bet prieš rašydama, o labiausiai – parašiusi, joje skandinuosi. Esu dėkinga XXI amžiui, tobuloms technologijoms. Galiu naktimis klaidžioti po tolimiausias sales.

O svarbiomis – man svarbiausiomis dienomis (naktimis) – namuose griaudėja Verdžio chorai. Ne vinilas, kuriuo kliedi mano karta. Tik diskelis, įsigytas Drezdene.

Ir griaudės, kol turėsiu jėgų gyvenimo diską sukti.

Kartais susimąstau, kaip mes vis dėlto mažai težinome vieni apie kitus, net jeigu su kolega esi ir artimiau bendravęs, vyno ragavęs… Aš, tarkime, nė neįtariu, kuriuo metų laiku rašytoja Gintarė Adomaitytė tinginiauja, o kada negali atsiginti pasakų? Kokie Tavo rašymo įpročiai, kuris paros laikas intensyviausias? Ar Tu prie naujos knygos sėdi punktualiai, ar dirbi spontaniškai?

G. A. Visko būna. Tris savo knygas apie rašytojus ir jų gyvenimus rašiau susikaupusi, nuosekliai – tai „Sparnuotos iškabos“, „Gražuolės vaikai“, „Už sidabro kalnų“. Ne kartą girdėjau, kad būtent šis ciklas yra geriausia, ką padariau per visą savo gyvenimą. Gal.

Visai kitaip yra su pasakomis. Kai jos nori, tai ir atsiranda. O rašau tik vakarais, tik naktimis. Mėgstu tamsą, su ja sutariu, jos nebijau.

Eseistika ar publicistika į knygas susirenka lėtai – kai apžvelgiu per keletą metų publikuotus tekstus, kai vienus išmetu, kitus pataisau, net perrašau, kai bandau rasti jų jungtį – kad draugiškai sutartų vienoje knygoje.

Neturiu nei metodo, nei sistemos, nei savęs kankinimo būdų. Pernelyg ilgai buvau kankinta vaikystėje, paauglystėje – tose šokių ir muzikos pamokose, o vėliau, jau savo noru, ir treniruotėse, varžybose.

Retsykiais man žmonės yra kalbėję apie neva lengvą, šviesią mano vaikystę. Štai – mama ir tėvas – inteligentai, štai dvi jų dukrelės ilgakasės. Neva išpuoselėtos, neva lepintos. Bet juk nelepintos, nė kiek. Ir tėvai, ir močiutė buvo griežti, reiklūs, retsykiais – net šalti, pernelyg daug iš vaikų norintys.

Kaunas, Vilnius, Ignalina… Ką Tau reiškia šie vardai? Jeigu jų nebūtų? Kokį miestą, miestelį ar kaimą pasirinktum? Suprantu, kad Niujorko dangoraižiai Tau nėra labai patrauklūs…

G. A. Kaunas, Vilnius ir Ignalina man reiškia viską – pačią mane.

Kaunas – tai liūdni, vieniši, slogūs metai, kai tėvai ir sesuo išvyko gyventi į Vilnių, mane ir močiutę palikę nežiniai. Buvo pasakyta: kai jie pagaliau gaus butą Vilniuje, pasikvies ir mus. Tie vienišystės laikai kaip šešėliai: yra ir šviesos, ir šilumos. Su močiute lankydavome muziejus – o Kaune jų visada buvo daug ir įdomių, svarbių. Ir teatras, tas Muzikinis teatras, jo kvapas, jo atmosfera, jo grožis. Skambindavau į duris kaimynui Vladui Varčikui – to teatro direktoriui, prašydavau kontramarkės. Juk močiutei vaiką lengviau pasiųsti nei prašyti pačiai… Ir gaudavome tą kontramarkę, visada gaudavome, ir sėdėdavome patogiose vietose, ir pamačiau aš Muzikiniame teatre kompozitoriaus Jacquesְ’o Offenbacho „Hoffmanno pasakas“ – savo mylimą kūrinį, vis kitaip atrandamą.

Vilnius mano giminei reiškė viską. Mamos ir tėvo kilmė visiškai skirtinga. Regėjimo netekusį tėvą kaimas išsiuntė į Kauną – ten jis, Aklųjų institute, įgijo šviesą: išsilavinimą, labdaringas muzikos pamokas, mano mamos – skautės – dėmesį ir meilę.

Mamos tėvas Ignas Medekša buvo madingas Kauno kirpėjas – bet tik vyrų. Garsėjo laisvamanybe, pagarba visoms religijoms, uliavojimu su Kauno „aukštuomene“. Neslėpsiu, kad vienu metu pavydėjau pavardės savo mamai: norėjau būti kaip ir ji – Medekšaite.

Vienaip ar kitaip, visiems Vilnius buvo svajonė, siekiamybė, idealas.

Tą idealą aš, antrokė, ilgokai jaukinausi. Ir prisijaukinau, ir įsigyvenau, ir apklaidžiojau gatves ir gatveles, Vilniaus pakraščius. Tai svarbiausias miestas mano gyvenime, mylimiausias.

O dabar gyvenu Vilniaus lyg ir priemiestyje – Ignalinoje. Tik už šimto kilometrų nuo sostinės. Arti, labai arti ežerų ir miškų, tyloje ir ramybėje. Gamtos palaimoje.

Dangoraižiuose gyventi, kaip Tu gerai supranti, nesiveržiu. Mano akys ir ne tik jos krypsta į šiaurę. Galbūt į Švediją, į Suomiją. Net į Aliaską. Bet juk Ignalinos gamta tokia dosni, kad joje telpa visa tai, ko man reikia. Kodėl turėčiau vykti svetur?

Beveik prieš dešimtmetį kartu su Mariumi Ignalinoje įkūrėte VšĮ „Meno bangos“ ir interneto svetainę. Kokios viltys sudėtos į šį projektą?

G. A. Mudviejų „Meno bangos“ nėra viltys. Tai – noras gyventi smagiau, įdomiau. Buvo toks metas, kai aš, Marius ir visa mūsų karta tiesiog nekentė žodžio „projektas“ ir visų tų neva projektinių veiklų.

Ilgainiui atsipeikėjau. Man, niekada nemėgusiai prisirišti prie vienos darbo vietos, projektuoti yra smagu.

Laimingiausia būnu, kai rašau paraišką. Prisisvajoju, gal net apsvaigstu nuo norų, svajonių. O jau paskui tas svajones ekspertai sumurkdo, paskandina – na ir kas? Juk ne visas. Didžiajai daliai mano svajonių yra pritarta.

Mudviejų su Mariumi „Meno bangų“ 2021 metų projektai – tai dvi menininkų rezidencijos Ignalinoje, Vytauto Mačernio minėjimas, svetainės www.menobangos.lt naujos rubrikos.

Kartais manęs teiraujasi, kokią įsivaizduoju savo svajonių redakciją. Man nereikia įsivaizduoti. Aš ją turiu. Ji mano kambaryje, ant mano rašomojo stalo, mano kompiuteryje. Turiu www.menobangos.lt – niekam nepataikaujančią, nemaldaujančią „patiktukų“ ar kitų pigių reikalų, netarnaujančią jokiam užsakovui, nepiktnaudžiaujančią svetimais serveriais.

Esame maži? Na ir kas. Mes esame orūs.

O „gyvuose“ Ignalinos renginiuose dalyvauji? Ar Ignalina turi ką pasiūlyti intelektualiam miestiečiui?

G. A. Dabar Ignalinoje, pro savo vieną iš langų, matau net tris svarbias įstaigas: muzikos mokyklą, kultūros centrą ir muziejų, o iki bibliotekos – tik kelios minutės. Tai kaip tų renginių nelankyti?

Žinoma, kad mudu su Mariumi esame visada ir visur, kur juntame aukštąją kultūrą. Taip, Violeta, mudviem to, kas vyksta, yra per maža, kartais – net per menka. Bet juk esame kryžkelėje, kurioje susitinka gamta ir kultūra. Jei vienos gauni sočiai, turi susitaikyti: kitos bus mažiau.

Valstybė, kokia bebūtų, visuomet yra šiokia tokia laumė ragana, kuri individui kelia tam tikrus reikalavimus – kai ką leidžia, kai ką draudžia… Jeigu netyčia nutiktų taip, kad koks nors piktas burtininkas uždraustų knygų įvairovę ir leistų žmogui pasirinkti tik vienintelę knygą, kokią pasirinktum?

G. A. Nė vienos. Jokios. Prašyčiau smėlėto kranto prie didelio vandens, dar menkos vytelės, kuria rašyčiau žodžius, bangų nuplaunamus.

O jei tarp eilučių slypi klausimas, kurią knygą gabenčiausi į negyvenamąją salą, tai atsakymas toks: imčiau vadovėlį, patariantį, kaip pasigaminti plaustą, išplukdantį į mano krantą.

Gintarė Adomaitytė. Apie veržlią laisvę ir slibino galvas

2021 m. Nr. 3 / Kuo dažniau galvoju apie savo vaikystę, paauglystę, tuo labiau praeitis man atrodo miglota. Galbūt jų – vaikiškų ar vėlesnių metų – ir visai nereikėtų prisiminti. Kam jie man, juk buvo – pražuvo.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Gintarė Adomaitytė, Virginijus Gasiliūnas, Sandra Bernotaitė

2018 m. Nr. 8–9 / epriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Gintarė Adomaitytė. Tiesiog gyventi

2016 m. Nr. 10 / ,,Niekam nedaranti paslaugų (svetimos reikmės neprasiskverbdavo į jos vaizduotę), niekada nekamuojama sąžinės priekaištų ir minčių apie kokias nors paslaugas artimiesiems, ji tiesiog gyveno.“

Gintarė Adomaitytė. Apie Ignaliną, Baltąjį namą ir Rūką

2015 m. Nr. 8–9 / Ne taip jau svarbu, kuriame esi mieste, kurioje šalyje. Eini gatvėmis, dairaisi į namus, į kiemus. Galbūt neini, tik praleki važiuotas pro šalį. Ir vis tiek svarstai, kas būtų ir kaip būtų, jei liktum čia savaitei, mėnesiui, metams – net visiems laikams.

Gintarė Adomaitytė. Keli žodžiai apie (ne)eilinį suvažiavimą

2015 m. Nr. 5–6 / Ji man pareiškė užuojautą dėl neva prarasto laiko: juk visi žino, kad suvažiavimams nepakanka vienos dienos; ginčijamasi taip ilgai, kad susirenkama dar ne kartą…

Violeta Šoblinskaitė Aleksa: „Rašymas gelbsti nuo nykumo“

2015 m. Nr. 3 / Rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa atsako į Gintarės Adomaitytės klausimus / Šio pokalbio pradžioje – apie pradžią. Kokius vaikystės prisiminimus saugai? Kuriems žmonėms esi dėkinga už gyvenimo pamokas?

Gintarė Adomaitytė. Ledonešis, arba Keli žodžiai apie Vilniaus knygų mugę

2014 m. Nr. 4 / Prisipažinsiu: įspūdingiausia mugės diena paskelbiau antradienį, vasario aštuonioliktąją. Kaip ir kodėl? Juk daug kas dar pamena tikrąją datą: vasario 20–23 d., nuo ketvirtadienio iki sekmadienio.

Gintarė Adomaitytė: „Keliauju per pasaulį vėjuota, ir nesigailiu“

2014 m. Nr. 1 / Rašytoja Gintarė Adomaitytė atsako į Birutės Jonuškaitės klausimus / Esam pažįstamos daugiau kaip du dešimtmečius, bet iš tikrųjų nedaug ką apie Tave žinau. Galbūt šiek tiek daugiau už tuos, kuriems Gintarė Adomaitytė…

Gintarė Adomaitytė. Valdas tiesiog neatėjo

2012 m. Nr. 3 / Vieną vasario pradžios vakarą susirinkome Rašytojų klube prisiminti Valdemaro Kukulo (1959–2011). Proga buvo ypatinga: beveik vienu metu pasirodė dvi jo poezijos knygos: „Saulėlydis mano giesmė“…